tEXt ’bout EX • E.

Būna tokių „meilių“, kurios eina ir praeina, palikdamos arba labai didelį pyktį, arba gražius prisiminimus. Ir būna tokių, kurios niekaip nepraeina, nors metai persiritę iš paauglystės į „jaunystę“ būna, o sutikti nauji žmonės vis netenkina ir tu grįžti prie „senos nerūdijančios meilės„. Šį posakį mes dar ir dabar juokais pavartojame su mano pačiu reikšmingiausiu gyvenimo EXE.

Paauglystėje būdavau kaip degtukas – pamatau, patinka, noriu, gaunu, metu (arba meta mane, cha cha). Viskas turėjo vykti greitai, kitaip man praeidavo tas simpatijos „vibe’as„. Su E mes buvo draugai dar prieš tai, kai vieną vakarą viskas pasikeitė. Vapie kurį rašiau anksčiau – buvo E geriausias draugas, vadindavau jį „broliu„, kad ir kaip jis to nekęsdavo. Pamenu, jog susitikti su juo ir nueiti į turgų valgyti bandelių su karamele, keldavausi 8 valandą ryto kiekvieną sekmadienį. Ir tik dėl to, kad man su juo buvo taip linksma, lengva ir jauku. Skųsdavausi jam dėl V, vargindavau savo širdies skausmais, o jis man juokais kumšteldavo: „būk su manim, nereiks verkti„. Jo plaukai buvo burokėlio spalvos ir aš maniau, „na jau ne„!

Kai man sukako 16-ka, mano hormonų audros smarkiai įsisiūbavo… Tiesą sakant, ne tik mano. Visi aplink vien bučiuodavosi. Prancūziškai. Ir mes tai vadinome arba „nudėti vaizdų“ arba „laižytis„. Tuomet visi su visais laižydavosi, just for fun, nieko įpareigojančio. Dabar tai skamba kaip koks swingerių vakarėlis, bet tada mes taip treniruodavomės… Nežinau. Tiesiog būdavo smagu. Kartą E mane lydėjo namo (draugiška forma) ir aš jam tariau: „klausyk, bet mes dar nesilaižėm„, lyg tai būtų tas pats, kaip „klausyk, aš vis dar neturiu tavo telefono numerio„. Ir žinoma, mes pasilaižėm. Nuo tada man viskas pasikeitė. Dar neminėjau, kad E bučiavosi  T O B U L A I ??? Ne? Tai prašau. Sunku apibūdinti ir ilgai užtruktų, bet juk žinote tą puikų jausmą, kai bučiuojiesi ir nenori, kad tai baigtųsi. Tai man taip buvo su E. Ir man niekada nebuvo gana. Ne tik bučiuotis, bet ir laiko su juo.

E buvo tipinis mažo miesto mergišius, draugaudavo po kelias dienas ar savaites su visomis pažįstamomis merginomis. Daugelis jų, be jokios abejonės, buvo mano geros draugės. Ar aš pykau? Ne, baikit juokus. Aš tik laukiau, kada jis pagaliau „išsibučiuos“ su visomis ir grįš pas mane, nes aš nuoširdžiai jį mylėjau. Taip taip, sakiau taip apie kiekvieną simpatiją, tačiau čia buvo rimta. Tada net negalėjau kvėpuoti, kaip buvo sunku, kai E su manimi skirdavosi kas kelias dienas, vėliau vėl siūlydavo draugauti, vėl mesdavo, vėl siūlydavo ir t.t. O aš laukdavau – kantriai ir skausmingai. Kartais ir nelaukdavau – pati imdavausi veiksmų, kad jis išsiskirtų su merginomis. E man „priklijavo“ gyvatės etiketę, sakė, kad gadinu jam gyvenimą, bet aš tik norėjau jo sau, negi galima mane kaltinti?…

Tuo metu rašiau internetinį dienoraštį, natūralu, beveik visi įrašai buvo apie E, tačiau nei karto nerašiau nei vieno blogo žodžio. Net įskaudinta stengiausi jį „suprasti“ (aukos sindromas), o visiems draugams aiškindavau, kad jį DIEVINU ir niekada nenorėsiu jokio kito vaikino. Žinote tą jausmą, kai eidama mokyklos koridoriumi pamatai savo simpatiją ir tavo širdis pradeda vilktis tau iš paskos, o akys išsinarina, žiūrėdamos tą paskutinį megztinio siūlelį, kuris pasislepia už kampo? Man tokia būdavo kiekviena pertrauka mokykloje. KIEKVIENA. Man buvo taip gera jį matyti, tokia glostanti palaima apimdavo visą vidų, skrandyje drugeliai šokdavo lambadą, o galūnės nutirpdavo.

Buvo ne vien skausmingų dalykų, E visada mane prajuokindavo. Su juo viskas buvo taip natūralu, paprasta ir lengva, niekada neapsimetinėjau prieš jį, niekada nesistengiau būti kitokia. Verkdavau, jei norisi verkti, juokdavausi, jei būdavo linksma. Niekada neturėjome nejaukios akimirkos, niekada netylėdavome. Kai „žiūrėdavome“ pas mane filmus, po 15 minučių jau bučiuodavomės, kai „mokiau“ jį chemijos (kurios pati nemokėjau), po 15 minučių jau bučiuodavomės, kai susitikdavome draugų gimtadieniuose, po 15 minučių jau bučiuodavomės laiptinėje, kai eidavome su draugais pasivaikščioti, po 15 minučių jau bučiuodavomės…

Po gerų metų, jis surimtėjo, tačiau mes jau buvome „per dideli“ tokiems beprasmiams santykiams, todėl nusprendėme, jog būsime geri draugai, kurie nebesibučiuos. Jis draugavo su keliomis „rimtomis“ panelėmis, o aš jį visuomet laikiau savo pirmaja meile ir geru draugu. Studijų metu dar buvome susibėgę kokius 4 kartus ( :))))))))) na, sena meilė nerūdija, ką aš galiu padaryti…), tačiau kaskart vis geriau suprasdavome, kad negalime būti kartu. Viskas skambėdavo taip: „aš tave myliu, bet mums neišeina būti kartu„, turbūt geriau paanalizavus šitą santykių modelį, galima būtų nustatyti, kad anokia čia meilė – tiesiog priklausomybė. Ir taip, aš ją jaučiau. Ir dabar jaučiu prisirišimą prie E, nors turiu ilgametį vaikiną ir sieju savo ateitį tik su juo, E yra didžiulė dalis mano tapimo tokia, kokia esu dabar ir aš kaskart jam būnant Lietuvoje mielai susitinku, išklausau apie jo laimes ir nelaimes, apie jo simpatijas, apie jo gyvenimą, planus ir svajones. Nes myliu. Kaip žmogų, kuris praturtino mano gyvenimą pačiomis įvairiausiomis spalvomis ir jausmais. Už tai, E, aš visą gyvenimą būsiu tavo draugė!

Kaip V man priminė ruduo, taip E primindavo žiema. Dalinuosi vienu iš jaukiausių įrašų dienoraštyje apie E (viskas vyko iš tikrųjų, istorija ne šiaip sukurta):

2006.02.05

Jie ėjo, kur vedė akys. Visur blizgėjo sniegas. Ji tylėjo, jis irgi. Tada ji pamatė supynes. Aplink nebuvo nieko. Ji atsisėdo ant jų, bet nesisupo. Jis atsistojo prieš ir pasakė :
– Čia sušalsi, širdele…
– Nejudant man šilčiau.
– O man šalta.
– Tai vaikščiok…
Tada jis pradėjo vaikščioti aplink supynes. Ji užsidengė veidą rankomis ir klausėsi sniego girgždėjimo. Apsukęs ~30 ratų, jis sustojo prieš ją.
– Eikim…
Ji tylėjo. Nejudėjo. Jis priėjo ir norėjo atidengti jos veidą, bet ji nesileido. Jis pamanė, kad ji verkia. Tada švelniai patraukė jos rankas nuo veido ir paėmęs už smakro ėmė kelti jos sušalusį veidelį į viršų. Jis tikėjosi, kad jos akys bus pilnos ašarų, bet taip nebuvo. Ji nesugebėjo verkti, kad ir kaip to norėjosi. Dėl visko. Dėl to, kad viskas taip gerai. Viskas nuostabu.
– Stokis, einam iš čia.
– :)))
– Apeik ir tu vieną mano išmintą ratą.
– Būtinai.

 

Mielas E, visai neseniai tau sakiau, jog laiminga bus ta, kuri praleis su tavimi visą gyvenimą. Tik tu ją gerbk, mylėk ir nelaikyk savaime suprantamu žmogumi. Žinau, kad tavo širdis – auksinė, tik ją reikia šiek tiek „nublizginti“. Nebijok atsakomybės už kitą, tai santykiams suteikia DAR didesnį tvirtumą! Leisk sau pamesti galvą dėl kito žmogaus! Laukiu tavęs savo laiko juostoje, kur galėsim juoktis iki pilvų plyšimo! ♥️

Pabaigai, prieš 12 metų mano kompiuteryje išsaugoto E „pasižadėjimo“ kopija:

Pasižadejimas

Aš, E, pasižadu visada būti tavo ir tik tavo amžinai;]

Parduodamas amžiams;]

Šis pasižadėjimas skirtas Martinai;]]~**

2006-12-22

 

Apie šitą žmogų galėčiau rašyti ir rašyti, ir rašyti, bet jums tikrai atsibostų… Tad užteks tik „pakrapštyto“ paviršiaus! :)))

Zodiako ženklas: SKORPIONAS
Daina: James Blunt – You’re Beautiful

 

– Martina V.

6 thoughts on “tEXt ’bout EX • E.

  1. :}

    Nors romantinės istorijos ir neįeina į mano domėjimosi spektrą, tačiau norėjau tik pasakyti, kad RAŠAI PUIKIAI. Way to go Martina. Linkėjimai!

    1. Neriukai, AČIŪ tau labai už tokius žodžius! 🙂 Man labai malonu, kad užsukai, paskaitei ir dar mane įvertinai!
      Sėkmės tau ir daug daug stiprybės!

  2. Kaip keista skaityti apie visas istorijas 😀
    nes tai tie patys zmones, kuriuos ir as maciau tik VISAI visai is kitos perspektyvos.
    Pvz kas tau atrode kaip ‘kenas’ ir ‘princas’ (T) man atrode kaip ‘niekada su tokiu nedraugauciau’ hahaha
    Arba kas tau atrode kaip mazas pasirinkimas man atrode, kad pasirinkimo kiek nori, bet as nieko nenoriu 😀
    Bet E as irgi maciau kaip mergisiu nors niekada su juo nieko bendro neturejau tik gal tiek, kad jis buvo isimylejes viena is mano geriausiu tuo metiniu geriausiu draugiu :)))
    Bliamba! Tiek prisiminimu 🙂
    Oi budavo dramu tais laikais :)))

    1. Todėl žmonės ir yra skirtingi – vieniems patinka vienas, kitiems – kitas, kai kuriems tas pats… Man T tuo metu atrodė kaip Kenas, nes aš „sukausi“ tarp kitokių žmonių ir jis buvo kažkokia egzotika 🙂 na, o E – toks jo charakteris, mergišius ar ne, merginoms jis vis tiek labai patikdavo!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *