XXIII

Nors dainos, pagal kurią aprašiau vaiko gimimo džiaugsmą, sukūrimo istorija labai liūdna, tačiau man šiais scenai aprašyti tai buvo tobuliausias įkvėpimo šaltinis. Ačiū tau, Ed Sheeran, už tavo talentą. Tikiuosi, visos atlaikys… Gero skaitymo!

Dėl mano nervingumo, prasidėjo išankstinis gimdymas, o dėl siaurų klubų gydytojai ėmė svarstyti galimybę daryti Cezario pjūvį. Buvau užsibrėžusi gimdyti pati, todėl beveik keturiolika valandų kankinausi gimdymo palatoje. Skaudėjo visą kūną, akimirkomis maniau, jog neišgyvensiu ir pasiduosiu, tačiau pagalvojusi, kad tai didžiulės meilės vaisius, sutelkiau visas jėgas. Iškamuota klyksmų, išmušta prakaito ir vis dar skaudančiu kūnu, išgirdau tą stebuklingą garsą. Tai buvo mano mergaitės verksmas… Gaudydama orą, prašiau paduoti man vaikelį.
–      Секундочку, мы только вытрем её и вы сможете подержать вашу девочку.[1]
Seselės puolė valyti mano veidą, sutvarkė pagalvę, kad galėčiau atsiremti ir atnešė prie lovos mažytį gumulėlį – tai buvo į šviesų pledą suvyniota mano mergytė. Drebančiomis rankomis paėmiau gumulėlį iš seselės ir nekantriai priglaudžiau prie savęs. Jos veidukas buvo toks mažas… Vos prasimerkusi ji nerangiai judėjo mano glėbyje. Skausmas gimdant palyginti su džiaugsmu, kai pirmą kartą paėmiau ją ant rankų ir priglaudžiau prie krūtinės, buvo vienas juokas. Negalėjau nuleisti nuo jos akių, nenorėjau nei ilsėtis, nei valgyti, tik stebėti savo mergaitę…

Po kelių dienų, praleistų klinikoje atliekant įvairius tyrimus, seselė, užėjusi pasidomėti, kaip jaučiamės, paklausė:
–      Выбрали ли девочке имя?[2]
Džiaugiausi, jog tą akimirką Vladimiro nebuvo palatoje, tad ramiai atsidusau, pažvelgiau į vaikelį, kurį laikiau ant rankų ir atsakiau:
–      Да. Она будет Гариета.[3]
Pirmasias dienas žvelgdama į savo kūdikį verkiau ir negalėjau patikėti, kokia ji nuostabi. Glostydavau jos pilvuką, kutendavau mažyčius delnukus, o ji suimdavo mano nykštį ir vos juntamai spusteldavo jį. Tai prilygo apkabinimui ir aš jaučiausi pati laimingiausia pasaulyje.
–      Nuo šiol tu man esi viskas, Harieta, – pabučiavusi kaktą ištardavau jai prieš užmiegant.

Po poros savaičių gydytojas išleido mus namo. Vladimiras buvo lyg šilkinis – kas minutę klausdavo ar nieko nenoriu, ar gerai jaučiuosi… Harietą paimti į rankas jis bijojo, tačiau jo akyse mačiau nenusakomą palaimą. Namie nei akimirkai nesitraukiau nuo mergytės, nors ji ir buvo neįtikėtinai rami. Kartais pasidarydavo baisu, kai ji kelias valandas nesijudindama miegodavo savo lopšyje. Buvau visiškai pamišusi dėl savo vaikelio!

Po trijų mėnesių leidau Harietą aplankyti jos seneliams – pasisvečiuoti atvyko mama ir tėtis. Deja, Darsė negalėjo pakelti skausmo, todėl su Rupertu pasiliko Anglijoje. Mama visą laiką Maskvoje sūpavo savo anūkę, leisdama man šiek tiek pailsėti. Turbūt mes abi buvome perdėtai jautrios, nes galėjome paromis nemiegoti ir žiūrėti į Harietą.
–      Kodėl pavadinai ją Harieta? – prie lopšio priėjusi paklausė mama.
Tylėjau galvodama, ką jai atsakyti. Turbūt tik aš ir Vladimiras žinojome tikrąją Harietos vardo prasmę… Nesugalvojusi tinkamos priežasties, atsakiau:
–      Tiesiog gražus vardas…

Po metų ėmė ryškėti Harietos veido bruožai – jos nosytė buvo panaši į Hario plačią nosį, akys buvo didelės, tačiau rudos spalvos, kaip ir maniškės. Ji tikrai buvo pati gražiausia mergaitė Žemėje! Susitikusios su Patricija sakydavome, jog antrasis jos sūnus Jokūbas bus mano žentas, nes vaikai mėgdavo kartu leisti laiką, draugiškai dalinosi žaislais ir juokdavosi vienas iš kito. O ir mes tapome artimesnėmis draugėmis, pasidalindavome savo kasdieniais rūpesčiais ir padėdavome viena kitai. Kadangi Vladimiras pradėjo dirbti, ir vėl likdavau viena, tačiau jau nebesijaučiau vieniša kaip anksčiau. Mano gyvenimas tapo džiugus, jaučiau pilnatvę, kai galėjau rūpintis Harieta. Žiūrėdama į ją, vis labiau panašėjančią į Harį, kasdien tildydavau sąžinės balsą, kuris priekaištingai klausdavo manęs, kaip jaučiuosi slėpdama nuo Hario jo kūdikį… Tačiau užsiimant Harieta vis mažiau laiko liko pašalinėms mintims, visą dėmesį buvau sutelkusi į jos auklėjimą bei lavinimą.

Laikas slinko nenumaldomai greitai, per kiekvieną Harietos gimtadienį ji vis labiau panašėjo į Harį: plaukai krito nuostabiomis garbanomis ant jos putlaus veiduko, duobutės skruostuose darėsi vis ryškesnės, netgi jos žvilgsnis man priminė Harį. Galbūt man taip atrodė tik dėl to, jog kasdien svarsčiau, kaip jis gyvena, kur yra apsistojęs, ar turi draugę, kaip sekasi jo grupei… Buvau tikrų tiksliausia bailė ir egoistė, nes elgiausi taip savanaudiškai. Turėjau leisti Hariui sužinoti visą tiesą, tačiau bėgant metams atrodė, jog jau per vėlu kažką keisti ir taisyti savo klaidas. Negalėjau dabar grįžti į Hario gyvenimą lyg nieko nebūtų nutikę, lyg nebūčiau keleriems metams dingusi ir slėpusi nuo jo vaiką. Visą laiką mane slėgė kaltė bei sąžinė, kurių nebenumalšindavo netgi lankymasis bažnyčioje.
–      Mamyte, tau ką nors skauda? – užtikusi mane verkiančią svetainėje paklausė dukra.
–      Neskauda, dukryte…
–      Tai kodėl tu verki? – glostydama mano plaukus domėjosi Harieta.
Žiūrėjau į ją meilės kupinomis akimis ir negalėjau atsistebėti, kokia ji rūpestinga, protinga ir miela mergaitė. Kaskart, kai galvodavau apie Harį, norėdavau viską jai papasakoti, leisti žinoti, koks mylintis buvo jos tėtis, koks talentingas ir rūpestingas, tačiau ji buvo dar per jauna tai suprasti…
–      Kažkas įkrito į akytę, – šyptelėjau jai.
–      Ne. Tu verki. Aš girdėjau. Mamyte, neverk, nes ir aš verksiu.
Nusijuokusi apkabinau Harietą ir prispaudusi prie savęs pagalvojau, jog geresnio dalyko mano gyvenime įvykti negalėjo – dukra buvo pats didžiausias mano turtas, mano šviesa. Jos nuoširdi ir tyra meilė atrodė visiškas paradoksas visoms mano gyvenime patirtoms meilės. Niekas negalėjo manęs išskirti su dukrele – pagaliau aš radau savo vietą, žinojau, kad ši meilė niekada nesibaigs.

Ketvirtasis Harietos gimtadienis buvo tikra įtampos bomba. Į šventę atvykusi mama didžiavosi, kad jos anūkė puikiai kalba angliškai, o rusiškai sugeba suregzti keletą logiškų sakinių. Kadangi mes su Volodia daugiausiai kalbėdavomės angliškai, mergaitė greitai išmoko sklandžiai kalbėti šia kalba. Tačiau Tania pasistengė, kad ji kalbėtų ir rusiškai. Iš tolo stebėjau Harietą, žaidžiančią su kitais vaikais sode, kai prie manęs priėjo Patricija.
–      Sunku patikėti, kad praėjo ketveri metai ar ne? – paklausė ji.
–      Pamenu tą akimirką, kai pirmą kartą paėmiau ją ant rankų… Lyg tai buvo prieš savaitę.
–      Taip, jau ketveri metai… Ji tikrai auga lyg ant mielių, net Jokūbą lenkia!
Abi sukrizenome žvilgteldamos į kamuolį gainiojančius vaikus.
–      Visada galvodavau, kad ketverių metų vaikas jau žmogus – išryškėja veido bruožai, tam tikros charakterio savybės, – toliau plepėjo Patricija. – Tik įdomu, į ką panaši Harieta?
Akimirką sustingau sulaikiusi kvėpavimą. Lėtai atsisukau į pašnekovę ir įtariai žiūrėjau primerkusi akis.
–      Na, ji tikrai nepanaši į Vladimirą. Turbūt paveldėjo visus tavo bruožus, – šyptelėjo moteris. – Ar Vladimiras buvo garbanius?
Žiojausi meluoti savo draugei, tačiau tuo momentu prie mūsų priėjo mama ir paklausė, ar galėčiau su ja pasikalbėti. Džiaugiausi, jog nebereikėjo veltis į tolimesnę diskusiją su Patricija, kuri mokėjo priversti mane sutrikti pačioje paprasčiausioje situacijoje. O tada jai kildavo įtarimas, jog meluoju… Ir tai visuomet būdavo tiesa. Atsiprašiusi Patricijos nuėjau su mama į svetainę, kurioje buvo ramiausia.
–      Eliza, kodėl Harieta vadina Vladimirą dėde? – tuoj pat pasiteiravo ji.
Kadangi tėvai labai retai atskrisdavo į Maskvą, mama pirmą kartą matė Vladimirą ir Harietą drauge. Jaučiausi įvaryta į kampą, nežinojau, ką turėčiau atsakyti. Nepagalvojau, jog mamai kada nors gali užkliūti šis paprastas žodis. Nusisukau nuo jos ir priėjau prie lango.
–      Eliza? – iš paskos nusekė mama.
Giliai širdyje norėjau papasakoti jai visą tiesą, tačiau ir toliau klimpau į melą, kuriame priverčiau gyventi visus brangiausius žmones.
–      Nežinau, galbūt ji sumaišė žodžius. Juk mažiems vaikams tai pasitaiko…
Mama žiūrėjo į mane pamišelės žvilgsniu, lyg norėdama, bet negalėdama patikėti tuo, ką sakau. Kažkodėl nujaučiau, kad ji viską supranta. Ji tikrai jautė, jog kažką slepiu, tačiau vis dar leido man pačiai nuspręsti, ką pasakoti ir ko ne. Kurį laiką taip į mane žvelgusi, mama atsiduso ir išeidama tarė:
–      Tikiuosi, supranti, ką darai…
Susiėmusi už galvos likau sėdėti svetainėje, nebežinodama, kokį žingsnį žengti toliau. Susvyravo netgi mano nusistatymas neleisti Vladimirui būti Harietos tėčiu. Nors jis ir padėjo ją auginti ir mačiau, kad pagaliau jo širdyje gimė tyras bei nuoširdus jausmas, tačiau vis dar pykau, kad jis atskyrė mane nuo Hario. Jei Harieta galvotų, jog Vladimiras – jos tėvas, viskas būtų paprasta, bet ji buvo vienintelis žmogus, kuriam meluoti negalėjau. Nenorėjau, kad nuo pat pirmųjų gyvenimo metų, ji būtų apgaudinėjama. Keletą kartų paklausta, kur yra tėtis, atsakydavau, jog papasakosiu, kai ji šiek tiek paaugs. Vis atidėliojau šį pokalbį ir laukiau kažkokio ženklo, kuris paskatintų būti drąsia.

Tokio ženklo sulaukiau greičiau, nei tikėjausi ir tai tikrai nebuvo pati geriausia paskatinimo forma. Iškart po Harietos gimtadienio, Vladimiras išvyko į Baltarusiją tvarkyti kilusių problemų dėl žirgyno. Praėjus savaitei mes su Harieta pradėjome lankyti dailiojo čiuožimo pamokėles ir būnant ten sulaukiau visiškai netikėto skambučio iš Vladimiro advokato.
–      Laba diena, ponia Viliams. Turiu jums pranešti blogą žinią. Ponas Sokolovas Baltarusijoje pateko į avariją, šiuo metu jis yra gabenamas į Maskvą.
–      Kaip tai pateko į avariją? Kas jam? Jis sunkiai sužeistas? – puoliau klausinėti.
–      Jo būklė nėra kritiška, tačiau būtinos kelios sudėtingos operacijos, todėl jas atliks geriausi Maskvos gydytojai.
–      Kada jis bus Maskvoje?
–      Po kelių valandų man turėtų būti pranešta, kurioje ligoninėje jis operuojamas, tuomet iškart pranešiu jums, – ramiai dėstė advokatas.
–      Gerai, lauksiu žinių.
Metusi telefoną į rankinę, ranka užsidengiau burną ir netekusi žado žvelgiau čiuožyklos kėdes. Galvoje skambėjo žodžiai, jog Vladimiras pateko į avariją, nes tai buvo tikrai neįtikėtina – visi jo automobiliai buvo tobulai prižiūrimi, vairuotojai patys profesionaliausi, tad avarijos tikimybė per dvidešimt mūsų santuokos metų buvo lygi nuliui. Širdis neramiai trankėsi krūtinėje, daugiau nieko nebegalvodama atsiprašiau mokytojos ir pasiėmiau Harietą iš pamokėlės anksčiau. Mergaitė nesuprato, kodėl ji negalėjo būti kartu su kitais vaikais iki pabaigos ir pradėjo verkti. Niekada nešaukdavau ant savo dukros, tačiau akimirka buvo tikrai įtempta ir aš griežtai jos paprašiau nustoti verkti. Nieko neaiškinusi leidau Harietai visą kelią lieti ašaras delnais trankant automobilio sėdynę, kai pati tiesiog žvelgiau pro langą vis dar galvodama apie Vladimiro būklę. Nors jis ir nebuvo pats mieliausias žmogus Žemėje, niekada nelinkėjau jam nelaimės…

Pirmiausia grįžusi pranešiau šią žinią Taniai ir Miroslavui, kurie buvo šokiruoti naujienos ir tuoj pat ėmė melsti Dievo sveikatos jų šeimininkui.
–      Пока я уложу Гариету, прошу приготовить всё, что понадобится в госпитале. Адвокат доложит, когда и куда мне поехать, хочу быть готова.[4]
Vis dar apimta nerimo, nusivedžiau dukrą į jos kambarį ir perrengusi paguldžiau į lovelę.
–      Mamyte, kas nutiko? Kodėl pyksti?
–      Nepykstu, brangioji. Atleisk, kad tau taip atrodė. Kartais mamytė būna pavargusi… – perbraukusi jos garbanėles atsiprašiau.
–      Nenoriu, kad ant manęs pyktum, – apkabinusi mano kaklą prašė ji.
Mano širdis prisipildydavo neapsakomos šilumos ir gėrio, kai Harieta mane apkabindavo. Taip jausdavausi tik Hario glėbyje… Šie du žmonės man teikė nepaprastai daug jėgų susidoroti su visais gyvenimo sunkumais. Gulėdama šalia Harietos, vis dar svarsčiau apie avariją. Vladimirui niekada nebuvo nutikę nieko blogo, lyg jis būtų laimės kūdikis: nei paprasta liga, nei atsistiktinis nelaimingas nutikimas, niekas jo neparklupdydavo. Apėmė keistas gailesčio jausmas…
Sulaukusi advokato skambučio kuo greičiau išskubėjau į ligoninę. Ten jau stoviniavo ponas Andrejevas, kurio iškart pradėjau klausinėti apie avarijos aplinkybes.
–      Kol kas policija aiškinasi avarijos priežastis, nes automobilis lėkė greitkeliu, staiga tapo nebevaldomas ir įvažiavęs į priešpriešinę juostą rėžėsi į sunkvežimį.
–      Gal vairuotojas buvo aklas? Nesuprantu! Juk niekada nėra taip nutikę! Kaip jo apsauginis ir vairuotojas?
Advokatas akimirką patylėjo nuleidęs akis ir vėl pakėlęs galvą atsakė:
–      Abu mirė vietoje, nes automobilio priekis visiškai sutraiškytas. Ponas Vladimiras liko prispaustas užpakalinėje sėdynėje, todėl jam lūžo dešinė koja, stuburas ir įskilo dešinė kaukolės dalis.
Su ašaromis akyse klausiau vyriškio pasakojimo ir darėsi vis silpniau. Atsisėdau ligoninės laukiamajame, kad galėčiau suvokti viską, ką buvau tik ką išgirdusi.
–      Dabar svarbiausia pono Vladimiro gyvybė, o tada teks aiškintis, kokios priežastys lėmė šią nelaimę. Atleiskite, – atsiprašė Andrejevas ir nuėjo atoliau atsiliepti į telefono skambutį.
Supratusi, jog užtruksiu ligoninėje ilgiau, nei planavau, paskambinau Patricijai ir paprašiau jos nuvykti į mano namus su savo vaikais, pabūti su Harieta, kol aš grįšiu. Ji taip pat buvo problokšta žinių, todėl iškart pasiryžo padėti man bent tokiu būdu.
–      Ačiū, Patricija. Pasakyk Harietai, jog aš užtrukau parduotuvėje ir parvešiu jai jogurto, kurį ji taip mėgsta. Tegul pažaidžia su Jokūbu, kol aš grįšiu. Po operacijos iškart važiuosiu namo!
–      Laikykis, Liz. Būsiu kiek reikės…
Advokatas su manimi išbuvo visą operacijos laiką. Vis kalbėdavosi telefonu apie avariją ir kaskart prie manęs grįždavo vis labiau sutrikęs.
–      Ar yra kažkokių žinių? Kas sukėlė avariją?
–      Nieko tikslaus atsakyti negaliu, tačiau rytoj ryte turėčiau žinoti kažką konkretesnio.
Po kelių valandų gydytojas pranešė, jog Vladimiro gyvybei pavojus nebegresia.
–      Tačiau turiu pranešti blogą žinią, – pasikvietęs mane į savo kabinetą perspėjo jis. – Jūsų vyras paralyžiuotas.
Išpūčiau akis ir akmeniniu veidu žvelgiau į vyriškį nieko nesakydama.
–      Visa jo kūno dešinė pusė nefunkcionuoja…
Gydytojas ir toliau dėstė įvairius medicininius terminus, o aš nereaguodama žvelgiau į jo darbo stalą, netardama nei žodžio.
–      Paprastai tariant, jam teks visą likusį gyvenimą praleisti invalido vežimėlyje, nevaldant dešinės kūno dalies. Turėsite būti šalia jo kiaurą parą, nes jis pats nesugebės net nusišlapinti.
Išgirdus šiuos žodžius mane apėmė siaubas. Negalėjau suvokti, jog Volodia tapo neįgaliu… Pirmiausia pajutau atmetimo reakciją – darėsi sunku vien galvojant apie naštą, kuri prislėgė mano gyvenimą, paskui nesinorėjo tikėti, kad neįmanoma nieko pakeisti, galiausiai, atsidūrusi Vladimiro palatoje kartu su gydytoju, pajutau nenumaldomą gailestį ir sąžinės graužatį…
–      Ar tikrai neįmanoma nieko padaryti, gydytojau? Juk dabar dvidešimt pirmas amžius, mes turime užtektinai pinigų, kad sumokėtume už bet kokį gydymą ir operacijas. Prašau, padarykite viską, kas jūsų galioje, kad mano vyras vėl galėtų gyventi pilnavertį gyvenimą…
–      Deja, padarėme viską, kas buvo mūsų rankose. Suteiksime jums visokeriopą pagalbą prižiūrint poną Sokolovą, jums padės seselė. Jei norėsite, ji nuolatos jį prižiūrės jūsų namuose, tačiau ponas Sokolovas niekada nebebus toks, koks buvo anksčiau, – aiškino man vyras.
–      Ar jis bent suvoks, kas jam nutiko?
–      Taip, jis mąstys, nes smegenys nėra visiškai pažeistos, tačiau nežinome, kaip bus su kalba. Galbūt iš pradžių jam nesiseks dėl nevaldomos dešinės veido dalies, tačiau esame susidūrę su tokiais atvejais – po kelių mėnesių žmonės ima kalbėti ganėtinai suprantamai.
–      O kada jis prabus? Tai narkozė, sąmonės netekimas ar koma? – susirūpinusi klausinėjau, žvelgdama į lašelines prie Vladimiro lovos.
–      Narkozė. Pabusti jis turėtų po kelių valandų, tačiau patarčiau jums važiuoti namo ir atvykti rytoj ryte, jis tikrai turėtų būti pabudęs.
Kurį laiką svarsčiau, ar pasilikti ir laukti Vladimiro prabundant, ar grįžti pas dukrą ir ryte išvysti visiškai sugniuždytą vyrą. Nusprendusi, jog nežinočiau, kaip viską paaiškinti ką tik atsimerkusiam vyrui, išvykau namo.
Grįžusi viską papasakojau Patricijai, kuri sudrėkusiomis akimis žvelgė į mane vis purtydama galvą į šonus.
–      Vargšas Volodia… Nors jis ir buvo keistas žmogus, bet tokios nelaimės nelinkėčiau net savo didžiausiam priešui. Kaip tu?
–      Blogai, Patricija… Aš neįsivaizduoju, koks dabar bus mūsų gyvenimas. Volodia prikaustytas prie invalido vežimėlio, turėsiu rūpintis ir juo, ir Harieta. Vis dar negaliu tuo patikėti.
–      Juk tau turės padėti seselė, kuri žino, kaip reikia rūpintis suparalyžiuotais žmonėmis, tu juk nieko nenusimanai!
–      Na, taip… Seselė padės, tačiau Vladimirui reikės mano palaikymo, nes jis sužeistas ne tik išoriškai… Tu įsivaizduoji, kaip jis jausis, nieko negalėdamas? Jo darbas, užsiėmimai, jo vyriškumas… Vladimiras prarado viską! – susijaudinusi trypiau svetainėje, vis dar negalėdama suvokti, kad taip nutiko būtent jam.
–      Vladimiras tikrai buvo valdingas žmogus, dabar jis neturės jokių galių… Tokiomis akimirkomis pagalvoju, ar geriau gyventi taip, ar verčiau mirti vietoje?
–      Patricija… Nekalbėk apie mirtį.
–      Pagalvok pati, kaip jis dabar gyvens? Tik egzistuos. Visa dešinė kūno dalis paralyžiuota… Jį maitins, praus ir rengs seselė. Koks čia gyvenimas?
Jos žodžiuose buvo tiesos, tačiau tikėjau, jog Vladimiras nepasiduos ir išnaudos savo kairiąją kūno dalį, kad tik nesijaustų visiškai nieko vertas.
Visą naktį nesudėjau bluosto, negalėjau miegoti žinodama, jog nuo šios nakties mano gyvenimas keičiasi ir aš turėsiu gyventi su neįgaliu žmogumi, turėsiu skirti jam dėmesį, juo rūpintis ir globoti, nes daugiau artimųjų Volodia neturėjo. Buvau tik aš… Jaučiau, jog tai mano bausmė už neištikimybę – tai kryžius, kurį Dievas paskyrė man nešti visą likusį gyvenimą. Jaučiau, jog tai pamoka už mano laisvą polėkį, už blogas mintis apie Vladimirą. Nors nebuvau nei pirštu prisidėjusi prie avarijos, nepakeliama kaltė slėgė mano širdį, lyg visi blogi žodžiai, skirti mano vyrui, būtų padarę įtaką šiai nelaimei.

Kitą dieną daugelis laikraščių rašė apie garsaus Rusijos verslinininko patirtą avariją: kai kurie įžvelgė sąmokslą, kiti – nelaimę, televizija informavo, jog rasta įkalčių, tvirtinančių apie planuotą nusikaltimą. Pusryčiavau apimta didžiulės baimės, todėl tuoj pat paskambinau advokatui Andrejevui.
–      Ponia, geriau atvykite pas mane į kontorą, pasikalbėsime akis į akį. Kol kas žurnalistams nieko nepasakokite. Nuvykus į ligoninę jūsų lauks apsauginis.
–      Gerai, vykstu pas Vladimirą, paskui užsuksiu pas jus.
Išėjus iš namų, mane pasitiko minia žurnalistų, kurie nenutildami klausinėjo, kas norėjo mano vyro mirties, kaip jis jaučiasi, ar nesijaučiame kalti dėl Vladimiro vairuotojo ir apsauginio mirčių… Įsėdus į automobilį, sulaukiau mamos skambučio, kuris nuteikė dar nemalonesiam rytui. Paaiškinusi jai, jog neturiu laiko viską pasakoti, nes ir pati nieko nenutuokiu apie kažkokį sąmokslą, įsidėjau telefoną į rankinę ir paskatinau vairuotoją važiuoti greičiau. Viskas atrodė lyg košmaras, iš kurio turėčiau tuoj pat pabusti. Negalėjau patikėti, kad kažkas kėsinosi nužudyti Vladimirą ir kad tam kažkam beveik pavyko. Sunku buvo susitaikyti su jo paralyžiumi, tačiau susitaikyti su tuo, jog mūsų šeimai gresia pavojus – to aš tikrai nebūčiau ištvėrusi.
Vladimiras buvo perkeltas į kitą palatą, prie kurios stovėjo trys apsauginiai. Iškart supratau, jog tai tikrai nebuvo nelaimingas atsitikimas. Man įėjus į palatą, Volodia gulėjo atsimerkęs ir žiūrėjo į lubas. Priėjus arčiau akyse prisitvenkė ašarų ir palietusi jo kairę ranką, pasisveikinau. Vyras lėtai pervertė akis į mane, sumirksėjo ir vėl žvilgtelėjo į lubas. Ašaros ėmė kristi ant patalynės, nes negalėjau suvaldyti mane užliejusio gailesčio.
–      Net neįsivaizduoju, kaip tu dabar jautiesi… – kalbėjau toliau, kol Vladimiras visiškai be reakcijos žvelgė į lubas. – Bet aš būsiu šalia, padėsiu tau.
Patylėjusi dar keletą minučių, sulaukiau gydytojo. Jis mane išsivedė iš palatos ir pradėjo įtikinėti, jog Vladimiras bus atidžiai saugomas ir keletą savaičių ar net mėnesių privalės gydytis ligoninėje.
–      Atlikome tyrimus. Jo smegenys funkcionuoja puikiai, tai neįtikėtina. Tačiau kol kas privalome stebėti jo būklę, logopedė pradės lavinti jo kalbą, o atgavęs jėgas ponas Solokovas galės vykti namo.
–      Skamba ironiškai… Juk jis nebeatgaus jėgų…
–      Na, kol pripras prie minties, jog dabar jo gyvenimas bus kitoks. Be to, privalome reguliariai atlikti tyrimus, tad vežioti jį čia kas antrą dieną būtų tikrai nepatogu.
Dar kartą nuėjusi į Vladimiro palatą radau jį jau užsnūdusį, todėl nebežadinau ir nuvykau pas advokatą. Mane lydėjo vienas iš ligoninėje buvusių apsauginių.
–      Pone Andrejevai, paaiškinkite, kas čia darosi? – vos įėjusi į kabinetą užsipuoliau vyrą. – Kodėl prie mano vyro palatos stovi du apsauginiai? Kodėl spauda rašo apie kažkokį sąmokslą? Ar sužinojote ką nors apie avariją?
–      Nusiraminkite, ponia Viliams. Prisėskite, – ramino mane advokatas, rodydamas į kėdę, stovinčią priešais jo stalą. – Nemalonu tai pranešti, tačiau tai buvo tyčinė avarija. Automobilio stabdžiai buvo sugadinti, todėl stabdant vairuotojas nebesuvaldė vairo ir išlėkė į priešpriešinę kelio juostą.
–      Kas nori Vladimiro mirties? – garsiai paklausiau.
–      Juk jūs protinga moteris, žinote, jog versle pilna žmonių, kurie nori pašalinti savo konkurentus.
–      Tačiau ne kėsindamiesi į jų gyvybes! Norite pasakyti, jog Vladimiras jau seniai žinojo, kad kažkas nori jam pakenkti? Tai dėl to mus nuolat persekiojo apsauginiai? – muistydamasi kėdėje nenurimdama klausinėjau.
–      Ponas Sokolovas darė viską, kad tik jums nekiltų pavojus. Netgi jums išvykus jis pasamdė detektyvą bei apsaugą, kad stebėtų, ar jums negresia pavojus.
Suvokus tikrąsias priežastis, kodėl Vladimiras samdydavo detektyvus, man pasidarė klaikiai karšta. Ėmė svaigti galva ir paprašiau advokato trumpam sustoti, kol aš įsipyliau stiklinę vandens. Nesupratau tik vieno: kodėl Volodia man niekuomet nesakė, jog mums gresia pavojus, jog reikia saugotis ir mums būtina apsauga? Juk aš būčiau viską supratusi ir priėmusi jo perdėtą rūpestį bei persekiojimą visiškai kitaip, nebūčiau priešinusis tam, nebūčiau keikusi jo už stebimą kiekvieną mano žingsnį. Susigraudinusi klausiausi vyriškio toliau.
–      Įtariame, jog tai viena iš konkuruojančių įmonių, tačiau ne žirgynas.
–      O kas? – nustebusi žiūrėjau į advokatą.
–      Matote, ponas Sokolovas užsiėmė statybomis įvairiose Europos šalyse bei Rusijoje. O jūs juk žinote, jog mūsų šalyje kovojama už kiekvieną kvadratinį metrą. Jau prieš kurį laiką viena stambi įmonė sukėlė skandalą dėl pono Vladimiro statomų kazino, tačiau jis tikėjosi viską sutvarkyti. Deja, jau ketverius metus sulaukėme nekonkrečių, bet pavojingai skambančių grasinimų…
–      Ar galite ką nors padaryti, kad tie žmonės atliktų bausmę už tai, ką padarė Vladimirui?
–      Tik šiandien pradėjome rinkti įrodymus, tai gali užtrukti…
Aš nuleidau galvą ir purčiau ją į šonus, nebesuvaldydama susikaupusių ašarų.
–      Bet mes padarysime viską, kad jie gautų tai, ko nusipelnė, ponia Viliams.
Dar pusvalandį pasikalbėję, ką turėčiau sakyti spaudos atstovams, jei jie ir vėl mane užkluptų, ką turėčiau daryti, kad apsaugočiau save ir Harietą nuo bet kokio pavojaus ir ką galima sakyti Vladimirui, aš išvykau namo. Visuomet galvojau, jog Vladimiras yra tas žmogus, kurio reikėtų saugotis, kuris gali imtis bet ko, kad pasiektų savo tikslą, kad pašalintų bet kokią kliūtį iš savo kelio, tačiau jis pats tapo auka… Ponas Andrejevas pasakojo, jog Volodia nieko man nepasakojo, taip bandydamas apsaugoti mane nuo nereikalingos baimės gyventi taip, kaip buvau pratusi. Būtų lengviau, žinant, jog avarija buvo tiesiog nelaimingas atsitikimas, tačiau dabar, kai žinojau, jog kažkas tyčia kenkia mano šeimai, aš buvau tikrai įbauginta. Nebesipriešinau man skiriamai apsaugai, nes dėl Harietos saugumo būčiau užsirakinusi netgi bunkeryje…

Kasdien lankydavau Vladimirą ligoninėje, stebėjau jo progresą kalboje, kairės kūno dalies judesiuose ir pasakodavau jam, kokia Harieta didelė ir protinga mergaitė. Volodia dar sunkiai suregzdavo sakinius, tačiau vis gyviau judindamas kairę ranką, jis mokėsi rašyti, todėl kartais prašydavo, ką nori perduoti Harietai.
–      Aš pasakiau jai, jog tu išvykęs… Atleisk, Vladimirai, nežinau, kaip jai pasakyti, kad tu grįši visiškai kitoks.
Dabar mano širdį užgulė ne tik melas dėl tikrojo Harietos tėčio, tačiau ir dėl Vladimiro. Aš tiesiog norėjau savo dukrai suteikti tobulą gyvenimą, norėjau, kad ji nekentėtų, kad išvengtų sunkumų… Tačiau ilgainiui ėmiau suvokti, jog neapsaugosiu jos nuo aplinkos veiksnių, nes tai ir buvo mūsų gyvenimas. Negalėjau ir nenorėjau jos uždaryti į auksinį narvelį, kuriame ji būtų visiškai saugi, kuriame nepatirtų gyvenimo skonio, kaip kad nepatyriau aš. Nenorėjau jos „užkonservuoti“ ir po daugelio metų paleisti į pasaulį visiškai nesuvokiančios nei kas yra nelaimė, nei kas yra nusivylimas – ji privalėjo augti stipria asmenybe, kokia aš niekada nebuvau. Todėl vieną dieną paklausta, kada grįš dėdė Vladimiras, atsakiau Harietai:
–      Dėdei Vladimirui nutiko nelaimė. Dabar jis nebegali vaikščioti.
–      Bet kaip jis nebegali vaikščioti? Jis nebeturi kojų? – klausinėjo susidomėjęs vaikas.
–      Jis turi kojas, bet jos miega ir nebegali atsibusti. Ir dešinė ranka miega… Grįžus dėdei turėsime labai jį mylėti, galbūt tada jo kojos atsibus ir jis vėl bus toks, kaip anksčiau.
–      Ar dėdei skauda?
Susigraudinusi dėl Harietos jautrumo, suraukiau kaktą ir tyliai tariau:
–      Dabar jam labai skauda širdelę, turėsime ją išgydyti… Būk jam gera, tada jis tikrai pasveiks!
Nuo tos dienos Harieta pradėjo beviltiškai laukti grįžtančio Vladimiro ir vis klausinėjo, kada galės jį pamatyti. Praėjo beveik du mėnesiai, kol Volodia išlavino kalbą ir sugebėjo puikiai judinti funkcionuojančią kūno dalį. Deja, per tuos mėnesius nesisekė pagauti nusikaltėlių, kurie suorganizavo avariją.

Vladimirui grįžus į namus, kartu su juo atvyko ir seselė, kuri kiaurą parą gyveno kambaryje šalia jo, jei tik jos prireiktų. Harieta meiliai glausdavosi prie Vladimiro dešinės pusės, bandydama savo šiluma „prabudinti“ sustingusį jo kūną. Kairysis jo lūpų kamputis būdavo pakilęs visuomet, kai mergaitė „vaidindavo“ jam savo vaizduotėje kurtus spektaklius arba dainuodavo ekspromtu kuriamas dainas. Prie vyro dažnai būdavau ir aš: išveždavau jį į sodą, kartais vietoj seselės jį prižiūrėdavau, tačiau labai retai išgirsdavau jį kalbantį. Kad ir kaip prašydavau kalbėtis su manimi, pasakyti, kaip jis jaučiasi, Vladimiras buvo visiškai sugniuždytas ir norėdavo su manimi pasidalinti tik tyla… Sutikau su visomis jo sąlygomis.

Po mėnesio mus aplankė advokatas Andrejevas, kuris iki šiol su manimi kalbėdavosi tik telefonu, tačiau nieko naudingo nepranešdavo. Pirmiausia jis paklausė, ar Volodia galėtų su juo pasikalbėti akis į akį. Žinoma, pastarasis sutiko, kad ir kaip aš norėjau išgirsti jų pokalbį… Tai buvo konfidencialus jųdviejų reikalas, tad aš likau valgomajame mirdama iš smalsumo. Bijojau, jog Vladimiras dar nėra toks stiprus, kad pakeltų įtampą dėl pasikėsinimo į jo gyvybę, tačiau jis buvo lyg akmuo – po pokalbio su advokatu pasikvietė mane ir pareiškė, jog net nežada nutraukti ir nori pabaigti savo projektą.
–      Bet juk tai per daug pavojinga – tie žmonės visiškai nevertina gyvybės, todėl gali imtis bet ko.
–      Pono Sokolovo neperkalbėsite. Jo paskirti asmenys tvarkys visus reikalus, o tam jis vadovaus iš čia.
–      Aš tik bijau dėl savo dukros…
–      Jūsų namas akylai stebimas, kiekvieną jūsų žingsnį lydės apsauginiai, todėl būkite rami.
Teko pratintis būti lydimai netgi į restorano tualetą, tačiau Vladimiras dėjo visas pastangas, kad dėl jo užsispyrimo nenukentėčiau nei aš, nei Harieta. Vis klausdavau, kada bus baigtas jo projektas , o Vladimiras atsakydavo, jog greitai galėsiu jaustis visiškai saugi. Abejojau, ar dar kada jausiuosi tokia – nuolatinė įtampa ir nerimas visiškai sujaukė mano gyvenimą, aš vis rečiau išvykdavau iš namų, Harietą nuvežusi į čiuožimo pamokas, nenuleisdavau akių nuo jos nei akimirkai, nebenorėjau net susitikti su Patricija, nes rizikavau ir ją įtraukti į šį klapų reikalą…

Vieną iš popiečių, kai ketinau važiuoti su Harieta į čiuožyklą, užėjau į Vladimiro kambarį ir pranešiau, jog manęs nebus keletą valandų. Žinojau, jog jis nenori kalbėtis, todėl pasakiusi tai, apsisukau ir ketinau išeiti, tačiau Vladimiras vos girdimai ir su trugdžiais paklausė:
–      Ar tu mane myli?
Atsisukau į vyrą netekusi žado ir priėjusi kelias sekundes žvelgiau į jo graudžias akis. Giliai atsidususi pritūpiau prie vežimėlio, kuriame jis sėdėjo, ir tariau:
–      Žinoma.
Jis žiūrėjo į mane keistu, tačiau pirmą kartą tokiu nuoširdžiu žvilgsniu. Anksčiau Vladimiro akyse matydavau galią ir orumą, o dabar tai buvo gilios ir gailestingumo maldaujančios sagutės. Padėjau savo delną ant jo kairiosios plaštakos ir švelniai paglosčiusi stojausi, kai išgirdau ir vėl vos pralemenamus Vladimiro žodžius:
–      Taip sakai tik iš gailesčio…
Žvelgiau į jį, stengdamasi neparodyti, jog iš tiesų man gaila jį matyti tokį sužlugdytą, tačiau ašaros mano akyse bylojo visai kitą tiesą… Volodia žiūrėjo į mane lyg lietuje paliktas šuo, dėl ko man darėsi vis sunkiau stebėti, kaip iš išdidaus vyro, jis tapo visiškai negyvybingu žmogumi. Kukliai šyptelėjusi nuraminau jį:
–      Tu mano vyras. Visada tavimi rūpinsiuosi.
Pabučiavau jo kaktą ir nebegalėdama ištverti širdies skausmo dėl šio bejėgio vyro, išbėgau tekina iš jo kambario pas dukrą. Nuo pat tos dienos, kai sužinojau apie avariją, aš neturėjau jokio poilsio, nemiegodavau naktimis galvodama apie vargšą Vladimirą, apie tai, ką jis dabar išgyvena; svarstydama, kaip apsaugoti savo dukrą ir save, kokių veiksmų imtis norint vėl gyventi pasaulyje be jokios baimės. Buvau nusikamavusi ir nežinojau, ką dar likimas man ketina pateikti po visko, ką patyriau per pastaruosius kelerius metus.

O likimas buvo tikrai negailestingas ir vos po valandos, kai palikau Vladimirą su sesele, sulaukiau skambučio iš Tanios.
–      Госпожа, вернитесь по скорее, о Боже… Вернитесь!
–      Что случилось, Таня? Что- то с Владимиром? – bandydama nuraminti į ragelį verkiančią moterį klausinėjau.
–      Господин Владимир… О Боже… Я не могу… – darydama pauzes ir kukčiodama toliau kalbėjo Tania. – Я не могу…
–      Что случилось?[5] – galutinai sunerimusi griežtai paklausiau.
Fone girdėjosi greitosios sirenos bei šumulys, todėl nesulaukusi atsakymo dar kartą garsiai sušukau:
–      Таня, что там происходит? Мне вернутся с Гариетой?
–      Без, госпожа, без…[6] – teištarė moteris ir aš tuoj pat pabaigusi pokalbį surinkau draugės telefono numerį.
Stendamasi nuslėpti beprotišką paniką bei nerimą, paskambinusi Patricijai paprašiau, priimti vaiką valandėlei. Nors ir retai besusitikdavome, ji padėdavo bet kada, kai man reikėdavo artimo žmogaus. Pamaniau, jog tai ir vėl Vladimiro konkurentų antpuolis, todėl norėjau kuo saugiau paslėpti Harietą. Perspėjusi dukrą, jog po pamokėlės ją pasiims Patricija ir nusiveš kartu su Jokūbu valgyti šaldyto jogurto, paprašiau mokytojos atidžiai ją prižiūrėti ir kuo skubiau išskuodžiau namo. Visą kelią nenustojau skambinti Taniai, tačiau ši net neketino atsiliepti. Suvokiau, jog namie tikras pragaras, nes net Vladimirą prižiūrinti seselė neatsakė į mano skambučius. Ragindama vairuotoją spausti greičio pedalą, neramiai judėjau užpakalinėje automobilio sėdynėje spėliodama, kas galėjo nutikti. Tikėjausi geriausio, jog Vladimirui tiesiog pablogėjo sveikata ir greitoji atvyko jo išvežti…

Deja, grįžusi sulaukiau ne tokių gerų žinių. Vos įvažiavus į didžiulį kiemą, pamačiau stovinčią greitąją bei keletą policijos automobilių, šalia kurių stovėjo ir Vladimiro advokato transporto priemonė. Durys buvo praviros, o prie jų rikiavosi policijos darbuotojai bei apsauginiai.
–      Что случилось? – vos išlipusi iš automobilio bėgdama prie jų klausiau.
–      Сожалеем, госпожа Вильямс…[7] – tarė vienas iš policininkų.


[1]           – Sekundėlę, nušluostysime ją ir galėsite palaikyti savo mergaitę.
[2]              – Ar jau išrinkote mergaitei vardą?
[3]              – Taip. Ji bus Harieta.
[4]                      – Kol aš užmigdysiu Harietą, prašau paruošti viską, ko gali prireikti ligoninėje. Advokatas praneš, kada ir kur man nuvykti, noriu būti pasiruošusi.
[5]           – Ponia, grįškite kuo greičiau, o Dievulėli… Grįškite!
– Kas nutiko, Tania? Kas nors Vladimirui?
– Ponas Vladimiras… O Dieve… Aš negaliu…
– Kas nutiko?
[6]              – Tania, kas ten vyksta? Ar man grįžti su Harieta?
– Be, ponia, be…
[7]           – Kas čia nutiko?
– Apgailestaujame, ponia Viliams…


Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

– Ma

7 thoughts on “XXIII

  1. Atgalinis pranešimas: XXII | Martina
  2. Kuo toliau, tuo labiau nustembu skaitant tolesnes dalis. Šito tai aš nesitikėjau. Bet po tokių įvykių viliuosi gražios ir laimingos pabaigos, nes manau, kad Elizabeta tikrai nusipelnė būti laiminga! 🙂

  3. Jo ir aš šito nesitikėjau ir kūrinys tikrai stebina!!! Liza tikrai nusipelnė būti laiminga tik man įdomu Vladimiras nusižudė pats ar įvyko žmogžudystė?!? Tikiuosi pabaigos laimingos 🙂

  4. Taip, tikrai pritariu Šatūnei… Šioje dalyje tiek daug emocijų, nuotaika visai kitokia, įvykiai stebinantys ir verčiantys aikčioti! Laukiu nesulaukiu, kaip dar nustebins kita dalis: )!

  5. Atgalinis pranešimas: XXIV | Martina
  6. Šarūne, Ema, Rūta ir Dorota, ačiū už Jūsų nuostabias reakcijas ir komentarus! Nesitikėjau tokio nustebimo, tačiau smagu, jog ne viskas kūrinyje vyksta taip, kaip jūs tikitės .. O dėl pabaigos – mes dar pažiūrėsime, kokia ji bus 🙂
    AČIŪ! x Ma

Komentuoti: Šarūnė Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *