V

Perskaičiusi tai ekrane stovėjau ištikta šoko, tačiau palaipsniui mano veidą papuošė įtari šypsena. Tai buvo vienas keisčiausių potyrių gyvenime. Gauti žinutę iš žmogaus, apie kurį tu galvoji kur kas dažniau, nei reikėtų. Nebekreipdama dėmesio į šokančias merginas, užsisvajojusi atsisėdau ant kėdės ir galvojau, ką jam parašyti. „Aš juk suaugusi moteris. Suaugę žmonės nerašo žinučių…“ – galvojau prieštaraudama savo pirštams, kurie labai lėtai spaudė mygtukus.
Labas, Hari. Pirma, kur skelbiamas mano numeris? Ir antra, užsuk, tada pasikalbėsime. – E.
Mintyse juokiausi pati iš savęs. Mokytoja rašo žinutę mokiniui… Tačiau rašydama jaučiausi gerai. Niekas to nematė, tad aš apsimečiau, jog nieko nebuvo. Greitai gavau atsakymą, kuris sukėlė nuoširdžią šypseną mano veide.
Jūsų telefono numeris yra užrašytas kortelėje ant salės durų… Ilgai ieškoti nereikėjo!
–      Mokytoja, gavote meilės prisipažinimą, kad taip nušvitote? – klustelėjo viena iš mokinių, kai jos nustojo šokti.
–      Ne, – susigėdusi atsakiau ir padėjau telefoną ant stalo.
Žvilgtelėjau į laikrodį, kuris rodė pusę dvylikos ir šūktelėjau:
–      Merginos, rytoj daugiau dėmesio skirsime sinchroniškiems apsisukimams ir pritūpimams, dabar keliaukite pietauti!
Mokinės pradėjo rengtis, o aš vis žiūrėjau į savo telefoną ir šypsojausi nuo ausies ligi ausies. Turbūt tik aš galėjau pamiršti, jog mano telefono numeris yra pakabintas kartu su mano pavarde ant salės durų… Greitai ant triko apsivilkau tuniką ir atsistojusi galvojau, ar man tikrai galima eiti pietauti su Hariu. Nežinojau, ar pridera mokytojai ir mokiniui pietauti kažkur ne konservatorijos teritorijoje. Po akimirkos į duris pasibeldė Haris.
–      Jūs dar nepasiruošusi? – paklausė jis įkišęs galvą į salę.
–      Aš juk sakiau, kad pasikalbėsime apie tai…
Vaikinas įėjo, po savęs uždarydamas salės duris.
–      Ten tikrai skanus ir sveikas maistas. Žinau, kad šokėjos prižiūri savo figūras… – pradėjo rūpestingai Haris, kurio nuotaika buvo ypač puiki.
–      Ne dėl maisto. Pats faktas, kad mes, mokytoja ir mokinys, eisime pietauti… Nežinau, ar tai gera mintis.
Haris pervertė akis ir tuoj pat paprieštaravo:
–      Mokytoja, dabar dvidešimt pirmas amžius, mokiniai ir mokytojai vakarais eina į barą kartu išgerti alaus, o kitą dieną vėl mokosi. Visi esame laisvi žmonės ir pasirenkame, su kuo bendrauti: jei man patinka bendrauti su savo mokytoja – aš mielai pakviesiu ją papietauti. Be to, jūs manęs nemokote.
Jo žodžiai atrodė teisingi, bet, matyt, aš buvau senų pažiūrų ir man tai neatrodė taip priimtina, kaip Hariui. Aš kurį laiką žiūrėjau į jį, svarstydama, kaip elgtis, o Haris žiūrėjo į mane meiliai mirksėdamas savo didžiulėmis žaliomis akimis ir tai nematomai paveikė mano apsisprendimą…
–      Gerai, bet tikiuosi, kad niekam tai nesukels įtarimo.
–      Gyvenkite savo gyvenimą dėl savęs, ne dėl kitų… – ištarė vaikinas, man einant prie suolelio, prie kurio buvo mano batai.
Vaikinui tikrai netrūko jaunatviškumo, deja, aš negalėjau būti tokia vėjavaikė, nes turėjau visiškai kitokių įsipareigojimų, be to, nebebuvau jaunuolė. Nusirišusi puantus, pasidėjau juos ant suolelio ir aviausi savo aulinius batus, kai išgirdau Hario komentarą:
–      Man visada buvo smalsu, kaip jūs pašokate su tais batais…
Jis pasilenkė ir paėmęs juos apžiūrinėjo.
–      Tai puantai, Hari, – šyptelėjau pakėlusi akis į jį.
Vaikinas dėvėjo megztą apsmukusią kepurę, kuri slėpė jo garbanas, tačiau jis vis tiek atrodė vienas mieliausių vaikinų žemėje. Jo plati nosis raukėsi žiūrint į puantus, dantukai rodėsi iš po lūpų ir jis, paėmęs po vieną puantą į delną, ėmė juos ritmingai judinti.
–      Tirli pirli, – juokdamasis pagal savo šokį niūniavo Haris.
Atsistojusi paėmiau iš jo puantus ir nusijuokiau:
–      Gana tyčiotis iš puantų. Jei kada norėsi, galėsi apsiauti ir pašokti, pamatysi, kaip tai nejuokinga.
–      Baikite, aš negalėčiau juoktis iš tokių rimtų ir sudėtingų batų, – nusikvatojo jis, paslėpęs rankas džinsų kišenėse.
–      Puantų, – dar kartą jį pataisiau.
–      Puantų… – nutęsė Haris.
Priėjusi prie pakabos, stvėriau savo šviesiai rudą lietpaltį, rankinę ir paskatinau vaikiną eiti iš salės. Koridoriuje žmonių beveik nebuvo, keletas merginų sėdėjo ant grindų ir kažką mokėsi, tad mes ramiai, nepastebėti išėjome į gatvę.
–      Pastebėjau, kad jūs visada sėdite užsidariusi savo salėje, pamaniau, kad net nevalgote, – krypuodamas šaligatviu pasakė jis.
–      Na, esu pratusi valgyti nedaug, todėl sukremtu ką nors salėje, – atsakiau jam tipendama šalia.
–      Jūs iš tiesų labai liekna, tiek daug šokant reikia pasistiprinti, pamatysite, kaip čia skanu, – atidarydamas man kavinukės duris tarė Haris.

Jauki, senoviška aplinka dvelkė namais ir įėjus iškart pasijutau ramesnė. Haris pasisveikino su padavėju, paspaudė jam ranką ir grįžęs prie manęs pasiūlė sėstis prie dviviečio staliuko šalia lango. Pažvelgiau į tą pusę ir sudvejojau, nes langai buvo tiesiai į konservatoriją, tad pertraukos metu bet kas galėjo pamatyti mus kartu pietaujančius kavinėje…
–      Na, gerai, galime sėsti čia prie sienos, – pamatęs mano dvejonę pasiūlė Haris.
Priėjau prie staliuko ir nusirengusi susirangiau kėdėje. Vaikinas nuėjo prie baro, paėmė meniu ir pasišvilpaudamas grįžo atgal.
–      Tu čia dažnas klientas? – pasidomėjau paėmusi iš jo valgiaraštį.
–      Užsuku beveik kasdien… Konservatorijos kavinėje man nepatinka, čia šviežios salotos ir sultys, tad dažniausiai priešpiečiauju čia.
–      Man čia tiek daug nežinomų vietų… – įbedusi akis į meniu tariau.
–      Šį rajoną pažįstu kaip savo penkis pirštus, galiu aprodyti jums kiekvieną centimetrą!
–      Man atrodo, kad vietos, kuriose lankaisi tu ir tavo bendraamžiai, nebetinkamos lankytis man… – šyptelėjau nepakeldama akių.
–      Žinau ne vien klubus ir barus! Čia pilna prekybos ir mados centrų, kino teatrų, juk esate buvusi Vudgryne anksčiau! – atsipalaidavęs plepėjo Haris.
–      Esu, tačiau viskas labai pasikeitė kol manęs čia nebuvo…
–      O kur jūs buvote išvykusi? – pasidomėjo vaikinas.
–      Pirmiausia išsirinkime patiekalus, paskui pasikalbėsime, – komandavau kaip tikra mokytoja.

Aptardami įvairias salotas, rinkomės, ką norėtume valgyti. Tiksliau rinkausi aš, nes Haris atmintinai mokėjo visą valgiaraštį, tad jis be vargo per kelias sekundės pasakė salotų, kurias valgys pavadinimą ir patarinėjo man. Nejaučiau jokio diskomforto su vaikinu, kuris jaunesnis už mane dvidešimt dvejais metais, kalbėjau su juo kaip su bendraamžiu žmogumi ir klausiau jo, lyg jis būtų vyresnis. Haris užsakė salotas ir grįžęs prie staliuko tuoj pat paklausė:
–      Tai kur buvote išvykusi?
–      Gyvenau Maskvoje…
–      Kiek laiko?
–      Dvidešimt dvejus metus.
–      Tai jūs iškart baigusi mokyklą išvykote studijuoti į Maskvą? – nustebęs žvelgė vaikinas.
–      Deja, taip…
–      Kodėl deja?
–      Na, labai pasiilgau namų ir Britanijos, Maskvoje viskas buvo kitaip, tačiau nesigailiu – pasiekiau tai, apie ką svajojau, ir dabar grįžau ten, kur mano namai, – žiūrėdama į jo akis pasakojau.
Kol gėrėme šviežias apelsinų sultis ir ragavome patiektas salotas, Haris domėjosi Maskva ir paklausė, kodėl negrįžau čia anksčiau. Į šį klausimą turėjau savo asmeninį atsakymą, kurio negalėjau išduoti Hariui. Negalėjau pasakyti, kad negrįžau dėl to, kad nenorėjau susitikti su jo tėvu, kad bijojau, jog po tiek laiko man vis dar bus skaudu pamatyti jį, auginantį sūnų su kita…
–      Tiesiog neturėjau laiko. Daug keliavau, repetavau ir atidaviau visą savo laiką baletui…
–      Tai ar bent turėjote vaikiną? – nesidrovėdamas paklausė jis.
Kąsnis užstrigo gerklėje išgirdus tai. Nenorėjau pasakoti apie Vladimirą, todėl žiūrėjau į Harį ir apsimečiau, jog vis dar kramtau, kol tuo metu rezgiau atsakymą. Staiga suskambo mano telefonas ir aš nurijusi kąsnį atsiprašiau pašnekovo. Negalėjau patikėti savo akimis, skambino būtent Vladimiras. Sutrikau dar labiau, nes nesumojau, ar atsiliepti, ar tiesiog atmesti jo skambutį. Tačiau pamaniau, jog atsiliepusi bent jau išvengsiu akistatos su provokuojančiu Hario klausimu.
–      Atsiprašau, turiu atsiliepti… – tarusi Hariui atsistojau nuo kėdės ir nuėjau prie lango.
Vietos buvo nedaug, todėl neturėjau kur pasislėpti. Atsiliepiau ir žvilgtelėjusi į Harį iškart pradėjau kalbėti rusiškai, nenorėdama, kad jis suprastų, su kuo ir apie ką aš kalbu. Vladimiras paskambino pasakyti man, jog nupirko pastatą mano studijai ir kitą mėnesį pradės jį rekonstruoti.
–      Я тебе тысячу раз говорила, что не вернусь в Москву. Которой части этого предложения ты не понял, Володя?
–      Однако, ты всё равно должна будешь вернутся, так как я твой муж.
–      Понимаешь ли ты, что нас связывает только бумажное бракосочетание. По закону я может быть и являюсь твоей женой, но по собственному желанию я больше не хочу ей быть, когда ты это поймёшь?
–      Но я тебе устрою отличную студию, сможешь ставить танцы здесь.
–      Ты не купишь меня, даже студия не заставит меня вернутся туда. Всё, Володя, у меня нет времени говорить, я должна вернутся к работе. Пока![1]

Nuleidusi telefoną giliai įkvėpiau ir grįžau prie staliuko išsišiepusi lyg skambutis nebūtų manęs sunervinęs.
–      Draugė iš Rusijos, – pakomentavau susijaudinusi ir toliau valgiau salotas.
–      Aš suprantu rusiškai… – susirūpinęs tarė Haris.
Aš nustojau kramtyti ir sustingusi žvelgiau į pustuštę vaikino lėkštę. Nurijusi nekramtytas salotas pakėliau akis į jį… Haris stebeilijo mane su tokia gailesčio mina, jog man pasidarė dar nesmagiau. Vėl nuleidau akis į lėkštę, tylėdama pasmeigiau agurką ir palikau šakutę lėkštėje.
–      Turite vyrą? – ramiai paklausė jis.


[1]

–                   Aš tau tūkstantį kartų sakiau, jog negrįšiu į Maskvą. Kurios šio sakinio dalies tu nesupranti, Volodia?
–                   Vienaip ar kitaip, tu privalėsi grįžti pas mane, nes aš tavo vyras.
–                   Supranti, kad mus sieja tik popierinis santuokos liudijimas? Teisiškai aš gal ir tavo žmona, tačiau savo valia aš ja būti nebenoriu, kada tu tai suprasi?
–                   Bet aš tau įrengsiu puikią studiją, galėsi statyti šokius čia!
–                   Tu manęs nepapirksi, net įrengęs studiją nepriversi manęs grįžti ten. Viskas, Volodia, aš neturiu laiko kalbėti, turiu grįžti prie darbo. Iki!

 


Ačiū už jūsų nuomones ir klausimus!


Ma

5 thoughts on “V

  1. Atgalinis pranešimas: VI | Martina
  2. Atgalinis pranešimas: VI | Martina
  3. Atgalinis pranešimas: IV | Martina
  4. Atgalinis pranešimas: IV | Martina

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *