Žyma: over again

XXVI

Harieta saugojo kryželį kaip dar niekada nieko nebuvo saugojusi. Visą atostogų laiką ji nešiojo grandinėlę ant kaklo, eidama maudytis ir miegoti nusisegdavo ir pasidėdavo geriausiai matomoje vietoje. Rūpinosi, lyg tai būtų tikras žmogus… Nenorėjau, kad dėl mano kaltės Harieta užaugtų neapkęsdama tėčio, kurio niekada nebuvo šalia mūsų.
–      Dieve, tu visada man padėdavai, visada išspręsdavai viską man net nesistengiant. Prašau, padėk man nuspręsti, kaip turėčiau pasielgti šioje situacijoje: susirasti Harį ir pranešti jam apie mųdviejų vaiką ar tiesiog pamiršti jį visiems laikams ir leisti Harietai tik svajoti apie kažkur tolimoje šalyje gyvenantį tėvą? Jaučiu, kad tuoj sprogsiu nuo savo minčių, kurios neduoda ramybės jau penkerius metus… Padėk man, Dieve, atsiųsk ženklą, kurį visuomet atsiųsdavai… – sėdėdama namelio terasoje meldžiausi, žvelgdama į vandenynan grimstantį mėnulį.

Su Harieta atostogavome visą mėnesį, todėl laikas buvo grįžti ir pradėti gyvenimą iš naujo. Beprotiškai norėjau susitikti su Patricija ir pasitarti su ja dėl savo ateities planų. Tikėjau, kad ji šališkai galėtų padėti man apsispręsti – likti Maskvoje, kraustytis į kitą miestą ar netgi šalį, kur pradėti statyti šeimos pamatus ir kas geriausia būtų Harietai. Man reikėjo bent su kažkuo pasitarti, nes pati sau buvau labai bloga patarėja ir sprendimų priėmėja.
Tačiau vos nusileidus lėktuvui, sulaukiau ne Patricijos, o Tanios skambučio. Pasisveikinus ir pasiteiravusi, kaip sekėsi kelionėje, ji tarė:
–      Госпожа Елиза, получили письмо из амбасады Великобритании. Адресован вам, потому мы не стали его открывать, но думаем, это что- то важное. Можете приехать забрать его?[1]
Pranešusi Patricijai, jog atvyksiu pas ją kitą dieną, tiesiai iš oro uosto nuvažiavau į senuosius namus, vis galvodama, ką Britanijos ambasada galėtų man siųsti… Svarsčiau apie įvariausius blogus dalykus: kad kas nors nutiko tėvams, kad išaiškėjo kokie nors nešvarūs Vladimiro darbeliai ir dabar aš, kaip verslo bendrasavininkė, turėsiu už tai atsakyti ir mane deportuos į Angiją… Net pati stebėjausi, kiek fantazijos turiu! Įžengusi į namą, tuoj pat paprašiau Tanios paduoti man laišką.
–      Давно его получили? – paklausiau plėšdama voką.
–      Неделя уже прошла. Когда водитель сообщил, что вы возвращаетесь, сразу позвонила, не дай Бог, что- то важное и срочное…[2] – baimindamasi kalbėjo Tania.
Ištraukusi popieriaus lapą, perskaičiau, jog tai kvietimas į kasmetinę „Rusijos britų puotą“. Tokį patį su Vladimiru gaudavome kiekvienais metais. Į puotą susirinkdavo žinomi ir turtingi Didžiosios Britanijos piliečiai, kurie jau ilgą laiką gyvena Rusijoje. Susilaukus Harietos, mes ten nebesilankydavome, nes puotos visuomet būdavo vienodos, todėl dvidešimteis metų monotonijos mums pakako…
–      Напрасно испугались. Забыла, что в первый весенний день всегда намечается этот бал… Мы едем домой, Гариета заснула по дороге, так что надо уложить в постель, пока совсем не заснула. Заеду в другой день![3]

Išaušus rytui, kartu su Harieta ruošėmės Rodrigesų šeimos vizitui. Atvykus jiems, vaikai užsiėmė dėlione, todėl mes su Patricija ir Antonijumis ramiai kalbėjomės svetainėje. Papasakojusi jiems, kaip atsipalaidavau Karibuose ir kad jie taip pat privalo ten nuvykti, paklausiau nuomonės apie savo gyvenamą vietą.
–      Kad ir kaip bebūtų, tu esi britė. Manau, kad ir Harieta turėtų mokytis britų mokykloje. Juk tavęs čia niekas nebelaiko – Vladimiro nebėra, verslą valdo jo advokatas, baleto nebešoki, namą atidavei tarnams… Esame tik mes, – šyptelėjo Antonijus.
–      Tavo tiesa…
–      Be to, juk pasakojai, jog turi butą Londone! Nebereiktų sukti galvos, kur kraustytis, turėtumėte savo namus, – porino vyrui Patricija.
Nors mane baugino mintis apie grįžimą į Britaniją, teko pripažinti, jog Maskvoje mane laikė tik Vladimiras, o dabar jam mirus, aš buvau laisva ir galėjau gyventi vietoje, kuri man buvo tikrieji namai. Vienintelis mane sulaikantis dalykas – prisiminimai ir tėvai. Vis dar nenorėjau turėti su jais nieko bendro… Tačiau svarbiausia buvo ne mano užsispyrimas, skausmas ir prisiminimai, o Harietos ateitis.
–      Kai buvau grįžusi į Londoną, planavau įrengti baleto studiją… – šyptelėjau užsisvajojusi.
–      Na va, skamba kaip puikus planas! Aplankysite mus Maskvoje, mes atvyksime į Britaniją, – džiugiai tarė Patricija.
–      Atrodo, kad tai tikrai geriausias sprendimas. Juk visą laiką svajojau gyventi Londone, savo svajonių bute Primrouze… Vis dar sunku suvokti, jog Vladimiras man nedraudžia daryti to, ko labiausiai trokšta mano širdis.
–      Liz, visada reikia gyventi dėl savęs ir klausyti tik širdies balso. Niekada neaukok savo laimės dėl kitų, – apkabinęs viena ranka pamokslavo Antonijus.
–      Man dažnai reikia spyrio, kad pradėčiau veikti, – nusijuokiau. – Puiku. Vadinasi, mes su Harieta kraustomės į Londoną!
Mintis apie šį miestą visuomet nuteikdavome optimistiškai. Mane ten traukė nematoma jėga. Galbūt toks ir turėjo būti tėvynės ilgesys, tačiau Londonas man atrodė lyg pati saugiausia vieta Žemėje. Juokaudami valgėme vakarienę, kai Patricija vos nepaspringdama paklausė:
–      Vos nepamiršau! Gavai kvietimą iš ambasados?
–      Taip, vakar tik grįžusi nuvažiavau jo pasiimti.
–      Eisi? – pasidomėjo ji.
–      Ne… Jau ketverius metus nedalyvavau puotoje. Juolab dabar, kai nebėra Vladimiro. Ką aš ten veiksiu…
–      Na, mes su Antonijumi ir berniukais planuojame dalyvauti. Rytoj išsiųsime patvirtinimo laišką į ambasadą. Nagi, Eliza, tegul tai būna paskutinis „pasispardymas“ Maskvoje prieš ją paliekant visam laikui, – juokėsi Patricija.
Žvelgiau į ją su šelmiška šypsena veide ir svarsčiau, jog seniai bebuvau smagioje šventėje tarp daugybės žmonių. Be to, Harieta niekada nedalyvavo iškilmingame pokylyje, tad atsisukusi į ją paklausiau:
–      Harieta, ar nori dalyvauti puotoje?
–      Ar galėsiu būti princesė? – derėjosi ji.
–      Tu jau esi mano princesė, – šyptelėjau. – Na, gerai. Tuomet ir aš rytoj išsiųsiu patvirtinimo laišką.

Svečiams išvykus namo, o Harietai žiūrint animacinius filmukus per televizorių, žvilgtelėjau į telefono ekraną ir pamačiau labai pažįstamą datą. Tądien buvo vasario pirmoji… Ėmiau svarstyti, kodėl ši data man tokia įsimintina. Pradėjus mintyse vardinti visų artimųjų gimimo datas, staiga apšalau ir dar kartą pažvelgiau į telefono ekraną. Tai buvo Hario gimtadienis. Dvidešimt ketvirtasis mano mylimojo Hario gimtadienis… Įsipylusi į taurę vyno, kurio nepabaigėme per vakarienę, priėjau prie virtuvės lango, kuris atvėrė vaizdą į Maskvos miesto centrą, gurkštelėjau ir prisiminiau, kokia laiminga visus tuos aštuonis kartu su Hariu praleistus mėnesius jaučiausi. Prisiminiau netylantį nuo žinučių telefoną, su meile gaminamo maisto kvapą virtuvėje… Hario žemą balsą ir jaunatvišką juoką… Tas purias garbanas ir iš po jų žibančias žalias akis. Įdomu, ar jis dar galvojo apie mane, galbūt lygiai taip pat stovėjo prie lango ir svarstė, kur aš, kaip gyvenu ir kaip jaučiuosi. Net nežinojau, ar jis manęs nekenčia, ar atleido ir pamiršo kartu praleistą laiką… Visą vakarą galvojau apie Harį, kaip kažkada galvojau ir apie jo tėvą Henriką. Mano gyvenimas buvo tikra tragikomedija.

Ketinau iki puotos sutvarkyti visus dokumentus, kad galėtume išvykti į Didžiąją Britaniją. Pratinau dukrą prie minties, jog dabar gyvensime kitur ir rečiau susitiksime su Jokūbu. Tačiau mano vaikas buvo labai protingas ir net nesipriešindamas į lagaminus krovė visus žaidimus bei žaislus. Iš Vladimiro garažo pasiėmiau jo Porsche markės automobilį ir užregistravau jį savo vardu. Neketinau Londone važinėti su vairuotoju, juolab skolintis automobilio iš tėčio, todėl šis automobilis puikiai tiko pirmiesiems savarankiško gyvenimo metams. Artėjant išsikraustymui, vis labiau norėjau ten sugrįžti, nes prisiminimai nebeatrodė tokie skaudūs, malonu buvo žinoti, jog visa tai patyriau… O jei grįžusi susidurčiau su Hariu akis į akį – pasakyčiau jam visą tiesą apie Harietą. Tiesiog palikau viską Dievo rankose…

Puotos vakarą, su Harieta paskutinį kartą važiavome su vairuoju, nes po savaitės turėjome išskristi į Londoną, tad dar pasinaudojome privalumu būti vežiojamoms. Su Patricijos šeima susitikome viduje ir susiradę staliuką, atsisėdome milžiniškoje salėje. Vaikai lakstė ir bendravo su kitais atėjusiais vaikais, mes taip pat sutikome ne vieną pažįstamą verslininką, režisierių bei šokėją. Smagus jausmas ir vėl būti tarp žmonių, kalbėtis paprastomis temomis… Daugelis vis dar reiškė man užuojautą dėl vyro mirties, todėl iškart nutraukdavau pokalbį.
–      Mieli svečiai, – britišku akcentu prabilo vedėjas. – Prašome sėstis prie staliukų ir mėgautis vakaru.
Visi sujudo užsiimti vietas ir klausėsi toliau. Mes gurkšnojome šampaną, aptardami, kaip per keletą metų pasikeitė daugelis mūsų pažįstamų žmonių. Lyg liežuvautojos palinkusios viena prie kitos šnibždėjomės net nesiklausydamos, ką kalba scenoje stovintis vedėjas. Staiga aplinkiniai pradėjo garsiai ploti, todėl mes su Patricija išsigandusios išsitiesėme savo kėdėse ir prisijungusios prie kitų žvilgtelėjome į sceną. Ant jos lipo trys vaikinai, rankose laikantys po gitarą. Sėdėjome ne visiškai prie scenos, todėl sunkiai įžvelgiau jų veidus, tačiau širdis aptirpo pagalvojus, jog tai galėtų būti Hario grupė… „Turbūt mano ilgesys peraugo į maniją,“ – mintyse pagalvojau žvilgtelėjusi į Patriciją. Atidžiau įsistebeilijusi nepamačiau nei vieno garbanoto vaikino ant scenos, todėl šiek tiek nusivylusi atsipalaidavau ir atsirėmiau į kėdės atlošą.
–      Labas vakaras, – tarė beveik plikai nusiskutęs vaikinas. – Mums didelė garbė būti pakviestiems į šią „Rusijos britų puotą“. Pirmą kartą esame Maskvoje, todėl džiaugiamės turėdami galimybę pasidalinti savo dainomis su jumis.
Jis atsisėdo ant kėdės, kaip ir kiti, tada palenkė mikrofoną prie savęs ir brazdindamas gitarą kalbėjo toliau:
–      Kartą ir aš pažinojau Rusijos britę.
Mano raumenys vis labiau tempėsi, jaučiau tai netgi sėdėdama visiškai atsipalaidavusi kėdėje. Vaikino balsas buvo identiškas Hario balsui, tačiau išvaizda anaiptol nepriminė jo, todėl bandžiau liautis galvojusi, jog tai gali būti mano britiška meilė…
–      Gaila, kad ji priklausė Rusijai, nors jos širdis visuomet buvo britiška, – tęsė vaikinas. – Tikiuosi, jog jūs visi čia radote savo laimę ir puikiai gyvenate, tačiau niekada nepamirškite, kas esate.

Baigęs kalbą, vaikinas atsisuko į vieną iš savo kompanjonų ir visi trys užgrojo ramią melodiją. Žmonės salėje pradėjo šurmuliuoti: vieni užkandžiavo, kiti šnibždėjosi, o aš klausiau. Vaikinas iki skausmo kažkuo priminė Harį, nors ir nebuvo į jį panašus.
–      Sakiau, kad niekada jos nepaliksiu, nes jos rankos tinka man lyg marškinėliai, bet jos nesulaikė net tie trys stebuklingi žodžiai… Dabar ji jaučiasi tokia menka, nes nusprendė būti viena… O mano širdyje ji paliko didžiulę prarają. Gal galime tai pakartoti dar kartą?
Kiekviename išdainuotame sakinyje aš radau dalelę savęs ir Hario, tačiau stengiausi atsikratyti minčių, kurios leido dedikuoti dainą sau.
–      Jeigu tu nuo pat pradžių būsi susikausčiusi tvirtomis virvėmis, tuomet mano bučinys pagydys tavo sužeistą širdį. Aš galiu pamiršti viską, ką sakei… Aš duosiu tau visą savo širdį, kad galėtume viską pradėti iš naujo. Nesvarbu, mes kartu ar atskirai, galime nusiimti kaukes ir pripažinti, jog dėl visko gailimės.
Vaikinui dainuojant mano nugara lakstė šiurpuliukai taip, kaip niekada anksčiau.
–      Tu niekada nemokėjai ir nenorėjai būti viena, bet niekada neparodei nuoskaudos dėl išsiskyrimo… Manau, tau vis dar skaudu, nes aš pasėtas tavo širdyje. Negi tu tikrai nori būti viena?
Aš pažinau. Pažinau ne tik Hario balsą, bet ir jo sielą dainoje. Aš tikrai žinojau, jog tai Haris. Galbūt jis pakeitė šukuoseną, galbūt pasikeitė netgi jo figūra, tačiau aš jaučiau, kad tai tas pats mano Haris! Jo manieros grojant, jo emocijos atliekant savo dainą… Įsitempusi sėdėjau prie stalo ir į nieką kitą negalėjau žiūrėti. Tik į sceną, kurioje mačiau taip pasiilgą žmogų. Kitos dainos nebuvo tokios liūdnos, kaip pirmoji, tačiau giliai širdyje man beprotiškai skaudėjo, nes nežinojau, kaip pasielgti. Harieta linksmai tabalavo kojomis ir lingavo pagal muziką, kol aš žiūrėjau į ją galvodama, ką daryti. Nors ir buvau apsisprendusi, jog sutikus Harį papasakosiu jam apie Harietą, nemaniau, jog tai įvyks taip greitai ir buvau tam visiškai nepasiruošusi.
Atlikę vos tris dainas, vaikinais nulipo nuo scenos ir nuėjo į užkulisius. Žmonės atsistojo nuo kėdžių, kai kurie išlėkė į tualetą, kiti būriavos prie švediško stalo ir baro, o Patricija atsisuko į mane ir pasiteiravo:
–      Kas nutiko? Tu staiga taip surimtėjai…
–      Nieko, tiesiog mąsčiau apie… Apie viską. Kartais vis dar pagalvoju apie pastaruosius įvykius, – šypsodamasi melavau jai.
–      Eime pasiimti užkandžių ir šampano, antroji dalis turėtų būti energingesnė.
Harieta jau paskutinės atliekamos dainos viduryje su Jokūbu pabėgo šokti su kitais vaikais, todėl ėmiau jos žvalgytis, kai pakilome nuo kėdžių.
–      O kur vaikai? – paklausiau Antonijaus, kuris ketino pro mane praeiti.
–      Kažkur laksto… – atsakė ramus vyras ir pasiūlė eiti prie baro.
–      Jūs eikite, aš ateisiu. Nueisiu prie stalo paieškoti Harietos ir jūsų padaužų. Jei ją pamatysite, pasakykite, kad susirastų mane, jai reikia pavalgyti, – šyptelėjau Patricijai su Antonijumi ir paspartinau žingsnį švediško stalo link.
Priėjusi arčiau stalo, pažvelgiau, ar Harieta ne prie jo, tačiau akimirksniu mano akiratyje atsirado buvęs kolega iš baleto kolektyvo.
–      Sveika, Eliza! Atrodai puikiai, – tarė jis, pabučiuodamas į skruostą. – Dievaž, gimdymas tavo figūrai nei truputėlio nepakenkė.
–      Ačiū, Lui, ir man malonu tave matyti, – išsišiepiau, kad ir kaip tą akimirką nesaugiai ir nejaukiai jaučiausi nerasdama Harietos ir prieš kelias minutės pamačiusi Harį.
Lui buvo pats didžiausias tauškalius, kokį pažinojau. Jis tuoj pat pradėjo pasakoti, kaip puikiai jam ir jo gyvenimo partneriui sekasi, kaip jie nebebijo atvirai rodyti savo jausmų ir aš linksėdama galva mąsčiau apie visai kitus žmones. Staiga Lui pasikvietė jo draugas ir vyrukas atsisveikinęs su manimi pasišalino nuo stalo.
Jam pasitraukus, pamačiau tai, ko ir laukiau, ir bijojau: prie stalo artėjo Haris, o šalia jo ėjo Styvenas bei Džo. Mane pastebėjęs, Džo alkūne trinktelėjo į kitą pusę žiūrinčiam Hariui, tad šis atsisuko pirmiausia į savo draugą, o tada pažvelgė tiesiai į mane. Savo pulsą girdėjau netgi ausyse, burna išdžiuvo ir aš su nerimu laukiau, kas vyks toliau. Mano didelei nuostabai, Haris lėtai, ramiai ir meiliai nusišypsojo, o vaikinams pasukus į kairę, jis toliau ėjo tiesiai prie manęs.
–      Labas, Elizabeta, – tarė Haris ir mano širdis ištirpo.
Vėl girdėjau tą gergždžiantį balsą tariant mano vardą. Jo šypsena nedingo nuo veido net tada, kai aš lyg akmeninė statula žiūrėjau į vaikiną nieko nesakydama. Apsilaižiusi lūpas pagaliau tyliai išlemenau:
–      Labas…
Nejauki akimirka tęsėsi ir toliau, tačiau Haris kaip visuomet nejautė jokio diskomforto, todėl energingai vis dar šypsodamasis pasiteiravo:
–      Kaip laikaisi?
Jo akcentas kutendavo mano vidų labiau, nei važinėjant karuselėse… Aš turbūt atrodžiau juokingai, tačiau negalėjau nuslopinti manyje sukilusių emocijų.
–      Gerai. Puikus koncertas, puikios dainos… – greitakalbe sumaliau ir Haris tyliai nusijuokė.
–      Ačiū, – padėkojo jis ir susikišo rankas į kelnių kišenes.
Vaikinas buvo lygiai toks pats, kaip prieš penkerius metus – toks pat drąsus, žaismingas ir mielas. Žiūrėjau į jo akis, kurios buvo kupinos džiaugsmo, tada nukreipiau žvilgsnį į jo beveik nuskustą galvą. Niekada nemaniau, jog jis galėtų atsisakyti savo žavingų garbanų, todėl tariau:
–      Vos atpažinau tave be garbanų…
Haris pasikasė pakaušį, šiek tiek surimtėjo, tačiau ir vėl pasidabinęs šypsena atsakė:
–      Chemoterapija…
Aš išsigandau šio žodžio ir išpūtusi akis laukiau išsamesnio paaiškinimo net nemirkteldama.
–      Paveldėjau iš senelio… Ir iš tėčio, – linksėjo galva jis.
–      Ar viskas gerai? – pasiteiravau, nes man tikrai būtų plyšusi širdis, jei Haris būtų pasakęs, jog vėžys iš mano gyvenimo pasiglemš ir jį.
–      Gydytojai nieko gero nežada…
Mano apatinė lūpa ėmė virpėti tai išgirdus, o akis akimirksniu užniaukė ašaros. Stovėjau praradusi žadą ir nežinodama, ką jam pasakyti, kai pačiame jėgų žydėjime jį parklupdė vėžys. Vaikinas lyg ramindamas mane šyptelėjo ir pridūrė:
–      Bet dabar manęs neatpažins žmogus, kuriam nereikėtų manęs pamatyti su tavimi
Jo ironiją sustiprino primerktos akys ir labai nuožmi šypsenėlė. Nesuvokiama buvo tai, jog netgi žinodamas savo diagnozę, jis sugeba būti toks atsipalaidavęs ir linksmas.
–      Aš jau porą mėnesių našlė.
Haris iškart surimtėjo, o nuo veido dingo bet kokia džiaugsmo užuomena. Jis stipriai sučiaupė lūpas ir vos girdimai pareiškė užuojautą:
–      Apgailestauju… Nežinojau.
Ketinau šyptelti, atsakydama, jog nieko tokio, tačiau iš tolo išgirdau garsėjantį Harietos balsą:
–      Mamyte, nesakyk, kad jau važiuosime. Mes su Jokūbu dar norime pažaisti.
Priėjusi mergaitė įsikibo man į koją ir graudžiai žvelgė atlenkusi galvą bei nuleidusi lūpų kampučius žemyn. Tai buvo pati baisiausia ir gėdingiausia akimirka per visą mano nugyventą gyvenimą… Žiūrėjau į Harietą bijodama net atsisukti į Harį ir pamatyti jo reakciją. Nespėjusi nieko atsakyti dukrai, išgirdau Hario žodžius:
–      Tai tavo dukra?
Jis neatrodė piktas, nustebęs ar kažkaip kitaip paveiktas šios žinios. Priešingai, jo akyse mačiau nuoširdų susidomėjimą. Palinksėjau netardama nei žodelio. Jis žvilgtelėjo į Harietą, kuri atleido mano koją ir atsuko į Harį. Šis atsitūpė prieš mergaitę, ištiesė ranką ir prisistatė:
–      Aš Haris.
Dukra drąsiai suėmė jo rodomąjį pirštą savo mažyčiu delnu ir atsakė:
–      O aš – Harieta.
Haris nei sekundei nepažvelgė į mane, tačiau vis dar laikydamas dukros plaštaką savo dideliame vyriškame delne tarė:
–      Tavo pakabukas labai gražus, Harieta.
Susigraudinusi stebėjau juodu: Haris atsargiai ištiesė ranką ir suėmė kryželį, kurį pats buvo man dovanojęs, o Harieta su juo bendravo lyg su seniai pažįstamu žmogumi. Ji abiem delnais suėmė Hario ranką ir išdidžiai pasigyrė:
–      Tai – mano tėčio dovana.
Širdis suspurdėjo lyg paskutinį kartą ir akyse visam laikui įstrigo jų abiejų skruostuose išryškėjusios duobutės…


[1]           – Ponia Eliza, gavome laišką iš Didžiosios Britanijos ambasados. Jis adresuotas jums, todėl neatplėšėme, bet manome, tai kažkas rimta. Ar galite atvažiuoti jo paimti?

[2]           – Ar seniai jį gavote?
– Praėjo turbūt savaitė. Kai vairuotojas pranešė, jog jūs grįžtate, tuoj pat paskambinau, neduok Dieve, kas nors svarbaus ir skubaus…

[3]           – Be reikalo išsigandome. Neprisiminiau, jog pirmąją pavasario dieną visuomet rengiamas šis pokylis… Na, mes važiuosime namo, Harieta užsnūdo jau pakeliui, tad kol visiškai neužmigo, reikia paguldyti į lovelę. Užsuksiu kitą dieną!

Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!
Sužinojote, kodėl kūrinys vadinasi „VĖL“ ir kas mane įkvėpė jį parašyti.

– Ma

XXV

Visi nuščiuvo, o aš netekusi amo tuoj pat atkirtau:
–      Darse, ką tu kalbi?
–      Tėti, ar tu apie tai žinojai? – be paliovos klausinėjo ji.
Pastarasis sėdėjo ramus ir lėtai mirksėdamas akimis ištarė:
–      Taip.
–      Kaip tu leidai, tėti? Mes turėjome viską paveldėti!
–      Palaukite, nieko nesuprantu? – atsistojau nebeištvėrusi ir žvilgtelėjau į advokatą. – Koks buvo pirmasis mano vyro testamentas, pone Andrejevai?
Visi akimirksniu atsisuko į vyriškį, kuris padėjo aplanką ant stalo ir sumišusiu žvilgsniu žvelgė į mus.
–      Na, jis anuliuotas, todėl jo čia neturiu, jis pas notarą.
–      Nesvarbu. Sakykite, kokia buvo testamento esmė, – nekantraudama mosavau rankomis.
–      Dukra, svarbiausia dabartinis testamentas, – įsiterpė tėtis. – Nereikia gręžiotis atgal.
–      Tėti! – suriko Darsė. – Pirmąjame testamente Vladimiras viską paliko mums: turtą, žirgynus, verslą ir salą, kuri dabar priklausys tai mergiščiai.
–      Nedrįsk, Darse, prisiekiu, pasigailėsi dėl kiekvieno blogo žodžio apie mano dukrą! – rodydama pirštu į ją tariau. – Kodėl viskas turėjo priklausyti jiems?
Atsisukau į advokatą, kuris atrodė sutrikęs ir žvelgė į mano tėvą, kol pastarasis trynė kaktą. Mama taip pat buvo nustebusi, Darsė giliai kvėpuodama žiūrėjo į advokatą, o Rupertas lyg vagis  sėdėjo susmukęs fotelyje. Nesupratau, kas vyksta, todėl dar kartą įsistebeilijusi paklausiau advokato:
–      Kodėl, advokate?
–      Na, – atsidusęs pradėjo kalbą vyras. – Jūsų vyras su gerbiamu Sebastianu Viliamsu buvo pasirašę ikivedybinę sutartį, kurioje ponas Vladimiras pažadėjo, jog visas jo turtas po mirties atiteks Viliamsų šeimai, jei jūs neišsiskirsite. Skyrybų atveju, nei viena pusė: nei jūs, nei jūsų šeima, negautų nei dolerio. Tačiau gimus dukrai, ponas Sokolovas nusprendė anuliuoti šią sutartį, ponas Viliamsas tam pritarė ir jis perrašė viską išdalinęs turtą į keturias dalis.
Net išsižiojusi klausiau, ką pasakoja vyriškis, stovintis prieš mane. Mano smegenys atsisakė priimti šią informaciją, negalėjau patikėti, kad tėtis galėjo pasirašyti tokią sutartį be mano žinios.
–      Aš sakau, kad tai ne jo vaikas! – dar kartą pakartojo Darsė.
–      Kaip tai ne jo vaikas? – įsiterpė mama.
–      Ar tai tiesa? – pažvelgusi tiesiai į delnu veidą prisidengusį tėtį paklausiau. – Ar tu pasirašei ikivedybinę sutartį?
–      Dukra, tai buvo seniai. Mes bankrutavome, o Vladimiras mums padėjo padengti daugelį skolų. Jis pasiūlė man tokį sandėrį ir finansavo mus, kol vėl pradėjo sektis versle. Paskui norėjau nutraukti šią sutartį, tačiau Vladimiras griežtai tam prieštaravo, – aiškino tėtis, gėdos kupinomis akimis.
Akyse suspindo ašaros ir aš gaudydama kvapą paklausiau:
–      Tai tu mane tiesiog pardavei?
–      Ne, dukra, viskas buvo ne taip. Mums tik reikėjo pagalbos… – teisinosi jis.
–      O Dievulėliau, mano šeima mane pardavė… O tu, Darse? Iš kur tu viską žinai? Gal stovėjai šalia ir plojai jiems, kol šie tarėsi dėl mano kainos?
–      Būčiau norėjusi, tačiau tik netyčia nugirdau jų pokalbį…
–      Mama? – neleidusi sesei baigti, kreipiausi į šalia sėdinčią šoko ištiktą moterį.
–      Eliza, aš prisiekiu, nieko nežinojau. Pirmą kartą girdžiu apie kažkokią sutartį. Negaliu patikėti! – suirzusi į tėvą atsisuko mama.
–      Jums viskas puikiai sekėsi, todėl nustojau reikalauti Vladimiro nutraukti ikivedybinę sutartį.
–      Iš kur tu gali žinoti, kaip mums sekėsi? Tau rūpi tik tavo žirgai ir pinigai! Kaip tu galėjai, tėti? Kaip tu galėjai parduoti savo dukterį? – įsiutusi šaukiau ant jo. – Aš visą gyvenimą stengiausi pateisinti jūsų lūkesčius, įvykdyti jūsų keliamus reikalavimus, leidausi kontroliuojama, klausiau jūsų nuomonės! Palikusi mylimą žmogų išvykau į Maskvą, kad tapčiau balerina! Vien tam, kad jūs manimi didžiuotumėtės! Kentėjau dėl išsiskyrimo, netekusi vilties sutikau būti su žmogumi, kurio nemylėjau ir pasirodo, kad visa tai buvo jūsų planas?!
Nekreipdama dėmesio į tai, jog šalia manęs stovėjo trys visiškai su mūsų šeima nesusiję žmonės, aš leidau įniršiui ir širdgėlai veržtis tiesiai iš krūtinės.
–      Tu manai, kad aš jaučiausi gerai dvidešimt metų kentėdama šalia vyrą, kurio nemylėjau? Kuriam buvau reikalinga tik dėl aplinkinių akių? Aš buvau lyg aksesuaras… Tavo galvoje tik pinigai, kai tuo tarpu tavo dukra buvo apgaudinėjama ir valdoma kaip marionetė! Visą tą laiką maniau, jog jums būtų skaudu, jei aš išsiskirčiau su Volodia, nes jūs labai jį gerbėte – dabar aišku, kodėl nenorėjote mano skyrybų! Ir tu, Darse, – sarkastiškai kreipusis į ją išsitiesiau, – žinojau, kad tu nejauti man stiprios meilės, bet kad visiškai neturi žmogiškumo, nemaniau. Niekada nieko pikta tau nelinkėjau, bet matau, kad Dievas visgi pasirūpino pamoka tavo gyvenime. Daugiau niekada man neskambinkite ir nebandykite ieškoti manęs ar mano dukros.
–      Grįžtant prie jos, juk ne Vladimiras yra jos tėvas. Papasakok mums, Liz.
Žiūrėjau į ją šaltakraujišku žvilgsniu ir sumalšinusi įtūžį atrėžiau:
–      Neturiu dėl ko tau aiškintis. Mano šeima: Vladimiras ir Harieta, žino tiesą, o tavo nuomonė ir įtarimai man visiškai nesvarbūs. Gali turėti žirgynus, gali pasiimti netgi mano testamento dalį, bet vieno dalyko tu vis tiek niekada neturėsi – laimės.
Pasiėmusi rankinę, apsisukau ir ėjau durų link, nebegalėdama būti su šiais apgavikais vienoje patalpoje. Girdėjau mamą šaukiant mano vardą, tačiau trenkusi durimis išbėgau iš kontoros, vos valdydamasi visko aplink neišvarčiusi. Išbėgusi į gatvę, blaškiausi tarp automobilių, kol radau savo vairuotoją ir greitai įsėdusi surikau:
–      Поехали! Скорее!
–      Куда поедем, госпожа?
–      Не важно, только поезжай![1]
Vaikinas nieko nesupratęs užvedė variklį ir ratais važinėjo aplink kvartalą, kol aš graudžiai liejau ašaras galinėje automobilio sėdynėje. Prieš akis iškildavo vaizdas, kaip tėtis kartu su Vladimiru kalbasi darbo kambaryje, pasirašo „Elizabetos pardavimo sutartį“, paspaudžia vienas kitam rankas ir aš tampu Vladimiro nuosavybe. Prisiminusi visus tėčio skatinimus tuoktis su Volodia vos man atvykus į Maskvą studijuoti, supratau, kad jau tada šeimą slėgė skolos ir tėtis norėjo kuo greičiau jas padengti… Visą laiką laikiau savo šeimą vienu doriausių ir švenčiausių dalykų, galėjau padaryti dėl jos bet ką, o pasirodo, jog buvau naivi dukrelė, kurią išsunkė iki paskutinio kantrybės lašelio. Kad ir kaip mylėjau mamą, tėtį ir Darsę, nesugebėjau tą akimirką savyje rasti nei trupučio supratimo. Nenorėjau nieko apie juos girdėti. Tiesiog išsižadėjau jų tą minutę, kai išgirdau, jog gyvenau apgaule apipintame pasaulyje net dvidešimt septynerius metus! Net Volodia tapo žmogiškesnis, kai gimė Harieta, o tėtis kartu su Darse nesugebėjo viso to man papasakoti ir manė, jog aš nesužinosiu apie ikivedybinę sutartį! Nebežinojau, kuo šiame pasaulyje galiu pasitikėti, jei net mano pačios šeima mane išdavė…
Sumišusi ir vis dar negalėdama galvoti apie nieką kitą, paprašiau vairuotojo, kad šis nuvežtų mane pas Patriciją pasiimti Harietos. Užėjus pas ją, moteris tuoj pat suprato, jog kažkas ne taip.
–      Patricija, aš praradau viską… – apsiverkusi čiupau draugę į glėbį ir sukūkčiojau.
–      Kaip tai? Vladimiras jums su Harieta nieko nepaliko? – atsitraukusi už pečių laikė mane Patricija.
–      Paliko, bet mano šeima… Tu neįsivaizduoji, kas nutiko! Aš likau visiškai viena!
–      Nusiramink, eime, atsigersime arbatos. Papasakosi viską, kol vaikai ramiai žaidžia kambaryje.
Nuėjus į virtuvę, atsisėdau ant kėdės ir pasirėmiau ranka galvą.
–      Patricija, ar man kada nors seksis? Aš nebeturiu jėgų eiti į priekį…
–      Nagi, drauge, baik… – dėliodama ant lentynos puodelius tarė ji. – Turi mus, turi Harietą, dėl kurios privalai atrasti jėgų kovoti su visomis gyvenimo negandomis. Papasakok, kas nutiko pas advokatą.
Patricija atsisėdo šalia manęs ir aš šiek tiek apsiraminusi pasakiau jai apie ikivedybinę sutartį, kurią pasirašiau ne aš, o mano tėvas. Paminėjau ir Darsę, kuri man ir taip visą gyvenimą kaišiojo pagalius į ratus.
–      O kaip mama?
–      Mama tokia pat naivuolė kaip ir aš. Ji nieko nežinojo… Ar bent jau sakosi, jog nežinojo. Važiuojant ji man keletą kartų skambino į mobilųjį telefoną, tačiau aš daugiau nebenoriu būti susijusi su šia šeima.
–      Na čia ir istorija… Vadinasi, visa jūsų santuoka buvo lyg labdaros fondas tavo šeimai? – pildama arbatą į puodelius tarė Patricija.
–      Ar gali įsivaizduoti, kaip aš jaučiuosi? – purčiau galvą į šonus.
–      Bet Vladimiro širdis vis tiek suminkštėjo gimus dukrai… Sakiau, kad vaikai daro stebuklus su žmonėmis.
–      Žinai, man jo pinigai ir paveldėjimas tikrai nerūpi, aš juk turiu savo turto, kurį sukaupiau per visus balerinos karjeros metus. Bet faktas, kad tėtis su Vladimiru susitarė, jog man ištekėjus už pastarojo, jis padengs visas mano šeimos skolas ir savo mirties atveju visą turtą paliks tėvams, man nepriimtinas. Žinoma, Darsė, kuri niekada neuždirbo pinigų ir kuriai svarbus buvo prabangus gyvenimas, nugirdusi apie sutartį, trynė rankomis. Štai dėl ko ji, visiškai nepažinodama Vladimiro, girdavo jį kaip puikų vyrą, gėdindavo, jog esu bloga žmona ir turiu stengtis, nes Volodia man suteikia viską… Dieve, kai pagalvoju, jog tiek daug metų gyvenau mele. Negaliu patikėti, kad mano šeima iš tiesų tokia. Man net gėda tau visa tai pasakoti…
–      Brangioji, tu man vienas artimiausių žmonių, gali man pasakoti visas savo nešvarias paslaptis. Be to, jei tavo šeima – apgavikai ir slapukautojai, nereiškia, kad ir tu tokia… – guodė Patricija.
Pagalvojusi, jog didžiausia mano nuodemė ir paslaptis yra tikrasis Harietos tėvas, susigraudinau, nes buvau lygiai tokia pat apgavikė ir slapukautoja. Kaip šeima nuo manęs slėpė susitarimą su Vladimiru, taip ir aš slepiu nuo Hario jo dukrą. Visko buvo per daug, todėl susigūžiau ant stalo ir ėmiau raudoti. Patricija glostė mano nugarą, nieko nebesakydama. Džiaugiausi, jog ji yra šalia būtent tuomet, kai man labiausiai reikia paramos. Jos ir Antonijaus šeimoje jaučiausi lyg rojuje, slapta pavydėjau jų meilės ir neblėstančios aistros bei jaukios atmosferos namuose. Žodžiais nebuvo įmanoma apsakyti padėkos už nuolatinį išklausymą ir palaikymą.
–      Manau, kad jums su Harieta dabar reikėtų pabūti kažkur toli nuo Maskvos, nuo tavo šeimos ir nuo visų pastarųjų metų įvykių… Galbūt pakeliaukite? Tik judvi. Dabar jūs esate šeima, – prigludusi prie manęs kuždėjo raudonplaukė.
Pakėlusi galvą nusišluosčiau nuo skruostų ašaras, įsistebeilijai į ją ir atsidususi ištariau:
–      Taip. Mums tikrai reikėtų pailsėti ir nusiraminti. Pastaruoju metu visiškai nebeskiriu laiko savo vieninteliam tikram turtui – Harietai.
–      Taigi… Perduok visus Vladimiro verslo reikalus tvarkyti jo advokatui, o pati spjauk į viską ir skirsk į paplūdimį kartu su savo vaiku! Nieko neveikite, apie nieką negalvokite, tik mėgaukitės saule ir viena kitos draugija! Manau, kad Harieta tikrai pavargo nuo niūraus ir šalto Maskvos klimato.
Pagalvojau, jog jei jau mano dukra paveldėjo Karibuose esančią salą, kodėlgi nepasinaudojus proga ir nepailsėjus ten, kol oda iki raudonumo įkais saulėje? Dar kelias minutes paplepėjus su Patricija, aprengiau Harietą ir dar kartą padėkojusi draugei tariau:
–      Galbūt ir jūs norėtumėte vykti su mumis?
–      Kitą kartą. Dabar jums reikia pabūti dviese, – šyptelėjo moteris ir atsisveikino.

Grįžus į butą, paklausiau Harietos, ar ši nenorėtų su manimi keliauti į salą, kurią jai padovanojo dėdė Vladimiras.
–      Oho, visą salą? O ji mažytė? – džiugiai paklausė mergaitė, pasiruošusi popiečio miegui.
–      Nuskriskime ir pamatysi, – šyptelėjau dukrai, atsiguldama šalia jos.
–      Gerai! Skrisim, kai atsikelsiu?
–      Dar reikia nupirkti bilietus ir po dar dviejų miegelių, iškeliausime ten, kur labai šilta!
–      O seneliai skris kartu? – pasidomėjo iki ausų užsiklojusi Harieta.
Pagalvojusi apie tėvus, tuoj pat susinervinau ir nustojau šypsotis. Paglosčiusi dukros galvytę, patylėjau ir atsakiau:
–      Deja, seneliai jau išvyko namo. Jie labai užsiėmę. Būsime tik aš ir tu.
–      Ir dėdė Vladimiras! – suspurdėjo ji.
–      Dabar dėdė visada su mumis.
Harieta dar kelias minutes pasakojo apie tai, kad naktį sapnavo angelą, ką nuveikė su Jokūbu, kokio norėtų augintinio, kol jos akytės sulipo ir aš išgirdau jos tylų knarkimą. Pati buvau emociškai išsekusi ir snūstelėjau, kol išgirdau telefono skambutį kitame kambaryje. Man ir vėl skambino mama. Šįkart atsiliepiau, tačiau net nepasisveikinusi išrėžiau:
–      Nenoriu kalbėtis nei su vienu iš jūsų. Neskambink man.
–      Dukra, palauk, nepadėk ragelio!
Jos balsas buvo toks nuoširdus, jog negalėjau nutraukti pokalbio. Akimirkai nutilusi išgirdau jos balsą:
–      Klausai?
–      Ką nori man pasakyti, mama?
–      Eliza, aš prisiekiu nieko nežinojau apie tėvo ir Vladimiro susitarimą! Turi manimi patikėti, juk aš tikrai nebūčiau leidusi tam nutikti!
–      Mama aš nebežinau, kuo tikėti. Jei net patys artimiausi žmonės elgiasi taip, kaip tėtis ir Darsė – aš nenoriu bendrauti nei su vienu žmogumi.
–      Aš suprantu, kaip tu jautiesi, dukra…
–      Tu tikrai nesupranti, – įsiterpiau į jos monologą. – Dvidešimt metų aš nesiskyriau su Vladimiru tik dėl to, kad jūsų religingi įsitikinimai tai draudė, dėl to, kad jums nebūtų gėda prieš visus pažįstamus, kad nesinervintumėte ir toliau galvotumėte, koks geras Vladimiras yra. Pasakysiu tau tiesą, mama, aš niekada nemylėjau savo vyro. Aš taip ilgai gyvenau dėl kitų žmonių, kad net nebežinau, ko iš tiesų noriu… Bet daugiau to nebus. Dabar stengsiuosi tik dėl savęs ir dėl Harietos.
–      Eliza, man plyšta širdis žinant, jog Sebastianas taip pasielgė, o Darsė, tai žinodama, viską nuo mūsų nuslėpė. Aš nenoriu, kad mūsų šeima subyrėtų… – susigraudinusi virpančiu balsu maldavo ji.
–      Nenoriu matyti nei tėvo, nei Darsės, nei Ruperto. Atleisk, mama, galbūt tu ir mažiausiai prie viso to prisidėjai, tačiau į šią šeimą aš grįžti nenoriu. Duok man laiko sudėlioti savo mintis. Aš vos prieš kelias dienas tapau našle, o dabar dar ir tai… Kartu su Harieta išvyksime į kelionę, todėl neskambink man ir tiesiog leisk man gyventi dėl savęs.
Tai pasakiusi, baigiau pokalbį ir tvardydama ašaras stengiausi susikaupti. Pirmiausia reikėjo susirašyti planą: turėjau aplankyti mūsų namą ir nuspręsti, ką daryti su juo; reikėjo nuvykti pas advokatą ir pranešti, jog dabar jis valdys visą Vladimiro verslą ir galų gale užsakyti bilietus į Karibus.

Važiuodama pas Tanią ir Miroslavą į namą, kuriame nusižudė Volodia, paskambinau į oro uostą ir rezervavau du lėktuvo bilietus kitos dienos popietei. Norėjau nors ir šią akimirką sprukti iš Maskvos, nuo visų įvykių ir pamiršti skausmą, kurį jaučiau pastarąsias paras. Pranešusi tarnams apie mudviejų su Harieta kelionę, šie apsidžiaugė ir pasiūlė namo reikalus tvarkyti grįžus.
–      А может вы хотите этот дом? За деньги, которые вы получили в наследство от Владимира вам не надо больше работать. Вам тоже нужен отдых…
–      Ну… дом очень большой… – droviai tarė Tania. – А где вы будете жить?
–      Есть квартира, я планирую покупать новые апартаменты или уехать из Москвы, так что я всё равно бы продала  дом. Кто лучше, чем вы позаботитесь о доме?[2]
Šie du gyveno name dar dešimtį metų prieš man atvykstant, todėl galėjo jaustis tikrais šeimininkais. Man nebuvo gaila palikti jiems šiuos didžiulius apartamentus, nes pati neketinau praleisti nei vienos nakties vietoje, kurioje įvyko savižudybė…
–      Пригласите жить своих родных, братья, сёстры…Большую часть своей жизни провели здесь с Владимиром и мною, самое время пожить с настоящей семьёй, – glostydama Tanios petį kalbėjau.
–      Госпожа, вы такая щедрая… – įsiterpė jos vyras.
–      Брось, Мирослав. Вы заслужили этого.[3]
Atsigėrę kavos nusprendėme, jog Harietos kambarį paliksime tokį, koks yra, tik pasiimsime svarbiausius daiktus, kurių gali prireikti kelionėje. Pažadėjau susirinkti visus likusius drabužius bei žaislus, kai grįšime iš Karibų. Kadangi užsakiau bilietus tik į vieną pusę – nežinojau, kada grįšime, tačiau neribojau savęs. Norėjau, kad atsibūtume su dukra tiek, kiek abiems norėsis… Palikusi Harietą su Tania krauti lagaminų, nuvažiavau į advokato kontorą.
–      Pirmiausia, atsiprašau dėl ryte įvykusio incidento ir mano netaktiškumo… – įėjusi į pono Andrejevo kabinetą tariau.
–      Nieko tokio. Įtariau, jog jūs apie tai nežinojote, todėl nenorėjau kištis.
–      Bet ar teisiškai tai išvis įmanoma? – pasidomėjau priėjusi prie jo rašomojo stalo.
–      Taip, įmanoma, nes tai tiesiog susitarimas dėl turto. Nors ir skamba taip, lyg būtumėte prekė, dėl kurios jie pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau tokie dokumentai egzistuoja. Tai buvo tiesiog raštiškas susitarimas.
–      Žinoma… Tačiau dabar tai skamba itin nemaloniai. Na, tai jau ne jūsų problema, svarbiausia, jog viskas išaiškėjo, – atsisėdusi baigiau nemalonią temą. – Priežastis, dėl kurios atvykau pas jus – Vladimiro verslas.
Advokatas ramiai atsisėdo, lėtai atsilošė kėdėje ir sunėręs pirštus ant pilvo sumykė:
–      Na?…
–      Turbūt ir pats suprantate, jog nesu verslininkė ir šiuo metu, kai dukrai dar tik ketveri su puse, neturiu nei laiko, nei noro veltis į statybų reikalus. Tačiau Vladimiro valią vykdysiu. Noriu jus paskirti verslo įgaliotiniu. Dėl pinigų nesijaudinkite, man pakaks mažo procento, kad vis dar vadinčiausi verslo bendrasavininke.
Vyriškis įdėmiai klausėsi ir linksėjo galva. Igorio Andrejevo gerai nepažinojau, tačiau Volodia nekeitė jo į jokį kitą teisininką jau daugiau nei dvidešimt metų, todėl buvau įsitikinusi, jog verslas pateks į geras rankas.
–      Puikus sprendimas, ponia Viliams. Bijojau, jog parduosite viską ir pati atsisakysite bet kokių teisių į pono Sokolovo verslą.
–      Ne. Kadangi Vladimiras turėjo didelių užmojų, norėčiau, kad jūs tęstumėte jo veiklą. Esate vienas patikimiausių žmonių, mano vėlionis vyras jumis aklai pasitikėjo, todėl drąsiai perduodu verslo „vairą“ jums.
Vyras atsistojo ir ištiesė man ranką. Pakilusi nuo kėdės, ją spustelėjau, o advokatas suspaudęs savo abiejose plaštakose mano gležną delną tarė:
–      Jūs tikrai nepasigailėsite. Nuo rytojaus pradėsiu tvarkyti nuosavybės dokumentus.
–      Mes su dukra išvykstame į kelionę, – išlaisvinusi plaštaką tariau. – Nežinau, kada grįšime, tačiau informuokite mane telefonu, kai dokumentai bus parengti ir reikės mano parašo. Pasistengsiu grįžti kuo greičiau, tačiau po visų įvykių tiek man, tiek dukrai reikia ramybės, tad galime užtrukti netgi kelis mėnesius.
–      Viskas suprantama, ponia. Ilsėkitės kiek širdis geidžia, dokumentai bus parengti dar tikrai negreitai…
–      Puiku. Jei dar turėsime ką nors aptarti – skambinkite man. Dėkoju jums, pone Andrejevai, kad padėjote. Sėkmės jums, – išeidama tariau.
–      Geros jums kelionės, – palinkėjęs mane išlydėjo advokatas.

Atrodė, kad viskas baigta… Lyg tai būtų įtampos kupino filmo paskutiniai kadrai, kai gėris nugali blogį, kai visi sužino tiesą ir viskas pagaliau išsisprendžia. Deja, mano sąžinė nebuvo švari: iki visiško atsipalaidavimo ir ramybės man reikėjo atsikratyti didžiosios gyvenimo paslapties… Tačiau nežinojau, nei kokiu būdu, nei kokiais žodžiais pranešti žmogui, jog jau ketverius metus pasaulyje vaikšto jo atžala. Net nežinojau, kur Haris yra, galbūt jau turi merginą ar netgi žmoną. Juk jam jau turėjo būti beveik dvidešimt ketveri metai. Važiuodama į namą pasiimti Harietos ir daiktų, bandžiau įsivaizduoti, kaip viskas būtų susiklostę, jei būčiau paklausiusi Hario ir spjovusi į visuomenę, į savo šeimą, kuri pasirodo pirmesnė spjovė į mane, ir pasilikusi su juo. Man jau buvo keturiasdešimt penkeri metai, veidas nebeatrodė toks jaunas, kaip anksčiau. Nors oda ir buvo elastinga, tačiau matėsi keletas raukšlelių… Šalia jauno, patrauklaus dvidešimt ketverių metų vyriškio būčiau atrodžiusi lyg jo motina. O kaži, kaip jis būtų reagavęs į Harietos gimimą? Ar būtų pabėgęs, ar pasilikęs? Užsisvajojusi nepastebėjau, kaip vairuotojas įsuko į didžiulį mūsų namo kiemą ir paklausė, ar man viskas gerai.
Sukrovęs visus lagaminus į automobilį, vairuotojas liko stovėti kieme, kol aš atsisveikinau su Tania ir Miroslavu. Pažadėjau grįžusi iškart juos aplankyti, o Harieta pažadėjo parvežti smėlio iš paplūdimio. Jei ne mintys apie Harį, būčiau jautusi visišką palaimą. Žiūrint į Harietą aš pamiršdavau visas problemas – pamiršau tėvo ir Darsės sąmokslą, pamiršau Vladimiro pasitraukimą iš gyvenimo, galvojau tik apie laiką su savo mylimiausiu žmogučiu. Namie ilgai nebegaišusios, nuėjome miegoti, kad rytą pradėtume žvalios ir pasiruošusios kelių valandų skrydžiui.
Atvykus į salą, kurioje Vladimiras buvo pastatęs namą, mus pasitiko ten atvykstanti ir tvarką namuose prižiūrinti moteris – portugalė Margarita. Ji svetingai mus priėmė, parodė keletą pasikeitimų name, naujai įrengtą Harietos kambarį ir pagamino vakarienę. Jaučiausi labai aprimusi po visų nesėkmių, o stebint oru, smėliu ir vandenynu besimėgaujančią dukrą, darėsi dar lengviau viską ištverti.
Kartą vaikštant jūros krantu, Harieta paprašė manęs eiti atsisėsti ant hamako kartu su ja, nes mergaitei vis nesisekdavo ir ji nukrisdavo. Besijuokdamos priėjome prie palmių pritvirtinto hamako ir įkėlusi Harietą paklausiau, ar jai čia patinka.
–      Labai patinka! Dangus toks mėlynas, ir vanduo! – džiaugėsi ji. – Tik gaila, kad nėra dėdės Vladimiro…
–      Na, dabar teks pratintis būti dviese, Harieta… Juk tu dažnai sapnuoji angelus, o tai ir yra tave aplankantis dėdė Vladimiras.
–      Dabar sapnavau ne angelą. Sapnavau tėtį… – liūdnai tarė mergaitė.
Suskaudo širdį lyg ją kas būtų sugniaužęs rankoje. Žiūrėjau į nekaltas dukros akeles ir nebegalėjau meluoti. Privalėjau bent jau Harietai papasakoti visą tiesą apie Harį, kad ir kokia maža ji būtų. Žinoma, smulkmenų nepasakojau, tačiau apie tėtį, kuris gyvena toli nuo mūsų, aš jau kurį laiką buvau sukūrusi trumpą istoriją.
–      Nori, papasakosiu tau apie tėvelį? – prisėdusi šalia paklausiau.
Jos akys tiesiog nušvito! Nekantriai susimuisčiusi ir susvyravusi hamake, mergaitė įsikibo į mano petį ir suspigo:
–      Labai noriu!
–      Tavo tėvelis yra labai geras ir rūpestingas žmogus, tačiau jis negalėjo kartu su mumis gyventi Maskvoje, nes su mumis jau gyveno dėdė Vladimiras. Tačiau mes su tėčiu vienas kitą labai mylėjome… Dabar jis gyvena toli nuo mūsų, bet aš žinau, kad visada apie mus galvoja, – tarp pirštų sukiodama Hario dovanotą kryželį, kurio niekada nebuvau nusiėmusi, pasakojau dukrai.
–      O ar tėtis kada nors mus aplankys? – džiaugsmu nesitvėrė Harieta.
–      Tikrai aplankys. Arba mes jį aplankysime… Bet dabar tėtis labai užsiėmęs ir neturi laiko.
–      Bet jis tikrai mane myli?
Šypsodamasi nusisegiau nuo kaklo grandinėlę su pakabintu kryželiu ir rodydama jį Harietai atsakiau:
–      Tėtis davė man šį pakabuką ir paprašė padovanoti tau, kai būsi didesnė. Manau, kad dabar pats laikas tau nešioti tėčio dovaną. Taip visada jausi, jog jis šalia.
Užsegusi grandinėlę ant mažo dukros kaklo stebėjau jos nuostabą persipynusią su džiaugsmu ir jaučiausi bent šiek tiek išsilaisvinusi iš savo pačios sukurto melo.


[1]                      – Važiuojam! Greičiau!
– Kur važiuojame, ponia?
– Nesvarbu, tik važiuok!

[2]           – O galbūt jūs norite šio namo? Paveldėjus tiek pinigų iš Vladimiro, jums tikrai nebereikėtų dirbti. Jums lygiai taip pat verti poilsio…
– Na, namas juk labai didelis… Be to, kur gyvensite jūs?
– Yra butas, be to, planuoju pirkti naujus apartamentus arba išvykti iš Maskvos, todėl vis tiek parduočiau šį namą. O kas geriau, nei jūs su Miroslavu prižiūrėtumėte jį?

[3]           – Pasikvieskite gyventi artimuosius, brolius, seseris… Didžiąją dalį gyvenimo praleidote čia su Vladimiru ir manimi, pats laikas pagyventi su tikrąja šeima.
– Ponia, jūs tokia dosni…
– Baik, Miroslavai. Jūs to nusipelnėte.

VISOS NORINČIOS SUŽINOTI, KADA PASIRODO NAUJA DALIS, SIŪLAU UŽSIPRENUMERUOTI BLOG’Ą ARBA SEKTI MANE
FACEBOOK, TUMBLR, INSTAGRAM
PASKYROSE, KAD PIRMOSIOS GAUTUMĖTE PRANEŠIMĄ APIE NAUJĄ ĮRAŠĄ.
Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

– Ma

XVII

Tylėdama palingavau galva ir paėmiau automobilio gale padėtas gėles, kurias buvo nupirkęs Haris. Lygiai tas pačias – baltas rožes.
–      Tavo močiutei ir tėčiui labai patiko baltos rožės, – priėjusi prie Hario tariau.
–      Žinau, jos patinka ir man – nesuteptos, tyros spalvos gėlės, – apkabinęs viena ranka mane per pečius atsakė jis ir nuotoliniu būdu užrakino automobilį.
Kapinėse buvo ramu ir tylu. Pagrindinį kelią apšvietė keli žibintai, kai kur degė žvakutės, tačiau žmonių jau nebebuvo. Nuo vėjo šlamėjo kapinių pakraščiuose išsidėstę medžiai, lyg sargybiniai stebintys viską iš aukšto. Niekada nebuvau taip vėlai tokioje paslaptingoje ir mistinėje vietoje, tačiau žengiant su Hariu, kiekviena vieta man buvo magiškai jauki. Jis mane laikė stipriai prispaudęs prie savęs ir man atrodė, lyg nematomas šydas mus nuo visko saugo. Neilgai trukus priėjome Henriko kapą.
–      Negalvok apie blogus dalykus, – prisiglaudęs sukuždėjo Haris.
Giliai įkvėpiau ir padaviau jam gėles, kurias vaikinas padėjo ant kapo. Atsistojęs šalia Haris palenkė galvą. Nežinau, kodėl buvau tokia jautri, tačiau man iškart norėjosi verkti… Ir vėl žiūrėjau į tą akmens luitą, ant kurio buvo išgraviruotas Henriko vardas. Negalėjau sukaupti minčių, nes jų buvo tiek daug, nežinojau nuo ko pradėti savo kalbą: nuo atsiprašymo, nuo paaiškinimo, nuo pasiteisinimų ar tiesiog nieko nesakyti. Haris stovėjo nuleidęs galvą, rankoje laikydamas kepurę, o garbanos kybojo ties skruostais, supratau, jog jis tikrai užsigalvojęs. Užsimerkusi pradėjo dėlioti žodį prie žodžio: „Henri, aš nežinau, kaip tau viską pasakyti, manau, tu ir taip viską žinai… Tu užauginai nuostabų sūnų, turėtum juo didžiuotis. Žinai, jis labai primena tave, tokį, kokį tave palikau. Maniau, jog tik dėl to mano viduje sukirbėjo tas nesuvaldomas jausmas, kad tik prisiminimas apie tave ir mūsų jaunystės dienas laiko mane taip stipriai prisirišusią prie Hario. Žinai, Henri, aš jį pamilau, tačiau ne taip, kaip tave… Mes abu leidome santykiams pasibaigti, tada dar nežinojome, kad meilė – galingiausias ginklas pasaulyje. Todėl ačiū tau, kad atsiuntei į mano gyvenimą Harį, dabar žinau, kaip reikia mylėti ir ką reiškia būti mylimai. Pažadu jo neįskaudinti taip, kaip įskaudinau tave ir paleidau visam laikui. Dabar tu – mano praeitis, o Haris – dabartis ir ateitis…“ Sukalbėjusi maldą dar kurį laiką tylėjau, lyg leisdama Hariui pasimėgauti susikaupimo minutėmis. Jaučiausi išlaisvinusi širdį iš užrakinto narvelio, kurio raktą visą gyvenimą turėjo tik Henrikas, dabar mano širdis buvo laisva ir pasiruošusi atsiduoti kitam žmogui. Haris atsisuko į mane ir nedrąsiai šyptelėjo.
–      Ką galvojai? – sušnibždėjau.
Jis ir vėl nuleido galvą, nusišypsojo ir žiūrėdamas tiesiai į antkapį tarė:
–      Žinai, kad ir kiek kartų čia ateidavau pasikalbėti su tėčiu, nieko neišeidavo. Galiausiai viskas baigdavosi tuo, jog klausinėdavau, kodėl jis turėjo išeiti būtent dabar, tačiau šiandien viskas kitaip… Pagaliau sugebėjau padėkoti jam už tai, ko mane išmokė, už įkvėpimą, už pavyzdį. Padėkojau ir už tave.
Haris paėmė mano delną ir švelniai spustelėjo.
–      Paprašiau, kad dabar jis saugotų ir mylėtų mamą, nes tave apsaugosiu ir mylėsiu aš. Pažadėjau niekada nedaryti tos pačios klaidos ir niekada tavęs nepaleisti. Tikiuosi, kad tėtis laimina mūsų santykius.
–      Nežinau, Hari… – nuleidus galvą sumykiau.
Jis mane apkabino abiem rankomis ir atsukęs į save žiūrėjo tiesiai į akis.
–      O ką galvojai tu?
–      Pažadėjau neįskaudinti tavęs, kaip tai padariau su juo… Ir pasakiau, kad jis – mano praeitis.
Hario lūpų kampučiai pakilo, o akyse mačiau pasididžiavimo džiaugsmą. Pabučiavęs į kaktą jis priglaudė mane prie savęs ir aš atsisukusi žiūrėjau į Henriko antkapį. Visa ši situacija buvo tokia keista ir paini, ne visi patikėtų, jog pasaulyje egzistuoja tokie dalykai… Lyg tai būtų kažkokia magija, lyg Henrikas po savo mirties jausmus perdavė Hariui. Sunku buvo tai suvokti, bet argi meilė ne sunkiai suvokiama? Kad ir kaip tą vakarą nenorėjau būti viena, bet liepiau Hariui važiuoti namo.

Mano namuose vėl buvo jauku: balti vyriški sportiniai batai prie durų, Hario megztinis ant sofos, banano žievė ant staliuko, duonos trupinukai ant grindų prie sofos, jo kvepalai, pirštų antspaudai ant stiklinės, mūsų gamintas maistas… Likusi namie nieko nejudindavau, kad vis dar jausčiausi esanti su Hariu. Laisvu metu mokiausi vairavimo taisyklių, o jis ieškojo buto, į kurį planavo kraustytis vos pasibaigus mokslo metams.
–      Kaip į tai reaguoja Liucija? – pakėlusi akis nuo vairavimo taisyklių knygelės žvilgtelėjau į Harį, kuris susiraukęs žiūrėjo į savo kompiuterį.
–      Jau seniai buvome kalbėję, kad pabaigęs mokslus kraustysiuosi į savo butą, – net neatsisukdamas atsakė jis. – Jeigu turėčiau butą Primrouze?
–      Nemanai, kad per daug įtartina? Aš Primrouze, tu Primrouze…
–      Ji juk nežino, kur tu gyveni… – atsisukęs papriekaištavo Haris.
–      Nesunku būtų sužinoti. Na, nežinau, kaip nori, jei tau patinka šis rajonas – žinoma! Beveik tas pats, kas gyventum pas mane, – nusijuokiau.
–      Labai to norėčiau… – pakuteno mano pėdą vaikinas.
–      Ir aš, bet dar palaukime… Susirask butą, tada rasime advokatą, pradėsime skyrybų procesą, o tada turėsime savo namus, – prislinkusi prie jo pakštelėjau į skruostą.

Iki mokslo metų baigimo šventės su Hariu buvome nuveikę daugybę dalykų: be puikių repeticijų rezultatų, aš jau buvau išlaikiusi vairavimo teorijos egzaminą, Haris nusižiūrėjęs keletą butų, Darsę beveik įtikinau, jog manęs niekas nebesieja su Hariu, tik bendras numeris mokslo metų baigimo koncerte, o Liucija taip pat džiaugėsi, kad jos sūnus daugiau laiko praleidžia namie. Prašiau jo dažniau pabūti su ja, kad nekiltų įtarimas. Buvo smagu dėlioti su Hariu savo bendrus ir asmeninius planus: pirmoje vietoje buvo koncertas, po jo Haris turėjo apsispręsti dėl buto, o aš išsilaikyti vairuotojo teises. Tada kartu turėjome ieškoti skyrybų advokato, o pradėję skyrybų procesą norėjome pasidovanoti kelionę į egzotišką šalį, kur galėtume bent porą savaičių nesislapstydami rodyti vienas kitam savo jausmus.

Nors tiesą pasakius, kuo santykiai slaptesni, tuo jie stipresni ir tikresni – saugojau kiekvieną Hario slaptą žvilgsnį ar akies mirktelėjimą giliai širdyje, lyg tai būtų pats gražiausias dalykas. Mėgavausi smulkmenomis, kurių sulaukdavau iš Hario būnant tarp žmonių: nekaltas rankų prilietimas, spontaniškas prisiglaudimas, šelmiškas žvilgsnis ar meilės kupina šypsena. Neatsisakydavome ir žinučių, kurios būnant atskirai leisdavo pasijusti lyg būnant kartu. Visas tas negalėjimas atvirai reikšti jausmų jaudino labiau, nei visiška laisvė… Tik tada pradėjau vertinti kiekvieną kartu praleistą akimirką ir iš jos pasiimti viską, kas yra geriausia – kalbėdavome tik apie teigiamus dalykus, esant ribotam laikui kartu, daug daugiau nuveikdavome, daug daugiau vienas kitam pasakydavome, daug dažniau prisipažindavome meilėje, nes žinojome, jog negalime to padaryti kada tik užsigeidę. Šis žaidimas savotiškai varė iš proto, kiekvieną dieną Hario norėjosi vis labiau ir tik sau. Atrodė, jog galėčiau apkabinti jį ir niekada daugiau nepaleisti.

Išaušus mokslo metų baigimo dienai, džiūgavau ir tuo pat metu bijojau, kad kas nors nepavyks taip, kaip buvo suplanuota. Mano šokėjos padarė didžiulę pažangą taip greitai išmokdamos šokį, Hario akomponavimas suteikė žavesio mūsų pasirodymui, todėl norėjau, kad viskas pasisektų puikiai. Renkantis svečiams, aš vis dar laksčiau užkulisiuose paskui kiekvieną baleriną, tvarkydama smulkmenas, aplink plušėjo daugybė pasirodysiančių atlikėjų… Tarp jų buvo ir Haris su savo grupe. Prasidėjus koncertui savo balerinų pasirodymą stebėjau iš užkulisių ir laikiau kumščius, kad viskas pavyktų. Šokėjos buvo grakščios it gulbės, jose mačiau save prieš daugelį metų… Atrodė, kad scena – mano namai ir ten mano vieta. Apėmė tokia didžiulė nostalgija, jog akimirkai supratau, kad baletas buvo geras pasirinkimas ir aš Henriko neiškeičiau į šokį, aš tiesiog nesugebėjau suderinti dviejų savo didžiausių aistrų. Apėmė tikrų tikriausia ekstazė, kai žiūrovai audringai plojo šokėjoms.
–      Šio pasirodymo autorė – Elizabeta Viliams! Kviečiame mokytoją į sceną!
Išgirdusi tai sustingau ir vis dar stovėjau užkulisiuose. Mačiau nuo scenos man mojuojančią mokinę, kuri rankos mostu kvietė ateiti prie jų. Po daugelio metų vėl žengiau į sceną, tik šįkart ne kaip balerina… Priėjau prie savo mokinių ir visos kartu nusilenkėme. Girdėjau, kaip merginos apkabinusios mane taria garsius „ačiū“, o tada vedėjas tarė:
–      Balerinoms akomponavo Haris Smitas.
Paleidau merginas ir pradėjau įsijautusi ploti rodydama į vaikiną, kuris atsistojo nuo kėdės, apėjo fortepijoną ir nusilenkęs žvilgtelėjo į mane. Ištariau tylų padėkos žodį ir visi nuėjome į užkulisius.
–      Mergaitės, buvo tikrai puiku, jūs nuostabios! Labai didžiuojuosi jumis! – kartojau mums vos dingus nuo scenos.
–      Ačiū, mokytoja, be jūsų nieko nebūtų pavykę!
Šokėjos po vieną puolė prie manęs, apsikabino, bučiavo į skruostus ir tai man suteikė patį tyriausią pasididžiavimą tiek savimi, tiek mokinėmis. Ant peties pajutau vyrišką ranką ir net nereikėjo atsisukti – jutau, jog tai Haris.
–      Puikus pasirodymas, merginos ir mokytoja, – tarė jis ir pakštelėjo man į skruostą.
Aš šiek tiek sutrikau ir lyg maža įsimylėjusi mergaitė sukrizenusi žvalgiausi į visas puses.
–      Ačiū, Hari, kad padėjai mums sukurti puikų pasirodymą!
Merginos puolė straksėti aplink Harį, o šis apkabinęs jas visas straksėti su jomis. Ilgai užsibūti su mumis jis negalėjo, nes po kelių pasirodymų sekė jo ir Styveno bei Džo numeris. Haris atsisveikinęs nuėjo ruoštis į persirengimo kambarį, o aš nuėjau į salę, kur galėjau iš pirmos eilės stebėti likusį koncertą. Žinoma, Hario pasirodymo laukiau labiausiai, nes žinojau, jog jie bus paruošę ką nors tikrai ypatingo.
–      Džiaugiamės čia studijuodami, nes čia mes atradome ne tik savo didžiausius talentus, savo pašaukimą ir draugus, bet kai kurie čia sugebėjo rasti netgi meilę, – užlipęs ant scenos pradėjo kalbėti Haris.
Visi žiūrovai ėmė ploti ir švilpti, o aš lyg nieko nesuprasdama, šypsojausi sėdėdama tarp kitų mokytojų.
–      Tikimės, jog tapę žinomais atlikėjais, būsime pakviesti čia sudainuoti dar ne kartą, – nusijuokęs užbaigė Haris.
Jie atliko linksmą, savo kurtą dainą, kad baigiantys konservatoriją neliūdėtų. Mokytojai smagiai lingavo kėdėse, žiūrovai negailėjo ovacijų, o merginos kraustėsi iš proto, nes visi trys vaikinai tikrai turėjo neeilinio žavesio, kuris atsiskleidė ne tik jų išvaizdoje, bet ir balsuose. Koncertui pasibaigus, mokytojai, absolventai bei svečiai dar stoviniavo milžiniškame mokyklos hole, kuriame buvo patiesti keli švediški stalai su šampano taurėmis bei smulkiais užkandžiais. Mano mokinės norėjo įsiamžinti su manimi, todėl baigusi pokalbį su kolega orkestro vadovu, padėjau taurę ant staliuko ir nuėjau atsistoti tarp merginų. Atmosfera konservatorijoje buvo pakili ir tai mane nuteikė neįtikėtinai puikiai, tačiau stovint ir pozuojant merginų tėvams bei draugams, kurie mus įamžino, už jų nugarų pamačiau į mane stebeilijančią Liuciją. Jos žvilgsnis lyg staigus saulės blyksnis spigino į akis, tad aš iškart nuleidau akis. Merginos vis dar džiaugėsi puikiu apsirodymu ir klausė manęs, ar po kelių dienų negalėčiau parašyti joms rekomendacijų. Net neišklausydama jų iki galo, sutikau, nes akylas Liucijos žvilgsnis vis dar lydėjo kiekvieną mano judesį. Sutrikusi atsiprašiau merginų ir nuėjau staliuko, prie kurio stovėjau, link. Po akimirkos prie manęs išdygo lengvu žydru megztuku pasidabinusi Liucija, kurios plaukai buvo smulkiai susukti. Ji atrodė kur kas jauniau ir aš nieko nelaukusi pagyriau ją:
–      Liucija, atrodai puikiai…
Ji sustatė lūpas, giliai atsiduso, lyg iškvėpdama iš savęs visas blogas emocijas, kreivai šyptelėjo ir padėkojo.
–      Ačiū, tu taip pat. Kadangi Haris prašė su tavimi nekonfliktuoti, o aš jo prašymų paisau, norėjau tik draugiškai perspėti…
Šypsena nuo mano veido akimirksniu dingo, nes maniau, jog ji vėl ims man grasinti arba mane įžeidinėti.
–      Tikiuosi, kad šiandieninis pasirodymas buvo paskutinis tave ir Harį siejęs dalykas ir jūs daugiau niekada nesusitiksite neilgiau nei porai sekundžių, – vienu ypu išbeldė Liucija.
Stovėjau sulaikiusi kvėpavimą ir žiūrėjau į ją net nemirksėdama. Po akimirkos susišlapinau lūpas bei šyptelėjau, nes už Liucijos nugaros pamačiau mūsų link artėjantį Harį:
–      Turi talentingą sūnų, Liucija. Dėkoju jam už pagalbą ir tikiuosi, kad jis labai daug pasieks.
Pasakiau tai kaip galėdama garsiau, kad vaikinas viską girdėtų ir jam priėjus prie mūsų dar kartą nusišypsojau, nes Liucija suspurdėjo, kai sūnus uždėjo savo delną jai ant peties.
–      Mama? Ar jau kalbėjai su mano dainavimo mokytoju? – lyg traukdamas mane iš bėdos paklausė Haris.
Liucija išbalo ir išsigando, lyg būtų norėjusi nuslėpti nuo jo mūsų pokalbį. Aš lengviau atsidusau ir paglosčiusi jos petį tariau:
–      Malonu buvo paplepėti, Liucija, turėsiu omenyje tavo žodžius. Gero vakaro.
Net nežvilgteldama į Harį praėjau pro juos, pasigaudama pro šalį ėjusį konservatorijos direktorių. Kurį laiką Liucija ir Haris dar sukinėjosi hole, vaišinosi užkandžiais ir buvo taip romatiškai žavu slapta žvilgčioti į jį, laukiant, kol mūsų žvilgsniai susitiks. Taip nutikus, jis mirkteldavo akį ir toliau nukreipęs žvilgsnį į savo pašnekovus lyg niekur nieko diskutuodavo rūpimomis temomis. Manyje tai sukeldavo pačias šilčiausias emocijas ir aš nebegirdėdama, ką man sako, užsisvajojusi žvelgdavau į vieną tašką.

Sutvarkius visus darbo reikalus, prasidėjo atostogos ir tikroji vasara. Mano ir Hario bendra vasara. Kartu rinkome butą, tačiau jam nei vienas neprilygo maniškiam, todėl apžiūrėjus keletą butų, paieškos nedavė jokių rezultatų.
–      Hari, tu niekada neišsirinksi buto, jei visus lyginsi su manuoju. Jame nėra nieko tokio, ko nebūtų kituose butuose, – pietaujant viename centro restoranų tariau jam.
–      Bet aš noriu, kad man būtų jauku, kad aš jaučiausi lyg tikruose namuose. Ką tu žinai, galbūt po kelių metų mes kartu gyvensime tame bute, todėl turiu viską apgalvoti, – atkirto Haris, valgydamas sriubą.
Man vis dar keista buvo klausytis jo ateities planų. Aš neturėjau jokių… Man šią akimirką buvo taip gera, jog nesinorėjo nieko keisti – nenorėjau niekur kraustytis, man patiko dažni Hario apsilankymai, tačiau nežinau, ar norėjau gyventi kartu. Tai atrodė taip neįmanoma, jog aš net bijojau pasvajoti.
–      Galvok pirmiausia apie save, ateityje galėsi bet kada pakeisti gyvenamąją vietą, – slopindama jo entuziazmą atsakiau ir paėmiau už rankos, kurią jis buvo padėjęs ant staliuko.
Vaikinas žvilgtelėjo į mane ir suspaudė delną. Už jo nugaros pastebėjau vyriškį, kuris įdėmiai žiūrėjo arba mūsų pusėn, arba į kažkokį konkretų žmogų. Man jį pastebėjus, vyras nuleido akis į laikraštį ir gurkštelėjo kavos. Dar kelias sekundes primerkusi akis žiūrėjau į jį, kol Haris nepapurtė mano rankos.
–      Elizabeta?
–      Ką?
–      Klausiau, kada paskutinis susitikimas su instruktoriumi? Kur buvai dingusi? – nusijuokė jis.
–      Niekur, – ištraukusi delną iš jo plaštakos atsakiau ir toliau valgiau sriubą. – Paskutinis susitikimas turėtų būti kitą savaitę, šią savaitę galiu važinėti dar šešias valandas.
–      Kaip manai, išlaikysi? Pasitiki savimi? – baigęs patiekalą ir valydamasis lūpų kraštelius rūpestingai pasidomėjo Haris.
–      Pasitikiu, jei tu manimi tiki, – šyptelėjau.
–      Žinau, kad tu išlaikysi.

Hario palaikymas ir tikėjimas buvo tikrai stebuklingi – vairavimo egzaminą išlaikiau iš pirmo karto! Didžiavausi savimi, lyg tai būtų pats reikšmingiausias egzaminas mano gyvenime. Niekada nemaniau, jog būdami keturiasdešimties žmonės vis dar laiko vairuotojo teises… Buvau palaidojusi šį reikalą ir mėgavausi privilegija būti vežiojamai. Tačiau šios privilegijos nepalyginsi su jausmu, kai tu pats valdai tokį sudėtingą mechanizmą. Tėvai manimi taip pat didžiavosi, o tai ir vėl sukėlė Darsei didžiulį perdėtą pavydą.
–      Kam tau tos teisės, kai gali susimokėti už taksi ar net pasisamdyti savo vairuotoją? – paklausė ji per tradicinius sekmadieninius šeimos pietus.
–      O kam man tas vairuotojas? – pasitikslinau. – Dabar aš galėsiu nevaržoma ir nuo nieko nepriklausoma važinėtis kur tik man reikės.
–      Labai gerai, dukra, automobilis – laisvė ir nepriklausomybė, siūlau pakelti taures už šaunuolę Elizą! – pagyrė mane tėtis.
Gera buvo žinoti, jog tėtis vis dar didžiuojasi mano pasiekimais, lyg aš vis dar būčiau mažoji jo Liza, kurią jis dažnai gindavo nuo mamos kontrolės, nuo jos spaudimo ir perdėto rūpesčio.
–      Kokį automobilį planuoji pirkti? – sužvangus taurėms pasidomėjo Rupertas.
–      Dar nežinau. Kadangi pati esu maža, turbūt man reikėtų mažo automobilio… Svarsčiau apie Porsche arba mažą Peugeot markės automobilį. Keletą jų jau apžiūrėjau salonuose, tačiau neapsisprendžiu, kuris geresnis.
–      Oho, tai tu jau ir automobiliais domiesi? Nuo balerinos prie automechanikės, – nusijuokė Darsė, tačiau jos juokelis niekam nebuvo įdomus, todėl visi toliau ramiai pietavo.
–      Kol apsispręsi, galiu tau duoti savo džipą. Jis nėra mažas, tačiau aš su juo labai retai važiuoju ir jis stovi garaže visiškai nenaudojamas… – rūpestingai atsisukęs aiškino tėtis.
–      Na, nežinau, tu nebijai man duoti savo gerą automobilį? Juk žinai, kad aš dar nesu įgudusi vairuotoja… – su padėka žiūrėdama į jį paklausiau.
Tėtis šyptelėjo ir ramiai atsakė:
–      Aš tavimi visiškai pasitikiu, man tau nieko negaila, dukra.
Širdį glostė tokie jo žodžiai ir aš sutikau priimti jo laikiną dovaną.
–      Tik klausimas, kur rakteliai ir dokumentai… – susimąstė jis. – Pope, nepameni, kur aš juos padėjau?
–      Turbūt darbo kambaryje? Juk visi dokumentai ten, – pasivalydama pirštus į servetėlę atsakė mama.
–      Einam, paieškosim. Man atrodo, kad tu juos padėjai kitur… – stodamasis ir keldamas ją dvejojo tėtis.
Jie atrodė mieli senyvi žmonės. Svajojau ir aš kada nors su savo vyru pasenti tokioje darnoje, suprantant vienas kitą iki plaukų galiukų… Gražu buvo žiūrėti, kaip jie įsikibę vienas į kitą ir vis dar nereikšmingai ginčydamiesi išėjo iš valgomojo. Atsisukusi į stalą, atsipjoviau įdarytos bulvės ir dėdamasi į burną kąsnį, vos nepaspringau dėl Darsės žvilgsnio.
–      Ir vėl nuostabioji dukrelė Liza… – ironiškai pasivaipė ji.
Lėtai kramčiau bulvę, kad sugalvočiau, ką jai atsakyti. Ramiai nurijusi maistą pasivaliau servetėle lūpų kampučius ir tariau:
–      Jie manimi didžiuosi todėl, kad aš gyvenu savo gyvenimą, Darse. Didžiuotųsi ir tavimi, jei tai darytum ir tu.
Sesuo susinervinusi ėmė giliai kvėpuoti ir svarstė, kaip man atsikirsti, tačiau į pokalbį įsiterpė Rupertas:
–      Didžiuotųsi… Kad tu žinotum, Liz…
Jis nusijuokė ir atsigėrė viskio.
–      Ką žinočiau? – atsisukusi paklausiau.
–      Rupertai? – piktai į vyrą dirstelėjusi nutildė jį Darsė.
Pažvelgiau į ją, tada vėl į Rupertą, o šis žiūrėjo lyg mietą prarijęs į savo žmoną išsigandusiomis akimis.
–      Na? Tai pasakykite viską iki galo? Ką man reikėtų žinoti? – dar kartą paklausiau žvilgčiodama tai į vieną, tai į kitą.
–      Nieko tau nereikia žinoti, – dirbtinai išsišiepė sesuo. – Tavo gyvenimas pasidarė itin įdomus, kai susidėjai su mažuoju donžuanu.
Darsė tikrai mokėjo smogti tiesiai į paširdžius, tačiau šįkart aš jai neparodžiau, jog skaudu buvo išgirsti jos žeidžiantį komentarą. Nespėjus nieko jai atsakyti, į valgomąjį grįžo tėtis, skambindamas rakteliais.
–      Štai, Eliza, tavo pirmasis automobilis! – priėjęs iš už nugaros tiesiai prieš nosį raktelius ir dokumentus atkišo jis. – Jau šiandien galėsi grįžti namo ratuota.
–      Ačiū, tėti, tai tikrai puiki dovana. Stengsiuosi kuo greičiau išsirinkti automobilį ir grąžinsiu šį net nespėjus tau pastebėti, jog jo nėra garaže, – atsistojusi išdėsčiau jam ir apkabinau.
–      Na, kam deserto ta proga? – iš paskos atėjusi paklausė mama.
Šeimos vyrams pakėlus abi rankas, ji šyptelėjo ir apsisuko eiti į virtuvę.
–      Aš tau padėsiu, – iš paskos nubėgau ir aš, norėdama virtuvėje parašyti žinutę Hariui.
Mama kažką kalbėjo apie automobilius ir tėtį, tačiau aš net neklausydama rašiau žinutę žmogui, kuriam pirmiausia norėjau pasigirti apie naująją nuosavą transporto priemonę.
Hari, nepatikėsi, tėtis man laikinai davė savo džipą iki kol nusipirksiu savo automobilį! Bijau važiuoti namo…
–      Kam čia rašai? Vladimirui? – pasidomėjo mama, į lėkštelę dėdama atpjautą pyrago gabalėlį.
Sutrikusi dėl jos klausimo nesąmoningai palingavau galvą.
–      Perduok linkėjimus nuo šeimos! – šyptelėjo ji, aplaižydama kremu išteptą pirštą. – Manau, turėtum nuvykti į Maskvą pas jį, taip ilgai nesimatėte… Pertraukos trukdo santuokai, Eliza…
Viduje sukilo šleikštulys, nes mama buvo toks žmogus, kuriam tikrai nesinorėjo meluoti ir man darėsi vis sunkiau nepapasakoti jai apie vaikiną, kurį aš iš tiesų nuoširdžiai myliu. Tas melas lyg gumulas spaudė gerklę ir aš sunkiai rinkdavau žodžius melui sukurti.
–      Žinoma… – nieko protingesnio nesugalvodama atsakiau.
–      Jūs jau ir taip pusę metų nesimatėte. Žinau, kad jis užsiėmęs, bet gal man su juo pasikalbėti, pasakyti, kad visgi tu jo žmona ir jis turėtų skirti tau daugiau dėmesio ne vien telefonu… – susirūpinusi į mane žiūrėjo mama.
Supypsėjo telefonas, o aš lyg pamišelė žvelgiau tiesiai jai į akis.
–      Ne, nereikia. Mes planavome greitu metu susitikti… – toliau meluojant akys lakstė tai šen, tai ten. – Viskas bus gerai.
Jos rūpestis dėl mano santuokos ir noras, kad mes su Volodia būtume kartu kėlė manyje nesuvokiamą gailestį ir aš niekaip negalėjau prisiversti pasakyti jai, jog aš nemyliu jo ir noriu skirtis. Atrodė, jog sugriausiu puikios dukters įvaizdį, ji jaus gėdą dėl mano skyrybų ir nusivils manimi. Teko meluoti ir kuo toliau, tuo įžūliau, nes su Hariu jau ieškojome geriausio skyrybų advokato… Mamai toliau užsiimant su pyragu, aš perskaičiau jo atsiųstą žinutę.
Geras! Noriu apžiūrėti, atvažiuosiu šiandien.
Kaskart jam pranešus, jog aplankys mane, mano širdis imdavo dainuoti! Mūsų trumpi susitikimai virto geriausiomis mano gyvenimo akimirkomis ir aš nenorėjau atsisakyti nei vienos iš jų! Nusiuntusi jam šypsenėlę, kurią prieš keletą mėnesių buvau išmokyta rašyti, įsidėjau telefoną į rankinę ir padėjau mamai prie pyrago sudėti ledus.
Suvalgius desertą, aš paprašiau tėčio aprodyti man automobilį ir trumpai supažindinti su jo specifika. Visgi tai nebuvo maža transporto priemonė, bijojau neapskaičiuoti jos išmatavimų, todėl tėčiui sėdint man iš kairės, apsukau kelis ratus aplink mūsų kvartalą. Įsitikinusi, jog grįšiu saugiai, atsisveikinau su tėvais ir persižegnojusi nurūkau namo. Vairuodama automobilį jaučiausi, lyg valdydama visą savo gyvenimą – pagaliau vairas buvo mano rankose! Niekas, išskyrus kelio ženklus, neaiškino man, kaip vairuoti, nesakė, kur sukti, kokį pedalą minti, jaučiausi visiškai laisva! Tą atkarpą, nuo rančos iki savo buto, aš jaučiau tai, apie ką Haris man pasakojo pirmąjį kartą, kai mane parvežė – visiška laisvė ir nepriklausomybė. Grįžusi pasistačiau automobilį prie namų, nes žinojau, jog Haris būtinai norės jį išbandyti.
–      Nesakyk, kad tas juodas Range Rover markės automobilis prie namo yra tavo? – įpuolęs į butą sujaudintas paklausė Haris.
–      Taip, – išsišiepiau ateidama į koridorių.
–      Nerealu! Leisi išbandyti? – nekantraudamas lyg mažas vaikas trypė jis.
–      Žinoma, dėl to ir nevariau jo į garažą, – paėmusi nuo sofutės raktelius atkišau juos Hariui.
Jo akys žibėjo lyg deimantai pačiupus raktelius.
–      Aukis batus, lekiam! – pliaukštelėjęs man per sėdmenis pakomandavo vaikinas.
Ir vėl tas jaunatviškas vėjavaikiškumas ir džiaugimasis smulkmenomis. Man buvo gera stebėti jo susijaudinimą bei susidomėjimą automobiliu, vos tik atsisėdus į jo saloną. Haris nenustojo aikčioti sukdamas ratus po Primrouzą, dėl to aš jaučiausi tik dar geriau. Apsikeitus vietomis, jis nuoširdžiai didžiavosi mano sugebėjimu valdyti tokį didelį automobilį.
–      Esi super moteris, Elizabeta, žinojai? – išlipus iš jo prie namų tarė Haris ir apkabinęs stipriai pabučiavo mane tiesiai į lūpas.
–      Hari… – atsitraukusi apsižvalgiau.
–      Negaliu susivaldyti. Mano moteris vairuoja tokį automobilį… Tobulas vaizdas, – apkabinęs mane vedėsi vaikinas.
Pastaruoju metu labai dažnai jausdavausi persekiojama, todėl būdama su Hariu viešumoje stengdavausi atrodyti lyg jis būtų eilinis pažįstamas žmogus. Nežinau, ar taip tiesiog raminau save, ar iš tiesų buvau stebima, tačiau po visų Vladimiro persekiojimų aš buvau per daug įbauginta ir įpratinta būti atsargia.
–      Turiu tau staigmeną, labai gerai susiderino dvi progos, – prabilo vos į namus įžengęs vaikinas.
–      Kokios progos? – audamasi batukus pasidomėjau.
–      Einam į kambarį, pasakysiu… – paslaptingai šyptelėjęs mane paskatino Haris.
Tikėjausi, jog jis pasistūmėjo skyrybų advokato paieškose, tačiau man priėjus prie lango ir atsisukus, pamačiau Harį, rankose laikantį voką.
–      Taigi, kadangi mes abu sutvarkėme savo asmeninius reikalus – tu išlaikei teises, o aš vakar pasirašiau sutartį dėl buto pačiame Londono centre, nusprendžiau, jog mums reikia įgyvendinti ir vieną iš bendrų tikslų…

Mažytis sneak-peek į kitą dalį:

–      Eliza, man gali nemeluoti. Mano motiniška širdis jaučia, jog tarp jūsų su vyru žioji skylė. Sakiau tavo tėvui, kad nors Vladimiras ir geras žmogus, bet tai nereiškia, jog tu jį pamilsi ir būsi laiminga… Ar esi tikrai įsitikinusi ir nori visą likusį gyvenimą praleisti su juo?
Pirmą kartą girdėjau mamą taip nuoširdžiai kalbant. Žiūrėjau nuleidusi akis į kilimą, tačiau nieko nesakiau. Ji viską suprato teisingai…
–      Santuoka tebuvo spontaniškas prieglobsčio ieškojimas, kai išsiskyriau su Henriku, tesiilsi jis ramybėje. Tačiau negaliu skųstis – gyvenimas buvo geras.
–      Kodėl sakai, kad buvo? – staiga puodelį nuleido ji.

KONKURSAS

Gerai apsvarsčiusi įtarinėjimus, jog pagrindinis kūrinio „VĖL“ veikėjas – H. Styles, nusprendžiau palepinti 8 atidžiausias skaitytojas GIGANTIŠKAIS grupės One Direction filmo „Tai mesplakatais! Neabejoju, kad esat kūrybingos ir lakią vaizduotę turinčios asmenybės. Todėl kviečiu jus spėti, kuo baigsis mano knyga! Savo atsakymus rašykite čia, po straipsniu esančiuose komentaruose.


Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

– Ma

XV

Jis dar kelias sekundes žvelgė į mane, kol akyse sublizgo ašaros. Apsisukęs nulėkė prie durų, tvirtai jas atidarė ir neatsigręždamas trenkė jomis. Akimirksniu puoliau verkti susiėmusi už burnos, kad nepradėčiau kūkčioti balsu. Širdis apšalo ir atrodė, jog nustojo plakusi, kai jis išėjo… Negalėjau patikėti, jog išdrįsau mylimam žmogui pasakyti tokius dalykus. Mūsų santykiai man buvo reikšmingiausias dalykas gyvenime, o aš žiūrėdama į akis jam išrėžiau, jog man jie nesvarbūs… Žinojau, kad dabar jis manęs nekęs, tačiau privalėjau taip pasielgti.

Visą dieną vaikščiojau lyg praradusi norą gyventi, po darbo grįžau namo ir prisiminiau kiekvieną akimirką, praleistą su Hariu. Jo juoko buvo pilni mano namai, viskas kvepėjo juo, o, radusi savo spintoje jo pakabintą megztinį, nusinešiau jį į miegamąjį, atsiguliau ir įsikniaubusi verkiau, kol nebeturėjau jėgų. Haris buvo mano gyvenimas… Nors ir sunkus, tačiau mane jis džiugino, teikė stiprybės, o dabar jaučiausi pažiedžiama ir silpna. Dvi dienas vargiai valgiau, nes maisto gaminimas man kėlė prisiminimus apie Harį, gulėdavau lovoje ir nuolatos galvojau apie jį. Kad ir kaip jis manęs dabar nekęstų, aš jį mylėsiu. Ir turbūt dar labiau, nei iki šiol… Nežinojau, ko griebtis, visos mintys sukosi tik apie jį, apie jo skausmą, apie tai, jog be jo man darosi sunku kvėpuoti, be jo aš nenoriu rytais pabusti, nenoriu šokti, nenoriu valgyti, nenoriu eiti į darbą, nenoriu matyti žmonių, nenoriu stengtis, nenoriu nieko… Tačiau aš buvau „per didelė“ kentėti ir verkšlenti dėl meilės, privalėjau būti stipri, o ypač tokia atrodyti prieš Harį.

Artėjant repeticijos valandai, svarsčiau, ar jis pasirodys, ar ne. Nekantriai žvelgiau į kaskart atsidarančias salės duris, kol rinkosi merginos, tačiau jis vis nesirodė… Susirinkus visoms mokinėms, paliepiau joms daryti tempimo pratimus. Po dešimties minučių viena iš jų garsiai paklausė:
–      O Hario šiandien nebus?
–      Nežinau. Kol kas atlikite tempimo pratimus, tuoj pradėsime repeticiją, – atsakiau sėdėdama prie stalo ir apsimesdama, jog esu labai užsiėmusi.
–      Aš galiu parašyti jam žinutę. Paklausiu, ar šiandien ateis, – eidama savo daiktų link tarė ji.
–      Nereikia. Aš jau čia, – pasigirdo žemas britiško akcento atsakymas ir durų trinktelėjimas.
Plaukai ant mano rankų pasišiaušė ir aš staigiai pakilau nuo kėdės. Haris ėjo tiesiai prie pianino ir net nepasisveikinęs su manimi atsisėdo. Žiūrėjau į jį lygiai taip, kaip ir anksčiau, nes buvau beprotiškai jo pasiilgusi. Pasitvarkęs plaukus vaikinas nusimetė švarką ant suolelio prie pianino. Aš vis dar sustingusi žvelgiau į jį, kol supratau, kaip smarkiai jis ant manęs pyksta, jei net neatsisuka.
–      Gerai, galime pradėti repeticiją. Stokite į vietas, merginos.
Stengiausi nežiūrėti į Hario pusę, nors keletą kartų buvau atsisukusi, bandydama pagauti jo žvilgsnį, tačiau vaikinas lyg robotas be emocijų spaudė klavišus, nepakeldamas nuo jų akių. Dėl to man buvo dar liūdniau, nors ir suvokiau, jog pati nusprendžiau taip pasielgti. Pasibaigus repeticijos laikui, merginos, gaudydamos kvapą, ramstėsi prie veidrodžių ir suoliukų.
–      Puiku, šaunuolės! – pagyriau jas plodama.
Merginos pradėjo rengtis, o aš pasisukau eiti savo stalo link. Žvilgtelėjau į Harį, kuris uždarė pianiną ir pasiėmęs savo švarką be žodžių išėjo iš salės. Kažkuri iš mokinių dar atsisveikino su juo, tačiau vaikinas nesulėtino tempo ir dingo už durų. Likusi viena salėje susiėmiau už galvos ir meldžiau Dievo:
–      Leisk man atsikratyti minčių apie Harį, palengvink mano dalią, Dieve… Juk aš pasielgiau teisingai, atsisakiau uždraustos meilės, padėk man išgyventi tą skausmą…

Džiaugiausi, jog tai paskutinė darbo diena ir man nebereikės slėpti savo širdgėlos po laimingo žmogaus kauke. Savaitgalį nieko kito nesinorėjo, tik pabėgti nuo minčių ir nustoti galvoti apie Harį. Deja, tai buvo tiesiog neįmanoma! Išėjusi į parką visur mačiau jį, eidama į parduotuvę mačiau jį, jaučiau, kad jis yra šalia… Krausčiausi iš proto, bandydama kiekviename žmoguje pamatyti Harį… Grįžusi namo sėdėjau ir žiūrėjau į naktinį Primrouzą, vis dar verkdama ir nebematydama jokių ateities planų. Nebenorėjau vairuoti, nes be Hario pagalbos ir tikėjimo man tai atrodė neįmanoma, nebenorėjau gaminti, nes be jo draugijos maistas buvo nebeskanus, nebeieškojau pastato savo šokių studijai, nes nežinojau, kiek dar ištversiu čia, Londone, kai negaliu būti su tuo, kuris man reiškė viską… Vakare paskambinusi mama prigavo mane pačiu netinkamiausiu metu, kai aš įsikniaubusi į pledą kūkčiojau fotelyje pasiėmusi telefoną ir skaitydama senas Hario žinutes.
–      Eliza, tu verki ar sloguoji? – išgirdusi šniurbčiojančią nosį paklausė ji.
–      Truputėlį peršalau, viskas gerai, – sumelavau.
–      Ar turi vaistų? Išgerk arbatos su medumi, kaip mat praeis sloga.
–      Gerai, mama, būtinai, – atšoviau net neįsiklausydama į jos kalbas.
–      Ar rytoj atvyksi pas mus? Troškinsime lašišą.
Kiekvieną sekmadienį vykdavau į rančą, tačiau šįkart aš nebegalėjau susitaikyti su Darsės poelgiu ir nebenorėjau jos matyti niekada gyvenime. Kad ir kaip mylėjau tėvus ir norėjau praleisti su jais bent jau vieną popietę per savaitę, mano skausmas ir nusivylimas seserimi neleido man žengti į jos teritoriją. Aš bijojau Darsės ir tuo pačiu pykau dėl to, kad ji turėjo būti mano geriausia draugė, tačiau ji nekentė manęs netgi ne dėl mano padarytos vaikystės klaidos.
–      Ne, mama, rytoj neatvyksiu, atleisk. Sloguoju, nenoriu nešioti bacilų ir susirgti rimčiau.
–      Kaip gaila, juk buvo tokia graži tradicija… Bet tikiuosi, kad trečiadienį vis tiek atvažiuosi pas mus pavakarieniauti, – liūdnoku balsu tarė mama.
–      O kas bus trečiadienį? – suraukusi kaktą pasidomėjau.
–      Juk tavo gimtadienis, Eliza! – nustebusi šūktelėjo ji. – Nors ir nenorėjai didžiulės šventės, bet negali savo gimtadienio praleisti viena tame milžiniškame bute, turi pabūti su šeima. Atvyks dėdė Filipas su Rozmari.
Per savo sielvartą dėl Hario buvau visiškai pamiršusi apie savo gimtadienį ir pasidarė dar sunkiau apie jį galvoti, kai turėjome tiek planų…
–      Mama, žinai, kaip nemėgstu gimtadienių. Nereikėjo kviesti dėdės Filipo, aš nežinau, ar turėsiu laiko vakarienei…
–      Žinau žinau, dukra, bet mes visi tavęs labai lauksime, nenoriu, kad būtum viena. Galbūt Vladimiras planuoja atvykti pasveikinti tave?
–      Nežinau, – greitai atšoviau. – Gerai, pasistengsiu atvykti.
Padėjusi ragelį pradėjau verkti dar smarkiau. Gimtadienio proga planavome su Hariu išvykti savaitgaliui prie jūros ir išsinuomavę namuką ant kranto, visą laiką žiūrėti į tolį ir svajoti. Tokiomis silpnumo akimirkomis visą tą laiką nuo tada, kai primelavau Hariui, norėjau paimti telefoną ir paskambinusi pasakyti, jog myliu jį ir neįsivaizduoju, kaip be jo gyventi. Tačiau turėjau būti brandi ir nesielgti kaip paauglė.

Į darbą eiti darėsi vis sunkiau. Pirmadienio repeticijoje ir vėl susitikau Harį, kuris nekreipė jokio dėmesio į mane… Man tai atrodė lyg pati didžiausia bausmė ir po repeticijos ketinau pasakyti jam visą tiesą, tačiau vos ištarus jo vardą, Haris nereaguodamas išlėkė iš salės. Supratau, jog per daug jį įskaudinau ir kelio atgal nebėra. Kol merginos dar buvo salėje, pranešiau joms, jog trečiadienį repeticijos nebus, nes aš turiu reikalų. O tas reikalas – vakarienė pas tėvus. Nusprendžiau, jog pykdama ant Darsės tik sukeliu jai pasitenkinimą, nenorėjau parodyti, jog ji man pakenkė ir nenorėjau, jog ji galvotų, kad buvo teisi kaltindama mane vaiko tvirkinimu bei Vladimiro išdavyste. Nei Liucija, nei Darsė, nei žmogus, kuris jai „išdavė“ mūsų santykius nežinojo, ką mes su Hariu veikėme, nežinojo, kokie stiprūs buvo mūsų jausmai ir koks nuoširdus mūsų bendravimas. Hario išmokyta nekreipti dėmesio į žmonių kalbas, aš buvau nusiteikusi pažiūrėti Darsei į akis ir pasakyti, kaip ji suklydo manydama, jog pričiupo mane ar man pakenkė.

Gimimo dienos rytą jau buvo praėjusi savaitė, kaip mes su Hariu nepratarėme vienas kitam nei žodžio. Mano telefonas visuomet tylėjo, namai buvo tušti ir tvarkingi, virtuvėje niekas nepaliesta, o mano širdyje – tikra netvarka. Nors buvau išverkusi visas ašaras, vis dar negalėjau atsikratyti prisiminimų. Tai atrodė netgi sunkiau už sielvartą dėl Henriko… Ruošdamasi darbui, žiūrėjau į save veidrodyje ir mačiau tą pačią nelaimingą moterį, kurią kasryt matydavau Maskvoje. Tamsios, į akiduobes įkritusios akys, vėl į kuoduką susukti plaukai, išdžiuvusios ir bučinių pasiilgusios lūpos, nesaugumo jausmas ir sudaužyta širdis. Tokios buvo pastarosios dvidešimt gimimo dienų, o ši nuo jų visiškai nesiskyrė. Ėjau gatve ir jaučiau, kaip sunku būti vienišai, kaip sunku norėti to, kuris yra draudžiamas, kuris negali būti tavo, tačiau yra reikalingas kaip oras… Kodėl mylėti yra taip sunku? Laimingesnė nepasijutau ir tada, kai dar prieš pamokas mokytojų kambaryje mane pasveikino kolegos. Dirbtine šypsena dėkojau jiems visiems už sveikinimus ir linkėjimus, bet giliai širdyje norėjau dingti iš kabineto ir pamiršti, kad pasenau dar vieneriais metais. Pasimerkusi gėles salėje, laukiau savo šokėjų ir svajojau, kad ši diena praeitų kuo greičiau.
Įpusėjus pamokai, išgirdome beldimą į duris. Buvo keista, nes dažniausiai pas mane lankydavosi arba mokiniai, arba kiti mokytojai, kurie įeidavo be beldimo. Nuėjau atidaryti ir netekau žado: už durų stovėjo vaikinas su didžiule puokšte gėlių.
–      Panelė Elizabeta Vilijams, taip? – pasiteiravo jis.
–      Taip.
–      Gėlės jums, – atkišo puokštę vyrukas ir įkišo kortelę.
Paėmusi ją padėkojau ir nustebusi grįžau į salę, skaitydama ant kortelės užrašytą gėlių pristatymo į namus reklamą.
–      Oho, mokytoja, kokia graži puokštė! – sušuko merginos.
Nunešiau ją iki stalo, padėjau ir atsitraukusi kurį laiką žiūrėjau.
–      Nuo ko ji? – paklausė smalsuolė blondinė. – Nuo jūsų vyro?
Kūnas tuoj pat nutirpo, pagalvojus, jog Volodia man atsiuntė šią puokštę. Apžvelgiau ją dar kartą ieškodama kortelės su siuntėjo vardu ar bent ženklu, tačiau nieko neradau. Dovana buvo graži ir tikrai džiugino, tačiau norėjau sužinoti, ar tikrai Vladimiras užsakė ją, nes per tuos dvidešimt santuokos metų jis manęs nebuvo nustebinęs tokiu romantišku gestu, tad mane kankino abejonės.
–      Taip, nuo vyro, – atsisukusi nuraminau merginas ir paliepiau šokti toliau.
Slapta norėjosi tikėti, jog tai Hario dovana, tačiau jo akivaizdus pyktis užgožė visas viltis. Vis žvilgčiodavau į telefoną ir vis dar laukiau jo žinutės… Tai darėsi nebepakeliama – nuolatinis laukimas to, ką pati nutraukiau. Dar sunkiau darėsi supratus, jog aš net neturėjau kam viso to papasakoti, galėjau tik pati save paguosti.
Po darbo važiuodama į rančą nenustojau galvoti apie puokštę ir jos siuntėją. Jei tai būtų kažkas iš pažįstamų žmonių, jie tikrai būtų parašę sveikinimą ar bent savo vardą, o dabar – nieko. Nuvykus ten, buvau sutikta ir pasveikinta tėvų, dėdės Filipo ir Rozmari, o Darsė, sėdėdama fotelyje, garsiai pareiškė:
–      Aš savo dovaną įteiksiu asmeniškai.
–      Ačiū, nereikėjo, sese, – ironiškai tariau dėdama dovanas ant stalelio.
Vakarienė vyko kaip visuomet, klausant, kaip sekasi žirgynui, kaip dėdei Filipui operavo išvaržą, stebint slapukišką Darsės žvilgsnį ir teisinantis mamai, jog aš tikrai valgau.
–      Veidas toks patamsėjęs, akys pavargusios, turbūt per daug dirbi…
–      Veikiau meilės kančios, – pasišaipė Darsė.
–      Kokios dar kančios? Susipykai su Vladimiru? – paklausė mama.
–      Mama, neklausyk Darsės, juk žinai, kad ji visada nusišneka, kai dėmesys nukreiptas ne į ją. Man viskas gerai.
Sesuo, sėdėjusi prieš mus su mama prie stalo pasivaipė ir toliau valgė vištieną. Išgirdusi skambantį telefoną, pašokau nuo kėdės lyg įgnybta ir nubėgau į svetainę. Nesąmoningai tikėjausi, jog skambina Haris, tačiau man teko nusivilti…
–      Klausau, Vladimirai.
–      Sveika, mano mylimoji žmona. Norėjau pasveikinti tave su gimtadieniu ir palinkėti būti protinga bei atsargia.
Kurį laiką nieko jam neatsakiau, nes bandžiau suvokti, ką jis turi omeny.
–      Būti atsargia? Nesupratau tavo linkėjimo.
–      Tiesiog būk atsargi ir protinga. Žinai, Londone daug visokiausių pagundų. Kur esi, ką veiki?
–      Kodėl turiu tau tai sakyti? – piktai atkirtau.
–      Nes aš tavo vyras, atsimink tai. Dar nenori grįžti į Maskvą?
Ir vėl tylėjau, nes akimirką pagalvojau, jog geriau kentėti toli nuo Hario, nei likti čia ir kankintis matant jį kone kasdien. Tačiau nebenorėjau būti su Volodia, kai jaučiau jam tokią neapykantą.
–      Nenoriu. Vakarieniauju pas tėvus, todėl turiu baigti pokalbį, Volodia. Ačiū už sveikinimą.
–      Na, gerai, bet žinok, kad mano kantrybė nėra geležinė.
–      Nesupratau dėl ko tau reikia būti kantriu… – tariau jam ir išgirdau, kaip į svetainę kažkas įėjo. – Viso, Vladimirai.
Įsidėjusi telefoną giliai į rankinę atsisukau ir pamačiau ne ką kitą, kaip savo bjauriąją seserį.
–      Dovanų iš tavęs man nereikia, Darse, – žiūrėdama į ją tariau. – Nors ne, pati geriausia dovana iš tavęs būtų, jei paliktum mane ramybėje.
–      Tai kas nutiko, sesute? Meilė kankina?
–      Ką tu čia nusišneki? – susiraukusi paklausiau.
–      Nebegali susitikti su savo mažuoju meilužiu? – šyptelėjo ji.
Aš nusijuokiau ir papurčiau galvą.
–      Nesuprantu, kodėl tu taip elgiesi. Visų pirma, meilužio aš neturėjau ir tavo informacija yra labai klaidinga, antra, jei ir turėčiau tai būtų ne tavo reikalas, o trečia, tai tu nesveika.
–      Ne, tai tu nesveika. Tvirkini vaiką… Įsivaizduoji, kad tai Henrikas? Štai dėl ko tu esi nesveika, nes savo iškrypeliškose fantazijose laikai Harį Smitą tuo, kuris jau miręs, – įsitikinusi savo tiesa dėstė ji.
Girdėti įžeidimus iš Liucijos buvo skaudu, tačiau išgirsti tokias neteisingas patyčias iš savo sesers buvo dvigubai blogiau. Žiūrėjau į Darsę ašarų pilnomis akimis ir netariau nei žodžio, tik klausiau jos bjaurių kalbų.
–      Žinai, tėvai tau skyrė visą savo dėmesį, auklėjo tave, rūpinosi, puoselėjo ir laikė mane ne tokia tobula, kokia jų akyse buvai tu. Bet pažiūrėk, lazda turi du galus. Iš aukštybių tiesiai į purvą… Tavo lygis dabar labai žemas. Tokia išauklėta ir inteligentiška moteris, pasiekusi karjeros viršūnę, turinti vyrą nusileido iki mokinių lygio ir susidėjo su vos pilnametystės sulaukusiu jaunuoliu. Man gėda, kad tu mano sesuo!
Turbūt pirmą kartą apsiverkiau prie Darsės. Nebegalėjau sulaikyti ašarų, kurios riedėjo skruostais lyg kriokliai. Klausiau kiekvieno jos ištarto žodžio ir su kiekvienu skaudėjo vis labiau.
–      Ar tu žinai, kaip tai paveiktų šeimos reputaciją? Manai, kad tėvai, pasiekę tiek daug, yra verti tokios gėdos? – priėjusi griežtai kalbėjo ji. – Tikiuosi, tavo kvaila smegeninė suvokia, kiek žalos gali pridaryti ir pakenkti šeimai. Gal tau tavo reputacija ir nerūpi, bet jei dėl to nukentės tėvai, prisiekiu, pati imsiuosi veiksmų ir sugriausiu tavo gyvenimą. Ir nedrįsk dar kartą išduoti Vladimiro.
Darsės spaudimas darėsi nepakeliamas, o labiausiai skaudėjo dėl to, jog ji nežinojo, kad aš myliu tą vos pilnametystės sulaukusį vaikiną… Niekas to nesuprato ir niekam nerūpėjo tiesa. Visiems atrodė, jog aš naudojuosi Hario jaunyste, jo seksualumu ir patiklumu, tačiau viskas buvo ne taip, o aš buvau per silpna ginti savo tikruosius jausmus, todėl stovėjau ir klausiau man žeriamus įžeidimus, kurie lyg peiliai lėtai smigo į širdį.
–      Jei dar kartą sužinosiu apie tavo pasimatymus su tuo jaunuoliu, aš pasirūpinsiu, kad tavo geras vardas būtų sutryptas visų, netgi tėvų akyse. Jie tavęs tikrai nekęs už gėdą, kurią patirs. O tada beliktų tik melsti, kad Vladimiras tave priimtų atgal. Suklydai čia grįždama, sesute. Su gimimo diena, – sarkastiškai šypteldama pasakė ji ir išėjo iš svetainės.
Susmukau ant sofos ir užsidengusi veidą bandžiau nusiraminti, tačiau tai buvo neįmanoma. Ir visa tai tik dėl to, kad aš mylėjau. Žinojau, jog išdavystė nėra gerai, tačiau aš tik morališkai išdaviau Vladimirą su Hariu. Be to, aš jo net nemylėjau ir seniai norėjau skirtis, tik jis pats manęs nepaleido. Nežinau, kodėl neišrėkiau visko Darsei, nes viską laikyti savyje jau buvo nebeįmanoma. Tiek pažeminimo nebuvau patyrusi per visą savo gyvenimą… Skaudėjo ne tik širdį, bet visą kūną. Haris buvo mano stiprybė, kurią iš manęs atėmė, todėl dabar buvau kaip rudeninis lapas, nešiojamas vėjo į visas puses. Nebežinojau, kaip viską ištverti, kaip toliau gyventi ir apsimetinėti, jog esu stipri bei užtikrinta moteris. Aš nebeturėjau jokių tikslų, nebenorėjau net likti Londone, tačiau nenorėjau ir atgal į Maskvą, norėjau pradėti gyvenimą iš naujo be jokių jausmų arba tiesiog mirti.
Grįžus į valgomąjį padėkojau visiems, kad mane pasveikino ir pasakiau, jog turiu važiuoti namo.
–      Palauk, vaikeli, mūsų dar laukia desertas! – atsistojusi tarė mama.
–      Tai jūs vakarokite, aš prastokai jaučiuosiu, važiuosiu namo pailsėti…
–      Tik nesusirk, dukra, – susirūpino tėtis. – Nepersidirbk.
–      Mums irgi reikia važiuoti namo, reikia Filipui suleisti vaistus, – žiūrėdama į laikrodį informavo Rozmari. – Parvešim tave, Eliza.
Atsisveikinimas tęsėsi ilgiau, nei būtų užtrukęs deserto valgymas. Nekantriai trepsėdama kieme ir laukdama, kol senoliai atsibučiuos vieni su kitais, žvilgtelėjau į Darsę, kuri primerkusi akis stebėjo mane. Nukreipiau žvilgsnį ir įsėdau į tetos Rozmari automobilį.
Važiuojant ji nenustodama plepėjo su manimi, o aš sėdėdama gale tik linksėjau galva ir norėjau kuo greičiau grįžti į savo butą, kad galėčiau netrukdoma išsiverti ir išrėkti visą savyje sukauptą skausmą. Privažiavus prie namų, jie abu man palinkėjo sėkmės, atsisveikino ir nurūko keliu namo. Užsimetusi rankinę ant peties, skubėjau durų link, kai už nugaros išgirdau pažįstamą balsą, nuo kurio pakirto kojas.
–      Elizabeta! Palauk!
Atsisukusi pamačiau manęs link bėgantį Harį. Jis atrodė išsigandęs, tačiau pilnas ryžto.
–      Hari? Ką tu čia veiki? – šokiruota paklausiau jo.
–      Mums reikia pasikalbėti! – pribėgęs suėmė mano pečius vaikinas.
Žiūrėjau jam į akis, kuriose mačiau liūdesį, persipynusį su gailesčiu ir nesupratau, apie ką jis nori taip skubiai pasikalbėti, tačiau po visų įžeidimų, kuriuos šiandien girdėjau, buvau įsitikinusi, jog man nevalia būti su Hariu.
–      Nereikia, Hari. Aš tau viską pasakiau, daugiau nenoriu tavęs matyti ir nesekiok manęs.
Išsilaisvinusi iš jo rankų, apsisukau eiti pro duris, tačiau jis pagavo mane už rankos ir atsukęs į save tarė:
–      Aš viską žinau, Elizabeta, žinau, kokių siaubingų dalykų tau prikalbėjo mama. Prašau, pasikalbėkime, prašau!
Supratusi, jog Haris tikrai žino, kad viskas, ką sakiau buvo melas, aš susigraudinau ir prisiminusi kiekvieną Liucijos ir Darsės patyčią, ėmiau verkti. Haris stipriai mane apkabino ir prispaudęs prie savo šilto kūno ramino:
–      Eime į vidų, nusiramink. Atleisk man, kad turi tai išgyventi.
Laikydamas savo glėbyje, jis įvedė mane į pastatą, pasisveikino su apsauginiu ir įėjome į liftą.
–      Nevažiuok pas mane, Hari, nereikia. Prašau, palik mane ramybėje, – verkdama kartojau atsitraukusi nuo jo.
–      Daugiau niekada tavęs nepaliksiu, Elizabeta, – ir vėl priglaudęs prie savęs pasakė Haris.
Jo apkabinimas neprilygo niekam šiam pasaulyje, jo rankose aš ir vėl galėjau kvėpuoti, kad ir kaip buvo sunku… Žinojau, kad šalia yra žmogus, kuriam aš svarbi ir kuris vien savo buvimu padeda man viską ištverti, tačiau aš bijojau, kad visi Darsės ir Liucijos grasinimai išsipildys, jei aš ir toliau matysiuosi su juo. Įėjus į butą, mečiau rankinę ant grindų ir nubėgau į svetainę.
–      Hari, tu turi išeiti, kils didelių problemų, jei tu čia būsi, – nervingai vaikščiodama paliepiau jam.
–      Aš niekur neisiu, kol mes nepasikalbėsime.
–      Mes negalime matytis, supranti? Nesvarbu, ką mes dabar kalbėsimės, viskas ir taip aišku – mūsų santykiai neturi ateities ir mes negalime susitikinėti.
–      Elizabeta, paklausyk, aš žinau, kad mama tau prikalbėjo baisių dalykų, turbūt daugelio iš jų ji net nepasakė man, tačiau pažiūrėk į mane, – suėmęs mane papurtė Haris. – Aš tave myliu, supranti? Tai nėra žaidimas ar trumpalaikis jausmas, aš jaučiu, kaip meilė tau teka mano venomis. Aš dėl tavęs padaryčiau bet ką, o dėl to, kad būčiau su tavimi ir tave apginčiau nuo visų tų žmonių, esu pasiruošęs kovoti net su savo mama.
Visa tai skambėjo lyg citata iš romantinio filmo, kuriuos mėgdavau žiūrėti, tačiau kai tai išgirdau pati, viskas atrodė kaip graži ir neįgyvendinama svajonė.
–      Hari, su visu pasauliu nepakovosi. Tai liečia labai daug žmonių, aš negaliu rizikuoti savo tėvų reputacija, negaliu rizikuoti savo vardu, negaliu rizikuoti netgi tavo saugumu… Aš negaliu, aš neturiu jėgų, Hari… Visko tiesiog per daug!
Vėl nesuvaldydama ašarų, ėmiau verkti susiėmusi už veido, lyg tai padėtų nustoti… Jis mane apkabino ir glostydamas nugarą ramino:
–      Pirmiausia nusiramink. Atleisk, kad tau tenka girdėti visą tą purvą, kurį ant tavęs drebia, bet juk tu žinai, kad tai netiesa. Tie žmonės nenutuokia, kas mus sieja ir ką mes kartu išgyvename, jie nesupranta, jog mes mylime vienas kitą ir esame laimingi.
–      Jiems nesvarbu, kaip yra iš tiesų… Visas pasaulis prieš mus.
Nuėjau atsisėsti ant sofos ir kalbėjau toliau:
–      Tu dar jaunas, tau atrodo, kad viskas įmanoma, bet kartais tenka pripažinti, jog pralaimėjai. Esi protingas ir charizmatiškas vaikinas, tikrai susirasi merginą, kurią mylėsi labiau, nei mane.
Haris atsitūpė prieš mane, suėmė už rankų ir tarė:
–      Pažiūrėk į mane, aš nenoriu jokios kitos merginos, aš net negaliu pagalvoti apie tai, jog galėčiau mylėti kitą žmogų. Aš noriu tik tavęs.
–      Matai, kad tai neįmanoma. Aš susituokusi…
–      Išsiskirsi! – neleidęs baigti įsiterpė Haris.
Nuleidau akis ir žvelgiau į jo rankas, kurios švelniai laikė manąsias. Norėjau visą likusį gyvenimą būti liečiama tik šių dviejų tvirtų delnų, tačiau suvokiau, jog dabar tai tiesiog neįmanoma.
–      Jis nesiskirs. Juolab dabar, kai Darsė jam viską papasakos, jis tikrai neleis man būti laimingai, todėl aš bijau, kad Vladimiras nepakenktų ne tik man, bet ir tau. Jis neprognozuojamas, todėl gali imtis pačių žiauriausių būdų.
–      Aš nebijau. Aš tave saugosiu ir ginsiu nuo visų, kurie norės tau pakenkti. Daugiau neleisiu tavęs skaudinti, Elizabeta.
–      Tavo ryžtas tikrai sveikintinas, Hari, tačiau tai rimtas suaugusiųjų gyvenimas, ne paaugliškas intrigų kupinas filmas… Man jau keturiasdešimt, o tau dar tik aštuoniolika – tai didelis skirtumas ir visuomenėje tai nėra priimtina.
–      Visada visuomenėje atsiras išimčių. Dviejų žmonių laimė – ne jų reikalas, nustok galvoti apie visuomenę. Nejau tau tikrai geriau būti vienai, tačiau pripažintai visuomenėje, nei būti laimingai su mylimu žmogumi?
Nebežinojau, ką atsakyti į šį klausimą. Žinoma, jog norėjau būti laiminga su Hariu, tiesiog neturėjau tiek daug ryžto, kaip jis… Buvau standartinio mąstymo moteris, kuri nemėgo šokiruoti savo keistais poelgiais ar išvaizda. Mano vidus plyšo pusiau, nes dalis manęs troško būti su Hariu nepaisant nieko šiame pasaulyje, o kita bijojo rizikuoti ir suvokė, jog aplinkinių neapykanta gali sugadinti ne tik santykius, bet ir gyvenimą.
–      Gali ieškoti priežasčių, kodėl mes negalime būti kartu, tačiau turėtume orientuotis į dalykus, kurie mus sieja, ne į dalykus, kurie skiria, – paglostydamas mano kaklą ištarė Haris.
–      Aš nežinau, ką daryti, Hari. Aš nebegaliu ištverti to spaudimo ir neapykantos. Nesu pratusi prie to, todėl man labai sunku…
–      Kartu mes viską ištversim, aš tau pažadu. Tik pasakyk, ar tikrai mane myli?
Žvilgtelėjau į jo akis ir svarsčiau, sumeluoti, jog nemyliu, kad jis išeitų, ar pripažinti, jog myliu tą, dėl kurio kenčiu viso pasaulio psichologinį spaudimą…
–      Aš negaliu be tavęs nei dienos, Hari.
Jis suėmė mane už veido ir stipriai pabučiavo. Bučinys lyg tvarstis akimirksniu sustabdė kraujuojančią širdį.
–      Tai gana visus apgaudinėti, jog tau geriau vienai. Jei mane tikrai myli, kovok kartu su manimi. Meilė yra pats stipriausias jausmas, kuris įveikia bet kokią neapykantą, tik būk su manimi.
Įsiklausius į jo žodžius vienintelis dalykas toptelėjęs man į galvą buvo faktas, jog aš nekovojau dėl Henriko ir praradau jį, o dabar Dievas man suteikė antrą šansą jausti meilę, todėl turėjau nustoti bijoti viso pasaulio ir pasistengti dėl to, kas man teikia laimę.
–      Žinai, Hari, aš kovosiu, – suėmusi jo skruostus ryžtingai tariau. – Leidau aplinkinių spaudimui atimti iš manęs pirmąją meilę, neleisiu, kad tai pasikartotų ir būsiu stipri. Nesvarbu, kas nutiks, aš tavęs nepaleisiu.
Apkabinau Hario kaklą ir priglaudžiau prie savo krūtinės. Užsimerkusi mintyse meldžiausi, kad šis abipusis jausmas niekada nedingtų, kad niekas mūsų neišskirtų ir viskas būtų gerai, nes aš nuoširdžiai buvau pasiryžusi iškęsti visą neapykantą, kerštą, visus įžeidimus, jei tik po to galėsiu išsiverkti Hario glėbyje.
–      Nors ir anksti kalbėti apie ateitį, aš jau dabar žinau, kad noriu visą laiką būti su tavimi.
–      Tikrai per anksti, – atsitraukusi šyptelėjau. – Bet jei jausmas bus toks, koks yra dabar, nežinau, ar leisiu tau nuo manęs pabėgti.
Jis meiliai mirktelėjo ir dar kartą prisiglaudė prie manęs.
–      Žmonės kovoja dėl savo gyvybės, kovoja dėl išgyvenimo ir maisto, o čia žmonės telkia visas pajėgas, kad išskirtų du žmones… Kažkoks absurdas. Ką kalbėjai su Liucija?
Haris atsisėdo šalia manęs ant sofos ir pradėjo pasakoti:

Mažutis sneak-peek į kitą dalį:

–      Hari, nurimk, tai nebuvo mušimas ar kažkoks savaitinis ritualas… Tiesiog aš buvau su juo šalta ir, kai jis bandydavo prie manęs prisigretinti, aš atkirsdavau, jog nemyliu jo ir man atsibodo vaidinti puikią šeimą. Vis primindavau jam apie jo meilužes, apie tai, jog mes nebūname kartu, todėl aš noriu būti laisva. O Volodia beprotiškai pavydus, jis iškart galvodavo, jog aš turiu meilužį ir prisiekdavo, kad niekada neleis man būti su kuo nors kitu.


Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

Ps: JAU RYTOJ PRASIDĖS SMAGUSIS KONKURSAS, KURIO LAIMĖTOJOS GAUS KAI KĄ LABAI GRAŽAUS!

Ma

XII

Atsidengiau veidą, su ašaromis akyse stebėdama Harį, sustingusį lyg statulą ir žvelgiantį į dėžės turinį. Jis atsisėdo ant čiužinio, pasidėjo dėžę prieš save ir pradėjo traukti vieną daiktelį po kito. Aš vis dar stovėjau ant laiptų, bijodama priartėti prie Hario ir bijodama jo paniekos… Pirmiausia jis ištraukė dainas, kurių juodraščius turėjau tik aš, tada ištraukė Henriko laiškus ir mažus raštelius.
–      Kai skaičiuoji, tu būni neįtikėtinai žavi, o tos susikaupimo raukšlelės ant tavo kaktos… – garsiai perskaitė vieną iš jų Haris.
Dėžės turinį jis krovė ant čiužinio, apžiūrėdamas viską atidžiai ir nieko nepraleisdamas. Galų gale, jis ištraukė mūsų nuotrauką, vis dar laikytą rėmelyje, paskui keletą paprastai sudėtų į krūvelę nuotraukų ir apžiūrėjo, atversdamas kitą pusę, kurioje buvo užrašytos datos bei vietovės.
–      Dveji metai kartu? Ir dar daug metų? – skaitydamas klausimo intonacija vėl prabilo Haris.
–      Aš viską paaiškinsiu, – nusileidusi nuo laiptukų ėjau jo link.
–      Kaip visa tai suprasti? – laikydamas rankose nuotraukas riktelėjo Haris.
–      Viską paaiškinsiu, nurimk.
–      Nieko man neaiškinkit. Jūs juk nebuvote paprasta mano tėčio draugė? Jūs buvote ta moteris, apie kurią jis man pasakodavo, kai dar buvau visiškai mažas, manydamas, jog nieko neprisiminsiu, – šiek tiek suirzęs pradėjo pasakoti Haris. – Jis man pasakojo, kaip kartą sutiko savo mūzą, kuri pakeitė jo gyvenimą ir kuri palaiko jo kūrybos gyslelę… Visada maniau, jog tai mama, tačiau laikui bėgant supratau, jog mūza būti ji negali, nes tėtis nebuvo panašus į įkvėpimo apimtą vyrą, kai žiūrėdavo į ją… Tai buvote jūs. Todėl jis ir laikė žurnalo iškarpą su jūsų nuotrauka savo stalčiuje.
Mano akyse susikaupė ašaros, nežinau, ar dėl to, jog Henrikui visada buvau vienintelė, kurią jis mylėjo, ar dėl to, kad buvo skaudu matyti Harį, tokį sutrikusį ir įskaudintą. Nežinojau, ar pasakyti kažką, ar aiškinti, ar geriau tylėti ir leisti jam išsilieti ant manęs, galbūt net supykti ir išeiti trenkus durimis.
–      Tai buvote jūs? – atsisukęs į mane griežčiau paklausė Haris.
Išriedėjus ašaroms aš lengvai palingavau galva, tačiau vis dar tylėjau lyg nebylė.
–      Dabar aišku, kodėl mama taip jūsų nemėgsta…
–      Hari, viskas ne taip, kaip tu manai. Aš tikrai nežinojau, kad tavo tėvas visada laikė mane savo mūza, aš maniau, jog jis gyvena laimingą gyvenimą su Liucija ir tavimi, aš nesikišau ir negrioviau jūsų šeimos laimės, – šluostydamasi ašaras atsargiai prisiartinau prie čiužinio ir atsisėdau prieš Harį.
Vaikinas paėmė lapus su dainų žodžiais ir kurį laiką įdėmiai juos skaitė. Aš sėdėjau prikandusi lūpą ir melsdama Dievo, kad Haris viską suprastų teisingai. Nenorėjau, jog jis imtų manęs nekęsti dėl to, kad Henris niekada nebuvo atsidavęs Liucijai, kad jo mūza buvo ne mama, o moteris iš jaunystės dienų. Tą akimirką labiausiai bijojau Hario paniekos.
–      Tai pačios pirmosios tėčio dainos… Skiriama mano meilei, – skaitydamas dainos dedikaciją akis į mane pakėlė vaikinas.
Aš prikandusi lūpą žiūrėjau į jį ašarotomis akimis ir nebyliai prašiau manęs nesmerkti. Haris vėl žvilgelėjo į lapus, sudėjo į dėžę, padėjo ją ant čiužinio ir atsistojęs nuėjo prie židinio.
–      Kodėl anksčiau to nesakėte?
–      Tavo mama norėjo, jog tėtis išliktų tau idealu… Ji nenorėjo, kad galvotum, jog Henrikas nemylėjo šeimos ir buvo atsidavęs man, bet aš prisiekiu, nieko apie tai nežinojau.
Vaikinas šiek tiek pagalvojo ir atsisukęs į mane tarė:
–      Nereikia man nieko prisiekinėti.
–      Hari, aš tikrai nenorėjau, kad tu tai sužinotum taip ar kad išvis apie tai sužinotum… Atleisk, kad slėpiau viską nuo tavęs, tačiau negalėjau imti ir papasakoti, lyg tai būtų paprastas dalykas. Pati tik grįžusi sužinojau, jog Henrikas visus tuo metus, kol manęs nebuvo, vis dar laikė mane savo mūza…
–      Jums nereikia atsiprašinėti, aš nenusivyliau tėčiu, tiesiog nemaniau, jog jis mylėjo būtent jus… Žinojau, kad tėčio mūza tikrai ne mama, tačiau maniau, jog jis tik išsigalvoja ir nori įkvėpti man entuziazmo kūrybai. Maniau, jog jis išsigalvojo istoriją apie moterį, kuri lyg gyvybės šaltinis suteikia jėgų kiekvieną rytą pradėti lyg naują puslapį, kurį galima užpildyti nauja daina ar melodija. Maniau, kad jis perkeltine prasme vartoja žodžius „amžina meilė“, o pasirodo jis iki pat paskutinio savo atodūsio mylėjo jus…
Jam kalbant ašaros tekėjo skruostais kaip niekada anksčiau. Haris taip jausmingai ir su tokiu įkvėpimu kalbėjo apie Henrio pasakojimus, jog man darėsi vis sunkiau susitaikyti su tuo, jog aš pavėlavau sugrįžti, pavėlavau pasirodyti jam ir pasakyti, jog visus tuos metus galvojau apie jį, kad niekada nepamiršau ir mylėjau visą tą laiką… Haris grįžo prie dėžės, atsisėdo ant čiužinio ir susiėmė už galvos.
–      Ko jūs iš tiesų grįžote į Londoną? Ieškoti tėčio?
–      Ne… Aš sužinojau, kad jis mirė, tačiau nedrįsau pasirodyti jo laidotuvėse, nes tai atrodė tiesiog nepakeliama. Nebegalėdama susitaikyti su Vladimiro valdžia, aš nusprendžiau grįžti ir pažvelgti tiesai į akis… Bijojau sutikti Liuciją, bijojau pamatyti tave ir bijojau visų prisiminimų apie Henriką, tačiau jaučiau, jog turiu grįžti. Aš tikrai nenorėjau griauti jūsų šeimos laimės, tikrai. Kai prieš dvidešimt metų sužinojau, jog Henrikas vedė tavo motiną ir susilaukė tavęs, susituokiau su Vladimiru ir daugiau niekada nebesusisiekiau su tavo tėvu… Nebuvau grįžusi į Londoną dvidešimt metų tik todėl, kad nebūtų skaudu pamatyti Henriką, sukūrusi laimingą šeimą, nes aš pati buvau nelaiminga žmona…
Haris atrodė ramesnis, nors vis dar trynė rankas vieną į kitą.
–      Papasakokit man viską nuo pradžių, noriu žinoti viską, – žvilgtelėjęs tarė jis.
–      Gerai, aš tau viską papasakosiu.
Pabaigiau atidaryti vyną, suradau taures ir įpylusi po šlakelį gėrimo, grįžau prie Hario. Atsisėdusi pradėjau pasakoti istoriją, kaip aštuntoje klasėje įsimylėjau vaikiną, su kuriuo tėvai neleido bendrauti visus metus, tačiau supratę, jog be jo nebegaliu gyventi, sutiko su mūsų draugyste ir taip prasidėjo nuostabūs metai drauge. Papasakojau apie visas kartu kurtas dainas, apie jo poeziją man, apie išvykas ir atostogas, apie mano kraustymąsi į Maskvą ir ilgus susirašinėjimo metus.
–      Deja, tada gavau iš jo laišką, jog jis nebegali laukti, jam reikia žmogaus šalia ir po kurio laiko sužinojau, kad jis vedė Liuciją – mūsų bendrą pažįstamą. Man tai buvo peilis krūtinėje, tačiau aš supratau, jog pati buvau kalta dėl tokio jo poelgio… Negalėjau prašyti jo laukti, kol aš pagaliau grįšiu, todėl paleidau jį. Dar po metų sužinojau, jog atsiradai tu, Hari. Tada supratau, jog niekada nebebūsiu su Henriu ir teko pasistengti ištrinti jį iš atminties. Visus tuos dvidešimtį metų aš nedrįsau parašyti jam, tiesiog pasiteirauti, kaip laikosi, kaip augi tu. Aš bijojau, kad man bus per sunku ištverti, kol vieną dieną mano mama pranešė, jog Henrikas mirė… Viduje mirė ir dalelė manęs. Supratau, jog dabar tikrai laikas grįžti. O grįžusi čia turėjau sukaupti nemažai drąsos atvykti pas jus į namus ir pareikšti užuojautą tavo mamai. Nemaniau, jog ji manęs taip nekenčia… Ir tada pasirodei tu…
Haris susirūpinęs klausėsi mano pasakojimo, o man nutilus nuleido akis į taurę ir toliau nepratarė nei žodžio.
–      Tai tą nepakartojamą jausmą, kurį apibūdinote vieną dieną kavinėje, jautėte mano tėčiui?
–      Taip, Hari… Aš beprotiškai jį mylėjau… Visus tuos metus, negalėjau jo pakeisti niekuo kitu, negalėjau išplėšti jo iš širdies…
Nebesusivaldžiusi ėmiau verkti kaip maža mergaitė, užsidengusi veidą delnais. Pajutau, kaip Haris prisėdo arčiau ir, apglėbęs stipriomis rankomis, prispaudė mane prie savo tvirtos krūtinės. Įsikniaubusi į jį kurį laiką patylėjau ir pro kukčiojimą tariau:
–      O tu toks panašus į jį…
–      Tik aš kovočiau.
Atsitraukusi žiūrėjau į jį drėgnomis akimis nesuprasdama, ką jis turėjo galvoje.
–      Nors jis ir mano idealas, tačiau jis buvo silpnas žmogus. Jis nekovojo dėl savo meilės, nelaukė jos ir pasidavė… Jis visada buvo pažeidžiamas, nes nesijautė laimingas, – nusivylęs kalbėjo Haris. – Jis apie kūrėjo mūzą kalbėjo lyg apie gyvybės eleksyrą, tačiau pats tokį paleido vėjais…
–      Aš kalta, Hari, tai aš nesupratau, ko noriu gyvenime, aš klausiau ne širdies, o aplinkinių, kurie spaudė mane rinktis karjerą ir gyventi dėl savęs, ne dėl mylimo žmogaus… Aš jį palikau, nesupratau, jog vienintelis gyvenimo variklis – meilė…
Jis dar kartą mane apkabino ir paglostė nugarą, ramindamas, jog Henrikas vis tiek turėjo kovoti.
–      Bet tada aš nebūčiau sutikusi tavęs, – atsitraukusi nuo Hario tariau žvelgdama tiesiai į akis. – Dabar viskas gerai…
Šie žodžiai skambėjo pavojingai, tačiau akimirka buvo kupina įtampos ir aš norėjau, jog Haris nebekaltintų Henriko dėl mūsų abiejų klaidos. Dabar aš iš tiesų jaučiausi gerai, sutikus Harį mano širdies rauda nutilo…
–      Aš tik tėčio atspindys jūsų gyvenime, – nuleido galvą vaikinas ištaręs tai nusivylusiu tonu.
–      Iš pradžių taip ir buvo, tačiau tu kitoks…
–      Taip, aš nekuriu dainų ir nesu toks jausmingas.
–      Bet tu kovotum, – šyptelėjusi nuraminau jį.
Abu atrodėme nurimę ir emociškai išsekę, todėl įsipylėme dar po taurę vyno ir Haris papasakojo, kaip pastaruosius dešimtmečius gyveno Henrikas. Buvo gera sužinoti apie jo pasiekimus, apie nuopelnus, apie sėkmes ir nesėkmes… Haris su užsidegimu pasakojo, koks Henris buvo tėvas, kiek daug jie kalbėdavosi apie muziką, apie gyvenimą ir kūrybą.
–      Jis, kaip ir jūs, sakė, jog įkvėpimas ateina kartu su jausmais, – gurkštelėjęs mintį užbaigė vaikinas.
–      Tikrai pajusi, kada tave aplankys mūza, tik turėk kantrybės…
Buvo jau beveik pirma valanda nakties, tačiau mes, įsitaisę ant pripučiamo čiužinio, kalbėjome apie mus siejantį žmogų, apie kūrybą ir viską, kas mus supa. Pasijutau šimtu procentų geriau, kai Haris žinojo mano ir Henriko istoriją, jaučiausi atsikračiusi širdį slėgusio sunkumo, kurį man užkrovė Liucija. Žinoma, Haris prižadėjo savo motinai neišduoti, jog žino viską apie Henriko mūzą…
–      Tau rytoj reikia į pamokas, gal laikas miegoti? Liucija nieko nesakys, kad negrįžti naktį namo?
–      Turbūt manote, kad mūsų santykiai labai artimi? – paklausė taurę ant grindų pastatęs vaikinas. – Po tėčio mirties mes beveik nesikalbame.
–      Kodėl?
–      Nežinau… Jai buvo sunku susitaikyti su tėčio netektimi, ji visiškai nebemato gyvenimo, lyg dalis mamos taip pat būtų mirusi. Ji buvo labai prisirišusi prie tėčio, nors šis niekada neatsakė tuo pačiu. Aš daug laiko praleisdavau su juo, todėl su mama artimų ryšių niekada nepalaikėme.
–      Tačiau ji vis tiek tave myli ir rūpinasi, jei tu dingsti nakčiai, – susirūpinusi tariau.
Haris išsitraukė telefoną ir greitai suspaudė žinutę.
–      Išsiųsta, – šyptelėjo jis, padėjęs telefoną ant čiužinio.
Apėmė keistas jausmas, jog Haris lieka miegoti mano bute, ant to pačio čiužinio… Lyg aš išduočiau Volodią, lyg būčiau sena ištvirkusi meilužė… Užsiminusi apie tai Hariui likau nesuprasta.
–      Jūs man ką tik papasakojote istoriją, jog mylite mano tėvą, nemanau, jog nuodemė, jei aš pasilieku. Nebent norite, jog išvažiuočiau, – įdėmiai įsistebeilijo vaikinas.
–      Dabar tu išgėręs vyno, geriau jau gėda man, nei problemos tau…
Dar kurį laiką kalbėjome apie dainas, kurias Haris rado dėžėje. Išsitiesę ant čiužinio kai kurias paniūniavome drauge, kai kurias pažadėjau padovanoti jam kaip prisiminimą apie tėčio kūrybą. Peržiūrėjome keletą nuotraukų, papasakojau apie vietas, kuriose jos buvo darytos, kol akys tiesiog lipte sulipo. Užgesinusi šviesą įsitaisiau ant vieno čiužinio kraštelio ir nusisukusi nuo Hario įsikniaubiau į antklodę.
–      Taip ir nepasakysite, kad norėjote, jog pasilikčiau, – tyliai sušnabždėjo jis.
Sau mintyse pasakiusi, jog norėjau, tyliai ištariau:
–      Miegok, Hari.
Užmigau apimta jaudulio, tačiau rami, kaip niekada. Jaučiausi saugi ir laiminga, lyg viskas, ko reikėtų – čia pat, šalia manęs. Žinojau, kad į Harį galiu kreiptis bet kada ir bet kokiu klausimu. Nors jis ir buvo jaunas, bet parodė man savo tvirtą suvokimą ne tik apie santykius, bet ir apie gyvenimą. Nebelaikiau jo vos pilnametystės sulaukusiu jaunuoliu, kuris, kaip ir jo bendraamžiai, vis dar patiria paauglystės malonumus. Jis savo branda ir pasaulėžiūra gerokai lenkė aštuoniolikmečius, o kai kuriais atvejais netgi mane. Nors aš pati ėmiau abejoti savo brandumu – miegojau ant čiužinio su drabužiais, šalia vaikino, kurio kvėpavimas man į nugarą jaudino labiau nei nuosavo vyro bučiniai.

Naujas rytas prasidėjo tingiai voliojantis ant čiužinio viduryje prikrautos svetainės. Pasirąžiusi prisiminiau, jog Haris liko miegoti mano bute ir lėtai atsisukau į jo pusę, tačiau ji buvo tuščia. Vėl atsiverčiau ant nugaros, galvodama, kur jis galėtų būti… Atsistojusi apėjau butą, tačiau vaikino nebuvo.
–      Turbūt išvažiavo į konservatoriją, – tyliai tariau sau, trindama pakaušį.
Priėjusi prie kavos aparato, radau mažą lapelį:
Jūs graži, kai miegate. Kai nemiegate taip pat. Gardžios kavos. – H.
Šyptelėjau ir priglaudžiau raštelį prie krūtinės. Apėmė neapsakomai geras jausmas, toks, koks apimdavo sulaukus raštelio iš Henriko. Tai nustebindavo, pamalonindavo ir aš pajusdavau ypatingą palaimą. Tokios smulkmenos varė mane iš proto. Tačiau greitai teko nusileisti ant žemės, nes paskambino baldų gamintojai ir privalėjau pasiruošti sutalpinti daugybę naujų baldų savo bute. Visą penktadienį vyrai plušėjo surinkdami atskiras baldų dalis, tačiau jie apstatė tik mano miegamąjį. Šeštadienį atvykę jie sutvarkė svetainę, o vakarop jau turėjau ir valgomojo komplektą. Kadangi svečių artimiausiu metu neplanavau turėti, atidėjau svečių kambario įrengimą kitam kartui. Baigusi valyti butą nuo šiukšlių, išsimaudžiau, atsidariau vyno, susirangiau prieš televizorių ant savo naujove kvepiančios milžiniškos sofos ir galvojau, ką šiuo metu veikia Haris. Šypsojausi, prisiminusi tą vakarą, kai kartu gurkšnojome vyną ir kai tarp mūsų nebeliko jokių paslapčių. Po kurio laiko sulaukiau žinutės.
Esu draugų gimtadienyje Liverpulyje, bet mintys visiškai kitur… Kaip krausytmasis?
Nedelsdama padėjau taurę ant stalelio ir neversdama jo laukti, atsakiau.
Baigtas. Susitiksime pirmadienį mokykloje. Pasilinksmink!
Savaitgalis praėjo labai greitai. Sekmadienį nuvykau į žirgyną ir grįždama apsilankiau keliose parduotuvėse savo rajone. Mintyse vis girdėdama Hario skatinimą pirkti jaunatviškus drabužius, nusipirkau netgi džinsus, kurių nenešiojau nuo savo paauglystės… Vakarą baigiau taisydama kai kurias kombinacijas savo šokyje. Užplūdo mintys apie modernią baleto versiją, kadangi jaučiausi lyg pažadinta iš gilaus miego, supratau, jog galima baletą pateikti jaunatviškai ir nenuobodžiai.

Pirmadienį savo mokinėms pasiūliau idėją dėl šokio. Jos buvo sužavėtos, tačiau abejojo, ar spės išmokti visus judesius ir ar užteks laiko repeticijoms: iki mokslo metų baigimo šventės buvo likę tik du su puse mėnesio, kadangi mokslai tęsėsi iki birželio pabaigos. Aš jas drąsinau nenuleisti rankų ir tikėti savo jėgomis, tada viskas pavyks kuo puikiausiai. Baigusi repeticiją su merginomis, sėdėjau salėje ir toliau kūriau šokį, kai pas mane atėjo Haris.
–      Hari! – džiugiai pakilau nuo kėdės. – Kaip tavo savaitgalis?
–      Viskas gerai. Kaip jūs?
–      Sugalvojau idėją šokiui mokslų baigimo koncerte…
Papasakojusi savo mintis likau maloniai nustebinta Hario puikiu komentaru.
–      O muziką ar turite? – pasidomėjo jis. – Aš galiu padėti jums.
–      Sugrotum per šokį?
Vaikinas atdarė pianino dangtį ir pradėjo groti įvairias atsitiktines melodijas.
–      Žinoma, galiu, tik išsirinkite, – atsisukęs šyptelėjo jis.
–      Būtų nuostabu! Tu puikus, Hari! – nesitverdama džiaugsmu šūktelėjau.
Aptarus, kokia muzika tiktų baleto šokiui, Haris pažadėjo paieškoti namuose natų ir kitą kartą pagroti variantus, iš kurių išsirinksime vieną. Džiaugiausi, jog galime bendradarbiauti su juo ir kad jis toks paslaugus.
–      Turiu jums staigmeną, – staiga temą pakeitė Haris.
–      Man? Kokią? – nustebusi atsisėdau į kėdę.
–      Sukūriau pirmąją dainą!
Suplojau rankomis, tardama:
–      Puiku! Matai, o sakei, kad nesi talentingas!
–      Norite, pagrosiu? – spaudydamas klavišus paklausė jis.
–      Žinoma!
Haris lėtai pradėjo groti melodiją. Stebėjau jo lingavimą prie instrumento ir atsidavimą muzikai. O tada jis pradėjo dainuoti savo žemu, kiek prikimusiu balsu:
–      Neklausk, kaip aš jaučiuosi, aš pats nežinau. Neklausk, kodėl taip elgiuosi, aš neturiu atsakymo. Žinau tik tai, kad ateina rytas, o aš nenoriu nuo tavęs trauktis, man skauda širdį, nes turiu išeiti, nors norėčiau likti šalia visam laikui…
Jis atiduso, pagrojo melodiją ir toliau užsimerkęs dainavo:
–      Kai miegi, noriu tave bučiuoti, kai miegi, noriu tave apgobti, stebėti tave miegančią iki pat ryto, tai vienintelis dalykas, kurį žinau… Gaila, kad išaušta rytas, gaila, kad naktis ne amžina, nes kai tu pabundi, aš lieku vienas, tik mano atminty išlieka tavo paveikslas… Neklausk, kodėl taip yra, aš neturiu atsakymo, žinau tik tai, kad nenoriu būti vienas, todėl laukiu vidurnakčio, kad matyčiau tave sapne…
Atidžiai klausiau kiekvieno jo tariamo žodžio ir mėgavausi tuo gergždžiančiu giliu balsu, kuris atrodė skverbiasi į mano vidų ir teka venomis. Sėdėjau lyg išdžiuvusi slyva, negalėdama atsigėrėti tiek žodžiais, tiek melodija, tiek Hariu.
–      Gaila, kad naktis nesitęsia amžinybę, o skausmas širdyje išlieka, nes kai tu pabundi, lieku aš vienas… – šnabždėdamas dainą baigė Haris ir paspaudęs paskutinį akordą, nuleido rankas ant kelių.
Aš nežinojau, ką sakyti, nes jaučiau, jog daina liečia ir mane… Tylėjau ir tada, kai Haris atsisuko į mane, klausiamu žvilgsniu prašydamas kažką pasakyti. Nuleidau akis į savo rankas, kurios nervingai gniaužė ilgas megztinio rankoves vieną į kitą.
–      Labai… – pradėjau sakyti, tačiau mano balsą nutraukė į salę įsiveržusi mokinė.
–      Mokytoja, norėjau pasakyti… – pamačiusi Harį, sėdintį prie pianino, ji taip pat nutilo ir išpūtusi akis baigė: – Atsiprašau, nežinojau, kad jūs ne viena.
–      Nieko tokio, Haris jau ketino eiti, – atsisukusi į jį atsitiesiau kėdėje.
Vaikinas vis dar žvelgė į mane savo nuoširdžiomis akimis, tačiau supratęs mane pridūrė:
–      Taip. Būtinai paieškosiu kūrinių šokiui. Iki pasimatymo!
–      Labas, Hari, – šyptelėjo mergina, pro kurią Haris ėjo salės durų link.
–      Labas, – net nepakėlęs akių atsakė jis ir trinktelėjo durimis.
Apie nieką kitą nebegalėjau galvoti, tik apie Hario dainą ir tą nekaltą žvilgsnį… Mokinė atsiprašė, kad negalės dalyvauti repeticijoje, o aš net nereagavau į tai.
–      Gerai, gali eiti.
–      Iki rytojaus, mokytoja, – šiek tiek sutrikusi atsisveikino mergina.
Nejau aš teisingai supratau, jog daina buvo apie mane? O galbūt tai tiesiog paprasta daina… Aš turbūt kraustausi iš proto, jei galvoju, jog jis man skiria dainas… Juk jis – ne Henrikas…“ – visą dieną galvojau. Vakare manęs aplankyti atvyko tėvai bei Darsė su Rupertu. Kadangi niekada negamindavau nei vaikystėje, nei išvykusi į Maskvą, užsakiau maisto iš vieno mėgstamiausių šeimos restoranų ir kaip tik tuo metu, kai visi atvyko, maistas jau garavo ant stalo. Tėvams ypač patiko mano svetainė su židiniu ir minkštu baltosios meškos kailiu ant grindų. Kaip jie patys komentavo, „galėsite su Vladimiru romantiškai gurkšnoti vyną prie židinio“. Dirbtinai šypsodamasi lingavau galva, vis gerdama viskį, kurį padovanojo tėtis.
–      Oho, sesute, valdyk arklius, – vakarieniaujant suburbuliavo Darsė, kai aš grįžau į valgomąjį su antra taure viskio.
–      Įtempta savaitė darbe, – atsisėdusi paaiškinau.
–      Dar tik pirmadienis, bet į sveikatą, Liz, – nusijuokė savo stiklinę iškėlęs Rupertas.
Buvau sutrikusi nuo pat tos akimirkos, kai Haris atliko man savo dainą. Nebejaučiau pagrindo po kojomis ir viskas krito iš rankų. Darsės padedama sunešiau indus į virtuvę ir pradėjau krauti viską į indaplovę. Staiga supypsėjo telefonas, tad aš kone mesdama lėkštes į šoną, suskubau jį paimti. Pamačiusi, jog žinutė nuo Hario, nudelbiau akis ir žvilgtelėjau į Darsę.
–      Žinutė? Rimtai? – tvarkydama įrankius susidomėjo ji.
–      Mokiniai man kartais parašo, jog nedalyvaus pamokoje, arba kolegės praneša apie susirinkimus.
–      Lyg negali paskambinti…
Aš nekantravau pažiūrėti, kas parašytą žinutėje, todėl leidau sau tai padaryti Darsės akivaizdoje.
Suprantu, kad iki Henriko man dar toli, tačiau norėjau išgirsti nuomonę apie dainą…
Nenorėjau, kad jis jaustųsi blogai dėl savo dainos ir galvotų, jog ji man nepatiko, todėl iškart atsakiau jam.
Ji nuostabi.
–      Tu jiems dar ir atrašai? – nustebusi ir viską iš šono stebėjusi prabilo Darsė.
–      Baik, Darse…
Ji pervertė akis ir sučiapsėjo. Toliau tvarkiau indus, kai išgirdau jos komentarą:
–      Drabužinėje mačiau HS dėžę, tu ją atsitempei netgi čia?
Sekundėlę patylėjau ir išsitiesusi atsakiau:
–      Tai mano asmeniniai daiktai, kurie neturėtų likti mano tėvų namuose.
–      Jie išvis turėtų būti sudeginti ar bent jau paslėpti žmonėms neprieinamose vietose.
–      Darse, manau, tu vienintelė kišai nosį į mano drabužinę ir tikrai nepasigrožėti mano garderobu.
Sesuo sustatė lūpas ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. Kurį laiką stebėjusi mane tarė:
–      Tik sakau, kad apgailėtinai atrodo, kai tu turi tokį puikų vyrą kaip Vladimiras ir vis dar svajoji apie numirėlį.
–      Turėk gėdos taip kalbėti apie mirusį žmogų! – įpykusi sugniaužiau kumščius ir vos susilaikiau nepaleidusi į ją kurio nors indo.
–      Tai tu gerbk savo vyrui, kuris tikrai nenusipelnė tokios žmonos kaip tu!
–      Tuomet paprašyk jo, kad su manimi skirtųsi, padarytum man didžiulę paslaugą!
–      Mergaitės, jūsų tikrai negalima palikti vienų, – nešina tuščiu vyno buteliu į virtuvę įžygiavo mama.
Darsė piktu žvilgsniu nedelbė mano veidą, o aš, sukrovusi lėkštes, išėjau iš virtuvės. Dar kurį laiką pakalbėję apie žirgyną ir apie mano planus per vasarą rasti pastatą baleto studijai, nusprendėme, jog tėvams jau laikas ilsėtis. Atsisveikindama su visais, mama pakštelėjo man į skruostą ir tyliai sušnabždėjo prie ausies:
–      Ar jums su Vladimiru viskas gerai?
–      Taip, mama, nesijaudink, viskas puiku.
–      Jei reikės patarimo, būtinai kreipkis į mane, Eliza.
Išlydėjusi juos iki automobilio grįžau kupina įsiūčio. Darsė visuomet mokėjo mane suerzinti. Įsipyliau dar vieną stiklinę viskio ir prisileidusi vonią galvojau apie tai, kas vyksta mano gyvenime. Iš esmė, mano sesuo buvo teisi – gyvenau apgailėtinai. Nemylimas vyras, pasibaigusi karjera, jokio seksualinio gyvenimo, nemirštanti praeities meilė ir draudžiami jausmai jaunam vaikinui. Nebežinojau, kas yra teisinga ir kaip toliau derėtų elgtis. Žinojau tik tai, kad turiu slopinti manyje bręstančius jausmus Hariui, nors abejojau, ar ne per vėlu tai daryti…

Visą savaitę mokykloje stengiausi užsiimti šokio reikalais, nesirodžiau koridoriuose, kad tik nesusitikčiau akis į akį su Hariu, nes darėsi vis sunkiau bendrauti su juo lyg su paprastu pažįstamu, juolab dabar, kai jis žinojo visą mano gyvenimą nuo A iki Z. Ketvirtadienio popietę, kai prasidėjo repeticija su merginomis, į salę pasibeldęs įgriuvo Haris, rankose nešinas pluoštu natų.
–      Sveiki. Atsinešiau atrinktus kūrinius jūsų šokiui, – uždaręs duris tarė jis, eidamas per salę.
Merginos ėmė klegėti viena su kita ir aš žvilgtelėjau į jas nustebusiomis akimis.
–      Galbūt vėliau, Haroldai? – paklausiau jo, kai šis priėjo prie pianino.
–      Kadangi merginos susirinkusios šokti, galėtume pritaikyti muziką tuoj pat, – šelmiškai šyptelėjęs jis pažvelgė į merginas, prilipusias prie veidrodžių turėklų. – Ar aš jums trukdysiu, mielosios?
Merginos ėmė krizenti, o aš stovėjau pakėlusi antakius ir nieko nesuprasdama.
–      Mokytoja, kodėl nesakėt, kad Haris gros per mūsų šokį? – paklausė viena iš jų, tvarkydamasi plaukus ir žvilgčiodama vilioklišku žvilgsniu į vaikiną.
–      Ji norėjo padaryti jums staigmeną, ar ne? – atsisukęs į mane tarė Haris.
Jaučiausi nespėjanti pagal Hario diktuojamą ritmą, todėl palingavau galva ir toliau stebėjau besišnabždančias merginas. Man turbūt tik pasirodė, tačiau visos jos buvo lyg apžavėtos vaikino, sėdinčio prie instrumento ir jau pradėjusio spaudyti klavišus.
–      Na, galime pradėti? – žaismingai paklausė jis.
Merginos lyg katės pradėjo rąžytis prieš vaikiną, jų šypsenos buvo įspūdingos, o užsidegimas šokti tiesiog pavydėtinas. Dar kartą pažiūrėjau į Harį, kuris atsivertė natas ir atsisuko į mane:
–      Pradedame, mokytoja?
Aš atsidusau ir liepiau merginoms stoti į vietas. Pirmasis kūrinys buvo šiek tiek per greitas mūsų šokiui, kiti per lėti, tad repeticija užsitęsė ilgiau nei tikėtasi. Priėjusi prie pianinio tyliai tariau Hariui:
–      Tau nereikia į pamokas?
–      Dabar turiu svarbesnių reikalų, – šyptelėjo jis grodamas toliau.
Pagaliau išsirinkus kūrinį, kuris patiko tiek merginoms, tiek man ir juolab tiko šokiui, leidau joms eiti, tačiau jos susibūrė į ratuką ir vieną iš jų paklausė:
–      Hari, tu visada būsi mūsų repeticijose?
Vaikinas, tvarkydamas savo natas, atsisuko į jas, tada žvilgtelėjo į mane ir atsakė:
–      Jei tik jūsų mokytoja norės, kad dalyvaučiau repeticijose.
–      Nenoriu tavęs per daug trukdyti, Hari…
–      Netrukdote, – išsišiepė jis ir merginos ėmė juoktis.
Aš dar kartą žvilgtelėjau į jas, į Harį ir patvirtinau, jog kita repeticija su Hariu vyks pirmadienį. Merginoms išbėgus iš salės, aš uždariau duris ir atsigręžusi į vaikiną žiūrėjau į jį išpūtusi akis.
–      Kas? – nustebęs paklausė jis.
–      Kaip tai kas? Ką reiškė visas šis spektaklis?
–      Aš tik norėjau padėti…
–      Hari, negalima taip elgtis, turėjai pasitarti su manimi… Na, dabar jau nesvarbu. Turiu eiti namo.
–      Kodėl jūs manęs vengiate? – ir vėl kelią užstojęs paklausė Haris.
Ilgokai žiūrėjau jam į akis, kol nebegalėjau atsilaikyti jo mielam veidui ir nukreipiau žvilgsnį į grindis.
–      Nevengiu, tiesiog kartais peržengiu ribas.
–      Neperžengiate, juk viskas gerai… – dar švelniau ramino mane vaikinas.
–      Aš tikrai turiu eiti, Hari. Susitiksime kitoje repeticijoje, – pasitraukusi į šoną išpyškinau.

Porą dienų iš Hario nesulaukiau nei vienos žinutės, jis neužsuko pas mane į salę ir aš pagalvojau, jog taip bus geriau, kad ir kaip ilgėjausi jo juoko bei mūsų pokalbių, tačiau supratau, jog galų gale aš tik pamilčiau netinkamą žmogų…
Penktadienį, po sunkios darbo savaitės nusprendžiau nueiti į spa centrą, esantį netoli namų ir pasilepinti purvo voniomis bei masažais. Grįžau atsipalaidavusi lyg bestuburis moliuskas ir viskas, ko tą akimirką norėjau – taurė raudono vyno, ramus muzikinis fonas ir žvilgsnis į miesto lemputes pro milžinišką svetainės langą. Prisistūmiau fotelį prie jo ir įsisupusi į minkštą pledą stebėjau tolumoje boluojančias šviesas bei pravažiuojančių automobilių žibintus. Vis žvilgčiojau į telefoną ir jaučiausi praradusi vienintelį žmogų, su kuriuo galėjau atvirai pasikalbėti… Išgirdusi skambutį į duris net šoktelėjau iš fotelio. Padėjau taurę ant stiklinio stalelio ir pribėgau prie durų. Žvilgtelėjusi pro akutę pamačiau tamsą. Giliai įkvėpusi atrakinau duris ir atidariusi pamačiau į sieną atsirėmusį didžiaakį vaikiną. Nustebusi pasisveikinau su juo ir paklausiau, kaip jis praėjo pro apsaugą.
–      Pasakiau, jog esu jūsų sužadėtinis, – įėjęs atsakė Haris.
–      Mano sužadėtinis? Gal tu išprotėjai? Aš ištekėjusi! – susiėmusi už galvos surikau.
–      Man būtinai reikia su jumis pasikalbėti.
–      Galėjai parašyti žinutę ar paskambinti…
–      Nežinojau, ar įsileisite mane, – odinį švarką ant sofos nusimetęs tarė Haris.
Jo balti marškinėliai buvo šiek tiek susiglamžę, o pro iškirptę matėsi dailūs raktikauliai. Prieblandoje ant Hario veido nuo išsipūtusių plaukų krito šešėlis ir jis atrodė tiesiog pritrenkiančiai. Vaikinas susikišo rankas į kišenes, tačiau nieko nebesakė.
–      Ir kas čia per neatidėliotinas reikalas? – paklausiau.
–      Manau, kad tikrai nebegalima to atidėlioti…
–      Ko?
–      Aš nebesuprantu, mes draugai ar… – Haris šiek tiek pagalvojo ir pasikasė kaklą. – Nes kažkas tarp mūsų yra.
Širdies dūžiai padvigubino greitį, o aš apsimečiau, jog nesupratau jo.
–      O kas tarp mūsų yra?
–      Neapsimetinėkite, aš matau, jog ir jūs nesuprantate, kas vyksta tarp mūsų.
–      Tarp mūsų niekas nevyksta… – giliai kvėpuodama raminau tiek jį, tiek save.
Haris apsilaižė lūpas ir paėjo porą žingsnių pirmyn.
–      Aš dar niekada taip nesijaučiau. Man gera, kai būnu su jumis. Jaučiuosi lyg nieko netrūktų ir galėčiau nuversti kalnus, o kai jūsų nėra šalia, aš nerandu vietos ir neturiu jokio polėkio.
Jis nutilo ir pakreipęs galvą žvelgė į mane. Aš atsidususi pritariau:
–      Na, tu taip pat sudrumstei mano ramaus gyvenimo vandenį…
–      Vadinasi, jūs jaučiatės taip pat, kaip ir aš? – gestikuliuodamas rankomis pasiteiravo Haris.
–      Aš nežinau, kaip tu jautiesi, tačiau…
–      Man atrodo, kad aš jus įsimylėjau, – nutraukęs mane konstatavo vaikinas.

Ps: ištikimiausių ir atidžiausių skaitytojų laukia labai nuotaikingi prizai, laukite tolimesnės informacijos!

Ma

Ačiū už jūsų nuomones ir klausimus!