Žyma: movie

XX

–      A, jaunasis Smitas, – sarkastiškai tarė Vladimiras.
–      Čia jis? – suktelėjęs galvą į mane paklausė Haris.
–      Jis? – tokiu pat tonu pasitikslino Volodia. – Aš jos vyras. O tu, mano mielas drauguži, jei nori dar kartą išvysti savo motiną, turėtum nešdintis iš čia.
Vladimiras artėjo prie mūsų ir aš išsigandau, kad jis paleis į darbą kumščius, kaip dažniausiai mėgdavo tvarkyti reikalus ar pašalinti nepageidautinus asmenis. Stojau prieš Harį jį užstodama, pajutau jo rankas ant pečių ir išgirdau:
–      Vis dar vyras, tačiau nebe ilgam.
Volodia stabtelėjo ir skardžiai nusikvatojo. Baigęs savo juoko tiradą, vyras sukryžiavo rankas ant krūtinės ir ramiai kalbėjo:
–      Klausyk, piemenuk, ačiū, kad palinksminai mano žmoną, kol manęs nebuvo šalia, bet daugiau tavo paslaugų nebereikia. Eliza persigalvojo ir nebesiskirs su manimi, todėl prašau išeiti.
–      Manau, tu vienintelis, kuris turi iš čia išeiti, – atkirto Haris ir jaučiau jo įtūžį, nes mano pečius jis spustelėjo kiek stipriau nei įprastai.
–      Eliza? – ištiesęs rankas į mane kreipėsi Vladimiras. – Juk pameni mūsų vakarykštį pokalbį?
Jis stovėjo iššiepęs dantis, o žvilgsnis reikalavo pasitraukti nuo Hario. Giliai įkvėpiau ir žengiau į priekį, prisiminusi vakarykščius rimtus vyro grąsinimus Hario atžvilgiu. Atsisukau į vaikiną, meiliai žvilgtelėjau ir tyliai tariau:
–      Hari, aš tau paskambinsiu.
Jis išskėtė rankas į šonus nieko nesuprasdamas.
–      Elizabeta, nesileisk įbauginama šio avigalvio. Eime su manimi, – kalbino Haris.
Žinojau, kad man išėjus, Vladimiras tuoj pat būtų pasivijęs ir geriausiu atveju sumušęs ir mane, ir jį, o blogiausiu… Būtų išsitraukęs ginklą, kurį visuomet nešiojasi su savimi. Tą akimirką apie nieką kitą negalėjau galvoti, tik apie Hario saugumą, todėl dar kartą pakartojau:
–      Aš tau paskambinsiu.
–      Aš tavęs su juo nepaliksiu, – priėjęs ir suėmęs mano skruostus nenusileido jis.
–      Girdėjai ką ji pasakė? Išnyk iš čia, – už alkūnės mane sugriebęs Vladimiras timptelėjo prie savęs.
Haris, pagautas impulsyvumo, šoktelėjo į priekį, norėdamas vožtelti jam, tačiau aš sustabdžiau vaikiną ir raminau:
–      Ne ne ne, Hari, prašau, išeik. Viskas gerai.
Jis atsitraukė, nuleido rankas, atsiduso ir piktai žvelgdamas į Volodią išlemeno:
–      Tik pabandyk jai ką nors padaryti…
Tada pažvelgė į mane, nusivylęs apsilaižė lūpas, pasikasė pakaušį ir apsisukęs dingo už durų. Stovėjau nusisukusi nuo Vladimiro, o ašaros kaip pupos krito ant marškinių.
–      Dar kartą jį čia pamatysiu, prisiekiu, jam netyčia nutiks nelaimė.
–      Vladimirai, kaip tu gali grasinti visiškai niekuo dėtam žmogui? Ką jis tau padarė? Pyk ant manęs, keršyk man, bet net nebandyk jo liesti! – apsiašarojusi atsisukau ir rėkiau jam.
–      Aš negrasinu. Tik sakau, kad visko gali būti…
Suurzgusi apėjau vyrą ir nulėkiau į dušą. Norėjau nusiprausti visus Vladimiro prisilietimus, visą skausmą, kurį jis man sukėlė ir apgalvoti, ką darysiu toliau. Norėjau pasakyti tėvams apie skyrybas, tačiau žinojau, jog tuomet Darsė papasakos jiems apie Harį, o tada aš tikrai nesulauksiu jų palaikymo skyrybų byloje… Buvau visiškai viena, vienintelis Haris buvo mano ramstis, tačiau to neužteko. Jis buvo bejėgis prieš Vladimirą ir aš labai bijojau, jog žengus rimtą žingsnį, vyras tikrai pakenks Hariui. Išsimaudžiusi likau vonioje, nes tai buvo vienintelė vieta, kurioje galėjau užsirakinti ir būti viena. Paėmusi telefoną paskambinau Hariui, kuris susinervinęs rėkė į ragelį:
–      Elizabeta, jis tau grasino? Nebijok, aš tave apsaugosiu!
–      Aš dėl savęs visiškai rami, Hari, bijau dėl tavęs… – kuo tyliau kalbėjau. – Sakiau, kad beviltiška reikalauti skyrybų…
–      Pasikalbėsiu su advokatu, jis patars, ką daryti tokiu atveju. Pasakysi jam, kad vyras tau grasina!
–      Hari, tai padėtis be išeities. Prašau, būk atsargus…  Vladimiro detektyvas sekė kiekvieną mūsų žingsnį, todėl dabar gali sekti tave, nedaryk nieko įtartino. Aš pasistengsiu kuo greičiau su tavimi susitikti, jei tik tas gyvulys paleis mane iš akiračio.
–      Nesąmonė, Elizabeta, tu laisvas žmogus, kodėl leidiesi įbauginama? Aš su tavimi, apginsiu tave nuo jo ir nuo viso pasaulio, jei tik to reikės. Prašau, nenuleisk rankų, – maldaujamai kalbino mane Haris.
–      Tu esi nuostabiausia, kas nutiko mano gyvenime, – verkdama murmėjau.
–      Nusiramink… Būk stipri ir kovok su juo. Aš dėl tavęs padarysiu viską.
Išgirdau garsų beldimą į vonios kambario duris, kurį palydėjo griežtas rusiško akcento balsas:
–      Eliza, lįsk iš vonios! Važiuojame pas tėvus!
–      Aš pažadu tau pranešti kiekvieną smulkmeną, turiu eiti, Hari, – nepalaukusi, kol jis atsisveikins padėjau ragelį ir nusišluosčiusi ašaras išėjau iš vonios kambario.
Vladimiras sulaikė mane už rankos tardamas:
–      Paskutinį kartą susitiksi su tuo garbanotu juokdariu ir atsisveikinsi, kitaip apie tavo darbelius sužinos tie, kurie vertina tave kaip itin inteligentišką aukštuomenės damą.
–      Kokią teisę turi man grasinti? Aš nesu tavo nuosavybė, Vladimirai. Net atėmęs iš manęs garbę, artimuosius ir viską, kas man brangu, nepriversi tavęs pamilti! – sušukau ir nuėjau į drabužinę.

Kelias dienas ryšį su Hariu palaikiau tik žinutėmis, nes Vladimiras sekiojo iš paskos lyg magnetas ir neleido man ramiai net nusiprausti. Tas dienas gyvenome pas tėvus, nes jis su tėvu organizavo savo gimtadienio vakarėlį ir partnerių suvažiavimą. Sėdėdavau terasoje visiškai atsijungusi nuo šio pasaulio, svajodama apie tai, kas galėtų nutikti, jei aš pabėgčiau su Hariu… Vladimiras iškapstytų mane iš po žemių. Pasaulyje jis turi tiek daug ryšių, jog aš nebūčiau saugi netgi Šiaurės Ašigalyje… Ką jau kalbėti apie Harį. Volodia buvo rimtai pasiruošęs pribaigti ne tik mūsų su Hariu santykius, bet ir jį patį. Prisiminusi Vladimiro reikalavimą išeiti iš darbo, sugalvojau puikų planą, kaip pabėgti iš namų. Pačiame vakarėlio organizavimo įkarštyje, kai jis daugiau dėmesio skyrė planavimui, pasakiau, jog vykstu į darbą. Nors Volodia įtariai mane nužvelgė, leido važiuoti vienai, tad aš išbėgusi išsitraukiau telefoną ir susitariau su Hariu susitikti kavinukėje, kurioje pirmą kartą kartu papietavome. Nekantriai laukiau jo prie staliuko vis žvalgydamasi aplink, ar manęs niekas neseka, nestebi ir galų gale, ar niekas nefiksuoja kiekvieno mano judesio. Haris tiesiog įsiveržė į kavinę ir jį pamačiusi stryktelėjau nuo kėdės, apkabinau iš visų jėgų tarškėdama:
–      Kaip aš tavęs pasiilgau!
Atsitraukusi ėmiau bučiuoti jo rausvas lūpas, tada dar kartą apkabinau ir nenorėjau paleisti. Haris pasodino mane ant kėdės ir pritūpęs šalia paklausė:
–      Kaip tu?
–      Nežinau, Hari… Viskas vyksta tikrai ne taip, kaip planavome.
–      Advokato neradau agentūroje, o jo telefonas išjungtas. Reikia bandyti kreiptis į kitą… – sumišęs blaškėsi Haris.
Susiėmiau už galvos ir tariau:
–      Matai, jau dingsta žmonės… Patikėk, Vladimiras pašalins kiekvieną, kuris padeda man, todėl aš labai bijau dėl tavo saugumo.
–      Dėl manęs jaudinkis mažiausiai, Elizabeta, man nieko nenutiks. Jei jis ir toliau grasins, pasiskųsime policijai.
–      Neturime jokių įrodymų, patikėk, jis labai atsargus. Mes niekada nelaimėsime prieš jį.
–      Tuomet mes jį pašalinsime iš kelio! – ryžtingai tarė Haris.
Apstulbusi pakėliau į jį akis ir sudrausminau:
–      Net negalvok apie tai! Neleisiu tau teptis rankų ir nusiristi iki jo lygio!
–      Tada išvažiuokim iš čia! – dar ryžtingiau šūktelėjo jis ir atsisėdo šalia manęs.
–      Tu mokaisi, tavo grupė pasirašo sutartį su prodiuseriu ir įrašų kompanija, be to, jis ras mus bet kokiame Dievo užmirštame kampelyje…
Haris nuleido galvą ir staiga mestelėjęs garbanas atgal paklausė:
–      Tai kokią išeitį tu matai?
Aš žiūrėjau į jo liūdnas, nusivylimo kupinas žalias akis, paėmiau už rankos ir glostydama plaštaką atsakiau:
–      Turiu paklusti Vladimirui, jei noriu, kad visi mano artimieji būtų saugūs.
–      Ir ko jis reikalauja?
–      Grįžti į Maskvą.
–      Ir kas tada? Ir toliau gyvensi apgaulėje, nelaiminga ir nepatirdama meilės?
–      Bijau rizikuoti mylimais žmonėmis.
–      Ne ne ne, turi būti kita išeitis! Leisk man kelias dienas pagalvoti, aš tikrai rasiu būdą, kaip viską sutvarkyti. Paklausiu Styveno, kur dingo jo dėdė ir pasidomėsiu, ką reikia daryti tokiu atveju, kaip gauti įrodymų, jog tavo vyras tau grasina.
Hario pasiryžimas glostė man širdį, žinojau, jog visi reikalai, kurių jis imasi su tokiu ryžtu, pasiekia puikių rezultatų, tad leidau jam viską tvarkyti taip, kaip nori.
–      Tik būk atsargus, niekada sau neatleisčiau, jei tau kas nors nutiktų dėl mano kaltės, – paglosčiusi jo skruostą išlemenau.
–      Tu atrodai visiškai išsekusi, pavalgykim.
Haris užsakė sriubos bei salotų ir mes šnekučiavomės apie jo grupės sėkmę susitikime su prodiuseriu. Džiaugiausi, jog bent jau vienas šviesos spindulėlis šviečia šiomis tamsiomis dienomis. Pradėjus ragauti trintą morkų sriubą, mane ėmė pykinti. Iš pradžių maniau, jog mano skrandis tiesiog atsisako normalaus maisto, nes pastaruoju metu dėl patiriamo streso užkandžiavau tik sūreliais ar šaltais vaisiais. Tačiau po kiekvieno šaukšto darėsi vis blogiau, tad greit pašokusi nuo kėdės, nulėkiau į tualetą. Vos spėjusi įpulti į kabiną, išvėmiau visą skrandžio turinį. Skrandį tampė į visas puses ir po sekundėlės viskas vėl pasikartojo, nors ir nebeturėjau ko išvemti, tam pasitarnavo skrandžio tulžis. Graužė visą gerklę ir skaudėjo stemplę, tad pasibaigus pykinimui dar kurį laiką stovėjau palinkusi prie klozeto. Pagaliau priėjau prie veidrodžio, servetėle nusivaliau lūpas ir praskalavau burną. Grįžus prie staliuko, Haris išsigandęs paklausė:
–      Kas nutiko?
–      Nežinau, tiesiog supykino…
Pasikviečiau padavėją ir paprašiau atnešti žalios arbatos, kuri visada nuramindavo mano skrandį.
–      Viskas dėl streso. Tik nesusirk bulimija… – rūpestingai žvelgdamas kalbėjo Haris.
–      Tai tik stresas.
Daugiau valgant pykinimo priepuolių nebepasitaikė. Turėjau mažai laiko, buvau sugalvojusi, jog apgausiu Vladimirą pasakydama, kad konservatorijoje nebuvo direktoriaus ir jo sekretorės, kuriems turėčiau įteikti atsistatydinimo dokumentus. Tik taip galėjau laimėti daugiau laiko… Kadangi kitą dieną turėjo vykti iškilmingas Vladimiro gimimo dienos vakarėlis, po jo jis norėjo vykti į Maskvą, o aš jaučiau, jog be manęs jis nepaliks Anglijos. Dar kelias minutes pasėdėjome su Hariu ir man teko važiuoti namo.
–      Tik nepamiršk būti budrus, Hari, – glostydama jo plaukus prašiau. – Pabandysiu dar kurią dieną ištrūkti.
Žodžiai „myliu tave“ buvo per menki apibūdinti mano savijautai. Buvau panaši į vilkę, kuri gina savo guolį, buvau pasiryžusi paklusti savo vyrui, kad tik Hariui nekiltų pavojus. Ypač dėl mano kaltės…
Grįžus namo, buvo ramu. Iš terasos sklido kepamos mėsos kvapas, todėl aš iškart nuskubėjau ten, su nusivylimu pranešti Vladimirui apie nepavykusį susitikimą su viršininku.
–      Sveiki, – pasisveikinau įėjusi. – Deja, jokio atsakingo asmens konservatorijoje nebuvo, teks apsilankyti ten kitą dieną… Turbūt visi dar atostogauja ir sugrįš tik likus savaitei iki mokslo metų.
Kalbėdama vis žvelgiau į Vladimirą, kuris akylai stebėjo mane primerkęs akis, retkarčiais pažvelgdamas į savo milžinišką mobilųjį telefoną.
–      Eime į vidų, brangioji, parodysiu, kokią suknelę rytojaus vakarėliui tau nupirkau, – padėjęs aparatą ant stalelio atsistojo jis.
Tolumoje mačiau mamą, kuri tvarkė gėles ir iškėlusi rankas mojavo man. Pamojavau ir aš, o tada dingome iš terasos.
–      Lipk į viršų, – griežtai įsakė Vladimiras.
Nuojauta kuždėjo, kad tikrai ne prabangios suknelės apžiūrėti einame… Nuleidusi galvą lipau į antrą aukštą milžiniškais mediniais laiptais ir net neatsigręždama mintyse keikiau Volodią. Įėjus į mūsų kambarį, jis užtrenkė duris ir tuoj pat užsipuolė:
–      Sakai, nebuvo atsakingo asmens? Nuo kada dėl tavo atsistatydinimo rūpinasi mokinys?
Supratau, jog Vladimiro pakalikai sekė mane į susitikimą su Hariu. Giliai atsidusau ir nuleidau galvą.
–      Pirmadienį pats tave nuvešiu į konservatoriją, supratai?
–      Kur dingo mano advokatas? – nereaguodama į jo aiškinimus paklausiau.
–      Pamiršk tą advokatą, tau jo tikrai neprireiks. Štai, pasimatuok suknelę, – apsisukęs jis paėmė baltą dėžę ir įbruko man į rankas. – Ir renkis pagal savo amžių, nes dabar atrodai kaip nesubrendusi paauglė.
Vladimiras paniekinančiai mane nužvelgė ir apsisuko durų link. Jas pravėręs stabtelėjo, atsisuko ir pridūrė:
–      Beje, tikiuosi, kad tavo meilužis mėgsta važinėti viešuoju transportu.
Nusijuokęs jis ketino eiti į koridorių, tačiau išgirdusi jo komentarą mečiau dėžę ant lovos ir pribėgusi čiupau jį už rankos rėkdama:
–      Ką padarei Hariui?
Volodia stovėjo išsišiepęs ir pakėlęs antakius, lyg tai būtų pokštas.
–      Ką tu jam padarei? – purtydama jo ranką kamantinėjau.
–      Kelyje visko pasitaiko… – šypsodamasis linksėjo galva vyras ir išlaisvinęs savo ranką, nuėjo koridoriumi laiptų link.
Nieko nelaukusi išsitraukiau iš rankinės telefoną ir paskambinau Hariui. Kurį laiką jis neatsiliepė, todėl supanikavusi iškart skambinau antrą kartą. Vos išgirdusi žemą balsą, puoliau klausinėti:
–      Kas nutiko, Hari? Ar viskas gerai?
–      Nelabai… Sankryžoje į mane rėžėsi kažkoks psichas.
–      O Dievulėliau… Kaip tu? Sužeistas? – nerasdama sau vietos trypiau kambaryje.
–      Ne, tik keletas šukių susmigo į ranką, bet viskas gerai. Dabar svarbiau parašyti pareiškimą, nors tas banditas akimirksniu pabėgo.
–      Kaip tai šukės susmigo į ranką? Tu ligoninėje?
–      Viskas gerai, Elizabeta, nusiramink. Man jau ištraukė šukes ir susiuvo žaizdas.
–      Tai Vladimiro darbas, Hari… Kada viskas įvyko?
–      Kai tik išėjau iš kavinės, pavažiavus porą kvartalų nuo Vudgryno. Kodėl sakai, kad tai jo darbas? – sunerimo vaikinas.
–      Jis ką tik užsiminė apie tai, paminėdamas tave ir viešąjį transportą. Hari, tai nesiliaus, kol aš neišvyksiu. Tai dar tik lašas jūroje, neįsivaizduoji, koks žiaurus yra Vladimiras, – susigraudinusi murmėjau. – Nenoriu, kad tau nutiktų kas nors baisesnio…
–      Prisiekiu, aš jį pribaigsiu! – nors ir tyliai, tačiau labai piktai ištarė Haris.
–      Ir kas iš to? Tau visas gyvenimas prieš akis, nori jį praleisti kalėjime? – šaukiau ant jo. – Jis nevertas tavo laisvės.
–      Nevertas ir taviškės!
–      Aš ką nors sugalvosiu, tik prašau, būk atsargus… Ir atleisk, kad negaliu tavęs slaugyti, kai tau to labiausiai reikia.
–      Negaliu net pagalvoti, kad esi su tuo gyvuliu.
–      Dar kartą sakau, būk atsargus, turiu bėgti, – išgirdusi žingsnius prie durų mečiau telefoną ant lovos.
Kur buvusi, kur nebuvusi į kambarį įsiveržė Darsė. Tik jos pašaipų ir ironijos man trūko šią akimirką iki visiško išprotėjimo.
–      Tai ką, sesute, atostogos Britanijoje baigėsi? – nusijuokė ji.
–      Darse, išeik iš mano kambario, noriu pabūti viena.
–      Tu taip nepagarbiai elgiesi su savo vyru, jog aš negaliu būti su jumis vienoje patalpoje. Jis tau duoda viską!
Žvilgtelėjusi į kaspinu papuoštą dėžę sesuo sukryžiavo rankas ant krūtinės ir tęsė toliau:
–      Perka prabangiausias sukneles, skrenda pas tave švęsti savo gimtadienio, o tu vaidini ledo karalienę. Seniai būčiau tave papurčiusi.
–      Iš kur žinai, kad manęs nepapurto?
–      Toks atsidavęs žmogus kaip Vladimiras bando savo gerumu tave papirkti ir tu tuo kuo puikiausiai pasinaudoji. Man jo gaila…
–      Tai padėk man su juo išsiskirti, tada gal jo nebegailėsi? – ironiškai šyptelėjau Darsei ir atsidariau dėžę, kurioje gulėjo dailiai sulankstyta raudona suknelė.
Sesuo giliai atsiduso, lyg norėdama kažką pasakyti, tačiau ją išblaškė ištrauktos suknelės grožis. Ji tikrai buvo pritrenkianti: ilga, aptempta kraujo raudonumo šilkinė suknelė be petnešėlių. Apžiūrėjusi drabužį, padėjau ant lovos, šalia dėžės ir žvilgtelėjusi į Darsę dar kartą paklausiau:
–      Na, tai padėsi man išsiskirti?
Atsitokėjusi ji papurtė galvą, pažvelgė į mane ir suraukusi kaktą išlemeno:
–      Nedarysiu gėdos nei šeimai, nei Vladimirui.
Tada pasisuko ir nervingai žingsniuodama paliko mane vieną kambaryje. Atsisėdau ant lovos, suėmiau suknelę ir negalėjau išmesti iš galvos to, ką Volodia padarė Hariui. Jaučiau pilną atsakomybę už šį įvykį, todėl sąžinės graužatis varė mane iš proto. Negalėjau būti su Hariu, negalėjau rūpintis juo, negalėjau nieko… Buvau visiškai užspęsta į kampą. Paklūstant Vladimirui įskaudinsiu Harį ir save, o tai buvo itin skausminga po to, ką mes kartu išgyvenome, tačiau nevykdydama jo norų, nežinojau, kas gali nutikti mano mylimiausiems žmonėms. Visko buvo per daug ir aš jaučiausi per silpna panešti visą šią sunkią atsakomybės naštą. Norėjosi pačiai pasitraukti iš šio pasaulio, kad niekam dėl manęs nekiltų joks pavojus…

Išaušus kitai dienai, mane ir vėl ėmė pykinti. Maniau, kad mano nervai visiškai pakrikę, jei dėl streso imsiu kasdien vemti. Praleidus rytą tualete, teko atrasti savyje jėgų važiuoti su mama ir Darse į grožio saloną, kur mums atliko įvairias procedūras, sušukavo ir papuošė vakarui. Tikrai mažiausiai norėjau rodytis Vladimiro gimtadienyje, kai jaučiausi lyg išgręžta kempinė, o juolab, kai jo taip nekenčiau… Vakaras prasidėjo nuo puikios vaidybos prieš svečius: rinkosi įvairaus plauko verslininkai, turtingi ir žinomi žmonės, todėl Volodia vertė mane visur vaikščioti kartu su juo ir plepėti su susirinkusiais asmenimis. Nei vienam neturėjau ką pasakyti, nes mintyse buvo tik Haris ir mano skyrybos. Vaikščiojau su taure šampano, laukdama, kada visas spektaklis baigsis. Atėjus deserto metui, gavau gabalėlį torto ir paėmusi desertinę šakutę atsignybiau kąsnelį. Vos jį įsidėjus į burną ir vėl pajutau šleikštulį viduje, todėl metusi įrankį bei servetėlę ant staliuko, nuskubėjau į tualetą. Viešbučio viešieji tualetai buvo prabangiai įrengti, todėl vemti juose buvo šiek tiek žema, tačiau nieko negalėjau pakeisti. Susiėmusi plaukus tupėjau virš klozeto bandydama suprasti, kas darosi mano organizmui. Kol tualete buvau viena, jaučiausi jaukiau, tačiau išgirdusi aukštakulnių kaukšėjimą ant marmurinių tualeto grindų sustingau ir nustojau spjaudytis besikaupiančiomis seilėmis.
–      Eliza, ar tu čia? – išgirdau mamos balsą.
Pasidarė kiek ramiau, tačiau vis tiek nenorėjau, kad mama mane pamatytų tokios būsenos. Sumykiau, kad ji suprastų, jog esu čia. Ji pabeldė į kabiną paklausdama:
–      Ar viskas gerai?
–      Taip, tuoj išeisiu.
Palaukusi, ar daugiau nepasikartos vėmimas, nuleidau vandenį ir išėjau iš kabinos.
–      Kodėl taip greitai išbėgai?
–      Užsimaniau į tualetą, – šyptelėjusi praėjau pro ją ir pasilenkiau virš kriauklės išsiskalauti burną.
–      Tave pykina, dukra? – rūpestingai šalia atsistojusi domėjosi mama.
Kurį laiką skalavau burną, todėl nieko neatsakiau, tačiau pakėlusi akis veidrodyje pamačiau sutrikusį mamos žvilgsnį.
–      Ne… – sumykiau.
–      Pastebėjau, kad vėmei ryte, vemi ir dabar… – įtariai kalbėjo ji.
–      Ką nori tuo pasakyti? – atsitraukusi nuo kriauklės paklausiau.
–      Na, tai gali reikšti, jog tu laukiesi, brangioji, – kiek džiaugsmingiau tarė mama.
Po jos sakinio mane ištiko lengvas šokas. Niekada nebūčiau apie tai pagalvojusi ir net nelaikiau to vienu iš pykinimo priežasčių. Stovėjau išpūtusi akis žiūrėdama į mamą, kuri sudėjusi delnus su pasididžiavimu žvelgė į mane.
–      Ne, mama, tai tik stresas… – teisinausi.
–      Juk tu neturi dėl ko nervintis! Pagalvok, nuo jūsų kelionės su Vladimiru pradžios praėjo jau trys su puse savaitės, kaip tik po tiek laiko moterį ima pykinti! – lyg enciklopedija dėstė paskaitą mama viešbučio tualete.
Jos žodžiai lyg dartų strėlytės viena po kitos lėkė man į paširdžius, nežinojau, ką galvoti ir pasakyti mamai, kuri nesitvėrė savame kailyje, atrodė, kad laukiasi ji pati…
–      Nejau mano svajonė išsipildė? – suplojusi rankomis sušuko ji.
–      Nusiramink, aš tikrai nesilaukiu, – suėmusi ją už pečių nuraminau.
–      Dėl visa ko, nusipirk nėštumo testą arba nueik pas ginekologą, nes aš nekantrauju sulaukti žinios, jog pagaliau tapsiu močiute!
Pokalbis su mama man sugadino ir taip sugędusį vakarą. Nenustojau galvoti apie laukimosi galimybę, tačiau jei tik per tris savaites po lytinio akto galima sužinoti apie nėštumą, vadinasi, aš laukiuosi Hario vaiko. Vien pasvarsčius šią galimybę, man iš rankų iškrito rankoje laikyta taurė. Vladimiras sutrikęs atsisuko į mane ir paklausė, ką aš darau.
–      Prastai jaučiuosi… Noriu važiuoti namo.
–      Bet vakarėlis dar nesibaigė, nedrįsk palikti manęs vieno, – apsimestinai šypsodamasis pro dantis košė vyras.
Staiga prie mūsų pribėgo mama ir paklausė, ar aš gerai jaučiuosi.
–      Vladimirai, manau, kad Elizai reikia poilsio, pastaruoju metu ji tikrai atrodo išsekusi… Gal norėtum važiuoti namo, dukra?
Mačiau, jog Volodia susinervino dėl mamos įsikišimo į pokalbį, tačiau prieš ją žentas negalėjo pasirodyti esąs beširdis niekšas, todėl jis rūpestingai apglėbė mane ir tarė mamai:
–      Žinoma, tuoj pakviesiu vairuotoją, pabūkite su ja.
Buvo jau beveik antra valanda, todėl natūralu, jog norėjau poilsio po tokios ilgos dienos bei pykinimų, o ypač dabar, kai pečius užgulė dar vienas rūpestis… Kartu su manimi grįžo ir tėvai, teisindamiesi, jog amžius jiems nebeleidžia lygiuotis į „jaunimą“. Grįžus mama dar kurį laiką neatstojo nuo manęs reikalaudama, kad nusipirkčiau nėštumo testą.
–      Gerai, mama, jei rytoj ryte mane dar pykins – nuvažiuosiu į vaistinę, tik leisk man eiti miegoti, – pažadėjau jai, kai stovėjome dviese virtuvėje. – Ir kurį laiką apie visa tai niekam neprasitark, nenoriu skleisti gandų.
Atsigulusi varčiausi dar gerą valandą galvodama, kokią sumaištį mano, Vladimiro ir Hario gyvenime atneštų kūdikis… Bijojau net pagalvoti, kokia būtų Vladimiro reakcija, sužinojus, jog laukiuosi ne jo atžalos, kaip tai pakenktų Hariui, jo karjerai ir mokslams, ką sakytų tėvai ir ką pašnibždomis kalbėtų aplinkiniai. Ir taip stovėjau ties praraja, nežinodama kaip elgtis dėl skyrybų, jei dar sužinočiau, jog laukiuosi – tikrai neištverčiau. Jaučiau, kaip naktį į lovą įvirto girtas Volodia, tačiau susigūžusi į kamuoliuką lovos krašte, apsimečiau, jog miegu.

Ryte pabudau anksti, išsiropščiau iš lovos ir nuėjau į vonią. Nejaučiau pykinimo, tad nusprendžiau, kad mamos spėlionės buvo klaidingos, tačiau maudydamasi visgi nutariau nuvažiuoti į vaistinę, kol Vladimiras dar miega ir negali pasiųsti savo sargybinių manęs sekti. Greitai susiruošusi patyliukais išsliūkinau iš kambario, nusileidau į apačią tikėdamasi sutikti tėtį, kuris visuomet būdavo ankstyvas, tačiau name tvyrojo mirtina tyla. Nedrumsdama ramybės išėjau iš namų ir užvedusi variklį, nurūkau į Enfildo centrą. Beprotiškai norėjau susitikti su Hariu, tačiau nebūčiau sugebėjusi jam paaiškinti, kodėl važiuoju į vaistinę pirkti nėštumo testo, o be to, turėjau labai mažai laiko, tad parašiusi Hariui žinutę, kurioje paklausiau apie jo savijautą, iš centro važiavau tiesiai į namus. Namiškiai jau buvo pabudę, tačiau visi apsimiegoję slampinėjo svetainėje su chalatais, toliau gurkšnodami šampaną ir dalindamiesi vakarėlio įspūdžiais.
–      Kur buvai? – paklausė koją ant kojos sukėlęs Vladimiras, kai aš pasirodžiau.
–      Mieste… – atsakiau ir užbėgau į kambarį, kad galėčiau paslėpti nėštumo testą.
Kol Vladimiras ruošėsi antrosios dienos vakarėliui su verslo partneriais, aš turėjau progą pasikalbėti su Hariu, dėl kurio pastaruoju metu labai jaudinausi. Kiekvieną akimirką norėjau žinoti, kaip jis jaučiasi, kur yra, ką veikia, ar nieko įtartino aplink nepastebi, ar turi naujienų… Deja, atrodė, jog visas pasaulis nuo mūsų nusigręžė: nes nei Styvenas žinojo ką apie savo dėdę, nei buvo laiko ieškoti naujo advokato. Viskas atrodė tiesiog beprasmiška. Haris buvo užsiėmęs savo grupės reikalais, o mano galva buvo prikišta minčių apie rytinius pykinimus ir nėštumo testą, paslėptą mano vonios kambaryje po rankšluosčiais.

Pirmąją dieną bijojau jį išbandyti, nes ir taip buvau sumišusi dėl visko, kas vyksta, žinia apie kūdikį būtų iškėlusi dar vieną dilemą. Kartu su mama išprašėme Vladimiro, kad leistų man pasilikti namuose ir nedalyvauti nuobodžiame verslo partnerių susitikime, kuriame nepažinočiau nei vieno žmogaus. Pasinaudojau ta proga ir visą vakarą prakalbėjau telefonu su Hariu. Deja, išvykti iš namų negalėjau, nes žinojau, jog mane vis tiek seks, o kad Vladimiras toliau akivaizdžiai kenktų Hariui, aš nenorėjau, todėl pasitenkinau tik pokalbiu telefonu.
–      Aš noriu susitikti, – mykė jis. – Noriu, kad iš čia išvažiuotume. Aš mesiu mokslus, baigsiu juos kur nors kitur, svarbiausia, kad būsime kartu.
–      Juk žinai, kad tai neįmanoma. Aš tau tikrai neleisiu palikti grupės ir mesti viską, ko siekei, vien dėl manęs.
–      Tu pati įsitikinai, jog karjera laimės neatneš.
–      Slapstymasis nuo Vladimiro taip pat jos neatneš… Aš nežinau, ką daryti.
–      Pabėgti su manim!
–      Tai būtų tikrai neapdairus sprendimas, galvok kaip subrendęs žmogus, Hari.
Buvau nervinga, todėl nepagalvojusi leptelėjau šį sakinį. Žinoma, vaikinas šiek tiek įsižeidė ir ėmė ironiškai atsiprašinėti, jog jam tik aštuoniolika ir jis man atrodo nesubrendęs.
–      Aš taip nesakiau, tiesiog mūsų sprendimai turi būti apgalvoti. Negalime tiesiog imti ir pabėgti, lyg niekas aplink neegzistuotų.
–      Matai, tuo mes ir skiriamės: kai myliu – man niekas neegzistuoja, o tau visada egzistuoja viskas, tik ne meilė.
Tai išbeldęs į telefono ragelį Haris nutraukė pokalbį ir aš likau it musę kandusi gulėti lovoje. Viskas tikrai ėjo šuniui ant uodegos… Skyrybos nepavyko, tvyranti įtampa pykdė mane su Hariu ir aš buvau beprarandanti menkiausią viltį kada nors būti laisva ir laiminga su juo. „O galbūt kaip tik gerai, jog mūsų santykiai pašlis – Vladimiras nustos grasinti jam, bus lengviau išsiskirti ir visi būsime saugūs…“ – pagalvojau. Ašaros jau buvo išdžiūvusios, todėl lyg akmeninė statula žiopsojau pusę nakties į lubas, kol išgirdau grįžtant Volodią ir apsimečiau, jog miegu.

Kitą dieną, Vladimiras pasikvietė mane pasikalbėti atokiau. Žinojau, jog kaskart kai jis nori su manimi pasikalbėti vienudu, jis arba man grasins, arba pasakys, jog sužinojo dar kažkokių mano paslapčių. Bet kokiu atveju – nieko gero negalėjau tikėtis, kai mudu kalbėdavomės akis į akį.
–      Na, tai pasakyk man rezultatus.
–      Kokius dar rezultatus?
–      Ar tu nėščia?
Iškart sutrikau ir tai turbūt akivaizdžiai matėsi, nes Volodia prisimerkęs laukė mano atsakymo, net neabejodamas, jog aš tikrai žinau, apie ką jis kalba. Vis dėlto nenorėjau būti taip greitai pagauta, todėl teisinausi:
–      Apie kokį nėštumą tu kalbi?
–      Oi, Eliza, neapsimetinėk. Buvai mieste, buvai vaistinėje ir pirkai nėštumo testą. Dar pasakyk, kad jo reikėjo ne tau, o tavo motinai, – nusijuokė jis.
–      Vladimirai, tu elgiesi kaip tikras ligonis mane sekiodamas!
–      Juk turiu įsitikinti, jog mano žmona man ištikima.
Aš nebeturėjau jėgų susidoroti su spaudimu, atsisėdau ant sofos darbo kambaryje ir giliai atsidusau.
–      Na, tai laukiesi ar ne?
–      Nežinau, nepasinaudojau juo…
–      Tai einam, pažiūrėsime, – paskatino mane vyras.
Tą akimirką mane užplūdo baimės jausmas ir aš ėmiau nežymiai virpėti veblendama:
–      Kodėl?
–      Kaip tai kodėl? Noriu pažiūrėti, ar mano žmona laukiasi! Kas čia per klausimai. Staigiai stokis!
Vladimiras priėjęs viena ranka suėmė mane už pažasties ir pakėlė nuo sofos. Bijojau, lyg būčiau jau visiškai tikra tuo, jog esu nėščia, nors stengiausi galvoti apie priešingą variantą. Atsidūrusi vonioje, susiradau užslėptą nėštumo testą ir žiūrėdama į jį tyliai meldžiau Dievo, kad viskas būtų gerai. Negalėjau sakyti, jog nenorėjau lauktis kūdikio, nes tai būtų nehumaniška, tačiau jis tikrai sukeltų didesnių keblumų gyvenime, nei jų yra dabar. Palikusi Vladimirą kambaryje, užsirakinau ir atlikau visą procedūrą, kurios reikalavo prie nėštumo testo pridėtas lankstinukas. Laukdama rezultato, neįleidau vyro į vonią, kad ir kiek jis beldė į duris, nes norėjau pirmiausia pati pamatyti atsakymą ir tik tada leisti žinoti jam. Atėjus laikui pažiūrėti, ar aš tikrai laukiuosi, giliai įkvėpiau ir paėmiau nėštumo testą. Užsimerkusi jį suspaudžiau delne tyliai tardama:
–      Tebūnie kaip suplanavo Dievas…

Mažytis sneak-peek į kitą dalį:

–      Jei mane myli, nepalik manęs.
–      Myliu, bet neturiu kito pasirinkimo…
–      Visada yra išeitis, – vėl bandė mane nuteikti Haris. – Būk ryžtinga, Elizabeta!
–      Esu. Neįsivaizduoji, kiek ryžto man reikia tave paleisti… – išlaisvinusi savo plaštaką iš jo švelnaus delno tyliai praveblenau ir dar kartą pažvelgusi į jo garbanomis apkritusį veidą pajudėjau išėjimo link.

KONKURSAS

Gerai apsvarsčiusi įtarinėjimus, jog pagrindinis kūrinio „VĖL“ veikėjas – H. Styles, nusprendžiau palepinti 8 atidžiausias skaitytojas GIGANTIŠKAIS grupės One Direction filmo „Tai mesplakatais! Neabejoju, kad esat kūrybingos ir lakią vaizduotę turinčios asmenybės. Todėl kviečiu jus spėti, kuo baigsis mano knyga! Savo atsakymus rašykite čia, po straipsniu esančiuose komentaruose.


Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

– Ma