Žyma: poster

XX

–      A, jaunasis Smitas, – sarkastiškai tarė Vladimiras.
–      Čia jis? – suktelėjęs galvą į mane paklausė Haris.
–      Jis? – tokiu pat tonu pasitikslino Volodia. – Aš jos vyras. O tu, mano mielas drauguži, jei nori dar kartą išvysti savo motiną, turėtum nešdintis iš čia.
Vladimiras artėjo prie mūsų ir aš išsigandau, kad jis paleis į darbą kumščius, kaip dažniausiai mėgdavo tvarkyti reikalus ar pašalinti nepageidautinus asmenis. Stojau prieš Harį jį užstodama, pajutau jo rankas ant pečių ir išgirdau:
–      Vis dar vyras, tačiau nebe ilgam.
Volodia stabtelėjo ir skardžiai nusikvatojo. Baigęs savo juoko tiradą, vyras sukryžiavo rankas ant krūtinės ir ramiai kalbėjo:
–      Klausyk, piemenuk, ačiū, kad palinksminai mano žmoną, kol manęs nebuvo šalia, bet daugiau tavo paslaugų nebereikia. Eliza persigalvojo ir nebesiskirs su manimi, todėl prašau išeiti.
–      Manau, tu vienintelis, kuris turi iš čia išeiti, – atkirto Haris ir jaučiau jo įtūžį, nes mano pečius jis spustelėjo kiek stipriau nei įprastai.
–      Eliza? – ištiesęs rankas į mane kreipėsi Vladimiras. – Juk pameni mūsų vakarykštį pokalbį?
Jis stovėjo iššiepęs dantis, o žvilgsnis reikalavo pasitraukti nuo Hario. Giliai įkvėpiau ir žengiau į priekį, prisiminusi vakarykščius rimtus vyro grąsinimus Hario atžvilgiu. Atsisukau į vaikiną, meiliai žvilgtelėjau ir tyliai tariau:
–      Hari, aš tau paskambinsiu.
Jis išskėtė rankas į šonus nieko nesuprasdamas.
–      Elizabeta, nesileisk įbauginama šio avigalvio. Eime su manimi, – kalbino Haris.
Žinojau, kad man išėjus, Vladimiras tuoj pat būtų pasivijęs ir geriausiu atveju sumušęs ir mane, ir jį, o blogiausiu… Būtų išsitraukęs ginklą, kurį visuomet nešiojasi su savimi. Tą akimirką apie nieką kitą negalėjau galvoti, tik apie Hario saugumą, todėl dar kartą pakartojau:
–      Aš tau paskambinsiu.
–      Aš tavęs su juo nepaliksiu, – priėjęs ir suėmęs mano skruostus nenusileido jis.
–      Girdėjai ką ji pasakė? Išnyk iš čia, – už alkūnės mane sugriebęs Vladimiras timptelėjo prie savęs.
Haris, pagautas impulsyvumo, šoktelėjo į priekį, norėdamas vožtelti jam, tačiau aš sustabdžiau vaikiną ir raminau:
–      Ne ne ne, Hari, prašau, išeik. Viskas gerai.
Jis atsitraukė, nuleido rankas, atsiduso ir piktai žvelgdamas į Volodią išlemeno:
–      Tik pabandyk jai ką nors padaryti…
Tada pažvelgė į mane, nusivylęs apsilaižė lūpas, pasikasė pakaušį ir apsisukęs dingo už durų. Stovėjau nusisukusi nuo Vladimiro, o ašaros kaip pupos krito ant marškinių.
–      Dar kartą jį čia pamatysiu, prisiekiu, jam netyčia nutiks nelaimė.
–      Vladimirai, kaip tu gali grasinti visiškai niekuo dėtam žmogui? Ką jis tau padarė? Pyk ant manęs, keršyk man, bet net nebandyk jo liesti! – apsiašarojusi atsisukau ir rėkiau jam.
–      Aš negrasinu. Tik sakau, kad visko gali būti…
Suurzgusi apėjau vyrą ir nulėkiau į dušą. Norėjau nusiprausti visus Vladimiro prisilietimus, visą skausmą, kurį jis man sukėlė ir apgalvoti, ką darysiu toliau. Norėjau pasakyti tėvams apie skyrybas, tačiau žinojau, jog tuomet Darsė papasakos jiems apie Harį, o tada aš tikrai nesulauksiu jų palaikymo skyrybų byloje… Buvau visiškai viena, vienintelis Haris buvo mano ramstis, tačiau to neužteko. Jis buvo bejėgis prieš Vladimirą ir aš labai bijojau, jog žengus rimtą žingsnį, vyras tikrai pakenks Hariui. Išsimaudžiusi likau vonioje, nes tai buvo vienintelė vieta, kurioje galėjau užsirakinti ir būti viena. Paėmusi telefoną paskambinau Hariui, kuris susinervinęs rėkė į ragelį:
–      Elizabeta, jis tau grasino? Nebijok, aš tave apsaugosiu!
–      Aš dėl savęs visiškai rami, Hari, bijau dėl tavęs… – kuo tyliau kalbėjau. – Sakiau, kad beviltiška reikalauti skyrybų…
–      Pasikalbėsiu su advokatu, jis patars, ką daryti tokiu atveju. Pasakysi jam, kad vyras tau grasina!
–      Hari, tai padėtis be išeities. Prašau, būk atsargus…  Vladimiro detektyvas sekė kiekvieną mūsų žingsnį, todėl dabar gali sekti tave, nedaryk nieko įtartino. Aš pasistengsiu kuo greičiau su tavimi susitikti, jei tik tas gyvulys paleis mane iš akiračio.
–      Nesąmonė, Elizabeta, tu laisvas žmogus, kodėl leidiesi įbauginama? Aš su tavimi, apginsiu tave nuo jo ir nuo viso pasaulio, jei tik to reikės. Prašau, nenuleisk rankų, – maldaujamai kalbino mane Haris.
–      Tu esi nuostabiausia, kas nutiko mano gyvenime, – verkdama murmėjau.
–      Nusiramink… Būk stipri ir kovok su juo. Aš dėl tavęs padarysiu viską.
Išgirdau garsų beldimą į vonios kambario duris, kurį palydėjo griežtas rusiško akcento balsas:
–      Eliza, lįsk iš vonios! Važiuojame pas tėvus!
–      Aš pažadu tau pranešti kiekvieną smulkmeną, turiu eiti, Hari, – nepalaukusi, kol jis atsisveikins padėjau ragelį ir nusišluosčiusi ašaras išėjau iš vonios kambario.
Vladimiras sulaikė mane už rankos tardamas:
–      Paskutinį kartą susitiksi su tuo garbanotu juokdariu ir atsisveikinsi, kitaip apie tavo darbelius sužinos tie, kurie vertina tave kaip itin inteligentišką aukštuomenės damą.
–      Kokią teisę turi man grasinti? Aš nesu tavo nuosavybė, Vladimirai. Net atėmęs iš manęs garbę, artimuosius ir viską, kas man brangu, nepriversi tavęs pamilti! – sušukau ir nuėjau į drabužinę.

Kelias dienas ryšį su Hariu palaikiau tik žinutėmis, nes Vladimiras sekiojo iš paskos lyg magnetas ir neleido man ramiai net nusiprausti. Tas dienas gyvenome pas tėvus, nes jis su tėvu organizavo savo gimtadienio vakarėlį ir partnerių suvažiavimą. Sėdėdavau terasoje visiškai atsijungusi nuo šio pasaulio, svajodama apie tai, kas galėtų nutikti, jei aš pabėgčiau su Hariu… Vladimiras iškapstytų mane iš po žemių. Pasaulyje jis turi tiek daug ryšių, jog aš nebūčiau saugi netgi Šiaurės Ašigalyje… Ką jau kalbėti apie Harį. Volodia buvo rimtai pasiruošęs pribaigti ne tik mūsų su Hariu santykius, bet ir jį patį. Prisiminusi Vladimiro reikalavimą išeiti iš darbo, sugalvojau puikų planą, kaip pabėgti iš namų. Pačiame vakarėlio organizavimo įkarštyje, kai jis daugiau dėmesio skyrė planavimui, pasakiau, jog vykstu į darbą. Nors Volodia įtariai mane nužvelgė, leido važiuoti vienai, tad aš išbėgusi išsitraukiau telefoną ir susitariau su Hariu susitikti kavinukėje, kurioje pirmą kartą kartu papietavome. Nekantriai laukiau jo prie staliuko vis žvalgydamasi aplink, ar manęs niekas neseka, nestebi ir galų gale, ar niekas nefiksuoja kiekvieno mano judesio. Haris tiesiog įsiveržė į kavinę ir jį pamačiusi stryktelėjau nuo kėdės, apkabinau iš visų jėgų tarškėdama:
–      Kaip aš tavęs pasiilgau!
Atsitraukusi ėmiau bučiuoti jo rausvas lūpas, tada dar kartą apkabinau ir nenorėjau paleisti. Haris pasodino mane ant kėdės ir pritūpęs šalia paklausė:
–      Kaip tu?
–      Nežinau, Hari… Viskas vyksta tikrai ne taip, kaip planavome.
–      Advokato neradau agentūroje, o jo telefonas išjungtas. Reikia bandyti kreiptis į kitą… – sumišęs blaškėsi Haris.
Susiėmiau už galvos ir tariau:
–      Matai, jau dingsta žmonės… Patikėk, Vladimiras pašalins kiekvieną, kuris padeda man, todėl aš labai bijau dėl tavo saugumo.
–      Dėl manęs jaudinkis mažiausiai, Elizabeta, man nieko nenutiks. Jei jis ir toliau grasins, pasiskųsime policijai.
–      Neturime jokių įrodymų, patikėk, jis labai atsargus. Mes niekada nelaimėsime prieš jį.
–      Tuomet mes jį pašalinsime iš kelio! – ryžtingai tarė Haris.
Apstulbusi pakėliau į jį akis ir sudrausminau:
–      Net negalvok apie tai! Neleisiu tau teptis rankų ir nusiristi iki jo lygio!
–      Tada išvažiuokim iš čia! – dar ryžtingiau šūktelėjo jis ir atsisėdo šalia manęs.
–      Tu mokaisi, tavo grupė pasirašo sutartį su prodiuseriu ir įrašų kompanija, be to, jis ras mus bet kokiame Dievo užmirštame kampelyje…
Haris nuleido galvą ir staiga mestelėjęs garbanas atgal paklausė:
–      Tai kokią išeitį tu matai?
Aš žiūrėjau į jo liūdnas, nusivylimo kupinas žalias akis, paėmiau už rankos ir glostydama plaštaką atsakiau:
–      Turiu paklusti Vladimirui, jei noriu, kad visi mano artimieji būtų saugūs.
–      Ir ko jis reikalauja?
–      Grįžti į Maskvą.
–      Ir kas tada? Ir toliau gyvensi apgaulėje, nelaiminga ir nepatirdama meilės?
–      Bijau rizikuoti mylimais žmonėmis.
–      Ne ne ne, turi būti kita išeitis! Leisk man kelias dienas pagalvoti, aš tikrai rasiu būdą, kaip viską sutvarkyti. Paklausiu Styveno, kur dingo jo dėdė ir pasidomėsiu, ką reikia daryti tokiu atveju, kaip gauti įrodymų, jog tavo vyras tau grasina.
Hario pasiryžimas glostė man širdį, žinojau, jog visi reikalai, kurių jis imasi su tokiu ryžtu, pasiekia puikių rezultatų, tad leidau jam viską tvarkyti taip, kaip nori.
–      Tik būk atsargus, niekada sau neatleisčiau, jei tau kas nors nutiktų dėl mano kaltės, – paglosčiusi jo skruostą išlemenau.
–      Tu atrodai visiškai išsekusi, pavalgykim.
Haris užsakė sriubos bei salotų ir mes šnekučiavomės apie jo grupės sėkmę susitikime su prodiuseriu. Džiaugiausi, jog bent jau vienas šviesos spindulėlis šviečia šiomis tamsiomis dienomis. Pradėjus ragauti trintą morkų sriubą, mane ėmė pykinti. Iš pradžių maniau, jog mano skrandis tiesiog atsisako normalaus maisto, nes pastaruoju metu dėl patiriamo streso užkandžiavau tik sūreliais ar šaltais vaisiais. Tačiau po kiekvieno šaukšto darėsi vis blogiau, tad greit pašokusi nuo kėdės, nulėkiau į tualetą. Vos spėjusi įpulti į kabiną, išvėmiau visą skrandžio turinį. Skrandį tampė į visas puses ir po sekundėlės viskas vėl pasikartojo, nors ir nebeturėjau ko išvemti, tam pasitarnavo skrandžio tulžis. Graužė visą gerklę ir skaudėjo stemplę, tad pasibaigus pykinimui dar kurį laiką stovėjau palinkusi prie klozeto. Pagaliau priėjau prie veidrodžio, servetėle nusivaliau lūpas ir praskalavau burną. Grįžus prie staliuko, Haris išsigandęs paklausė:
–      Kas nutiko?
–      Nežinau, tiesiog supykino…
Pasikviečiau padavėją ir paprašiau atnešti žalios arbatos, kuri visada nuramindavo mano skrandį.
–      Viskas dėl streso. Tik nesusirk bulimija… – rūpestingai žvelgdamas kalbėjo Haris.
–      Tai tik stresas.
Daugiau valgant pykinimo priepuolių nebepasitaikė. Turėjau mažai laiko, buvau sugalvojusi, jog apgausiu Vladimirą pasakydama, kad konservatorijoje nebuvo direktoriaus ir jo sekretorės, kuriems turėčiau įteikti atsistatydinimo dokumentus. Tik taip galėjau laimėti daugiau laiko… Kadangi kitą dieną turėjo vykti iškilmingas Vladimiro gimimo dienos vakarėlis, po jo jis norėjo vykti į Maskvą, o aš jaučiau, jog be manęs jis nepaliks Anglijos. Dar kelias minutes pasėdėjome su Hariu ir man teko važiuoti namo.
–      Tik nepamiršk būti budrus, Hari, – glostydama jo plaukus prašiau. – Pabandysiu dar kurią dieną ištrūkti.
Žodžiai „myliu tave“ buvo per menki apibūdinti mano savijautai. Buvau panaši į vilkę, kuri gina savo guolį, buvau pasiryžusi paklusti savo vyrui, kad tik Hariui nekiltų pavojus. Ypač dėl mano kaltės…
Grįžus namo, buvo ramu. Iš terasos sklido kepamos mėsos kvapas, todėl aš iškart nuskubėjau ten, su nusivylimu pranešti Vladimirui apie nepavykusį susitikimą su viršininku.
–      Sveiki, – pasisveikinau įėjusi. – Deja, jokio atsakingo asmens konservatorijoje nebuvo, teks apsilankyti ten kitą dieną… Turbūt visi dar atostogauja ir sugrįš tik likus savaitei iki mokslo metų.
Kalbėdama vis žvelgiau į Vladimirą, kuris akylai stebėjo mane primerkęs akis, retkarčiais pažvelgdamas į savo milžinišką mobilųjį telefoną.
–      Eime į vidų, brangioji, parodysiu, kokią suknelę rytojaus vakarėliui tau nupirkau, – padėjęs aparatą ant stalelio atsistojo jis.
Tolumoje mačiau mamą, kuri tvarkė gėles ir iškėlusi rankas mojavo man. Pamojavau ir aš, o tada dingome iš terasos.
–      Lipk į viršų, – griežtai įsakė Vladimiras.
Nuojauta kuždėjo, kad tikrai ne prabangios suknelės apžiūrėti einame… Nuleidusi galvą lipau į antrą aukštą milžiniškais mediniais laiptais ir net neatsigręždama mintyse keikiau Volodią. Įėjus į mūsų kambarį, jis užtrenkė duris ir tuoj pat užsipuolė:
–      Sakai, nebuvo atsakingo asmens? Nuo kada dėl tavo atsistatydinimo rūpinasi mokinys?
Supratau, jog Vladimiro pakalikai sekė mane į susitikimą su Hariu. Giliai atsidusau ir nuleidau galvą.
–      Pirmadienį pats tave nuvešiu į konservatoriją, supratai?
–      Kur dingo mano advokatas? – nereaguodama į jo aiškinimus paklausiau.
–      Pamiršk tą advokatą, tau jo tikrai neprireiks. Štai, pasimatuok suknelę, – apsisukęs jis paėmė baltą dėžę ir įbruko man į rankas. – Ir renkis pagal savo amžių, nes dabar atrodai kaip nesubrendusi paauglė.
Vladimiras paniekinančiai mane nužvelgė ir apsisuko durų link. Jas pravėręs stabtelėjo, atsisuko ir pridūrė:
–      Beje, tikiuosi, kad tavo meilužis mėgsta važinėti viešuoju transportu.
Nusijuokęs jis ketino eiti į koridorių, tačiau išgirdusi jo komentarą mečiau dėžę ant lovos ir pribėgusi čiupau jį už rankos rėkdama:
–      Ką padarei Hariui?
Volodia stovėjo išsišiepęs ir pakėlęs antakius, lyg tai būtų pokštas.
–      Ką tu jam padarei? – purtydama jo ranką kamantinėjau.
–      Kelyje visko pasitaiko… – šypsodamasis linksėjo galva vyras ir išlaisvinęs savo ranką, nuėjo koridoriumi laiptų link.
Nieko nelaukusi išsitraukiau iš rankinės telefoną ir paskambinau Hariui. Kurį laiką jis neatsiliepė, todėl supanikavusi iškart skambinau antrą kartą. Vos išgirdusi žemą balsą, puoliau klausinėti:
–      Kas nutiko, Hari? Ar viskas gerai?
–      Nelabai… Sankryžoje į mane rėžėsi kažkoks psichas.
–      O Dievulėliau… Kaip tu? Sužeistas? – nerasdama sau vietos trypiau kambaryje.
–      Ne, tik keletas šukių susmigo į ranką, bet viskas gerai. Dabar svarbiau parašyti pareiškimą, nors tas banditas akimirksniu pabėgo.
–      Kaip tai šukės susmigo į ranką? Tu ligoninėje?
–      Viskas gerai, Elizabeta, nusiramink. Man jau ištraukė šukes ir susiuvo žaizdas.
–      Tai Vladimiro darbas, Hari… Kada viskas įvyko?
–      Kai tik išėjau iš kavinės, pavažiavus porą kvartalų nuo Vudgryno. Kodėl sakai, kad tai jo darbas? – sunerimo vaikinas.
–      Jis ką tik užsiminė apie tai, paminėdamas tave ir viešąjį transportą. Hari, tai nesiliaus, kol aš neišvyksiu. Tai dar tik lašas jūroje, neįsivaizduoji, koks žiaurus yra Vladimiras, – susigraudinusi murmėjau. – Nenoriu, kad tau nutiktų kas nors baisesnio…
–      Prisiekiu, aš jį pribaigsiu! – nors ir tyliai, tačiau labai piktai ištarė Haris.
–      Ir kas iš to? Tau visas gyvenimas prieš akis, nori jį praleisti kalėjime? – šaukiau ant jo. – Jis nevertas tavo laisvės.
–      Nevertas ir taviškės!
–      Aš ką nors sugalvosiu, tik prašau, būk atsargus… Ir atleisk, kad negaliu tavęs slaugyti, kai tau to labiausiai reikia.
–      Negaliu net pagalvoti, kad esi su tuo gyvuliu.
–      Dar kartą sakau, būk atsargus, turiu bėgti, – išgirdusi žingsnius prie durų mečiau telefoną ant lovos.
Kur buvusi, kur nebuvusi į kambarį įsiveržė Darsė. Tik jos pašaipų ir ironijos man trūko šią akimirką iki visiško išprotėjimo.
–      Tai ką, sesute, atostogos Britanijoje baigėsi? – nusijuokė ji.
–      Darse, išeik iš mano kambario, noriu pabūti viena.
–      Tu taip nepagarbiai elgiesi su savo vyru, jog aš negaliu būti su jumis vienoje patalpoje. Jis tau duoda viską!
Žvilgtelėjusi į kaspinu papuoštą dėžę sesuo sukryžiavo rankas ant krūtinės ir tęsė toliau:
–      Perka prabangiausias sukneles, skrenda pas tave švęsti savo gimtadienio, o tu vaidini ledo karalienę. Seniai būčiau tave papurčiusi.
–      Iš kur žinai, kad manęs nepapurto?
–      Toks atsidavęs žmogus kaip Vladimiras bando savo gerumu tave papirkti ir tu tuo kuo puikiausiai pasinaudoji. Man jo gaila…
–      Tai padėk man su juo išsiskirti, tada gal jo nebegailėsi? – ironiškai šyptelėjau Darsei ir atsidariau dėžę, kurioje gulėjo dailiai sulankstyta raudona suknelė.
Sesuo giliai atsiduso, lyg norėdama kažką pasakyti, tačiau ją išblaškė ištrauktos suknelės grožis. Ji tikrai buvo pritrenkianti: ilga, aptempta kraujo raudonumo šilkinė suknelė be petnešėlių. Apžiūrėjusi drabužį, padėjau ant lovos, šalia dėžės ir žvilgtelėjusi į Darsę dar kartą paklausiau:
–      Na, tai padėsi man išsiskirti?
Atsitokėjusi ji papurtė galvą, pažvelgė į mane ir suraukusi kaktą išlemeno:
–      Nedarysiu gėdos nei šeimai, nei Vladimirui.
Tada pasisuko ir nervingai žingsniuodama paliko mane vieną kambaryje. Atsisėdau ant lovos, suėmiau suknelę ir negalėjau išmesti iš galvos to, ką Volodia padarė Hariui. Jaučiau pilną atsakomybę už šį įvykį, todėl sąžinės graužatis varė mane iš proto. Negalėjau būti su Hariu, negalėjau rūpintis juo, negalėjau nieko… Buvau visiškai užspęsta į kampą. Paklūstant Vladimirui įskaudinsiu Harį ir save, o tai buvo itin skausminga po to, ką mes kartu išgyvenome, tačiau nevykdydama jo norų, nežinojau, kas gali nutikti mano mylimiausiems žmonėms. Visko buvo per daug ir aš jaučiausi per silpna panešti visą šią sunkią atsakomybės naštą. Norėjosi pačiai pasitraukti iš šio pasaulio, kad niekam dėl manęs nekiltų joks pavojus…

Išaušus kitai dienai, mane ir vėl ėmė pykinti. Maniau, kad mano nervai visiškai pakrikę, jei dėl streso imsiu kasdien vemti. Praleidus rytą tualete, teko atrasti savyje jėgų važiuoti su mama ir Darse į grožio saloną, kur mums atliko įvairias procedūras, sušukavo ir papuošė vakarui. Tikrai mažiausiai norėjau rodytis Vladimiro gimtadienyje, kai jaučiausi lyg išgręžta kempinė, o juolab, kai jo taip nekenčiau… Vakaras prasidėjo nuo puikios vaidybos prieš svečius: rinkosi įvairaus plauko verslininkai, turtingi ir žinomi žmonės, todėl Volodia vertė mane visur vaikščioti kartu su juo ir plepėti su susirinkusiais asmenimis. Nei vienam neturėjau ką pasakyti, nes mintyse buvo tik Haris ir mano skyrybos. Vaikščiojau su taure šampano, laukdama, kada visas spektaklis baigsis. Atėjus deserto metui, gavau gabalėlį torto ir paėmusi desertinę šakutę atsignybiau kąsnelį. Vos jį įsidėjus į burną ir vėl pajutau šleikštulį viduje, todėl metusi įrankį bei servetėlę ant staliuko, nuskubėjau į tualetą. Viešbučio viešieji tualetai buvo prabangiai įrengti, todėl vemti juose buvo šiek tiek žema, tačiau nieko negalėjau pakeisti. Susiėmusi plaukus tupėjau virš klozeto bandydama suprasti, kas darosi mano organizmui. Kol tualete buvau viena, jaučiausi jaukiau, tačiau išgirdusi aukštakulnių kaukšėjimą ant marmurinių tualeto grindų sustingau ir nustojau spjaudytis besikaupiančiomis seilėmis.
–      Eliza, ar tu čia? – išgirdau mamos balsą.
Pasidarė kiek ramiau, tačiau vis tiek nenorėjau, kad mama mane pamatytų tokios būsenos. Sumykiau, kad ji suprastų, jog esu čia. Ji pabeldė į kabiną paklausdama:
–      Ar viskas gerai?
–      Taip, tuoj išeisiu.
Palaukusi, ar daugiau nepasikartos vėmimas, nuleidau vandenį ir išėjau iš kabinos.
–      Kodėl taip greitai išbėgai?
–      Užsimaniau į tualetą, – šyptelėjusi praėjau pro ją ir pasilenkiau virš kriauklės išsiskalauti burną.
–      Tave pykina, dukra? – rūpestingai šalia atsistojusi domėjosi mama.
Kurį laiką skalavau burną, todėl nieko neatsakiau, tačiau pakėlusi akis veidrodyje pamačiau sutrikusį mamos žvilgsnį.
–      Ne… – sumykiau.
–      Pastebėjau, kad vėmei ryte, vemi ir dabar… – įtariai kalbėjo ji.
–      Ką nori tuo pasakyti? – atsitraukusi nuo kriauklės paklausiau.
–      Na, tai gali reikšti, jog tu laukiesi, brangioji, – kiek džiaugsmingiau tarė mama.
Po jos sakinio mane ištiko lengvas šokas. Niekada nebūčiau apie tai pagalvojusi ir net nelaikiau to vienu iš pykinimo priežasčių. Stovėjau išpūtusi akis žiūrėdama į mamą, kuri sudėjusi delnus su pasididžiavimu žvelgė į mane.
–      Ne, mama, tai tik stresas… – teisinausi.
–      Juk tu neturi dėl ko nervintis! Pagalvok, nuo jūsų kelionės su Vladimiru pradžios praėjo jau trys su puse savaitės, kaip tik po tiek laiko moterį ima pykinti! – lyg enciklopedija dėstė paskaitą mama viešbučio tualete.
Jos žodžiai lyg dartų strėlytės viena po kitos lėkė man į paširdžius, nežinojau, ką galvoti ir pasakyti mamai, kuri nesitvėrė savame kailyje, atrodė, kad laukiasi ji pati…
–      Nejau mano svajonė išsipildė? – suplojusi rankomis sušuko ji.
–      Nusiramink, aš tikrai nesilaukiu, – suėmusi ją už pečių nuraminau.
–      Dėl visa ko, nusipirk nėštumo testą arba nueik pas ginekologą, nes aš nekantrauju sulaukti žinios, jog pagaliau tapsiu močiute!
Pokalbis su mama man sugadino ir taip sugędusį vakarą. Nenustojau galvoti apie laukimosi galimybę, tačiau jei tik per tris savaites po lytinio akto galima sužinoti apie nėštumą, vadinasi, aš laukiuosi Hario vaiko. Vien pasvarsčius šią galimybę, man iš rankų iškrito rankoje laikyta taurė. Vladimiras sutrikęs atsisuko į mane ir paklausė, ką aš darau.
–      Prastai jaučiuosi… Noriu važiuoti namo.
–      Bet vakarėlis dar nesibaigė, nedrįsk palikti manęs vieno, – apsimestinai šypsodamasis pro dantis košė vyras.
Staiga prie mūsų pribėgo mama ir paklausė, ar aš gerai jaučiuosi.
–      Vladimirai, manau, kad Elizai reikia poilsio, pastaruoju metu ji tikrai atrodo išsekusi… Gal norėtum važiuoti namo, dukra?
Mačiau, jog Volodia susinervino dėl mamos įsikišimo į pokalbį, tačiau prieš ją žentas negalėjo pasirodyti esąs beširdis niekšas, todėl jis rūpestingai apglėbė mane ir tarė mamai:
–      Žinoma, tuoj pakviesiu vairuotoją, pabūkite su ja.
Buvo jau beveik antra valanda, todėl natūralu, jog norėjau poilsio po tokios ilgos dienos bei pykinimų, o ypač dabar, kai pečius užgulė dar vienas rūpestis… Kartu su manimi grįžo ir tėvai, teisindamiesi, jog amžius jiems nebeleidžia lygiuotis į „jaunimą“. Grįžus mama dar kurį laiką neatstojo nuo manęs reikalaudama, kad nusipirkčiau nėštumo testą.
–      Gerai, mama, jei rytoj ryte mane dar pykins – nuvažiuosiu į vaistinę, tik leisk man eiti miegoti, – pažadėjau jai, kai stovėjome dviese virtuvėje. – Ir kurį laiką apie visa tai niekam neprasitark, nenoriu skleisti gandų.
Atsigulusi varčiausi dar gerą valandą galvodama, kokią sumaištį mano, Vladimiro ir Hario gyvenime atneštų kūdikis… Bijojau net pagalvoti, kokia būtų Vladimiro reakcija, sužinojus, jog laukiuosi ne jo atžalos, kaip tai pakenktų Hariui, jo karjerai ir mokslams, ką sakytų tėvai ir ką pašnibždomis kalbėtų aplinkiniai. Ir taip stovėjau ties praraja, nežinodama kaip elgtis dėl skyrybų, jei dar sužinočiau, jog laukiuosi – tikrai neištverčiau. Jaučiau, kaip naktį į lovą įvirto girtas Volodia, tačiau susigūžusi į kamuoliuką lovos krašte, apsimečiau, jog miegu.

Ryte pabudau anksti, išsiropščiau iš lovos ir nuėjau į vonią. Nejaučiau pykinimo, tad nusprendžiau, kad mamos spėlionės buvo klaidingos, tačiau maudydamasi visgi nutariau nuvažiuoti į vaistinę, kol Vladimiras dar miega ir negali pasiųsti savo sargybinių manęs sekti. Greitai susiruošusi patyliukais išsliūkinau iš kambario, nusileidau į apačią tikėdamasi sutikti tėtį, kuris visuomet būdavo ankstyvas, tačiau name tvyrojo mirtina tyla. Nedrumsdama ramybės išėjau iš namų ir užvedusi variklį, nurūkau į Enfildo centrą. Beprotiškai norėjau susitikti su Hariu, tačiau nebūčiau sugebėjusi jam paaiškinti, kodėl važiuoju į vaistinę pirkti nėštumo testo, o be to, turėjau labai mažai laiko, tad parašiusi Hariui žinutę, kurioje paklausiau apie jo savijautą, iš centro važiavau tiesiai į namus. Namiškiai jau buvo pabudę, tačiau visi apsimiegoję slampinėjo svetainėje su chalatais, toliau gurkšnodami šampaną ir dalindamiesi vakarėlio įspūdžiais.
–      Kur buvai? – paklausė koją ant kojos sukėlęs Vladimiras, kai aš pasirodžiau.
–      Mieste… – atsakiau ir užbėgau į kambarį, kad galėčiau paslėpti nėštumo testą.
Kol Vladimiras ruošėsi antrosios dienos vakarėliui su verslo partneriais, aš turėjau progą pasikalbėti su Hariu, dėl kurio pastaruoju metu labai jaudinausi. Kiekvieną akimirką norėjau žinoti, kaip jis jaučiasi, kur yra, ką veikia, ar nieko įtartino aplink nepastebi, ar turi naujienų… Deja, atrodė, jog visas pasaulis nuo mūsų nusigręžė: nes nei Styvenas žinojo ką apie savo dėdę, nei buvo laiko ieškoti naujo advokato. Viskas atrodė tiesiog beprasmiška. Haris buvo užsiėmęs savo grupės reikalais, o mano galva buvo prikišta minčių apie rytinius pykinimus ir nėštumo testą, paslėptą mano vonios kambaryje po rankšluosčiais.

Pirmąją dieną bijojau jį išbandyti, nes ir taip buvau sumišusi dėl visko, kas vyksta, žinia apie kūdikį būtų iškėlusi dar vieną dilemą. Kartu su mama išprašėme Vladimiro, kad leistų man pasilikti namuose ir nedalyvauti nuobodžiame verslo partnerių susitikime, kuriame nepažinočiau nei vieno žmogaus. Pasinaudojau ta proga ir visą vakarą prakalbėjau telefonu su Hariu. Deja, išvykti iš namų negalėjau, nes žinojau, jog mane vis tiek seks, o kad Vladimiras toliau akivaizdžiai kenktų Hariui, aš nenorėjau, todėl pasitenkinau tik pokalbiu telefonu.
–      Aš noriu susitikti, – mykė jis. – Noriu, kad iš čia išvažiuotume. Aš mesiu mokslus, baigsiu juos kur nors kitur, svarbiausia, kad būsime kartu.
–      Juk žinai, kad tai neįmanoma. Aš tau tikrai neleisiu palikti grupės ir mesti viską, ko siekei, vien dėl manęs.
–      Tu pati įsitikinai, jog karjera laimės neatneš.
–      Slapstymasis nuo Vladimiro taip pat jos neatneš… Aš nežinau, ką daryti.
–      Pabėgti su manim!
–      Tai būtų tikrai neapdairus sprendimas, galvok kaip subrendęs žmogus, Hari.
Buvau nervinga, todėl nepagalvojusi leptelėjau šį sakinį. Žinoma, vaikinas šiek tiek įsižeidė ir ėmė ironiškai atsiprašinėti, jog jam tik aštuoniolika ir jis man atrodo nesubrendęs.
–      Aš taip nesakiau, tiesiog mūsų sprendimai turi būti apgalvoti. Negalime tiesiog imti ir pabėgti, lyg niekas aplink neegzistuotų.
–      Matai, tuo mes ir skiriamės: kai myliu – man niekas neegzistuoja, o tau visada egzistuoja viskas, tik ne meilė.
Tai išbeldęs į telefono ragelį Haris nutraukė pokalbį ir aš likau it musę kandusi gulėti lovoje. Viskas tikrai ėjo šuniui ant uodegos… Skyrybos nepavyko, tvyranti įtampa pykdė mane su Hariu ir aš buvau beprarandanti menkiausią viltį kada nors būti laisva ir laiminga su juo. „O galbūt kaip tik gerai, jog mūsų santykiai pašlis – Vladimiras nustos grasinti jam, bus lengviau išsiskirti ir visi būsime saugūs…“ – pagalvojau. Ašaros jau buvo išdžiūvusios, todėl lyg akmeninė statula žiopsojau pusę nakties į lubas, kol išgirdau grįžtant Volodią ir apsimečiau, jog miegu.

Kitą dieną, Vladimiras pasikvietė mane pasikalbėti atokiau. Žinojau, jog kaskart kai jis nori su manimi pasikalbėti vienudu, jis arba man grasins, arba pasakys, jog sužinojo dar kažkokių mano paslapčių. Bet kokiu atveju – nieko gero negalėjau tikėtis, kai mudu kalbėdavomės akis į akį.
–      Na, tai pasakyk man rezultatus.
–      Kokius dar rezultatus?
–      Ar tu nėščia?
Iškart sutrikau ir tai turbūt akivaizdžiai matėsi, nes Volodia prisimerkęs laukė mano atsakymo, net neabejodamas, jog aš tikrai žinau, apie ką jis kalba. Vis dėlto nenorėjau būti taip greitai pagauta, todėl teisinausi:
–      Apie kokį nėštumą tu kalbi?
–      Oi, Eliza, neapsimetinėk. Buvai mieste, buvai vaistinėje ir pirkai nėštumo testą. Dar pasakyk, kad jo reikėjo ne tau, o tavo motinai, – nusijuokė jis.
–      Vladimirai, tu elgiesi kaip tikras ligonis mane sekiodamas!
–      Juk turiu įsitikinti, jog mano žmona man ištikima.
Aš nebeturėjau jėgų susidoroti su spaudimu, atsisėdau ant sofos darbo kambaryje ir giliai atsidusau.
–      Na, tai laukiesi ar ne?
–      Nežinau, nepasinaudojau juo…
–      Tai einam, pažiūrėsime, – paskatino mane vyras.
Tą akimirką mane užplūdo baimės jausmas ir aš ėmiau nežymiai virpėti veblendama:
–      Kodėl?
–      Kaip tai kodėl? Noriu pažiūrėti, ar mano žmona laukiasi! Kas čia per klausimai. Staigiai stokis!
Vladimiras priėjęs viena ranka suėmė mane už pažasties ir pakėlė nuo sofos. Bijojau, lyg būčiau jau visiškai tikra tuo, jog esu nėščia, nors stengiausi galvoti apie priešingą variantą. Atsidūrusi vonioje, susiradau užslėptą nėštumo testą ir žiūrėdama į jį tyliai meldžiau Dievo, kad viskas būtų gerai. Negalėjau sakyti, jog nenorėjau lauktis kūdikio, nes tai būtų nehumaniška, tačiau jis tikrai sukeltų didesnių keblumų gyvenime, nei jų yra dabar. Palikusi Vladimirą kambaryje, užsirakinau ir atlikau visą procedūrą, kurios reikalavo prie nėštumo testo pridėtas lankstinukas. Laukdama rezultato, neįleidau vyro į vonią, kad ir kiek jis beldė į duris, nes norėjau pirmiausia pati pamatyti atsakymą ir tik tada leisti žinoti jam. Atėjus laikui pažiūrėti, ar aš tikrai laukiuosi, giliai įkvėpiau ir paėmiau nėštumo testą. Užsimerkusi jį suspaudžiau delne tyliai tardama:
–      Tebūnie kaip suplanavo Dievas…

Mažytis sneak-peek į kitą dalį:

–      Jei mane myli, nepalik manęs.
–      Myliu, bet neturiu kito pasirinkimo…
–      Visada yra išeitis, – vėl bandė mane nuteikti Haris. – Būk ryžtinga, Elizabeta!
–      Esu. Neįsivaizduoji, kiek ryžto man reikia tave paleisti… – išlaisvinusi savo plaštaką iš jo švelnaus delno tyliai praveblenau ir dar kartą pažvelgusi į jo garbanomis apkritusį veidą pajudėjau išėjimo link.

KONKURSAS

Gerai apsvarsčiusi įtarinėjimus, jog pagrindinis kūrinio „VĖL“ veikėjas – H. Styles, nusprendžiau palepinti 8 atidžiausias skaitytojas GIGANTIŠKAIS grupės One Direction filmo „Tai mesplakatais! Neabejoju, kad esat kūrybingos ir lakią vaizduotę turinčios asmenybės. Todėl kviečiu jus spėti, kuo baigsis mano knyga! Savo atsakymus rašykite čia, po straipsniu esančiuose komentaruose.


Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

– Ma

XIX

Servetėlių pasiruošėte? Pradedam…

Krūtinę lyg kas plunksna paglostė, virpuliukas sukuteno širdį, stabtelėjo ties gerkle ir apimta jaudulio nesugebėjau pratarti nei žodžio. Iki tos akimirkos aš nesuvokiau, kokie rimti yra Hario jausmai. Bijojau, jog įtraukus į mūsų santykius seksą, aš jam greitai atsibosiu ir jis mane paliks, tačiau jis visada buvo šalia… Anksčiau žvelgiau į jį kaip į vaiką, nes lyginau jo amžių su savuoju, bet čia stovėjo visiškai lygiavertis vyras, kurį aš myliu. Nors nusikratyti kaltės jausmo ir kovoti su sąžinės balsu nebuvo lengva, aš dar niekada taip nenorėjau pasinaudoti man suteikta galimybe tapti laiminga.
–      Ne… – tyliai atsakiau. – Nuo šiandien būsiu tavo.
Hario šypsenai apibūdinti tikrai nerasčiau atitikmens žodyne, nes šypsojosi ne tik jo lūpos ir akys, tačiau atrodė, kad šypsosi kiekvienas jo kūno centimetras. Jis tiesiog spinduliavo. Čiupo mane į glėbį ir suėmęs skruostus tikino:
–      Tu neįsivaizduoji, kaip aš tave myliu!
Nespėjus jam atsakyti tuo pačiu, buvau švelniai pabučiuota ir apglėbta jo tvirtų rankų. Negalėjau patikėti, kad aistringas žmogus gali būti toks atsargus ir švelnus. Jaučiau, kaip dega jo kūnas, tačiau jis neskubėjo ir neskubino nei vienos akimirkos, atvirkščiai – atrodė, jog iš kiekvienos sekundės ir kiekvieno prisilietimo jis nori patirti patį didžiausią malonumą. Niekada nebuvau patyrusi tokių tyrų ir malonių glamonių, tokių minkštų bučinių ir atsargių atodūsių. Jis elgėsi su manimi, lyg aš būčiau pats vertingiausias ir brangiausias keramikos kūrinys, kurį jis atsargiai laikė savo rankose. Būnant su Vladimiru seksas man neteikė jokio malonumo. Tai buvo tik pareigybė, aš nemokėjau būti miela, nemokėjau išreikšti jausmų rankomis ar bučiniais. Tačiau pajutus minkštas Hario pirštų pagalvėles ant odos, automatiškai atkartojau viską ir atrodė, jog tam tikrai nereikia patirties – viskas vyko savaime. Norint, kad mylimam žmogui būtų gera, rankos pačios atsargiai glostė kiekvieną jo šilto kūno centimetrą. Jo pirštai dar ilgai žaidė ant mano pilvo, kol galiausiai ranka nusileido ant jo, o paskutinis bučinys ištirpo ant mano peties. Palaukusi keletą minučių, mėgavausi viskuo, ką patyriau. Tai buvo stebuklinga ir magiška. Švelnu. Miela. Nepakartojama. Jaučiau jo galvą prie savo peties ir stengiausi jo nepažadindama žvilgtelti. Pamačiusi Hario garbanas susigraudinau prisiminusi, kaip pirmą kartą mylėjausi su Henriku. Tai buvo pats pirmasis kartas mano gyvenime ir aš tai pajutau vėl. Su Hariu. Lyg visa praeitis išsibraukė iš mano gyvenimo ir tik dabar aš visa tai patyriau pirmą kartą. Užmigti buvo taip paprasta…

Ryte pabudau nuo bangų mūšos į krantą bei saulės spindulių į mūsų kambarį. Vangiai pramerkusi akis, suvokiau, kur esu, kai pajaučiau šiltą delną ant savo nuogos nugaros. Seniai, o galbūt ir niekada, nebuvau nubudusi nuoga lovoje, todėl jausmas buvo keistas, tačiau jaučiausi tokia laisva ir natūrali, lyg iš naujo gimusi. Atsisukusi į Harį pamačiau jo putlias, vos prasivėrusias lūpas pūpsančias prieš mane ir pajaučiau ties kaklu jo gilius atodūsius. Atrodė, kad vaikino netrikdo nei saulė, nei karštis, nei aplinkiniai garsai… Šyptelėjusi išlipau iš lovos ir greitai nulėkiau į vonią, kurioje kaip pridera apžiūrėjau save, nes jaučiausi iš pagrindų kitokia – lyg pažadinta po ilgo žiemos miego, norėjosi nuveikti tiek daug! Nusipraususi ir apsivyniojusi šilkinį chalatą, įsipyliau vandens į stiklinę ir gurkšnodama nuėjau terason. Su šypsena veide prisiminiau praėjusią naktį: anksčiau maniau, jog nutikus tokiam dalykui, patirsiu gėdą, nežinosiu, kaip elgtis toliau ir mano sąžinė bus nepataisomai suteršta, tačiau viskas, ką aš jaučiau, buvo palaima, atgaiva ir begalinė meilė.
Neišlaukusi Hario pabundant, iškviečiau viešbučio tarnybą, kuri pristatė pusryčius, o tada netikėtu bučiniu į skruostą pažadinau savo miegantįjį gražuolį.
–      Aš jau tavęs pasiilgau, kelkis… – nušnabždėjau prie ausies.
Vaikinas tingiai pasiražė ir neaiškiai vapėdamas pervertė mane į patalus.
–      Praleiskim visą dieną čia…
Visas kartu praleistas laikas tikrai priminė patį geriausią ir romantiškiausią medaus mėnesį, kurio nei aš, nei Haris nebuvome iki šiol patyrę: puikus oras, kaitri saulė, šiltas vandenynas, minkštas smėliukas… Tai buvo tiesiog rojus, kuriame norėjau pasilikti visą gyvenimą! Juokaudami su Hariu sprendėme, ką galėtume čia veikti, jei atsikraustytume gyventi į Maldyvus visam laikui.
–      Aš galėčiau dainuoti kuriame nors bare, o tu… – juokėsi Haris.
–      O aš būčiau tavo vadybininkė! – užbaigiau jo sakinį.
Žinoma, tai buvo visiški paistalai, bet jis vis bandė išblaškyti mano mintis nuo skyrybų, nes kiekvieną rytą tikrindavau savo telefoną ir elektroninio pašto dėžutę, laukdama žinių iš advokato ar tiesiogiai iš Vladimiro. Deja, naujienų nebuvo, tačiau Hariui pasisekė ir besibaigiant mūsų atostogoms, jam paskambino Džo.
–      Žodžiu, jam paskambino vienas iš prodiuserių, su kuriais norime bendradarbiauti ir grįžus iš kelionės važiuosime į įrašų studiją pirmajam bandymui! Tai tiesiog neįtikėtina! – po pokalbio man pasakojo Haris, kol aš deginausi atsigulusi ant pilvo.
Pakėliau galvą, nusiėmiau akinius nuo saulės ir suraukusi antakius paklausiau:
–      Neįtikėtina? Būtų neįtikėtina, jei kas nors nesutiktų su jumis bendradarbiauti!
–      Na, viskas taip greitai… Maniau, jog tik po vasaros sulauksime kažkokių naujienų.
–      Po vasaros jūs jau įrašinėsite savo albumą, – šyptelėjau.
–      O tavo skyrybos bus įpusėjusios… – guldamasis šalia manęs tarė Haris.
Net tokią gyvenime svarbią akimirką, kai kalbėjome apie jo karjerą, vaikinui rūpėjo mano reikalai. Kiekvieną dieną jaučiausi vis labiau mylima ir branginama, visas jo dėmesys buvo toks nuoširdus. Jaučiau, kad Haris visa širdimi atsidavęs man, todėl tai kėlė šiokią tokią baimę. Bijojau jį įskaudinti, sugriauti jo gražius planus, jo svajones dėl mūsų bendros ateities ir nenorėjau būti blogio pranašu, tačiau kartais buvo sunku nuslėpti savo blogą nuojautą. Puikiai pažinojau Vladimirą ir vos sužinojęs apie skyrybų dokumentus, kuriuos jau turėjo būti gavęs jo advokatas, jis turėjo paskambinti ir klausinėti, kaip visa tai suprasti. Bet man neskambino nei jo advokatas, nei jis pats, o tyla iš jo – ne pats geriausias ženklas. Hariui apie tai neužsiminiau tik nenorėdama trikdyti jo džiaugsmo.

Paskutinę atostogų dieną negalėjau patikėti, jog viskas baigiasi ir vėl teks grįžti į lietingąjį Londoną, toliau slėpti, jog visa širdimi, kūnu ir protu esu atsidavusi Hariui. O jis kaip visuomet buvo optimistiškai nusiteikęs ir pasiūlė dvi likusias vasaros savaites apsigyventi pas jį. Po šios kelionės tikrai neįsivaizdavau dienos be Hario gilaus prikimusio rytinio balso, be jo duobučių skruostuose, be jo juokelių, kurie visuomet pralinksmindavo… Įsitikinau, jog nei aš Hariui per sena, nei jis man per jaunas – mes susitikome pačiu idealiausiu metu ir papildėme vienas kito asmenybę daugeliu dalykų. Buvau pažadėjusi mamai, jog vos grįžusi iš kelionės, atvažiuosiu pas juos papasakoti įspūdžių. Nusileidus lėktuvui teko išsiskirti su Hariu, tačiau abu tikėjomės dar tą patį vakarą užmigti vienas kito glėbyje…
Grįžusi į butą pasidėjau lagaminus, išsimaudžiau duše ir, nors buvau tikrai pavargusi, sėdusi į automobilį išvykau rančon. Nuo mano veido nedingo šypsena vis dar prisimenant tas keturiolika pasakiškų dienų, vis dar jaučiant Hario kvapą. Maniau, kad kraustausi iš proto, nes atrodė, jog Haris visada šalia. Beprotiškai norėjau kuo greičiau pavakarieniauti su tėvais ir vėl jį pamatyti. Įvažiavusi į kiemą pamačiau jame stovintį automobilį, kuris nebuvo vieno iš namiškų, tad pamaniau, jog turime svečių. Minkydama telefoną, su šypsena nuo ausies ligi ausies užlipau laiptukais ir pravėrusi didžiules namo duris sušukau:
–      Aš jau grįžau!
Vos nenugriuvau iš išgąsčio, kai pamačiau netoliese stovintį Vladimirą, kuriam už nugaros pašaipiai šypsojosi Darsė, o mama, pamačiusi mane, išskėtė rankas ir eidama manęs link tarė:
–      Sveika sugrįžusi, dukra!
Ji mane apkabino, o atsitraukusi žiūrėjo ir tęsė:
–      Kodėl nesakei, kad Vladimiras planuoja savo gimimo dieną švęsti pas mus?
Žiūrėjau į jį paklaikusiu žvilgsniu ir nebežinojau, eiti toliau ar apsisukus bėgti iš namų. Tėvams buvau pamelavusi, jog atostogausiu su vyru, o jam, kad išvykstu su kolegėmis. Dabar jie stovėjo vienoje patalpoje ir aš net nebandžiau įsivaizduoti, apie ką jie kalbėjosi, kol manęs laukė. Pakirto kelius, pasidarė silpna, o galvoje sukosi tik mintis apie tai, kaip giliai įklimpau. Nepratariau nei žodžio, tik nenuleisdama akių ir net nemirksėdama žiūrėjau į Vladimirą.
–      Nepykit ant jos, norėjau, kad Eliza pailsėtų prieš vakarėlį, – artėdamas prie mūsų juokėsi jis.
Norėjosi verkti, nes nesupratau, kas vyksta, o žemė tiesiog slydo iš po kojų.
–      Na, brangioji, kaip tavo savaitė, skirta sau? – apkabinęs mane viena ranka paklausė Volodia.
Žiūrėjau į jį visiškai nesuvokdama, apie ką jis ir mama kalba. Žinoma, dar turėjo prisidėti ir Darsė:
–      Vladimiras pasakojo, kad turėjo palikti tave vieną atostogauti Maldyvuose visą savaitę, turėjo būti liūdna…
Kone drebėdama iš baimės atsisukau į Volodią, bandžiau perskaityti viską jo akyse, tačiau jis dirbtinai šypsojosi ir tai man neleido nieko suprasti. Atrodė, jog viskas atsisuko prieš mane – dabar jie visi turėjo paslaptį, apie kurią nežinojau.
–      Na, mes juk nebe jaunavedžiai, mums užteko ir savaitės atostogų, ar ne, Eliza? – spustelėjęs pasiteiravo jis.
Vladimiro dirbtinė šypsena man bylojo apie vaidybą ir giliai užslėptą pyktį. Aš linktelėjau vis dar negalėdama pajudėti iš vietos.
–      Eime vakarieniauti, sriuba jau turėtų būti išvirusi! – suplojusi delnais tarė mama. – Džiaugiuosi, kad visi esame čia. Bėkite į valgomąjį, Darse, pakviesk iš kiemo tėtį su Rupertu.
Lyg medinėmis kojomis nukrypavau paskui mamą į virtuvę, pasiteisindama, jog noriu jai padėti. Norėjosi iškvosti ją, sužinoti, kiek laiko Vladimiras jau svečiuojasi pas juos, ką jis kalbėjo, ar pasakė apie skyrybų dokumentus, ką pasakojo apie atostogas… Nesupratau, kodėl ji nepasakė visiems, jog aš pamelavau atostogaujanti su juo ir ką jis apskritai čia veikia.
–      Kas yra, dukra, tu kažkokia nesava?
–      Pavargau, mama… Viskas gerai.
Tuoj pat išsitraukiau telefoną ir parašiau Hariui, jog namuose yra Vladimiras ir pranešiu viską apie susidariusią situaciją vėliau.
–      Kodėl nepranešei mums, jog Vladimiras planuoja atvykti? – imdama dubenis iš lentynos paklausė mama.
–      Turbūt pamiršau… – šyptelėjau. – Tuoj grįšiu.
Išbėgusi iš virtuvės, įpuoliau į valgomąjį, kuriame tikėjausi rasti savo sutuoktinį, tačiau jo ten nebuvo. Garsiai sušukau jo vardą, bet niekas neatsiliepė, tad suvokusi, jog jis turbūt bus su kitais šeimos vyrais kieme, išėjau į terasą. Joje jaukiai įsitaisę viskį gurkšnojo trys vyrai, o Darsė sukiojosi aplink, kaip lapė.
–      Volodia, mums reikia pasikalbėti, – sukryžiavusi rankas ant krūtinės griežtai tariau.
–      Sveika, dukra, – pasisveikino tėtis.
–      Labas, tėti. Volodia, galime? – dar kartą tokiu pat tonu paklausiau.
–      Žinoma, brangioji… – šypsodamasis lyg hiena atsakė žilstelėjęs vyras.
–      Eime į vidų, padėsime jūsų motinai paruošti stalą, – stodamasis pasiūlė tėtis ir jie paliko mus dviese terasoje.
Uždariau duris, kad niekas negirdėtų mūsų pokalbio. Vladimiras ramiai sėdėjo minkštame fotelyje ir lyg niekur nieko paklausė:
–      Apie ką kalbėsime?
Atsisukau į jį išpūtusi akis, kurios aiškiai klausė, ką jis čia veikia ir kas čia per spektaklis.
–      Apie tavo atostogas su meilužiu? Ar apie grasinimą skyrybomis? O gal nori sužinoti, ką papasakojau tavo mylimiems tėveliams? – išpyškino net nemirktelėjęs Vladimiras ir užgėrė viską viskiu.
Mačiau, jog jis susinervino, todėl kurį laiką patylėjusi prabilau:
–      Ką tu čia veiki?
–      Atvykau atšvęsti savo gimimo dieną su artimaisias, – nusijuokė jis.
–      Čia nėra nei vieno tau artimo žmogaus. Paaiškink man, ką reiškia tavo spektaklis?
–      O gal tu norėtum man papasakoti, ką reiškia tavo spektaklis? Ką reiškia tie dokumentai, reikalaujantys tavo laisvės?
–      Tai reiškia, kad aš noriu skirtis. Turėjau tai padaryti jau seniai.
Netinkamiausią akimirką, kai Volodia įniršęs stojosi nuo fotelio, terasos duris pravėrė Darsė pakviesdama mus į vidų.
–      Pokalbis dar nebaigtas, brangioji, – ironiškai šyptelėjęs tarė Vladimiras, iki dugno išmaukė viskį ir stumtelėjo mane į priekį.
Valgomajame kalbėjau nedaug, Vladimiras su tėčiu šnekučiavosi apie reikalus, todėl moterys tyliai skanavo sriubą. Nutilus jų kalboms, mama klustelėjo:
–      Ar nusprendei, kiek laiko viešėsi Britanijoje, Vladimirai?
–      Kol neatsibosiu savo žmonai, – meiliai prisiglaudęs atsakė jis.
Vos nepaspringau maistu, norėjosi nutraukti šį vaidinimą ir pasakyti, jog aš nenoriu šio vyro matyti akyse ir skiriuosi su juo, tačiau leidau sau niršti tik viduje. Laukiau akimirkos, kada liksime su Volodia vieni ir jis man paaiškins, ką visa tai reiškia. Tėvams klausinėjant apie „mūsų” atostogas, Vladimiras buvo ganėtinai įsijautęs ir dėstė įsivaizduojamus dalykus, kol aš tylėjau netekusi žado.
–      Buvo puiku, kaip visuomet… Tai lyg antrasis medaus menuo, ar ne, Liz? – melavo jis.
–      Aš pavargau po kelionės, norėčiau vykti namo, – metusi šakutę tariau.
–      Paruošiau jums svečių kambarį, – šoktelėjo mama. – Nereikės gaišti važiuojant namo.
–      Gal šią naktį mes apsistosime bute, – ramiai kalbėjo Vladimiras. – Rytoj iš ryto atvyksime pusryčių ir galbūt kuriam laikui pasiliksime pas jus.
Jis išdidžiai atsistojo, ištiesė ranką ir paskatino stotis mane. Neapkenčiau šios vaidybos, o taip pat beprotiškai bijojau likti su juo viena.
–      Galbūt geriau pasilikti čia… – sumykiau atsistojusi.
–      Brangioji, bet aš dar nemačiau naujojo buto…
Žiūrėjau į jį su didžiule baime akyse, nes žinojau, jog mums likus dviese aš tikrai sulauksiu ne tik įžeidinėjimų, bet ir antausių. Nurijusi seiles nuleidau galvą ir išėjau iš valgomojo, nes ašaros kaupėsi akyse, nenorėjau, kad kuris nors pastebėtų tai. Nuėjusi į virtuvę susiradau telefoną ir perskaičiau Hario siųstą žinutę.
Kaip tai jis čia? Ką jis čia veikia? Atvažiavo pasirašyti skyrybų dokumentų?
Volodia nepaleido manęs iš akiračio, todėl negalėjau laisvai naudotis telefonu, nes jis akimirksniu būtų paėmęs jį ir pamatęs, su kuo aš bendrauju. Vis dar tikėjausi, jog jo pastaba apie meilužį buvo tik manipuliacija… Jis užlipo laiptais į viršų pasiimti savo lagamino, tuo tarpu šeima bandė kalbėtis su manimi, tačiau aš įnikau į telefoną ir pranešiau Hariui apie situaciją.
Kalbėsiuosi su Vladimiru. Tikiuosi, viskas baigsis jau šiandien. Myliu tave, Hari.”
          Atsisveikinę su namiškiais įlipome į džipą ir vos man užvedus automobilį, tariau:
–      Tu pas mane nepasiliksi. Pasikalbėsime automobilyje ir tu važiuosi į viešbutį ar kur tik nori, bet pas mane tu neįkelsi nei kojos.
–      Eliza, būk suaugusi, nesvarbu, kad tavo meilužiui vos aštuoniolika, tau – keturiasdešimt, elkis protingai. Važiuojame pas tave į butą, apie viską pasikalbėsime ir išsiaiškinsime, kas vyksta, – šaltu veidu aiškino man Vladimiras.
Neištverdama įtampos, paspaudžiau gazo pėdalą ir išsukau iš kiemo. Buvau tokia įtūžusi ir sumišusi, jog akyse vaizdas liejosi nuo besikaupiančių ašarų, tačiau tylėjau kaip kapas, stengdamasi neišduoti savo paslapties. Privažiavus butą, aš vis dar laikiausi nuomonės, jog Vladimirui nėra ką veikti mano namuose.
–      Liz, mes susituokę dvidešimt metų, pasikalbėsime kaip subrendę žmonės ir nuspręsime, ką daryti toliau, – tikino jis, katino žvilgsnį nudelbęs į mane.
Giliai atsidususi įvariau automobilį į garažą ir kartu su labiausiai nepageidaujamu svečiu pakilau į devintą aukštą. Volodia lyg geras draugas gyrė ir komentavo interjerą bei namo prašmatnumą. Vos įėjusi į butą, atsisukau į jį ir nieko nelaukdama ėmiau klausinėti:
–      Ko tu čia atskridai? Jei gavai skyrybų dokumentus, reikalauju juos pasirašyti ir išnykti iš mano gyvenimo.
–      Palauk palauk, Eliza… – nusijuokė jis. – Pirmiausia, ką aš noriu tau pasakyti, tai…
Jis staiga nutilo ir suėmęs mane už riešų prisitraukė prie savęs.
–      Manęs niekada neapgaudinės moteris, kuri yra mano žmona.
Volodia stipriai papurtė mane ir nustūmęs, praėjo lyg pro sieną. Kol aš glosčiau savo paraudusius riešus, jis kalbėjo toliau:
–      Eliza Eliza… Jei jau ieškojai meilužio, tai galėjai susirasti kažką išradingesnio nei buvusiojo sūnus.
–      Ką tu čia kalbi? – atsisukusi ir vis dar susiėmusi už riešų paklausiau.
Vladimiras iš savo švarko kišenės ištraukė voką, o iš jo – nuotraukas.
–      Negi tu tikrai manei, jog pavyks nuo manęs nuslėpti savo nuodėmes? – mestelėjęs ant svetainės staliuko suriko jis.
Lėtai ir atsargiai priėjau prie jo, paėmiau nuotraukas, o širdis bildėjo, lyg nujausdama kažką tikrai negero. Nuotraukose buvome mes su Hariu… Prisiminiau kiekvieną užfiksuotą akimirką ir galėjau tiksliai pasakyti, kada ir kur mes buvome. Peržiūrėjusi visas nuotraukas suvokiau, jog Vladimiras mane sekė nuo tos akimirkos, kai Haris pradėjo pas mane lankytis.
–      Kas tai? Tu mane seki? – mojuodama jam prieš nosį nuotraukomis paklausiau. – Žinai, kad esi psichinis ligonis?
Nebegalėjau sutvardyti ašarų, kurios tiesiog tryško iš akių. Buvau visiškai pasibaisėjusi Volodia, nors ir buvome susituokę dvidešimt metų, aš negalėjau suprasti, kaip galima taip elgtis su žmogaus laisve.
–      O tu – neištikima žmona.
–      Lyg tu būtum ištikimas vyras! – šaukiau ant jo. – Ir tu to net nemanai slėpti!
–      Aš esu vyras.
–      Ir ką? Vadinasi, tu gali mane apgaudinėti? – niršau vaikščiodama po svetainę.
–      To čia ir atvykai? Susirasti pakaitalą savo mirusiai meilei? – tyčiodamasis nusijuokė Vladimiras.
Tai mane supykdė dar labiau, kone pasikūkčiodama ir vos galėdama kalbėti pratariau:
–      Ko tu nori iš manęs? Aš pasirašiau skyrybų sutartį, daugiau tavęs nebeapgaudinėsiu, palik mane ramybėje!
–      Oi ne ne, Eliza, negi nepameni įžadų? – vis dar juokdamasis kalbėjo jis. – Kol mirtis mus išskirs
–      Kokiame amžiuje tu gyveni? Tu būsi daug laimingesnis gyvendamas be manęs, kaip ir aš be tavęs. Kodėl negalime kaip normalūs žmonės leisti vienas kitam gyventi ramiai?
–      Nes tu susituokei su manimi, vadinasi, būsi mano žmona per amžius, – surimtėjęs atsakė Vladimiras.
–      Bet aš nelaiminga su tavimi. Aš tavęs nemyliu! – šaukiau visa gerkle.
–      Užsičiaupk! – iškėlė ranką jis, tačiau sulaikė ją ore.
Stojo mirtina tyla, tik mano kūkčiojimas kas pora sekundžių ją nutraukdavo. Šluosčiausi nuo veido ašaras ir klausinėjau jo toliau:
–      Ką man padaryti, kad tu paliktum mane ramybėje?
–      Eliza, aš tave myliu, tu mano žmona ir turi būti su manimi. Aš tau galiu atleisti tą menką nukrypimą su šituo snargliu. Grįžkime į Maskvą ir pamirškime visą melą, kurį tu sukūrei, – persimainęs į meilų kalbino mane Vladimiras.
–      Aš myliu tą snarglių ir nenoriu tavęs matyti akyse, Volodia. Negi tau taip sunku tai suprasti? – lyg beprotė mosikuodama rankomis virš galvos aiškinau.
Jis sugriebė mane už pečiu ir stipriai spausdamas murmėjo pro sukąstus dantis:
–      Jei su manimi išsiskirsi, niekada gyvenime nebepamatysi to snargliaus, galėsi jį aplankyti tik šalia savo kito mylimojo.
Vladimiro žodžiai nuskalbėjo taip žiauriai, kad aš pravirkau kaip maža mergaitė. Žinojau, koks mano vyras gali būti žiaurus ir toks buvo ne su vienu jam kenkusiu asmeniu, tačiau niekada nemaniau, jog jis gali taip smarkiai įskaudinti būtent mane…
–      Aš tavęs maldauju, Vladimirai, leisk man būti laimingai… – verkdama prašiau.
Sekundėlei jis susimąstė, pasikasė smakrą ir atsisukęs tarė:
–      Neleisiu tau suteršti mano vardo. Nei už ką nepasirašysiu skyrybų sutarties. Ir jei nori, kad tam spuoguotam mažvaikiui netyčia nenutiktų kokia nelaimė – grįši su manimi į Maskvą.
Purčiau galvą į šonus, bandydama suvokti, ar tai tikrai realybė, ar žmogus gali dėl savo garbės ir principų ryžtis tokiam žingsniui – sužeisti ar galbūt net nužudyti kitą žmogų… Per riedančias ašaras, nieko aplink nebemačiau, todėl atsisėdau ir susiėmiau už galvos.
–      Jei nenori patirti gėdos, nenori sužlugdyti savo šeimos ir nutraukti savo meilužio egzistencijos, grįši su manimi į Maskvą ir mes toliau gyvensime pavyzdingos aukštuomenės šeimos gyvenimą.
Galva sprogo nuo daugybės minčių. Atrodė, kad viskas tik labai tikroviškas košmaras ir aš tuoj pat pabusiu šalia Hario, šalia to, kuris mane apkabins ir nuraminęs pasakys, jog tai tebuvo mano pasąmonės vaisius, jog niekas nėra tikra, kad aš saugi su juo, kad visą gyvenimą būsime drauge…
–      Prašau… Prašau, Vladimirai, paleisk mane… Gali pasiimti visus pinigus, viską… Gali pasakyti, kad aš tave išdaviau, tik palik mano šeimą ir Harį ramybėje. Atiduosiu tau viską… – maldavau jo sudėjusi delnus.
–      Atiduok man save, – tarė jis ir prisėdęs šalia apkabino per pečius.
Jo prisilietimas buvo lyg elektros šokas, aš norėjau trauktis kuo toliau, nes tai degino taip skaudžiai, kaip niekada anksčiau. Mano kūnas priėmė tik Hario prisilietimus, todėl šie Vladimiro gestai buvo itin nemalonūs.
–      Kam aš tau? Aš nebeatrodau kaip lėlytė, aš senstu, nebegalėsiu būti tavo papuošalas…
–      Aš tave myliu, Eliza, – džiugiai atsakė jis.
Aš nervingai purčiau galvą į šonus kartodama:
–      Tai nėra meilė, nėra…
–      Taip, tai meilė. Ir dabar aš tau įrodysiu, kaip tave myliu, – paprieštaravo Volodia ir ėmė bučiuoti mano skruostą.
Akimirksniu atsitraukiau vožtelėjusi jam per galvą. Atsistojusi nuėjau prie židinio ir toliau verkiau susiėmusi už veido. Vladimiras priartėjo iš už nugaros, grubiai sučiupęs atsuko į save ir ėmė bučiuoti veidą. Trankiau jam visur, kur tik sugebėjau pasiekti per surakintas rankas.
–      Paleisk, idiote! Ką tu darai? – šaukiau muistydamasi jo pančiose.
–      Atsiimu tai, kas priklauso man kaip tavo vyrui, – vis dar neatsitraukdamas nuo mano kūnos lemeno jis.
Maniau, jog mes jau išaugome iš to priverstinio pareigos vykdymo, nesuvokiau, kaip žmogus nori įtikinti save, jog kitas mėgaujasi seksu su juo, jei tai vyksta per prievartą. Iš paskutiniųjų stengiausi patraukti Vladimirą nuo savęs, tačiau vyras turėjo daugiau jėgų ir pagautas įniršio pargriovė mane ant minkšto kilimo ties židiniu. Visą mano energiją pasisavino nervai ir ašaros, todėl nebegalėjau jo atstumti… Volodia stipriai mane suėmęs bučiavo visą kūną, dėl ko man norėjosi vemti, pagalvojus, jog tai žmogus, kurio aš šią akimirką nekenčiu visa širdimi! Sukaupusi visas jėgas, dar kartą pabandžiau išsilaisvinti, tačiau gavusi antausį, lyg pliušinis žaislas krestelėjau atgal ant kilimo ir kurį laiką neatsipeikėjau. Galva sukosi, nes tokios prievartos dar nebuvau patyrusi nei iš Vladimiro, nei iš ko kito… Verkiau ne dėl to, jog mane prievartavo mano pačios vyras, bet dėl to, kad išdaviau Harį. Skausmo akimirkomis stengiausi prisiminti tą pirmąją naktį su juo Maldyvuose: visiška priešingybė tam, kas vyko dabar. Aš gulėjau ant kilimo lyg pamesta lenta statybų aikštelėje ir nereiškiau nei menkiausios emocijos, tiesiog leidau ašaroms riedėti ant kilimo. Vladimiro dūsavimo fone girdėjau savo skambantį telefoną ir pasidarė dar skaudžiau, nes buvau įsitikinusi, jog skambina Haris… Mintyse kartojau, jog myliu jį visa širdimi ir meldžiau Dievo padėti man viską išgyventi. Baigęs Volodia sutvarkė man kelnes, susitvarkė pats ir atsistojęs tarė:
–      Turi porą savaičių išeiti iš darbo. O tada mes visiems laikams paliksime šitą nuobodų kraštą.
Lyg nieko nebūtų nutikę, jis nuėjo į mano miegamąjį ir paliko pravertas duris. Susirangiau ant kilimo ir jaučiausi pasišlykštėjusi ne tik Vladimiru, bet ir savimi… Norėjau bėgti pas Harį, viską jam papasakoti, norėjau, kad jis pagydytų mano širdį, tačiau negalėjau pasijudinti iš vietos. Neturėjau drąsos net jam paskambinti… Bijojau, kad Hariui viską sužinojus, jo gyvybei tikrai kils pavojus, nes su Volodia juokauti buvo rizikinga, jis tikrai buvo psichiškai nesveikas žmogus, todėl nenorėjau į visa tai velti ir Hario. Atsistojusi nuėjau į virtuvę, atsidariau šaldiklį ir paėmusi maišelį ledukų, prisidėjau juos prie skruosto, į kurį vožė Volodia. Pamaniau, jog ryte dar kartą pasikalbėsiu su juo, galbūt bus kiek ramiau ir mes viską išspręsime taikiai. Susiraičiau ant sofos svetainėje, apsiklojau netoliese gulėjusiu pledu ir visą naktį praverkiau.

Paryčiui švintant sugebėjau trumpam užmigti, kol manęs nepažadino skambutis į duris. Striktelėjusi iš lovos ėmiau blaškytis po svetainę. Puikiai žinojau, jog tai gali būti vienas iš mano artimųjų, kuriuos apsauginis įleidžia be perspėjimo. Arba tai buvo Haris, kuris apsauginiams buvo mano sužadėtinis… Priėjusi prie durų giliai įkvėpiau ir atidariau duris.
–      Elizabeta, kodėl man neatsakai? Aš dėl tavęs nerimavau! – garsiai šūktelėjo Haris patraukdamas mane nuo tarpdurio ir įeidamas į vidų. – Kodėl neatsiliepei į skambučius?
Žiūrėjau į jį iki kol pradėjau verkti ir puoliau į glėbį. Nenorėjau Hariui nieko sakyti, tik pasikūkčiodama gniaužiau jo marškinėlius savo delnuose.
–      Kas yra, Elizabeta? Ką tas kvailys tau pasakė? – klausinėjo Haris.
Atsitraukusi, tačiau nuleidusi galvą ištariau:
–      Turi išeiti, Hari. Susitiksime vėliau.
–      Niekur aš neisiu, kas čia vyksta? – suėmęs mane klausinėjo vaikinas.
Aš net nežinojau, nuo ko pradėti, juolab, kai kitame kambaryje buvo Vladimiras, kuris galėjo pasirodyti bet kurią akimirką.
–      Eime už durų, – stumtelėjau jį durų link.
Haris visiškai sutrikęs patripčiojo vietoje ir išpūstomis akimis apsisuko išėjimo link. Staiga už nugarų išgirdome balsą:
–      Kur susiruošei, Eliza?
Mane iškart išpylė šalta prakaitas, sustingau, o Haris išsigandęs atsisuko atgal ir suakmenėjo.

Mažytis sneak-peek į kitą dalį:

–      Beje, tikiuosi, kad tavo meilužis mėgsta važinėti viešuoju transportu.
Nusijuokęs jis ketino eiti į koridorių, tačiau išgirdusi jo komentarą mečiau dėžę ant lovos ir pribėgusi čiupo jį už rankos rėkdama:
–      Ką padarei Hariui?
Volodia stovėjo išsišiepęs ir pakėlęs antakius, lyg tai būtų pokštas.
–      Ką tu jam padarei? – purtydama jo ranką kamantinėjau.
–      Kelyje visko pasitaiko… – šypsodamasis linksėjo galva vyras ir išlaisvinęs savo ranką, nuėjo koridoriumi laiptų link.

KONKURSAS

Gerai apsvarsčiusi įtarinėjimus, jog pagrindinis kūrinio „VĖL“ veikėjas – H. Styles, nusprendžiau palepinti 8 atidžiausias skaitytojas GIGANTIŠKAIS grupės One Direction filmo „Tai mesplakatais! Neabejoju, kad esat kūrybingos ir lakią vaizduotę turinčios asmenybės. Todėl kviečiu jus spėti, kuo baigsis mano knyga! Savo atsakymus rašykite čia, po straipsniu esančiuose komentaruose.


Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

– Ma

XVIII

Stovėjau sukryžiavusi rankas ant krūtinės ir įtariai žvelgdama į vaikiną, kuris mosavo voku skambiai pristatydamas, kas jo viduje.
–      Nepyk, kad nepasitariau su tavimi, tačiau negalėjau praleisti progos… – jis atidarė voką ir ištraukė du bilietus. – Tai skrydžio lėktuvu bilietai.
–      Mes skraidysime lėktuvu? – nesupratusi primerkiau akis.
Haris nusijuokė ir priartėjęs prie manęs tarė:
–      Na, skrisime su tikslu.
–      Koks tas tikslas?
Jis atsuko į mane bilietus, atkišo tiesiai prieš akis ir aš suėmusi juos perskaičiau:
–      Maldyvai… Maldyvai? – atsitokėjusi šūktelėjau. – Rimtai?
–      Kaip matai, – šyptelėjo jis ir davė man atidžiau pažiūrėti į bilietus.
–      Hari, juk jie brangūs, iš kur tu gavai pinigų? – vis dar nustebusi klausinėjau.
–      Nesu vargšas. Tėtis puikiai mus su mama aprūpino, o ir senelio paveldėjimas pasitarnavo…
–      Bet juk… Vis tiek negali tų pinigų leisti tokioms brangioms kelionėms!
Haris žiūrėjo į mane suraukęs kaktą ir turbūt negalėjo suprasti, kodėl aš taip širstu dėl jo padovanotos kelionės. Aš jaučiausi labai nesmagiai, nes nenorėjau, jog jis išlaidautų dėl manęs, tai atrodė lyg naudojimasis padėtimi.
–      Aš juos galiu leisti kur tik noriu. Negi tu nesidžiaugi? – surimtėjęs paklausė jis.
–      Aš tiesiog… Nežinau. Nenoriu, kad išlaidautum dėl manęs.
–      Kodėl gi ne?
–      Nes tu dar nedirbi, esi mokinys ir turėtum atsakingai skaičiuoti pinigus. Žinau, jog nesi vargšas, tačiau… Na, juk tu dar jaunas, o aš daug vyresnė…
–      Ir tai reiškia, kad tu turi už viską mokėti? – nustebo Haris. – Tai kas aš? Vaikinas už pinigus?
–      Ne tai turėjau galvoje… – nuleidusi akis sumykiau. – Tiesiog tai yra brangus dalykas. Nenorėčiau, kad Liucija sužinotų, kur išleidi šeimos pinigus.
–      Elizabeta, aš turiu savo pinigų. Ir noriu juos išleisti atostogoms su tavimi.
Aš tylėjau vis dar žiūrėdama į bilietus. Gera buvo sulaukti dovanų iš Hario, tačiau tai buvo per brangus pirkinys iš žmogaus, kuris dar nėra uždirbęs pinigų. Šioje situacijoje jaučiau savo amžiaus pranašumą, todėl ramiai atsisėdau ir susimąsčiau.
–      Klausyk, nesvarbu, kad aš jaunesnis, aš esu vyras, todėl aš noriu tau pirkti dovanas. Galiu sau tai leisti, nelaikyk manęs vėjavaikiu, kuris leidžia pinigus į kairę ir į dešinę. Aš užsidirbu iš koncertų, gavau senelio palikimą, todėl kiekvieną vasarą su draugais skrendu į paplūdimį pailsėti… Šįkart tai bus ypatingos atostogos, nes jas praleisiu su tavimi ir nenoriu, jog jaustumeisi už tai skolinga. Žinau, kad tu pati gali nusipirkti atostogas, už kurias aš mokėčiau visą gyvenimą, todėl tai tik dviejų savaičių atitrūkimas nuo įkyrių žmonių akių…
Haris turėjo pasakišką iškalbos dovaną. Kaskart, kai imdavau dėl ko nors dvejoti, jis man pažerdavo milijonus gražiai apdorotų žodžių, kurie mane akimirksniu įtikindavo, jog tai, ką jis sako, yra grynų gryniausia teisybė. Aš žiūrėjau į jį nuskriausto katino akimis ir negalėjau suvokti, kaip jo žodžiai pamažu ištripdo širdį.
–      Nesu buvęs Maldyvuose, noriu juos pirmą kartą aplankyti su tavimi. Sutinki? – šalia prisėdęs paklausė Haris.
–      Su sąlyga, jei už viską Maldyvuose mokėsiu aš.
Garbanius sekundę pasvarstė, šyptelėjo ir tarė:
–      Pasirinkimo neturiu, ar ne?
–      Ne. Nenoriu jaustis skolinga.
Haris mane apkabino ir pabučiavo į pakaušį.
–      Dvi savaites? – atsitraukusi prisiminiau jo žodžius. – Reikės sugalvoti, ką sakyti namiškiams…
Susirūpinusi padėjau bilietus ant staliuko ir susiėmiau už galvos. Kuo toliau mūsų santykiai su Hariu vystėsi į priekį, tuo sunkiau man darėsi. Aš norėjau pabusti ryte, žinodama, jog man nereikės slėptis nuo aplinkinių, nereikės meluoti artimiesiems, nebereikės būti Vladimiro žmona ir galėsiu ramiai mylėti žmogų…
–      Na, aš mamai jau pasakiau, jog su vaikinais vykstame į Kiprą, todėl tu gali sakyti šeimai, kad vyksti į Maldyvus, – linksmu balsu tarė Haris.
–      O kaip skyrybos? – atsisukusi į jį paklausiau.
–      Kelionė tik rugpjūčio pradžioje, todėl turime dar gerą mėnesį tuo pasirūpinti. Nesirūpink, aš tai sutvarkysiu, – apkabinęs per petį ramino mane vaikinas.
–      Juk žinai, kad rūpinsiuosi… Kartais viskas atrodo taip neįmanoma.
–      Kartu mes viską išspręsime. Juk žinai, kad padėsiu tau visada ir visuose reikaluose, o santykiai, patyrę tiek išbandymų, tikrai bus stipresni nei bet kada.
Kartais pykdavau ant Hario, kad pasirodė mano gyvenime ir sudrumstė ramybę, tačiau būdama šalia jo jaučiau, jog čia mano vieta. Prisiglaudžiau prie jo, apkabindama liemenį.
–      Tu man keli tiek daug problemų… – tyliai sumurmėjau.
Haris nusijuokė glostydamas mano nugarą ir ėmė pasakoti, jog po kelių dienų jis, Džo ir Styvenas vyks susitikti su vienu žinomu Britanijos prodiuseriu ir bandys pasirašyti kontraktą, jei tik jam patiks vaikinų atliekama muzika. Haris per mūsų pažinties laikotarpį sukūrė ne vieną savo dainą, todėl tikėjau jo sėkme.

Vis mažiau laiko praleisdavau savo bute, dažnai pasilikdavau pas Harį, nuvykdavome popietei į gamtą, vasara tiesiog skriejo pro akis… Užsiėmusi advokato paieškomis visiškai pamiršau apie norą atidaryti savo studiją. Ilgą laiką galvojant apie Volodią, teko pradėti rūpintis ir melu dėl atostogų. Vieną dieną paskambinau į namus Maskvoje.
–      Таня, это Елизавета.
–      Госпожа Елизавета! Приятно услышать ваш голос!
–      Мне твой тоже. Как ты, Таня?
–      Ну мы с Мирословым смотрим за домом, так пусто… Даже и теперь господин отсутствует…
–      Правда? А может быть ты заешь его планы на август?
Tania sekundėlei nutilo, tačiau neilgai trukus atsakė:
–      Господин ничего мне не говорил, знаю только, что двадцать первого августа дома намечается бал по поводу день рождения господина.
–      А до этого?
–      Попробую узнать, если это вам так важно. Может быть, вы хотите сделать сюрприз и вернутся?
Patylėjusi surezgiau planą ir taip pat džiugiai atsakiau:
–      Видишь, я уезжаю на каникулы, и хотела знать, будет ли он доступен…
–      Я передам это, как только господин Владимир вернётся.[1]
Pamaniau, kad bus geriau, jei Tania praneš Vladimirui, jog aš esu išvykusi ir jis nebandys su manimi susisiekti tuo metu, kai aš būsiu su Hariu. Netikėtai išgirdau skambutį į duris ir nustebau, nes tai buvo ne Haris, o mama.
–      Buvau netoliese, tad užsukau pasisveikinti ir išgerti kavos. Taip retai būname dviese, negalime atvirai apie viską pasikalbėti… – tarė ji tarpduryje.
–      Užeik, mama, malonu, kad užsukai, tačiau nelaukiau svečių, atleisk, – už nugaros paslėpdama ant sofutės koridoriuje gulėjusius Hario marškinėlius tariau.
Kol mama tvarkėsi prie veidrodžio, nulėkiau į svetainę, apžiūrėti, ar nėra kitų Hario paliktų daiktų. Ant stalo gulėjo jo skaitoma knyga, kurią taip pat pagriebiau ir viską nunešiau į savo miegamąjį.
–      Norėtum kavos? Vakar kepiau kivių pyragą, gal norėtum gabalėlio? – susijaudinusi laksčiau pirmyn atgal.
–      Nusiramink, Eliza, gal aš sutrukdžiau?
Išgirdusi šiuos žodžius, sekundei kreipiausi į Dievą, dėkodama, kad čia nėra Hario.
–      Ne, viskas gerai, tiesiog nustebinai. Nedažnai sulaukiu svečių…
–      Jei pati kepei pyragą – noriu jo paragauti, – šyptelėjo į virtuvę atėjusi mama.
Kol aš ruošiau kavą ir pjausčiau Hario keptą pyragą, mama papasakojo buvusi pas masažistę, kurios salonas yra visai netoli mano namų.
–      Apie ką norėjai pasikalbėti? – atsisėdus svetainėje paklausiau jos.
–      Kokie čia bilietai? – eidama prie stalelio pasidomėjo mama.
Bilietai buvo padėti prie staliuko šalia fotelio ir neturėjo atkreipti dėmesio, tačiau mamos akis buvo lyg erelio – ji visada pastebėdavo kiekvieną smulkmeną.
–      Du bilietai? Eliza, pasakyk, kad tai kelionė su Vladimiru! – laikydama juos rankoje džiūgavo ji.
Sulaikiau kvėpavimą ir tylėjau. Galvoje bėgiojo įvairios mintys, tačiau spontaniškai išsprūdo pati pirmoji:
–      Taip!
Sėdėjau dirbtinai išsišiepusi, lyg tai būtų pati geriausia žinia. Mamos akys švytėjo ir ji džiugiai suriko:
–      Nuostabu! Kaip tik apie jį ir norėjau pasikalbėti!
–      Tikrai? Ir ką gi norėjai pasakyti? – vis dar taip pat išsišiepusi pasidomėjau.
Mama dar kartą žvilgtelėjo į bilietus ir ramiai atsisėdusi pradėjo savo pamokslą:
–      Na, grįžusi tu nieko nepasakojai apie savo santuoką, kaip jis su tavimi elgiasi, ar gerai sutariate, kai tiek laiko būnate atskirai. Aš vis dar tikiuosi kada nors tapti močiute…
Man iš rankų vos neiškrito paimtas puodelis, kai išgirdau apie mamos norą tapti močiute. Žinojau, jog Darsei patyrus persileidimą dar draugaujant su pirmuoju vaikinu ir po to karto nebegalint susilaukti vaikelio, mamos viltys sudėtos į mane… Tačiau jai pačiai pastūmėjus mane siekti balerinos karjeros, ji puikiai suprato, jog tik nustojusi šokti, galėsiu pradėti galvoti apie kūdikį. Kadangi sulaukus keturiasdešimties smarkiai atsilikau nuo savo biologinio laikrodžio, nustojau net svarstyti apie galimybę susilaukti atžalos.
–      Mama, nemanau, kad aš galėčiau būti motina.
–      Ką tu kalbi, brangioji? Kaip tik to jums su Vladimiru ir reikia, kad pagaliau suartėtumėte ir būtumėte panašūs į tikrą šeimą, – atsisėdusi greta manęs ant sofos pamokslavo ji. – Tu neįsivaizduoji, kaip bendras vaikelis išspręstų bet kokias problemas.
–      Bet mes neturime jokių problemų… – gyniausi ragaudama pyragą.
–      Eliza, man gali nemeluoti. Mano motiniška širdis jaučia, jog tarp jūsų su vyru žioji skylė. Sakiau tavo tėvui, kad nors Vladimiras ir geras žmogus, bet tai nereiškia, jog tu jį pamilsi ir būsi laiminga… Ar esi tikrai įsitikinusi ir nori visą likusį gyvenimą praleisti su juo?
Pirmą kartą girdėjau mamą taip nuoširdžiai kalbant. Žiūrėjau nuleidusi akis į kilimą, tačiau nieko nesakiau. Ji viską suprato teisingai…
–      Santuoka tebuvo spontaniškas prieglobsčio ieškojimas, kai išsiskyriau su Henriku, tesiilsi jis ramybėje. Tačiau negaliu skųstis – gyvenimas buvo geras.
–      Kodėl sakai, kad buvo? – staiga puodelį nuleido ji.
Aš papurčiau galvą ir greitai pasitaisiau:
–      Yra, mama, yra!
–      Na, nors ir tekėjai ne iš didžiulės meilės, bet tiek metų kartu išgyvenus, jūs tikrai rasite sprendimą. Labai džiaugiuosi dėl šios kelionės, tai mane labai nuramino, – šyptelėjo mama ir gurkštelėjusi kavos paėmė pyragą. – Ar jis tau atsiuntė bilietus?
Klausiausi jos linksmo balso negalėdama pratarti nei žodžio, nors taip norėjosi pasakyti, jog sprendimas yra tik vienas – skyrybos. Ir vėl ėmiau dvejoti dėl to, ar elgiuosi teisingai. Mane lyg kažkas tampė į dvi puses: viena pusė atstovavo mano vidiniams jausmams, mano meilei Hariui ir reikalavo klausyti širdies, o kita pusė tempė į save, prašydama gerai viską apmąstyti ir suvokti, jog nebesu paauglė, kuri tik dabar galėtų pradėti kurti savo laimę, jog turiu įsipareigojimų visuomenei, šeimai ir vyrui. Kaskart tokiomis akimirkomis man beprotiškai reikėdavo pasikalbėti su Hariu, kuris mane nuramindavo ir aš vėl pasiryždavau dėl savo laimės nueiti kryžiaus žygius.
–      Taip, gimtadienio proga vyksime į Maldyvus, – šyptelėjau žiūrėdama į pyragą, nes negalėjau meluoti jai tiesiai į akis.
–      Kaip gerai!
Mama dar kažką kalbėjo apie atostogas ir santuoką, apie meilę ir pareigą, tačiau mano mintys jau sukosi apie tai, ką reikės sakyti Vladimirui, jei jis paklaus, kur ir su kuo aš išvykstu bei tikėtis, kad jis apie kelionę su mano šeima nesikalbės. Vis tiek planavau su juo skirtis, tad nenorėjau, jog Volodia ir toliau bendrautų su mano šeima. Iš apmąstymų mane prikėlė skambantis telefonas. Greitai nubėgau į virtuvę, kurioje buvau jį palikusi ir atsiliepiau.
–      Hari, dabar nelabai tinkamas metas, pas mane svečiuojasi mama.
–      Elizabeta, turiu pačią geriausią naujieną! Radau advokatą!
Atrodė, jog širdis prisipildė šilumos ir pradėjo plakti kaip pamišusi.
–      Tikrai? Tai puiku! – spirgėjau virtuvėje ir pamačiau ateinančią mamą, kuri nešė puodelį bei tuščią lėkštutę. – Turiu lėkti, paskambinsiu vėliau.
Padėjusi telefoną ant spintelės lyg nusikaltimo vietoje pagautas vagis išpūstomis akimis žvilgtelėjau į mamą.
–      Džiaugsmingos naujienos? – paklausė ji, padėdama indus.
–      Tiesiog kolegė norėjo papasakoti apie savo įspūdžius, – nusijuokusi sumelavau.
–      Gerai, nebetrukdysiu tavęs. Dar kartą sakau, bandyk pastoti – tai tikrai padarys laimingesnę tiek tave, tiek Vladimirą – jūs akimirksniu mesite visus savo darbus ir visą dėmesį skirsite šeimai… – paėmusi už rankos tarė mama.
Nusišypsojau ir padėkojau jai, kad aplankė. Norėjosi kuo greičiau susitikti su Hariu ir sužinoti visas naujienas apie advokatą, todėl greitai atsisveikinusi su mama po sekundėlės vėl kalbėjausi su juo.
–      Gali atvažiuoti pas mane? Viską papasakosiu ir mes būtinai atšvęsime! – laiminga gaida pradėjo pokalbį Haris.
–      Manyk, kad jau atvažiavau!
Kaip galėdama greičiau susiruošiau, sėdau į tėčio paskolintą automobilį ir nuspaudusi gazo pėdalą skuodžiau Londono gatvėmis. Norėjosi rėkti iš laimės, kad pagaliau reikalai pajudėjo į priekį, pagaliau maža prošvaistė rūpesčiais grįstame kelyje į laimę. Jaučiau, kad nors ir gali nepavykti išsiskirti, tačiau bent jau numalšinsiu savo sąžinės balso aimanas, kurios man kasdien prikaišioja, jog aš laužau bažnyčioje duotą priesaiką būti ištikima savo vyrui. Tai bent jau buvo bandymas pakeisti situacijos begėdiškumą… Palaikiau savyje optimistišką dvasią, nes norėjosi tikėtis iš Vladimiro bent kiek žmogiškumo.
–      Na, kas čia per advokatas? Ar jis tikrai geras? – vos įpuolusi į Hario butą ėmiau klausinėti.
–      Prisėsk, papasakosiu, kaip viskas buvo!
Mes įsitaisėme jaukioje svetainėje, Haris patildė televizoriaus garsą ir pradėjo pasakoti, kaip vieną dieną pietaujant su Styvenu, šis sulaukė skambučio iš savo dėdės ir tema pakrypo apie jį. Styvenas šiek tiek papasakojo apie giminaitį bei prasitarė, jog pastarasis – skyrybų advokatas. Ir vienas geriausių Londone.
–      Ar tikrai geras? Juk jei jis Styveno giminaitis, dar nereiškia, jog išskirs mane su Volodia.
–      Styvas man pasakė jo vardą, todėl aš internete paieškojau informacijos. Pasirodo jo dėdulė turi advokatų kontorą, kurioje dirba dvidešimt geriausių Londono advokatų, o jo karjeroje – dvidešimt devynios sėkmingos skyrybų bylos ir klientai ne šiaip paprasti piliečiai, o tikri milijonieriai, kurie skyrybų procesuose kovoja dėl tikrų lobių… Gali pati pasiskaityti apie jį, internete šimtai tūkstančių straipsnių apie jo bylas, – entuziastingai pasakojo Haris, atsukdama nešiojamą kompiuterį į mane.
Pažvelgiau į ekraną, tačiau greitai pakėliau akis į Harį ir nuoširdžiai nusišypsojau.
–       Tikiu tavimi. Sunku patikėti, jog man gali pasisekti…
Vaikinas padėjo kompiuterį sau už nugaros ir paėmė mano rankas:
–      Turime tuoj pat su juo susisiekti, kad į kelionę išvyktume jau tau pasirašius skyrybų sutartį. Aš pasakysiu Styvenui, kad jis pakalbėtų su dėde ir teiktų pirmenybę tavo bylai.
–      Ne, nereikia sakyti Styvenui, kad aš noriu skirtis…
–      Elizabeta, jis mano geriausias draugas, aš juo pasitikiu ir nemanau, jog jis skleistų gandus apie tave ar apie kitus žmones, – pakėlęs antakį aiškino Haris.
–      Keistai atrodys, jei tu kalbėsiesi su Styvenu dėl mano reikalų… – žiūrėdama į jo delnus, glostančius manuosius sumykiau.
–      Manai, kad jis nieko nesupranta? Jis žino, kad esu beprotiškai tave įsimylėjęs, jis tai pastebėjo pats pirmasis, tačiau tylėjo kaip kapas, todėl gali būti rami – jis teisingas žmogus.
Akimirką likau be žado, nes atrodė, jog niekas nieko nesupranta… Nors negalėjau žinoti, kaip Haris elgiasi prie savo draugų, apie ką jie kalbasi, juk draugai tam ir yra, kad jiems papasakotum viską, kadangi aš draugų neturėjau, atrodė, jog ir Haris mūsų santykius laiko visiškoje paslaptyje. Vaikinas, pastebėjęs mano šoką, paglostė plaukus ir nuramino:
–      Viskas gerai. Jis ne iš tų, kurie teisia žmones. Styvenas džiaugiasi, jog aš laimingas ir linki tokiu būti visą laiką, tik norėjau pasitarti su tavimi, ar tu nori bendradarbiauti su šiuo advokatu ir tada aš galėsiu pasikalbėti su Styvenu dėl pagalbos.
–      Na, aš šiek tiek nustebinta, tačiau tai turbūt baltas pavydas, jog tu gali su kažkuo pasikalbėti apie visą šią painią situaciją, o aš ne…
–      Aš visada šalia, Elizabeta, bet kada, kai reikės draugo, kai reikės peties išsiverkti, kai reikės paguodos ar patarimo… Aš tau būsiu viskas.
Ir vėl tie Hario žodžiai… Jis tiesiog kalbėjo dainomis, nors sakėsi, jog neturi talento sukurti bent vieną. Aš lengvai šyptelėjau ir perbraukusi per pakaušį jo garbanas patikslinau:
–      Tu jau esi mano viskas.
Švelniai pabučiavusi jo putlias lūpas, apkabinau ir padėkojau už visas pastangas. Jaučiausi, lyg traukiama iš gilios duobės, kuri su kiekvienais santuokos metais vis gilėjo ir aš tiesiog nustojau kapstytis, leisdamasi vis giliau ir giliau… Užsirašiusi advokato kontaktus, pažadėjau Hariui jau kitą dieną pradėti skyrybų procesą, o jis savo ruožtu paskambino Styvenui ir paprašė pasikalbėti su giminaičiu bei užtarti mane prieš jį. Vakare išėjome pasivaikščioti ties Temze, sėdėdami ant suoliuko ir gerdami kavą pasvajojome apie kaitrią Maldyvų saulę, purų smėliuką ir skaisčiai žydrą vandenyną… Buvo likusios trys savaitės iki mūsų kelionės ir aš vis dar turėjau nuveikti du svarbius darbus – pasirašyti skyrybų sutartį bei sugalvoti melą Vladimirui.

Pastarąjį pavyko atlikti greičiau, nei tikėjausi, nes vos apsilankius pas advokatą, kuris mane svetingai priėmė ir susitarė dėl susitikimo po poros dienų, man paskambino mano vyras.
–      Tania pranešė, jog skambinai ir pranešei apie savo paslaptingas atostogas.
–      Taip, išvykstu pailsėti, norėjau pranešti, kad nepradėtum ieškoti per mano šeimą.
–      Per šeimą? Vadinasi, išvyksti ne su jais? – kiek nustebęs, tačiau su ironija paklausė Volodia.
–      Ne, ne su jais, – tokiu pat tonu atsakiau ir aš.
–      O su kuo?
Taip norėjosi jam nieko neatsakyti, tačiau prisiminusi, jog mamai pamelavau apie kelionę būtent su juo ir bijodama, kad šis nesugalvotų paskambinti tėvams, nustačiau ganėtinai meilią intonaciją ir tariau:
–      Su kolegėmis.
–      Kur vyksite?
–      Į Maldyvus…
–      Juk mes ten jau buvome, – nusijuokė Vladimiras. – Negi įdomu dar kartą ten keliauti? Geriau galėjai vykti su manimi į Tailandą.
–      Na, jos man pasiūlė ir aš spontaniškai sutikau, – toliau klimpau į melą.
–      Grįši iki mano gimtadienio? Rengiu pokylį, – informavo jis.
Pagalvojusi, jog galbūt tada jau bus prasidėjęs skyrybų procesas ir Vladimiras jau bus gavęs sutartį, sudvejojau:
–      Nežinau, ar būsiu grįžusi, tačiau dovaną tu tikrai gausi…
Suvokiau, kad žinia apie skyrybas Vladimirą pasieks per gimtadienį ir pasidarė šiek tiek jo gaila, tačiau turėjau visa tai pabaigti visiems laikams. Pokalbis buvo trumpas ir nežinau, ar sąmoningai, ar ne, tačiau buvau maloni su Volodia, nesinorėjo pykdyti nei jo, nei pačiai leistis į piktumus, atrodė, kad tai pabaiga, todėl norėjosi viską pabaigti taikiai…

Per porą kitų savaičių skyrybų sutartis jau buvo beveik baigta, tereikėjo ją pasirašyti, tačiau aš norėjau viską sudėlioti į savo vietas. Stebėdama užsnūdusį Harį, apžiūrėjau kiekvieną jo centrimetrą nuo pat garbanoto pakaušio. Keletas nudraskytų spuogelių ant kaktos, vešlūs antakiai, tamsios blakstienos, tiesi nosis, ypatingai ryškus žandikaulis, gundančios ir putlios lūpos, švelnus kaklas, raumeningos rankos, krūtinė, lieknos ilgos kojos ir milžiniškos pėdos… Vėl pakėliau akis į jo veidą ir klausiau savęs: „Ar jis tikrai mano vienintelis?“ Abejonės išsisklaidė, kai jis prasimerkė ir pamatė mano žvilgsnį. Užsimiegojusios Hario akys klausė, kas nutiko, jis ramiai mirktelėjo ir be žodžių ištiesė ranką. Prisiglaudžiau prie jo tvirtos krūtinės ir supratau, kad tai žmogus, dėl kurio mano gyvenimas verčiasi aukštyn kojomis, tačiau aš nieko dėl to nenoriu daryti, kad tai sustabdyčiau. Tas jausmas širdyje tiesiog degino, norėjau kiekvieno jo kūno lopinėlio, troškau jo lengvų lūpų ant savo odos ir norėjau būti tik jo. Tūkstantąjį kartą įsitikinau, jog mano siela priklauso jam ir nors kartą priklausymas kitam žmogui nesudarė jokio diskomforto, atvirkščiai, saugu ir ramu buvo priklausyti Hariui.

Jau kitą dieną iš pat ryto nuvykau pas advokatą pasirašyti skyrybų sutarties. Jis dar keletą kartų paklausė, ar aš esu visiškai įsitikinusi… Tada prieš mano akis stojo du skirtingi vaizdai: dvidešimt metų su žmogumi, kuris man yra lyg svetimas, nors taip gerai pažįstamas ir keli mėnesiai su žmogumi, kurį galiu suprasti iš pusės žodžio ar net jo žvilgsnio. Pastarieji mėnesiai nusvėrė netgi dvidešimt bendro gyvenimo metų… Nors ranka ir drebėjo, prisiminiau Hario žodžius, jog skiriuosi ne dėl mūsų santykių, o dėl savęs, dėl to, kad Vladimiras nebuvo geras sutuoktinis. Advokatas pažadėjo išsiųsti sutartį Volodiai dar šią savaitę, tad aš išėjusi iš kontoros tuoj pat paskambinau Hariui.
–      Pasirašiau, – jam atsiliepus ištariau.
–      Tikrai? Tai viskas? – nesitvėrė savo kailyje vaikinas.
–      Atrodo, kad taip… Dabar tereikia laukti jo sprendimo ir tikėtis geriausio.
–      Elizabeta, aš didžiuojuosi tavimi! Galiu tik įsivaizduoti, kaip tai sunku po tokio ilgo kantrybės reikalavusio laiko…
–      Sunku tik dėl to, jog pati nusprendžiau keisti savo gyvenimą, viduje man visiškai neskauda. Aš nenoriu būti pririšta prie žmogaus, kurio nemyliu ir pagaliau prisirišti prie mylimo.
Susitikę su Hariu nusprendėme laiką praleisti ruošimuisi kelionei. Norėjosi atsinaujinti iš pagrindų: įsigyti naujų maudymosi kostiumėlių, apatinių, skrybėlių – tiesiog pakeisti Maskvos pritvinkusį garderobą nauju, jaunatvišku ir mielu širdžiai. Vaikščiojome po parduotuves ganėtinai atvirai demonstruodami, jog esame įsimylėję, tačiau mano nerami nuojauta neleido visiškai atsipalaiduoti. Einant prekybos centro koridoriumi, mano žvilgsnis susitiko su vieno įtartinai atrodančio vyriškio žvilgsniu ir aš pagalvojau, jog anksčiau esu jį kažkur mačiusi.
–      Nepažįsti to vyruko? – paklausiau Hario, sustojus prie suolelio koridoriuje.
–      Kurio? – apkabinęs mane per petį paklausė jis.
Atsisukau parodyti Hariui nepažįstamąjį, tačiau šis jau buvo dingęs iš mano akiračio.
–      Ką tik buvo čia… – akimis vis dar klajodama tarp žmonių suaimanavau.
–      Elizabeta, tu per daug įsitempusi. Juk viskas krypsta tinkama linkme, tu pasirašei skyrybų sutartį, o tai daro tave dalinai laisva moterimi. Nėra dėl ko nerimauti, dabar tu saugi, nes aš tave ginsiu nuo kiekvieno žvilgsnio.
Žemas Hario balsas kaip visuomet nuramino mane ir nedavė pagrindo toliau nerimauti dėl įtartinų veidų. Dėl visa ko, tą dieną vis dar buvau atsargi ir su vaikinu elgiausi šalčiau, nei įprastai.

Likus vos porai dienų iki kelionės į Maldyvus, susitarėme su Hariu, jog pasimatysime oro uoste, kai priduosime savo bagažą ir praeisime apsaugą. Negalėjome ten vykti kartu, turėjome būti ganėtinai įžvalgūs, nes nežinojome, ar tikrai įtikinome Liuciją bei Darsę. Sesuo dar savaitei likus iki mano atostogų bandė kamantinėti, tačiau aš nesileidau įvaroma į kampą ir melavau iš paskutiniųjų, sakydama, jog su Vladimiru susitiksime Maldyvuose. Dar kartą įsitikinusi, jog Volodia išvykęs į Tailandą, paskutinę naktį prieš kelionę, gulėdama lovoje, pasimedžiau, kad viskas pavyktų kaip planuota.
–      Dieve, žinau, kad meluoti nėra gerai, juo labiau savo artimiesiems, tačiau noriu apsaugoti Harį ir mūsų santykius. Aš pasinaudojau galimybe su juo susitikti tą šeštadienio vakarą, tikiuosi, tai buvo tavo planas… Juk žinai, kad visą gyvenimą buvau nuolanki, ištikima ir pareiginga, o būnant su Hariu aš galiu atsipalaiduoti, pagaliau galiu būti tokia, kokia noriu būti. Tegul ši kelionė dar labiau sutvirtina mano jausmus ir pasiryžimą.
Užmigau labai neramiai ir kėliausi visiškai nepailsėjusi, tačiau pasiruošusi praleisti dvi nuostabias savaites su savo mylimu. Kaip ir buvome susitarę, turėjome susitikti oro uoste likus valandai iki vartų atidarymo. Važiuodama taksi, parašiau Hariui, kad aš kelyje, o šis atsakė jau stovintis eilėje su lagaminu. Nerimavau, lyg tai būtų svarbiausia diena mano gyvenime. Įėjau į oro uostą žvalgydamasi į kiekvieną žmogų, bandydama slapstytis, nes vis dar atrodė, jog mane kažkas seka arba stebi. Nenusiėmiau akinių nuo saulės, bandydama paslėpti savo išsigandusias akis. Praėjusi apsaugą, patekau į terminalą ir išsitraukusi telefoną paskambinau Hariui.
–      Aš jau terminale, kur tu?
–      Aš Starbucks kavinukėje. Norėtum šaltos kavos su kremu?
–      Taip, tačiau be kremo. Tuoj pat ateinu! – paspartinusi žingsnį nuskuodžiau į priekį.
Iš tolo pamačiusi šalia minėtos kavinukės stovintį garbanotą vaikiną, prasagstytais languotais marškiniais. Stryktelėjau ir pradėjau bėgti jo link. Priartėjusi stipriai apkabinau abiejose rankose po vienkartinį kavos puoduką laikantį Harį. Jis sunėrė rankas man už nugaros, o tada aš pasijutau visiškai saugi. Niekas nebegalėjo manęs įbauginti, nes aš buvau su juo. Plepėdami gurkšnojome kavą, kol atidarė vartus ir mes pagaliau patekome į lėktuvą. Prieš pakylant Haris paėmė mano delną, spustelėjo ir tarė:
–      Viskas bus gerai, Elizabeta.
Mano įsitempusi ranka atsipalaidavo ir giliai atsidususi šyptelėjau jam. Žvelgiau pro langą visą laiką jausdama švelnų Hario delną ant savojo. Kad ir kaip norėjau, negalėjau visiškai atsipalaiduoti, leisti mintims atitrūkti nuo realybės, paliktos Londone, nuo nerimo dėl skyrybų ir nenusakomo jaudulio.
Po dešimties kelionės valandų, sekinančio minčių srauto apie gyvenimą, mes nusileidome Maldyvuose. Nors lėktuve keletą valandų miegojome, buvome pavargę ir patekę į savo namelį palmių paunksmėje, kritome ant minkštų fotelių nedidukėje terasoje.
–      Įsivaizduok, dabar tai bus mūsų namai ateinančias dvi savaites… – atsilošęs tarė Haris.
–      Čia tobula, Hari… – atsakiau jam, atsistojusi ir priėjusi prie turėklų.
Žvelgiau į žydrą vandenyną, kurio bangų mušimas į krantą ramino ir svaigino.
–      Čia tobula, nes aš su tavimi, – priėjęs iš nugaros delnus ant pečių uždėjo jis. – Atsipalaiduok, čia mūsų niekas nerastų, net jei ir labai norėtų.
Haris kelias sekundes pamasažavo mano pečius, o tai tikrai privertė suvokti, jog šiame ramiame rojaus kampelyje mums niekas negali trukdyti. Atsisukusi į jį pažvelgiau tiesiai į žalias akis ir tyliai pasakiau:
–      Tu teisus, negaliu leisti savo nerimui sugadinti šių dienų su tavimi.
Pagaliau sugebėjau nuvyti šalin įtampą ir kaltę, kurią jaučiau dėl visiškai nežinomų priežasčių.

Porą pirmųjų dienų mes praleidome paplūdimyje nieko neveikdami, tiesiog drybsodami ant smėliuko, grukšnodami gaivinančius kokteilius, besimaudydami skaidriame vandenyne ir leisdami savo jausmams liepsnoti. Tik po tų dienų mes visiškai pamiršome Londone paliktas problemas, pamiršome, jog aš vis dar susituokusi, buvome lyg visiškai nauji žmonės.
Paplūdimio bare vieną vakarą vyko karaokė vakarėlis, kuriame susipažinome su šaunia ispanų pora. Maldyvuose jie leido savo medaus mėnesį. Haris vėl į pagalbą pasitelkė savo žaidimą: sumelavo jiems mūsų vardus, amžių ir netgi santykių rimtumą.
–      Na, mes su Emilija švenčiame penktuosius draugystės metus, – šyptelėjo jis jaunavedžių porelei.
Aš nebuvau tokia puiki aktorė, todėl tik linksėjau galva ir stebėjausi jo lakia fantazija. Įdomu buvo pabendrauti su ką tik susituokusiais žmonėmis, jie atrodė tokie laimingi… O tai mane dar kartą grąžino į mano gyvenimo realybę, vėl supratau, jog mano gyvenimas yra visiškai iššvaistytas.
–      Tu visą vakarą tokia tyli, Elizabeta. Tau čia nepatinka? – paklausė Haris mums einant į namuką.
–      Gal juokauji? Geresnės vietos negali būti, čia – rojus…
–      Tai kas tuomet? Vis dar neišmeti iš galvos skyrybų?
–      Ne, juk susitarėme nekalbėti apie tai, kol atostogausime. Tiesiog… Susitikusi su jaunavedžių pora, supratau, kad aš iššvaisčiau savo gražiausias dienas veltui. Kai buvau jaunesnė, atrodė, kad gyvenimas yra begalinis, kad visada būsiu jauna, visada bus laiko nuveikti viena ar kita, kad išgyvenu viską, kas geriausia, tačiau šiandien suvokiau, kad nepajutau nei pusės, ką patiria šie jauni žmonės.
–      Juk tu dar esi jauna, – ramino mane vaikinas, apkabinęs per pečius. – Be to, dabar tu pradėsi naują gyvenimą.
–      Supranti, ateina metas, kai imi suvokti, kad jau kai ko tikrai nebepatirsi… Kad tai tiesiog nebe tau. Juk pirmosios vedybos būna vieną kartą, kaip ir medaus mėnuo. O paskui bėga metai ir turi visai kitaip žvelgti į gyvenimą.
–      Elizabeta, – vesdamas mane laiptukais į namelį nusijuokė Haris. – Tai pirmosios mūsų atostogos kartu. Juk tai naujas dalykas tavo gyvenime.
Užlipus į terasą šyptelėjau jam ir žvilgtelėjau į tolį, kuriame nuo mėnulio spindėjo nurimęs vandenynas, o žvaigždės lyg milijonai akių stebėjo mus iš viršaus.
–      Atleisk, nenoriu tavęs sumenkinti, tiesiog kartais pagalvoju, jog gyvenimas man suteikė tiek progų, kuriomis nepasinaudojau, o dabar nebegaliu apsimetinėti, jog man tik dvidešimt. Tų pirmųjų kartų man jau nebebus…
Haris atsistojo šalia, pasuko savo galvą į mane ir sušnabždėjo:
–      Tu dar turi vieną pirmąjį kartą…
Nustebusi pažvelgiau į jį primerktomis akimis. Vaikinas kelias sekundes šypsojosi, o tada tyliai tarė:
–      Būk šiandien mano.


[1]           – Tania, čia Elizabeta.
– Ponia Elizabeta! Kaip malonu girdėti jūsų balsą!
– Man taviškį taip pat. Kaip laikaisi, Tania?
– Na, prižiūrime su Miroslavu namus, taip tuščia… Net ir dabar ponas Vladimiras išvykęs…
– Išvykęs, ar ne? O galbūt žinai jo rugpjūčio mėnesio planus?
– Ponas man nieko nesakė, žinau, kad rugpjūčio dvidešimtą dieną namuose rengiamas pokylis pono gimimo dienos proga.
– O iki tol?
– Galiu pabandyti sužinoti, jei jums svarbu. Galbūt norite padaryti jam staigmeną ir grįžti?
– Matai, išvykstu atostogauti, tad norėjau sužinoti, ar jis bus pasiekiamas…
– Aš perduosiu ponui Vladimirui tai, kai tik jis grįš!

Mažytis sneak-peek į kitą dalį:

–      Čia nėra nei vieno tau artimo žmogaus. Paaiškink man, ką reiškia tavo spektaklis?
–      O gal tu norėtum man papasakoti, ką reiškia tavo spektaklis? Ką reiškia tie dokumentai, reikalaujantys tavo laisvės?
–      Tai reiškia, kad aš noriu skirtis. Turėjau tai padaryti jau seniai.

KONKURSAS

Gerai apsvarsčiusi įtarinėjimus, jog pagrindinis kūrinio „VĖL“ veikėjas – H. Styles, nusprendžiau palepinti 8 atidžiausias skaitytojas GIGANTIŠKAIS grupės One Direction filmo „Tai mesplakatais! Neabejoju, kad esat kūrybingos ir lakią vaizduotę turinčios asmenybės. Todėl kviečiu jus spėti, kuo baigsis mano knyga! Savo atsakymus rašykite čia, po straipsniu esančiuose komentaruose.


Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

– Ma

XVII

Tylėdama palingavau galva ir paėmiau automobilio gale padėtas gėles, kurias buvo nupirkęs Haris. Lygiai tas pačias – baltas rožes.
–      Tavo močiutei ir tėčiui labai patiko baltos rožės, – priėjusi prie Hario tariau.
–      Žinau, jos patinka ir man – nesuteptos, tyros spalvos gėlės, – apkabinęs viena ranka mane per pečius atsakė jis ir nuotoliniu būdu užrakino automobilį.
Kapinėse buvo ramu ir tylu. Pagrindinį kelią apšvietė keli žibintai, kai kur degė žvakutės, tačiau žmonių jau nebebuvo. Nuo vėjo šlamėjo kapinių pakraščiuose išsidėstę medžiai, lyg sargybiniai stebintys viską iš aukšto. Niekada nebuvau taip vėlai tokioje paslaptingoje ir mistinėje vietoje, tačiau žengiant su Hariu, kiekviena vieta man buvo magiškai jauki. Jis mane laikė stipriai prispaudęs prie savęs ir man atrodė, lyg nematomas šydas mus nuo visko saugo. Neilgai trukus priėjome Henriko kapą.
–      Negalvok apie blogus dalykus, – prisiglaudęs sukuždėjo Haris.
Giliai įkvėpiau ir padaviau jam gėles, kurias vaikinas padėjo ant kapo. Atsistojęs šalia Haris palenkė galvą. Nežinau, kodėl buvau tokia jautri, tačiau man iškart norėjosi verkti… Ir vėl žiūrėjau į tą akmens luitą, ant kurio buvo išgraviruotas Henriko vardas. Negalėjau sukaupti minčių, nes jų buvo tiek daug, nežinojau nuo ko pradėti savo kalbą: nuo atsiprašymo, nuo paaiškinimo, nuo pasiteisinimų ar tiesiog nieko nesakyti. Haris stovėjo nuleidęs galvą, rankoje laikydamas kepurę, o garbanos kybojo ties skruostais, supratau, jog jis tikrai užsigalvojęs. Užsimerkusi pradėjo dėlioti žodį prie žodžio: „Henri, aš nežinau, kaip tau viską pasakyti, manau, tu ir taip viską žinai… Tu užauginai nuostabų sūnų, turėtum juo didžiuotis. Žinai, jis labai primena tave, tokį, kokį tave palikau. Maniau, jog tik dėl to mano viduje sukirbėjo tas nesuvaldomas jausmas, kad tik prisiminimas apie tave ir mūsų jaunystės dienas laiko mane taip stipriai prisirišusią prie Hario. Žinai, Henri, aš jį pamilau, tačiau ne taip, kaip tave… Mes abu leidome santykiams pasibaigti, tada dar nežinojome, kad meilė – galingiausias ginklas pasaulyje. Todėl ačiū tau, kad atsiuntei į mano gyvenimą Harį, dabar žinau, kaip reikia mylėti ir ką reiškia būti mylimai. Pažadu jo neįskaudinti taip, kaip įskaudinau tave ir paleidau visam laikui. Dabar tu – mano praeitis, o Haris – dabartis ir ateitis…“ Sukalbėjusi maldą dar kurį laiką tylėjau, lyg leisdama Hariui pasimėgauti susikaupimo minutėmis. Jaučiausi išlaisvinusi širdį iš užrakinto narvelio, kurio raktą visą gyvenimą turėjo tik Henrikas, dabar mano širdis buvo laisva ir pasiruošusi atsiduoti kitam žmogui. Haris atsisuko į mane ir nedrąsiai šyptelėjo.
–      Ką galvojai? – sušnibždėjau.
Jis ir vėl nuleido galvą, nusišypsojo ir žiūrėdamas tiesiai į antkapį tarė:
–      Žinai, kad ir kiek kartų čia ateidavau pasikalbėti su tėčiu, nieko neišeidavo. Galiausiai viskas baigdavosi tuo, jog klausinėdavau, kodėl jis turėjo išeiti būtent dabar, tačiau šiandien viskas kitaip… Pagaliau sugebėjau padėkoti jam už tai, ko mane išmokė, už įkvėpimą, už pavyzdį. Padėkojau ir už tave.
Haris paėmė mano delną ir švelniai spustelėjo.
–      Paprašiau, kad dabar jis saugotų ir mylėtų mamą, nes tave apsaugosiu ir mylėsiu aš. Pažadėjau niekada nedaryti tos pačios klaidos ir niekada tavęs nepaleisti. Tikiuosi, kad tėtis laimina mūsų santykius.
–      Nežinau, Hari… – nuleidus galvą sumykiau.
Jis mane apkabino abiem rankomis ir atsukęs į save žiūrėjo tiesiai į akis.
–      O ką galvojai tu?
–      Pažadėjau neįskaudinti tavęs, kaip tai padariau su juo… Ir pasakiau, kad jis – mano praeitis.
Hario lūpų kampučiai pakilo, o akyse mačiau pasididžiavimo džiaugsmą. Pabučiavęs į kaktą jis priglaudė mane prie savęs ir aš atsisukusi žiūrėjau į Henriko antkapį. Visa ši situacija buvo tokia keista ir paini, ne visi patikėtų, jog pasaulyje egzistuoja tokie dalykai… Lyg tai būtų kažkokia magija, lyg Henrikas po savo mirties jausmus perdavė Hariui. Sunku buvo tai suvokti, bet argi meilė ne sunkiai suvokiama? Kad ir kaip tą vakarą nenorėjau būti viena, bet liepiau Hariui važiuoti namo.

Mano namuose vėl buvo jauku: balti vyriški sportiniai batai prie durų, Hario megztinis ant sofos, banano žievė ant staliuko, duonos trupinukai ant grindų prie sofos, jo kvepalai, pirštų antspaudai ant stiklinės, mūsų gamintas maistas… Likusi namie nieko nejudindavau, kad vis dar jausčiausi esanti su Hariu. Laisvu metu mokiausi vairavimo taisyklių, o jis ieškojo buto, į kurį planavo kraustytis vos pasibaigus mokslo metams.
–      Kaip į tai reaguoja Liucija? – pakėlusi akis nuo vairavimo taisyklių knygelės žvilgtelėjau į Harį, kuris susiraukęs žiūrėjo į savo kompiuterį.
–      Jau seniai buvome kalbėję, kad pabaigęs mokslus kraustysiuosi į savo butą, – net neatsisukdamas atsakė jis. – Jeigu turėčiau butą Primrouze?
–      Nemanai, kad per daug įtartina? Aš Primrouze, tu Primrouze…
–      Ji juk nežino, kur tu gyveni… – atsisukęs papriekaištavo Haris.
–      Nesunku būtų sužinoti. Na, nežinau, kaip nori, jei tau patinka šis rajonas – žinoma! Beveik tas pats, kas gyventum pas mane, – nusijuokiau.
–      Labai to norėčiau… – pakuteno mano pėdą vaikinas.
–      Ir aš, bet dar palaukime… Susirask butą, tada rasime advokatą, pradėsime skyrybų procesą, o tada turėsime savo namus, – prislinkusi prie jo pakštelėjau į skruostą.

Iki mokslo metų baigimo šventės su Hariu buvome nuveikę daugybę dalykų: be puikių repeticijų rezultatų, aš jau buvau išlaikiusi vairavimo teorijos egzaminą, Haris nusižiūrėjęs keletą butų, Darsę beveik įtikinau, jog manęs niekas nebesieja su Hariu, tik bendras numeris mokslo metų baigimo koncerte, o Liucija taip pat džiaugėsi, kad jos sūnus daugiau laiko praleidžia namie. Prašiau jo dažniau pabūti su ja, kad nekiltų įtarimas. Buvo smagu dėlioti su Hariu savo bendrus ir asmeninius planus: pirmoje vietoje buvo koncertas, po jo Haris turėjo apsispręsti dėl buto, o aš išsilaikyti vairuotojo teises. Tada kartu turėjome ieškoti skyrybų advokato, o pradėję skyrybų procesą norėjome pasidovanoti kelionę į egzotišką šalį, kur galėtume bent porą savaičių nesislapstydami rodyti vienas kitam savo jausmus.

Nors tiesą pasakius, kuo santykiai slaptesni, tuo jie stipresni ir tikresni – saugojau kiekvieną Hario slaptą žvilgsnį ar akies mirktelėjimą giliai širdyje, lyg tai būtų pats gražiausias dalykas. Mėgavausi smulkmenomis, kurių sulaukdavau iš Hario būnant tarp žmonių: nekaltas rankų prilietimas, spontaniškas prisiglaudimas, šelmiškas žvilgsnis ar meilės kupina šypsena. Neatsisakydavome ir žinučių, kurios būnant atskirai leisdavo pasijusti lyg būnant kartu. Visas tas negalėjimas atvirai reikšti jausmų jaudino labiau, nei visiška laisvė… Tik tada pradėjau vertinti kiekvieną kartu praleistą akimirką ir iš jos pasiimti viską, kas yra geriausia – kalbėdavome tik apie teigiamus dalykus, esant ribotam laikui kartu, daug daugiau nuveikdavome, daug daugiau vienas kitam pasakydavome, daug dažniau prisipažindavome meilėje, nes žinojome, jog negalime to padaryti kada tik užsigeidę. Šis žaidimas savotiškai varė iš proto, kiekvieną dieną Hario norėjosi vis labiau ir tik sau. Atrodė, jog galėčiau apkabinti jį ir niekada daugiau nepaleisti.

Išaušus mokslo metų baigimo dienai, džiūgavau ir tuo pat metu bijojau, kad kas nors nepavyks taip, kaip buvo suplanuota. Mano šokėjos padarė didžiulę pažangą taip greitai išmokdamos šokį, Hario akomponavimas suteikė žavesio mūsų pasirodymui, todėl norėjau, kad viskas pasisektų puikiai. Renkantis svečiams, aš vis dar laksčiau užkulisiuose paskui kiekvieną baleriną, tvarkydama smulkmenas, aplink plušėjo daugybė pasirodysiančių atlikėjų… Tarp jų buvo ir Haris su savo grupe. Prasidėjus koncertui savo balerinų pasirodymą stebėjau iš užkulisių ir laikiau kumščius, kad viskas pavyktų. Šokėjos buvo grakščios it gulbės, jose mačiau save prieš daugelį metų… Atrodė, kad scena – mano namai ir ten mano vieta. Apėmė tokia didžiulė nostalgija, jog akimirkai supratau, kad baletas buvo geras pasirinkimas ir aš Henriko neiškeičiau į šokį, aš tiesiog nesugebėjau suderinti dviejų savo didžiausių aistrų. Apėmė tikrų tikriausia ekstazė, kai žiūrovai audringai plojo šokėjoms.
–      Šio pasirodymo autorė – Elizabeta Viliams! Kviečiame mokytoją į sceną!
Išgirdusi tai sustingau ir vis dar stovėjau užkulisiuose. Mačiau nuo scenos man mojuojančią mokinę, kuri rankos mostu kvietė ateiti prie jų. Po daugelio metų vėl žengiau į sceną, tik šįkart ne kaip balerina… Priėjau prie savo mokinių ir visos kartu nusilenkėme. Girdėjau, kaip merginos apkabinusios mane taria garsius „ačiū“, o tada vedėjas tarė:
–      Balerinoms akomponavo Haris Smitas.
Paleidau merginas ir pradėjau įsijautusi ploti rodydama į vaikiną, kuris atsistojo nuo kėdės, apėjo fortepijoną ir nusilenkęs žvilgtelėjo į mane. Ištariau tylų padėkos žodį ir visi nuėjome į užkulisius.
–      Mergaitės, buvo tikrai puiku, jūs nuostabios! Labai didžiuojuosi jumis! – kartojau mums vos dingus nuo scenos.
–      Ačiū, mokytoja, be jūsų nieko nebūtų pavykę!
Šokėjos po vieną puolė prie manęs, apsikabino, bučiavo į skruostus ir tai man suteikė patį tyriausią pasididžiavimą tiek savimi, tiek mokinėmis. Ant peties pajutau vyrišką ranką ir net nereikėjo atsisukti – jutau, jog tai Haris.
–      Puikus pasirodymas, merginos ir mokytoja, – tarė jis ir pakštelėjo man į skruostą.
Aš šiek tiek sutrikau ir lyg maža įsimylėjusi mergaitė sukrizenusi žvalgiausi į visas puses.
–      Ačiū, Hari, kad padėjai mums sukurti puikų pasirodymą!
Merginos puolė straksėti aplink Harį, o šis apkabinęs jas visas straksėti su jomis. Ilgai užsibūti su mumis jis negalėjo, nes po kelių pasirodymų sekė jo ir Styveno bei Džo numeris. Haris atsisveikinęs nuėjo ruoštis į persirengimo kambarį, o aš nuėjau į salę, kur galėjau iš pirmos eilės stebėti likusį koncertą. Žinoma, Hario pasirodymo laukiau labiausiai, nes žinojau, jog jie bus paruošę ką nors tikrai ypatingo.
–      Džiaugiamės čia studijuodami, nes čia mes atradome ne tik savo didžiausius talentus, savo pašaukimą ir draugus, bet kai kurie čia sugebėjo rasti netgi meilę, – užlipęs ant scenos pradėjo kalbėti Haris.
Visi žiūrovai ėmė ploti ir švilpti, o aš lyg nieko nesuprasdama, šypsojausi sėdėdama tarp kitų mokytojų.
–      Tikimės, jog tapę žinomais atlikėjais, būsime pakviesti čia sudainuoti dar ne kartą, – nusijuokęs užbaigė Haris.
Jie atliko linksmą, savo kurtą dainą, kad baigiantys konservatoriją neliūdėtų. Mokytojai smagiai lingavo kėdėse, žiūrovai negailėjo ovacijų, o merginos kraustėsi iš proto, nes visi trys vaikinai tikrai turėjo neeilinio žavesio, kuris atsiskleidė ne tik jų išvaizdoje, bet ir balsuose. Koncertui pasibaigus, mokytojai, absolventai bei svečiai dar stoviniavo milžiniškame mokyklos hole, kuriame buvo patiesti keli švediški stalai su šampano taurėmis bei smulkiais užkandžiais. Mano mokinės norėjo įsiamžinti su manimi, todėl baigusi pokalbį su kolega orkestro vadovu, padėjau taurę ant staliuko ir nuėjau atsistoti tarp merginų. Atmosfera konservatorijoje buvo pakili ir tai mane nuteikė neįtikėtinai puikiai, tačiau stovint ir pozuojant merginų tėvams bei draugams, kurie mus įamžino, už jų nugarų pamačiau į mane stebeilijančią Liuciją. Jos žvilgsnis lyg staigus saulės blyksnis spigino į akis, tad aš iškart nuleidau akis. Merginos vis dar džiaugėsi puikiu apsirodymu ir klausė manęs, ar po kelių dienų negalėčiau parašyti joms rekomendacijų. Net neišklausydama jų iki galo, sutikau, nes akylas Liucijos žvilgsnis vis dar lydėjo kiekvieną mano judesį. Sutrikusi atsiprašiau merginų ir nuėjau staliuko, prie kurio stovėjau, link. Po akimirkos prie manęs išdygo lengvu žydru megztuku pasidabinusi Liucija, kurios plaukai buvo smulkiai susukti. Ji atrodė kur kas jauniau ir aš nieko nelaukusi pagyriau ją:
–      Liucija, atrodai puikiai…
Ji sustatė lūpas, giliai atsiduso, lyg iškvėpdama iš savęs visas blogas emocijas, kreivai šyptelėjo ir padėkojo.
–      Ačiū, tu taip pat. Kadangi Haris prašė su tavimi nekonfliktuoti, o aš jo prašymų paisau, norėjau tik draugiškai perspėti…
Šypsena nuo mano veido akimirksniu dingo, nes maniau, jog ji vėl ims man grasinti arba mane įžeidinėti.
–      Tikiuosi, kad šiandieninis pasirodymas buvo paskutinis tave ir Harį siejęs dalykas ir jūs daugiau niekada nesusitiksite neilgiau nei porai sekundžių, – vienu ypu išbeldė Liucija.
Stovėjau sulaikiusi kvėpavimą ir žiūrėjau į ją net nemirksėdama. Po akimirkos susišlapinau lūpas bei šyptelėjau, nes už Liucijos nugaros pamačiau mūsų link artėjantį Harį:
–      Turi talentingą sūnų, Liucija. Dėkoju jam už pagalbą ir tikiuosi, kad jis labai daug pasieks.
Pasakiau tai kaip galėdama garsiau, kad vaikinas viską girdėtų ir jam priėjus prie mūsų dar kartą nusišypsojau, nes Liucija suspurdėjo, kai sūnus uždėjo savo delną jai ant peties.
–      Mama? Ar jau kalbėjai su mano dainavimo mokytoju? – lyg traukdamas mane iš bėdos paklausė Haris.
Liucija išbalo ir išsigando, lyg būtų norėjusi nuslėpti nuo jo mūsų pokalbį. Aš lengviau atsidusau ir paglosčiusi jos petį tariau:
–      Malonu buvo paplepėti, Liucija, turėsiu omenyje tavo žodžius. Gero vakaro.
Net nežvilgteldama į Harį praėjau pro juos, pasigaudama pro šalį ėjusį konservatorijos direktorių. Kurį laiką Liucija ir Haris dar sukinėjosi hole, vaišinosi užkandžiais ir buvo taip romatiškai žavu slapta žvilgčioti į jį, laukiant, kol mūsų žvilgsniai susitiks. Taip nutikus, jis mirkteldavo akį ir toliau nukreipęs žvilgsnį į savo pašnekovus lyg niekur nieko diskutuodavo rūpimomis temomis. Manyje tai sukeldavo pačias šilčiausias emocijas ir aš nebegirdėdama, ką man sako, užsisvajojusi žvelgdavau į vieną tašką.

Sutvarkius visus darbo reikalus, prasidėjo atostogos ir tikroji vasara. Mano ir Hario bendra vasara. Kartu rinkome butą, tačiau jam nei vienas neprilygo maniškiam, todėl apžiūrėjus keletą butų, paieškos nedavė jokių rezultatų.
–      Hari, tu niekada neišsirinksi buto, jei visus lyginsi su manuoju. Jame nėra nieko tokio, ko nebūtų kituose butuose, – pietaujant viename centro restoranų tariau jam.
–      Bet aš noriu, kad man būtų jauku, kad aš jaučiausi lyg tikruose namuose. Ką tu žinai, galbūt po kelių metų mes kartu gyvensime tame bute, todėl turiu viską apgalvoti, – atkirto Haris, valgydamas sriubą.
Man vis dar keista buvo klausytis jo ateities planų. Aš neturėjau jokių… Man šią akimirką buvo taip gera, jog nesinorėjo nieko keisti – nenorėjau niekur kraustytis, man patiko dažni Hario apsilankymai, tačiau nežinau, ar norėjau gyventi kartu. Tai atrodė taip neįmanoma, jog aš net bijojau pasvajoti.
–      Galvok pirmiausia apie save, ateityje galėsi bet kada pakeisti gyvenamąją vietą, – slopindama jo entuziazmą atsakiau ir paėmiau už rankos, kurią jis buvo padėjęs ant staliuko.
Vaikinas žvilgtelėjo į mane ir suspaudė delną. Už jo nugaros pastebėjau vyriškį, kuris įdėmiai žiūrėjo arba mūsų pusėn, arba į kažkokį konkretų žmogų. Man jį pastebėjus, vyras nuleido akis į laikraštį ir gurkštelėjo kavos. Dar kelias sekundes primerkusi akis žiūrėjau į jį, kol Haris nepapurtė mano rankos.
–      Elizabeta?
–      Ką?
–      Klausiau, kada paskutinis susitikimas su instruktoriumi? Kur buvai dingusi? – nusijuokė jis.
–      Niekur, – ištraukusi delną iš jo plaštakos atsakiau ir toliau valgiau sriubą. – Paskutinis susitikimas turėtų būti kitą savaitę, šią savaitę galiu važinėti dar šešias valandas.
–      Kaip manai, išlaikysi? Pasitiki savimi? – baigęs patiekalą ir valydamasis lūpų kraštelius rūpestingai pasidomėjo Haris.
–      Pasitikiu, jei tu manimi tiki, – šyptelėjau.
–      Žinau, kad tu išlaikysi.

Hario palaikymas ir tikėjimas buvo tikrai stebuklingi – vairavimo egzaminą išlaikiau iš pirmo karto! Didžiavausi savimi, lyg tai būtų pats reikšmingiausias egzaminas mano gyvenime. Niekada nemaniau, jog būdami keturiasdešimties žmonės vis dar laiko vairuotojo teises… Buvau palaidojusi šį reikalą ir mėgavausi privilegija būti vežiojamai. Tačiau šios privilegijos nepalyginsi su jausmu, kai tu pats valdai tokį sudėtingą mechanizmą. Tėvai manimi taip pat didžiavosi, o tai ir vėl sukėlė Darsei didžiulį perdėtą pavydą.
–      Kam tau tos teisės, kai gali susimokėti už taksi ar net pasisamdyti savo vairuotoją? – paklausė ji per tradicinius sekmadieninius šeimos pietus.
–      O kam man tas vairuotojas? – pasitikslinau. – Dabar aš galėsiu nevaržoma ir nuo nieko nepriklausoma važinėtis kur tik man reikės.
–      Labai gerai, dukra, automobilis – laisvė ir nepriklausomybė, siūlau pakelti taures už šaunuolę Elizą! – pagyrė mane tėtis.
Gera buvo žinoti, jog tėtis vis dar didžiuojasi mano pasiekimais, lyg aš vis dar būčiau mažoji jo Liza, kurią jis dažnai gindavo nuo mamos kontrolės, nuo jos spaudimo ir perdėto rūpesčio.
–      Kokį automobilį planuoji pirkti? – sužvangus taurėms pasidomėjo Rupertas.
–      Dar nežinau. Kadangi pati esu maža, turbūt man reikėtų mažo automobilio… Svarsčiau apie Porsche arba mažą Peugeot markės automobilį. Keletą jų jau apžiūrėjau salonuose, tačiau neapsisprendžiu, kuris geresnis.
–      Oho, tai tu jau ir automobiliais domiesi? Nuo balerinos prie automechanikės, – nusijuokė Darsė, tačiau jos juokelis niekam nebuvo įdomus, todėl visi toliau ramiai pietavo.
–      Kol apsispręsi, galiu tau duoti savo džipą. Jis nėra mažas, tačiau aš su juo labai retai važiuoju ir jis stovi garaže visiškai nenaudojamas… – rūpestingai atsisukęs aiškino tėtis.
–      Na, nežinau, tu nebijai man duoti savo gerą automobilį? Juk žinai, kad aš dar nesu įgudusi vairuotoja… – su padėka žiūrėdama į jį paklausiau.
Tėtis šyptelėjo ir ramiai atsakė:
–      Aš tavimi visiškai pasitikiu, man tau nieko negaila, dukra.
Širdį glostė tokie jo žodžiai ir aš sutikau priimti jo laikiną dovaną.
–      Tik klausimas, kur rakteliai ir dokumentai… – susimąstė jis. – Pope, nepameni, kur aš juos padėjau?
–      Turbūt darbo kambaryje? Juk visi dokumentai ten, – pasivalydama pirštus į servetėlę atsakė mama.
–      Einam, paieškosim. Man atrodo, kad tu juos padėjai kitur… – stodamasis ir keldamas ją dvejojo tėtis.
Jie atrodė mieli senyvi žmonės. Svajojau ir aš kada nors su savo vyru pasenti tokioje darnoje, suprantant vienas kitą iki plaukų galiukų… Gražu buvo žiūrėti, kaip jie įsikibę vienas į kitą ir vis dar nereikšmingai ginčydamiesi išėjo iš valgomojo. Atsisukusi į stalą, atsipjoviau įdarytos bulvės ir dėdamasi į burną kąsnį, vos nepaspringau dėl Darsės žvilgsnio.
–      Ir vėl nuostabioji dukrelė Liza… – ironiškai pasivaipė ji.
Lėtai kramčiau bulvę, kad sugalvočiau, ką jai atsakyti. Ramiai nurijusi maistą pasivaliau servetėle lūpų kampučius ir tariau:
–      Jie manimi didžiuosi todėl, kad aš gyvenu savo gyvenimą, Darse. Didžiuotųsi ir tavimi, jei tai darytum ir tu.
Sesuo susinervinusi ėmė giliai kvėpuoti ir svarstė, kaip man atsikirsti, tačiau į pokalbį įsiterpė Rupertas:
–      Didžiuotųsi… Kad tu žinotum, Liz…
Jis nusijuokė ir atsigėrė viskio.
–      Ką žinočiau? – atsisukusi paklausiau.
–      Rupertai? – piktai į vyrą dirstelėjusi nutildė jį Darsė.
Pažvelgiau į ją, tada vėl į Rupertą, o šis žiūrėjo lyg mietą prarijęs į savo žmoną išsigandusiomis akimis.
–      Na? Tai pasakykite viską iki galo? Ką man reikėtų žinoti? – dar kartą paklausiau žvilgčiodama tai į vieną, tai į kitą.
–      Nieko tau nereikia žinoti, – dirbtinai išsišiepė sesuo. – Tavo gyvenimas pasidarė itin įdomus, kai susidėjai su mažuoju donžuanu.
Darsė tikrai mokėjo smogti tiesiai į paširdžius, tačiau šįkart aš jai neparodžiau, jog skaudu buvo išgirsti jos žeidžiantį komentarą. Nespėjus nieko jai atsakyti, į valgomąjį grįžo tėtis, skambindamas rakteliais.
–      Štai, Eliza, tavo pirmasis automobilis! – priėjęs iš už nugaros tiesiai prieš nosį raktelius ir dokumentus atkišo jis. – Jau šiandien galėsi grįžti namo ratuota.
–      Ačiū, tėti, tai tikrai puiki dovana. Stengsiuosi kuo greičiau išsirinkti automobilį ir grąžinsiu šį net nespėjus tau pastebėti, jog jo nėra garaže, – atsistojusi išdėsčiau jam ir apkabinau.
–      Na, kam deserto ta proga? – iš paskos atėjusi paklausė mama.
Šeimos vyrams pakėlus abi rankas, ji šyptelėjo ir apsisuko eiti į virtuvę.
–      Aš tau padėsiu, – iš paskos nubėgau ir aš, norėdama virtuvėje parašyti žinutę Hariui.
Mama kažką kalbėjo apie automobilius ir tėtį, tačiau aš net neklausydama rašiau žinutę žmogui, kuriam pirmiausia norėjau pasigirti apie naująją nuosavą transporto priemonę.
Hari, nepatikėsi, tėtis man laikinai davė savo džipą iki kol nusipirksiu savo automobilį! Bijau važiuoti namo…
–      Kam čia rašai? Vladimirui? – pasidomėjo mama, į lėkštelę dėdama atpjautą pyrago gabalėlį.
Sutrikusi dėl jos klausimo nesąmoningai palingavau galvą.
–      Perduok linkėjimus nuo šeimos! – šyptelėjo ji, aplaižydama kremu išteptą pirštą. – Manau, turėtum nuvykti į Maskvą pas jį, taip ilgai nesimatėte… Pertraukos trukdo santuokai, Eliza…
Viduje sukilo šleikštulys, nes mama buvo toks žmogus, kuriam tikrai nesinorėjo meluoti ir man darėsi vis sunkiau nepapasakoti jai apie vaikiną, kurį aš iš tiesų nuoširdžiai myliu. Tas melas lyg gumulas spaudė gerklę ir aš sunkiai rinkdavau žodžius melui sukurti.
–      Žinoma… – nieko protingesnio nesugalvodama atsakiau.
–      Jūs jau ir taip pusę metų nesimatėte. Žinau, kad jis užsiėmęs, bet gal man su juo pasikalbėti, pasakyti, kad visgi tu jo žmona ir jis turėtų skirti tau daugiau dėmesio ne vien telefonu… – susirūpinusi į mane žiūrėjo mama.
Supypsėjo telefonas, o aš lyg pamišelė žvelgiau tiesiai jai į akis.
–      Ne, nereikia. Mes planavome greitu metu susitikti… – toliau meluojant akys lakstė tai šen, tai ten. – Viskas bus gerai.
Jos rūpestis dėl mano santuokos ir noras, kad mes su Volodia būtume kartu kėlė manyje nesuvokiamą gailestį ir aš niekaip negalėjau prisiversti pasakyti jai, jog aš nemyliu jo ir noriu skirtis. Atrodė, jog sugriausiu puikios dukters įvaizdį, ji jaus gėdą dėl mano skyrybų ir nusivils manimi. Teko meluoti ir kuo toliau, tuo įžūliau, nes su Hariu jau ieškojome geriausio skyrybų advokato… Mamai toliau užsiimant su pyragu, aš perskaičiau jo atsiųstą žinutę.
Geras! Noriu apžiūrėti, atvažiuosiu šiandien.
Kaskart jam pranešus, jog aplankys mane, mano širdis imdavo dainuoti! Mūsų trumpi susitikimai virto geriausiomis mano gyvenimo akimirkomis ir aš nenorėjau atsisakyti nei vienos iš jų! Nusiuntusi jam šypsenėlę, kurią prieš keletą mėnesių buvau išmokyta rašyti, įsidėjau telefoną į rankinę ir padėjau mamai prie pyrago sudėti ledus.
Suvalgius desertą, aš paprašiau tėčio aprodyti man automobilį ir trumpai supažindinti su jo specifika. Visgi tai nebuvo maža transporto priemonė, bijojau neapskaičiuoti jos išmatavimų, todėl tėčiui sėdint man iš kairės, apsukau kelis ratus aplink mūsų kvartalą. Įsitikinusi, jog grįšiu saugiai, atsisveikinau su tėvais ir persižegnojusi nurūkau namo. Vairuodama automobilį jaučiausi, lyg valdydama visą savo gyvenimą – pagaliau vairas buvo mano rankose! Niekas, išskyrus kelio ženklus, neaiškino man, kaip vairuoti, nesakė, kur sukti, kokį pedalą minti, jaučiausi visiškai laisva! Tą atkarpą, nuo rančos iki savo buto, aš jaučiau tai, apie ką Haris man pasakojo pirmąjį kartą, kai mane parvežė – visiška laisvė ir nepriklausomybė. Grįžusi pasistačiau automobilį prie namų, nes žinojau, jog Haris būtinai norės jį išbandyti.
–      Nesakyk, kad tas juodas Range Rover markės automobilis prie namo yra tavo? – įpuolęs į butą sujaudintas paklausė Haris.
–      Taip, – išsišiepiau ateidama į koridorių.
–      Nerealu! Leisi išbandyti? – nekantraudamas lyg mažas vaikas trypė jis.
–      Žinoma, dėl to ir nevariau jo į garažą, – paėmusi nuo sofutės raktelius atkišau juos Hariui.
Jo akys žibėjo lyg deimantai pačiupus raktelius.
–      Aukis batus, lekiam! – pliaukštelėjęs man per sėdmenis pakomandavo vaikinas.
Ir vėl tas jaunatviškas vėjavaikiškumas ir džiaugimasis smulkmenomis. Man buvo gera stebėti jo susijaudinimą bei susidomėjimą automobiliu, vos tik atsisėdus į jo saloną. Haris nenustojo aikčioti sukdamas ratus po Primrouzą, dėl to aš jaučiausi tik dar geriau. Apsikeitus vietomis, jis nuoširdžiai didžiavosi mano sugebėjimu valdyti tokį didelį automobilį.
–      Esi super moteris, Elizabeta, žinojai? – išlipus iš jo prie namų tarė Haris ir apkabinęs stipriai pabučiavo mane tiesiai į lūpas.
–      Hari… – atsitraukusi apsižvalgiau.
–      Negaliu susivaldyti. Mano moteris vairuoja tokį automobilį… Tobulas vaizdas, – apkabinęs mane vedėsi vaikinas.
Pastaruoju metu labai dažnai jausdavausi persekiojama, todėl būdama su Hariu viešumoje stengdavausi atrodyti lyg jis būtų eilinis pažįstamas žmogus. Nežinau, ar taip tiesiog raminau save, ar iš tiesų buvau stebima, tačiau po visų Vladimiro persekiojimų aš buvau per daug įbauginta ir įpratinta būti atsargia.
–      Turiu tau staigmeną, labai gerai susiderino dvi progos, – prabilo vos į namus įžengęs vaikinas.
–      Kokios progos? – audamasi batukus pasidomėjau.
–      Einam į kambarį, pasakysiu… – paslaptingai šyptelėjęs mane paskatino Haris.
Tikėjausi, jog jis pasistūmėjo skyrybų advokato paieškose, tačiau man priėjus prie lango ir atsisukus, pamačiau Harį, rankose laikantį voką.
–      Taigi, kadangi mes abu sutvarkėme savo asmeninius reikalus – tu išlaikei teises, o aš vakar pasirašiau sutartį dėl buto pačiame Londono centre, nusprendžiau, jog mums reikia įgyvendinti ir vieną iš bendrų tikslų…

Mažytis sneak-peek į kitą dalį:

–      Eliza, man gali nemeluoti. Mano motiniška širdis jaučia, jog tarp jūsų su vyru žioji skylė. Sakiau tavo tėvui, kad nors Vladimiras ir geras žmogus, bet tai nereiškia, jog tu jį pamilsi ir būsi laiminga… Ar esi tikrai įsitikinusi ir nori visą likusį gyvenimą praleisti su juo?
Pirmą kartą girdėjau mamą taip nuoširdžiai kalbant. Žiūrėjau nuleidusi akis į kilimą, tačiau nieko nesakiau. Ji viską suprato teisingai…
–      Santuoka tebuvo spontaniškas prieglobsčio ieškojimas, kai išsiskyriau su Henriku, tesiilsi jis ramybėje. Tačiau negaliu skųstis – gyvenimas buvo geras.
–      Kodėl sakai, kad buvo? – staiga puodelį nuleido ji.

KONKURSAS

Gerai apsvarsčiusi įtarinėjimus, jog pagrindinis kūrinio „VĖL“ veikėjas – H. Styles, nusprendžiau palepinti 8 atidžiausias skaitytojas GIGANTIŠKAIS grupės One Direction filmo „Tai mesplakatais! Neabejoju, kad esat kūrybingos ir lakią vaizduotę turinčios asmenybės. Todėl kviečiu jus spėti, kuo baigsis mano knyga! Savo atsakymus rašykite čia, po straipsniu esančiuose komentaruose.


Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

– Ma

XVI

–      Pirmiausia ji pradėjo įkyriai klausinėti, kur aš praleidžiu visą dieną. Pasakiau, jog repetuoju, ieškau buto ir tada ji pradėjo šaukti, jog aš meluoju ir ji viską žino. Nesupratau, apie ką ji kalba, tačiau, kai ji pasakė, jog ne taip mane auklėjo, viskas tapo aišku.
–      Kaip tu viską supratai?
–      Aš dar kartą jos paklausiau, apie ką ji kalba, tada mama supanikavusi apkabino mane ir pradėjo klausinėti, ar mane smarkiai tvirkino, – pabaigęs sakinį nusijuokė Haris ir papurtė galvą. – Žinoma, pirmiausia aš pasakiau, jog nebesu vaikas ir suvokiu, kad yra seksas. Jai sunku suvokti, jog aš nebe tas mažas Haroldas, kad aštuoniolika tai ne aštuoneri ir aš pats priimu daugelį sprendimų. O tada paklausiau, ką ji tau prikalbėjo.
–      Taip iškart ir išdavei mane? Aš jai dar bandžiau teisintis… – susirūpinusi sumurmėjau.
–      Aš norėjau sužinoti, ką ji tau prikalbėjo, nes numaniau, kad tu man nieko nepasakosi. Mama tik vaizduoja labai valdingą ir bjaurią, iš tiesų, ji lengvai palaužiama ir silpnavalė, todėl viską man papasakojo. Kaip tavo sesuo ir jos draugė Darsė paskambino vieną rytą ir pranešė, jog aš keletą naktų praleidau pas tave bute.
–      O iš kur pati Darsė visa tai sužinojo? – susidomėjusi paklausiau.
–      Nežinau. To mama man nesakė, ji tik pridūrė, jog tai tęsiasi nuo pat pirmos dienos konservatorijoje.
–      Darsė… – giliai įkvėpiau. – Negaliu patikėti, kad ji mano sesuo…
–      Taigi… Paklausiau mamos, kodėl ji nepasikalbėjo su manimi apie tai, o kreipėsi tiesiai į tave. Ši atsakė, kad aš turbūt buvau paveiktas ar apsvaigintas ir nesuvokiau ką darau, – vėl sukrizeno Haris. – Neva tu suaugusi ir ištekėjusi moteris, todėl tu turi prisiimti atsakomybę.
–      Na, šioje pasakojimo dalyje yra tiesos. Tu nesi kaltas, kad ši situacija tokia sudėtinga.
–      Bet aš prisiimu lygiai tokią pat atsakomybę už mūsų santykius, kaip ir tu. Tarp mūsų nėra melo, aš žinau, kaip viskas yra: žinau, kad tu susituokusi, tačiau savo vyro nemyli, žinau, kad tu buvai su mano tėvu, kad apie tave yra visos jo dainos, žinau netgi tai, kaip pagamintą kiaušinį mėgsti… Nesvarbu, kad tu esi mano mamos metų, tu esi žmogus, kurį aš myliu ir kuris už manęs turi jaustis lyg už sienos. Tu tikrai nenusipelnei nešti šios naštos viena. Prisiekiu, ginsiu tave nuo visų, kurie kažką blogo pasakys apie mudviejų santykius.
–      Hari… – netekusi žado po jo pasakytų žodžių atsidusau. – Net nežinau, ką pasakyti. Atrodo, kad tu netikras, lyg sukurtas herojus. Tu kalbi taip įtikinamai ir užtikrintai, jog atimi iš manęs kalbėjimo dovaną. Niekada nemaniau, kad vaikinai dar sugeba taip mylėti…
–      Aš visus tuos metus laukiau šios akimirkos, kai nuoširdžiai mylėsiu ir būsiu su savo mylimąja. Nesvarbu, ką turėsiu ištverti, aš jaučiu, kad tai tikra ir teisinga.
Aš išsišiepiau, negalėdama patikėti, kad visi tie žodžiai yra man ir apie mane. Negalėjau apsakyti, kokia dėkinga buvau Hariui už tai, ką jis man suteikė, kiek stiprybės ir ryžto jis man įkvėpė, nežinojau, kaip galiu jam už tai atsilyginti…
–      Ačiū, Hari… Tu neįsivaizduoji, kaip po kiekvieno tavo žodžio mano širdis po truputį tirpsta iš laimės… Negalėjau net susapnuoti, kad būsiu tokia mylima.
–      Nedėkok už tai, ką jaučiu, kvailute, – nusijuokė Haris, apkabindamas mane per pečius. – Dėkok likimui, kad mus suvedė.
–      Papasakok, kaip baigėsi pokalbis su Liucija.
Haris vėl atsitraukė nuo manęs ir dėstė jųdviejų šiandieninį pokalbį.
–      Žinoma, gyniau tave sakydamas, jog aš lygiai toks pat suaugęs žmogus ir pats suvokiu, ką ir kodėl darau. Paaiškinau, kad mūsų santykiuose nėra nei vienos dėmelės, kad tu nei karto neišdavei savo vyro ir esi nuostabi moteris, su kuria man gera leisti laiką. Jai sunku buvo suvokti mano pasirinkimą bendrauti su tavimi… Galų gale ji pradėjo prikaišioti tėčio klaidas mano auklėjime, o su tuo aš visiškai nesutikau. Džiaugiuosi, kad jis išauklėjo mane tokiu tolerantišku žmogumi, tai jai ir pasakiau, o mama pasiuto iš pavydo, – šyptelėjo Haris. – Ji mano, kad pirmiausia atėmei jos vyrą, o dabar nori pasisavinti ir sūnų… Absurdas.
–      Tą ji sakė ir man…
–      Na, reziumė tokia, kad aš pareikalavau palikti tave ramybėje, nes tu nekalta dėl mano jausmų tau. Žinau, kad ji manęs klausys, didžiausia jos baimė – prarasti mane, todėl ji elgsis taip, kad netektų gyventi su sūnaus neapykanta.
–      Žiauroka… – papurčiau galvą. – Nenoriu, kad pyktumeisi su ja, nes aš jaučiuosi dėl viso to kalta.
–      Elizabeta, tu dėl nieko nekalta. Negaliu mamai liepti suvokti, jog nesu priverstas tavęs mylėti, tiesiog gamta taip sutvėrė žmogų – jis įsimyli ir tiek. Ir kodėl gi įsimylėjus negalima būti laimingu? Juk toks kiekvieno žmogaus gyvenimo tikslas – būti laimingu. O jei dėl to reikia pyktis su savo gimdytoja – tebūnie, aš manau, kad ji turėtų džiaugtis dėl to, kad radau laimę… Jei mama nesijaučia laiminga – nieko nepakeisiu. Dėl jos perdėto pavydo aš neketinu atsisakyti tavęs.
–      Kadangi tu su Liucija bendrauji ne taip artimai, kaip ji norėtų, jai atrodo, kad aš užimu jos vietą ir bandau atstoti tau motiną…
–      Ji pakankamai subrendusi suvokti, jog mamos niekada niekas neatstos, tad motinos tavyje aš neieškau. Suprantu, kaip jai sunku po tėčio mirties, po to, kai ji visą santuoką buvo tik antra moteris, bet jos laimė buvo tokia, o mano laimė – su tavimi ir aš dėl jos darysiu viską.
–      Vis tiek noriu, kad būtum kuo švelnesnis su ja, gerai? Aš įsivaizduoju, kokia ji prislėgta dėl Henriko, dabar dar ir tu nuo jos nusigręži… Būk geras sūnus ir skirk jai daugiau dėmesio, kad ji nesijaustų nemylima.
Haris nuleido galvą, o jo garbanos pakibo ore. Pasilenkiau prie jo veido ir praskleidusi garbanas dar kartą paklausiau, ar susitaikys su Liucija.
–      Jei ji pradės tave gerbti, aš su ja susitaikysiu. Bet kol ji grieš dantį ant tavęs ir kalbės neteisybę bei grasins, aš neketinu į ją net pažvelgti.
–      Na, Liuciją gal ir sustabdysi, tačiau dar yra Darsė, kurios taip lengvai neįbauginsi… Ji tikrai bjauri, kad ir kaip norėčiau tuo netikėti, bet ji tokia.
–      Būsime atsargesni nei buvome iki šiol, o tu pabandyk ją įtikinti, jog tarp mūsų viskas baigta, tuomet ji nustos persekiojusi tave…
–      Ji niekada nenustos… Visada buvau stebima pro Darsės padidinamąjį stiklą. Kiekvienas mano suklupimas buvo jos sužibėjimo valanda, kai ji galėjo pasakyti, jog yra geresnė už mane. Jai atrodo, kad su manimi reikia konkuruoti dėl tėvų dėmesio, dėl pripažinimo, dėl bet kokio menkniekio. Man iš tiesų visa tai juokinga… Niekada nereikalavau tėvų dėmesio, jie patys dėjo į mane visas savo viltis, apleisdami Darsę.
–      O dabar, netgi gyvendama su jais, ji vis dar konkuruoja su tavimi dėl jų dėmesio… Vargšė, – nusijuokė Haris. – Kažkoks nepilnavertiškumo kompleksas. Bet čia jau tėvų klaida, ne tavo, todėl ji turėtų pykti ne ant tavęs, o ant jų.
–      Deja… Darsei jau keturiasdešimt penkeri, tačiau ji vis dar jaučiasi lyg paauglė ir elgiasi taip, lyg reikėtų įtikti tėvams. Ji jau turėtų galvoti apie savo šeimą, apie savo Rupertą, apie vaikus…
–      Galiu paklausti kai ko asmeniško? – kukliai nutraukė mano kalbą jis.
–      Žinoma, – nusijuokiau. – Neturiu nuo tavęs ką slėpti!
Haris dar šiek tiek patylėjo, o tada atsikrenkštęs paklausė:
–      O kodėl tu neturi vaikų?
Nesitikėjau tokio klausimo iš jo, tačiau teko pripažinti, jog aš, keturiasdešimties sulaukusi moteris, tradicinėje visuomenėje turėčiau sūpuoti jau ne vieną vaiką… Patylėjusi apsvarsčiau, kuri iš priežasčių yra svarbiausia, kad netektų vardinti daugelio, tačiau Haris intensyviai žiūrėjo į mane, todėl tuoj pat atsakiau:
–      Pirmiausia, dėl karjeros. Retai balerinos grįžta į sceną po to, kai susilaukia vaikų… Na, o kitas dalykas, juk neturėjau su kuo susilaukti vaikų.
–      Kaip tai neturėjai? Juk esi susituokusi jau dvidešimt metų… – sarkastiškai tarė Haris.
–      Juk pirmiausia sekė karjera, Vladimiras buvo mano vyras tik todėl, kad visada buvo šalia. Apie vaikus niekada nekalbėjome, o seksas su juo buvo tik pareiga.
–      Gerai, užteks. Nenoriu girdėti pasakojimų, ką tu veikei su juo. Net negaliu pagalvoti apie faktą, jog kažkas kitas tave lietė… – nusipurtė Haris.
Nubraukiau garbanas nuo jo kaktos ir paglosčiusi galvą tariau:
–      Tik nesakyk, jog esi pavydus.
Jis palinksėjo galva, o aš pridūriau:
–      Mes tave išauklėsime.
Haris atsisuko jau su šypsena veide ir nukreipė temą:
–      Juk šiandien tavo gimtadienis, Elizabeta. Atleisk, neturiu dovanos, nespėjau nieko nupirkti, nes tik šiandien sužinojau, jog vis dėlto tu melavai apie tai, jog visada žiūrėjai į mane kaip į mano tėtį. Bet žinok, aš tave mylėsiu labiau nei jis…
–      Pati didžiausia dovana man esi tu, – prisiglaudžiau prie jo peties ir paėmiau už rankos. – Tai pats geriausias gimtadienis, nes turiu tave.
–      Eime, bent jau pagaminsiu tau skaniausių blynų, nes atrodai truputį numetusi svorio, – keldamas mane nuo sofos pakomentavo Haris.
–      Negalėjau žengti žingsnio į virtuvę…
–      Kodėl? – vesdamasis mane už rankos virtuvės link paklausė vaikinas.
–      Nes viskas priminė tave. Man labai tavęs trūko, Hari, – apkabinusi jo ranką suinkščiau.
–      Tos moterys… – nusijuokė jis. – Jei tik kas negerai – iškart nebevalgo. Aš tave pamaitinsiu, kad bent jau atgautum savo žandukus.
Jis sugnybė mano skruostus ir švelniai timptelėjo. Virtuvėje ir vėl buvo jauku, pasigaminome žalios arbatos, padėjau arba kaip tik trukdžiau Hariui kepti fantastiško skonio ir storio blynus, prisižaidėme su miltais ir pavakarieniavome lyg tikra šeima. Akimirkai nutilus, Haris paprašė papasakoti, kaip susipažinau su Vladimiru, mat jis norėjo žinoti mano istoriją po to, kai išsiskyriau su Henriku. Stengiausi kalbėti trumpais, aiškiais ir konkrečiais sakiniais, nes būnant su Hariu, mažiausiai norėjau kalbėti ir galvoti apie Vladimirą.
–      Aš negaliu sakyti, kad jis buvo blogas žmogus, juk jis man padėjo įsikurti, priėmė po savo stogu. Tai nebuvo mano sprendimas – tėtis jį puikiai pažinojo, todėl norėjo, kad studijų metais gyvenčiau pas patikimą žmogų. Iš pradžių viskas buvo tobula, jis mane vežiojo po įvairias parodas, renginius, pažindino mane su įtakingais žmonėmis, padėjo kilti karjeros laiptais, tačiau vos tik sulaukęs teigiamo atsakymo į siūlymą tuoktis, jis persimainė: tapo valdingas, mažai laiko praleisdavo su manimi, persekiojo…
–      Kaip tai persekiojo?
–      Na, kadangi daug keliavau, jis buvo nusamdęs keletą detektyvų, kad šie sektų mane kitose šalyse. Norėjo įsitikinti, ar aš jo neapgaudinėju.
–      O kaip gi jis pats?
–      Na, juk jis vyras, Hari… Jo luomo vyrai gali sau leisti viską – meilužes, narkotikus, detektyvus, tarnus, tačiau tik vieną žmoną, kuri turėjo būti ištikima kaip šuo, graži kaip lėlė ir patikli kaip vaikas. Patikli aš nebuvau, tiesiog man buvo visiškai nusispjauti, ką jis veikia, kol nebūna namuose. Visi jo pažįstami ir visa aplinka buvo tokia, todėl niekas į nieką nekreipė dėmesio.
–      Ta prasme, visų žmonos žinojo, jog jie turi meilužes?
–      Žinoma!
–      Tai kodėl nesiskyrė? – kišdamas didžiulį gabalą blyno nustebo jis.
–      O kas iš to? Išsiskyrusios jos būtų praradusios viską – vaikus, karjerą, pinigus, namus – jos neturėtų nieko. Vyrai paliktų jas basas. Keletas mano pažįstamų bandė skirtis, tačiau bijojo prarasti vaikus, kitos bijojo būti nužudytos, toks tas gyvenimas… Todėl labai bijau dėl mūsų, Hari, – paėmusi jo delną, kuris laikė puodelio ąsą, sudejavau. – Bijau, kad jam sužinojus apie tave, iškils grėsmė tavo gyvybei. Nei už ką sau neatleisčiau, jei jis tau ką nors padarytų.
–      Čia ne Maskva, brangioji, – spustelėjo mano delną vaikinas. – Čia skirtis ir gyventi šeimoje iš meilės, o ne baimės, normalu. Ir aš pasistengsiu surasti tokį advokatą, kuris būtų pažįstamas su mafijos situacija Rusijoje.
Nusijuokiau dėl Hario pasityčiojimo ir valgiau toliau.
–      Tai tu irgi bandei skirtis ir jis tau grasino? – gurkštelėjęs arbatos paklausė jis.
–      Na, aš buvau jam užsiminusi apie tai keletą kartų, tačiau jo atsakymas buvo aiškus ir be grasinimų…
–      Kaip tai? Jis tave nuskriaudė? – rimtai sutrikęs padėjo šakutę Haris.
–      Toks ir nuskriaudimas. Jis mane dažnai paveikdavo psichologiškai, nors esu kelis kartus gavusi ir per veidą.
–      Idiotas! – susinervinęs užriko vaikinas. – Turi visa tai papasakoti advokatui ir jis tuoj pat jus išskirs, net neprašęs to idioto sutikimo! Ar dažnai jis tave mušdavo?
–      Hari, nurimk, tai nebuvo mušimas ar kažkoks savaitinis ritualas… Tiesiog aš buvau su juo šalta ir, kai jis bandydavo prie manęs prisigretinti, aš atkirsdavau, jog nemyliu jo ir man atsibodo vaidinti puikią šeimą. Vis primindavau jam apie jo meilužes, apie tai, jog mes nebūname kartu, todėl aš noriu būti laisva. O Volodia beprotiškai pavydus, jis iškart galvodavo, jog aš turiu meilužį ir prisiekdavo, kad niekada neleis man būti su kuo nors kitu.
–      Nepyk, bet dar kartą pasakysiu, kad jis idiotas, – nustojęs valgyti mano pasakojimo klausėsi Haris.
–      Nepykstu, – nusijuokiau. – Nežinau, galbūt tas perdėtas pavydas, valdžia ir psichologinis smurtas buvo jo meilės išraiška.
–      Nesąmonė, meilė ne tokia! Jis tiesiog tave laikė kaip savo trofėjų, kad galėtų pasididžiuoti prieš draugus. Čia kaip smėlio dėžėje – kuris atsineš naujesnį žaisliuką… O tu dar sakai, jog tai suaugusiųjų pasaulis. Jie net nesuvokia, kas yra meilė, nesupranta, koks tai puikus jausmas!
Paglosčiusi jo skruostą pratęsiau:
–      Tavo metų ir man meilė atrodė lyg važinėjimas per kalniukus – taip jaudina ir kutena, bet laikui bėgant jausmas pasikeičia į prisirišimą.
–      Taip yra todėl, kad tu nebuvai su tuo, kurį mylėjai! O būnant kartu ir kartu važinėjant per tuos kalniukus, meilė niekada nesibaigia.
–      Tu toks romantikas, Hari… Ir toks mielas. Tikrai nemaniau, kad po Henriko aš dar sugebėsiu jausti tą jaudulį širdyje. Vien žiūrint į tave man norisi klykti iš laimės arba verkti iš džiaugsmo. Ką jau kalbėti apie tavo apkabinimą…
Haris staigiai čiupo mane nuo kėdės ir suspaudęs glėbyje ėmė smarkiai daug kartų bučiuoti į kaklą. Jo bučiniai kuteno, todėl muisčiausi kaip įmanydama ir juokiausi iš visų plaučių. Staiga išgirdome skambutį. Haris paleido mane ir išsitraukė iš kišenės mobilųjį telefoną.
–      Mama… – numykė jis ir nuleido ranką.
–      Atsiliepk ir pasakyk, kad tuoj grįši.
Vaikinas pažiūrėjo į mane, lyg klausdamas, ar tikrai, ir atsiliepė.
–      Sveika. Niekis, aš tuoj grįšiu, pasikalbėsime. Gerai, mama, nepergyvenk.
Žiūrėjau išpūtusi akis ir sunėrusi pirštus meldžiau, kad ji nesuprastų, jog Haris pas mane. Jis greitai padėjo telefoną ant stalo ir paklausė rodydamas į indus:
–      Susitvarkysi? Turiu važiuoti, ji sakė, kad nori atsiprašyti ir pasikalbėti be isterijų.
–      Žinoma, susitvarkysiu. Važiuok ir susitaikyk su ja.
–      Jei savo seseriai sakysi, jog nutraukei su manimi santykius, galbūt ir mamai taip pasakyti. Sakysiu, kad buvau pas tave pasikalbėti, bet tu išvarei mane, nes nenori matyti ir ji manys, jog tave įbaugino. Gerai?
–      Genialu, Hari, – suplojau rankomis.
–      Gerai, tuomet važiuoju namo, atleisk, kad palieku tave per gimtadienį… – nusiminęs žvilgtelėjo jis.
–      Tu visada esi su manimi, dabar svarbiausia būti atsargiems! – skubinau jį, paimdama ant kitos kėdės pakabintą švarką.
–      Tiesa, o tu šiandien gavai gėlių? – paėmęs jį iš manęs, eidamas paklausė Haris.
–      Gavau… – neužtikrintai ištariau. – Jos nuo tavęs?
Vaikinas atsisėdo ant mažos dekoratyvinės sofutės koridoriuje, kad apsiautų batus ir kilstelėjęs galvą atsakė:
–      Kad ir kaip pykau ant tavęs, negalėjau nepasveikinti. Tada dar nebuvau pasikalbėjęs su mama, bet širdis neleido taip pasielgti ir neįteikti gėlių. Patiko?
–      Tai kodėl nebuvo jokio raštelio ar kortelės? – pasidomėjau.
–      Na, juk aš buvau įsižeidęs… – apsiavęs striktelėjo Haris ir pasikėlė džinsus.
Nusijuokiau pamačiusi jo žaismingą žvigsnį ir padėkojau už gėles.
–      Dovaną įteiksiu, kai abu nuspręsime, kur norime vykti, gerai? – vilkdamasis švarką paklausė jis.
–      Nereikia, Hari. Tikrai… Tik sugėdinsi mane savo dovanomis…
Vaikinas žvilgtelėjo į milžinišką veidrodį, atsisuko į mane ir išskėtė rankas.
–      Padovanočiau tau visą pasaulį, jei tik galėčiau, – priėjęs ir priglaudęs mane prie savęs sušnibždėjo Haris.
Kurį laiką stovėjome įsikniaubę vienas į kitą ir tylėjome. Jaučiau, kaip ritmingai plaka mūsų širdys, alsavimas buvo vienodas ir atrodė, kad mes vienas ir tas pats žmogus.
–      Dar niekada taip nenorėjau nepaleisti žmogaus, – nusijuokiau uosdama Hario kvepalus.
Haris atsitraukė, suėmė mane už kaklo ir svajingai žiūrėdamas tarė:
–      Paskambinsiu, kai tik pakalbėsiu su mama. Myliu tave.
–      Ir aš tave myliu, Hari, – atsakiau prieš aistringą atsisveikinimo bučinį.
Jam išėjus sustingau prieš veidrodį susiėmusi už galvos.
–      Elizabeta, tu tikrai išprotėjai. Jis tobulas, tiesiog… Tobulas.
Skrajojau bute lyg su sparnais! Tvarkiausi galvodama apie tai, kokia laiminga esu ir kad niekas neatims iš manęs Hario. Buvau pasiruošusi nagais ir dantimis ginti savo santykius, kurie atrodė kaip mažas giedro dangaus plyšelis apniukusiame mano gyvenimo danguje. Norėjosi, kad tas plyšelis vis skleistųsi, didėtų ir išsklaidytų debesis. Tikėjau, kad su Hariu galiu būti tokia laiminga, jog visi dalykai tiesiog patys ims ir išsispręs. Nebijojau rizikuoti savo santuoka, savo pinigais, savo šeima, bijojau tik netekti Hario.

Sutvarkiusi virtuvę, išsimaudžiau ir nekantriai laukiau Hario skambučio, nors ir buvo vėloka. Žinojau, kad jei jis pažadėjo – tikrai paskambins. Beveik sniūduriuodama lovoje su knyga rankose, išgirdau telefono vibravimą.
–      Klausau.
–      Dar nemiegi? – paklausė pakimęs balsas.
–      Ne, laukiau tavo skambučio. Kaip sekėsi?
–      Viskas gerai, – kiek tyliau atsakė Haris. – Suvaidinau labai nusiminusį, pasakiau, jog tu atėjai į protą ir suvokei negalinti būti su tokiu jaunu bernioku.
–      Ir ką Liucija į tai? – susidomėjusi padėjau knygą ant staliuko ir pasitvarkiau pagalvę.
–      Na, ji džiaugėsi, kad jūsų pokalbis atvėrė tau akis, guodė, kad aš tikrai susirasiu geresnę ir jaunesnę merginą. Daugiau nieko blogo apie tave nesakė, nes aš prašiau tik gražiai atsiliepti apie moterį, kuri man buvo labai maloni. Žodžiu, ji viskuo patikėjo.
Aš kukliai nusijuokiau, tačiau giliai širdyje galbūt ir būčiau norėjusi atsispirti jausmams.
–      Puiku. Dabar turime sugalvoti, ką daryti toliau…
–      Toliau tu skirsiesi ir mes pradėsime gyvenimą kartu, – nors ir nemačiau, jaučiau, kaip Haris nusišypsojo savo velniuko šypsena.
–      Dar daug pragaro iki tol teks praeiti…
–      Jeigu su tavimi, tai man pragaras bus kaip rojus.
–      Ir vėl tu, Hari… – šyptelėjau susigėdusi. – Baik kalbėti lyg cituodamas Šekspyrą.
Išgirdau jo žemo tembro juoką ir nusijuokiau pati.
–      Tu verti mane kalbėti taip, nieko negaliu padaryti, – teisinosi Haris. – Per tą savaitę kai nebuvome kartu, parašiau dar vieną dainą.
–      Turbūt ši bus žiauri…
–      Ne, kažkodėl giliai širdyje aš norėjau tikėti, jog tu meluoji man, tačiau pasirinkai per daug skaudinantį melą…
–      Kokį? – pasidomėjau.
–      Palyginai mane su tėčiu. Kol nesutikau tavęs, manęs lyginimas su juo man skambėjo lyg didžiausias pagyrimas, bet kai mus lygini tu – tai skaudina.
–      O ne… Kodėl taip sakai? Aš jūsų nelyginu, tiesiog tu man jį primeni, juk esi panašus…
–      Bet aš esu Haris, ne Henrikas. Aš jo sūnus, esu panašus į jį, tačiau aš Haris. Nenoriu, kad žiūrėtum į mane pro tėčio prizmę, lyg mes būtume tas pats asmuo. Mes esame skirtingi žmonės, galbūt su panašia pasaulėžiūra, tačiau aš mokausi iš jo klaidų, esu daug stipresnis ir atkaklesnis, nei jis.
–      Žinau, kad tu Haris ir žinau, kad tu esi kitoks… Atleisk, jei priverčiau pasijusti nejaukiai nuolat lygindama tave su Henriku.
–      Turi paleisti praeitį ir gyventi dabartimi. Dabar esu aš, o jis buvo praeityje… Noriu, kad būtum su manimi, nes aš Haris, ne dėl to, kad esu panašus į Henrį, – liūdnokai, tačiau ryžtingai sukalbėjo jis.
–      Iš pradžių maniau, jog esu su tavimi, nes tu man primeni jį, bet ilgainiui aš supratau, kad tu visiškai kitoks ir kad aš pamilau Harį, kuris tiesiog turi bendrų bruožų su Henriu.
–      Dėl visa ko, noriu kad rytoj nuvažiuotume prie tėčio kapo. Kartu, gerai? – paprašė Haris.
Šiek tiek sutrikau, nes atrodė, jog turėsiu akis į akį susitikti su Henriku ir pripažinti, kad į jo vietą stojo jo vienintelis sūnus. Mano širdį pavergė ne kas kitas, o jo atžala, kuri yra lyg du vandens lašai panaši į jį patį…
–      Galime? – dar kartą pakartojo klausimą Haris.
–      Taip, – dvejonės kupinu balsu atsakiau, tačiau žinojau, jog su praeitimi atsisveikinti reikia. Aš privalėjau įrodyti Hariui ir sau, kad mano jausmai yra tikri. – Gerai, rytoj kartu nueisime prie Henriko kapo.
–      Parašysiu rytoj, nes nežinau, ar vyksiu į pamokas, su vaikinais turime reikalų mieste.
–      Puiku, lauksiu… – ramiai atsakiau.
–      Daug bučkių, – išgirdau bučinių garsus kitame ragelio gale ir nusijuokiau.
–      Ir tau, – atsakiau jam tuo pačiu.
–      Labanakt, Elizabeta, – nustojęs bučiuoti telefoną atsisveikino Haris.
–      Labanakt, Haroldai.
–      Kaip žiauriai nuskambėjo, – nusijuokė jis.
–      Nieko negaliu padaryti, deja, toks žiaurus yra tavo vardas, – pritariau jam juoku.
–      Haroldu galėsi mane vadinti po dvidešimties ar trisdešimties metų.
–      Gerai, miegokime, Hari…
Padėjusi telefoną ant stalelio dar kurį laiką galvojau apie paskutinį Hario sakinį. Būnant su juo aš tiesiog pamiršau, jog egzistuoja ateitis, laikas buvo tiesiog sustojęs ir atrodė, kad visada bus taip, kaip yra dabar. Neskaičiavau dienų, negalvojau, kas bus po metų ar po dešimties, juolab po dvidešimties. Negalvojau, ar tada dar būsiu su Hariu, kokie bus mūsų santykiai, ar būsiu išsiskyrusi su Vladimiru, o gal gyvensiu priespaudoje kaip ligi šiol, kaip į mano jausmus reaguos sužinoję tėvai, ką kalbės pažįstami, kaip aš atrodysiu, kaip atrodys Haris – laikas visiškai nebeegzistavo. Viskas buvo čia ir dabar, o ateitis atrodė lyg kažkoks neįmanomas dalykas. Gulėjau ir snūduriavau, kol mintys visiškai išsijungė.

Viskas prasidėjo iš naujo – slapti pasimatymai, slaptos išvykos, slapti bučiniai ir tas nenupasakojamas jaudulys, kai darai kažką neleidžiamo su žmogumi, kuris visapusiškai tave supranta ir dėl tavęs stengiasi. Šįkart turėjome būti itin apdairūs kiekviename žingsnyje… Jaučiau, jog tai dar ne pabaiga.
–      Atvažiuosiu apie devynias, kad būtų šiek tie sutemę, – paskambinęs dėstė Haris.
–      Gal geriau nevažiuok pas mane, susitikime prie kapinių devintą, – atsikalbinėjau.
–      Kodėl neatvažiuoti?
–      Nežinau, kažkodėl bijau kiekvieno žmogaus, kuris mus pamato kartu…
–      Nekvailiok, tavo naujuose namuose buvau tik aš, todėl kaimynai ir apsauginiai galvoja, jog aš tavo draugas, tad nėra dėl ko baimintis.
Nors ir dvejojau, bet leidausi paimama iš namų. Prieš devintą valandą neramiai sukau ratus svetainėje vis dar galvodama, jog važiuosiu pas Henriką. Žinau, kad jo nebėra, tačiau jo kapas… Atėjęs prie jo kalbi kaip su gyvu žmogumi. Jis tave girdi, tačiau nieko nesako, nebegali nieko pasakyti… Nebegali tavęs teisti ar pamokyti, prie mirusiojo kapo tu tiesiog pats nusprendi, save teisti ar sau atleisti. Tereikia prieiti ir pasikalbėti su mirusiuoju taip, lyg jis būtų šalia tavęs. To aš labiausiai ir bijojau… Susitikti su Henriu, pasakyti jam visą tiesą, tačiau nesulaukti jo nuomonės. Henrikas vienintelis mane suprato per tuos ketverius metus, kol buvome drauge, jis išklausydavo ir visada pasakydavo, ką apie tai mano, o aš paisydavau jo nuomonės, iki kol teko išvykti. Todėl dabar norėjau sužinoti jo nuomonę, norėjau paklausti, ką man daryti, kaip elgtis su savo jausmais, bet žinojau, kad tik atsitrenksiu į tylą ir pati turėsiu priimti lemiamus sprendimus.
Dalį kelionės tylėjau, nes bandžiau mintyse sudėlioti kalbą, kurią išdėstysiu Herniui, tačiau viskas galvoje tiesiog virė. Haris, pastebėjęs mano rimtį, atsisukęs paklausė:
–      Gerai jautiesi?
–      Nežinau, Hari, tai tiesiog keista… Važiuoti su tavimi prie Henriko kapo…
–      Keista, kad su manimi, ar keista, kad prie jo kapo?
–      Ir tai, ir tai…
–      O tu buvai ten?
–      Buvau. Dukart, – iškėlusi du pirštus atsakiau.
–      Kada buvai?
–      Pirmą kartą buvau per mirties metines, kai mes pirmą kartą susitikome. O kitą kartą, kai pasiūlei man susitikti šeštadienio vakarą… – susigėdusi nuleidau akis ir žvelgiau į savo kelius.
–      Rimtai? Kodėl tada ėjai? – nustebęs megztą kepurę pasitvarkė Haris ir žibančiomis akimis žvelgė tai į mane, tai į kelią.
–      Henris buvo vienintelis mano tikras draugas, todėl jo žodis ir pritarimas man visada rūpėjo labiau, nei kitų. Nežinau kodėl, tačiau kojos pačios mane atvedė prie jo kapo, nes buvau sutrikusi dėl tavo pasiūlymo ir nežinojau, priimti jį ar ne, – pasakodama žiūrėjau tiesiai į Hario profilį. – Atėjau prie kapo ir paprašiau atsiųsti ženklą, kaip turėčiau elgtis. Buvo naivu ir patiklu, lyg per romantinius filmus. Tikėjausi kažko panašaus į staigų lietų ar vėjo gūsį.
Haris ėmė juoktis ir papurtė galvą:
–      Tu nereali…
–      Na, juk tikėtis nedraudžiama, – atsakiau jam su šypsena veide.
–      Ir ko sulaukei? – vis dar meiliai šypsodamasis paklausė vaikinas.
–      Lietus ir taip lijo, o vėjo gūsis, deja, prapūtė pro šalį…
–      Tai jei būtų pradėję lyti, tai reiškia, kad gauni tėčio leidimą su manimi susitikti? – vis dar juokėsi Haris.
–      Baik tyčiotis! Tada tai neatrodė taip juokinga, – rimtai tariau.
–      Tai koks gi ženklas pasirodė, kad tu vis dėlto atėjai? – kiek nurimęs pasidomėjo jis.
–      Grįžus namo, mama man davė kinišką sausainį, kuriame būna palinkėjimai arba prasmingi žodžiai, na, žinai…
Haris palinksėjo galva ir pridūrė:
–      Ir ką ten perskaitei?
–      Perskaičiau, jog daugiausiai energijos išeikvoja bandymas pakeisti tai, ką Dievas taip kruopščiai sukūrė, kažkas panašaus…
–      Oho, čia rimti žodžiai. Ir tada nusprendei, jog Dievas kruopščiai sukūrė mūsų susitikimą? – susidomėjęs paklausė Haris.
–      Tiesiog pagalvojau, kad surizikuosiu ir pažiūrėsiu, ką Dievas man yra paruošęs, – šyptelėjusi kilstelėjau pečiais.
–      Ačiū tau, kiniškas sausaini, už šią nuostabią ir pamišusią moterį, kurią man atsiuntei! – sudėjęs delnus į viršų žvilgtelėjo vaikinas.
Abu skambiai nusijuokėme ir visiškai nebeatrodė, jog važiuoju į kapines prie savo mirusio mylimojo kapo. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl taip mylėjau Harį – jis neleisdavo man krimstis, neleido blogoms emocijoms įaugti į mano vidų ir po truputį naikinti tai, kas gera, jis visad nuteikdavo optimistiškai ir leisdavo pamatyti tai, kas gražu ir ką reikia vertinti. Sustojus prie kapinių, Haris išjungė variklį ir atsisukęs paklausė:
–      Pasiruošusi?

Mažytis sneak-peek į kitą dalį:

–      Jie manimi didžiuojasi todėl, kad aš gyvenu savo gyvenimą, Darse. Didžiuotųsi ir tavimi, jei tai darytum ir tu.
Sesuo susinervinusi ėmė giliai kvėpuoti ir svarstė, kaip man atsikirsti, tačiau į pokalbį įsiterpė Rupertas:
–      Didžiuotųsi… Kad tu žinotum, Liz…
Jis nusijuokė ir atsigėrė viskio.
–      Ką žinočiau? – atsisukusi paklausiau.
–      Rupertai? – piktai į vyrą dirstelėjusi nutildė jį Darsė.
Pažvelgiau į ją, tada vėl į Rupertą, o šis žiūrėjo lyg mietą prarijęs į savo žmoną išsigandusiomis akimis.

KONKURSAS

Gerai apsvarsčiusi įtarinėjimus, jog pagrindinis kūrinio „VĖL“ veikėjas – H. Styles, nusprendžiau palepinti 8 atidžiausias skaitytojas GIGANTIŠKAIS grupės One Direction filmo „Tai mesplakatais! Neabejoju, kad esat kūrybingos ir lakią vaizduotę turinčios asmenybės. Todėl kviečiu jus spėti, kuo baigsis mano knyga! Savo atsakymus rašykite čia, po straipsniu esančiuose komentaruose.

 


Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

– Ma