Žyma: novel

XVII

Tylėdama palingavau galva ir paėmiau automobilio gale padėtas gėles, kurias buvo nupirkęs Haris. Lygiai tas pačias – baltas rožes.
–      Tavo močiutei ir tėčiui labai patiko baltos rožės, – priėjusi prie Hario tariau.
–      Žinau, jos patinka ir man – nesuteptos, tyros spalvos gėlės, – apkabinęs viena ranka mane per pečius atsakė jis ir nuotoliniu būdu užrakino automobilį.
Kapinėse buvo ramu ir tylu. Pagrindinį kelią apšvietė keli žibintai, kai kur degė žvakutės, tačiau žmonių jau nebebuvo. Nuo vėjo šlamėjo kapinių pakraščiuose išsidėstę medžiai, lyg sargybiniai stebintys viską iš aukšto. Niekada nebuvau taip vėlai tokioje paslaptingoje ir mistinėje vietoje, tačiau žengiant su Hariu, kiekviena vieta man buvo magiškai jauki. Jis mane laikė stipriai prispaudęs prie savęs ir man atrodė, lyg nematomas šydas mus nuo visko saugo. Neilgai trukus priėjome Henriko kapą.
–      Negalvok apie blogus dalykus, – prisiglaudęs sukuždėjo Haris.
Giliai įkvėpiau ir padaviau jam gėles, kurias vaikinas padėjo ant kapo. Atsistojęs šalia Haris palenkė galvą. Nežinau, kodėl buvau tokia jautri, tačiau man iškart norėjosi verkti… Ir vėl žiūrėjau į tą akmens luitą, ant kurio buvo išgraviruotas Henriko vardas. Negalėjau sukaupti minčių, nes jų buvo tiek daug, nežinojau nuo ko pradėti savo kalbą: nuo atsiprašymo, nuo paaiškinimo, nuo pasiteisinimų ar tiesiog nieko nesakyti. Haris stovėjo nuleidęs galvą, rankoje laikydamas kepurę, o garbanos kybojo ties skruostais, supratau, jog jis tikrai užsigalvojęs. Užsimerkusi pradėjo dėlioti žodį prie žodžio: „Henri, aš nežinau, kaip tau viską pasakyti, manau, tu ir taip viską žinai… Tu užauginai nuostabų sūnų, turėtum juo didžiuotis. Žinai, jis labai primena tave, tokį, kokį tave palikau. Maniau, jog tik dėl to mano viduje sukirbėjo tas nesuvaldomas jausmas, kad tik prisiminimas apie tave ir mūsų jaunystės dienas laiko mane taip stipriai prisirišusią prie Hario. Žinai, Henri, aš jį pamilau, tačiau ne taip, kaip tave… Mes abu leidome santykiams pasibaigti, tada dar nežinojome, kad meilė – galingiausias ginklas pasaulyje. Todėl ačiū tau, kad atsiuntei į mano gyvenimą Harį, dabar žinau, kaip reikia mylėti ir ką reiškia būti mylimai. Pažadu jo neįskaudinti taip, kaip įskaudinau tave ir paleidau visam laikui. Dabar tu – mano praeitis, o Haris – dabartis ir ateitis…“ Sukalbėjusi maldą dar kurį laiką tylėjau, lyg leisdama Hariui pasimėgauti susikaupimo minutėmis. Jaučiausi išlaisvinusi širdį iš užrakinto narvelio, kurio raktą visą gyvenimą turėjo tik Henrikas, dabar mano širdis buvo laisva ir pasiruošusi atsiduoti kitam žmogui. Haris atsisuko į mane ir nedrąsiai šyptelėjo.
–      Ką galvojai? – sušnibždėjau.
Jis ir vėl nuleido galvą, nusišypsojo ir žiūrėdamas tiesiai į antkapį tarė:
–      Žinai, kad ir kiek kartų čia ateidavau pasikalbėti su tėčiu, nieko neišeidavo. Galiausiai viskas baigdavosi tuo, jog klausinėdavau, kodėl jis turėjo išeiti būtent dabar, tačiau šiandien viskas kitaip… Pagaliau sugebėjau padėkoti jam už tai, ko mane išmokė, už įkvėpimą, už pavyzdį. Padėkojau ir už tave.
Haris paėmė mano delną ir švelniai spustelėjo.
–      Paprašiau, kad dabar jis saugotų ir mylėtų mamą, nes tave apsaugosiu ir mylėsiu aš. Pažadėjau niekada nedaryti tos pačios klaidos ir niekada tavęs nepaleisti. Tikiuosi, kad tėtis laimina mūsų santykius.
–      Nežinau, Hari… – nuleidus galvą sumykiau.
Jis mane apkabino abiem rankomis ir atsukęs į save žiūrėjo tiesiai į akis.
–      O ką galvojai tu?
–      Pažadėjau neįskaudinti tavęs, kaip tai padariau su juo… Ir pasakiau, kad jis – mano praeitis.
Hario lūpų kampučiai pakilo, o akyse mačiau pasididžiavimo džiaugsmą. Pabučiavęs į kaktą jis priglaudė mane prie savęs ir aš atsisukusi žiūrėjau į Henriko antkapį. Visa ši situacija buvo tokia keista ir paini, ne visi patikėtų, jog pasaulyje egzistuoja tokie dalykai… Lyg tai būtų kažkokia magija, lyg Henrikas po savo mirties jausmus perdavė Hariui. Sunku buvo tai suvokti, bet argi meilė ne sunkiai suvokiama? Kad ir kaip tą vakarą nenorėjau būti viena, bet liepiau Hariui važiuoti namo.

Mano namuose vėl buvo jauku: balti vyriški sportiniai batai prie durų, Hario megztinis ant sofos, banano žievė ant staliuko, duonos trupinukai ant grindų prie sofos, jo kvepalai, pirštų antspaudai ant stiklinės, mūsų gamintas maistas… Likusi namie nieko nejudindavau, kad vis dar jausčiausi esanti su Hariu. Laisvu metu mokiausi vairavimo taisyklių, o jis ieškojo buto, į kurį planavo kraustytis vos pasibaigus mokslo metams.
–      Kaip į tai reaguoja Liucija? – pakėlusi akis nuo vairavimo taisyklių knygelės žvilgtelėjau į Harį, kuris susiraukęs žiūrėjo į savo kompiuterį.
–      Jau seniai buvome kalbėję, kad pabaigęs mokslus kraustysiuosi į savo butą, – net neatsisukdamas atsakė jis. – Jeigu turėčiau butą Primrouze?
–      Nemanai, kad per daug įtartina? Aš Primrouze, tu Primrouze…
–      Ji juk nežino, kur tu gyveni… – atsisukęs papriekaištavo Haris.
–      Nesunku būtų sužinoti. Na, nežinau, kaip nori, jei tau patinka šis rajonas – žinoma! Beveik tas pats, kas gyventum pas mane, – nusijuokiau.
–      Labai to norėčiau… – pakuteno mano pėdą vaikinas.
–      Ir aš, bet dar palaukime… Susirask butą, tada rasime advokatą, pradėsime skyrybų procesą, o tada turėsime savo namus, – prislinkusi prie jo pakštelėjau į skruostą.

Iki mokslo metų baigimo šventės su Hariu buvome nuveikę daugybę dalykų: be puikių repeticijų rezultatų, aš jau buvau išlaikiusi vairavimo teorijos egzaminą, Haris nusižiūrėjęs keletą butų, Darsę beveik įtikinau, jog manęs niekas nebesieja su Hariu, tik bendras numeris mokslo metų baigimo koncerte, o Liucija taip pat džiaugėsi, kad jos sūnus daugiau laiko praleidžia namie. Prašiau jo dažniau pabūti su ja, kad nekiltų įtarimas. Buvo smagu dėlioti su Hariu savo bendrus ir asmeninius planus: pirmoje vietoje buvo koncertas, po jo Haris turėjo apsispręsti dėl buto, o aš išsilaikyti vairuotojo teises. Tada kartu turėjome ieškoti skyrybų advokato, o pradėję skyrybų procesą norėjome pasidovanoti kelionę į egzotišką šalį, kur galėtume bent porą savaičių nesislapstydami rodyti vienas kitam savo jausmus.

Nors tiesą pasakius, kuo santykiai slaptesni, tuo jie stipresni ir tikresni – saugojau kiekvieną Hario slaptą žvilgsnį ar akies mirktelėjimą giliai širdyje, lyg tai būtų pats gražiausias dalykas. Mėgavausi smulkmenomis, kurių sulaukdavau iš Hario būnant tarp žmonių: nekaltas rankų prilietimas, spontaniškas prisiglaudimas, šelmiškas žvilgsnis ar meilės kupina šypsena. Neatsisakydavome ir žinučių, kurios būnant atskirai leisdavo pasijusti lyg būnant kartu. Visas tas negalėjimas atvirai reikšti jausmų jaudino labiau, nei visiška laisvė… Tik tada pradėjau vertinti kiekvieną kartu praleistą akimirką ir iš jos pasiimti viską, kas yra geriausia – kalbėdavome tik apie teigiamus dalykus, esant ribotam laikui kartu, daug daugiau nuveikdavome, daug daugiau vienas kitam pasakydavome, daug dažniau prisipažindavome meilėje, nes žinojome, jog negalime to padaryti kada tik užsigeidę. Šis žaidimas savotiškai varė iš proto, kiekvieną dieną Hario norėjosi vis labiau ir tik sau. Atrodė, jog galėčiau apkabinti jį ir niekada daugiau nepaleisti.

Išaušus mokslo metų baigimo dienai, džiūgavau ir tuo pat metu bijojau, kad kas nors nepavyks taip, kaip buvo suplanuota. Mano šokėjos padarė didžiulę pažangą taip greitai išmokdamos šokį, Hario akomponavimas suteikė žavesio mūsų pasirodymui, todėl norėjau, kad viskas pasisektų puikiai. Renkantis svečiams, aš vis dar laksčiau užkulisiuose paskui kiekvieną baleriną, tvarkydama smulkmenas, aplink plušėjo daugybė pasirodysiančių atlikėjų… Tarp jų buvo ir Haris su savo grupe. Prasidėjus koncertui savo balerinų pasirodymą stebėjau iš užkulisių ir laikiau kumščius, kad viskas pavyktų. Šokėjos buvo grakščios it gulbės, jose mačiau save prieš daugelį metų… Atrodė, kad scena – mano namai ir ten mano vieta. Apėmė tokia didžiulė nostalgija, jog akimirkai supratau, kad baletas buvo geras pasirinkimas ir aš Henriko neiškeičiau į šokį, aš tiesiog nesugebėjau suderinti dviejų savo didžiausių aistrų. Apėmė tikrų tikriausia ekstazė, kai žiūrovai audringai plojo šokėjoms.
–      Šio pasirodymo autorė – Elizabeta Viliams! Kviečiame mokytoją į sceną!
Išgirdusi tai sustingau ir vis dar stovėjau užkulisiuose. Mačiau nuo scenos man mojuojančią mokinę, kuri rankos mostu kvietė ateiti prie jų. Po daugelio metų vėl žengiau į sceną, tik šįkart ne kaip balerina… Priėjau prie savo mokinių ir visos kartu nusilenkėme. Girdėjau, kaip merginos apkabinusios mane taria garsius „ačiū“, o tada vedėjas tarė:
–      Balerinoms akomponavo Haris Smitas.
Paleidau merginas ir pradėjau įsijautusi ploti rodydama į vaikiną, kuris atsistojo nuo kėdės, apėjo fortepijoną ir nusilenkęs žvilgtelėjo į mane. Ištariau tylų padėkos žodį ir visi nuėjome į užkulisius.
–      Mergaitės, buvo tikrai puiku, jūs nuostabios! Labai didžiuojuosi jumis! – kartojau mums vos dingus nuo scenos.
–      Ačiū, mokytoja, be jūsų nieko nebūtų pavykę!
Šokėjos po vieną puolė prie manęs, apsikabino, bučiavo į skruostus ir tai man suteikė patį tyriausią pasididžiavimą tiek savimi, tiek mokinėmis. Ant peties pajutau vyrišką ranką ir net nereikėjo atsisukti – jutau, jog tai Haris.
–      Puikus pasirodymas, merginos ir mokytoja, – tarė jis ir pakštelėjo man į skruostą.
Aš šiek tiek sutrikau ir lyg maža įsimylėjusi mergaitė sukrizenusi žvalgiausi į visas puses.
–      Ačiū, Hari, kad padėjai mums sukurti puikų pasirodymą!
Merginos puolė straksėti aplink Harį, o šis apkabinęs jas visas straksėti su jomis. Ilgai užsibūti su mumis jis negalėjo, nes po kelių pasirodymų sekė jo ir Styveno bei Džo numeris. Haris atsisveikinęs nuėjo ruoštis į persirengimo kambarį, o aš nuėjau į salę, kur galėjau iš pirmos eilės stebėti likusį koncertą. Žinoma, Hario pasirodymo laukiau labiausiai, nes žinojau, jog jie bus paruošę ką nors tikrai ypatingo.
–      Džiaugiamės čia studijuodami, nes čia mes atradome ne tik savo didžiausius talentus, savo pašaukimą ir draugus, bet kai kurie čia sugebėjo rasti netgi meilę, – užlipęs ant scenos pradėjo kalbėti Haris.
Visi žiūrovai ėmė ploti ir švilpti, o aš lyg nieko nesuprasdama, šypsojausi sėdėdama tarp kitų mokytojų.
–      Tikimės, jog tapę žinomais atlikėjais, būsime pakviesti čia sudainuoti dar ne kartą, – nusijuokęs užbaigė Haris.
Jie atliko linksmą, savo kurtą dainą, kad baigiantys konservatoriją neliūdėtų. Mokytojai smagiai lingavo kėdėse, žiūrovai negailėjo ovacijų, o merginos kraustėsi iš proto, nes visi trys vaikinai tikrai turėjo neeilinio žavesio, kuris atsiskleidė ne tik jų išvaizdoje, bet ir balsuose. Koncertui pasibaigus, mokytojai, absolventai bei svečiai dar stoviniavo milžiniškame mokyklos hole, kuriame buvo patiesti keli švediški stalai su šampano taurėmis bei smulkiais užkandžiais. Mano mokinės norėjo įsiamžinti su manimi, todėl baigusi pokalbį su kolega orkestro vadovu, padėjau taurę ant staliuko ir nuėjau atsistoti tarp merginų. Atmosfera konservatorijoje buvo pakili ir tai mane nuteikė neįtikėtinai puikiai, tačiau stovint ir pozuojant merginų tėvams bei draugams, kurie mus įamžino, už jų nugarų pamačiau į mane stebeilijančią Liuciją. Jos žvilgsnis lyg staigus saulės blyksnis spigino į akis, tad aš iškart nuleidau akis. Merginos vis dar džiaugėsi puikiu apsirodymu ir klausė manęs, ar po kelių dienų negalėčiau parašyti joms rekomendacijų. Net neišklausydama jų iki galo, sutikau, nes akylas Liucijos žvilgsnis vis dar lydėjo kiekvieną mano judesį. Sutrikusi atsiprašiau merginų ir nuėjau staliuko, prie kurio stovėjau, link. Po akimirkos prie manęs išdygo lengvu žydru megztuku pasidabinusi Liucija, kurios plaukai buvo smulkiai susukti. Ji atrodė kur kas jauniau ir aš nieko nelaukusi pagyriau ją:
–      Liucija, atrodai puikiai…
Ji sustatė lūpas, giliai atsiduso, lyg iškvėpdama iš savęs visas blogas emocijas, kreivai šyptelėjo ir padėkojo.
–      Ačiū, tu taip pat. Kadangi Haris prašė su tavimi nekonfliktuoti, o aš jo prašymų paisau, norėjau tik draugiškai perspėti…
Šypsena nuo mano veido akimirksniu dingo, nes maniau, jog ji vėl ims man grasinti arba mane įžeidinėti.
–      Tikiuosi, kad šiandieninis pasirodymas buvo paskutinis tave ir Harį siejęs dalykas ir jūs daugiau niekada nesusitiksite neilgiau nei porai sekundžių, – vienu ypu išbeldė Liucija.
Stovėjau sulaikiusi kvėpavimą ir žiūrėjau į ją net nemirksėdama. Po akimirkos susišlapinau lūpas bei šyptelėjau, nes už Liucijos nugaros pamačiau mūsų link artėjantį Harį:
–      Turi talentingą sūnų, Liucija. Dėkoju jam už pagalbą ir tikiuosi, kad jis labai daug pasieks.
Pasakiau tai kaip galėdama garsiau, kad vaikinas viską girdėtų ir jam priėjus prie mūsų dar kartą nusišypsojau, nes Liucija suspurdėjo, kai sūnus uždėjo savo delną jai ant peties.
–      Mama? Ar jau kalbėjai su mano dainavimo mokytoju? – lyg traukdamas mane iš bėdos paklausė Haris.
Liucija išbalo ir išsigando, lyg būtų norėjusi nuslėpti nuo jo mūsų pokalbį. Aš lengviau atsidusau ir paglosčiusi jos petį tariau:
–      Malonu buvo paplepėti, Liucija, turėsiu omenyje tavo žodžius. Gero vakaro.
Net nežvilgteldama į Harį praėjau pro juos, pasigaudama pro šalį ėjusį konservatorijos direktorių. Kurį laiką Liucija ir Haris dar sukinėjosi hole, vaišinosi užkandžiais ir buvo taip romatiškai žavu slapta žvilgčioti į jį, laukiant, kol mūsų žvilgsniai susitiks. Taip nutikus, jis mirkteldavo akį ir toliau nukreipęs žvilgsnį į savo pašnekovus lyg niekur nieko diskutuodavo rūpimomis temomis. Manyje tai sukeldavo pačias šilčiausias emocijas ir aš nebegirdėdama, ką man sako, užsisvajojusi žvelgdavau į vieną tašką.

Sutvarkius visus darbo reikalus, prasidėjo atostogos ir tikroji vasara. Mano ir Hario bendra vasara. Kartu rinkome butą, tačiau jam nei vienas neprilygo maniškiam, todėl apžiūrėjus keletą butų, paieškos nedavė jokių rezultatų.
–      Hari, tu niekada neišsirinksi buto, jei visus lyginsi su manuoju. Jame nėra nieko tokio, ko nebūtų kituose butuose, – pietaujant viename centro restoranų tariau jam.
–      Bet aš noriu, kad man būtų jauku, kad aš jaučiausi lyg tikruose namuose. Ką tu žinai, galbūt po kelių metų mes kartu gyvensime tame bute, todėl turiu viską apgalvoti, – atkirto Haris, valgydamas sriubą.
Man vis dar keista buvo klausytis jo ateities planų. Aš neturėjau jokių… Man šią akimirką buvo taip gera, jog nesinorėjo nieko keisti – nenorėjau niekur kraustytis, man patiko dažni Hario apsilankymai, tačiau nežinau, ar norėjau gyventi kartu. Tai atrodė taip neįmanoma, jog aš net bijojau pasvajoti.
–      Galvok pirmiausia apie save, ateityje galėsi bet kada pakeisti gyvenamąją vietą, – slopindama jo entuziazmą atsakiau ir paėmiau už rankos, kurią jis buvo padėjęs ant staliuko.
Vaikinas žvilgtelėjo į mane ir suspaudė delną. Už jo nugaros pastebėjau vyriškį, kuris įdėmiai žiūrėjo arba mūsų pusėn, arba į kažkokį konkretų žmogų. Man jį pastebėjus, vyras nuleido akis į laikraštį ir gurkštelėjo kavos. Dar kelias sekundes primerkusi akis žiūrėjau į jį, kol Haris nepapurtė mano rankos.
–      Elizabeta?
–      Ką?
–      Klausiau, kada paskutinis susitikimas su instruktoriumi? Kur buvai dingusi? – nusijuokė jis.
–      Niekur, – ištraukusi delną iš jo plaštakos atsakiau ir toliau valgiau sriubą. – Paskutinis susitikimas turėtų būti kitą savaitę, šią savaitę galiu važinėti dar šešias valandas.
–      Kaip manai, išlaikysi? Pasitiki savimi? – baigęs patiekalą ir valydamasis lūpų kraštelius rūpestingai pasidomėjo Haris.
–      Pasitikiu, jei tu manimi tiki, – šyptelėjau.
–      Žinau, kad tu išlaikysi.

Hario palaikymas ir tikėjimas buvo tikrai stebuklingi – vairavimo egzaminą išlaikiau iš pirmo karto! Didžiavausi savimi, lyg tai būtų pats reikšmingiausias egzaminas mano gyvenime. Niekada nemaniau, jog būdami keturiasdešimties žmonės vis dar laiko vairuotojo teises… Buvau palaidojusi šį reikalą ir mėgavausi privilegija būti vežiojamai. Tačiau šios privilegijos nepalyginsi su jausmu, kai tu pats valdai tokį sudėtingą mechanizmą. Tėvai manimi taip pat didžiavosi, o tai ir vėl sukėlė Darsei didžiulį perdėtą pavydą.
–      Kam tau tos teisės, kai gali susimokėti už taksi ar net pasisamdyti savo vairuotoją? – paklausė ji per tradicinius sekmadieninius šeimos pietus.
–      O kam man tas vairuotojas? – pasitikslinau. – Dabar aš galėsiu nevaržoma ir nuo nieko nepriklausoma važinėtis kur tik man reikės.
–      Labai gerai, dukra, automobilis – laisvė ir nepriklausomybė, siūlau pakelti taures už šaunuolę Elizą! – pagyrė mane tėtis.
Gera buvo žinoti, jog tėtis vis dar didžiuojasi mano pasiekimais, lyg aš vis dar būčiau mažoji jo Liza, kurią jis dažnai gindavo nuo mamos kontrolės, nuo jos spaudimo ir perdėto rūpesčio.
–      Kokį automobilį planuoji pirkti? – sužvangus taurėms pasidomėjo Rupertas.
–      Dar nežinau. Kadangi pati esu maža, turbūt man reikėtų mažo automobilio… Svarsčiau apie Porsche arba mažą Peugeot markės automobilį. Keletą jų jau apžiūrėjau salonuose, tačiau neapsisprendžiu, kuris geresnis.
–      Oho, tai tu jau ir automobiliais domiesi? Nuo balerinos prie automechanikės, – nusijuokė Darsė, tačiau jos juokelis niekam nebuvo įdomus, todėl visi toliau ramiai pietavo.
–      Kol apsispręsi, galiu tau duoti savo džipą. Jis nėra mažas, tačiau aš su juo labai retai važiuoju ir jis stovi garaže visiškai nenaudojamas… – rūpestingai atsisukęs aiškino tėtis.
–      Na, nežinau, tu nebijai man duoti savo gerą automobilį? Juk žinai, kad aš dar nesu įgudusi vairuotoja… – su padėka žiūrėdama į jį paklausiau.
Tėtis šyptelėjo ir ramiai atsakė:
–      Aš tavimi visiškai pasitikiu, man tau nieko negaila, dukra.
Širdį glostė tokie jo žodžiai ir aš sutikau priimti jo laikiną dovaną.
–      Tik klausimas, kur rakteliai ir dokumentai… – susimąstė jis. – Pope, nepameni, kur aš juos padėjau?
–      Turbūt darbo kambaryje? Juk visi dokumentai ten, – pasivalydama pirštus į servetėlę atsakė mama.
–      Einam, paieškosim. Man atrodo, kad tu juos padėjai kitur… – stodamasis ir keldamas ją dvejojo tėtis.
Jie atrodė mieli senyvi žmonės. Svajojau ir aš kada nors su savo vyru pasenti tokioje darnoje, suprantant vienas kitą iki plaukų galiukų… Gražu buvo žiūrėti, kaip jie įsikibę vienas į kitą ir vis dar nereikšmingai ginčydamiesi išėjo iš valgomojo. Atsisukusi į stalą, atsipjoviau įdarytos bulvės ir dėdamasi į burną kąsnį, vos nepaspringau dėl Darsės žvilgsnio.
–      Ir vėl nuostabioji dukrelė Liza… – ironiškai pasivaipė ji.
Lėtai kramčiau bulvę, kad sugalvočiau, ką jai atsakyti. Ramiai nurijusi maistą pasivaliau servetėle lūpų kampučius ir tariau:
–      Jie manimi didžiuosi todėl, kad aš gyvenu savo gyvenimą, Darse. Didžiuotųsi ir tavimi, jei tai darytum ir tu.
Sesuo susinervinusi ėmė giliai kvėpuoti ir svarstė, kaip man atsikirsti, tačiau į pokalbį įsiterpė Rupertas:
–      Didžiuotųsi… Kad tu žinotum, Liz…
Jis nusijuokė ir atsigėrė viskio.
–      Ką žinočiau? – atsisukusi paklausiau.
–      Rupertai? – piktai į vyrą dirstelėjusi nutildė jį Darsė.
Pažvelgiau į ją, tada vėl į Rupertą, o šis žiūrėjo lyg mietą prarijęs į savo žmoną išsigandusiomis akimis.
–      Na? Tai pasakykite viską iki galo? Ką man reikėtų žinoti? – dar kartą paklausiau žvilgčiodama tai į vieną, tai į kitą.
–      Nieko tau nereikia žinoti, – dirbtinai išsišiepė sesuo. – Tavo gyvenimas pasidarė itin įdomus, kai susidėjai su mažuoju donžuanu.
Darsė tikrai mokėjo smogti tiesiai į paširdžius, tačiau šįkart aš jai neparodžiau, jog skaudu buvo išgirsti jos žeidžiantį komentarą. Nespėjus nieko jai atsakyti, į valgomąjį grįžo tėtis, skambindamas rakteliais.
–      Štai, Eliza, tavo pirmasis automobilis! – priėjęs iš už nugaros tiesiai prieš nosį raktelius ir dokumentus atkišo jis. – Jau šiandien galėsi grįžti namo ratuota.
–      Ačiū, tėti, tai tikrai puiki dovana. Stengsiuosi kuo greičiau išsirinkti automobilį ir grąžinsiu šį net nespėjus tau pastebėti, jog jo nėra garaže, – atsistojusi išdėsčiau jam ir apkabinau.
–      Na, kam deserto ta proga? – iš paskos atėjusi paklausė mama.
Šeimos vyrams pakėlus abi rankas, ji šyptelėjo ir apsisuko eiti į virtuvę.
–      Aš tau padėsiu, – iš paskos nubėgau ir aš, norėdama virtuvėje parašyti žinutę Hariui.
Mama kažką kalbėjo apie automobilius ir tėtį, tačiau aš net neklausydama rašiau žinutę žmogui, kuriam pirmiausia norėjau pasigirti apie naująją nuosavą transporto priemonę.
Hari, nepatikėsi, tėtis man laikinai davė savo džipą iki kol nusipirksiu savo automobilį! Bijau važiuoti namo…
–      Kam čia rašai? Vladimirui? – pasidomėjo mama, į lėkštelę dėdama atpjautą pyrago gabalėlį.
Sutrikusi dėl jos klausimo nesąmoningai palingavau galvą.
–      Perduok linkėjimus nuo šeimos! – šyptelėjo ji, aplaižydama kremu išteptą pirštą. – Manau, turėtum nuvykti į Maskvą pas jį, taip ilgai nesimatėte… Pertraukos trukdo santuokai, Eliza…
Viduje sukilo šleikštulys, nes mama buvo toks žmogus, kuriam tikrai nesinorėjo meluoti ir man darėsi vis sunkiau nepapasakoti jai apie vaikiną, kurį aš iš tiesų nuoširdžiai myliu. Tas melas lyg gumulas spaudė gerklę ir aš sunkiai rinkdavau žodžius melui sukurti.
–      Žinoma… – nieko protingesnio nesugalvodama atsakiau.
–      Jūs jau ir taip pusę metų nesimatėte. Žinau, kad jis užsiėmęs, bet gal man su juo pasikalbėti, pasakyti, kad visgi tu jo žmona ir jis turėtų skirti tau daugiau dėmesio ne vien telefonu… – susirūpinusi į mane žiūrėjo mama.
Supypsėjo telefonas, o aš lyg pamišelė žvelgiau tiesiai jai į akis.
–      Ne, nereikia. Mes planavome greitu metu susitikti… – toliau meluojant akys lakstė tai šen, tai ten. – Viskas bus gerai.
Jos rūpestis dėl mano santuokos ir noras, kad mes su Volodia būtume kartu kėlė manyje nesuvokiamą gailestį ir aš niekaip negalėjau prisiversti pasakyti jai, jog aš nemyliu jo ir noriu skirtis. Atrodė, jog sugriausiu puikios dukters įvaizdį, ji jaus gėdą dėl mano skyrybų ir nusivils manimi. Teko meluoti ir kuo toliau, tuo įžūliau, nes su Hariu jau ieškojome geriausio skyrybų advokato… Mamai toliau užsiimant su pyragu, aš perskaičiau jo atsiųstą žinutę.
Geras! Noriu apžiūrėti, atvažiuosiu šiandien.
Kaskart jam pranešus, jog aplankys mane, mano širdis imdavo dainuoti! Mūsų trumpi susitikimai virto geriausiomis mano gyvenimo akimirkomis ir aš nenorėjau atsisakyti nei vienos iš jų! Nusiuntusi jam šypsenėlę, kurią prieš keletą mėnesių buvau išmokyta rašyti, įsidėjau telefoną į rankinę ir padėjau mamai prie pyrago sudėti ledus.
Suvalgius desertą, aš paprašiau tėčio aprodyti man automobilį ir trumpai supažindinti su jo specifika. Visgi tai nebuvo maža transporto priemonė, bijojau neapskaičiuoti jos išmatavimų, todėl tėčiui sėdint man iš kairės, apsukau kelis ratus aplink mūsų kvartalą. Įsitikinusi, jog grįšiu saugiai, atsisveikinau su tėvais ir persižegnojusi nurūkau namo. Vairuodama automobilį jaučiausi, lyg valdydama visą savo gyvenimą – pagaliau vairas buvo mano rankose! Niekas, išskyrus kelio ženklus, neaiškino man, kaip vairuoti, nesakė, kur sukti, kokį pedalą minti, jaučiausi visiškai laisva! Tą atkarpą, nuo rančos iki savo buto, aš jaučiau tai, apie ką Haris man pasakojo pirmąjį kartą, kai mane parvežė – visiška laisvė ir nepriklausomybė. Grįžusi pasistačiau automobilį prie namų, nes žinojau, jog Haris būtinai norės jį išbandyti.
–      Nesakyk, kad tas juodas Range Rover markės automobilis prie namo yra tavo? – įpuolęs į butą sujaudintas paklausė Haris.
–      Taip, – išsišiepiau ateidama į koridorių.
–      Nerealu! Leisi išbandyti? – nekantraudamas lyg mažas vaikas trypė jis.
–      Žinoma, dėl to ir nevariau jo į garažą, – paėmusi nuo sofutės raktelius atkišau juos Hariui.
Jo akys žibėjo lyg deimantai pačiupus raktelius.
–      Aukis batus, lekiam! – pliaukštelėjęs man per sėdmenis pakomandavo vaikinas.
Ir vėl tas jaunatviškas vėjavaikiškumas ir džiaugimasis smulkmenomis. Man buvo gera stebėti jo susijaudinimą bei susidomėjimą automobiliu, vos tik atsisėdus į jo saloną. Haris nenustojo aikčioti sukdamas ratus po Primrouzą, dėl to aš jaučiausi tik dar geriau. Apsikeitus vietomis, jis nuoširdžiai didžiavosi mano sugebėjimu valdyti tokį didelį automobilį.
–      Esi super moteris, Elizabeta, žinojai? – išlipus iš jo prie namų tarė Haris ir apkabinęs stipriai pabučiavo mane tiesiai į lūpas.
–      Hari… – atsitraukusi apsižvalgiau.
–      Negaliu susivaldyti. Mano moteris vairuoja tokį automobilį… Tobulas vaizdas, – apkabinęs mane vedėsi vaikinas.
Pastaruoju metu labai dažnai jausdavausi persekiojama, todėl būdama su Hariu viešumoje stengdavausi atrodyti lyg jis būtų eilinis pažįstamas žmogus. Nežinau, ar taip tiesiog raminau save, ar iš tiesų buvau stebima, tačiau po visų Vladimiro persekiojimų aš buvau per daug įbauginta ir įpratinta būti atsargia.
–      Turiu tau staigmeną, labai gerai susiderino dvi progos, – prabilo vos į namus įžengęs vaikinas.
–      Kokios progos? – audamasi batukus pasidomėjau.
–      Einam į kambarį, pasakysiu… – paslaptingai šyptelėjęs mane paskatino Haris.
Tikėjausi, jog jis pasistūmėjo skyrybų advokato paieškose, tačiau man priėjus prie lango ir atsisukus, pamačiau Harį, rankose laikantį voką.
–      Taigi, kadangi mes abu sutvarkėme savo asmeninius reikalus – tu išlaikei teises, o aš vakar pasirašiau sutartį dėl buto pačiame Londono centre, nusprendžiau, jog mums reikia įgyvendinti ir vieną iš bendrų tikslų…

Mažytis sneak-peek į kitą dalį:

–      Eliza, man gali nemeluoti. Mano motiniška širdis jaučia, jog tarp jūsų su vyru žioji skylė. Sakiau tavo tėvui, kad nors Vladimiras ir geras žmogus, bet tai nereiškia, jog tu jį pamilsi ir būsi laiminga… Ar esi tikrai įsitikinusi ir nori visą likusį gyvenimą praleisti su juo?
Pirmą kartą girdėjau mamą taip nuoširdžiai kalbant. Žiūrėjau nuleidusi akis į kilimą, tačiau nieko nesakiau. Ji viską suprato teisingai…
–      Santuoka tebuvo spontaniškas prieglobsčio ieškojimas, kai išsiskyriau su Henriku, tesiilsi jis ramybėje. Tačiau negaliu skųstis – gyvenimas buvo geras.
–      Kodėl sakai, kad buvo? – staiga puodelį nuleido ji.

KONKURSAS

Gerai apsvarsčiusi įtarinėjimus, jog pagrindinis kūrinio „VĖL“ veikėjas – H. Styles, nusprendžiau palepinti 8 atidžiausias skaitytojas GIGANTIŠKAIS grupės One Direction filmo „Tai mesplakatais! Neabejoju, kad esat kūrybingos ir lakią vaizduotę turinčios asmenybės. Todėl kviečiu jus spėti, kuo baigsis mano knyga! Savo atsakymus rašykite čia, po straipsniu esančiuose komentaruose.


Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

– Ma

XVI

–      Pirmiausia ji pradėjo įkyriai klausinėti, kur aš praleidžiu visą dieną. Pasakiau, jog repetuoju, ieškau buto ir tada ji pradėjo šaukti, jog aš meluoju ir ji viską žino. Nesupratau, apie ką ji kalba, tačiau, kai ji pasakė, jog ne taip mane auklėjo, viskas tapo aišku.
–      Kaip tu viską supratai?
–      Aš dar kartą jos paklausiau, apie ką ji kalba, tada mama supanikavusi apkabino mane ir pradėjo klausinėti, ar mane smarkiai tvirkino, – pabaigęs sakinį nusijuokė Haris ir papurtė galvą. – Žinoma, pirmiausia aš pasakiau, jog nebesu vaikas ir suvokiu, kad yra seksas. Jai sunku suvokti, jog aš nebe tas mažas Haroldas, kad aštuoniolika tai ne aštuoneri ir aš pats priimu daugelį sprendimų. O tada paklausiau, ką ji tau prikalbėjo.
–      Taip iškart ir išdavei mane? Aš jai dar bandžiau teisintis… – susirūpinusi sumurmėjau.
–      Aš norėjau sužinoti, ką ji tau prikalbėjo, nes numaniau, kad tu man nieko nepasakosi. Mama tik vaizduoja labai valdingą ir bjaurią, iš tiesų, ji lengvai palaužiama ir silpnavalė, todėl viską man papasakojo. Kaip tavo sesuo ir jos draugė Darsė paskambino vieną rytą ir pranešė, jog aš keletą naktų praleidau pas tave bute.
–      O iš kur pati Darsė visa tai sužinojo? – susidomėjusi paklausiau.
–      Nežinau. To mama man nesakė, ji tik pridūrė, jog tai tęsiasi nuo pat pirmos dienos konservatorijoje.
–      Darsė… – giliai įkvėpiau. – Negaliu patikėti, kad ji mano sesuo…
–      Taigi… Paklausiau mamos, kodėl ji nepasikalbėjo su manimi apie tai, o kreipėsi tiesiai į tave. Ši atsakė, kad aš turbūt buvau paveiktas ar apsvaigintas ir nesuvokiau ką darau, – vėl sukrizeno Haris. – Neva tu suaugusi ir ištekėjusi moteris, todėl tu turi prisiimti atsakomybę.
–      Na, šioje pasakojimo dalyje yra tiesos. Tu nesi kaltas, kad ši situacija tokia sudėtinga.
–      Bet aš prisiimu lygiai tokią pat atsakomybę už mūsų santykius, kaip ir tu. Tarp mūsų nėra melo, aš žinau, kaip viskas yra: žinau, kad tu susituokusi, tačiau savo vyro nemyli, žinau, kad tu buvai su mano tėvu, kad apie tave yra visos jo dainos, žinau netgi tai, kaip pagamintą kiaušinį mėgsti… Nesvarbu, kad tu esi mano mamos metų, tu esi žmogus, kurį aš myliu ir kuris už manęs turi jaustis lyg už sienos. Tu tikrai nenusipelnei nešti šios naštos viena. Prisiekiu, ginsiu tave nuo visų, kurie kažką blogo pasakys apie mudviejų santykius.
–      Hari… – netekusi žado po jo pasakytų žodžių atsidusau. – Net nežinau, ką pasakyti. Atrodo, kad tu netikras, lyg sukurtas herojus. Tu kalbi taip įtikinamai ir užtikrintai, jog atimi iš manęs kalbėjimo dovaną. Niekada nemaniau, kad vaikinai dar sugeba taip mylėti…
–      Aš visus tuos metus laukiau šios akimirkos, kai nuoširdžiai mylėsiu ir būsiu su savo mylimąja. Nesvarbu, ką turėsiu ištverti, aš jaučiu, kad tai tikra ir teisinga.
Aš išsišiepiau, negalėdama patikėti, kad visi tie žodžiai yra man ir apie mane. Negalėjau apsakyti, kokia dėkinga buvau Hariui už tai, ką jis man suteikė, kiek stiprybės ir ryžto jis man įkvėpė, nežinojau, kaip galiu jam už tai atsilyginti…
–      Ačiū, Hari… Tu neįsivaizduoji, kaip po kiekvieno tavo žodžio mano širdis po truputį tirpsta iš laimės… Negalėjau net susapnuoti, kad būsiu tokia mylima.
–      Nedėkok už tai, ką jaučiu, kvailute, – nusijuokė Haris, apkabindamas mane per pečius. – Dėkok likimui, kad mus suvedė.
–      Papasakok, kaip baigėsi pokalbis su Liucija.
Haris vėl atsitraukė nuo manęs ir dėstė jųdviejų šiandieninį pokalbį.
–      Žinoma, gyniau tave sakydamas, jog aš lygiai toks pat suaugęs žmogus ir pats suvokiu, ką ir kodėl darau. Paaiškinau, kad mūsų santykiuose nėra nei vienos dėmelės, kad tu nei karto neišdavei savo vyro ir esi nuostabi moteris, su kuria man gera leisti laiką. Jai sunku buvo suvokti mano pasirinkimą bendrauti su tavimi… Galų gale ji pradėjo prikaišioti tėčio klaidas mano auklėjime, o su tuo aš visiškai nesutikau. Džiaugiuosi, kad jis išauklėjo mane tokiu tolerantišku žmogumi, tai jai ir pasakiau, o mama pasiuto iš pavydo, – šyptelėjo Haris. – Ji mano, kad pirmiausia atėmei jos vyrą, o dabar nori pasisavinti ir sūnų… Absurdas.
–      Tą ji sakė ir man…
–      Na, reziumė tokia, kad aš pareikalavau palikti tave ramybėje, nes tu nekalta dėl mano jausmų tau. Žinau, kad ji manęs klausys, didžiausia jos baimė – prarasti mane, todėl ji elgsis taip, kad netektų gyventi su sūnaus neapykanta.
–      Žiauroka… – papurčiau galvą. – Nenoriu, kad pyktumeisi su ja, nes aš jaučiuosi dėl viso to kalta.
–      Elizabeta, tu dėl nieko nekalta. Negaliu mamai liepti suvokti, jog nesu priverstas tavęs mylėti, tiesiog gamta taip sutvėrė žmogų – jis įsimyli ir tiek. Ir kodėl gi įsimylėjus negalima būti laimingu? Juk toks kiekvieno žmogaus gyvenimo tikslas – būti laimingu. O jei dėl to reikia pyktis su savo gimdytoja – tebūnie, aš manau, kad ji turėtų džiaugtis dėl to, kad radau laimę… Jei mama nesijaučia laiminga – nieko nepakeisiu. Dėl jos perdėto pavydo aš neketinu atsisakyti tavęs.
–      Kadangi tu su Liucija bendrauji ne taip artimai, kaip ji norėtų, jai atrodo, kad aš užimu jos vietą ir bandau atstoti tau motiną…
–      Ji pakankamai subrendusi suvokti, jog mamos niekada niekas neatstos, tad motinos tavyje aš neieškau. Suprantu, kaip jai sunku po tėčio mirties, po to, kai ji visą santuoką buvo tik antra moteris, bet jos laimė buvo tokia, o mano laimė – su tavimi ir aš dėl jos darysiu viską.
–      Vis tiek noriu, kad būtum kuo švelnesnis su ja, gerai? Aš įsivaizduoju, kokia ji prislėgta dėl Henriko, dabar dar ir tu nuo jos nusigręži… Būk geras sūnus ir skirk jai daugiau dėmesio, kad ji nesijaustų nemylima.
Haris nuleido galvą, o jo garbanos pakibo ore. Pasilenkiau prie jo veido ir praskleidusi garbanas dar kartą paklausiau, ar susitaikys su Liucija.
–      Jei ji pradės tave gerbti, aš su ja susitaikysiu. Bet kol ji grieš dantį ant tavęs ir kalbės neteisybę bei grasins, aš neketinu į ją net pažvelgti.
–      Na, Liuciją gal ir sustabdysi, tačiau dar yra Darsė, kurios taip lengvai neįbauginsi… Ji tikrai bjauri, kad ir kaip norėčiau tuo netikėti, bet ji tokia.
–      Būsime atsargesni nei buvome iki šiol, o tu pabandyk ją įtikinti, jog tarp mūsų viskas baigta, tuomet ji nustos persekiojusi tave…
–      Ji niekada nenustos… Visada buvau stebima pro Darsės padidinamąjį stiklą. Kiekvienas mano suklupimas buvo jos sužibėjimo valanda, kai ji galėjo pasakyti, jog yra geresnė už mane. Jai atrodo, kad su manimi reikia konkuruoti dėl tėvų dėmesio, dėl pripažinimo, dėl bet kokio menkniekio. Man iš tiesų visa tai juokinga… Niekada nereikalavau tėvų dėmesio, jie patys dėjo į mane visas savo viltis, apleisdami Darsę.
–      O dabar, netgi gyvendama su jais, ji vis dar konkuruoja su tavimi dėl jų dėmesio… Vargšė, – nusijuokė Haris. – Kažkoks nepilnavertiškumo kompleksas. Bet čia jau tėvų klaida, ne tavo, todėl ji turėtų pykti ne ant tavęs, o ant jų.
–      Deja… Darsei jau keturiasdešimt penkeri, tačiau ji vis dar jaučiasi lyg paauglė ir elgiasi taip, lyg reikėtų įtikti tėvams. Ji jau turėtų galvoti apie savo šeimą, apie savo Rupertą, apie vaikus…
–      Galiu paklausti kai ko asmeniško? – kukliai nutraukė mano kalbą jis.
–      Žinoma, – nusijuokiau. – Neturiu nuo tavęs ką slėpti!
Haris dar šiek tiek patylėjo, o tada atsikrenkštęs paklausė:
–      O kodėl tu neturi vaikų?
Nesitikėjau tokio klausimo iš jo, tačiau teko pripažinti, jog aš, keturiasdešimties sulaukusi moteris, tradicinėje visuomenėje turėčiau sūpuoti jau ne vieną vaiką… Patylėjusi apsvarsčiau, kuri iš priežasčių yra svarbiausia, kad netektų vardinti daugelio, tačiau Haris intensyviai žiūrėjo į mane, todėl tuoj pat atsakiau:
–      Pirmiausia, dėl karjeros. Retai balerinos grįžta į sceną po to, kai susilaukia vaikų… Na, o kitas dalykas, juk neturėjau su kuo susilaukti vaikų.
–      Kaip tai neturėjai? Juk esi susituokusi jau dvidešimt metų… – sarkastiškai tarė Haris.
–      Juk pirmiausia sekė karjera, Vladimiras buvo mano vyras tik todėl, kad visada buvo šalia. Apie vaikus niekada nekalbėjome, o seksas su juo buvo tik pareiga.
–      Gerai, užteks. Nenoriu girdėti pasakojimų, ką tu veikei su juo. Net negaliu pagalvoti apie faktą, jog kažkas kitas tave lietė… – nusipurtė Haris.
Nubraukiau garbanas nuo jo kaktos ir paglosčiusi galvą tariau:
–      Tik nesakyk, jog esi pavydus.
Jis palinksėjo galva, o aš pridūriau:
–      Mes tave išauklėsime.
Haris atsisuko jau su šypsena veide ir nukreipė temą:
–      Juk šiandien tavo gimtadienis, Elizabeta. Atleisk, neturiu dovanos, nespėjau nieko nupirkti, nes tik šiandien sužinojau, jog vis dėlto tu melavai apie tai, jog visada žiūrėjai į mane kaip į mano tėtį. Bet žinok, aš tave mylėsiu labiau nei jis…
–      Pati didžiausia dovana man esi tu, – prisiglaudžiau prie jo peties ir paėmiau už rankos. – Tai pats geriausias gimtadienis, nes turiu tave.
–      Eime, bent jau pagaminsiu tau skaniausių blynų, nes atrodai truputį numetusi svorio, – keldamas mane nuo sofos pakomentavo Haris.
–      Negalėjau žengti žingsnio į virtuvę…
–      Kodėl? – vesdamasis mane už rankos virtuvės link paklausė vaikinas.
–      Nes viskas priminė tave. Man labai tavęs trūko, Hari, – apkabinusi jo ranką suinkščiau.
–      Tos moterys… – nusijuokė jis. – Jei tik kas negerai – iškart nebevalgo. Aš tave pamaitinsiu, kad bent jau atgautum savo žandukus.
Jis sugnybė mano skruostus ir švelniai timptelėjo. Virtuvėje ir vėl buvo jauku, pasigaminome žalios arbatos, padėjau arba kaip tik trukdžiau Hariui kepti fantastiško skonio ir storio blynus, prisižaidėme su miltais ir pavakarieniavome lyg tikra šeima. Akimirkai nutilus, Haris paprašė papasakoti, kaip susipažinau su Vladimiru, mat jis norėjo žinoti mano istoriją po to, kai išsiskyriau su Henriku. Stengiausi kalbėti trumpais, aiškiais ir konkrečiais sakiniais, nes būnant su Hariu, mažiausiai norėjau kalbėti ir galvoti apie Vladimirą.
–      Aš negaliu sakyti, kad jis buvo blogas žmogus, juk jis man padėjo įsikurti, priėmė po savo stogu. Tai nebuvo mano sprendimas – tėtis jį puikiai pažinojo, todėl norėjo, kad studijų metais gyvenčiau pas patikimą žmogų. Iš pradžių viskas buvo tobula, jis mane vežiojo po įvairias parodas, renginius, pažindino mane su įtakingais žmonėmis, padėjo kilti karjeros laiptais, tačiau vos tik sulaukęs teigiamo atsakymo į siūlymą tuoktis, jis persimainė: tapo valdingas, mažai laiko praleisdavo su manimi, persekiojo…
–      Kaip tai persekiojo?
–      Na, kadangi daug keliavau, jis buvo nusamdęs keletą detektyvų, kad šie sektų mane kitose šalyse. Norėjo įsitikinti, ar aš jo neapgaudinėju.
–      O kaip gi jis pats?
–      Na, juk jis vyras, Hari… Jo luomo vyrai gali sau leisti viską – meilužes, narkotikus, detektyvus, tarnus, tačiau tik vieną žmoną, kuri turėjo būti ištikima kaip šuo, graži kaip lėlė ir patikli kaip vaikas. Patikli aš nebuvau, tiesiog man buvo visiškai nusispjauti, ką jis veikia, kol nebūna namuose. Visi jo pažįstami ir visa aplinka buvo tokia, todėl niekas į nieką nekreipė dėmesio.
–      Ta prasme, visų žmonos žinojo, jog jie turi meilužes?
–      Žinoma!
–      Tai kodėl nesiskyrė? – kišdamas didžiulį gabalą blyno nustebo jis.
–      O kas iš to? Išsiskyrusios jos būtų praradusios viską – vaikus, karjerą, pinigus, namus – jos neturėtų nieko. Vyrai paliktų jas basas. Keletas mano pažįstamų bandė skirtis, tačiau bijojo prarasti vaikus, kitos bijojo būti nužudytos, toks tas gyvenimas… Todėl labai bijau dėl mūsų, Hari, – paėmusi jo delną, kuris laikė puodelio ąsą, sudejavau. – Bijau, kad jam sužinojus apie tave, iškils grėsmė tavo gyvybei. Nei už ką sau neatleisčiau, jei jis tau ką nors padarytų.
–      Čia ne Maskva, brangioji, – spustelėjo mano delną vaikinas. – Čia skirtis ir gyventi šeimoje iš meilės, o ne baimės, normalu. Ir aš pasistengsiu surasti tokį advokatą, kuris būtų pažįstamas su mafijos situacija Rusijoje.
Nusijuokiau dėl Hario pasityčiojimo ir valgiau toliau.
–      Tai tu irgi bandei skirtis ir jis tau grasino? – gurkštelėjęs arbatos paklausė jis.
–      Na, aš buvau jam užsiminusi apie tai keletą kartų, tačiau jo atsakymas buvo aiškus ir be grasinimų…
–      Kaip tai? Jis tave nuskriaudė? – rimtai sutrikęs padėjo šakutę Haris.
–      Toks ir nuskriaudimas. Jis mane dažnai paveikdavo psichologiškai, nors esu kelis kartus gavusi ir per veidą.
–      Idiotas! – susinervinęs užriko vaikinas. – Turi visa tai papasakoti advokatui ir jis tuoj pat jus išskirs, net neprašęs to idioto sutikimo! Ar dažnai jis tave mušdavo?
–      Hari, nurimk, tai nebuvo mušimas ar kažkoks savaitinis ritualas… Tiesiog aš buvau su juo šalta ir, kai jis bandydavo prie manęs prisigretinti, aš atkirsdavau, jog nemyliu jo ir man atsibodo vaidinti puikią šeimą. Vis primindavau jam apie jo meilužes, apie tai, jog mes nebūname kartu, todėl aš noriu būti laisva. O Volodia beprotiškai pavydus, jis iškart galvodavo, jog aš turiu meilužį ir prisiekdavo, kad niekada neleis man būti su kuo nors kitu.
–      Nepyk, bet dar kartą pasakysiu, kad jis idiotas, – nustojęs valgyti mano pasakojimo klausėsi Haris.
–      Nepykstu, – nusijuokiau. – Nežinau, galbūt tas perdėtas pavydas, valdžia ir psichologinis smurtas buvo jo meilės išraiška.
–      Nesąmonė, meilė ne tokia! Jis tiesiog tave laikė kaip savo trofėjų, kad galėtų pasididžiuoti prieš draugus. Čia kaip smėlio dėžėje – kuris atsineš naujesnį žaisliuką… O tu dar sakai, jog tai suaugusiųjų pasaulis. Jie net nesuvokia, kas yra meilė, nesupranta, koks tai puikus jausmas!
Paglosčiusi jo skruostą pratęsiau:
–      Tavo metų ir man meilė atrodė lyg važinėjimas per kalniukus – taip jaudina ir kutena, bet laikui bėgant jausmas pasikeičia į prisirišimą.
–      Taip yra todėl, kad tu nebuvai su tuo, kurį mylėjai! O būnant kartu ir kartu važinėjant per tuos kalniukus, meilė niekada nesibaigia.
–      Tu toks romantikas, Hari… Ir toks mielas. Tikrai nemaniau, kad po Henriko aš dar sugebėsiu jausti tą jaudulį širdyje. Vien žiūrint į tave man norisi klykti iš laimės arba verkti iš džiaugsmo. Ką jau kalbėti apie tavo apkabinimą…
Haris staigiai čiupo mane nuo kėdės ir suspaudęs glėbyje ėmė smarkiai daug kartų bučiuoti į kaklą. Jo bučiniai kuteno, todėl muisčiausi kaip įmanydama ir juokiausi iš visų plaučių. Staiga išgirdome skambutį. Haris paleido mane ir išsitraukė iš kišenės mobilųjį telefoną.
–      Mama… – numykė jis ir nuleido ranką.
–      Atsiliepk ir pasakyk, kad tuoj grįši.
Vaikinas pažiūrėjo į mane, lyg klausdamas, ar tikrai, ir atsiliepė.
–      Sveika. Niekis, aš tuoj grįšiu, pasikalbėsime. Gerai, mama, nepergyvenk.
Žiūrėjau išpūtusi akis ir sunėrusi pirštus meldžiau, kad ji nesuprastų, jog Haris pas mane. Jis greitai padėjo telefoną ant stalo ir paklausė rodydamas į indus:
–      Susitvarkysi? Turiu važiuoti, ji sakė, kad nori atsiprašyti ir pasikalbėti be isterijų.
–      Žinoma, susitvarkysiu. Važiuok ir susitaikyk su ja.
–      Jei savo seseriai sakysi, jog nutraukei su manimi santykius, galbūt ir mamai taip pasakyti. Sakysiu, kad buvau pas tave pasikalbėti, bet tu išvarei mane, nes nenori matyti ir ji manys, jog tave įbaugino. Gerai?
–      Genialu, Hari, – suplojau rankomis.
–      Gerai, tuomet važiuoju namo, atleisk, kad palieku tave per gimtadienį… – nusiminęs žvilgtelėjo jis.
–      Tu visada esi su manimi, dabar svarbiausia būti atsargiems! – skubinau jį, paimdama ant kitos kėdės pakabintą švarką.
–      Tiesa, o tu šiandien gavai gėlių? – paėmęs jį iš manęs, eidamas paklausė Haris.
–      Gavau… – neužtikrintai ištariau. – Jos nuo tavęs?
Vaikinas atsisėdo ant mažos dekoratyvinės sofutės koridoriuje, kad apsiautų batus ir kilstelėjęs galvą atsakė:
–      Kad ir kaip pykau ant tavęs, negalėjau nepasveikinti. Tada dar nebuvau pasikalbėjęs su mama, bet širdis neleido taip pasielgti ir neįteikti gėlių. Patiko?
–      Tai kodėl nebuvo jokio raštelio ar kortelės? – pasidomėjau.
–      Na, juk aš buvau įsižeidęs… – apsiavęs striktelėjo Haris ir pasikėlė džinsus.
Nusijuokiau pamačiusi jo žaismingą žvigsnį ir padėkojau už gėles.
–      Dovaną įteiksiu, kai abu nuspręsime, kur norime vykti, gerai? – vilkdamasis švarką paklausė jis.
–      Nereikia, Hari. Tikrai… Tik sugėdinsi mane savo dovanomis…
Vaikinas žvilgtelėjo į milžinišką veidrodį, atsisuko į mane ir išskėtė rankas.
–      Padovanočiau tau visą pasaulį, jei tik galėčiau, – priėjęs ir priglaudęs mane prie savęs sušnibždėjo Haris.
Kurį laiką stovėjome įsikniaubę vienas į kitą ir tylėjome. Jaučiau, kaip ritmingai plaka mūsų širdys, alsavimas buvo vienodas ir atrodė, kad mes vienas ir tas pats žmogus.
–      Dar niekada taip nenorėjau nepaleisti žmogaus, – nusijuokiau uosdama Hario kvepalus.
Haris atsitraukė, suėmė mane už kaklo ir svajingai žiūrėdamas tarė:
–      Paskambinsiu, kai tik pakalbėsiu su mama. Myliu tave.
–      Ir aš tave myliu, Hari, – atsakiau prieš aistringą atsisveikinimo bučinį.
Jam išėjus sustingau prieš veidrodį susiėmusi už galvos.
–      Elizabeta, tu tikrai išprotėjai. Jis tobulas, tiesiog… Tobulas.
Skrajojau bute lyg su sparnais! Tvarkiausi galvodama apie tai, kokia laiminga esu ir kad niekas neatims iš manęs Hario. Buvau pasiruošusi nagais ir dantimis ginti savo santykius, kurie atrodė kaip mažas giedro dangaus plyšelis apniukusiame mano gyvenimo danguje. Norėjosi, kad tas plyšelis vis skleistųsi, didėtų ir išsklaidytų debesis. Tikėjau, kad su Hariu galiu būti tokia laiminga, jog visi dalykai tiesiog patys ims ir išsispręs. Nebijojau rizikuoti savo santuoka, savo pinigais, savo šeima, bijojau tik netekti Hario.

Sutvarkiusi virtuvę, išsimaudžiau ir nekantriai laukiau Hario skambučio, nors ir buvo vėloka. Žinojau, kad jei jis pažadėjo – tikrai paskambins. Beveik sniūduriuodama lovoje su knyga rankose, išgirdau telefono vibravimą.
–      Klausau.
–      Dar nemiegi? – paklausė pakimęs balsas.
–      Ne, laukiau tavo skambučio. Kaip sekėsi?
–      Viskas gerai, – kiek tyliau atsakė Haris. – Suvaidinau labai nusiminusį, pasakiau, jog tu atėjai į protą ir suvokei negalinti būti su tokiu jaunu bernioku.
–      Ir ką Liucija į tai? – susidomėjusi padėjau knygą ant staliuko ir pasitvarkiau pagalvę.
–      Na, ji džiaugėsi, kad jūsų pokalbis atvėrė tau akis, guodė, kad aš tikrai susirasiu geresnę ir jaunesnę merginą. Daugiau nieko blogo apie tave nesakė, nes aš prašiau tik gražiai atsiliepti apie moterį, kuri man buvo labai maloni. Žodžiu, ji viskuo patikėjo.
Aš kukliai nusijuokiau, tačiau giliai širdyje galbūt ir būčiau norėjusi atsispirti jausmams.
–      Puiku. Dabar turime sugalvoti, ką daryti toliau…
–      Toliau tu skirsiesi ir mes pradėsime gyvenimą kartu, – nors ir nemačiau, jaučiau, kaip Haris nusišypsojo savo velniuko šypsena.
–      Dar daug pragaro iki tol teks praeiti…
–      Jeigu su tavimi, tai man pragaras bus kaip rojus.
–      Ir vėl tu, Hari… – šyptelėjau susigėdusi. – Baik kalbėti lyg cituodamas Šekspyrą.
Išgirdau jo žemo tembro juoką ir nusijuokiau pati.
–      Tu verti mane kalbėti taip, nieko negaliu padaryti, – teisinosi Haris. – Per tą savaitę kai nebuvome kartu, parašiau dar vieną dainą.
–      Turbūt ši bus žiauri…
–      Ne, kažkodėl giliai širdyje aš norėjau tikėti, jog tu meluoji man, tačiau pasirinkai per daug skaudinantį melą…
–      Kokį? – pasidomėjau.
–      Palyginai mane su tėčiu. Kol nesutikau tavęs, manęs lyginimas su juo man skambėjo lyg didžiausias pagyrimas, bet kai mus lygini tu – tai skaudina.
–      O ne… Kodėl taip sakai? Aš jūsų nelyginu, tiesiog tu man jį primeni, juk esi panašus…
–      Bet aš esu Haris, ne Henrikas. Aš jo sūnus, esu panašus į jį, tačiau aš Haris. Nenoriu, kad žiūrėtum į mane pro tėčio prizmę, lyg mes būtume tas pats asmuo. Mes esame skirtingi žmonės, galbūt su panašia pasaulėžiūra, tačiau aš mokausi iš jo klaidų, esu daug stipresnis ir atkaklesnis, nei jis.
–      Žinau, kad tu Haris ir žinau, kad tu esi kitoks… Atleisk, jei priverčiau pasijusti nejaukiai nuolat lygindama tave su Henriku.
–      Turi paleisti praeitį ir gyventi dabartimi. Dabar esu aš, o jis buvo praeityje… Noriu, kad būtum su manimi, nes aš Haris, ne dėl to, kad esu panašus į Henrį, – liūdnokai, tačiau ryžtingai sukalbėjo jis.
–      Iš pradžių maniau, jog esu su tavimi, nes tu man primeni jį, bet ilgainiui aš supratau, kad tu visiškai kitoks ir kad aš pamilau Harį, kuris tiesiog turi bendrų bruožų su Henriu.
–      Dėl visa ko, noriu kad rytoj nuvažiuotume prie tėčio kapo. Kartu, gerai? – paprašė Haris.
Šiek tiek sutrikau, nes atrodė, jog turėsiu akis į akį susitikti su Henriku ir pripažinti, kad į jo vietą stojo jo vienintelis sūnus. Mano širdį pavergė ne kas kitas, o jo atžala, kuri yra lyg du vandens lašai panaši į jį patį…
–      Galime? – dar kartą pakartojo klausimą Haris.
–      Taip, – dvejonės kupinu balsu atsakiau, tačiau žinojau, jog su praeitimi atsisveikinti reikia. Aš privalėjau įrodyti Hariui ir sau, kad mano jausmai yra tikri. – Gerai, rytoj kartu nueisime prie Henriko kapo.
–      Parašysiu rytoj, nes nežinau, ar vyksiu į pamokas, su vaikinais turime reikalų mieste.
–      Puiku, lauksiu… – ramiai atsakiau.
–      Daug bučkių, – išgirdau bučinių garsus kitame ragelio gale ir nusijuokiau.
–      Ir tau, – atsakiau jam tuo pačiu.
–      Labanakt, Elizabeta, – nustojęs bučiuoti telefoną atsisveikino Haris.
–      Labanakt, Haroldai.
–      Kaip žiauriai nuskambėjo, – nusijuokė jis.
–      Nieko negaliu padaryti, deja, toks žiaurus yra tavo vardas, – pritariau jam juoku.
–      Haroldu galėsi mane vadinti po dvidešimties ar trisdešimties metų.
–      Gerai, miegokime, Hari…
Padėjusi telefoną ant stalelio dar kurį laiką galvojau apie paskutinį Hario sakinį. Būnant su juo aš tiesiog pamiršau, jog egzistuoja ateitis, laikas buvo tiesiog sustojęs ir atrodė, kad visada bus taip, kaip yra dabar. Neskaičiavau dienų, negalvojau, kas bus po metų ar po dešimties, juolab po dvidešimties. Negalvojau, ar tada dar būsiu su Hariu, kokie bus mūsų santykiai, ar būsiu išsiskyrusi su Vladimiru, o gal gyvensiu priespaudoje kaip ligi šiol, kaip į mano jausmus reaguos sužinoję tėvai, ką kalbės pažįstami, kaip aš atrodysiu, kaip atrodys Haris – laikas visiškai nebeegzistavo. Viskas buvo čia ir dabar, o ateitis atrodė lyg kažkoks neįmanomas dalykas. Gulėjau ir snūduriavau, kol mintys visiškai išsijungė.

Viskas prasidėjo iš naujo – slapti pasimatymai, slaptos išvykos, slapti bučiniai ir tas nenupasakojamas jaudulys, kai darai kažką neleidžiamo su žmogumi, kuris visapusiškai tave supranta ir dėl tavęs stengiasi. Šįkart turėjome būti itin apdairūs kiekviename žingsnyje… Jaučiau, jog tai dar ne pabaiga.
–      Atvažiuosiu apie devynias, kad būtų šiek tie sutemę, – paskambinęs dėstė Haris.
–      Gal geriau nevažiuok pas mane, susitikime prie kapinių devintą, – atsikalbinėjau.
–      Kodėl neatvažiuoti?
–      Nežinau, kažkodėl bijau kiekvieno žmogaus, kuris mus pamato kartu…
–      Nekvailiok, tavo naujuose namuose buvau tik aš, todėl kaimynai ir apsauginiai galvoja, jog aš tavo draugas, tad nėra dėl ko baimintis.
Nors ir dvejojau, bet leidausi paimama iš namų. Prieš devintą valandą neramiai sukau ratus svetainėje vis dar galvodama, jog važiuosiu pas Henriką. Žinau, kad jo nebėra, tačiau jo kapas… Atėjęs prie jo kalbi kaip su gyvu žmogumi. Jis tave girdi, tačiau nieko nesako, nebegali nieko pasakyti… Nebegali tavęs teisti ar pamokyti, prie mirusiojo kapo tu tiesiog pats nusprendi, save teisti ar sau atleisti. Tereikia prieiti ir pasikalbėti su mirusiuoju taip, lyg jis būtų šalia tavęs. To aš labiausiai ir bijojau… Susitikti su Henriu, pasakyti jam visą tiesą, tačiau nesulaukti jo nuomonės. Henrikas vienintelis mane suprato per tuos ketverius metus, kol buvome drauge, jis išklausydavo ir visada pasakydavo, ką apie tai mano, o aš paisydavau jo nuomonės, iki kol teko išvykti. Todėl dabar norėjau sužinoti jo nuomonę, norėjau paklausti, ką man daryti, kaip elgtis su savo jausmais, bet žinojau, kad tik atsitrenksiu į tylą ir pati turėsiu priimti lemiamus sprendimus.
Dalį kelionės tylėjau, nes bandžiau mintyse sudėlioti kalbą, kurią išdėstysiu Herniui, tačiau viskas galvoje tiesiog virė. Haris, pastebėjęs mano rimtį, atsisukęs paklausė:
–      Gerai jautiesi?
–      Nežinau, Hari, tai tiesiog keista… Važiuoti su tavimi prie Henriko kapo…
–      Keista, kad su manimi, ar keista, kad prie jo kapo?
–      Ir tai, ir tai…
–      O tu buvai ten?
–      Buvau. Dukart, – iškėlusi du pirštus atsakiau.
–      Kada buvai?
–      Pirmą kartą buvau per mirties metines, kai mes pirmą kartą susitikome. O kitą kartą, kai pasiūlei man susitikti šeštadienio vakarą… – susigėdusi nuleidau akis ir žvelgiau į savo kelius.
–      Rimtai? Kodėl tada ėjai? – nustebęs megztą kepurę pasitvarkė Haris ir žibančiomis akimis žvelgė tai į mane, tai į kelią.
–      Henris buvo vienintelis mano tikras draugas, todėl jo žodis ir pritarimas man visada rūpėjo labiau, nei kitų. Nežinau kodėl, tačiau kojos pačios mane atvedė prie jo kapo, nes buvau sutrikusi dėl tavo pasiūlymo ir nežinojau, priimti jį ar ne, – pasakodama žiūrėjau tiesiai į Hario profilį. – Atėjau prie kapo ir paprašiau atsiųsti ženklą, kaip turėčiau elgtis. Buvo naivu ir patiklu, lyg per romantinius filmus. Tikėjausi kažko panašaus į staigų lietų ar vėjo gūsį.
Haris ėmė juoktis ir papurtė galvą:
–      Tu nereali…
–      Na, juk tikėtis nedraudžiama, – atsakiau jam su šypsena veide.
–      Ir ko sulaukei? – vis dar meiliai šypsodamasis paklausė vaikinas.
–      Lietus ir taip lijo, o vėjo gūsis, deja, prapūtė pro šalį…
–      Tai jei būtų pradėję lyti, tai reiškia, kad gauni tėčio leidimą su manimi susitikti? – vis dar juokėsi Haris.
–      Baik tyčiotis! Tada tai neatrodė taip juokinga, – rimtai tariau.
–      Tai koks gi ženklas pasirodė, kad tu vis dėlto atėjai? – kiek nurimęs pasidomėjo jis.
–      Grįžus namo, mama man davė kinišką sausainį, kuriame būna palinkėjimai arba prasmingi žodžiai, na, žinai…
Haris palinksėjo galva ir pridūrė:
–      Ir ką ten perskaitei?
–      Perskaičiau, jog daugiausiai energijos išeikvoja bandymas pakeisti tai, ką Dievas taip kruopščiai sukūrė, kažkas panašaus…
–      Oho, čia rimti žodžiai. Ir tada nusprendei, jog Dievas kruopščiai sukūrė mūsų susitikimą? – susidomėjęs paklausė Haris.
–      Tiesiog pagalvojau, kad surizikuosiu ir pažiūrėsiu, ką Dievas man yra paruošęs, – šyptelėjusi kilstelėjau pečiais.
–      Ačiū tau, kiniškas sausaini, už šią nuostabią ir pamišusią moterį, kurią man atsiuntei! – sudėjęs delnus į viršų žvilgtelėjo vaikinas.
Abu skambiai nusijuokėme ir visiškai nebeatrodė, jog važiuoju į kapines prie savo mirusio mylimojo kapo. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl taip mylėjau Harį – jis neleisdavo man krimstis, neleido blogoms emocijoms įaugti į mano vidų ir po truputį naikinti tai, kas gera, jis visad nuteikdavo optimistiškai ir leisdavo pamatyti tai, kas gražu ir ką reikia vertinti. Sustojus prie kapinių, Haris išjungė variklį ir atsisukęs paklausė:
–      Pasiruošusi?

Mažytis sneak-peek į kitą dalį:

–      Jie manimi didžiuojasi todėl, kad aš gyvenu savo gyvenimą, Darse. Didžiuotųsi ir tavimi, jei tai darytum ir tu.
Sesuo susinervinusi ėmė giliai kvėpuoti ir svarstė, kaip man atsikirsti, tačiau į pokalbį įsiterpė Rupertas:
–      Didžiuotųsi… Kad tu žinotum, Liz…
Jis nusijuokė ir atsigėrė viskio.
–      Ką žinočiau? – atsisukusi paklausiau.
–      Rupertai? – piktai į vyrą dirstelėjusi nutildė jį Darsė.
Pažvelgiau į ją, tada vėl į Rupertą, o šis žiūrėjo lyg mietą prarijęs į savo žmoną išsigandusiomis akimis.

KONKURSAS

Gerai apsvarsčiusi įtarinėjimus, jog pagrindinis kūrinio „VĖL“ veikėjas – H. Styles, nusprendžiau palepinti 8 atidžiausias skaitytojas GIGANTIŠKAIS grupės One Direction filmo „Tai mesplakatais! Neabejoju, kad esat kūrybingos ir lakią vaizduotę turinčios asmenybės. Todėl kviečiu jus spėti, kuo baigsis mano knyga! Savo atsakymus rašykite čia, po straipsniu esančiuose komentaruose.

 


Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

– Ma

XV

Jis dar kelias sekundes žvelgė į mane, kol akyse sublizgo ašaros. Apsisukęs nulėkė prie durų, tvirtai jas atidarė ir neatsigręždamas trenkė jomis. Akimirksniu puoliau verkti susiėmusi už burnos, kad nepradėčiau kūkčioti balsu. Širdis apšalo ir atrodė, jog nustojo plakusi, kai jis išėjo… Negalėjau patikėti, jog išdrįsau mylimam žmogui pasakyti tokius dalykus. Mūsų santykiai man buvo reikšmingiausias dalykas gyvenime, o aš žiūrėdama į akis jam išrėžiau, jog man jie nesvarbūs… Žinojau, kad dabar jis manęs nekęs, tačiau privalėjau taip pasielgti.

Visą dieną vaikščiojau lyg praradusi norą gyventi, po darbo grįžau namo ir prisiminiau kiekvieną akimirką, praleistą su Hariu. Jo juoko buvo pilni mano namai, viskas kvepėjo juo, o, radusi savo spintoje jo pakabintą megztinį, nusinešiau jį į miegamąjį, atsiguliau ir įsikniaubusi verkiau, kol nebeturėjau jėgų. Haris buvo mano gyvenimas… Nors ir sunkus, tačiau mane jis džiugino, teikė stiprybės, o dabar jaučiausi pažiedžiama ir silpna. Dvi dienas vargiai valgiau, nes maisto gaminimas man kėlė prisiminimus apie Harį, gulėdavau lovoje ir nuolatos galvojau apie jį. Kad ir kaip jis manęs dabar nekęstų, aš jį mylėsiu. Ir turbūt dar labiau, nei iki šiol… Nežinojau, ko griebtis, visos mintys sukosi tik apie jį, apie jo skausmą, apie tai, jog be jo man darosi sunku kvėpuoti, be jo aš nenoriu rytais pabusti, nenoriu šokti, nenoriu valgyti, nenoriu eiti į darbą, nenoriu matyti žmonių, nenoriu stengtis, nenoriu nieko… Tačiau aš buvau „per didelė“ kentėti ir verkšlenti dėl meilės, privalėjau būti stipri, o ypač tokia atrodyti prieš Harį.

Artėjant repeticijos valandai, svarsčiau, ar jis pasirodys, ar ne. Nekantriai žvelgiau į kaskart atsidarančias salės duris, kol rinkosi merginos, tačiau jis vis nesirodė… Susirinkus visoms mokinėms, paliepiau joms daryti tempimo pratimus. Po dešimties minučių viena iš jų garsiai paklausė:
–      O Hario šiandien nebus?
–      Nežinau. Kol kas atlikite tempimo pratimus, tuoj pradėsime repeticiją, – atsakiau sėdėdama prie stalo ir apsimesdama, jog esu labai užsiėmusi.
–      Aš galiu parašyti jam žinutę. Paklausiu, ar šiandien ateis, – eidama savo daiktų link tarė ji.
–      Nereikia. Aš jau čia, – pasigirdo žemas britiško akcento atsakymas ir durų trinktelėjimas.
Plaukai ant mano rankų pasišiaušė ir aš staigiai pakilau nuo kėdės. Haris ėjo tiesiai prie pianino ir net nepasisveikinęs su manimi atsisėdo. Žiūrėjau į jį lygiai taip, kaip ir anksčiau, nes buvau beprotiškai jo pasiilgusi. Pasitvarkęs plaukus vaikinas nusimetė švarką ant suolelio prie pianino. Aš vis dar sustingusi žvelgiau į jį, kol supratau, kaip smarkiai jis ant manęs pyksta, jei net neatsisuka.
–      Gerai, galime pradėti repeticiją. Stokite į vietas, merginos.
Stengiausi nežiūrėti į Hario pusę, nors keletą kartų buvau atsisukusi, bandydama pagauti jo žvilgsnį, tačiau vaikinas lyg robotas be emocijų spaudė klavišus, nepakeldamas nuo jų akių. Dėl to man buvo dar liūdniau, nors ir suvokiau, jog pati nusprendžiau taip pasielgti. Pasibaigus repeticijos laikui, merginos, gaudydamos kvapą, ramstėsi prie veidrodžių ir suoliukų.
–      Puiku, šaunuolės! – pagyriau jas plodama.
Merginos pradėjo rengtis, o aš pasisukau eiti savo stalo link. Žvilgtelėjau į Harį, kuris uždarė pianiną ir pasiėmęs savo švarką be žodžių išėjo iš salės. Kažkuri iš mokinių dar atsisveikino su juo, tačiau vaikinas nesulėtino tempo ir dingo už durų. Likusi viena salėje susiėmiau už galvos ir meldžiau Dievo:
–      Leisk man atsikratyti minčių apie Harį, palengvink mano dalią, Dieve… Juk aš pasielgiau teisingai, atsisakiau uždraustos meilės, padėk man išgyventi tą skausmą…

Džiaugiausi, jog tai paskutinė darbo diena ir man nebereikės slėpti savo širdgėlos po laimingo žmogaus kauke. Savaitgalį nieko kito nesinorėjo, tik pabėgti nuo minčių ir nustoti galvoti apie Harį. Deja, tai buvo tiesiog neįmanoma! Išėjusi į parką visur mačiau jį, eidama į parduotuvę mačiau jį, jaučiau, kad jis yra šalia… Krausčiausi iš proto, bandydama kiekviename žmoguje pamatyti Harį… Grįžusi namo sėdėjau ir žiūrėjau į naktinį Primrouzą, vis dar verkdama ir nebematydama jokių ateities planų. Nebenorėjau vairuoti, nes be Hario pagalbos ir tikėjimo man tai atrodė neįmanoma, nebenorėjau gaminti, nes be jo draugijos maistas buvo nebeskanus, nebeieškojau pastato savo šokių studijai, nes nežinojau, kiek dar ištversiu čia, Londone, kai negaliu būti su tuo, kuris man reiškė viską… Vakare paskambinusi mama prigavo mane pačiu netinkamiausiu metu, kai aš įsikniaubusi į pledą kūkčiojau fotelyje pasiėmusi telefoną ir skaitydama senas Hario žinutes.
–      Eliza, tu verki ar sloguoji? – išgirdusi šniurbčiojančią nosį paklausė ji.
–      Truputėlį peršalau, viskas gerai, – sumelavau.
–      Ar turi vaistų? Išgerk arbatos su medumi, kaip mat praeis sloga.
–      Gerai, mama, būtinai, – atšoviau net neįsiklausydama į jos kalbas.
–      Ar rytoj atvyksi pas mus? Troškinsime lašišą.
Kiekvieną sekmadienį vykdavau į rančą, tačiau šįkart aš nebegalėjau susitaikyti su Darsės poelgiu ir nebenorėjau jos matyti niekada gyvenime. Kad ir kaip mylėjau tėvus ir norėjau praleisti su jais bent jau vieną popietę per savaitę, mano skausmas ir nusivylimas seserimi neleido man žengti į jos teritoriją. Aš bijojau Darsės ir tuo pačiu pykau dėl to, kad ji turėjo būti mano geriausia draugė, tačiau ji nekentė manęs netgi ne dėl mano padarytos vaikystės klaidos.
–      Ne, mama, rytoj neatvyksiu, atleisk. Sloguoju, nenoriu nešioti bacilų ir susirgti rimčiau.
–      Kaip gaila, juk buvo tokia graži tradicija… Bet tikiuosi, kad trečiadienį vis tiek atvažiuosi pas mus pavakarieniauti, – liūdnoku balsu tarė mama.
–      O kas bus trečiadienį? – suraukusi kaktą pasidomėjau.
–      Juk tavo gimtadienis, Eliza! – nustebusi šūktelėjo ji. – Nors ir nenorėjai didžiulės šventės, bet negali savo gimtadienio praleisti viena tame milžiniškame bute, turi pabūti su šeima. Atvyks dėdė Filipas su Rozmari.
Per savo sielvartą dėl Hario buvau visiškai pamiršusi apie savo gimtadienį ir pasidarė dar sunkiau apie jį galvoti, kai turėjome tiek planų…
–      Mama, žinai, kaip nemėgstu gimtadienių. Nereikėjo kviesti dėdės Filipo, aš nežinau, ar turėsiu laiko vakarienei…
–      Žinau žinau, dukra, bet mes visi tavęs labai lauksime, nenoriu, kad būtum viena. Galbūt Vladimiras planuoja atvykti pasveikinti tave?
–      Nežinau, – greitai atšoviau. – Gerai, pasistengsiu atvykti.
Padėjusi ragelį pradėjau verkti dar smarkiau. Gimtadienio proga planavome su Hariu išvykti savaitgaliui prie jūros ir išsinuomavę namuką ant kranto, visą laiką žiūrėti į tolį ir svajoti. Tokiomis silpnumo akimirkomis visą tą laiką nuo tada, kai primelavau Hariui, norėjau paimti telefoną ir paskambinusi pasakyti, jog myliu jį ir neįsivaizduoju, kaip be jo gyventi. Tačiau turėjau būti brandi ir nesielgti kaip paauglė.

Į darbą eiti darėsi vis sunkiau. Pirmadienio repeticijoje ir vėl susitikau Harį, kuris nekreipė jokio dėmesio į mane… Man tai atrodė lyg pati didžiausia bausmė ir po repeticijos ketinau pasakyti jam visą tiesą, tačiau vos ištarus jo vardą, Haris nereaguodamas išlėkė iš salės. Supratau, jog per daug jį įskaudinau ir kelio atgal nebėra. Kol merginos dar buvo salėje, pranešiau joms, jog trečiadienį repeticijos nebus, nes aš turiu reikalų. O tas reikalas – vakarienė pas tėvus. Nusprendžiau, jog pykdama ant Darsės tik sukeliu jai pasitenkinimą, nenorėjau parodyti, jog ji man pakenkė ir nenorėjau, jog ji galvotų, kad buvo teisi kaltindama mane vaiko tvirkinimu bei Vladimiro išdavyste. Nei Liucija, nei Darsė, nei žmogus, kuris jai „išdavė“ mūsų santykius nežinojo, ką mes su Hariu veikėme, nežinojo, kokie stiprūs buvo mūsų jausmai ir koks nuoširdus mūsų bendravimas. Hario išmokyta nekreipti dėmesio į žmonių kalbas, aš buvau nusiteikusi pažiūrėti Darsei į akis ir pasakyti, kaip ji suklydo manydama, jog pričiupo mane ar man pakenkė.

Gimimo dienos rytą jau buvo praėjusi savaitė, kaip mes su Hariu nepratarėme vienas kitam nei žodžio. Mano telefonas visuomet tylėjo, namai buvo tušti ir tvarkingi, virtuvėje niekas nepaliesta, o mano širdyje – tikra netvarka. Nors buvau išverkusi visas ašaras, vis dar negalėjau atsikratyti prisiminimų. Tai atrodė netgi sunkiau už sielvartą dėl Henriko… Ruošdamasi darbui, žiūrėjau į save veidrodyje ir mačiau tą pačią nelaimingą moterį, kurią kasryt matydavau Maskvoje. Tamsios, į akiduobes įkritusios akys, vėl į kuoduką susukti plaukai, išdžiuvusios ir bučinių pasiilgusios lūpos, nesaugumo jausmas ir sudaužyta širdis. Tokios buvo pastarosios dvidešimt gimimo dienų, o ši nuo jų visiškai nesiskyrė. Ėjau gatve ir jaučiau, kaip sunku būti vienišai, kaip sunku norėti to, kuris yra draudžiamas, kuris negali būti tavo, tačiau yra reikalingas kaip oras… Kodėl mylėti yra taip sunku? Laimingesnė nepasijutau ir tada, kai dar prieš pamokas mokytojų kambaryje mane pasveikino kolegos. Dirbtine šypsena dėkojau jiems visiems už sveikinimus ir linkėjimus, bet giliai širdyje norėjau dingti iš kabineto ir pamiršti, kad pasenau dar vieneriais metais. Pasimerkusi gėles salėje, laukiau savo šokėjų ir svajojau, kad ši diena praeitų kuo greičiau.
Įpusėjus pamokai, išgirdome beldimą į duris. Buvo keista, nes dažniausiai pas mane lankydavosi arba mokiniai, arba kiti mokytojai, kurie įeidavo be beldimo. Nuėjau atidaryti ir netekau žado: už durų stovėjo vaikinas su didžiule puokšte gėlių.
–      Panelė Elizabeta Vilijams, taip? – pasiteiravo jis.
–      Taip.
–      Gėlės jums, – atkišo puokštę vyrukas ir įkišo kortelę.
Paėmusi ją padėkojau ir nustebusi grįžau į salę, skaitydama ant kortelės užrašytą gėlių pristatymo į namus reklamą.
–      Oho, mokytoja, kokia graži puokštė! – sušuko merginos.
Nunešiau ją iki stalo, padėjau ir atsitraukusi kurį laiką žiūrėjau.
–      Nuo ko ji? – paklausė smalsuolė blondinė. – Nuo jūsų vyro?
Kūnas tuoj pat nutirpo, pagalvojus, jog Volodia man atsiuntė šią puokštę. Apžvelgiau ją dar kartą ieškodama kortelės su siuntėjo vardu ar bent ženklu, tačiau nieko neradau. Dovana buvo graži ir tikrai džiugino, tačiau norėjau sužinoti, ar tikrai Vladimiras užsakė ją, nes per tuos dvidešimt santuokos metų jis manęs nebuvo nustebinęs tokiu romantišku gestu, tad mane kankino abejonės.
–      Taip, nuo vyro, – atsisukusi nuraminau merginas ir paliepiau šokti toliau.
Slapta norėjosi tikėti, jog tai Hario dovana, tačiau jo akivaizdus pyktis užgožė visas viltis. Vis žvilgčiodavau į telefoną ir vis dar laukiau jo žinutės… Tai darėsi nebepakeliama – nuolatinis laukimas to, ką pati nutraukiau. Dar sunkiau darėsi supratus, jog aš net neturėjau kam viso to papasakoti, galėjau tik pati save paguosti.
Po darbo važiuodama į rančą nenustojau galvoti apie puokštę ir jos siuntėją. Jei tai būtų kažkas iš pažįstamų žmonių, jie tikrai būtų parašę sveikinimą ar bent savo vardą, o dabar – nieko. Nuvykus ten, buvau sutikta ir pasveikinta tėvų, dėdės Filipo ir Rozmari, o Darsė, sėdėdama fotelyje, garsiai pareiškė:
–      Aš savo dovaną įteiksiu asmeniškai.
–      Ačiū, nereikėjo, sese, – ironiškai tariau dėdama dovanas ant stalelio.
Vakarienė vyko kaip visuomet, klausant, kaip sekasi žirgynui, kaip dėdei Filipui operavo išvaržą, stebint slapukišką Darsės žvilgsnį ir teisinantis mamai, jog aš tikrai valgau.
–      Veidas toks patamsėjęs, akys pavargusios, turbūt per daug dirbi…
–      Veikiau meilės kančios, – pasišaipė Darsė.
–      Kokios dar kančios? Susipykai su Vladimiru? – paklausė mama.
–      Mama, neklausyk Darsės, juk žinai, kad ji visada nusišneka, kai dėmesys nukreiptas ne į ją. Man viskas gerai.
Sesuo, sėdėjusi prieš mus su mama prie stalo pasivaipė ir toliau valgė vištieną. Išgirdusi skambantį telefoną, pašokau nuo kėdės lyg įgnybta ir nubėgau į svetainę. Nesąmoningai tikėjausi, jog skambina Haris, tačiau man teko nusivilti…
–      Klausau, Vladimirai.
–      Sveika, mano mylimoji žmona. Norėjau pasveikinti tave su gimtadieniu ir palinkėti būti protinga bei atsargia.
Kurį laiką nieko jam neatsakiau, nes bandžiau suvokti, ką jis turi omeny.
–      Būti atsargia? Nesupratau tavo linkėjimo.
–      Tiesiog būk atsargi ir protinga. Žinai, Londone daug visokiausių pagundų. Kur esi, ką veiki?
–      Kodėl turiu tau tai sakyti? – piktai atkirtau.
–      Nes aš tavo vyras, atsimink tai. Dar nenori grįžti į Maskvą?
Ir vėl tylėjau, nes akimirką pagalvojau, jog geriau kentėti toli nuo Hario, nei likti čia ir kankintis matant jį kone kasdien. Tačiau nebenorėjau būti su Volodia, kai jaučiau jam tokią neapykantą.
–      Nenoriu. Vakarieniauju pas tėvus, todėl turiu baigti pokalbį, Volodia. Ačiū už sveikinimą.
–      Na, gerai, bet žinok, kad mano kantrybė nėra geležinė.
–      Nesupratau dėl ko tau reikia būti kantriu… – tariau jam ir išgirdau, kaip į svetainę kažkas įėjo. – Viso, Vladimirai.
Įsidėjusi telefoną giliai į rankinę atsisukau ir pamačiau ne ką kitą, kaip savo bjauriąją seserį.
–      Dovanų iš tavęs man nereikia, Darse, – žiūrėdama į ją tariau. – Nors ne, pati geriausia dovana iš tavęs būtų, jei paliktum mane ramybėje.
–      Tai kas nutiko, sesute? Meilė kankina?
–      Ką tu čia nusišneki? – susiraukusi paklausiau.
–      Nebegali susitikti su savo mažuoju meilužiu? – šyptelėjo ji.
Aš nusijuokiau ir papurčiau galvą.
–      Nesuprantu, kodėl tu taip elgiesi. Visų pirma, meilužio aš neturėjau ir tavo informacija yra labai klaidinga, antra, jei ir turėčiau tai būtų ne tavo reikalas, o trečia, tai tu nesveika.
–      Ne, tai tu nesveika. Tvirkini vaiką… Įsivaizduoji, kad tai Henrikas? Štai dėl ko tu esi nesveika, nes savo iškrypeliškose fantazijose laikai Harį Smitą tuo, kuris jau miręs, – įsitikinusi savo tiesa dėstė ji.
Girdėti įžeidimus iš Liucijos buvo skaudu, tačiau išgirsti tokias neteisingas patyčias iš savo sesers buvo dvigubai blogiau. Žiūrėjau į Darsę ašarų pilnomis akimis ir netariau nei žodžio, tik klausiau jos bjaurių kalbų.
–      Žinai, tėvai tau skyrė visą savo dėmesį, auklėjo tave, rūpinosi, puoselėjo ir laikė mane ne tokia tobula, kokia jų akyse buvai tu. Bet pažiūrėk, lazda turi du galus. Iš aukštybių tiesiai į purvą… Tavo lygis dabar labai žemas. Tokia išauklėta ir inteligentiška moteris, pasiekusi karjeros viršūnę, turinti vyrą nusileido iki mokinių lygio ir susidėjo su vos pilnametystės sulaukusiu jaunuoliu. Man gėda, kad tu mano sesuo!
Turbūt pirmą kartą apsiverkiau prie Darsės. Nebegalėjau sulaikyti ašarų, kurios riedėjo skruostais lyg kriokliai. Klausiau kiekvieno jos ištarto žodžio ir su kiekvienu skaudėjo vis labiau.
–      Ar tu žinai, kaip tai paveiktų šeimos reputaciją? Manai, kad tėvai, pasiekę tiek daug, yra verti tokios gėdos? – priėjusi griežtai kalbėjo ji. – Tikiuosi, tavo kvaila smegeninė suvokia, kiek žalos gali pridaryti ir pakenkti šeimai. Gal tau tavo reputacija ir nerūpi, bet jei dėl to nukentės tėvai, prisiekiu, pati imsiuosi veiksmų ir sugriausiu tavo gyvenimą. Ir nedrįsk dar kartą išduoti Vladimiro.
Darsės spaudimas darėsi nepakeliamas, o labiausiai skaudėjo dėl to, jog ji nežinojo, kad aš myliu tą vos pilnametystės sulaukusį vaikiną… Niekas to nesuprato ir niekam nerūpėjo tiesa. Visiems atrodė, jog aš naudojuosi Hario jaunyste, jo seksualumu ir patiklumu, tačiau viskas buvo ne taip, o aš buvau per silpna ginti savo tikruosius jausmus, todėl stovėjau ir klausiau man žeriamus įžeidimus, kurie lyg peiliai lėtai smigo į širdį.
–      Jei dar kartą sužinosiu apie tavo pasimatymus su tuo jaunuoliu, aš pasirūpinsiu, kad tavo geras vardas būtų sutryptas visų, netgi tėvų akyse. Jie tavęs tikrai nekęs už gėdą, kurią patirs. O tada beliktų tik melsti, kad Vladimiras tave priimtų atgal. Suklydai čia grįždama, sesute. Su gimimo diena, – sarkastiškai šypteldama pasakė ji ir išėjo iš svetainės.
Susmukau ant sofos ir užsidengusi veidą bandžiau nusiraminti, tačiau tai buvo neįmanoma. Ir visa tai tik dėl to, kad aš mylėjau. Žinojau, jog išdavystė nėra gerai, tačiau aš tik morališkai išdaviau Vladimirą su Hariu. Be to, aš jo net nemylėjau ir seniai norėjau skirtis, tik jis pats manęs nepaleido. Nežinau, kodėl neišrėkiau visko Darsei, nes viską laikyti savyje jau buvo nebeįmanoma. Tiek pažeminimo nebuvau patyrusi per visą savo gyvenimą… Skaudėjo ne tik širdį, bet visą kūną. Haris buvo mano stiprybė, kurią iš manęs atėmė, todėl dabar buvau kaip rudeninis lapas, nešiojamas vėjo į visas puses. Nebežinojau, kaip viską ištverti, kaip toliau gyventi ir apsimetinėti, jog esu stipri bei užtikrinta moteris. Aš nebeturėjau jokių tikslų, nebenorėjau net likti Londone, tačiau nenorėjau ir atgal į Maskvą, norėjau pradėti gyvenimą iš naujo be jokių jausmų arba tiesiog mirti.
Grįžus į valgomąjį padėkojau visiems, kad mane pasveikino ir pasakiau, jog turiu važiuoti namo.
–      Palauk, vaikeli, mūsų dar laukia desertas! – atsistojusi tarė mama.
–      Tai jūs vakarokite, aš prastokai jaučiuosiu, važiuosiu namo pailsėti…
–      Tik nesusirk, dukra, – susirūpino tėtis. – Nepersidirbk.
–      Mums irgi reikia važiuoti namo, reikia Filipui suleisti vaistus, – žiūrėdama į laikrodį informavo Rozmari. – Parvešim tave, Eliza.
Atsisveikinimas tęsėsi ilgiau, nei būtų užtrukęs deserto valgymas. Nekantriai trepsėdama kieme ir laukdama, kol senoliai atsibučiuos vieni su kitais, žvilgtelėjau į Darsę, kuri primerkusi akis stebėjo mane. Nukreipiau žvilgsnį ir įsėdau į tetos Rozmari automobilį.
Važiuojant ji nenustodama plepėjo su manimi, o aš sėdėdama gale tik linksėjau galva ir norėjau kuo greičiau grįžti į savo butą, kad galėčiau netrukdoma išsiverti ir išrėkti visą savyje sukauptą skausmą. Privažiavus prie namų, jie abu man palinkėjo sėkmės, atsisveikino ir nurūko keliu namo. Užsimetusi rankinę ant peties, skubėjau durų link, kai už nugaros išgirdau pažįstamą balsą, nuo kurio pakirto kojas.
–      Elizabeta! Palauk!
Atsisukusi pamačiau manęs link bėgantį Harį. Jis atrodė išsigandęs, tačiau pilnas ryžto.
–      Hari? Ką tu čia veiki? – šokiruota paklausiau jo.
–      Mums reikia pasikalbėti! – pribėgęs suėmė mano pečius vaikinas.
Žiūrėjau jam į akis, kuriose mačiau liūdesį, persipynusį su gailesčiu ir nesupratau, apie ką jis nori taip skubiai pasikalbėti, tačiau po visų įžeidimų, kuriuos šiandien girdėjau, buvau įsitikinusi, jog man nevalia būti su Hariu.
–      Nereikia, Hari. Aš tau viską pasakiau, daugiau nenoriu tavęs matyti ir nesekiok manęs.
Išsilaisvinusi iš jo rankų, apsisukau eiti pro duris, tačiau jis pagavo mane už rankos ir atsukęs į save tarė:
–      Aš viską žinau, Elizabeta, žinau, kokių siaubingų dalykų tau prikalbėjo mama. Prašau, pasikalbėkime, prašau!
Supratusi, jog Haris tikrai žino, kad viskas, ką sakiau buvo melas, aš susigraudinau ir prisiminusi kiekvieną Liucijos ir Darsės patyčią, ėmiau verkti. Haris stipriai mane apkabino ir prispaudęs prie savo šilto kūno ramino:
–      Eime į vidų, nusiramink. Atleisk man, kad turi tai išgyventi.
Laikydamas savo glėbyje, jis įvedė mane į pastatą, pasisveikino su apsauginiu ir įėjome į liftą.
–      Nevažiuok pas mane, Hari, nereikia. Prašau, palik mane ramybėje, – verkdama kartojau atsitraukusi nuo jo.
–      Daugiau niekada tavęs nepaliksiu, Elizabeta, – ir vėl priglaudęs prie savęs pasakė Haris.
Jo apkabinimas neprilygo niekam šiam pasaulyje, jo rankose aš ir vėl galėjau kvėpuoti, kad ir kaip buvo sunku… Žinojau, kad šalia yra žmogus, kuriam aš svarbi ir kuris vien savo buvimu padeda man viską ištverti, tačiau aš bijojau, kad visi Darsės ir Liucijos grasinimai išsipildys, jei aš ir toliau matysiuosi su juo. Įėjus į butą, mečiau rankinę ant grindų ir nubėgau į svetainę.
–      Hari, tu turi išeiti, kils didelių problemų, jei tu čia būsi, – nervingai vaikščiodama paliepiau jam.
–      Aš niekur neisiu, kol mes nepasikalbėsime.
–      Mes negalime matytis, supranti? Nesvarbu, ką mes dabar kalbėsimės, viskas ir taip aišku – mūsų santykiai neturi ateities ir mes negalime susitikinėti.
–      Elizabeta, paklausyk, aš žinau, kad mama tau prikalbėjo baisių dalykų, turbūt daugelio iš jų ji net nepasakė man, tačiau pažiūrėk į mane, – suėmęs mane papurtė Haris. – Aš tave myliu, supranti? Tai nėra žaidimas ar trumpalaikis jausmas, aš jaučiu, kaip meilė tau teka mano venomis. Aš dėl tavęs padaryčiau bet ką, o dėl to, kad būčiau su tavimi ir tave apginčiau nuo visų tų žmonių, esu pasiruošęs kovoti net su savo mama.
Visa tai skambėjo lyg citata iš romantinio filmo, kuriuos mėgdavau žiūrėti, tačiau kai tai išgirdau pati, viskas atrodė kaip graži ir neįgyvendinama svajonė.
–      Hari, su visu pasauliu nepakovosi. Tai liečia labai daug žmonių, aš negaliu rizikuoti savo tėvų reputacija, negaliu rizikuoti savo vardu, negaliu rizikuoti netgi tavo saugumu… Aš negaliu, aš neturiu jėgų, Hari… Visko tiesiog per daug!
Vėl nesuvaldydama ašarų, ėmiau verkti susiėmusi už veido, lyg tai padėtų nustoti… Jis mane apkabino ir glostydamas nugarą ramino:
–      Pirmiausia nusiramink. Atleisk, kad tau tenka girdėti visą tą purvą, kurį ant tavęs drebia, bet juk tu žinai, kad tai netiesa. Tie žmonės nenutuokia, kas mus sieja ir ką mes kartu išgyvename, jie nesupranta, jog mes mylime vienas kitą ir esame laimingi.
–      Jiems nesvarbu, kaip yra iš tiesų… Visas pasaulis prieš mus.
Nuėjau atsisėsti ant sofos ir kalbėjau toliau:
–      Tu dar jaunas, tau atrodo, kad viskas įmanoma, bet kartais tenka pripažinti, jog pralaimėjai. Esi protingas ir charizmatiškas vaikinas, tikrai susirasi merginą, kurią mylėsi labiau, nei mane.
Haris atsitūpė prieš mane, suėmė už rankų ir tarė:
–      Pažiūrėk į mane, aš nenoriu jokios kitos merginos, aš net negaliu pagalvoti apie tai, jog galėčiau mylėti kitą žmogų. Aš noriu tik tavęs.
–      Matai, kad tai neįmanoma. Aš susituokusi…
–      Išsiskirsi! – neleidęs baigti įsiterpė Haris.
Nuleidau akis ir žvelgiau į jo rankas, kurios švelniai laikė manąsias. Norėjau visą likusį gyvenimą būti liečiama tik šių dviejų tvirtų delnų, tačiau suvokiau, jog dabar tai tiesiog neįmanoma.
–      Jis nesiskirs. Juolab dabar, kai Darsė jam viską papasakos, jis tikrai neleis man būti laimingai, todėl aš bijau, kad Vladimiras nepakenktų ne tik man, bet ir tau. Jis neprognozuojamas, todėl gali imtis pačių žiauriausių būdų.
–      Aš nebijau. Aš tave saugosiu ir ginsiu nuo visų, kurie norės tau pakenkti. Daugiau neleisiu tavęs skaudinti, Elizabeta.
–      Tavo ryžtas tikrai sveikintinas, Hari, tačiau tai rimtas suaugusiųjų gyvenimas, ne paaugliškas intrigų kupinas filmas… Man jau keturiasdešimt, o tau dar tik aštuoniolika – tai didelis skirtumas ir visuomenėje tai nėra priimtina.
–      Visada visuomenėje atsiras išimčių. Dviejų žmonių laimė – ne jų reikalas, nustok galvoti apie visuomenę. Nejau tau tikrai geriau būti vienai, tačiau pripažintai visuomenėje, nei būti laimingai su mylimu žmogumi?
Nebežinojau, ką atsakyti į šį klausimą. Žinoma, jog norėjau būti laiminga su Hariu, tiesiog neturėjau tiek daug ryžto, kaip jis… Buvau standartinio mąstymo moteris, kuri nemėgo šokiruoti savo keistais poelgiais ar išvaizda. Mano vidus plyšo pusiau, nes dalis manęs troško būti su Hariu nepaisant nieko šiame pasaulyje, o kita bijojo rizikuoti ir suvokė, jog aplinkinių neapykanta gali sugadinti ne tik santykius, bet ir gyvenimą.
–      Gali ieškoti priežasčių, kodėl mes negalime būti kartu, tačiau turėtume orientuotis į dalykus, kurie mus sieja, ne į dalykus, kurie skiria, – paglostydamas mano kaklą ištarė Haris.
–      Aš nežinau, ką daryti, Hari. Aš nebegaliu ištverti to spaudimo ir neapykantos. Nesu pratusi prie to, todėl man labai sunku…
–      Kartu mes viską ištversim, aš tau pažadu. Tik pasakyk, ar tikrai mane myli?
Žvilgtelėjau į jo akis ir svarsčiau, sumeluoti, jog nemyliu, kad jis išeitų, ar pripažinti, jog myliu tą, dėl kurio kenčiu viso pasaulio psichologinį spaudimą…
–      Aš negaliu be tavęs nei dienos, Hari.
Jis suėmė mane už veido ir stipriai pabučiavo. Bučinys lyg tvarstis akimirksniu sustabdė kraujuojančią širdį.
–      Tai gana visus apgaudinėti, jog tau geriau vienai. Jei mane tikrai myli, kovok kartu su manimi. Meilė yra pats stipriausias jausmas, kuris įveikia bet kokią neapykantą, tik būk su manimi.
Įsiklausius į jo žodžius vienintelis dalykas toptelėjęs man į galvą buvo faktas, jog aš nekovojau dėl Henriko ir praradau jį, o dabar Dievas man suteikė antrą šansą jausti meilę, todėl turėjau nustoti bijoti viso pasaulio ir pasistengti dėl to, kas man teikia laimę.
–      Žinai, Hari, aš kovosiu, – suėmusi jo skruostus ryžtingai tariau. – Leidau aplinkinių spaudimui atimti iš manęs pirmąją meilę, neleisiu, kad tai pasikartotų ir būsiu stipri. Nesvarbu, kas nutiks, aš tavęs nepaleisiu.
Apkabinau Hario kaklą ir priglaudžiau prie savo krūtinės. Užsimerkusi mintyse meldžiausi, kad šis abipusis jausmas niekada nedingtų, kad niekas mūsų neišskirtų ir viskas būtų gerai, nes aš nuoširdžiai buvau pasiryžusi iškęsti visą neapykantą, kerštą, visus įžeidimus, jei tik po to galėsiu išsiverkti Hario glėbyje.
–      Nors ir anksti kalbėti apie ateitį, aš jau dabar žinau, kad noriu visą laiką būti su tavimi.
–      Tikrai per anksti, – atsitraukusi šyptelėjau. – Bet jei jausmas bus toks, koks yra dabar, nežinau, ar leisiu tau nuo manęs pabėgti.
Jis meiliai mirktelėjo ir dar kartą prisiglaudė prie manęs.
–      Žmonės kovoja dėl savo gyvybės, kovoja dėl išgyvenimo ir maisto, o čia žmonės telkia visas pajėgas, kad išskirtų du žmones… Kažkoks absurdas. Ką kalbėjai su Liucija?
Haris atsisėdo šalia manęs ant sofos ir pradėjo pasakoti:

Mažutis sneak-peek į kitą dalį:

–      Hari, nurimk, tai nebuvo mušimas ar kažkoks savaitinis ritualas… Tiesiog aš buvau su juo šalta ir, kai jis bandydavo prie manęs prisigretinti, aš atkirsdavau, jog nemyliu jo ir man atsibodo vaidinti puikią šeimą. Vis primindavau jam apie jo meilužes, apie tai, jog mes nebūname kartu, todėl aš noriu būti laisva. O Volodia beprotiškai pavydus, jis iškart galvodavo, jog aš turiu meilužį ir prisiekdavo, kad niekada neleis man būti su kuo nors kitu.


Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

Ps: JAU RYTOJ PRASIDĖS SMAGUSIS KONKURSAS, KURIO LAIMĖTOJOS GAUS KAI KĄ LABAI GRAŽAUS!

Ma

XIV

Gal visai nebloga idėja įtraukti į savo kūrinį dainas ir parodyti, ko klausydama kūriau tam tikras vietas? Vieną iš šios dalies vietų aprašiau klausydama šios dainos. Spėkite, kuri tai vieta? Skanaus skaitymo!

–      Vis dar nori jodinėti? – paklausiau jo išjungusi variklį.
–      Na… Pabandyti vis dar norėčiau…
–      Puiku, tuomet kitą savaitgalį vyksime į žirgyną!
–      Kaip tai į žirgyną? Pas tavo tėvus? – savo ir taip dideles akis išpūtęs nustebo Haris.
–      Ne, net nejuokauk taip… – lygiai taip pat išpūtusi akis žiūrėjau į jį. – Rasime kitą žirgyną, pasidomėsiu. Noriu atsidėkoti tau už kantrybę mokant mane valdyti šitą žvėrį.
Tvirtai įsikibusi į vairą džiaugsmingai sušukau. Vaikinas buvo patenkintas, jog radome dar vieną užsiėmimą. Vairavimas, maisto gaminimas, bėgiojimas Primrouzo parke, repeticijos – visa tai buvo veikla, kuri mus jungė ir kuri abiems yra lyg užtaisas laimingam gyvenimui. Kartais stebėdavau, kaip Haris žaidžia futbolą… Turbūt skamba kraupiai, tačiau tada jis atrodydavo taip seksualiai… O aš pasislėpusi po akiniais nuo saulės ir kepure, stovėdavau kažkur aikštės krašte ir įsitvėrusi į tvorelę akylai stebėdavau kiekvieną jo judesį. Paskui jam užsukus pas mane į namus, aš komentuodavau jo spyrius, baudinius ir kiekvieną jaudinantį momentą.

Pernakt Haris pasilikdavo retai. Nenorėjau komplikuoti mūsų gražių santykių aistros protrūkiais, visgi norėjau bent jau fiziškai likti ištikima savo vyrui, kol esu susituokusi. Žinau, galbūt tai skambėjo senamadiškai, juk nebuvau nekalta paauglė, kuri saugotų nekaltybę iki vedybų ar kol sulauks aštuoniolikos. Aš tiesiog nenorėjau tapti meiluže. Mūsų sielos draugavo ir mylėjo viena kitą – tai man buvo svarbiausia. Nenorėjau, kad viskas pasidarytų kūniškai malonu ir Haris taptų mano alfonsu. Toks susilaikymas nuo sekso dar labiau intrigavo ir taip komplikuotus mūsų santykius. Kaskart norėdavau, kad jis liestų ne tik mano nuogą kaklą ir pečius, norėdavau prisiglausti prie jo raumeningo torso, tačiau suvokusi pasekmes, atsikratydavau tokių minčių… Su Hariu apie viską kalbėdavomės atvirai, tad tai nebuvo išimtis.
–      Aš žinau, kad aštuoniolikmečiui susilaikymas nuo sekso yra kančia, tačiau aš negaliu nusižengti savo nusistatymui. Gana, kad išduodu Volodią morališkai, nenoriu nusiristi iki jo lygio ir glamonėtis, kai prieš Dievą prisiekiau būti ištikima, supranti?
Jis viską kuo puikiausiai suprato ir pritarė man, nenorėdamas tapti tik berniuku-žaisliuku, kaip dabar buvo madinga. Tai nebuvo vien linksmas žaidimas, tai buvo rimti jausmai, kuriuos mes vertinome ir stengėmės išlaikyti juos kuo švaresnius. Na, o jei jis pasilikdavo pas mane, pirmiausia mes nuvykdavome į kokį nors nuošalų klubą, kur nei vienas iš mūsų pažįstamų tikrai neapsilankytų. Prisišokdavome, atsigerdavome kokteilių, susirasdavome naujų pažįstamų vienam vakarui, meluodavome savo vardus ir metus, o prisijuokę grįždavome namo. Susisupdavau į rutuliuką ir laukdavau, jog Haris pabučiavęs mane apkabins ir mes ramiai sulauksime ryto…

Mėnesį viskas sekėsi tiesiog puikiai, tačiau žirgynas buvo tikrai bloga mintis… Nekantraudami nuvykome į jį, buvau pasirengusi išdalinti Hariui visus patarimus, kad tik jausčiausi jam reikalinga. Nors pati nebuvau jojimo profesionalė, tačiau žirgai manęs klausė, ir aš be problemų juos suvaldydavau. Pasikonsultavę su žirgyno prižiūrėtoju, mes išsirinkome du ramius žirgus, kad kartu galėtume tiesiog pasivaikščioti po aptvarą. Pirmiausia Haris susidraugavo su savo žirgu… Nuostabi akimirka, kai toks padūkėlis kaip jis ramiai prieina prie gyvūlio ir baimindamasis tiesa ranką prie jo snukio… Atsargiai paglostydamas nosį, vaikinas nuoširdžiai nusišypsojo ir atsisukęs į mane džiaugsmingai sušnabždėjo:
–      Prisijaukinau…
Stengdavausi visas svarbias akimirkas įamžinti, todėl Haris mane išmokė fotografuoti telefonu. Šį kartą taip pat nufotografavau jį su naujuoju draugu. Jodinėti ir draugauti su žirgu jam sekėsi puikiai, turbūt net geriau, nei man pirmąjį kartą! Sunku buvo patikėti, kad su Hariu kas nors nesutartų… Jis netgi žirgą vadino įvairiais meiliais žodžiais! Pirmąjį kartą jodinėjant stengiausi prižiūrėti Harį, kad šis nenukristų nuo žirgo, todėl vaikščiojau vedžiodama jį. Dar po kelių dienų, vėl grįžome į tą patį žirgyną ir jau jodinėjome kartu. Kaip dabar prisimenu Hario besiplaikstančius vėjyje plaukus… Sustojusi stebėjau jį iš tolo ir suvokiau, jog aš dėl to vaikio buvau visiškai pametusi galvą… Net po daugiau negu mėnesio buvimo kartu, aš vis dar negalėjau patikėti, kad visa tai tikra, kad galima taip stipriai mylėti. Nežinau, ar kas nors yra tai patyręs, tačiau aš iš laimės dažnai norėdavau verkti! Tiesiog pagaudavau save stovinčią, žiūrinčią į nieko ypatingo nedarantį Harį ir pradedančią graudintis, nes taip gera, kad jis šalia… Bijojau tik vieno, kad šita laimė nesibaigtų.

Deja, tik pasakose viskas būna tobula, realybėje turi kovoti už kiekvieną brangią akimirką… Vieną savaitgalį žirgyne, kurį mes taip pamėgome, netikėtai sutikau jo savininką, kuris, žinoma, buvo šeimos pažįstamas.
–      Elizabeta Viliams, koks netikėtas siurprizas! – rankas išskėtęs manęs link pėdino pilvotasis Robertas.
–      Pone Robertai, malonu jus matyti, – priėjusi apkabinau jo storą liemenį ir pabučiavau į skruostą.
–      Man taip pat, man taip pat… Kas gi nutiko? Savi žirgai baidosi? – nusijuokė šis iš savo pokšto.
Aš išsigandusi atsisukau į aptvarką, kuriame Haris iš lėto balnojosi žirgą.
–      Žinote, kartais reikia pakeisti aplinką… – vėl atsisukusi į pašnekovą dirbtinai šyptelėjau.
–      Teisingai, nors ir konkurentai, mūsų žirgynai visuomet draugavo… Gal tu čia su Darse? Seniai ir ją bemačiau, – pasidomėjo Robertas.
Visiškai sutrikusi treptelėjau koja smėlį ir atsakiau:
–      Ne, Darsė namie. Jai viskas gerai, užsiėmusi savais reikalais…
Džiaugiausi tik tuo, kad Haris buvo protingas ir nesugalvojo atjoti prie manęs, kol aš kalbėjausi su Robertu.
–      Gaila, kad negalėjote atvykti į tėčio jubiliejų, jis jūsų labai laukė, – nutraukusi temą apie save pasiguodžiau.
–      Na, žinai, Eliza, nebe tas amžius… Insultas buvo paguldęs į ligoninę kuriam laikui. Ir dabar, matai, išeinu kartais, apžvelgiu savo žirgus ir grįžtu į lovą, – aimanuodamas išlemeno seniokas.
Dar keletą minučių kalbėjome apie jo sveikatą, apie jo sūnus, kuriems atiteks žirgynas ir jis pamažu krypuodamas į šonus nuėjo namo. Prijojęs prie manęs Haris tuoj pat pasidomėjo:
–      Kas šis vyras?
–      Žirgyno savininkas ir tėčio geras draugas… Maniau, kad jis dar ligoninėje, nes prieš tėčio jubiliejų ištiko insultas. Gerai, kad neprijojai…
–      Juk nesu toks kvailas, Elizabeta, – iš aukštai žvelgdamas šypsojosi jis.
Tačiau apie mano apsilankymą ten tėvai vis tiek sužinojo. Eilinį sekmadienį pietaujant rančos terasoje, tėtis ėmė pasakoti:
–      Eliza, žirgų parodoje praeitą savaitę sutikau Robertą Grantą, jis sakė, kad buvo tave sutikęs savo žirgyne.
Jam tariant šiuos žodžius, kąsnis užstrigo mano gerklėje ir aš, apsimetusi, jog nesutrikau, toliau lėtai kramčiau makaronus. Šypsodamasi palingavau galva ir lyg norėdama nukreipti temą kita linkme suskubau sakyti:
–      Jis atrodo prastokai, greitai paveldėtojai galės džiaugtis nauju verslu. Mama, paduok druskos, makaronai šiek tiek be skonio…
Žinojau, kad Darsė to tikrai nepaliks ramybėje, ji tik ir karpė ausimis, kad nugirstų mane darant kažką ne taip, o tada galėtų suleisti savo nagus.
–      Tai tau savo žirgyno neužtenka? – nustojusi valgyti paklausė ji.
–      Na, tiesiog ten nuo Primrouzo arčiau ir šiaip, norėjau išbandyti kitus žirgus, – neleidau įvaryti manęs į kampą.
Meldžiau Dievo, kad ši tema baigtųsi ir nebesiplėtotų toliau.
–      Roberto dukra pasakojo, kad mokei kažkokį vaikiną jodinėti. Galėjai atsivežti pamokyti čia. Nebūtų reikėję net mokėti pinigų, – ramiai kalbėjo tėtis.
–      Vaikiną? – vos nepaspringo gurkšniu sesuo. – Kokį dar vaikiną, Liz?
–      Kolegė paprašė pamokyti jos sūnų jodinėti. Išsikalbėjome, jog gyvenau žirgyne, puikiai joju, tad ji užsiminė, kad sūnus seniai domisi žirgais. Padėjau jam pirmąjį kartą ir tiek, – sumalusi kuo greičiau, kad Darsė neturėtų vietos nei įsiterpti, nei gaudyti kiekvieną žodį, užgėriau viską sultimis.
–      Tai vis tiek galėjai pas mus atsivežti, – įkyriai kamantinėjo ji. – Kitą pamoką pravesk čia. Kokia čia kolegė?
–      Darse, tu jos nepažįsti, koks gi skirtumas…
–      Didelis, kodėl mokei jį ten, kai galėjai mokyti namuose?
–      Darse, nustok, – ramino ją mama, kai ši padėjusi įrankius ant stalo ėmė kone šaukti ant manęs.
Nebaigusi patiekalo pakilau nuo stalo ir išėjau į svetainę. Susiradusi rankinėje telefoną, nubėgau į vonios kambarį, kad galėčiau parašyti Hariui.
Nebegalėsime važiuoti į žirgyną. Šeima sužinojo, kad ten buvome. Rimtai.
Kol laukiau jo atsakymo, myniau takelį nuo dušo kabinos iki durų ir atgal. Žinojau, kad tėvams nė motais, kur aš jodinėju, o juo labiau su kuo, tačiau Darsė per tuos dvidešimt metų tapo dar bjauresnis žmogus, todėl bijojau, jog ji gali padaryti bet ką, kad tik rastų kaip sugadinti man gyvenimą. Haris parašė iškart ir jo žinutė mane šiek tiek nuramino.
Nieko tokio, tik nesinervink ir neišsiduok. Žinau, kad susitvarkysi, dėl to tave taip myliu. Paimsiu tave iš Enfildo parduotuvių centro už valandos.
Nuleidusi tualete vandenį, išėjau iš vonios kambario, paslėpdama telefoną kišenėje. Netoli virtuvės sutikau Darsę.
–      Man atrodo, kad tu meluoji, sesute. Tėvus gal ir apgausi, tačiau ne mane, pažįstu tą sutrikusį tavo žvilgsnį, kai meluoji… Toks jis būdavo, kai eidavai susitikti su Henriku, o mamai meluodavai, jog eini į repeticiją.
–      Darse, ar tu rimtai? Prašau, gyvenk savo gyvenimą, praėjo jau tiek daug metų, nejau tu dar neišaugai iš paauglystės?
–      Atrodo, kad tu neišaugai iš paauglystės, jei laiką leidi su paaugliais. Kokių dalykų tą vaikį dar mokai? – pakėlusi antakį kamantinėjo ji.
–      Tu tikrai išprotėjai! Nesuprantu, kodėl tu nepalieki manęs ramybėje? – užrikau norėdama pro ją praeiti.
–      Nes tu meluoji! – sulaikiusi mane už rankos atsakė Darsė. – Šeimai meluoti negalima, Liz, o juo labiau savo vyrui.
Kartais manydavau, jog Darsė slapta bendrauja su Vladimiru, jei taip atidžiai rūpinosi, su kuo aš bendrauju. Ji vis kartodavo, jog mano vyras puikus ir jis man netgi per geras… Nors jie buvo matęsi tik kelis kartus, atrodė, jog Darsė dievina Volodią.
–      Galvok ką nori, Darse, man visiškai nesvarbi tavo nuomonė! – išlaisvinusi ranką nulėkiau atgal į terasą.
Daugiau tą popietę apie Roberto žirgyną nebekalbėjome, tačiau žinojau, jog Darsė nenurims, kol nesužinos bent mažos kruopelės apie mane ir tą paslaptingą mano kolegės sūnų. Eidama į Enfildo centrą, kur turėjau susitikti su Hariu, kas antrame žingsnyje atsisukdavau atgal, kad įsitikinčiau, jog manęs niekas neseka. Nors Darsė ir buvo mano sesuo, teko pripažinti, jog ji – maniakiškai pasiryžusi gadinti man gyvenimą, kol galų gale pamatys mane visiškai sugniuždytą. Bet aš neketinau leisti jai išvaryti mane iš kantrybės, todėl stengiausi būti kuo atsargesnė. Nusipirkusi maisto produktų, paskambinau Hariui ir paprašiau, kad jis sustotų ne automobilių aikštelėje, o nuošaliame skersgatvyje, kad niekas nepamatytų, jog sėdu į jo automobilį.
–      Hari, aš žinau, kokia yra Darsė. Juolab, kai ji bendrauja su Liucija… Kai jos manęs nekenčia atskirai – galiu ištverti, tačiau kai jos ims manęs nekęsti drauge – bus tikrai ne pyragai, – važiuojant namo guodžiausi Hariui.
–      Nusiramink, niekas nieko nesužinos. Ji neturi jokių įrodymų, kad mes susitikinėjame, o jei galvoja, jog tai kažkoks atsitiktinis berniokas – tegul, – atsipalaidavęs vairavo jis ir žvilgčiojo į mane.
–      Kvaila buvau, kad vežiausi tave į šeimos pažįstamo žirgyną, juk Londone jų pilna…
Haris padėjo savo delną man ant kojos ir paglostė jį. Žvilgtelėjusi į jo ranką, suėmiau ją ir pabučiavusi tyliai tariau:
–      Bijau tave prarasti, Hari…
–      Neprarasi, – šyptelėjo jis, piršteliu palietęs mano lūpą. – Net ginkluota armija manęs nuo tavęs neatplėštų.
Lengviau atsidususi nusišypsojau ir aš, žinojau, kad Hario žodžiai – grynų gryniausia teisybė. Jei jis nuspręsdavo ir tardavo savo žodį – taip ir būdavo. Aš tikėjau ir pasitikėjau juo be menkiausios abejonės. Kad ir kaip raminančiai Haris kalbėjo, aš vis tiek visą vakarą galvojau tik apie tai, kas blogiausio gali nutikti. Darsė tuoj pat galėjo pranešti viską Vladimirui, o šis galėjo padaryti daug blogo tiek man, tiek Hariui. Žinoma, Liucija apie tai sužinotų akimirsniu ir jos abi praneštų viską konservatorijai, tėvams, galų gale netgi spaudai… Juk aš buvau žinoma balerina, galbūt garsesnė Rusijoje, tačiau bet kokia dėmė mano gyvenime galėjo pridaryti žalos. Visą tai suvokus, man darydavosi silpna… Norėdavau užsimerkti ir užsimiršti, nes man buvo sunku nešti tą naštą. Tačiau pažvelgusi į Harį, išsidrėbusį minkštoje sofoje ir žiūrintį komišką laidą, išgirdusi jo užkrėčiantį juoką, pajutusi jo pirštų galiukus ant savo kojos, supratau, kad niekas negalėtų priversti manęs atsisakyti nešti šią sunkią naštą, nes man nereikėjo nieko – prabangos, vairuotojų, tarnų, operų, aukštuomenės susitikimų – man užteko to susivėlusio putlialūpio šalia ir nesvarbu kur, kada ir kokiu oru, su juo būčiau ėjusi į pasaulio kraštą. Jis atsisuko ir įsimesdamas spragintą kukurūzą į burną paklausė:
–      Kas?
Perbraukiau jo garbanas, paglosčiau skruostą ir žiūrėdama tiesiai į už žolę žalesnes akis atsakiau:
–      Myliu tave.
Tai buvo pirmas kartas, kai jam tai pasakiau. Pasijutau atsipalaidavusi ir kupina šilumos, lygiai kaip tą kartą, kai tai pirmą kartą ištariau Henrikui. Tai buvo vieninteliai žmonės, girdėję šiuos žodžius. Nors žodžiai šiais laikais neturi daug reikšmės ir meilę reikia įrodyti darbais, jaučiau, jog noriu tai pasakyti, todėl leidau žodžiams eiti tiesiai iš širdies. Haris atsisukęs kurį laiką spoksojo į mane po truputį šypsodamasis. Tada prikando apatinę lūpą ir kukliai tarė:
–      Išgirdau tai pirmą kartą…
Ėmiau juoktis, nes nuoširdžiai vyliausi, jog jis atsakys taip pat mane mylįs, o štai jis pasidalino su manimi savo patirtimi.
–      Žinai, Hari, tu ką tik sugadinai romantišką akimirką, – vis dar skardžiai juokdamasi kalbėjau.
–      Bet rimtai, Elizabeta, visada galvojau, koks jausmas tai išgirsti iš mylimo žmogaus! – šypsodamasis, tačiau rimtai kalbėjo jis.
Nustojusi juoktis sučiaupiau lūpas ir šiek tiek nurimusi paklausiau:
–      Ir koks jausmas?
Haris užsimerkė, giliai įkvėpė ir smarkiai šypsodamasis atsakė:
–      Kažkaip viduje kutena ir labai norisi šypsotis!
Vėl ėmiau juoktis, o Haris čiupo mane į glėbį kartodamas:
–      Tu tokia tobula! Aš kiekvieną dieną myliu tave labiau!
Visą vakarą juokėmės vienas iš kito, jaučiausi, lyg man būtų mažiau nei aštuoniolika, lyg neegzistuotų niekas išskyrus šią sofą ir Harį. Atsigulusi viena lovoje supratau, kad tikrai neleisiu atimti iš manęs teisės būti laiminga, net ir tada, jei mano laimė dvigubai už mane jaunesnė.

Savaitė slinko lėtai, tačiau nenuobodžiai. Vis dar repetavome šokį, nors ir labai atsargiai, bet susitikdavome su Hariu po pamokų, jis pradėjo mane mokyti kelių eismo taisyklių, kad galėčiau važinėti po miestą su instruktoriumi. Artėjo mano gimtadienis ir Haris norėjo padovanoti ką nors ypatingo – išbandyti ekstremalų sportą arba tiesiog išvykti dviese į užmiesčio viešbutį, kuriame galėtume netrukdomi ir atsipalaidavę leisti laiką drauge. Viskas sekėsi puikiai, o dar puikiau buvo, kai savaitgalį atvykus į Hario, Džo ir Styveno koncertą, išgirdau dedikaciją:
–      Šią dainą mano tėtis skyrė ypatingai merginai, kuri buvo jo mūza, todėl dabar aš ją skiriu tai pačiai mūzai…
Sėdėdama prie staliuko kavinėje aš nuleidau akis į savo delnus ir nežymiai šyptelėjau. Tai buvo vienas geriausių momentų mano gyvenime, geresnis už jausmą po spektaklio, kai visi ploja ir dovanoja gėles, geresnis už pasirašytą kontraktą su reklamos kompanija, tai buvo geriau už bet ką, nes tai buvo taip tyra ir nuoširdu. Haris pradėjo tą dainą, kurią Henrikas sukūrė man dar tada, kai tėvai neleido mums susitikinėti ir mes privalėjome slėpti savo santykius bei jausmus nuo aplinkinių. Lygiai kaip dabar…
–      Juk mes žinome, kas yra amžinybė… Tegul tai būna mūsų maža paslaptis, nes aš laukiau tavęs visą gyvenimą, kad niekada nepaleisčiau… Kad visada turėčiau tave širdyje… Nei vienas nesupras, ką tau jaučiu, nei vienas nesupras, kodėl kenčiu, niekas netiki mūsų laime, tačiau aš kovosiu dėl tavęs, mano meile…
Užteko poros posmelių, kad ašaros užtemdytų akis, tačiau aš laikiausi ir lingavau į taktą kartu su visais susirinkusiais. Širdis džiaugėsi girdėdama šią dainą, kartu ir lengvas liūdesys bei nuoskauda nedavė ramybės, nes šis kartas nepalyginamai kėblesnis, nei santykiai su Henriu…
–      Tu ypatinga ir nepakeičiama, dabar tu mano gyvenimas, mūsų meilė nenutraukiama, kaip upės srovenimas…
Buvau įsitikinusi, kad Haris yra mano antroji gyvenimo meilė, nes apie Henrį galvojau vis mažiau ir jis liko tik gražus prisiminimas, kuris mane suvedė su Hariu. Nebesijaučiau daranti kažką amoralaus, juk Dievas sukūrė žmogų, kad jis mylėtų ir būtų mylimas. Tokia aš ir buvau – laiminga, mylinti, mylima ir vertinama. Nesvarbu, jog mus skiria tiek daug metų ir gyvenimo patirtis, nebesvarbus buvo netgi Vladimiras, su kuriuo troškau išsiskirti tuoj pat, nei Darsė ir jos ilga nosis, svarbiausia buvo aš ir mano mylimas žmogus.

Mano gerų emocijų banga tęsėsi neilgai… Jau kitą savaitę sulaukiau netikėto skambučio. Numeris buvo nežinomas, tačiau atsiliepus pašnekovas greitai prisistatė.
–      Sveika, Eliza. Čia Liucija. Norėčiau, kad aplankytum mane.
–      Liucija, kokia staigmena, – persigandusi ir sutrikusi tariau. – Kada norėtum, kad aplankyčiau?
–      Na, kaip įmanoma greičiau. Nors ir šiandien.
Jos balsas skambėjo neįtikėtinai ramiai ir perdėtai draugiškai. Kadangi Haris išdavė paslaptį, jog iš tiesų Liucija manęs niekada nemėgo dėl Henriko meilės man, aš nustebau ir jaučiau, jog tai neprives prie gražios draugystės.
–      Gerai, šiandien neturiu repeticijos, tad po darbo galiu užsukti. Gal norėtum susitikti mieste?
–      Ne, norėčiau, kad atvyktum į namus, noriu pasikalbėti apie šį bei tą svarbaus. Tik jei sutiksi Harį mokykloje – nieko jam nesakyk, dar pagalvos, kad kas nors dėl Henriko, – paslaptingai baigė ji.
Mane suintrigavo toks Liucijos gestas, todėl nekanktraudama po pamokų sėdau į taksi ir išvykau į Etmondą. Hariui kaip tik buvo repeticija su vaikinais, todėl jis net neklausė, ką aš veiksiu po darbo. Taksi sustojus prie jųdviejų namų, ėmiau jaudintis, nes jaučiausi prasikaltusi prieš Liuciją. Nespėjus prieiti prie durų, jos atsivėrė, o tarpduryje stovėjo moteris tiesiais šviesiais plaukais. Šyptelėjusi pasisveikinau su ja ir mes įėjome į milžinišką holą su fortepijonu viduryje.
–      Užkaičiau arbatos ir pagaminau keksiukų, prisėsk svetainėje, tuoj viską atnešiu, – maloniai tarė Liucija, o aidas atkartojo visus jos žodžius.
Linktelėjusi slapukiškai nuėjau į svetainę, kurioje stovėjo didžiulis namų kinas, kelių metrų ilgio sofa bei lentyna su knygomis. Priėjusi prie šone riogsančio židinio, apžvelgiau nuotraukas, kurios buvo tvarkingai surikiuotos ant jo. Keletas Liucijos ir Henriko nuotraukų, darytų prieš daugelį metų, keletas šeimos nuotraukų ir daugybė jauno Hario nuotraukėlių… Su šypsena veide peržiūrėjau jas kuo idėmiausiai, vis lygindama jo veidą su Henrio. Tam tikrų bruožų Haris paveldėjo ir iš Liucijos, pavyzdžiui, nosį bei smakrą, tačiau akys, žvilgsnis, plaukai – visa tai iš Henriko. Staiga įėjusi padėklu nešina Liucija išgąsdino mane:
–      Kaip matau, susipažįsti su Smitų šeima. Prisėsk, parodysiu daugiau nuotraukų.
Nesupratusi jos komentaro, padariau kaip liepta. Atsisėdau ant fotelio prie stalelio, ant kurio moteris padėjo padėklą ir laukiau, kol ji paims kažką iš knygų lentynos. Ji grįžo prie manęs nešina albumu. Tada pradėjo pasakoti, kaip jiedu su Henriku nusprendė tuoktis, kada pradėjo lauktis Hario, kiek jis svėrė, koks buvo jo ūgis, koks pirmasis žodis, kada pradėjo vaikščioti, kada išdygo pirmieji dantukai, kokias lopšines mėgo ir aš sėdėjau išpūtusi akis, nežinodama, kodėl ji tai daro.
–      Ir Henrikas buvo labai laimingas, kai mes susilaukėme Hario. Netgi vardo pirmoji raidė priklausė Henriui, – lyg apsvaigusi kalbėjo Liucija.
Nežinau, ar ji bandė mane įskaudinti pasakodama, kokia laiminga šeima jie buvo, kai prieš tai įniršusi aiškino, jog Henris nemylėjo jos vien todėl, kad kelią pastojusi buvau aš, tačiau aš viską išklausiau be didelio skausmo… Jau buvau susitaikiusi su Henriko netektimi tada, kai jis mirė, o būdama su Hariu, suvokiau, jog tai tik dalelė mano praeities, į kurią gręžiotis nebereikėtų.
–      Na, aš džiaugiuosi, kad jūs buvote tokia puiki šeima, – padėjusi puodelį ant staliuko tariau. – Bet aš nelabai suprantu, kodėl tu man tai pasakoji? Jei nori man pasipasakoti, kaip draugė, džiaugiuosi, tačiau man grįžus tu nenorėjai nieko apie mane girdėti, kas nutiko?
–      Matai, buvome laimingi, tačiau dabar man liko tik Haris…
–      Aš dėl to labai apgailestauju ir tikiuosi, kad jis tau padės susitaikyti su netektimi, – apgailestaudama kalbėjau.
–      Tuomet palik jį ramybėje, sena ištvirkėle, – išpūtusi akis suurzgė Liucija.
Pasijutau lyg mane kas nors būtų apipylęs šaltu vandeniu. Nutirpo visos galūnės ir jaučiau, smingu į fotelį kaip į minkštą žemę.
–      Negi tau negėda? Haroldas dar vaikas, tu jam tinki į motinas! – nesulaukusi iš manęs jokio atsakymo ašaromis apsipylė ji.
–      Nesuprantu, apie ką tu… – bandydama teisintis išlemenau.
–      Manau, tu puikiai supranti, Eliza! Žinau, ką mano sūnus veikia vakarais ir kur miega! Tu paleistuvė!
–      Ką tu kalbi, Liucija, nusiramink ir paaiškink man viską! – vis dar gyniausi.
–      Darsė man viską papasakojo apie tavo romaną su Hariu. Kaip apsukai jam galvą? Tik nesakyk, kad jis ima iš tavęs pinigus, nes Haris ne toks, tai tu jį kažkokiu būdu priviliojai!
Situacija tapo nevaldoma, kai Liucija pašoko nuo fotelio ir ėmė sukti ratus prieš mane. Aš tiesiog tylėjau ir leidau jai išsirėkti…
–      Juk jis dar vaikas, jis tik dabar pradeda kurti savo gyvenimą, tik dabar formuojasi jo pasaulėžiūra ir nuomonė apie viską, o tu… Tu turi vyrą! O Haris dar vaikas, – apsiverkusi klykė ji. – Dar neseniai vedžiau jį už rankos į mokyklą, mokiau skaičiuoti, o tu, būdama mano amžiaus, su juo miegi! Tu neturi nei moralės, nei savigarbos, nei gėdos!
–      Liucija, aš su Hariu nieko nedarau, tu per smarkiai į viską reaguoji.
–      Iš pradžių atėmei iš manęs vyro meilę, dabar nori atimti ir sūnaus meilę? Ką aš tau padariau, kad tu man taip kenki?
–      Aš tau nekenkiu ir nieko nenoriu iš tavęs atimti. Paklausyk, Liucija, tu viską ne taip supranti… – stengiausi nuraminti, atsistojusi prieš ją ir bandydama suimti už besimaskatuojančių rankų.
–      Ne taip suprantu? Mano sūnus leidžia naktis pas ištekėjusią dvigubai vyresnę moterį, ką aš turėčiau suprasti? Kad jūs mokotės šokti baletą ar groti gitara? Jei tau reikia meilės nuotykių, bent jau susirask savo amžiaus vyrą, o ne vaiką, mano mažąjį berniuką… – pasikukčiodama kalbėjo ji.
–      Haris jau suaugęs žmogus, todėl pats renkasi su kuo bendrauti, aš jo neverčiu su manimi kalbėtis, jei jis pats to nenori. Tikrai neketinu jam atstoti motinos ir užsimti tavo vietos.
–      Žinoma ne, tu jam atstoji ne motiną, o meilužę! Taip ir maniau, jog visos tos suknistos Henrio dainos ir pasakojimai apie jas neduos jokios naudos, pažiūrėk kas įvyko? Haris įsivaizduoja, kad tu kažkuo ypatinga mergina iš tėvo dainų. Atsipeikėjęs jis tave mes kaip ir visas kitas, kurioms dainuodavo jas.
Aš tiesiog nebežinojau, ką sakyti. Jaučiausi lyg ant manęs mestų purvą ir aš niekaip negalėčiau to išvengti. Norėjosi apsisukti ir bėgti kuo toliau nuo Liucijos, tačiau stovėjau prieš ją, klausydama visų blogų dalykų, kurie sklido iš jos lūpų.
–      Aš tau neleisiu sugadinti mano vaiko.
–      Liucija, tu viską supranti klaidingai, aš jo negadinu ir nedarau jam nieko blogo…
–      Jis turbūt net nesupranta, kokią blogą įtaką jam darai! Reikalauju tuoj pat nutraukti bet kokius santykius, antraip aš viską papasakosiu ne tik visai mokyklos tarybai, bet susirasiu tavo vyrą, kad jis pasiimtų savo iškrypėlę žmoną iš visų mūsų ramaus gyvenimo! Sukelsiu tokį skandalą, kurio pasaulis dar nebuvo girdėjęs, Eliza, prisiekiu, dėl savo sūnaus aš padarysiu viską.
Taip norėjosi jai pasakyti, jog Haris jau suaugęs žmogus ir pats gali nuspręsti, ką mylėti, tačiau supratau, kad ji nejuokauja. Vladimiro nuomonė šioje situacijoje man visiškai nerūpėjo, man buvo visiškai nesvarbu, jis sužinos, ar ne, bet jis visada buvo neprognozuojamas, tad dėl viso šito romano nukentėti galėjo mano Haris… Skandalo taip pat nesinorėjo nei man, nei jam… Žiūrėjau į Liuciją, lyg prašydama pasigailėti manęs ir mano jausmų, tačiau jos pamišeliškas žvilgsnis buvo tiesiog negailestingas.
–      Supratai? Daugiau su Hariu tu nesusitiksi.
Ji kalbėjo su manimi, lyg man būtų keturiolika, sunku buvo suvokti, jog ji gali uždrausti susitikti dviems suaugusiems žmonėms, bet teko pripažinti – jos grasinimai buvo rimti. Ramiai palingavau galva, pasiėmiau rankinę ir dar kartą žvilgtelėjusi į ją, nuėjau durų link.
–      Eliza? – pašaukė mane ji. – Aš kalbu rimtai. Tu turėjai Henriką, bet Hario tikrai neatimsi.
Išklausiusi trenkiau durimis ir išėjusi į kiemą ėmiau verkti. Kiek įkabindama skubėjau palikti šiuos namus, ašarotomis akimis lėkiau gatve pati gerai nežinodama kur. Viduje jaučiausi visiškai sugniuždyta, visi Liucijos įžeidinėjimai vis dar skambėjo ausyse, kaskart įskaudindami vis labiau. Vien pagalvojus apie išsiskyrimą su Hariu man plyšo širdis, tačiau aš negalėjau rizikuoti jo saugumu, savo reputacija ir nebuvau pasiruošusi kovoti su visu pasauliu dėl to, kad būtume laimingi.

Kitą dieną prieš repeticiją aš sukau ratus salėje, galvodama, jog privalau pasakyti Hariui, kad mes nebegalime susitikinėti. Žinojau, jis neleis jo taip paprastai palikti, nenorėjau, kad jis pyktųsi su savo motina dėl manęs, nenorėjau būti dar labiau nekenčiama, todėl privalėjau sugalvoti, kaip priversti Harį patikėti, jog aš iš tiesų niekada jo nemylėjau. Tik įskaudinusi jį apsaugosiu nuo neprognozuojamo Vladimiro ir nuo apkalbų… Taip pat apsaugoti turėjau ir savo reputaciją, bei šeimą, kuri buvo gerbiama ir žinoma, kaip itin padori ir religinga. Prisiminusi, jog Darsė, mano sesuo, sugebėjo taip su manimi pasielgti, aš supratau, jog jos vaikystės nuoskauda yra peraugusi į didžiulę neapykantą, kuri pradėjo mane gąsdinti. Į repeticiją pradėjus rinktis merginoms, aš jaudinausi dar labiau ir nelaukiau akimirkos, kai į salę įžengs Haris ir vien jo šypsena neleis man pasakyti to, ką buvau parengusi. Po kelių minučių taip ir nutiko: jis įėjo kaip visada pasitikintis savimi ir pasisveikinęs su manimi mirktelėjo akį. Giliai įkvėpiau, nerodydama jokių emocijų ir pradėjome repeticiją. Visą pamoką stengiausi nežiūrėti į Harį, nes širdis nustodavo plakusi, kai pagalvodavau, ką tuoj pat jam reikės pasakyti. Merginos buvo puikiai išmokusios šokį, o Hario akomponavimas padėjo ne tik pagyvinti pasirodymą, tačiau ir išjudino merginas, jos daug grakščiau šoko bei stengėsi padaryti gerą įspūdį. Pasibaigus repeticijai, paprašiau Hario pasilikti salėje, paaiškinus, jog reikia pasikalbėti apie akomponavimą. Vaikinas šyptelėjo, supratęs mano užuominą, dažnai paprašydavau jo pasilikti, po repeticijos ir tada mes susitardavome, ką veiksime vakare, kur susitiksime, ką valgysime, tačiau šįkart aš elgiausi šaltai ir išėjus merginoms, ėjau tiesiai prie reikalo, nes bijojau, jog vėliau nebesugebėsiu to padaryti.
–      Kas nors nutiko? Šiandien tu kažkokia pikta… – priėjęs paglostė mano petį Haris.
Aš žvelgiau į jo akis ir vos sugebėjau suvaldyti besikaupiančias ašaras. Mylėjau šį vaikiną iš visos širdies, tačiau privalėjau nutraukti santykius ir paleisti jį. Galbūt Liucija buvo teisi sakydama, jog jis dar per jaunas suprasti, kas yra meilė, galbūt jis greitai atsipeikėtų ir suvoktų, kad tai tebuvo susižavėjimas moterimi, apie kurią jis tiek kartų dainavo. Turėjau tai padaryti, todėl giliai atsidususi atsakiau:
–      Nieko nenutiko, tiesiog turbūt atsitokėjau.
–      Kaip suprasti, atsitokėjai? – nuleidęs ranką suraukė kaktą Haris.
Meluoti jam pasirodė sunkiausias dalykas gyvenime, todėl aš nusijuokiau, kad atrodytų įtikinamiau ir pratęsiau:
–      Kad aš tavęs nemyliu, tiesiog visą laiką laikiau tave Henriku ir dabar atsitokėjau, jog tu – ne jis. Aš mylėjau Henriką, o tu esi Haris, todėl, atleisk man, jaunuoli, bet romanas baigėsi.
Negalėdama ištverti įtampos, aš pasitraukiau nuo Hario ir nuėjau prie stalo.
–      Ką tu čia kalbi, Elizabeta? – nusijuokė jis. – Tu mane tikrini? Aš juk žinau, kad tu mane myli.
Jis priėjo man iš už nugaros ir apkabino. Sukaupusi visas likusias jėgas, numečiau jo rankas nuo savęs ir atsisukusi rėžiau:
–      Aš myliu Henriką, o tu tik jo sūnus. Matyt, aš taip norėjau grįžti į jaunystę, jog įsivaizdavau, kad tu esi Henris, o aš ta pati Elizabeta, bet tenka pripažinti, kad aš ištekėjusi moteris, tu – ne Henrikas ir aš daugiau nebenoriu su tavimi žaisti.
–      Aš netikiu tavimi. Netikiu, kad po visko, kas buvo nuoširdu, tu suvokei, jog myli mano tėvą, bet ne mane.
–      Atleisk, tačiau taip yra. Ir kreipkis į mane jūs, aš visgi mokytoja.
Haris stovėjo nunarinęs rankas ir kaklą, žvelgė į mane beglobio šunelio žvilgsniu, bandydamas iš akių perskaityti tiesą. Aš nustačiau išdidžią miną, stengdamasi įtikinti jį, jog viskas, ką pasakiau, yra šventa tiesa. Vidus tiesiog raudojo, galva nepaliaujamai tvinksėjo ir norėjau, kad Haris kuo greičiau išeitų iš salės, nes nebesugebėjau nuraminti savo emocijų.
–      Aš turiu darbo, tad prašau palikti mane vieną.
–      Nepatikėsiu, kol nepasakysi žiūrėdama man į akis, – priėjo Haris.
–      Ko nepasakysiu? – išsigandusi paklausiau.
Jo buvimas šalia mane susilpnino visu šimtu procentų, tad aš nudelbusi žvilgsnį vis dar stengiausi atrodyti užtikrinta.
–      Kad viskas buvo melas, kad mūsų santykiai tau nesvarbūs ir tu myli Henriką.
Pakėliau akis ir žiūrėjau į jį netardama nei žodžio. Hario akys buvo tokios liūdnos, atrodė, jog jam taip skauda, tačiau aš nebegalėjau sustoti, todėl tariau:
–      Išeik, Hari. Mūsų santykiai man nesvarbūs.

 

Ačiū, kad esate!

Ps: ištikimiausių ir atidžiausių skaitytojų laukia labai nuotaikingi prizai, laukite tolimesnės informacijos!

Ma

XIII

Kaip ir minėjau – įsijungiame Florence and the Mashine dainą Spectrum ir skaitome toliau! Skanaus!

Užsimerkiau lyg bandydama išgirsti tą sakinį dar kartą. Jis pervėrė mane kiaurai ir atrodė, kad viduje kilo tikrų tikriausias uraganas. Užplūdo šiluma, tam tikra dozė adrenalino plūstelėjo venomis, o aš tiesiog stovėjau lyg įkalta ir nebetariau nei žodžio. Kurį laiką patylėjus, prabilau:
–      Tu dar jaunas, tavo amžiaus vaikinai dažnai įsimyli. Ir dažnai įsimyli savo mokytojas…
–      Būdama mano amžiaus jūs buvote įsimylėjusi ir mylėjote iki dabar, lygiai taip pat ir mano tėvas.
–      Manau, mes tiesiog per daug laiko praleidome drauge, tau reikėtų susitikinėti su bendraamžėmis.
–      Manote, nesusitikinėjau? Jos nesubrendusios, išlepintos, nesupratingos ir nesuvokiančios ko nori merginos. Man reikia žmogaus, kuris suprastų mane iš pusės žodžio, taip, kaip suprantate jūs…
–      Hari, aš galėčiau būti tavo motina… – suraukusi antakius stengiausi atkalbėti vaikiną nuo beprotiškų minčių.
–      Bet nesate, – žengęs dar kelis žingsnius į priekį atkirto vaikinas.
Mano širdis vis smarkiau mušė greitą ritmą, o alsavimas panašėjo į uždususio žmogaus. Aš tylėjau ir buvau hipnotizuojama jo nepaprastai nuoširdžių ir gilių akių.
–      Aš žinau, jog ir jūs kažką jaučiate. Matau, kaip jūs virpate vos jus priliečiu, kaip negalite ilgai žiūrėti man į akis ir jaudinatės kiekvieną kartą mane pamačiusi. O jūsų šypsena… – dar vieną žingsnį į priekį žengdamas kalbėjo Haris.
Aš žengiau žingsnį atbula, nes bijojau jo artumo, lyg tai būtų elektros šokas.
–      Jūs nuostabiausia moteris, kurią esu sutikęs. Nesistebiu, kodėl tėtis jus taip mylėjo… Nuo pat pirmos dienos pajutau, jog tarp mūsų yra kažkoks nematomas ryšys, lyg aš jus pažinočiau visą gyvenimą… Ir kaskart mums išsiskyrus aš norėdavau susitikti dar ir dar. Mane pirmą kartą aplankė įkvėpimas – jūsų dėka. Neneikite to, kas akivaizdu… Žinau, kad jūsų širdis sudaužyta, tačiau aš galėčiau pabandyti ją pagydyti.
Nebegalėjau nuslėpti to, kas vyksta, kas darosi mano viduje, mano skrandyje ir širdyje. Aš žiūrėjau į jį ir maniau, jog sprogsiu nuo emocijų, kurias jis man sukėlė. Tai buvo daugiau, nei buvo su Henriu. Nebegalėjau numalšinti manyje tūnančios aistros… Galva ėmė suktis išgirdus visus jo žodžius, tariamus taip užtikrintai. Nors ir žinojau, jog tai nėra gerai, bet tą akimirką mano protas visiškai atsisakė veikti. Aplink dingo viskas – baldai, sienos, grindys, kažkokia nematoma jėga apsupo mane. Ir viskas, ką aš mačiau ir norėjau matyti – Haris, susivėlęs, atsiraitojęs marškinėlių rankoves ir jo žvilgsnis… Nenutrūkstamas kontaktas, kuris buvo panašus į klausimus ir atsakymus be žodžių. Aš jaučiau, jog jis viską supranta… Mano burna išdžiūvo ir aš kaip žuvis, išmesta į krantą nežymiai gaudžiau orą, o jis artėjo prie manęs. Supratau, kad jei dabar aš nenumalšinsiu savo troškulio jo lūpomis – mirsiu viduje arba tikrai susprogsiu į daug mažyčių dalelių. Aš užsimerkiau, lyg bandydama atsikratyti to virpėjimo, kuris užvaldė visą kūną. Magiška akimirka baigėsi mano paskutiniu žvilgsniu į jo akių žalumą. Haris abiem delnais suėmė mano skruostus ir jo įkaitusios lūpos susijungė su maniškėmis… Rankos apglėbė jo liemenį, sugniauždamos plaštakose marškinėlius, o bučinys degino kaip karšta kava ir buvo saldesnis už medų. Švelnūs delnai kuteno mano skruostus bei kaklą ir aš prisitraukiau jį arčiau, kad galėčiau apglėbti jo tvirtą torsą. Atrodė, kad viskas trunka amžinybę, iš kurios nenorėjau sugrįžti ant žemės. Atsipeikėjusi suėmiau jo liemenį ir atitraukiau nuo savęs.
–      Aš negaliu, Hari, – vos girdimai ištariau. – Aš ištekėjusi.
–      Taip, už vyro, kuris turi meilužių ir kurio jūs nemylite, – suėmęs mane už pečių paprieštaravo Haris.
–      Bet aš negaliu ir nenoriu būti kaip jis. Neturiu teisės išduoti žmogaus.
–      Bet turite teisę būti laiminga…
Aš žiūrėjau į jį jau visiškai kitaip. Jis man atrodė toks artimas ir pažįstamas, lyg ilgai nerastas sielos draugas. Vien jo prisilietimas mane nuramino, jo žvilgsnis užbūrė, o bučinys leido pamiršti visą pasaulį.
–      Hari, taip negalima…
–      O jūs paklausykite savo širdies.
Galva zvimbė lyg avilys ir aš tvirtai sugniaužusi jo marškinėlius užsimerkiau, kad suvokčiau, ko iš tiesų noriu. Žinoma, norėjau tik žmogaus, stovinčio prieš mane. Atsimerkiau ir vėl jį pabučiavau… Čiupau jo skruostus ir patraukiau užkritusias garbanas. Ir vėl viskas išnyko, visos problemos, visos svajonės, visos mintys ir abejonės. Širdis spurdėjo krūtinėje kaip pamišusi, o skrandyje skraidė jau nebe drugeliai, o drakonai! Nuo Hario sklido tokia jauki šiluma, kad darėsi karšta ne tik lūpoms, bet ir visam kūnui. Jo rankos sugriebė mano liemenį ir pakėlęs jis apsuko mane kelis kartus.
–      Aš jus tikrai įsimylėjau… – vėl paglostydamas skruostą tarė Haris savo žemu tembru sudrebindamas mano širdį.
–      Kreipkis į mane vardu, – spoksodama į jo veidą visai šalia manojo nusijuokiau.
Jis dar kartą lengvai pakštelėjo man į lūpas ir atsitraukęs šyptelėjo lyg svajoklis. Jo lūpos tą akimirką buvo pati didžiausia pagunda ir nuodėmė… Paleidusi jį nuėjau atsisėsti ant sofos. Haris atsisuko, atėjo ir atsisėdęs šalia akylai mane stebėjo. Aš sėdėjau su savo dviprasmiškomis mintimis, bandydama sudėlioti viską į vietas ir suvokti, kas tik ką įvyko.
–      Juk supranti, kad tai nėra gerai? – paklausiau metusi nedrąsų žvilgsnį į jį.
–      Tai geriausia, kas gali nutikti gyvenime.
Haris buvo taip optimistiškai nusiteikęs, kad aš tik atsidusau ir papurčiau galvą.
–      Ir kas bus toliau, Hari? Kaip tu dabar įsivaizduoji mūsų santykius?
Vaikinas susimąstė ir žvelgė į mane žibančiomis akimis. Mane tai džiaugino, jo žvilgsnis pavergdavo mane kiekvieną kartą, tačiau aš rimtai susirūpinusi suraukiau kaktą ir laukiau atsakymo.
–      Na… Dabar, kai žinau, kad ir jūs man jaučiate tą patį, darysime viską, kad būtume laimingi.
–      Aš nežinau, ką aš jaučiu, Hari. Tai kažkas visiškai nekontroliuojamo…
–      Bet jums gera, kai aš šalia?
Jis taip taikliai uždavinėjo klausimus, jog atrodė, kad kiaurai mane permato arba skaito mano mintis. Nieko nesakydama lengvai palingavau galva. Haris ištiesė ranką ir glostydamas smakrą kalbėjo toliau:
–      Ir gera, kai jus liečiu…
Šyptelėjau ir susigėdusi nuleidau galvą.
–      Hari, viskas su tavimi gerai, tačiau suprask, jog aš esu dvidešimčia metų už tave vyresnė ir esu ištekėjusi…
–      Aš amžiaus skirtumo visiškai nejaučiu, kai esu su jumis.
–      Tu vis dar kreipiesi į mane jūs, tai mane pasendina dar kokiais dešimčia metų, – nusijuokiau.
–      Įprotis, – šyptelėjo Haris. – O tai, kad jūs… Tu ištekėjusi, galima greitai sutvarkyti. Tiesiog rasime gerą advokatą ir jis išskirs tave su tuo monstru.
–      Tai nebus taip lengva, kaip tau atrodo.
–      Ateik, – išskėtė rankas Haris, prašydamas manęs atsisėsti arčiau jo.
Aš pasislinkau prie jo, o šis apglėbė mane savo tvirtomis rankomis, priglaudė prie savęs ir šnabždėjo:
–      Kai labai nori – viskas įmanoma, Elizabeta. Aš pasiruošęs viskam, kad galėčiau būti su tavimi.
–      Tavo optimizmas užkrėčia, tačiau aš pažįstu Vladimirą ir taip paprasta, kaip tu manai, nebus…
–      Ša… – nutildė mane Haris. – Šiandien nekalbėkime apie blogus dalykus. Leisk man pasimėgauti tavo buvimu šalia…
–      Galbūt tai greitai praeis, – klausydama jo širdies plakimo tariau.
–      Nenoriu, kad tas jausmas kada nors praeitų. Atrodo, kad dabar galiu viską, – nusijuokė Haris, glostydamas mano nugarą. – Visus tuos mėnesius svajojau, kaip prie tavęs prieiti, apkabinti ir niekada nepaleisti. Kai papasakojai apie tėtį, supratau, jog jo meilė tau persidavė ir man. Aš visą tą laiką mylėjau tave per jo dainas, dar tavęs net nepažinodamas… Aš jaučiau tai, kas parašyta dainose, tačiau dabar visos spragos užpildytos – aš turiu galimybę jausti viską žmogui, kuriam jos skirtos… Įsivaizduoji, kaip tai magiška?
Haris kalbėjo nuostabius dalykus, kuriais aš norėjau tikėti ir leidau sau pasinerti į mūsų kartu kuriamą atmosferą… Tokią jaukią ir šiltą. Nenorėjau, kad vakaras kada nors baigtųsi. Prisiekiu, tą akimirką aš galėjau mirti, nes jaučiausi kupina pačių geriausių emocijų, kurių net su Henriku nebuvau pajutusi.
–      Aš su tavimi jaučiuosi tokia jauna ir entuziastinga… Tu kaip gyvybės šaltinis iš kurio kasdien pasisemiu vandens tam, kad diena būtų gera, – apkabinusi jo liemenį viena ranka sušnabždėjau.
Haris pabučiavo mano pakaušį ir atrėmė į jį savo smakrą.
–      Niekada negalvok, kad tu sena. Tu tiesiog subrendusi ir man tai labai patinka, – nuramino jis.
Kurį laiką šnekučiavomės apie tai, kaip ir kada išaugo šis ypatingas jausmas. Haris man papasakojo apie merginas, su kuriomis susitikinėdavo, tačiau tai nebuvo panašu į tai, kas jo viduje darosi dabar.
–      Na, su jomis būdavo smagu, bet jos visos buvo visiškai nesubrendusios ir nepasiruošusios rimtai draugystei. Jas žavėjo tai, kad aš turiu grupę, kad atlieku romantiškas dainas…
–      O tavo garbanos nežavėjo? – papurenau jo plaukus klausdama.
–      Žinoma, ir mano garbanos, jos patinka visoms, – nusijuokė Haris, papurtydamas galvą.
–      Tu toks mielas, būtų keista, jei kam nors nepatiktum…
–      Dabar man svarbu, kad patikčiau tau, – meiliai žvilgtelėjęs tarė jis.
–      Bet tu supranti, jog tai turės būti pati didžiausia mūsų paslaptis?
–      Kad ir kaip norėčiau visam pasauliui šaukti, jog turiu tave, žinau, kad yra tam tikrų kliūčių, kurias tikrai įveiksime, – paėmęs mano delną paglostė jį Haris.
–      Deja, kol kas turėsi pasilaikyti džiaugsmą sau, nes aš galiu turėti rimtų problemų. Visų pirma, tu dar labai jaunas…
–      Bet aš pilnametis, todėl vaikų tvirkinimu tavęs tikrai niekas neapkaltintų, – postringavo Haris.
Aš nusijuokiau, nes jis buvo toks atviras ir kalbėjo be jokių užuolankų, o aš tiesiog bijojau tarti tuos žodžius. Man tai visada atrodė toks pasibaisėtinas dalykas, tačiau dabar pati sėdėjau ką tik aštuoniolikos sulaukusio vaikino glėbyje.
–      Bet mokytojai tai sužinoję tikrai nepalaimintų manęs. Nepalaimintų ir Liucija… Nepalaimintų nei vienas žmogus. Juolab, kai aš turiu vyrą… Kaip viskas blogai… – suėmusi delnais savo veidą purčiau galvą į šonus.
–      Svarbu, kad tu laiminga, žinai, kad meilė ir laimė yra pačios galingiausios jėgos, kurios nugali viską.
–      Kažkada ir aš taip maniau…
Haris paleido mane iš glėbio ir atsisukęs tarė rimtu veidu:
–      Mane labiau neramina mano didžiausias konkurentas.
–      Kas? Vladimiras?
–      Ne. Tėtis.
Norėjau juoktis, pagalvojusi, jog savo konkurentu Haris palaikė Volodią, tačiau išgirdusi jo atsakymą suakmenėjau ir nuleidau akis. Nors aš maniau, kad meilė Henrikui niekada neapleis mano širdies, tačiau dabar ji užėmė tik mažą jos kraštelį… Aš žinojau, kad myliu Henriko prisiminimą ir visada atsiminsiu jį kaip pirmąją savo meilę, tačiau Haris buvo mano antra pirmoji meilė. Juk jie buvo tokie panašūs, tik dabar aš viską mačiau kiek kitaip… Nebebuvau mergaitė, kurios gyvenimas priklausė nuo tėvų. Niekas nekontroliavo manęs ir mano norų, turėjau gyvenimiškos patirties, todėl Haris man atrodė kitoks nei buvo Henrikas. Suėmiau Hario skruostus ir šypsodamasi nuraminau:
–      Henrikas yra prisiminimas, tu – realus žmogus. Aš visada gerbsiu tavo tėtį, bet turiu gyventi ne praeitimi, o dabartimi.
Padovanojau jam švelnų bučinį ir prisiglaudžiau prie peties.
–      Beje, man labai patinka rašyti žinutes, – nusijuokiau.
Haris negalėjo nustoti juoktis kelias minutes vis tyčiodamasis iš mano rašymo stiliaus. Nemoku apsakyti, kokia patraukli ir įdomi su juo jaučiausi, lyg būtų prasidėjusi antroji mano jaunystė. Hario rankos buvo švelnios ir atsargios, bučiniai saldūs ir minkšti, o jo glėbyje – lyg pašiūrėje nuo vėjo – saugu ir ramu. Jo gilus žemas balsas ir britiškas akcentas gėrėsi į mano ausis su pačiu didžiausiu malonumu ir aš netariau nei žodžio, norėdama mėgautis kiekvienu žodžiu, kiekvienu jo atodūsiu. Malonus jausmas buvo nagrinėti kiekvieną jo veido centimetrą, kiekvieną apgamėlį ant skruosto, skaičiuoti jo ilgas tankias blakstienas ir stebėti nuo šypsenos ir juoko atsirandančias duobutes… Sakoma, uždraustas vaisius – pats gardžiausias. Ir tas, kuris sukūrė šį posakį tikrai žinojo, koks tai nepakartojamas jausmas. Aš nebenorėjau nei miego, nei maisto – nieko nenorėjau, tik būti šalia Hario. Taip plepėdami ant sofos praleidome pusę nakties, likusią jos dalį buvau įsitaisiusi jo glėbyje ir abu snūduriavome miegamajame, kuris man atstojo pačią asmeniškiausią erdvę namuose, tačiau nesigailėdama į ją įsileidau mažą susivėlusį garbanių.

Nuo to vakaro ir prasidėjo mano tikrasis gyvenimas, mano antroji proga būti laiminga… Aš buvau laimingesnė už laimingiausią žmogų, jaučiausi mylimesnė už patį mylimiausią ir jaunesnė už patį jauniausią. Haris buvo mano deguonis, kurio reikėjo kasdien. Nežinau, ar kas nors kada nors jautė tokį jausmą, tačiau man atrodė, jog niekas aplinkui negalėtų suprasti to. Aš nemaniau, kad kada nors dar mylėsiu taip karštai ir netgi karščiau, nei pirmąjį kartą… Suvokiau, jog tai nėra gerai, bet mano širdis buvo išėjusi kartu su Hariu ir iš paskos tempėsi protą, kuris pamažu atsisakė suvokti realybę. O ji buvo žiauri. Nuo pat to ryto, kai pamačiau Harį užtinusiomis nuo miego akimis, „susiglamžiusiu“ nuo pagalvės veidu ir piestu pasistojusiais plaukais, supratau, kad tai mano didžiausia laimė ir sunkiausia našta gyvenime. Kas vakarą užmigdama melsdavau Dievo, kad atleistų man už šią nuodėmę, už vyro išdavystę, jaučiausi suteršusi savo sąžinę ir kasdien kovojau su savo vidiniais demonais, kurie prikaišiodavo kokia susitepusi esu. Tačiau, kai pamatydavau Harį, tas vaizdas lyg švęstas vanduo nuplaudavo kiekvieną nuodėmę nuo mano sielos ir aš vėl galėdavau džiaugtis gyvenimu. Negalėjau suprasti, kaip taip greitai jis pasisavino mano širdį ir mintis… Tai buvo aistra, kuri degė mano širdyje, rankose, kojose, smegenyse – jis užėmė kiekvieną centimetrą mano kūne. Mintys… Jos taip pat buvo užkariautos. Haris buvo visur. Net tada, kai jo nebuvo šalia – aš jį jaučiau. Fantazijose. Sapnuose. Netgi užuodžiau jį. Kiekvienas ištartas žodis buvo įstrigęs giliai mano atmintyje, kiekvienas prisilietimas vis dar degino odą, kiekvienas žvilgsnis skrodė lig širdies. Aš nieko negalėjau pakeisti – nukreipusi mintis tolyn nuo jo, akimirksiu grįždavau prie vieno – savo įkvėpimo šaltinio, iš kurio kiekvieną akimirką godžiai sėmiausi gyvenimo vandens. Be jo jaučiausi lyg diena be šviesos. Buvau įkalinta. Bet nieko negalėjau pakeisti… O galbūt ir nenorėjau.

Repetuodama su Hariu jaučiausi lyg gydoma po traumos. Kiekvieną kartą, kai jis grodavo, o merginos šokdavo, aš užmerkdavau akis ir pasinerdavau į tą stebuklingą atmosferą, supančią mus. Jis vis atsisukdavo į mane ir žvelgdavo jau visiškai kitaip, todėl mano šypsena taip pat buvo daug nuoširdesnė ir maloningesnė. Mūsų paslaptis mus taip suartino, jog atrodė, kad niekas niekada negalėtų įsiterpti. Mes kartu turėdavome tiek daug veiklos, tad aš stebėdavausi, kaip mums pavyksta viską puikiai nuslėpti. Nebebuvau ta mergaitė, kuriai svarbu buvo parodyti savo jausmus aplinkiniams ir jie su pavydu žvelgtų į laimingą mane ir mano draugą. Dabar daug svarbiau buvo išsaugoti tą nuostabų jausmą tik tarp manęs ir Hario, nes piktos akys mums tikrai pakenktų…

Toliau mokiausi vairuoti ir man sekėsi ganėtinai neblogai! Žinoma, tik aikštelėje… Tačiau automobilis nebesustodavo viduryje kelio ir nebenuriedėdavo atbulas nuo kalniuko, nebeišvartydavau visų stulpelių, kai statydavau jį prie įsivaizduojamo šaligatvio. Haris buvo toks kantrus su manimi: lyg tikras instruktorius jis ramiai aiškino mano klaidas, liepė mokytis ir rimtai reikalavo susikoncentruoti sėdint vairuotojo vietoje.
–      Įsivaizduok, lyg vežtum brangiausią žmogų ir prisiimtum atsakomybę už jo saugumą, juk tada tikrai susikoncentruotum ir nesinervinum, jei vietoj posūkio tu paspaudi valytuvų mygtuką, – diktavo jis.
–      Aš ir vežu, – rimtu veidu atsisukau į vaikiną.
Jis kaip mat nusišypsojo ir papurtęs galvą tarė:
–      Kai laikysi vairavimo egzaminą, taip lengvai instruktoriaus nepapirksi.
–      Aš laikysiu vairavimo egzaminą? – nustebusi atsilošiau sėdynėje.
–      O kaip manai, kodėl aš tave mokau? Turėsi pradmenis, tada pradėsi mokytis teorijos ir į miestą važiuosi su tikru instruktoriumi. Nejau tai tik pramoga?
Haris darėsi vis rimtesnis žmogus, kasdien stebėjausi jo atsakomybe dėl menkniekių, jo savarankiškumu ir rūpestingumu. Amžiaus skirtumą mes tiesiog kompensavome papildydami vienas kitą, aš su juo jaučiausi ir elgiausi laisviau, o Haris – rimčiau ir atsakingiau.
Dar vienas svarbus dalykas, kurio išmokau iš Hario – maisto gamyba! Niekada nemaniau, jog kepti kiaušinienę yra taip smagu, o gaminti lazaniją – vienas sunkiausių dalykų pasaulyje.
–      Pirma reikia išvirti lakštus, – mokė Haris, užsirišęs prijuostę, lyg tikras virtuvės šefas.
–      Bet jie ištiš… – atsargiai įleisdama lakštą į verdantį vandenį suburbėjau.
Virtuvės šefas iškart įdėjo kitą lakštą ir aš suraukusi kaktą nieko nesupratau.
–      Taigi jie sulips!
–      O tu turėsi juos prižiūrėti, – šyptelėjo Haris ir kilstelėjo antakį.
–      Virtuvėje turėtų būti draudžiama vilioti…
–      Kodėl? – nusijuokė jis.
–      Nes viskas prisviltų, – apkabinusi jį per kaklą, pasistiebiau ir pabučiavau.
Haris labai mėgo bučiuotis. Pastaruosius dvidešimt metų bučiuodavau tik pažįstamus, ir tai tik į skruostus. Geriausiu atveju, kai nesipykdavome su Vladimiru – pakšteldavome į lūpas susitikę ar išsiskirdami. O ilgus, švelnius ir kutenančius bučinius jau buvau užmiršusi… Kai pasineri į tą žaidimą lūpomis, krimsteli lūpos kraštelį ir lengvai sudrėkini liežuviu. Haris visada buvo itin švelnus ir romantiškas, bučinius dovanodavo pačiu netikėčiausiu metu, net tada, kai aš išvadindavau jį kvailiu dėl apsimetinėjimo mano sužadėtiniu prieš namo apsaugos darbuotoją.

Netgi tėvai buvo nustebę, kai vieną sekmadienio popietę aplankiusi juos, pasisiūliau kartu su tėčiu kepti mėsą ant grotelių.
–      Juk tu niekada negamindavai… – nešdama dubenį salotų pakomentavo mama.
–      Na, juk dabar gyvenu viena, tenka mokytis, – šyptelėjau jai ir toliau varčiau kepsnius.
–      Man tai ji išvis keista, pažiūrėk, vaikšto su sportiniais bateliais, plaukai palaidi… – gurkšnodama vyną terasoje nužvelgdama mane postringavo Darsė.
–      Darse, nepavydėk man jaunystės!
–      Apie kokią jaunystę tu čia kalbi? Po mėnesio tau bus keturiasdešimt! Jaunystė…
–      Svarbu, kad aš jauna širdyje, – neketindama su ja pyktis atsisukusi išsišiepiau.
Suskambus telefonui, tekina nubėgau laipteliais į sodą, kad niekas manęs negirdėtų.
–      Juk sakiau, kad neskambintum, kai esu pas tėvus, jie netyčia gali pamatyti telefone tavo vardą! – pyktelėjusi tariau Hariui.
–      Visą dieną šiandien nieko neparašei, aš pasigedau tavęs…
–      Juk sekmadienis, žinai, kad turiu aplankyti namus.
–      Ir aš noriu turėti savo dieną!
–      Tu turi visas mano dienas, Hari! – nusijuokiau kuo tyliau ir atsisukusi žvelgiau į terasą.
Darsė persikreipusi per supynes įtariai žvelgė į mane, lyg bandydama kažką nugirsti, todėl aš paėjau dar keletą žingsnių į sodo vidurį.
–      Važiuojame šiandien prie Temzės, pasiimsime mėsainių ir palauksim, kol saulė nusileis… – romantišku balsu bandė sugundyti jis.
–      Gerai, parašysiu, kai baigsime pietauti, – atsakiusi Hariui ir sušnabždėjusi, jog pasiilgau jo, padėjau ragelį.
Grįždama pasišokinėjau, nes jau tada pradėjau laukti susitikimo su savo didžiausia paslaptimi.
–      Su kuo taip džiaugsmingai kalbėjai? – kaip visuomet nosį ne į savo reikalus kišo sesuo.
–      Su Volodia, – atrėžiau jai, net nežvilgteldama.
–      Kaip laikosi Vladimiras? Taip seniai nieko apie jį negirdėjome… – suaimanavo mama.
–      Puikiai, labai užsiėmęs… – vėl priėjusi prie grotelių pasakojau.
–      Kur jis dabar yra? – lyg tikrindama kamantinėjo Darsė.
–      Taivane, – skemenuodama ištariau, nors nei velnio nežinojau, kur tas vyras yra.
–      Aišku, kokie reikalai ten? – toliau neatstojo sesuo.
–      Nežinau, Darse, kalbėjome ne apie tai, – atšoviau atsisukusi.
–      Tai apie ką?
–      Tai mūsų asmeninis reikalas. Aš tavęs neklausinėju, ką tu kalbiesi su savo vyru, – metusi žvilgsnį į laikraštį skaitantį Rupertą atsakiau.
Darsė susiraukė neišpešusi iš manęs nieko pikantiško ir toliau žvelgė į sodo tolį. Tokiomis akimirkomis aš imdavau nervintis, todėl greitai pasišalinau iš terasos. Buvo praėjusios tik kelios savaitės nuo tos dienos, kai mes su Hariu pasakėme vienas kitam apie savo jausmus, todėl labai bijojau, kad viskas nepaaiškėtų dabar, kai tai dar taip trapu… Hario paprašyta, per daug apie ateitį negalvojau, jis sakė „viskas susitvarkys savaime, dabar pasidžiaukime tuo, kad turime vienas kitą, o laikui bėgant ir kiti ims tuo džiaugtis“. Žinoma, nebuvau tokia naivi ir nesitikėjau nieko palankaus iš aplinkinių, todėl kartais būdavo sunkių akimirkų, kai suvokdavau, jog paslaptyje santykių visą gyvenimą nelaikysime, o apie sunkumus, kurie laukia, jei norime juos atskleisti kitiems, man galvoti buvo per daug skausminga…

Tą patį vakarą su Hariu drybsojome automobilyje ir užkandžiavome keptomis bulvytėmis. Kartais patylėdavome, kartais vienas per kitą imdavome taukšti apie dieną, apie tai, ką nugirdome, ką matėme… Vieną tokią tylos akimirką, žiūrint į pamažu tarp pastatų besislepiančią saulę, prabilau:
–      Žinai, Hari, kad ir kaip dabar gerai, mes turėtume pagalvoti apie veiksmų planą…
Jis atsisuko ir giliai atsidusęs paklausė:
–      Tu visada turi viską planuoti?
–      Tai rimta. Aš vis dar susituokusi ir tai tikrai viena iš didžiausių kliūčių mūsų santykiuose.
–      Gerai, tada pirmiausia pabaigsime mokslo metus, tada imsime ieškoti advokato. Pasiknisiu tėčio dokumentuose, jis tikrai pažinojo kokį nors patikimą žmogų.
–      O kaip aš paaiškinsiu viską artimiesiems? Sveiki, brangieji, skiriuosi su savo vyru, nes noriu likusį gyvenimą praleisti su ką tik mokyklą baigusiu vaikinu.
Haris pakėlė vieną lūpų kamputį, lyg ironiškai šypteldamas ir žvilgtelėjo į upę.
–      Visų pirma, nereikia sakyti visko taip oficialiai, o antra, noriu, kad skirtumeisi ne dėl manęs, o dėl savęs. Ar tu norėtum ir toliau būti susituokusi su neištikimu ir nemylimu vyru?
Įsimečiau bulvytę į burną ir purtydama galvą į šonus greitai sukramčiau.
–      Taigi, viskas paprasta. Skiriesi, nes tu jo nemyli, nes jis neištikimas tau ir tu nebenori būti susisaisčiusi su tokiu žmogumi.
–      Taip… Tiesiog pasakai ir viskas išsisprendžia. Vladimiras nepasirašys skyrybų sutarties.
–      Priversime jį, tam ir yra advokatai.
Atrėmusi galvą į sėdynės atlošą žvelgiau į Harį, negalėdama atsistebėti, kiek ryžto ir jėgų jis turi. Tai mane skatino tikėti sėkme ir nenuleisti rankų.
–      Na, gerai, pasvajokime, kad aš išsiskyriau. Aš vis tiek esu sena palyginus su tavimi! Kai tu būsi mano metų, aš jau būsiu susiraukšlėjusi močiutė…
Haris nusijuokė ir patampė mano skruostus.
–      Jau įsivaizduoju, kaip kiekvieną rytą skaičiuosiu, kiek naujų raukšlelių yra ant tavo veido! – juokaudamas tarė jis.
–      Nejuokinga, Hari! – trinktelėjusi jam per rankas atkirtau. – Galėsi pradėti skaičiuoti jau po mėnesio…
–      Tikrai, juk po mėnesio tavo gimtadienis, – trindamas delnus apsidžiaugė jis.
–      Nesidžiauk… Aš bijau pasenti, nekenčiu gimtadienių, nenoriu…
–      Tu nesensti, o bręsti, juk taip sako visi. Moterys nesensta, jog skleidžiasi kaip gėlės, – ramindamas mano skruostą glostė Haris.
Turbūt niekas negalėtų atsispirti jo šiltiems pirštams, glostantiems skruostus ir kaklą. Tai buvo pats geriausias vaistas nuo blogų minčių, po sunkios dienos… Atrodė, kad jo prisilietimai gydė. Nereikėdavo nei vieno žodžio, tik jo pirštų galiukų ant mano odos. Pabučiavęs į kaktą, Haris eilinį kartą paprašė manęs negalvoti apie savo amžių ir, juo labiau, nesijausti nepatogiai prieš jį.
–      Juk aš žinau, kiek tau metų. Aš žinau, kokios moterys būna, kai sulaukia keturiasdešimties. Aš nebe vaikas. Be to, prisiekiu, niekas niekada nepasakytų, kad tau keturiasdešimt! Tu pati gražiausia keturiasdešimtmetė pasaulyje, – suėmęs mano skruostus pakštelėjo į lūpas vaikinas.
Nors ir bandžiau tikėti, jog svarbu tai, kokia jautiesi širdyje, nepatogumo jausmas vis dar mane aplankydavo.

Vieną dieną, besimokant vairuoti, man toptelėjo puiki idėja, kaip galėčiau atsidėkoti Hariui už šias pamokas.

Ps: ištikimiausių ir atidžiausių skaitytojų laukia labai nuotaikingi prizai, laukite tolimesnės informacijos!

Ma

XII

Atsidengiau veidą, su ašaromis akyse stebėdama Harį, sustingusį lyg statulą ir žvelgiantį į dėžės turinį. Jis atsisėdo ant čiužinio, pasidėjo dėžę prieš save ir pradėjo traukti vieną daiktelį po kito. Aš vis dar stovėjau ant laiptų, bijodama priartėti prie Hario ir bijodama jo paniekos… Pirmiausia jis ištraukė dainas, kurių juodraščius turėjau tik aš, tada ištraukė Henriko laiškus ir mažus raštelius.
–      Kai skaičiuoji, tu būni neįtikėtinai žavi, o tos susikaupimo raukšlelės ant tavo kaktos… – garsiai perskaitė vieną iš jų Haris.
Dėžės turinį jis krovė ant čiužinio, apžiūrėdamas viską atidžiai ir nieko nepraleisdamas. Galų gale, jis ištraukė mūsų nuotrauką, vis dar laikytą rėmelyje, paskui keletą paprastai sudėtų į krūvelę nuotraukų ir apžiūrėjo, atversdamas kitą pusę, kurioje buvo užrašytos datos bei vietovės.
–      Dveji metai kartu? Ir dar daug metų? – skaitydamas klausimo intonacija vėl prabilo Haris.
–      Aš viską paaiškinsiu, – nusileidusi nuo laiptukų ėjau jo link.
–      Kaip visa tai suprasti? – laikydamas rankose nuotraukas riktelėjo Haris.
–      Viską paaiškinsiu, nurimk.
–      Nieko man neaiškinkit. Jūs juk nebuvote paprasta mano tėčio draugė? Jūs buvote ta moteris, apie kurią jis man pasakodavo, kai dar buvau visiškai mažas, manydamas, jog nieko neprisiminsiu, – šiek tiek suirzęs pradėjo pasakoti Haris. – Jis man pasakojo, kaip kartą sutiko savo mūzą, kuri pakeitė jo gyvenimą ir kuri palaiko jo kūrybos gyslelę… Visada maniau, jog tai mama, tačiau laikui bėgant supratau, jog mūza būti ji negali, nes tėtis nebuvo panašus į įkvėpimo apimtą vyrą, kai žiūrėdavo į ją… Tai buvote jūs. Todėl jis ir laikė žurnalo iškarpą su jūsų nuotrauka savo stalčiuje.
Mano akyse susikaupė ašaros, nežinau, ar dėl to, jog Henrikui visada buvau vienintelė, kurią jis mylėjo, ar dėl to, kad buvo skaudu matyti Harį, tokį sutrikusį ir įskaudintą. Nežinojau, ar pasakyti kažką, ar aiškinti, ar geriau tylėti ir leisti jam išsilieti ant manęs, galbūt net supykti ir išeiti trenkus durimis.
–      Tai buvote jūs? – atsisukęs į mane griežčiau paklausė Haris.
Išriedėjus ašaroms aš lengvai palingavau galva, tačiau vis dar tylėjau lyg nebylė.
–      Dabar aišku, kodėl mama taip jūsų nemėgsta…
–      Hari, viskas ne taip, kaip tu manai. Aš tikrai nežinojau, kad tavo tėvas visada laikė mane savo mūza, aš maniau, jog jis gyvena laimingą gyvenimą su Liucija ir tavimi, aš nesikišau ir negrioviau jūsų šeimos laimės, – šluostydamasi ašaras atsargiai prisiartinau prie čiužinio ir atsisėdau prieš Harį.
Vaikinas paėmė lapus su dainų žodžiais ir kurį laiką įdėmiai juos skaitė. Aš sėdėjau prikandusi lūpą ir melsdama Dievo, kad Haris viską suprastų teisingai. Nenorėjau, jog jis imtų manęs nekęsti dėl to, kad Henris niekada nebuvo atsidavęs Liucijai, kad jo mūza buvo ne mama, o moteris iš jaunystės dienų. Tą akimirką labiausiai bijojau Hario paniekos.
–      Tai pačios pirmosios tėčio dainos… Skiriama mano meilei, – skaitydamas dainos dedikaciją akis į mane pakėlė vaikinas.
Aš prikandusi lūpą žiūrėjau į jį ašarotomis akimis ir nebyliai prašiau manęs nesmerkti. Haris vėl žvilgelėjo į lapus, sudėjo į dėžę, padėjo ją ant čiužinio ir atsistojęs nuėjo prie židinio.
–      Kodėl anksčiau to nesakėte?
–      Tavo mama norėjo, jog tėtis išliktų tau idealu… Ji nenorėjo, kad galvotum, jog Henrikas nemylėjo šeimos ir buvo atsidavęs man, bet aš prisiekiu, nieko apie tai nežinojau.
Vaikinas šiek tiek pagalvojo ir atsisukęs į mane tarė:
–      Nereikia man nieko prisiekinėti.
–      Hari, aš tikrai nenorėjau, kad tu tai sužinotum taip ar kad išvis apie tai sužinotum… Atleisk, kad slėpiau viską nuo tavęs, tačiau negalėjau imti ir papasakoti, lyg tai būtų paprastas dalykas. Pati tik grįžusi sužinojau, jog Henrikas visus tuo metus, kol manęs nebuvo, vis dar laikė mane savo mūza…
–      Jums nereikia atsiprašinėti, aš nenusivyliau tėčiu, tiesiog nemaniau, jog jis mylėjo būtent jus… Žinojau, kad tėčio mūza tikrai ne mama, tačiau maniau, jog jis tik išsigalvoja ir nori įkvėpti man entuziazmo kūrybai. Maniau, jog jis išsigalvojo istoriją apie moterį, kuri lyg gyvybės šaltinis suteikia jėgų kiekvieną rytą pradėti lyg naują puslapį, kurį galima užpildyti nauja daina ar melodija. Maniau, kad jis perkeltine prasme vartoja žodžius „amžina meilė“, o pasirodo jis iki pat paskutinio savo atodūsio mylėjo jus…
Jam kalbant ašaros tekėjo skruostais kaip niekada anksčiau. Haris taip jausmingai ir su tokiu įkvėpimu kalbėjo apie Henrio pasakojimus, jog man darėsi vis sunkiau susitaikyti su tuo, jog aš pavėlavau sugrįžti, pavėlavau pasirodyti jam ir pasakyti, jog visus tuos metus galvojau apie jį, kad niekada nepamiršau ir mylėjau visą tą laiką… Haris grįžo prie dėžės, atsisėdo ant čiužinio ir susiėmė už galvos.
–      Ko jūs iš tiesų grįžote į Londoną? Ieškoti tėčio?
–      Ne… Aš sužinojau, kad jis mirė, tačiau nedrįsau pasirodyti jo laidotuvėse, nes tai atrodė tiesiog nepakeliama. Nebegalėdama susitaikyti su Vladimiro valdžia, aš nusprendžiau grįžti ir pažvelgti tiesai į akis… Bijojau sutikti Liuciją, bijojau pamatyti tave ir bijojau visų prisiminimų apie Henriką, tačiau jaučiau, jog turiu grįžti. Aš tikrai nenorėjau griauti jūsų šeimos laimės, tikrai. Kai prieš dvidešimt metų sužinojau, jog Henrikas vedė tavo motiną ir susilaukė tavęs, susituokiau su Vladimiru ir daugiau niekada nebesusisiekiau su tavo tėvu… Nebuvau grįžusi į Londoną dvidešimt metų tik todėl, kad nebūtų skaudu pamatyti Henriką, sukūrusi laimingą šeimą, nes aš pati buvau nelaiminga žmona…
Haris atrodė ramesnis, nors vis dar trynė rankas vieną į kitą.
–      Papasakokit man viską nuo pradžių, noriu žinoti viską, – žvilgtelėjęs tarė jis.
–      Gerai, aš tau viską papasakosiu.
Pabaigiau atidaryti vyną, suradau taures ir įpylusi po šlakelį gėrimo, grįžau prie Hario. Atsisėdusi pradėjau pasakoti istoriją, kaip aštuntoje klasėje įsimylėjau vaikiną, su kuriuo tėvai neleido bendrauti visus metus, tačiau supratę, jog be jo nebegaliu gyventi, sutiko su mūsų draugyste ir taip prasidėjo nuostabūs metai drauge. Papasakojau apie visas kartu kurtas dainas, apie jo poeziją man, apie išvykas ir atostogas, apie mano kraustymąsi į Maskvą ir ilgus susirašinėjimo metus.
–      Deja, tada gavau iš jo laišką, jog jis nebegali laukti, jam reikia žmogaus šalia ir po kurio laiko sužinojau, kad jis vedė Liuciją – mūsų bendrą pažįstamą. Man tai buvo peilis krūtinėje, tačiau aš supratau, jog pati buvau kalta dėl tokio jo poelgio… Negalėjau prašyti jo laukti, kol aš pagaliau grįšiu, todėl paleidau jį. Dar po metų sužinojau, jog atsiradai tu, Hari. Tada supratau, jog niekada nebebūsiu su Henriu ir teko pasistengti ištrinti jį iš atminties. Visus tuos dvidešimtį metų aš nedrįsau parašyti jam, tiesiog pasiteirauti, kaip laikosi, kaip augi tu. Aš bijojau, kad man bus per sunku ištverti, kol vieną dieną mano mama pranešė, jog Henrikas mirė… Viduje mirė ir dalelė manęs. Supratau, jog dabar tikrai laikas grįžti. O grįžusi čia turėjau sukaupti nemažai drąsos atvykti pas jus į namus ir pareikšti užuojautą tavo mamai. Nemaniau, jog ji manęs taip nekenčia… Ir tada pasirodei tu…
Haris susirūpinęs klausėsi mano pasakojimo, o man nutilus nuleido akis į taurę ir toliau nepratarė nei žodžio.
–      Tai tą nepakartojamą jausmą, kurį apibūdinote vieną dieną kavinėje, jautėte mano tėčiui?
–      Taip, Hari… Aš beprotiškai jį mylėjau… Visus tuos metus, negalėjau jo pakeisti niekuo kitu, negalėjau išplėšti jo iš širdies…
Nebesusivaldžiusi ėmiau verkti kaip maža mergaitė, užsidengusi veidą delnais. Pajutau, kaip Haris prisėdo arčiau ir, apglėbęs stipriomis rankomis, prispaudė mane prie savo tvirtos krūtinės. Įsikniaubusi į jį kurį laiką patylėjau ir pro kukčiojimą tariau:
–      O tu toks panašus į jį…
–      Tik aš kovočiau.
Atsitraukusi žiūrėjau į jį drėgnomis akimis nesuprasdama, ką jis turėjo galvoje.
–      Nors jis ir mano idealas, tačiau jis buvo silpnas žmogus. Jis nekovojo dėl savo meilės, nelaukė jos ir pasidavė… Jis visada buvo pažeidžiamas, nes nesijautė laimingas, – nusivylęs kalbėjo Haris. – Jis apie kūrėjo mūzą kalbėjo lyg apie gyvybės eleksyrą, tačiau pats tokį paleido vėjais…
–      Aš kalta, Hari, tai aš nesupratau, ko noriu gyvenime, aš klausiau ne širdies, o aplinkinių, kurie spaudė mane rinktis karjerą ir gyventi dėl savęs, ne dėl mylimo žmogaus… Aš jį palikau, nesupratau, jog vienintelis gyvenimo variklis – meilė…
Jis dar kartą mane apkabino ir paglostė nugarą, ramindamas, jog Henrikas vis tiek turėjo kovoti.
–      Bet tada aš nebūčiau sutikusi tavęs, – atsitraukusi nuo Hario tariau žvelgdama tiesiai į akis. – Dabar viskas gerai…
Šie žodžiai skambėjo pavojingai, tačiau akimirka buvo kupina įtampos ir aš norėjau, jog Haris nebekaltintų Henriko dėl mūsų abiejų klaidos. Dabar aš iš tiesų jaučiausi gerai, sutikus Harį mano širdies rauda nutilo…
–      Aš tik tėčio atspindys jūsų gyvenime, – nuleido galvą vaikinas ištaręs tai nusivylusiu tonu.
–      Iš pradžių taip ir buvo, tačiau tu kitoks…
–      Taip, aš nekuriu dainų ir nesu toks jausmingas.
–      Bet tu kovotum, – šyptelėjusi nuraminau jį.
Abu atrodėme nurimę ir emociškai išsekę, todėl įsipylėme dar po taurę vyno ir Haris papasakojo, kaip pastaruosius dešimtmečius gyveno Henrikas. Buvo gera sužinoti apie jo pasiekimus, apie nuopelnus, apie sėkmes ir nesėkmes… Haris su užsidegimu pasakojo, koks Henris buvo tėvas, kiek daug jie kalbėdavosi apie muziką, apie gyvenimą ir kūrybą.
–      Jis, kaip ir jūs, sakė, jog įkvėpimas ateina kartu su jausmais, – gurkštelėjęs mintį užbaigė vaikinas.
–      Tikrai pajusi, kada tave aplankys mūza, tik turėk kantrybės…
Buvo jau beveik pirma valanda nakties, tačiau mes, įsitaisę ant pripučiamo čiužinio, kalbėjome apie mus siejantį žmogų, apie kūrybą ir viską, kas mus supa. Pasijutau šimtu procentų geriau, kai Haris žinojo mano ir Henriko istoriją, jaučiausi atsikračiusi širdį slėgusio sunkumo, kurį man užkrovė Liucija. Žinoma, Haris prižadėjo savo motinai neišduoti, jog žino viską apie Henriko mūzą…
–      Tau rytoj reikia į pamokas, gal laikas miegoti? Liucija nieko nesakys, kad negrįžti naktį namo?
–      Turbūt manote, kad mūsų santykiai labai artimi? – paklausė taurę ant grindų pastatęs vaikinas. – Po tėčio mirties mes beveik nesikalbame.
–      Kodėl?
–      Nežinau… Jai buvo sunku susitaikyti su tėčio netektimi, ji visiškai nebemato gyvenimo, lyg dalis mamos taip pat būtų mirusi. Ji buvo labai prisirišusi prie tėčio, nors šis niekada neatsakė tuo pačiu. Aš daug laiko praleisdavau su juo, todėl su mama artimų ryšių niekada nepalaikėme.
–      Tačiau ji vis tiek tave myli ir rūpinasi, jei tu dingsti nakčiai, – susirūpinusi tariau.
Haris išsitraukė telefoną ir greitai suspaudė žinutę.
–      Išsiųsta, – šyptelėjo jis, padėjęs telefoną ant čiužinio.
Apėmė keistas jausmas, jog Haris lieka miegoti mano bute, ant to pačio čiužinio… Lyg aš išduočiau Volodią, lyg būčiau sena ištvirkusi meilužė… Užsiminusi apie tai Hariui likau nesuprasta.
–      Jūs man ką tik papasakojote istoriją, jog mylite mano tėvą, nemanau, jog nuodemė, jei aš pasilieku. Nebent norite, jog išvažiuočiau, – įdėmiai įsistebeilijo vaikinas.
–      Dabar tu išgėręs vyno, geriau jau gėda man, nei problemos tau…
Dar kurį laiką kalbėjome apie dainas, kurias Haris rado dėžėje. Išsitiesę ant čiužinio kai kurias paniūniavome drauge, kai kurias pažadėjau padovanoti jam kaip prisiminimą apie tėčio kūrybą. Peržiūrėjome keletą nuotraukų, papasakojau apie vietas, kuriose jos buvo darytos, kol akys tiesiog lipte sulipo. Užgesinusi šviesą įsitaisiau ant vieno čiužinio kraštelio ir nusisukusi nuo Hario įsikniaubiau į antklodę.
–      Taip ir nepasakysite, kad norėjote, jog pasilikčiau, – tyliai sušnabždėjo jis.
Sau mintyse pasakiusi, jog norėjau, tyliai ištariau:
–      Miegok, Hari.
Užmigau apimta jaudulio, tačiau rami, kaip niekada. Jaučiausi saugi ir laiminga, lyg viskas, ko reikėtų – čia pat, šalia manęs. Žinojau, kad į Harį galiu kreiptis bet kada ir bet kokiu klausimu. Nors jis ir buvo jaunas, bet parodė man savo tvirtą suvokimą ne tik apie santykius, bet ir apie gyvenimą. Nebelaikiau jo vos pilnametystės sulaukusiu jaunuoliu, kuris, kaip ir jo bendraamžiai, vis dar patiria paauglystės malonumus. Jis savo branda ir pasaulėžiūra gerokai lenkė aštuoniolikmečius, o kai kuriais atvejais netgi mane. Nors aš pati ėmiau abejoti savo brandumu – miegojau ant čiužinio su drabužiais, šalia vaikino, kurio kvėpavimas man į nugarą jaudino labiau nei nuosavo vyro bučiniai.

Naujas rytas prasidėjo tingiai voliojantis ant čiužinio viduryje prikrautos svetainės. Pasirąžiusi prisiminiau, jog Haris liko miegoti mano bute ir lėtai atsisukau į jo pusę, tačiau ji buvo tuščia. Vėl atsiverčiau ant nugaros, galvodama, kur jis galėtų būti… Atsistojusi apėjau butą, tačiau vaikino nebuvo.
–      Turbūt išvažiavo į konservatoriją, – tyliai tariau sau, trindama pakaušį.
Priėjusi prie kavos aparato, radau mažą lapelį:
Jūs graži, kai miegate. Kai nemiegate taip pat. Gardžios kavos. – H.
Šyptelėjau ir priglaudžiau raštelį prie krūtinės. Apėmė neapsakomai geras jausmas, toks, koks apimdavo sulaukus raštelio iš Henriko. Tai nustebindavo, pamalonindavo ir aš pajusdavau ypatingą palaimą. Tokios smulkmenos varė mane iš proto. Tačiau greitai teko nusileisti ant žemės, nes paskambino baldų gamintojai ir privalėjau pasiruošti sutalpinti daugybę naujų baldų savo bute. Visą penktadienį vyrai plušėjo surinkdami atskiras baldų dalis, tačiau jie apstatė tik mano miegamąjį. Šeštadienį atvykę jie sutvarkė svetainę, o vakarop jau turėjau ir valgomojo komplektą. Kadangi svečių artimiausiu metu neplanavau turėti, atidėjau svečių kambario įrengimą kitam kartui. Baigusi valyti butą nuo šiukšlių, išsimaudžiau, atsidariau vyno, susirangiau prieš televizorių ant savo naujove kvepiančios milžiniškos sofos ir galvojau, ką šiuo metu veikia Haris. Šypsojausi, prisiminusi tą vakarą, kai kartu gurkšnojome vyną ir kai tarp mūsų nebeliko jokių paslapčių. Po kurio laiko sulaukiau žinutės.
Esu draugų gimtadienyje Liverpulyje, bet mintys visiškai kitur… Kaip krausytmasis?
Nedelsdama padėjau taurę ant stalelio ir neversdama jo laukti, atsakiau.
Baigtas. Susitiksime pirmadienį mokykloje. Pasilinksmink!
Savaitgalis praėjo labai greitai. Sekmadienį nuvykau į žirgyną ir grįždama apsilankiau keliose parduotuvėse savo rajone. Mintyse vis girdėdama Hario skatinimą pirkti jaunatviškus drabužius, nusipirkau netgi džinsus, kurių nenešiojau nuo savo paauglystės… Vakarą baigiau taisydama kai kurias kombinacijas savo šokyje. Užplūdo mintys apie modernią baleto versiją, kadangi jaučiausi lyg pažadinta iš gilaus miego, supratau, jog galima baletą pateikti jaunatviškai ir nenuobodžiai.

Pirmadienį savo mokinėms pasiūliau idėją dėl šokio. Jos buvo sužavėtos, tačiau abejojo, ar spės išmokti visus judesius ir ar užteks laiko repeticijoms: iki mokslo metų baigimo šventės buvo likę tik du su puse mėnesio, kadangi mokslai tęsėsi iki birželio pabaigos. Aš jas drąsinau nenuleisti rankų ir tikėti savo jėgomis, tada viskas pavyks kuo puikiausiai. Baigusi repeticiją su merginomis, sėdėjau salėje ir toliau kūriau šokį, kai pas mane atėjo Haris.
–      Hari! – džiugiai pakilau nuo kėdės. – Kaip tavo savaitgalis?
–      Viskas gerai. Kaip jūs?
–      Sugalvojau idėją šokiui mokslų baigimo koncerte…
Papasakojusi savo mintis likau maloniai nustebinta Hario puikiu komentaru.
–      O muziką ar turite? – pasidomėjo jis. – Aš galiu padėti jums.
–      Sugrotum per šokį?
Vaikinas atdarė pianino dangtį ir pradėjo groti įvairias atsitiktines melodijas.
–      Žinoma, galiu, tik išsirinkite, – atsisukęs šyptelėjo jis.
–      Būtų nuostabu! Tu puikus, Hari! – nesitverdama džiaugsmu šūktelėjau.
Aptarus, kokia muzika tiktų baleto šokiui, Haris pažadėjo paieškoti namuose natų ir kitą kartą pagroti variantus, iš kurių išsirinksime vieną. Džiaugiausi, jog galime bendradarbiauti su juo ir kad jis toks paslaugus.
–      Turiu jums staigmeną, – staiga temą pakeitė Haris.
–      Man? Kokią? – nustebusi atsisėdau į kėdę.
–      Sukūriau pirmąją dainą!
Suplojau rankomis, tardama:
–      Puiku! Matai, o sakei, kad nesi talentingas!
–      Norite, pagrosiu? – spaudydamas klavišus paklausė jis.
–      Žinoma!
Haris lėtai pradėjo groti melodiją. Stebėjau jo lingavimą prie instrumento ir atsidavimą muzikai. O tada jis pradėjo dainuoti savo žemu, kiek prikimusiu balsu:
–      Neklausk, kaip aš jaučiuosi, aš pats nežinau. Neklausk, kodėl taip elgiuosi, aš neturiu atsakymo. Žinau tik tai, kad ateina rytas, o aš nenoriu nuo tavęs trauktis, man skauda širdį, nes turiu išeiti, nors norėčiau likti šalia visam laikui…
Jis atiduso, pagrojo melodiją ir toliau užsimerkęs dainavo:
–      Kai miegi, noriu tave bučiuoti, kai miegi, noriu tave apgobti, stebėti tave miegančią iki pat ryto, tai vienintelis dalykas, kurį žinau… Gaila, kad išaušta rytas, gaila, kad naktis ne amžina, nes kai tu pabundi, aš lieku vienas, tik mano atminty išlieka tavo paveikslas… Neklausk, kodėl taip yra, aš neturiu atsakymo, žinau tik tai, kad nenoriu būti vienas, todėl laukiu vidurnakčio, kad matyčiau tave sapne…
Atidžiai klausiau kiekvieno jo tariamo žodžio ir mėgavausi tuo gergždžiančiu giliu balsu, kuris atrodė skverbiasi į mano vidų ir teka venomis. Sėdėjau lyg išdžiuvusi slyva, negalėdama atsigėrėti tiek žodžiais, tiek melodija, tiek Hariu.
–      Gaila, kad naktis nesitęsia amžinybę, o skausmas širdyje išlieka, nes kai tu pabundi, lieku aš vienas… – šnabždėdamas dainą baigė Haris ir paspaudęs paskutinį akordą, nuleido rankas ant kelių.
Aš nežinojau, ką sakyti, nes jaučiau, jog daina liečia ir mane… Tylėjau ir tada, kai Haris atsisuko į mane, klausiamu žvilgsniu prašydamas kažką pasakyti. Nuleidau akis į savo rankas, kurios nervingai gniaužė ilgas megztinio rankoves vieną į kitą.
–      Labai… – pradėjau sakyti, tačiau mano balsą nutraukė į salę įsiveržusi mokinė.
–      Mokytoja, norėjau pasakyti… – pamačiusi Harį, sėdintį prie pianino, ji taip pat nutilo ir išpūtusi akis baigė: – Atsiprašau, nežinojau, kad jūs ne viena.
–      Nieko tokio, Haris jau ketino eiti, – atsisukusi į jį atsitiesiau kėdėje.
Vaikinas vis dar žvelgė į mane savo nuoširdžiomis akimis, tačiau supratęs mane pridūrė:
–      Taip. Būtinai paieškosiu kūrinių šokiui. Iki pasimatymo!
–      Labas, Hari, – šyptelėjo mergina, pro kurią Haris ėjo salės durų link.
–      Labas, – net nepakėlęs akių atsakė jis ir trinktelėjo durimis.
Apie nieką kitą nebegalėjau galvoti, tik apie Hario dainą ir tą nekaltą žvilgsnį… Mokinė atsiprašė, kad negalės dalyvauti repeticijoje, o aš net nereagavau į tai.
–      Gerai, gali eiti.
–      Iki rytojaus, mokytoja, – šiek tiek sutrikusi atsisveikino mergina.
Nejau aš teisingai supratau, jog daina buvo apie mane? O galbūt tai tiesiog paprasta daina… Aš turbūt kraustausi iš proto, jei galvoju, jog jis man skiria dainas… Juk jis – ne Henrikas…“ – visą dieną galvojau. Vakare manęs aplankyti atvyko tėvai bei Darsė su Rupertu. Kadangi niekada negamindavau nei vaikystėje, nei išvykusi į Maskvą, užsakiau maisto iš vieno mėgstamiausių šeimos restoranų ir kaip tik tuo metu, kai visi atvyko, maistas jau garavo ant stalo. Tėvams ypač patiko mano svetainė su židiniu ir minkštu baltosios meškos kailiu ant grindų. Kaip jie patys komentavo, „galėsite su Vladimiru romantiškai gurkšnoti vyną prie židinio“. Dirbtinai šypsodamasi lingavau galva, vis gerdama viskį, kurį padovanojo tėtis.
–      Oho, sesute, valdyk arklius, – vakarieniaujant suburbuliavo Darsė, kai aš grįžau į valgomąjį su antra taure viskio.
–      Įtempta savaitė darbe, – atsisėdusi paaiškinau.
–      Dar tik pirmadienis, bet į sveikatą, Liz, – nusijuokė savo stiklinę iškėlęs Rupertas.
Buvau sutrikusi nuo pat tos akimirkos, kai Haris atliko man savo dainą. Nebejaučiau pagrindo po kojomis ir viskas krito iš rankų. Darsės padedama sunešiau indus į virtuvę ir pradėjau krauti viską į indaplovę. Staiga supypsėjo telefonas, tad aš kone mesdama lėkštes į šoną, suskubau jį paimti. Pamačiusi, jog žinutė nuo Hario, nudelbiau akis ir žvilgtelėjau į Darsę.
–      Žinutė? Rimtai? – tvarkydama įrankius susidomėjo ji.
–      Mokiniai man kartais parašo, jog nedalyvaus pamokoje, arba kolegės praneša apie susirinkimus.
–      Lyg negali paskambinti…
Aš nekantravau pažiūrėti, kas parašytą žinutėje, todėl leidau sau tai padaryti Darsės akivaizdoje.
Suprantu, kad iki Henriko man dar toli, tačiau norėjau išgirsti nuomonę apie dainą…
Nenorėjau, kad jis jaustųsi blogai dėl savo dainos ir galvotų, jog ji man nepatiko, todėl iškart atsakiau jam.
Ji nuostabi.
–      Tu jiems dar ir atrašai? – nustebusi ir viską iš šono stebėjusi prabilo Darsė.
–      Baik, Darse…
Ji pervertė akis ir sučiapsėjo. Toliau tvarkiau indus, kai išgirdau jos komentarą:
–      Drabužinėje mačiau HS dėžę, tu ją atsitempei netgi čia?
Sekundėlę patylėjau ir išsitiesusi atsakiau:
–      Tai mano asmeniniai daiktai, kurie neturėtų likti mano tėvų namuose.
–      Jie išvis turėtų būti sudeginti ar bent jau paslėpti žmonėms neprieinamose vietose.
–      Darse, manau, tu vienintelė kišai nosį į mano drabužinę ir tikrai nepasigrožėti mano garderobu.
Sesuo sustatė lūpas ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. Kurį laiką stebėjusi mane tarė:
–      Tik sakau, kad apgailėtinai atrodo, kai tu turi tokį puikų vyrą kaip Vladimiras ir vis dar svajoji apie numirėlį.
–      Turėk gėdos taip kalbėti apie mirusį žmogų! – įpykusi sugniaužiau kumščius ir vos susilaikiau nepaleidusi į ją kurio nors indo.
–      Tai tu gerbk savo vyrui, kuris tikrai nenusipelnė tokios žmonos kaip tu!
–      Tuomet paprašyk jo, kad su manimi skirtųsi, padarytum man didžiulę paslaugą!
–      Mergaitės, jūsų tikrai negalima palikti vienų, – nešina tuščiu vyno buteliu į virtuvę įžygiavo mama.
Darsė piktu žvilgsniu nedelbė mano veidą, o aš, sukrovusi lėkštes, išėjau iš virtuvės. Dar kurį laiką pakalbėję apie žirgyną ir apie mano planus per vasarą rasti pastatą baleto studijai, nusprendėme, jog tėvams jau laikas ilsėtis. Atsisveikindama su visais, mama pakštelėjo man į skruostą ir tyliai sušnabždėjo prie ausies:
–      Ar jums su Vladimiru viskas gerai?
–      Taip, mama, nesijaudink, viskas puiku.
–      Jei reikės patarimo, būtinai kreipkis į mane, Eliza.
Išlydėjusi juos iki automobilio grįžau kupina įsiūčio. Darsė visuomet mokėjo mane suerzinti. Įsipyliau dar vieną stiklinę viskio ir prisileidusi vonią galvojau apie tai, kas vyksta mano gyvenime. Iš esmė, mano sesuo buvo teisi – gyvenau apgailėtinai. Nemylimas vyras, pasibaigusi karjera, jokio seksualinio gyvenimo, nemirštanti praeities meilė ir draudžiami jausmai jaunam vaikinui. Nebežinojau, kas yra teisinga ir kaip toliau derėtų elgtis. Žinojau tik tai, kad turiu slopinti manyje bręstančius jausmus Hariui, nors abejojau, ar ne per vėlu tai daryti…

Visą savaitę mokykloje stengiausi užsiimti šokio reikalais, nesirodžiau koridoriuose, kad tik nesusitikčiau akis į akį su Hariu, nes darėsi vis sunkiau bendrauti su juo lyg su paprastu pažįstamu, juolab dabar, kai jis žinojo visą mano gyvenimą nuo A iki Z. Ketvirtadienio popietę, kai prasidėjo repeticija su merginomis, į salę pasibeldęs įgriuvo Haris, rankose nešinas pluoštu natų.
–      Sveiki. Atsinešiau atrinktus kūrinius jūsų šokiui, – uždaręs duris tarė jis, eidamas per salę.
Merginos ėmė klegėti viena su kita ir aš žvilgtelėjau į jas nustebusiomis akimis.
–      Galbūt vėliau, Haroldai? – paklausiau jo, kai šis priėjo prie pianino.
–      Kadangi merginos susirinkusios šokti, galėtume pritaikyti muziką tuoj pat, – šelmiškai šyptelėjęs jis pažvelgė į merginas, prilipusias prie veidrodžių turėklų. – Ar aš jums trukdysiu, mielosios?
Merginos ėmė krizenti, o aš stovėjau pakėlusi antakius ir nieko nesuprasdama.
–      Mokytoja, kodėl nesakėt, kad Haris gros per mūsų šokį? – paklausė viena iš jų, tvarkydamasi plaukus ir žvilgčiodama vilioklišku žvilgsniu į vaikiną.
–      Ji norėjo padaryti jums staigmeną, ar ne? – atsisukęs į mane tarė Haris.
Jaučiausi nespėjanti pagal Hario diktuojamą ritmą, todėl palingavau galva ir toliau stebėjau besišnabždančias merginas. Man turbūt tik pasirodė, tačiau visos jos buvo lyg apžavėtos vaikino, sėdinčio prie instrumento ir jau pradėjusio spaudyti klavišus.
–      Na, galime pradėti? – žaismingai paklausė jis.
Merginos lyg katės pradėjo rąžytis prieš vaikiną, jų šypsenos buvo įspūdingos, o užsidegimas šokti tiesiog pavydėtinas. Dar kartą pažiūrėjau į Harį, kuris atsivertė natas ir atsisuko į mane:
–      Pradedame, mokytoja?
Aš atsidusau ir liepiau merginoms stoti į vietas. Pirmasis kūrinys buvo šiek tiek per greitas mūsų šokiui, kiti per lėti, tad repeticija užsitęsė ilgiau nei tikėtasi. Priėjusi prie pianinio tyliai tariau Hariui:
–      Tau nereikia į pamokas?
–      Dabar turiu svarbesnių reikalų, – šyptelėjo jis grodamas toliau.
Pagaliau išsirinkus kūrinį, kuris patiko tiek merginoms, tiek man ir juolab tiko šokiui, leidau joms eiti, tačiau jos susibūrė į ratuką ir vieną iš jų paklausė:
–      Hari, tu visada būsi mūsų repeticijose?
Vaikinas, tvarkydamas savo natas, atsisuko į jas, tada žvilgtelėjo į mane ir atsakė:
–      Jei tik jūsų mokytoja norės, kad dalyvaučiau repeticijose.
–      Nenoriu tavęs per daug trukdyti, Hari…
–      Netrukdote, – išsišiepė jis ir merginos ėmė juoktis.
Aš dar kartą žvilgtelėjau į jas, į Harį ir patvirtinau, jog kita repeticija su Hariu vyks pirmadienį. Merginoms išbėgus iš salės, aš uždariau duris ir atsigręžusi į vaikiną žiūrėjau į jį išpūtusi akis.
–      Kas? – nustebęs paklausė jis.
–      Kaip tai kas? Ką reiškė visas šis spektaklis?
–      Aš tik norėjau padėti…
–      Hari, negalima taip elgtis, turėjai pasitarti su manimi… Na, dabar jau nesvarbu. Turiu eiti namo.
–      Kodėl jūs manęs vengiate? – ir vėl kelią užstojęs paklausė Haris.
Ilgokai žiūrėjau jam į akis, kol nebegalėjau atsilaikyti jo mielam veidui ir nukreipiau žvilgsnį į grindis.
–      Nevengiu, tiesiog kartais peržengiu ribas.
–      Neperžengiate, juk viskas gerai… – dar švelniau ramino mane vaikinas.
–      Aš tikrai turiu eiti, Hari. Susitiksime kitoje repeticijoje, – pasitraukusi į šoną išpyškinau.

Porą dienų iš Hario nesulaukiau nei vienos žinutės, jis neužsuko pas mane į salę ir aš pagalvojau, jog taip bus geriau, kad ir kaip ilgėjausi jo juoko bei mūsų pokalbių, tačiau supratau, jog galų gale aš tik pamilčiau netinkamą žmogų…
Penktadienį, po sunkios darbo savaitės nusprendžiau nueiti į spa centrą, esantį netoli namų ir pasilepinti purvo voniomis bei masažais. Grįžau atsipalaidavusi lyg bestuburis moliuskas ir viskas, ko tą akimirką norėjau – taurė raudono vyno, ramus muzikinis fonas ir žvilgsnis į miesto lemputes pro milžinišką svetainės langą. Prisistūmiau fotelį prie jo ir įsisupusi į minkštą pledą stebėjau tolumoje boluojančias šviesas bei pravažiuojančių automobilių žibintus. Vis žvilgčiojau į telefoną ir jaučiausi praradusi vienintelį žmogų, su kuriuo galėjau atvirai pasikalbėti… Išgirdusi skambutį į duris net šoktelėjau iš fotelio. Padėjau taurę ant stiklinio stalelio ir pribėgau prie durų. Žvilgtelėjusi pro akutę pamačiau tamsą. Giliai įkvėpusi atrakinau duris ir atidariusi pamačiau į sieną atsirėmusį didžiaakį vaikiną. Nustebusi pasisveikinau su juo ir paklausiau, kaip jis praėjo pro apsaugą.
–      Pasakiau, jog esu jūsų sužadėtinis, – įėjęs atsakė Haris.
–      Mano sužadėtinis? Gal tu išprotėjai? Aš ištekėjusi! – susiėmusi už galvos surikau.
–      Man būtinai reikia su jumis pasikalbėti.
–      Galėjai parašyti žinutę ar paskambinti…
–      Nežinojau, ar įsileisite mane, – odinį švarką ant sofos nusimetęs tarė Haris.
Jo balti marškinėliai buvo šiek tiek susiglamžę, o pro iškirptę matėsi dailūs raktikauliai. Prieblandoje ant Hario veido nuo išsipūtusių plaukų krito šešėlis ir jis atrodė tiesiog pritrenkiančiai. Vaikinas susikišo rankas į kišenes, tačiau nieko nebesakė.
–      Ir kas čia per neatidėliotinas reikalas? – paklausiau.
–      Manau, kad tikrai nebegalima to atidėlioti…
–      Ko?
–      Aš nebesuprantu, mes draugai ar… – Haris šiek tiek pagalvojo ir pasikasė kaklą. – Nes kažkas tarp mūsų yra.
Širdies dūžiai padvigubino greitį, o aš apsimečiau, jog nesupratau jo.
–      O kas tarp mūsų yra?
–      Neapsimetinėkite, aš matau, jog ir jūs nesuprantate, kas vyksta tarp mūsų.
–      Tarp mūsų niekas nevyksta… – giliai kvėpuodama raminau tiek jį, tiek save.
Haris apsilaižė lūpas ir paėjo porą žingsnių pirmyn.
–      Aš dar niekada taip nesijaučiau. Man gera, kai būnu su jumis. Jaučiuosi lyg nieko netrūktų ir galėčiau nuversti kalnus, o kai jūsų nėra šalia, aš nerandu vietos ir neturiu jokio polėkio.
Jis nutilo ir pakreipęs galvą žvelgė į mane. Aš atsidususi pritariau:
–      Na, tu taip pat sudrumstei mano ramaus gyvenimo vandenį…
–      Vadinasi, jūs jaučiatės taip pat, kaip ir aš? – gestikuliuodamas rankomis pasiteiravo Haris.
–      Aš nežinau, kaip tu jautiesi, tačiau…
–      Man atrodo, kad aš jus įsimylėjau, – nutraukęs mane konstatavo vaikinas.

Ps: ištikimiausių ir atidžiausių skaitytojų laukia labai nuotaikingi prizai, laukite tolimesnės informacijos!

Ma

Ačiū už jūsų nuomones ir klausimus!

XI

–      Oho, kaip gerai atrodo…
Apsisukusi pažvelgiau į veidrodį ir pamačiau iš nugaros artėjantį Harį, kuris ištiesė rankas ir pabaigė užtraukti užtrauktuką bei užsegė sagutę. Jo judesiai privertė mane įsitempti, o nugara nubėgo armija šiurpuliukų.
–      Štai, dabar tvarkinga.
Buvau keliais centimentrais žemesnė nei Haris, todėl jis pasistiebęs kyštelėjo veidą tiesiai virš mano galvos ir išsišiepė.
–      Beje, šukuosena – tobula!
Nešini pirkiniais ėjome automobilio link, o jis vis klausinėjo manęs, kodėl mano plaukai visada būna susukti į kuoduką. Paaiškinusi, jog tai tiesiog profesinis įprotis, sulaukiau komentarų, jog, išlaisvinusi plaukus, išlaisvinsiu ir save.
–      Kuodas yra jūsų vidinio susivaržymo simbolis, – aiškino Haris, atsisėdęs į automobilį. – Kai jūs jį taip tvirtai susukate, pati susikaustote!
Vaikinas virš savo galvos man rodė judesius, kaip sukamas kuodukas, o aš rimtai stebeilijau jį. Tada jis nuleido rankas, kramtydamas gumą šyptelėjo ir užvedė automobilį.
–      Tu taip nusikalbi, – atsitokėjusi nusijuokiau.
–      Aš tiesiog kalbu simboliais, – pasiteisino jis.
Tylėjau mintyse vis dar juokdamasi iš jo sąmojų, kurie akimirkomis primindavo man Henriką. Tačiau vis rečiau…
–      Tu toks pat įžvalgus, kaip ir Henris, – garsiai išreiškiau savo mintis, tačiau tai nepasirodė itin geras dalykas.
Haris sustatė lūpas, suraukė kaktą ir toliau žvelgdamas į kelią apsimetė, kad negirdėjo manęs, nes ėmė niūniuoti per radiją grojančią melodiją. Pamaniau, jog jam turbūt atsibodo kaskart girdėti, kaip aš lyginu jį su tėvu, tačiau jame aš mačiau gyvą Henriko atspindį ir to niekas negalėjo pakeisti.

Kadangi neišsirinkau jokio buto, tęsiau paieškas toliau. Vieną rytą, į salę užėjo Haris ir padavė man lapą.
–      Nerealus butas Primrouze, pats tokio norėčiau!
–      Primrouze? – pasitikslinau.
–      Taip. Nepatinka Primrouzas? Juk labai rami ir britų mėgstama vieta.
Bėda buvo ne tame, kad man nepatiktų šis rajonas, tačiau prisiminiau, jog dar draugaujant su Henriu, mes svajojome kada nors kraustytis į Primrouzą ir sukurti šeimą su daug vaikų. Paėmusi lapą, pažvelgiau į nuotraukas, tada į Harį ir atsakiau:
–      Viskas gerai, puikesnės vietos nebūčiau ir sugalvojusi, Hari… Ačiū.
–      Nėra už ką. Tik kuo greičiau apžiūrėkite, nes butai ten graibstyte graibstomi! – komandavo prieš mane stovintis vaikinas.
Jis pasitvarkė plaukus, žvilgtelėjo į veidrodžius ir tarė:
–      Turiu eiti į repeticiją. Savaitgalį koncertas, gal ateisit išklausyti viso?
–      Tėčio septyniasdešimtmetis, deja, turiu ruoštis didžiuliam vakarėliui… Labai norėčiau, bet teks ateiti kitą kartą.
–      Na, nieko, dar ne kartą koncertuosime. Gerai, einu. Ir būtinai paskambinkite dėl buto! – apsisukęs pamojavo jis.
Atsisveikinau ir pamojavusi Hariui dar kartą žvilgtelėjau į lapą, kurį jis man davė. „Jis tikrai nepaprastas. Iš kur jis žinojo, jog visą laiką svajojau gyventi būtent Primrouze?… Kažkokia magija…“ – žiūrėdama į lapą galvojau ir purčiau galvą į šonus. Nieko nelaukusi, paskambinau ir susitariau kitą dieną apžiūrėti butą.

Važiuodama į jį šiek tiek jaudinausi, nes savo svajonėse Primrouzą įsivaizdavau tik su Henriu šalia… Apžiūrėdama butą vis galvojau: jei gyventume čia dviese, kartu pasentume – tai būtų ideali vieta. Žiūrėdama pro langą, kuris atvėrė vaizdą į didžiulį parką ir dangoraižius už jo, užsisvajojau, o atsitokėjau tik agentūros atstovui grįžus į kambarį ir prabilus apie kitus žmones, kurie nori apžiūrėti butą.
–      Aš jį perku.
–      Kaip sakote? Jau apsisprendėte?
–      Taip. Jau rytoj galiu sumokėti visą sumą už jį. Kur man pasirašyti?
Vyriškis stovėjo išpūstomis akimis ir negalėjo patikėti, jog aš kalbu tiesą. Jis lėtai pradėjo vartyti rankose laikytą aplanką ir dar kartą pakėlęs akis į mane pasiteiravo:
–      Jūs nejuokaujate? Tikrai perkate? Praleidote čia vos penkiolika minučių…
–      Jūs norite parduoti butą ar ne? – nusijuokiau. – Turėtumėte mane skatinti pirkti jį, ne atkalbinėti.
Jis nusijuokė ir susigėdęs toliau vartė savo dokumentus. Susitarę, jog rytoj atvyksiu pas juos į agentūrą ir dalį sumokėsiu grynaisiais, o kitą dalį pervesiu į banko sąskaitą, atsisveikinome iki kitos dienos. Namo važiavau laimingesnė nei kada nors. Dar kartą atsisukdama į savo naujuosius namus, stebėjau visą gatvę pro taksi langą ir šypsojausi niekam… Tiesiog jaučiau, jog tai pagaliau gali būti tikri mano namai! Išsitraukusi telefoną, atsidariau tuščią žinutės laukelį ir norėjau pasidžiaugti šia žinia su žmogumi, kuriam tai tikrai rūpėjo.
Butas mano!
Norėjau prirašyti dar daug padėkos žodžių, tačiau pagalvojau, jog galėčiau Hariui atsilyginti pakviesdama pietų. Kurį laiką laukiau jo atsakymo, tačiau telefonas vis tylėjo. Grįžusi namo savo šeimai pranešiau žinią apie butą. Jų reakcija buvo dviprasmiška, nes tėvai norėjo, jog likčiau pas juos, o Darsė praeidama pro mane tyliai pakomentavo:
–      Vesiesi meilužius į savo butą?
Atsisukau į ją išpūstomis akimis, negalėdama patikėti, ką išgirdau.
–      Ką tu čia kalbi? – paklausiau įsižeidusi.
–      Kitos priežasties nėra, kai gali gyventi šiame didžiuliame name…
–      Žinai, Darse, yra toks dalykas kaip savarankiškumas. Manau, tu apie jį dar nesi girdėjusi… – išrėžiau jai ir pasišalinau iš svetainės.
Susinervinusi mečiau rankinę ant savo lovos ir atsisėdusi galvojau, apie kokius meilužius ji kalba. „Gal ji mane matė su Hariu? Tai būtų labai blogai…“ – svarsčiau.

Kitą rytą prieš darbą tėtis man nurodė geriausius miesto baldų gamintojus, kad užsisakyčiau norimus baldus savo butui.
–      Pasakyk, kad tu mano dukra ir jau po savaitės turėsi viską, ko reikia, – mirktelėjo jis.
Labai norėjau surengti tėčiui nepamirštamą vakarėlį, tačiau planavimo reikalais užsiėmė Darsė, o su ja mano biologiniai laukai tiesiog nesutapo, tad palikau viską tvarkyti jai ir mamai.
–      Eliza, paskambink Vladimirui ir paklausk, ar jis tikrai negali dalyvauti tėčio jubiliejuje, – tą patį rytą prieš išeinant užkalbino mama.
Mane net nupurtė išgirdus jo vardą, o vien pagalvojus apie vakarėlį su juo, mane supykino ir aš iškart papurčiau galvą.
–      Nemanau, kad jis galės…
–      Na, paskambink. Tėtis Vladimirui minėjo, bet jis dar nežinojo, ar bus laisvas šį savaitgalį. Pakalbink tu, juk tu jo žmona, tavęs jis klausys…
Nuraminusi, jog paskambinsiu jam, išėjau iš namų ir mintyse vis keikiau Volodią, nenorėjau jo net matyti, o kviesti į jubiliejų juo labiau… Atvykusi į darbą, pagaliau sulaukiau žinutės iš Hario.
Rimtai? Taip greitai? Atsiprašau, vakar su vaikinais ilgai repetavome, nemačiau žinutės…
Nuotaika tuoj pat tapo geresnė gavus žinią iš jo. Pasibaigus merginų repeticijai, čiupau telefoną ir jau kur kas greičiau suspaudžiau tekstą.
Tikrai taip. Butas tobulas! Skolinga pietus. Šiandien?
Su nekantrumu laukiau atsakymo, lyg būčiau pakvietusi jį į pasimatymą ir nežinočiau, ar jis mane atstums, ar sutiks susitikti. Visą laiką, kol laukiau jo atsakymo, šokau prieš veidrodį, kai staiga salės tarpduryje pasirodė Haris.
–      Mirštu iš bado. Einam! – sušuko jis.
Kadangi buvo trečiadienis, o tai vienintelė diena, kuomet turiu tik vieną pamoką, užsimečiau švarką, apsiaviau batus ir išskubėjau paskui vaikiną.
–      Gal šiandien ką nors japoniško? – pasiūliau. – Aš vaišinu.
–      Kodėl?! – sėdynėje sukiojosi Haris.
–      Nes radai man tobulą butą, bent taip noriu atsidėkoti…
–      Turėsite pasikviesti jį apžiūrėti, – pakilnojo antakius vaikinas ir prikando apatinę lūpą.
–      Kol kas jis visiškai tuščias, šiandien važiuosiu užsisakyti baldų, – atsakiau jam.
Užkandžiaudami suši suktinukais, mes plepėjome apie butą, apie baldus, kuriais noriu apstatyti namus ir kartu paskaičiavome, jog įsikurti bent jau su dalimi baldų turėčiau jau kitą savaitgalį.
–      Valio, įkurtuvių vakarėlis! – rankas į viršų iškėlęs sukliko Haris.
Išsigandusi apsižvalgiau restoranėlyje, ar niekas neatkreipė dėmesio, o vaikinas susigėdęs nuleido rankas po stalu ir tyliai sušnabždėjo:
–      Dar sugalvos ir kiti užsukti…
Nusijuokiau pagalvojusi apie įkurtuves: juk aš neturėjau draugų, tad įkurtuves švęsiu viena, prisileidusi karštą vonią ir žiūrėdama pro vonios kambaryje esantį langą į dangų. Butas buvo devintame aukšte, todėl nei vienas žmogus negalėjo pamatyti manęs besipliuškenančios vonioje…
–      Galiu padėti kraustytis, – pilna burna kalbėjo vaikinas.
Šyptelėjau nežinodama, ką atsakyti. Jis man tiek daug padėjo ir mane tai beprotiškai žavėjo, tad norėjosi žinoti, kur veda tokia mūsų draugystė.
–      Gerai, – leidusi ir vėl rinktis širdžiai tariau.
Kadangi Haris turėjo grįžti į konservatoriją, aš viena nuvykau į nekilnojamojo turto agentūrą ir sutvarkiau visus reikalus. Iškart gavau raktus su visais signalizacijų kodais ir kitomis smulkmenomis. Aš norėjau kuo greičiau vykti ten ir turėti asmeninę erdvę… Apie tai svajojau nuo tada, kai santuoka pradėjo byrėti į šipulius. Išėjusi iš agentūros prisiminiau mamai duotą pažadą paskambinti Vladimirui. Jis atsiliepė po pirmojo signalo ir tai mane gerokai išgąsdino.
–      Labas, brangioji, – kaip visada perlenkė lazdą jis.
–      Labas. Skambinu tik dėl tėvams duoto pažado. Jie nori, kad atvyktum į tėčio jubiliejų šį savaitgalį, – trumpai ir aiškiai išdėsčiau, net nesistengdama būti maloni.
–      Sebastijanas man taip pat skambino, bet nežinau, ar man pavyks. Turiu neatidėliojamų reikalų Niujorke, nežinau, ar spėsiu viską sutvarkyti iki šeštadienio.
–      Puiku, – su džiugesiu pasakiau.
–      O tu manęs visai nepasiilgai? Nejau nenori, kad atvykčiau?
Patylėjusi atsidusau ir ironiškai atsakiau:
–      Man, tiesą pasakius, visiškai tas pats, Volodia.
–      Papasakok, kas naujo, atsiprašau, kad neskambinau tiek laiko, bet po paskutinio skambučio nejuokais pyktelėjau…
Mane erzino, kad jis kalba su manimi taip, lyg mes būtume šeima ir mano noras skirtis būtų tik eilinė užgaida… Tai buvo rimtas dalykas, tačiau aš niekaip negalėjau įkalti to Vladimirui į galvą.
–      Nusipirkau butą. Tikiuosi, dabar suprasi, kad aš tikrai negrįšiu pas tave ir nebeapsimesiu laiminga šeima.
–      Butą? Na, puiku, kai atvyksi į Londoną, turėsi kur apsistoti kuriam laikui, – ramiai pakomentavo jis.
–      Aš negaliu su tavimi kalbėti, Volodia, tu kaip pertrenktas automobilio. Nežinau, ar rusiškai, ar angliškai, ar kokia kita kalba tau paaiškinti, jog aš negrįšiu į Maskvą. Tiesiog… Geros dienos.
Padėjau ragelį ir suurzgiau kaip šuo. Jis tikrai buvo protiškai atsilikęs arba prisirijęs vaistų, jei nesuprato to, ką sakau. O gal tiesiog save tikino, jog viskas dar susitvarkys.  Bet kokiu atveju, aš apie Vladimirą galvoti norėjau kuo mažiau ir ėjau tvarkyti savo reikalų. Baldus rinkausi turbūt porą valandų, nes namo grįžau jau sutemus. Atsigulusi vis galvojau apie Harį ir jo sukeltus jausmus. Su niekuo man dar nebuvo taip paprasta ir lengva bendrauti bei būti savimi. „Galbūt manyje pabudo motiniški instinktai?“ – sudvejojau ir papurčiusi galvą pažiūrėjau į telefoną, kuriame radau Hario žinutę.
Kažkodėl sunku užmigti… Labanakt, Elizabeta.
Jei kas nors būtų mane matęs, palaikytų visiška beprote, nes įsikniaubiau į antklodę ir be garso suspigau. Širdis prisipildė kažkokios nenusakomos šilumos ir giliai įkvėpusi palinkėjau jam saldžių sapnų.

Iki tėčio jubiliejaus spėjau daug ką sutvarkyti bute – kai kuriuos baldus darbo kambaryje pirkau baldų salone, todėl juos iškart atvežė ir sustatė taip, kaip aš norėjau. Elektrikas sutvarkė visus laidus, patikrinome buto ir požeminio garažo signalizacijas – viskas kuo puikiausiai veikė ir aš jau galėjau gyventi savo bute! Nemaniau, kad man pavyks viską taip greitai sutvarkyti, tačiau skatinama Hario, dariau viską vadovaudamasi širdimi, todėl sekėsi tiesiog puikiai.
Jau penktadienį į rančą atvyko daug giminaičių ir tėčio draugų bei kolegų iš viso pasaulio, tad visus reikėjo priimti. Darsė lakstė paskui padavėjus su padėklais kaip ragana ir aiškino, prie kurio žmogaus prieiti dažniau, kuriam nenešti krevečių, kuris alergiškas sūriui… Atrodė juokinga, jog ji stengiasi, kad viskas būtų tiesiog nepriekaištinga. Aš stovėjau atokiau ir viską stebėjau iš tolo… Nors tikrasis vakarėlis turėjo vykti kitą dieną viešbutyje, kuriame apgyvendinome daugelį svečių, šiandien visi buvo nusiteikę smagiai pašėlti. Žvilgtelėjusi į laikrodį pagalvojau, jog greitai turėtų prasidėti Hario koncertas. Nuėjusi į virtuvę paėmiau telefoną ir nesusilaikiau neparašiusi jam žinutės.
Sėkmės, Hari. Pajausk dainas.
Nesitikėjau, jog jis man parašys, tačiau dar kurį laiką laikydama vienoje rankoje telefoną, o kitoje taurę šampano, laukiau atsakymo. Į virtuvę atbėgo Darsė ir susinervinusi papriekaištavo:
–      Ko tokia laiminga? Eik padėti man!
–      Kodėl tu taip dėl visko nerimauji? Leisk žmonėms atsipalaiduoti ir nekontroliuok padavėjų darbo, – šmaikščiai nusijuokiau.
Ji žudančiu žvilgsniu nuskenavo mane nuo galvos iki kojų ir sumurmėjo:
–      Ir kas tau pasidarė…
Dar kartą nusijuokusi, palikau telefoną virtuvėje ir grįžau prie svečių. Deja, negalėjau nusiraminti ir kas keliolika minučių grįždavau prie telefono, pažiūrėti, ar Haris man neparašė. Galiausiai užsikalbėjau su viena iš savo tolimų giminaičių ir vakarą baigėme ganėtinai vėlai, todėl vos išsiskirsčius svečiams, visi nuskubėjome į savo miegamuosius, nes rytojus turėjo būti dar sunkesnis.

Ryte Darsė su Rupertu lakstė iš vieno namo galo, į kitą, neleisdami net ramiai išsimaudyti.
–      Dieve, Liz, tu net neturi vairuotojo teisių, nuvažiuotum paimti užsakytų puokščių… Tu visiškai nenaudinga šiame vakarėlyje.
Žinau, kad nors ji manęs ir nemėgo, bet giliai širdyje jautė, jog esu jos sesuo ir atleidžiu visus jos įžeidinėjimus. Tądien ji buvo įsijautusi į vakarėlio planuotojos vaidmenį, todėl net neėmiau į galvą jos isterijų. Išsimaudžiusi nusileidau į apačią pusryčiauti ir pamačiusi telefoną prisiminiau Hariui siųstą žinutę. Deja, mama užėjo į virtuvę ir pradėjo klausinėti, ar jai tikrai tinka suknelė.
–      Mama, atrodai puikiai, – vis žvelgdama į telefoną burbėjau.
–      Greitai atvyks stilistė, sutvarkys plaukus, makiažą, įsimesk ką nors į burną ir ruoškis!
Atrodė, kad tai didžiausia šventė visoje galaktikoje. Negana, kad Darsė engė mane nuo pat ryto, dar ir mama lyg įgnybta bėgiojo pirmyn atgal. Vėl pažiūrėjusi į telefoną, paėmiau kekę vynuogių ir perskaičiau Hario žinutę.
Viskas buvo puiku. Gaila, kad nebuvo jūsų… Ką veiksite sekmadienį? Mūsų futbolo komanda 16:00 atidaro futbolo sezoną Enfildo pagrindinės mokyklos stadione. Jei galite – ateikite palaikyti mūsų!
Išsišiepiau nuo ausies iki ausies, širdis ėmė spurdėti, lyg būčiau sužinojusi geriausią naujieną gyvenime. Ne, tai nebuvo kažkas ypatingo, tiesiog bendravimas su Hariu mane džiugino kiekvieną gyvenimo minutę… Žinojau, kad turbūt kraustausi iš proto, jei aštuoniolikmečio draugija man svarbiau nei savi reikalai, tačiau kitaip tiesiog negalėjau. Visą dieną, nors ir buvau užimta, aš neradau sau vietos. Vis dažniau pagaudavau save, sėdinčią prie vaišėmis nusėto stalo su taure šampano ir svajojančią apie kitą dieną, kai galėsiu susitikti su Hariu… Tai tapo kažkokia manija, atrodė, kad matyti jį užtenka, kad diena būtų gera, kad viskas aplink susitvarkytų, kad aš nusiraminčiau ir ateitis atrodytų šviesi. Negalėjau patikėti savimi, kad mano galvoje gimsta tokios amoralios ir visuomenei nepriimtinos mintys, tačiau leidau sau tikėti, jog tai tik noras prisiminti Henriką…

Rytojaus dieną mano šeima buvo susitvarkiusi po vakarėlio ir pietavo sode, kai aš ruošiausi į Hario futbolo rungtynes.
–      O kur tu, dukra? – pasiteiravo tėtis, kai pamatė mane besiaunančią sportinius batelius bei neperpučiamą striukę.
–      Einu prasiblaškyti, pasivaikščiosiu mieste, galbūt užsuksiu į parką… Noriu pabūti viena, – pakštelėjusi jam į skruostą išlėkiau lyg prisukta.
Aš kaip visuomet vėlavau, tad taksi prie mokyklos mane išleido beveik pusę penkių. Norėjau kuo greičiau bėgti į stadiono tribūnas ir pamatyti veidą, kuris lyg saulė nušviečia visą dieną. Jau iš tolo pamačiau susibūrusius žiūrovus. Nors tai tebuvo mėgėjiškos varžybos tarp draugų, tačiau pasižiūrėti buvo susirinkę ne tik jų bendraamžiai. Vyrai, smalsumo vedini, turbūt stabtelėjo pažiūrėti azartą skatinančių rungtynių, moterys su vaikais kvėpavo grynu oru ir mėgavosi pramoga, merginos – atėjo paspoksoti į išsirengusius vaikinus, kurie lakstė stadione. Ėjau pakraščiu, kad nesutikčiau nei vieno mokinio, kuriems kiltų įtarimas, ką čia veikiu… Deja, akis į akį susidūriau su Džo ir Styvenu, kurie buvo atėję palaikyti Hario.
–      Mokytoja, ir jūs futbolo sirgalė? – man einant pro šalį sušuko Styvenas.
–      Juk tai kiekvieno brito pareiga, – iškėlusi rankas šyptelėjau.
–      Stokite prie mūsų, kartu sirgsime už Harį, jis čia žaidžia, – pakvietė Džo.
Nenorėjau išsiduoti, jog tai jis man ir pasiūlė ateiti, todėl nustebusi atsisukau į jį klausdama:
–      Rimtai? Pataikiau! Ėjau į miestą ir pamačiau susibūrimą prie stadiono…
Stengiausi įtikinti juos, todėl įvairiais rankų judesiais demonstravau nekaltą sutapimą. Vaikinai nesigilino į mano melą ir pradėjo šaukti, kažkam įmušus įvartį.
–      Šaunuolis Haris! Kaip tik ir įmušė! – plodamas suriko Džo.
Atsisukau į aikštę ir pamačiau Harį, bėgantį iškeltomis rankomis ir žiūrintį į dangų. Kartu su visais plojau ir aš. Iš tiesų aš nebuvau didžiulė futbolo gerbėja, keletą kartų teko stebėti rungtynes, tačiau beprasmis kamuolio gainiojimas man atrodė kvailas užsiėmimas ir laiko gaišimas. Tik ne šįkart… Haris susikaupęs bėgiojo stadione, lyg tai būtų sudėtingiausias jo atliekamas kūrinys. Smagu buvo žiūrėti į jį susinervinusį, jei teisėjas neįskaitydavo priešininkų baudos, jei skirdavo kampinį ar ne laiku sušvilpdavo. Žaidėjai buvo apimti azarto, o aš aikštelėje mačiau tik jį… Įspyręs dar vieną įvartį, vaikinas prabėgdamas pro savo draugus, žvilgtelėjo į mano pusę ir padovanojo savo plačią šypseną. Lengvai iškėlusi ranką pamojavau jam, o vaikinai šalia ėmė švilpti jam kartodami:
–      Parodyk jiems, Hari! Parodyk!
Rungtynėms įpusėjus, aš įsijaučiau ir atsistojusi kartu su kitais nušvilpdavau teisėjo sprendimus bei šokinėdavau iš džiaugsmo, kai Hario komanda įmušdavo įvartį. Dar niekada nebuvau tokia azartiška. Likus vos kelioms minutėms iki antrojo kėlinio pabaigos, užvirė tikra kova, tad aš, net suspaudusi kumščius, laikiau juos prie lūpų, melsdama, kad tik Hariui pasisektų. Arba mano malda, arba Hario talentingas kamuolio valdymas pelnė dar du taškus paskutinėmis mačo akimirkomis ir po švilpuko, jis tekinas pasileido bėgti per visą aikštę mūsų link. Mes su Džo ir Styvenu džiaugsmingai sveikinome vienas kitą, sumušdami delnais, o Haris pribėgęs šūktelėjo:
–      Matėt?
–      Tu – čempionas! – sveikindami rankomis sumušė draugai.
Vaikinas atsisuko į mane, o aš iškėlusi rankas į viršų surikau:
–      Valio! Sveikinu!
Haris pakėlė mane nuo žemės ir apsuko ore. Tai buvo spontaniškas, netikėtas bei visiškai neprotingas veiksmas, nuo kurio man apsisuko galva. Bet ne dėl Hario gesto, o dėl jo akių, kurios buvo pripildytos tokiu džiaugsmu, kokio seniai nebuvau mačiusi žmogaus akyse. Nuleidęs mane ant žemės jis tarė:
–      Ačiū! Matėt, kokios buvo rungtynės?
–      Mačiau mačiau, – tvarkydamasi striukę šiek tiek susigėdau prieš jo draugus, kurie stovėjo šalia ir lyg niekur nieko kalbėjo apie varžybas, sveikindamiesi su kitais komandos nariais.
–      Vakare susitinkame airių bare, gal norite užsukti? – pasiūlė jis garsiai.
Žiūrėjau į jį išpūtusi akis, tada atsisukau į jo draugus ir sutrikusi tariau:
–      Deja, turiu darbo…
Žinoma, kad sekmadienį nei vienas protingas žmogus nedirba, tik ilsisi, tačiau eiti su Hariu ir jo draugais į barą – to jau būtų per daug. Vis dėlto, buvau mokytoja, nors ir nemokiau būtent jų, turėjau išlaikyti savo subrendusio asmens povyzą, todėl atsisakiau. Haris sušilęs žiūrėjo į mane lyg prašydamas sutikti, bet aš nuleidau akis, šaltai atsakydama:
–      Na, aš jau eisiu. Dar kartą sveikinu, Hari.
Haris suėmė mane už riešo ir sulaikęs padėkojo, kad atėjau. Aš žvilgtelėjau į vaikinus, kuriems buvau sakiusi, jog tik ėjau pro šalį ir suspaudžiau lūpas nieko nebesakydama. Pasišalinau iš stadiono su mintimis, jog tai tęstis nebegali… Man gera ir smagu su Hariu, tačiau jei apie tai žino ir aplinkiniai žmonės – tai darosi pavojinga. Aš norėjau, kad kuo mažiau žmonių žinotų apie mūsų draugystę, o dar geriau, kad to nežinotų niekas. Nei vienas nesuprastų to tinkamai, todėl aš jaučiausi lyg stebima per padidinimo stiklą, nors Hariui šie mūsų santykiai neatrodė verti privatumo, jei jis taip drąsiai kalbėjo prie savo draugų.

Kitą dieną sulaukiau žinių, jog man pagamintus baldus atveš jau penktadienį, todėl turėjau atšaukti keletą repeticijų, kad galėčiau priimti juos ir susitvarkyti butą. Haris užklydo pas mane antradienį po pamokų, tačiau aš vis dar laikiausi nuomonės, jog mums reikėtų kuo mažiau susitikinėti, todėl elgiausi šaltai ir ignoravau jį.
–      Turiu reikalų, Hari, reikia iš namų susirinkti daiktus, kuriuos vešiuosi į butą…
–      Kada kraustotės?
–      Ketvirtadienį.
–      Puiku, pasakysite, kada tiksliai.
–      Nereikia, Hari, susitvarkysiu pati, – praeidama pro jį lyg pro sieną atšoviau.
–      Kaip tai nereikia, juk susitarėme, kad padėsiu jums kraustytis, – nesupratęs rankas ant krūtinės sukryžiavo vaikinas.
Tuo metu vilkausi savo švarką ir nieko jam nebeatsakiau. Paėmusi rankinę norėjau praeiti, tačiau jis užstojo man kelią ir neketino pasitraukti. Stovėdama tiesiai prieš jį pajutau įtampą ir sulaikiau kvėpavimą.
–      Kas nutiko? – ramiai paklausė jis.
–      Nenutiko nieko. Tiesiog galbūt nereikia… – stovėdama šalia negalėjau jaustis tokia šalta ir abejinga jam.
–      Ir vėl jūs pradedate…
–      Hari, tavo situacija yra kitokia nei mano. Aš negaliu su tavo draugais eiti į barą išlenkti po bokalą alaus, vyno ar nesvarbu ko. Aš negaliu prieš aplinkinius rodytis su tavimi, lyg neturėčiau vyro ir nebūčiau suaugusi moteris. Aš negaliu taip, suprask.
Haris pasikasė smakrą ir nuleido akis į grindis. Kelias sekundes pastovėjusi ir pažiūrėjusi į jo pakaušį, nusprendžiau tiesiog apeiti vaikiną, tačiau jis sučiupo mane už alkūnių.
–      Atleiskit, nepagalvojau apie tai. Būsiu atsargesnis dėl jūsų, nes nenoriu nutraukti draugystės, – žiūrėdamas į mano akis tarė Haris.
Norėjosi suspausti jį glėby, pasidžiaugti, jog ne vien aš nenoriu nutraukti užsimezgusio ryšio su juo, bet stovėjau įsmeigusi akis į jo blizgančias žalias raineles.
–      Nors nieko blogo nedarome, tačiau norėčiau, kad tai būtų tik tarp mūsų. Aš galiu turėti didelių nemalonumų, jei pasklistų kalbos apie mūsų susitikimus.
–      Suprantu… – ir vėl nuleidęs akis sumykė vaikinas.
–      Dabar tikrai turiu eiti, Hari, – išlaisvinusi rankas pasakiau menkai šyptelėjusi.
–      Noriu jus pamokyti vairuoti, galite ateiti šiandien į Enfildo vairavimo mokyklos aikštelę?
Širdį užplūdo džiaugsmas, kuris maišėsi su baime bei sąžinės balsu, tvirtinančiu, jog tai nėra gerai, tačiau aš su abejone akyse atsakiau, jog ateisiu. Paprašiau jo pirmo išeiti iš mano salės, kad niekam nekiltų įtarimas, jog mes išeiname kartu. Likusi viena salėje įsikibau į turėklą prie veidrodžio ir susimąsčiusi žvelgiau į save. Susiėmiau už galvos, nes nebevaldžiau savo troškimų, visiškai atsipalaidavau ir nebejaučiau jokios kontrolės. Haris buvo tokia pagunda, kuriai darėsi vis sunkiau atsispirti.

Vakare nuvykau į sutartą vietą ir radau ten Harį, sėdintį mažame automobilyje, apie kurį buvo pasakojęs. Susikišusi rankas į striukę, priėjau prie jo ir pasisveikinau. Tomis akimirkomis, kai mes susitikdavome akis į akį, jausmas buvo lyg pirmoje klasėje sveikintis su savo pirmąja gyvenimo simpatija, jaudulys kuteno skrandį, sunkiai rinkau žodžius ir tai turbūt akivaizdžiai matėsi. Haris iškart pasodino mane į vairuotojo vietą, pats atsisėdo šalia. Pirmiausia parodęs, kur koks pedalas, ką ir kada reikia įjungti, kada išjungti jis paprašė manęs užvesti variklį ir apvažiuoti ratą aplink aikštelę. Nors kojos šiek tiek drebėjo, tačiau Hario drąsinimas ir palaikymas man suteikė drąsos bei pasitikėjimo. Kreipdama dėmesį tik į kelią bei pedalus, laikiausi įsikibusi į bėgių perjungimo lazdą, lyg ji galėtų išsprūsti man iš rankų. Haris suėmė mano plaštaką ir šiek tiek ją atlaisvinęs tarė:
–      Švelniai… Laikykite ją kuo švelniau.
Tai kalbėdamas jis paglostė mano plaštaką ir aš sutrikusi nebežiūrėjau nei į kelią, nei į perjungimo lazdą, tik į jį. Ištraukusi plaštaką uždėjau ją ant vairo. Seniai nebuvau lietusis su vyru ir dar taip švelniai. Vaikinas pastebėjęs mano susijaudinimą, patraukė ranką nuo bėgių perjungimo lazdos ir komentavo, kaip važiuoti toliau. Apsukusi kelis ratus, džiaugiausi savo pažanga, bent jau žinojau, kur koks pedalas ir stabiliai laikiau vairą rankose. Užtrukome turbūt valandą, todėl nusprendžiau, jog pirmam pasivažinėjimui užteks. Privažiavus mano gatvę, Haris išjungė variklį ir pasiteiravo:
–      Tai visgi galėsiu padėti jums kraustytis?
Prisiminusi, jog ketvirtadienį visa šeima vyksta į operą, pagalvojau, jog Haris galės atvažiuoti pas mane ir padėti susinešti keletą dėžių.
–      Gerai, – kukliai šyptelėjau.
Vaikinas nudžiugo ir pridūrė:
–      Pamatysiu butą!
–      Jis dar neapstatytas, yra tik darbo kambario baldai, visa kita bus penktadienį… Ketvirtadienį miegosiu ant čiužinio, – atsakiusi nusijuokiau.
–      Labai smagu, aš mėgstu išvykas su draugais, kai reikia miegoti ant didžiulio čiužinio, – kartu juokėsi Haris.
–      Gerai, tuomet ketvirtadienį patikslinsiu, kelintą valandą galėsi užsukti.
–      Pas jus į namus? – rodydamas į mano gatvę pasitikslino jis.
–      Taip. Šeima bus išvykusi, todėl galėsime tiesiai į automobilį sukrauti dėžes…
–      Puiku, tuomet iki ketvirtadienio…
Atsisveikinimai su Hariu visuomet būdavo įtempti ir mes tiesiog žiūrėdavome vienas kitam į akis, nežinodami nei ką sakyti, nei ką daryti.
–      Ačiū už pamoką, mokytojau, – nusijuokiau atsisegdama diržą.
–      Jūs puiki mokinė, kai turėsite laiko po kraustymosi, pratęsime pamokas, – linktelėjo jis.
–      Iki, Hari.
Eidama gatve iki namų, kelis kartu atsisukau į vaikiną, kuris laukė, kol atsidarysiu vartus ir saugiai pasieksiu kiemą. Šis jo elgesys, kaip ir daugelis kitų, man priminė laiką su Henriku, nes jis taip pat visuomet laukdavo, kol pasieksiu namus ir nepajudėdavo iš vietos. Haris buvo tikrai puikiai išauklėtas jaunuolis, didžiavausi Henriko įtaka jam.

Iki ketvirtadienio nieko daugiau neveikiau, tik krausčiau daiktus į dėžes. Susirinkau tik svarbiausius daiktus, drabužius, keletą indų rinkinių, jaunystėje sukauptų rakandų ir nekantriai laukiau ketvirtadienio, kada galėsiu užmigti savo naujuose namuose. Haris atvyko pas mane aštuntą vakaro ir mes kartu sunešėme dėžes į automobilį. Tėvams buvau pasakiusi, jog mano daiktus nuveš taksi… Pati stebėjausi, kaip puikiai moku apgauti žmones, net neraudonuodama meluodavau apie savo pasivaikščiojimus, apie užsitęsusias repeticijas, kai tuo metu leisdavau laiką su Hariu… Akimirkomis lyg ir grįždavau į paauglystę, kai tekdavo slapta susitikinėti su Henriku, nes tėvai prieštaravo mano draugystei su vaikinais. Lygiai taip pat būtų ir dabar – esu tam per sena. O gal Harį netgi reiktų vadinti vaiku? Juk vos prieš kelis mėnesius jis tapo pilnametis… Vis dar nesupratau, kas mane jame taip žavėjo, tačiau negalėjau paneigti, jog tai buvo jėga, stipresnė už mano protą.
Atvykę į butą sunešėme daiktus ir Haris nesiliovė kartojęs, jog mano naujieji namai tiesiog puikūs!
–      Pažiūrėkit, koks vaizdas atsiveria pro virtuvės langą… Kiek daug miesto lempučių… – užsisvajojęs pro langą žvelgė jis.
–      Tu dar nematei, koks vaizdas atsiveria vonioje… – paslaptingai šyptelėjau.
Vaikinas tuoj pat susirado vonios kambarį, o aš stovėdama virtuvėje išgirdau netikėtumo kupiną atodūsį. Šyptelėjau supratusi, jog jam patiko taip pat, kaip ir man.
–      Padėsiu jums pripūsti čiužinį, – pasisiūlė Haris, grįžęs į svetainę, prikrautą dėžių. – Miegosite čia?
–      Manau, kad taip, svetainėje kol kas atrodo jaukiausia…
Kartu juokaudami pripūtėme mano pirmosios nakties naujame bute lovą ir juokėmės, jog tokiame prabangiame bute tikras paradoksas rasti ponią, miegančią ant čiužinio.
–      Ačiū, kad padėjai, – nutilus juokams atsidėkojau Hariui.
–      Ačiū, kad leidote padėti, – šyptelėjo jis, atsiraitodamas ir taip trumpas marškinėlių rankoves.
–      Turiu vyno, kurį man į rankinę slapta įkišo sesuo su rašteliu, – paėmusi iš rankinės butelį pažvelgiau į prie jo pririštą Darsės raštelį ir garsiai perskaičiau: – „Kad nebliautum viena naujame bute“. Tačiau tau turbūt jau laikas namo… Rytoj pamokos ir tu vairuoji.
Nežinau, kodėl tuo metu sugalvojau tai pasakyti, tačiau giliai širdyje tikrai nenorėjau būti viena, o jo draugija niekada nesiskundžiau, todėl žodžiai patys išsprūdo ir aš susigėdusi padėjau butelį ant virtuvinės spintelės. Haris kukliai pakėlė akis į mane ir tarė:
–      Jei norite – aš pasiliksiu.
Stovėjau mirdama iš gėdos, tačiau nepratariau nei vieno žodžio. Žiūrėjau į jį lyg praradusi kalbėjimo dovaną, o vaikinas vis artėjo prie manęs. Stovėdamas per porą metrų, Haris šyptelėjo ir paklausė:
–      Kur atidarytuvas?
Aš nusijuokiau ir atsakiau:
–      Aš nesakiau, jog noriu…
–      Bet nesakėte ir kad nenorite.
Stengiausi atrodyti rimta, nors ir norėjosi nusijuokti. Žinojau, jog jis viską supranta…
–      Bus įkurtuvės, – pažvelgęs į netoli manęs padėtą dėžę su atidarytuvu tarė jis.
–      Kažkurioje dėžėje turėtų būti taurės, paieškok, kol atidarysiu… – paprašiau jo ir nusisukau atidaryti vyno.
Apėmė kažkokia keista nuojauta, širdis mušė keistus ritmus, o aš stengiausi neišduoti savo baimės likti su Hariu. Vaikinas ieškodamas taurių turėjo patikrinti kone kiekvieną dėžę, o aš vis šypsojausi atidarinėdama butelį. Staiga Haris sustingo ir atsisuko į mane, rankose laikydamas baltą nedidelę dėžę.
–      Kodėl ant šios dėžės mano inicialai? – nusijuokė vaikinas.
Širdis nusirito į kulnus, pakirto kelius ir aš sulaikiusi kvėpavimą suakmenėjau. Turbūt negalėjau būti dar neatsargesnė ir dėžės su Henriko prisiminimais nepaslėpti tarp kitų. Haris žiūrėjo tai į mane, tai į dėžę, laukdamas atsakymo, o aš nežinojau, ar meluoti, ar tylėti, ar tiesiog paprašyti padėti dėžę į vietą.
–      H ir S. Haris Smitas, – dar kartą nusijuokė jis. – Kas dėžėje? Galima pažiūrėti?
Tylėjau lyg mano lūpos būtų susiūtos nematomu siūlu ir aš negalėčiau garsiai išsakyti savo minčių, kurios zvimbė galvoje kaip bitės.
–      Geriau nežiūrėk, nieko įdomaus, – automatiškai pasakiau ir palikusi neatidarytą butelį ėjau svetainės link.
–      O ką reiškia raidės? – dar kartą pakartojo klausimą Haris.
Atsistojusi ant laiptukų stebėjau jaunuolį, kuris sutrikusiu žvilgsniu žvelgė į mane, o aš tuo metu tiesiog tylėjau.
–      Palaukit… – dvejodamas išlemeno jis ir atidengė dėžę.
Užsidengiau delnais veidą ir laukiau jo reakcijos, tačiau nenorėjau savo akimis pamatyti to vaizdo. Išgirdau, kaip Haris numetė dėžės dangtį ant čiužinio ir tyliai ištarė:
–      Henrikas Smitas…


Ačiū už jūsų nuomones ir klausimus!

Ma

X

–      Taip? A, atleiskite, į Enfildo žirgyną, – atsipeikėjusi atsakiau jam.
–      Tas jaunimas, nesuprasi jų… – sumurmėjo nusisukdamas vairuotojas ir užvedė automobilį.
Mintyse nusijuokiau, jog vyriškis palaikė mane jaunuole ir toliau šypsojausi lyg jaunas mėnulis. Visą kelią iki namų vis dar krizenau iš Hario šmaikščių pastabų, jo juoko, veido mimikų ir judesių. Tas vaikinas buvo tikra geros nuotaikos bomba! Neįtikėtina, kaip toks jaunas žmogus gali vienu metu būti toks vėjavaikiškas ir toks rimtas bei subrendęs. Grįžau neįtikėtinai puikios nuotaikos, net pabučiavau mamą į skruostą, kai sutikau ją svetainėje.
–      Grynas oras tau tikrai į naudą, vaikeli, – nudžiugo ji.
–      Tikrai taip, mama!
Jaučiausi laiminga ir pasiryžusi nebeužsisėdėti namuose, imtis kažką keisti gyvenime, lyg mane būtų aplankęs didžiulis įkvėpimas.
–      Einu ieškoti buto, – nusivilkusi paltą pasakiau.
–      Juk gali pasilikti pas mus, – eidama iš paskos atkalbėti bandė mama.
–      Man jau keturiasdešimt, aš noriu turėti savo erdvę ir būti savarankiška, – atsakiau jai kuo gražiau ir nusišypsojau.
Užbėgusi į savo kambarį elgiausi ramiai, bandydama apsimesti, jog nieko ypatingo nenutiko. Iš tiesų, nieko reikšmingo ir nebuvo, tačiau mano viduje vykstantis chaosas leido man supranti, jog kažkas visgi įvyko. Vaikinas tiesiog užkrėtė mane savo energija bei entuziazmu, pajaučiau, lyg galinti dar daug ką gyvenime nuveikti… Visą likusį savaitgalį pašvenčiau buto paieškoms ir pažadėjau sau, jog pirmadienį būtinai paskambinsiu visoms nekilnojamojo turto agentūroms ir apžiūrėsiu butus!

Nauja darbo savaitė įsibėgėjo su entuziazmu. Puikiai sekėsi nuo pat pirmadienio kurti šokio žingsnelius. Paskambinusi agentūroms dėl butų susitariau tikslius laikus, kada galėsiu juos apžiūrėti. Dėl kai kurių, deja, teko nusivilti, nes jie jau buvo parduoti. Vienoje agentūroje man pasiūlė pirkti namą ir akimirką aš sudvejojau… Tačiau planavau vienišės gyvenimą, todėl namas man būtų buvęs per didelis, jame jausčiausi dar vienišesnė, nei iš tiesų būčiau. Tikrai neketinau gyventi Anglijoje su Vladimiru – mūsų santuokai jau buvo padėtas taškas, net jei mano vyras tai neigė. Vaikų taip pat neplanavau turėti, tad vis dėlto likau ištikima buto paieškoms. Keletą kartų konservatorijoje susitikome su Hariu, tačiau arba jis, arba aš buvome per daug užsiėmę, kad plepėtume, todėl jis tik pažadėjo, kad būtinai pas mane užeis. Džiaugiausi, kad jis toks draugiškas, tačiau bijojau aplinkinių reakcijos į mūsų galbūt per daug artimą draugystę. Niekada nebuvau papuolusi į tokią situaciją, todėl nenutuokiau, kur yra ta riba tarp mokinio ir mokytojo… Tai, kad jis mane aplankydavo pamokų metu, man jau atrodė riba, bet negalėjau paneigti, jog jo pasirodymas praskaidrindavo mano nuotaiką. Savaitės viduryje užėjęs pas mane Haris pasidomėjo mano buto paieškomis.
–      Nuo ketvirtadienio vakaro pradedu savo kelionę – kasdien apžiūrėsiu po vieną butą, – tvarkydamasi salėje atsakiau.
–      Kaip tik ketvirtadienio vakarą repetuoju su vaikinais…
–      Juk sakiau, kad nereikia manęs vežioti, Hari, juk tu ne mano vairuotojas!
Jis šyptelėjo ir pradėjo vaizduoti vairuotoją.
–      O gal aš noriu būti jūsų vairuotojas, – vaizduodamas, jog važiuoja prie manęs priėjo Haris. – Sėskite, panele. Kur jus nuvežti? Į Bekingemo rūmus? Aš taip ir maniau, jog kažkur esu jus matęs…
Vaikinas pasitaisė įsivaizduojamą kepurę ir atsisukęs rimtu veidu žvelgė į mane, lyg klausdamas, kodėl nevaidinu kartu su juo. Negalėjau suvaldyti juoko! Jo spontaniškumas, laisvumas prie manęs jaukė visas mintis galvoje ir aš jaučiausi lyg tai būtų mano senas draugas… Buvau pamiršusi, ką reiškia pilvo skausmas, kurį sukelia juokas, o ne pilvo preso pratimai. Kartais sulaukdavau iš jo žinučių, o tai nuteikdavo mane ypač jaunatviškai. Net pamokų metu aš, būdama mokytoja, rašydavau atsakymus į jo žinutes. Nors tai tebuvo bereikšmiai pokalbiai, aš jaučiausi šiuolaikiška ir dar sugebanti nustebinti ne tik kitus, bet ir save.

Ketvirtadienį, po pamokų, išsiruošiau į butą Etmonde. Išėjusi į gatvę, išsitraukiau telefoną ir, surinkusi taksi vairuotojo numerį, stovėjau ant šaligatvio, kai pamačiau iš tolo atriedantį Hario automobilį. Jis privažiavo prie manęs ir atsidaręs langą pasiteiravo:
–      Panele, jus į naujuosius apartamentus?
Aš nusijuokiau ir apsižvalgiau, ar joks mokinys neina pro šalį.
–      Baik, Hari, aš nuvažiuosiu pati.
–      Padėkite tą telefoną į rankinę, jums tikrai reikės profesionalios pagalbos perkant butą, – pats iš savo pokšto juokėsi vaikinas.
Purčiau galvą į šonus, negalėdama patikėti, koks užsispyręs yra šis didžiaakis.
–      Juk žinote, kad aš nepasiduosiu…
Dar kartą apsižvalgiau, įsidėjau telefoną į palto kišenę ir, apėjusi automobilį, įsėdau šalia Hario. Prisisegiau diržą ir žvelgiau į jį be žodžių.
–      Taip, žinau, aš labai puikus draugas. Kur važiuojame? – su plačia šypsena veide atsisuko jis.
Pasakiusi tikslų adresą prisiminiau:
–      Juk tu turėjai repetuoti…
–      Džo turėjo reikalų, todėl perkėlėme repeticiją į kitą dieną. Artimiausias koncertas tik kitą savaitgalį, todėl galime neskubėti, – atsakė jis, vis pažvelgdamas į mane.
Labai retai sėdėdavau šalia vairuotojo… Kol gyvenau čia, Henrikas neturėjo automobilio, todėl mes visur vaikščiodavome pėstute arba naudodavomės viešuoju transportu. Gyvendama Maskvoje turėjau savo vairuotoją, kurį buvo pasamdęs Volodia. Dabar galvoju, jog tik dėl to, kad nepabėgčiau nuo jo… Na, o taksi automobilyje visuomet sėdžiu užpakalinėje sėdynėje – turbūt toks įprotis. Dabar, sėdėdama priekyje, jaučiausi ne tokia didelė ponia. Be to, galėjau stebėti Harį iš šono. Niekada anksčiau nepastebėjau, tačiau vairuojantis vyras atrodo ganėtinai patraukliai ir netgi seksualiai. Arba taip atrodė tik Haris… Tai, kaip jis suko vairą, pasilenkęs ir žiūrėdamas, ar iš kurios nors pusės neatvažiuoja automobilis, kaip jis viena ranka atsirėmė į dureles ir laikė tik vairo apačią, arba kaip kalbėdamas žiūrėjo tai į kelią, tai į mane… Aš tiesiog sėdėjau šalia jo ir grožėjausi visais jo judesiais. Negaliu paaiškinti, kodėl būtent dabar mane tai taip trikdė.
–      Kodėl nevairuojate? – staiga paklausė Haris, kol aš skenavau jo profilį.
–      Kaip ir viskam kitam gyvenime, neturėjau laiko… – pasakiau atvipusia lūpa.
–      Dabar turite laiko, pasimokykite! Automobilis – nepriklausomybė, laisvė ir neapsakomas patogumas! – gestikuliuodamas viena ranka aiškino man pašnekovas.
–      Manau, kad man nebe laikas… Kaži, ar taip greitai išmokčiau vairuoti.
–      Jūs ir vėl kalbate kaip visiškai susenus močiutė! Nelaidokite savęs anksčiau laiko, – skatino mane Haris.
–      Tiesiog tu nesupranti, kai būni pripratęs ilgą laiką prie vienokių dalykų, pasidaro sunku kažką keisti. Aš suprantu, kad tau dabar pats polėkio metas, būnant aštuoniolikos metų ir aš taip jaučiausi, tačiau… – prisiminusi, jog net tada aš turėjau polėkį tik šokiui, nutilau.
–      Kas?
–      Oi, Hari, aš tau pavydžiu entuziazmo ir užsispyrimo. Aš nei dabar, nei būdama aštuoniolikos neturėjau valios pagalvoti apie tai, ko iš tiesų noriu… – susigūžusi kėdėje suvaitojau.
–      Norite, aš jus pamokysiu vairuoti? Garaže turime nediduką automobilį, kuris priklausė seneliui, o po mirties jis atiteko man. Jis paprastas, automatiniu varikliu, kaip tik pradedančiam mokytis, – ir vėl entuziazmu tryško vaikinas, net judėdamas kėdėje.
Pasijutau lyg dešimčia metų jaunesnė už jį. Nejau aš, būdama keturiasdešimties, galėjau mokytis iš aštuoniolikmečio jaunuolio? Nejau įmanoma, kad pragyvenusi tiek laiko, aš tik dabar pradėsiu iš tiesų gyventi? Su Hariu prabusdavo visi mano žmogiški instinktai – siekti laimės, kovoti, įrodyti sau, jog galiu daugiau, nei maniau, išbandyti dar nebandytus dalykus… Jaučiau, lyg visos durys man būtų atviros, tik aš bijau jas atidaryti. Šypsojausi vaikinui ir tariau:
–      Nežinau, ar turėsiu tiek laiko ir ar galiu tave taip trukdyti?
–      Jau sakiau, jei labai norite – viskas įmanoma! – šypsena atsakė jis.
–      Mokinys moko mokytoją…
–      Neskirstykite žmonių į tam tikras grupes, pamatysite, kaip lengva pasidarys gyventi.
–      Bet aš turiu daug įsipareigojimų, be to, žmonės gali pagalvoti…
–      Niekada neturėkite tokių minčių galvoje! – neleidęs man baigti įsiterpė Haris. – Žmonės visada galvos taip, kaip jiems norisi ir jūs neprivalote niekam aiškintis dėl savo veiksmų. Mes visi laisvi, todėl kiekvienas turime teisę į savo asmeninį gyvenimą.
–      Norėčiau būti tokia laisva, kaip tu sakai, – išklausiusi numykiau.
–      Jūs ir esate laisva, nagi, nebūkite tokia susikausčiusi. Nereikia elgtis drastiškai, tiesiog neribokite savo sprendimų dėl kitų nuomonės, – atsisukęs rimtai dėstė vaikinas.
Negalėjau patikėti savo ausimis – jis mane mokė gyventi. O svarbiausia tai, jog aš nesipriešinau ir kaip kempinė gėriau į save kiekvieną jo sakinį. Man reikėjo žmogaus, kuris imtų ir tai pasakytų – koks skirtumas, ką galvoja kiti? Juk svarbiausia, kad tu jautiesi gerai. Ir kol tavo gerovė nekenkia aplinkiniams, tol galima džiaugtis.
Taip kalbėdami privažiavome prie daugiabučio. Jis buvo ramioje gatvėje ir tai man iškart patiko. Tačiau Haris, kaip tikras žinovas, išlipęs iš automobilio tarė:
–      Nekokia gatvė.
–      Kodėl? – nustebusi atsisukau.
Mes buvome Etmonde, o Haris jau dešimtmetį gyveno būtent jame, tad turbūt žinojo visas gatves.
–      Na, pavyzdžiui, jei norite įvažiuoti į kiemą, reikia sukti į kitą gatvę, o ten vienpusis eismas ir tada reikia apvažiuoti pusę rajono, kad įvažiuotumėte į savo kiemą… – mosuodamas rankomis ir rodydamas man aplink aiškino jis.
Aš atsidusau ir pasakiau:
–      Aš juk neturiu automobilio…
–      Bet atsiminkite, jog čia gyvensite ilgą laiką, manau, ir automobilį įsigysite, o tada ir kils problemos. Pagalvokite apie viską jau dabar…
Velniava, jis ir vėl kalbėjo protingai! Juk ir taksistams bus sunku atvažiuoti manęs paimti, taip pat ir su grįžimu…
–      Tu teisus. Na, vis tiek užeikime pažiūrėti.
Pirmasis butas buvo kruopščiai įrengtas, tačiau man nepatiko tai, jog jame jau buvo visi baldai. Norėjau pati įsigyti baldus, kai kuriuos užsisakyti specialiai sau… Nesinorėjo, kad kažkas bruktų man interjerą, nes pati apie jį nusimaniau ir žinojau, kokio stiliaus buto man reikia. Jis neturėjo būti labai modernus, nes aš ir pati nebuvau labai moderni moteris… Tačiau Karalienės Viktorijos laikų butas manęs taip pat nežavėjo. Hariui butas patiko, tačiau minusą jis uždėjo įvažiavimui į kiemą. Atsisveikinę su nekilnojamojo turto atstovu, išvykome namo.
–      Kur važiuosime rytoj? – pasidomėjo Haris.
–      Kur tu važiuosi, aš nežinau, tačiau man reikia į Barnetą, o šeštadienį važiuosiu į Vudgryną, galbūt pavyks įsigyti butą šalia darbo!
–      Negi norite gyventi nuolatinėje kamšalynėje?
–      Ne, bet norėčiau apžiūrėti kelis variantus, o tada rinktis, – šyptelėjau.
Kol Haris pasakojo, kur yra matęs puikių butų, aš visą laiką žiūrėjau į jį ir galvojau, negi jis man tapo draugu? Per porą mėnesių jis man pasidarė toks svarbus, jog atrodė taip įprasta sulaukti žinutės, kalbėti su juo apie bet ką, važiuoti jo automobiliu, tvarkant mano reikalus… Negaliu pasakyti, jog bendravome kaip kolegos ar kaip vyresnis su jaunesniu, tai nebuvo ir kažkokie giminiški santykiai. Manau, kad tai buvo draugystė, bent jau bręstanti. Keista buvo keturiasdešimties dar užmegzti naujas draugystes… Tačiau tai jaudino ir teikė gyvenimui tam tikrą atspalvį, dėl ko pradėjau dažniau žiūrėti į veidrodį, stengiausi atrodyti patrauklesnė nei anksčiau ir keistai laukdavau mūsų netikėtų ar planuotų susitikimų.

Penktadienį butą apžiūrėjau viena, nes Hario prireikė Liucijai ir aš visiškai dėl to nesikrimtau. Juk negalėjau jo savintis kaip savo sūnaus… Nors aš net nesijaučiau panaši į jo motiną. Turbūt ji niekada nebūtų išėjusi susitikti su kuriuo nors Hario bendraamžiu ir pasakojusi apie savo santuoką. Lygindama save su Liucija, ėmiau jausti graužatį dėl bendravimo su Hariu. Gavusi iš jo žinutę, kurioje jis paklausė, ar man patiko butas, kurį apžiūrėjau, kurį laiką žiūrėjau į ją ir nebežinojau, ar noriu toliau apsimesti, jog esu jauna ir vėjavaikiška… Atsakiusi, jog labai triukšminga vieta, padėjau telefoną kuo toliau nuo savęs, tačiau sulaukusi atsakymo, negalėjau atsispirti pagundai perskaityti jo nuomonę.
Rytoj apžiūrėsime dar triukšmingesnę vietą. Atvažiuosiu jūsų pirmą valandą.
Norėjau parašyti, kad mums nereikėtų taip dažnai susitikinėti ne pamokų metu, tačiau pagalvojau, jog geriau bus apie tai pasikalbėti akis į akį. Tąnakt varčiausi lovoje kankinama abejonių… Dalelė manęs negalėjo atsitraukti nuo Hario ir tiesiog veržėsi jo link, tačiau kita dalis priešingai – norėjo slėptis nuo jo ir neleisti santykiams įsibėgėti, nes jo panašumas su Henriku paveikė mano pasaulį, todėl bijojau vėl įsimylėti žmogų, kuris mano vaizduotėje atstoja Henrį…

Kitą dieną dar prieš sutartą valandą aš išėjau į gatvę ir ėjau tolyn nuo namų, kad Haris nesugalvotų sustoti prie kiemo vartų ir tada namiškiai imtų klausinėti, kas manęs atvažiavo. Tai atrodė taip vaikiška, tačiau aš nenorėjau kelti papildomų nesusipratimų, nes jau mano viduje jų buvo užtektinai. Nebūčiau ištvėrusi dar ir aplinkinių komentarų, kurie tikrai nebūtų linkintys gražios draugystės. Žinojau, ką žmonės pagalvotų, nors mes su Hariu tik draugiškai šnekučiuojamės, aplinkiai tuoj pat sutirštintų spalvas ir išvadintų mane pedofile… Baisus žodis, kurio niekada nevartojau, todėl nenorėčiau būti laikoma viena iš jų. Haris privažiavęs iškart pasidomėjo, ar aš planavau išvykti be jo.
–      Ne, tiesiog norėjau šiek tiek pasivaikščioti, – slėpdama akis pasiteisinau.
Kai pasakiau tikslų adresą, nutilome ir pagaliau išdrįsau užduoti ilgai mane kamavusį klausimą:
–      Ką sakai savo mamai, kai būni su manimi?
Haris nei kiek nenustebo dėl klausimo, pasitvarkė plaukus ir atsisukęs žiūrėjo į mane. Aš pakėlusi antakius laukiau atsakymo, nes supratau, jog jis nesako Liucijai, kad yra su manimi, kitu atveju, netemptų gumos ir atsakytų iškart.
–      Jau tada, kai pasakiau, kad sutikau jus konservatorijoje, ji susinervino ir nieko nepaaiškinusi pasakė laikytis nuo jūsų atokiau.
Aš tylėjau, nes nežinojau, ką į tai atsakyti. Bijojau, kad Haris pradės klausinėti, kodėl jo mama, būdama mano drauge, jam taip pasakė. Laukiau jo klausimo, tačiau vaikinas taip pat tylėjo, žvilgčiodamas į vieną ir kitą puses.
–      Todėl dabar aš esu repeticijoje, – staiga prabilęs savo duobutes parodė jis.
–      Nesilaikai atokiau… – žiūrėdama į kelią pakomentavau.
–      Kodėl mama nori laikytis atokiau jūsų – jos reikalas, tačiau ji negali liepti man jūsų vengti. Aš – suaugęs žmogus, todėl pats atsirenku, su kuo man nereikėtų bendrauti.
Štai ir vėl jis pasirodė daug protingesnis nei prieš tai. Kasdien jis mane nustebindavo savo išmone ir brandumu. Hario brandumas šįkart pasireiškė jo nesidomėjimu svetimais santykiais. Lygiai kaip man… Tai patyriau su Vladimiru: tėvams jis visada atrodė puikus žmogus, taip apie jį galvojau ir aš, tačiau jo elgesys su manimi nebuvo panašus į inteligentiško asmens… Galbūt kitų santykiai su Volodia buvo geri ir paremti kažkokiomis vertybėmis, tik ne mūsų. Vienintelė vertybė, kurią išsaugojau – ištikimybė. Nors ir nemylėjau jo, bet buvau ištikima žmona. Tad pasimokiusi iš šios situacijos, aš daugiau niekada neklausiau žmonių nuomonės apie kitus, ją turėdavau susidaryti pati.
–      Žinai, Hari, tu ne pagal metus subrendęs jaunuolis, – pati netikėdama tuo, ką kalbu, ištariau.
Vaikinas prunkštelėjo ir atsisukęs į mane sušnabždėjo:
–      Aš Einšteinas, niekam nesakykit…
Nusikvatojau taip, kad užkrėčiau ir Harį. Nuraminę juoką, toliau sėdėjome jaukioje tyloje, kai Hariui išsprūdo:
–      Turbūt dėl tų pačių priežasčių ir jūs vengiate mano automobilio prie namų…
Surimtėjau akimirksniu! Lyg pričiupta nusikaltimo vietoje, atsisukau ir kaltu žvilgsniu žiūrėjau tai į Harį, tai į kelią. Nežinojau, ką tuo metu atsakyti, tačiau jaučiau, jog Haris viską ir pats supranta, kitaip nebūtų taip taikliai apibūdinęs situacijos.
–      Na, galbūt kada nors ateis metas, kai papasakosite, o gal tiesiog vengsime šios temos ir nesusipratimų, – supratingai šyptelėjo vaikinas išjungdamas variklį. – Štai ir atvažiavome…
Tai buvo vienintelis kotedžas, kurį išsirinkau. Gatvė atrodė tvarkinga, nors Vudgryne ir knibždėjo daugybė žmonių, tačiau šioji buvo toli nuo pagrindinio judesio. Prie namo laukė vyriškis, kuris tuoj pat pradėjo pasakoti apie visą namą. Juoką sukėlė tai, jog jis palaikė mus pora ir ėmė pasakoti, kaip mūsų vaikai galėtų lakstyti už namo esančiame sode.
–      Kad mes ne… – pradėjau tarti, tačiau Haris man kumštelėjo savo alkūne ir toliau suraukęs kaktą klausėsi, ką pasakoja vyras.
Nustebusi visą laiką žvelgiau į Harį, praleisdama pro ausis pusę pasakojimo. Įsėdusi į automobilį vis dar laukiau jo paaiškinimo, tačiau vaikinas juokaudamas užvedė variklį ir nuvažiuodamas tarė:
–      Mūsų šeimai šis butas bus per ankštas, taip?
–      Mūsų šeimai? – nusijuokiau. – Hari, tu visai išprotėjęs.
Jis nuoširdžiai šyptelėjo ir paklausė:
–      Negi nesmagu apgaudinėti žmones?
–      Na, niekada nemėginau…
–      Kaip tai ne? Juk su savo vyru jūs visada apsimetate laiminga moterimi, o štai dabar galite apsimesti, kad mes šeima, – dar kartą nusijuokė jis.
–      Bet tai du skirtingi dalykai, Hari…
–      Atsipalaiduokite, niekas juk nežino, kokia yra tiesa!
Jo žemas tembras ir ramus žvilgsnis tą minutę mane privertė pasijusti itin saugia. Nežinau, kodėl būtent tada, tačiau būdama šalia Hario, jaučiausi lyg už sienos, nors manęs ginti nuo nieko ir nereikėjo.
–      Dabar jūs padarysite man paslaugą, – po kelias minutes užsitęsusios pauzės prabilo vaikinas.
–      Kokią? – nustebau.
–      Važiuojame į prekybos centrą, padėsite man išsirinkti naujus marškinius bei varlytę.
Pasvarsčiusi, ką jam atsakyti, nusprendžiau, jog ir man neprošal atnaujinti savo garderobą, nes būdama Londone dar nebuvau nei vienoje parduotuvėje, todėl visi drabužiai man lyg sąžinės balsas priminė Maskvą ir Vladimirą.
–      Žinai, ir man reikia naujų drabužių, – lyg mažas vaikas krykštavau automobilyje.
Eidama prekybos centru su Hariu, stengiausi nesižvalgyti į žmones, kad nepamatyčiau kokių pažįstamų ir nebūčiau pričiupta. Tikrai nekaip būtų skambėjęs pasakymas, jog vaikštau po parduotuves su savo mokiniu, o dar geriau – su savo draugu, kuris atrodė lyg mano sūnus… Tačiau prisiminusi Hario žodžius, jog nereikia kreipti dėmesio, ką sako kiti, ir tiesiog mėgautis savo gerove, aš iškėliau galvą ir didžiavausi, jog mano kompanjonas – jaunas, žavus ir protingas jaunuolis. Ir nesvarbu, ar žmonės laikė mane jo mama, drauge ar mergina. Bent kartą turėjau perlipti per save ir nustoti jaudintis dėl kitų.
–      Ko bijosi – tas ir nutiks, – įeinant į parduotuvę iš nugaros sušnabždėjo Haris, pamatęs, jog nuolatos žvalgausi į visas puses.
–      Atleisk, Hari, aš kitaip negaliu… Aš juk dar tik mokausi iš tavęs, – pasimaiviusi šyptelėjau.
Konsultantė tuoj pat priėjo prie mūsų ir paklausė, ko ieškome. Haris pradėjo vardinti marškinių spalvas, tad mergina privedė mus prie marškinių lentynos.
–      Paimsiu visų spalvų, pasakysite, kuri atrodo geriausiai, – imdamas pakabas paprašė vaikinas.
Sukiojausi aplink kitas lentynas, kol Haris buvo užsitraukęs užuolaidėlę persirengimo kabinoje. Paėmiau jam keletą varlyčių, kurių sakėsi taip pat norįs ir laukiau, kada vaikinas pasirodys. Pratraukęs užuolaidą jis sušuko:
–      Ta dam!
Pirmiausia jis apsirengė baltus marškinius, kurie atrodė puikiai, ir aš nieko nelaukusi sušukau:
–      Imam!
–      Palaukit, yra dar kelios spalvos…
–      Imk visas, tau viskas tiks, – šyptelėjau.
Hario žvilgsnis sustojo ties mano akimis ir jis kurį laiką šypsodamasis žiūrėjo į mane. Atkišau jam varlytę, kad nutraukčiau nesibaigiantį akių kontaktą, o vaikinas prisidėjęs ją prie apykaklės atsisuko ir išsišiepė lyg mažas vaikas.
–      Atrodai kaip pliušinis žaislas, – nusijuokiau.
–      Taip yra dėl plaukų… – apsimesdamas rimtu, jis papurtė garbanas ir patraukė jas nuo veido.
Sumokėjęs už prekes, Haris pasiūlė užsukti į moteriškų drabužių parduotuvę, kurioje pradėjo rinkti man drabužius. Daugelis tiko paauglėms, todėl teko ginčytis dėl kai kurių suknelių.
–      Jūs bent jau pasimatuokite!
–      Tu nori iš manęs pasityčioti? – lyg juokais, lyg rimtai paklausiau.
–      Ne! – šūktelėjo jis. – Noriu, kad pamatytumėte, tą patį, ką matau aš!
–      O ką tu matai? – pasidomėjau.
Haris, stovėjęs priešais, suėmė mane už pečių ir apsuko. Prieš mane stūksojo didžiulis veidrodis, o Haris, vis dar laikydamas mano pečius, stovėjo už nugaros ir prisiglaudęs prie ausies tarė:
–      Matau jauną, stilingą ir subrendusią moterį, kurios širdis yra tokia laisva, tik ji laiko ją giliai užrakintą… Pažiūrėkite į save – jei nežinočiau, jog jūs – mano tėvų amžiaus, pasakyčiau, kad jums aštuoniolika. Nei vienos raukšlelės, tobulos kūno linijos, jūsų aprangos stilius… O jei išsileistumėte nuolatos susuktą kuoduką, atrodytumėte dar jaunesnė. Kalbu rimtai, jūs ir atrodote puikiai, ir viduje esate tikrai jauna, bet pati neleidžiate sau išsilaisvinti.
Pro veidrodį žiūrėjau į Harį, prisiglaudusį prie manęs, ir jaučiau, kaip širdis nenustygsta vietoje. Giliai kvėpavau, nes vaikino artumas tiesiog gniaužė kvapą… O išgirdus tokius žodžius mano galva norėjo sprogti nuo minčių. Haris taip pat žvelgė į mane veidrodyje ir stipriau spustelėjo delnais pečius, lyg skatindamas juo patikėti. Tiesą pasakius, aš patikėjau. Prižiūrėjau savo kūną, jis tikrai buvo išpuoselėtas – nuo kojūgalių iki pat pakaušio, tačiau savo vidumi visiškai nesirūpinau ir nepuoselėjau jame jaunystės daigų… Pati sukausčiau save ir nenorėjau leisti atsipalaiduoti. Kontrolė jau buvo mano kraujyje, o kol Haris neperprato mano sąstingio, aš pati buvau pamiršusi, kokia iš tiesų esu. Padėjusi delną ant Hario plaštakos padėkojau:
–      Ačiū, Hari… Tikiuosi, kalbi nuoširdžiai.
Jis ištraukė delną iš po manojo ir suėmė mane už rankos sakydamas:
–      Negalėčiau meluoti. Pasimatuokite šią suknelę, ji turėtų tikti prie jūsų akių!
Vaikinas atkišo man žalsvą klasikinę suknelę su dailiai nerta apykakle. Aš paėmiau pakabą į rankas ir nuėjau persirengimo kabinų link. Atsisukusi pamačiau, kad Haris eina iš paskos iškėlęs abiejų rankų nykščius į viršų ir smarkiai išsišiepęs. Nusirengusi savo drabužius, kabinoje apžiūrėjau savo kūną – iš tiesų neatrodžiau tokia jau sena, kokia maniausi esanti: mano krūtinė buvo maža ir nenukarusi, kaip kitų moterų, matėsi pilvo raumenys, užpakaliukas vis dar stangrus ir jokio celiulito ant kojų. Šyptelėjusi sau, apsirengiau suknelę ir įsimoviau į aulinius batus. Pakėlusi akis į kuoduką, prisiminiau Hario žodžius, jog išsileidusi jį atrodyčiau dar jaunesnė. Nieko nelaukdama taip ir padariau – pasipurčiau plaukus ir leidau jiems laisvai kristi ant pečių. Užsitraukusi užtrauktuką iki kiek rankos leido persikryžiuoti ties nugara, atskleidžiau užuolaidą ir apsižvalgiau, kur Haris. Jis stoviniavo prie švarkų ir pašauktas atskubėjo prie manęs.
–      Na, kaip? – paklausiau jo.
Vaikinas pirmiausia žvilgtelėjo į mano plaukus, valdydamas šypseną ir vėl išplėtė šnerves, o tada nužvelgęs suknelę, įbedė žvilgsnį tiesiai į akis.


Ačiū už jūsų nuomones ir klausimus!

Ma

IX

Vaikinas nutilo, suvokęs, jog aš nejuokauju ir neapsimetu silpna. Tikrai kovočiau dėl Henriko ir mūsų meilės, jei tik atstumas ar žmonės skirtų mus… Deja, dabar mus skiria daug stipresnė jėga, nei šie išvardinti dalykai. Haris kiek palaukęs tyliai prabilo:
–      Užjaučiu… Atsiprašau, nepagalvojau apie tai.
–      Nieko tokio, juk tu negalėjai žinoti. Viskas gerai… Neatsuksiu laiko atgal, dabar galiu tik mokytis iš savo klaidų.
–      Visada kovokite už tai, ką mylite ir dėl ko jaučiatės laiminga. Taip man visuomet sakydavo tėtis „kovok, Hari, kovok už savo laimę, nes niekas už tave to nepadarys“! – nusijuokdamas kumščiu per stalą trenkė Haris.
Vos susivaldžiau neapsipylusi ašaromis, tačiau, nurijusi gumulą atsiradusį gerklėje, pritariau jam:
–      Tavo tėtis buvo teisus. Jis visada buvo kovotojas.
–      Norėčiau ir aš būti kovotojas, tačiau esu tik jo minčių skleidėjas…
–      Galbūt dar neturi dėl ko kovoti, – raminau Harį. – Galbūt tavo gyvenimas bus lengvas ir dėl laimės kovoti neteks.
–      Toks gyvenimas neįdomus! Aš nenoriu, kad viskas būtų patiekiama ant lėkštelės! Noriu pats siekti, patirti ne tik pakilimus, bet ir nuopolius ir nenoriu visą laiką slėptis tėčio šešėlyje…
Šiais žodžiais ir savo užsispyrimu jis man priminė jauną Henriką, kuris taip pat nenorėjo, kad jo turtingi tėvai neleistų išbandyti savo jėgų ir patirti ne tik gyvenimo saldumo, tačiau paragauti ir jo kartėlio.
–      Tu tikrai šaunus vaikinas ir manau, kad pasieksi savo tikslą, o ateitis tau pateiks staigmenų, – nuoširdžiai žvilgtelėjusi palinkėjau.
Haris akimirką sustingo ir atrodė, kad savo didžiulėmis akimis jis žvelgia tiesiai į mano sielą… Nuo jo akių neatitraukiau ir aš, nejausdama jokio nepatogumo užmezgus šį akių kontaktą.
–      Jūs puiki ir jūsų mąstymas toks įdomus, – primerkęs akis tarė garbanius. – Nežinau, ar tai skambės kaip įžeidimas, ar kaip pagyrimas, tačiau kalbantis su jumis man neatrodo, jog jūs vyresnė. Nemanykite, jog atrodote vaikiška ar jūsų mąstymas lyg nesubrendusios moters, tiesiog esu bendravęs su daugeliu tėčio draugų, bet niekada nejaučiau, jog su jais galėčiau kalbėti apie bet ką. Nejaučiau jokio ryšio tarp savęs ir jų.
–      O tarp mūsų jauti ryšį? – nustebusi paklausiau.
–      Jūs kitokia, nei visi kiti tėčio draugai. Neprašykite paaiškinti… – susigėdo Haris ir pasitvarkė kepurę. – Man sunku tai paaiškinti, tiesiog jaučiu, kad su jumis galiu kalbėti atvirai…
Šyptelėjau prieš ištuštindama savo puodelį ir pastačiusi jį ant stalo tariau:
–      Gali.
Dar kelias minutes kalbėjome apie jo pamokas, apie tai, ką jis mokosi ir ką planuoja veikti ateityje. Jis iš tiesų sekė tėvo pėdomis – lankė fortepijono ir dainavimo pamokas, savarankiškai išmoko groti gitara ir svajojo apie grupę, kurioje pats kurtų dainas. Vaikinas papasakojo, jog Henrikas taip ir neįgyvendino šio savo plano, tad kūrė melodijas ir dainas filmams, spektakliams bei miuziklams. Tačiau tai taip pat buvo didelis pasiekimas. O Haris buvo užsibrėžęs tikslą dainuoti pats, ne kurti dainas kitiems. Pavydėjau šio polėkio, jam atrodė, kad gyvenimas yra išbandymas, kuriame žmogus patikrina, ar tikrai žinai, ko nori. Pritaikiusi jo žodžius sau, suvokiau, kad gyvenimas mane patikrino ir aš nežinojau, ko iš tiesų noriu. Patyriau per didelį spaudimą iš aplinkos, todėl rinkausi ne tai, ko norėjo mano širdis, o tai, kas atrodė tinkama … Garsiai to nepasakiau, nes nenorėjau pasirodyti visiškai apgailėtina, visą savo gyvenimą baletui paaukojusi moteris, kuri dabar negali pasigirti patyrusi gyvenimo skonį. Norėjau išsaugoti bent lašelį orumo, kuris po šiandieninių mano pasakojimų baigė išgaruoti… Išėję iš kavinės, pasukome atgal į Enfildo centrą.
–      Aš jus parvešiu, – neklausdamas pasakė Haris.
–      Nereikia, Hari, grįšiu taksi, – paprieštaravau ir nusišypsojau, kad užtvirtinčiau atsakymą.
–      Kam taksi, jei aš galiu parvežti?
Negalėjau jam sakyti, kad nenoriu kelti įtarimo savo šeimai. Jei tai būtų bet koks kitas vyriškis, kuris parveža mane namo, aš jiems taip ir pasakyčiau, tačiau dabar tai buvo Henriko sūnus, apie kurį jie neturėjo žinoti.
–      Hari, ačiū, tačiau grįšiu pati…
Man skaudėjo širdį dėl to, kad atsakau „ne“ į vaikino pastangas būti maloniu, bet kitaip negalėjau pasielgti. Įsivaizdavau, kokia panika kiltų namuose, jei visi sužinotų apie mano slaptą draugystę su Hariu Smitu. Darsė turbūt nenutylėtų ir viską išplepėtų Liucijai, su kuria palaiko glaudžius ryšius, o tėvai imtų mane smerkti, sakydami, kad taip aš bandau į savo gyvenimą susigrąžinti Henriką ir elgiuosi netinkamai Vladimiro atžvilgiu. Jie juk visada buvo prieš tai, ko nori mano širdis…
–      Na, jei jūs taip norite… – nusivylęs galvą nuleido vaikinas.
–      Ei, – paglosčiau jo alkūnę. – Vis tiek ačiū, man malonu, kad tu rūpiniesi.
Jis šiek tiek atsileido, šyptelėjo ir pradėjo pasakoti istorijas apie pastarųjų metų pasikeitimus Enfilde. Aprodė naujas kavines, greito maisto restoranus ir kur galima nusipirkti skaniausios kavos su moliūgų sirupu. Keista buvo sužinoti jo mėgstamiausios kavos skonį, nes Maskvoje save lepindavau būtent moliūgų sirupu pagardinta kava. Iki centro buvo vos kelios minutės, o man spėjo įskausti skruostus bei pilvą, nuo juoko, kurį sukėlė Haris ir jo pasakojimai.
–      Ir beje, man tai pagyrimas, – nutilus juokams su šypsena veide pasakiau.
Haris išsišiepė, parodydamas savo žavingas duobutes skruostuose. Akimirką grįžau į vakarus, kai turėdavau atsisveikinti su Henriku – apkabindavau jį ir dar kelias minutes tylėdami glostydavome vienas kito nugarą, paskui padovanodavau jam atsisveikinimo bučinį ir dar daugybę kartų atsisukdama nueidavau… Dabar žiūrėjau į Harį ir galėjau tik ištarti atsisveikinimo žodį…
–      Šįkart ačiū tau, kad mane išklausei… Tikiuosi, kad tai liks tik tarp mūsų.
–      Nereikia net tikėtis. Ačiū, kad paklausėte širdies balso, – šėlmiškai vieną antakį pakėlė vaikinas ir toliau žiūrėjo tiesiai į mano sielą.
–      Iki pasimatymo, Hari, – nervingai kramtydama lūpą ištariau.
–      Viso, Elizabeta, – lyg suvokdamas, kaip priverčia mane sutrikti, atsisveikino jis.
Šyptelėjusi apsisukau ir nuėjau prie perėjos. Laukdama, kol įsijungs žalia šviesaforo lemputė, atsisukau į fontaną, o ten pamačiau vis dar stovintį, rankas į kišenes susikišusį Harį. Mintyse nusijuokusi atsisukau į perėją ir nuėjau tiesiai prie išsirikiavusių taksi automobilių. Įsėdusi į pirmąjį, dar kartą pažiūrėjau į fontaną ir pamačiau apsisukantį Harį, lengva eisena linguojantį tolyn. Atsisėdau tiesiai šypsodamasi taip, lyg būtų įvykęs stebuklas. Užsisvajojusi net negirdėjau, kai vairuotojas paklausė, kur važiuosiu.
–      Panele! – atsisukęs į galines sėdynes šūktelėjo jis.

 


Ačiū už jūsų nuomones ir klausimus!

Ma

VIII

–      Kas?
–      Na, jie man niekada neatrodė labai mylintys vienas kitą. Jie puikūs tėvai, tačiau tėtis visada buvo atsidavęs muzikai ir darbui, todėl aš niekada nesupratau, kaip jis gali dedikuoti visas dainas mamai, kai to tiesiog nesimato jo veiksmuose… Nežinau, gal tik man taip atrodo… – susimąstė jis.
Dalelė manęs norėjo džiaugtis dėl to, kad Henrikas nemylėjo Liucijos taip, kaip kažkada mylėjo mane, tačiau negalėjau parodyti Hariui, jog tai mane kaip nors liečia.
–      Laikui bėgant tiesiog pripranti prie meilės ir veiksmais to išreikšti nebereikia, – šyptelėjau atsigerdama kavos, nes norėjau paslėpti savo melagystę.
–      Manau, jog prie meilės niekada nepriprasi. Jei myli, visuomet jautiesi pakylėtai, visada džiaugiesi, kad mylimas žmogus yra šalia ir nori visam pasauliui rėkti, jog jį turi! Neįmanoma, jog žmonėms suaugus meilė tampa tokiu paprastu jausmu. Ne ne, ji visada kutena, – savo romantiškąją pusę man demonstravo Haris.
Mano antakiai pakilo, aš likau be žado.
–      Turbūt esi įsimylėjęs, jei žinai, koks tai jausmas, – šiek tiek sarkastiškai paklausiau ir nusijuokiau, nors viskas, ką jis pasakė, buvo tiesiog ištraukta iš mano galvos. „Negalėčiau paprieštarauti nei vienam jo teiginiui… Net verkti norisi…“ – pagalvojau ir vėl čiupdama karštą puodelį.
–      Nesu, – susigėdęs atsakė Haris ir nuleido akis. – Tačiau aš taip įsivaizduoju meilę, laikas parodys, ar aš buvau teisus!
Vaikinas tikrai nebuvo vaikiško ir eilinio mąstymo. Aš didžiavausi tiek juo, tiek jo tėvu, kuris išauklėjo tokį puikų jaunuolį. Šypsojausi kiek skruostai leido, nes jaučiausi su juo lyg su senu draugu, su kuriuo galiu dalintis savo išgyvenimais. Palaipsniui Haris pelnė ne tik mano pagarbą, bet ir pasitikėjimą…
–      Tu iš tiesų teisus, Hari. Prie meilės nepriprantama… Ji visada yra lyg karštas puodelis, kurį prilieti, – atsisukusi į savo kavą šyptelėjau. – Prilieti ir tave degina… Ta ugnelė visada kirba tavyje. Ir visam pasauliui norisi skelbti apie tai…
Nemaniau, jog esu tokia jautruolė, tačiau susigraudinau prisiminusi, koks stiprus jausmas gyveno manyje, kai buvau su Henriku. Atsiprašiau Hario, kuris susirūpinęs žiūrėjo į mane ir nežinojo, ką daryti.
–      Viskas gerai, sentimentai, – nusijuokiau ir paėmiau ant stalo padėtą servetėlių dėklą.
Paėmusi vieną, nusivaliau paakius, kurie jau buvo sudrėkę nuo susikaupusių ašarų.
–      Matau, kad jūs tikrai buvote įsimylėjusi… – stebėdamas mano procedūras pakomentavo Haris.
Nieko nesakiusi palinksėjau ir prikandau apatinę lūpą.
–      Savo vyrą? – atsargiai paklausė jis, lyg bijodamas ir vėl kištis į mano asmeninį gyvenimą.
Jaučiausi emociškai nebestabili, kad ir toliau meluočiau Hariui apie savo tobulą gyvenimą, kuris šią akimirką man pasirodė itin apgailėtinas. Padėjusi servetėlę ant kelių, padėjau alkūnę ant stalelio ir parėmiau delnu galvą. Kurį laiką žiūrėjau į Harį, kol pagaliau pasakiau trumpą „ne“. Vaikinas padėjo puodelį ant stalo, nustebusiu žvilgsniu stebėdamas mane.
–      Jūs turite vyrą, tačiau nejautėte jam visų šitų gražių dalykų, apie kuriuos mes kalbėjome?
–      Deja, bet savo vyro niekada nemylėjau ir mūsų santuoka turbūt buvo didžiausia klaida mano gyvenime…
–      Tai kodėl neišsiskyrėte? Ir išvis, kodėl tekėjote už nemylimo vyro? – klausimais apipylė Haris.
Jo akyse mačiau nuoširdų susidomėjimą, o pati pagaliau norėjau išlaisvinti save nuo sukauptų minčių apie šią klaidą ir turėjau kažkam pasakyti, kodėl visa tai įvyko.
–      Viskas per daug sudėtinga, Hari… Ištekėjau, nes… – galvojau, kaip atsakyti jam nepaminėjus Henrio. – Nes buvau toli nuo namų, neturėjau draugų, kurie mane atkalbėtų nuo tos minties, neturėjau jokio kito žmogaus šalia, todėl sutikau su jo pasiūlymu susituokti. Nors niekada nežiūrėjau į jį kaip į vyrą, turbūt bijojau likti visiškai viena gyvenime. Per savo karjerą ir taip neturėjau nei vieno pastovaus dalyko. Visos tos kelionės, spektakliai… Vienintelis stabilus dalykas buvo mano santuoka ir šeima, į kurią aš negrįžau dvidešimt metų.
Haris įdėmiai stebėjo mane ir klausėsi pasakojimo, tad nusprendžiau, jog jam iš tiesų įdomu… Tą akimirką jis man buvo lyg nuodėmklausys ir šališkas klausytojas, kuris negalėjo manęs teisti, nes dar per mažai pažinojo, todėl saugu buvo išlieti jam savo širdgėlą.
–      Niekada nelaikiau jo savo tikru vyru, tiesą sakant, niekada nesijaučiau ir jo žmona. Jis taip pat daug keliavo, todėl mes susitikdavome labai retai, pasirodydavome svarbiame renginyje, jis pasipuikuodavo savo jauna žmona prieš draugus ir tai buvo mūsų santuoka. O išsiskirti… Išsiskirti norėjau jau pirmąjį santuokos mėnesį, kai sužinojau apie jo meilužę.
Pasakoti tai atrodė taip banalu, keista ir neprotinga, bet aš negalėjau užsičiaupti, kai Haris taip emocionaliai reagavo į mano pasakojimą. Jis sėdėjo suraukęs kaktą, purtydamas galvą į šonus ir kartodamas:
–      Negali būti… Po mėnesio?
–      Na, kaip suprantu, jis visada turėjo kitų draugių, o aš per daug dėmesio į tai nekreipiau, nes man mažiausiai norėjosi, kad jis kištųsi į mano gyvenimą, todėl suteikiau jam visišką laisvę. Kaip ir sakiau, sutuoktiniai buvome tik prieš kitus žmones. Kas vyko mūsų namuose, nežino niekas…
–      Kodėl tuomet nepasirašėte skyrybų sutarties? – vis dar nustebęs klausė Haris.
–      Jis niekada nesutiko skirtis. Ir nemanau, kad kada nors sutiks…
–      Nesąmonė, kad dabar būsite susituokusi su vyru, kurio nemylite ir kuris turi meilužių! Negi negalima nieko pakeisti?
–      Supranti, Hari, aš nesijaučiu jo žmona, todėl tas santuokos liudijimas man nieko nereiškia. Nėra priežasties dabar plaukti prieš srovę ir bylinėtis su juo teismuose, nes jis… – nutilau ir galvojau, ar sakyti toliau.
–      Kas jam yra? – smalsumu nesitvėrė vaikinas, muistydamasis sofoje.
–      Jis pavojingas žmogus, nenoriu, kad kas nors nukentėtų dėl mano sprendimų.
–      Ką jis gali padaryti? Jei jis grasintų, galite skųstis teismui ir jis tikrai išskirs jus!
–      Nežinai, koks jis įtakingas ir kiek daug gali. Tiesiog lauksiu, kol jam atsibos mane valdyti ir jis pavargs apsimetinėti laiminga šeima.
Haris vis dar svarstė apie neteisybę pasaulyje, o aš sėdėjau su gailestinga šypsena veide, nes papasakojusi tai bent vienam žmogui, jaučiausi neįtikėtinai išlaisvinta. Vaikinas nužvelgė mano rankas ir konstatavo:
–      Jūs net nenešiojate žiedo…
–      Ne. Jis man nieko nereiškia, lygiai kaip ir mūsų santuoka. Taip, aš susituokusi, tačiau tik formaliai. Širdyje aš neturiu vyro.
Vaikino vienas lūpų kamputis pakilo ir jis prunkštelėjo:
–      Puikiai skamba: širdyje aš neturiu vyro.
–      Taip jau yra… Mano širdis nepriklauso jam, – šyptelėjau.
Jis nuleido akis į savo rankas ir vėl jas lėtai pakėlęs, svajingu žvilgsniu stebėjo mane, geriančią kavą, o tada paklausė:
–      Tai iš kur tada žinote, koks jausmas yra meilė?
Šypseną staigiai pakeitė nusivylimo mina mano veide. Pasistengiau nesukelti įtarimo ir ramiai atsakiau:
–      Mokykloje mylėjau vieną vaikiną…
–      Tai kodėl ištekėjote už kažkokio tirono?
–      Nes išvykau iš Anglijos į Maskvą ir mūsų santykiai nutrūko, – žiūrėdama tiesiai Hariui į akis atsakiau.
–      Jei tai buvo tokia meilė, kokią apibūdinote, kaip galėjo santykiai imti ir nutrūkti?
Žvilgtelėjau į širdelės formos sausainį ir sučiaupusi lūpas svarsčiau, kodėl ėmė ir nutrūko mano ir jo tėvo santykiai…
–      Turbūt todėl, kad aš dėl jų per mažai stengiausi ir nekovojau… Jis manęs laukė, o aš per ilgai užsibuvau savo svajonių pasaulyje, nes nesuvokiau, koks svarbus jis yra mano gyvenime.
Susimąsčiusi žiūrėjau į sausainį, laukdama, kol ir vėl praeis graudulio akimirka, nes nebenorėjau dar kartą apsiverkti prie Hario.
–      Galbūt dabar dar ne per vėlu sugrįžti pas jį? – lyg bandydamas mano jausmus paklausė vaikinas.
Akys prisitvenkė ašarų ir pamaniau, jog nebeištversiu skausmo viduje, kurį sukėlė šis klausimas. „Gal ir būtų ne per vėlu, jei jis nebūtų iškeliavęs…“ – pamąsčiau, tačiau tylėjau sukandusi lūpas kaip įmanoma tvirčiau, kad nepradėčiau dūsauti, dėl susikaupusių emocijų.
–      Per vėlu… Jau per vėlu, Hari.
–      Visada maniau ir tikėjau, kad nėra neįmanomų dalykų. Jei trokšti to visa širdimi, jokios kliūtys negali tavęs sulaikyti. Nei atstumas, nei kiti žmonės – niekas…
–      Gali mirtis, – nutraukusi jį tariau.

 


Ačiū už jūsų nuomones ir klausimus!


Ma