X

–      Taip? A, atleiskite, į Enfildo žirgyną, – atsipeikėjusi atsakiau jam.
–      Tas jaunimas, nesuprasi jų… – sumurmėjo nusisukdamas vairuotojas ir užvedė automobilį.
Mintyse nusijuokiau, jog vyriškis palaikė mane jaunuole ir toliau šypsojausi lyg jaunas mėnulis. Visą kelią iki namų vis dar krizenau iš Hario šmaikščių pastabų, jo juoko, veido mimikų ir judesių. Tas vaikinas buvo tikra geros nuotaikos bomba! Neįtikėtina, kaip toks jaunas žmogus gali vienu metu būti toks vėjavaikiškas ir toks rimtas bei subrendęs. Grįžau neįtikėtinai puikios nuotaikos, net pabučiavau mamą į skruostą, kai sutikau ją svetainėje.
–      Grynas oras tau tikrai į naudą, vaikeli, – nudžiugo ji.
–      Tikrai taip, mama!
Jaučiausi laiminga ir pasiryžusi nebeužsisėdėti namuose, imtis kažką keisti gyvenime, lyg mane būtų aplankęs didžiulis įkvėpimas.
–      Einu ieškoti buto, – nusivilkusi paltą pasakiau.
–      Juk gali pasilikti pas mus, – eidama iš paskos atkalbėti bandė mama.
–      Man jau keturiasdešimt, aš noriu turėti savo erdvę ir būti savarankiška, – atsakiau jai kuo gražiau ir nusišypsojau.
Užbėgusi į savo kambarį elgiausi ramiai, bandydama apsimesti, jog nieko ypatingo nenutiko. Iš tiesų, nieko reikšmingo ir nebuvo, tačiau mano viduje vykstantis chaosas leido man supranti, jog kažkas visgi įvyko. Vaikinas tiesiog užkrėtė mane savo energija bei entuziazmu, pajaučiau, lyg galinti dar daug ką gyvenime nuveikti… Visą likusį savaitgalį pašvenčiau buto paieškoms ir pažadėjau sau, jog pirmadienį būtinai paskambinsiu visoms nekilnojamojo turto agentūroms ir apžiūrėsiu butus!

Nauja darbo savaitė įsibėgėjo su entuziazmu. Puikiai sekėsi nuo pat pirmadienio kurti šokio žingsnelius. Paskambinusi agentūroms dėl butų susitariau tikslius laikus, kada galėsiu juos apžiūrėti. Dėl kai kurių, deja, teko nusivilti, nes jie jau buvo parduoti. Vienoje agentūroje man pasiūlė pirkti namą ir akimirką aš sudvejojau… Tačiau planavau vienišės gyvenimą, todėl namas man būtų buvęs per didelis, jame jausčiausi dar vienišesnė, nei iš tiesų būčiau. Tikrai neketinau gyventi Anglijoje su Vladimiru – mūsų santuokai jau buvo padėtas taškas, net jei mano vyras tai neigė. Vaikų taip pat neplanavau turėti, tad vis dėlto likau ištikima buto paieškoms. Keletą kartų konservatorijoje susitikome su Hariu, tačiau arba jis, arba aš buvome per daug užsiėmę, kad plepėtume, todėl jis tik pažadėjo, kad būtinai pas mane užeis. Džiaugiausi, kad jis toks draugiškas, tačiau bijojau aplinkinių reakcijos į mūsų galbūt per daug artimą draugystę. Niekada nebuvau papuolusi į tokią situaciją, todėl nenutuokiau, kur yra ta riba tarp mokinio ir mokytojo… Tai, kad jis mane aplankydavo pamokų metu, man jau atrodė riba, bet negalėjau paneigti, jog jo pasirodymas praskaidrindavo mano nuotaiką. Savaitės viduryje užėjęs pas mane Haris pasidomėjo mano buto paieškomis.
–      Nuo ketvirtadienio vakaro pradedu savo kelionę – kasdien apžiūrėsiu po vieną butą, – tvarkydamasi salėje atsakiau.
–      Kaip tik ketvirtadienio vakarą repetuoju su vaikinais…
–      Juk sakiau, kad nereikia manęs vežioti, Hari, juk tu ne mano vairuotojas!
Jis šyptelėjo ir pradėjo vaizduoti vairuotoją.
–      O gal aš noriu būti jūsų vairuotojas, – vaizduodamas, jog važiuoja prie manęs priėjo Haris. – Sėskite, panele. Kur jus nuvežti? Į Bekingemo rūmus? Aš taip ir maniau, jog kažkur esu jus matęs…
Vaikinas pasitaisė įsivaizduojamą kepurę ir atsisukęs rimtu veidu žvelgė į mane, lyg klausdamas, kodėl nevaidinu kartu su juo. Negalėjau suvaldyti juoko! Jo spontaniškumas, laisvumas prie manęs jaukė visas mintis galvoje ir aš jaučiausi lyg tai būtų mano senas draugas… Buvau pamiršusi, ką reiškia pilvo skausmas, kurį sukelia juokas, o ne pilvo preso pratimai. Kartais sulaukdavau iš jo žinučių, o tai nuteikdavo mane ypač jaunatviškai. Net pamokų metu aš, būdama mokytoja, rašydavau atsakymus į jo žinutes. Nors tai tebuvo bereikšmiai pokalbiai, aš jaučiausi šiuolaikiška ir dar sugebanti nustebinti ne tik kitus, bet ir save.

Ketvirtadienį, po pamokų, išsiruošiau į butą Etmonde. Išėjusi į gatvę, išsitraukiau telefoną ir, surinkusi taksi vairuotojo numerį, stovėjau ant šaligatvio, kai pamačiau iš tolo atriedantį Hario automobilį. Jis privažiavo prie manęs ir atsidaręs langą pasiteiravo:
–      Panele, jus į naujuosius apartamentus?
Aš nusijuokiau ir apsižvalgiau, ar joks mokinys neina pro šalį.
–      Baik, Hari, aš nuvažiuosiu pati.
–      Padėkite tą telefoną į rankinę, jums tikrai reikės profesionalios pagalbos perkant butą, – pats iš savo pokšto juokėsi vaikinas.
Purčiau galvą į šonus, negalėdama patikėti, koks užsispyręs yra šis didžiaakis.
–      Juk žinote, kad aš nepasiduosiu…
Dar kartą apsižvalgiau, įsidėjau telefoną į palto kišenę ir, apėjusi automobilį, įsėdau šalia Hario. Prisisegiau diržą ir žvelgiau į jį be žodžių.
–      Taip, žinau, aš labai puikus draugas. Kur važiuojame? – su plačia šypsena veide atsisuko jis.
Pasakiusi tikslų adresą prisiminiau:
–      Juk tu turėjai repetuoti…
–      Džo turėjo reikalų, todėl perkėlėme repeticiją į kitą dieną. Artimiausias koncertas tik kitą savaitgalį, todėl galime neskubėti, – atsakė jis, vis pažvelgdamas į mane.
Labai retai sėdėdavau šalia vairuotojo… Kol gyvenau čia, Henrikas neturėjo automobilio, todėl mes visur vaikščiodavome pėstute arba naudodavomės viešuoju transportu. Gyvendama Maskvoje turėjau savo vairuotoją, kurį buvo pasamdęs Volodia. Dabar galvoju, jog tik dėl to, kad nepabėgčiau nuo jo… Na, o taksi automobilyje visuomet sėdžiu užpakalinėje sėdynėje – turbūt toks įprotis. Dabar, sėdėdama priekyje, jaučiausi ne tokia didelė ponia. Be to, galėjau stebėti Harį iš šono. Niekada anksčiau nepastebėjau, tačiau vairuojantis vyras atrodo ganėtinai patraukliai ir netgi seksualiai. Arba taip atrodė tik Haris… Tai, kaip jis suko vairą, pasilenkęs ir žiūrėdamas, ar iš kurios nors pusės neatvažiuoja automobilis, kaip jis viena ranka atsirėmė į dureles ir laikė tik vairo apačią, arba kaip kalbėdamas žiūrėjo tai į kelią, tai į mane… Aš tiesiog sėdėjau šalia jo ir grožėjausi visais jo judesiais. Negaliu paaiškinti, kodėl būtent dabar mane tai taip trikdė.
–      Kodėl nevairuojate? – staiga paklausė Haris, kol aš skenavau jo profilį.
–      Kaip ir viskam kitam gyvenime, neturėjau laiko… – pasakiau atvipusia lūpa.
–      Dabar turite laiko, pasimokykite! Automobilis – nepriklausomybė, laisvė ir neapsakomas patogumas! – gestikuliuodamas viena ranka aiškino man pašnekovas.
–      Manau, kad man nebe laikas… Kaži, ar taip greitai išmokčiau vairuoti.
–      Jūs ir vėl kalbate kaip visiškai susenus močiutė! Nelaidokite savęs anksčiau laiko, – skatino mane Haris.
–      Tiesiog tu nesupranti, kai būni pripratęs ilgą laiką prie vienokių dalykų, pasidaro sunku kažką keisti. Aš suprantu, kad tau dabar pats polėkio metas, būnant aštuoniolikos metų ir aš taip jaučiausi, tačiau… – prisiminusi, jog net tada aš turėjau polėkį tik šokiui, nutilau.
–      Kas?
–      Oi, Hari, aš tau pavydžiu entuziazmo ir užsispyrimo. Aš nei dabar, nei būdama aštuoniolikos neturėjau valios pagalvoti apie tai, ko iš tiesų noriu… – susigūžusi kėdėje suvaitojau.
–      Norite, aš jus pamokysiu vairuoti? Garaže turime nediduką automobilį, kuris priklausė seneliui, o po mirties jis atiteko man. Jis paprastas, automatiniu varikliu, kaip tik pradedančiam mokytis, – ir vėl entuziazmu tryško vaikinas, net judėdamas kėdėje.
Pasijutau lyg dešimčia metų jaunesnė už jį. Nejau aš, būdama keturiasdešimties, galėjau mokytis iš aštuoniolikmečio jaunuolio? Nejau įmanoma, kad pragyvenusi tiek laiko, aš tik dabar pradėsiu iš tiesų gyventi? Su Hariu prabusdavo visi mano žmogiški instinktai – siekti laimės, kovoti, įrodyti sau, jog galiu daugiau, nei maniau, išbandyti dar nebandytus dalykus… Jaučiau, lyg visos durys man būtų atviros, tik aš bijau jas atidaryti. Šypsojausi vaikinui ir tariau:
–      Nežinau, ar turėsiu tiek laiko ir ar galiu tave taip trukdyti?
–      Jau sakiau, jei labai norite – viskas įmanoma! – šypsena atsakė jis.
–      Mokinys moko mokytoją…
–      Neskirstykite žmonių į tam tikras grupes, pamatysite, kaip lengva pasidarys gyventi.
–      Bet aš turiu daug įsipareigojimų, be to, žmonės gali pagalvoti…
–      Niekada neturėkite tokių minčių galvoje! – neleidęs man baigti įsiterpė Haris. – Žmonės visada galvos taip, kaip jiems norisi ir jūs neprivalote niekam aiškintis dėl savo veiksmų. Mes visi laisvi, todėl kiekvienas turime teisę į savo asmeninį gyvenimą.
–      Norėčiau būti tokia laisva, kaip tu sakai, – išklausiusi numykiau.
–      Jūs ir esate laisva, nagi, nebūkite tokia susikausčiusi. Nereikia elgtis drastiškai, tiesiog neribokite savo sprendimų dėl kitų nuomonės, – atsisukęs rimtai dėstė vaikinas.
Negalėjau patikėti savo ausimis – jis mane mokė gyventi. O svarbiausia tai, jog aš nesipriešinau ir kaip kempinė gėriau į save kiekvieną jo sakinį. Man reikėjo žmogaus, kuris imtų ir tai pasakytų – koks skirtumas, ką galvoja kiti? Juk svarbiausia, kad tu jautiesi gerai. Ir kol tavo gerovė nekenkia aplinkiniams, tol galima džiaugtis.
Taip kalbėdami privažiavome prie daugiabučio. Jis buvo ramioje gatvėje ir tai man iškart patiko. Tačiau Haris, kaip tikras žinovas, išlipęs iš automobilio tarė:
–      Nekokia gatvė.
–      Kodėl? – nustebusi atsisukau.
Mes buvome Etmonde, o Haris jau dešimtmetį gyveno būtent jame, tad turbūt žinojo visas gatves.
–      Na, pavyzdžiui, jei norite įvažiuoti į kiemą, reikia sukti į kitą gatvę, o ten vienpusis eismas ir tada reikia apvažiuoti pusę rajono, kad įvažiuotumėte į savo kiemą… – mosuodamas rankomis ir rodydamas man aplink aiškino jis.
Aš atsidusau ir pasakiau:
–      Aš juk neturiu automobilio…
–      Bet atsiminkite, jog čia gyvensite ilgą laiką, manau, ir automobilį įsigysite, o tada ir kils problemos. Pagalvokite apie viską jau dabar…
Velniava, jis ir vėl kalbėjo protingai! Juk ir taksistams bus sunku atvažiuoti manęs paimti, taip pat ir su grįžimu…
–      Tu teisus. Na, vis tiek užeikime pažiūrėti.
Pirmasis butas buvo kruopščiai įrengtas, tačiau man nepatiko tai, jog jame jau buvo visi baldai. Norėjau pati įsigyti baldus, kai kuriuos užsisakyti specialiai sau… Nesinorėjo, kad kažkas bruktų man interjerą, nes pati apie jį nusimaniau ir žinojau, kokio stiliaus buto man reikia. Jis neturėjo būti labai modernus, nes aš ir pati nebuvau labai moderni moteris… Tačiau Karalienės Viktorijos laikų butas manęs taip pat nežavėjo. Hariui butas patiko, tačiau minusą jis uždėjo įvažiavimui į kiemą. Atsisveikinę su nekilnojamojo turto atstovu, išvykome namo.
–      Kur važiuosime rytoj? – pasidomėjo Haris.
–      Kur tu važiuosi, aš nežinau, tačiau man reikia į Barnetą, o šeštadienį važiuosiu į Vudgryną, galbūt pavyks įsigyti butą šalia darbo!
–      Negi norite gyventi nuolatinėje kamšalynėje?
–      Ne, bet norėčiau apžiūrėti kelis variantus, o tada rinktis, – šyptelėjau.
Kol Haris pasakojo, kur yra matęs puikių butų, aš visą laiką žiūrėjau į jį ir galvojau, negi jis man tapo draugu? Per porą mėnesių jis man pasidarė toks svarbus, jog atrodė taip įprasta sulaukti žinutės, kalbėti su juo apie bet ką, važiuoti jo automobiliu, tvarkant mano reikalus… Negaliu pasakyti, jog bendravome kaip kolegos ar kaip vyresnis su jaunesniu, tai nebuvo ir kažkokie giminiški santykiai. Manau, kad tai buvo draugystė, bent jau bręstanti. Keista buvo keturiasdešimties dar užmegzti naujas draugystes… Tačiau tai jaudino ir teikė gyvenimui tam tikrą atspalvį, dėl ko pradėjau dažniau žiūrėti į veidrodį, stengiausi atrodyti patrauklesnė nei anksčiau ir keistai laukdavau mūsų netikėtų ar planuotų susitikimų.

Penktadienį butą apžiūrėjau viena, nes Hario prireikė Liucijai ir aš visiškai dėl to nesikrimtau. Juk negalėjau jo savintis kaip savo sūnaus… Nors aš net nesijaučiau panaši į jo motiną. Turbūt ji niekada nebūtų išėjusi susitikti su kuriuo nors Hario bendraamžiu ir pasakojusi apie savo santuoką. Lygindama save su Liucija, ėmiau jausti graužatį dėl bendravimo su Hariu. Gavusi iš jo žinutę, kurioje jis paklausė, ar man patiko butas, kurį apžiūrėjau, kurį laiką žiūrėjau į ją ir nebežinojau, ar noriu toliau apsimesti, jog esu jauna ir vėjavaikiška… Atsakiusi, jog labai triukšminga vieta, padėjau telefoną kuo toliau nuo savęs, tačiau sulaukusi atsakymo, negalėjau atsispirti pagundai perskaityti jo nuomonę.
Rytoj apžiūrėsime dar triukšmingesnę vietą. Atvažiuosiu jūsų pirmą valandą.
Norėjau parašyti, kad mums nereikėtų taip dažnai susitikinėti ne pamokų metu, tačiau pagalvojau, jog geriau bus apie tai pasikalbėti akis į akį. Tąnakt varčiausi lovoje kankinama abejonių… Dalelė manęs negalėjo atsitraukti nuo Hario ir tiesiog veržėsi jo link, tačiau kita dalis priešingai – norėjo slėptis nuo jo ir neleisti santykiams įsibėgėti, nes jo panašumas su Henriku paveikė mano pasaulį, todėl bijojau vėl įsimylėti žmogų, kuris mano vaizduotėje atstoja Henrį…

Kitą dieną dar prieš sutartą valandą aš išėjau į gatvę ir ėjau tolyn nuo namų, kad Haris nesugalvotų sustoti prie kiemo vartų ir tada namiškiai imtų klausinėti, kas manęs atvažiavo. Tai atrodė taip vaikiška, tačiau aš nenorėjau kelti papildomų nesusipratimų, nes jau mano viduje jų buvo užtektinai. Nebūčiau ištvėrusi dar ir aplinkinių komentarų, kurie tikrai nebūtų linkintys gražios draugystės. Žinojau, ką žmonės pagalvotų, nors mes su Hariu tik draugiškai šnekučiuojamės, aplinkiai tuoj pat sutirštintų spalvas ir išvadintų mane pedofile… Baisus žodis, kurio niekada nevartojau, todėl nenorėčiau būti laikoma viena iš jų. Haris privažiavęs iškart pasidomėjo, ar aš planavau išvykti be jo.
–      Ne, tiesiog norėjau šiek tiek pasivaikščioti, – slėpdama akis pasiteisinau.
Kai pasakiau tikslų adresą, nutilome ir pagaliau išdrįsau užduoti ilgai mane kamavusį klausimą:
–      Ką sakai savo mamai, kai būni su manimi?
Haris nei kiek nenustebo dėl klausimo, pasitvarkė plaukus ir atsisukęs žiūrėjo į mane. Aš pakėlusi antakius laukiau atsakymo, nes supratau, jog jis nesako Liucijai, kad yra su manimi, kitu atveju, netemptų gumos ir atsakytų iškart.
–      Jau tada, kai pasakiau, kad sutikau jus konservatorijoje, ji susinervino ir nieko nepaaiškinusi pasakė laikytis nuo jūsų atokiau.
Aš tylėjau, nes nežinojau, ką į tai atsakyti. Bijojau, kad Haris pradės klausinėti, kodėl jo mama, būdama mano drauge, jam taip pasakė. Laukiau jo klausimo, tačiau vaikinas taip pat tylėjo, žvilgčiodamas į vieną ir kitą puses.
–      Todėl dabar aš esu repeticijoje, – staiga prabilęs savo duobutes parodė jis.
–      Nesilaikai atokiau… – žiūrėdama į kelią pakomentavau.
–      Kodėl mama nori laikytis atokiau jūsų – jos reikalas, tačiau ji negali liepti man jūsų vengti. Aš – suaugęs žmogus, todėl pats atsirenku, su kuo man nereikėtų bendrauti.
Štai ir vėl jis pasirodė daug protingesnis nei prieš tai. Kasdien jis mane nustebindavo savo išmone ir brandumu. Hario brandumas šįkart pasireiškė jo nesidomėjimu svetimais santykiais. Lygiai kaip man… Tai patyriau su Vladimiru: tėvams jis visada atrodė puikus žmogus, taip apie jį galvojau ir aš, tačiau jo elgesys su manimi nebuvo panašus į inteligentiško asmens… Galbūt kitų santykiai su Volodia buvo geri ir paremti kažkokiomis vertybėmis, tik ne mūsų. Vienintelė vertybė, kurią išsaugojau – ištikimybė. Nors ir nemylėjau jo, bet buvau ištikima žmona. Tad pasimokiusi iš šios situacijos, aš daugiau niekada neklausiau žmonių nuomonės apie kitus, ją turėdavau susidaryti pati.
–      Žinai, Hari, tu ne pagal metus subrendęs jaunuolis, – pati netikėdama tuo, ką kalbu, ištariau.
Vaikinas prunkštelėjo ir atsisukęs į mane sušnabždėjo:
–      Aš Einšteinas, niekam nesakykit…
Nusikvatojau taip, kad užkrėčiau ir Harį. Nuraminę juoką, toliau sėdėjome jaukioje tyloje, kai Hariui išsprūdo:
–      Turbūt dėl tų pačių priežasčių ir jūs vengiate mano automobilio prie namų…
Surimtėjau akimirksniu! Lyg pričiupta nusikaltimo vietoje, atsisukau ir kaltu žvilgsniu žiūrėjau tai į Harį, tai į kelią. Nežinojau, ką tuo metu atsakyti, tačiau jaučiau, jog Haris viską ir pats supranta, kitaip nebūtų taip taikliai apibūdinęs situacijos.
–      Na, galbūt kada nors ateis metas, kai papasakosite, o gal tiesiog vengsime šios temos ir nesusipratimų, – supratingai šyptelėjo vaikinas išjungdamas variklį. – Štai ir atvažiavome…
Tai buvo vienintelis kotedžas, kurį išsirinkau. Gatvė atrodė tvarkinga, nors Vudgryne ir knibždėjo daugybė žmonių, tačiau šioji buvo toli nuo pagrindinio judesio. Prie namo laukė vyriškis, kuris tuoj pat pradėjo pasakoti apie visą namą. Juoką sukėlė tai, jog jis palaikė mus pora ir ėmė pasakoti, kaip mūsų vaikai galėtų lakstyti už namo esančiame sode.
–      Kad mes ne… – pradėjau tarti, tačiau Haris man kumštelėjo savo alkūne ir toliau suraukęs kaktą klausėsi, ką pasakoja vyras.
Nustebusi visą laiką žvelgiau į Harį, praleisdama pro ausis pusę pasakojimo. Įsėdusi į automobilį vis dar laukiau jo paaiškinimo, tačiau vaikinas juokaudamas užvedė variklį ir nuvažiuodamas tarė:
–      Mūsų šeimai šis butas bus per ankštas, taip?
–      Mūsų šeimai? – nusijuokiau. – Hari, tu visai išprotėjęs.
Jis nuoširdžiai šyptelėjo ir paklausė:
–      Negi nesmagu apgaudinėti žmones?
–      Na, niekada nemėginau…
–      Kaip tai ne? Juk su savo vyru jūs visada apsimetate laiminga moterimi, o štai dabar galite apsimesti, kad mes šeima, – dar kartą nusijuokė jis.
–      Bet tai du skirtingi dalykai, Hari…
–      Atsipalaiduokite, niekas juk nežino, kokia yra tiesa!
Jo žemas tembras ir ramus žvilgsnis tą minutę mane privertė pasijusti itin saugia. Nežinau, kodėl būtent tada, tačiau būdama šalia Hario, jaučiausi lyg už sienos, nors manęs ginti nuo nieko ir nereikėjo.
–      Dabar jūs padarysite man paslaugą, – po kelias minutes užsitęsusios pauzės prabilo vaikinas.
–      Kokią? – nustebau.
–      Važiuojame į prekybos centrą, padėsite man išsirinkti naujus marškinius bei varlytę.
Pasvarsčiusi, ką jam atsakyti, nusprendžiau, jog ir man neprošal atnaujinti savo garderobą, nes būdama Londone dar nebuvau nei vienoje parduotuvėje, todėl visi drabužiai man lyg sąžinės balsas priminė Maskvą ir Vladimirą.
–      Žinai, ir man reikia naujų drabužių, – lyg mažas vaikas krykštavau automobilyje.
Eidama prekybos centru su Hariu, stengiausi nesižvalgyti į žmones, kad nepamatyčiau kokių pažįstamų ir nebūčiau pričiupta. Tikrai nekaip būtų skambėjęs pasakymas, jog vaikštau po parduotuves su savo mokiniu, o dar geriau – su savo draugu, kuris atrodė lyg mano sūnus… Tačiau prisiminusi Hario žodžius, jog nereikia kreipti dėmesio, ką sako kiti, ir tiesiog mėgautis savo gerove, aš iškėliau galvą ir didžiavausi, jog mano kompanjonas – jaunas, žavus ir protingas jaunuolis. Ir nesvarbu, ar žmonės laikė mane jo mama, drauge ar mergina. Bent kartą turėjau perlipti per save ir nustoti jaudintis dėl kitų.
–      Ko bijosi – tas ir nutiks, – įeinant į parduotuvę iš nugaros sušnabždėjo Haris, pamatęs, jog nuolatos žvalgausi į visas puses.
–      Atleisk, Hari, aš kitaip negaliu… Aš juk dar tik mokausi iš tavęs, – pasimaiviusi šyptelėjau.
Konsultantė tuoj pat priėjo prie mūsų ir paklausė, ko ieškome. Haris pradėjo vardinti marškinių spalvas, tad mergina privedė mus prie marškinių lentynos.
–      Paimsiu visų spalvų, pasakysite, kuri atrodo geriausiai, – imdamas pakabas paprašė vaikinas.
Sukiojausi aplink kitas lentynas, kol Haris buvo užsitraukęs užuolaidėlę persirengimo kabinoje. Paėmiau jam keletą varlyčių, kurių sakėsi taip pat norįs ir laukiau, kada vaikinas pasirodys. Pratraukęs užuolaidą jis sušuko:
–      Ta dam!
Pirmiausia jis apsirengė baltus marškinius, kurie atrodė puikiai, ir aš nieko nelaukusi sušukau:
–      Imam!
–      Palaukit, yra dar kelios spalvos…
–      Imk visas, tau viskas tiks, – šyptelėjau.
Hario žvilgsnis sustojo ties mano akimis ir jis kurį laiką šypsodamasis žiūrėjo į mane. Atkišau jam varlytę, kad nutraukčiau nesibaigiantį akių kontaktą, o vaikinas prisidėjęs ją prie apykaklės atsisuko ir išsišiepė lyg mažas vaikas.
–      Atrodai kaip pliušinis žaislas, – nusijuokiau.
–      Taip yra dėl plaukų… – apsimesdamas rimtu, jis papurtė garbanas ir patraukė jas nuo veido.
Sumokėjęs už prekes, Haris pasiūlė užsukti į moteriškų drabužių parduotuvę, kurioje pradėjo rinkti man drabužius. Daugelis tiko paauglėms, todėl teko ginčytis dėl kai kurių suknelių.
–      Jūs bent jau pasimatuokite!
–      Tu nori iš manęs pasityčioti? – lyg juokais, lyg rimtai paklausiau.
–      Ne! – šūktelėjo jis. – Noriu, kad pamatytumėte, tą patį, ką matau aš!
–      O ką tu matai? – pasidomėjau.
Haris, stovėjęs priešais, suėmė mane už pečių ir apsuko. Prieš mane stūksojo didžiulis veidrodis, o Haris, vis dar laikydamas mano pečius, stovėjo už nugaros ir prisiglaudęs prie ausies tarė:
–      Matau jauną, stilingą ir subrendusią moterį, kurios širdis yra tokia laisva, tik ji laiko ją giliai užrakintą… Pažiūrėkite į save – jei nežinočiau, jog jūs – mano tėvų amžiaus, pasakyčiau, kad jums aštuoniolika. Nei vienos raukšlelės, tobulos kūno linijos, jūsų aprangos stilius… O jei išsileistumėte nuolatos susuktą kuoduką, atrodytumėte dar jaunesnė. Kalbu rimtai, jūs ir atrodote puikiai, ir viduje esate tikrai jauna, bet pati neleidžiate sau išsilaisvinti.
Pro veidrodį žiūrėjau į Harį, prisiglaudusį prie manęs, ir jaučiau, kaip širdis nenustygsta vietoje. Giliai kvėpavau, nes vaikino artumas tiesiog gniaužė kvapą… O išgirdus tokius žodžius mano galva norėjo sprogti nuo minčių. Haris taip pat žvelgė į mane veidrodyje ir stipriau spustelėjo delnais pečius, lyg skatindamas juo patikėti. Tiesą pasakius, aš patikėjau. Prižiūrėjau savo kūną, jis tikrai buvo išpuoselėtas – nuo kojūgalių iki pat pakaušio, tačiau savo vidumi visiškai nesirūpinau ir nepuoselėjau jame jaunystės daigų… Pati sukausčiau save ir nenorėjau leisti atsipalaiduoti. Kontrolė jau buvo mano kraujyje, o kol Haris neperprato mano sąstingio, aš pati buvau pamiršusi, kokia iš tiesų esu. Padėjusi delną ant Hario plaštakos padėkojau:
–      Ačiū, Hari… Tikiuosi, kalbi nuoširdžiai.
Jis ištraukė delną iš po manojo ir suėmė mane už rankos sakydamas:
–      Negalėčiau meluoti. Pasimatuokite šią suknelę, ji turėtų tikti prie jūsų akių!
Vaikinas atkišo man žalsvą klasikinę suknelę su dailiai nerta apykakle. Aš paėmiau pakabą į rankas ir nuėjau persirengimo kabinų link. Atsisukusi pamačiau, kad Haris eina iš paskos iškėlęs abiejų rankų nykščius į viršų ir smarkiai išsišiepęs. Nusirengusi savo drabužius, kabinoje apžiūrėjau savo kūną – iš tiesų neatrodžiau tokia jau sena, kokia maniausi esanti: mano krūtinė buvo maža ir nenukarusi, kaip kitų moterų, matėsi pilvo raumenys, užpakaliukas vis dar stangrus ir jokio celiulito ant kojų. Šyptelėjusi sau, apsirengiau suknelę ir įsimoviau į aulinius batus. Pakėlusi akis į kuoduką, prisiminiau Hario žodžius, jog išsileidusi jį atrodyčiau dar jaunesnė. Nieko nelaukdama taip ir padariau – pasipurčiau plaukus ir leidau jiems laisvai kristi ant pečių. Užsitraukusi užtrauktuką iki kiek rankos leido persikryžiuoti ties nugara, atskleidžiau užuolaidą ir apsižvalgiau, kur Haris. Jis stoviniavo prie švarkų ir pašauktas atskubėjo prie manęs.
–      Na, kaip? – paklausiau jo.
Vaikinas pirmiausia žvilgtelėjo į mano plaukus, valdydamas šypseną ir vėl išplėtė šnerves, o tada nužvelgęs suknelę, įbedė žvilgsnį tiesiai į akis.


Ačiū už jūsų nuomones ir klausimus!

Ma

3 thoughts on “X

  1. Atgalinis pranešimas: IX | Martina
  2. Atgalinis pranešimas: XI | Martina

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *