tEXt ’bout EX • A.

Turbūt smalsu, kaip apskritai man kilo idėja rašyti apie buvusias simpatijas (neapsiverčia liežuvis ir pirštai, įvardinti kaip „vaikinus“), juk reikia gyventi šia diena ir mažų mažiausiai galvoti apie EX, nes… daugelio nuomone, jeigu apie kažką vis dar galvoji – tau rūpi. Bet norėčiau paneigti šią mintį paprastu teiginiu – visuomet santykiuose su kitu žmogumi, man labiau rūpėdavo ne tas kitas žmogus, o aš pati. Aš pati SANTYKIUOSE. Stebėdavau, kaip elgiuosi, kaip keičiuosi, kokias klaidas kartoju, kaip klijuoju etiketes ir panašiai. Todėl rašymas ir galvojimas apie buvusias simpatijas tėra savęs reflektavimas, analizavimas, apgalvojimas, ką tuo metu dariau gerai, ką blogai, o ko išvis nereikėjo daryti ir tiesiog TOBULĖJIMAS. Nenorėčiau lyginti savęs su Taylor Swift, kuri daugelį (o gal net visas) savo dainas parašė būtent apie savo EX. Pripažįstu, parašiusi įvadą apie šį projektą pagalvojau „ar tik aš čia nekopijuoju?„, bet dabar viskas susigulėjo ir supratau, kad nei iš tolo neprilygsiu jai, o idėjos ar taip, ar taip kartojasi!

Ši galbūt kvailoka, tačiau, man asmeniškai, labai šmaikšti idėja kilo lygiai tokiomis pat šmaikščiomis aplinkybėmis! Vieną savaitgalį, kai lankiausi pas savo tėvus gimtinėje, ėmiau ieškoti mokyklinės vinjetės, kadangi praėjo jau 10 metų nuo mokyklos baigimo, norėjau Facebook’e surasti visus kartu baigusius žmones ir pasiūlyti organizuoti laidos susitikimą. Mano tėvų rūsys – grynas istorijų ir prisiminimų lobynas, tik aš jam nuo vaikystės turiu fobiją. Todėl visiškai nenutuokiau, ką rasiu nusileidusi vienu aukštu žemiau daugiabučio lygio… Žinoma, su daugeliu mano vaikystės daiktų tėvai jau atsisveikino, nes rūsys gi ne guminis, tačiau aš juos visada mylėjau ir mylėsiu už tai, kad mano vienokią ar kitokią saviraišką jie laiko dideliu turtu… Tad popiergalių ir makulatūros (kas man žiauriai būdinga!) pilnoje dėžėje, tarp žurnalų su mėgstamos grupės plakatais, rankų darbo atvirukų tėvams ir ranka rašytų laiškų, radau savo dienoraščius! Dienoraščio rašymas – vienas iš mano fetish’ų. Nesvarbu, tai sąsiuvinys ar internetinė svetainė, savo gyvenimą fiksavau kaip įmanoma dažniau ir tiksliau, būtent dėl to galiu sukurti labai daug puikių istorijų! Ir prisimenu daug įvykių…

Pirmąjį dienoraštį rašyti pradėjau ketvirtoje klasėje (2000 metais), tačiau teko greitai „rišti“ šitą reikalą, nes mama rado jį ir raudonu rašikliu ištaisė visas klaidas. Pradėjau rašyti į kitą sąsiuvinį, kurį tampydavausi su savimi nuo pirmos dienos. Mama iš pirmojo dienoraščio sužinojo, ką aš įsimylėjusi ir tai buvo daug gėdingiau už tas kelias rašybos klaidas. O tai ir buvo mano pirmoji simpatija!

Kaip rašiau praeitame įraše, tikrųjų vardų neminėsiu, parašysiu tik pirmąją raidę. Kaip ir abėcėlė, taip ir mano „mylimųjų“ sąrašas prasideda raide A. Nors rašyti apie jį pradėjau tik ketvirtoje klasėje, jį labai vaikiškai pamilau antroje klasėje. Nežinau, ar 8 metų vaikus jau traukia priešinga lytis, tačiau A man „į akį krito“ nuo akimirkos, kai pamačiau jį mokyklos koridoriuje. Turbūt daugelio pirmoji simpatija – klasės draugas, kaimynas ar tėvų draugų vaikas. Maniškė simpatija ne išimtis – A buvo ir mano kaimynas, ir berniukas iš paralelinės klasės. Jis buvo labai mielo veiduko, žavingos, šiek tiek drovios šypsenos berniukas, kuris kartu su manimi lankė šokių būrelį po pamokų. Ir (mano didžiausiam pasisekimui) buvo mano šokių partneris! Turbūt mūsų „meilė“ buvo nulemta aukštesnių galių…

Antroje klasėje pasimatymų dar nebuvo, nebuvo ir drąsos prisipažinti meilėje, bet jau trečioje klasėje aš tvirtai teigiau savo draugėms, kad Amano gyvenimo meilė. Jau nuo tada pradėjau kiekvieną simpatiją laikyti gyvenimo meile :))) Kadangi pradinėse klasėse parodyti simpatiją reikšdavo kažkokį keistą reiškinį, berniukai patinkančias mergaites stumdydavo koridoruje, kišdavo „padnoškes“ arba užtrenkdavo tualetuose. Jeigu taip nutikdavo – būk patenkinta, tu jam patinki! Supratau, kad A patinku pakankamai greitai, jis buvo drovus prie manęs, tačiau labai kietas prie savo draugų. Tipinis vyras, ar ne?… Kieme jis su manimi beveik nebendraudavo, tik vis pagaudavau jo žvilgsnį. Bet ką vaikas, sulaukęs 9-10 metų gali suprast apie tai, kas vyksta viduj? Ir jei visi kiti mušinėja kamuolį kieme, juk tu neisi su mergaite už rankų susikibęs…

Taigi, iki penktos klasės, nors mokėmės greta, gyvenom greta, šokom susikibę – tiek iš tos simpatijos ir tebuvo. Žvilgsniukai, „traukimai per dantį“ ir kažkokia užslėpta romantika. Penkoje klasėje, kai buvome pakankamai suaugę vaikščioti po visą mokyklą, prasidėjo susirašinėjimas rašteliais. Parašai, tada ieškai visoje mokykloje, kur jam vyksta pamoka ir įkiši raštelį į ranką. Arba perduodi jo draugams. Jie perskaito, pasityčioja ir atrašo už jį. Bet kaip pridera – žinojau, koks A raštas – smulkus ir visai ne vištos kojos. Per Šv. Valentino dieną gavau mini atvirutę, kurioje buvo parašyta: „Su Valentino diena ar draugausi su manim“ – o Dievai, kokia laiminga tada buvau! Tikrai žinojau, kad tos smulkios raidės A! Ar sutikau? TAI AIŠKU! Tai buvo mano pirmoji draugystė. Manau, kad ir pati trumpiausia. Susitikom kieme per pertrauką, pasakiau jam, kad sutinku draugauti su juo. Jo draugai juokėsi iš už kampo, mano draugės šypsojosi iš už kito kampo. A taip susigėdo, kad kitą dieną atsiuntė raštelį, jog nebenori draugauti. Tai va.. :)))) Turbūt nuo šitos vietos, tapau infektuota trumpoms draugystėms. Ar verkiau? Ne, bet eina šikt, kokia pažeminta jaučiausi! Tai aš arba patinku, arba ne. Jei patinku – pabandom, jei ne – kam siūlyti? Logiška… Dabar! Tada buvo nulis logikos ir 100% draugų įtakos. Bet kai tau 10 metų, kaži, kas nugali – jausmai ar draugai?

Po šito „pažeminimo“ aš dar bandžiau aiškintis su juo, organizavau susitikimus mokyklos kieme, bet jis labai bijojo su manim susitikti. Ir veltui… Pamenu, jog paskutiniame raštelyje parašiau, jog organizuoju mūsų vestuves, greta mokyklos esančio darželio pavėsinėje, netgi tikslią valandą įrašiau. Atsakymo negavau, tačiau ėmiau planuoti tuoktuves. Su draugėmis iš namų pasiėmėme netikrų gėlių, kurios atstojo puokštę, baltą skarelę, kuri atstojo nuometą, persirengiau į baltą puošnią suknelę, ant lapo surašėme priesaikas ir liudijimą, kad esame sutuoktiniai. Darželio pavėsineje laukėme A gal pusvalandį, jis nepasirodė ir aš beprotiškai supykau. Buvau mėgėja kažką sugalvoti ir nesulaukusi pritarimo supykti. Po to karto meilė baigėsi. Pamaniau, kad esu pakankamai „faina„, kad susirasčiau kitą mylimąjį. Šeštoje klasėje, pildydama dienoraštį apie A rašiau taip: „Paskui A (6a) (kurį kažkada mylėjau) E pasakė, kad stovykloje Š norėjo draugauti su A, bet jis nenorėjo“ (patikėkite, mano dienoraštyje tiek intrigų, kiek per visus Sekso ir miesto sezonus sudėjus), taigi, greitai išgijau nuo pirmosios nelaimingos meilės.

Paauglystėje su A tapome gerais draugais ir prisimindavome vaikystės simpatiją, kaip labai mielą dalyką. Ne kartą juokėmės ir iš mano organizuotų vestuvių ir A man prisipažino, jog iš tiesų jam patikau, tačiau tokiuose metuose merginos jam nereikėjo. Iki pat dvyliktos klasės juokais vienas kitą vadindavome vyru ir žmona, dažnai susitikdavome bendroje kompanijoje, leisdavome kartu laiką, kaip tikri kaimynai kartu eidavome į anglų kursus ir rūpinomės vienas kitu. Kaip draugai. Ir šiaip jau – A yra viena sudėtingesnių asmenybių, kurias pažįstu. Kaip ir visi kiti mano EX. Nes su lengvomis asmenybėmis man nėra jokių iššūkių!

Kadangi esu pamišusi dėl zodiakų ir muzikos, užklijuosiu kiekvienam EX po etiketę, šįkart apie A:
Zodiako ženklas: DVYNYS 
Daina: tiesą sakant, net nepamenu, kokia daina buvo „mūsų“, bet tais laikais turėjau tik Britney Spears ir Spice Girls kasetes, tai turbūt viena iš jų dainų!

Taigi, A, linkiu tau pozityvo kiekviename tavo žingsnyje ir gyvenimo sprendime! Ačiū už tą smagią pirmąją draugystę, kuri tęsiasi iki dabar ♥️

Kviečiu komentaruose pasidalinti trumpa (arba ilga) savo pirmosios simpatijos istorija! Koks jis/ji? Kokioje „stadijoje“ jūsų santykiai dabar? Juk smagu prisiminti tą vaikišką naivumą ir nekaltus jausmus…

 

– Martina V.

3 thoughts on “tEXt ’bout EX • A.

  1. Pirma mano meile buvo tuomet, kai su tuo metine geriausia drauge nuspredmene isimyleti. 😀
    Taip kad reikejo pasirinkti ka isimylesiu ir pasirinkau aisku nelaiminga meile…
    Savo kaimyna, kuriam rasiau meiles laiskus! Kuriuos aisku visi jo draugai skaite.
    As ir mano pussesere dar ir dabar juokiames is to kaip stipriai as buvau isimylejus Minde o ji Deivi.
    Skirtumas tik tas, kad ji is tikruju draugavo su savo meile, o as tiesiog mylejau platoniskai ir planavau musu vestuves 😀 nors nei vieno pasimatymo niekada nebuvo, o ir kaip sirdi skaudejo nes mano meile manes nemyli.

    1. :)))) pirmos meilės tokios ir būna dažniausiai – platoniškos, kartais net neišsakytos susižavėjimo objektui 🙂

Komentuoti: G Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *