XIII

Kaip ir minėjau – įsijungiame Florence and the Mashine dainą Spectrum ir skaitome toliau! Skanaus!

Užsimerkiau lyg bandydama išgirsti tą sakinį dar kartą. Jis pervėrė mane kiaurai ir atrodė, kad viduje kilo tikrų tikriausias uraganas. Užplūdo šiluma, tam tikra dozė adrenalino plūstelėjo venomis, o aš tiesiog stovėjau lyg įkalta ir nebetariau nei žodžio. Kurį laiką patylėjus, prabilau:
–      Tu dar jaunas, tavo amžiaus vaikinai dažnai įsimyli. Ir dažnai įsimyli savo mokytojas…
–      Būdama mano amžiaus jūs buvote įsimylėjusi ir mylėjote iki dabar, lygiai taip pat ir mano tėvas.
–      Manau, mes tiesiog per daug laiko praleidome drauge, tau reikėtų susitikinėti su bendraamžėmis.
–      Manote, nesusitikinėjau? Jos nesubrendusios, išlepintos, nesupratingos ir nesuvokiančios ko nori merginos. Man reikia žmogaus, kuris suprastų mane iš pusės žodžio, taip, kaip suprantate jūs…
–      Hari, aš galėčiau būti tavo motina… – suraukusi antakius stengiausi atkalbėti vaikiną nuo beprotiškų minčių.
–      Bet nesate, – žengęs dar kelis žingsnius į priekį atkirto vaikinas.
Mano širdis vis smarkiau mušė greitą ritmą, o alsavimas panašėjo į uždususio žmogaus. Aš tylėjau ir buvau hipnotizuojama jo nepaprastai nuoširdžių ir gilių akių.
–      Aš žinau, jog ir jūs kažką jaučiate. Matau, kaip jūs virpate vos jus priliečiu, kaip negalite ilgai žiūrėti man į akis ir jaudinatės kiekvieną kartą mane pamačiusi. O jūsų šypsena… – dar vieną žingsnį į priekį žengdamas kalbėjo Haris.
Aš žengiau žingsnį atbula, nes bijojau jo artumo, lyg tai būtų elektros šokas.
–      Jūs nuostabiausia moteris, kurią esu sutikęs. Nesistebiu, kodėl tėtis jus taip mylėjo… Nuo pat pirmos dienos pajutau, jog tarp mūsų yra kažkoks nematomas ryšys, lyg aš jus pažinočiau visą gyvenimą… Ir kaskart mums išsiskyrus aš norėdavau susitikti dar ir dar. Mane pirmą kartą aplankė įkvėpimas – jūsų dėka. Neneikite to, kas akivaizdu… Žinau, kad jūsų širdis sudaužyta, tačiau aš galėčiau pabandyti ją pagydyti.
Nebegalėjau nuslėpti to, kas vyksta, kas darosi mano viduje, mano skrandyje ir širdyje. Aš žiūrėjau į jį ir maniau, jog sprogsiu nuo emocijų, kurias jis man sukėlė. Tai buvo daugiau, nei buvo su Henriu. Nebegalėjau numalšinti manyje tūnančios aistros… Galva ėmė suktis išgirdus visus jo žodžius, tariamus taip užtikrintai. Nors ir žinojau, jog tai nėra gerai, bet tą akimirką mano protas visiškai atsisakė veikti. Aplink dingo viskas – baldai, sienos, grindys, kažkokia nematoma jėga apsupo mane. Ir viskas, ką aš mačiau ir norėjau matyti – Haris, susivėlęs, atsiraitojęs marškinėlių rankoves ir jo žvilgsnis… Nenutrūkstamas kontaktas, kuris buvo panašus į klausimus ir atsakymus be žodžių. Aš jaučiau, jog jis viską supranta… Mano burna išdžiūvo ir aš kaip žuvis, išmesta į krantą nežymiai gaudžiau orą, o jis artėjo prie manęs. Supratau, kad jei dabar aš nenumalšinsiu savo troškulio jo lūpomis – mirsiu viduje arba tikrai susprogsiu į daug mažyčių dalelių. Aš užsimerkiau, lyg bandydama atsikratyti to virpėjimo, kuris užvaldė visą kūną. Magiška akimirka baigėsi mano paskutiniu žvilgsniu į jo akių žalumą. Haris abiem delnais suėmė mano skruostus ir jo įkaitusios lūpos susijungė su maniškėmis… Rankos apglėbė jo liemenį, sugniauždamos plaštakose marškinėlius, o bučinys degino kaip karšta kava ir buvo saldesnis už medų. Švelnūs delnai kuteno mano skruostus bei kaklą ir aš prisitraukiau jį arčiau, kad galėčiau apglėbti jo tvirtą torsą. Atrodė, kad viskas trunka amžinybę, iš kurios nenorėjau sugrįžti ant žemės. Atsipeikėjusi suėmiau jo liemenį ir atitraukiau nuo savęs.
–      Aš negaliu, Hari, – vos girdimai ištariau. – Aš ištekėjusi.
–      Taip, už vyro, kuris turi meilužių ir kurio jūs nemylite, – suėmęs mane už pečių paprieštaravo Haris.
–      Bet aš negaliu ir nenoriu būti kaip jis. Neturiu teisės išduoti žmogaus.
–      Bet turite teisę būti laiminga…
Aš žiūrėjau į jį jau visiškai kitaip. Jis man atrodė toks artimas ir pažįstamas, lyg ilgai nerastas sielos draugas. Vien jo prisilietimas mane nuramino, jo žvilgsnis užbūrė, o bučinys leido pamiršti visą pasaulį.
–      Hari, taip negalima…
–      O jūs paklausykite savo širdies.
Galva zvimbė lyg avilys ir aš tvirtai sugniaužusi jo marškinėlius užsimerkiau, kad suvokčiau, ko iš tiesų noriu. Žinoma, norėjau tik žmogaus, stovinčio prieš mane. Atsimerkiau ir vėl jį pabučiavau… Čiupau jo skruostus ir patraukiau užkritusias garbanas. Ir vėl viskas išnyko, visos problemos, visos svajonės, visos mintys ir abejonės. Širdis spurdėjo krūtinėje kaip pamišusi, o skrandyje skraidė jau nebe drugeliai, o drakonai! Nuo Hario sklido tokia jauki šiluma, kad darėsi karšta ne tik lūpoms, bet ir visam kūnui. Jo rankos sugriebė mano liemenį ir pakėlęs jis apsuko mane kelis kartus.
–      Aš jus tikrai įsimylėjau… – vėl paglostydamas skruostą tarė Haris savo žemu tembru sudrebindamas mano širdį.
–      Kreipkis į mane vardu, – spoksodama į jo veidą visai šalia manojo nusijuokiau.
Jis dar kartą lengvai pakštelėjo man į lūpas ir atsitraukęs šyptelėjo lyg svajoklis. Jo lūpos tą akimirką buvo pati didžiausia pagunda ir nuodėmė… Paleidusi jį nuėjau atsisėsti ant sofos. Haris atsisuko, atėjo ir atsisėdęs šalia akylai mane stebėjo. Aš sėdėjau su savo dviprasmiškomis mintimis, bandydama sudėlioti viską į vietas ir suvokti, kas tik ką įvyko.
–      Juk supranti, kad tai nėra gerai? – paklausiau metusi nedrąsų žvilgsnį į jį.
–      Tai geriausia, kas gali nutikti gyvenime.
Haris buvo taip optimistiškai nusiteikęs, kad aš tik atsidusau ir papurčiau galvą.
–      Ir kas bus toliau, Hari? Kaip tu dabar įsivaizduoji mūsų santykius?
Vaikinas susimąstė ir žvelgė į mane žibančiomis akimis. Mane tai džiaugino, jo žvilgsnis pavergdavo mane kiekvieną kartą, tačiau aš rimtai susirūpinusi suraukiau kaktą ir laukiau atsakymo.
–      Na… Dabar, kai žinau, kad ir jūs man jaučiate tą patį, darysime viską, kad būtume laimingi.
–      Aš nežinau, ką aš jaučiu, Hari. Tai kažkas visiškai nekontroliuojamo…
–      Bet jums gera, kai aš šalia?
Jis taip taikliai uždavinėjo klausimus, jog atrodė, kad kiaurai mane permato arba skaito mano mintis. Nieko nesakydama lengvai palingavau galva. Haris ištiesė ranką ir glostydamas smakrą kalbėjo toliau:
–      Ir gera, kai jus liečiu…
Šyptelėjau ir susigėdusi nuleidau galvą.
–      Hari, viskas su tavimi gerai, tačiau suprask, jog aš esu dvidešimčia metų už tave vyresnė ir esu ištekėjusi…
–      Aš amžiaus skirtumo visiškai nejaučiu, kai esu su jumis.
–      Tu vis dar kreipiesi į mane jūs, tai mane pasendina dar kokiais dešimčia metų, – nusijuokiau.
–      Įprotis, – šyptelėjo Haris. – O tai, kad jūs… Tu ištekėjusi, galima greitai sutvarkyti. Tiesiog rasime gerą advokatą ir jis išskirs tave su tuo monstru.
–      Tai nebus taip lengva, kaip tau atrodo.
–      Ateik, – išskėtė rankas Haris, prašydamas manęs atsisėsti arčiau jo.
Aš pasislinkau prie jo, o šis apglėbė mane savo tvirtomis rankomis, priglaudė prie savęs ir šnabždėjo:
–      Kai labai nori – viskas įmanoma, Elizabeta. Aš pasiruošęs viskam, kad galėčiau būti su tavimi.
–      Tavo optimizmas užkrėčia, tačiau aš pažįstu Vladimirą ir taip paprasta, kaip tu manai, nebus…
–      Ša… – nutildė mane Haris. – Šiandien nekalbėkime apie blogus dalykus. Leisk man pasimėgauti tavo buvimu šalia…
–      Galbūt tai greitai praeis, – klausydama jo širdies plakimo tariau.
–      Nenoriu, kad tas jausmas kada nors praeitų. Atrodo, kad dabar galiu viską, – nusijuokė Haris, glostydamas mano nugarą. – Visus tuos mėnesius svajojau, kaip prie tavęs prieiti, apkabinti ir niekada nepaleisti. Kai papasakojai apie tėtį, supratau, jog jo meilė tau persidavė ir man. Aš visą tą laiką mylėjau tave per jo dainas, dar tavęs net nepažinodamas… Aš jaučiau tai, kas parašyta dainose, tačiau dabar visos spragos užpildytos – aš turiu galimybę jausti viską žmogui, kuriam jos skirtos… Įsivaizduoji, kaip tai magiška?
Haris kalbėjo nuostabius dalykus, kuriais aš norėjau tikėti ir leidau sau pasinerti į mūsų kartu kuriamą atmosferą… Tokią jaukią ir šiltą. Nenorėjau, kad vakaras kada nors baigtųsi. Prisiekiu, tą akimirką aš galėjau mirti, nes jaučiausi kupina pačių geriausių emocijų, kurių net su Henriku nebuvau pajutusi.
–      Aš su tavimi jaučiuosi tokia jauna ir entuziastinga… Tu kaip gyvybės šaltinis iš kurio kasdien pasisemiu vandens tam, kad diena būtų gera, – apkabinusi jo liemenį viena ranka sušnabždėjau.
Haris pabučiavo mano pakaušį ir atrėmė į jį savo smakrą.
–      Niekada negalvok, kad tu sena. Tu tiesiog subrendusi ir man tai labai patinka, – nuramino jis.
Kurį laiką šnekučiavomės apie tai, kaip ir kada išaugo šis ypatingas jausmas. Haris man papasakojo apie merginas, su kuriomis susitikinėdavo, tačiau tai nebuvo panašu į tai, kas jo viduje darosi dabar.
–      Na, su jomis būdavo smagu, bet jos visos buvo visiškai nesubrendusios ir nepasiruošusios rimtai draugystei. Jas žavėjo tai, kad aš turiu grupę, kad atlieku romantiškas dainas…
–      O tavo garbanos nežavėjo? – papurenau jo plaukus klausdama.
–      Žinoma, ir mano garbanos, jos patinka visoms, – nusijuokė Haris, papurtydamas galvą.
–      Tu toks mielas, būtų keista, jei kam nors nepatiktum…
–      Dabar man svarbu, kad patikčiau tau, – meiliai žvilgtelėjęs tarė jis.
–      Bet tu supranti, jog tai turės būti pati didžiausia mūsų paslaptis?
–      Kad ir kaip norėčiau visam pasauliui šaukti, jog turiu tave, žinau, kad yra tam tikrų kliūčių, kurias tikrai įveiksime, – paėmęs mano delną paglostė jį Haris.
–      Deja, kol kas turėsi pasilaikyti džiaugsmą sau, nes aš galiu turėti rimtų problemų. Visų pirma, tu dar labai jaunas…
–      Bet aš pilnametis, todėl vaikų tvirkinimu tavęs tikrai niekas neapkaltintų, – postringavo Haris.
Aš nusijuokiau, nes jis buvo toks atviras ir kalbėjo be jokių užuolankų, o aš tiesiog bijojau tarti tuos žodžius. Man tai visada atrodė toks pasibaisėtinas dalykas, tačiau dabar pati sėdėjau ką tik aštuoniolikos sulaukusio vaikino glėbyje.
–      Bet mokytojai tai sužinoję tikrai nepalaimintų manęs. Nepalaimintų ir Liucija… Nepalaimintų nei vienas žmogus. Juolab, kai aš turiu vyrą… Kaip viskas blogai… – suėmusi delnais savo veidą purčiau galvą į šonus.
–      Svarbu, kad tu laiminga, žinai, kad meilė ir laimė yra pačios galingiausios jėgos, kurios nugali viską.
–      Kažkada ir aš taip maniau…
Haris paleido mane iš glėbio ir atsisukęs tarė rimtu veidu:
–      Mane labiau neramina mano didžiausias konkurentas.
–      Kas? Vladimiras?
–      Ne. Tėtis.
Norėjau juoktis, pagalvojusi, jog savo konkurentu Haris palaikė Volodią, tačiau išgirdusi jo atsakymą suakmenėjau ir nuleidau akis. Nors aš maniau, kad meilė Henrikui niekada neapleis mano širdies, tačiau dabar ji užėmė tik mažą jos kraštelį… Aš žinojau, kad myliu Henriko prisiminimą ir visada atsiminsiu jį kaip pirmąją savo meilę, tačiau Haris buvo mano antra pirmoji meilė. Juk jie buvo tokie panašūs, tik dabar aš viską mačiau kiek kitaip… Nebebuvau mergaitė, kurios gyvenimas priklausė nuo tėvų. Niekas nekontroliavo manęs ir mano norų, turėjau gyvenimiškos patirties, todėl Haris man atrodė kitoks nei buvo Henrikas. Suėmiau Hario skruostus ir šypsodamasi nuraminau:
–      Henrikas yra prisiminimas, tu – realus žmogus. Aš visada gerbsiu tavo tėtį, bet turiu gyventi ne praeitimi, o dabartimi.
Padovanojau jam švelnų bučinį ir prisiglaudžiau prie peties.
–      Beje, man labai patinka rašyti žinutes, – nusijuokiau.
Haris negalėjo nustoti juoktis kelias minutes vis tyčiodamasis iš mano rašymo stiliaus. Nemoku apsakyti, kokia patraukli ir įdomi su juo jaučiausi, lyg būtų prasidėjusi antroji mano jaunystė. Hario rankos buvo švelnios ir atsargios, bučiniai saldūs ir minkšti, o jo glėbyje – lyg pašiūrėje nuo vėjo – saugu ir ramu. Jo gilus žemas balsas ir britiškas akcentas gėrėsi į mano ausis su pačiu didžiausiu malonumu ir aš netariau nei žodžio, norėdama mėgautis kiekvienu žodžiu, kiekvienu jo atodūsiu. Malonus jausmas buvo nagrinėti kiekvieną jo veido centimetrą, kiekvieną apgamėlį ant skruosto, skaičiuoti jo ilgas tankias blakstienas ir stebėti nuo šypsenos ir juoko atsirandančias duobutes… Sakoma, uždraustas vaisius – pats gardžiausias. Ir tas, kuris sukūrė šį posakį tikrai žinojo, koks tai nepakartojamas jausmas. Aš nebenorėjau nei miego, nei maisto – nieko nenorėjau, tik būti šalia Hario. Taip plepėdami ant sofos praleidome pusę nakties, likusią jos dalį buvau įsitaisiusi jo glėbyje ir abu snūduriavome miegamajame, kuris man atstojo pačią asmeniškiausią erdvę namuose, tačiau nesigailėdama į ją įsileidau mažą susivėlusį garbanių.

Nuo to vakaro ir prasidėjo mano tikrasis gyvenimas, mano antroji proga būti laiminga… Aš buvau laimingesnė už laimingiausią žmogų, jaučiausi mylimesnė už patį mylimiausią ir jaunesnė už patį jauniausią. Haris buvo mano deguonis, kurio reikėjo kasdien. Nežinau, ar kas nors kada nors jautė tokį jausmą, tačiau man atrodė, jog niekas aplinkui negalėtų suprasti to. Aš nemaniau, kad kada nors dar mylėsiu taip karštai ir netgi karščiau, nei pirmąjį kartą… Suvokiau, jog tai nėra gerai, bet mano širdis buvo išėjusi kartu su Hariu ir iš paskos tempėsi protą, kuris pamažu atsisakė suvokti realybę. O ji buvo žiauri. Nuo pat to ryto, kai pamačiau Harį užtinusiomis nuo miego akimis, „susiglamžiusiu“ nuo pagalvės veidu ir piestu pasistojusiais plaukais, supratau, kad tai mano didžiausia laimė ir sunkiausia našta gyvenime. Kas vakarą užmigdama melsdavau Dievo, kad atleistų man už šią nuodėmę, už vyro išdavystę, jaučiausi suteršusi savo sąžinę ir kasdien kovojau su savo vidiniais demonais, kurie prikaišiodavo kokia susitepusi esu. Tačiau, kai pamatydavau Harį, tas vaizdas lyg švęstas vanduo nuplaudavo kiekvieną nuodėmę nuo mano sielos ir aš vėl galėdavau džiaugtis gyvenimu. Negalėjau suprasti, kaip taip greitai jis pasisavino mano širdį ir mintis… Tai buvo aistra, kuri degė mano širdyje, rankose, kojose, smegenyse – jis užėmė kiekvieną centimetrą mano kūne. Mintys… Jos taip pat buvo užkariautos. Haris buvo visur. Net tada, kai jo nebuvo šalia – aš jį jaučiau. Fantazijose. Sapnuose. Netgi užuodžiau jį. Kiekvienas ištartas žodis buvo įstrigęs giliai mano atmintyje, kiekvienas prisilietimas vis dar degino odą, kiekvienas žvilgsnis skrodė lig širdies. Aš nieko negalėjau pakeisti – nukreipusi mintis tolyn nuo jo, akimirksiu grįždavau prie vieno – savo įkvėpimo šaltinio, iš kurio kiekvieną akimirką godžiai sėmiausi gyvenimo vandens. Be jo jaučiausi lyg diena be šviesos. Buvau įkalinta. Bet nieko negalėjau pakeisti… O galbūt ir nenorėjau.

Repetuodama su Hariu jaučiausi lyg gydoma po traumos. Kiekvieną kartą, kai jis grodavo, o merginos šokdavo, aš užmerkdavau akis ir pasinerdavau į tą stebuklingą atmosferą, supančią mus. Jis vis atsisukdavo į mane ir žvelgdavo jau visiškai kitaip, todėl mano šypsena taip pat buvo daug nuoširdesnė ir maloningesnė. Mūsų paslaptis mus taip suartino, jog atrodė, kad niekas niekada negalėtų įsiterpti. Mes kartu turėdavome tiek daug veiklos, tad aš stebėdavausi, kaip mums pavyksta viską puikiai nuslėpti. Nebebuvau ta mergaitė, kuriai svarbu buvo parodyti savo jausmus aplinkiniams ir jie su pavydu žvelgtų į laimingą mane ir mano draugą. Dabar daug svarbiau buvo išsaugoti tą nuostabų jausmą tik tarp manęs ir Hario, nes piktos akys mums tikrai pakenktų…

Toliau mokiausi vairuoti ir man sekėsi ganėtinai neblogai! Žinoma, tik aikštelėje… Tačiau automobilis nebesustodavo viduryje kelio ir nebenuriedėdavo atbulas nuo kalniuko, nebeišvartydavau visų stulpelių, kai statydavau jį prie įsivaizduojamo šaligatvio. Haris buvo toks kantrus su manimi: lyg tikras instruktorius jis ramiai aiškino mano klaidas, liepė mokytis ir rimtai reikalavo susikoncentruoti sėdint vairuotojo vietoje.
–      Įsivaizduok, lyg vežtum brangiausią žmogų ir prisiimtum atsakomybę už jo saugumą, juk tada tikrai susikoncentruotum ir nesinervinum, jei vietoj posūkio tu paspaudi valytuvų mygtuką, – diktavo jis.
–      Aš ir vežu, – rimtu veidu atsisukau į vaikiną.
Jis kaip mat nusišypsojo ir papurtęs galvą tarė:
–      Kai laikysi vairavimo egzaminą, taip lengvai instruktoriaus nepapirksi.
–      Aš laikysiu vairavimo egzaminą? – nustebusi atsilošiau sėdynėje.
–      O kaip manai, kodėl aš tave mokau? Turėsi pradmenis, tada pradėsi mokytis teorijos ir į miestą važiuosi su tikru instruktoriumi. Nejau tai tik pramoga?
Haris darėsi vis rimtesnis žmogus, kasdien stebėjausi jo atsakomybe dėl menkniekių, jo savarankiškumu ir rūpestingumu. Amžiaus skirtumą mes tiesiog kompensavome papildydami vienas kitą, aš su juo jaučiausi ir elgiausi laisviau, o Haris – rimčiau ir atsakingiau.
Dar vienas svarbus dalykas, kurio išmokau iš Hario – maisto gamyba! Niekada nemaniau, jog kepti kiaušinienę yra taip smagu, o gaminti lazaniją – vienas sunkiausių dalykų pasaulyje.
–      Pirma reikia išvirti lakštus, – mokė Haris, užsirišęs prijuostę, lyg tikras virtuvės šefas.
–      Bet jie ištiš… – atsargiai įleisdama lakštą į verdantį vandenį suburbėjau.
Virtuvės šefas iškart įdėjo kitą lakštą ir aš suraukusi kaktą nieko nesupratau.
–      Taigi jie sulips!
–      O tu turėsi juos prižiūrėti, – šyptelėjo Haris ir kilstelėjo antakį.
–      Virtuvėje turėtų būti draudžiama vilioti…
–      Kodėl? – nusijuokė jis.
–      Nes viskas prisviltų, – apkabinusi jį per kaklą, pasistiebiau ir pabučiavau.
Haris labai mėgo bučiuotis. Pastaruosius dvidešimt metų bučiuodavau tik pažįstamus, ir tai tik į skruostus. Geriausiu atveju, kai nesipykdavome su Vladimiru – pakšteldavome į lūpas susitikę ar išsiskirdami. O ilgus, švelnius ir kutenančius bučinius jau buvau užmiršusi… Kai pasineri į tą žaidimą lūpomis, krimsteli lūpos kraštelį ir lengvai sudrėkini liežuviu. Haris visada buvo itin švelnus ir romantiškas, bučinius dovanodavo pačiu netikėčiausiu metu, net tada, kai aš išvadindavau jį kvailiu dėl apsimetinėjimo mano sužadėtiniu prieš namo apsaugos darbuotoją.

Netgi tėvai buvo nustebę, kai vieną sekmadienio popietę aplankiusi juos, pasisiūliau kartu su tėčiu kepti mėsą ant grotelių.
–      Juk tu niekada negamindavai… – nešdama dubenį salotų pakomentavo mama.
–      Na, juk dabar gyvenu viena, tenka mokytis, – šyptelėjau jai ir toliau varčiau kepsnius.
–      Man tai ji išvis keista, pažiūrėk, vaikšto su sportiniais bateliais, plaukai palaidi… – gurkšnodama vyną terasoje nužvelgdama mane postringavo Darsė.
–      Darse, nepavydėk man jaunystės!
–      Apie kokią jaunystę tu čia kalbi? Po mėnesio tau bus keturiasdešimt! Jaunystė…
–      Svarbu, kad aš jauna širdyje, – neketindama su ja pyktis atsisukusi išsišiepiau.
Suskambus telefonui, tekina nubėgau laipteliais į sodą, kad niekas manęs negirdėtų.
–      Juk sakiau, kad neskambintum, kai esu pas tėvus, jie netyčia gali pamatyti telefone tavo vardą! – pyktelėjusi tariau Hariui.
–      Visą dieną šiandien nieko neparašei, aš pasigedau tavęs…
–      Juk sekmadienis, žinai, kad turiu aplankyti namus.
–      Ir aš noriu turėti savo dieną!
–      Tu turi visas mano dienas, Hari! – nusijuokiau kuo tyliau ir atsisukusi žvelgiau į terasą.
Darsė persikreipusi per supynes įtariai žvelgė į mane, lyg bandydama kažką nugirsti, todėl aš paėjau dar keletą žingsnių į sodo vidurį.
–      Važiuojame šiandien prie Temzės, pasiimsime mėsainių ir palauksim, kol saulė nusileis… – romantišku balsu bandė sugundyti jis.
–      Gerai, parašysiu, kai baigsime pietauti, – atsakiusi Hariui ir sušnabždėjusi, jog pasiilgau jo, padėjau ragelį.
Grįždama pasišokinėjau, nes jau tada pradėjau laukti susitikimo su savo didžiausia paslaptimi.
–      Su kuo taip džiaugsmingai kalbėjai? – kaip visuomet nosį ne į savo reikalus kišo sesuo.
–      Su Volodia, – atrėžiau jai, net nežvilgteldama.
–      Kaip laikosi Vladimiras? Taip seniai nieko apie jį negirdėjome… – suaimanavo mama.
–      Puikiai, labai užsiėmęs… – vėl priėjusi prie grotelių pasakojau.
–      Kur jis dabar yra? – lyg tikrindama kamantinėjo Darsė.
–      Taivane, – skemenuodama ištariau, nors nei velnio nežinojau, kur tas vyras yra.
–      Aišku, kokie reikalai ten? – toliau neatstojo sesuo.
–      Nežinau, Darse, kalbėjome ne apie tai, – atšoviau atsisukusi.
–      Tai apie ką?
–      Tai mūsų asmeninis reikalas. Aš tavęs neklausinėju, ką tu kalbiesi su savo vyru, – metusi žvilgsnį į laikraštį skaitantį Rupertą atsakiau.
Darsė susiraukė neišpešusi iš manęs nieko pikantiško ir toliau žvelgė į sodo tolį. Tokiomis akimirkomis aš imdavau nervintis, todėl greitai pasišalinau iš terasos. Buvo praėjusios tik kelios savaitės nuo tos dienos, kai mes su Hariu pasakėme vienas kitam apie savo jausmus, todėl labai bijojau, kad viskas nepaaiškėtų dabar, kai tai dar taip trapu… Hario paprašyta, per daug apie ateitį negalvojau, jis sakė „viskas susitvarkys savaime, dabar pasidžiaukime tuo, kad turime vienas kitą, o laikui bėgant ir kiti ims tuo džiaugtis“. Žinoma, nebuvau tokia naivi ir nesitikėjau nieko palankaus iš aplinkinių, todėl kartais būdavo sunkių akimirkų, kai suvokdavau, jog paslaptyje santykių visą gyvenimą nelaikysime, o apie sunkumus, kurie laukia, jei norime juos atskleisti kitiems, man galvoti buvo per daug skausminga…

Tą patį vakarą su Hariu drybsojome automobilyje ir užkandžiavome keptomis bulvytėmis. Kartais patylėdavome, kartais vienas per kitą imdavome taukšti apie dieną, apie tai, ką nugirdome, ką matėme… Vieną tokią tylos akimirką, žiūrint į pamažu tarp pastatų besislepiančią saulę, prabilau:
–      Žinai, Hari, kad ir kaip dabar gerai, mes turėtume pagalvoti apie veiksmų planą…
Jis atsisuko ir giliai atsidusęs paklausė:
–      Tu visada turi viską planuoti?
–      Tai rimta. Aš vis dar susituokusi ir tai tikrai viena iš didžiausių kliūčių mūsų santykiuose.
–      Gerai, tada pirmiausia pabaigsime mokslo metus, tada imsime ieškoti advokato. Pasiknisiu tėčio dokumentuose, jis tikrai pažinojo kokį nors patikimą žmogų.
–      O kaip aš paaiškinsiu viską artimiesiems? Sveiki, brangieji, skiriuosi su savo vyru, nes noriu likusį gyvenimą praleisti su ką tik mokyklą baigusiu vaikinu.
Haris pakėlė vieną lūpų kamputį, lyg ironiškai šypteldamas ir žvilgtelėjo į upę.
–      Visų pirma, nereikia sakyti visko taip oficialiai, o antra, noriu, kad skirtumeisi ne dėl manęs, o dėl savęs. Ar tu norėtum ir toliau būti susituokusi su neištikimu ir nemylimu vyru?
Įsimečiau bulvytę į burną ir purtydama galvą į šonus greitai sukramčiau.
–      Taigi, viskas paprasta. Skiriesi, nes tu jo nemyli, nes jis neištikimas tau ir tu nebenori būti susisaisčiusi su tokiu žmogumi.
–      Taip… Tiesiog pasakai ir viskas išsisprendžia. Vladimiras nepasirašys skyrybų sutarties.
–      Priversime jį, tam ir yra advokatai.
Atrėmusi galvą į sėdynės atlošą žvelgiau į Harį, negalėdama atsistebėti, kiek ryžto ir jėgų jis turi. Tai mane skatino tikėti sėkme ir nenuleisti rankų.
–      Na, gerai, pasvajokime, kad aš išsiskyriau. Aš vis tiek esu sena palyginus su tavimi! Kai tu būsi mano metų, aš jau būsiu susiraukšlėjusi močiutė…
Haris nusijuokė ir patampė mano skruostus.
–      Jau įsivaizduoju, kaip kiekvieną rytą skaičiuosiu, kiek naujų raukšlelių yra ant tavo veido! – juokaudamas tarė jis.
–      Nejuokinga, Hari! – trinktelėjusi jam per rankas atkirtau. – Galėsi pradėti skaičiuoti jau po mėnesio…
–      Tikrai, juk po mėnesio tavo gimtadienis, – trindamas delnus apsidžiaugė jis.
–      Nesidžiauk… Aš bijau pasenti, nekenčiu gimtadienių, nenoriu…
–      Tu nesensti, o bręsti, juk taip sako visi. Moterys nesensta, jog skleidžiasi kaip gėlės, – ramindamas mano skruostą glostė Haris.
Turbūt niekas negalėtų atsispirti jo šiltiems pirštams, glostantiems skruostus ir kaklą. Tai buvo pats geriausias vaistas nuo blogų minčių, po sunkios dienos… Atrodė, kad jo prisilietimai gydė. Nereikėdavo nei vieno žodžio, tik jo pirštų galiukų ant mano odos. Pabučiavęs į kaktą, Haris eilinį kartą paprašė manęs negalvoti apie savo amžių ir, juo labiau, nesijausti nepatogiai prieš jį.
–      Juk aš žinau, kiek tau metų. Aš žinau, kokios moterys būna, kai sulaukia keturiasdešimties. Aš nebe vaikas. Be to, prisiekiu, niekas niekada nepasakytų, kad tau keturiasdešimt! Tu pati gražiausia keturiasdešimtmetė pasaulyje, – suėmęs mano skruostus pakštelėjo į lūpas vaikinas.
Nors ir bandžiau tikėti, jog svarbu tai, kokia jautiesi širdyje, nepatogumo jausmas vis dar mane aplankydavo.

Vieną dieną, besimokant vairuoti, man toptelėjo puiki idėja, kaip galėčiau atsidėkoti Hariui už šias pamokas.

Ps: ištikimiausių ir atidžiausių skaitytojų laukia labai nuotaikingi prizai, laukite tolimesnės informacijos!

Ma

10 thoughts on “XIII

  1. Atgalinis pranešimas: XII | Martina
  2. Niekada nerašiau komentaro, nors skaitau nuo pirmų dalių. Veikėjai pateikti labai skirtingi, taip daug įdomiau, netgi jei veiksme būna ir nepagrindiniai. Haris – kaip ir daugumai, asocijuojasi su H. Styles, bet tai netrugdo, kaip tik labiau sustiprina personažą. Tikrai labai įdomus kūrinys, kiekviena nauja dalis visad įtraukia ir kitų lauki su dar didesniu nekantrumu.

  3. Awwww…. ♥ Negaliu…. Jau tris kartus perskaičiau šią dalį ir vis tiek šiurpuliukai bėga per nugarą… Tokia romantika, tokie tikslūs žodžiai jai apibūdinti, tokia meilė, tokie veikėjai, tokia istorija….. Negaliu, net verkti norisi kaip gražu!!! Martina, Tu NEREALI rašytoja! Niekada nenustok rašyti tokių istorijų! Esi labai labai talentinga ir begalo jausminga! Perskaičius pirmą dalį tikrai nebūčiau pagalvojus apie tokius įvykius. Puiki istorija romantikėms kaip aš! Laukiu nesulaukiu kitos, kitos, kitos ir dar kitos dalies!!! ♥

    Šarūnė

  4. Atgalinis pranešimas: XIV | Martina
  5. Aš nesirepetavau, ką atsakysiu į tokius jūsų komentarus. Tiesiog, ačiū, kad skaitote ir dalinatės savo emocijomis su manimi, man tai labai svarbu ir labai įdomu, ką kiekviena skaitanti asmenybė jaučia! Šarūne, Kotryna, anonimai – ačiū jums už skatinančius žodžius!
    Mano skaitytojai patys mieliausi!

    x Ma

  6. Klausytis Florence Welch balso ir skaityti šią dalį buvo tobula. Ačiū Martina už puikias emocijas 😉

    Renata

    1. Tikrai nėra už ką, malonu suteikti jums tokias puikias emocijas! Ši daina tobulai atitiko sceną, todėl netgi sporto klube išgirdusi ją, lėkiau namo ir vėl įsijungusi leidau emocijoms išsilieti – taip gimė Elizabetos ir Hario bučinys… Ačiū, kad skaitai!

      x Ma

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *