XVII

Tylėdama palingavau galva ir paėmiau automobilio gale padėtas gėles, kurias buvo nupirkęs Haris. Lygiai tas pačias – baltas rožes.
–      Tavo močiutei ir tėčiui labai patiko baltos rožės, – priėjusi prie Hario tariau.
–      Žinau, jos patinka ir man – nesuteptos, tyros spalvos gėlės, – apkabinęs viena ranka mane per pečius atsakė jis ir nuotoliniu būdu užrakino automobilį.
Kapinėse buvo ramu ir tylu. Pagrindinį kelią apšvietė keli žibintai, kai kur degė žvakutės, tačiau žmonių jau nebebuvo. Nuo vėjo šlamėjo kapinių pakraščiuose išsidėstę medžiai, lyg sargybiniai stebintys viską iš aukšto. Niekada nebuvau taip vėlai tokioje paslaptingoje ir mistinėje vietoje, tačiau žengiant su Hariu, kiekviena vieta man buvo magiškai jauki. Jis mane laikė stipriai prispaudęs prie savęs ir man atrodė, lyg nematomas šydas mus nuo visko saugo. Neilgai trukus priėjome Henriko kapą.
–      Negalvok apie blogus dalykus, – prisiglaudęs sukuždėjo Haris.
Giliai įkvėpiau ir padaviau jam gėles, kurias vaikinas padėjo ant kapo. Atsistojęs šalia Haris palenkė galvą. Nežinau, kodėl buvau tokia jautri, tačiau man iškart norėjosi verkti… Ir vėl žiūrėjau į tą akmens luitą, ant kurio buvo išgraviruotas Henriko vardas. Negalėjau sukaupti minčių, nes jų buvo tiek daug, nežinojau nuo ko pradėti savo kalbą: nuo atsiprašymo, nuo paaiškinimo, nuo pasiteisinimų ar tiesiog nieko nesakyti. Haris stovėjo nuleidęs galvą, rankoje laikydamas kepurę, o garbanos kybojo ties skruostais, supratau, jog jis tikrai užsigalvojęs. Užsimerkusi pradėjo dėlioti žodį prie žodžio: „Henri, aš nežinau, kaip tau viską pasakyti, manau, tu ir taip viską žinai… Tu užauginai nuostabų sūnų, turėtum juo didžiuotis. Žinai, jis labai primena tave, tokį, kokį tave palikau. Maniau, jog tik dėl to mano viduje sukirbėjo tas nesuvaldomas jausmas, kad tik prisiminimas apie tave ir mūsų jaunystės dienas laiko mane taip stipriai prisirišusią prie Hario. Žinai, Henri, aš jį pamilau, tačiau ne taip, kaip tave… Mes abu leidome santykiams pasibaigti, tada dar nežinojome, kad meilė – galingiausias ginklas pasaulyje. Todėl ačiū tau, kad atsiuntei į mano gyvenimą Harį, dabar žinau, kaip reikia mylėti ir ką reiškia būti mylimai. Pažadu jo neįskaudinti taip, kaip įskaudinau tave ir paleidau visam laikui. Dabar tu – mano praeitis, o Haris – dabartis ir ateitis…“ Sukalbėjusi maldą dar kurį laiką tylėjau, lyg leisdama Hariui pasimėgauti susikaupimo minutėmis. Jaučiausi išlaisvinusi širdį iš užrakinto narvelio, kurio raktą visą gyvenimą turėjo tik Henrikas, dabar mano širdis buvo laisva ir pasiruošusi atsiduoti kitam žmogui. Haris atsisuko į mane ir nedrąsiai šyptelėjo.
–      Ką galvojai? – sušnibždėjau.
Jis ir vėl nuleido galvą, nusišypsojo ir žiūrėdamas tiesiai į antkapį tarė:
–      Žinai, kad ir kiek kartų čia ateidavau pasikalbėti su tėčiu, nieko neišeidavo. Galiausiai viskas baigdavosi tuo, jog klausinėdavau, kodėl jis turėjo išeiti būtent dabar, tačiau šiandien viskas kitaip… Pagaliau sugebėjau padėkoti jam už tai, ko mane išmokė, už įkvėpimą, už pavyzdį. Padėkojau ir už tave.
Haris paėmė mano delną ir švelniai spustelėjo.
–      Paprašiau, kad dabar jis saugotų ir mylėtų mamą, nes tave apsaugosiu ir mylėsiu aš. Pažadėjau niekada nedaryti tos pačios klaidos ir niekada tavęs nepaleisti. Tikiuosi, kad tėtis laimina mūsų santykius.
–      Nežinau, Hari… – nuleidus galvą sumykiau.
Jis mane apkabino abiem rankomis ir atsukęs į save žiūrėjo tiesiai į akis.
–      O ką galvojai tu?
–      Pažadėjau neįskaudinti tavęs, kaip tai padariau su juo… Ir pasakiau, kad jis – mano praeitis.
Hario lūpų kampučiai pakilo, o akyse mačiau pasididžiavimo džiaugsmą. Pabučiavęs į kaktą jis priglaudė mane prie savęs ir aš atsisukusi žiūrėjau į Henriko antkapį. Visa ši situacija buvo tokia keista ir paini, ne visi patikėtų, jog pasaulyje egzistuoja tokie dalykai… Lyg tai būtų kažkokia magija, lyg Henrikas po savo mirties jausmus perdavė Hariui. Sunku buvo tai suvokti, bet argi meilė ne sunkiai suvokiama? Kad ir kaip tą vakarą nenorėjau būti viena, bet liepiau Hariui važiuoti namo.

Mano namuose vėl buvo jauku: balti vyriški sportiniai batai prie durų, Hario megztinis ant sofos, banano žievė ant staliuko, duonos trupinukai ant grindų prie sofos, jo kvepalai, pirštų antspaudai ant stiklinės, mūsų gamintas maistas… Likusi namie nieko nejudindavau, kad vis dar jausčiausi esanti su Hariu. Laisvu metu mokiausi vairavimo taisyklių, o jis ieškojo buto, į kurį planavo kraustytis vos pasibaigus mokslo metams.
–      Kaip į tai reaguoja Liucija? – pakėlusi akis nuo vairavimo taisyklių knygelės žvilgtelėjau į Harį, kuris susiraukęs žiūrėjo į savo kompiuterį.
–      Jau seniai buvome kalbėję, kad pabaigęs mokslus kraustysiuosi į savo butą, – net neatsisukdamas atsakė jis. – Jeigu turėčiau butą Primrouze?
–      Nemanai, kad per daug įtartina? Aš Primrouze, tu Primrouze…
–      Ji juk nežino, kur tu gyveni… – atsisukęs papriekaištavo Haris.
–      Nesunku būtų sužinoti. Na, nežinau, kaip nori, jei tau patinka šis rajonas – žinoma! Beveik tas pats, kas gyventum pas mane, – nusijuokiau.
–      Labai to norėčiau… – pakuteno mano pėdą vaikinas.
–      Ir aš, bet dar palaukime… Susirask butą, tada rasime advokatą, pradėsime skyrybų procesą, o tada turėsime savo namus, – prislinkusi prie jo pakštelėjau į skruostą.

Iki mokslo metų baigimo šventės su Hariu buvome nuveikę daugybę dalykų: be puikių repeticijų rezultatų, aš jau buvau išlaikiusi vairavimo teorijos egzaminą, Haris nusižiūrėjęs keletą butų, Darsę beveik įtikinau, jog manęs niekas nebesieja su Hariu, tik bendras numeris mokslo metų baigimo koncerte, o Liucija taip pat džiaugėsi, kad jos sūnus daugiau laiko praleidžia namie. Prašiau jo dažniau pabūti su ja, kad nekiltų įtarimas. Buvo smagu dėlioti su Hariu savo bendrus ir asmeninius planus: pirmoje vietoje buvo koncertas, po jo Haris turėjo apsispręsti dėl buto, o aš išsilaikyti vairuotojo teises. Tada kartu turėjome ieškoti skyrybų advokato, o pradėję skyrybų procesą norėjome pasidovanoti kelionę į egzotišką šalį, kur galėtume bent porą savaičių nesislapstydami rodyti vienas kitam savo jausmus.

Nors tiesą pasakius, kuo santykiai slaptesni, tuo jie stipresni ir tikresni – saugojau kiekvieną Hario slaptą žvilgsnį ar akies mirktelėjimą giliai širdyje, lyg tai būtų pats gražiausias dalykas. Mėgavausi smulkmenomis, kurių sulaukdavau iš Hario būnant tarp žmonių: nekaltas rankų prilietimas, spontaniškas prisiglaudimas, šelmiškas žvilgsnis ar meilės kupina šypsena. Neatsisakydavome ir žinučių, kurios būnant atskirai leisdavo pasijusti lyg būnant kartu. Visas tas negalėjimas atvirai reikšti jausmų jaudino labiau, nei visiška laisvė… Tik tada pradėjau vertinti kiekvieną kartu praleistą akimirką ir iš jos pasiimti viską, kas yra geriausia – kalbėdavome tik apie teigiamus dalykus, esant ribotam laikui kartu, daug daugiau nuveikdavome, daug daugiau vienas kitam pasakydavome, daug dažniau prisipažindavome meilėje, nes žinojome, jog negalime to padaryti kada tik užsigeidę. Šis žaidimas savotiškai varė iš proto, kiekvieną dieną Hario norėjosi vis labiau ir tik sau. Atrodė, jog galėčiau apkabinti jį ir niekada daugiau nepaleisti.

Išaušus mokslo metų baigimo dienai, džiūgavau ir tuo pat metu bijojau, kad kas nors nepavyks taip, kaip buvo suplanuota. Mano šokėjos padarė didžiulę pažangą taip greitai išmokdamos šokį, Hario akomponavimas suteikė žavesio mūsų pasirodymui, todėl norėjau, kad viskas pasisektų puikiai. Renkantis svečiams, aš vis dar laksčiau užkulisiuose paskui kiekvieną baleriną, tvarkydama smulkmenas, aplink plušėjo daugybė pasirodysiančių atlikėjų… Tarp jų buvo ir Haris su savo grupe. Prasidėjus koncertui savo balerinų pasirodymą stebėjau iš užkulisių ir laikiau kumščius, kad viskas pavyktų. Šokėjos buvo grakščios it gulbės, jose mačiau save prieš daugelį metų… Atrodė, kad scena – mano namai ir ten mano vieta. Apėmė tokia didžiulė nostalgija, jog akimirkai supratau, kad baletas buvo geras pasirinkimas ir aš Henriko neiškeičiau į šokį, aš tiesiog nesugebėjau suderinti dviejų savo didžiausių aistrų. Apėmė tikrų tikriausia ekstazė, kai žiūrovai audringai plojo šokėjoms.
–      Šio pasirodymo autorė – Elizabeta Viliams! Kviečiame mokytoją į sceną!
Išgirdusi tai sustingau ir vis dar stovėjau užkulisiuose. Mačiau nuo scenos man mojuojančią mokinę, kuri rankos mostu kvietė ateiti prie jų. Po daugelio metų vėl žengiau į sceną, tik šįkart ne kaip balerina… Priėjau prie savo mokinių ir visos kartu nusilenkėme. Girdėjau, kaip merginos apkabinusios mane taria garsius „ačiū“, o tada vedėjas tarė:
–      Balerinoms akomponavo Haris Smitas.
Paleidau merginas ir pradėjau įsijautusi ploti rodydama į vaikiną, kuris atsistojo nuo kėdės, apėjo fortepijoną ir nusilenkęs žvilgtelėjo į mane. Ištariau tylų padėkos žodį ir visi nuėjome į užkulisius.
–      Mergaitės, buvo tikrai puiku, jūs nuostabios! Labai didžiuojuosi jumis! – kartojau mums vos dingus nuo scenos.
–      Ačiū, mokytoja, be jūsų nieko nebūtų pavykę!
Šokėjos po vieną puolė prie manęs, apsikabino, bučiavo į skruostus ir tai man suteikė patį tyriausią pasididžiavimą tiek savimi, tiek mokinėmis. Ant peties pajutau vyrišką ranką ir net nereikėjo atsisukti – jutau, jog tai Haris.
–      Puikus pasirodymas, merginos ir mokytoja, – tarė jis ir pakštelėjo man į skruostą.
Aš šiek tiek sutrikau ir lyg maža įsimylėjusi mergaitė sukrizenusi žvalgiausi į visas puses.
–      Ačiū, Hari, kad padėjai mums sukurti puikų pasirodymą!
Merginos puolė straksėti aplink Harį, o šis apkabinęs jas visas straksėti su jomis. Ilgai užsibūti su mumis jis negalėjo, nes po kelių pasirodymų sekė jo ir Styveno bei Džo numeris. Haris atsisveikinęs nuėjo ruoštis į persirengimo kambarį, o aš nuėjau į salę, kur galėjau iš pirmos eilės stebėti likusį koncertą. Žinoma, Hario pasirodymo laukiau labiausiai, nes žinojau, jog jie bus paruošę ką nors tikrai ypatingo.
–      Džiaugiamės čia studijuodami, nes čia mes atradome ne tik savo didžiausius talentus, savo pašaukimą ir draugus, bet kai kurie čia sugebėjo rasti netgi meilę, – užlipęs ant scenos pradėjo kalbėti Haris.
Visi žiūrovai ėmė ploti ir švilpti, o aš lyg nieko nesuprasdama, šypsojausi sėdėdama tarp kitų mokytojų.
–      Tikimės, jog tapę žinomais atlikėjais, būsime pakviesti čia sudainuoti dar ne kartą, – nusijuokęs užbaigė Haris.
Jie atliko linksmą, savo kurtą dainą, kad baigiantys konservatoriją neliūdėtų. Mokytojai smagiai lingavo kėdėse, žiūrovai negailėjo ovacijų, o merginos kraustėsi iš proto, nes visi trys vaikinai tikrai turėjo neeilinio žavesio, kuris atsiskleidė ne tik jų išvaizdoje, bet ir balsuose. Koncertui pasibaigus, mokytojai, absolventai bei svečiai dar stoviniavo milžiniškame mokyklos hole, kuriame buvo patiesti keli švediški stalai su šampano taurėmis bei smulkiais užkandžiais. Mano mokinės norėjo įsiamžinti su manimi, todėl baigusi pokalbį su kolega orkestro vadovu, padėjau taurę ant staliuko ir nuėjau atsistoti tarp merginų. Atmosfera konservatorijoje buvo pakili ir tai mane nuteikė neįtikėtinai puikiai, tačiau stovint ir pozuojant merginų tėvams bei draugams, kurie mus įamžino, už jų nugarų pamačiau į mane stebeilijančią Liuciją. Jos žvilgsnis lyg staigus saulės blyksnis spigino į akis, tad aš iškart nuleidau akis. Merginos vis dar džiaugėsi puikiu apsirodymu ir klausė manęs, ar po kelių dienų negalėčiau parašyti joms rekomendacijų. Net neišklausydama jų iki galo, sutikau, nes akylas Liucijos žvilgsnis vis dar lydėjo kiekvieną mano judesį. Sutrikusi atsiprašiau merginų ir nuėjau staliuko, prie kurio stovėjau, link. Po akimirkos prie manęs išdygo lengvu žydru megztuku pasidabinusi Liucija, kurios plaukai buvo smulkiai susukti. Ji atrodė kur kas jauniau ir aš nieko nelaukusi pagyriau ją:
–      Liucija, atrodai puikiai…
Ji sustatė lūpas, giliai atsiduso, lyg iškvėpdama iš savęs visas blogas emocijas, kreivai šyptelėjo ir padėkojo.
–      Ačiū, tu taip pat. Kadangi Haris prašė su tavimi nekonfliktuoti, o aš jo prašymų paisau, norėjau tik draugiškai perspėti…
Šypsena nuo mano veido akimirksniu dingo, nes maniau, jog ji vėl ims man grasinti arba mane įžeidinėti.
–      Tikiuosi, kad šiandieninis pasirodymas buvo paskutinis tave ir Harį siejęs dalykas ir jūs daugiau niekada nesusitiksite neilgiau nei porai sekundžių, – vienu ypu išbeldė Liucija.
Stovėjau sulaikiusi kvėpavimą ir žiūrėjau į ją net nemirksėdama. Po akimirkos susišlapinau lūpas bei šyptelėjau, nes už Liucijos nugaros pamačiau mūsų link artėjantį Harį:
–      Turi talentingą sūnų, Liucija. Dėkoju jam už pagalbą ir tikiuosi, kad jis labai daug pasieks.
Pasakiau tai kaip galėdama garsiau, kad vaikinas viską girdėtų ir jam priėjus prie mūsų dar kartą nusišypsojau, nes Liucija suspurdėjo, kai sūnus uždėjo savo delną jai ant peties.
–      Mama? Ar jau kalbėjai su mano dainavimo mokytoju? – lyg traukdamas mane iš bėdos paklausė Haris.
Liucija išbalo ir išsigando, lyg būtų norėjusi nuslėpti nuo jo mūsų pokalbį. Aš lengviau atsidusau ir paglosčiusi jos petį tariau:
–      Malonu buvo paplepėti, Liucija, turėsiu omenyje tavo žodžius. Gero vakaro.
Net nežvilgteldama į Harį praėjau pro juos, pasigaudama pro šalį ėjusį konservatorijos direktorių. Kurį laiką Liucija ir Haris dar sukinėjosi hole, vaišinosi užkandžiais ir buvo taip romatiškai žavu slapta žvilgčioti į jį, laukiant, kol mūsų žvilgsniai susitiks. Taip nutikus, jis mirkteldavo akį ir toliau nukreipęs žvilgsnį į savo pašnekovus lyg niekur nieko diskutuodavo rūpimomis temomis. Manyje tai sukeldavo pačias šilčiausias emocijas ir aš nebegirdėdama, ką man sako, užsisvajojusi žvelgdavau į vieną tašką.

Sutvarkius visus darbo reikalus, prasidėjo atostogos ir tikroji vasara. Mano ir Hario bendra vasara. Kartu rinkome butą, tačiau jam nei vienas neprilygo maniškiam, todėl apžiūrėjus keletą butų, paieškos nedavė jokių rezultatų.
–      Hari, tu niekada neišsirinksi buto, jei visus lyginsi su manuoju. Jame nėra nieko tokio, ko nebūtų kituose butuose, – pietaujant viename centro restoranų tariau jam.
–      Bet aš noriu, kad man būtų jauku, kad aš jaučiausi lyg tikruose namuose. Ką tu žinai, galbūt po kelių metų mes kartu gyvensime tame bute, todėl turiu viską apgalvoti, – atkirto Haris, valgydamas sriubą.
Man vis dar keista buvo klausytis jo ateities planų. Aš neturėjau jokių… Man šią akimirką buvo taip gera, jog nesinorėjo nieko keisti – nenorėjau niekur kraustytis, man patiko dažni Hario apsilankymai, tačiau nežinau, ar norėjau gyventi kartu. Tai atrodė taip neįmanoma, jog aš net bijojau pasvajoti.
–      Galvok pirmiausia apie save, ateityje galėsi bet kada pakeisti gyvenamąją vietą, – slopindama jo entuziazmą atsakiau ir paėmiau už rankos, kurią jis buvo padėjęs ant staliuko.
Vaikinas žvilgtelėjo į mane ir suspaudė delną. Už jo nugaros pastebėjau vyriškį, kuris įdėmiai žiūrėjo arba mūsų pusėn, arba į kažkokį konkretų žmogų. Man jį pastebėjus, vyras nuleido akis į laikraštį ir gurkštelėjo kavos. Dar kelias sekundes primerkusi akis žiūrėjau į jį, kol Haris nepapurtė mano rankos.
–      Elizabeta?
–      Ką?
–      Klausiau, kada paskutinis susitikimas su instruktoriumi? Kur buvai dingusi? – nusijuokė jis.
–      Niekur, – ištraukusi delną iš jo plaštakos atsakiau ir toliau valgiau sriubą. – Paskutinis susitikimas turėtų būti kitą savaitę, šią savaitę galiu važinėti dar šešias valandas.
–      Kaip manai, išlaikysi? Pasitiki savimi? – baigęs patiekalą ir valydamasis lūpų kraštelius rūpestingai pasidomėjo Haris.
–      Pasitikiu, jei tu manimi tiki, – šyptelėjau.
–      Žinau, kad tu išlaikysi.

Hario palaikymas ir tikėjimas buvo tikrai stebuklingi – vairavimo egzaminą išlaikiau iš pirmo karto! Didžiavausi savimi, lyg tai būtų pats reikšmingiausias egzaminas mano gyvenime. Niekada nemaniau, jog būdami keturiasdešimties žmonės vis dar laiko vairuotojo teises… Buvau palaidojusi šį reikalą ir mėgavausi privilegija būti vežiojamai. Tačiau šios privilegijos nepalyginsi su jausmu, kai tu pats valdai tokį sudėtingą mechanizmą. Tėvai manimi taip pat didžiavosi, o tai ir vėl sukėlė Darsei didžiulį perdėtą pavydą.
–      Kam tau tos teisės, kai gali susimokėti už taksi ar net pasisamdyti savo vairuotoją? – paklausė ji per tradicinius sekmadieninius šeimos pietus.
–      O kam man tas vairuotojas? – pasitikslinau. – Dabar aš galėsiu nevaržoma ir nuo nieko nepriklausoma važinėtis kur tik man reikės.
–      Labai gerai, dukra, automobilis – laisvė ir nepriklausomybė, siūlau pakelti taures už šaunuolę Elizą! – pagyrė mane tėtis.
Gera buvo žinoti, jog tėtis vis dar didžiuojasi mano pasiekimais, lyg aš vis dar būčiau mažoji jo Liza, kurią jis dažnai gindavo nuo mamos kontrolės, nuo jos spaudimo ir perdėto rūpesčio.
–      Kokį automobilį planuoji pirkti? – sužvangus taurėms pasidomėjo Rupertas.
–      Dar nežinau. Kadangi pati esu maža, turbūt man reikėtų mažo automobilio… Svarsčiau apie Porsche arba mažą Peugeot markės automobilį. Keletą jų jau apžiūrėjau salonuose, tačiau neapsisprendžiu, kuris geresnis.
–      Oho, tai tu jau ir automobiliais domiesi? Nuo balerinos prie automechanikės, – nusijuokė Darsė, tačiau jos juokelis niekam nebuvo įdomus, todėl visi toliau ramiai pietavo.
–      Kol apsispręsi, galiu tau duoti savo džipą. Jis nėra mažas, tačiau aš su juo labai retai važiuoju ir jis stovi garaže visiškai nenaudojamas… – rūpestingai atsisukęs aiškino tėtis.
–      Na, nežinau, tu nebijai man duoti savo gerą automobilį? Juk žinai, kad aš dar nesu įgudusi vairuotoja… – su padėka žiūrėdama į jį paklausiau.
Tėtis šyptelėjo ir ramiai atsakė:
–      Aš tavimi visiškai pasitikiu, man tau nieko negaila, dukra.
Širdį glostė tokie jo žodžiai ir aš sutikau priimti jo laikiną dovaną.
–      Tik klausimas, kur rakteliai ir dokumentai… – susimąstė jis. – Pope, nepameni, kur aš juos padėjau?
–      Turbūt darbo kambaryje? Juk visi dokumentai ten, – pasivalydama pirštus į servetėlę atsakė mama.
–      Einam, paieškosim. Man atrodo, kad tu juos padėjai kitur… – stodamasis ir keldamas ją dvejojo tėtis.
Jie atrodė mieli senyvi žmonės. Svajojau ir aš kada nors su savo vyru pasenti tokioje darnoje, suprantant vienas kitą iki plaukų galiukų… Gražu buvo žiūrėti, kaip jie įsikibę vienas į kitą ir vis dar nereikšmingai ginčydamiesi išėjo iš valgomojo. Atsisukusi į stalą, atsipjoviau įdarytos bulvės ir dėdamasi į burną kąsnį, vos nepaspringau dėl Darsės žvilgsnio.
–      Ir vėl nuostabioji dukrelė Liza… – ironiškai pasivaipė ji.
Lėtai kramčiau bulvę, kad sugalvočiau, ką jai atsakyti. Ramiai nurijusi maistą pasivaliau servetėle lūpų kampučius ir tariau:
–      Jie manimi didžiuosi todėl, kad aš gyvenu savo gyvenimą, Darse. Didžiuotųsi ir tavimi, jei tai darytum ir tu.
Sesuo susinervinusi ėmė giliai kvėpuoti ir svarstė, kaip man atsikirsti, tačiau į pokalbį įsiterpė Rupertas:
–      Didžiuotųsi… Kad tu žinotum, Liz…
Jis nusijuokė ir atsigėrė viskio.
–      Ką žinočiau? – atsisukusi paklausiau.
–      Rupertai? – piktai į vyrą dirstelėjusi nutildė jį Darsė.
Pažvelgiau į ją, tada vėl į Rupertą, o šis žiūrėjo lyg mietą prarijęs į savo žmoną išsigandusiomis akimis.
–      Na? Tai pasakykite viską iki galo? Ką man reikėtų žinoti? – dar kartą paklausiau žvilgčiodama tai į vieną, tai į kitą.
–      Nieko tau nereikia žinoti, – dirbtinai išsišiepė sesuo. – Tavo gyvenimas pasidarė itin įdomus, kai susidėjai su mažuoju donžuanu.
Darsė tikrai mokėjo smogti tiesiai į paširdžius, tačiau šįkart aš jai neparodžiau, jog skaudu buvo išgirsti jos žeidžiantį komentarą. Nespėjus nieko jai atsakyti, į valgomąjį grįžo tėtis, skambindamas rakteliais.
–      Štai, Eliza, tavo pirmasis automobilis! – priėjęs iš už nugaros tiesiai prieš nosį raktelius ir dokumentus atkišo jis. – Jau šiandien galėsi grįžti namo ratuota.
–      Ačiū, tėti, tai tikrai puiki dovana. Stengsiuosi kuo greičiau išsirinkti automobilį ir grąžinsiu šį net nespėjus tau pastebėti, jog jo nėra garaže, – atsistojusi išdėsčiau jam ir apkabinau.
–      Na, kam deserto ta proga? – iš paskos atėjusi paklausė mama.
Šeimos vyrams pakėlus abi rankas, ji šyptelėjo ir apsisuko eiti į virtuvę.
–      Aš tau padėsiu, – iš paskos nubėgau ir aš, norėdama virtuvėje parašyti žinutę Hariui.
Mama kažką kalbėjo apie automobilius ir tėtį, tačiau aš net neklausydama rašiau žinutę žmogui, kuriam pirmiausia norėjau pasigirti apie naująją nuosavą transporto priemonę.
Hari, nepatikėsi, tėtis man laikinai davė savo džipą iki kol nusipirksiu savo automobilį! Bijau važiuoti namo…
–      Kam čia rašai? Vladimirui? – pasidomėjo mama, į lėkštelę dėdama atpjautą pyrago gabalėlį.
Sutrikusi dėl jos klausimo nesąmoningai palingavau galvą.
–      Perduok linkėjimus nuo šeimos! – šyptelėjo ji, aplaižydama kremu išteptą pirštą. – Manau, turėtum nuvykti į Maskvą pas jį, taip ilgai nesimatėte… Pertraukos trukdo santuokai, Eliza…
Viduje sukilo šleikštulys, nes mama buvo toks žmogus, kuriam tikrai nesinorėjo meluoti ir man darėsi vis sunkiau nepapasakoti jai apie vaikiną, kurį aš iš tiesų nuoširdžiai myliu. Tas melas lyg gumulas spaudė gerklę ir aš sunkiai rinkdavau žodžius melui sukurti.
–      Žinoma… – nieko protingesnio nesugalvodama atsakiau.
–      Jūs jau ir taip pusę metų nesimatėte. Žinau, kad jis užsiėmęs, bet gal man su juo pasikalbėti, pasakyti, kad visgi tu jo žmona ir jis turėtų skirti tau daugiau dėmesio ne vien telefonu… – susirūpinusi į mane žiūrėjo mama.
Supypsėjo telefonas, o aš lyg pamišelė žvelgiau tiesiai jai į akis.
–      Ne, nereikia. Mes planavome greitu metu susitikti… – toliau meluojant akys lakstė tai šen, tai ten. – Viskas bus gerai.
Jos rūpestis dėl mano santuokos ir noras, kad mes su Volodia būtume kartu kėlė manyje nesuvokiamą gailestį ir aš niekaip negalėjau prisiversti pasakyti jai, jog aš nemyliu jo ir noriu skirtis. Atrodė, jog sugriausiu puikios dukters įvaizdį, ji jaus gėdą dėl mano skyrybų ir nusivils manimi. Teko meluoti ir kuo toliau, tuo įžūliau, nes su Hariu jau ieškojome geriausio skyrybų advokato… Mamai toliau užsiimant su pyragu, aš perskaičiau jo atsiųstą žinutę.
Geras! Noriu apžiūrėti, atvažiuosiu šiandien.
Kaskart jam pranešus, jog aplankys mane, mano širdis imdavo dainuoti! Mūsų trumpi susitikimai virto geriausiomis mano gyvenimo akimirkomis ir aš nenorėjau atsisakyti nei vienos iš jų! Nusiuntusi jam šypsenėlę, kurią prieš keletą mėnesių buvau išmokyta rašyti, įsidėjau telefoną į rankinę ir padėjau mamai prie pyrago sudėti ledus.
Suvalgius desertą, aš paprašiau tėčio aprodyti man automobilį ir trumpai supažindinti su jo specifika. Visgi tai nebuvo maža transporto priemonė, bijojau neapskaičiuoti jos išmatavimų, todėl tėčiui sėdint man iš kairės, apsukau kelis ratus aplink mūsų kvartalą. Įsitikinusi, jog grįšiu saugiai, atsisveikinau su tėvais ir persižegnojusi nurūkau namo. Vairuodama automobilį jaučiausi, lyg valdydama visą savo gyvenimą – pagaliau vairas buvo mano rankose! Niekas, išskyrus kelio ženklus, neaiškino man, kaip vairuoti, nesakė, kur sukti, kokį pedalą minti, jaučiausi visiškai laisva! Tą atkarpą, nuo rančos iki savo buto, aš jaučiau tai, apie ką Haris man pasakojo pirmąjį kartą, kai mane parvežė – visiška laisvė ir nepriklausomybė. Grįžusi pasistačiau automobilį prie namų, nes žinojau, jog Haris būtinai norės jį išbandyti.
–      Nesakyk, kad tas juodas Range Rover markės automobilis prie namo yra tavo? – įpuolęs į butą sujaudintas paklausė Haris.
–      Taip, – išsišiepiau ateidama į koridorių.
–      Nerealu! Leisi išbandyti? – nekantraudamas lyg mažas vaikas trypė jis.
–      Žinoma, dėl to ir nevariau jo į garažą, – paėmusi nuo sofutės raktelius atkišau juos Hariui.
Jo akys žibėjo lyg deimantai pačiupus raktelius.
–      Aukis batus, lekiam! – pliaukštelėjęs man per sėdmenis pakomandavo vaikinas.
Ir vėl tas jaunatviškas vėjavaikiškumas ir džiaugimasis smulkmenomis. Man buvo gera stebėti jo susijaudinimą bei susidomėjimą automobiliu, vos tik atsisėdus į jo saloną. Haris nenustojo aikčioti sukdamas ratus po Primrouzą, dėl to aš jaučiausi tik dar geriau. Apsikeitus vietomis, jis nuoširdžiai didžiavosi mano sugebėjimu valdyti tokį didelį automobilį.
–      Esi super moteris, Elizabeta, žinojai? – išlipus iš jo prie namų tarė Haris ir apkabinęs stipriai pabučiavo mane tiesiai į lūpas.
–      Hari… – atsitraukusi apsižvalgiau.
–      Negaliu susivaldyti. Mano moteris vairuoja tokį automobilį… Tobulas vaizdas, – apkabinęs mane vedėsi vaikinas.
Pastaruoju metu labai dažnai jausdavausi persekiojama, todėl būdama su Hariu viešumoje stengdavausi atrodyti lyg jis būtų eilinis pažįstamas žmogus. Nežinau, ar taip tiesiog raminau save, ar iš tiesų buvau stebima, tačiau po visų Vladimiro persekiojimų aš buvau per daug įbauginta ir įpratinta būti atsargia.
–      Turiu tau staigmeną, labai gerai susiderino dvi progos, – prabilo vos į namus įžengęs vaikinas.
–      Kokios progos? – audamasi batukus pasidomėjau.
–      Einam į kambarį, pasakysiu… – paslaptingai šyptelėjęs mane paskatino Haris.
Tikėjausi, jog jis pasistūmėjo skyrybų advokato paieškose, tačiau man priėjus prie lango ir atsisukus, pamačiau Harį, rankose laikantį voką.
–      Taigi, kadangi mes abu sutvarkėme savo asmeninius reikalus – tu išlaikei teises, o aš vakar pasirašiau sutartį dėl buto pačiame Londono centre, nusprendžiau, jog mums reikia įgyvendinti ir vieną iš bendrų tikslų…

Mažytis sneak-peek į kitą dalį:

–      Eliza, man gali nemeluoti. Mano motiniška širdis jaučia, jog tarp jūsų su vyru žioji skylė. Sakiau tavo tėvui, kad nors Vladimiras ir geras žmogus, bet tai nereiškia, jog tu jį pamilsi ir būsi laiminga… Ar esi tikrai įsitikinusi ir nori visą likusį gyvenimą praleisti su juo?
Pirmą kartą girdėjau mamą taip nuoširdžiai kalbant. Žiūrėjau nuleidusi akis į kilimą, tačiau nieko nesakiau. Ji viską suprato teisingai…
–      Santuoka tebuvo spontaniškas prieglobsčio ieškojimas, kai išsiskyriau su Henriku, tesiilsi jis ramybėje. Tačiau negaliu skųstis – gyvenimas buvo geras.
–      Kodėl sakai, kad buvo? – staiga puodelį nuleido ji.

KONKURSAS

Gerai apsvarsčiusi įtarinėjimus, jog pagrindinis kūrinio „VĖL“ veikėjas – H. Styles, nusprendžiau palepinti 8 atidžiausias skaitytojas GIGANTIŠKAIS grupės One Direction filmo „Tai mesplakatais! Neabejoju, kad esat kūrybingos ir lakią vaizduotę turinčios asmenybės. Todėl kviečiu jus spėti, kuo baigsis mano knyga! Savo atsakymus rašykite čia, po straipsniu esančiuose komentaruose.


Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

– Ma

2 thoughts on “XVII

  1. Atgalinis pranešimas: XVI | Martina
  2. Atgalinis pranešimas: XVIII | Martina

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *