Žyma: harry styles

XXVI

Harieta saugojo kryželį kaip dar niekada nieko nebuvo saugojusi. Visą atostogų laiką ji nešiojo grandinėlę ant kaklo, eidama maudytis ir miegoti nusisegdavo ir pasidėdavo geriausiai matomoje vietoje. Rūpinosi, lyg tai būtų tikras žmogus… Nenorėjau, kad dėl mano kaltės Harieta užaugtų neapkęsdama tėčio, kurio niekada nebuvo šalia mūsų.
–      Dieve, tu visada man padėdavai, visada išspręsdavai viską man net nesistengiant. Prašau, padėk man nuspręsti, kaip turėčiau pasielgti šioje situacijoje: susirasti Harį ir pranešti jam apie mųdviejų vaiką ar tiesiog pamiršti jį visiems laikams ir leisti Harietai tik svajoti apie kažkur tolimoje šalyje gyvenantį tėvą? Jaučiu, kad tuoj sprogsiu nuo savo minčių, kurios neduoda ramybės jau penkerius metus… Padėk man, Dieve, atsiųsk ženklą, kurį visuomet atsiųsdavai… – sėdėdama namelio terasoje meldžiausi, žvelgdama į vandenynan grimstantį mėnulį.

Su Harieta atostogavome visą mėnesį, todėl laikas buvo grįžti ir pradėti gyvenimą iš naujo. Beprotiškai norėjau susitikti su Patricija ir pasitarti su ja dėl savo ateities planų. Tikėjau, kad ji šališkai galėtų padėti man apsispręsti – likti Maskvoje, kraustytis į kitą miestą ar netgi šalį, kur pradėti statyti šeimos pamatus ir kas geriausia būtų Harietai. Man reikėjo bent su kažkuo pasitarti, nes pati sau buvau labai bloga patarėja ir sprendimų priėmėja.
Tačiau vos nusileidus lėktuvui, sulaukiau ne Patricijos, o Tanios skambučio. Pasisveikinus ir pasiteiravusi, kaip sekėsi kelionėje, ji tarė:
–      Госпожа Елиза, получили письмо из амбасады Великобритании. Адресован вам, потому мы не стали его открывать, но думаем, это что- то важное. Можете приехать забрать его?[1]
Pranešusi Patricijai, jog atvyksiu pas ją kitą dieną, tiesiai iš oro uosto nuvažiavau į senuosius namus, vis galvodama, ką Britanijos ambasada galėtų man siųsti… Svarsčiau apie įvariausius blogus dalykus: kad kas nors nutiko tėvams, kad išaiškėjo kokie nors nešvarūs Vladimiro darbeliai ir dabar aš, kaip verslo bendrasavininkė, turėsiu už tai atsakyti ir mane deportuos į Angiją… Net pati stebėjausi, kiek fantazijos turiu! Įžengusi į namą, tuoj pat paprašiau Tanios paduoti man laišką.
–      Давно его получили? – paklausiau plėšdama voką.
–      Неделя уже прошла. Когда водитель сообщил, что вы возвращаетесь, сразу позвонила, не дай Бог, что- то важное и срочное…[2] – baimindamasi kalbėjo Tania.
Ištraukusi popieriaus lapą, perskaičiau, jog tai kvietimas į kasmetinę „Rusijos britų puotą“. Tokį patį su Vladimiru gaudavome kiekvienais metais. Į puotą susirinkdavo žinomi ir turtingi Didžiosios Britanijos piliečiai, kurie jau ilgą laiką gyvena Rusijoje. Susilaukus Harietos, mes ten nebesilankydavome, nes puotos visuomet būdavo vienodos, todėl dvidešimteis metų monotonijos mums pakako…
–      Напрасно испугались. Забыла, что в первый весенний день всегда намечается этот бал… Мы едем домой, Гариета заснула по дороге, так что надо уложить в постель, пока совсем не заснула. Заеду в другой день![3]

Išaušus rytui, kartu su Harieta ruošėmės Rodrigesų šeimos vizitui. Atvykus jiems, vaikai užsiėmė dėlione, todėl mes su Patricija ir Antonijumis ramiai kalbėjomės svetainėje. Papasakojusi jiems, kaip atsipalaidavau Karibuose ir kad jie taip pat privalo ten nuvykti, paklausiau nuomonės apie savo gyvenamą vietą.
–      Kad ir kaip bebūtų, tu esi britė. Manau, kad ir Harieta turėtų mokytis britų mokykloje. Juk tavęs čia niekas nebelaiko – Vladimiro nebėra, verslą valdo jo advokatas, baleto nebešoki, namą atidavei tarnams… Esame tik mes, – šyptelėjo Antonijus.
–      Tavo tiesa…
–      Be to, juk pasakojai, jog turi butą Londone! Nebereiktų sukti galvos, kur kraustytis, turėtumėte savo namus, – porino vyrui Patricija.
Nors mane baugino mintis apie grįžimą į Britaniją, teko pripažinti, jog Maskvoje mane laikė tik Vladimiras, o dabar jam mirus, aš buvau laisva ir galėjau gyventi vietoje, kuri man buvo tikrieji namai. Vienintelis mane sulaikantis dalykas – prisiminimai ir tėvai. Vis dar nenorėjau turėti su jais nieko bendro… Tačiau svarbiausia buvo ne mano užsispyrimas, skausmas ir prisiminimai, o Harietos ateitis.
–      Kai buvau grįžusi į Londoną, planavau įrengti baleto studiją… – šyptelėjau užsisvajojusi.
–      Na va, skamba kaip puikus planas! Aplankysite mus Maskvoje, mes atvyksime į Britaniją, – džiugiai tarė Patricija.
–      Atrodo, kad tai tikrai geriausias sprendimas. Juk visą laiką svajojau gyventi Londone, savo svajonių bute Primrouze… Vis dar sunku suvokti, jog Vladimiras man nedraudžia daryti to, ko labiausiai trokšta mano širdis.
–      Liz, visada reikia gyventi dėl savęs ir klausyti tik širdies balso. Niekada neaukok savo laimės dėl kitų, – apkabinęs viena ranka pamokslavo Antonijus.
–      Man dažnai reikia spyrio, kad pradėčiau veikti, – nusijuokiau. – Puiku. Vadinasi, mes su Harieta kraustomės į Londoną!
Mintis apie šį miestą visuomet nuteikdavome optimistiškai. Mane ten traukė nematoma jėga. Galbūt toks ir turėjo būti tėvynės ilgesys, tačiau Londonas man atrodė lyg pati saugiausia vieta Žemėje. Juokaudami valgėme vakarienę, kai Patricija vos nepaspringdama paklausė:
–      Vos nepamiršau! Gavai kvietimą iš ambasados?
–      Taip, vakar tik grįžusi nuvažiavau jo pasiimti.
–      Eisi? – pasidomėjo ji.
–      Ne… Jau ketverius metus nedalyvavau puotoje. Juolab dabar, kai nebėra Vladimiro. Ką aš ten veiksiu…
–      Na, mes su Antonijumi ir berniukais planuojame dalyvauti. Rytoj išsiųsime patvirtinimo laišką į ambasadą. Nagi, Eliza, tegul tai būna paskutinis „pasispardymas“ Maskvoje prieš ją paliekant visam laikui, – juokėsi Patricija.
Žvelgiau į ją su šelmiška šypsena veide ir svarsčiau, jog seniai bebuvau smagioje šventėje tarp daugybės žmonių. Be to, Harieta niekada nedalyvavo iškilmingame pokylyje, tad atsisukusi į ją paklausiau:
–      Harieta, ar nori dalyvauti puotoje?
–      Ar galėsiu būti princesė? – derėjosi ji.
–      Tu jau esi mano princesė, – šyptelėjau. – Na, gerai. Tuomet ir aš rytoj išsiųsiu patvirtinimo laišką.

Svečiams išvykus namo, o Harietai žiūrint animacinius filmukus per televizorių, žvilgtelėjau į telefono ekraną ir pamačiau labai pažįstamą datą. Tądien buvo vasario pirmoji… Ėmiau svarstyti, kodėl ši data man tokia įsimintina. Pradėjus mintyse vardinti visų artimųjų gimimo datas, staiga apšalau ir dar kartą pažvelgiau į telefono ekraną. Tai buvo Hario gimtadienis. Dvidešimt ketvirtasis mano mylimojo Hario gimtadienis… Įsipylusi į taurę vyno, kurio nepabaigėme per vakarienę, priėjau prie virtuvės lango, kuris atvėrė vaizdą į Maskvos miesto centrą, gurkštelėjau ir prisiminiau, kokia laiminga visus tuos aštuonis kartu su Hariu praleistus mėnesius jaučiausi. Prisiminiau netylantį nuo žinučių telefoną, su meile gaminamo maisto kvapą virtuvėje… Hario žemą balsą ir jaunatvišką juoką… Tas purias garbanas ir iš po jų žibančias žalias akis. Įdomu, ar jis dar galvojo apie mane, galbūt lygiai taip pat stovėjo prie lango ir svarstė, kur aš, kaip gyvenu ir kaip jaučiuosi. Net nežinojau, ar jis manęs nekenčia, ar atleido ir pamiršo kartu praleistą laiką… Visą vakarą galvojau apie Harį, kaip kažkada galvojau ir apie jo tėvą Henriką. Mano gyvenimas buvo tikra tragikomedija.

Ketinau iki puotos sutvarkyti visus dokumentus, kad galėtume išvykti į Didžiąją Britaniją. Pratinau dukrą prie minties, jog dabar gyvensime kitur ir rečiau susitiksime su Jokūbu. Tačiau mano vaikas buvo labai protingas ir net nesipriešindamas į lagaminus krovė visus žaidimus bei žaislus. Iš Vladimiro garažo pasiėmiau jo Porsche markės automobilį ir užregistravau jį savo vardu. Neketinau Londone važinėti su vairuotoju, juolab skolintis automobilio iš tėčio, todėl šis automobilis puikiai tiko pirmiesiems savarankiško gyvenimo metams. Artėjant išsikraustymui, vis labiau norėjau ten sugrįžti, nes prisiminimai nebeatrodė tokie skaudūs, malonu buvo žinoti, jog visa tai patyriau… O jei grįžusi susidurčiau su Hariu akis į akį – pasakyčiau jam visą tiesą apie Harietą. Tiesiog palikau viską Dievo rankose…

Puotos vakarą, su Harieta paskutinį kartą važiavome su vairuoju, nes po savaitės turėjome išskristi į Londoną, tad dar pasinaudojome privalumu būti vežiojamoms. Su Patricijos šeima susitikome viduje ir susiradę staliuką, atsisėdome milžiniškoje salėje. Vaikai lakstė ir bendravo su kitais atėjusiais vaikais, mes taip pat sutikome ne vieną pažįstamą verslininką, režisierių bei šokėją. Smagus jausmas ir vėl būti tarp žmonių, kalbėtis paprastomis temomis… Daugelis vis dar reiškė man užuojautą dėl vyro mirties, todėl iškart nutraukdavau pokalbį.
–      Mieli svečiai, – britišku akcentu prabilo vedėjas. – Prašome sėstis prie staliukų ir mėgautis vakaru.
Visi sujudo užsiimti vietas ir klausėsi toliau. Mes gurkšnojome šampaną, aptardami, kaip per keletą metų pasikeitė daugelis mūsų pažįstamų žmonių. Lyg liežuvautojos palinkusios viena prie kitos šnibždėjomės net nesiklausydamos, ką kalba scenoje stovintis vedėjas. Staiga aplinkiniai pradėjo garsiai ploti, todėl mes su Patricija išsigandusios išsitiesėme savo kėdėse ir prisijungusios prie kitų žvilgtelėjome į sceną. Ant jos lipo trys vaikinai, rankose laikantys po gitarą. Sėdėjome ne visiškai prie scenos, todėl sunkiai įžvelgiau jų veidus, tačiau širdis aptirpo pagalvojus, jog tai galėtų būti Hario grupė… „Turbūt mano ilgesys peraugo į maniją,“ – mintyse pagalvojau žvilgtelėjusi į Patriciją. Atidžiau įsistebeilijusi nepamačiau nei vieno garbanoto vaikino ant scenos, todėl šiek tiek nusivylusi atsipalaidavau ir atsirėmiau į kėdės atlošą.
–      Labas vakaras, – tarė beveik plikai nusiskutęs vaikinas. – Mums didelė garbė būti pakviestiems į šią „Rusijos britų puotą“. Pirmą kartą esame Maskvoje, todėl džiaugiamės turėdami galimybę pasidalinti savo dainomis su jumis.
Jis atsisėdo ant kėdės, kaip ir kiti, tada palenkė mikrofoną prie savęs ir brazdindamas gitarą kalbėjo toliau:
–      Kartą ir aš pažinojau Rusijos britę.
Mano raumenys vis labiau tempėsi, jaučiau tai netgi sėdėdama visiškai atsipalaidavusi kėdėje. Vaikino balsas buvo identiškas Hario balsui, tačiau išvaizda anaiptol nepriminė jo, todėl bandžiau liautis galvojusi, jog tai gali būti mano britiška meilė…
–      Gaila, kad ji priklausė Rusijai, nors jos širdis visuomet buvo britiška, – tęsė vaikinas. – Tikiuosi, jog jūs visi čia radote savo laimę ir puikiai gyvenate, tačiau niekada nepamirškite, kas esate.

Baigęs kalbą, vaikinas atsisuko į vieną iš savo kompanjonų ir visi trys užgrojo ramią melodiją. Žmonės salėje pradėjo šurmuliuoti: vieni užkandžiavo, kiti šnibždėjosi, o aš klausiau. Vaikinas iki skausmo kažkuo priminė Harį, nors ir nebuvo į jį panašus.
–      Sakiau, kad niekada jos nepaliksiu, nes jos rankos tinka man lyg marškinėliai, bet jos nesulaikė net tie trys stebuklingi žodžiai… Dabar ji jaučiasi tokia menka, nes nusprendė būti viena… O mano širdyje ji paliko didžiulę prarają. Gal galime tai pakartoti dar kartą?
Kiekviename išdainuotame sakinyje aš radau dalelę savęs ir Hario, tačiau stengiausi atsikratyti minčių, kurios leido dedikuoti dainą sau.
–      Jeigu tu nuo pat pradžių būsi susikausčiusi tvirtomis virvėmis, tuomet mano bučinys pagydys tavo sužeistą širdį. Aš galiu pamiršti viską, ką sakei… Aš duosiu tau visą savo širdį, kad galėtume viską pradėti iš naujo. Nesvarbu, mes kartu ar atskirai, galime nusiimti kaukes ir pripažinti, jog dėl visko gailimės.
Vaikinui dainuojant mano nugara lakstė šiurpuliukai taip, kaip niekada anksčiau.
–      Tu niekada nemokėjai ir nenorėjai būti viena, bet niekada neparodei nuoskaudos dėl išsiskyrimo… Manau, tau vis dar skaudu, nes aš pasėtas tavo širdyje. Negi tu tikrai nori būti viena?
Aš pažinau. Pažinau ne tik Hario balsą, bet ir jo sielą dainoje. Aš tikrai žinojau, jog tai Haris. Galbūt jis pakeitė šukuoseną, galbūt pasikeitė netgi jo figūra, tačiau aš jaučiau, kad tai tas pats mano Haris! Jo manieros grojant, jo emocijos atliekant savo dainą… Įsitempusi sėdėjau prie stalo ir į nieką kitą negalėjau žiūrėti. Tik į sceną, kurioje mačiau taip pasiilgą žmogų. Kitos dainos nebuvo tokios liūdnos, kaip pirmoji, tačiau giliai širdyje man beprotiškai skaudėjo, nes nežinojau, kaip pasielgti. Harieta linksmai tabalavo kojomis ir lingavo pagal muziką, kol aš žiūrėjau į ją galvodama, ką daryti. Nors ir buvau apsisprendusi, jog sutikus Harį papasakosiu jam apie Harietą, nemaniau, jog tai įvyks taip greitai ir buvau tam visiškai nepasiruošusi.
Atlikę vos tris dainas, vaikinais nulipo nuo scenos ir nuėjo į užkulisius. Žmonės atsistojo nuo kėdžių, kai kurie išlėkė į tualetą, kiti būriavos prie švediško stalo ir baro, o Patricija atsisuko į mane ir pasiteiravo:
–      Kas nutiko? Tu staiga taip surimtėjai…
–      Nieko, tiesiog mąsčiau apie… Apie viską. Kartais vis dar pagalvoju apie pastaruosius įvykius, – šypsodamasi melavau jai.
–      Eime pasiimti užkandžių ir šampano, antroji dalis turėtų būti energingesnė.
Harieta jau paskutinės atliekamos dainos viduryje su Jokūbu pabėgo šokti su kitais vaikais, todėl ėmiau jos žvalgytis, kai pakilome nuo kėdžių.
–      O kur vaikai? – paklausiau Antonijaus, kuris ketino pro mane praeiti.
–      Kažkur laksto… – atsakė ramus vyras ir pasiūlė eiti prie baro.
–      Jūs eikite, aš ateisiu. Nueisiu prie stalo paieškoti Harietos ir jūsų padaužų. Jei ją pamatysite, pasakykite, kad susirastų mane, jai reikia pavalgyti, – šyptelėjau Patricijai su Antonijumi ir paspartinau žingsnį švediško stalo link.
Priėjusi arčiau stalo, pažvelgiau, ar Harieta ne prie jo, tačiau akimirksniu mano akiratyje atsirado buvęs kolega iš baleto kolektyvo.
–      Sveika, Eliza! Atrodai puikiai, – tarė jis, pabučiuodamas į skruostą. – Dievaž, gimdymas tavo figūrai nei truputėlio nepakenkė.
–      Ačiū, Lui, ir man malonu tave matyti, – išsišiepiau, kad ir kaip tą akimirką nesaugiai ir nejaukiai jaučiausi nerasdama Harietos ir prieš kelias minutės pamačiusi Harį.
Lui buvo pats didžiausias tauškalius, kokį pažinojau. Jis tuoj pat pradėjo pasakoti, kaip puikiai jam ir jo gyvenimo partneriui sekasi, kaip jie nebebijo atvirai rodyti savo jausmų ir aš linksėdama galva mąsčiau apie visai kitus žmones. Staiga Lui pasikvietė jo draugas ir vyrukas atsisveikinęs su manimi pasišalino nuo stalo.
Jam pasitraukus, pamačiau tai, ko ir laukiau, ir bijojau: prie stalo artėjo Haris, o šalia jo ėjo Styvenas bei Džo. Mane pastebėjęs, Džo alkūne trinktelėjo į kitą pusę žiūrinčiam Hariui, tad šis atsisuko pirmiausia į savo draugą, o tada pažvelgė tiesiai į mane. Savo pulsą girdėjau netgi ausyse, burna išdžiuvo ir aš su nerimu laukiau, kas vyks toliau. Mano didelei nuostabai, Haris lėtai, ramiai ir meiliai nusišypsojo, o vaikinams pasukus į kairę, jis toliau ėjo tiesiai prie manęs.
–      Labas, Elizabeta, – tarė Haris ir mano širdis ištirpo.
Vėl girdėjau tą gergždžiantį balsą tariant mano vardą. Jo šypsena nedingo nuo veido net tada, kai aš lyg akmeninė statula žiūrėjau į vaikiną nieko nesakydama. Apsilaižiusi lūpas pagaliau tyliai išlemenau:
–      Labas…
Nejauki akimirka tęsėsi ir toliau, tačiau Haris kaip visuomet nejautė jokio diskomforto, todėl energingai vis dar šypsodamasis pasiteiravo:
–      Kaip laikaisi?
Jo akcentas kutendavo mano vidų labiau, nei važinėjant karuselėse… Aš turbūt atrodžiau juokingai, tačiau negalėjau nuslopinti manyje sukilusių emocijų.
–      Gerai. Puikus koncertas, puikios dainos… – greitakalbe sumaliau ir Haris tyliai nusijuokė.
–      Ačiū, – padėkojo jis ir susikišo rankas į kelnių kišenes.
Vaikinas buvo lygiai toks pats, kaip prieš penkerius metus – toks pat drąsus, žaismingas ir mielas. Žiūrėjau į jo akis, kurios buvo kupinos džiaugsmo, tada nukreipiau žvilgsnį į jo beveik nuskustą galvą. Niekada nemaniau, jog jis galėtų atsisakyti savo žavingų garbanų, todėl tariau:
–      Vos atpažinau tave be garbanų…
Haris pasikasė pakaušį, šiek tiek surimtėjo, tačiau ir vėl pasidabinęs šypsena atsakė:
–      Chemoterapija…
Aš išsigandau šio žodžio ir išpūtusi akis laukiau išsamesnio paaiškinimo net nemirkteldama.
–      Paveldėjau iš senelio… Ir iš tėčio, – linksėjo galva jis.
–      Ar viskas gerai? – pasiteiravau, nes man tikrai būtų plyšusi širdis, jei Haris būtų pasakęs, jog vėžys iš mano gyvenimo pasiglemš ir jį.
–      Gydytojai nieko gero nežada…
Mano apatinė lūpa ėmė virpėti tai išgirdus, o akis akimirksniu užniaukė ašaros. Stovėjau praradusi žadą ir nežinodama, ką jam pasakyti, kai pačiame jėgų žydėjime jį parklupdė vėžys. Vaikinas lyg ramindamas mane šyptelėjo ir pridūrė:
–      Bet dabar manęs neatpažins žmogus, kuriam nereikėtų manęs pamatyti su tavimi
Jo ironiją sustiprino primerktos akys ir labai nuožmi šypsenėlė. Nesuvokiama buvo tai, jog netgi žinodamas savo diagnozę, jis sugeba būti toks atsipalaidavęs ir linksmas.
–      Aš jau porą mėnesių našlė.
Haris iškart surimtėjo, o nuo veido dingo bet kokia džiaugsmo užuomena. Jis stipriai sučiaupė lūpas ir vos girdimai pareiškė užuojautą:
–      Apgailestauju… Nežinojau.
Ketinau šyptelti, atsakydama, jog nieko tokio, tačiau iš tolo išgirdau garsėjantį Harietos balsą:
–      Mamyte, nesakyk, kad jau važiuosime. Mes su Jokūbu dar norime pažaisti.
Priėjusi mergaitė įsikibo man į koją ir graudžiai žvelgė atlenkusi galvą bei nuleidusi lūpų kampučius žemyn. Tai buvo pati baisiausia ir gėdingiausia akimirka per visą mano nugyventą gyvenimą… Žiūrėjau į Harietą bijodama net atsisukti į Harį ir pamatyti jo reakciją. Nespėjusi nieko atsakyti dukrai, išgirdau Hario žodžius:
–      Tai tavo dukra?
Jis neatrodė piktas, nustebęs ar kažkaip kitaip paveiktas šios žinios. Priešingai, jo akyse mačiau nuoširdų susidomėjimą. Palinksėjau netardama nei žodelio. Jis žvilgtelėjo į Harietą, kuri atleido mano koją ir atsuko į Harį. Šis atsitūpė prieš mergaitę, ištiesė ranką ir prisistatė:
–      Aš Haris.
Dukra drąsiai suėmė jo rodomąjį pirštą savo mažyčiu delnu ir atsakė:
–      O aš – Harieta.
Haris nei sekundei nepažvelgė į mane, tačiau vis dar laikydamas dukros plaštaką savo dideliame vyriškame delne tarė:
–      Tavo pakabukas labai gražus, Harieta.
Susigraudinusi stebėjau juodu: Haris atsargiai ištiesė ranką ir suėmė kryželį, kurį pats buvo man dovanojęs, o Harieta su juo bendravo lyg su seniai pažįstamu žmogumi. Ji abiem delnais suėmė Hario ranką ir išdidžiai pasigyrė:
–      Tai – mano tėčio dovana.
Širdis suspurdėjo lyg paskutinį kartą ir akyse visam laikui įstrigo jų abiejų skruostuose išryškėjusios duobutės…


[1]           – Ponia Eliza, gavome laišką iš Didžiosios Britanijos ambasados. Jis adresuotas jums, todėl neatplėšėme, bet manome, tai kažkas rimta. Ar galite atvažiuoti jo paimti?

[2]           – Ar seniai jį gavote?
– Praėjo turbūt savaitė. Kai vairuotojas pranešė, jog jūs grįžtate, tuoj pat paskambinau, neduok Dieve, kas nors svarbaus ir skubaus…

[3]           – Be reikalo išsigandome. Neprisiminiau, jog pirmąją pavasario dieną visuomet rengiamas šis pokylis… Na, mes važiuosime namo, Harieta užsnūdo jau pakeliui, tad kol visiškai neužmigo, reikia paguldyti į lovelę. Užsuksiu kitą dieną!

Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!
Sužinojote, kodėl kūrinys vadinasi „VĖL“ ir kas mane įkvėpė jį parašyti.

– Ma

XXV

Visi nuščiuvo, o aš netekusi amo tuoj pat atkirtau:
–      Darse, ką tu kalbi?
–      Tėti, ar tu apie tai žinojai? – be paliovos klausinėjo ji.
Pastarasis sėdėjo ramus ir lėtai mirksėdamas akimis ištarė:
–      Taip.
–      Kaip tu leidai, tėti? Mes turėjome viską paveldėti!
–      Palaukite, nieko nesuprantu? – atsistojau nebeištvėrusi ir žvilgtelėjau į advokatą. – Koks buvo pirmasis mano vyro testamentas, pone Andrejevai?
Visi akimirksniu atsisuko į vyriškį, kuris padėjo aplanką ant stalo ir sumišusiu žvilgsniu žvelgė į mus.
–      Na, jis anuliuotas, todėl jo čia neturiu, jis pas notarą.
–      Nesvarbu. Sakykite, kokia buvo testamento esmė, – nekantraudama mosavau rankomis.
–      Dukra, svarbiausia dabartinis testamentas, – įsiterpė tėtis. – Nereikia gręžiotis atgal.
–      Tėti! – suriko Darsė. – Pirmąjame testamente Vladimiras viską paliko mums: turtą, žirgynus, verslą ir salą, kuri dabar priklausys tai mergiščiai.
–      Nedrįsk, Darse, prisiekiu, pasigailėsi dėl kiekvieno blogo žodžio apie mano dukrą! – rodydama pirštu į ją tariau. – Kodėl viskas turėjo priklausyti jiems?
Atsisukau į advokatą, kuris atrodė sutrikęs ir žvelgė į mano tėvą, kol pastarasis trynė kaktą. Mama taip pat buvo nustebusi, Darsė giliai kvėpuodama žiūrėjo į advokatą, o Rupertas lyg vagis  sėdėjo susmukęs fotelyje. Nesupratau, kas vyksta, todėl dar kartą įsistebeilijusi paklausiau advokato:
–      Kodėl, advokate?
–      Na, – atsidusęs pradėjo kalbą vyras. – Jūsų vyras su gerbiamu Sebastianu Viliamsu buvo pasirašę ikivedybinę sutartį, kurioje ponas Vladimiras pažadėjo, jog visas jo turtas po mirties atiteks Viliamsų šeimai, jei jūs neišsiskirsite. Skyrybų atveju, nei viena pusė: nei jūs, nei jūsų šeima, negautų nei dolerio. Tačiau gimus dukrai, ponas Sokolovas nusprendė anuliuoti šią sutartį, ponas Viliamsas tam pritarė ir jis perrašė viską išdalinęs turtą į keturias dalis.
Net išsižiojusi klausiau, ką pasakoja vyriškis, stovintis prieš mane. Mano smegenys atsisakė priimti šią informaciją, negalėjau patikėti, kad tėtis galėjo pasirašyti tokią sutartį be mano žinios.
–      Aš sakau, kad tai ne jo vaikas! – dar kartą pakartojo Darsė.
–      Kaip tai ne jo vaikas? – įsiterpė mama.
–      Ar tai tiesa? – pažvelgusi tiesiai į delnu veidą prisidengusį tėtį paklausiau. – Ar tu pasirašei ikivedybinę sutartį?
–      Dukra, tai buvo seniai. Mes bankrutavome, o Vladimiras mums padėjo padengti daugelį skolų. Jis pasiūlė man tokį sandėrį ir finansavo mus, kol vėl pradėjo sektis versle. Paskui norėjau nutraukti šią sutartį, tačiau Vladimiras griežtai tam prieštaravo, – aiškino tėtis, gėdos kupinomis akimis.
Akyse suspindo ašaros ir aš gaudydama kvapą paklausiau:
–      Tai tu mane tiesiog pardavei?
–      Ne, dukra, viskas buvo ne taip. Mums tik reikėjo pagalbos… – teisinosi jis.
–      O Dievulėliau, mano šeima mane pardavė… O tu, Darse? Iš kur tu viską žinai? Gal stovėjai šalia ir plojai jiems, kol šie tarėsi dėl mano kainos?
–      Būčiau norėjusi, tačiau tik netyčia nugirdau jų pokalbį…
–      Mama? – neleidusi sesei baigti, kreipiausi į šalia sėdinčią šoko ištiktą moterį.
–      Eliza, aš prisiekiu, nieko nežinojau. Pirmą kartą girdžiu apie kažkokią sutartį. Negaliu patikėti! – suirzusi į tėvą atsisuko mama.
–      Jums viskas puikiai sekėsi, todėl nustojau reikalauti Vladimiro nutraukti ikivedybinę sutartį.
–      Iš kur tu gali žinoti, kaip mums sekėsi? Tau rūpi tik tavo žirgai ir pinigai! Kaip tu galėjai, tėti? Kaip tu galėjai parduoti savo dukterį? – įsiutusi šaukiau ant jo. – Aš visą gyvenimą stengiausi pateisinti jūsų lūkesčius, įvykdyti jūsų keliamus reikalavimus, leidausi kontroliuojama, klausiau jūsų nuomonės! Palikusi mylimą žmogų išvykau į Maskvą, kad tapčiau balerina! Vien tam, kad jūs manimi didžiuotumėtės! Kentėjau dėl išsiskyrimo, netekusi vilties sutikau būti su žmogumi, kurio nemylėjau ir pasirodo, kad visa tai buvo jūsų planas?!
Nekreipdama dėmesio į tai, jog šalia manęs stovėjo trys visiškai su mūsų šeima nesusiję žmonės, aš leidau įniršiui ir širdgėlai veržtis tiesiai iš krūtinės.
–      Tu manai, kad aš jaučiausi gerai dvidešimt metų kentėdama šalia vyrą, kurio nemylėjau? Kuriam buvau reikalinga tik dėl aplinkinių akių? Aš buvau lyg aksesuaras… Tavo galvoje tik pinigai, kai tuo tarpu tavo dukra buvo apgaudinėjama ir valdoma kaip marionetė! Visą tą laiką maniau, jog jums būtų skaudu, jei aš išsiskirčiau su Volodia, nes jūs labai jį gerbėte – dabar aišku, kodėl nenorėjote mano skyrybų! Ir tu, Darse, – sarkastiškai kreipusis į ją išsitiesiau, – žinojau, kad tu nejauti man stiprios meilės, bet kad visiškai neturi žmogiškumo, nemaniau. Niekada nieko pikta tau nelinkėjau, bet matau, kad Dievas visgi pasirūpino pamoka tavo gyvenime. Daugiau niekada man neskambinkite ir nebandykite ieškoti manęs ar mano dukros.
–      Grįžtant prie jos, juk ne Vladimiras yra jos tėvas. Papasakok mums, Liz.
Žiūrėjau į ją šaltakraujišku žvilgsniu ir sumalšinusi įtūžį atrėžiau:
–      Neturiu dėl ko tau aiškintis. Mano šeima: Vladimiras ir Harieta, žino tiesą, o tavo nuomonė ir įtarimai man visiškai nesvarbūs. Gali turėti žirgynus, gali pasiimti netgi mano testamento dalį, bet vieno dalyko tu vis tiek niekada neturėsi – laimės.
Pasiėmusi rankinę, apsisukau ir ėjau durų link, nebegalėdama būti su šiais apgavikais vienoje patalpoje. Girdėjau mamą šaukiant mano vardą, tačiau trenkusi durimis išbėgau iš kontoros, vos valdydamasi visko aplink neišvarčiusi. Išbėgusi į gatvę, blaškiausi tarp automobilių, kol radau savo vairuotoją ir greitai įsėdusi surikau:
–      Поехали! Скорее!
–      Куда поедем, госпожа?
–      Не важно, только поезжай![1]
Vaikinas nieko nesupratęs užvedė variklį ir ratais važinėjo aplink kvartalą, kol aš graudžiai liejau ašaras galinėje automobilio sėdynėje. Prieš akis iškildavo vaizdas, kaip tėtis kartu su Vladimiru kalbasi darbo kambaryje, pasirašo „Elizabetos pardavimo sutartį“, paspaudžia vienas kitam rankas ir aš tampu Vladimiro nuosavybe. Prisiminusi visus tėčio skatinimus tuoktis su Volodia vos man atvykus į Maskvą studijuoti, supratau, kad jau tada šeimą slėgė skolos ir tėtis norėjo kuo greičiau jas padengti… Visą laiką laikiau savo šeimą vienu doriausių ir švenčiausių dalykų, galėjau padaryti dėl jos bet ką, o pasirodo, jog buvau naivi dukrelė, kurią išsunkė iki paskutinio kantrybės lašelio. Kad ir kaip mylėjau mamą, tėtį ir Darsę, nesugebėjau tą akimirką savyje rasti nei trupučio supratimo. Nenorėjau nieko apie juos girdėti. Tiesiog išsižadėjau jų tą minutę, kai išgirdau, jog gyvenau apgaule apipintame pasaulyje net dvidešimt septynerius metus! Net Volodia tapo žmogiškesnis, kai gimė Harieta, o tėtis kartu su Darse nesugebėjo viso to man papasakoti ir manė, jog aš nesužinosiu apie ikivedybinę sutartį! Nebežinojau, kuo šiame pasaulyje galiu pasitikėti, jei net mano pačios šeima mane išdavė…
Sumišusi ir vis dar negalėdama galvoti apie nieką kitą, paprašiau vairuotojo, kad šis nuvežtų mane pas Patriciją pasiimti Harietos. Užėjus pas ją, moteris tuoj pat suprato, jog kažkas ne taip.
–      Patricija, aš praradau viską… – apsiverkusi čiupau draugę į glėbį ir sukūkčiojau.
–      Kaip tai? Vladimiras jums su Harieta nieko nepaliko? – atsitraukusi už pečių laikė mane Patricija.
–      Paliko, bet mano šeima… Tu neįsivaizduoji, kas nutiko! Aš likau visiškai viena!
–      Nusiramink, eime, atsigersime arbatos. Papasakosi viską, kol vaikai ramiai žaidžia kambaryje.
Nuėjus į virtuvę, atsisėdau ant kėdės ir pasirėmiau ranka galvą.
–      Patricija, ar man kada nors seksis? Aš nebeturiu jėgų eiti į priekį…
–      Nagi, drauge, baik… – dėliodama ant lentynos puodelius tarė ji. – Turi mus, turi Harietą, dėl kurios privalai atrasti jėgų kovoti su visomis gyvenimo negandomis. Papasakok, kas nutiko pas advokatą.
Patricija atsisėdo šalia manęs ir aš šiek tiek apsiraminusi pasakiau jai apie ikivedybinę sutartį, kurią pasirašiau ne aš, o mano tėvas. Paminėjau ir Darsę, kuri man ir taip visą gyvenimą kaišiojo pagalius į ratus.
–      O kaip mama?
–      Mama tokia pat naivuolė kaip ir aš. Ji nieko nežinojo… Ar bent jau sakosi, jog nežinojo. Važiuojant ji man keletą kartų skambino į mobilųjį telefoną, tačiau aš daugiau nebenoriu būti susijusi su šia šeima.
–      Na čia ir istorija… Vadinasi, visa jūsų santuoka buvo lyg labdaros fondas tavo šeimai? – pildama arbatą į puodelius tarė Patricija.
–      Ar gali įsivaizduoti, kaip aš jaučiuosi? – purčiau galvą į šonus.
–      Bet Vladimiro širdis vis tiek suminkštėjo gimus dukrai… Sakiau, kad vaikai daro stebuklus su žmonėmis.
–      Žinai, man jo pinigai ir paveldėjimas tikrai nerūpi, aš juk turiu savo turto, kurį sukaupiau per visus balerinos karjeros metus. Bet faktas, kad tėtis su Vladimiru susitarė, jog man ištekėjus už pastarojo, jis padengs visas mano šeimos skolas ir savo mirties atveju visą turtą paliks tėvams, man nepriimtinas. Žinoma, Darsė, kuri niekada neuždirbo pinigų ir kuriai svarbus buvo prabangus gyvenimas, nugirdusi apie sutartį, trynė rankomis. Štai dėl ko ji, visiškai nepažinodama Vladimiro, girdavo jį kaip puikų vyrą, gėdindavo, jog esu bloga žmona ir turiu stengtis, nes Volodia man suteikia viską… Dieve, kai pagalvoju, jog tiek daug metų gyvenau mele. Negaliu patikėti, kad mano šeima iš tiesų tokia. Man net gėda tau visa tai pasakoti…
–      Brangioji, tu man vienas artimiausių žmonių, gali man pasakoti visas savo nešvarias paslaptis. Be to, jei tavo šeima – apgavikai ir slapukautojai, nereiškia, kad ir tu tokia… – guodė Patricija.
Pagalvojusi, jog didžiausia mano nuodemė ir paslaptis yra tikrasis Harietos tėvas, susigraudinau, nes buvau lygiai tokia pat apgavikė ir slapukautoja. Kaip šeima nuo manęs slėpė susitarimą su Vladimiru, taip ir aš slepiu nuo Hario jo dukrą. Visko buvo per daug, todėl susigūžiau ant stalo ir ėmiau raudoti. Patricija glostė mano nugarą, nieko nebesakydama. Džiaugiausi, jog ji yra šalia būtent tuomet, kai man labiausiai reikia paramos. Jos ir Antonijaus šeimoje jaučiausi lyg rojuje, slapta pavydėjau jų meilės ir neblėstančios aistros bei jaukios atmosferos namuose. Žodžiais nebuvo įmanoma apsakyti padėkos už nuolatinį išklausymą ir palaikymą.
–      Manau, kad jums su Harieta dabar reikėtų pabūti kažkur toli nuo Maskvos, nuo tavo šeimos ir nuo visų pastarųjų metų įvykių… Galbūt pakeliaukite? Tik judvi. Dabar jūs esate šeima, – prigludusi prie manęs kuždėjo raudonplaukė.
Pakėlusi galvą nusišluosčiau nuo skruostų ašaras, įsistebeilijai į ją ir atsidususi ištariau:
–      Taip. Mums tikrai reikėtų pailsėti ir nusiraminti. Pastaruoju metu visiškai nebeskiriu laiko savo vieninteliam tikram turtui – Harietai.
–      Taigi… Perduok visus Vladimiro verslo reikalus tvarkyti jo advokatui, o pati spjauk į viską ir skirsk į paplūdimį kartu su savo vaiku! Nieko neveikite, apie nieką negalvokite, tik mėgaukitės saule ir viena kitos draugija! Manau, kad Harieta tikrai pavargo nuo niūraus ir šalto Maskvos klimato.
Pagalvojau, jog jei jau mano dukra paveldėjo Karibuose esančią salą, kodėlgi nepasinaudojus proga ir nepailsėjus ten, kol oda iki raudonumo įkais saulėje? Dar kelias minutes paplepėjus su Patricija, aprengiau Harietą ir dar kartą padėkojusi draugei tariau:
–      Galbūt ir jūs norėtumėte vykti su mumis?
–      Kitą kartą. Dabar jums reikia pabūti dviese, – šyptelėjo moteris ir atsisveikino.

Grįžus į butą, paklausiau Harietos, ar ši nenorėtų su manimi keliauti į salą, kurią jai padovanojo dėdė Vladimiras.
–      Oho, visą salą? O ji mažytė? – džiugiai paklausė mergaitė, pasiruošusi popiečio miegui.
–      Nuskriskime ir pamatysi, – šyptelėjau dukrai, atsiguldama šalia jos.
–      Gerai! Skrisim, kai atsikelsiu?
–      Dar reikia nupirkti bilietus ir po dar dviejų miegelių, iškeliausime ten, kur labai šilta!
–      O seneliai skris kartu? – pasidomėjo iki ausų užsiklojusi Harieta.
Pagalvojusi apie tėvus, tuoj pat susinervinau ir nustojau šypsotis. Paglosčiusi dukros galvytę, patylėjau ir atsakiau:
–      Deja, seneliai jau išvyko namo. Jie labai užsiėmę. Būsime tik aš ir tu.
–      Ir dėdė Vladimiras! – suspurdėjo ji.
–      Dabar dėdė visada su mumis.
Harieta dar kelias minutes pasakojo apie tai, kad naktį sapnavo angelą, ką nuveikė su Jokūbu, kokio norėtų augintinio, kol jos akytės sulipo ir aš išgirdau jos tylų knarkimą. Pati buvau emociškai išsekusi ir snūstelėjau, kol išgirdau telefono skambutį kitame kambaryje. Man ir vėl skambino mama. Šįkart atsiliepiau, tačiau net nepasisveikinusi išrėžiau:
–      Nenoriu kalbėtis nei su vienu iš jūsų. Neskambink man.
–      Dukra, palauk, nepadėk ragelio!
Jos balsas buvo toks nuoširdus, jog negalėjau nutraukti pokalbio. Akimirkai nutilusi išgirdau jos balsą:
–      Klausai?
–      Ką nori man pasakyti, mama?
–      Eliza, aš prisiekiu nieko nežinojau apie tėvo ir Vladimiro susitarimą! Turi manimi patikėti, juk aš tikrai nebūčiau leidusi tam nutikti!
–      Mama aš nebežinau, kuo tikėti. Jei net patys artimiausi žmonės elgiasi taip, kaip tėtis ir Darsė – aš nenoriu bendrauti nei su vienu žmogumi.
–      Aš suprantu, kaip tu jautiesi, dukra…
–      Tu tikrai nesupranti, – įsiterpiau į jos monologą. – Dvidešimt metų aš nesiskyriau su Vladimiru tik dėl to, kad jūsų religingi įsitikinimai tai draudė, dėl to, kad jums nebūtų gėda prieš visus pažįstamus, kad nesinervintumėte ir toliau galvotumėte, koks geras Vladimiras yra. Pasakysiu tau tiesą, mama, aš niekada nemylėjau savo vyro. Aš taip ilgai gyvenau dėl kitų žmonių, kad net nebežinau, ko iš tiesų noriu… Bet daugiau to nebus. Dabar stengsiuosi tik dėl savęs ir dėl Harietos.
–      Eliza, man plyšta širdis žinant, jog Sebastianas taip pasielgė, o Darsė, tai žinodama, viską nuo mūsų nuslėpė. Aš nenoriu, kad mūsų šeima subyrėtų… – susigraudinusi virpančiu balsu maldavo ji.
–      Nenoriu matyti nei tėvo, nei Darsės, nei Ruperto. Atleisk, mama, galbūt tu ir mažiausiai prie viso to prisidėjai, tačiau į šią šeimą aš grįžti nenoriu. Duok man laiko sudėlioti savo mintis. Aš vos prieš kelias dienas tapau našle, o dabar dar ir tai… Kartu su Harieta išvyksime į kelionę, todėl neskambink man ir tiesiog leisk man gyventi dėl savęs.
Tai pasakiusi, baigiau pokalbį ir tvardydama ašaras stengiausi susikaupti. Pirmiausia reikėjo susirašyti planą: turėjau aplankyti mūsų namą ir nuspręsti, ką daryti su juo; reikėjo nuvykti pas advokatą ir pranešti, jog dabar jis valdys visą Vladimiro verslą ir galų gale užsakyti bilietus į Karibus.

Važiuodama pas Tanią ir Miroslavą į namą, kuriame nusižudė Volodia, paskambinau į oro uostą ir rezervavau du lėktuvo bilietus kitos dienos popietei. Norėjau nors ir šią akimirką sprukti iš Maskvos, nuo visų įvykių ir pamiršti skausmą, kurį jaučiau pastarąsias paras. Pranešusi tarnams apie mudviejų su Harieta kelionę, šie apsidžiaugė ir pasiūlė namo reikalus tvarkyti grįžus.
–      А может вы хотите этот дом? За деньги, которые вы получили в наследство от Владимира вам не надо больше работать. Вам тоже нужен отдых…
–      Ну… дом очень большой… – droviai tarė Tania. – А где вы будете жить?
–      Есть квартира, я планирую покупать новые апартаменты или уехать из Москвы, так что я всё равно бы продала  дом. Кто лучше, чем вы позаботитесь о доме?[2]
Šie du gyveno name dar dešimtį metų prieš man atvykstant, todėl galėjo jaustis tikrais šeimininkais. Man nebuvo gaila palikti jiems šiuos didžiulius apartamentus, nes pati neketinau praleisti nei vienos nakties vietoje, kurioje įvyko savižudybė…
–      Пригласите жить своих родных, братья, сёстры…Большую часть своей жизни провели здесь с Владимиром и мною, самое время пожить с настоящей семьёй, – glostydama Tanios petį kalbėjau.
–      Госпожа, вы такая щедрая… – įsiterpė jos vyras.
–      Брось, Мирослав. Вы заслужили этого.[3]
Atsigėrę kavos nusprendėme, jog Harietos kambarį paliksime tokį, koks yra, tik pasiimsime svarbiausius daiktus, kurių gali prireikti kelionėje. Pažadėjau susirinkti visus likusius drabužius bei žaislus, kai grįšime iš Karibų. Kadangi užsakiau bilietus tik į vieną pusę – nežinojau, kada grįšime, tačiau neribojau savęs. Norėjau, kad atsibūtume su dukra tiek, kiek abiems norėsis… Palikusi Harietą su Tania krauti lagaminų, nuvažiavau į advokato kontorą.
–      Pirmiausia, atsiprašau dėl ryte įvykusio incidento ir mano netaktiškumo… – įėjusi į pono Andrejevo kabinetą tariau.
–      Nieko tokio. Įtariau, jog jūs apie tai nežinojote, todėl nenorėjau kištis.
–      Bet ar teisiškai tai išvis įmanoma? – pasidomėjau priėjusi prie jo rašomojo stalo.
–      Taip, įmanoma, nes tai tiesiog susitarimas dėl turto. Nors ir skamba taip, lyg būtumėte prekė, dėl kurios jie pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau tokie dokumentai egzistuoja. Tai buvo tiesiog raštiškas susitarimas.
–      Žinoma… Tačiau dabar tai skamba itin nemaloniai. Na, tai jau ne jūsų problema, svarbiausia, jog viskas išaiškėjo, – atsisėdusi baigiau nemalonią temą. – Priežastis, dėl kurios atvykau pas jus – Vladimiro verslas.
Advokatas ramiai atsisėdo, lėtai atsilošė kėdėje ir sunėręs pirštus ant pilvo sumykė:
–      Na?…
–      Turbūt ir pats suprantate, jog nesu verslininkė ir šiuo metu, kai dukrai dar tik ketveri su puse, neturiu nei laiko, nei noro veltis į statybų reikalus. Tačiau Vladimiro valią vykdysiu. Noriu jus paskirti verslo įgaliotiniu. Dėl pinigų nesijaudinkite, man pakaks mažo procento, kad vis dar vadinčiausi verslo bendrasavininke.
Vyriškis įdėmiai klausėsi ir linksėjo galva. Igorio Andrejevo gerai nepažinojau, tačiau Volodia nekeitė jo į jokį kitą teisininką jau daugiau nei dvidešimt metų, todėl buvau įsitikinusi, jog verslas pateks į geras rankas.
–      Puikus sprendimas, ponia Viliams. Bijojau, jog parduosite viską ir pati atsisakysite bet kokių teisių į pono Sokolovo verslą.
–      Ne. Kadangi Vladimiras turėjo didelių užmojų, norėčiau, kad jūs tęstumėte jo veiklą. Esate vienas patikimiausių žmonių, mano vėlionis vyras jumis aklai pasitikėjo, todėl drąsiai perduodu verslo „vairą“ jums.
Vyras atsistojo ir ištiesė man ranką. Pakilusi nuo kėdės, ją spustelėjau, o advokatas suspaudęs savo abiejose plaštakose mano gležną delną tarė:
–      Jūs tikrai nepasigailėsite. Nuo rytojaus pradėsiu tvarkyti nuosavybės dokumentus.
–      Mes su dukra išvykstame į kelionę, – išlaisvinusi plaštaką tariau. – Nežinau, kada grįšime, tačiau informuokite mane telefonu, kai dokumentai bus parengti ir reikės mano parašo. Pasistengsiu grįžti kuo greičiau, tačiau po visų įvykių tiek man, tiek dukrai reikia ramybės, tad galime užtrukti netgi kelis mėnesius.
–      Viskas suprantama, ponia. Ilsėkitės kiek širdis geidžia, dokumentai bus parengti dar tikrai negreitai…
–      Puiku. Jei dar turėsime ką nors aptarti – skambinkite man. Dėkoju jums, pone Andrejevai, kad padėjote. Sėkmės jums, – išeidama tariau.
–      Geros jums kelionės, – palinkėjęs mane išlydėjo advokatas.

Atrodė, kad viskas baigta… Lyg tai būtų įtampos kupino filmo paskutiniai kadrai, kai gėris nugali blogį, kai visi sužino tiesą ir viskas pagaliau išsisprendžia. Deja, mano sąžinė nebuvo švari: iki visiško atsipalaidavimo ir ramybės man reikėjo atsikratyti didžiosios gyvenimo paslapties… Tačiau nežinojau, nei kokiu būdu, nei kokiais žodžiais pranešti žmogui, jog jau ketverius metus pasaulyje vaikšto jo atžala. Net nežinojau, kur Haris yra, galbūt jau turi merginą ar netgi žmoną. Juk jam jau turėjo būti beveik dvidešimt ketveri metai. Važiuodama į namą pasiimti Harietos ir daiktų, bandžiau įsivaizduoti, kaip viskas būtų susiklostę, jei būčiau paklausiusi Hario ir spjovusi į visuomenę, į savo šeimą, kuri pasirodo pirmesnė spjovė į mane, ir pasilikusi su juo. Man jau buvo keturiasdešimt penkeri metai, veidas nebeatrodė toks jaunas, kaip anksčiau. Nors oda ir buvo elastinga, tačiau matėsi keletas raukšlelių… Šalia jauno, patrauklaus dvidešimt ketverių metų vyriškio būčiau atrodžiusi lyg jo motina. O kaži, kaip jis būtų reagavęs į Harietos gimimą? Ar būtų pabėgęs, ar pasilikęs? Užsisvajojusi nepastebėjau, kaip vairuotojas įsuko į didžiulį mūsų namo kiemą ir paklausė, ar man viskas gerai.
Sukrovęs visus lagaminus į automobilį, vairuotojas liko stovėti kieme, kol aš atsisveikinau su Tania ir Miroslavu. Pažadėjau grįžusi iškart juos aplankyti, o Harieta pažadėjo parvežti smėlio iš paplūdimio. Jei ne mintys apie Harį, būčiau jautusi visišką palaimą. Žiūrint į Harietą aš pamiršdavau visas problemas – pamiršau tėvo ir Darsės sąmokslą, pamiršau Vladimiro pasitraukimą iš gyvenimo, galvojau tik apie laiką su savo mylimiausiu žmogučiu. Namie ilgai nebegaišusios, nuėjome miegoti, kad rytą pradėtume žvalios ir pasiruošusios kelių valandų skrydžiui.
Atvykus į salą, kurioje Vladimiras buvo pastatęs namą, mus pasitiko ten atvykstanti ir tvarką namuose prižiūrinti moteris – portugalė Margarita. Ji svetingai mus priėmė, parodė keletą pasikeitimų name, naujai įrengtą Harietos kambarį ir pagamino vakarienę. Jaučiausi labai aprimusi po visų nesėkmių, o stebint oru, smėliu ir vandenynu besimėgaujančią dukrą, darėsi dar lengviau viską ištverti.
Kartą vaikštant jūros krantu, Harieta paprašė manęs eiti atsisėsti ant hamako kartu su ja, nes mergaitei vis nesisekdavo ir ji nukrisdavo. Besijuokdamos priėjome prie palmių pritvirtinto hamako ir įkėlusi Harietą paklausiau, ar jai čia patinka.
–      Labai patinka! Dangus toks mėlynas, ir vanduo! – džiaugėsi ji. – Tik gaila, kad nėra dėdės Vladimiro…
–      Na, dabar teks pratintis būti dviese, Harieta… Juk tu dažnai sapnuoji angelus, o tai ir yra tave aplankantis dėdė Vladimiras.
–      Dabar sapnavau ne angelą. Sapnavau tėtį… – liūdnai tarė mergaitė.
Suskaudo širdį lyg ją kas būtų sugniaužęs rankoje. Žiūrėjau į nekaltas dukros akeles ir nebegalėjau meluoti. Privalėjau bent jau Harietai papasakoti visą tiesą apie Harį, kad ir kokia maža ji būtų. Žinoma, smulkmenų nepasakojau, tačiau apie tėtį, kuris gyvena toli nuo mūsų, aš jau kurį laiką buvau sukūrusi trumpą istoriją.
–      Nori, papasakosiu tau apie tėvelį? – prisėdusi šalia paklausiau.
Jos akys tiesiog nušvito! Nekantriai susimuisčiusi ir susvyravusi hamake, mergaitė įsikibo į mano petį ir suspigo:
–      Labai noriu!
–      Tavo tėvelis yra labai geras ir rūpestingas žmogus, tačiau jis negalėjo kartu su mumis gyventi Maskvoje, nes su mumis jau gyveno dėdė Vladimiras. Tačiau mes su tėčiu vienas kitą labai mylėjome… Dabar jis gyvena toli nuo mūsų, bet aš žinau, kad visada apie mus galvoja, – tarp pirštų sukiodama Hario dovanotą kryželį, kurio niekada nebuvau nusiėmusi, pasakojau dukrai.
–      O ar tėtis kada nors mus aplankys? – džiaugsmu nesitvėrė Harieta.
–      Tikrai aplankys. Arba mes jį aplankysime… Bet dabar tėtis labai užsiėmęs ir neturi laiko.
–      Bet jis tikrai mane myli?
Šypsodamasi nusisegiau nuo kaklo grandinėlę su pakabintu kryželiu ir rodydama jį Harietai atsakiau:
–      Tėtis davė man šį pakabuką ir paprašė padovanoti tau, kai būsi didesnė. Manau, kad dabar pats laikas tau nešioti tėčio dovaną. Taip visada jausi, jog jis šalia.
Užsegusi grandinėlę ant mažo dukros kaklo stebėjau jos nuostabą persipynusią su džiaugsmu ir jaučiausi bent šiek tiek išsilaisvinusi iš savo pačios sukurto melo.


[1]                      – Važiuojam! Greičiau!
– Kur važiuojame, ponia?
– Nesvarbu, tik važiuok!

[2]           – O galbūt jūs norite šio namo? Paveldėjus tiek pinigų iš Vladimiro, jums tikrai nebereikėtų dirbti. Jums lygiai taip pat verti poilsio…
– Na, namas juk labai didelis… Be to, kur gyvensite jūs?
– Yra butas, be to, planuoju pirkti naujus apartamentus arba išvykti iš Maskvos, todėl vis tiek parduočiau šį namą. O kas geriau, nei jūs su Miroslavu prižiūrėtumėte jį?

[3]           – Pasikvieskite gyventi artimuosius, brolius, seseris… Didžiąją dalį gyvenimo praleidote čia su Vladimiru ir manimi, pats laikas pagyventi su tikrąja šeima.
– Ponia, jūs tokia dosni…
– Baik, Miroslavai. Jūs to nusipelnėte.

VISOS NORINČIOS SUŽINOTI, KADA PASIRODO NAUJA DALIS, SIŪLAU UŽSIPRENUMERUOTI BLOG’Ą ARBA SEKTI MANE
FACEBOOK, TUMBLR, INSTAGRAM
PASKYROSE, KAD PIRMOSIOS GAUTUMĖTE PRANEŠIMĄ APIE NAUJĄ ĮRAŠĄ.
Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

– Ma

XXIV

Išpūtusi akis stumtelėjau jį į šoną ir įbėgusi į namo holą, pamačiau prie laiptų turėklų parimusią Tanią, kuri liejo ašaras į vienkartinę servetėlę. Sparčiu žingsniu prie jos priėjusi piktai paklausiau:
–      Kas čia buvo? Tania?!
–      Ponas Vladimiras… Jis nusišovė, – negalėdama sutvardyti riedančių ašarų išverkė moteriškė.
Jausmas buvo lyg žaibo trenksmas. Akyse aptemo ir sučiupusi Tanios stambią ranką sušukau:
–      Ką?!
Susiėmusi už galvos žiūrėjau į moterį, kuri linksėjo galva ir toliau akis dengė jau permirkusia servetėle. Nieko nebelaukusi užbėgau plačiais laiptais į antrąjį aukštą, kuriame buvo mano vyro kambarys. Lėkdama koridoriumi pamačiau prie jo kambario durų stoviniuojančius uniformuotus vyrus bei pirštines užsimaukšlinusius tyrėjus.
–      Kas čia nutiko? Kur mano vyras? – pasiekusi juos pasiteiravau.
Jie išsiskirstė ir fone girdėjau tariamą mano pavardę, tačiau išvydus ant karališko Vladimiro kilimo klaną kraujo, šalia kurio stovėjo balta medžiaga uždengtas invalido vežimėlis, ausyse ėmė spengti. Aš susiėmiau už burnos ir gaudydama kvapą atatupsta ėjau iš kambario. Baltoje medžiagoje vis labiau ryškėjo prasiskverbiančios kraujo dėmės, todėl aš dusdama vis klausinėjau:
–      Ar čia Vladimiras? Ar čia mano vyras?
–      Ponia, verčiau išeikite, – suėmęs mane už pečių, iš kambario traukte traukė vyriškis.
Kone išnešta iš kambario atsidūriau Vladimiro darbo kambaryje, kuriame stovėjo keletas apsauginių, ponas Andrejevas ir pora man visiškai nematytų vyrų.
–      Ponia Viliams, – mane pamatęs tuoj pat priėjo advokatas. – Labai užjaučiu dėl vyro netekties.
Jis mane apkabino, o aš drebėdama jo glėbyje, vis dar nesuvokiau, jog Volodia galėjo taip pasielgti.
–      Kas tai padarė? – suėmusi jį už švarko atlapų kračiau.
–      Deja… Tai savižudybė…
Pradėjusi raudoti nebegirdėjau nieko, ką kiti kabinete buvę vyriškiai aiškino apie Vladimiro savižudybę, nes negalėjau patikėti, jog jis galėjo pats tai padaryti.
–      Kas jį nužudė? Jūs tikrai žinote, jog tai padarė ne jis pats! – įsiaudrinusi šaukiau ant vyro, kuris bandė mane nuraminti spausdamas prie savęs.
–      Tai savižudybė, nes ponas Sokolovas paliko raštelį, – tarė nepažįstamas vyras, rankoje laikantis popieriaus skiautę.
Išsilaisvinusi iš advokato glėbio, griebiau raštelį ir pro ašaromis apsemtas akis vos sugebėjau įskaityti Vladimiro dar netvirtą kairės rankos rašliavą.
–      Atleisk. Tu saugi. Myliu, – pusbalsiu perskaičiau.
Sugniaužusi skiautelę toliau raudojau kaip mažas vaikas. Skaudėjo širdį, kad savižudžio raštelis skirtas būtent man. Apskritai, kad nusižudė žmogus, su kuriuo gyvenau dvidešimt ketverius metus. Kad ir kokie prasti buvo mūsų santykiai, tai juk buvo vyras, su kuriuo dalinausi savo namais, su kuriuo dažnai kalbėdavausi, kuris man padėjo visus tuo santuokos metus. Tą akimirką visos jo blogybės, visos piktadarystės, grasinimai ir persekiojimai tapo nebesvarbūs. Visa neapykanta išgaravo, liko tik gailestis ir kaltė. Dar kurį laiką žvelgiau į raštelį, kol kabinete zujo svetimi žmonės ir kalbėjo apie tyrimą, apie morgą bei laidotuves. Aš vis dar netikėjau, kad Vladimiro nebėra… Kad aš tapau našle. Nors ir norėjau būti laisva, tačiau našlės statuso niekada negeidžiau… Sėdėdama fotelyje mačiau, kaip pro kabineto duris medikai išneša balta medžiaga uždengtą kūną, iš paskos išveža vežimėlį, o apačioje girdėjosi gailus Tanios verksmas. Tuoj pat nulėkiau prie laiptų, prie kurių susigūžusios viena kitai ant peties verkė seselė, prižiūrėjusi Vladimirą ir ilgametė mūsų namų prižiūrėtoja Tania. Susinervinusi šūktelėjau seselei:
–      А где вы были, когда мой муж прицелился? Где вы были?
–      Успокойтесь, – ir vėl iš už nugaros mane sučiupęs tildė ponas Andrejevas.
–      Она должна была смотреть за моим мужем! – verkdama muisčiausi laikoma vyriškio.
–      Извините, госпожа, он просил оставить его одного… – valydamasi skruostus vos girdimai išlemeno jauna moteris.
–      Она не виновата, госпожа, – užstojusi seselę kalbėjo Tania. – Господин Владимир всё равно бы поступил так….
–      Он бы так не поступил! – vis dar įsismarkavusi rėkiau.
–      Госпожа, вам надо отдохнуть,[1] – tarė prieš mane išdygęs visiškai šaltakraujiškai žiūrintis gydytojas.
Aš nebežinojau, ko man tą akimirką reikėjo. Nežinojau, kaip reaguoti į Vladimiro poelgį, ką turėčiau daryti toliau, kaip organizuoti laidotuves, kaip nusiraminti ir kaip pagaliau suvokti, jog viskas, kas dabar vyksta, yra realybė! Maniau, kad nebeištversiu įtampos ir nenutrūkstamos kančios, todėl leidausi gydytojo ir advokato nuvedama į savo kambarį. Atsiguliau ir palaukiau, kol man suleido vaistų, po kurių pasidariau mieguista.
–      Таня, позвони Патриции и попроси её побыть с Гариетой. Вечером я её возьму…
–      Хорошо, госпожа. Отдохните.
–      И ты отдохни, Таня. Нам всем надо успокоится…[2]
Dar niekada taip lengvai neužmigau, o miegas nebuvo toks ramus. Nesapnavau visiškai nieko, lyg juoda užuolaida būtų užtraukta ant mano akių. Po poros valandų šoko ištikta atsisėdau lovoje ir žiūrėdama į paveikslą, kabintį prieš ją galvojau, ar tai buvo tik sapnas. Įsimovusi į šalia padėtus batus, priėjau prie durų ir greitai jas atsidariusi išlėkiau į koridorių. Ėjau Vladimiro kambario link, lyg stengdamasi prisiminti kiekvieną smulkmeną, kurią regėjau prieš užmiegdama. Namuose buvo tylu, tačiau iš apačios sklido vyriški balsai. Pro turėklus pamačiau, jog tai apsauginiai, ponas Andrejevas bei keletas kostiumuotų vyrų. Su baime pravėriau savo vyro kambario duris ir nutirpau: ant kilimo vis dar bolavo kraujo bala, jo patalynė taip pat buvo aptaškyta raudonais lašeliais… Prisidengusi ranka burną ir vėl ėmiau verkti, suvokusi, jog visa tai nebuvo sapnas.
Išėjusi iš kraupiai atrodančio kambario, nulipau laiptais prie vyrų, kurie tuoj pat pradėjo klausinėti, kaip jaučiuosi.
–      Kaip moteris, kurios vyras ką tik nusišovė savo paties kambaryje, – sarkastiškai atsakiau, šluostydama pirštais sudrėkusį skruostą.
–      Kai nusiraminsite, turėsime pasikalbėti apie pono Vladimiro laidotuves bei jūsų verslo ateitį, – dalykiškai dėstė advokatas.
–      Dabar mažiausiai noriu galvoti apie verslą. Dėl jo Vladimiras ir nusižudė!
Vyriškiai nuleido galvas ir nežymiai krenkštelėjo, nedrąsiai pažvelgdami vienas į kitą.
–      Aš jums padėsiu suorganizuoti laidotuves, jūs nebūsite viena, nesijaudinkite.
–      Gerai, tik sugaukite tuos žudikus, kurie prisidėjo prie šios nelaimės. Atleiskite, turiu važiuoti pas savo dukrą, – akimirksniu prisiminusi Harietą dingau iš holo ir susiradau Tanią.
Moteris vis dar raudodama gėrė arbatą su Miroslavu virtuvės balkonėlyje.
–      Таня, помоги мне собрать все необходимые вещи, я переезжаю в квартиру, пока придумаю, что делать с этим домом, – įkišusi galvą pro pravertas duris paliepiau.
–      А что вы думаете делать с домом? – išsigandęs pasiteiravo Miroslavas.
–      Продать, расстроить, поджечь, не знаю. Но я не могу жить с дочерью в доме, где мой муж покончил с собой,[3] – kategoriškai atsakiau.
Tania nieko nesakiusi atsistojo, padėjo virtuvėje puodelį ir nuskuodė į antrąjį aukštą.
–      А что будет с нами? Разве нас вместе с домом продадите, уничтожите или подожжете? – gailų žvilgsnį metė atsistojęs namo prižiūrėtojas.
Šiek tiek nusiraminusi priėjau prie jo, paglosčiau petį ir tariau:
–      Конечно нет. Когда придумаю, что делать, сама скажу. Не оставлю вас на произвол судьбы…[4]
Senukas atsipalaidavo ir pareiškė man užuojautą. Nubėgusi į Harietos kambarį padėjau Taniai sukrauti lagaminus, susirinkau savo daiktus ir kuo skubiau išvažiavau pas Patriciją.

Beprotiškai buvau pasiilgusi savo dukros, lyg būtų praėjusios ne kelios valandos, o dienos. Pasirodo, ne vien aš taip jaučiausi: vos įžengus į Patricijos namus, Harieta atbėgo prie durų išskėtusi rankas ir šaukdama:
–      Mama! Mes su Jokūbu pastatėme namą, nori pamatyti?
–      Žinoma, dukrele! – pakėlusi ją nuo grindų priglaudžiau prie savęs ir vos valdydama ašaras glosčiau jos nugarytę.
–      Einam pažiūrėti! – nuleidus ją ant grindų už rankos tempė mergaitė.
Nusiavusi batus žvilgtelėjau į Patriciją, kuri lygiai taip pat su ašaromis akyse žvelgė į mane, tačiau leido pirmiausia pabūti su Harieta. Nuėjusi į kambarį apsimestinai aikčiojau apžiūrėdama iš kaladėlių pastatytą namuką. Mergaitė buvo taip manęs pasiilgusi, jog prilipo lyg lapas.
–      Harieta, pažaisk su Jokūbu, greitai važiuosime namo, gerai? – šyptelėjau jai, kai svetainėje dukra klausinėjo manęs, ką aš veikiau.
Stryktelėjusi nuo sofos, mergaitė nulėkė šaukdama Jokūbo vardą ir jai dingus iš kambario, aš iškart atsipalaidavau. Žvilgtelėjau į Patriciją, akimirksniu abi susigraudinome ir ji atsisėdusi šalia apkabino mane.
–      Negaliu patikėti… – tariau jai šalia ausies. – Nežinau, ką daryti…
Patricija netarė nei žodžio, o į kambarį įžengęs Antonijus, priėjo ir nuoširdžiai pasiūlė bet kokią pagalbą.
–      Dabar svarbiausia palaidoti Vladimirą ir rasti naują namą arba gyventi bute.
–      Ar jau pranešei saviškiams? – pasidomėjo Antonijus.
–      Dar ne… Išvis nežinau, ką daryti, kam ką sakyti. Nežinau, kaip dabar reikės gyventi.
–      Mes tau padėsime. Tu ne viena… Pasikviesk savo tėvus, dabar tau reikia artimųjų palaikymo.
–      Aš visiškai neturiu jėgų. Noriu užmigti ir nebeatsikelti. Kaip man tai pasakyti Harietai?
–      Ji protinga mergaitė, sugebėsi jai paaiškinti tai… – ramindama tarė Patricija.
–      Turiu važiuoti į butą, Harietai laikas į lovą. Per naktį turėsiu apgalvoti ką pasakyti jai, pranešti tėvams ir rytoj tvarkyti visus našlei prideramus reikalus… – atsistodama suaimanavau. – Ačiū jums, kad prižiūrėjote Harietą.
Apkabinau šalia stovintį Antonijų, tada Patriciją ir pridūriau:
–      Nežinau, ką be jūsų daryčiau.
Pakvietusi Harietą, rengdama ją paaiškinau, jog šiandien važiuosime į butą, nes mūsų namus reikia sutvarkyti. Važiuojant į laikinus apartamentus, aiškinau mergaitei, jog ieškosime kitų namų, nes šie jau paseno ir juos reikia pakeisti naujais. Kuo gražiau stengiausi pripratinti ją prie minties apie kraustymąsi, kad paskui lengviau būtų paaiškinti apie Vladimiro dingimą iš mūsų gyvenimo…

Užmigdžiusi dukrą, prisiruošiau pranešti kraupią žinią savo šeimai. Sąmoningai surinkusi tėčio telefono numerį giliai atsidusau ir jam atsiliepus viską ramiai papasakojau. Žinojau, jog kalbant su mama neišvengčiau raudų ir nesugebėčiau ištarti nei vieno žodžio. Paprašiau tėčio kuo atsargiau tai perduoti namiškiams ir atskristi į Maskvą, padėti man planuoti laidotuves. Žinoma, mama nebūtų mama, jei iškart tėčiui perdavus žinią apie Vladimirą, ji nepaskambintų verkdama ir neklausinėtų, kaip aš laikausi. Dar mums besikalbant telefonu, ji pradėjo krauti lagaminus ir ruoštis kelionei.
–      Nieko nelaukiame ir važiuojame į oro uostą! Darsė su Rupertu jau ruošiasi, būsime pas tave net nespėjus mirktelėti!
Pasikalbėjus su mama nepasidarė nei trupučio geriau. Negalėjau išbūti užsimerkusi ilgiau nei pusę minutės. Akys tuoj pat atlipdavo ir aš žiūrėdavau į lubas, apgalvodama visą pastarąją parą… Labiausiai tą akimirką norėjau saugaus glėbio ir raminančio balso, kuris pasakytų, kad aš viską ištversiu, kad esu stipresnė, nei manau, kad aš ne viena ir turiu kovoti už save nepaisant visų kliūčių. Taip, man tą akimirką labiausiai reikėjo Hario. Nepaisant prabėgusio laiko, jo prisiminimas man vis dar buvo didžiausia pagalba įveikiant visas gyvenimo negandas, kurios pastaruoju metu mane užgriuvo kaip sniego lavina. Jei tik bent akimirkai jis galėtų pabūti šalia manęs, būtent šiąnakt… Tiesiog pasėdėti ant lovos kraštelio, nusišypsoti, paliesti mano skruostą savo švelniomis pirštų pagalvėlėmis, tikiu, jog pasijusčiau kur kas geriau. Juk jis vienintelis man buvo lyg vaistas, išgydantis visas žaizdas. Paėmusi telefoną susiradau prieš keletą metų darytas nuotraukas, kurių nedrįsau ištrinti ir retkarčiais slapta peržiūrėdavau, prisimindama gražiausias akimirkas. Mano veidas pasidabino menka šypsena žiūrint nuotrauką po nuotraukos, kai staiga į kambarį įsiveržė Harieta, nešina savo pliušiniu žaislu.
–      Mamyte, man šalta…
Įjungiau stalinę lempą, kad ji matytų kur eiti ir paprašiau ropštis pas mane į lovą. Ji atsisėdo prieš mane lovoje, nubraukė savo maža plaštaka nuo veido garbanas ir šyptelėjo taip, jog išryškėjo iš tėčio paveldėtos duobutės.
–      Ateik, mano lobi… – ištiesiau jai rankas, pagalvojusi, kokia Harieta panaši į Harį.
Ji susirangė mano glėbyje, įsitvėrė žaislą ir giliai atsiduso.
–      Myliu tave, – tyliai tariau išjungusi šviesą.
Taip ramu buvo laikyti visą savo pasaulį rankose. Man nereikėjo prabangaus namo, tarnų, vairuotojų ir apsaugos. Viskas, ko man reikėjo buvo mano glėbyje… Nors giliai viduje jaučiau, jog man labai trūksta Hario, tačiau meilė dukrai buvo tokia didelė, jog sugebėjau gyventi be jo…

Kitą dieną atskridus tėvams ir Darsei su Rupertu, vairuotojas iš oro uosto nuvežė juos į viešbutį, kuriame buvau rezervavusi kambarius. Nenorėjau, kad kas nors žengtų žingsnį į namą, kuriame nusižudė Vladimiras. Per pietus jie atvyko į butą ir mes gerą valandą su mama liejome ašaras. Ji atrodė net papilkėjusi iš liūdesio, tėtis ramiai, tačiau nuoširdžiai ramino mane, jog padės atsistoti ant kojų, o Darsė ir Rupertas visą laiką stovėjo atokiau ir netarė nei žodžio. Jie neatrodė nei prislėgti, nei apskritai liūdintys.
–      Ar pasakei Harietai apie Vladimiro mirtį? – pasidomėjo mama.
–      Dar ne… Aš bijau, kad ji to nesupras.
–      Supras, Eliza, tiesiog pasakyk, kad taip jam bus geriau, – vaikščiodamas palei langą kalbėjo tėtis.
Susitarusi su jais susitikti restorane, nuėjau pas Harietą. Ji dar gulėjo lovoje ir vartė savo mėgstamą knygelę.
–      Renkis, brangioji, atvažiavo seneliai ir dėdė su teta, kurių tu dar nesi mačiusi. Susipažinsi su jais.
–      Atvažiavo seneliai? – džiaugiai lovoje suspurdėjo vaikas. – O kodėl?
Ramiai priėjusi prie Harietos spintos, nukabinau šiltą suknelę, pėdkelnes ir priėjusi pradėjau kalbėti:
–      Rytoj susirinks keletas dėdės Vladimiro draugų, kurie išlydės jį į tolimą kelionę.
–      Kur išvažiuoja dėdė? – susidomėjo mergaitė.
–      Matei, kad jis labai sirgo, todėl Dievas nusprendė pasiimti jį pas save. Pameni, pasakojau tau, kad Dievas pasiima visus gerus žmones, kad šie taptų mūsų angelais?
Harieta rengėsi pėdkelnes ir džiugiai pakėlusi akis į mane tarė pro užkritusias garbanas:
–      Tai dabar dėdė Vladimiras bus mūsų angelas?
–      Taip, jis tave saugos, kaip ir anksčiau. Tik dabar jo nebepamatysime…
–      Kaip gaila… O aš galėsiu su juo atsisveikinti? – atsistojusi prieš mane klausė dukra.
–      Deja, jis neturėjo laiko atsisveikinti, bet prašė tau perduoti, jog labai tave myli ir visada globos, kad tau nieko nenutiktų.
Nesitikėjau tokios paprastos mergaitės reakcijos. Man ir pačiai pasidarė daug lengviau, kai pagalvojau, jog dabar Vladimiras bent jau nebekentės dėl savo neįgalumo.

Pirmą kartą Harietą pamačiusi Darsė stengėsi išvengti akių kontakto su mergaite, tačiau ši mandagiai prisistatė ir spustelėjo jos delną. Darsei tai sukėlė liūdesį, nes seilvartas matėsi net jos akyse. Beprotiškai norėjau, kad Darsė ir Rupertas būtų tapę Harietos krikšto tėvais prieš porą metų, tačiau jų abejingumas ir uždarumas privedė prie kitokio mano sprendimo. Pietaudami apie laidotuves nesikalbėjome, nes šalia buvo Harieta, todėl visi smagiai plepėjome apie dukros pažangą čiuožimo pamokose.
Buvau suplanavusi palikti mamą bute prižiūrėti anūkę, kol mes su tėčiu nuvažiuosime pas poną Andrejevą ir aptarsime visas laidotuvių smulkmenas. Važiuojant į kontorą, tėtis paklausė:
–      Ar advokatas nepasakė, kada perskaitys Vladimiro testamentą?
Nustebau dėl jo susidomėjimo, todėl suraukusi kaktą abejingai atsakiau:
–      Nieko apie tai nežinau. Kol kas vyro turtas man nelabai svarbus. Noriu atsigauti po patirto šoko ir tik tada tvarkyti visus man likusius verslo bei turto reikalus.
–      Na, taip, tačiau testamentas lygiai toks pat svarbus, kaip ir laidotuvės.
Ir tiesų, jei tėtis nebūtų užsiminęs apie tai, nebūčiau prisiminusi, jog Vladimiras turėjo visą savo turtą, verslą, investicijas bei pastatus kažkam palikti. Kadangi man pinigai tą akimirką buvo paskutinis rūpimas dalykas, aš sukau galvą, kaip suorganizuoti kuklias laidotuves. Vladimiras buvo įtakingas žmogus ne tik Rusijoje, bet ir didžiojoje Europos dalyje, tad į jo laidotuves atvažiuoti turėjo tikrai nemažai žmonių.          Advokatas pasiūlė gedulingus pietus surengti viename iš Vladimiro mėgstamų restoranų, po to, kai visi atsisveikins su vėlioniu kapinėse.
–      Daugelis verslo partnerių jau vakar manęs teiravosi, kada ir kur vyks laidotuvės, kad visi spėtų į lėktuvus bei rezervuotų viešbučius.
–      Bus daug žmonių? – pasiteiravau.
–      Nemaža dalis pažįstamų, kuriems šįryt pranešiau apie pono Vladimiro mirtį, atsiprašė, kad negalės dalyvauti bei išsiuntė į jūsų namus užuojautos laiškus. Bus maždaug penkiasdešimt žmonių.
–      Labai gerai. Ryte paskambinau kunigui, rytoj vienuoliktą vyks mišios, o pirmą valandą jis paskyrė laidotuvių laiką. Morge man pranešė, jog Vladimiro palaikus paruoš jie patys, tik turiu nuvežti kostiumą bei batus.
–      Gerai. Tuomet tuoj pat nuvažiuosime į laidojimo namus, reikės karsto bei automobilio, – ramiai dėstė advokatas. – Jei norite, viską sutvarkysiu.
–      Ne, aš noriu bent tiek prisidėti prie Vladimiro paskutinės kelionės.
Aptarus dar kelis svarbius dalykus dėl rytojaus, ponas Andrejevas pasikvietė savo sekretorę, paliepė jai užsakyti restorane pietus šešiasdešimčiai žmonių, paskambinti visiems dalyvausiantiems laidotuvėse žmonėms ir pranešti tikslų laiką. Grįžęs prie savo stalo, jis atsisėdo ir padėjęs rankas ant jo tarė:
–      Na, o dabar apie reikalus. Kitą dieną po laidotuvių, jūs ir jūsų šeima, – žvilgtelėjęs į tėtį nutilo vyras, – atvyksite į mano kontorą išklausyti pono Sokolovo testamento. Taip pat ir tarnai – Tania bei Miroslavas.
–      Su visa savo šeima? – nustebusi pakartojau.
–      Taip. Ponas norėjo, kad testamentą išgirstų visa Viliamsų šeima, – linksėdamas galva tikino advokatas. – Manau, jog dešimtą ryto bus puikus laikas. Ar jums tinka?
Jis atsivertė savo darbo kalendorių ir paėmęs rašiklį laukė mūsų patvirtinimo.
–      Na, taip, – atsisukusi į tėtį abejodama tariau. – Kada paliepsite…
–      Gerai, tuomet užsirašau, – raitydamas tuščiame lape mūsų šeimos pavardę murmėjo vyriškis. – Ką gi, galime važiuoti.
Buvo keista iš daugybės karstų išsirinkti vieną, skirtą vyrui, su kuriuo gyvenau tiek metų… Tačiau ryte buvau išgėrusi kelias tabletes raminamųjų, tad susikoncentravusi klausiau visų laidojimo namų darbuotojos nurodymų bei patarimų. Supratau, jog ponas Andrejevas ne pirmą kartą susiduria su laidotuvių rūpesčiais, tad leidau jam kalbėtis su moterimi ir sutvarkyti visus svarbius reikalus.
Užtrukome iki pat vėlyvo vakaro, tad grįžtant snūduriavau automobilyje, kol tėtis telefonu kalbėjosi su Anglijoje likusiais žirgyno prižiūrėtojais. Ilgėjausi Londono, norėjau į savo butą Primrouze, tačiau ten praleidus tokias gražias akimirkas būtų buvę sunku ir vėl priprasti prie naujo gyvenimo… Negalėjau rodytis Hariui ar bet kokiems kitiems pažįstamiems, kurie galėtų jam perduoti apie mane ir Harietą. Tačiau tvirtai žinojau, jog kada nors sugrįšiu, galbūt po dešimties ar daugiau metų. Sugrįšiu ir baigsiu savo dienas susiraičiusi ant fotelio, žvelgdama į miesto žibintus, boluojančius prieš didžiulį svetainės langą…

Kitą rytą nuvežiau Harietą pas Patriciją į namus, kuriuose turėjau palikti dukrą su Antonijumi ir vaikais, nes laidotuvėms ji buvo per maža. Kartu su Patricija nuvykome į bažnyčią. Atvykę pamatėme besirenkančius Vladimiro pažįstamus, kurie išvydę mane, suskubo reikšti užuojautą, glausti mane prie savęs ir kalbėti raminančius žodžius. Buvau dėkinga, jog jie atvyko, tačiau norėjau, kad ši diena baigtųsi kuo greičiau… Mišios buvo trumpos, tačiau labai įsimintinos. Tvardžiausi žvelgdama į uždarytą karstą, galvodama, jog paskutinį kartą galiu atsisveikinti su savo vyru. Galvoje sukosi gausybė minčių, susikaupusi stengiausi „pasikalbėti“ su Volodia jau paskutinį kartą: „Vladimirai, nesvarbu, kaip smarkiai norėjau laisvės, tačiau mirties tau niekada nelinkėjau. Man vis dar sunku suvokti, jog tu pats nusprendei nutraukti gyvenimą ir mane palikti. Tikiuosi, kad tai buvo gerai apgalvotas tavo sprendimas, nes dabar nieko paskeisti nebegali nei tu, nei aš. Ačiū, kad buvai su manimi, kad saugojai, kad ir kokių kivirčų kilo mūsų šeimoje, aš dėkoju tau. Ir dėkoju už laisvę, kurią man dabar suteikei… Kol mirtis mus išskirs…“ Nusišluosčiusi išriedėjusias ašaras, pajutau mamos delną ant nugaros, kuris glostė mane. Kapinėse sukalbėjus maldą, pro ašaras stebėjau, kaip keli stiprūs vyrai leidžia karstą su Vladimiro kūnu į duobę… Tai buvo viena skaudžiausių akimirkų, nors ir nemylėjau savo vyro, jis buvo mano gyvenimo dalis ir faktas, jog daugiau niekada su juo nesikalbėsiu, nepamatysiu ir jo tiesiog nebebus tarp mūsų, buvo didžiulis emocinis šokas ne tik man, bet ir mano artimiesiems bei Taniai su Miroslavu. Net Darsė, kuri puikiai laikėsi visą šį laiką, išspaudė ne vieną ašarą, įsikibusi į Ruperto parankę. Įmetusi saują žemės bei dvi baltas gėles į duobę ant Vladimiro karsto, tyliai tariau:
–      Ilsėkis ramybėje, Vladimirai…
Kadangi buvo beprasidedanti žiema, spaudė šaltukas, visi skubiai sulipo į savo automobilius. Tik aš ir mano šeima bei tarnai likome stovėti prie gėlėmis nukrauto kapo ir dar kelias minutes patylėję, nuvykome į restoraną.

Važiuojant Tania papasakojo, jog gavau daugybę užuojautos laiškų su puokštėmis ir aš turėčiau grįžti į namą visų jų perskaityti.
–      По позже, Таня… Может быть завтра, после чтения тестамента. Вы с Мирословым тоже должны приехать в офис господина Андреева. Завтра в десять часов.
–      И мы? Зачем? – nustebęs klausinėjo vyriškis.
–      Володя хотел, чтоб моя семья и вы выслушали тестамент. Надеюсь, понимаете, зачем,[5] – nežymiai šyptelėjusi atsakiau.
Prieš patiekiant pietus, padėkojau visiems, kurie atvyko pagerbti Vladimiro atminimo ir atsisveikinti su juo.
–      Turbūt kiekvienas pažinojome šį įvairiapusišką žmogų skirtingai. Vieniems jis buvo valdingas verslininkas, kitiems ambicingas kolega, dar kitiems pavojingas konkurentas, o man jis buvo rūpestingas vyras ir šeimos galva. Tad prisiminkime visas įsimintiniausias akimirkas su Vladimiru ir palinkėkime jam ramios paskutinės kelionės. Dar kartą savo ir savo šeimos vardu dėkoju jums.
Papietavę žmonės kalbėjosi vieni su kitais, keletas šnektelėjo ir su manimi, jie klausinėjo apie Vladimiro verslo ateitį, tačiau advokatas Andrejevas viską perimdavo į savo rankas. Atsisveikinusi su partneriais ir susitarusi kitą dieną su savo šeima bei Tania ir Miroslavu susitikti advokato kontoroje, kartu su Patricija išvykau pas savo dukrą. Buvau neįtikėtinai rami, šokas dėl vyro savižudybės buvo nuslūgęs ir aš tegalvojau apie tolesnį gyvenimą vien su savo dukrele… Norėjau visiškai naujo gyvenimo, naujų namų, kuriuose mes pačios galėtume sukurti jaukią šeimos atmosferą. Akimirkomis šmėsteldavo mintis kraustytis iš Maskvos į kitą šalį, galbūt netgi į Angliją, tačiau ne į jos sostinę…

Kitą rytą ir vėl teko palikti Harietą Patricijos namuose, bet pažadėjusi, jog tai paskutinis kartas, ramia širdimi palikau mergaitę, kad galėčiau išklausyti savo vėlionio vyro testamentą. Lygiai dešimtą valandą visi pageidauti žmonės sėdėjo nedidukėje advokato Andrejevo kontoros salėje: aš, mama su tėčiu, Darsė su Rupertu bei Tania su Miroslavu.
–      Labas rytas visiems. Ačiū, kad atvykote į pono Vladimiro Sokolovo testamento skaitymą.
Sėdėjau tiesiai prieš advokatą, kuris rankose laikė juodą aplanką su keletu popieriaus lapų.
–      Galite rinktis, kurį testamento egzempliorių išklausyti: oficialųjį, kuris parašytas rusų kalba, ar neoficialųjį, kurį ponas Vladimiras parašė angliškai.
Žvilgtelėjau į savo šeimą, paskui į Tanią, kuri šiek tiek mokėjo angliškai, tačiau abejojau, ar ji būtų supratusi testamento formuluotes.
–      Может быть, прочтите оба? – pasiteiravau.
–      Нет нет, госпожа, пусть адвокат читает по английски, а вы нам переведёте потом, – šyptelėjo Tania.
–      Ну хорошо…[6]
Mano šeima visiškai nesuprato rusų kalbos, tėtis sugebėjo susikalbėti su žmogumi, tačiau tik labai primityviais sakiniais, tad pasirinkome neoficialąją testamento versiją. Ponas Andrejevas atsikrenkštė ir pasidėjęs vieną popieriaus lapą ant stalo, permetė akimis likusįjį rankose ir pradėjo skaityti:
–      Aš, Vladimiras Sokolovas, savo mirties atveju šiuo testamentu noriu savo turtą padalinti taip: keturis milijonus dolerių, kuriuos mano paskirtas asmuo paims iš seifo banke, palieku savo ištikimiems ir atsidavusiems tarnams Miroslavui bei Taniai Ivanovams.
Vyriškui nustojus skaityti, atsisukau į Tanią bei Miroslavą ir šypsojausi, giliai širdyje džiaugdamasi, jog Vladimiras nepamiršo žmonių, kurie jam didžiąją dalį gyvenimo atstojo tėvus, prarastus dar vaikystėje.
–      Galbūt šią dalį, kurioje jie yra paminėti, galėtumėte išversti į rusų kalbą? – paklausiau advokato.
Jis tuoj pat pakartojo skaitytą sakinį rusiškai, o aš stebėjau Ivanovus, laukdama jų reakcijos. Išgirdę Vladimiro valią, jie susiėmė už burnų ir susigraudinę žvelgė vienas į kitą. Atsisukusi į mane Tania susiėmė už krūtinės ir dėkojo.
–      Благодари не мне. Это решение Владимира.[7]
–      Ar galima skaityti toliau? – mūsų džiaugsmui galą padarė Darsės sarkastiškas tonas.
–      Darse! Susimildama… – nutildė ją mama.
Visiems nurimus, ponas Andrejevas skaitė toliau.
–      Man priklausančius žirgynus Bristolyje, Maskvoje, Sankt Peterburge, Berlyne, Teksase bei Rio de Žaneire palieku savo ilgamečiam partneriui bei nuostabiam uošviui Sebastianui Viliamsui ir jo šeimai: žmonai Popei Viliams, dukrai Darsei Viliams-Gryn bei jos vyrui Rupertui Grynui.
Advokatas ir vėl nutilo, tačiau visi tylėjo lyg netekę žado, todėl jis pažvelgęs į visus skaitė toliau:
–      Ir galiausiai, savo namą bei butą Maskvoje, penkiasdešimt procentų savo likusio grynojo saugomo turto, savo akcijas, investicijas, kazino bei viešbučių verslą palieku savo žmonai Elizabetai Viliams, kuri, padedama mano advokato Igorio Andrejevo, pratęs arba parduos šeimos verslą. Tai palieku jos valioje. O Harietai Viliams, palieku likusį penkiasdešimt procentų turto bei privačią salą Karibuose. Kol Harieta sulauks pilnametystės, ši sala priklausys jos motinai Elizabetai Viliams, o po aštuonioliktojo gimtadienio visas mano turtas bus perduotas jai.
Advokatas ir vėl nutilo. Išgirdome negarsią Darsės nuostabą:
–      Ką?
Rupertas greitai suėmė ją už rankos ir nutildęs tarė:
–      Tęskite…
–      Savo įgaliotiniu ir testamento vykdytoju skiriu advokatą Igorį Andrejevą. Kilus neaiškumams dėl testamento vykdymo, reikalauju kreiptis į jį arba bylinėtis teisme. Pasirašo Vladimiras Vasiljevas Sokolovas. Du tūkstančiai aštuntųjų gruodžio penkiolikta diena.
Nebuvau nustebusi jo testamentu, žinojau, jog dalį turto Volodia paliks mano tėčiui, nes jie kartu steigė daugelį žirgynų, todėl šis geriausiai nusimano, kaip išsaugoti juos klestinčius. Nepaisant to, mane pradžiugino, jog Vladimiras paliko turto ir Harietai, nors ji nebuvo tikra jo dukra. Kol sėdėjau susimąsčiusi, Darsė atsistojo ir garsiai paklausė:
–      Kaip suprasti, kad mums liko tik žirgynai? Kur senasis Vladimiro testamentas?
–      Nusiramink, dukra, kas tau darosi? – tildė ją mama, o Rupertas tempė už rankos, kad sesuo atsisėstų.
–      Tėti, kas pakeitė testamentą? – niršo Darsė.
–      Kaip tai pakeitė? – atsisukusi į advokatą pasidomėjau.
–      Taip, ponas Sokolovas buvo parašęs kitą testamentą, tačiau prieš ketverius metus anuliavo jį ir perrašė, nes gimė dukra, – ramiai atsakė ponas Andrejevas.
–      Ta dukra net ne jo! – nesivaldydama rėkė mano sesuo.


[1]           – O kur jūs buvote, kai mano vyras nusitaikė į save? Kur jūs buvote?
– Nusiraminkite.
– Ji turėjo prižiūrėti mano vyrą!
– Atleiskite, ponia, jis prašė palikti jį vieną…
– Ji nekalta, ponia. Ponas Vladimiras vis tiek būtų taip pasielgęs…
– Jis taip nepasielgtų!
– Ponia, jums reikia pailsėti.
[2]           – Tania, paskambink Patricijai ir pasakyk jai, kad pabūtų su Harieta. Vakare ją pasiimsiu…
– Gerai, ponia. Pailsėkite.
– Ir tu pailsėk, Tania. Mums visiems reikia nusiraminti…
[3]           – Tania, padėk man susikrauti svarbiausius daiktus, kraustysiuosi į butą, kol sugalvosiu, ką daryti su šiuo namu.
– O ką jūs ketinate daryti su namu?
– Parduoti, nugriauti, sudeginti, nežinau. Bet negaliu su dukra gyventi name, kuriame nusižudė mano vyras.
[4]           – O ką darysime mes? Negi mus kartu parduosite, nugriausite ar sudeginsite?
– Žinoma, ne. Kai sugalvosiu, ką darysiu pati, pranešiu. Nepaliksiu jūsų likimo valioje…
[5]           – Kiek vėliau, Tania… Galbūt rytoj, po testamento skaitymo. Beje, ir jūs su Miroslavu turėsite atvykti į pono Andrejevo kontorą. Rytoj, dešimtą valandą.
– Ir mes? Kodėl?
– Volodia norėjo, kad mano šeima ir jūs išklausytumėte jo testamentą. Manau, kad suprantate, kodėl.
[6]           – Galbūt perskaitykite abu?
– Ne ne, ponia, tegul advokatas skaito anglišką egzempliorių, jūs mums paskui išversite.
– Na, gerai…
[7]           – Dėkok ne man, Tania. Tai Vladimiro sprendimas.


Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

– Ma

XXIII

Nors dainos, pagal kurią aprašiau vaiko gimimo džiaugsmą, sukūrimo istorija labai liūdna, tačiau man šiais scenai aprašyti tai buvo tobuliausias įkvėpimo šaltinis. Ačiū tau, Ed Sheeran, už tavo talentą. Tikiuosi, visos atlaikys… Gero skaitymo!

Dėl mano nervingumo, prasidėjo išankstinis gimdymas, o dėl siaurų klubų gydytojai ėmė svarstyti galimybę daryti Cezario pjūvį. Buvau užsibrėžusi gimdyti pati, todėl beveik keturiolika valandų kankinausi gimdymo palatoje. Skaudėjo visą kūną, akimirkomis maniau, jog neišgyvensiu ir pasiduosiu, tačiau pagalvojusi, kad tai didžiulės meilės vaisius, sutelkiau visas jėgas. Iškamuota klyksmų, išmušta prakaito ir vis dar skaudančiu kūnu, išgirdau tą stebuklingą garsą. Tai buvo mano mergaitės verksmas… Gaudydama orą, prašiau paduoti man vaikelį.
–      Секундочку, мы только вытрем её и вы сможете подержать вашу девочку.[1]
Seselės puolė valyti mano veidą, sutvarkė pagalvę, kad galėčiau atsiremti ir atnešė prie lovos mažytį gumulėlį – tai buvo į šviesų pledą suvyniota mano mergytė. Drebančiomis rankomis paėmiau gumulėlį iš seselės ir nekantriai priglaudžiau prie savęs. Jos veidukas buvo toks mažas… Vos prasimerkusi ji nerangiai judėjo mano glėbyje. Skausmas gimdant palyginti su džiaugsmu, kai pirmą kartą paėmiau ją ant rankų ir priglaudžiau prie krūtinės, buvo vienas juokas. Negalėjau nuleisti nuo jos akių, nenorėjau nei ilsėtis, nei valgyti, tik stebėti savo mergaitę…

Po kelių dienų, praleistų klinikoje atliekant įvairius tyrimus, seselė, užėjusi pasidomėti, kaip jaučiamės, paklausė:
–      Выбрали ли девочке имя?[2]
Džiaugiausi, jog tą akimirką Vladimiro nebuvo palatoje, tad ramiai atsidusau, pažvelgiau į vaikelį, kurį laikiau ant rankų ir atsakiau:
–      Да. Она будет Гариета.[3]
Pirmasias dienas žvelgdama į savo kūdikį verkiau ir negalėjau patikėti, kokia ji nuostabi. Glostydavau jos pilvuką, kutendavau mažyčius delnukus, o ji suimdavo mano nykštį ir vos juntamai spusteldavo jį. Tai prilygo apkabinimui ir aš jaučiausi pati laimingiausia pasaulyje.
–      Nuo šiol tu man esi viskas, Harieta, – pabučiavusi kaktą ištardavau jai prieš užmiegant.

Po poros savaičių gydytojas išleido mus namo. Vladimiras buvo lyg šilkinis – kas minutę klausdavo ar nieko nenoriu, ar gerai jaučiuosi… Harietą paimti į rankas jis bijojo, tačiau jo akyse mačiau nenusakomą palaimą. Namie nei akimirkai nesitraukiau nuo mergytės, nors ji ir buvo neįtikėtinai rami. Kartais pasidarydavo baisu, kai ji kelias valandas nesijudindama miegodavo savo lopšyje. Buvau visiškai pamišusi dėl savo vaikelio!

Po trijų mėnesių leidau Harietą aplankyti jos seneliams – pasisvečiuoti atvyko mama ir tėtis. Deja, Darsė negalėjo pakelti skausmo, todėl su Rupertu pasiliko Anglijoje. Mama visą laiką Maskvoje sūpavo savo anūkę, leisdama man šiek tiek pailsėti. Turbūt mes abi buvome perdėtai jautrios, nes galėjome paromis nemiegoti ir žiūrėti į Harietą.
–      Kodėl pavadinai ją Harieta? – prie lopšio priėjusi paklausė mama.
Tylėjau galvodama, ką jai atsakyti. Turbūt tik aš ir Vladimiras žinojome tikrąją Harietos vardo prasmę… Nesugalvojusi tinkamos priežasties, atsakiau:
–      Tiesiog gražus vardas…

Po metų ėmė ryškėti Harietos veido bruožai – jos nosytė buvo panaši į Hario plačią nosį, akys buvo didelės, tačiau rudos spalvos, kaip ir maniškės. Ji tikrai buvo pati gražiausia mergaitė Žemėje! Susitikusios su Patricija sakydavome, jog antrasis jos sūnus Jokūbas bus mano žentas, nes vaikai mėgdavo kartu leisti laiką, draugiškai dalinosi žaislais ir juokdavosi vienas iš kito. O ir mes tapome artimesnėmis draugėmis, pasidalindavome savo kasdieniais rūpesčiais ir padėdavome viena kitai. Kadangi Vladimiras pradėjo dirbti, ir vėl likdavau viena, tačiau jau nebesijaučiau vieniša kaip anksčiau. Mano gyvenimas tapo džiugus, jaučiau pilnatvę, kai galėjau rūpintis Harieta. Žiūrėdama į ją, vis labiau panašėjančią į Harį, kasdien tildydavau sąžinės balsą, kuris priekaištingai klausdavo manęs, kaip jaučiuosi slėpdama nuo Hario jo kūdikį… Tačiau užsiimant Harieta vis mažiau laiko liko pašalinėms mintims, visą dėmesį buvau sutelkusi į jos auklėjimą bei lavinimą.

Laikas slinko nenumaldomai greitai, per kiekvieną Harietos gimtadienį ji vis labiau panašėjo į Harį: plaukai krito nuostabiomis garbanomis ant jos putlaus veiduko, duobutės skruostuose darėsi vis ryškesnės, netgi jos žvilgsnis man priminė Harį. Galbūt man taip atrodė tik dėl to, jog kasdien svarsčiau, kaip jis gyvena, kur yra apsistojęs, ar turi draugę, kaip sekasi jo grupei… Buvau tikrų tiksliausia bailė ir egoistė, nes elgiausi taip savanaudiškai. Turėjau leisti Hariui sužinoti visą tiesą, tačiau bėgant metams atrodė, jog jau per vėlu kažką keisti ir taisyti savo klaidas. Negalėjau dabar grįžti į Hario gyvenimą lyg nieko nebūtų nutikę, lyg nebūčiau keleriems metams dingusi ir slėpusi nuo jo vaiką. Visą laiką mane slėgė kaltė bei sąžinė, kurių nebenumalšindavo netgi lankymasis bažnyčioje.
–      Mamyte, tau ką nors skauda? – užtikusi mane verkiančią svetainėje paklausė dukra.
–      Neskauda, dukryte…
–      Tai kodėl tu verki? – glostydama mano plaukus domėjosi Harieta.
Žiūrėjau į ją meilės kupinomis akimis ir negalėjau atsistebėti, kokia ji rūpestinga, protinga ir miela mergaitė. Kaskart, kai galvodavau apie Harį, norėdavau viską jai papasakoti, leisti žinoti, koks mylintis buvo jos tėtis, koks talentingas ir rūpestingas, tačiau ji buvo dar per jauna tai suprasti…
–      Kažkas įkrito į akytę, – šyptelėjau jai.
–      Ne. Tu verki. Aš girdėjau. Mamyte, neverk, nes ir aš verksiu.
Nusijuokusi apkabinau Harietą ir prispaudusi prie savęs pagalvojau, jog geresnio dalyko mano gyvenime įvykti negalėjo – dukra buvo pats didžiausias mano turtas, mano šviesa. Jos nuoširdi ir tyra meilė atrodė visiškas paradoksas visoms mano gyvenime patirtoms meilės. Niekas negalėjo manęs išskirti su dukrele – pagaliau aš radau savo vietą, žinojau, kad ši meilė niekada nesibaigs.

Ketvirtasis Harietos gimtadienis buvo tikra įtampos bomba. Į šventę atvykusi mama didžiavosi, kad jos anūkė puikiai kalba angliškai, o rusiškai sugeba suregzti keletą logiškų sakinių. Kadangi mes su Volodia daugiausiai kalbėdavomės angliškai, mergaitė greitai išmoko sklandžiai kalbėti šia kalba. Tačiau Tania pasistengė, kad ji kalbėtų ir rusiškai. Iš tolo stebėjau Harietą, žaidžiančią su kitais vaikais sode, kai prie manęs priėjo Patricija.
–      Sunku patikėti, kad praėjo ketveri metai ar ne? – paklausė ji.
–      Pamenu tą akimirką, kai pirmą kartą paėmiau ją ant rankų… Lyg tai buvo prieš savaitę.
–      Taip, jau ketveri metai… Ji tikrai auga lyg ant mielių, net Jokūbą lenkia!
Abi sukrizenome žvilgteldamos į kamuolį gainiojančius vaikus.
–      Visada galvodavau, kad ketverių metų vaikas jau žmogus – išryškėja veido bruožai, tam tikros charakterio savybės, – toliau plepėjo Patricija. – Tik įdomu, į ką panaši Harieta?
Akimirką sustingau sulaikiusi kvėpavimą. Lėtai atsisukau į pašnekovę ir įtariai žiūrėjau primerkusi akis.
–      Na, ji tikrai nepanaši į Vladimirą. Turbūt paveldėjo visus tavo bruožus, – šyptelėjo moteris. – Ar Vladimiras buvo garbanius?
Žiojausi meluoti savo draugei, tačiau tuo momentu prie mūsų priėjo mama ir paklausė, ar galėčiau su ja pasikalbėti. Džiaugiausi, jog nebereikėjo veltis į tolimesnę diskusiją su Patricija, kuri mokėjo priversti mane sutrikti pačioje paprasčiausioje situacijoje. O tada jai kildavo įtarimas, jog meluoju… Ir tai visuomet būdavo tiesa. Atsiprašiusi Patricijos nuėjau su mama į svetainę, kurioje buvo ramiausia.
–      Eliza, kodėl Harieta vadina Vladimirą dėde? – tuoj pat pasiteiravo ji.
Kadangi tėvai labai retai atskrisdavo į Maskvą, mama pirmą kartą matė Vladimirą ir Harietą drauge. Jaučiausi įvaryta į kampą, nežinojau, ką turėčiau atsakyti. Nepagalvojau, jog mamai kada nors gali užkliūti šis paprastas žodis. Nusisukau nuo jos ir priėjau prie lango.
–      Eliza? – iš paskos nusekė mama.
Giliai širdyje norėjau papasakoti jai visą tiesą, tačiau ir toliau klimpau į melą, kuriame priverčiau gyventi visus brangiausius žmones.
–      Nežinau, galbūt ji sumaišė žodžius. Juk mažiems vaikams tai pasitaiko…
Mama žiūrėjo į mane pamišelės žvilgsniu, lyg norėdama, bet negalėdama patikėti tuo, ką sakau. Kažkodėl nujaučiau, kad ji viską supranta. Ji tikrai jautė, jog kažką slepiu, tačiau vis dar leido man pačiai nuspręsti, ką pasakoti ir ko ne. Kurį laiką taip į mane žvelgusi, mama atsiduso ir išeidama tarė:
–      Tikiuosi, supranti, ką darai…
Susiėmusi už galvos likau sėdėti svetainėje, nebežinodama, kokį žingsnį žengti toliau. Susvyravo netgi mano nusistatymas neleisti Vladimirui būti Harietos tėčiu. Nors jis ir padėjo ją auginti ir mačiau, kad pagaliau jo širdyje gimė tyras bei nuoširdus jausmas, tačiau vis dar pykau, kad jis atskyrė mane nuo Hario. Jei Harieta galvotų, jog Vladimiras – jos tėvas, viskas būtų paprasta, bet ji buvo vienintelis žmogus, kuriam meluoti negalėjau. Nenorėjau, kad nuo pat pirmųjų gyvenimo metų, ji būtų apgaudinėjama. Keletą kartų paklausta, kur yra tėtis, atsakydavau, jog papasakosiu, kai ji šiek tiek paaugs. Vis atidėliojau šį pokalbį ir laukiau kažkokio ženklo, kuris paskatintų būti drąsia.

Tokio ženklo sulaukiau greičiau, nei tikėjausi ir tai tikrai nebuvo pati geriausia paskatinimo forma. Iškart po Harietos gimtadienio, Vladimiras išvyko į Baltarusiją tvarkyti kilusių problemų dėl žirgyno. Praėjus savaitei mes su Harieta pradėjome lankyti dailiojo čiuožimo pamokėles ir būnant ten sulaukiau visiškai netikėto skambučio iš Vladimiro advokato.
–      Laba diena, ponia Viliams. Turiu jums pranešti blogą žinią. Ponas Sokolovas Baltarusijoje pateko į avariją, šiuo metu jis yra gabenamas į Maskvą.
–      Kaip tai pateko į avariją? Kas jam? Jis sunkiai sužeistas? – puoliau klausinėti.
–      Jo būklė nėra kritiška, tačiau būtinos kelios sudėtingos operacijos, todėl jas atliks geriausi Maskvos gydytojai.
–      Kada jis bus Maskvoje?
–      Po kelių valandų man turėtų būti pranešta, kurioje ligoninėje jis operuojamas, tuomet iškart pranešiu jums, – ramiai dėstė advokatas.
–      Gerai, lauksiu žinių.
Metusi telefoną į rankinę, ranka užsidengiau burną ir netekusi žado žvelgiau čiuožyklos kėdes. Galvoje skambėjo žodžiai, jog Vladimiras pateko į avariją, nes tai buvo tikrai neįtikėtina – visi jo automobiliai buvo tobulai prižiūrimi, vairuotojai patys profesionaliausi, tad avarijos tikimybė per dvidešimt mūsų santuokos metų buvo lygi nuliui. Širdis neramiai trankėsi krūtinėje, daugiau nieko nebegalvodama atsiprašiau mokytojos ir pasiėmiau Harietą iš pamokėlės anksčiau. Mergaitė nesuprato, kodėl ji negalėjo būti kartu su kitais vaikais iki pabaigos ir pradėjo verkti. Niekada nešaukdavau ant savo dukros, tačiau akimirka buvo tikrai įtempta ir aš griežtai jos paprašiau nustoti verkti. Nieko neaiškinusi leidau Harietai visą kelią lieti ašaras delnais trankant automobilio sėdynę, kai pati tiesiog žvelgiau pro langą vis dar galvodama apie Vladimiro būklę. Nors jis ir nebuvo pats mieliausias žmogus Žemėje, niekada nelinkėjau jam nelaimės…

Pirmiausia grįžusi pranešiau šią žinią Taniai ir Miroslavui, kurie buvo šokiruoti naujienos ir tuoj pat ėmė melsti Dievo sveikatos jų šeimininkui.
–      Пока я уложу Гариету, прошу приготовить всё, что понадобится в госпитале. Адвокат доложит, когда и куда мне поехать, хочу быть готова.[4]
Vis dar apimta nerimo, nusivedžiau dukrą į jos kambarį ir perrengusi paguldžiau į lovelę.
–      Mamyte, kas nutiko? Kodėl pyksti?
–      Nepykstu, brangioji. Atleisk, kad tau taip atrodė. Kartais mamytė būna pavargusi… – perbraukusi jos garbanėles atsiprašiau.
–      Nenoriu, kad ant manęs pyktum, – apkabinusi mano kaklą prašė ji.
Mano širdis prisipildydavo neapsakomos šilumos ir gėrio, kai Harieta mane apkabindavo. Taip jausdavausi tik Hario glėbyje… Šie du žmonės man teikė nepaprastai daug jėgų susidoroti su visais gyvenimo sunkumais. Gulėdama šalia Harietos, vis dar svarsčiau apie avariją. Vladimirui niekada nebuvo nutikę nieko blogo, lyg jis būtų laimės kūdikis: nei paprasta liga, nei atsistiktinis nelaimingas nutikimas, niekas jo neparklupdydavo. Apėmė keistas gailesčio jausmas…
Sulaukusi advokato skambučio kuo greičiau išskubėjau į ligoninę. Ten jau stoviniavo ponas Andrejevas, kurio iškart pradėjau klausinėti apie avarijos aplinkybes.
–      Kol kas policija aiškinasi avarijos priežastis, nes automobilis lėkė greitkeliu, staiga tapo nebevaldomas ir įvažiavęs į priešpriešinę juostą rėžėsi į sunkvežimį.
–      Gal vairuotojas buvo aklas? Nesuprantu! Juk niekada nėra taip nutikę! Kaip jo apsauginis ir vairuotojas?
Advokatas akimirką patylėjo nuleidęs akis ir vėl pakėlęs galvą atsakė:
–      Abu mirė vietoje, nes automobilio priekis visiškai sutraiškytas. Ponas Vladimiras liko prispaustas užpakalinėje sėdynėje, todėl jam lūžo dešinė koja, stuburas ir įskilo dešinė kaukolės dalis.
Su ašaromis akyse klausiau vyriškio pasakojimo ir darėsi vis silpniau. Atsisėdau ligoninės laukiamajame, kad galėčiau suvokti viską, ką buvau tik ką išgirdusi.
–      Dabar svarbiausia pono Vladimiro gyvybė, o tada teks aiškintis, kokios priežastys lėmė šią nelaimę. Atleiskite, – atsiprašė Andrejevas ir nuėjo atoliau atsiliepti į telefono skambutį.
Supratusi, jog užtruksiu ligoninėje ilgiau, nei planavau, paskambinau Patricijai ir paprašiau jos nuvykti į mano namus su savo vaikais, pabūti su Harieta, kol aš grįšiu. Ji taip pat buvo problokšta žinių, todėl iškart pasiryžo padėti man bent tokiu būdu.
–      Ačiū, Patricija. Pasakyk Harietai, jog aš užtrukau parduotuvėje ir parvešiu jai jogurto, kurį ji taip mėgsta. Tegul pažaidžia su Jokūbu, kol aš grįšiu. Po operacijos iškart važiuosiu namo!
–      Laikykis, Liz. Būsiu kiek reikės…
Advokatas su manimi išbuvo visą operacijos laiką. Vis kalbėdavosi telefonu apie avariją ir kaskart prie manęs grįždavo vis labiau sutrikęs.
–      Ar yra kažkokių žinių? Kas sukėlė avariją?
–      Nieko tikslaus atsakyti negaliu, tačiau rytoj ryte turėčiau žinoti kažką konkretesnio.
Po kelių valandų gydytojas pranešė, jog Vladimiro gyvybei pavojus nebegresia.
–      Tačiau turiu pranešti blogą žinią, – pasikvietęs mane į savo kabinetą perspėjo jis. – Jūsų vyras paralyžiuotas.
Išpūčiau akis ir akmeniniu veidu žvelgiau į vyriškį nieko nesakydama.
–      Visa jo kūno dešinė pusė nefunkcionuoja…
Gydytojas ir toliau dėstė įvairius medicininius terminus, o aš nereaguodama žvelgiau į jo darbo stalą, netardama nei žodžio.
–      Paprastai tariant, jam teks visą likusį gyvenimą praleisti invalido vežimėlyje, nevaldant dešinės kūno dalies. Turėsite būti šalia jo kiaurą parą, nes jis pats nesugebės net nusišlapinti.
Išgirdus šiuos žodžius mane apėmė siaubas. Negalėjau suvokti, jog Volodia tapo neįgaliu… Pirmiausia pajutau atmetimo reakciją – darėsi sunku vien galvojant apie naštą, kuri prislėgė mano gyvenimą, paskui nesinorėjo tikėti, kad neįmanoma nieko pakeisti, galiausiai, atsidūrusi Vladimiro palatoje kartu su gydytoju, pajutau nenumaldomą gailestį ir sąžinės graužatį…
–      Ar tikrai neįmanoma nieko padaryti, gydytojau? Juk dabar dvidešimt pirmas amžius, mes turime užtektinai pinigų, kad sumokėtume už bet kokį gydymą ir operacijas. Prašau, padarykite viską, kas jūsų galioje, kad mano vyras vėl galėtų gyventi pilnavertį gyvenimą…
–      Deja, padarėme viską, kas buvo mūsų rankose. Suteiksime jums visokeriopą pagalbą prižiūrint poną Sokolovą, jums padės seselė. Jei norėsite, ji nuolatos jį prižiūrės jūsų namuose, tačiau ponas Sokolovas niekada nebebus toks, koks buvo anksčiau, – aiškino man vyras.
–      Ar jis bent suvoks, kas jam nutiko?
–      Taip, jis mąstys, nes smegenys nėra visiškai pažeistos, tačiau nežinome, kaip bus su kalba. Galbūt iš pradžių jam nesiseks dėl nevaldomos dešinės veido dalies, tačiau esame susidūrę su tokiais atvejais – po kelių mėnesių žmonės ima kalbėti ganėtinai suprantamai.
–      O kada jis prabus? Tai narkozė, sąmonės netekimas ar koma? – susirūpinusi klausinėjau, žvelgdama į lašelines prie Vladimiro lovos.
–      Narkozė. Pabusti jis turėtų po kelių valandų, tačiau patarčiau jums važiuoti namo ir atvykti rytoj ryte, jis tikrai turėtų būti pabudęs.
Kurį laiką svarsčiau, ar pasilikti ir laukti Vladimiro prabundant, ar grįžti pas dukrą ir ryte išvysti visiškai sugniuždytą vyrą. Nusprendusi, jog nežinočiau, kaip viską paaiškinti ką tik atsimerkusiam vyrui, išvykau namo.
Grįžusi viską papasakojau Patricijai, kuri sudrėkusiomis akimis žvelgė į mane vis purtydama galvą į šonus.
–      Vargšas Volodia… Nors jis ir buvo keistas žmogus, bet tokios nelaimės nelinkėčiau net savo didžiausiam priešui. Kaip tu?
–      Blogai, Patricija… Aš neįsivaizduoju, koks dabar bus mūsų gyvenimas. Volodia prikaustytas prie invalido vežimėlio, turėsiu rūpintis ir juo, ir Harieta. Vis dar negaliu tuo patikėti.
–      Juk tau turės padėti seselė, kuri žino, kaip reikia rūpintis suparalyžiuotais žmonėmis, tu juk nieko nenusimanai!
–      Na, taip… Seselė padės, tačiau Vladimirui reikės mano palaikymo, nes jis sužeistas ne tik išoriškai… Tu įsivaizduoji, kaip jis jausis, nieko negalėdamas? Jo darbas, užsiėmimai, jo vyriškumas… Vladimiras prarado viską! – susijaudinusi trypiau svetainėje, vis dar negalėdama suvokti, kad taip nutiko būtent jam.
–      Vladimiras tikrai buvo valdingas žmogus, dabar jis neturės jokių galių… Tokiomis akimirkomis pagalvoju, ar geriau gyventi taip, ar verčiau mirti vietoje?
–      Patricija… Nekalbėk apie mirtį.
–      Pagalvok pati, kaip jis dabar gyvens? Tik egzistuos. Visa dešinė kūno dalis paralyžiuota… Jį maitins, praus ir rengs seselė. Koks čia gyvenimas?
Jos žodžiuose buvo tiesos, tačiau tikėjau, jog Vladimiras nepasiduos ir išnaudos savo kairiąją kūno dalį, kad tik nesijaustų visiškai nieko vertas.
Visą naktį nesudėjau bluosto, negalėjau miegoti žinodama, jog nuo šios nakties mano gyvenimas keičiasi ir aš turėsiu gyventi su neįgaliu žmogumi, turėsiu skirti jam dėmesį, juo rūpintis ir globoti, nes daugiau artimųjų Volodia neturėjo. Buvau tik aš… Jaučiau, jog tai mano bausmė už neištikimybę – tai kryžius, kurį Dievas paskyrė man nešti visą likusį gyvenimą. Jaučiau, jog tai pamoka už mano laisvą polėkį, už blogas mintis apie Vladimirą. Nors nebuvau nei pirštu prisidėjusi prie avarijos, nepakeliama kaltė slėgė mano širdį, lyg visi blogi žodžiai, skirti mano vyrui, būtų padarę įtaką šiai nelaimei.

Kitą dieną daugelis laikraščių rašė apie garsaus Rusijos verslinininko patirtą avariją: kai kurie įžvelgė sąmokslą, kiti – nelaimę, televizija informavo, jog rasta įkalčių, tvirtinančių apie planuotą nusikaltimą. Pusryčiavau apimta didžiulės baimės, todėl tuoj pat paskambinau advokatui Andrejevui.
–      Ponia, geriau atvykite pas mane į kontorą, pasikalbėsime akis į akį. Kol kas žurnalistams nieko nepasakokite. Nuvykus į ligoninę jūsų lauks apsauginis.
–      Gerai, vykstu pas Vladimirą, paskui užsuksiu pas jus.
Išėjus iš namų, mane pasitiko minia žurnalistų, kurie nenutildami klausinėjo, kas norėjo mano vyro mirties, kaip jis jaučiasi, ar nesijaučiame kalti dėl Vladimiro vairuotojo ir apsauginio mirčių… Įsėdus į automobilį, sulaukiau mamos skambučio, kuris nuteikė dar nemalonesiam rytui. Paaiškinusi jai, jog neturiu laiko viską pasakoti, nes ir pati nieko nenutuokiu apie kažkokį sąmokslą, įsidėjau telefoną į rankinę ir paskatinau vairuotoją važiuoti greičiau. Viskas atrodė lyg košmaras, iš kurio turėčiau tuoj pat pabusti. Negalėjau patikėti, kad kažkas kėsinosi nužudyti Vladimirą ir kad tam kažkam beveik pavyko. Sunku buvo susitaikyti su jo paralyžiumi, tačiau susitaikyti su tuo, jog mūsų šeimai gresia pavojus – to aš tikrai nebūčiau ištvėrusi.
Vladimiras buvo perkeltas į kitą palatą, prie kurios stovėjo trys apsauginiai. Iškart supratau, jog tai tikrai nebuvo nelaimingas atsitikimas. Man įėjus į palatą, Volodia gulėjo atsimerkęs ir žiūrėjo į lubas. Priėjus arčiau akyse prisitvenkė ašarų ir palietusi jo kairę ranką, pasisveikinau. Vyras lėtai pervertė akis į mane, sumirksėjo ir vėl žvilgtelėjo į lubas. Ašaros ėmė kristi ant patalynės, nes negalėjau suvaldyti mane užliejusio gailesčio.
–      Net neįsivaizduoju, kaip tu dabar jautiesi… – kalbėjau toliau, kol Vladimiras visiškai be reakcijos žvelgė į lubas. – Bet aš būsiu šalia, padėsiu tau.
Patylėjusi dar keletą minučių, sulaukiau gydytojo. Jis mane išsivedė iš palatos ir pradėjo įtikinėti, jog Vladimiras bus atidžiai saugomas ir keletą savaičių ar net mėnesių privalės gydytis ligoninėje.
–      Atlikome tyrimus. Jo smegenys funkcionuoja puikiai, tai neįtikėtina. Tačiau kol kas privalome stebėti jo būklę, logopedė pradės lavinti jo kalbą, o atgavęs jėgas ponas Solokovas galės vykti namo.
–      Skamba ironiškai… Juk jis nebeatgaus jėgų…
–      Na, kol pripras prie minties, jog dabar jo gyvenimas bus kitoks. Be to, privalome reguliariai atlikti tyrimus, tad vežioti jį čia kas antrą dieną būtų tikrai nepatogu.
Dar kartą nuėjusi į Vladimiro palatą radau jį jau užsnūdusį, todėl nebežadinau ir nuvykau pas advokatą. Mane lydėjo vienas iš ligoninėje buvusių apsauginių.
–      Pone Andrejevai, paaiškinkite, kas čia darosi? – vos įėjusi į kabinetą užsipuoliau vyrą. – Kodėl prie mano vyro palatos stovi du apsauginiai? Kodėl spauda rašo apie kažkokį sąmokslą? Ar sužinojote ką nors apie avariją?
–      Nusiraminkite, ponia Viliams. Prisėskite, – ramino mane advokatas, rodydamas į kėdę, stovinčią priešais jo stalą. – Nemalonu tai pranešti, tačiau tai buvo tyčinė avarija. Automobilio stabdžiai buvo sugadinti, todėl stabdant vairuotojas nebesuvaldė vairo ir išlėkė į priešpriešinę kelio juostą.
–      Kas nori Vladimiro mirties? – garsiai paklausiau.
–      Juk jūs protinga moteris, žinote, jog versle pilna žmonių, kurie nori pašalinti savo konkurentus.
–      Tačiau ne kėsindamiesi į jų gyvybes! Norite pasakyti, jog Vladimiras jau seniai žinojo, kad kažkas nori jam pakenkti? Tai dėl to mus nuolat persekiojo apsauginiai? – muistydamasi kėdėje nenurimdama klausinėjau.
–      Ponas Sokolovas darė viską, kad tik jums nekiltų pavojus. Netgi jums išvykus jis pasamdė detektyvą bei apsaugą, kad stebėtų, ar jums negresia pavojus.
Suvokus tikrąsias priežastis, kodėl Vladimiras samdydavo detektyvus, man pasidarė klaikiai karšta. Ėmė svaigti galva ir paprašiau advokato trumpam sustoti, kol aš įsipyliau stiklinę vandens. Nesupratau tik vieno: kodėl Volodia man niekuomet nesakė, jog mums gresia pavojus, jog reikia saugotis ir mums būtina apsauga? Juk aš būčiau viską supratusi ir priėmusi jo perdėtą rūpestį bei persekiojimą visiškai kitaip, nebūčiau priešinusis tam, nebūčiau keikusi jo už stebimą kiekvieną mano žingsnį. Susigraudinusi klausiausi vyriškio toliau.
–      Įtariame, jog tai viena iš konkuruojančių įmonių, tačiau ne žirgynas.
–      O kas? – nustebusi žiūrėjau į advokatą.
–      Matote, ponas Sokolovas užsiėmė statybomis įvairiose Europos šalyse bei Rusijoje. O jūs juk žinote, jog mūsų šalyje kovojama už kiekvieną kvadratinį metrą. Jau prieš kurį laiką viena stambi įmonė sukėlė skandalą dėl pono Vladimiro statomų kazino, tačiau jis tikėjosi viską sutvarkyti. Deja, jau ketverius metus sulaukėme nekonkrečių, bet pavojingai skambančių grasinimų…
–      Ar galite ką nors padaryti, kad tie žmonės atliktų bausmę už tai, ką padarė Vladimirui?
–      Tik šiandien pradėjome rinkti įrodymus, tai gali užtrukti…
Aš nuleidau galvą ir purčiau ją į šonus, nebesuvaldydama susikaupusių ašarų.
–      Bet mes padarysime viską, kad jie gautų tai, ko nusipelnė, ponia Viliams.
Dar pusvalandį pasikalbėję, ką turėčiau sakyti spaudos atstovams, jei jie ir vėl mane užkluptų, ką turėčiau daryti, kad apsaugočiau save ir Harietą nuo bet kokio pavojaus ir ką galima sakyti Vladimirui, aš išvykau namo. Visuomet galvojau, jog Vladimiras yra tas žmogus, kurio reikėtų saugotis, kuris gali imtis bet ko, kad pasiektų savo tikslą, kad pašalintų bet kokią kliūtį iš savo kelio, tačiau jis pats tapo auka… Ponas Andrejevas pasakojo, jog Volodia nieko man nepasakojo, taip bandydamas apsaugoti mane nuo nereikalingos baimės gyventi taip, kaip buvau pratusi. Būtų lengviau, žinant, jog avarija buvo tiesiog nelaimingas atsitikimas, tačiau dabar, kai žinojau, jog kažkas tyčia kenkia mano šeimai, aš buvau tikrai įbauginta. Nebesipriešinau man skiriamai apsaugai, nes dėl Harietos saugumo būčiau užsirakinusi netgi bunkeryje…

Kasdien lankydavau Vladimirą ligoninėje, stebėjau jo progresą kalboje, kairės kūno dalies judesiuose ir pasakodavau jam, kokia Harieta didelė ir protinga mergaitė. Volodia dar sunkiai suregzdavo sakinius, tačiau vis gyviau judindamas kairę ranką, jis mokėsi rašyti, todėl kartais prašydavo, ką nori perduoti Harietai.
–      Aš pasakiau jai, jog tu išvykęs… Atleisk, Vladimirai, nežinau, kaip jai pasakyti, kad tu grįši visiškai kitoks.
Dabar mano širdį užgulė ne tik melas dėl tikrojo Harietos tėčio, tačiau ir dėl Vladimiro. Aš tiesiog norėjau savo dukrai suteikti tobulą gyvenimą, norėjau, kad ji nekentėtų, kad išvengtų sunkumų… Tačiau ilgainiui ėmiau suvokti, jog neapsaugosiu jos nuo aplinkos veiksnių, nes tai ir buvo mūsų gyvenimas. Negalėjau ir nenorėjau jos uždaryti į auksinį narvelį, kuriame ji būtų visiškai saugi, kuriame nepatirtų gyvenimo skonio, kaip kad nepatyriau aš. Nenorėjau jos „užkonservuoti“ ir po daugelio metų paleisti į pasaulį visiškai nesuvokiančios nei kas yra nelaimė, nei kas yra nusivylimas – ji privalėjo augti stipria asmenybe, kokia aš niekada nebuvau. Todėl vieną dieną paklausta, kada grįš dėdė Vladimiras, atsakiau Harietai:
–      Dėdei Vladimirui nutiko nelaimė. Dabar jis nebegali vaikščioti.
–      Bet kaip jis nebegali vaikščioti? Jis nebeturi kojų? – klausinėjo susidomėjęs vaikas.
–      Jis turi kojas, bet jos miega ir nebegali atsibusti. Ir dešinė ranka miega… Grįžus dėdei turėsime labai jį mylėti, galbūt tada jo kojos atsibus ir jis vėl bus toks, kaip anksčiau.
–      Ar dėdei skauda?
Susigraudinusi dėl Harietos jautrumo, suraukiau kaktą ir tyliai tariau:
–      Dabar jam labai skauda širdelę, turėsime ją išgydyti… Būk jam gera, tada jis tikrai pasveiks!
Nuo tos dienos Harieta pradėjo beviltiškai laukti grįžtančio Vladimiro ir vis klausinėjo, kada galės jį pamatyti. Praėjo beveik du mėnesiai, kol Volodia išlavino kalbą ir sugebėjo puikiai judinti funkcionuojančią kūno dalį. Deja, per tuos mėnesius nesisekė pagauti nusikaltėlių, kurie suorganizavo avariją.

Vladimirui grįžus į namus, kartu su juo atvyko ir seselė, kuri kiaurą parą gyveno kambaryje šalia jo, jei tik jos prireiktų. Harieta meiliai glausdavosi prie Vladimiro dešinės pusės, bandydama savo šiluma „prabudinti“ sustingusį jo kūną. Kairysis jo lūpų kamputis būdavo pakilęs visuomet, kai mergaitė „vaidindavo“ jam savo vaizduotėje kurtus spektaklius arba dainuodavo ekspromtu kuriamas dainas. Prie vyro dažnai būdavau ir aš: išveždavau jį į sodą, kartais vietoj seselės jį prižiūrėdavau, tačiau labai retai išgirsdavau jį kalbantį. Kad ir kaip prašydavau kalbėtis su manimi, pasakyti, kaip jis jaučiasi, Vladimiras buvo visiškai sugniuždytas ir norėdavo su manimi pasidalinti tik tyla… Sutikau su visomis jo sąlygomis.

Po mėnesio mus aplankė advokatas Andrejevas, kuris iki šiol su manimi kalbėdavosi tik telefonu, tačiau nieko naudingo nepranešdavo. Pirmiausia jis paklausė, ar Volodia galėtų su juo pasikalbėti akis į akį. Žinoma, pastarasis sutiko, kad ir kaip aš norėjau išgirsti jų pokalbį… Tai buvo konfidencialus jųdviejų reikalas, tad aš likau valgomajame mirdama iš smalsumo. Bijojau, jog Vladimiras dar nėra toks stiprus, kad pakeltų įtampą dėl pasikėsinimo į jo gyvybę, tačiau jis buvo lyg akmuo – po pokalbio su advokatu pasikvietė mane ir pareiškė, jog net nežada nutraukti ir nori pabaigti savo projektą.
–      Bet juk tai per daug pavojinga – tie žmonės visiškai nevertina gyvybės, todėl gali imtis bet ko.
–      Pono Sokolovo neperkalbėsite. Jo paskirti asmenys tvarkys visus reikalus, o tam jis vadovaus iš čia.
–      Aš tik bijau dėl savo dukros…
–      Jūsų namas akylai stebimas, kiekvieną jūsų žingsnį lydės apsauginiai, todėl būkite rami.
Teko pratintis būti lydimai netgi į restorano tualetą, tačiau Vladimiras dėjo visas pastangas, kad dėl jo užsispyrimo nenukentėčiau nei aš, nei Harieta. Vis klausdavau, kada bus baigtas jo projektas , o Vladimiras atsakydavo, jog greitai galėsiu jaustis visiškai saugi. Abejojau, ar dar kada jausiuosi tokia – nuolatinė įtampa ir nerimas visiškai sujaukė mano gyvenimą, aš vis rečiau išvykdavau iš namų, Harietą nuvežusi į čiuožimo pamokas, nenuleisdavau akių nuo jos nei akimirkai, nebenorėjau net susitikti su Patricija, nes rizikavau ir ją įtraukti į šį klapų reikalą…

Vieną iš popiečių, kai ketinau važiuoti su Harieta į čiuožyklą, užėjau į Vladimiro kambarį ir pranešiau, jog manęs nebus keletą valandų. Žinojau, jog jis nenori kalbėtis, todėl pasakiusi tai, apsisukau ir ketinau išeiti, tačiau Vladimiras vos girdimai ir su trugdžiais paklausė:
–      Ar tu mane myli?
Atsisukau į vyrą netekusi žado ir priėjusi kelias sekundes žvelgiau į jo graudžias akis. Giliai atsidususi pritūpiau prie vežimėlio, kuriame jis sėdėjo, ir tariau:
–      Žinoma.
Jis žiūrėjo į mane keistu, tačiau pirmą kartą tokiu nuoširdžiu žvilgsniu. Anksčiau Vladimiro akyse matydavau galią ir orumą, o dabar tai buvo gilios ir gailestingumo maldaujančios sagutės. Padėjau savo delną ant jo kairiosios plaštakos ir švelniai paglosčiusi stojausi, kai išgirdau ir vėl vos pralemenamus Vladimiro žodžius:
–      Taip sakai tik iš gailesčio…
Žvelgiau į jį, stengdamasi neparodyti, jog iš tiesų man gaila jį matyti tokį sužlugdytą, tačiau ašaros mano akyse bylojo visai kitą tiesą… Volodia žiūrėjo į mane lyg lietuje paliktas šuo, dėl ko man darėsi vis sunkiau stebėti, kaip iš išdidaus vyro, jis tapo visiškai negyvybingu žmogumi. Kukliai šyptelėjusi nuraminau jį:
–      Tu mano vyras. Visada tavimi rūpinsiuosi.
Pabučiavau jo kaktą ir nebegalėdama ištverti širdies skausmo dėl šio bejėgio vyro, išbėgau tekina iš jo kambario pas dukrą. Nuo pat tos dienos, kai sužinojau apie avariją, aš neturėjau jokio poilsio, nemiegodavau naktimis galvodama apie vargšą Vladimirą, apie tai, ką jis dabar išgyvena; svarstydama, kaip apsaugoti savo dukrą ir save, kokių veiksmų imtis norint vėl gyventi pasaulyje be jokios baimės. Buvau nusikamavusi ir nežinojau, ką dar likimas man ketina pateikti po visko, ką patyriau per pastaruosius kelerius metus.

O likimas buvo tikrai negailestingas ir vos po valandos, kai palikau Vladimirą su sesele, sulaukiau skambučio iš Tanios.
–      Госпожа, вернитесь по скорее, о Боже… Вернитесь!
–      Что случилось, Таня? Что- то с Владимиром? – bandydama nuraminti į ragelį verkiančią moterį klausinėjau.
–      Господин Владимир… О Боже… Я не могу… – darydama pauzes ir kukčiodama toliau kalbėjo Tania. – Я не могу…
–      Что случилось?[5] – galutinai sunerimusi griežtai paklausiau.
Fone girdėjosi greitosios sirenos bei šumulys, todėl nesulaukusi atsakymo dar kartą garsiai sušukau:
–      Таня, что там происходит? Мне вернутся с Гариетой?
–      Без, госпожа, без…[6] – teištarė moteris ir aš tuoj pat pabaigusi pokalbį surinkau draugės telefono numerį.
Stendamasi nuslėpti beprotišką paniką bei nerimą, paskambinusi Patricijai paprašiau, priimti vaiką valandėlei. Nors ir retai besusitikdavome, ji padėdavo bet kada, kai man reikėdavo artimo žmogaus. Pamaniau, jog tai ir vėl Vladimiro konkurentų antpuolis, todėl norėjau kuo saugiau paslėpti Harietą. Perspėjusi dukrą, jog po pamokėlės ją pasiims Patricija ir nusiveš kartu su Jokūbu valgyti šaldyto jogurto, paprašiau mokytojos atidžiai ją prižiūrėti ir kuo skubiau išskuodžiau namo. Visą kelią nenustojau skambinti Taniai, tačiau ši net neketino atsiliepti. Suvokiau, jog namie tikras pragaras, nes net Vladimirą prižiūrinti seselė neatsakė į mano skambučius. Ragindama vairuotoją spausti greičio pedalą, neramiai judėjau užpakalinėje automobilio sėdynėje spėliodama, kas galėjo nutikti. Tikėjausi geriausio, jog Vladimirui tiesiog pablogėjo sveikata ir greitoji atvyko jo išvežti…

Deja, grįžusi sulaukiau ne tokių gerų žinių. Vos įvažiavus į didžiulį kiemą, pamačiau stovinčią greitąją bei keletą policijos automobilių, šalia kurių stovėjo ir Vladimiro advokato transporto priemonė. Durys buvo praviros, o prie jų rikiavosi policijos darbuotojai bei apsauginiai.
–      Что случилось? – vos išlipusi iš automobilio bėgdama prie jų klausiau.
–      Сожалеем, госпожа Вильямс…[7] – tarė vienas iš policininkų.


[1]           – Sekundėlę, nušluostysime ją ir galėsite palaikyti savo mergaitę.
[2]              – Ar jau išrinkote mergaitei vardą?
[3]              – Taip. Ji bus Harieta.
[4]                      – Kol aš užmigdysiu Harietą, prašau paruošti viską, ko gali prireikti ligoninėje. Advokatas praneš, kada ir kur man nuvykti, noriu būti pasiruošusi.
[5]           – Ponia, grįškite kuo greičiau, o Dievulėli… Grįškite!
– Kas nutiko, Tania? Kas nors Vladimirui?
– Ponas Vladimiras… O Dieve… Aš negaliu…
– Kas nutiko?
[6]              – Tania, kas ten vyksta? Ar man grįžti su Harieta?
– Be, ponia, be…
[7]           – Kas čia nutiko?
– Apgailestaujame, ponia Viliams…


Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

– Ma

XXIII

Nors dainos, pagal kurią aprašiau vaiko gimimo džiaugsmą, sukūrimo istorija labai liūdna, tačiau man šiais scenai aprašyti tai buvo tobuliausias įkvėpimo šaltinis. Ačiū tau, Ed Sheeran, už tavo talentą. Tikiuosi, visos atlaikys… Gero skaitymo!

Dėl mano nervingumo, prasidėjo išankstinis gimdymas, o dėl siaurų klubų gydytojai ėmė svarstyti galimybę daryti Cezario pjūvį. Buvau užsibrėžusi gimdyti pati, todėl beveik keturiolika valandų kankinausi gimdymo palatoje. Skaudėjo visą kūną, akimirkomis maniau, jog neišgyvensiu ir pasiduosiu, tačiau pagalvojusi, kad tai didžiulės meilės vaisius, sutelkiau visas jėgas. Iškamuota klyksmų, išmušta prakaito ir vis dar skaudančiu kūnu, išgirdau tą stebuklingą garsą. Tai buvo mano mergaitės verksmas… Gaudydama orą, prašiau paduoti man vaikelį.
–      Секундочку, мы только вытрем её и вы сможете подержать вашу девочку.[1]
Seselės puolė valyti mano veidą, sutvarkė pagalvę, kad galėčiau atsiremti ir atnešė prie lovos mažytį gumulėlį – tai buvo į šviesų pledą suvyniota mano mergytė. Drebančiomis rankomis paėmiau gumulėlį iš seselės ir nekantriai priglaudžiau prie savęs. Jos veidukas buvo toks mažas… Vos prasimerkusi ji nerangiai judėjo mano glėbyje. Skausmas gimdant palyginti su džiaugsmu, kai pirmą kartą paėmiau ją ant rankų ir priglaudžiau prie krūtinės, buvo vienas juokas. Negalėjau nuleisti nuo jos akių, nenorėjau nei ilsėtis, nei valgyti, tik stebėti savo mergaitę…

Po kelių dienų, praleistų klinikoje atliekant įvairius tyrimus, seselė, užėjusi pasidomėti, kaip jaučiamės, paklausė:
–      Выбрали ли девочке имя?[2]
Džiaugiausi, jog tą akimirką Vladimiro nebuvo palatoje, tad ramiai atsidusau, pažvelgiau į vaikelį, kurį laikiau ant rankų ir atsakiau:
–      Да. Она будет Гариета.[3]
Pirmasias dienas žvelgdama į savo kūdikį verkiau ir negalėjau patikėti, kokia ji nuostabi. Glostydavau jos pilvuką, kutendavau mažyčius delnukus, o ji suimdavo mano nykštį ir vos juntamai spusteldavo jį. Tai prilygo apkabinimui ir aš jaučiausi pati laimingiausia pasaulyje.
–      Nuo šiol tu man esi viskas, Harieta, – pabučiavusi kaktą ištardavau jai prieš užmiegant.

Po poros savaičių gydytojas išleido mus namo. Vladimiras buvo lyg šilkinis – kas minutę klausdavo ar nieko nenoriu, ar gerai jaučiuosi… Harietą paimti į rankas jis bijojo, tačiau jo akyse mačiau nenusakomą palaimą. Namie nei akimirkai nesitraukiau nuo mergytės, nors ji ir buvo neįtikėtinai rami. Kartais pasidarydavo baisu, kai ji kelias valandas nesijudindama miegodavo savo lopšyje. Buvau visiškai pamišusi dėl savo vaikelio!

Po trijų mėnesių leidau Harietą aplankyti jos seneliams – pasisvečiuoti atvyko mama ir tėtis. Deja, Darsė negalėjo pakelti skausmo, todėl su Rupertu pasiliko Anglijoje. Mama visą laiką Maskvoje sūpavo savo anūkę, leisdama man šiek tiek pailsėti. Turbūt mes abi buvome perdėtai jautrios, nes galėjome paromis nemiegoti ir žiūrėti į Harietą.
–      Kodėl pavadinai ją Harieta? – prie lopšio priėjusi paklausė mama.
Tylėjau galvodama, ką jai atsakyti. Turbūt tik aš ir Vladimiras žinojome tikrąją Harietos vardo prasmę… Nesugalvojusi tinkamos priežasties, atsakiau:
–      Tiesiog gražus vardas…

Po metų ėmė ryškėti Harietos veido bruožai – jos nosytė buvo panaši į Hario plačią nosį, akys buvo didelės, tačiau rudos spalvos, kaip ir maniškės. Ji tikrai buvo pati gražiausia mergaitė Žemėje! Susitikusios su Patricija sakydavome, jog antrasis jos sūnus Jokūbas bus mano žentas, nes vaikai mėgdavo kartu leisti laiką, draugiškai dalinosi žaislais ir juokdavosi vienas iš kito. O ir mes tapome artimesnėmis draugėmis, pasidalindavome savo kasdieniais rūpesčiais ir padėdavome viena kitai. Kadangi Vladimiras pradėjo dirbti, ir vėl likdavau viena, tačiau jau nebesijaučiau vieniša kaip anksčiau. Mano gyvenimas tapo džiugus, jaučiau pilnatvę, kai galėjau rūpintis Harieta. Žiūrėdama į ją, vis labiau panašėjančią į Harį, kasdien tildydavau sąžinės balsą, kuris priekaištingai klausdavo manęs, kaip jaučiuosi slėpdama nuo Hario jo kūdikį… Tačiau užsiimant Harieta vis mažiau laiko liko pašalinėms mintims, visą dėmesį buvau sutelkusi į jos auklėjimą bei lavinimą.

Laikas slinko nenumaldomai greitai, per kiekvieną Harietos gimtadienį ji vis labiau panašėjo į Harį: plaukai krito nuostabiomis garbanomis ant jos putlaus veiduko, duobutės skruostuose darėsi vis ryškesnės, netgi jos žvilgsnis man priminė Harį. Galbūt man taip atrodė tik dėl to, jog kasdien svarsčiau, kaip jis gyvena, kur yra apsistojęs, ar turi draugę, kaip sekasi jo grupei… Buvau tikrų tiksliausia bailė ir egoistė, nes elgiausi taip savanaudiškai. Turėjau leisti Hariui sužinoti visą tiesą, tačiau bėgant metams atrodė, jog jau per vėlu kažką keisti ir taisyti savo klaidas. Negalėjau dabar grįžti į Hario gyvenimą lyg nieko nebūtų nutikę, lyg nebūčiau keleriems metams dingusi ir slėpusi nuo jo vaiką. Visą laiką mane slėgė kaltė bei sąžinė, kurių nebenumalšindavo netgi lankymasis bažnyčioje.
–      Mamyte, tau ką nors skauda? – užtikusi mane verkiančią svetainėje paklausė dukra.
–      Neskauda, dukryte…
–      Tai kodėl tu verki? – glostydama mano plaukus domėjosi Harieta.
Žiūrėjau į ją meilės kupinomis akimis ir negalėjau atsistebėti, kokia ji rūpestinga, protinga ir miela mergaitė. Kaskart, kai galvodavau apie Harį, norėdavau viską jai papasakoti, leisti žinoti, koks mylintis buvo jos tėtis, koks talentingas ir rūpestingas, tačiau ji buvo dar per jauna tai suprasti…
–      Kažkas įkrito į akytę, – šyptelėjau jai.
–      Ne. Tu verki. Aš girdėjau. Mamyte, neverk, nes ir aš verksiu.
Nusijuokusi apkabinau Harietą ir prispaudusi prie savęs pagalvojau, jog geresnio dalyko mano gyvenime įvykti negalėjo – dukra buvo pats didžiausias mano turtas, mano šviesa. Jos nuoširdi ir tyra meilė atrodė visiškas paradoksas visoms mano gyvenime patirtoms meilės. Niekas negalėjo manęs išskirti su dukrele – pagaliau aš radau savo vietą, žinojau, kad ši meilė niekada nesibaigs.

Ketvirtasis Harietos gimtadienis buvo tikra įtampos bomba. Į šventę atvykusi mama didžiavosi, kad jos anūkė puikiai kalba angliškai, o rusiškai sugeba suregzti keletą logiškų sakinių. Kadangi mes su Volodia daugiausiai kalbėdavomės angliškai, mergaitė greitai išmoko sklandžiai kalbėti šia kalba. Tačiau Tania pasistengė, kad ji kalbėtų ir rusiškai. Iš tolo stebėjau Harietą, žaidžiančią su kitais vaikais sode, kai prie manęs priėjo Patricija.
–      Sunku patikėti, kad praėjo ketveri metai ar ne? – paklausė ji.
–      Pamenu tą akimirką, kai pirmą kartą paėmiau ją ant rankų… Lyg tai buvo prieš savaitę.
–      Taip, jau ketveri metai… Ji tikrai auga lyg ant mielių, net Jokūbą lenkia!
Abi sukrizenome žvilgteldamos į kamuolį gainiojančius vaikus.
–      Visada galvodavau, kad ketverių metų vaikas jau žmogus – išryškėja veido bruožai, tam tikros charakterio savybės, – toliau plepėjo Patricija. – Tik įdomu, į ką panaši Harieta?
Akimirką sustingau sulaikiusi kvėpavimą. Lėtai atsisukau į pašnekovę ir įtariai žiūrėjau primerkusi akis.
–      Na, ji tikrai nepanaši į Vladimirą. Turbūt paveldėjo visus tavo bruožus, – šyptelėjo moteris. – Ar Vladimiras buvo garbanius?
Žiojausi meluoti savo draugei, tačiau tuo momentu prie mūsų priėjo mama ir paklausė, ar galėčiau su ja pasikalbėti. Džiaugiausi, jog nebereikėjo veltis į tolimesnę diskusiją su Patricija, kuri mokėjo priversti mane sutrikti pačioje paprasčiausioje situacijoje. O tada jai kildavo įtarimas, jog meluoju… Ir tai visuomet būdavo tiesa. Atsiprašiusi Patricijos nuėjau su mama į svetainę, kurioje buvo ramiausia.
–      Eliza, kodėl Harieta vadina Vladimirą dėde? – tuoj pat pasiteiravo ji.
Kadangi tėvai labai retai atskrisdavo į Maskvą, mama pirmą kartą matė Vladimirą ir Harietą drauge. Jaučiausi įvaryta į kampą, nežinojau, ką turėčiau atsakyti. Nepagalvojau, jog mamai kada nors gali užkliūti šis paprastas žodis. Nusisukau nuo jos ir priėjau prie lango.
–      Eliza? – iš paskos nusekė mama.
Giliai širdyje norėjau papasakoti jai visą tiesą, tačiau ir toliau klimpau į melą, kuriame priverčiau gyventi visus brangiausius žmones.
–      Nežinau, galbūt ji sumaišė žodžius. Juk mažiems vaikams tai pasitaiko…
Mama žiūrėjo į mane pamišelės žvilgsniu, lyg norėdama, bet negalėdama patikėti tuo, ką sakau. Kažkodėl nujaučiau, kad ji viską supranta. Ji tikrai jautė, jog kažką slepiu, tačiau vis dar leido man pačiai nuspręsti, ką pasakoti ir ko ne. Kurį laiką taip į mane žvelgusi, mama atsiduso ir išeidama tarė:
–      Tikiuosi, supranti, ką darai…
Susiėmusi už galvos likau sėdėti svetainėje, nebežinodama, kokį žingsnį žengti toliau. Susvyravo netgi mano nusistatymas neleisti Vladimirui būti Harietos tėčiu. Nors jis ir padėjo ją auginti ir mačiau, kad pagaliau jo širdyje gimė tyras bei nuoširdus jausmas, tačiau vis dar pykau, kad jis atskyrė mane nuo Hario. Jei Harieta galvotų, jog Vladimiras – jos tėvas, viskas būtų paprasta, bet ji buvo vienintelis žmogus, kuriam meluoti negalėjau. Nenorėjau, kad nuo pat pirmųjų gyvenimo metų, ji būtų apgaudinėjama. Keletą kartų paklausta, kur yra tėtis, atsakydavau, jog papasakosiu, kai ji šiek tiek paaugs. Vis atidėliojau šį pokalbį ir laukiau kažkokio ženklo, kuris paskatintų būti drąsia.

Tokio ženklo sulaukiau greičiau, nei tikėjausi ir tai tikrai nebuvo pati geriausia paskatinimo forma. Iškart po Harietos gimtadienio, Vladimiras išvyko į Baltarusiją tvarkyti kilusių problemų dėl žirgyno. Praėjus savaitei mes su Harieta pradėjome lankyti dailiojo čiuožimo pamokėles ir būnant ten sulaukiau visiškai netikėto skambučio iš Vladimiro advokato.
–      Laba diena, ponia Viliams. Turiu jums pranešti blogą žinią. Ponas Sokolovas Baltarusijoje pateko į avariją, šiuo metu jis yra gabenamas į Maskvą.
–      Kaip tai pateko į avariją? Kas jam? Jis sunkiai sužeistas? – puoliau klausinėti.
–      Jo būklė nėra kritiška, tačiau būtinos kelios sudėtingos operacijos, todėl jas atliks geriausi Maskvos gydytojai.
–      Kada jis bus Maskvoje?
–      Po kelių valandų man turėtų būti pranešta, kurioje ligoninėje jis operuojamas, tuomet iškart pranešiu jums, – ramiai dėstė advokatas.
–      Gerai, lauksiu žinių.
Metusi telefoną į rankinę, ranka užsidengiau burną ir netekusi žado žvelgiau čiuožyklos kėdes. Galvoje skambėjo žodžiai, jog Vladimiras pateko į avariją, nes tai buvo tikrai neįtikėtina – visi jo automobiliai buvo tobulai prižiūrimi, vairuotojai patys profesionaliausi, tad avarijos tikimybė per dvidešimt mūsų santuokos metų buvo lygi nuliui. Širdis neramiai trankėsi krūtinėje, daugiau nieko nebegalvodama atsiprašiau mokytojos ir pasiėmiau Harietą iš pamokėlės anksčiau. Mergaitė nesuprato, kodėl ji negalėjo būti kartu su kitais vaikais iki pabaigos ir pradėjo verkti. Niekada nešaukdavau ant savo dukros, tačiau akimirka buvo tikrai įtempta ir aš griežtai jos paprašiau nustoti verkti. Nieko neaiškinusi leidau Harietai visą kelią lieti ašaras delnais trankant automobilio sėdynę, kai pati tiesiog žvelgiau pro langą vis dar galvodama apie Vladimiro būklę. Nors jis ir nebuvo pats mieliausias žmogus Žemėje, niekada nelinkėjau jam nelaimės…

Pirmiausia grįžusi pranešiau šią žinią Taniai ir Miroslavui, kurie buvo šokiruoti naujienos ir tuoj pat ėmė melsti Dievo sveikatos jų šeimininkui.
–      Пока я уложу Гариету, прошу приготовить всё, что понадобится в госпитале. Адвокат доложит, когда и куда мне поехать, хочу быть готова.[4]
Vis dar apimta nerimo, nusivedžiau dukrą į jos kambarį ir perrengusi paguldžiau į lovelę.
–      Mamyte, kas nutiko? Kodėl pyksti?
–      Nepykstu, brangioji. Atleisk, kad tau taip atrodė. Kartais mamytė būna pavargusi… – perbraukusi jos garbanėles atsiprašiau.
–      Nenoriu, kad ant manęs pyktum, – apkabinusi mano kaklą prašė ji.
Mano širdis prisipildydavo neapsakomos šilumos ir gėrio, kai Harieta mane apkabindavo. Taip jausdavausi tik Hario glėbyje… Šie du žmonės man teikė nepaprastai daug jėgų susidoroti su visais gyvenimo sunkumais. Gulėdama šalia Harietos, vis dar svarsčiau apie avariją. Vladimirui niekada nebuvo nutikę nieko blogo, lyg jis būtų laimės kūdikis: nei paprasta liga, nei atsistiktinis nelaimingas nutikimas, niekas jo neparklupdydavo. Apėmė keistas gailesčio jausmas…
Sulaukusi advokato skambučio kuo greičiau išskubėjau į ligoninę. Ten jau stoviniavo ponas Andrejevas, kurio iškart pradėjau klausinėti apie avarijos aplinkybes.
–      Kol kas policija aiškinasi avarijos priežastis, nes automobilis lėkė greitkeliu, staiga tapo nebevaldomas ir įvažiavęs į priešpriešinę juostą rėžėsi į sunkvežimį.
–      Gal vairuotojas buvo aklas? Nesuprantu! Juk niekada nėra taip nutikę! Kaip jo apsauginis ir vairuotojas?
Advokatas akimirką patylėjo nuleidęs akis ir vėl pakėlęs galvą atsakė:
–      Abu mirė vietoje, nes automobilio priekis visiškai sutraiškytas. Ponas Vladimiras liko prispaustas užpakalinėje sėdynėje, todėl jam lūžo dešinė koja, stuburas ir įskilo dešinė kaukolės dalis.
Su ašaromis akyse klausiau vyriškio pasakojimo ir darėsi vis silpniau. Atsisėdau ligoninės laukiamajame, kad galėčiau suvokti viską, ką buvau tik ką išgirdusi.
–      Dabar svarbiausia pono Vladimiro gyvybė, o tada teks aiškintis, kokios priežastys lėmė šią nelaimę. Atleiskite, – atsiprašė Andrejevas ir nuėjo atoliau atsiliepti į telefono skambutį.
Supratusi, jog užtruksiu ligoninėje ilgiau, nei planavau, paskambinau Patricijai ir paprašiau jos nuvykti į mano namus su savo vaikais, pabūti su Harieta, kol aš grįšiu. Ji taip pat buvo problokšta žinių, todėl iškart pasiryžo padėti man bent tokiu būdu.
–      Ačiū, Patricija. Pasakyk Harietai, jog aš užtrukau parduotuvėje ir parvešiu jai jogurto, kurį ji taip mėgsta. Tegul pažaidžia su Jokūbu, kol aš grįšiu. Po operacijos iškart važiuosiu namo!
–      Laikykis, Liz. Būsiu kiek reikės…
Advokatas su manimi išbuvo visą operacijos laiką. Vis kalbėdavosi telefonu apie avariją ir kaskart prie manęs grįždavo vis labiau sutrikęs.
–      Ar yra kažkokių žinių? Kas sukėlė avariją?
–      Nieko tikslaus atsakyti negaliu, tačiau rytoj ryte turėčiau žinoti kažką konkretesnio.
Po kelių valandų gydytojas pranešė, jog Vladimiro gyvybei pavojus nebegresia.
–      Tačiau turiu pranešti blogą žinią, – pasikvietęs mane į savo kabinetą perspėjo jis. – Jūsų vyras paralyžiuotas.
Išpūčiau akis ir akmeniniu veidu žvelgiau į vyriškį nieko nesakydama.
–      Visa jo kūno dešinė pusė nefunkcionuoja…
Gydytojas ir toliau dėstė įvairius medicininius terminus, o aš nereaguodama žvelgiau į jo darbo stalą, netardama nei žodžio.
–      Paprastai tariant, jam teks visą likusį gyvenimą praleisti invalido vežimėlyje, nevaldant dešinės kūno dalies. Turėsite būti šalia jo kiaurą parą, nes jis pats nesugebės net nusišlapinti.
Išgirdus šiuos žodžius mane apėmė siaubas. Negalėjau suvokti, jog Volodia tapo neįgaliu… Pirmiausia pajutau atmetimo reakciją – darėsi sunku vien galvojant apie naštą, kuri prislėgė mano gyvenimą, paskui nesinorėjo tikėti, kad neįmanoma nieko pakeisti, galiausiai, atsidūrusi Vladimiro palatoje kartu su gydytoju, pajutau nenumaldomą gailestį ir sąžinės graužatį…
–      Ar tikrai neįmanoma nieko padaryti, gydytojau? Juk dabar dvidešimt pirmas amžius, mes turime užtektinai pinigų, kad sumokėtume už bet kokį gydymą ir operacijas. Prašau, padarykite viską, kas jūsų galioje, kad mano vyras vėl galėtų gyventi pilnavertį gyvenimą…
–      Deja, padarėme viską, kas buvo mūsų rankose. Suteiksime jums visokeriopą pagalbą prižiūrint poną Sokolovą, jums padės seselė. Jei norėsite, ji nuolatos jį prižiūrės jūsų namuose, tačiau ponas Sokolovas niekada nebebus toks, koks buvo anksčiau, – aiškino man vyras.
–      Ar jis bent suvoks, kas jam nutiko?
–      Taip, jis mąstys, nes smegenys nėra visiškai pažeistos, tačiau nežinome, kaip bus su kalba. Galbūt iš pradžių jam nesiseks dėl nevaldomos dešinės veido dalies, tačiau esame susidūrę su tokiais atvejais – po kelių mėnesių žmonės ima kalbėti ganėtinai suprantamai.
–      O kada jis prabus? Tai narkozė, sąmonės netekimas ar koma? – susirūpinusi klausinėjau, žvelgdama į lašelines prie Vladimiro lovos.
–      Narkozė. Pabusti jis turėtų po kelių valandų, tačiau patarčiau jums važiuoti namo ir atvykti rytoj ryte, jis tikrai turėtų būti pabudęs.
Kurį laiką svarsčiau, ar pasilikti ir laukti Vladimiro prabundant, ar grįžti pas dukrą ir ryte išvysti visiškai sugniuždytą vyrą. Nusprendusi, jog nežinočiau, kaip viską paaiškinti ką tik atsimerkusiam vyrui, išvykau namo.
Grįžusi viską papasakojau Patricijai, kuri sudrėkusiomis akimis žvelgė į mane vis purtydama galvą į šonus.
–      Vargšas Volodia… Nors jis ir buvo keistas žmogus, bet tokios nelaimės nelinkėčiau net savo didžiausiam priešui. Kaip tu?
–      Blogai, Patricija… Aš neįsivaizduoju, koks dabar bus mūsų gyvenimas. Volodia prikaustytas prie invalido vežimėlio, turėsiu rūpintis ir juo, ir Harieta. Vis dar negaliu tuo patikėti.
–      Juk tau turės padėti seselė, kuri žino, kaip reikia rūpintis suparalyžiuotais žmonėmis, tu juk nieko nenusimanai!
–      Na, taip… Seselė padės, tačiau Vladimirui reikės mano palaikymo, nes jis sužeistas ne tik išoriškai… Tu įsivaizduoji, kaip jis jausis, nieko negalėdamas? Jo darbas, užsiėmimai, jo vyriškumas… Vladimiras prarado viską! – susijaudinusi trypiau svetainėje, vis dar negalėdama suvokti, kad taip nutiko būtent jam.
–      Vladimiras tikrai buvo valdingas žmogus, dabar jis neturės jokių galių… Tokiomis akimirkomis pagalvoju, ar geriau gyventi taip, ar verčiau mirti vietoje?
–      Patricija… Nekalbėk apie mirtį.
–      Pagalvok pati, kaip jis dabar gyvens? Tik egzistuos. Visa dešinė kūno dalis paralyžiuota… Jį maitins, praus ir rengs seselė. Koks čia gyvenimas?
Jos žodžiuose buvo tiesos, tačiau tikėjau, jog Vladimiras nepasiduos ir išnaudos savo kairiąją kūno dalį, kad tik nesijaustų visiškai nieko vertas.
Visą naktį nesudėjau bluosto, negalėjau miegoti žinodama, jog nuo šios nakties mano gyvenimas keičiasi ir aš turėsiu gyventi su neįgaliu žmogumi, turėsiu skirti jam dėmesį, juo rūpintis ir globoti, nes daugiau artimųjų Volodia neturėjo. Buvau tik aš… Jaučiau, jog tai mano bausmė už neištikimybę – tai kryžius, kurį Dievas paskyrė man nešti visą likusį gyvenimą. Jaučiau, jog tai pamoka už mano laisvą polėkį, už blogas mintis apie Vladimirą. Nors nebuvau nei pirštu prisidėjusi prie avarijos, nepakeliama kaltė slėgė mano širdį, lyg visi blogi žodžiai, skirti mano vyrui, būtų padarę įtaką šiai nelaimei.

Kitą dieną daugelis laikraščių rašė apie garsaus Rusijos verslinininko patirtą avariją: kai kurie įžvelgė sąmokslą, kiti – nelaimę, televizija informavo, jog rasta įkalčių, tvirtinančių apie planuotą nusikaltimą. Pusryčiavau apimta didžiulės baimės, todėl tuoj pat paskambinau advokatui Andrejevui.
–      Ponia, geriau atvykite pas mane į kontorą, pasikalbėsime akis į akį. Kol kas žurnalistams nieko nepasakokite. Nuvykus į ligoninę jūsų lauks apsauginis.
–      Gerai, vykstu pas Vladimirą, paskui užsuksiu pas jus.
Išėjus iš namų, mane pasitiko minia žurnalistų, kurie nenutildami klausinėjo, kas norėjo mano vyro mirties, kaip jis jaučiasi, ar nesijaučiame kalti dėl Vladimiro vairuotojo ir apsauginio mirčių… Įsėdus į automobilį, sulaukiau mamos skambučio, kuris nuteikė dar nemalonesiam rytui. Paaiškinusi jai, jog neturiu laiko viską pasakoti, nes ir pati nieko nenutuokiu apie kažkokį sąmokslą, įsidėjau telefoną į rankinę ir paskatinau vairuotoją važiuoti greičiau. Viskas atrodė lyg košmaras, iš kurio turėčiau tuoj pat pabusti. Negalėjau patikėti, kad kažkas kėsinosi nužudyti Vladimirą ir kad tam kažkam beveik pavyko. Sunku buvo susitaikyti su jo paralyžiumi, tačiau susitaikyti su tuo, jog mūsų šeimai gresia pavojus – to aš tikrai nebūčiau ištvėrusi.
Vladimiras buvo perkeltas į kitą palatą, prie kurios stovėjo trys apsauginiai. Iškart supratau, jog tai tikrai nebuvo nelaimingas atsitikimas. Man įėjus į palatą, Volodia gulėjo atsimerkęs ir žiūrėjo į lubas. Priėjus arčiau akyse prisitvenkė ašarų ir palietusi jo kairę ranką, pasisveikinau. Vyras lėtai pervertė akis į mane, sumirksėjo ir vėl žvilgtelėjo į lubas. Ašaros ėmė kristi ant patalynės, nes negalėjau suvaldyti mane užliejusio gailesčio.
–      Net neįsivaizduoju, kaip tu dabar jautiesi… – kalbėjau toliau, kol Vladimiras visiškai be reakcijos žvelgė į lubas. – Bet aš būsiu šalia, padėsiu tau.
Patylėjusi dar keletą minučių, sulaukiau gydytojo. Jis mane išsivedė iš palatos ir pradėjo įtikinėti, jog Vladimiras bus atidžiai saugomas ir keletą savaičių ar net mėnesių privalės gydytis ligoninėje.
–      Atlikome tyrimus. Jo smegenys funkcionuoja puikiai, tai neįtikėtina. Tačiau kol kas privalome stebėti jo būklę, logopedė pradės lavinti jo kalbą, o atgavęs jėgas ponas Solokovas galės vykti namo.
–      Skamba ironiškai… Juk jis nebeatgaus jėgų…
–      Na, kol pripras prie minties, jog dabar jo gyvenimas bus kitoks. Be to, privalome reguliariai atlikti tyrimus, tad vežioti jį čia kas antrą dieną būtų tikrai nepatogu.
Dar kartą nuėjusi į Vladimiro palatą radau jį jau užsnūdusį, todėl nebežadinau ir nuvykau pas advokatą. Mane lydėjo vienas iš ligoninėje buvusių apsauginių.
–      Pone Andrejevai, paaiškinkite, kas čia darosi? – vos įėjusi į kabinetą užsipuoliau vyrą. – Kodėl prie mano vyro palatos stovi du apsauginiai? Kodėl spauda rašo apie kažkokį sąmokslą? Ar sužinojote ką nors apie avariją?
–      Nusiraminkite, ponia Viliams. Prisėskite, – ramino mane advokatas, rodydamas į kėdę, stovinčią priešais jo stalą. – Nemalonu tai pranešti, tačiau tai buvo tyčinė avarija. Automobilio stabdžiai buvo sugadinti, todėl stabdant vairuotojas nebesuvaldė vairo ir išlėkė į priešpriešinę kelio juostą.
–      Kas nori Vladimiro mirties? – garsiai paklausiau.
–      Juk jūs protinga moteris, žinote, jog versle pilna žmonių, kurie nori pašalinti savo konkurentus.
–      Tačiau ne kėsindamiesi į jų gyvybes! Norite pasakyti, jog Vladimiras jau seniai žinojo, kad kažkas nori jam pakenkti? Tai dėl to mus nuolat persekiojo apsauginiai? – muistydamasi kėdėje nenurimdama klausinėjau.
–      Ponas Sokolovas darė viską, kad tik jums nekiltų pavojus. Netgi jums išvykus jis pasamdė detektyvą bei apsaugą, kad stebėtų, ar jums negresia pavojus.
Suvokus tikrąsias priežastis, kodėl Vladimiras samdydavo detektyvus, man pasidarė klaikiai karšta. Ėmė svaigti galva ir paprašiau advokato trumpam sustoti, kol aš įsipyliau stiklinę vandens. Nesupratau tik vieno: kodėl Volodia man niekuomet nesakė, jog mums gresia pavojus, jog reikia saugotis ir mums būtina apsauga? Juk aš būčiau viską supratusi ir priėmusi jo perdėtą rūpestį bei persekiojimą visiškai kitaip, nebūčiau priešinusis tam, nebūčiau keikusi jo už stebimą kiekvieną mano žingsnį. Susigraudinusi klausiausi vyriškio toliau.
–      Įtariame, jog tai viena iš konkuruojančių įmonių, tačiau ne žirgynas.
–      O kas? – nustebusi žiūrėjau į advokatą.
–      Matote, ponas Sokolovas užsiėmė statybomis įvairiose Europos šalyse bei Rusijoje. O jūs juk žinote, jog mūsų šalyje kovojama už kiekvieną kvadratinį metrą. Jau prieš kurį laiką viena stambi įmonė sukėlė skandalą dėl pono Vladimiro statomų kazino, tačiau jis tikėjosi viską sutvarkyti. Deja, jau ketverius metus sulaukėme nekonkrečių, bet pavojingai skambančių grasinimų…
–      Ar galite ką nors padaryti, kad tie žmonės atliktų bausmę už tai, ką padarė Vladimirui?
–      Tik šiandien pradėjome rinkti įrodymus, tai gali užtrukti…
Aš nuleidau galvą ir purčiau ją į šonus, nebesuvaldydama susikaupusių ašarų.
–      Bet mes padarysime viską, kad jie gautų tai, ko nusipelnė, ponia Viliams.
Dar pusvalandį pasikalbėję, ką turėčiau sakyti spaudos atstovams, jei jie ir vėl mane užkluptų, ką turėčiau daryti, kad apsaugočiau save ir Harietą nuo bet kokio pavojaus ir ką galima sakyti Vladimirui, aš išvykau namo. Visuomet galvojau, jog Vladimiras yra tas žmogus, kurio reikėtų saugotis, kuris gali imtis bet ko, kad pasiektų savo tikslą, kad pašalintų bet kokią kliūtį iš savo kelio, tačiau jis pats tapo auka… Ponas Andrejevas pasakojo, jog Volodia nieko man nepasakojo, taip bandydamas apsaugoti mane nuo nereikalingos baimės gyventi taip, kaip buvau pratusi. Būtų lengviau, žinant, jog avarija buvo tiesiog nelaimingas atsitikimas, tačiau dabar, kai žinojau, jog kažkas tyčia kenkia mano šeimai, aš buvau tikrai įbauginta. Nebesipriešinau man skiriamai apsaugai, nes dėl Harietos saugumo būčiau užsirakinusi netgi bunkeryje…

Kasdien lankydavau Vladimirą ligoninėje, stebėjau jo progresą kalboje, kairės kūno dalies judesiuose ir pasakodavau jam, kokia Harieta didelė ir protinga mergaitė. Volodia dar sunkiai suregzdavo sakinius, tačiau vis gyviau judindamas kairę ranką, jis mokėsi rašyti, todėl kartais prašydavo, ką nori perduoti Harietai.
–      Aš pasakiau jai, jog tu išvykęs… Atleisk, Vladimirai, nežinau, kaip jai pasakyti, kad tu grįši visiškai kitoks.
Dabar mano širdį užgulė ne tik melas dėl tikrojo Harietos tėčio, tačiau ir dėl Vladimiro. Aš tiesiog norėjau savo dukrai suteikti tobulą gyvenimą, norėjau, kad ji nekentėtų, kad išvengtų sunkumų… Tačiau ilgainiui ėmiau suvokti, jog neapsaugosiu jos nuo aplinkos veiksnių, nes tai ir buvo mūsų gyvenimas. Negalėjau ir nenorėjau jos uždaryti į auksinį narvelį, kuriame ji būtų visiškai saugi, kuriame nepatirtų gyvenimo skonio, kaip kad nepatyriau aš. Nenorėjau jos „užkonservuoti“ ir po daugelio metų paleisti į pasaulį visiškai nesuvokiančios nei kas yra nelaimė, nei kas yra nusivylimas – ji privalėjo augti stipria asmenybe, kokia aš niekada nebuvau. Todėl vieną dieną paklausta, kada grįš dėdė Vladimiras, atsakiau Harietai:
–      Dėdei Vladimirui nutiko nelaimė. Dabar jis nebegali vaikščioti.
–      Bet kaip jis nebegali vaikščioti? Jis nebeturi kojų? – klausinėjo susidomėjęs vaikas.
–      Jis turi kojas, bet jos miega ir nebegali atsibusti. Ir dešinė ranka miega… Grįžus dėdei turėsime labai jį mylėti, galbūt tada jo kojos atsibus ir jis vėl bus toks, kaip anksčiau.
–      Ar dėdei skauda?
Susigraudinusi dėl Harietos jautrumo, suraukiau kaktą ir tyliai tariau:
–      Dabar jam labai skauda širdelę, turėsime ją išgydyti… Būk jam gera, tada jis tikrai pasveiks!
Nuo tos dienos Harieta pradėjo beviltiškai laukti grįžtančio Vladimiro ir vis klausinėjo, kada galės jį pamatyti. Praėjo beveik du mėnesiai, kol Volodia išlavino kalbą ir sugebėjo puikiai judinti funkcionuojančią kūno dalį. Deja, per tuos mėnesius nesisekė pagauti nusikaltėlių, kurie suorganizavo avariją.

Vladimirui grįžus į namus, kartu su juo atvyko ir seselė, kuri kiaurą parą gyveno kambaryje šalia jo, jei tik jos prireiktų. Harieta meiliai glausdavosi prie Vladimiro dešinės pusės, bandydama savo šiluma „prabudinti“ sustingusį jo kūną. Kairysis jo lūpų kamputis būdavo pakilęs visuomet, kai mergaitė „vaidindavo“ jam savo vaizduotėje kurtus spektaklius arba dainuodavo ekspromtu kuriamas dainas. Prie vyro dažnai būdavau ir aš: išveždavau jį į sodą, kartais vietoj seselės jį prižiūrėdavau, tačiau labai retai išgirsdavau jį kalbantį. Kad ir kaip prašydavau kalbėtis su manimi, pasakyti, kaip jis jaučiasi, Vladimiras buvo visiškai sugniuždytas ir norėdavo su manimi pasidalinti tik tyla… Sutikau su visomis jo sąlygomis.

Po mėnesio mus aplankė advokatas Andrejevas, kuris iki šiol su manimi kalbėdavosi tik telefonu, tačiau nieko naudingo nepranešdavo. Pirmiausia jis paklausė, ar Volodia galėtų su juo pasikalbėti akis į akį. Žinoma, pastarasis sutiko, kad ir kaip aš norėjau išgirsti jų pokalbį… Tai buvo konfidencialus jųdviejų reikalas, tad aš likau valgomajame mirdama iš smalsumo. Bijojau, jog Vladimiras dar nėra toks stiprus, kad pakeltų įtampą dėl pasikėsinimo į jo gyvybę, tačiau jis buvo lyg akmuo – po pokalbio su advokatu pasikvietė mane ir pareiškė, jog net nežada nutraukti ir nori pabaigti savo projektą.
–      Bet juk tai per daug pavojinga – tie žmonės visiškai nevertina gyvybės, todėl gali imtis bet ko.
–      Pono Sokolovo neperkalbėsite. Jo paskirti asmenys tvarkys visus reikalus, o tam jis vadovaus iš čia.
–      Aš tik bijau dėl savo dukros…
–      Jūsų namas akylai stebimas, kiekvieną jūsų žingsnį lydės apsauginiai, todėl būkite rami.
Teko pratintis būti lydimai netgi į restorano tualetą, tačiau Vladimiras dėjo visas pastangas, kad dėl jo užsispyrimo nenukentėčiau nei aš, nei Harieta. Vis klausdavau, kada bus baigtas jo projektas , o Vladimiras atsakydavo, jog greitai galėsiu jaustis visiškai saugi. Abejojau, ar dar kada jausiuosi tokia – nuolatinė įtampa ir nerimas visiškai sujaukė mano gyvenimą, aš vis rečiau išvykdavau iš namų, Harietą nuvežusi į čiuožimo pamokas, nenuleisdavau akių nuo jos nei akimirkai, nebenorėjau net susitikti su Patricija, nes rizikavau ir ją įtraukti į šį klapų reikalą…

Vieną iš popiečių, kai ketinau važiuoti su Harieta į čiuožyklą, užėjau į Vladimiro kambarį ir pranešiau, jog manęs nebus keletą valandų. Žinojau, jog jis nenori kalbėtis, todėl pasakiusi tai, apsisukau ir ketinau išeiti, tačiau Vladimiras vos girdimai ir su trugdžiais paklausė:
–      Ar tu mane myli?
Atsisukau į vyrą netekusi žado ir priėjusi kelias sekundes žvelgiau į jo graudžias akis. Giliai atsidususi pritūpiau prie vežimėlio, kuriame jis sėdėjo, ir tariau:
–      Žinoma.
Jis žiūrėjo į mane keistu, tačiau pirmą kartą tokiu nuoširdžiu žvilgsniu. Anksčiau Vladimiro akyse matydavau galią ir orumą, o dabar tai buvo gilios ir gailestingumo maldaujančios sagutės. Padėjau savo delną ant jo kairiosios plaštakos ir švelniai paglosčiusi stojausi, kai išgirdau ir vėl vos pralemenamus Vladimiro žodžius:
–      Taip sakai tik iš gailesčio…
Žvelgiau į jį, stengdamasi neparodyti, jog iš tiesų man gaila jį matyti tokį sužlugdytą, tačiau ašaros mano akyse bylojo visai kitą tiesą… Volodia žiūrėjo į mane lyg lietuje paliktas šuo, dėl ko man darėsi vis sunkiau stebėti, kaip iš išdidaus vyro, jis tapo visiškai negyvybingu žmogumi. Kukliai šyptelėjusi nuraminau jį:
–      Tu mano vyras. Visada tavimi rūpinsiuosi.
Pabučiavau jo kaktą ir nebegalėdama ištverti širdies skausmo dėl šio bejėgio vyro, išbėgau tekina iš jo kambario pas dukrą. Nuo pat tos dienos, kai sužinojau apie avariją, aš neturėjau jokio poilsio, nemiegodavau naktimis galvodama apie vargšą Vladimirą, apie tai, ką jis dabar išgyvena; svarstydama, kaip apsaugoti savo dukrą ir save, kokių veiksmų imtis norint vėl gyventi pasaulyje be jokios baimės. Buvau nusikamavusi ir nežinojau, ką dar likimas man ketina pateikti po visko, ką patyriau per pastaruosius kelerius metus.

O likimas buvo tikrai negailestingas ir vos po valandos, kai palikau Vladimirą su sesele, sulaukiau skambučio iš Tanios.
–      Госпожа, вернитесь по скорее, о Боже… Вернитесь!
–      Что случилось, Таня? Что- то с Владимиром? – bandydama nuraminti į ragelį verkiančią moterį klausinėjau.
–      Господин Владимир… О Боже… Я не могу… – darydama pauzes ir kukčiodama toliau kalbėjo Tania. – Я не могу…
–      Что случилось?[5] – galutinai sunerimusi griežtai paklausiau.
Fone girdėjosi greitosios sirenos bei šumulys, todėl nesulaukusi atsakymo dar kartą garsiai sušukau:
–      Таня, что там происходит? Мне вернутся с Гариетой?
–      Без, госпожа, без…[6] – teištarė moteris ir aš tuoj pat pabaigusi pokalbį surinkau draugės telefono numerį.
Stendamasi nuslėpti beprotišką paniką bei nerimą, paskambinusi Patricijai paprašiau, priimti vaiką valandėlei. Nors ir retai besusitikdavome, ji padėdavo bet kada, kai man reikėdavo artimo žmogaus. Pamaniau, jog tai ir vėl Vladimiro konkurentų antpuolis, todėl norėjau kuo saugiau paslėpti Harietą. Perspėjusi dukrą, jog po pamokėlės ją pasiims Patricija ir nusiveš kartu su Jokūbu valgyti šaldyto jogurto, paprašiau mokytojos atidžiai ją prižiūrėti ir kuo skubiau išskuodžiau namo. Visą kelią nenustojau skambinti Taniai, tačiau ši net neketino atsiliepti. Suvokiau, jog namie tikras pragaras, nes net Vladimirą prižiūrinti seselė neatsakė į mano skambučius. Ragindama vairuotoją spausti greičio pedalą, neramiai judėjau užpakalinėje automobilio sėdynėje spėliodama, kas galėjo nutikti. Tikėjausi geriausio, jog Vladimirui tiesiog pablogėjo sveikata ir greitoji atvyko jo išvežti…

Deja, grįžusi sulaukiau ne tokių gerų žinių. Vos įvažiavus į didžiulį kiemą, pamačiau stovinčią greitąją bei keletą policijos automobilių, šalia kurių stovėjo ir Vladimiro advokato transporto priemonė. Durys buvo praviros, o prie jų rikiavosi policijos darbuotojai bei apsauginiai.
–      Что случилось? – vos išlipusi iš automobilio bėgdama prie jų klausiau.
–      Сожалеем, госпожа Вильямс…[7] – tarė vienas iš policininkų.


[1]           – Sekundėlę, nušluostysime ją ir galėsite palaikyti savo mergaitę.
[2]              – Ar jau išrinkote mergaitei vardą?
[3]              – Taip. Ji bus Harieta.
[4]                      – Kol aš užmigdysiu Harietą, prašau paruošti viską, ko gali prireikti ligoninėje. Advokatas praneš, kada ir kur man nuvykti, noriu būti pasiruošusi.
[5]           – Ponia, grįškite kuo greičiau, o Dievulėli… Grįškite!
– Kas nutiko, Tania? Kas nors Vladimirui?
– Ponas Vladimiras… O Dieve… Aš negaliu…
– Kas nutiko?
[6]              – Tania, kas ten vyksta? Ar man grįžti su Harieta?
– Be, ponia, be…
[7]           – Kas čia nutiko?
– Apgailestaujame, ponia Viliams…


Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

– Ma

XXII

–      Tu nuo pat kūdikystės turėjai viską: tėvų dėmesį, daugiau žaislų, lankei užsiėmimus, kurie tau patiko, tėvai tau davė viską, jie tave skatindavo ir pagirdavo, visa giminė didžiavosi tavimi. Visi sakydavo: „Lygiuokis į seserį, Darse, ji daug pasieks“… Tai aš, – rodydama pirštu į save užriko Darsė. – Aš turėjau būti ta, į kurią reikia lygiuotis. Aš! Tu buvai visų numylėtinė, visi tavimi rūpinosi, padėjo tau siekti svajonių, surado tau puikų pasiturintį vyrą, gyvenai pasakoje. O kas beliko man? Užaugau tavo šešėlyje, nesulaukiau jokio palaikymo, visos mano svajonės buvo ignoruojamos… Tėvams nerūpėjo, koks bus mano vyras, jiems netgi nerūpėjo, kai aš praradau savo kūdikį!
Pirmą kartą mačiau Darsę tokia susinervinusią. Ji susiėmė už veido ir pradėjo taip smarkiai verkti, jog jos skausmas atrodė nepakeliamas. Stovėjau nežinodama, kaip ją guosti, ar prie jos prieiti, dvejojau, ar ji priims mano gailestį ir užuojautą, nes nesitikėjau, jog jos santykiai su tėvais tokie prasti, o vaikystės trauma tokia gili.
–      Nemanau, kad jiems nerūpėjo, Darse… Jiems buvo taip pat skaudu kaip ir tau, – eidama artyn tariau.
Per kūkčiojimą sesuo negalėjo pratarti nei žodžio. Priėjusi norėjau apkabinti, kad ji suprastų, jog nepaisant nieko – ji mano sesuo ir aš ją besąlygiškai myliu.
–      Neliesk manęs, Eliza. Tu esi dėl visko kalta.
–      Darse, aš juk nieko nepadariau. Aš nežinojau, kad tėvai visiškai nekreipia į tave dėmesio, juk aš neprašiau jų rūpintis tik manimi, aš to net nenorėjau. Atvirkščiai, man jų kontrolės buvo per daug, tačiau jie man neleido prieštarauti. Aš visada tave laikiau stipria asmenybe, nuo pat vaikystės pavydėjau tau laisvės ir norėjau būti tokia kaip tu – laisva, nepriklausoma ir nekontroliuojama asmenybe…
–      Nemeluok. Tu gyvenai tobulą gyvenimą su papurentomis pagalvėmis, apsupta tėvų šilumos ir rūpesčio, kai tuo metu aš galėjau pasidaryti sau galą ir jie net nebūtų to pastebėję.
–      Viskas yra tikrai ne taip. Mano gyvenimas anaiptol nebuvo tobulas, aš kentėjau dėl tėvų griežtumo, aš nepatyriau, kas tai yra laisvė, atsipalaidavimas, visada gyvenau įtemptai besitreniruodama, repetuodama, nepatyriau jokio gyvenimo džiaugsmo.
–      Tu atrodei pakankamai laiminga būdama balerina, – nustojusi raudoti tarė Darsė.
–      O kas man beliko? Aš neturėjau draugų, mano sesuo manęs nekentė, tėvai neleido užsiimti niekuo kitu, tik baleto šokiu, atskyrė mane nuo mylimojo ir išsiuntė gyventi pas nepažįstamą vyrą. Tau tai atrodo tobulas gyvenimas? – paklausiau jos.
–      Jie tavimi rūpinosi. Sutvarkė tau gyvenimą taip, kad tau niekada nieko netrūktų…
–      Bet man trūko, – įsiterpiau į jos sakinį. – Man trūko šypsenos, patirties, ryžto ir labiausiai man trūko sesers.
Ėmiau graudintis, nes pirmą kartą su Darse kalbėjome taip atvirai. Nežinojau, ar ji tokia atvira ir emocionali dėl alkoholio, ar jai tiesiog atėjo metas išsikalbėti.
–      Darse, aš tave myliu, kad ir kaip tu manęs nekenti… – su ašaromis akyse ištariau.
Ji tylėjo ir žvelgė į mane lygiai taip pat graudindamasi. Negalėjau patikėti, kad pagaliau sulaukiau išsvajotosios akimirkos, kai galėsiu pajausti, jog turiu seserį. Iš apačios pasigirdo mamos balsas, kuris kvietė mus pirmam vakarienės patiekalui. Dar kelias sekundes nesulaukusi jos atsako į mano žodžius, atsidusau ir įsimetusi telefoną į švarko kišenę, nuėjau durų link.
–      Ir aš tave myliu, sese… – tyliai išlemeno Darsė.
Atsisukau į ją, lyg būčiau išgirdusi svarbiausią dalyką gyvenime ir pagaliau pasaulyje įsivyravo taika. Pribėgau prie jos ir iš visų jėgų apkabinau, verkdama ant jos peties.
–      Visą gyvenimą laukiau šios akimirkos, – spausdama seserį prie savęs šnibždėjau.
Ji tylėjo, tik šniurpčiojo nosimi ties mano ausimi. Atsitraukusi norėjau pažvelgti jai į akis, tačiau Darsei turbūt buvo gėda po tiek išdaigų žvelgti į mane. Už rankų susikibusios nusileidome laiptais, valydamos viena kitai ašaras.
–      Kas čia dabar? – įžengus mums į valgomąjį paklausė mama.
–      Na, sunku išsiskirti su seserimi, – nusijuokiau, žvilgtelėjusi į Darsę ir leisdama jai eiti atsisėsti prie Ruperto.
–      Už širdies griebiantis vaizdas, – džiūgavo tėtis.
Dar kartą pažvelgiau į Darsę, kuri tyliai kalbėjosi su Rupertu ir servetėle šluostėsi paakius.
–      Na, šia džiugia gaida pradėdami atsisveikinimo vakarienę, norėtume su Eliza pranešti dar vieną gerą naujieną, – atsistojęs ir paėmęs taurę vyno tarė Vladimiras.
Jis paskatino mane atsistoti šalia jo ir apkabino per pečius.
–      Leisiu apie tai pasakyti savo žmonai.
Maniau, man tereiks stovėti šalia ir apsimesti, jog kūdikis yra jo ir mes būsime labai laiminga šeima, tačiau sunkiausią dalį Volodia paliko būtent man. Kostelėjau, apžvelgiau visą šeimą, didelėmis akimis spoksančią į mane, tada susikaupusi tariau:
–      Aš laukiuosi.
Vladimiras spustelėjo mane arčiau savęs, o aš nuleidau galvą ir laukiau artimųjų reakcijos. Mama suplojo rankomis šūkteldama:
–      Dieve, ačiū, už šį stebuklą! Eliza! Tai nuostabu!
Atsistojusi ji apėjo stalą ir apkabinusi mus su Vladimiru toliau džiaugsmingai čiauškėjo:
–      Sveikinu, mano vaikučiai! Sveikinu! Ačiū už šį džiaugsmą!
Tada atsistojo ir tėtis, priėjęs jis pabučiavo mane į skruostą ir pasveikino, tačiau neatrodė labai nustebęs. Prieš akis išniro Rupertas, kuris taip pat apkabino mane ir sušnibždėjo tylų „sveikinu“. Jam atsitraukus pamačiaus prie stalo sėdinčią Darsę, kurios skruostais riedėjo ašaros, ji žiūrėjo į vieną tašką ir netarė nei žodžio.
–      Darse, nepasveikinsi savo sesers? – paklausė mama.
Sesuo dar kurį laiką pasėdėjo lyg užhipnotizuota, o tada stryktelėjo nuo kėdės ir išbėgo iš valgomojo. Šeima pradėjo šnabždėtis, mama norėjo ją vytis, tačiau Rupertas sulaikęs už rankos jai tarė:
–      Palikite. Jai vis dar skaudu dėl saviškio netekties.
Pasijutau kalta dėl to, kad ir vėl Darsė jaučiasi prastesnė už mane. Norėjau nueiti į jos kambarį, tačiau Rupertas tai padarė pirmesnis. Visiems susėdus, mama vis dar negalėjo atsidžiaugti naujiena, jog taps močiute.
–      Aš taip ilgai to laukiau, Dievas tikrai išklausė mano maldas!
Šypsodamasi linksėjau galva, o Vladimiras ėmė kalbėti apie tai, kaip grįžęs į Maskvą jis kuriam laikui paliks darbą, atsiduos vaiko aprūpinimui, įrengs kambarį, vaikščios su manimi pas gydytojus į geriausias klinikas, kad vaikeliui ir man nieko netruks ir jis stengsis kuo daugiau laiko praleisti su pirmagimiu. Galvoje viską neigiau ir laukiau, kada prie stalo grįš sesuo, tačiau į valgomąjį grįžo tik Rupertas.
–      Ji nori pabūti viena. Prisijungs vėliau.
Darsė nepasirodė visą vakarą. Jaučiausi itin prastai, ypač po to, kai dar prieš kelias akimirkas susitaikėme su seserimi ir pajutome mus siejantį ryšį.
–      Aš nueisiu pas Darsę, – po vakarienės tariau.
–      Manau, kad ji miega, – paprieštaravo man Rupertas.
Iš jo žvilgsnio supratau, jog šiuo metu aš esu paskutinis žmogus, kurį sesuo norėtų pamatyti… Ir vėl nenoromis tapau Darsės neapykantos objektu. Nusivedusi Rupertą atokiau, kol likusieji su gėrimais ėjo į terasą, paklausiau:
–      Juk ji nemiega, ar ne? Mes jau beveik susitaikėme, nenoriu išvykti vėl susipykusi su ja…
–      Geriau išvyk nieko jai nesakiusi, nes dabar Darsė tikrai ne ypatingai šventinės ir džiaugsmingos nuotaikos. Pati pagalvok, ji norėjo padovanoti tavo tėvams anūką, tačiau prarado jį ir dabar niekada negalės to padaryti, o tu džiugiai praneši, jog laukiesi. Jai reikia laiko.
–      Bet, Rupertai, juk aš nesu dėl to kalta.
–      Aš suprantu, tačiau tu puikiai pažįsti savo seserį… – ramino jis mane.
–      Tai tu man siūlai neatsisveikinti su ja? Rytoj išskrendame labai anksti.
Jis žvilgtelėjo į laikrodį, kuris rodė beveik septintą valandą ir atsakė:
–      Išvyk prisimindama, jog susitaikėte.
Rupertas paėmė savo taurę vyno ir išėjo į terasą pas kitus. Likau svetainėje, atsisėdau ant sofos prieš didžiulį langą į sodą ir galvojau apie tai, koks netvarkingas ir neteisingas yra mano gyvenimas. Turbūt buvau taip pripratusi prie to, jog visada visi už mane sprendžia ką, kada ir kaip daryti, jog nutarusi savarankiškai priimti sprendimus ir pradėjusi gyventi tikrą gyvenimą aš nežinau, kaip elgtis ir darau vien klaidas. Nors atrodo, jog elgiuosi gerai, klausau širdies balso, tačiau aš vis nepataikau. Jei jaučiuosi laiminga – kenčia kiti, jei nesu laiminga – visi aplink mane trykšta džiaugsmu. Turbūt tokia buvo mano dalia – visą gyvenimą klausyti nurodymų. Išsitraukiau telefoną ir akimis permečiau kelias Hario siųstas žinutes. Visose jis klausinėjo, kodėl palieku jį, kodėl melavau, jog visada mylėsiu, kodėl nesistengiu išsaugoti santykių… Suvokiau, kaip jam dabar sunku, tačiau Haris – pats geriausias vaikinas pasaulyje, jis tikrai bus laimingas su kita. Tikėjau, kad sužinojęs apie kūdikį, jis prarastų ryžtą būti su manimi, laimėti skyrybas, ginti mane nuo Vladimiro… Maniau, kad jam geriau nieko neaiškinti ir ramiai pasišalinti iš jo gyvenimo.

Išaušus rytui jau penktą valandą sėdėjome automobilyje, vežančiame mus į oro uostą. Visą naktį negalėjau užmigti galvodama apie Darsės patiriamą skausmą, tačiau džiaugiausi, jog pagaliau sužinojau, už ką ji manęs taip nekentė, pagaliau įsitikinau, jog tai tikrai tik pavydas, kurį ji išsiugdė dar būdama vaikas. Likę vieni du su Vladimiru nesikalbėjome, todėl buvo nejauku visą kelią žvelgti pro langą ir įsivaizduoti, jog važiuoju viena. Privažiavus prie pat oro uosto durų, vairuotojas, padedamas oro uosto darbuotojo bei Vladimiro, pradėjo traukti lagaminus iš automobilio. Išlipusi atsidusau ir paskutinį kartą atsisukau į miesto pusę, atsisveikinti su savo mylima gimtine. Staiga iš tolo pamačiau atbėgantį Harį, kurio garbanos nuo šuolių mėtėsi nuo vieno šono ant kito. Žvilgtelėjau į Vladimirą, kuris įnirtingai kėlė iš bagažinės lagaminus ir pajudėjau atbėgančio vaikino link.
–      Elizabeta, palauk! – šūktelėjo jis.
Paspartinau žingsnį ir susitikusi su juo akis į akį atsisukau į Vladimirą. Jis stovėjo išsistiesęs prie automobilio, ranka laikydamas vieną iš lagaminų.
–      Hari, ką tu čia veiki? Turi važiuoti, – vis šnairuodama į Vladimiro pusę liepiau.
–      Negaliu tavęs išleisti, – suėmęs mane už pečių aiškino Haris.
–      Kas čia darosi? – iš tolo girdėjau artėjantį grėsmingą vyro balsą.
Išsilaisvinusi iš vaikino rankų, pribėgau prie vyro ir ramindama jį tariau:
–      Prašau, leisk man su juo atsisveikinti. Prašau.
Jis pro mano viršugalvį žiūrėjo į Harį, tačiau po kelių sekundžių nuleido akis ir ramiai atsakė:
–      Gerai. Turi minutę.
–      Ačiū, – gailestingomis akimis žvelgdama padėkojau.
Vėl grįžusi prie atokiau stovėjusio Hario paklausiau:
–      Kaip tu mane radai?
–      Nuo tada, kai pasakei, jog išskrendi, laukiau prie tavo namų, kad sulaikyčiau nuo kvailystės, kurią darai. Elizabeta, juk tu mane myli ir aš tave myliu, mes kartu viską įveiksim, tik nepalik manęs, – vėl suėmęs mane už pečių maldavo jis.
–      Neapsunkink visko dar labiau… – nuleidusi galvą atsakiau. – Mano sprendimas nepasikeis. Patikėk, elgiuosi teisingai, taip bus geriau mums abiems.
–      Jau palikai mano tėvą, manydama, kad elgiesi gerai, dabar visiškai analogiška situacija!
–      Ne, Hari, dabar viskas kitaip. Tu nesuprasi… – suėmusi jo delnus kalbėjau. – Pasitikėk manimi, taip darau tik dėl tavęs.
–      Jeigu ką nors darai dėl manęs – pasilik.
Papurčiau galvą ir suėmiau jo veidą.
–      Prisiekiu Dievu, be manęs tu būsi tikrai laimingesnis, – pasakiusi pabučiavau jį. – Paleisk mane.
–      Bet juk sakei, kad kovosi dėl savo laimės…
–      Šią kovą aš pralaimėjau, atleisk man.
Vladimiras šūktelėjo mano vardą, todėl paleidau Hario skruostus ir dar kartą pažvelgusi jam tiesiai į akis ištariau:
–      Sėkmės, Hari…
Jis kaip žuvis, išmesta į krantą, pakrutino lūpas, tačiau nieko nesakė, tik čiupo mane į glėbį ir keletą kartą pakartojo, jog mane myli. Pradėjau verkti, kad ir kaip stengiausi nuo to susilaikyti. Suspaudžiau jį ir sušnibždėjau:
–      Nenorėjau, kad viskas baigtųsi taip…
–      Tai dar ne pabaiga, Elizabeta… Dar ne pabaiga.
Atsitraukusi spustelėjau jo delną, kuriame jis kažką laikė. Žvilgtelėjau į mūsų plaštakas, o vaikinas į maniškę įdėjo ant sidabrinės grandinėlės pakabintą kryželį. Suspaudžiau jį tvirtai savo delne ir nusisukusi kuo skubiau nupėdinau prie automobilio. Kaip visada atsisveikinus su Hariu, atsigręžiau pažiūrėti į jį… Vaikinas stovėjo susikišęs rankas į džinsų kišenes ir sekė mane žvilgsniu. Lygiai kaip pirmąjį vakarą pasivaikščiojus Enfilde, atsisveikinome prie fontano ir jis palydėjo mane akimis iki taksi automobilio. Skirtumas tik tas, kad tai buvo paskutinis atsisveikinimas. Maniau, jog širdis neatlaikys tiek smūgių per kelias pastarąsias dienas, tačiau žinojimas, jog savyje nešioju dalelę žmogaus, kurį myliu, vedė mane į priekį…

Pirmosios savaitės turbūt buvo  sunkiausias laikas mano gyvenime. Dvigubai sunkesnis nei palikus Henriką. Aš beviltiškai ilgėjausi Londono, ilgėjausi lietingų dienų, kvapo, sklindančio iš siaurų gatvelių užkandinių, dviaukščių lekiančių autobusų, mandagių besišypsančių praeivių, ilgėjausi savo buto, kuris buvo sutvarkytas taip, kaip aš norėjau… Man trūko mokinių bei pamokų, trūko ausiai malonaus britiško kolegų akcento, kuris skambėdavo pertraukų metu mokytojų kambaryje, trūko Darsės sarkastiškų pastabų apie kiekvieną mano judesį bei atodūsį, trūko tėčio skolinto Range Rover automobilio, trūko savarankiškumo ir laisvės. O labiausiai man trūko Hario – mano skaudžiausios nuodėmės ir didžiausio džiaugsmo. Nebuvo dienos, kai negalvočiau apie jį: kiekviena smulkmena namie, mieste, parduotuvėje man priminė laimingiausią laiką. Aš nebeturėjau ryžto ir entuziazmo, kurį jis man teikdavo kiekvieną dieną. Verkdavau kasdien gavusi Hario žinutę, kurioje jis prašė sugrįžti. Rankoje gniauždama ant kaklo kabantį Hario dovanotą kryželį, meldžiau Dievo, kad padėtų ištverti širdies skausmą.
Jis, kaip ir Henrikas, rašydavo pačius gražiausius žodžius, nors aš nieko jam neatsakydavau.
Myliu tave labiau, nei kas nors kada nors mylėtų… Neįsivaizduoju savo gyvenimo be tavęs, todėl prašau tik vieno dalyko – būk mano ir niekieno kito. Tu verti mane jaustis ypatingu, leisk tave mylėti…
Galų gale pasikeičiau telefono numerį, manydama, jog taip lengviau pamiršiu Harį, o jo siunčiami žodžiai nebekels dar didesnio skausmo, tačiau klydau… Pirmąjį mėnesį grįžus į Maskvą aš jaučiausi lyg smaugiama šionykščio oro, užrakinta savo kambaryje ir negalinti pabėgti nuo minčių apie Harį.
Apsilankius pas ginekologą, pastarasis nustatė man visišką išsekimą, todėl perspėjo:
–      Госпожа Вильямс, если и дальше вы не будете думать о своём здоровье, не только ваш ребёнок не доживёт, но и вы сами. Помните, теперь вы должны уделять особое внимание отдыху, покою, ответственно выбирать еду, постоянно бывать у меня. Мы должны очень наблюдать за развитием плода, потому что ваша имунная система очень слаба и это может повлиять на ребёнка. Теперь я не могу назначить ни каких лекарств на нервной почве, просто прошу вас как будущей матери, подумайте, что страдаете не только вы, но и ваш ребёнок.[1]
Po šio pokalbio aš atsikvošėjau ir suvokiau, jog man ne aštuoniolika metų, kad elgčiausi taip lengvabūdiškai, kaip elgiausi būdama Britanijoje. Turiu grįžti į realybę, kurioje nėra Hario, kurioje aš esu Vladimiro žmona, būsima motina ir negaliu leisti nelaimingai meilei paveikti mano kūdikio vystymąsi.
Mane vis dar kamavo sąžinė, jog Haris niekada nesužinos esąs tėvas, tačiau vis daugiau dėmesio skiriant rūpinimuisi savimi bei laukiant gimstant kūdikio, vis mažiau sugrįždavau prie svarstymų, kaip ši žinia paveiktų vaikino gyvenimą. Pykčiai su Volodia nesibaigė net tada, kai aš laukiausi: aš norėjau išsikraustyti į butą Maskvos centre, kuris mums priklausė, tačiau Vladimiras griežtai uždraudė man gyventi vienai:
–      Ne. Kai pilvas ims rodytis, noriu, kad visi matytų mus kartu. Ar sieki, kad visi sužinotų, jog tas vaikas ne mano?
–      Aš tiesiog nenoriu gyventi su tavimi.
–      Manau, kad mes apie tai jau kalbėjomės prieš grįžtant į Maskvą. Viename iš svečių kambarių pradėtas rengti vaiko kambarys, todėl jūs pasiliksite čia ir mes gyvensime kaip didelė graži šeima!
Ginčytis su juo buvo neįmanoma kaip ir visus kartu pragyventus metus. Sunkiomis akimirkomis visada prisimindavau Harį – jo šypseną ir duobutes skruostuose, svajingą žvilgsnį ir žemą skardų juoką. Tuomet imdavau pykti ir mintyse kartodavau, jog nenoriu kūdikio, kuris mane atskyrė nuo mylimo žmogaus, o paskui atsiprašinėdavau glostydama savo pilvą ir sakydama, jog myliu ir laukiu to mažo žmogučio… Nuotaikų svyravimai buvo tikras košmaras, ypač, kai apie tai neturėjau su kuo pasikalbėti.

Vladimiras rūpinosi mano baleto studijos statybomis. Džiaugiausi, jog jo dažnai nebūdavo namuose, tačiau į ligoninę jis visada važiuodavo kartu su manimi. Kartu su pilvo dydžiu, didėjo ir Vladimiro nuoširdus rūpestis. Kartais atrodydavo, jog siaubingai jo nekenčiu, tačiau jis buvo vienintelis šalia esantis žmogus, nors pats ir privertė mane grįžti į Maskvą. Tiesiog laikiau jį nestabilios psichikos, nes akimirkomis jis atrodė visai mielas vyras, o kitą dieną jau galėjo grasinti man ir mano kūdikiui… Gyvenau tikrame chaose.
Kurį laiką sprendžiau, ar noriu sužinoti kūdikio lytį, tačiau tai už mane, kaip visada, nusprendė Vladimiras.
–      Kitą savaitę duosime interviu žurnalui „Elitas“, todėl būtų gerai, kad žinotume, kas gims. Be to, jau ketvirtas mėnuo, norėčiau pasikviesti dizainerius, kurie įrengs vaiko kambarį…
Jis niekada neklausdavo mano nuomonės, tiesiog išdėstydavo man teiginius ir aš neturėjau jokios galimybės paprieštarauti. Nieko nežinojau apie interviu, net nenorėjau pasakoti spaudai apie kūdikį, apie šeimą ir savo asmeninį gyvenimą, tačiau Vladimiras norėjo apsiskelbti visam pasauliui, jog taps tėvu… Nors jam ir buvo atlikta vazektomija.
–      Jei tu taip džiaugiesi, kad tapsi tėvu, kodėl norėjai operuotis? – vykstant į klinikas atlikti untragarsinio tyrimo paklausiau Vladimiro.
–      Niekada nenorėjau tapti tėvu. Tačiau labai tave myliu ir būsiu tavo kūdikiui tėvu, kurio jis neturi.
–      Jis turi tėtį, Vladimirai.
–      Bet jo nebus, kai vaikas augs. Būsiu aš, todėl aš ir būsiu tėvas.
–      Aš savo vaikui nemeluosiu. Atleisk, bet nenoriu, kad jis vadintų tave tėčiu.
Volodia susinervinęs patylėjo ir išlipus iš automobilio sukuždėjo, jog apie tai pasikalbėsime likę dviese. Nenutuokiau kodėl, tačiau pastarosiomis savaitėmis mus visur lydėdavo du Vladimiro apsauginiai. Nežinojau, ar taip jis saugo mane, ar bando pats nuo kažko apsisaugoti… Neklausinėjau, nes nenorėjau veltis į jo asmeninius reikalus. Nors ir gyvenau su juo, turėjau savo atskirą gyvenimą bei problemas, kuriomis su juo nesidalinau.

Atlikus tyrimą paaiškėjo, jog laukiuosi mergaitės. Žinoma, tai mane pradžiugino, akimirksniu įsivaizdavau, kaip turėtų atrodyti jos kambarys, kokius drabužėlius pirksiu ir kokia nuostabi ji bus. Nuo to momento mano požiūris į kūdikį pasikeitė: kūdikis nebebuvo tiesiog reiškinys – tai buvo žmogutis! Žmogutis, kuris auga manyje, kurį aš myliu dar nemačiusi! Tai mergaitė, kuri man atstos visą pasaulį! Kalbėdamasi su vis dar pilve esančiu vaikeliu, aš pasakodavau įvariais istorijas apie baletą, kalbėjau tik apie gražius dalykus, pažadėjau auginti ir mylėti taip, kad ji visuomet jaustųsi svarbiausia… Papasakojau ir apie Harį, kuris, deja, negalės pasirodyti jos gyvenime. Buvau apsisprendusi atskleisti savo vaikui visą tiesą apie tikrąjį tėtį, kai tam ateis tinkamas laikas. Vladimiras nuo pat kūdikio gimimo bus dėdė, neleisiu jam melagingai apsimesti mano vaiko tėvu. Kad ir kaip Vladimiras priešinosi šiai mano sąlygai, aš nežadėjau meluoti savo vaikui.

Bijojau, kad po interviu Hario nepasiektų žinia apie mano nėštumą, nes tada jis tikrai būtų susiradęs mane ir prašęs viską paaiškinti. Paskambinusi mamai, paklausiau, ar Darsė nepasakojo savo draugėms apie tai, nes tikėjausi, jog ji bus nulėkusi pas Liuciją ir viską išpliurpusi.
–      Eliza, aš nenorėjau tavęs jaudinti dėl nėštumo, tačiau visus tuos keturis mėnesius nuo tavo išvykimo, Darsė guli ligoninėje…
–      Kas nutiko? – išsigandusi suklikau.
–      Na, kaip ir po persileidimo… Depresija.
–      Keturis mėnesius? – negalėdama patikėti pasitikslinau.
–      Oi, buvo visko, vaikeli. Nenoriu, kad jaudintumeis, tai gali pakenkti mano anūkėlei.
–      Mama, turi man papasakoti!
Deja, ji buvo užsispyrusi ir prisiekinėjo, jog nieko nepasakos, kol negims kūdikis. Paskambinus Rupertui, pastarasis taip pat nieko nepasakojo, o Darsė net neketino atsakyti į mano skambučius.

Ir vėl mano gyvenimas buvo kupinas problemų: niekas nepasakojo, kas mano seseriai, Vladimiras vertė vaidinti laimingą šeimą, aš bijojau, kad Haris nesužinotų apie kūdikį ir veikiama įtampos vėlgi atsidūriau pas ginekologą, kuris aiškino apie rūpinimąsi savimi. Jis mane užrašė į nėščiųjų jogos užsiėmimus, kurie turėjo nuvyti patiriamą nerimą ir atpalaiduoti tiek kūną, tiek mintis. Nuėjus ten pirmą kartą buvau maloniai nustebinta, nes sutikau savo pažįstamą, kuri kartu su manimi iš Britanijos atvyko į Maskvą studijuoti baleto. Patricija kartu su manimi šoko daugelyje spektaklių, buvo puiki balerina ir viena geriausių pašnekovių visame mūsų kolektyve. Pirmaisiais studijų Maskvoje metais daug laiko praleisdavome kartu, paskui aš ištekėjau, po poros metų ji susituokė su balerūnu iš to paties kolektyvo, o po dešimtmečio susilaukė sūnaus. Ji buvo mano bendraamžė, tačiau karjerą baigė penkeriais metais anksčiau. Atpažinusi mane, Patricija tuoj pat paliko savo pašnekoves ir prisiartinusi tarė:
–      Eliza? Čia tikrai tu? Negaliu patikėti!
–      Patricija, kokia maloni staigmena!
Ji čiupo mane į glėbį, o atsitraukusi pakštelėjo į skruostą.
–      Sveikinu, brangioji! Pirmasis?
–      Taip, pirmagimė… – šyptelėjau paglostydama pilvą. – O jūs su Antonijumi laukiatės antrojo?
–      Taip! Dieve, kaip džiugu, kad susitikome, turime apie daug ką pasikalbėti! Penkeri metai praėjo po paskutinio mūsų susitikimo, ar ne? Paskutinį kartą matėmės tavo atsisveikinimo vakarėlyje. Turėsi papasakoti, ką veikei pastaruosius metus!
Širdyje pasidarė neapsakomai šilta ir jauku, kai sutikau žmogų, kuris anuomet suprato mano skausmą dėl išsiskyrimo su Henriku, žinojo, jog ne viskas su sutuoktiniu yra taip puiku, kaip atrodo. Tačiau Vladimirui Patricija atrodė per daug vėjavaikiška ir daranti man blogą įtaką, tad laikui bėgant jis uždraudė man su ja bendrauti. Po pirmojo užsiėmimo mes apsikeitėme telefonų numeriais ir susitarėme susitikti.

Seniai bebuvau vakarienės su sena pažįstama. Mano atsiskyrėlės gyvenimas tęsėsi jau keletą mėnesių, todėl nedrąsiai pranešiau Vladimirui apie susitikimą su Patricija.
–      Maniau, kad jūs nebebendraujate, – akis nuo popierių pakėlęs pakomentavo jis.
–      Volodia, nebūk mažas vaikas. Negali man drausti matytis su kitais žmonėmis ir užrakinęs laikyti šiame name. Ji taip pat laukiasi, bus naudinga pasikalbėti apie nėštumą bei motinystę.
–      Gerai. Vienas iš apsauginių tave palydės į restoraną.
Beprasmiška buvo priešintis jo sprendimui, todėl į susitikimą važiavau lyg prezidentė. Betrūko policijos palydos… Užsisakiusios patiekalus gal pusvalandį su Patricija dalinomės prisiminimais apie pasirodymus, keliones, baletą bei studijų metus. Ji papasakojo apie savo šeimyninį gyvenimą, kokie laimingi jiedu su Antonijumi, koks protingas jų pirmasis sūnus, ką ji veikė baigusi balerinos karjerą ir staiga ji paklausė:
–      O tu vis dar gyveni su Vladimiru?
–      Taip…
–      Viskas gerai?
–      Taip, žinoma. Viskas puiku, – kramsnodama krevetes išsišiepiau.
–      Taip puiku, kad jis tave net seka?
–      Iš kur žinai, kad jis mane seka? – nustebau.
–      Tas juodai apsirengęs vyras netoli įėjimo nuolatos stebi mūsų staliuką, – paslapčia palinkusi prie manęs šnibždėjo Patricija.
Pažvelgusi į restorano įėjimą paaiškinau jai, jog tai apsauginis, kuris rūpinasi mano saugumu. Moteris susiėmė už galvos ir suaimanavo:
–      Siaubas… Man jis visada atrodė truputį kvaištelėjęs. Atleisk…
Aš šyptelėjau ir nuleidau žvilgsnį į lėkštę.
–      Gal paliesiu skaudžią temą, bet ar nebuvai susisiekusi su Henriku? – atsargiai pasidomėjo Patricija.
–      Henrikas prieš kelis metus mirė…
Ji susiėmė už burnos, išplėtė akis ir tuoj pat pradėjo atsiprašinėti.
–      Nieko tokio, Patricija, juk nežinojai. Mes jau seniai išsiskyrėme, nebeturėčiau jam jausti prisirišimo.
–      Na, aš pamenu, jog tavo meilė jam buvo tikrai nepaprasta. Visada pavydėjau tau…
–      Ko? – nusijuokiau. – Nelaimingos meilės?
–      Na, jūsų santykiai iki jo santuokos buvo tokie gražūs…
–      Geriau nekalbėkime apie tai, – nutraukiau pašnekovę, kol ši neįsijautė.
–      Atsiprašau, – išsigando ji ir gailestinga veido mimika žvelgė į mane.
Jai toliau kalbant apie nėštumo ypatumus, aš ir vėl prisiminiau Henriką. Kai jis pranešė man apie išsiskyrimą, mama – apie vestuves bei Liucijos nėštumą. Keista suvokti, jog pamilau Henriko sūnų ir dabar laukiuosi būtent nuo jo. Suvokusi, kad Henrikas – mano vaiko senelis, viduje pasidarė taip negera… Pati nepajutau, kaip pradėjau verkti Patricijos akivaizdoje.
–      Kas buvo? Tave taip paveikė mano pasakojimas apie pirmąjį nėštumą?
–      Ne, Patricija, viskas gerai. Užsigalvojau…
–      Papasakok man.
Aš per daug nepasitikėjau žmonėmis, kad galėčiau imti ir viską jai papasakoti, nors ir labai norėjau kažkam išlieti savo skausmą.
–      Kitą kartą… Atleisk, turiu eiti. Susitiksime užsiėmimuose. Atleisk!
Pasiėmusi rankinę bei paltą išlėkiau pro duris, o man įkandin nusekė apsauginis. Grįžusi namo užsidariau kambaryje ir negalėjau nuraminti savo sąžinės. Jaučiausi pasibaisėtinai pasielgusi tiek su Henriku, tiek su Hariu… Atrodė, kad meilė Henrikui – vienintelė, kurią jausiu visą savo gyvenimą, tačiau pasirodžius Hariui ji dingo. Hario panašumas į savo tėvą nevaldomai veikė mano sąmonę, todėl aš negalėjau pasipriešinti iš naujo prabudusiam jausmui. O gal tai buvo ta pati besitęsianti meilė? Juk Henrikas ir Haris – tas pats kūnas ir kraujas. Jų išvaizda vienoda, charakteriai identiški, o meilė man – stipresnė už bet kokią jėgą. Gal visgi aš myliu tą patį žmogų, tik skirtingu metu ir skirtingomis aplinkybėmis?

Pabėgti nuo minčių stengiausi įvairias būdais: skaičiau, domėjausi motinyste, meditavau, lankiau jogos užsiėmimus, netgi pradėjau rašyti, bandydama visus jausmus surašyti ant lapo. Dar mėnesį prasikankinusi Maskvoje, išvykau į kurortą kalnuose. Išreikalavusi Vladimiro laiko pabūti vienai, lydima apsauginio dvi savaites mėgavausi ramybe žvelgdama į snieguotas kalnų viršūnes. Begėdiškai svajojau apie laiką su Hariu, apie vakarus prie židinio, apie susitaikymą… Tai tebuvo svajonės, kurios neturėjo galimybės išsispildyti. Tačiau vien galvojimas apie tai mane atpalaiduodavo ir aš bent trumpam užmiršdavau visas problemas.

Grįžusi ir vėl susitikinėjau su Patricija, tik šįkart mes nelietėme jokių asmeninio gyvenimo temų, tiesiog kartu mėgavomės nėštumu, pirkome drabužėlius būsimiems kūdikiams, lankėme įvairius nėščiosioms skirtus užsiėmimus, o tai mane atitraukdavo nuo beprasmio ilgesio. Paskutiniai nėštumo mėnesiai buvo daug lengvesni, nei pirmieji – aš pripratau prie minties, jog būsiu motina, perskaičiau daug knygų, skirtų besilaukiančioms pirmagimių moterims, kasdien užeidavau į įrengtą mergaitės kambarį, su džiaugsmu laukiau savo kūdikio išvystant pasaulį. Mintys apie Harį mane aplankydavo vis rečiau, nors mano jausmai jam visiškai nepasikeitė, tiesiog susitaikiau su likimu gyventi be jo.

Deja, paskutinis nėštumo mėnuo nebuvo toks sklandus.


[1]

–                   Ponia Viliams, jei ir toliau nesirūpinsite savo sveikata, neišgyvens ne tik jūsų kūdikis, bet ir jūs pati. Atminkite, jog dabar turite skirti ypatingą dėmesį poilsiui, ramybei, atsakingai rinktis maisto produktus, reguliariai lankytis pas mane. Turime atidžiai stebėti vaisiaus vystymąsi, nes jūsų imuninė sistema labai silpna ir tai gali paveikti kūdikį. Dabar negaliu skirti jums jokių nervinę sistemą balansuojančių vaistų, tiesiog prašau jūsų kaip būsimos motinos – pagalvokite, jog kankinatės ne tik jūs, bet ir vaikelis.


Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

– Ma

XXI

Vieną (graudžiausią) kūrinio vietą aprašiau klausydama šios dainos. Ruošiam servetėles ir pradedam…

Atleidusi pirštus atmerkiau akis ir pamačiau nurodytame ekranėlyje pliusą. Žemė išslydo iš po kojų, įsikibau į vonios komodą ir kurį laiką gaudžiau kvapą. Dar kartą pažiūrėjau į testą, ar tikrai neapsigavau. Nežinojau, kaip į visa tai reaguoti… Nebuvau pasiruošusi nėštumui, nebuvau pasiruošusi tapti mama, auginti žmogutį, prisiimti už jį pilną atsakomybę, skirti visą dėmesį ir laiką tik tam vaikučiui… Buvo sunku patikėti, nes buvau susitaikiusi su mintimi, jog niekada negimdysiu ir neįsivaikinsiu. Akimirką, kai pamačiau teigiamą atsakymą, suvokiau, jog esu dar visiška nebrendyla… Niekada nesidomėjau motinystės ypatumais, manęs tai netgi nežavėjo, todėl išsigandau, kad netgi būdama keturiasdešimties aš nieko nenutuokiau apie buvimą mama, gimdymą, žindymą… Atsipeikėjusi po patirto lengvo šoko, prisiminiau ir Harį, kuris garantuotai yra šio manyje besivystančio kūdikėlio tėvas. Pasidarė dar silpniau, tad susmukau ant grindų prie komodos, delne vis dar gniauždama teigiamą nėštumo testą. „Kaip aš jam pasakysiu, kad jis taps tėčiu? Jam dar tik aštuoniolika… Kaži, ar jis tam pasiruošęs. Kaži, ar pasiruošęs paaukoti tiek daug galimybių. Dieve, kodėl tavo planas toks keblus? Ką man daryti?“ – susigraudinusi klausinėjau.
–      Įleisk, jau per ilgai ten tupi! – stūgavo Vladimiras už durų.
Privalėjau jam pasakyti tiesą apie nėštumą, tačiau maniau, jog pavyktų jį apgauti dėl to, kas kūdikio tėvas. Palengva atsitiesiau, priėjau prie veidrodžio ir pasisukusi šonu nesąmoningai perbraukiau sau per pilvą. Nors nėštumas dar tik prasidėjo, ėmiau įvaizduoti, jog manyje jau yra išsivystęs kūdikis… Buvau visiškai sutrikusi, vis dar nesupratau, kaip tai keičia visą mano gyvenimą ir mane. Atrakinusi duris, tuoj pat sulaukiau Vladimiro įsiveržimo. Jo akys buvo apvalios dėl išgąsčio pamačius mano ašarotus skruostus. Aš nusisukau, kad jis nematytų mano reakcijos ir nuėjau į kambarį.
–      Tai sakyk! – pasivijęs nekantravo Volodia. – Teigiamas?
–      Taip… – sukaupusi drąsą ištariau. – Aš laukiuosi.
Vladimiro reakcija buvo panaši į maniškę – mažai džiaugsmo, daug abejonių ir klausimų. Atsitokėjęs vyras ėmė vaikščioti po kambarį, kol aš stovėjau jo viduryje tylėdama.
–      Nemaniau, kad taip nenori vaikų… – tyliai tariau, matydama, kaip Vladimiras vis labiau nervinasi.
–      Tik ne to suknisto suskio garbanota galva! – atšovė jis stabtelėjęs.
Vladimiro akyse buvo tiek daug pykčio ir pavydo, jog maniau, jis nesusivaldys ir švystels mane ant grindų. Bandydama gelbėti situaciją vapėjau drebančiu balsu:
–      Ką tu čia kalbi? Kūdikio tėvas esi tu! Tai nutiko pirmąją naktį, kai atvykai į Londoną!
–      Tu mane laikai visišku bukagalviu?! – rėkė Volodia.
–      Nelaikau, tiesiog žinau! – pati tikėdama tuo, ką kalbu išrėkiau atgal.
Jis grėsmingai prie manęs priartėjo, žvelgė tiesiai į akis, norėdamas dar labiau įbauginti ir giliai kvėpuodamas atšovė:
–      Aš prieš penkerius metus pasidariau operaciją.
–      Kokią? – išsigandusi ir laukdama blogiausio paklausiau.
–      Kaži kokią? Vasektomiją.
Mano gyvenimas byrėjo į šipulius mano akyse… Aš užsimerkiau ir panarinau galvą. Buvo ir gėda, ir baisu žiūrėti į Vladimirą. Apie vasektomiją jis man nebuvo net užsiminęs, tačiau buvo tikrai netinkamas metas priekaištauti dėl to, nes aš buvau padariusi daug blogesnį dalyką. Mums nutilus už nugarų pasigirdo Darsės balsas:
–      Pietūs jau paruošti…
Išsigandę su Vladimiru atsisukome į ją, lyg užklupti darant kažką draudžiamo, tačiau kitaip reaguoti negalėjau. Jei Darsė būtų išgirdusi, jog laukiuosi Hario kūdikio, tikrai sulaukčiau pasaulio pabaigos tą patį momentą.
–      Tuoj ateisime, – trumpai ir griežtai atsakė Vladmiras ir Darsė dar sekundėlę pastovėjusi tarpduryje, nuėjo koridoriumi.
Vyras užvėrė duris, atsisuko ir įrėmęs rankas ant klubų paklausė:
–      Tai ką dabar darysi? Čiučiuosi vaiką su paaugliu?
Jo žodžiai nuskambėjo neįtikėtinai žiauriai ir mano širdį lyg tigro letena paglostė… Kraujavau iš vidaus, nežinodama, kaip tai sustabdyti. Garsiai ir gyliai alsuodama verkiau ir nieko neatsakiau.
–      Tai pats kvailiausias tavo poelgis, Eliza. Nesuprantu, kur dingo mano grakščioji, elegantiška ir inteligentiška žmona, kurią aš vedžiau? Kur dingo ta moteris, kuri visada viską planavo, apgalvodavo visus pliusus ir minusus, kiekvieną pasekmę ir rezultatų naudingumą?
–      Volodia, tu pats žinai, kad aš niekada nebuvau laiminga.
–      Nesiteisink. Buvai laiminga siekdama karjeros ir tapusi garsia balerina.
–      Bet tai tebuvo laimė dėl pasisekusios karjeros. Aš susituokiau su tavimi tikėdamasi pamiršti Henriką ir pamilti tave, bet man nepavyko ir dėl to aš buvau dvigubai nelaimingesnė. Iki kol sutikau Harį…
–      Ir dabar esi laiminga? Manai, jis bus laimingas, kai sužinos, jog jo keturiasdešimtmetė meilužė laukiasi ir jo nepriklausomas gyvenimas baigėsi? Abejoju tuo… Kol jūs linksminotės ir slapta susitikinėdavote, buvote laimingi, bet kai teks susidurti su realybe – laimė greitai išgaruos. Susituokusi vyresnė moteris laukiasi nuo paauglio savo buvusio mylimojo sūnaus. Skamba kaip iškrypęs sapnas. O po kokių metų tas piemuo išlėks paskui trumpesnį sijoną ir paliks tave sūpuoti tą… – parodęs į mane jis nutilo.
–      Gerai, gana… Tu nieko nežinai apie Harį ir apie meilę. Tu nežinai, kiek daug galima paaukoti dėl jos.
–      Žinau. Myliu tave, Eliza, – maniakiškai žvelgdamas ir šypsodamasis tarė Vladimiras. – Todėl gelbėsiu tave ir tavo vaiką nuo pražūties.
Suraukusi kaktą žvelgiau į jį nesuprasdama, ką vyras nori pasakyti.
–      Pripažinsiu vaiką kaip savo atžalą, laikysime tai paslaptyje. Tuoj pat grįšime į Maskvą ir toliau laimingai gyvensime, – išsišiepė jis.
Žiūrėjau į Volodią kaip į beprotį. Negalėjau patikėti, jog jis vis dar galvoja apie išvykimą į Maskvą. Netgi tokiu metu, kai aš ką tik sužinojau tapsianti motina, jis dėsto man savo kliedesius.
–      Vladimirai, aš noriu gyventi be tavęs, kaip su nesupranti? Nebenoriu grįžti ten, kur buvau nelaiminga, kad vėl jausčiausi tokia pat. Nenoriu! Liksiu čia ir tvarkysiuosi su kūdikiu viena.
–      Na jau ne, aš tokios gėdos tikrai nepatirsiu. Dar neišsiskyrus susilauksi ne mano vaiko ir tada visi supras, jog mano žmona mane išdavė? To tikrai nebus! Arba pripažinsi, kad vaikas mano, arba jis nebus niekieno.
Išplėčiau akis negalėdama patikėti tuo, ką išgirdau.
–      Tu grasini mano kūdikiui? – susiėmusi už pilvo, lyg gindama, paklausiau.
–      Aš tau aiškiai pasakiau sąlygas: mes išvažiuojame į Maskvą ir gyvename su tavo vaiku lyg laiminga šeima.
–      Arba?
Vladimiras priėjo prie durų, suėmė rankeną ir atsisukęs baigė pokalbį:
–      Arba būsi vieniša mama. O gal iš vis ja nebūsi…
Pasišalinęs iš kambario jis paliko mane šokiruotą viduryje kambario, vis dar tebelaikančią nėštumo testą. Ašaros upeliais sruveno skruostais, kol aš stengiausi susikaupti, kad galėčiau nusileisti į apačią ir papietauti su šeima, tačiau man nepavyko. Nenorėjau matyti nei vieno žmogaus, nenorėjau kalbėtis su jais, pasakoti, kas man yra, tiesiog norėjau užsidaryti ir būti viena, kol viskas išsispręs savaime. Sprendimo priėmimas man visuomet būdavo viena sunkiausių užduočių gyvenime… Anksčiau visus sprendimus priimdavo mama, paskui tuo rūpinosi Vladimiras bei mano agentas, kol galų gale aš pradėjau gyventi savarankiškai ir Haris mane mokė žiūrėti problemoms tiesiai į akis, nebijoti klysti bei rizikuoti. Šįkart sprendimas lėmė labai daug ir klysti ar rizikuoti buvo per daug pavojinga. Vladimiro grasinimas netekti kūdikio man atrodė pats žiauriausias jo sulauktas poelgis. Žinojau, kad jis neturi žmogiškumo jausmo, tačiau grasinti atsikratyti vos užsimezgusios gyvybės buvo per daug… Jis be skrupulų ištarė šiuos žodžius, todėl neabejojau, jog lygiai taip ir pasielgtų. O jei ir nepasielgtų, Hario aš tikrai nebepamatyčiau… Vaikinas tikrai nekaltas, kad aš jį įvėliau į savo dar neiširusią santuoką ir pastačiau į keblią padėtį. Dėl visko buvau kalta tik aš pati. Pykau ant savęs ir klausiau Viešpats, kodėl jo planas buvo būtent toks?
Gulėdama lovoje svarsčiau, jog Vladimiro žodžiuose yra dalis tiesos apie šią situaciją. Vienintelis dalykas, kuriam aš pritariau – Haris dar nepasiruošęs tapti tėvu. Jam gyvenimas rožėmis klotas: studijos geriausioje meno konservatorijoje, talentas, sėkmė su įrašų kompanija ir prodiuseriu… Aš tikrai negalėjau temdyti jo sužibusios žvaigždės, pranešdama, jog vietoj galimybių pasinaudojimo jis turės keisti vystyklus ir nemiegoti naktimis. Pati bijojau apie tai pagalvoti, o juk jam dar tik aštuoniolika… Apie tai sužinojusios Liucija bei Darsė pasirūpintų, kad visas pasaulis imtų badyti į mane pirštais, o jei dar įsikištų Vladimiras…

Kelias dienas nelindau iš savo kambario, nesikalbėjau su niekuo, išskyrus Vladimirą, kurio reikalaudavau pranešti tėvams, jog prastai jaučiuosi, o tuo metu galvodavau, kaip elgtis toliau. Rytiniai pykinimai tapo rutina ir aš pradėjau mąstyti blaiviau: man buvo pats laikas keliauti pas ginekologą… Tačiau pirmiausia turėjau nuspręsti, ką daryti su Hariu. Po paskutinio mūsų konflikto telefonu, jis man nei skambino, nei rašė. Nors jis nebuvo piktas žmogus, greitai pamiršdavo ginčus, tačiau šįkart jis turbūt nejuokais nusivylė manimi ir laukė mano žingsnio. Žinoma, aš ne kartą norėjau su juo susisiekti, tačiau mano galvoje sukosi tik viena mintis – aš laukiuosi Hario vaiko. Nežinojau, kaip reikėtų su juo bendrauti, tai buvo dalykas, kurį jam turėjau pranešti pačiam pirmam, tačiau maniau, jog nutylėdama tai dariau jam paslaugą…

Kartą prieš užmiegant tariau Vladimirui:
–      Gerai, aš sutinku su tavo sąlyga. Tik aš turiu saviškę: tu nustosi sekioti mane ir paliksi ramybėje Harį.
–      Žinojau, kad tavo smegenys dar neišdžiuvo dėl meilės tam pienburniui. Puiku, aš palieku jį ramybėje, rytoj užsakau bilietus ir mes kuo greičiau iš čia išskrendame.
Nebesakiau nei žodžio, nes buvo beprasmiška su juo ginčytis…
–      Ir dar viena sąlyga – leisi man susitikti ir atsisveikinti su Hariu, pats į tai nesikišdamas.
Dėl šios sąlygos Vladimiras buvo nepatenkintas, tačiau pajutęs pergalės skonį, leido man išpildyti savo paskutinius norus. Visą naktį sukau galvą, kaip reikės žiūrėti Hariui į akis ir pasakyti, jog grįžtu į Maskvą, lieku su Volodia ir kad jis manęs nebeieškotų… Negalėjau ir vėl forsuoti, meluodama, jog jo nemyliu, kaip tai dariau palikdama pirmąjį kartą. Nemokėjau meluoti tokio dalyko, atrodė, jog man ant kaktos kabėjo neoninė iškaba „myliu Harį“! Tikrai tai jaučiau, todėl privalėjau leisti jam būti laimingam ir nebekelti problemų.

Ryte su Vladimiru nuvažiavome į konservatoriją, kurioje pasirašiau atsistatydinimo dokumentus. Direktoriaus sekretorė buvo nustebinta žinios, jog aš nebedirbsiu ir vėl išvykstu į Maskvą, tačiau Vladimiras ją greitai nuramino, paslaptingai lepteldamas:
–      Na, juk reikia kada nors pasirūpinti savo gausėjančia šeimyna.
Nuėjus į salę susirinkti savo daiktų, mane užplūdo tiek daug laimingų prisiminimų: pirmieji Hario netyčiniai užklydimai, mūsų bendros repeticijos, susipykimai, jo sukurtos dainos… Priėjau prie pianino, atidariau jo dangtį ir prisiminiau tą įsijautusį ir melodijai atsidavusį vaikinuką, atraitotomis rankovėmis bei sušiauštais plaukais. Dantytas peilis skrodė mano širdį išilgai ir aš nebegalėdama suvaldyti skausmo pravirkau ir atsisėdau ant kėdės. Situacija vėl kartojosi: buvau priversta atsisveikinti su mylimu žmogumi, kuris darė mane laiminga, kuris kūrė man dainas ir su kuriuo neegzistavo laikas… Stalo stalčiuje radau Hario rašytus raštelius, kuriuos jis slapta palikdavo po pianino dangčiu pasibaigus repeticijoms. Jis buvo toks skrupulingas ir dėmesingas, jog nepatingėdavo parašyti trumpų, tačiau labai mielų pastabų apie mane ir mus. Dar kartą perskaičiusi kiekvieną laiškutį, šypsojausi pro ašaras, nesugebėdama suvokti, kodėl taip elgsiuosi… Tačiau taip pasielgti reikėjo, kito pasirinkimo neturėjau.
Važiuojant namo, parašiau Hariui žinutę ir dar kurį laiką svarsčiau, ar tikrai atsisveikinti, ar geriau tiesiog išskristi nieko jam nepaaiškinus, tačiau beprotiškai norėjau paskutinį kartą pamatyti jo akių žalumą ir išgirsti tą gilų prikimusį balsą… Tad spustelėjau mygtuką ir žinutė, kurioje prašiau Hario susitikti vakare, buvo išsiųsta. Bute pradėjus krautis lagaminus, Volodia nusprendė, jog atsisveikindami su mano šeima pranešime naujieną apie mano nėštumą ir iškart išskrisime. Skrydis buvo numatytas po poros dienų, tad laiko viskam sutvarkyti buvo labai nedaug. Vos pyptelėjus telefonui, sudrebėjau ir virpančia širdimi bei rankomis paėmusi jį perskaičiau Hario atsakymą.
Gerai, tik pasakyk kur ir kada. Mirštu tavęs nematydamas…
Pasidarė dar sunkiau ryžtis su juo atsisveikinti, kai Haris ant manęs visiškai nepyko dėl prieš kelias dienas pasakytos replikos. Atsakiusi, jog atvyksiu pas jį vakare, toliau tvarkiausi savo drabužius, tarp kurių radau keletą Hario marškinėlių bei megztinių. Nusprendusi vakare juos nuvežti savininkui, lanksčiau ir verkiau įsikniaubusi į kiekvieną drabužį. Mylėjau net Hario kvapą… Net jis man priminė, kokia saugi ir mylima jaučiausi šiuose namuose. Visa tai buvo lyg pasakiškas sapnas, lyg nieko nebūtų įvykę. Dabar buvo sunku suvokti, jog taip nutiko būtent man: aš mylėjau, jaučiausi laiminga, buvau mylima ir viskuo aprūpinta. Tvirtai žinojau, kad niekada niekas nebeprivers manęs taip jaustis… Tai buvo gyvenimo pilnatvė, kuri, deja, turėjo nelaimingą pabaigą. Raginama Vladimiro mažiau raudoti, toliau dėjau savo drabužius į lagaminą. Nusprendžiau neparduoti buto, palikti jį tokį, koks yra, kad po daugelio metų atvykus į Londoną, galėčiau turėti savo kampelį. Nors iš tiesų net nežinojau, ar kada nors dar galėsiu čia grįžti…
–      Jau beveik aštuonios, vairuotojas nuveš mus pas tą tavo vaikėzą, – tarė Vladimiras įėjęs į mano drabužinę.
Sėdėjau rankose laikydama vieną iš Hario marškinių, kuriuos mėgdavau nešioti rytais vietoj chalato ir suvyniojusi įdėjau į savo lagaminą. Žvilgtelėjau į vyrą ir paklausiau:
–      O ko tu ten važiuosi?
–      Palauksiu tavęs automobilyje.
–      Juk prašiau manęs nesekti…
–      Neseksiu, tik palydėsiu, – nusijuokė jis. – Turėsi spėti per pusvalandį, nes devintą valandą pas tavo tėvus vakarienė.
Neturėdama jokio noro su juo bartis, atsistojau nuo fotelio, paėmiau popierinį krepšelį su Hario drabužiais ir vartydama akis praėjau pro Vladimirą. Važiuojant širdis daužėsi vis smarkiau, pakilo spaudimas ir ėmė spengti ausyse. Negalėjau patikėti, jog tikrai taip pasielgsiu… Vladimiro vairuotojui net nereikėjo sakyti, kur važiuoti – jis puikiai žinojo, kur gyvena Haris ir tai kėlė man didžiulę baimę, jog netgi man išvykus ir įvykdžius vyro reikalavimus, jis nebus saugus.
Išlipus iš automobilio, pradėjo lyti ir tai man sukėlė nežymų juoką, prisiminus mano ir Hario pokalbį apie ženklus. Eidama į namą, tyliai paklausiau savęs, ką šįkart reiškia lietus, tačiau turėjau nustoti galvojusi apie menkniekius – privalėjau sukaupti visą drąsą ir jėgas atsisveikinimui su Hariu. Apsauginis mane pažinojo, todėl be problemų pakilau liftu į ketvirtą aukštą ir eidama koridoriumi nervingai gniaužiau rankinės ir popierinio krepšelio rankenas, o atsistojusi prieš Hario buto duris giliai įkvėpiau ir pabeldžiau. Atrodė, kad vaikinas laukė prie durų, nes atidarė vos ne tą pačią akimirką, kai nustojau belsti. Nieko nelaukęs, jis čiupo mane į glėbį tiesiog koridoriuje. Prispaudžiau jį prie savęs taip stipriai, jog maniau, sulaužysiu visus šonkaulius ir sutraiškysiu vidinius organus.
–      Elizabeta, mieloji, – atleidęs mane ir suėmęs už skruostų pabučiavo Haris. – Kaip aš tavęs pasiilgau.
Po jo bučinių ir žodžių iškart pradėjau verkti. Vaikinas įsivedė mane į butą, uždarė duris ir paėmęs už rankų paklausė:
–      Niekas tavęs nesekė? Buvai atsargi?
Vis dar žliumbdama lyg mažas vaikas negavęs saldainio, netariau nei žodžio, tik dar kartą apkabinau jo kaklą, kukčiodama į ausį:
–      Aš tavęs taip pasiilgau…
–      Ir aš, nusiramink, – glostydamas man nugarą guodė Haris.
Negalėjau žiūrėti jam į akis, nes jose mačiau savo pamestą laimę… Žiūrėdama į jas nesugebėjau pasakyti, jog palieku jį. Gerklėje stovėjo didžiulis graudulio gumulas, kuris neleido pratarti nei vieno žodžio.
–      Ar tas gyvulys tavęs nesekė, Elizabeta? Atsakyk, – vėl paklausė atsitraukęs vaikinas.
Purčiau galvą į šonus, vis dar verkdama, tačiau negalėjau nieko pasakyti.
–      Ateik, atsisėsk. Ar jis tau padarė ką nors, kodėl tu taip verki?
Jis švelniai paėmė mane už rankos ir vedėsi į svetainę. Būtent tą akimirką norėjau mirti, norėjau, kad mano gyvenimas baigtųsi būnant prie pačio mylimiausio žmogaus, nuo kurio negalėjau atsitraukti nei per metrą.
–      Na, kas buvo? Ką jis tau padarė?
Padėjusi daiktus ant fotelio, pati atsisėdusi ant sofos šalia Hario, nusišluosčiau ašaras ir kelias sekundes žiūrėjau į jo susirūpinusį veidą.
–      Hari… – vos girdimai ištariau. – Neteisk manęs…
Mano balsas trūkčiojo, o žodžiai sunkiai jungėsi vienas su kitu. Netgi nežinojau, kaip tai pasakyti, todėl nuleidau akis ir žiūrėdama į savo delnus tęsiau:
–      Aš išvykstu į Maskvą.
Stojo spengianti tyla. Nedrįsau pakelti galvos ir pamatyti Hario išraišką, bet nujaučiau, jog jis ganėtinai apstulbo tai išgirdęs.
–      Ką? Ką tu čia kalbi? – atsistojęs aplink staliuką ėmė vaikščioti jis.
Tylėjau, nes supratau, jog taip jis įsitikins mano žodžių tikrumu.
–      Kodėl? – griežtai paklausė Haris.
–      Privalau…
–      Jis ir vėl tau grasino? Elizabeta, nebijok, advokatui viskas gerai, jis tik išvykęs į Jungtines Valstijas, grįžęs toliau tvarkys tavo skyrybų bylą. Tas maniakas daugiau tau nebegrasins ir paliks ramybėje! – priklaupęs prie manęs entuziastingai dėstė vaikinas.
Pakėlusi akis ir vėl ėmiau verkšlenti. Paglosčiusi jo plaukus, suėmusi skruostus atsakiau:
–      Ačiū, Hari, kad tu taip stengiesi, bet aš privalau išvykti. Man labai skaudu ir sunku, bet taip bus geriau mums abiems.
–      Kaip tai gali būti gerai mums abiems, jei nei tu, nei aš nenorime skirtis? Nesuprantu…
Jo nuoširdus sutrikimas bei liūdesys varė mane į neviltį, nežinojau, kaip man pavyks viską paaiškinti.
–      Hari, tau dar visas gyvenimas prieš akis, tu tikrai rasi merginą, kurią mylėsi labiau nei mane ir kuri tavęs neskaudins taip, kaip tai darau aš…
–      Aš nenoriu nieko mylėti, nenoriu nieko kito, tik tavęs!
Atkaklumas darė Harį dar žavesnį, nei jis buvo ir man darėsi vis sunkiau atsispirti. Tačiau prisiminus, jog mano kūdikio ir Hario saugumas priklauso tik nuo mano išvykimo, buvau pasiryžusi padaryti viską.
–      Hari, deja, bet taip turi būti…
–      Bent paaiškink man, kodėl! Juk turiu teisę žinoti?
Jis, kaip visada, buvo teisus, bet paaiškinti, jog išvykstu gimdyti jo kūdikio ir slėpti jį nuo biologinio tėvo, buvo kebloka, todėl tylėjau ir nieko nesakiau.
–      Jei tas stuobrys tau grasino, mes tuoj pat paduosime jį į teismą, – ryžtingai atsistojęs išrėžė Haris.
–      Tai ne Vladimiras… Tiesiog tau reikia judėti į priekį, Hari.
–      Aš ir judėsiu, bet drauge su tavimi.
Haris žvelgė į mane iš viršaus, todėl atsistojau šalia jo ir žiūrėjau tiesiai į akis. Priėjusi dar arčiau, apkabinau jo liemenį ir tylėjau. Kelias minutes tyloje paskutinį kartą mėgavausi jo glėbiu – šilta, ramia ir saugia užuovėja.
–      Privalėsi judėti be manęs, – atsitraukusi tyliai išlemenau.
Priglaudžiau savo lūpas prie jo lūpų ir išspaudžiau ašarą, kuri nuriedėjo tiesiai tarp jų.
–      Aš tavęs nepaleisiu, – laikydamas mano ranką sumykė Haris.
Jo akys taip pat blizgėjo nuo ašarų, o žvilgsnis maldavo nepalikti jo. Laisva ranka pasiekiau savo rankinę, paėmiau ją ir vėl atsisukusi į Harį kankinau save matydama jo skruostu nuriedėjusią ašarą.
–      Jei mane myli, nepalik manęs.
–      Myliu, bet neturiu kito pasirinkimo…
–      Visada yra išeitis, – vėl bandė mane nuteikti Haris. – Būk ryžtinga, Elizabeta!
–      Esu. Neįsivaizduoji, kiek ryžto man reikia tave paleisti… – išlaisvinusi savo plaštaką iš jo švelnaus delno tyliai praveblenau ir dar kartą pažvelgusi į jo garbanomis apkritusį veidą pajudėjau išėjimo link.
Haris turbūt buvo šokiruotas, jog nesivijo manęs ir liko stovėti svetainėje lyg įkaltas. Išėjusi iš buto norėjau rėkti ir bėgti ten, kur niekas manęs nerastų, tačiau išsiverkusi lifte, įlipau į automobilį, kuriame manęs laukė Vladimiras. Atsisėdus jis manęs paklausė:
–      Sutvarkei visus reikalus su tuo snargliu?
Žvilgtelėjau pro langą ir griežtai atsakiau:
–      Važiuojam.
Galėjau tik įsivaizduoti, kaip Haris jautėsi, kai aš nieko nepaaiškinusi dingau iš jo gyvenimo. Kvaila ir pašaipi Vladimiro šypsenėlė man kėlė dar didesnį liūdesį bei pyktį, tačiau aš kaip įmanydama tvardžiausi, nes, atvirai pasakius, šio vyro bijojau lyg paties šėtono… O ypač dabar, kai ateinančius devynis mėnesius gyvensiu už du žmogeliukus. Turėjau būti atsargi visais atvejais. Tą vakarą per vakarienę mano artimiesiems apie nėštumą nepranešėme, tačiau užsiminėme, jog po poros dienų išskrendame į Maskvą.
–      O, šaunu! Susigrąžinsi savo žmoną, – nusijuokė Darsė.
Ji turbūt buvo vienintelė, kuri taip džiaugėsi mano išvykimu. Mama rūpestingai linksėjo galva, tačiau mačiau jos akyse įtartiną baimės žvilgsnį. Na, o tėtis, žinoma, buvo be nuomonės. Jis vis dar laikė Vladimirą puikiu žmogumi, tad beprasmiška buvo bandyti tai paneigti.
–      Visgi nusprendėme, kad šeima yra svarbiau už karjerą, tad baleto studiją atidarysime Maskvoje, – toliau kalbėjo Vladimiras.
Apie baleto studiją, žinoma, mes nieko nebuvome taręsi, nes aš žadėjau tik išvykti iš Britanijos. Mano planuose dabar buvo ilgas liūdesys, vėliau gimdymas ir vienišos motinos kančios. Neketinau gyventi su juo, norėjau savo buto ar namo Maskvoje, kad tik nereikėtų dalintis su juo bendru oru. Tačiau prie šeimos apsimetinėjau, jog viskas, ką Volodia kalba, yra tiesa, todėl sėdėjau ramiai nuleidusi galvą ir klausiau, ką jis pameluos dar.
–      Labai puiku, pritariu, kad šeima turi būti svarbiausia, – džiugiai žvilgtelėjo į mane mama, kai pakėliau akis į ją. – Kada išvykstate?
–      Poryt, – šyptelėjo Vladimiras ir apkabino mane.
Mane nupurtė šleikštulys ir vis dar negalėjau suvokti, jog turiu palikti viską, kas man teikia didžiausią palaimą. Verkti norėjosi vos prisiminus ašarų kupinas Hario akis, kai pasakiau jam apie išvykimą. Darsė paslaptingai šypsojosi, valgydama salotas ir kažką šnibždėjo prigludusi prie Ruperto. Turbūt ji jautėsi nugalėjusi mane, nes pirmoji išsiaiškino mano romaną su Hariu, o atsiradęs mano teisėtas vyras pastatė mane į vietą. Nors ji ir buvo vienas artimiausių žmonių, negalėjau pakęsti ir suprasti jos kerštingo elgesio, jos noro paversti mano gyvenimą pragaru, paniekinti ar pašiepti mane.
–      Vadinasi, rytoj surengsime atsisveikinimo vakarėlį, – rankomis suplojo mama.
Jie ėmė planuoti rytojaus vakarėlį, norėjo netgi pakviesti mano buvusius kolegas iš darbo, tačiau primygtinai pareiškus, jog vakarą noriu praleisti su artimaisias, įtikinau neorganizuoti grandiozinės puotos.
–      Rytoj norėtume pranešti kai ką svarbaus, – įsiterpė Vladimiras. – Norėtume, kad dalyvautų tik šeimos nariai.
–      Kažką svarbaus? – nustebo mama ir išpūtusi akis atsisuko į mane.
Susigėdusi nuleidau galvą ir leidau Vladimirui kalbėti toliau. Kaip ir visuomet, mama tikriausiai puikiai nutuokė, apie ką norime pranešti, nes ji buvo vienintelė pastebėjusi mano pykinimo maratoną, įtarusi, jog galiu lauktis ir prašiusi nusipirkti nėštumo testą. Kaip tik tą akimirką ir pasireiškė dar vienas pykinimo priepuolis. Išbėgau iš valgomojo niekam nespėjus net sureaguoti. Man iš paskos nusekė mama, tačiau aš užtrenkiau vonios kambario duris jai tiesiai prieš nosį.
–      Dukrele, viskas gerai? Ar pranešite tai, ką aš įtariau? – už durų tylomis kalbėjo ji.
–      Mama, grįžk į valgomąjį.
Nieko nebeatsakiusi ji nuėjo nuo durų, todėl aš galėjau ramiai išsivemti. Pasijutusi geriau, susitvarkiau ir žvilgtelėjau į veidrodį. Nežinojau, kaip reikėtų nukreipti mintis kažkur kitur, toliau nuo Hario, apie kurį šiuo metu sukosi mano pasaulis. Susitaikyti su netikėtu nėštumu buvo lengviau, nei su išsiskyrimu, tačiau ėmiau svarstyti visus anksčiau apgalvotus minusus: amžiaus skirtumas, visuomenės reakcija, reputacija bei kiti dalykai, dėl kurių aš bijojau likti su Hariu. Palengva tai padėjo išvengti didelio širdies skausmo…

Išaušus kitai dienai, visi reikalingi daiktai buvo sukrauti į lagaminus ir mes popietę praleidome su tėvais. Tėtis su Vladimiru visą laiką praleido darbo kambaryje ir neleido niekam artintis netgi prie durų.
–      Ką jie ten aptarinėja? – padedant ruošti mamai vakarienę paklausiau.
–      Žinai, verslo reikalai, – šyptelėjo mama, puošdama keksiukus.
–      Kokie verslo reikalai gali būti tokie slapti?
–      Nežinau, Eliza… Kaip tu jautiesi? – įtariai pasidomėjo ji.
–      Puikiai, mama. Keistoka, kad vėl grįšiu į Maskvą, bet taip turbūt bus geriausia…
–      Na, manau, kad jums naudingiau bus vykti į savo bendrus namus. Kalbėjausi su Vladimiru, jis pasiruošęs dirbti ir keliauti daug mažiau, kad tik išlaikytų puikius santykius su tavimi.
–      Mama, nereikia su juo kalbėtis, prašau… – piktokai surikau.
–      Juk aš tik rūpinuosi tavo šeimos gerove. Visada tave mokiau: svarbiausia – šeima, o tik po to karjera.
Norėjau jai atsakyti, jog pirmiausia – laimė ir meilė, todėl, jei šeimoje to nėra, ji negali būti pirmoje vietoje.
–      Net jei tu nejauti tokios stiprios meilės savo vyrui… – lyg žinodama pratęsė mama.
Į virtuvę įėjo iš miesto grįžusi Darsė.
–      Sveikos, moterys, – linksmai šūktelėjo ji.
–      Darse, atrodai šiek tiek apsvaigusi, – nustebo mama.
–      Buvau nuvykusi pas savo draugę Liuciją, – atsirėmusi į virtuvinę komodą vapėjo ji. – Išgėrėme po taurę šampano.
Sesuo atsisuko į mane, kilstelėjo antakius ir išsišiepė. Jos ironiją supratau iškart, tačiau, nekreipdama dėmesio į tai, toliau pjausčiau daržoves.
–      Atrodo, kad išgėrėte ne po vieną, – sarkastiškai pakomentavau.
Mama sukrizeno man pritardama.
–      Na, žinai, turime savų progų… – nusijuokė ir Darsė. – Mes turime svetainėje šampano? Šiandien puiki diena, reikia ją praleisti šampano jūroje…
Sesuo iš virtuvės išplevesavo lyg vaiduoklis. Mama papurtė galvą, atsisuko į mane ir dar kartą nusijuokė. Į virtuvę pradėjo rinktis vyrai, todėl mes su mama prieš tai aptartos temos nebepalietėme.
–      Skambino teta Rozmari, skundėsi, kad niekaip negali tau prisiskambinti, Eliza, – priėjęs tarė tėtis.
Prisiminusi, jog praeitą dieną, išėjusi iš Hario buto, išjungiau telefoną, nenorėdama sulaukti jo skambučių ar žinučių, vis dar jo neįsijungiau…
–      Oi, turbūt telefonas išsikrovė, – žvilgtelėjusi į mūsų pokalbį stebintį Vladimirą tariau. – Tuoj jai paskambinsiu…
Nusišluosčiusi rankas, išėjau iš virtuvės, užlipau į kambarį ir įsijungiau telefoną. Giliai atsidusau, kai jis ėmė pypsėti, pranešdamas, jog gavau keletą žinučių. Tvirtai žinojau, kad jos nuo Hario, todėl bijojau atversti ir perskaityti. Į kambarį įsiveržė taurę rankoje laikanti Darsė, kuri nieko nelaukusi pradėjo savo kvailą kalbą:
–      Tai vėl susirašinėji su savo meilužiu? Gal vešiesi jį į Maskvą?
–      Darse, esi girta, todėl eik pasnausk prieš vakarienę, kad neapsijuoktum visos šeimos akivaizdoje…
–      Aš girta? – įsižeidusia apsimetė ji. – Bent jau turiu gėdos ir vyrui nematant nesusirašinėju su meilužiais. Nagi, parodyk, kas tau rašo!
Linguodama ji bandė prieiti prie manęs, tačiau aš pasitraukiau ir atkirtau:
–      Vienintelis dalykas, dėl ko aš džiaugiuosi išvykimu, kad nebereikės matyti tavo pavydaus, susiraukusio ir apgailėtino veido.
–      Pavydaus? – nusijuokė ji.
–      Būtent. Pavydi man visko: mano išvaizdos, mano karjeros, mano vyro, mano gyvenimo ir pasiekimų, nes tu visą savo energiją ir entuziazmą išeikvojai bandydama pakenkti man, vietoj to, kad pasistengtum tapti tuo, kuo nori. Todėl dabar esi visiškas niekas. Tu neturi jokių gyvenimo tikslų.
–      Turiu, – surimtėjusi atšovė ji. – Sužlugdyti tavo gyvenimą.
–      Dėl ko? Dėl to, kad tu ne tokia kaip aš?
Ji ėmė giliai kvėpuoti, susinervinusi padėjo taurę ant staliuko ir sutramdžiusi pyktį išrėžė:

Mažytis sneak-peek į kitą dalį:

–      Elizabeta, palauk! – šūktelėjo jis.
Paspartinau žingsnį ir susitikusi su juo akis į akį atsisukau į Vladimirą. Jis stovėjo išsistiesęs prie automobilio, ranka laikydamas vieną iš lagaminų.
–      Hari, ką tu čia veiki? Turi važiuoti, – vis šnairuodama į Vladimiro pusę liepiau.
–      Negaliu tavęs išleisti, – suėmęs mane už pečių aiškino Haris.
–      Kas čia darosi? – iš tolo girdėjau artėjantį grėsmingą vyro balsą.
Išsilaisvinusi iš vaikino rankų, pribėgau prie vyro ir ramindama jį tariau:
–      Prašau, leisk man su juo atsisveikinti. Prašau.


Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

– Ma

XX

–      A, jaunasis Smitas, – sarkastiškai tarė Vladimiras.
–      Čia jis? – suktelėjęs galvą į mane paklausė Haris.
–      Jis? – tokiu pat tonu pasitikslino Volodia. – Aš jos vyras. O tu, mano mielas drauguži, jei nori dar kartą išvysti savo motiną, turėtum nešdintis iš čia.
Vladimiras artėjo prie mūsų ir aš išsigandau, kad jis paleis į darbą kumščius, kaip dažniausiai mėgdavo tvarkyti reikalus ar pašalinti nepageidautinus asmenis. Stojau prieš Harį jį užstodama, pajutau jo rankas ant pečių ir išgirdau:
–      Vis dar vyras, tačiau nebe ilgam.
Volodia stabtelėjo ir skardžiai nusikvatojo. Baigęs savo juoko tiradą, vyras sukryžiavo rankas ant krūtinės ir ramiai kalbėjo:
–      Klausyk, piemenuk, ačiū, kad palinksminai mano žmoną, kol manęs nebuvo šalia, bet daugiau tavo paslaugų nebereikia. Eliza persigalvojo ir nebesiskirs su manimi, todėl prašau išeiti.
–      Manau, tu vienintelis, kuris turi iš čia išeiti, – atkirto Haris ir jaučiau jo įtūžį, nes mano pečius jis spustelėjo kiek stipriau nei įprastai.
–      Eliza? – ištiesęs rankas į mane kreipėsi Vladimiras. – Juk pameni mūsų vakarykštį pokalbį?
Jis stovėjo iššiepęs dantis, o žvilgsnis reikalavo pasitraukti nuo Hario. Giliai įkvėpiau ir žengiau į priekį, prisiminusi vakarykščius rimtus vyro grąsinimus Hario atžvilgiu. Atsisukau į vaikiną, meiliai žvilgtelėjau ir tyliai tariau:
–      Hari, aš tau paskambinsiu.
Jis išskėtė rankas į šonus nieko nesuprasdamas.
–      Elizabeta, nesileisk įbauginama šio avigalvio. Eime su manimi, – kalbino Haris.
Žinojau, kad man išėjus, Vladimiras tuoj pat būtų pasivijęs ir geriausiu atveju sumušęs ir mane, ir jį, o blogiausiu… Būtų išsitraukęs ginklą, kurį visuomet nešiojasi su savimi. Tą akimirką apie nieką kitą negalėjau galvoti, tik apie Hario saugumą, todėl dar kartą pakartojau:
–      Aš tau paskambinsiu.
–      Aš tavęs su juo nepaliksiu, – priėjęs ir suėmęs mano skruostus nenusileido jis.
–      Girdėjai ką ji pasakė? Išnyk iš čia, – už alkūnės mane sugriebęs Vladimiras timptelėjo prie savęs.
Haris, pagautas impulsyvumo, šoktelėjo į priekį, norėdamas vožtelti jam, tačiau aš sustabdžiau vaikiną ir raminau:
–      Ne ne ne, Hari, prašau, išeik. Viskas gerai.
Jis atsitraukė, nuleido rankas, atsiduso ir piktai žvelgdamas į Volodią išlemeno:
–      Tik pabandyk jai ką nors padaryti…
Tada pažvelgė į mane, nusivylęs apsilaižė lūpas, pasikasė pakaušį ir apsisukęs dingo už durų. Stovėjau nusisukusi nuo Vladimiro, o ašaros kaip pupos krito ant marškinių.
–      Dar kartą jį čia pamatysiu, prisiekiu, jam netyčia nutiks nelaimė.
–      Vladimirai, kaip tu gali grasinti visiškai niekuo dėtam žmogui? Ką jis tau padarė? Pyk ant manęs, keršyk man, bet net nebandyk jo liesti! – apsiašarojusi atsisukau ir rėkiau jam.
–      Aš negrasinu. Tik sakau, kad visko gali būti…
Suurzgusi apėjau vyrą ir nulėkiau į dušą. Norėjau nusiprausti visus Vladimiro prisilietimus, visą skausmą, kurį jis man sukėlė ir apgalvoti, ką darysiu toliau. Norėjau pasakyti tėvams apie skyrybas, tačiau žinojau, jog tuomet Darsė papasakos jiems apie Harį, o tada aš tikrai nesulauksiu jų palaikymo skyrybų byloje… Buvau visiškai viena, vienintelis Haris buvo mano ramstis, tačiau to neužteko. Jis buvo bejėgis prieš Vladimirą ir aš labai bijojau, jog žengus rimtą žingsnį, vyras tikrai pakenks Hariui. Išsimaudžiusi likau vonioje, nes tai buvo vienintelė vieta, kurioje galėjau užsirakinti ir būti viena. Paėmusi telefoną paskambinau Hariui, kuris susinervinęs rėkė į ragelį:
–      Elizabeta, jis tau grasino? Nebijok, aš tave apsaugosiu!
–      Aš dėl savęs visiškai rami, Hari, bijau dėl tavęs… – kuo tyliau kalbėjau. – Sakiau, kad beviltiška reikalauti skyrybų…
–      Pasikalbėsiu su advokatu, jis patars, ką daryti tokiu atveju. Pasakysi jam, kad vyras tau grasina!
–      Hari, tai padėtis be išeities. Prašau, būk atsargus…  Vladimiro detektyvas sekė kiekvieną mūsų žingsnį, todėl dabar gali sekti tave, nedaryk nieko įtartino. Aš pasistengsiu kuo greičiau su tavimi susitikti, jei tik tas gyvulys paleis mane iš akiračio.
–      Nesąmonė, Elizabeta, tu laisvas žmogus, kodėl leidiesi įbauginama? Aš su tavimi, apginsiu tave nuo jo ir nuo viso pasaulio, jei tik to reikės. Prašau, nenuleisk rankų, – maldaujamai kalbino mane Haris.
–      Tu esi nuostabiausia, kas nutiko mano gyvenime, – verkdama murmėjau.
–      Nusiramink… Būk stipri ir kovok su juo. Aš dėl tavęs padarysiu viską.
Išgirdau garsų beldimą į vonios kambario duris, kurį palydėjo griežtas rusiško akcento balsas:
–      Eliza, lįsk iš vonios! Važiuojame pas tėvus!
–      Aš pažadu tau pranešti kiekvieną smulkmeną, turiu eiti, Hari, – nepalaukusi, kol jis atsisveikins padėjau ragelį ir nusišluosčiusi ašaras išėjau iš vonios kambario.
Vladimiras sulaikė mane už rankos tardamas:
–      Paskutinį kartą susitiksi su tuo garbanotu juokdariu ir atsisveikinsi, kitaip apie tavo darbelius sužinos tie, kurie vertina tave kaip itin inteligentišką aukštuomenės damą.
–      Kokią teisę turi man grasinti? Aš nesu tavo nuosavybė, Vladimirai. Net atėmęs iš manęs garbę, artimuosius ir viską, kas man brangu, nepriversi tavęs pamilti! – sušukau ir nuėjau į drabužinę.

Kelias dienas ryšį su Hariu palaikiau tik žinutėmis, nes Vladimiras sekiojo iš paskos lyg magnetas ir neleido man ramiai net nusiprausti. Tas dienas gyvenome pas tėvus, nes jis su tėvu organizavo savo gimtadienio vakarėlį ir partnerių suvažiavimą. Sėdėdavau terasoje visiškai atsijungusi nuo šio pasaulio, svajodama apie tai, kas galėtų nutikti, jei aš pabėgčiau su Hariu… Vladimiras iškapstytų mane iš po žemių. Pasaulyje jis turi tiek daug ryšių, jog aš nebūčiau saugi netgi Šiaurės Ašigalyje… Ką jau kalbėti apie Harį. Volodia buvo rimtai pasiruošęs pribaigti ne tik mūsų su Hariu santykius, bet ir jį patį. Prisiminusi Vladimiro reikalavimą išeiti iš darbo, sugalvojau puikų planą, kaip pabėgti iš namų. Pačiame vakarėlio organizavimo įkarštyje, kai jis daugiau dėmesio skyrė planavimui, pasakiau, jog vykstu į darbą. Nors Volodia įtariai mane nužvelgė, leido važiuoti vienai, tad aš išbėgusi išsitraukiau telefoną ir susitariau su Hariu susitikti kavinukėje, kurioje pirmą kartą kartu papietavome. Nekantriai laukiau jo prie staliuko vis žvalgydamasi aplink, ar manęs niekas neseka, nestebi ir galų gale, ar niekas nefiksuoja kiekvieno mano judesio. Haris tiesiog įsiveržė į kavinę ir jį pamačiusi stryktelėjau nuo kėdės, apkabinau iš visų jėgų tarškėdama:
–      Kaip aš tavęs pasiilgau!
Atsitraukusi ėmiau bučiuoti jo rausvas lūpas, tada dar kartą apkabinau ir nenorėjau paleisti. Haris pasodino mane ant kėdės ir pritūpęs šalia paklausė:
–      Kaip tu?
–      Nežinau, Hari… Viskas vyksta tikrai ne taip, kaip planavome.
–      Advokato neradau agentūroje, o jo telefonas išjungtas. Reikia bandyti kreiptis į kitą… – sumišęs blaškėsi Haris.
Susiėmiau už galvos ir tariau:
–      Matai, jau dingsta žmonės… Patikėk, Vladimiras pašalins kiekvieną, kuris padeda man, todėl aš labai bijau dėl tavo saugumo.
–      Dėl manęs jaudinkis mažiausiai, Elizabeta, man nieko nenutiks. Jei jis ir toliau grasins, pasiskųsime policijai.
–      Neturime jokių įrodymų, patikėk, jis labai atsargus. Mes niekada nelaimėsime prieš jį.
–      Tuomet mes jį pašalinsime iš kelio! – ryžtingai tarė Haris.
Apstulbusi pakėliau į jį akis ir sudrausminau:
–      Net negalvok apie tai! Neleisiu tau teptis rankų ir nusiristi iki jo lygio!
–      Tada išvažiuokim iš čia! – dar ryžtingiau šūktelėjo jis ir atsisėdo šalia manęs.
–      Tu mokaisi, tavo grupė pasirašo sutartį su prodiuseriu ir įrašų kompanija, be to, jis ras mus bet kokiame Dievo užmirštame kampelyje…
Haris nuleido galvą ir staiga mestelėjęs garbanas atgal paklausė:
–      Tai kokią išeitį tu matai?
Aš žiūrėjau į jo liūdnas, nusivylimo kupinas žalias akis, paėmiau už rankos ir glostydama plaštaką atsakiau:
–      Turiu paklusti Vladimirui, jei noriu, kad visi mano artimieji būtų saugūs.
–      Ir ko jis reikalauja?
–      Grįžti į Maskvą.
–      Ir kas tada? Ir toliau gyvensi apgaulėje, nelaiminga ir nepatirdama meilės?
–      Bijau rizikuoti mylimais žmonėmis.
–      Ne ne ne, turi būti kita išeitis! Leisk man kelias dienas pagalvoti, aš tikrai rasiu būdą, kaip viską sutvarkyti. Paklausiu Styveno, kur dingo jo dėdė ir pasidomėsiu, ką reikia daryti tokiu atveju, kaip gauti įrodymų, jog tavo vyras tau grasina.
Hario pasiryžimas glostė man širdį, žinojau, jog visi reikalai, kurių jis imasi su tokiu ryžtu, pasiekia puikių rezultatų, tad leidau jam viską tvarkyti taip, kaip nori.
–      Tik būk atsargus, niekada sau neatleisčiau, jei tau kas nors nutiktų dėl mano kaltės, – paglosčiusi jo skruostą išlemenau.
–      Tu atrodai visiškai išsekusi, pavalgykim.
Haris užsakė sriubos bei salotų ir mes šnekučiavomės apie jo grupės sėkmę susitikime su prodiuseriu. Džiaugiausi, jog bent jau vienas šviesos spindulėlis šviečia šiomis tamsiomis dienomis. Pradėjus ragauti trintą morkų sriubą, mane ėmė pykinti. Iš pradžių maniau, jog mano skrandis tiesiog atsisako normalaus maisto, nes pastaruoju metu dėl patiriamo streso užkandžiavau tik sūreliais ar šaltais vaisiais. Tačiau po kiekvieno šaukšto darėsi vis blogiau, tad greit pašokusi nuo kėdės, nulėkiau į tualetą. Vos spėjusi įpulti į kabiną, išvėmiau visą skrandžio turinį. Skrandį tampė į visas puses ir po sekundėlės viskas vėl pasikartojo, nors ir nebeturėjau ko išvemti, tam pasitarnavo skrandžio tulžis. Graužė visą gerklę ir skaudėjo stemplę, tad pasibaigus pykinimui dar kurį laiką stovėjau palinkusi prie klozeto. Pagaliau priėjau prie veidrodžio, servetėle nusivaliau lūpas ir praskalavau burną. Grįžus prie staliuko, Haris išsigandęs paklausė:
–      Kas nutiko?
–      Nežinau, tiesiog supykino…
Pasikviečiau padavėją ir paprašiau atnešti žalios arbatos, kuri visada nuramindavo mano skrandį.
–      Viskas dėl streso. Tik nesusirk bulimija… – rūpestingai žvelgdamas kalbėjo Haris.
–      Tai tik stresas.
Daugiau valgant pykinimo priepuolių nebepasitaikė. Turėjau mažai laiko, buvau sugalvojusi, jog apgausiu Vladimirą pasakydama, kad konservatorijoje nebuvo direktoriaus ir jo sekretorės, kuriems turėčiau įteikti atsistatydinimo dokumentus. Tik taip galėjau laimėti daugiau laiko… Kadangi kitą dieną turėjo vykti iškilmingas Vladimiro gimimo dienos vakarėlis, po jo jis norėjo vykti į Maskvą, o aš jaučiau, jog be manęs jis nepaliks Anglijos. Dar kelias minutes pasėdėjome su Hariu ir man teko važiuoti namo.
–      Tik nepamiršk būti budrus, Hari, – glostydama jo plaukus prašiau. – Pabandysiu dar kurią dieną ištrūkti.
Žodžiai „myliu tave“ buvo per menki apibūdinti mano savijautai. Buvau panaši į vilkę, kuri gina savo guolį, buvau pasiryžusi paklusti savo vyrui, kad tik Hariui nekiltų pavojus. Ypač dėl mano kaltės…
Grįžus namo, buvo ramu. Iš terasos sklido kepamos mėsos kvapas, todėl aš iškart nuskubėjau ten, su nusivylimu pranešti Vladimirui apie nepavykusį susitikimą su viršininku.
–      Sveiki, – pasisveikinau įėjusi. – Deja, jokio atsakingo asmens konservatorijoje nebuvo, teks apsilankyti ten kitą dieną… Turbūt visi dar atostogauja ir sugrįš tik likus savaitei iki mokslo metų.
Kalbėdama vis žvelgiau į Vladimirą, kuris akylai stebėjo mane primerkęs akis, retkarčiais pažvelgdamas į savo milžinišką mobilųjį telefoną.
–      Eime į vidų, brangioji, parodysiu, kokią suknelę rytojaus vakarėliui tau nupirkau, – padėjęs aparatą ant stalelio atsistojo jis.
Tolumoje mačiau mamą, kuri tvarkė gėles ir iškėlusi rankas mojavo man. Pamojavau ir aš, o tada dingome iš terasos.
–      Lipk į viršų, – griežtai įsakė Vladimiras.
Nuojauta kuždėjo, kad tikrai ne prabangios suknelės apžiūrėti einame… Nuleidusi galvą lipau į antrą aukštą milžiniškais mediniais laiptais ir net neatsigręždama mintyse keikiau Volodią. Įėjus į mūsų kambarį, jis užtrenkė duris ir tuoj pat užsipuolė:
–      Sakai, nebuvo atsakingo asmens? Nuo kada dėl tavo atsistatydinimo rūpinasi mokinys?
Supratau, jog Vladimiro pakalikai sekė mane į susitikimą su Hariu. Giliai atsidusau ir nuleidau galvą.
–      Pirmadienį pats tave nuvešiu į konservatoriją, supratai?
–      Kur dingo mano advokatas? – nereaguodama į jo aiškinimus paklausiau.
–      Pamiršk tą advokatą, tau jo tikrai neprireiks. Štai, pasimatuok suknelę, – apsisukęs jis paėmė baltą dėžę ir įbruko man į rankas. – Ir renkis pagal savo amžių, nes dabar atrodai kaip nesubrendusi paauglė.
Vladimiras paniekinančiai mane nužvelgė ir apsisuko durų link. Jas pravėręs stabtelėjo, atsisuko ir pridūrė:
–      Beje, tikiuosi, kad tavo meilužis mėgsta važinėti viešuoju transportu.
Nusijuokęs jis ketino eiti į koridorių, tačiau išgirdusi jo komentarą mečiau dėžę ant lovos ir pribėgusi čiupau jį už rankos rėkdama:
–      Ką padarei Hariui?
Volodia stovėjo išsišiepęs ir pakėlęs antakius, lyg tai būtų pokštas.
–      Ką tu jam padarei? – purtydama jo ranką kamantinėjau.
–      Kelyje visko pasitaiko… – šypsodamasis linksėjo galva vyras ir išlaisvinęs savo ranką, nuėjo koridoriumi laiptų link.
Nieko nelaukusi išsitraukiau iš rankinės telefoną ir paskambinau Hariui. Kurį laiką jis neatsiliepė, todėl supanikavusi iškart skambinau antrą kartą. Vos išgirdusi žemą balsą, puoliau klausinėti:
–      Kas nutiko, Hari? Ar viskas gerai?
–      Nelabai… Sankryžoje į mane rėžėsi kažkoks psichas.
–      O Dievulėliau… Kaip tu? Sužeistas? – nerasdama sau vietos trypiau kambaryje.
–      Ne, tik keletas šukių susmigo į ranką, bet viskas gerai. Dabar svarbiau parašyti pareiškimą, nors tas banditas akimirksniu pabėgo.
–      Kaip tai šukės susmigo į ranką? Tu ligoninėje?
–      Viskas gerai, Elizabeta, nusiramink. Man jau ištraukė šukes ir susiuvo žaizdas.
–      Tai Vladimiro darbas, Hari… Kada viskas įvyko?
–      Kai tik išėjau iš kavinės, pavažiavus porą kvartalų nuo Vudgryno. Kodėl sakai, kad tai jo darbas? – sunerimo vaikinas.
–      Jis ką tik užsiminė apie tai, paminėdamas tave ir viešąjį transportą. Hari, tai nesiliaus, kol aš neišvyksiu. Tai dar tik lašas jūroje, neįsivaizduoji, koks žiaurus yra Vladimiras, – susigraudinusi murmėjau. – Nenoriu, kad tau nutiktų kas nors baisesnio…
–      Prisiekiu, aš jį pribaigsiu! – nors ir tyliai, tačiau labai piktai ištarė Haris.
–      Ir kas iš to? Tau visas gyvenimas prieš akis, nori jį praleisti kalėjime? – šaukiau ant jo. – Jis nevertas tavo laisvės.
–      Nevertas ir taviškės!
–      Aš ką nors sugalvosiu, tik prašau, būk atsargus… Ir atleisk, kad negaliu tavęs slaugyti, kai tau to labiausiai reikia.
–      Negaliu net pagalvoti, kad esi su tuo gyvuliu.
–      Dar kartą sakau, būk atsargus, turiu bėgti, – išgirdusi žingsnius prie durų mečiau telefoną ant lovos.
Kur buvusi, kur nebuvusi į kambarį įsiveržė Darsė. Tik jos pašaipų ir ironijos man trūko šią akimirką iki visiško išprotėjimo.
–      Tai ką, sesute, atostogos Britanijoje baigėsi? – nusijuokė ji.
–      Darse, išeik iš mano kambario, noriu pabūti viena.
–      Tu taip nepagarbiai elgiesi su savo vyru, jog aš negaliu būti su jumis vienoje patalpoje. Jis tau duoda viską!
Žvilgtelėjusi į kaspinu papuoštą dėžę sesuo sukryžiavo rankas ant krūtinės ir tęsė toliau:
–      Perka prabangiausias sukneles, skrenda pas tave švęsti savo gimtadienio, o tu vaidini ledo karalienę. Seniai būčiau tave papurčiusi.
–      Iš kur žinai, kad manęs nepapurto?
–      Toks atsidavęs žmogus kaip Vladimiras bando savo gerumu tave papirkti ir tu tuo kuo puikiausiai pasinaudoji. Man jo gaila…
–      Tai padėk man su juo išsiskirti, tada gal jo nebegailėsi? – ironiškai šyptelėjau Darsei ir atsidariau dėžę, kurioje gulėjo dailiai sulankstyta raudona suknelė.
Sesuo giliai atsiduso, lyg norėdama kažką pasakyti, tačiau ją išblaškė ištrauktos suknelės grožis. Ji tikrai buvo pritrenkianti: ilga, aptempta kraujo raudonumo šilkinė suknelė be petnešėlių. Apžiūrėjusi drabužį, padėjau ant lovos, šalia dėžės ir žvilgtelėjusi į Darsę dar kartą paklausiau:
–      Na, tai padėsi man išsiskirti?
Atsitokėjusi ji papurtė galvą, pažvelgė į mane ir suraukusi kaktą išlemeno:
–      Nedarysiu gėdos nei šeimai, nei Vladimirui.
Tada pasisuko ir nervingai žingsniuodama paliko mane vieną kambaryje. Atsisėdau ant lovos, suėmiau suknelę ir negalėjau išmesti iš galvos to, ką Volodia padarė Hariui. Jaučiau pilną atsakomybę už šį įvykį, todėl sąžinės graužatis varė mane iš proto. Negalėjau būti su Hariu, negalėjau rūpintis juo, negalėjau nieko… Buvau visiškai užspęsta į kampą. Paklūstant Vladimirui įskaudinsiu Harį ir save, o tai buvo itin skausminga po to, ką mes kartu išgyvenome, tačiau nevykdydama jo norų, nežinojau, kas gali nutikti mano mylimiausiems žmonėms. Visko buvo per daug ir aš jaučiausi per silpna panešti visą šią sunkią atsakomybės naštą. Norėjosi pačiai pasitraukti iš šio pasaulio, kad niekam dėl manęs nekiltų joks pavojus…

Išaušus kitai dienai, mane ir vėl ėmė pykinti. Maniau, kad mano nervai visiškai pakrikę, jei dėl streso imsiu kasdien vemti. Praleidus rytą tualete, teko atrasti savyje jėgų važiuoti su mama ir Darse į grožio saloną, kur mums atliko įvairias procedūras, sušukavo ir papuošė vakarui. Tikrai mažiausiai norėjau rodytis Vladimiro gimtadienyje, kai jaučiausi lyg išgręžta kempinė, o juolab, kai jo taip nekenčiau… Vakaras prasidėjo nuo puikios vaidybos prieš svečius: rinkosi įvairaus plauko verslininkai, turtingi ir žinomi žmonės, todėl Volodia vertė mane visur vaikščioti kartu su juo ir plepėti su susirinkusiais asmenimis. Nei vienam neturėjau ką pasakyti, nes mintyse buvo tik Haris ir mano skyrybos. Vaikščiojau su taure šampano, laukdama, kada visas spektaklis baigsis. Atėjus deserto metui, gavau gabalėlį torto ir paėmusi desertinę šakutę atsignybiau kąsnelį. Vos jį įsidėjus į burną ir vėl pajutau šleikštulį viduje, todėl metusi įrankį bei servetėlę ant staliuko, nuskubėjau į tualetą. Viešbučio viešieji tualetai buvo prabangiai įrengti, todėl vemti juose buvo šiek tiek žema, tačiau nieko negalėjau pakeisti. Susiėmusi plaukus tupėjau virš klozeto bandydama suprasti, kas darosi mano organizmui. Kol tualete buvau viena, jaučiausi jaukiau, tačiau išgirdusi aukštakulnių kaukšėjimą ant marmurinių tualeto grindų sustingau ir nustojau spjaudytis besikaupiančiomis seilėmis.
–      Eliza, ar tu čia? – išgirdau mamos balsą.
Pasidarė kiek ramiau, tačiau vis tiek nenorėjau, kad mama mane pamatytų tokios būsenos. Sumykiau, kad ji suprastų, jog esu čia. Ji pabeldė į kabiną paklausdama:
–      Ar viskas gerai?
–      Taip, tuoj išeisiu.
Palaukusi, ar daugiau nepasikartos vėmimas, nuleidau vandenį ir išėjau iš kabinos.
–      Kodėl taip greitai išbėgai?
–      Užsimaniau į tualetą, – šyptelėjusi praėjau pro ją ir pasilenkiau virš kriauklės išsiskalauti burną.
–      Tave pykina, dukra? – rūpestingai šalia atsistojusi domėjosi mama.
Kurį laiką skalavau burną, todėl nieko neatsakiau, tačiau pakėlusi akis veidrodyje pamačiau sutrikusį mamos žvilgsnį.
–      Ne… – sumykiau.
–      Pastebėjau, kad vėmei ryte, vemi ir dabar… – įtariai kalbėjo ji.
–      Ką nori tuo pasakyti? – atsitraukusi nuo kriauklės paklausiau.
–      Na, tai gali reikšti, jog tu laukiesi, brangioji, – kiek džiaugsmingiau tarė mama.
Po jos sakinio mane ištiko lengvas šokas. Niekada nebūčiau apie tai pagalvojusi ir net nelaikiau to vienu iš pykinimo priežasčių. Stovėjau išpūtusi akis žiūrėdama į mamą, kuri sudėjusi delnus su pasididžiavimu žvelgė į mane.
–      Ne, mama, tai tik stresas… – teisinausi.
–      Juk tu neturi dėl ko nervintis! Pagalvok, nuo jūsų kelionės su Vladimiru pradžios praėjo jau trys su puse savaitės, kaip tik po tiek laiko moterį ima pykinti! – lyg enciklopedija dėstė paskaitą mama viešbučio tualete.
Jos žodžiai lyg dartų strėlytės viena po kitos lėkė man į paširdžius, nežinojau, ką galvoti ir pasakyti mamai, kuri nesitvėrė savame kailyje, atrodė, kad laukiasi ji pati…
–      Nejau mano svajonė išsipildė? – suplojusi rankomis sušuko ji.
–      Nusiramink, aš tikrai nesilaukiu, – suėmusi ją už pečių nuraminau.
–      Dėl visa ko, nusipirk nėštumo testą arba nueik pas ginekologą, nes aš nekantrauju sulaukti žinios, jog pagaliau tapsiu močiute!
Pokalbis su mama man sugadino ir taip sugędusį vakarą. Nenustojau galvoti apie laukimosi galimybę, tačiau jei tik per tris savaites po lytinio akto galima sužinoti apie nėštumą, vadinasi, aš laukiuosi Hario vaiko. Vien pasvarsčius šią galimybę, man iš rankų iškrito rankoje laikyta taurė. Vladimiras sutrikęs atsisuko į mane ir paklausė, ką aš darau.
–      Prastai jaučiuosi… Noriu važiuoti namo.
–      Bet vakarėlis dar nesibaigė, nedrįsk palikti manęs vieno, – apsimestinai šypsodamasis pro dantis košė vyras.
Staiga prie mūsų pribėgo mama ir paklausė, ar aš gerai jaučiuosi.
–      Vladimirai, manau, kad Elizai reikia poilsio, pastaruoju metu ji tikrai atrodo išsekusi… Gal norėtum važiuoti namo, dukra?
Mačiau, jog Volodia susinervino dėl mamos įsikišimo į pokalbį, tačiau prieš ją žentas negalėjo pasirodyti esąs beširdis niekšas, todėl jis rūpestingai apglėbė mane ir tarė mamai:
–      Žinoma, tuoj pakviesiu vairuotoją, pabūkite su ja.
Buvo jau beveik antra valanda, todėl natūralu, jog norėjau poilsio po tokios ilgos dienos bei pykinimų, o ypač dabar, kai pečius užgulė dar vienas rūpestis… Kartu su manimi grįžo ir tėvai, teisindamiesi, jog amžius jiems nebeleidžia lygiuotis į „jaunimą“. Grįžus mama dar kurį laiką neatstojo nuo manęs reikalaudama, kad nusipirkčiau nėštumo testą.
–      Gerai, mama, jei rytoj ryte mane dar pykins – nuvažiuosiu į vaistinę, tik leisk man eiti miegoti, – pažadėjau jai, kai stovėjome dviese virtuvėje. – Ir kurį laiką apie visa tai niekam neprasitark, nenoriu skleisti gandų.
Atsigulusi varčiausi dar gerą valandą galvodama, kokią sumaištį mano, Vladimiro ir Hario gyvenime atneštų kūdikis… Bijojau net pagalvoti, kokia būtų Vladimiro reakcija, sužinojus, jog laukiuosi ne jo atžalos, kaip tai pakenktų Hariui, jo karjerai ir mokslams, ką sakytų tėvai ir ką pašnibždomis kalbėtų aplinkiniai. Ir taip stovėjau ties praraja, nežinodama kaip elgtis dėl skyrybų, jei dar sužinočiau, jog laukiuosi – tikrai neištverčiau. Jaučiau, kaip naktį į lovą įvirto girtas Volodia, tačiau susigūžusi į kamuoliuką lovos krašte, apsimečiau, jog miegu.

Ryte pabudau anksti, išsiropščiau iš lovos ir nuėjau į vonią. Nejaučiau pykinimo, tad nusprendžiau, kad mamos spėlionės buvo klaidingos, tačiau maudydamasi visgi nutariau nuvažiuoti į vaistinę, kol Vladimiras dar miega ir negali pasiųsti savo sargybinių manęs sekti. Greitai susiruošusi patyliukais išsliūkinau iš kambario, nusileidau į apačią tikėdamasi sutikti tėtį, kuris visuomet būdavo ankstyvas, tačiau name tvyrojo mirtina tyla. Nedrumsdama ramybės išėjau iš namų ir užvedusi variklį, nurūkau į Enfildo centrą. Beprotiškai norėjau susitikti su Hariu, tačiau nebūčiau sugebėjusi jam paaiškinti, kodėl važiuoju į vaistinę pirkti nėštumo testo, o be to, turėjau labai mažai laiko, tad parašiusi Hariui žinutę, kurioje paklausiau apie jo savijautą, iš centro važiavau tiesiai į namus. Namiškiai jau buvo pabudę, tačiau visi apsimiegoję slampinėjo svetainėje su chalatais, toliau gurkšnodami šampaną ir dalindamiesi vakarėlio įspūdžiais.
–      Kur buvai? – paklausė koją ant kojos sukėlęs Vladimiras, kai aš pasirodžiau.
–      Mieste… – atsakiau ir užbėgau į kambarį, kad galėčiau paslėpti nėštumo testą.
Kol Vladimiras ruošėsi antrosios dienos vakarėliui su verslo partneriais, aš turėjau progą pasikalbėti su Hariu, dėl kurio pastaruoju metu labai jaudinausi. Kiekvieną akimirką norėjau žinoti, kaip jis jaučiasi, kur yra, ką veikia, ar nieko įtartino aplink nepastebi, ar turi naujienų… Deja, atrodė, jog visas pasaulis nuo mūsų nusigręžė: nes nei Styvenas žinojo ką apie savo dėdę, nei buvo laiko ieškoti naujo advokato. Viskas atrodė tiesiog beprasmiška. Haris buvo užsiėmęs savo grupės reikalais, o mano galva buvo prikišta minčių apie rytinius pykinimus ir nėštumo testą, paslėptą mano vonios kambaryje po rankšluosčiais.

Pirmąją dieną bijojau jį išbandyti, nes ir taip buvau sumišusi dėl visko, kas vyksta, žinia apie kūdikį būtų iškėlusi dar vieną dilemą. Kartu su mama išprašėme Vladimiro, kad leistų man pasilikti namuose ir nedalyvauti nuobodžiame verslo partnerių susitikime, kuriame nepažinočiau nei vieno žmogaus. Pasinaudojau ta proga ir visą vakarą prakalbėjau telefonu su Hariu. Deja, išvykti iš namų negalėjau, nes žinojau, jog mane vis tiek seks, o kad Vladimiras toliau akivaizdžiai kenktų Hariui, aš nenorėjau, todėl pasitenkinau tik pokalbiu telefonu.
–      Aš noriu susitikti, – mykė jis. – Noriu, kad iš čia išvažiuotume. Aš mesiu mokslus, baigsiu juos kur nors kitur, svarbiausia, kad būsime kartu.
–      Juk žinai, kad tai neįmanoma. Aš tau tikrai neleisiu palikti grupės ir mesti viską, ko siekei, vien dėl manęs.
–      Tu pati įsitikinai, jog karjera laimės neatneš.
–      Slapstymasis nuo Vladimiro taip pat jos neatneš… Aš nežinau, ką daryti.
–      Pabėgti su manim!
–      Tai būtų tikrai neapdairus sprendimas, galvok kaip subrendęs žmogus, Hari.
Buvau nervinga, todėl nepagalvojusi leptelėjau šį sakinį. Žinoma, vaikinas šiek tiek įsižeidė ir ėmė ironiškai atsiprašinėti, jog jam tik aštuoniolika ir jis man atrodo nesubrendęs.
–      Aš taip nesakiau, tiesiog mūsų sprendimai turi būti apgalvoti. Negalime tiesiog imti ir pabėgti, lyg niekas aplink neegzistuotų.
–      Matai, tuo mes ir skiriamės: kai myliu – man niekas neegzistuoja, o tau visada egzistuoja viskas, tik ne meilė.
Tai išbeldęs į telefono ragelį Haris nutraukė pokalbį ir aš likau it musę kandusi gulėti lovoje. Viskas tikrai ėjo šuniui ant uodegos… Skyrybos nepavyko, tvyranti įtampa pykdė mane su Hariu ir aš buvau beprarandanti menkiausią viltį kada nors būti laisva ir laiminga su juo. „O galbūt kaip tik gerai, jog mūsų santykiai pašlis – Vladimiras nustos grasinti jam, bus lengviau išsiskirti ir visi būsime saugūs…“ – pagalvojau. Ašaros jau buvo išdžiūvusios, todėl lyg akmeninė statula žiopsojau pusę nakties į lubas, kol išgirdau grįžtant Volodią ir apsimečiau, jog miegu.

Kitą dieną, Vladimiras pasikvietė mane pasikalbėti atokiau. Žinojau, jog kaskart kai jis nori su manimi pasikalbėti vienudu, jis arba man grasins, arba pasakys, jog sužinojo dar kažkokių mano paslapčių. Bet kokiu atveju – nieko gero negalėjau tikėtis, kai mudu kalbėdavomės akis į akį.
–      Na, tai pasakyk man rezultatus.
–      Kokius dar rezultatus?
–      Ar tu nėščia?
Iškart sutrikau ir tai turbūt akivaizdžiai matėsi, nes Volodia prisimerkęs laukė mano atsakymo, net neabejodamas, jog aš tikrai žinau, apie ką jis kalba. Vis dėlto nenorėjau būti taip greitai pagauta, todėl teisinausi:
–      Apie kokį nėštumą tu kalbi?
–      Oi, Eliza, neapsimetinėk. Buvai mieste, buvai vaistinėje ir pirkai nėštumo testą. Dar pasakyk, kad jo reikėjo ne tau, o tavo motinai, – nusijuokė jis.
–      Vladimirai, tu elgiesi kaip tikras ligonis mane sekiodamas!
–      Juk turiu įsitikinti, jog mano žmona man ištikima.
Aš nebeturėjau jėgų susidoroti su spaudimu, atsisėdau ant sofos darbo kambaryje ir giliai atsidusau.
–      Na, tai laukiesi ar ne?
–      Nežinau, nepasinaudojau juo…
–      Tai einam, pažiūrėsime, – paskatino mane vyras.
Tą akimirką mane užplūdo baimės jausmas ir aš ėmiau nežymiai virpėti veblendama:
–      Kodėl?
–      Kaip tai kodėl? Noriu pažiūrėti, ar mano žmona laukiasi! Kas čia per klausimai. Staigiai stokis!
Vladimiras priėjęs viena ranka suėmė mane už pažasties ir pakėlė nuo sofos. Bijojau, lyg būčiau jau visiškai tikra tuo, jog esu nėščia, nors stengiausi galvoti apie priešingą variantą. Atsidūrusi vonioje, susiradau užslėptą nėštumo testą ir žiūrėdama į jį tyliai meldžiau Dievo, kad viskas būtų gerai. Negalėjau sakyti, jog nenorėjau lauktis kūdikio, nes tai būtų nehumaniška, tačiau jis tikrai sukeltų didesnių keblumų gyvenime, nei jų yra dabar. Palikusi Vladimirą kambaryje, užsirakinau ir atlikau visą procedūrą, kurios reikalavo prie nėštumo testo pridėtas lankstinukas. Laukdama rezultato, neįleidau vyro į vonią, kad ir kiek jis beldė į duris, nes norėjau pirmiausia pati pamatyti atsakymą ir tik tada leisti žinoti jam. Atėjus laikui pažiūrėti, ar aš tikrai laukiuosi, giliai įkvėpiau ir paėmiau nėštumo testą. Užsimerkusi jį suspaudžiau delne tyliai tardama:
–      Tebūnie kaip suplanavo Dievas…

Mažytis sneak-peek į kitą dalį:

–      Jei mane myli, nepalik manęs.
–      Myliu, bet neturiu kito pasirinkimo…
–      Visada yra išeitis, – vėl bandė mane nuteikti Haris. – Būk ryžtinga, Elizabeta!
–      Esu. Neįsivaizduoji, kiek ryžto man reikia tave paleisti… – išlaisvinusi savo plaštaką iš jo švelnaus delno tyliai praveblenau ir dar kartą pažvelgusi į jo garbanomis apkritusį veidą pajudėjau išėjimo link.

KONKURSAS

Gerai apsvarsčiusi įtarinėjimus, jog pagrindinis kūrinio „VĖL“ veikėjas – H. Styles, nusprendžiau palepinti 8 atidžiausias skaitytojas GIGANTIŠKAIS grupės One Direction filmo „Tai mesplakatais! Neabejoju, kad esat kūrybingos ir lakią vaizduotę turinčios asmenybės. Todėl kviečiu jus spėti, kuo baigsis mano knyga! Savo atsakymus rašykite čia, po straipsniu esančiuose komentaruose.


Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

– Ma

XIX

Servetėlių pasiruošėte? Pradedam…

Krūtinę lyg kas plunksna paglostė, virpuliukas sukuteno širdį, stabtelėjo ties gerkle ir apimta jaudulio nesugebėjau pratarti nei žodžio. Iki tos akimirkos aš nesuvokiau, kokie rimti yra Hario jausmai. Bijojau, jog įtraukus į mūsų santykius seksą, aš jam greitai atsibosiu ir jis mane paliks, tačiau jis visada buvo šalia… Anksčiau žvelgiau į jį kaip į vaiką, nes lyginau jo amžių su savuoju, bet čia stovėjo visiškai lygiavertis vyras, kurį aš myliu. Nors nusikratyti kaltės jausmo ir kovoti su sąžinės balsu nebuvo lengva, aš dar niekada taip nenorėjau pasinaudoti man suteikta galimybe tapti laiminga.
–      Ne… – tyliai atsakiau. – Nuo šiandien būsiu tavo.
Hario šypsenai apibūdinti tikrai nerasčiau atitikmens žodyne, nes šypsojosi ne tik jo lūpos ir akys, tačiau atrodė, kad šypsosi kiekvienas jo kūno centimetras. Jis tiesiog spinduliavo. Čiupo mane į glėbį ir suėmęs skruostus tikino:
–      Tu neįsivaizduoji, kaip aš tave myliu!
Nespėjus jam atsakyti tuo pačiu, buvau švelniai pabučiuota ir apglėbta jo tvirtų rankų. Negalėjau patikėti, kad aistringas žmogus gali būti toks atsargus ir švelnus. Jaučiau, kaip dega jo kūnas, tačiau jis neskubėjo ir neskubino nei vienos akimirkos, atvirkščiai – atrodė, jog iš kiekvienos sekundės ir kiekvieno prisilietimo jis nori patirti patį didžiausią malonumą. Niekada nebuvau patyrusi tokių tyrų ir malonių glamonių, tokių minkštų bučinių ir atsargių atodūsių. Jis elgėsi su manimi, lyg aš būčiau pats vertingiausias ir brangiausias keramikos kūrinys, kurį jis atsargiai laikė savo rankose. Būnant su Vladimiru seksas man neteikė jokio malonumo. Tai buvo tik pareigybė, aš nemokėjau būti miela, nemokėjau išreikšti jausmų rankomis ar bučiniais. Tačiau pajutus minkštas Hario pirštų pagalvėles ant odos, automatiškai atkartojau viską ir atrodė, jog tam tikrai nereikia patirties – viskas vyko savaime. Norint, kad mylimam žmogui būtų gera, rankos pačios atsargiai glostė kiekvieną jo šilto kūno centimetrą. Jo pirštai dar ilgai žaidė ant mano pilvo, kol galiausiai ranka nusileido ant jo, o paskutinis bučinys ištirpo ant mano peties. Palaukusi keletą minučių, mėgavausi viskuo, ką patyriau. Tai buvo stebuklinga ir magiška. Švelnu. Miela. Nepakartojama. Jaučiau jo galvą prie savo peties ir stengiausi jo nepažadindama žvilgtelti. Pamačiusi Hario garbanas susigraudinau prisiminusi, kaip pirmą kartą mylėjausi su Henriku. Tai buvo pats pirmasis kartas mano gyvenime ir aš tai pajutau vėl. Su Hariu. Lyg visa praeitis išsibraukė iš mano gyvenimo ir tik dabar aš visa tai patyriau pirmą kartą. Užmigti buvo taip paprasta…

Ryte pabudau nuo bangų mūšos į krantą bei saulės spindulių į mūsų kambarį. Vangiai pramerkusi akis, suvokiau, kur esu, kai pajaučiau šiltą delną ant savo nuogos nugaros. Seniai, o galbūt ir niekada, nebuvau nubudusi nuoga lovoje, todėl jausmas buvo keistas, tačiau jaučiausi tokia laisva ir natūrali, lyg iš naujo gimusi. Atsisukusi į Harį pamačiau jo putlias, vos prasivėrusias lūpas pūpsančias prieš mane ir pajaučiau ties kaklu jo gilius atodūsius. Atrodė, kad vaikino netrikdo nei saulė, nei karštis, nei aplinkiniai garsai… Šyptelėjusi išlipau iš lovos ir greitai nulėkiau į vonią, kurioje kaip pridera apžiūrėjau save, nes jaučiausi iš pagrindų kitokia – lyg pažadinta po ilgo žiemos miego, norėjosi nuveikti tiek daug! Nusipraususi ir apsivyniojusi šilkinį chalatą, įsipyliau vandens į stiklinę ir gurkšnodama nuėjau terason. Su šypsena veide prisiminiau praėjusią naktį: anksčiau maniau, jog nutikus tokiam dalykui, patirsiu gėdą, nežinosiu, kaip elgtis toliau ir mano sąžinė bus nepataisomai suteršta, tačiau viskas, ką aš jaučiau, buvo palaima, atgaiva ir begalinė meilė.
Neišlaukusi Hario pabundant, iškviečiau viešbučio tarnybą, kuri pristatė pusryčius, o tada netikėtu bučiniu į skruostą pažadinau savo miegantįjį gražuolį.
–      Aš jau tavęs pasiilgau, kelkis… – nušnabždėjau prie ausies.
Vaikinas tingiai pasiražė ir neaiškiai vapėdamas pervertė mane į patalus.
–      Praleiskim visą dieną čia…
Visas kartu praleistas laikas tikrai priminė patį geriausią ir romantiškiausią medaus mėnesį, kurio nei aš, nei Haris nebuvome iki šiol patyrę: puikus oras, kaitri saulė, šiltas vandenynas, minkštas smėliukas… Tai buvo tiesiog rojus, kuriame norėjau pasilikti visą gyvenimą! Juokaudami su Hariu sprendėme, ką galėtume čia veikti, jei atsikraustytume gyventi į Maldyvus visam laikui.
–      Aš galėčiau dainuoti kuriame nors bare, o tu… – juokėsi Haris.
–      O aš būčiau tavo vadybininkė! – užbaigiau jo sakinį.
Žinoma, tai buvo visiški paistalai, bet jis vis bandė išblaškyti mano mintis nuo skyrybų, nes kiekvieną rytą tikrindavau savo telefoną ir elektroninio pašto dėžutę, laukdama žinių iš advokato ar tiesiogiai iš Vladimiro. Deja, naujienų nebuvo, tačiau Hariui pasisekė ir besibaigiant mūsų atostogoms, jam paskambino Džo.
–      Žodžiu, jam paskambino vienas iš prodiuserių, su kuriais norime bendradarbiauti ir grįžus iš kelionės važiuosime į įrašų studiją pirmajam bandymui! Tai tiesiog neįtikėtina! – po pokalbio man pasakojo Haris, kol aš deginausi atsigulusi ant pilvo.
Pakėliau galvą, nusiėmiau akinius nuo saulės ir suraukusi antakius paklausiau:
–      Neįtikėtina? Būtų neįtikėtina, jei kas nors nesutiktų su jumis bendradarbiauti!
–      Na, viskas taip greitai… Maniau, jog tik po vasaros sulauksime kažkokių naujienų.
–      Po vasaros jūs jau įrašinėsite savo albumą, – šyptelėjau.
–      O tavo skyrybos bus įpusėjusios… – guldamasis šalia manęs tarė Haris.
Net tokią gyvenime svarbią akimirką, kai kalbėjome apie jo karjerą, vaikinui rūpėjo mano reikalai. Kiekvieną dieną jaučiausi vis labiau mylima ir branginama, visas jo dėmesys buvo toks nuoširdus. Jaučiau, kad Haris visa širdimi atsidavęs man, todėl tai kėlė šiokią tokią baimę. Bijojau jį įskaudinti, sugriauti jo gražius planus, jo svajones dėl mūsų bendros ateities ir nenorėjau būti blogio pranašu, tačiau kartais buvo sunku nuslėpti savo blogą nuojautą. Puikiai pažinojau Vladimirą ir vos sužinojęs apie skyrybų dokumentus, kuriuos jau turėjo būti gavęs jo advokatas, jis turėjo paskambinti ir klausinėti, kaip visa tai suprasti. Bet man neskambino nei jo advokatas, nei jis pats, o tyla iš jo – ne pats geriausias ženklas. Hariui apie tai neužsiminiau tik nenorėdama trikdyti jo džiaugsmo.

Paskutinę atostogų dieną negalėjau patikėti, jog viskas baigiasi ir vėl teks grįžti į lietingąjį Londoną, toliau slėpti, jog visa širdimi, kūnu ir protu esu atsidavusi Hariui. O jis kaip visuomet buvo optimistiškai nusiteikęs ir pasiūlė dvi likusias vasaros savaites apsigyventi pas jį. Po šios kelionės tikrai neįsivaizdavau dienos be Hario gilaus prikimusio rytinio balso, be jo duobučių skruostuose, be jo juokelių, kurie visuomet pralinksmindavo… Įsitikinau, jog nei aš Hariui per sena, nei jis man per jaunas – mes susitikome pačiu idealiausiu metu ir papildėme vienas kito asmenybę daugeliu dalykų. Buvau pažadėjusi mamai, jog vos grįžusi iš kelionės, atvažiuosiu pas juos papasakoti įspūdžių. Nusileidus lėktuvui teko išsiskirti su Hariu, tačiau abu tikėjomės dar tą patį vakarą užmigti vienas kito glėbyje…
Grįžusi į butą pasidėjau lagaminus, išsimaudžiau duše ir, nors buvau tikrai pavargusi, sėdusi į automobilį išvykau rančon. Nuo mano veido nedingo šypsena vis dar prisimenant tas keturiolika pasakiškų dienų, vis dar jaučiant Hario kvapą. Maniau, kad kraustausi iš proto, nes atrodė, jog Haris visada šalia. Beprotiškai norėjau kuo greičiau pavakarieniauti su tėvais ir vėl jį pamatyti. Įvažiavusi į kiemą pamačiau jame stovintį automobilį, kuris nebuvo vieno iš namiškų, tad pamaniau, jog turime svečių. Minkydama telefoną, su šypsena nuo ausies ligi ausies užlipau laiptukais ir pravėrusi didžiules namo duris sušukau:
–      Aš jau grįžau!
Vos nenugriuvau iš išgąsčio, kai pamačiau netoliese stovintį Vladimirą, kuriam už nugaros pašaipiai šypsojosi Darsė, o mama, pamačiusi mane, išskėtė rankas ir eidama manęs link tarė:
–      Sveika sugrįžusi, dukra!
Ji mane apkabino, o atsitraukusi žiūrėjo ir tęsė:
–      Kodėl nesakei, kad Vladimiras planuoja savo gimimo dieną švęsti pas mus?
Žiūrėjau į jį paklaikusiu žvilgsniu ir nebežinojau, eiti toliau ar apsisukus bėgti iš namų. Tėvams buvau pamelavusi, jog atostogausiu su vyru, o jam, kad išvykstu su kolegėmis. Dabar jie stovėjo vienoje patalpoje ir aš net nebandžiau įsivaizduoti, apie ką jie kalbėjosi, kol manęs laukė. Pakirto kelius, pasidarė silpna, o galvoje sukosi tik mintis apie tai, kaip giliai įklimpau. Nepratariau nei žodžio, tik nenuleisdama akių ir net nemirksėdama žiūrėjau į Vladimirą.
–      Nepykit ant jos, norėjau, kad Eliza pailsėtų prieš vakarėlį, – artėdamas prie mūsų juokėsi jis.
Norėjosi verkti, nes nesupratau, kas vyksta, o žemė tiesiog slydo iš po kojų.
–      Na, brangioji, kaip tavo savaitė, skirta sau? – apkabinęs mane viena ranka paklausė Volodia.
Žiūrėjau į jį visiškai nesuvokdama, apie ką jis ir mama kalba. Žinoma, dar turėjo prisidėti ir Darsė:
–      Vladimiras pasakojo, kad turėjo palikti tave vieną atostogauti Maldyvuose visą savaitę, turėjo būti liūdna…
Kone drebėdama iš baimės atsisukau į Volodią, bandžiau perskaityti viską jo akyse, tačiau jis dirbtinai šypsojosi ir tai man neleido nieko suprasti. Atrodė, jog viskas atsisuko prieš mane – dabar jie visi turėjo paslaptį, apie kurią nežinojau.
–      Na, mes juk nebe jaunavedžiai, mums užteko ir savaitės atostogų, ar ne, Eliza? – spustelėjęs pasiteiravo jis.
Vladimiro dirbtinė šypsena man bylojo apie vaidybą ir giliai užslėptą pyktį. Aš linktelėjau vis dar negalėdama pajudėti iš vietos.
–      Eime vakarieniauti, sriuba jau turėtų būti išvirusi! – suplojusi delnais tarė mama. – Džiaugiuosi, kad visi esame čia. Bėkite į valgomąjį, Darse, pakviesk iš kiemo tėtį su Rupertu.
Lyg medinėmis kojomis nukrypavau paskui mamą į virtuvę, pasiteisindama, jog noriu jai padėti. Norėjosi iškvosti ją, sužinoti, kiek laiko Vladimiras jau svečiuojasi pas juos, ką jis kalbėjo, ar pasakė apie skyrybų dokumentus, ką pasakojo apie atostogas… Nesupratau, kodėl ji nepasakė visiems, jog aš pamelavau atostogaujanti su juo ir ką jis apskritai čia veikia.
–      Kas yra, dukra, tu kažkokia nesava?
–      Pavargau, mama… Viskas gerai.
Tuoj pat išsitraukiau telefoną ir parašiau Hariui, jog namuose yra Vladimiras ir pranešiu viską apie susidariusią situaciją vėliau.
–      Kodėl nepranešei mums, jog Vladimiras planuoja atvykti? – imdama dubenis iš lentynos paklausė mama.
–      Turbūt pamiršau… – šyptelėjau. – Tuoj grįšiu.
Išbėgusi iš virtuvės, įpuoliau į valgomąjį, kuriame tikėjausi rasti savo sutuoktinį, tačiau jo ten nebuvo. Garsiai sušukau jo vardą, bet niekas neatsiliepė, tad suvokusi, jog jis turbūt bus su kitais šeimos vyrais kieme, išėjau į terasą. Joje jaukiai įsitaisę viskį gurkšnojo trys vyrai, o Darsė sukiojosi aplink, kaip lapė.
–      Volodia, mums reikia pasikalbėti, – sukryžiavusi rankas ant krūtinės griežtai tariau.
–      Sveika, dukra, – pasisveikino tėtis.
–      Labas, tėti. Volodia, galime? – dar kartą tokiu pat tonu paklausiau.
–      Žinoma, brangioji… – šypsodamasis lyg hiena atsakė žilstelėjęs vyras.
–      Eime į vidų, padėsime jūsų motinai paruošti stalą, – stodamasis pasiūlė tėtis ir jie paliko mus dviese terasoje.
Uždariau duris, kad niekas negirdėtų mūsų pokalbio. Vladimiras ramiai sėdėjo minkštame fotelyje ir lyg niekur nieko paklausė:
–      Apie ką kalbėsime?
Atsisukau į jį išpūtusi akis, kurios aiškiai klausė, ką jis čia veikia ir kas čia per spektaklis.
–      Apie tavo atostogas su meilužiu? Ar apie grasinimą skyrybomis? O gal nori sužinoti, ką papasakojau tavo mylimiems tėveliams? – išpyškino net nemirktelėjęs Vladimiras ir užgėrė viską viskiu.
Mačiau, jog jis susinervino, todėl kurį laiką patylėjusi prabilau:
–      Ką tu čia veiki?
–      Atvykau atšvęsti savo gimimo dieną su artimaisias, – nusijuokė jis.
–      Čia nėra nei vieno tau artimo žmogaus. Paaiškink man, ką reiškia tavo spektaklis?
–      O gal tu norėtum man papasakoti, ką reiškia tavo spektaklis? Ką reiškia tie dokumentai, reikalaujantys tavo laisvės?
–      Tai reiškia, kad aš noriu skirtis. Turėjau tai padaryti jau seniai.
Netinkamiausią akimirką, kai Volodia įniršęs stojosi nuo fotelio, terasos duris pravėrė Darsė pakviesdama mus į vidų.
–      Pokalbis dar nebaigtas, brangioji, – ironiškai šyptelėjęs tarė Vladimiras, iki dugno išmaukė viskį ir stumtelėjo mane į priekį.
Valgomajame kalbėjau nedaug, Vladimiras su tėčiu šnekučiavosi apie reikalus, todėl moterys tyliai skanavo sriubą. Nutilus jų kalboms, mama klustelėjo:
–      Ar nusprendei, kiek laiko viešėsi Britanijoje, Vladimirai?
–      Kol neatsibosiu savo žmonai, – meiliai prisiglaudęs atsakė jis.
Vos nepaspringau maistu, norėjosi nutraukti šį vaidinimą ir pasakyti, jog aš nenoriu šio vyro matyti akyse ir skiriuosi su juo, tačiau leidau sau niršti tik viduje. Laukiau akimirkos, kada liksime su Volodia vieni ir jis man paaiškins, ką visa tai reiškia. Tėvams klausinėjant apie „mūsų” atostogas, Vladimiras buvo ganėtinai įsijautęs ir dėstė įsivaizduojamus dalykus, kol aš tylėjau netekusi žado.
–      Buvo puiku, kaip visuomet… Tai lyg antrasis medaus menuo, ar ne, Liz? – melavo jis.
–      Aš pavargau po kelionės, norėčiau vykti namo, – metusi šakutę tariau.
–      Paruošiau jums svečių kambarį, – šoktelėjo mama. – Nereikės gaišti važiuojant namo.
–      Gal šią naktį mes apsistosime bute, – ramiai kalbėjo Vladimiras. – Rytoj iš ryto atvyksime pusryčių ir galbūt kuriam laikui pasiliksime pas jus.
Jis išdidžiai atsistojo, ištiesė ranką ir paskatino stotis mane. Neapkenčiau šios vaidybos, o taip pat beprotiškai bijojau likti su juo viena.
–      Galbūt geriau pasilikti čia… – sumykiau atsistojusi.
–      Brangioji, bet aš dar nemačiau naujojo buto…
Žiūrėjau į jį su didžiule baime akyse, nes žinojau, jog mums likus dviese aš tikrai sulauksiu ne tik įžeidinėjimų, bet ir antausių. Nurijusi seiles nuleidau galvą ir išėjau iš valgomojo, nes ašaros kaupėsi akyse, nenorėjau, kad kuris nors pastebėtų tai. Nuėjusi į virtuvę susiradau telefoną ir perskaičiau Hario siųstą žinutę.
Kaip tai jis čia? Ką jis čia veikia? Atvažiavo pasirašyti skyrybų dokumentų?
Volodia nepaleido manęs iš akiračio, todėl negalėjau laisvai naudotis telefonu, nes jis akimirksniu būtų paėmęs jį ir pamatęs, su kuo aš bendrauju. Vis dar tikėjausi, jog jo pastaba apie meilužį buvo tik manipuliacija… Jis užlipo laiptais į viršų pasiimti savo lagamino, tuo tarpu šeima bandė kalbėtis su manimi, tačiau aš įnikau į telefoną ir pranešiau Hariui apie situaciją.
Kalbėsiuosi su Vladimiru. Tikiuosi, viskas baigsis jau šiandien. Myliu tave, Hari.”
          Atsisveikinę su namiškiais įlipome į džipą ir vos man užvedus automobilį, tariau:
–      Tu pas mane nepasiliksi. Pasikalbėsime automobilyje ir tu važiuosi į viešbutį ar kur tik nori, bet pas mane tu neįkelsi nei kojos.
–      Eliza, būk suaugusi, nesvarbu, kad tavo meilužiui vos aštuoniolika, tau – keturiasdešimt, elkis protingai. Važiuojame pas tave į butą, apie viską pasikalbėsime ir išsiaiškinsime, kas vyksta, – šaltu veidu aiškino man Vladimiras.
Neištverdama įtampos, paspaudžiau gazo pėdalą ir išsukau iš kiemo. Buvau tokia įtūžusi ir sumišusi, jog akyse vaizdas liejosi nuo besikaupiančių ašarų, tačiau tylėjau kaip kapas, stengdamasi neišduoti savo paslapties. Privažiavus butą, aš vis dar laikiausi nuomonės, jog Vladimirui nėra ką veikti mano namuose.
–      Liz, mes susituokę dvidešimt metų, pasikalbėsime kaip subrendę žmonės ir nuspręsime, ką daryti toliau, – tikino jis, katino žvilgsnį nudelbęs į mane.
Giliai atsidususi įvariau automobilį į garažą ir kartu su labiausiai nepageidaujamu svečiu pakilau į devintą aukštą. Volodia lyg geras draugas gyrė ir komentavo interjerą bei namo prašmatnumą. Vos įėjusi į butą, atsisukau į jį ir nieko nelaukdama ėmiau klausinėti:
–      Ko tu čia atskridai? Jei gavai skyrybų dokumentus, reikalauju juos pasirašyti ir išnykti iš mano gyvenimo.
–      Palauk palauk, Eliza… – nusijuokė jis. – Pirmiausia, ką aš noriu tau pasakyti, tai…
Jis staiga nutilo ir suėmęs mane už riešų prisitraukė prie savęs.
–      Manęs niekada neapgaudinės moteris, kuri yra mano žmona.
Volodia stipriai papurtė mane ir nustūmęs, praėjo lyg pro sieną. Kol aš glosčiau savo paraudusius riešus, jis kalbėjo toliau:
–      Eliza Eliza… Jei jau ieškojai meilužio, tai galėjai susirasti kažką išradingesnio nei buvusiojo sūnus.
–      Ką tu čia kalbi? – atsisukusi ir vis dar susiėmusi už riešų paklausiau.
Vladimiras iš savo švarko kišenės ištraukė voką, o iš jo – nuotraukas.
–      Negi tu tikrai manei, jog pavyks nuo manęs nuslėpti savo nuodėmes? – mestelėjęs ant svetainės staliuko suriko jis.
Lėtai ir atsargiai priėjau prie jo, paėmiau nuotraukas, o širdis bildėjo, lyg nujausdama kažką tikrai negero. Nuotraukose buvome mes su Hariu… Prisiminiau kiekvieną užfiksuotą akimirką ir galėjau tiksliai pasakyti, kada ir kur mes buvome. Peržiūrėjusi visas nuotraukas suvokiau, jog Vladimiras mane sekė nuo tos akimirkos, kai Haris pradėjo pas mane lankytis.
–      Kas tai? Tu mane seki? – mojuodama jam prieš nosį nuotraukomis paklausiau. – Žinai, kad esi psichinis ligonis?
Nebegalėjau sutvardyti ašarų, kurios tiesiog tryško iš akių. Buvau visiškai pasibaisėjusi Volodia, nors ir buvome susituokę dvidešimt metų, aš negalėjau suprasti, kaip galima taip elgtis su žmogaus laisve.
–      O tu – neištikima žmona.
–      Lyg tu būtum ištikimas vyras! – šaukiau ant jo. – Ir tu to net nemanai slėpti!
–      Aš esu vyras.
–      Ir ką? Vadinasi, tu gali mane apgaudinėti? – niršau vaikščiodama po svetainę.
–      To čia ir atvykai? Susirasti pakaitalą savo mirusiai meilei? – tyčiodamasis nusijuokė Vladimiras.
Tai mane supykdė dar labiau, kone pasikūkčiodama ir vos galėdama kalbėti pratariau:
–      Ko tu nori iš manęs? Aš pasirašiau skyrybų sutartį, daugiau tavęs nebeapgaudinėsiu, palik mane ramybėje!
–      Oi ne ne, Eliza, negi nepameni įžadų? – vis dar juokdamasis kalbėjo jis. – Kol mirtis mus išskirs
–      Kokiame amžiuje tu gyveni? Tu būsi daug laimingesnis gyvendamas be manęs, kaip ir aš be tavęs. Kodėl negalime kaip normalūs žmonės leisti vienas kitam gyventi ramiai?
–      Nes tu susituokei su manimi, vadinasi, būsi mano žmona per amžius, – surimtėjęs atsakė Vladimiras.
–      Bet aš nelaiminga su tavimi. Aš tavęs nemyliu! – šaukiau visa gerkle.
–      Užsičiaupk! – iškėlė ranką jis, tačiau sulaikė ją ore.
Stojo mirtina tyla, tik mano kūkčiojimas kas pora sekundžių ją nutraukdavo. Šluosčiausi nuo veido ašaras ir klausinėjau jo toliau:
–      Ką man padaryti, kad tu paliktum mane ramybėje?
–      Eliza, aš tave myliu, tu mano žmona ir turi būti su manimi. Aš tau galiu atleisti tą menką nukrypimą su šituo snargliu. Grįžkime į Maskvą ir pamirškime visą melą, kurį tu sukūrei, – persimainęs į meilų kalbino mane Vladimiras.
–      Aš myliu tą snarglių ir nenoriu tavęs matyti akyse, Volodia. Negi tau taip sunku tai suprasti? – lyg beprotė mosikuodama rankomis virš galvos aiškinau.
Jis sugriebė mane už pečiu ir stipriai spausdamas murmėjo pro sukąstus dantis:
–      Jei su manimi išsiskirsi, niekada gyvenime nebepamatysi to snargliaus, galėsi jį aplankyti tik šalia savo kito mylimojo.
Vladimiro žodžiai nuskalbėjo taip žiauriai, kad aš pravirkau kaip maža mergaitė. Žinojau, koks mano vyras gali būti žiaurus ir toks buvo ne su vienu jam kenkusiu asmeniu, tačiau niekada nemaniau, jog jis gali taip smarkiai įskaudinti būtent mane…
–      Aš tavęs maldauju, Vladimirai, leisk man būti laimingai… – verkdama prašiau.
Sekundėlei jis susimąstė, pasikasė smakrą ir atsisukęs tarė:
–      Neleisiu tau suteršti mano vardo. Nei už ką nepasirašysiu skyrybų sutarties. Ir jei nori, kad tam spuoguotam mažvaikiui netyčia nenutiktų kokia nelaimė – grįši su manimi į Maskvą.
Purčiau galvą į šonus, bandydama suvokti, ar tai tikrai realybė, ar žmogus gali dėl savo garbės ir principų ryžtis tokiam žingsniui – sužeisti ar galbūt net nužudyti kitą žmogų… Per riedančias ašaras, nieko aplink nebemačiau, todėl atsisėdau ir susiėmiau už galvos.
–      Jei nenori patirti gėdos, nenori sužlugdyti savo šeimos ir nutraukti savo meilužio egzistencijos, grįši su manimi į Maskvą ir mes toliau gyvensime pavyzdingos aukštuomenės šeimos gyvenimą.
Galva sprogo nuo daugybės minčių. Atrodė, kad viskas tik labai tikroviškas košmaras ir aš tuoj pat pabusiu šalia Hario, šalia to, kuris mane apkabins ir nuraminęs pasakys, jog tai tebuvo mano pasąmonės vaisius, jog niekas nėra tikra, kad aš saugi su juo, kad visą gyvenimą būsime drauge…
–      Prašau… Prašau, Vladimirai, paleisk mane… Gali pasiimti visus pinigus, viską… Gali pasakyti, kad aš tave išdaviau, tik palik mano šeimą ir Harį ramybėje. Atiduosiu tau viską… – maldavau jo sudėjusi delnus.
–      Atiduok man save, – tarė jis ir prisėdęs šalia apkabino per pečius.
Jo prisilietimas buvo lyg elektros šokas, aš norėjau trauktis kuo toliau, nes tai degino taip skaudžiai, kaip niekada anksčiau. Mano kūnas priėmė tik Hario prisilietimus, todėl šie Vladimiro gestai buvo itin nemalonūs.
–      Kam aš tau? Aš nebeatrodau kaip lėlytė, aš senstu, nebegalėsiu būti tavo papuošalas…
–      Aš tave myliu, Eliza, – džiugiai atsakė jis.
Aš nervingai purčiau galvą į šonus kartodama:
–      Tai nėra meilė, nėra…
–      Taip, tai meilė. Ir dabar aš tau įrodysiu, kaip tave myliu, – paprieštaravo Volodia ir ėmė bučiuoti mano skruostą.
Akimirksniu atsitraukiau vožtelėjusi jam per galvą. Atsistojusi nuėjau prie židinio ir toliau verkiau susiėmusi už veido. Vladimiras priartėjo iš už nugaros, grubiai sučiupęs atsuko į save ir ėmė bučiuoti veidą. Trankiau jam visur, kur tik sugebėjau pasiekti per surakintas rankas.
–      Paleisk, idiote! Ką tu darai? – šaukiau muistydamasi jo pančiose.
–      Atsiimu tai, kas priklauso man kaip tavo vyrui, – vis dar neatsitraukdamas nuo mano kūnos lemeno jis.
Maniau, jog mes jau išaugome iš to priverstinio pareigos vykdymo, nesuvokiau, kaip žmogus nori įtikinti save, jog kitas mėgaujasi seksu su juo, jei tai vyksta per prievartą. Iš paskutiniųjų stengiausi patraukti Vladimirą nuo savęs, tačiau vyras turėjo daugiau jėgų ir pagautas įniršio pargriovė mane ant minkšto kilimo ties židiniu. Visą mano energiją pasisavino nervai ir ašaros, todėl nebegalėjau jo atstumti… Volodia stipriai mane suėmęs bučiavo visą kūną, dėl ko man norėjosi vemti, pagalvojus, jog tai žmogus, kurio aš šią akimirką nekenčiu visa širdimi! Sukaupusi visas jėgas, dar kartą pabandžiau išsilaisvinti, tačiau gavusi antausį, lyg pliušinis žaislas krestelėjau atgal ant kilimo ir kurį laiką neatsipeikėjau. Galva sukosi, nes tokios prievartos dar nebuvau patyrusi nei iš Vladimiro, nei iš ko kito… Verkiau ne dėl to, jog mane prievartavo mano pačios vyras, bet dėl to, kad išdaviau Harį. Skausmo akimirkomis stengiausi prisiminti tą pirmąją naktį su juo Maldyvuose: visiška priešingybė tam, kas vyko dabar. Aš gulėjau ant kilimo lyg pamesta lenta statybų aikštelėje ir nereiškiau nei menkiausios emocijos, tiesiog leidau ašaroms riedėti ant kilimo. Vladimiro dūsavimo fone girdėjau savo skambantį telefoną ir pasidarė dar skaudžiau, nes buvau įsitikinusi, jog skambina Haris… Mintyse kartojau, jog myliu jį visa širdimi ir meldžiau Dievo padėti man viską išgyventi. Baigęs Volodia sutvarkė man kelnes, susitvarkė pats ir atsistojęs tarė:
–      Turi porą savaičių išeiti iš darbo. O tada mes visiems laikams paliksime šitą nuobodų kraštą.
Lyg nieko nebūtų nutikę, jis nuėjo į mano miegamąjį ir paliko pravertas duris. Susirangiau ant kilimo ir jaučiausi pasišlykštėjusi ne tik Vladimiru, bet ir savimi… Norėjau bėgti pas Harį, viską jam papasakoti, norėjau, kad jis pagydytų mano širdį, tačiau negalėjau pasijudinti iš vietos. Neturėjau drąsos net jam paskambinti… Bijojau, kad Hariui viską sužinojus, jo gyvybei tikrai kils pavojus, nes su Volodia juokauti buvo rizikinga, jis tikrai buvo psichiškai nesveikas žmogus, todėl nenorėjau į visa tai velti ir Hario. Atsistojusi nuėjau į virtuvę, atsidariau šaldiklį ir paėmusi maišelį ledukų, prisidėjau juos prie skruosto, į kurį vožė Volodia. Pamaniau, jog ryte dar kartą pasikalbėsiu su juo, galbūt bus kiek ramiau ir mes viską išspręsime taikiai. Susiraičiau ant sofos svetainėje, apsiklojau netoliese gulėjusiu pledu ir visą naktį praverkiau.

Paryčiui švintant sugebėjau trumpam užmigti, kol manęs nepažadino skambutis į duris. Striktelėjusi iš lovos ėmiau blaškytis po svetainę. Puikiai žinojau, jog tai gali būti vienas iš mano artimųjų, kuriuos apsauginis įleidžia be perspėjimo. Arba tai buvo Haris, kuris apsauginiams buvo mano sužadėtinis… Priėjusi prie durų giliai įkvėpiau ir atidariau duris.
–      Elizabeta, kodėl man neatsakai? Aš dėl tavęs nerimavau! – garsiai šūktelėjo Haris patraukdamas mane nuo tarpdurio ir įeidamas į vidų. – Kodėl neatsiliepei į skambučius?
Žiūrėjau į jį iki kol pradėjau verkti ir puoliau į glėbį. Nenorėjau Hariui nieko sakyti, tik pasikūkčiodama gniaužiau jo marškinėlius savo delnuose.
–      Kas yra, Elizabeta? Ką tas kvailys tau pasakė? – klausinėjo Haris.
Atsitraukusi, tačiau nuleidusi galvą ištariau:
–      Turi išeiti, Hari. Susitiksime vėliau.
–      Niekur aš neisiu, kas čia vyksta? – suėmęs mane klausinėjo vaikinas.
Aš net nežinojau, nuo ko pradėti, juolab, kai kitame kambaryje buvo Vladimiras, kuris galėjo pasirodyti bet kurią akimirką.
–      Eime už durų, – stumtelėjau jį durų link.
Haris visiškai sutrikęs patripčiojo vietoje ir išpūstomis akimis apsisuko išėjimo link. Staiga už nugarų išgirdome balsą:
–      Kur susiruošei, Eliza?
Mane iškart išpylė šalta prakaitas, sustingau, o Haris išsigandęs atsisuko atgal ir suakmenėjo.

Mažytis sneak-peek į kitą dalį:

–      Beje, tikiuosi, kad tavo meilužis mėgsta važinėti viešuoju transportu.
Nusijuokęs jis ketino eiti į koridorių, tačiau išgirdusi jo komentarą mečiau dėžę ant lovos ir pribėgusi čiupo jį už rankos rėkdama:
–      Ką padarei Hariui?
Volodia stovėjo išsišiepęs ir pakėlęs antakius, lyg tai būtų pokštas.
–      Ką tu jam padarei? – purtydama jo ranką kamantinėjau.
–      Kelyje visko pasitaiko… – šypsodamasis linksėjo galva vyras ir išlaisvinęs savo ranką, nuėjo koridoriumi laiptų link.

KONKURSAS

Gerai apsvarsčiusi įtarinėjimus, jog pagrindinis kūrinio „VĖL“ veikėjas – H. Styles, nusprendžiau palepinti 8 atidžiausias skaitytojas GIGANTIŠKAIS grupės One Direction filmo „Tai mesplakatais! Neabejoju, kad esat kūrybingos ir lakią vaizduotę turinčios asmenybės. Todėl kviečiu jus spėti, kuo baigsis mano knyga! Savo atsakymus rašykite čia, po straipsniu esančiuose komentaruose.


Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

– Ma

XVIII

Stovėjau sukryžiavusi rankas ant krūtinės ir įtariai žvelgdama į vaikiną, kuris mosavo voku skambiai pristatydamas, kas jo viduje.
–      Nepyk, kad nepasitariau su tavimi, tačiau negalėjau praleisti progos… – jis atidarė voką ir ištraukė du bilietus. – Tai skrydžio lėktuvu bilietai.
–      Mes skraidysime lėktuvu? – nesupratusi primerkiau akis.
Haris nusijuokė ir priartėjęs prie manęs tarė:
–      Na, skrisime su tikslu.
–      Koks tas tikslas?
Jis atsuko į mane bilietus, atkišo tiesiai prieš akis ir aš suėmusi juos perskaičiau:
–      Maldyvai… Maldyvai? – atsitokėjusi šūktelėjau. – Rimtai?
–      Kaip matai, – šyptelėjo jis ir davė man atidžiau pažiūrėti į bilietus.
–      Hari, juk jie brangūs, iš kur tu gavai pinigų? – vis dar nustebusi klausinėjau.
–      Nesu vargšas. Tėtis puikiai mus su mama aprūpino, o ir senelio paveldėjimas pasitarnavo…
–      Bet juk… Vis tiek negali tų pinigų leisti tokioms brangioms kelionėms!
Haris žiūrėjo į mane suraukęs kaktą ir turbūt negalėjo suprasti, kodėl aš taip širstu dėl jo padovanotos kelionės. Aš jaučiausi labai nesmagiai, nes nenorėjau, jog jis išlaidautų dėl manęs, tai atrodė lyg naudojimasis padėtimi.
–      Aš juos galiu leisti kur tik noriu. Negi tu nesidžiaugi? – surimtėjęs paklausė jis.
–      Aš tiesiog… Nežinau. Nenoriu, kad išlaidautum dėl manęs.
–      Kodėl gi ne?
–      Nes tu dar nedirbi, esi mokinys ir turėtum atsakingai skaičiuoti pinigus. Žinau, jog nesi vargšas, tačiau… Na, juk tu dar jaunas, o aš daug vyresnė…
–      Ir tai reiškia, kad tu turi už viską mokėti? – nustebo Haris. – Tai kas aš? Vaikinas už pinigus?
–      Ne tai turėjau galvoje… – nuleidusi akis sumykiau. – Tiesiog tai yra brangus dalykas. Nenorėčiau, kad Liucija sužinotų, kur išleidi šeimos pinigus.
–      Elizabeta, aš turiu savo pinigų. Ir noriu juos išleisti atostogoms su tavimi.
Aš tylėjau vis dar žiūrėdama į bilietus. Gera buvo sulaukti dovanų iš Hario, tačiau tai buvo per brangus pirkinys iš žmogaus, kuris dar nėra uždirbęs pinigų. Šioje situacijoje jaučiau savo amžiaus pranašumą, todėl ramiai atsisėdau ir susimąsčiau.
–      Klausyk, nesvarbu, kad aš jaunesnis, aš esu vyras, todėl aš noriu tau pirkti dovanas. Galiu sau tai leisti, nelaikyk manęs vėjavaikiu, kuris leidžia pinigus į kairę ir į dešinę. Aš užsidirbu iš koncertų, gavau senelio palikimą, todėl kiekvieną vasarą su draugais skrendu į paplūdimį pailsėti… Šįkart tai bus ypatingos atostogos, nes jas praleisiu su tavimi ir nenoriu, jog jaustumeisi už tai skolinga. Žinau, kad tu pati gali nusipirkti atostogas, už kurias aš mokėčiau visą gyvenimą, todėl tai tik dviejų savaičių atitrūkimas nuo įkyrių žmonių akių…
Haris turėjo pasakišką iškalbos dovaną. Kaskart, kai imdavau dėl ko nors dvejoti, jis man pažerdavo milijonus gražiai apdorotų žodžių, kurie mane akimirksniu įtikindavo, jog tai, ką jis sako, yra grynų gryniausia teisybė. Aš žiūrėjau į jį nuskriausto katino akimis ir negalėjau suvokti, kaip jo žodžiai pamažu ištripdo širdį.
–      Nesu buvęs Maldyvuose, noriu juos pirmą kartą aplankyti su tavimi. Sutinki? – šalia prisėdęs paklausė Haris.
–      Su sąlyga, jei už viską Maldyvuose mokėsiu aš.
Garbanius sekundę pasvarstė, šyptelėjo ir tarė:
–      Pasirinkimo neturiu, ar ne?
–      Ne. Nenoriu jaustis skolinga.
Haris mane apkabino ir pabučiavo į pakaušį.
–      Dvi savaites? – atsitraukusi prisiminiau jo žodžius. – Reikės sugalvoti, ką sakyti namiškiams…
Susirūpinusi padėjau bilietus ant staliuko ir susiėmiau už galvos. Kuo toliau mūsų santykiai su Hariu vystėsi į priekį, tuo sunkiau man darėsi. Aš norėjau pabusti ryte, žinodama, jog man nereikės slėptis nuo aplinkinių, nereikės meluoti artimiesiems, nebereikės būti Vladimiro žmona ir galėsiu ramiai mylėti žmogų…
–      Na, aš mamai jau pasakiau, jog su vaikinais vykstame į Kiprą, todėl tu gali sakyti šeimai, kad vyksti į Maldyvus, – linksmu balsu tarė Haris.
–      O kaip skyrybos? – atsisukusi į jį paklausiau.
–      Kelionė tik rugpjūčio pradžioje, todėl turime dar gerą mėnesį tuo pasirūpinti. Nesirūpink, aš tai sutvarkysiu, – apkabinęs per petį ramino mane vaikinas.
–      Juk žinai, kad rūpinsiuosi… Kartais viskas atrodo taip neįmanoma.
–      Kartu mes viską išspręsime. Juk žinai, kad padėsiu tau visada ir visuose reikaluose, o santykiai, patyrę tiek išbandymų, tikrai bus stipresni nei bet kada.
Kartais pykdavau ant Hario, kad pasirodė mano gyvenime ir sudrumstė ramybę, tačiau būdama šalia jo jaučiau, jog čia mano vieta. Prisiglaudžiau prie jo, apkabindama liemenį.
–      Tu man keli tiek daug problemų… – tyliai sumurmėjau.
Haris nusijuokė glostydamas mano nugarą ir ėmė pasakoti, jog po kelių dienų jis, Džo ir Styvenas vyks susitikti su vienu žinomu Britanijos prodiuseriu ir bandys pasirašyti kontraktą, jei tik jam patiks vaikinų atliekama muzika. Haris per mūsų pažinties laikotarpį sukūrė ne vieną savo dainą, todėl tikėjau jo sėkme.

Vis mažiau laiko praleisdavau savo bute, dažnai pasilikdavau pas Harį, nuvykdavome popietei į gamtą, vasara tiesiog skriejo pro akis… Užsiėmusi advokato paieškomis visiškai pamiršau apie norą atidaryti savo studiją. Ilgą laiką galvojant apie Volodią, teko pradėti rūpintis ir melu dėl atostogų. Vieną dieną paskambinau į namus Maskvoje.
–      Таня, это Елизавета.
–      Госпожа Елизавета! Приятно услышать ваш голос!
–      Мне твой тоже. Как ты, Таня?
–      Ну мы с Мирословым смотрим за домом, так пусто… Даже и теперь господин отсутствует…
–      Правда? А может быть ты заешь его планы на август?
Tania sekundėlei nutilo, tačiau neilgai trukus atsakė:
–      Господин ничего мне не говорил, знаю только, что двадцать первого августа дома намечается бал по поводу день рождения господина.
–      А до этого?
–      Попробую узнать, если это вам так важно. Может быть, вы хотите сделать сюрприз и вернутся?
Patylėjusi surezgiau planą ir taip pat džiugiai atsakiau:
–      Видишь, я уезжаю на каникулы, и хотела знать, будет ли он доступен…
–      Я передам это, как только господин Владимир вернётся.[1]
Pamaniau, kad bus geriau, jei Tania praneš Vladimirui, jog aš esu išvykusi ir jis nebandys su manimi susisiekti tuo metu, kai aš būsiu su Hariu. Netikėtai išgirdau skambutį į duris ir nustebau, nes tai buvo ne Haris, o mama.
–      Buvau netoliese, tad užsukau pasisveikinti ir išgerti kavos. Taip retai būname dviese, negalime atvirai apie viską pasikalbėti… – tarė ji tarpduryje.
–      Užeik, mama, malonu, kad užsukai, tačiau nelaukiau svečių, atleisk, – už nugaros paslėpdama ant sofutės koridoriuje gulėjusius Hario marškinėlius tariau.
Kol mama tvarkėsi prie veidrodžio, nulėkiau į svetainę, apžiūrėti, ar nėra kitų Hario paliktų daiktų. Ant stalo gulėjo jo skaitoma knyga, kurią taip pat pagriebiau ir viską nunešiau į savo miegamąjį.
–      Norėtum kavos? Vakar kepiau kivių pyragą, gal norėtum gabalėlio? – susijaudinusi laksčiau pirmyn atgal.
–      Nusiramink, Eliza, gal aš sutrukdžiau?
Išgirdusi šiuos žodžius, sekundei kreipiausi į Dievą, dėkodama, kad čia nėra Hario.
–      Ne, viskas gerai, tiesiog nustebinai. Nedažnai sulaukiu svečių…
–      Jei pati kepei pyragą – noriu jo paragauti, – šyptelėjo į virtuvę atėjusi mama.
Kol aš ruošiau kavą ir pjausčiau Hario keptą pyragą, mama papasakojo buvusi pas masažistę, kurios salonas yra visai netoli mano namų.
–      Apie ką norėjai pasikalbėti? – atsisėdus svetainėje paklausiau jos.
–      Kokie čia bilietai? – eidama prie stalelio pasidomėjo mama.
Bilietai buvo padėti prie staliuko šalia fotelio ir neturėjo atkreipti dėmesio, tačiau mamos akis buvo lyg erelio – ji visada pastebėdavo kiekvieną smulkmeną.
–      Du bilietai? Eliza, pasakyk, kad tai kelionė su Vladimiru! – laikydama juos rankoje džiūgavo ji.
Sulaikiau kvėpavimą ir tylėjau. Galvoje bėgiojo įvairios mintys, tačiau spontaniškai išsprūdo pati pirmoji:
–      Taip!
Sėdėjau dirbtinai išsišiepusi, lyg tai būtų pati geriausia žinia. Mamos akys švytėjo ir ji džiugiai suriko:
–      Nuostabu! Kaip tik apie jį ir norėjau pasikalbėti!
–      Tikrai? Ir ką gi norėjai pasakyti? – vis dar taip pat išsišiepusi pasidomėjau.
Mama dar kartą žvilgtelėjo į bilietus ir ramiai atsisėdusi pradėjo savo pamokslą:
–      Na, grįžusi tu nieko nepasakojai apie savo santuoką, kaip jis su tavimi elgiasi, ar gerai sutariate, kai tiek laiko būnate atskirai. Aš vis dar tikiuosi kada nors tapti močiute…
Man iš rankų vos neiškrito paimtas puodelis, kai išgirdau apie mamos norą tapti močiute. Žinojau, jog Darsei patyrus persileidimą dar draugaujant su pirmuoju vaikinu ir po to karto nebegalint susilaukti vaikelio, mamos viltys sudėtos į mane… Tačiau jai pačiai pastūmėjus mane siekti balerinos karjeros, ji puikiai suprato, jog tik nustojusi šokti, galėsiu pradėti galvoti apie kūdikį. Kadangi sulaukus keturiasdešimties smarkiai atsilikau nuo savo biologinio laikrodžio, nustojau net svarstyti apie galimybę susilaukti atžalos.
–      Mama, nemanau, kad aš galėčiau būti motina.
–      Ką tu kalbi, brangioji? Kaip tik to jums su Vladimiru ir reikia, kad pagaliau suartėtumėte ir būtumėte panašūs į tikrą šeimą, – atsisėdusi greta manęs ant sofos pamokslavo ji. – Tu neįsivaizduoji, kaip bendras vaikelis išspręstų bet kokias problemas.
–      Bet mes neturime jokių problemų… – gyniausi ragaudama pyragą.
–      Eliza, man gali nemeluoti. Mano motiniška širdis jaučia, jog tarp jūsų su vyru žioji skylė. Sakiau tavo tėvui, kad nors Vladimiras ir geras žmogus, bet tai nereiškia, jog tu jį pamilsi ir būsi laiminga… Ar esi tikrai įsitikinusi ir nori visą likusį gyvenimą praleisti su juo?
Pirmą kartą girdėjau mamą taip nuoširdžiai kalbant. Žiūrėjau nuleidusi akis į kilimą, tačiau nieko nesakiau. Ji viską suprato teisingai…
–      Santuoka tebuvo spontaniškas prieglobsčio ieškojimas, kai išsiskyriau su Henriku, tesiilsi jis ramybėje. Tačiau negaliu skųstis – gyvenimas buvo geras.
–      Kodėl sakai, kad buvo? – staiga puodelį nuleido ji.
Aš papurčiau galvą ir greitai pasitaisiau:
–      Yra, mama, yra!
–      Na, nors ir tekėjai ne iš didžiulės meilės, bet tiek metų kartu išgyvenus, jūs tikrai rasite sprendimą. Labai džiaugiuosi dėl šios kelionės, tai mane labai nuramino, – šyptelėjo mama ir gurkštelėjusi kavos paėmė pyragą. – Ar jis tau atsiuntė bilietus?
Klausiausi jos linksmo balso negalėdama pratarti nei žodžio, nors taip norėjosi pasakyti, jog sprendimas yra tik vienas – skyrybos. Ir vėl ėmiau dvejoti dėl to, ar elgiuosi teisingai. Mane lyg kažkas tampė į dvi puses: viena pusė atstovavo mano vidiniams jausmams, mano meilei Hariui ir reikalavo klausyti širdies, o kita pusė tempė į save, prašydama gerai viską apmąstyti ir suvokti, jog nebesu paauglė, kuri tik dabar galėtų pradėti kurti savo laimę, jog turiu įsipareigojimų visuomenei, šeimai ir vyrui. Kaskart tokiomis akimirkomis man beprotiškai reikėdavo pasikalbėti su Hariu, kuris mane nuramindavo ir aš vėl pasiryždavau dėl savo laimės nueiti kryžiaus žygius.
–      Taip, gimtadienio proga vyksime į Maldyvus, – šyptelėjau žiūrėdama į pyragą, nes negalėjau meluoti jai tiesiai į akis.
–      Kaip gerai!
Mama dar kažką kalbėjo apie atostogas ir santuoką, apie meilę ir pareigą, tačiau mano mintys jau sukosi apie tai, ką reikės sakyti Vladimirui, jei jis paklaus, kur ir su kuo aš išvykstu bei tikėtis, kad jis apie kelionę su mano šeima nesikalbės. Vis tiek planavau su juo skirtis, tad nenorėjau, jog Volodia ir toliau bendrautų su mano šeima. Iš apmąstymų mane prikėlė skambantis telefonas. Greitai nubėgau į virtuvę, kurioje buvau jį palikusi ir atsiliepiau.
–      Hari, dabar nelabai tinkamas metas, pas mane svečiuojasi mama.
–      Elizabeta, turiu pačią geriausią naujieną! Radau advokatą!
Atrodė, jog širdis prisipildė šilumos ir pradėjo plakti kaip pamišusi.
–      Tikrai? Tai puiku! – spirgėjau virtuvėje ir pamačiau ateinančią mamą, kuri nešė puodelį bei tuščią lėkštutę. – Turiu lėkti, paskambinsiu vėliau.
Padėjusi telefoną ant spintelės lyg nusikaltimo vietoje pagautas vagis išpūstomis akimis žvilgtelėjau į mamą.
–      Džiaugsmingos naujienos? – paklausė ji, padėdama indus.
–      Tiesiog kolegė norėjo papasakoti apie savo įspūdžius, – nusijuokusi sumelavau.
–      Gerai, nebetrukdysiu tavęs. Dar kartą sakau, bandyk pastoti – tai tikrai padarys laimingesnę tiek tave, tiek Vladimirą – jūs akimirksniu mesite visus savo darbus ir visą dėmesį skirsite šeimai… – paėmusi už rankos tarė mama.
Nusišypsojau ir padėkojau jai, kad aplankė. Norėjosi kuo greičiau susitikti su Hariu ir sužinoti visas naujienas apie advokatą, todėl greitai atsisveikinusi su mama po sekundėlės vėl kalbėjausi su juo.
–      Gali atvažiuoti pas mane? Viską papasakosiu ir mes būtinai atšvęsime! – laiminga gaida pradėjo pokalbį Haris.
–      Manyk, kad jau atvažiavau!
Kaip galėdama greičiau susiruošiau, sėdau į tėčio paskolintą automobilį ir nuspaudusi gazo pėdalą skuodžiau Londono gatvėmis. Norėjosi rėkti iš laimės, kad pagaliau reikalai pajudėjo į priekį, pagaliau maža prošvaistė rūpesčiais grįstame kelyje į laimę. Jaučiau, kad nors ir gali nepavykti išsiskirti, tačiau bent jau numalšinsiu savo sąžinės balso aimanas, kurios man kasdien prikaišioja, jog aš laužau bažnyčioje duotą priesaiką būti ištikima savo vyrui. Tai bent jau buvo bandymas pakeisti situacijos begėdiškumą… Palaikiau savyje optimistišką dvasią, nes norėjosi tikėtis iš Vladimiro bent kiek žmogiškumo.
–      Na, kas čia per advokatas? Ar jis tikrai geras? – vos įpuolusi į Hario butą ėmiau klausinėti.
–      Prisėsk, papasakosiu, kaip viskas buvo!
Mes įsitaisėme jaukioje svetainėje, Haris patildė televizoriaus garsą ir pradėjo pasakoti, kaip vieną dieną pietaujant su Styvenu, šis sulaukė skambučio iš savo dėdės ir tema pakrypo apie jį. Styvenas šiek tiek papasakojo apie giminaitį bei prasitarė, jog pastarasis – skyrybų advokatas. Ir vienas geriausių Londone.
–      Ar tikrai geras? Juk jei jis Styveno giminaitis, dar nereiškia, jog išskirs mane su Volodia.
–      Styvas man pasakė jo vardą, todėl aš internete paieškojau informacijos. Pasirodo jo dėdulė turi advokatų kontorą, kurioje dirba dvidešimt geriausių Londono advokatų, o jo karjeroje – dvidešimt devynios sėkmingos skyrybų bylos ir klientai ne šiaip paprasti piliečiai, o tikri milijonieriai, kurie skyrybų procesuose kovoja dėl tikrų lobių… Gali pati pasiskaityti apie jį, internete šimtai tūkstančių straipsnių apie jo bylas, – entuziastingai pasakojo Haris, atsukdama nešiojamą kompiuterį į mane.
Pažvelgiau į ekraną, tačiau greitai pakėliau akis į Harį ir nuoširdžiai nusišypsojau.
–       Tikiu tavimi. Sunku patikėti, jog man gali pasisekti…
Vaikinas padėjo kompiuterį sau už nugaros ir paėmė mano rankas:
–      Turime tuoj pat su juo susisiekti, kad į kelionę išvyktume jau tau pasirašius skyrybų sutartį. Aš pasakysiu Styvenui, kad jis pakalbėtų su dėde ir teiktų pirmenybę tavo bylai.
–      Ne, nereikia sakyti Styvenui, kad aš noriu skirtis…
–      Elizabeta, jis mano geriausias draugas, aš juo pasitikiu ir nemanau, jog jis skleistų gandus apie tave ar apie kitus žmones, – pakėlęs antakį aiškino Haris.
–      Keistai atrodys, jei tu kalbėsiesi su Styvenu dėl mano reikalų… – žiūrėdama į jo delnus, glostančius manuosius sumykiau.
–      Manai, kad jis nieko nesupranta? Jis žino, kad esu beprotiškai tave įsimylėjęs, jis tai pastebėjo pats pirmasis, tačiau tylėjo kaip kapas, todėl gali būti rami – jis teisingas žmogus.
Akimirką likau be žado, nes atrodė, jog niekas nieko nesupranta… Nors negalėjau žinoti, kaip Haris elgiasi prie savo draugų, apie ką jie kalbasi, juk draugai tam ir yra, kad jiems papasakotum viską, kadangi aš draugų neturėjau, atrodė, jog ir Haris mūsų santykius laiko visiškoje paslaptyje. Vaikinas, pastebėjęs mano šoką, paglostė plaukus ir nuramino:
–      Viskas gerai. Jis ne iš tų, kurie teisia žmones. Styvenas džiaugiasi, jog aš laimingas ir linki tokiu būti visą laiką, tik norėjau pasitarti su tavimi, ar tu nori bendradarbiauti su šiuo advokatu ir tada aš galėsiu pasikalbėti su Styvenu dėl pagalbos.
–      Na, aš šiek tiek nustebinta, tačiau tai turbūt baltas pavydas, jog tu gali su kažkuo pasikalbėti apie visą šią painią situaciją, o aš ne…
–      Aš visada šalia, Elizabeta, bet kada, kai reikės draugo, kai reikės peties išsiverkti, kai reikės paguodos ar patarimo… Aš tau būsiu viskas.
Ir vėl tie Hario žodžiai… Jis tiesiog kalbėjo dainomis, nors sakėsi, jog neturi talento sukurti bent vieną. Aš lengvai šyptelėjau ir perbraukusi per pakaušį jo garbanas patikslinau:
–      Tu jau esi mano viskas.
Švelniai pabučiavusi jo putlias lūpas, apkabinau ir padėkojau už visas pastangas. Jaučiausi, lyg traukiama iš gilios duobės, kuri su kiekvienais santuokos metais vis gilėjo ir aš tiesiog nustojau kapstytis, leisdamasi vis giliau ir giliau… Užsirašiusi advokato kontaktus, pažadėjau Hariui jau kitą dieną pradėti skyrybų procesą, o jis savo ruožtu paskambino Styvenui ir paprašė pasikalbėti su giminaičiu bei užtarti mane prieš jį. Vakare išėjome pasivaikščioti ties Temze, sėdėdami ant suoliuko ir gerdami kavą pasvajojome apie kaitrią Maldyvų saulę, purų smėliuką ir skaisčiai žydrą vandenyną… Buvo likusios trys savaitės iki mūsų kelionės ir aš vis dar turėjau nuveikti du svarbius darbus – pasirašyti skyrybų sutartį bei sugalvoti melą Vladimirui.

Pastarąjį pavyko atlikti greičiau, nei tikėjausi, nes vos apsilankius pas advokatą, kuris mane svetingai priėmė ir susitarė dėl susitikimo po poros dienų, man paskambino mano vyras.
–      Tania pranešė, jog skambinai ir pranešei apie savo paslaptingas atostogas.
–      Taip, išvykstu pailsėti, norėjau pranešti, kad nepradėtum ieškoti per mano šeimą.
–      Per šeimą? Vadinasi, išvyksti ne su jais? – kiek nustebęs, tačiau su ironija paklausė Volodia.
–      Ne, ne su jais, – tokiu pat tonu atsakiau ir aš.
–      O su kuo?
Taip norėjosi jam nieko neatsakyti, tačiau prisiminusi, jog mamai pamelavau apie kelionę būtent su juo ir bijodama, kad šis nesugalvotų paskambinti tėvams, nustačiau ganėtinai meilią intonaciją ir tariau:
–      Su kolegėmis.
–      Kur vyksite?
–      Į Maldyvus…
–      Juk mes ten jau buvome, – nusijuokė Vladimiras. – Negi įdomu dar kartą ten keliauti? Geriau galėjai vykti su manimi į Tailandą.
–      Na, jos man pasiūlė ir aš spontaniškai sutikau, – toliau klimpau į melą.
–      Grįši iki mano gimtadienio? Rengiu pokylį, – informavo jis.
Pagalvojusi, jog galbūt tada jau bus prasidėjęs skyrybų procesas ir Vladimiras jau bus gavęs sutartį, sudvejojau:
–      Nežinau, ar būsiu grįžusi, tačiau dovaną tu tikrai gausi…
Suvokiau, kad žinia apie skyrybas Vladimirą pasieks per gimtadienį ir pasidarė šiek tiek jo gaila, tačiau turėjau visa tai pabaigti visiems laikams. Pokalbis buvo trumpas ir nežinau, ar sąmoningai, ar ne, tačiau buvau maloni su Volodia, nesinorėjo pykdyti nei jo, nei pačiai leistis į piktumus, atrodė, kad tai pabaiga, todėl norėjosi viską pabaigti taikiai…

Per porą kitų savaičių skyrybų sutartis jau buvo beveik baigta, tereikėjo ją pasirašyti, tačiau aš norėjau viską sudėlioti į savo vietas. Stebėdama užsnūdusį Harį, apžiūrėjau kiekvieną jo centrimetrą nuo pat garbanoto pakaušio. Keletas nudraskytų spuogelių ant kaktos, vešlūs antakiai, tamsios blakstienos, tiesi nosis, ypatingai ryškus žandikaulis, gundančios ir putlios lūpos, švelnus kaklas, raumeningos rankos, krūtinė, lieknos ilgos kojos ir milžiniškos pėdos… Vėl pakėliau akis į jo veidą ir klausiau savęs: „Ar jis tikrai mano vienintelis?“ Abejonės išsisklaidė, kai jis prasimerkė ir pamatė mano žvilgsnį. Užsimiegojusios Hario akys klausė, kas nutiko, jis ramiai mirktelėjo ir be žodžių ištiesė ranką. Prisiglaudžiau prie jo tvirtos krūtinės ir supratau, kad tai žmogus, dėl kurio mano gyvenimas verčiasi aukštyn kojomis, tačiau aš nieko dėl to nenoriu daryti, kad tai sustabdyčiau. Tas jausmas širdyje tiesiog degino, norėjau kiekvieno jo kūno lopinėlio, troškau jo lengvų lūpų ant savo odos ir norėjau būti tik jo. Tūkstantąjį kartą įsitikinau, jog mano siela priklauso jam ir nors kartą priklausymas kitam žmogui nesudarė jokio diskomforto, atvirkščiai, saugu ir ramu buvo priklausyti Hariui.

Jau kitą dieną iš pat ryto nuvykau pas advokatą pasirašyti skyrybų sutarties. Jis dar keletą kartų paklausė, ar aš esu visiškai įsitikinusi… Tada prieš mano akis stojo du skirtingi vaizdai: dvidešimt metų su žmogumi, kuris man yra lyg svetimas, nors taip gerai pažįstamas ir keli mėnesiai su žmogumi, kurį galiu suprasti iš pusės žodžio ar net jo žvilgsnio. Pastarieji mėnesiai nusvėrė netgi dvidešimt bendro gyvenimo metų… Nors ranka ir drebėjo, prisiminiau Hario žodžius, jog skiriuosi ne dėl mūsų santykių, o dėl savęs, dėl to, kad Vladimiras nebuvo geras sutuoktinis. Advokatas pažadėjo išsiųsti sutartį Volodiai dar šią savaitę, tad aš išėjusi iš kontoros tuoj pat paskambinau Hariui.
–      Pasirašiau, – jam atsiliepus ištariau.
–      Tikrai? Tai viskas? – nesitvėrė savo kailyje vaikinas.
–      Atrodo, kad taip… Dabar tereikia laukti jo sprendimo ir tikėtis geriausio.
–      Elizabeta, aš didžiuojuosi tavimi! Galiu tik įsivaizduoti, kaip tai sunku po tokio ilgo kantrybės reikalavusio laiko…
–      Sunku tik dėl to, jog pati nusprendžiau keisti savo gyvenimą, viduje man visiškai neskauda. Aš nenoriu būti pririšta prie žmogaus, kurio nemyliu ir pagaliau prisirišti prie mylimo.
Susitikę su Hariu nusprendėme laiką praleisti ruošimuisi kelionei. Norėjosi atsinaujinti iš pagrindų: įsigyti naujų maudymosi kostiumėlių, apatinių, skrybėlių – tiesiog pakeisti Maskvos pritvinkusį garderobą nauju, jaunatvišku ir mielu širdžiai. Vaikščiojome po parduotuves ganėtinai atvirai demonstruodami, jog esame įsimylėję, tačiau mano nerami nuojauta neleido visiškai atsipalaiduoti. Einant prekybos centro koridoriumi, mano žvilgsnis susitiko su vieno įtartinai atrodančio vyriškio žvilgsniu ir aš pagalvojau, jog anksčiau esu jį kažkur mačiusi.
–      Nepažįsti to vyruko? – paklausiau Hario, sustojus prie suolelio koridoriuje.
–      Kurio? – apkabinęs mane per petį paklausė jis.
Atsisukau parodyti Hariui nepažįstamąjį, tačiau šis jau buvo dingęs iš mano akiračio.
–      Ką tik buvo čia… – akimis vis dar klajodama tarp žmonių suaimanavau.
–      Elizabeta, tu per daug įsitempusi. Juk viskas krypsta tinkama linkme, tu pasirašei skyrybų sutartį, o tai daro tave dalinai laisva moterimi. Nėra dėl ko nerimauti, dabar tu saugi, nes aš tave ginsiu nuo kiekvieno žvilgsnio.
Žemas Hario balsas kaip visuomet nuramino mane ir nedavė pagrindo toliau nerimauti dėl įtartinų veidų. Dėl visa ko, tą dieną vis dar buvau atsargi ir su vaikinu elgiausi šalčiau, nei įprastai.

Likus vos porai dienų iki kelionės į Maldyvus, susitarėme su Hariu, jog pasimatysime oro uoste, kai priduosime savo bagažą ir praeisime apsaugą. Negalėjome ten vykti kartu, turėjome būti ganėtinai įžvalgūs, nes nežinojome, ar tikrai įtikinome Liuciją bei Darsę. Sesuo dar savaitei likus iki mano atostogų bandė kamantinėti, tačiau aš nesileidau įvaroma į kampą ir melavau iš paskutiniųjų, sakydama, jog su Vladimiru susitiksime Maldyvuose. Dar kartą įsitikinusi, jog Volodia išvykęs į Tailandą, paskutinę naktį prieš kelionę, gulėdama lovoje, pasimedžiau, kad viskas pavyktų kaip planuota.
–      Dieve, žinau, kad meluoti nėra gerai, juo labiau savo artimiesiems, tačiau noriu apsaugoti Harį ir mūsų santykius. Aš pasinaudojau galimybe su juo susitikti tą šeštadienio vakarą, tikiuosi, tai buvo tavo planas… Juk žinai, kad visą gyvenimą buvau nuolanki, ištikima ir pareiginga, o būnant su Hariu aš galiu atsipalaiduoti, pagaliau galiu būti tokia, kokia noriu būti. Tegul ši kelionė dar labiau sutvirtina mano jausmus ir pasiryžimą.
Užmigau labai neramiai ir kėliausi visiškai nepailsėjusi, tačiau pasiruošusi praleisti dvi nuostabias savaites su savo mylimu. Kaip ir buvome susitarę, turėjome susitikti oro uoste likus valandai iki vartų atidarymo. Važiuodama taksi, parašiau Hariui, kad aš kelyje, o šis atsakė jau stovintis eilėje su lagaminu. Nerimavau, lyg tai būtų svarbiausia diena mano gyvenime. Įėjau į oro uostą žvalgydamasi į kiekvieną žmogų, bandydama slapstytis, nes vis dar atrodė, jog mane kažkas seka arba stebi. Nenusiėmiau akinių nuo saulės, bandydama paslėpti savo išsigandusias akis. Praėjusi apsaugą, patekau į terminalą ir išsitraukusi telefoną paskambinau Hariui.
–      Aš jau terminale, kur tu?
–      Aš Starbucks kavinukėje. Norėtum šaltos kavos su kremu?
–      Taip, tačiau be kremo. Tuoj pat ateinu! – paspartinusi žingsnį nuskuodžiau į priekį.
Iš tolo pamačiusi šalia minėtos kavinukės stovintį garbanotą vaikiną, prasagstytais languotais marškiniais. Stryktelėjau ir pradėjau bėgti jo link. Priartėjusi stipriai apkabinau abiejose rankose po vienkartinį kavos puoduką laikantį Harį. Jis sunėrė rankas man už nugaros, o tada aš pasijutau visiškai saugi. Niekas nebegalėjo manęs įbauginti, nes aš buvau su juo. Plepėdami gurkšnojome kavą, kol atidarė vartus ir mes pagaliau patekome į lėktuvą. Prieš pakylant Haris paėmė mano delną, spustelėjo ir tarė:
–      Viskas bus gerai, Elizabeta.
Mano įsitempusi ranka atsipalaidavo ir giliai atsidususi šyptelėjau jam. Žvelgiau pro langą visą laiką jausdama švelnų Hario delną ant savojo. Kad ir kaip norėjau, negalėjau visiškai atsipalaiduoti, leisti mintims atitrūkti nuo realybės, paliktos Londone, nuo nerimo dėl skyrybų ir nenusakomo jaudulio.
Po dešimties kelionės valandų, sekinančio minčių srauto apie gyvenimą, mes nusileidome Maldyvuose. Nors lėktuve keletą valandų miegojome, buvome pavargę ir patekę į savo namelį palmių paunksmėje, kritome ant minkštų fotelių nedidukėje terasoje.
–      Įsivaizduok, dabar tai bus mūsų namai ateinančias dvi savaites… – atsilošęs tarė Haris.
–      Čia tobula, Hari… – atsakiau jam, atsistojusi ir priėjusi prie turėklų.
Žvelgiau į žydrą vandenyną, kurio bangų mušimas į krantą ramino ir svaigino.
–      Čia tobula, nes aš su tavimi, – priėjęs iš nugaros delnus ant pečių uždėjo jis. – Atsipalaiduok, čia mūsų niekas nerastų, net jei ir labai norėtų.
Haris kelias sekundes pamasažavo mano pečius, o tai tikrai privertė suvokti, jog šiame ramiame rojaus kampelyje mums niekas negali trukdyti. Atsisukusi į jį pažvelgiau tiesiai į žalias akis ir tyliai pasakiau:
–      Tu teisus, negaliu leisti savo nerimui sugadinti šių dienų su tavimi.
Pagaliau sugebėjau nuvyti šalin įtampą ir kaltę, kurią jaučiau dėl visiškai nežinomų priežasčių.

Porą pirmųjų dienų mes praleidome paplūdimyje nieko neveikdami, tiesiog drybsodami ant smėliuko, grukšnodami gaivinančius kokteilius, besimaudydami skaidriame vandenyne ir leisdami savo jausmams liepsnoti. Tik po tų dienų mes visiškai pamiršome Londone paliktas problemas, pamiršome, jog aš vis dar susituokusi, buvome lyg visiškai nauji žmonės.
Paplūdimio bare vieną vakarą vyko karaokė vakarėlis, kuriame susipažinome su šaunia ispanų pora. Maldyvuose jie leido savo medaus mėnesį. Haris vėl į pagalbą pasitelkė savo žaidimą: sumelavo jiems mūsų vardus, amžių ir netgi santykių rimtumą.
–      Na, mes su Emilija švenčiame penktuosius draugystės metus, – šyptelėjo jis jaunavedžių porelei.
Aš nebuvau tokia puiki aktorė, todėl tik linksėjau galva ir stebėjausi jo lakia fantazija. Įdomu buvo pabendrauti su ką tik susituokusiais žmonėmis, jie atrodė tokie laimingi… O tai mane dar kartą grąžino į mano gyvenimo realybę, vėl supratau, jog mano gyvenimas yra visiškai iššvaistytas.
–      Tu visą vakarą tokia tyli, Elizabeta. Tau čia nepatinka? – paklausė Haris mums einant į namuką.
–      Gal juokauji? Geresnės vietos negali būti, čia – rojus…
–      Tai kas tuomet? Vis dar neišmeti iš galvos skyrybų?
–      Ne, juk susitarėme nekalbėti apie tai, kol atostogausime. Tiesiog… Susitikusi su jaunavedžių pora, supratau, kad aš iššvaisčiau savo gražiausias dienas veltui. Kai buvau jaunesnė, atrodė, kad gyvenimas yra begalinis, kad visada būsiu jauna, visada bus laiko nuveikti viena ar kita, kad išgyvenu viską, kas geriausia, tačiau šiandien suvokiau, kad nepajutau nei pusės, ką patiria šie jauni žmonės.
–      Juk tu dar esi jauna, – ramino mane vaikinas, apkabinęs per pečius. – Be to, dabar tu pradėsi naują gyvenimą.
–      Supranti, ateina metas, kai imi suvokti, kad jau kai ko tikrai nebepatirsi… Kad tai tiesiog nebe tau. Juk pirmosios vedybos būna vieną kartą, kaip ir medaus mėnuo. O paskui bėga metai ir turi visai kitaip žvelgti į gyvenimą.
–      Elizabeta, – vesdamas mane laiptukais į namelį nusijuokė Haris. – Tai pirmosios mūsų atostogos kartu. Juk tai naujas dalykas tavo gyvenime.
Užlipus į terasą šyptelėjau jam ir žvilgtelėjau į tolį, kuriame nuo mėnulio spindėjo nurimęs vandenynas, o žvaigždės lyg milijonai akių stebėjo mus iš viršaus.
–      Atleisk, nenoriu tavęs sumenkinti, tiesiog kartais pagalvoju, jog gyvenimas man suteikė tiek progų, kuriomis nepasinaudojau, o dabar nebegaliu apsimetinėti, jog man tik dvidešimt. Tų pirmųjų kartų man jau nebebus…
Haris atsistojo šalia, pasuko savo galvą į mane ir sušnabždėjo:
–      Tu dar turi vieną pirmąjį kartą…
Nustebusi pažvelgiau į jį primerktomis akimis. Vaikinas kelias sekundes šypsojosi, o tada tyliai tarė:
–      Būk šiandien mano.


[1]           – Tania, čia Elizabeta.
– Ponia Elizabeta! Kaip malonu girdėti jūsų balsą!
– Man taviškį taip pat. Kaip laikaisi, Tania?
– Na, prižiūrime su Miroslavu namus, taip tuščia… Net ir dabar ponas Vladimiras išvykęs…
– Išvykęs, ar ne? O galbūt žinai jo rugpjūčio mėnesio planus?
– Ponas man nieko nesakė, žinau, kad rugpjūčio dvidešimtą dieną namuose rengiamas pokylis pono gimimo dienos proga.
– O iki tol?
– Galiu pabandyti sužinoti, jei jums svarbu. Galbūt norite padaryti jam staigmeną ir grįžti?
– Matai, išvykstu atostogauti, tad norėjau sužinoti, ar jis bus pasiekiamas…
– Aš perduosiu ponui Vladimirui tai, kai tik jis grįš!

Mažytis sneak-peek į kitą dalį:

–      Čia nėra nei vieno tau artimo žmogaus. Paaiškink man, ką reiškia tavo spektaklis?
–      O gal tu norėtum man papasakoti, ką reiškia tavo spektaklis? Ką reiškia tie dokumentai, reikalaujantys tavo laisvės?
–      Tai reiškia, kad aš noriu skirtis. Turėjau tai padaryti jau seniai.

KONKURSAS

Gerai apsvarsčiusi įtarinėjimus, jog pagrindinis kūrinio „VĖL“ veikėjas – H. Styles, nusprendžiau palepinti 8 atidžiausias skaitytojas GIGANTIŠKAIS grupės One Direction filmo „Tai mesplakatais! Neabejoju, kad esat kūrybingos ir lakią vaizduotę turinčios asmenybės. Todėl kviečiu jus spėti, kuo baigsis mano knyga! Savo atsakymus rašykite čia, po straipsniu esančiuose komentaruose.


Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

– Ma