tEXt ’bout EX • T.

Gyvenime pasitaiko tokių santykių, kurie nei prasideda, nei baigiasi. Jie tiesiog kybo kažkur, nežinomybėje. Nežinai, kaip būtų buvę, jei būtų buvę kitaip. Jei jie būtų prasidėję… Gal nebūtų pasibaigę? O gal būtų pasibaigę, bet su tiksliu žodžiu, kad viskas baigta? Lieka tik jausmas, bet jis neturi rėmų. Ir tu visam gyvenimui lieki su klausimu: o gal būtų pavykę? O gal būčiau laimingas su tuo žmogumi. Gal jis būtų tas vienintelis?

ČIA YRA TEKSTAS, KURĮ PARAŠIAU 2017 metais, KAIP ISTORIJĄ. Tačiau viskas surašyta taip smulkiai, jog pasidalinsiu ir nieko nekeisiu. Dabar visą pasakojimą aprašyčiau kitaip, tačiau tebūnie mano kūrybinės pastangos būna pasidalintos.

Buvo vasara, viena iš tų, kai baigi kažkelintą klasę ir prasideda laisvė! Kai gali vaikščioti mieste su draugėmis ir negalvoti apie namų darbus, kai pradedi gyventi ir kai prasideda visi paaugliški nuotykiai. Vieną iš tokių kažkelintos klasės vasarų ėjau su drauge nupirkti kačių maisto. Tais laikais ėjimas į parduotuvę prilygo didžiausiam pasivaikščiojimui, juk gali sutikti draugų, o gal ir susirasti naujų. Kaip nutiko būtent tąkart. Visuomet tikėkite, kad gražiausi dalykai nutinka netikėtai. Parduotuvėje sutikau pažįstamą iš savo mokyklos, kuris buvo su savo draugais. Tarp draugų buvo jis – nematytas, tamsių plaukų, toks gražus, kad net protas apšalo. Toks Ponas Holivudas, tobula šypsena ir tankiom blakstienom. Nemeluosiu – iškart įsimylėjau. Nes jo neįmanoma neįsimylėt. Paauglystėje nėra drąsu prisistatyti, paklausti vardo, paprašyti telefono numerio ar pasiūlyti susitikti. Tuo paauglystė ir žavi – tos pastangos „netyčia“ susitikti, „netyčia“ pagauti žvilgsnį, „netyčia“ šyptelti… Išlydėjusi tą tobulai sutvertą būtybę iš parduotuvės žvilgtelėjau į save ir atsidusau – nutampytas nertinis, purvinomis rankovėmis, putlios kojytės, pro džinsų viršų virstantys papildomi kilogramai ir nutrinti sportbačiai – aš juk išbėgau tik į parduotuvę! Ir kodėl svajonių vaikinas turėjo pamatyti mane būtent tokią? O dar tas herpesas ant lūpos… Jis tikrai nepažiūrėtų į tokią murzę. Kodėl būtent šiandien negalėjau susitvarkyti ir atrodyti gražiai? Gražiausiai kaip galiu? Būtent tądien turėjau pasirodyti visu baisumu… Nors ne, buvau gavusi dovanų tušą,kuris taip sulipino mano ilgas blakstienas, kad akys buvo panašios į veršelio – taškas su penkiomis antenomis.
– Kas tas tamsus vaikinas? – paklausiau draugės.
– Neįsivaizduoju. Pirmą kartą matau. Gal iš kito miesto? – atsakė ji.
Kol bendraamžiai penktadienio vakarą pirko alkoholį, mes pirkom maisto katei… Bet juk buvo eilinė vasaros diena, nieko ypatingo negalėjo nutikti. Išėjusios iš parduotuvės ir vėl sutikom tą patį pažįstamą su savo draugais, tarp kurių buvo tas žavusis princas, kurio nei viena nebuvom mačiusi. Iš tolo stebėdamas mane kalbančią su draugu, jis vis pakeldavo akis ir mūsų žvilgsniai susitikdavo. O man HERPESAS! Kaip man šypsotis?
– Mes einam į sodą, gal norit kartu? – paklausė pažįstamas.
– Gal kitą kartą, šįkart nelabai pasiruošusios, – atsakiau ir paslėpiau savo pūslėmis nusėtą lūpą už kačių maisto dėžutės. – Gal kitą savaitgalį po mokyklos išleistuvių?
– Susitarsim dar mokykloje.
Visą vakarą draugei ūžiau galvą kalbomis apie tą nepažįstamą gražuolį, kuris atrodo, kaip  vaikystėje turėtas Barbės vaikinas Kenas. Tikras Barbinas. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, aš taip nuoširdžiai maniau. Negalėdama ramiai išsėdėti, kitą dieną paprašiau savo pažįstamo, kad duotų Barbino telefono numerį, „dėl visa ko“, jei kada išdrįsčiau ir sugalvočiau ką jam parašyti. Pažįstamas tuoj pat pasakė draugo numerį ir pridūrė:
– Jis šiandien taip pat prašė tavo telefono numerio, sakė, labai jam patikai.
Iš laimės nenustigau vietoje. Įsivaizduojate, ką paauglystėje reiškia, kai tavo pirmą kartą pamatyta simpatija atsako tuo pačiu? Tada dar nebuvo socialinių tinklų, niekas negalėjo stebėti tavęs per atstumą, įsivedęs vardą ir pavardę. Turėjai išdrįsti rašyti asmeniškai ir grožėtis realybėje.
Tą pačią naktį, gavau žinutę. Tiesiog pasisveikinimą. Iš jo – iš Barbino. Tačiau jis nežinojo, kad ne tik jis turi mano numerį, bet ir aš jo.
– Kas man rašo? – apsimečiau nežinanti, jog puikiai žinau, kad mano parašytus žodžius telefono ekrane žvelgė rudos besišypsančios akys.
– Slaptas gerbėjas, – atsakė jis.
Taip prasidėjo mūsų pokalbis, kuris truko visą naktį. Juk taip sunku užmigti, kai lauki, lauki to supypsėjimo, kuris sudrebina širdį ir suteikia jaudulio. Kai bandai neišsiduoti, kad tau žmogus patinka, tačiau įvairiausiomis priemonėmis ir suktomis frazėmis flirtuoji, jog nereiktų sakyti apie jausmus. Kad žmogus pats suprastų.
– Ar aš pažįstų savo slaptą gerbėją?
– Nelabai.
– Ar esu mačiusi?
– Esi.
Akivaizdu, kad jis norėjo, jog sužinočiau, kas jis, tačiau buvo per daug baisu prisistatyti. Ne dėl to, kad gėda, o dėl to, kad žaisti daug smagiau, kai ne viskas pasakyta, kai lieka vietos vaizduotei ir interpretacijoms.
– Na, pastarosiomis dienomis mačiau vieną labai gražų vaikiną, tik nemanau, kad jis mane matė.
– Kaip galima tavęs nepamatyti? Matei save veidrodyje?
– Mačiau. Šiuo metu jo vengiu, bent jau kol praeis herpesas.
– Net ir herpesas neužgožė tavo nuostabios šypsenos.
Ne tik gražus, bet ir mokantis saldžiai kalbėti – idealus derinys. Dar niekada nesijaučiau tokia pakylėta, juk visi vaikinai prieš tai buvo kiek atsargesni, ne tokie atviri, ne tokie paslaptingi ir ne tokie flirtuojantys. Jie nesistengė dėl manęs. O Barbinas, kurio tikrasis vardas buvo T, buvo kitoks – nematytas, visiškai nepažįstamas, tačiau labai norimas pažinti, saldaus grožio, tobulai sudėtas, jo balti dantys, tamsios akys ir tamsūs plaukai… Jis buvo kaip Holivudo aktorius, kurio plakatai kažkada puošė mano kambarį.
Švintant ir merkiantis akims, jis pagaliau pasakė savo vardą ir kaip išdrįso pakalbinti. Aš neišdaviau, kad pirmoji jį nusižiūrėjau, tačiau neradau tinkamų pirmųjų žodžių. Savaitės viduryje mes su T draugu jau planavom 10os klasės išleistuves švęsti kartu. Tos dienos laukiau kaip pačios didžiausios šventės ir kartu pačios didžiausios nežinios – pagaliau susitiksim akis į akį. Ką kalbėsim? Kaip elgsimės? Ar jis bus toks pat mielas, kaip ir tąnakt?
Pagaliau susitikę spindinčiomis akimis žvelgėm vienas į kitą. Aš buvau daug gražesnė – be herpeso, susitvarkiusi plaukus, įsisegusi į juos mažą segtuką, tvarkingai pasidažiusi blakstienas ir apsivilkusi aptemptą palaidinukę. Jis taip pat pasistengė – plaukus susitepė žele taip, kad nei vienas nejudėjo net vėjui pučiant, jo marškinėliai išryškino jo įdegį ir raumeningas rankas, o jo kvapas tvyrojo visoje patalpoje. O jo šukuosena – atskiro pasakojimo verta. Ji buvo kaip vieno labai garsaus atlikėjo, kurį tuo metu mylėjau. Žodžiu, toks idealus variantas man, kad aš jaučiau nenusipelniusi tokios laimės! Nebereikėjo jokių įžangų, abu jau žinojom apie simpatijas, dabar beliko veikti. Sutemoms pasiekus mažą sodo namelį, rankos išdrąsėjo susikibti, o lūpos – susiliesti. Juk paauglystėje nieko daugiau ir nesinori, tik ilgai ir saldžiai bučiuotis. Aš jaučiausi kaip filme, kai neišpasakyto grožio vaikinas pameta galvą dėl paprastos merginos – jis buvo toks, apie kokį galima tik svajoti, net baisu buvo, ar tai vyksta iš tikrųjų?

Santykiai vyko greitai. Paauglystėje taip jau būna – nėra ko laukti. Kasdieniai pasimatymai tik tvirtino santykius, vakarėliai ir šokiai šventėse mus dar labiau suartino ir aš gyvenau absoliučioje pasakoje. Kaip dabar pamenu tą jausmą viduje, kai žiauriai kutena ir degina krūtinę – iš laimės ir baimės, kad tai kada nors baigsis. Nenorėjau jo paleisti nei už jokius pinigus, T buvo be priekaištų. Tačiau jis taip ir nepaprašė būti jo mergina. O aš, bijodama sugadinti ir išgasdinti jį, neklausiau. Užteko mėgautis tuo, ką gaunu – dėmesį, pasimatymus, rankų prisilietimus, akinančią šypseną, užkrečiantį juoką ir mielas žinutes. Jis buvo pats šmaikščiausias žmogus visoje visatoje, nebuvau sutikusi tokio neskaudžiai besityčiojančio žmogaus. Sakoma, santykuose vienas svarbiausių dalykų – kad tavo pora tave prajuokintų. Su T buvo vienas nesibaigiantis juoko maratonas! Mylėjau jį už tai be proto. 

Prabėgo dvi savaitės ir viskas pradėjo šąlti. Atšąlo žinutės, retėjo susitikimai, prasidėjo išsisukinėjimai, kol galiausiai iš pažįstamos sužinojau apie jo kitą simpatiją – savo gerą draugę, jo seną suolo draugę. Kadangi visi buvome bendra „kompanija“, kuri kartu leido vasarą, sudaužyta širdimi būdavau kartu su jais vienoje patalpoje, tačiau nusisukdavau kaskart, kai jis apkabindavo mano draugę. Keisčiausia, kad ant jos aš visai nepykau. Ir ant jo ne… Visa laimė, tai taip pat netruko ilgai, tačiau T nebegrįžo pas mane. Likom draugais, kurie kažką jaučia vienas kitam, kartu juokiasi, eina pasivaikščioti, tačiau daugiau nebebuvo bučinių ir mielų žinučių. Pamenu, vieną karštą dieną, ėjome prie tvenkinio mokytis matematikos, buvau jo mentorė. Tiesą sakant, matematiką supratau prasčiausiai iš visų pamokų, bet noras pabūti su T vertė apsimesti puikia mokytoja. Besimokant jis man pasakojo, kad jo seneliai kilę iš indėnų, todėl jis toks rudas. O aš žinojau, kad tai netiesa. Jis tiesiog vaikščiojo į soliariumą. Ir labai smarkiai.  

Po tos vasaros mes lankėme skirtingas mokyklas, todėl bendravimas nutrūko. Kartais pasimatydavome renginiuose, tačiau tai tebuvo rankos mostas ar klausimas „kaip sekasi?“. Baigus gimnaziją, pasukom skirtingais keliais – aš į vieną miestą, jis į kitą. Santykių nebeliko, tik malonus prisiminimas apie vieną gražiausių vasarų ir šilčiausių jausmų. Bėgo metai ir antro kurso viduryje savaitgaliui grįžau į savo gimtinę. Vieną vakarą netikėtai sulaukusi žinutės iš T, nustebau ir tuo pačiu nudžiugau, nes mes niekada nesusipykom ir nenutraukėm paprastos draugystės, tačiau nemaniau, jog jis taip pat maloniai prisimena mane, kaip ir aš jį. Man visada buvo įdomu, kaip jis gyvena, kaip jam sekasi ir pamatyti, koks jis dabar…
– Labai tavęs pasiilgau, gal ryt ateisi į šokius? – paklausė jis.
– Taip, žinoma, ateisiu.
– Labai noriu tave pamatyti.
– Ir aš.
Nors buvo prabėgę ketveri nesimatymo metai, buvimas šalia vienas kito vis tiek teikė tą pačią šilumą ir jaudulį. Mes abu buvo paprasti, nuoširdūs ir neapsimetėm pasikeitusiais. Jokių nuoskaudų, jokios gėdos, jokio kažkur giliai užsilikusio pykčio. Visą vakarą prakalbėję, laikėmės už rankų ir žiūrėjom vienas kitam į akis, lygiai kaip pirmą vakarą. Prisiminėm, kokie buvo juokingi bendravimo pradžioje, kokie perdėtai saldūs…
– Tu labai graži. Visad buvai, bet dabar ypatingai. Žinai, kai man bus kokie 25-eri ir aš jau būsiu išsilakstęs, net nedraugavus tau pasipiršiu.
– Gerai, lauksiu, – nusijuokiau ir net nežinau kodėl, bet šie žodžiai man įstrigo giliai pasąmonėje, nors žinojau, kad tai tėra tuščias pažadas.
Tai nebuvo santykių pradžia, tai buvo tęsinys to, kas buvo pradėta prieš kelis metus. Jokių įsipareigojimų, nes norint būti su T, jo spausti nebuvo galima. Jis norėjo būti nepriklausomas, nesivadinti niekieno vaikinu ir flirtuoti su visu pasauliu. Ar man to buvo gana? Kol kas – taip. 

Kaskart abiems grįžus į gimtinę, mes visuomet susitikdavome. Neišimtis buvo ir Kalėdų vakarėlis klube, po kurio jis palydėjo mane iki namų.
– Gal nori užeiti pas mane? – paklausiau prie durų.
– O kaip tavo tėvai?
Jis visą laiką bijojo mano tėvų, nes tai lygiai taip pat „ribojo“ jo nepriklausomybę, neva, jeigu tėvai mus pamatys kartu, jis turės įsipareigojimą būti su manimi visą laiką. Man tai atrodė juokinga…
– Jie grįš tik ryte.
– Tada einam!
Nieko neįvyko! Abu buvom per daug drovūs, kad tai būtų buvusi daugiau nei nakvynė. Jis nebuvo mano vaikinas, bet nebuvo ir draugas. Jis buvo T, kuris pas mane miegojo per Kalėdas, o ryte išsliūkino, kad netektų susidurti akistaton su mano tėvais. Nors koks skirtumas – grįžus tėvams vis tiek pasakiau, kad jis buvo pas mane, nes per naktį suvalgėme visą silkę pataluose ir visą burokėlių miršainę.

Po tos nakties dažnai sulaukdavau iš jo žinučių apie jo amžiną meilę man, apie tai, jog jis norėtų visą gyvenimą matyti mane šalia, kad aš esu pati gražiausia mergina pasaulyje. Tai buvo tokie nereikšmingi ir banalūs pažadai, tačiau aš tikėjau jais, tikėjau viskuo, ką jis man sakė ir ko nepasakė… Atrodė, kad tikrai vieną dieną ims ir viskas bus gerai – būsim kartu, būsim laimingi, o iki tol turėjau „ištverti“ atitinkamą metų kiekį, kol jis išsilakstys. Žinau, tai pats idiotiškiausias ir lėkščiausias vaikinų pasiteisinimas „aš noriu būti su tavim, bet nenoriu skaudinti, nes aš dar neišsilakstęs ir įskaudinčiau, išduočiau, nebūčiau geras ir dėmesingas vaikinas“ ir bla bla, bet va kartą per mėnesį parašyti, kad myli ir kad esu visas jo pasaulis – jis jau gali ir tokioms rašliavoms jis jau „išsilakstęs“, tai kokio velnio mes negalėjom kaip suaugę žmonės būti kartu per atstumą? Na, bet aš buvau bestuburė svajoklė, kuri pasitenkino bet kuo, ką gauna neprašydama. Kitaip tariant, tenkinausi trupiniais… Nors realiai, mūsų istorija čia tik priėjo įžangos pabaigą.

Iš tiesų viskas prasidėjo prieš paskutinių studijų metų vasarą. Net ne vasarą, vasaros pabaigoje. Dirbau pajūryje, buvau įdegusi ir prisišventusi, galvoje švilpavo vėjas, labai norėjosi kažko mylimo šalia ir prieš pat pradedant studijas kelias savaites leidau pas tėvus. O būnant pas juos aš visuomet grįžtu į savo paauglystę, į paauglystes meiles ir romanus. Kelyje ir vėl pasimaišė T, kuris per vasarą vos keletą kartų parašė, kad manęs pasiilgo. Bet mūsų santykiams nebuvo jokio „mes kartu“ ar „mes nebekartu“, mes tiesiog buvom. Ir net po kelių metų mes galėjom susikibti rankomis, lyg niekada nebūtume jų paleidę. Pamenu, kaip visi draugai klausinėjo:
– Jūs vėl kartu?
O mes šypsojomės, lyg tai būtų kažkokia paslaptis, bet šypsena kaip tik slėpė nežinią – mes kartu ar ne? Norėjau taip manyti, tačiau negalėdama pažaboti T jaučiausi nesaugi ir bijanti, jog greitai viskas gali subliukšti ir liksiu su žodžiais „juk mes niekada nebuvom įsipareigoję“. Tačiau tą vasaros pabaigą viskas pasikeitė. Ar minėjau, jog per visą tą bendravimo laikotarpį, mes nei karto nepasibučiavome? NEI KARTO NUO PIRMOJO MŪSŲ SUSITIKIMO. Todėl paskutinę vasaros dieną įvyko kai kas ypatingo… Vėlyvą naktį automobiliu jis mane vežiojo po miestą ir privažiavęs blankiai apšviesta stovėjimo aikštelė sustojo, išjungė variklį ir įjungė savo įrašytą kompaktą. Kalbos mums niekada netrūko, o tąkart kartu su automobilio burzgimu nutilome ir mes. Žinojau, kad ateis ta drebulį sukelsianti akimirka, kai mes pasibučiuosime, tačiau buvo taip smagu apsimesti, kad to nesuprantu..
– Paklausyk šitą dainą, man tokia graži… – tarė jis ir pagarsino muziką.
Dar dabar pamenu tą dainą – Lil Wayne – How To Love. Na, tada ir atėjo tas momentas, kai pagaliau po penkerių metų aš vėl pasijutau kaip princesė, nes jis vis dar liko mano svajonių vaikinu, kurį radau seniai ir kurio laukiau labai ilgai. Tą akimirką maniau „viskas, aš jį turiu!“, gal ir buvau savanaudė, labiau norėjau jį prisirišti, nei mėgautis draugija, tačiau buvau nesėkmingų santykių veteranė ir labiausiai iš santykių tikėjausi saugumo jausmo, ramybės ir pasitikėjimo. O juo aš nepasitikėjau, nors labai norėjau pasitikėti ir save įtikinau, jog jis niekada nemeluoja.

Po vasaros grįžau atgal į savo studijų miestą, jis grįžo į saviškį. Mus skyrė vos 100 kilometrų, tačiau tai buvo pagrindinis jo koziris, kodėl mes negalime vadintis pora. T labai lengvai susikurdavo problemų ten, kur jų nėra ir kur jas lengvai galima išspręsti – turi automobilį, atvažiuok ir pasimatyk, bent jau savaitgaliais. Tačiau aš ir vėl tenkinausi trupiniais – susitikimais gimtinėje, kurie įvykdavo kas antrą savaitgalį, kartais aplankydavau jį. Visi mus vadino tobula pora, sutvertais vienas kitam, kartojo, kad kartu mes esam patys gražiausi žmonės. Kaip aš norėjau visu tuo tikėti! Gyvenau tokioje pasakoje, kad netgi nekreipiau dėmesio į tai, jog jis dukart mane pavadino kitu moterišku vardu – Monika, nors mano vardas Martina. Bet mes turėjome pažįstamą Moniką, todėl teisinau tai „susimaišymu“. Labiau kreipdavau dėmesį į tai, kokios dainos žodžius jis man atsiųsdavo, nei kokiu vardu mane pavadindavo. Jis buvo visiškas popsas, o aš visiška durnelė. 

Be vardų maišymo, buvo ir labai gražių akimirkų – staigmena su didžiule puokšte per mano gimtadienį, šokis tuščioje šokių aikštelėje ir pati svarbiausia, kurią visą gyvenimą nešiosiuos širdyje – T patėvio kapo aplankymas Visų Šventųjų dieną. Jis niekada nekalbėdavo apie savo šeimą, kad ir kokių sunkumų ji turėjo, o man buvo svarbu tapti jam ypač artima… Tąkart prie kapo, T atsitūpė, o aš padėjau ranką jam ant peties. Niekada niekam nesijaučiau tokia artima ir tą akimirką supratau, kad jis pagaliau mane įsileido. Abu tylėjom, pūtė žvarbus vėjas, bet man buvo gera ir svarbu, kad aš esu čia kaip jo žmogus, kurį jis atsivedė į tokią jautrią ir slaptą vietą. 

Deja, po kelių savaičių besiruošiant jį aplankyti jį, ryte gavau laiškelį į savo socialinio tinklo dėžutę iš merginos, vardu Monika. Ji rašė, jog yra T mergina ir nori iš manęs sužinoti, ar tarp mūsų viskas baigta, nes jis pasakojo apie mane, kokie mes artimi, tačiau garantavo, kad mūsų santykiai užbaigti. Mano pasaulis pradėjo slysti iš po kojų, kaip dabar pamenu, ėjau džiovintis plaukų ir taip nervinausi, jog galvojau nusirausiu visus. Ką aš atsakiau tai merginai? Nieko. Atsispausdinau jos laišką, susidėjau daiktus, paskambinau draugams, kad atvažiuotų paimti manęs iš autobusų stoties ir išvažiavau. T taip pat nieko nesakiau, susitariau, kad lauksiu jo stoties laukimo salėje. Atvykau anksčiau, draugams padaviau savo daiktus ir paprašiau laukti automobilyje, o pati pasilikau laukimo salėje su T merginos laišku rankoje.
Jis buvo toks mielas. Prisėlino iš už nugaros ir pabučiavo į skruostą.
– Na, einam!
– Atsisėsk truputį, – sakiau jam.
T sutriko ir nepatikliai sėsdamas klausinėjo:
– Kas nutiko?
Nieko nebesakiusi atkišau jam sulankstytą popieriaus lapą. Jis jį atvertė ir pradėjęs skaityti susiėmė už kaktos viena ranka. Mano širdis balbatavo po visus šonkaulius, pirmą kartą ramiu ir šaltu veidu norėjau išsiaiškinti santykius. Pirmą kartą be scenų, be isterijų, kaip suaugęs ir rimtai į santykius žiūrintis žmogus. T perskaitė ir iš gėdos nesugebėjo pakelti savo tamsių akių. Giliai atsidusau ir laukiau. Pirmieji jo žodžiai mane pritrenkė ir daugiau nebenorėjau girdėti visiškai nieko:
– Ką jai atrašei?
Tai buvo svarbiausias dalykas, kuris jam rūpėjo po to, kai aš – mergina, kuriai meile jis prisipažino jau gerus pora metų – „įteikiau“ jam išdavystės įrodymą. Ne, jis nepaklausė, kaip aš jaučiuosi, jis neatsiprašė, jis net nebandė teisintis. Jis sėdėjo ir tuščiomis akimis žiūrėjo į mane.
– Nieko neatrašiau, noriu išsiaiškinti su tavimi, – vis dar tikėjausi, jog jis sakys, kad čia kažkokia klaida, kad mergina išsigalvoja, kad jis neturi merginos, kuri nesu aš.
– Kad nėra ką aiškinti…
– Bet kodėl, T, kodėl taip su manimi pasielgei?
– Tu man labai patinki, bet aš negaliu draugauti per atstumą, man reikia susitikti ir būti kartu.
– Šimtas mus skiriančių kilometrų nėra atstumas, jei tikrai nori būti su manim.
– Važiuojam, išsiaiškinsim kitur, čia pilna žmonių.
– Aš su tavimi niekur nevažiuosiu. Turi apsispręsti, T. Aš nebūsiu viena iš dviejų.
Suteikiau jam šansą mane susigrąžinti tą pačią akimirką. Buvau nuoširdžiai pasiruošusi atleisti šitą dalyką, nes tai trumpalaikis romanas, turbūt jam tikrai buvo sunku vienam ir panašiai. Jis atsistojo, suglamžė laišką ir išeidamas išmetė jį į šukšlinę. Nežinau, ar iš gėdos, ar iš pykčio, ar taip parodė, kad jis jau pasirinko…

Visą vakarą nenustojau verkti ir skųstis, kokia jaučiuosi išduota, kaip skaudžiai mane užgavo toks poelgis ir kaip man tuščia viduje. Dar kartą paklausiau jo žinute, ar jis renkasi tą merginą ir jis atsakė, kad negali draugauti per atstumą. Jis buvo visiškai bekiaušis vyras. Ir mūsų santykiai buvo paremti vien melu. Iš jo draugų sužinojau, jog su ta mergina jis jau kurį laiką palaikė labai artimus santykius ir tai mane supykdė dar labiau. Bandžiau perspėti jo naująją merginą apie T apgaules, papasakojau, koks jis melagis ir kaip jis žaidė su mumis abiem. Tačiau jis buvo labai saldus gyvačiukas, prikalbėjo bjaurybių apie mane ir liko su savo Monika.
Man atsigauti prireikė laiko. Kad ir kaip T mylėjau, nenorėjau girdėti nieko apie jį. Jo draugai jį vadino idiotu ir keikė jį man, tačiau man jis viduje tapo parazitu. Naujųjų metų vakarėlyje tarp visų draugų pamačiau ir T. Jis buvo išgėręs, o aš vis dar buvau įskaudinta – labai prastas duetas Kalėdų dvasiai skleisti. Priėjęs jis bandė mane apkabinti ir atsiprašyti, tačiau neleidau jam nei pirštu manęs paliesti. Jis klaupėsi ant kelių, maldavo atleidimo ir vadino save durnium, bet aš norėjau, kad jis kentėtų taip, kaip kentėjau aš. Kai pagalvoju apie tai dabar – buvau kvailė, nesielgiau kaip, kaip liepia širdis. Žinoma, kad norėjau jam pasakyti, jog viskas gerai, bet principai neleido žaisti su manimi. Jis tūkstantį kartų pakartojo, kaip mane myli ir kaip gailisi dėl savo poelgio, bet aš stūmiau jį šalin…
Nuo tos Kalėdų dienos T nenustojo man rašyti, prašydamas jam atleisti, klausė, ką turėtų padaryti, kad aš nebepykčiau, nes jis negali taip gyventi ir nori susitikti pasikalbėti, viską paaiškinti. Aš sutikau, nes jaučiausi verta bent jau paaiškinimo, tačiau nenorėjau atrodyti lengvai prieinama, todėl pasakiau:
– Atvažiuok manęs su limuzinu, kurio viduje būtų rožinis pledas su gėlytėmis ir šampanas.
Kitą vakarą jis mane pakvietė išeiti laukan. Apsimuturiavusi išėjau iš laiptinės ir pamačiau jį. Šalia stovėjo rogutės, padengtos rožiniu pledu su prisiūtomis popierinėmis gėlytėmis ir šampano buteliu.
– Kadangi nesu turtuolis, limuzino negavau, bet mielai pavešiu tave rogutėmis.
Aš pirmą kartą gyvenime mačiau jo pastangas. Ne tik kažką daryti dėl manęs, bet ir sugalvoti kažką originalaus. Mano širdis iškart atsileido, aš ėmiau juoktis ir labai gailiuosi, kad neįamžinau to vaizdo… Bet jis visam gyvenimui liko mano atmintyje kaip pats nuostabiausias vaikino poelgis.
– Tai kur važiuosim su rogutėmis?
– Iki kitos laiptinės, ten laukia draugas su automobiliu… – lyg prasikaltęs šyptelėjo jis.
Automobilyje laukė mūsų bendras draugas, kuris mūsų santykius lydėjo nuo pirmojo susitikimo.
– Kur važiuojam?
– Paslaptis, – atsakė T.
Paslaptingumas baigėsi, kai mes atvykome į T namus. Lankiausi pas jį ne vieną kartą vakarėliuose, tačiau šįkart prie durų mūsų laukė jo mama. Per penkerius metus jis nesugebėjo manęs su ja supažindinti, o vakarą, kai aš noriu pykti, jis meta kozirį.
Pradėjus kalbėti apie skaudžius dalykus, džiaugsmas dėl rogučių pamažu blėso ir protas vėl atgavo pagreitį – prikaišioti, pykti ir jaustis įskaudinta. Širdis tenorėjo apkabinti T ir sakyti, kad viską tuoj pat užmiršiu, o protas sakė „vaidink neprieinamą, tegul stengiasi dar labiau“.
– Juk mes kaip Čekas ir Bleir – kad ir kas benutiktų, būsim kartu. Mes juk vienas kitam sutverti, – dėstė jis, kol aš papūtusi lūpas spoksojau į sieną.
Žinojau, kad mes esam kaip personažai iš Liežuvautojos, tačiau žiūrint serialą atleisti atrodo lengviau.

 

ŠTAI ČIA BAIGĖSI MANO RAŠYMAS 2017 metais. TURBŪT TRAUKINYS ATVYKO Į VIETĄ IR AŠ NIEKADA NEBEPRISĖDAU PRIE ŠIOS ISTORIJOS. 

 

O ji baigėsi labai smagiai. T susirado merginą, su kuria pagaliau draugavo ilgiau nei 2 savaites. Jo mergina mums neleido bendrauti, nes aš „labai graži“ ir T gali netyčia vėl pas mane grįžti. O aš liūdėjau, nes nepaisant idiotiško T elgesio, jis buvo įdomus ir mielas žmogus, kuris man nuoširdžiai rūpėjo. Išsiskyręs su mergina, jis tuoj pat man parašė, papasakojo apie savo gyvenimą, pasiskundė dėl nesėkmių, pasidalino džiaugsmais. Deja, tuo metu aš jau turėjau savo princą. Nors visai ne deja, kažkaip kvailai nuskambėjo. Ta prasme, DEJA, kad mes ir vėl prasilenkėme. Tačiau likome draugais ir lig šiol susirašome, pasveikiname vienas kitą su gimtadieniu ir pan. Kai T grįžta iš užsienio ir praneša apie tai, mes susitinkame ir pasikalbame kaip du suaugę žmonės. Aš visada vertinau ir vertinsiu tokias draugystes. Ir T tą puikiai žino. Mano širdis ir ausys visada jam atviros, kada tik reiks pasikalbėti ar padėti.

Mielas T, tu buvai pati emocingiausia melodrama mano gyvenime. Buvai vakarėlių draugas, pats mieliausias dantų užkalbėtojas ir geriausias makaronų kabintojas. Linkiu tau to, ko linkėjau į akis prieš metus su puse – BŪK RYŽTINGAS, neplauk pasroviui, irkis ten, kur neša širdis, ne srovė. Tu tikrai gali pasiekti daug daugiau nei pats užsibrėži. Tik turėk drąsos ir ryžto, daugiau tau nieko netrūksta. ♥️ Ir gal mes iš tiesų esam Bleir ir Čekas, tik mūsų serialas baigiasi šiek tiek kitaip.

 

Zodiako ženklas: ŽUVYS
Daina: šiaip tai labai nemažai, tačiau viena ypač dažnai pasidalindavom Selena Gomez – A Year Without Rain

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *