XXI

Vieną (graudžiausią) kūrinio vietą aprašiau klausydama šios dainos. Ruošiam servetėles ir pradedam…

Atleidusi pirštus atmerkiau akis ir pamačiau nurodytame ekranėlyje pliusą. Žemė išslydo iš po kojų, įsikibau į vonios komodą ir kurį laiką gaudžiau kvapą. Dar kartą pažiūrėjau į testą, ar tikrai neapsigavau. Nežinojau, kaip į visa tai reaguoti… Nebuvau pasiruošusi nėštumui, nebuvau pasiruošusi tapti mama, auginti žmogutį, prisiimti už jį pilną atsakomybę, skirti visą dėmesį ir laiką tik tam vaikučiui… Buvo sunku patikėti, nes buvau susitaikiusi su mintimi, jog niekada negimdysiu ir neįsivaikinsiu. Akimirką, kai pamačiau teigiamą atsakymą, suvokiau, jog esu dar visiška nebrendyla… Niekada nesidomėjau motinystės ypatumais, manęs tai netgi nežavėjo, todėl išsigandau, kad netgi būdama keturiasdešimties aš nieko nenutuokiau apie buvimą mama, gimdymą, žindymą… Atsipeikėjusi po patirto lengvo šoko, prisiminiau ir Harį, kuris garantuotai yra šio manyje besivystančio kūdikėlio tėvas. Pasidarė dar silpniau, tad susmukau ant grindų prie komodos, delne vis dar gniauždama teigiamą nėštumo testą. „Kaip aš jam pasakysiu, kad jis taps tėčiu? Jam dar tik aštuoniolika… Kaži, ar jis tam pasiruošęs. Kaži, ar pasiruošęs paaukoti tiek daug galimybių. Dieve, kodėl tavo planas toks keblus? Ką man daryti?“ – susigraudinusi klausinėjau.
–      Įleisk, jau per ilgai ten tupi! – stūgavo Vladimiras už durų.
Privalėjau jam pasakyti tiesą apie nėštumą, tačiau maniau, jog pavyktų jį apgauti dėl to, kas kūdikio tėvas. Palengva atsitiesiau, priėjau prie veidrodžio ir pasisukusi šonu nesąmoningai perbraukiau sau per pilvą. Nors nėštumas dar tik prasidėjo, ėmiau įvaizduoti, jog manyje jau yra išsivystęs kūdikis… Buvau visiškai sutrikusi, vis dar nesupratau, kaip tai keičia visą mano gyvenimą ir mane. Atrakinusi duris, tuoj pat sulaukiau Vladimiro įsiveržimo. Jo akys buvo apvalios dėl išgąsčio pamačius mano ašarotus skruostus. Aš nusisukau, kad jis nematytų mano reakcijos ir nuėjau į kambarį.
–      Tai sakyk! – pasivijęs nekantravo Volodia. – Teigiamas?
–      Taip… – sukaupusi drąsą ištariau. – Aš laukiuosi.
Vladimiro reakcija buvo panaši į maniškę – mažai džiaugsmo, daug abejonių ir klausimų. Atsitokėjęs vyras ėmė vaikščioti po kambarį, kol aš stovėjau jo viduryje tylėdama.
–      Nemaniau, kad taip nenori vaikų… – tyliai tariau, matydama, kaip Vladimiras vis labiau nervinasi.
–      Tik ne to suknisto suskio garbanota galva! – atšovė jis stabtelėjęs.
Vladimiro akyse buvo tiek daug pykčio ir pavydo, jog maniau, jis nesusivaldys ir švystels mane ant grindų. Bandydama gelbėti situaciją vapėjau drebančiu balsu:
–      Ką tu čia kalbi? Kūdikio tėvas esi tu! Tai nutiko pirmąją naktį, kai atvykai į Londoną!
–      Tu mane laikai visišku bukagalviu?! – rėkė Volodia.
–      Nelaikau, tiesiog žinau! – pati tikėdama tuo, ką kalbu išrėkiau atgal.
Jis grėsmingai prie manęs priartėjo, žvelgė tiesiai į akis, norėdamas dar labiau įbauginti ir giliai kvėpuodamas atšovė:
–      Aš prieš penkerius metus pasidariau operaciją.
–      Kokią? – išsigandusi ir laukdama blogiausio paklausiau.
–      Kaži kokią? Vasektomiją.
Mano gyvenimas byrėjo į šipulius mano akyse… Aš užsimerkiau ir panarinau galvą. Buvo ir gėda, ir baisu žiūrėti į Vladimirą. Apie vasektomiją jis man nebuvo net užsiminęs, tačiau buvo tikrai netinkamas metas priekaištauti dėl to, nes aš buvau padariusi daug blogesnį dalyką. Mums nutilus už nugarų pasigirdo Darsės balsas:
–      Pietūs jau paruošti…
Išsigandę su Vladimiru atsisukome į ją, lyg užklupti darant kažką draudžiamo, tačiau kitaip reaguoti negalėjau. Jei Darsė būtų išgirdusi, jog laukiuosi Hario kūdikio, tikrai sulaukčiau pasaulio pabaigos tą patį momentą.
–      Tuoj ateisime, – trumpai ir griežtai atsakė Vladmiras ir Darsė dar sekundėlę pastovėjusi tarpduryje, nuėjo koridoriumi.
Vyras užvėrė duris, atsisuko ir įrėmęs rankas ant klubų paklausė:
–      Tai ką dabar darysi? Čiučiuosi vaiką su paaugliu?
Jo žodžiai nuskambėjo neįtikėtinai žiauriai ir mano širdį lyg tigro letena paglostė… Kraujavau iš vidaus, nežinodama, kaip tai sustabdyti. Garsiai ir gyliai alsuodama verkiau ir nieko neatsakiau.
–      Tai pats kvailiausias tavo poelgis, Eliza. Nesuprantu, kur dingo mano grakščioji, elegantiška ir inteligentiška žmona, kurią aš vedžiau? Kur dingo ta moteris, kuri visada viską planavo, apgalvodavo visus pliusus ir minusus, kiekvieną pasekmę ir rezultatų naudingumą?
–      Volodia, tu pats žinai, kad aš niekada nebuvau laiminga.
–      Nesiteisink. Buvai laiminga siekdama karjeros ir tapusi garsia balerina.
–      Bet tai tebuvo laimė dėl pasisekusios karjeros. Aš susituokiau su tavimi tikėdamasi pamiršti Henriką ir pamilti tave, bet man nepavyko ir dėl to aš buvau dvigubai nelaimingesnė. Iki kol sutikau Harį…
–      Ir dabar esi laiminga? Manai, jis bus laimingas, kai sužinos, jog jo keturiasdešimtmetė meilužė laukiasi ir jo nepriklausomas gyvenimas baigėsi? Abejoju tuo… Kol jūs linksminotės ir slapta susitikinėdavote, buvote laimingi, bet kai teks susidurti su realybe – laimė greitai išgaruos. Susituokusi vyresnė moteris laukiasi nuo paauglio savo buvusio mylimojo sūnaus. Skamba kaip iškrypęs sapnas. O po kokių metų tas piemuo išlėks paskui trumpesnį sijoną ir paliks tave sūpuoti tą… – parodęs į mane jis nutilo.
–      Gerai, gana… Tu nieko nežinai apie Harį ir apie meilę. Tu nežinai, kiek daug galima paaukoti dėl jos.
–      Žinau. Myliu tave, Eliza, – maniakiškai žvelgdamas ir šypsodamasis tarė Vladimiras. – Todėl gelbėsiu tave ir tavo vaiką nuo pražūties.
Suraukusi kaktą žvelgiau į jį nesuprasdama, ką vyras nori pasakyti.
–      Pripažinsiu vaiką kaip savo atžalą, laikysime tai paslaptyje. Tuoj pat grįšime į Maskvą ir toliau laimingai gyvensime, – išsišiepė jis.
Žiūrėjau į Volodią kaip į beprotį. Negalėjau patikėti, jog jis vis dar galvoja apie išvykimą į Maskvą. Netgi tokiu metu, kai aš ką tik sužinojau tapsianti motina, jis dėsto man savo kliedesius.
–      Vladimirai, aš noriu gyventi be tavęs, kaip su nesupranti? Nebenoriu grįžti ten, kur buvau nelaiminga, kad vėl jausčiausi tokia pat. Nenoriu! Liksiu čia ir tvarkysiuosi su kūdikiu viena.
–      Na jau ne, aš tokios gėdos tikrai nepatirsiu. Dar neišsiskyrus susilauksi ne mano vaiko ir tada visi supras, jog mano žmona mane išdavė? To tikrai nebus! Arba pripažinsi, kad vaikas mano, arba jis nebus niekieno.
Išplėčiau akis negalėdama patikėti tuo, ką išgirdau.
–      Tu grasini mano kūdikiui? – susiėmusi už pilvo, lyg gindama, paklausiau.
–      Aš tau aiškiai pasakiau sąlygas: mes išvažiuojame į Maskvą ir gyvename su tavo vaiku lyg laiminga šeima.
–      Arba?
Vladimiras priėjo prie durų, suėmė rankeną ir atsisukęs baigė pokalbį:
–      Arba būsi vieniša mama. O gal iš vis ja nebūsi…
Pasišalinęs iš kambario jis paliko mane šokiruotą viduryje kambario, vis dar tebelaikančią nėštumo testą. Ašaros upeliais sruveno skruostais, kol aš stengiausi susikaupti, kad galėčiau nusileisti į apačią ir papietauti su šeima, tačiau man nepavyko. Nenorėjau matyti nei vieno žmogaus, nenorėjau kalbėtis su jais, pasakoti, kas man yra, tiesiog norėjau užsidaryti ir būti viena, kol viskas išsispręs savaime. Sprendimo priėmimas man visuomet būdavo viena sunkiausių užduočių gyvenime… Anksčiau visus sprendimus priimdavo mama, paskui tuo rūpinosi Vladimiras bei mano agentas, kol galų gale aš pradėjau gyventi savarankiškai ir Haris mane mokė žiūrėti problemoms tiesiai į akis, nebijoti klysti bei rizikuoti. Šįkart sprendimas lėmė labai daug ir klysti ar rizikuoti buvo per daug pavojinga. Vladimiro grasinimas netekti kūdikio man atrodė pats žiauriausias jo sulauktas poelgis. Žinojau, kad jis neturi žmogiškumo jausmo, tačiau grasinti atsikratyti vos užsimezgusios gyvybės buvo per daug… Jis be skrupulų ištarė šiuos žodžius, todėl neabejojau, jog lygiai taip ir pasielgtų. O jei ir nepasielgtų, Hario aš tikrai nebepamatyčiau… Vaikinas tikrai nekaltas, kad aš jį įvėliau į savo dar neiširusią santuoką ir pastačiau į keblią padėtį. Dėl visko buvau kalta tik aš pati. Pykau ant savęs ir klausiau Viešpats, kodėl jo planas buvo būtent toks?
Gulėdama lovoje svarsčiau, jog Vladimiro žodžiuose yra dalis tiesos apie šią situaciją. Vienintelis dalykas, kuriam aš pritariau – Haris dar nepasiruošęs tapti tėvu. Jam gyvenimas rožėmis klotas: studijos geriausioje meno konservatorijoje, talentas, sėkmė su įrašų kompanija ir prodiuseriu… Aš tikrai negalėjau temdyti jo sužibusios žvaigždės, pranešdama, jog vietoj galimybių pasinaudojimo jis turės keisti vystyklus ir nemiegoti naktimis. Pati bijojau apie tai pagalvoti, o juk jam dar tik aštuoniolika… Apie tai sužinojusios Liucija bei Darsė pasirūpintų, kad visas pasaulis imtų badyti į mane pirštais, o jei dar įsikištų Vladimiras…

Kelias dienas nelindau iš savo kambario, nesikalbėjau su niekuo, išskyrus Vladimirą, kurio reikalaudavau pranešti tėvams, jog prastai jaučiuosi, o tuo metu galvodavau, kaip elgtis toliau. Rytiniai pykinimai tapo rutina ir aš pradėjau mąstyti blaiviau: man buvo pats laikas keliauti pas ginekologą… Tačiau pirmiausia turėjau nuspręsti, ką daryti su Hariu. Po paskutinio mūsų konflikto telefonu, jis man nei skambino, nei rašė. Nors jis nebuvo piktas žmogus, greitai pamiršdavo ginčus, tačiau šįkart jis turbūt nejuokais nusivylė manimi ir laukė mano žingsnio. Žinoma, aš ne kartą norėjau su juo susisiekti, tačiau mano galvoje sukosi tik viena mintis – aš laukiuosi Hario vaiko. Nežinojau, kaip reikėtų su juo bendrauti, tai buvo dalykas, kurį jam turėjau pranešti pačiam pirmam, tačiau maniau, jog nutylėdama tai dariau jam paslaugą…

Kartą prieš užmiegant tariau Vladimirui:
–      Gerai, aš sutinku su tavo sąlyga. Tik aš turiu saviškę: tu nustosi sekioti mane ir paliksi ramybėje Harį.
–      Žinojau, kad tavo smegenys dar neišdžiuvo dėl meilės tam pienburniui. Puiku, aš palieku jį ramybėje, rytoj užsakau bilietus ir mes kuo greičiau iš čia išskrendame.
Nebesakiau nei žodžio, nes buvo beprasmiška su juo ginčytis…
–      Ir dar viena sąlyga – leisi man susitikti ir atsisveikinti su Hariu, pats į tai nesikišdamas.
Dėl šios sąlygos Vladimiras buvo nepatenkintas, tačiau pajutęs pergalės skonį, leido man išpildyti savo paskutinius norus. Visą naktį sukau galvą, kaip reikės žiūrėti Hariui į akis ir pasakyti, jog grįžtu į Maskvą, lieku su Volodia ir kad jis manęs nebeieškotų… Negalėjau ir vėl forsuoti, meluodama, jog jo nemyliu, kaip tai dariau palikdama pirmąjį kartą. Nemokėjau meluoti tokio dalyko, atrodė, jog man ant kaktos kabėjo neoninė iškaba „myliu Harį“! Tikrai tai jaučiau, todėl privalėjau leisti jam būti laimingam ir nebekelti problemų.

Ryte su Vladimiru nuvažiavome į konservatoriją, kurioje pasirašiau atsistatydinimo dokumentus. Direktoriaus sekretorė buvo nustebinta žinios, jog aš nebedirbsiu ir vėl išvykstu į Maskvą, tačiau Vladimiras ją greitai nuramino, paslaptingai lepteldamas:
–      Na, juk reikia kada nors pasirūpinti savo gausėjančia šeimyna.
Nuėjus į salę susirinkti savo daiktų, mane užplūdo tiek daug laimingų prisiminimų: pirmieji Hario netyčiniai užklydimai, mūsų bendros repeticijos, susipykimai, jo sukurtos dainos… Priėjau prie pianino, atidariau jo dangtį ir prisiminiau tą įsijautusį ir melodijai atsidavusį vaikinuką, atraitotomis rankovėmis bei sušiauštais plaukais. Dantytas peilis skrodė mano širdį išilgai ir aš nebegalėdama suvaldyti skausmo pravirkau ir atsisėdau ant kėdės. Situacija vėl kartojosi: buvau priversta atsisveikinti su mylimu žmogumi, kuris darė mane laiminga, kuris kūrė man dainas ir su kuriuo neegzistavo laikas… Stalo stalčiuje radau Hario rašytus raštelius, kuriuos jis slapta palikdavo po pianino dangčiu pasibaigus repeticijoms. Jis buvo toks skrupulingas ir dėmesingas, jog nepatingėdavo parašyti trumpų, tačiau labai mielų pastabų apie mane ir mus. Dar kartą perskaičiusi kiekvieną laiškutį, šypsojausi pro ašaras, nesugebėdama suvokti, kodėl taip elgsiuosi… Tačiau taip pasielgti reikėjo, kito pasirinkimo neturėjau.
Važiuojant namo, parašiau Hariui žinutę ir dar kurį laiką svarsčiau, ar tikrai atsisveikinti, ar geriau tiesiog išskristi nieko jam nepaaiškinus, tačiau beprotiškai norėjau paskutinį kartą pamatyti jo akių žalumą ir išgirsti tą gilų prikimusį balsą… Tad spustelėjau mygtuką ir žinutė, kurioje prašiau Hario susitikti vakare, buvo išsiųsta. Bute pradėjus krautis lagaminus, Volodia nusprendė, jog atsisveikindami su mano šeima pranešime naujieną apie mano nėštumą ir iškart išskrisime. Skrydis buvo numatytas po poros dienų, tad laiko viskam sutvarkyti buvo labai nedaug. Vos pyptelėjus telefonui, sudrebėjau ir virpančia širdimi bei rankomis paėmusi jį perskaičiau Hario atsakymą.
Gerai, tik pasakyk kur ir kada. Mirštu tavęs nematydamas…
Pasidarė dar sunkiau ryžtis su juo atsisveikinti, kai Haris ant manęs visiškai nepyko dėl prieš kelias dienas pasakytos replikos. Atsakiusi, jog atvyksiu pas jį vakare, toliau tvarkiausi savo drabužius, tarp kurių radau keletą Hario marškinėlių bei megztinių. Nusprendusi vakare juos nuvežti savininkui, lanksčiau ir verkiau įsikniaubusi į kiekvieną drabužį. Mylėjau net Hario kvapą… Net jis man priminė, kokia saugi ir mylima jaučiausi šiuose namuose. Visa tai buvo lyg pasakiškas sapnas, lyg nieko nebūtų įvykę. Dabar buvo sunku suvokti, jog taip nutiko būtent man: aš mylėjau, jaučiausi laiminga, buvau mylima ir viskuo aprūpinta. Tvirtai žinojau, kad niekada niekas nebeprivers manęs taip jaustis… Tai buvo gyvenimo pilnatvė, kuri, deja, turėjo nelaimingą pabaigą. Raginama Vladimiro mažiau raudoti, toliau dėjau savo drabužius į lagaminą. Nusprendžiau neparduoti buto, palikti jį tokį, koks yra, kad po daugelio metų atvykus į Londoną, galėčiau turėti savo kampelį. Nors iš tiesų net nežinojau, ar kada nors dar galėsiu čia grįžti…
–      Jau beveik aštuonios, vairuotojas nuveš mus pas tą tavo vaikėzą, – tarė Vladimiras įėjęs į mano drabužinę.
Sėdėjau rankose laikydama vieną iš Hario marškinių, kuriuos mėgdavau nešioti rytais vietoj chalato ir suvyniojusi įdėjau į savo lagaminą. Žvilgtelėjau į vyrą ir paklausiau:
–      O ko tu ten važiuosi?
–      Palauksiu tavęs automobilyje.
–      Juk prašiau manęs nesekti…
–      Neseksiu, tik palydėsiu, – nusijuokė jis. – Turėsi spėti per pusvalandį, nes devintą valandą pas tavo tėvus vakarienė.
Neturėdama jokio noro su juo bartis, atsistojau nuo fotelio, paėmiau popierinį krepšelį su Hario drabužiais ir vartydama akis praėjau pro Vladimirą. Važiuojant širdis daužėsi vis smarkiau, pakilo spaudimas ir ėmė spengti ausyse. Negalėjau patikėti, jog tikrai taip pasielgsiu… Vladimiro vairuotojui net nereikėjo sakyti, kur važiuoti – jis puikiai žinojo, kur gyvena Haris ir tai kėlė man didžiulę baimę, jog netgi man išvykus ir įvykdžius vyro reikalavimus, jis nebus saugus.
Išlipus iš automobilio, pradėjo lyti ir tai man sukėlė nežymų juoką, prisiminus mano ir Hario pokalbį apie ženklus. Eidama į namą, tyliai paklausiau savęs, ką šįkart reiškia lietus, tačiau turėjau nustoti galvojusi apie menkniekius – privalėjau sukaupti visą drąsą ir jėgas atsisveikinimui su Hariu. Apsauginis mane pažinojo, todėl be problemų pakilau liftu į ketvirtą aukštą ir eidama koridoriumi nervingai gniaužiau rankinės ir popierinio krepšelio rankenas, o atsistojusi prieš Hario buto duris giliai įkvėpiau ir pabeldžiau. Atrodė, kad vaikinas laukė prie durų, nes atidarė vos ne tą pačią akimirką, kai nustojau belsti. Nieko nelaukęs, jis čiupo mane į glėbį tiesiog koridoriuje. Prispaudžiau jį prie savęs taip stipriai, jog maniau, sulaužysiu visus šonkaulius ir sutraiškysiu vidinius organus.
–      Elizabeta, mieloji, – atleidęs mane ir suėmęs už skruostų pabučiavo Haris. – Kaip aš tavęs pasiilgau.
Po jo bučinių ir žodžių iškart pradėjau verkti. Vaikinas įsivedė mane į butą, uždarė duris ir paėmęs už rankų paklausė:
–      Niekas tavęs nesekė? Buvai atsargi?
Vis dar žliumbdama lyg mažas vaikas negavęs saldainio, netariau nei žodžio, tik dar kartą apkabinau jo kaklą, kukčiodama į ausį:
–      Aš tavęs taip pasiilgau…
–      Ir aš, nusiramink, – glostydamas man nugarą guodė Haris.
Negalėjau žiūrėti jam į akis, nes jose mačiau savo pamestą laimę… Žiūrėdama į jas nesugebėjau pasakyti, jog palieku jį. Gerklėje stovėjo didžiulis graudulio gumulas, kuris neleido pratarti nei vieno žodžio.
–      Ar tas gyvulys tavęs nesekė, Elizabeta? Atsakyk, – vėl paklausė atsitraukęs vaikinas.
Purčiau galvą į šonus, vis dar verkdama, tačiau negalėjau nieko pasakyti.
–      Ateik, atsisėsk. Ar jis tau padarė ką nors, kodėl tu taip verki?
Jis švelniai paėmė mane už rankos ir vedėsi į svetainę. Būtent tą akimirką norėjau mirti, norėjau, kad mano gyvenimas baigtųsi būnant prie pačio mylimiausio žmogaus, nuo kurio negalėjau atsitraukti nei per metrą.
–      Na, kas buvo? Ką jis tau padarė?
Padėjusi daiktus ant fotelio, pati atsisėdusi ant sofos šalia Hario, nusišluosčiau ašaras ir kelias sekundes žiūrėjau į jo susirūpinusį veidą.
–      Hari… – vos girdimai ištariau. – Neteisk manęs…
Mano balsas trūkčiojo, o žodžiai sunkiai jungėsi vienas su kitu. Netgi nežinojau, kaip tai pasakyti, todėl nuleidau akis ir žiūrėdama į savo delnus tęsiau:
–      Aš išvykstu į Maskvą.
Stojo spengianti tyla. Nedrįsau pakelti galvos ir pamatyti Hario išraišką, bet nujaučiau, jog jis ganėtinai apstulbo tai išgirdęs.
–      Ką? Ką tu čia kalbi? – atsistojęs aplink staliuką ėmė vaikščioti jis.
Tylėjau, nes supratau, jog taip jis įsitikins mano žodžių tikrumu.
–      Kodėl? – griežtai paklausė Haris.
–      Privalau…
–      Jis ir vėl tau grasino? Elizabeta, nebijok, advokatui viskas gerai, jis tik išvykęs į Jungtines Valstijas, grįžęs toliau tvarkys tavo skyrybų bylą. Tas maniakas daugiau tau nebegrasins ir paliks ramybėje! – priklaupęs prie manęs entuziastingai dėstė vaikinas.
Pakėlusi akis ir vėl ėmiau verkšlenti. Paglosčiusi jo plaukus, suėmusi skruostus atsakiau:
–      Ačiū, Hari, kad tu taip stengiesi, bet aš privalau išvykti. Man labai skaudu ir sunku, bet taip bus geriau mums abiems.
–      Kaip tai gali būti gerai mums abiems, jei nei tu, nei aš nenorime skirtis? Nesuprantu…
Jo nuoširdus sutrikimas bei liūdesys varė mane į neviltį, nežinojau, kaip man pavyks viską paaiškinti.
–      Hari, tau dar visas gyvenimas prieš akis, tu tikrai rasi merginą, kurią mylėsi labiau nei mane ir kuri tavęs neskaudins taip, kaip tai darau aš…
–      Aš nenoriu nieko mylėti, nenoriu nieko kito, tik tavęs!
Atkaklumas darė Harį dar žavesnį, nei jis buvo ir man darėsi vis sunkiau atsispirti. Tačiau prisiminus, jog mano kūdikio ir Hario saugumas priklauso tik nuo mano išvykimo, buvau pasiryžusi padaryti viską.
–      Hari, deja, bet taip turi būti…
–      Bent paaiškink man, kodėl! Juk turiu teisę žinoti?
Jis, kaip visada, buvo teisus, bet paaiškinti, jog išvykstu gimdyti jo kūdikio ir slėpti jį nuo biologinio tėvo, buvo kebloka, todėl tylėjau ir nieko nesakiau.
–      Jei tas stuobrys tau grasino, mes tuoj pat paduosime jį į teismą, – ryžtingai atsistojęs išrėžė Haris.
–      Tai ne Vladimiras… Tiesiog tau reikia judėti į priekį, Hari.
–      Aš ir judėsiu, bet drauge su tavimi.
Haris žvelgė į mane iš viršaus, todėl atsistojau šalia jo ir žiūrėjau tiesiai į akis. Priėjusi dar arčiau, apkabinau jo liemenį ir tylėjau. Kelias minutes tyloje paskutinį kartą mėgavausi jo glėbiu – šilta, ramia ir saugia užuovėja.
–      Privalėsi judėti be manęs, – atsitraukusi tyliai išlemenau.
Priglaudžiau savo lūpas prie jo lūpų ir išspaudžiau ašarą, kuri nuriedėjo tiesiai tarp jų.
–      Aš tavęs nepaleisiu, – laikydamas mano ranką sumykė Haris.
Jo akys taip pat blizgėjo nuo ašarų, o žvilgsnis maldavo nepalikti jo. Laisva ranka pasiekiau savo rankinę, paėmiau ją ir vėl atsisukusi į Harį kankinau save matydama jo skruostu nuriedėjusią ašarą.
–      Jei mane myli, nepalik manęs.
–      Myliu, bet neturiu kito pasirinkimo…
–      Visada yra išeitis, – vėl bandė mane nuteikti Haris. – Būk ryžtinga, Elizabeta!
–      Esu. Neįsivaizduoji, kiek ryžto man reikia tave paleisti… – išlaisvinusi savo plaštaką iš jo švelnaus delno tyliai praveblenau ir dar kartą pažvelgusi į jo garbanomis apkritusį veidą pajudėjau išėjimo link.
Haris turbūt buvo šokiruotas, jog nesivijo manęs ir liko stovėti svetainėje lyg įkaltas. Išėjusi iš buto norėjau rėkti ir bėgti ten, kur niekas manęs nerastų, tačiau išsiverkusi lifte, įlipau į automobilį, kuriame manęs laukė Vladimiras. Atsisėdus jis manęs paklausė:
–      Sutvarkei visus reikalus su tuo snargliu?
Žvilgtelėjau pro langą ir griežtai atsakiau:
–      Važiuojam.
Galėjau tik įsivaizduoti, kaip Haris jautėsi, kai aš nieko nepaaiškinusi dingau iš jo gyvenimo. Kvaila ir pašaipi Vladimiro šypsenėlė man kėlė dar didesnį liūdesį bei pyktį, tačiau aš kaip įmanydama tvardžiausi, nes, atvirai pasakius, šio vyro bijojau lyg paties šėtono… O ypač dabar, kai ateinančius devynis mėnesius gyvensiu už du žmogeliukus. Turėjau būti atsargi visais atvejais. Tą vakarą per vakarienę mano artimiesiems apie nėštumą nepranešėme, tačiau užsiminėme, jog po poros dienų išskrendame į Maskvą.
–      O, šaunu! Susigrąžinsi savo žmoną, – nusijuokė Darsė.
Ji turbūt buvo vienintelė, kuri taip džiaugėsi mano išvykimu. Mama rūpestingai linksėjo galva, tačiau mačiau jos akyse įtartiną baimės žvilgsnį. Na, o tėtis, žinoma, buvo be nuomonės. Jis vis dar laikė Vladimirą puikiu žmogumi, tad beprasmiška buvo bandyti tai paneigti.
–      Visgi nusprendėme, kad šeima yra svarbiau už karjerą, tad baleto studiją atidarysime Maskvoje, – toliau kalbėjo Vladimiras.
Apie baleto studiją, žinoma, mes nieko nebuvome taręsi, nes aš žadėjau tik išvykti iš Britanijos. Mano planuose dabar buvo ilgas liūdesys, vėliau gimdymas ir vienišos motinos kančios. Neketinau gyventi su juo, norėjau savo buto ar namo Maskvoje, kad tik nereikėtų dalintis su juo bendru oru. Tačiau prie šeimos apsimetinėjau, jog viskas, ką Volodia kalba, yra tiesa, todėl sėdėjau ramiai nuleidusi galvą ir klausiau, ką jis pameluos dar.
–      Labai puiku, pritariu, kad šeima turi būti svarbiausia, – džiugiai žvilgtelėjo į mane mama, kai pakėliau akis į ją. – Kada išvykstate?
–      Poryt, – šyptelėjo Vladimiras ir apkabino mane.
Mane nupurtė šleikštulys ir vis dar negalėjau suvokti, jog turiu palikti viską, kas man teikia didžiausią palaimą. Verkti norėjosi vos prisiminus ašarų kupinas Hario akis, kai pasakiau jam apie išvykimą. Darsė paslaptingai šypsojosi, valgydama salotas ir kažką šnibždėjo prigludusi prie Ruperto. Turbūt ji jautėsi nugalėjusi mane, nes pirmoji išsiaiškino mano romaną su Hariu, o atsiradęs mano teisėtas vyras pastatė mane į vietą. Nors ji ir buvo vienas artimiausių žmonių, negalėjau pakęsti ir suprasti jos kerštingo elgesio, jos noro paversti mano gyvenimą pragaru, paniekinti ar pašiepti mane.
–      Vadinasi, rytoj surengsime atsisveikinimo vakarėlį, – rankomis suplojo mama.
Jie ėmė planuoti rytojaus vakarėlį, norėjo netgi pakviesti mano buvusius kolegas iš darbo, tačiau primygtinai pareiškus, jog vakarą noriu praleisti su artimaisias, įtikinau neorganizuoti grandiozinės puotos.
–      Rytoj norėtume pranešti kai ką svarbaus, – įsiterpė Vladimiras. – Norėtume, kad dalyvautų tik šeimos nariai.
–      Kažką svarbaus? – nustebo mama ir išpūtusi akis atsisuko į mane.
Susigėdusi nuleidau galvą ir leidau Vladimirui kalbėti toliau. Kaip ir visuomet, mama tikriausiai puikiai nutuokė, apie ką norime pranešti, nes ji buvo vienintelė pastebėjusi mano pykinimo maratoną, įtarusi, jog galiu lauktis ir prašiusi nusipirkti nėštumo testą. Kaip tik tą akimirką ir pasireiškė dar vienas pykinimo priepuolis. Išbėgau iš valgomojo niekam nespėjus net sureaguoti. Man iš paskos nusekė mama, tačiau aš užtrenkiau vonios kambario duris jai tiesiai prieš nosį.
–      Dukrele, viskas gerai? Ar pranešite tai, ką aš įtariau? – už durų tylomis kalbėjo ji.
–      Mama, grįžk į valgomąjį.
Nieko nebeatsakiusi ji nuėjo nuo durų, todėl aš galėjau ramiai išsivemti. Pasijutusi geriau, susitvarkiau ir žvilgtelėjau į veidrodį. Nežinojau, kaip reikėtų nukreipti mintis kažkur kitur, toliau nuo Hario, apie kurį šiuo metu sukosi mano pasaulis. Susitaikyti su netikėtu nėštumu buvo lengviau, nei su išsiskyrimu, tačiau ėmiau svarstyti visus anksčiau apgalvotus minusus: amžiaus skirtumas, visuomenės reakcija, reputacija bei kiti dalykai, dėl kurių aš bijojau likti su Hariu. Palengva tai padėjo išvengti didelio širdies skausmo…

Išaušus kitai dienai, visi reikalingi daiktai buvo sukrauti į lagaminus ir mes popietę praleidome su tėvais. Tėtis su Vladimiru visą laiką praleido darbo kambaryje ir neleido niekam artintis netgi prie durų.
–      Ką jie ten aptarinėja? – padedant ruošti mamai vakarienę paklausiau.
–      Žinai, verslo reikalai, – šyptelėjo mama, puošdama keksiukus.
–      Kokie verslo reikalai gali būti tokie slapti?
–      Nežinau, Eliza… Kaip tu jautiesi? – įtariai pasidomėjo ji.
–      Puikiai, mama. Keistoka, kad vėl grįšiu į Maskvą, bet taip turbūt bus geriausia…
–      Na, manau, kad jums naudingiau bus vykti į savo bendrus namus. Kalbėjausi su Vladimiru, jis pasiruošęs dirbti ir keliauti daug mažiau, kad tik išlaikytų puikius santykius su tavimi.
–      Mama, nereikia su juo kalbėtis, prašau… – piktokai surikau.
–      Juk aš tik rūpinuosi tavo šeimos gerove. Visada tave mokiau: svarbiausia – šeima, o tik po to karjera.
Norėjau jai atsakyti, jog pirmiausia – laimė ir meilė, todėl, jei šeimoje to nėra, ji negali būti pirmoje vietoje.
–      Net jei tu nejauti tokios stiprios meilės savo vyrui… – lyg žinodama pratęsė mama.
Į virtuvę įėjo iš miesto grįžusi Darsė.
–      Sveikos, moterys, – linksmai šūktelėjo ji.
–      Darse, atrodai šiek tiek apsvaigusi, – nustebo mama.
–      Buvau nuvykusi pas savo draugę Liuciją, – atsirėmusi į virtuvinę komodą vapėjo ji. – Išgėrėme po taurę šampano.
Sesuo atsisuko į mane, kilstelėjo antakius ir išsišiepė. Jos ironiją supratau iškart, tačiau, nekreipdama dėmesio į tai, toliau pjausčiau daržoves.
–      Atrodo, kad išgėrėte ne po vieną, – sarkastiškai pakomentavau.
Mama sukrizeno man pritardama.
–      Na, žinai, turime savų progų… – nusijuokė ir Darsė. – Mes turime svetainėje šampano? Šiandien puiki diena, reikia ją praleisti šampano jūroje…
Sesuo iš virtuvės išplevesavo lyg vaiduoklis. Mama papurtė galvą, atsisuko į mane ir dar kartą nusijuokė. Į virtuvę pradėjo rinktis vyrai, todėl mes su mama prieš tai aptartos temos nebepalietėme.
–      Skambino teta Rozmari, skundėsi, kad niekaip negali tau prisiskambinti, Eliza, – priėjęs tarė tėtis.
Prisiminusi, jog praeitą dieną, išėjusi iš Hario buto, išjungiau telefoną, nenorėdama sulaukti jo skambučių ar žinučių, vis dar jo neįsijungiau…
–      Oi, turbūt telefonas išsikrovė, – žvilgtelėjusi į mūsų pokalbį stebintį Vladimirą tariau. – Tuoj jai paskambinsiu…
Nusišluosčiusi rankas, išėjau iš virtuvės, užlipau į kambarį ir įsijungiau telefoną. Giliai atsidusau, kai jis ėmė pypsėti, pranešdamas, jog gavau keletą žinučių. Tvirtai žinojau, kad jos nuo Hario, todėl bijojau atversti ir perskaityti. Į kambarį įsiveržė taurę rankoje laikanti Darsė, kuri nieko nelaukusi pradėjo savo kvailą kalbą:
–      Tai vėl susirašinėji su savo meilužiu? Gal vešiesi jį į Maskvą?
–      Darse, esi girta, todėl eik pasnausk prieš vakarienę, kad neapsijuoktum visos šeimos akivaizdoje…
–      Aš girta? – įsižeidusia apsimetė ji. – Bent jau turiu gėdos ir vyrui nematant nesusirašinėju su meilužiais. Nagi, parodyk, kas tau rašo!
Linguodama ji bandė prieiti prie manęs, tačiau aš pasitraukiau ir atkirtau:
–      Vienintelis dalykas, dėl ko aš džiaugiuosi išvykimu, kad nebereikės matyti tavo pavydaus, susiraukusio ir apgailėtino veido.
–      Pavydaus? – nusijuokė ji.
–      Būtent. Pavydi man visko: mano išvaizdos, mano karjeros, mano vyro, mano gyvenimo ir pasiekimų, nes tu visą savo energiją ir entuziazmą išeikvojai bandydama pakenkti man, vietoj to, kad pasistengtum tapti tuo, kuo nori. Todėl dabar esi visiškas niekas. Tu neturi jokių gyvenimo tikslų.
–      Turiu, – surimtėjusi atšovė ji. – Sužlugdyti tavo gyvenimą.
–      Dėl ko? Dėl to, kad tu ne tokia kaip aš?
Ji ėmė giliai kvėpuoti, susinervinusi padėjo taurę ant staliuko ir sutramdžiusi pyktį išrėžė:

Mažytis sneak-peek į kitą dalį:

–      Elizabeta, palauk! – šūktelėjo jis.
Paspartinau žingsnį ir susitikusi su juo akis į akį atsisukau į Vladimirą. Jis stovėjo išsistiesęs prie automobilio, ranka laikydamas vieną iš lagaminų.
–      Hari, ką tu čia veiki? Turi važiuoti, – vis šnairuodama į Vladimiro pusę liepiau.
–      Negaliu tavęs išleisti, – suėmęs mane už pečių aiškino Haris.
–      Kas čia darosi? – iš tolo girdėjau artėjantį grėsmingą vyro balsą.
Išsilaisvinusi iš vaikino rankų, pribėgau prie vyro ir ramindama jį tariau:
–      Prašau, leisk man su juo atsisveikinti. Prašau.


Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

– Ma

6 thoughts on “XXI

  1. Atgalinis pranešimas: XX | Martina
  2. OMG!!! OMG!!! klausiau Hachiko Goodbye kuri čia labai tiko ir verkiau! kodėl jei taip nepasisekė, vyras, vaikas! ir ką daryt tokioj situacijoj 🙁 :'( pabaiga bus laiminga?

  3. Atgalinis pranešimas: XXII | Martina

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *