tEXt ’bout EX • V.

Po praeito įrašo mano EX atpažino save ir parašė man gražią žinutę apie tai, jog visą laiką skaitydamas šypsojosi ir jam buvo lygiai taip pat smagu prisiminti gražųjį vaikystės periodą. Džiaugiuosi, kad šio „projekto“ pradžia – pozityvi. Kaip ir visų mūsų – mano mama yra didžiausia mano gerbėja, todėl kaskart kalbantis, ji manęs klausia: „na, tai kada parašysi apie kitą ex?„, jai taip patiko, jog nerašau nieko blogo, tamsaus ir žeidžiančio, jog negali sulaukti, kaip atsiliepsiu apie kitus EX.

Tiesą sakant, nors paauglystėje draugystės tapo vis skaudesnės ir aš žiauriai dėl visko dramatizuodavau, žvelgdama atgal iš dabarties perspektyvos, aš matau tik gražius dalykus, o negražius stengiuosi aprašyti bent jau apipynusi dailiais žodeliais. Kitas EX, apie kurį papasakosiu, buvo jau po mano pirmojo prancūziško bučinio ir po pirmųjų „vienos dienos“ draugysčių, bet apie tokias trumputes simpatijas parašysiu atskirą įrašą, kuriame visus juos ir sudėsiu. Neverta gaišti viso įrašo dėl prancūziško bučinio dainų šventėje. Nors jis ir nurovė stogą... :))) Taip pat neverta daug rašyti apie tai, kaip vienu metu sutikau draugauti su dviem gerais draugais, nes, patys suprantate, draugystė truko max 12 valandų. Su abiem. Tad praleisiu tuos „blic-ex“ ir iškart pulsiu prie antros savo „rimtos“ draugystės ir simpatijos, kuri vertė mane rašyti eilėraščius apie jį, vertė pyktis su draugėmis ir daug daug verkti.

Pirmasis įrašas mano paauglystės dienoraštyje apie V toks: „Nežinau, kodėl taip sunku susitaikyti su tuo, kas vyksta, bet manau, kad V buvo teisus sakydamas, jog mes neskirti vienas kitam…“ – oh well. Jokios gražios pradžios – iškart sunkumai. Bet dabar papasakosiu nuo pradžių. Tą pačią vasarą, kai perėjau į kitą „bazę“ su vaikinais, kai pirmą kartą įvyko prancūziškas bučinys, tapau gote. Ne dėl to, kad nutiko kažkas blogo, tiesiog man buvo 14 metų ir aš be sustojimo klausiau grupės HIM. Man tuomet net vaikinai nebelabai rūpėjo, nes juk kai mėgsti kažkokią grupę, tai jie tampa tavo vaikinais. Ne?.. Na, mano pasaulyje taip būdavo nuolatos! Nors gotu būti ir nereikėjo, kad patiktų HIM – tais laikais jie buvo klausomi įvairiausių stilių propaguotojų. Taip nutiko ir su V. Jis buvo reperis. Aha, tais laikais (prieš… 14 metų!) „ant bangos“ buvo būti reperiu. Vieno kvartalo vaikinai buvo lyg atskira „nusmukusių kelnių“ respublika. Aš irgi galėjau būti kokia apsmukusi mergina, bet ne, pasirinkau nešioti kerzus ir grandines prie ilgo juodo sijono. Kai gyveni mažame miestelyje – vaikinų pasiūla kur kas mažesnė ir renkiesi „kabinti“ pirmą į akį kritusią simpatiją… V buvo už mane jaunesnis, „banglas“ blondinas, todėl visos merginos dėl jo buvo lengvai pametusios galvą. Jis buvo žemas, mielas, ir, pasikartosiu, buvo reperis. Reperis ir gotė – lyg kergtum pentinuotą gaidį su varna.

Nepaisant mūsų didžiulių skirtumų, aš jį taip įsimylėjau, jog maniau, niekada gyvenime neįsimylėsiu nieko kito (vėliau taip maniau apie kiekvieną…). Kas jame buvo tokio žavaus? Jis buvo toks filosofiškas, jog dažnai jo gilius „pamąstymus“ vadindavau kliedesiais; turėjo labai tvirtas vertybes, nenuginčijamą nuomonę ir kūrė. Kūrė dainas ir eilėraščius, na, o paauglystėje aš buvau hyper-romantikė, tad patys suprantat… Mane žavėjo jo paslaptingumas, jo gilumas ir drovumas. Ir, žinoma, tai, kad jis buvo visiška mano priešingybė. Viskuo: nuo išvaizdos, iki pomėgių. Kai su draugai prieš šokius pradėjome vartoti alkoholį, jis būdavo vienintelis, kuris neparagaudavo nei lašo, o aš visai mėgdavau atsipalaiduoti. Aš buvau aukšta, juodais plaukais ir svėriau turbūt 70kg, o V savo liekną sudėjimą slėpė po apdribusiais rūbais…  Nepaisant to, kad jo grojaraštį sudarė G&G Sindikato dainos, kartu su V mes klausydavome mano tuomet mylėtų Nightwish. Aš buvau pleputė, o jis – uždaras. Bet dėl visų skirtybių aš jį dievinau. Ir mes labai mėgdavome bučiuotis… Man buvo 15ka, daugiau niekas nerūpėjo, tik bučiniai! Tuomet tai vadindavome „nudėti vaizdų“ :)))

Kaip rašiau anksčiau – mažame miestelyje pasirinkimas nėra didelis, todėl su V nutiko keistas dalykas – prieš ir po draugystės su manimi, kuri truko turbūt tris savaites (nors „tampymasis“ truko beveik metus), jis draugavo su kokiomis penkiomis mano draugėmis. Žinote tą taisyklę: nedraugauk su savo draugės EX? Tai pas mus ji negaliojo. Išskyriau V su viena savo drauge, nes norėjau būti su juo, tada kita draugė išskyrė mus, tada aš vėl juos išskyriau, tada kažkas vėl išskyrė mus… Žinau, skamba šlykščiai, bet mes visi vis tiek būdavome vienoje kompanijoje! Nežinau, ar dabar man tai atrodo normalu, bet paauglystėje viskas labiau priminė dramas, nei rimtus santykius. Kai „nedraugaudavau“ su V, vaikščiodavau pro jo namus, kad netyčia susitikčiau, mokykloje eidavau pro jo klasę, laukdavau jo žinutės arba pati rašydavau kokius nors priekaištus, kad tik sulaukčiau dėmesio. Turbūt tada ir pradėjo reikštis mano įkyrioji pusė. V neapkentė būti priklausomas nuo kažko ir ilgainiui mūsų „meilę“ pakeitė neapykanta vienas kitam – jis manęs nekentė dėl to, kad buvau įkyri, aš jo nekenčiau dėl to, kad jis nekenčia manęs. Iš tos neapykantos man, jis parašė dainą, dar dabar ją turiu: „Nusiimk kaukę, suprask, ne viskas auksas, kas juo žiba. Suklydai tik dėl „karalienės“ sau suteikto titulo… eiliniai žmonės tau tampa tik šešėliai <…> Pažiūrėk plačiau – nepasitikėjimas tave skaudina ir skaudina“ – matote, koks gilus jis buvo. Mūsų nenusisekusi „meilė“ truko kokius 9 mėnesius, o tai, mano paaugliška galva buvo daug.

Pagal mano dienoraščio įrašus, mes visus 9 mėnesius buvome atskirai, bet nuolat kalbėdavome, kad negalim vienas kito pamiršti ir aš „įsikaliau“ sau į galvą, kad jis yra man skirtasis. Šokiuose pasislėpę laikydavomės už rankų ir kalbėdavome apie tai, kad nors ir neišeina būti kartu, kažkodėl vis tiek nepavyksta negalvoti apie vienas kitą. Juk visi turėjo tokių simpatijų: kad ir kaip norėtum būti kartu – neišeina suderinti charakterių. Iš šių santykių man ėmė formuotis tokia „meilės“ sąvoka: meilė – kai kenti, nes aš nuoširdžiai maniau, jog myliu V ir tik tokia meilė, kai žmonės „myli“, bet negali būti kartu, yra tikra meilė (norėtųsi duoti sau paauglei per subinę). Galop išvargino tokie „stumk trauk“ santykiai ir mano paskutinis įrašas dienoraštyje apie V buvo toks: „Nusprendėme būti tik pažįstamais, mažiau bendrauti ir matytis. Be to, jis nusikirpo plaukus ir dabar atrodo KLAIKIAI! Taigi, nebemyliu jo!“ – anuomet man viskas atrodė taip paprasta, žmogus nusikerpa plaukus ir meilė jam dingsta! :))

Vis dar turiu keletą laiškų, kurie buvo skirti V (laiškai buvo tarp dienoraščių, negalvokite, kad laikau juos prie lovos ir vis skaitinėju), pačiai keista, kad nei vienas neperduotas, o juose tiek daug širdies išlieta. Manau, tada galėjo prasidėti mano „rašytojos karjera“. Po kiekvienu laišku pasirašydavau „Žvaigždutė„, nes taip mane vadindavo V.

Pabaigai noriu pasidalinti vienu „eilėraščiu“, kurį rašiau, santykių įkarštyje, dabar jis man skamba juokingai, bet tuomet viskas skausmas atrodė nerealiai rimtas:

DEJA… (for V…)

Buvo ruduo…
Krito lapai pamažu
Sutikau aš tave
Ir pamilau…
Atrodė, mylėsim viens kitą amžinai,
Bet tu be širdies skausmų metei mane…
Norėjau rėkt,
Norėjau bėgt,
Bet negalėjau…
Dabar ruduo man primena tave…
Deja, tie prisiminimai nėra tokie,
Kokius norėčiau prisimint…

Mielas V, ruduo man nebeprimena tavęs, o tai, ką prisimenu yra savotiškai gražu! Linkiu visuomet laikytis savo vertybių ir išlikti gyvenimo mąstytoju. ♥️
V aš sutinku retai, retai ir tebendrauju, tačiau žinau, kad jam puikiai sekasi, o tai – svarbiausia!

Zodiako ženklas: SKORPIONAS
Daina: dienoraštyje parašyta, kad Nightwish – Away, bet kitame puslapyje parašyta Kelly Family – Fell in love with an Alien (beje, viena mano mėgstamiausių dainų EVER), tad paklausius dabar, pastaroji man grąžina daug daugiau paauglystės prisiminimų su V.

 

Kuo toliau, tuo daugiau bus skaitymo, nes santykiai ir simpatijos rimtėjo! Prenumeruokite tinklaraštį, kad pirmieji sužinotumėte apie naujus (senus) EX!

 

– Martina V.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *