XI

–      Oho, kaip gerai atrodo…
Apsisukusi pažvelgiau į veidrodį ir pamačiau iš nugaros artėjantį Harį, kuris ištiesė rankas ir pabaigė užtraukti užtrauktuką bei užsegė sagutę. Jo judesiai privertė mane įsitempti, o nugara nubėgo armija šiurpuliukų.
–      Štai, dabar tvarkinga.
Buvau keliais centimentrais žemesnė nei Haris, todėl jis pasistiebęs kyštelėjo veidą tiesiai virš mano galvos ir išsišiepė.
–      Beje, šukuosena – tobula!
Nešini pirkiniais ėjome automobilio link, o jis vis klausinėjo manęs, kodėl mano plaukai visada būna susukti į kuoduką. Paaiškinusi, jog tai tiesiog profesinis įprotis, sulaukiau komentarų, jog, išlaisvinusi plaukus, išlaisvinsiu ir save.
–      Kuodas yra jūsų vidinio susivaržymo simbolis, – aiškino Haris, atsisėdęs į automobilį. – Kai jūs jį taip tvirtai susukate, pati susikaustote!
Vaikinas virš savo galvos man rodė judesius, kaip sukamas kuodukas, o aš rimtai stebeilijau jį. Tada jis nuleido rankas, kramtydamas gumą šyptelėjo ir užvedė automobilį.
–      Tu taip nusikalbi, – atsitokėjusi nusijuokiau.
–      Aš tiesiog kalbu simboliais, – pasiteisino jis.
Tylėjau mintyse vis dar juokdamasi iš jo sąmojų, kurie akimirkomis primindavo man Henriką. Tačiau vis rečiau…
–      Tu toks pat įžvalgus, kaip ir Henris, – garsiai išreiškiau savo mintis, tačiau tai nepasirodė itin geras dalykas.
Haris sustatė lūpas, suraukė kaktą ir toliau žvelgdamas į kelią apsimetė, kad negirdėjo manęs, nes ėmė niūniuoti per radiją grojančią melodiją. Pamaniau, jog jam turbūt atsibodo kaskart girdėti, kaip aš lyginu jį su tėvu, tačiau jame aš mačiau gyvą Henriko atspindį ir to niekas negalėjo pakeisti.

Kadangi neišsirinkau jokio buto, tęsiau paieškas toliau. Vieną rytą, į salę užėjo Haris ir padavė man lapą.
–      Nerealus butas Primrouze, pats tokio norėčiau!
–      Primrouze? – pasitikslinau.
–      Taip. Nepatinka Primrouzas? Juk labai rami ir britų mėgstama vieta.
Bėda buvo ne tame, kad man nepatiktų šis rajonas, tačiau prisiminiau, jog dar draugaujant su Henriu, mes svajojome kada nors kraustytis į Primrouzą ir sukurti šeimą su daug vaikų. Paėmusi lapą, pažvelgiau į nuotraukas, tada į Harį ir atsakiau:
–      Viskas gerai, puikesnės vietos nebūčiau ir sugalvojusi, Hari… Ačiū.
–      Nėra už ką. Tik kuo greičiau apžiūrėkite, nes butai ten graibstyte graibstomi! – komandavo prieš mane stovintis vaikinas.
Jis pasitvarkė plaukus, žvilgtelėjo į veidrodžius ir tarė:
–      Turiu eiti į repeticiją. Savaitgalį koncertas, gal ateisit išklausyti viso?
–      Tėčio septyniasdešimtmetis, deja, turiu ruoštis didžiuliam vakarėliui… Labai norėčiau, bet teks ateiti kitą kartą.
–      Na, nieko, dar ne kartą koncertuosime. Gerai, einu. Ir būtinai paskambinkite dėl buto! – apsisukęs pamojavo jis.
Atsisveikinau ir pamojavusi Hariui dar kartą žvilgtelėjau į lapą, kurį jis man davė. „Jis tikrai nepaprastas. Iš kur jis žinojo, jog visą laiką svajojau gyventi būtent Primrouze?… Kažkokia magija…“ – žiūrėdama į lapą galvojau ir purčiau galvą į šonus. Nieko nelaukusi, paskambinau ir susitariau kitą dieną apžiūrėti butą.

Važiuodama į jį šiek tiek jaudinausi, nes savo svajonėse Primrouzą įsivaizdavau tik su Henriu šalia… Apžiūrėdama butą vis galvojau: jei gyventume čia dviese, kartu pasentume – tai būtų ideali vieta. Žiūrėdama pro langą, kuris atvėrė vaizdą į didžiulį parką ir dangoraižius už jo, užsisvajojau, o atsitokėjau tik agentūros atstovui grįžus į kambarį ir prabilus apie kitus žmones, kurie nori apžiūrėti butą.
–      Aš jį perku.
–      Kaip sakote? Jau apsisprendėte?
–      Taip. Jau rytoj galiu sumokėti visą sumą už jį. Kur man pasirašyti?
Vyriškis stovėjo išpūstomis akimis ir negalėjo patikėti, jog aš kalbu tiesą. Jis lėtai pradėjo vartyti rankose laikytą aplanką ir dar kartą pakėlęs akis į mane pasiteiravo:
–      Jūs nejuokaujate? Tikrai perkate? Praleidote čia vos penkiolika minučių…
–      Jūs norite parduoti butą ar ne? – nusijuokiau. – Turėtumėte mane skatinti pirkti jį, ne atkalbinėti.
Jis nusijuokė ir susigėdęs toliau vartė savo dokumentus. Susitarę, jog rytoj atvyksiu pas juos į agentūrą ir dalį sumokėsiu grynaisiais, o kitą dalį pervesiu į banko sąskaitą, atsisveikinome iki kitos dienos. Namo važiavau laimingesnė nei kada nors. Dar kartą atsisukdama į savo naujuosius namus, stebėjau visą gatvę pro taksi langą ir šypsojausi niekam… Tiesiog jaučiau, jog tai pagaliau gali būti tikri mano namai! Išsitraukusi telefoną, atsidariau tuščią žinutės laukelį ir norėjau pasidžiaugti šia žinia su žmogumi, kuriam tai tikrai rūpėjo.
Butas mano!
Norėjau prirašyti dar daug padėkos žodžių, tačiau pagalvojau, jog galėčiau Hariui atsilyginti pakviesdama pietų. Kurį laiką laukiau jo atsakymo, tačiau telefonas vis tylėjo. Grįžusi namo savo šeimai pranešiau žinią apie butą. Jų reakcija buvo dviprasmiška, nes tėvai norėjo, jog likčiau pas juos, o Darsė praeidama pro mane tyliai pakomentavo:
–      Vesiesi meilužius į savo butą?
Atsisukau į ją išpūstomis akimis, negalėdama patikėti, ką išgirdau.
–      Ką tu čia kalbi? – paklausiau įsižeidusi.
–      Kitos priežasties nėra, kai gali gyventi šiame didžiuliame name…
–      Žinai, Darse, yra toks dalykas kaip savarankiškumas. Manau, tu apie jį dar nesi girdėjusi… – išrėžiau jai ir pasišalinau iš svetainės.
Susinervinusi mečiau rankinę ant savo lovos ir atsisėdusi galvojau, apie kokius meilužius ji kalba. „Gal ji mane matė su Hariu? Tai būtų labai blogai…“ – svarsčiau.

Kitą rytą prieš darbą tėtis man nurodė geriausius miesto baldų gamintojus, kad užsisakyčiau norimus baldus savo butui.
–      Pasakyk, kad tu mano dukra ir jau po savaitės turėsi viską, ko reikia, – mirktelėjo jis.
Labai norėjau surengti tėčiui nepamirštamą vakarėlį, tačiau planavimo reikalais užsiėmė Darsė, o su ja mano biologiniai laukai tiesiog nesutapo, tad palikau viską tvarkyti jai ir mamai.
–      Eliza, paskambink Vladimirui ir paklausk, ar jis tikrai negali dalyvauti tėčio jubiliejuje, – tą patį rytą prieš išeinant užkalbino mama.
Mane net nupurtė išgirdus jo vardą, o vien pagalvojus apie vakarėlį su juo, mane supykino ir aš iškart papurčiau galvą.
–      Nemanau, kad jis galės…
–      Na, paskambink. Tėtis Vladimirui minėjo, bet jis dar nežinojo, ar bus laisvas šį savaitgalį. Pakalbink tu, juk tu jo žmona, tavęs jis klausys…
Nuraminusi, jog paskambinsiu jam, išėjau iš namų ir mintyse vis keikiau Volodią, nenorėjau jo net matyti, o kviesti į jubiliejų juo labiau… Atvykusi į darbą, pagaliau sulaukiau žinutės iš Hario.
Rimtai? Taip greitai? Atsiprašau, vakar su vaikinais ilgai repetavome, nemačiau žinutės…
Nuotaika tuoj pat tapo geresnė gavus žinią iš jo. Pasibaigus merginų repeticijai, čiupau telefoną ir jau kur kas greičiau suspaudžiau tekstą.
Tikrai taip. Butas tobulas! Skolinga pietus. Šiandien?
Su nekantrumu laukiau atsakymo, lyg būčiau pakvietusi jį į pasimatymą ir nežinočiau, ar jis mane atstums, ar sutiks susitikti. Visą laiką, kol laukiau jo atsakymo, šokau prieš veidrodį, kai staiga salės tarpduryje pasirodė Haris.
–      Mirštu iš bado. Einam! – sušuko jis.
Kadangi buvo trečiadienis, o tai vienintelė diena, kuomet turiu tik vieną pamoką, užsimečiau švarką, apsiaviau batus ir išskubėjau paskui vaikiną.
–      Gal šiandien ką nors japoniško? – pasiūliau. – Aš vaišinu.
–      Kodėl?! – sėdynėje sukiojosi Haris.
–      Nes radai man tobulą butą, bent taip noriu atsidėkoti…
–      Turėsite pasikviesti jį apžiūrėti, – pakilnojo antakius vaikinas ir prikando apatinę lūpą.
–      Kol kas jis visiškai tuščias, šiandien važiuosiu užsisakyti baldų, – atsakiau jam.
Užkandžiaudami suši suktinukais, mes plepėjome apie butą, apie baldus, kuriais noriu apstatyti namus ir kartu paskaičiavome, jog įsikurti bent jau su dalimi baldų turėčiau jau kitą savaitgalį.
–      Valio, įkurtuvių vakarėlis! – rankas į viršų iškėlęs sukliko Haris.
Išsigandusi apsižvalgiau restoranėlyje, ar niekas neatkreipė dėmesio, o vaikinas susigėdęs nuleido rankas po stalu ir tyliai sušnabždėjo:
–      Dar sugalvos ir kiti užsukti…
Nusijuokiau pagalvojusi apie įkurtuves: juk aš neturėjau draugų, tad įkurtuves švęsiu viena, prisileidusi karštą vonią ir žiūrėdama pro vonios kambaryje esantį langą į dangų. Butas buvo devintame aukšte, todėl nei vienas žmogus negalėjo pamatyti manęs besipliuškenančios vonioje…
–      Galiu padėti kraustytis, – pilna burna kalbėjo vaikinas.
Šyptelėjau nežinodama, ką atsakyti. Jis man tiek daug padėjo ir mane tai beprotiškai žavėjo, tad norėjosi žinoti, kur veda tokia mūsų draugystė.
–      Gerai, – leidusi ir vėl rinktis širdžiai tariau.
Kadangi Haris turėjo grįžti į konservatoriją, aš viena nuvykau į nekilnojamojo turto agentūrą ir sutvarkiau visus reikalus. Iškart gavau raktus su visais signalizacijų kodais ir kitomis smulkmenomis. Aš norėjau kuo greičiau vykti ten ir turėti asmeninę erdvę… Apie tai svajojau nuo tada, kai santuoka pradėjo byrėti į šipulius. Išėjusi iš agentūros prisiminiau mamai duotą pažadą paskambinti Vladimirui. Jis atsiliepė po pirmojo signalo ir tai mane gerokai išgąsdino.
–      Labas, brangioji, – kaip visada perlenkė lazdą jis.
–      Labas. Skambinu tik dėl tėvams duoto pažado. Jie nori, kad atvyktum į tėčio jubiliejų šį savaitgalį, – trumpai ir aiškiai išdėsčiau, net nesistengdama būti maloni.
–      Sebastijanas man taip pat skambino, bet nežinau, ar man pavyks. Turiu neatidėliojamų reikalų Niujorke, nežinau, ar spėsiu viską sutvarkyti iki šeštadienio.
–      Puiku, – su džiugesiu pasakiau.
–      O tu manęs visai nepasiilgai? Nejau nenori, kad atvykčiau?
Patylėjusi atsidusau ir ironiškai atsakiau:
–      Man, tiesą pasakius, visiškai tas pats, Volodia.
–      Papasakok, kas naujo, atsiprašau, kad neskambinau tiek laiko, bet po paskutinio skambučio nejuokais pyktelėjau…
Mane erzino, kad jis kalba su manimi taip, lyg mes būtume šeima ir mano noras skirtis būtų tik eilinė užgaida… Tai buvo rimtas dalykas, tačiau aš niekaip negalėjau įkalti to Vladimirui į galvą.
–      Nusipirkau butą. Tikiuosi, dabar suprasi, kad aš tikrai negrįšiu pas tave ir nebeapsimesiu laiminga šeima.
–      Butą? Na, puiku, kai atvyksi į Londoną, turėsi kur apsistoti kuriam laikui, – ramiai pakomentavo jis.
–      Aš negaliu su tavimi kalbėti, Volodia, tu kaip pertrenktas automobilio. Nežinau, ar rusiškai, ar angliškai, ar kokia kita kalba tau paaiškinti, jog aš negrįšiu į Maskvą. Tiesiog… Geros dienos.
Padėjau ragelį ir suurzgiau kaip šuo. Jis tikrai buvo protiškai atsilikęs arba prisirijęs vaistų, jei nesuprato to, ką sakau. O gal tiesiog save tikino, jog viskas dar susitvarkys.  Bet kokiu atveju, aš apie Vladimirą galvoti norėjau kuo mažiau ir ėjau tvarkyti savo reikalų. Baldus rinkausi turbūt porą valandų, nes namo grįžau jau sutemus. Atsigulusi vis galvojau apie Harį ir jo sukeltus jausmus. Su niekuo man dar nebuvo taip paprasta ir lengva bendrauti bei būti savimi. „Galbūt manyje pabudo motiniški instinktai?“ – sudvejojau ir papurčiusi galvą pažiūrėjau į telefoną, kuriame radau Hario žinutę.
Kažkodėl sunku užmigti… Labanakt, Elizabeta.
Jei kas nors būtų mane matęs, palaikytų visiška beprote, nes įsikniaubiau į antklodę ir be garso suspigau. Širdis prisipildė kažkokios nenusakomos šilumos ir giliai įkvėpusi palinkėjau jam saldžių sapnų.

Iki tėčio jubiliejaus spėjau daug ką sutvarkyti bute – kai kuriuos baldus darbo kambaryje pirkau baldų salone, todėl juos iškart atvežė ir sustatė taip, kaip aš norėjau. Elektrikas sutvarkė visus laidus, patikrinome buto ir požeminio garažo signalizacijas – viskas kuo puikiausiai veikė ir aš jau galėjau gyventi savo bute! Nemaniau, kad man pavyks viską taip greitai sutvarkyti, tačiau skatinama Hario, dariau viską vadovaudamasi širdimi, todėl sekėsi tiesiog puikiai.
Jau penktadienį į rančą atvyko daug giminaičių ir tėčio draugų bei kolegų iš viso pasaulio, tad visus reikėjo priimti. Darsė lakstė paskui padavėjus su padėklais kaip ragana ir aiškino, prie kurio žmogaus prieiti dažniau, kuriam nenešti krevečių, kuris alergiškas sūriui… Atrodė juokinga, jog ji stengiasi, kad viskas būtų tiesiog nepriekaištinga. Aš stovėjau atokiau ir viską stebėjau iš tolo… Nors tikrasis vakarėlis turėjo vykti kitą dieną viešbutyje, kuriame apgyvendinome daugelį svečių, šiandien visi buvo nusiteikę smagiai pašėlti. Žvilgtelėjusi į laikrodį pagalvojau, jog greitai turėtų prasidėti Hario koncertas. Nuėjusi į virtuvę paėmiau telefoną ir nesusilaikiau neparašiusi jam žinutės.
Sėkmės, Hari. Pajausk dainas.
Nesitikėjau, jog jis man parašys, tačiau dar kurį laiką laikydama vienoje rankoje telefoną, o kitoje taurę šampano, laukiau atsakymo. Į virtuvę atbėgo Darsė ir susinervinusi papriekaištavo:
–      Ko tokia laiminga? Eik padėti man!
–      Kodėl tu taip dėl visko nerimauji? Leisk žmonėms atsipalaiduoti ir nekontroliuok padavėjų darbo, – šmaikščiai nusijuokiau.
Ji žudančiu žvilgsniu nuskenavo mane nuo galvos iki kojų ir sumurmėjo:
–      Ir kas tau pasidarė…
Dar kartą nusijuokusi, palikau telefoną virtuvėje ir grįžau prie svečių. Deja, negalėjau nusiraminti ir kas keliolika minučių grįždavau prie telefono, pažiūrėti, ar Haris man neparašė. Galiausiai užsikalbėjau su viena iš savo tolimų giminaičių ir vakarą baigėme ganėtinai vėlai, todėl vos išsiskirsčius svečiams, visi nuskubėjome į savo miegamuosius, nes rytojus turėjo būti dar sunkesnis.

Ryte Darsė su Rupertu lakstė iš vieno namo galo, į kitą, neleisdami net ramiai išsimaudyti.
–      Dieve, Liz, tu net neturi vairuotojo teisių, nuvažiuotum paimti užsakytų puokščių… Tu visiškai nenaudinga šiame vakarėlyje.
Žinau, kad nors ji manęs ir nemėgo, bet giliai širdyje jautė, jog esu jos sesuo ir atleidžiu visus jos įžeidinėjimus. Tądien ji buvo įsijautusi į vakarėlio planuotojos vaidmenį, todėl net neėmiau į galvą jos isterijų. Išsimaudžiusi nusileidau į apačią pusryčiauti ir pamačiusi telefoną prisiminiau Hariui siųstą žinutę. Deja, mama užėjo į virtuvę ir pradėjo klausinėti, ar jai tikrai tinka suknelė.
–      Mama, atrodai puikiai, – vis žvelgdama į telefoną burbėjau.
–      Greitai atvyks stilistė, sutvarkys plaukus, makiažą, įsimesk ką nors į burną ir ruoškis!
Atrodė, kad tai didžiausia šventė visoje galaktikoje. Negana, kad Darsė engė mane nuo pat ryto, dar ir mama lyg įgnybta bėgiojo pirmyn atgal. Vėl pažiūrėjusi į telefoną, paėmiau kekę vynuogių ir perskaičiau Hario žinutę.
Viskas buvo puiku. Gaila, kad nebuvo jūsų… Ką veiksite sekmadienį? Mūsų futbolo komanda 16:00 atidaro futbolo sezoną Enfildo pagrindinės mokyklos stadione. Jei galite – ateikite palaikyti mūsų!
Išsišiepiau nuo ausies iki ausies, širdis ėmė spurdėti, lyg būčiau sužinojusi geriausią naujieną gyvenime. Ne, tai nebuvo kažkas ypatingo, tiesiog bendravimas su Hariu mane džiugino kiekvieną gyvenimo minutę… Žinojau, kad turbūt kraustausi iš proto, jei aštuoniolikmečio draugija man svarbiau nei savi reikalai, tačiau kitaip tiesiog negalėjau. Visą dieną, nors ir buvau užimta, aš neradau sau vietos. Vis dažniau pagaudavau save, sėdinčią prie vaišėmis nusėto stalo su taure šampano ir svajojančią apie kitą dieną, kai galėsiu susitikti su Hariu… Tai tapo kažkokia manija, atrodė, kad matyti jį užtenka, kad diena būtų gera, kad viskas aplink susitvarkytų, kad aš nusiraminčiau ir ateitis atrodytų šviesi. Negalėjau patikėti savimi, kad mano galvoje gimsta tokios amoralios ir visuomenei nepriimtinos mintys, tačiau leidau sau tikėti, jog tai tik noras prisiminti Henriką…

Rytojaus dieną mano šeima buvo susitvarkiusi po vakarėlio ir pietavo sode, kai aš ruošiausi į Hario futbolo rungtynes.
–      O kur tu, dukra? – pasiteiravo tėtis, kai pamatė mane besiaunančią sportinius batelius bei neperpučiamą striukę.
–      Einu prasiblaškyti, pasivaikščiosiu mieste, galbūt užsuksiu į parką… Noriu pabūti viena, – pakštelėjusi jam į skruostą išlėkiau lyg prisukta.
Aš kaip visuomet vėlavau, tad taksi prie mokyklos mane išleido beveik pusę penkių. Norėjau kuo greičiau bėgti į stadiono tribūnas ir pamatyti veidą, kuris lyg saulė nušviečia visą dieną. Jau iš tolo pamačiau susibūrusius žiūrovus. Nors tai tebuvo mėgėjiškos varžybos tarp draugų, tačiau pasižiūrėti buvo susirinkę ne tik jų bendraamžiai. Vyrai, smalsumo vedini, turbūt stabtelėjo pažiūrėti azartą skatinančių rungtynių, moterys su vaikais kvėpavo grynu oru ir mėgavosi pramoga, merginos – atėjo paspoksoti į išsirengusius vaikinus, kurie lakstė stadione. Ėjau pakraščiu, kad nesutikčiau nei vieno mokinio, kuriems kiltų įtarimas, ką čia veikiu… Deja, akis į akį susidūriau su Džo ir Styvenu, kurie buvo atėję palaikyti Hario.
–      Mokytoja, ir jūs futbolo sirgalė? – man einant pro šalį sušuko Styvenas.
–      Juk tai kiekvieno brito pareiga, – iškėlusi rankas šyptelėjau.
–      Stokite prie mūsų, kartu sirgsime už Harį, jis čia žaidžia, – pakvietė Džo.
Nenorėjau išsiduoti, jog tai jis man ir pasiūlė ateiti, todėl nustebusi atsisukau į jį klausdama:
–      Rimtai? Pataikiau! Ėjau į miestą ir pamačiau susibūrimą prie stadiono…
Stengiausi įtikinti juos, todėl įvairiais rankų judesiais demonstravau nekaltą sutapimą. Vaikinai nesigilino į mano melą ir pradėjo šaukti, kažkam įmušus įvartį.
–      Šaunuolis Haris! Kaip tik ir įmušė! – plodamas suriko Džo.
Atsisukau į aikštę ir pamačiau Harį, bėgantį iškeltomis rankomis ir žiūrintį į dangų. Kartu su visais plojau ir aš. Iš tiesų aš nebuvau didžiulė futbolo gerbėja, keletą kartų teko stebėti rungtynes, tačiau beprasmis kamuolio gainiojimas man atrodė kvailas užsiėmimas ir laiko gaišimas. Tik ne šįkart… Haris susikaupęs bėgiojo stadione, lyg tai būtų sudėtingiausias jo atliekamas kūrinys. Smagu buvo žiūrėti į jį susinervinusį, jei teisėjas neįskaitydavo priešininkų baudos, jei skirdavo kampinį ar ne laiku sušvilpdavo. Žaidėjai buvo apimti azarto, o aš aikštelėje mačiau tik jį… Įspyręs dar vieną įvartį, vaikinas prabėgdamas pro savo draugus, žvilgtelėjo į mano pusę ir padovanojo savo plačią šypseną. Lengvai iškėlusi ranką pamojavau jam, o vaikinai šalia ėmė švilpti jam kartodami:
–      Parodyk jiems, Hari! Parodyk!
Rungtynėms įpusėjus, aš įsijaučiau ir atsistojusi kartu su kitais nušvilpdavau teisėjo sprendimus bei šokinėdavau iš džiaugsmo, kai Hario komanda įmušdavo įvartį. Dar niekada nebuvau tokia azartiška. Likus vos kelioms minutėms iki antrojo kėlinio pabaigos, užvirė tikra kova, tad aš, net suspaudusi kumščius, laikiau juos prie lūpų, melsdama, kad tik Hariui pasisektų. Arba mano malda, arba Hario talentingas kamuolio valdymas pelnė dar du taškus paskutinėmis mačo akimirkomis ir po švilpuko, jis tekinas pasileido bėgti per visą aikštę mūsų link. Mes su Džo ir Styvenu džiaugsmingai sveikinome vienas kitą, sumušdami delnais, o Haris pribėgęs šūktelėjo:
–      Matėt?
–      Tu – čempionas! – sveikindami rankomis sumušė draugai.
Vaikinas atsisuko į mane, o aš iškėlusi rankas į viršų surikau:
–      Valio! Sveikinu!
Haris pakėlė mane nuo žemės ir apsuko ore. Tai buvo spontaniškas, netikėtas bei visiškai neprotingas veiksmas, nuo kurio man apsisuko galva. Bet ne dėl Hario gesto, o dėl jo akių, kurios buvo pripildytos tokiu džiaugsmu, kokio seniai nebuvau mačiusi žmogaus akyse. Nuleidęs mane ant žemės jis tarė:
–      Ačiū! Matėt, kokios buvo rungtynės?
–      Mačiau mačiau, – tvarkydamasi striukę šiek tiek susigėdau prieš jo draugus, kurie stovėjo šalia ir lyg niekur nieko kalbėjo apie varžybas, sveikindamiesi su kitais komandos nariais.
–      Vakare susitinkame airių bare, gal norite užsukti? – pasiūlė jis garsiai.
Žiūrėjau į jį išpūtusi akis, tada atsisukau į jo draugus ir sutrikusi tariau:
–      Deja, turiu darbo…
Žinoma, kad sekmadienį nei vienas protingas žmogus nedirba, tik ilsisi, tačiau eiti su Hariu ir jo draugais į barą – to jau būtų per daug. Vis dėlto, buvau mokytoja, nors ir nemokiau būtent jų, turėjau išlaikyti savo subrendusio asmens povyzą, todėl atsisakiau. Haris sušilęs žiūrėjo į mane lyg prašydamas sutikti, bet aš nuleidau akis, šaltai atsakydama:
–      Na, aš jau eisiu. Dar kartą sveikinu, Hari.
Haris suėmė mane už riešo ir sulaikęs padėkojo, kad atėjau. Aš žvilgtelėjau į vaikinus, kuriems buvau sakiusi, jog tik ėjau pro šalį ir suspaudžiau lūpas nieko nebesakydama. Pasišalinau iš stadiono su mintimis, jog tai tęstis nebegali… Man gera ir smagu su Hariu, tačiau jei apie tai žino ir aplinkiniai žmonės – tai darosi pavojinga. Aš norėjau, kad kuo mažiau žmonių žinotų apie mūsų draugystę, o dar geriau, kad to nežinotų niekas. Nei vienas nesuprastų to tinkamai, todėl aš jaučiausi lyg stebima per padidinimo stiklą, nors Hariui šie mūsų santykiai neatrodė verti privatumo, jei jis taip drąsiai kalbėjo prie savo draugų.

Kitą dieną sulaukiau žinių, jog man pagamintus baldus atveš jau penktadienį, todėl turėjau atšaukti keletą repeticijų, kad galėčiau priimti juos ir susitvarkyti butą. Haris užklydo pas mane antradienį po pamokų, tačiau aš vis dar laikiausi nuomonės, jog mums reikėtų kuo mažiau susitikinėti, todėl elgiausi šaltai ir ignoravau jį.
–      Turiu reikalų, Hari, reikia iš namų susirinkti daiktus, kuriuos vešiuosi į butą…
–      Kada kraustotės?
–      Ketvirtadienį.
–      Puiku, pasakysite, kada tiksliai.
–      Nereikia, Hari, susitvarkysiu pati, – praeidama pro jį lyg pro sieną atšoviau.
–      Kaip tai nereikia, juk susitarėme, kad padėsiu jums kraustytis, – nesupratęs rankas ant krūtinės sukryžiavo vaikinas.
Tuo metu vilkausi savo švarką ir nieko jam nebeatsakiau. Paėmusi rankinę norėjau praeiti, tačiau jis užstojo man kelią ir neketino pasitraukti. Stovėdama tiesiai prieš jį pajutau įtampą ir sulaikiau kvėpavimą.
–      Kas nutiko? – ramiai paklausė jis.
–      Nenutiko nieko. Tiesiog galbūt nereikia… – stovėdama šalia negalėjau jaustis tokia šalta ir abejinga jam.
–      Ir vėl jūs pradedate…
–      Hari, tavo situacija yra kitokia nei mano. Aš negaliu su tavo draugais eiti į barą išlenkti po bokalą alaus, vyno ar nesvarbu ko. Aš negaliu prieš aplinkinius rodytis su tavimi, lyg neturėčiau vyro ir nebūčiau suaugusi moteris. Aš negaliu taip, suprask.
Haris pasikasė smakrą ir nuleido akis į grindis. Kelias sekundes pastovėjusi ir pažiūrėjusi į jo pakaušį, nusprendžiau tiesiog apeiti vaikiną, tačiau jis sučiupo mane už alkūnių.
–      Atleiskit, nepagalvojau apie tai. Būsiu atsargesnis dėl jūsų, nes nenoriu nutraukti draugystės, – žiūrėdamas į mano akis tarė Haris.
Norėjosi suspausti jį glėby, pasidžiaugti, jog ne vien aš nenoriu nutraukti užsimezgusio ryšio su juo, bet stovėjau įsmeigusi akis į jo blizgančias žalias raineles.
–      Nors nieko blogo nedarome, tačiau norėčiau, kad tai būtų tik tarp mūsų. Aš galiu turėti didelių nemalonumų, jei pasklistų kalbos apie mūsų susitikimus.
–      Suprantu… – ir vėl nuleidęs akis sumykė vaikinas.
–      Dabar tikrai turiu eiti, Hari, – išlaisvinusi rankas pasakiau menkai šyptelėjusi.
–      Noriu jus pamokyti vairuoti, galite ateiti šiandien į Enfildo vairavimo mokyklos aikštelę?
Širdį užplūdo džiaugsmas, kuris maišėsi su baime bei sąžinės balsu, tvirtinančiu, jog tai nėra gerai, tačiau aš su abejone akyse atsakiau, jog ateisiu. Paprašiau jo pirmo išeiti iš mano salės, kad niekam nekiltų įtarimas, jog mes išeiname kartu. Likusi viena salėje įsikibau į turėklą prie veidrodžio ir susimąsčiusi žvelgiau į save. Susiėmiau už galvos, nes nebevaldžiau savo troškimų, visiškai atsipalaidavau ir nebejaučiau jokios kontrolės. Haris buvo tokia pagunda, kuriai darėsi vis sunkiau atsispirti.

Vakare nuvykau į sutartą vietą ir radau ten Harį, sėdintį mažame automobilyje, apie kurį buvo pasakojęs. Susikišusi rankas į striukę, priėjau prie jo ir pasisveikinau. Tomis akimirkomis, kai mes susitikdavome akis į akį, jausmas buvo lyg pirmoje klasėje sveikintis su savo pirmąja gyvenimo simpatija, jaudulys kuteno skrandį, sunkiai rinkau žodžius ir tai turbūt akivaizdžiai matėsi. Haris iškart pasodino mane į vairuotojo vietą, pats atsisėdo šalia. Pirmiausia parodęs, kur koks pedalas, ką ir kada reikia įjungti, kada išjungti jis paprašė manęs užvesti variklį ir apvažiuoti ratą aplink aikštelę. Nors kojos šiek tiek drebėjo, tačiau Hario drąsinimas ir palaikymas man suteikė drąsos bei pasitikėjimo. Kreipdama dėmesį tik į kelią bei pedalus, laikiausi įsikibusi į bėgių perjungimo lazdą, lyg ji galėtų išsprūsti man iš rankų. Haris suėmė mano plaštaką ir šiek tiek ją atlaisvinęs tarė:
–      Švelniai… Laikykite ją kuo švelniau.
Tai kalbėdamas jis paglostė mano plaštaką ir aš sutrikusi nebežiūrėjau nei į kelią, nei į perjungimo lazdą, tik į jį. Ištraukusi plaštaką uždėjau ją ant vairo. Seniai nebuvau lietusis su vyru ir dar taip švelniai. Vaikinas pastebėjęs mano susijaudinimą, patraukė ranką nuo bėgių perjungimo lazdos ir komentavo, kaip važiuoti toliau. Apsukusi kelis ratus, džiaugiausi savo pažanga, bent jau žinojau, kur koks pedalas ir stabiliai laikiau vairą rankose. Užtrukome turbūt valandą, todėl nusprendžiau, jog pirmam pasivažinėjimui užteks. Privažiavus mano gatvę, Haris išjungė variklį ir pasiteiravo:
–      Tai visgi galėsiu padėti jums kraustytis?
Prisiminusi, jog ketvirtadienį visa šeima vyksta į operą, pagalvojau, jog Haris galės atvažiuoti pas mane ir padėti susinešti keletą dėžių.
–      Gerai, – kukliai šyptelėjau.
Vaikinas nudžiugo ir pridūrė:
–      Pamatysiu butą!
–      Jis dar neapstatytas, yra tik darbo kambario baldai, visa kita bus penktadienį… Ketvirtadienį miegosiu ant čiužinio, – atsakiusi nusijuokiau.
–      Labai smagu, aš mėgstu išvykas su draugais, kai reikia miegoti ant didžiulio čiužinio, – kartu juokėsi Haris.
–      Gerai, tuomet ketvirtadienį patikslinsiu, kelintą valandą galėsi užsukti.
–      Pas jus į namus? – rodydamas į mano gatvę pasitikslino jis.
–      Taip. Šeima bus išvykusi, todėl galėsime tiesiai į automobilį sukrauti dėžes…
–      Puiku, tuomet iki ketvirtadienio…
Atsisveikinimai su Hariu visuomet būdavo įtempti ir mes tiesiog žiūrėdavome vienas kitam į akis, nežinodami nei ką sakyti, nei ką daryti.
–      Ačiū už pamoką, mokytojau, – nusijuokiau atsisegdama diržą.
–      Jūs puiki mokinė, kai turėsite laiko po kraustymosi, pratęsime pamokas, – linktelėjo jis.
–      Iki, Hari.
Eidama gatve iki namų, kelis kartu atsisukau į vaikiną, kuris laukė, kol atsidarysiu vartus ir saugiai pasieksiu kiemą. Šis jo elgesys, kaip ir daugelis kitų, man priminė laiką su Henriku, nes jis taip pat visuomet laukdavo, kol pasieksiu namus ir nepajudėdavo iš vietos. Haris buvo tikrai puikiai išauklėtas jaunuolis, didžiavausi Henriko įtaka jam.

Iki ketvirtadienio nieko daugiau neveikiau, tik krausčiau daiktus į dėžes. Susirinkau tik svarbiausius daiktus, drabužius, keletą indų rinkinių, jaunystėje sukauptų rakandų ir nekantriai laukiau ketvirtadienio, kada galėsiu užmigti savo naujuose namuose. Haris atvyko pas mane aštuntą vakaro ir mes kartu sunešėme dėžes į automobilį. Tėvams buvau pasakiusi, jog mano daiktus nuveš taksi… Pati stebėjausi, kaip puikiai moku apgauti žmones, net neraudonuodama meluodavau apie savo pasivaikščiojimus, apie užsitęsusias repeticijas, kai tuo metu leisdavau laiką su Hariu… Akimirkomis lyg ir grįždavau į paauglystę, kai tekdavo slapta susitikinėti su Henriku, nes tėvai prieštaravo mano draugystei su vaikinais. Lygiai taip pat būtų ir dabar – esu tam per sena. O gal Harį netgi reiktų vadinti vaiku? Juk vos prieš kelis mėnesius jis tapo pilnametis… Vis dar nesupratau, kas mane jame taip žavėjo, tačiau negalėjau paneigti, jog tai buvo jėga, stipresnė už mano protą.
Atvykę į butą sunešėme daiktus ir Haris nesiliovė kartojęs, jog mano naujieji namai tiesiog puikūs!
–      Pažiūrėkit, koks vaizdas atsiveria pro virtuvės langą… Kiek daug miesto lempučių… – užsisvajojęs pro langą žvelgė jis.
–      Tu dar nematei, koks vaizdas atsiveria vonioje… – paslaptingai šyptelėjau.
Vaikinas tuoj pat susirado vonios kambarį, o aš stovėdama virtuvėje išgirdau netikėtumo kupiną atodūsį. Šyptelėjau supratusi, jog jam patiko taip pat, kaip ir man.
–      Padėsiu jums pripūsti čiužinį, – pasisiūlė Haris, grįžęs į svetainę, prikrautą dėžių. – Miegosite čia?
–      Manau, kad taip, svetainėje kol kas atrodo jaukiausia…
Kartu juokaudami pripūtėme mano pirmosios nakties naujame bute lovą ir juokėmės, jog tokiame prabangiame bute tikras paradoksas rasti ponią, miegančią ant čiužinio.
–      Ačiū, kad padėjai, – nutilus juokams atsidėkojau Hariui.
–      Ačiū, kad leidote padėti, – šyptelėjo jis, atsiraitodamas ir taip trumpas marškinėlių rankoves.
–      Turiu vyno, kurį man į rankinę slapta įkišo sesuo su rašteliu, – paėmusi iš rankinės butelį pažvelgiau į prie jo pririštą Darsės raštelį ir garsiai perskaičiau: – „Kad nebliautum viena naujame bute“. Tačiau tau turbūt jau laikas namo… Rytoj pamokos ir tu vairuoji.
Nežinau, kodėl tuo metu sugalvojau tai pasakyti, tačiau giliai širdyje tikrai nenorėjau būti viena, o jo draugija niekada nesiskundžiau, todėl žodžiai patys išsprūdo ir aš susigėdusi padėjau butelį ant virtuvinės spintelės. Haris kukliai pakėlė akis į mane ir tarė:
–      Jei norite – aš pasiliksiu.
Stovėjau mirdama iš gėdos, tačiau nepratariau nei vieno žodžio. Žiūrėjau į jį lyg praradusi kalbėjimo dovaną, o vaikinas vis artėjo prie manęs. Stovėdamas per porą metrų, Haris šyptelėjo ir paklausė:
–      Kur atidarytuvas?
Aš nusijuokiau ir atsakiau:
–      Aš nesakiau, jog noriu…
–      Bet nesakėte ir kad nenorite.
Stengiausi atrodyti rimta, nors ir norėjosi nusijuokti. Žinojau, jog jis viską supranta…
–      Bus įkurtuvės, – pažvelgęs į netoli manęs padėtą dėžę su atidarytuvu tarė jis.
–      Kažkurioje dėžėje turėtų būti taurės, paieškok, kol atidarysiu… – paprašiau jo ir nusisukau atidaryti vyno.
Apėmė kažkokia keista nuojauta, širdis mušė keistus ritmus, o aš stengiausi neišduoti savo baimės likti su Hariu. Vaikinas ieškodamas taurių turėjo patikrinti kone kiekvieną dėžę, o aš vis šypsojausi atidarinėdama butelį. Staiga Haris sustingo ir atsisuko į mane, rankose laikydamas baltą nedidelę dėžę.
–      Kodėl ant šios dėžės mano inicialai? – nusijuokė vaikinas.
Širdis nusirito į kulnus, pakirto kelius ir aš sulaikiusi kvėpavimą suakmenėjau. Turbūt negalėjau būti dar neatsargesnė ir dėžės su Henriko prisiminimais nepaslėpti tarp kitų. Haris žiūrėjo tai į mane, tai į dėžę, laukdamas atsakymo, o aš nežinojau, ar meluoti, ar tylėti, ar tiesiog paprašyti padėti dėžę į vietą.
–      H ir S. Haris Smitas, – dar kartą nusijuokė jis. – Kas dėžėje? Galima pažiūrėti?
Tylėjau lyg mano lūpos būtų susiūtos nematomu siūlu ir aš negalėčiau garsiai išsakyti savo minčių, kurios zvimbė galvoje kaip bitės.
–      Geriau nežiūrėk, nieko įdomaus, – automatiškai pasakiau ir palikusi neatidarytą butelį ėjau svetainės link.
–      O ką reiškia raidės? – dar kartą pakartojo klausimą Haris.
Atsistojusi ant laiptukų stebėjau jaunuolį, kuris sutrikusiu žvilgsniu žvelgė į mane, o aš tuo metu tiesiog tylėjau.
–      Palaukit… – dvejodamas išlemeno jis ir atidengė dėžę.
Užsidengiau delnais veidą ir laukiau jo reakcijos, tačiau nenorėjau savo akimis pamatyti to vaizdo. Išgirdau, kaip Haris numetė dėžės dangtį ant čiužinio ir tyliai ištarė:
–      Henrikas Smitas…


Ačiū už jūsų nuomones ir klausimus!

Ma

22 thoughts on “XI

  1. Tu nuostabi! O istorijai tai nėra ribų.. Esi puiki rašytoja! moki labai gerai sudominti ir labai gerai dėstai mintis. Sveikinu 🙂 Laukiu nesulaukiu kitu daliu 🙂

  2. Kokia nereali būtų knyga jei parašytum ir išleistum. tikrai manau, daug skaitytojų sulauktum, tu taip gerai perteiki visas emocijas, tiesiog nuostabu 🙂 ir ar šiandien sulauksime kitos dalies?:)

  3. Kokia nereali būtų knyga jei parašytum ir išleistum. tikrai manau, daug skaitytojų sulauktum, tu taip gerai perteiki visas emocijas, tiesiog nuostabu 🙂 ir ar šiandien sulauksime kitos dalies?:)

  4. Atgalinis pranešimas: XII | Martina
  5. Atgalinis pranešimas: XII | Martina

Komentuoti: Anonimas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *