XXII

–      Tu nuo pat kūdikystės turėjai viską: tėvų dėmesį, daugiau žaislų, lankei užsiėmimus, kurie tau patiko, tėvai tau davė viską, jie tave skatindavo ir pagirdavo, visa giminė didžiavosi tavimi. Visi sakydavo: „Lygiuokis į seserį, Darse, ji daug pasieks“… Tai aš, – rodydama pirštu į save užriko Darsė. – Aš turėjau būti ta, į kurią reikia lygiuotis. Aš! Tu buvai visų numylėtinė, visi tavimi rūpinosi, padėjo tau siekti svajonių, surado tau puikų pasiturintį vyrą, gyvenai pasakoje. O kas beliko man? Užaugau tavo šešėlyje, nesulaukiau jokio palaikymo, visos mano svajonės buvo ignoruojamos… Tėvams nerūpėjo, koks bus mano vyras, jiems netgi nerūpėjo, kai aš praradau savo kūdikį!
Pirmą kartą mačiau Darsę tokia susinervinusią. Ji susiėmė už veido ir pradėjo taip smarkiai verkti, jog jos skausmas atrodė nepakeliamas. Stovėjau nežinodama, kaip ją guosti, ar prie jos prieiti, dvejojau, ar ji priims mano gailestį ir užuojautą, nes nesitikėjau, jog jos santykiai su tėvais tokie prasti, o vaikystės trauma tokia gili.
–      Nemanau, kad jiems nerūpėjo, Darse… Jiems buvo taip pat skaudu kaip ir tau, – eidama artyn tariau.
Per kūkčiojimą sesuo negalėjo pratarti nei žodžio. Priėjusi norėjau apkabinti, kad ji suprastų, jog nepaisant nieko – ji mano sesuo ir aš ją besąlygiškai myliu.
–      Neliesk manęs, Eliza. Tu esi dėl visko kalta.
–      Darse, aš juk nieko nepadariau. Aš nežinojau, kad tėvai visiškai nekreipia į tave dėmesio, juk aš neprašiau jų rūpintis tik manimi, aš to net nenorėjau. Atvirkščiai, man jų kontrolės buvo per daug, tačiau jie man neleido prieštarauti. Aš visada tave laikiau stipria asmenybe, nuo pat vaikystės pavydėjau tau laisvės ir norėjau būti tokia kaip tu – laisva, nepriklausoma ir nekontroliuojama asmenybe…
–      Nemeluok. Tu gyvenai tobulą gyvenimą su papurentomis pagalvėmis, apsupta tėvų šilumos ir rūpesčio, kai tuo metu aš galėjau pasidaryti sau galą ir jie net nebūtų to pastebėję.
–      Viskas yra tikrai ne taip. Mano gyvenimas anaiptol nebuvo tobulas, aš kentėjau dėl tėvų griežtumo, aš nepatyriau, kas tai yra laisvė, atsipalaidavimas, visada gyvenau įtemptai besitreniruodama, repetuodama, nepatyriau jokio gyvenimo džiaugsmo.
–      Tu atrodei pakankamai laiminga būdama balerina, – nustojusi raudoti tarė Darsė.
–      O kas man beliko? Aš neturėjau draugų, mano sesuo manęs nekentė, tėvai neleido užsiimti niekuo kitu, tik baleto šokiu, atskyrė mane nuo mylimojo ir išsiuntė gyventi pas nepažįstamą vyrą. Tau tai atrodo tobulas gyvenimas? – paklausiau jos.
–      Jie tavimi rūpinosi. Sutvarkė tau gyvenimą taip, kad tau niekada nieko netrūktų…
–      Bet man trūko, – įsiterpiau į jos sakinį. – Man trūko šypsenos, patirties, ryžto ir labiausiai man trūko sesers.
Ėmiau graudintis, nes pirmą kartą su Darse kalbėjome taip atvirai. Nežinojau, ar ji tokia atvira ir emocionali dėl alkoholio, ar jai tiesiog atėjo metas išsikalbėti.
–      Darse, aš tave myliu, kad ir kaip tu manęs nekenti… – su ašaromis akyse ištariau.
Ji tylėjo ir žvelgė į mane lygiai taip pat graudindamasi. Negalėjau patikėti, kad pagaliau sulaukiau išsvajotosios akimirkos, kai galėsiu pajausti, jog turiu seserį. Iš apačios pasigirdo mamos balsas, kuris kvietė mus pirmam vakarienės patiekalui. Dar kelias sekundes nesulaukusi jos atsako į mano žodžius, atsidusau ir įsimetusi telefoną į švarko kišenę, nuėjau durų link.
–      Ir aš tave myliu, sese… – tyliai išlemeno Darsė.
Atsisukau į ją, lyg būčiau išgirdusi svarbiausią dalyką gyvenime ir pagaliau pasaulyje įsivyravo taika. Pribėgau prie jos ir iš visų jėgų apkabinau, verkdama ant jos peties.
–      Visą gyvenimą laukiau šios akimirkos, – spausdama seserį prie savęs šnibždėjau.
Ji tylėjo, tik šniurpčiojo nosimi ties mano ausimi. Atsitraukusi norėjau pažvelgti jai į akis, tačiau Darsei turbūt buvo gėda po tiek išdaigų žvelgti į mane. Už rankų susikibusios nusileidome laiptais, valydamos viena kitai ašaras.
–      Kas čia dabar? – įžengus mums į valgomąjį paklausė mama.
–      Na, sunku išsiskirti su seserimi, – nusijuokiau, žvilgtelėjusi į Darsę ir leisdama jai eiti atsisėsti prie Ruperto.
–      Už širdies griebiantis vaizdas, – džiūgavo tėtis.
Dar kartą pažvelgiau į Darsę, kuri tyliai kalbėjosi su Rupertu ir servetėle šluostėsi paakius.
–      Na, šia džiugia gaida pradėdami atsisveikinimo vakarienę, norėtume su Eliza pranešti dar vieną gerą naujieną, – atsistojęs ir paėmęs taurę vyno tarė Vladimiras.
Jis paskatino mane atsistoti šalia jo ir apkabino per pečius.
–      Leisiu apie tai pasakyti savo žmonai.
Maniau, man tereiks stovėti šalia ir apsimesti, jog kūdikis yra jo ir mes būsime labai laiminga šeima, tačiau sunkiausią dalį Volodia paliko būtent man. Kostelėjau, apžvelgiau visą šeimą, didelėmis akimis spoksančią į mane, tada susikaupusi tariau:
–      Aš laukiuosi.
Vladimiras spustelėjo mane arčiau savęs, o aš nuleidau galvą ir laukiau artimųjų reakcijos. Mama suplojo rankomis šūkteldama:
–      Dieve, ačiū, už šį stebuklą! Eliza! Tai nuostabu!
Atsistojusi ji apėjo stalą ir apkabinusi mus su Vladimiru toliau džiaugsmingai čiauškėjo:
–      Sveikinu, mano vaikučiai! Sveikinu! Ačiū už šį džiaugsmą!
Tada atsistojo ir tėtis, priėjęs jis pabučiavo mane į skruostą ir pasveikino, tačiau neatrodė labai nustebęs. Prieš akis išniro Rupertas, kuris taip pat apkabino mane ir sušnibždėjo tylų „sveikinu“. Jam atsitraukus pamačiaus prie stalo sėdinčią Darsę, kurios skruostais riedėjo ašaros, ji žiūrėjo į vieną tašką ir netarė nei žodžio.
–      Darse, nepasveikinsi savo sesers? – paklausė mama.
Sesuo dar kurį laiką pasėdėjo lyg užhipnotizuota, o tada stryktelėjo nuo kėdės ir išbėgo iš valgomojo. Šeima pradėjo šnabždėtis, mama norėjo ją vytis, tačiau Rupertas sulaikęs už rankos jai tarė:
–      Palikite. Jai vis dar skaudu dėl saviškio netekties.
Pasijutau kalta dėl to, kad ir vėl Darsė jaučiasi prastesnė už mane. Norėjau nueiti į jos kambarį, tačiau Rupertas tai padarė pirmesnis. Visiems susėdus, mama vis dar negalėjo atsidžiaugti naujiena, jog taps močiute.
–      Aš taip ilgai to laukiau, Dievas tikrai išklausė mano maldas!
Šypsodamasi linksėjau galva, o Vladimiras ėmė kalbėti apie tai, kaip grįžęs į Maskvą jis kuriam laikui paliks darbą, atsiduos vaiko aprūpinimui, įrengs kambarį, vaikščios su manimi pas gydytojus į geriausias klinikas, kad vaikeliui ir man nieko netruks ir jis stengsis kuo daugiau laiko praleisti su pirmagimiu. Galvoje viską neigiau ir laukiau, kada prie stalo grįš sesuo, tačiau į valgomąjį grįžo tik Rupertas.
–      Ji nori pabūti viena. Prisijungs vėliau.
Darsė nepasirodė visą vakarą. Jaučiausi itin prastai, ypač po to, kai dar prieš kelias akimirkas susitaikėme su seserimi ir pajutome mus siejantį ryšį.
–      Aš nueisiu pas Darsę, – po vakarienės tariau.
–      Manau, kad ji miega, – paprieštaravo man Rupertas.
Iš jo žvilgsnio supratau, jog šiuo metu aš esu paskutinis žmogus, kurį sesuo norėtų pamatyti… Ir vėl nenoromis tapau Darsės neapykantos objektu. Nusivedusi Rupertą atokiau, kol likusieji su gėrimais ėjo į terasą, paklausiau:
–      Juk ji nemiega, ar ne? Mes jau beveik susitaikėme, nenoriu išvykti vėl susipykusi su ja…
–      Geriau išvyk nieko jai nesakiusi, nes dabar Darsė tikrai ne ypatingai šventinės ir džiaugsmingos nuotaikos. Pati pagalvok, ji norėjo padovanoti tavo tėvams anūką, tačiau prarado jį ir dabar niekada negalės to padaryti, o tu džiugiai praneši, jog laukiesi. Jai reikia laiko.
–      Bet, Rupertai, juk aš nesu dėl to kalta.
–      Aš suprantu, tačiau tu puikiai pažįsti savo seserį… – ramino jis mane.
–      Tai tu man siūlai neatsisveikinti su ja? Rytoj išskrendame labai anksti.
Jis žvilgtelėjo į laikrodį, kuris rodė beveik septintą valandą ir atsakė:
–      Išvyk prisimindama, jog susitaikėte.
Rupertas paėmė savo taurę vyno ir išėjo į terasą pas kitus. Likau svetainėje, atsisėdau ant sofos prieš didžiulį langą į sodą ir galvojau apie tai, koks netvarkingas ir neteisingas yra mano gyvenimas. Turbūt buvau taip pripratusi prie to, jog visada visi už mane sprendžia ką, kada ir kaip daryti, jog nutarusi savarankiškai priimti sprendimus ir pradėjusi gyventi tikrą gyvenimą aš nežinau, kaip elgtis ir darau vien klaidas. Nors atrodo, jog elgiuosi gerai, klausau širdies balso, tačiau aš vis nepataikau. Jei jaučiuosi laiminga – kenčia kiti, jei nesu laiminga – visi aplink mane trykšta džiaugsmu. Turbūt tokia buvo mano dalia – visą gyvenimą klausyti nurodymų. Išsitraukiau telefoną ir akimis permečiau kelias Hario siųstas žinutes. Visose jis klausinėjo, kodėl palieku jį, kodėl melavau, jog visada mylėsiu, kodėl nesistengiu išsaugoti santykių… Suvokiau, kaip jam dabar sunku, tačiau Haris – pats geriausias vaikinas pasaulyje, jis tikrai bus laimingas su kita. Tikėjau, kad sužinojęs apie kūdikį, jis prarastų ryžtą būti su manimi, laimėti skyrybas, ginti mane nuo Vladimiro… Maniau, kad jam geriau nieko neaiškinti ir ramiai pasišalinti iš jo gyvenimo.

Išaušus rytui jau penktą valandą sėdėjome automobilyje, vežančiame mus į oro uostą. Visą naktį negalėjau užmigti galvodama apie Darsės patiriamą skausmą, tačiau džiaugiausi, jog pagaliau sužinojau, už ką ji manęs taip nekentė, pagaliau įsitikinau, jog tai tikrai tik pavydas, kurį ji išsiugdė dar būdama vaikas. Likę vieni du su Vladimiru nesikalbėjome, todėl buvo nejauku visą kelią žvelgti pro langą ir įsivaizduoti, jog važiuoju viena. Privažiavus prie pat oro uosto durų, vairuotojas, padedamas oro uosto darbuotojo bei Vladimiro, pradėjo traukti lagaminus iš automobilio. Išlipusi atsidusau ir paskutinį kartą atsisukau į miesto pusę, atsisveikinti su savo mylima gimtine. Staiga iš tolo pamačiau atbėgantį Harį, kurio garbanos nuo šuolių mėtėsi nuo vieno šono ant kito. Žvilgtelėjau į Vladimirą, kuris įnirtingai kėlė iš bagažinės lagaminus ir pajudėjau atbėgančio vaikino link.
–      Elizabeta, palauk! – šūktelėjo jis.
Paspartinau žingsnį ir susitikusi su juo akis į akį atsisukau į Vladimirą. Jis stovėjo išsistiesęs prie automobilio, ranka laikydamas vieną iš lagaminų.
–      Hari, ką tu čia veiki? Turi važiuoti, – vis šnairuodama į Vladimiro pusę liepiau.
–      Negaliu tavęs išleisti, – suėmęs mane už pečių aiškino Haris.
–      Kas čia darosi? – iš tolo girdėjau artėjantį grėsmingą vyro balsą.
Išsilaisvinusi iš vaikino rankų, pribėgau prie vyro ir ramindama jį tariau:
–      Prašau, leisk man su juo atsisveikinti. Prašau.
Jis pro mano viršugalvį žiūrėjo į Harį, tačiau po kelių sekundžių nuleido akis ir ramiai atsakė:
–      Gerai. Turi minutę.
–      Ačiū, – gailestingomis akimis žvelgdama padėkojau.
Vėl grįžusi prie atokiau stovėjusio Hario paklausiau:
–      Kaip tu mane radai?
–      Nuo tada, kai pasakei, jog išskrendi, laukiau prie tavo namų, kad sulaikyčiau nuo kvailystės, kurią darai. Elizabeta, juk tu mane myli ir aš tave myliu, mes kartu viską įveiksim, tik nepalik manęs, – vėl suėmęs mane už pečių maldavo jis.
–      Neapsunkink visko dar labiau… – nuleidusi galvą atsakiau. – Mano sprendimas nepasikeis. Patikėk, elgiuosi teisingai, taip bus geriau mums abiems.
–      Jau palikai mano tėvą, manydama, kad elgiesi gerai, dabar visiškai analogiška situacija!
–      Ne, Hari, dabar viskas kitaip. Tu nesuprasi… – suėmusi jo delnus kalbėjau. – Pasitikėk manimi, taip darau tik dėl tavęs.
–      Jeigu ką nors darai dėl manęs – pasilik.
Papurčiau galvą ir suėmiau jo veidą.
–      Prisiekiu Dievu, be manęs tu būsi tikrai laimingesnis, – pasakiusi pabučiavau jį. – Paleisk mane.
–      Bet juk sakei, kad kovosi dėl savo laimės…
–      Šią kovą aš pralaimėjau, atleisk man.
Vladimiras šūktelėjo mano vardą, todėl paleidau Hario skruostus ir dar kartą pažvelgusi jam tiesiai į akis ištariau:
–      Sėkmės, Hari…
Jis kaip žuvis, išmesta į krantą, pakrutino lūpas, tačiau nieko nesakė, tik čiupo mane į glėbį ir keletą kartą pakartojo, jog mane myli. Pradėjau verkti, kad ir kaip stengiausi nuo to susilaikyti. Suspaudžiau jį ir sušnibždėjau:
–      Nenorėjau, kad viskas baigtųsi taip…
–      Tai dar ne pabaiga, Elizabeta… Dar ne pabaiga.
Atsitraukusi spustelėjau jo delną, kuriame jis kažką laikė. Žvilgtelėjau į mūsų plaštakas, o vaikinas į maniškę įdėjo ant sidabrinės grandinėlės pakabintą kryželį. Suspaudžiau jį tvirtai savo delne ir nusisukusi kuo skubiau nupėdinau prie automobilio. Kaip visada atsisveikinus su Hariu, atsigręžiau pažiūrėti į jį… Vaikinas stovėjo susikišęs rankas į džinsų kišenes ir sekė mane žvilgsniu. Lygiai kaip pirmąjį vakarą pasivaikščiojus Enfilde, atsisveikinome prie fontano ir jis palydėjo mane akimis iki taksi automobilio. Skirtumas tik tas, kad tai buvo paskutinis atsisveikinimas. Maniau, jog širdis neatlaikys tiek smūgių per kelias pastarąsias dienas, tačiau žinojimas, jog savyje nešioju dalelę žmogaus, kurį myliu, vedė mane į priekį…

Pirmosios savaitės turbūt buvo  sunkiausias laikas mano gyvenime. Dvigubai sunkesnis nei palikus Henriką. Aš beviltiškai ilgėjausi Londono, ilgėjausi lietingų dienų, kvapo, sklindančio iš siaurų gatvelių užkandinių, dviaukščių lekiančių autobusų, mandagių besišypsančių praeivių, ilgėjausi savo buto, kuris buvo sutvarkytas taip, kaip aš norėjau… Man trūko mokinių bei pamokų, trūko ausiai malonaus britiško kolegų akcento, kuris skambėdavo pertraukų metu mokytojų kambaryje, trūko Darsės sarkastiškų pastabų apie kiekvieną mano judesį bei atodūsį, trūko tėčio skolinto Range Rover automobilio, trūko savarankiškumo ir laisvės. O labiausiai man trūko Hario – mano skaudžiausios nuodėmės ir didžiausio džiaugsmo. Nebuvo dienos, kai negalvočiau apie jį: kiekviena smulkmena namie, mieste, parduotuvėje man priminė laimingiausią laiką. Aš nebeturėjau ryžto ir entuziazmo, kurį jis man teikdavo kiekvieną dieną. Verkdavau kasdien gavusi Hario žinutę, kurioje jis prašė sugrįžti. Rankoje gniauždama ant kaklo kabantį Hario dovanotą kryželį, meldžiau Dievo, kad padėtų ištverti širdies skausmą.
Jis, kaip ir Henrikas, rašydavo pačius gražiausius žodžius, nors aš nieko jam neatsakydavau.
Myliu tave labiau, nei kas nors kada nors mylėtų… Neįsivaizduoju savo gyvenimo be tavęs, todėl prašau tik vieno dalyko – būk mano ir niekieno kito. Tu verti mane jaustis ypatingu, leisk tave mylėti…
Galų gale pasikeičiau telefono numerį, manydama, jog taip lengviau pamiršiu Harį, o jo siunčiami žodžiai nebekels dar didesnio skausmo, tačiau klydau… Pirmąjį mėnesį grįžus į Maskvą aš jaučiausi lyg smaugiama šionykščio oro, užrakinta savo kambaryje ir negalinti pabėgti nuo minčių apie Harį.
Apsilankius pas ginekologą, pastarasis nustatė man visišką išsekimą, todėl perspėjo:
–      Госпожа Вильямс, если и дальше вы не будете думать о своём здоровье, не только ваш ребёнок не доживёт, но и вы сами. Помните, теперь вы должны уделять особое внимание отдыху, покою, ответственно выбирать еду, постоянно бывать у меня. Мы должны очень наблюдать за развитием плода, потому что ваша имунная система очень слаба и это может повлиять на ребёнка. Теперь я не могу назначить ни каких лекарств на нервной почве, просто прошу вас как будущей матери, подумайте, что страдаете не только вы, но и ваш ребёнок.[1]
Po šio pokalbio aš atsikvošėjau ir suvokiau, jog man ne aštuoniolika metų, kad elgčiausi taip lengvabūdiškai, kaip elgiausi būdama Britanijoje. Turiu grįžti į realybę, kurioje nėra Hario, kurioje aš esu Vladimiro žmona, būsima motina ir negaliu leisti nelaimingai meilei paveikti mano kūdikio vystymąsi.
Mane vis dar kamavo sąžinė, jog Haris niekada nesužinos esąs tėvas, tačiau vis daugiau dėmesio skiriant rūpinimuisi savimi bei laukiant gimstant kūdikio, vis mažiau sugrįždavau prie svarstymų, kaip ši žinia paveiktų vaikino gyvenimą. Pykčiai su Volodia nesibaigė net tada, kai aš laukiausi: aš norėjau išsikraustyti į butą Maskvos centre, kuris mums priklausė, tačiau Vladimiras griežtai uždraudė man gyventi vienai:
–      Ne. Kai pilvas ims rodytis, noriu, kad visi matytų mus kartu. Ar sieki, kad visi sužinotų, jog tas vaikas ne mano?
–      Aš tiesiog nenoriu gyventi su tavimi.
–      Manau, kad mes apie tai jau kalbėjomės prieš grįžtant į Maskvą. Viename iš svečių kambarių pradėtas rengti vaiko kambarys, todėl jūs pasiliksite čia ir mes gyvensime kaip didelė graži šeima!
Ginčytis su juo buvo neįmanoma kaip ir visus kartu pragyventus metus. Sunkiomis akimirkomis visada prisimindavau Harį – jo šypseną ir duobutes skruostuose, svajingą žvilgsnį ir žemą skardų juoką. Tuomet imdavau pykti ir mintyse kartodavau, jog nenoriu kūdikio, kuris mane atskyrė nuo mylimo žmogaus, o paskui atsiprašinėdavau glostydama savo pilvą ir sakydama, jog myliu ir laukiu to mažo žmogučio… Nuotaikų svyravimai buvo tikras košmaras, ypač, kai apie tai neturėjau su kuo pasikalbėti.

Vladimiras rūpinosi mano baleto studijos statybomis. Džiaugiausi, jog jo dažnai nebūdavo namuose, tačiau į ligoninę jis visada važiuodavo kartu su manimi. Kartu su pilvo dydžiu, didėjo ir Vladimiro nuoširdus rūpestis. Kartais atrodydavo, jog siaubingai jo nekenčiu, tačiau jis buvo vienintelis šalia esantis žmogus, nors pats ir privertė mane grįžti į Maskvą. Tiesiog laikiau jį nestabilios psichikos, nes akimirkomis jis atrodė visai mielas vyras, o kitą dieną jau galėjo grasinti man ir mano kūdikiui… Gyvenau tikrame chaose.
Kurį laiką sprendžiau, ar noriu sužinoti kūdikio lytį, tačiau tai už mane, kaip visada, nusprendė Vladimiras.
–      Kitą savaitę duosime interviu žurnalui „Elitas“, todėl būtų gerai, kad žinotume, kas gims. Be to, jau ketvirtas mėnuo, norėčiau pasikviesti dizainerius, kurie įrengs vaiko kambarį…
Jis niekada neklausdavo mano nuomonės, tiesiog išdėstydavo man teiginius ir aš neturėjau jokios galimybės paprieštarauti. Nieko nežinojau apie interviu, net nenorėjau pasakoti spaudai apie kūdikį, apie šeimą ir savo asmeninį gyvenimą, tačiau Vladimiras norėjo apsiskelbti visam pasauliui, jog taps tėvu… Nors jam ir buvo atlikta vazektomija.
–      Jei tu taip džiaugiesi, kad tapsi tėvu, kodėl norėjai operuotis? – vykstant į klinikas atlikti untragarsinio tyrimo paklausiau Vladimiro.
–      Niekada nenorėjau tapti tėvu. Tačiau labai tave myliu ir būsiu tavo kūdikiui tėvu, kurio jis neturi.
–      Jis turi tėtį, Vladimirai.
–      Bet jo nebus, kai vaikas augs. Būsiu aš, todėl aš ir būsiu tėvas.
–      Aš savo vaikui nemeluosiu. Atleisk, bet nenoriu, kad jis vadintų tave tėčiu.
Volodia susinervinęs patylėjo ir išlipus iš automobilio sukuždėjo, jog apie tai pasikalbėsime likę dviese. Nenutuokiau kodėl, tačiau pastarosiomis savaitėmis mus visur lydėdavo du Vladimiro apsauginiai. Nežinojau, ar taip jis saugo mane, ar bando pats nuo kažko apsisaugoti… Neklausinėjau, nes nenorėjau veltis į jo asmeninius reikalus. Nors ir gyvenau su juo, turėjau savo atskirą gyvenimą bei problemas, kuriomis su juo nesidalinau.

Atlikus tyrimą paaiškėjo, jog laukiuosi mergaitės. Žinoma, tai mane pradžiugino, akimirksniu įsivaizdavau, kaip turėtų atrodyti jos kambarys, kokius drabužėlius pirksiu ir kokia nuostabi ji bus. Nuo to momento mano požiūris į kūdikį pasikeitė: kūdikis nebebuvo tiesiog reiškinys – tai buvo žmogutis! Žmogutis, kuris auga manyje, kurį aš myliu dar nemačiusi! Tai mergaitė, kuri man atstos visą pasaulį! Kalbėdamasi su vis dar pilve esančiu vaikeliu, aš pasakodavau įvariais istorijas apie baletą, kalbėjau tik apie gražius dalykus, pažadėjau auginti ir mylėti taip, kad ji visuomet jaustųsi svarbiausia… Papasakojau ir apie Harį, kuris, deja, negalės pasirodyti jos gyvenime. Buvau apsisprendusi atskleisti savo vaikui visą tiesą apie tikrąjį tėtį, kai tam ateis tinkamas laikas. Vladimiras nuo pat kūdikio gimimo bus dėdė, neleisiu jam melagingai apsimesti mano vaiko tėvu. Kad ir kaip Vladimiras priešinosi šiai mano sąlygai, aš nežadėjau meluoti savo vaikui.

Bijojau, kad po interviu Hario nepasiektų žinia apie mano nėštumą, nes tada jis tikrai būtų susiradęs mane ir prašęs viską paaiškinti. Paskambinusi mamai, paklausiau, ar Darsė nepasakojo savo draugėms apie tai, nes tikėjausi, jog ji bus nulėkusi pas Liuciją ir viską išpliurpusi.
–      Eliza, aš nenorėjau tavęs jaudinti dėl nėštumo, tačiau visus tuos keturis mėnesius nuo tavo išvykimo, Darsė guli ligoninėje…
–      Kas nutiko? – išsigandusi suklikau.
–      Na, kaip ir po persileidimo… Depresija.
–      Keturis mėnesius? – negalėdama patikėti pasitikslinau.
–      Oi, buvo visko, vaikeli. Nenoriu, kad jaudintumeis, tai gali pakenkti mano anūkėlei.
–      Mama, turi man papasakoti!
Deja, ji buvo užsispyrusi ir prisiekinėjo, jog nieko nepasakos, kol negims kūdikis. Paskambinus Rupertui, pastarasis taip pat nieko nepasakojo, o Darsė net neketino atsakyti į mano skambučius.

Ir vėl mano gyvenimas buvo kupinas problemų: niekas nepasakojo, kas mano seseriai, Vladimiras vertė vaidinti laimingą šeimą, aš bijojau, kad Haris nesužinotų apie kūdikį ir veikiama įtampos vėlgi atsidūriau pas ginekologą, kuris aiškino apie rūpinimąsi savimi. Jis mane užrašė į nėščiųjų jogos užsiėmimus, kurie turėjo nuvyti patiriamą nerimą ir atpalaiduoti tiek kūną, tiek mintis. Nuėjus ten pirmą kartą buvau maloniai nustebinta, nes sutikau savo pažįstamą, kuri kartu su manimi iš Britanijos atvyko į Maskvą studijuoti baleto. Patricija kartu su manimi šoko daugelyje spektaklių, buvo puiki balerina ir viena geriausių pašnekovių visame mūsų kolektyve. Pirmaisiais studijų Maskvoje metais daug laiko praleisdavome kartu, paskui aš ištekėjau, po poros metų ji susituokė su balerūnu iš to paties kolektyvo, o po dešimtmečio susilaukė sūnaus. Ji buvo mano bendraamžė, tačiau karjerą baigė penkeriais metais anksčiau. Atpažinusi mane, Patricija tuoj pat paliko savo pašnekoves ir prisiartinusi tarė:
–      Eliza? Čia tikrai tu? Negaliu patikėti!
–      Patricija, kokia maloni staigmena!
Ji čiupo mane į glėbį, o atsitraukusi pakštelėjo į skruostą.
–      Sveikinu, brangioji! Pirmasis?
–      Taip, pirmagimė… – šyptelėjau paglostydama pilvą. – O jūs su Antonijumi laukiatės antrojo?
–      Taip! Dieve, kaip džiugu, kad susitikome, turime apie daug ką pasikalbėti! Penkeri metai praėjo po paskutinio mūsų susitikimo, ar ne? Paskutinį kartą matėmės tavo atsisveikinimo vakarėlyje. Turėsi papasakoti, ką veikei pastaruosius metus!
Širdyje pasidarė neapsakomai šilta ir jauku, kai sutikau žmogų, kuris anuomet suprato mano skausmą dėl išsiskyrimo su Henriku, žinojo, jog ne viskas su sutuoktiniu yra taip puiku, kaip atrodo. Tačiau Vladimirui Patricija atrodė per daug vėjavaikiška ir daranti man blogą įtaką, tad laikui bėgant jis uždraudė man su ja bendrauti. Po pirmojo užsiėmimo mes apsikeitėme telefonų numeriais ir susitarėme susitikti.

Seniai bebuvau vakarienės su sena pažįstama. Mano atsiskyrėlės gyvenimas tęsėsi jau keletą mėnesių, todėl nedrąsiai pranešiau Vladimirui apie susitikimą su Patricija.
–      Maniau, kad jūs nebebendraujate, – akis nuo popierių pakėlęs pakomentavo jis.
–      Volodia, nebūk mažas vaikas. Negali man drausti matytis su kitais žmonėmis ir užrakinęs laikyti šiame name. Ji taip pat laukiasi, bus naudinga pasikalbėti apie nėštumą bei motinystę.
–      Gerai. Vienas iš apsauginių tave palydės į restoraną.
Beprasmiška buvo priešintis jo sprendimui, todėl į susitikimą važiavau lyg prezidentė. Betrūko policijos palydos… Užsisakiusios patiekalus gal pusvalandį su Patricija dalinomės prisiminimais apie pasirodymus, keliones, baletą bei studijų metus. Ji papasakojo apie savo šeimyninį gyvenimą, kokie laimingi jiedu su Antonijumi, koks protingas jų pirmasis sūnus, ką ji veikė baigusi balerinos karjerą ir staiga ji paklausė:
–      O tu vis dar gyveni su Vladimiru?
–      Taip…
–      Viskas gerai?
–      Taip, žinoma. Viskas puiku, – kramsnodama krevetes išsišiepiau.
–      Taip puiku, kad jis tave net seka?
–      Iš kur žinai, kad jis mane seka? – nustebau.
–      Tas juodai apsirengęs vyras netoli įėjimo nuolatos stebi mūsų staliuką, – paslapčia palinkusi prie manęs šnibždėjo Patricija.
Pažvelgusi į restorano įėjimą paaiškinau jai, jog tai apsauginis, kuris rūpinasi mano saugumu. Moteris susiėmė už galvos ir suaimanavo:
–      Siaubas… Man jis visada atrodė truputį kvaištelėjęs. Atleisk…
Aš šyptelėjau ir nuleidau žvilgsnį į lėkštę.
–      Gal paliesiu skaudžią temą, bet ar nebuvai susisiekusi su Henriku? – atsargiai pasidomėjo Patricija.
–      Henrikas prieš kelis metus mirė…
Ji susiėmė už burnos, išplėtė akis ir tuoj pat pradėjo atsiprašinėti.
–      Nieko tokio, Patricija, juk nežinojai. Mes jau seniai išsiskyrėme, nebeturėčiau jam jausti prisirišimo.
–      Na, aš pamenu, jog tavo meilė jam buvo tikrai nepaprasta. Visada pavydėjau tau…
–      Ko? – nusijuokiau. – Nelaimingos meilės?
–      Na, jūsų santykiai iki jo santuokos buvo tokie gražūs…
–      Geriau nekalbėkime apie tai, – nutraukiau pašnekovę, kol ši neįsijautė.
–      Atsiprašau, – išsigando ji ir gailestinga veido mimika žvelgė į mane.
Jai toliau kalbant apie nėštumo ypatumus, aš ir vėl prisiminiau Henriką. Kai jis pranešė man apie išsiskyrimą, mama – apie vestuves bei Liucijos nėštumą. Keista suvokti, jog pamilau Henriko sūnų ir dabar laukiuosi būtent nuo jo. Suvokusi, kad Henrikas – mano vaiko senelis, viduje pasidarė taip negera… Pati nepajutau, kaip pradėjau verkti Patricijos akivaizdoje.
–      Kas buvo? Tave taip paveikė mano pasakojimas apie pirmąjį nėštumą?
–      Ne, Patricija, viskas gerai. Užsigalvojau…
–      Papasakok man.
Aš per daug nepasitikėjau žmonėmis, kad galėčiau imti ir viską jai papasakoti, nors ir labai norėjau kažkam išlieti savo skausmą.
–      Kitą kartą… Atleisk, turiu eiti. Susitiksime užsiėmimuose. Atleisk!
Pasiėmusi rankinę bei paltą išlėkiau pro duris, o man įkandin nusekė apsauginis. Grįžusi namo užsidariau kambaryje ir negalėjau nuraminti savo sąžinės. Jaučiausi pasibaisėtinai pasielgusi tiek su Henriku, tiek su Hariu… Atrodė, kad meilė Henrikui – vienintelė, kurią jausiu visą savo gyvenimą, tačiau pasirodžius Hariui ji dingo. Hario panašumas į savo tėvą nevaldomai veikė mano sąmonę, todėl aš negalėjau pasipriešinti iš naujo prabudusiam jausmui. O gal tai buvo ta pati besitęsianti meilė? Juk Henrikas ir Haris – tas pats kūnas ir kraujas. Jų išvaizda vienoda, charakteriai identiški, o meilė man – stipresnė už bet kokią jėgą. Gal visgi aš myliu tą patį žmogų, tik skirtingu metu ir skirtingomis aplinkybėmis?

Pabėgti nuo minčių stengiausi įvairias būdais: skaičiau, domėjausi motinyste, meditavau, lankiau jogos užsiėmimus, netgi pradėjau rašyti, bandydama visus jausmus surašyti ant lapo. Dar mėnesį prasikankinusi Maskvoje, išvykau į kurortą kalnuose. Išreikalavusi Vladimiro laiko pabūti vienai, lydima apsauginio dvi savaites mėgavausi ramybe žvelgdama į snieguotas kalnų viršūnes. Begėdiškai svajojau apie laiką su Hariu, apie vakarus prie židinio, apie susitaikymą… Tai tebuvo svajonės, kurios neturėjo galimybės išsispildyti. Tačiau vien galvojimas apie tai mane atpalaiduodavo ir aš bent trumpam užmiršdavau visas problemas.

Grįžusi ir vėl susitikinėjau su Patricija, tik šįkart mes nelietėme jokių asmeninio gyvenimo temų, tiesiog kartu mėgavomės nėštumu, pirkome drabužėlius būsimiems kūdikiams, lankėme įvairius nėščiosioms skirtus užsiėmimus, o tai mane atitraukdavo nuo beprasmio ilgesio. Paskutiniai nėštumo mėnesiai buvo daug lengvesni, nei pirmieji – aš pripratau prie minties, jog būsiu motina, perskaičiau daug knygų, skirtų besilaukiančioms pirmagimių moterims, kasdien užeidavau į įrengtą mergaitės kambarį, su džiaugsmu laukiau savo kūdikio išvystant pasaulį. Mintys apie Harį mane aplankydavo vis rečiau, nors mano jausmai jam visiškai nepasikeitė, tiesiog susitaikiau su likimu gyventi be jo.

Deja, paskutinis nėštumo mėnuo nebuvo toks sklandus.


[1]

–                   Ponia Viliams, jei ir toliau nesirūpinsite savo sveikata, neišgyvens ne tik jūsų kūdikis, bet ir jūs pati. Atminkite, jog dabar turite skirti ypatingą dėmesį poilsiui, ramybei, atsakingai rinktis maisto produktus, reguliariai lankytis pas mane. Turime atidžiai stebėti vaisiaus vystymąsi, nes jūsų imuninė sistema labai silpna ir tai gali paveikti kūdikį. Dabar negaliu skirti jums jokių nervinę sistemą balansuojančių vaistų, tiesiog prašau jūsų kaip būsimos motinos – pagalvokite, jog kankinatės ne tik jūs, bet ir vaikelis.


Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

– Ma

3 thoughts on “XXII

  1. Atgalinis pranešimas: XXI | Martina
  2. Labai domina kas Darsei, ir kas bus kitą mėnesį! Ir ar viską papasakos Patricijai ae slėps nuo vienintelės draugės !!! Bet šiaip labai fainas, nerealus kūrinys! Labai įtraukia, mažai tokių sukurtų iki visų visų detalių <3

  3. Atgalinis pranešimas: XXIII | Martina

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *