Žyma: ballet

VII

Jau iš tolo pamačiau vyrišką siluetą, sėdintį ant fontano krašto ir žvelgiantį į savo telefoną. Aplink buvo daug žmonių, tad priėjau prie vaikino nepastebėta.
–      Labas, Hari.
Išgąsdintas jis krūptelėjo ir vos neišmetė telefono iš rankų.
–      Taip ir maniau, kad ateisit! – atsistojo kepure ir vėl savo garbanas paslėpęs vaikinas.
Jo akys sužibo, o aš, kaip drovi mergiūkštė, šypsojausi sučiaupusi lūpas ir laukiau, ką jis pasakys.
–      Norite pasivaikščioti ar kur nors pasėdėti?
–      Nesu pasipuošusi restoranams, tad… – šyptelėjau, kai Haris priėjo prie manęs ir aš dar kartą pastebėjau, koks vyriškas jo sudėjimas.
–      Tada mes į restoraną ir neisim, nueisim ten, kur ramu ir jauku. Tėtis ten vesdavosi mane, kai buvau mažas.
–      Jis vesdavosi tave kažkur čia Enfilde, nors jūs gyvenate Etmonde? – nustebusi atsisukau į jį, kai pradėjome eiti.
–      Mes Etmonde gyvename maždaug dešimt metų, iki tol gyvenome čia, Enfilde. Man patinka šis rajonas, jis toks ramus…
–      Pritariu. Gyvenant Londone nėra geresnės vietos nei Enfildas. Net neatrodo, kad jis priklauso niekuomet nemiegančiam miestui… Norėčiau turėti čia savo butą, – žvalgydamasi po gatvę atsidusau.
–      Kaip jums sekasi jo ieškoti? – staiga paklausė vaikinas.
–      Išsirinkau keletą butų šalia Enfildo, tačiau vis neprisiruošiu jų apžiūrėti… – susigėdusi pažvelgiau į jį.
–      Kaip gi prisiruošite, kai turėsite važinėti taksi ar viešuoju transportu! Galiu jus pavežti, jei reikia, – rankoje sukdamas mašinos raktelius pasisiūlė Haris.
Nejau aš tikrai atrodžiau tokia beviltiška, kai neturėjau automobilio? Pagal Harį atrodė, jog be automobilio aš esu kaip be kojų ir negaliu pajudėti.
–      Viskas gerai, neprisiruošiu ne dėl to, – nusijuokiau. – Žinai, kai esi tokio amžiaus, sunku pradėti kažką iš naujo…
–      Tik nereikia! Kokio jūs amžiaus? Jūs jauna žavinga moteris, kuriai gyvenimas dar tik prasideda!
Ėjau susikišusi rankas į lietpalčio kišenes ir žvelgiau į šaligatvio grindinį. Taip norėčiau, kad Hario žodžiai būtų buvę tiesa. Norėčiau, kad mano gyvenimas būtų tik prasidėjęs, tada daug ką jame pakeisčiau…
–      Gyvenimas prasideda tau, Hari. Man jis jau pusiaukelėje…
–      Kalbate taip, lyg būtumėte pensininkė! – nusijuokė vaikinas.
Kartu su juo nusijuokiau ir aš. Nesijaučiau dar esanti pensininkė, tačiau baigusi balerinos karjerą, pajutau, jog nebesu tokia perspektyvi ir jauna, kokia buvau anksčiau.
–      Aš rimtai. Jei kada nors reiks pagalbos, sakykite, aš jums padėsiu.
–      Jeigu tave mokyčiau, tada suprasčiau tai, kaip meilinimąsi dėl gero pažymio, tačiau dabar, kai nelankai pas mane nei vienos pamokos, iš kur toks noras padėti man? – rimtai paklausiau.
Haris atsisuko į mane, paslaptingai šyptelėjo ir tarė:
–      Tada, kai kalbėjome apie tėčio kūrybą, pajaučiau, lyg mane pagaliau kažkas supranta. Visiems mano draugams tėčio dainos yra tiesiog dainos, o man tai savęs išraiška ir niekas niekada to nesuprato. Tie, su kuriais atlieku jas, nesupranta, kodėl aš jiems aiškinu, kad reikia įsijauti į žodžius ir pritaikyti tinkamą tonaciją… O jūs atsiradote ir iškart perpratote mano savijautą.
Aš žiūrėjau į savo batus ir mintyse kalbėjausi su savimi, todėl jam baigus, teišleidau tylų „mhm“.
–      Na, matyt, mes tikrai taip pat suprantame Henriko dainas ir jų reikšmę…
–      Net mama to nesupranta, – pritūpęs kumščius suspaudė Haris.
Pagalvojau, jog Liucija turbūt net nenorėjo to suprasti, nes nei vienoje dainoje ji nerado vietos sau. O aš kiekvieną iš jų laikiau lyg odę sau, todėl supratau, kokius jausmus išgyveno Henrikas.
–      Keista… – patylėjusi nutęsiau.
–      Todėl ir noriu su jumis susitikti, pasidalinti mintimis, nes jūs įkvėpiate mane tikėti savo galimybėmis, kaip tai darydavo tėtis.
Priėję kryžkelę pasukome į kairėje pusėje esančią gatvę, kurioje buvo mano ir Henriko pirmojo pasimatymo ledainė. Eidama negalėjau nuslėpti šypsenos, atsiradusios veide, kai prisiminiau tą pirmąjį mūsų susitikimą. O dabar būtent jo sūnus mane vedasi į tą pačią gatvę, tuo pačiu keliu, kuriuo eidavome ir mes su Henriu.
–      Štai ir atėjome, – tarė Haris, sustojęs prie pastato, kuriame kadaise buvo toji ledainė.
–      O čia nebuvo ledainės? – nustebusi parodžiau pirštu į užkandinės iškabą.
–      Buvo, į ją tėtis mane ir vesdavosi, tačiau prieš kelerius metus mirė jos savininkas, todėl paveldėtojai sugalvojo uždaryti ledainę ir atidaryti šią užkandinę… – pečiais traukė Haris, darydamas duris.
Nieko nebesakiusi įėjau į vidų ir apsižvalgiau: viskas buvo pakeista, sienos perdažytos šviesia spalva, staliukai naujesni ir modernesni, vietoj kėdžių stovėjo minkšti foteliai, o palei sieną – dvivietės sofos. Vienintelis išlikęs dalykas – paveikslas, kuris kabėjo netoli lango ir į kurį aš spoksojau pirmojo pasimatymo metu, kai drovėjausi pažvelgti Henrikui į akis. Giliai širdyje pasidarė gera čia sugrįžus, tačiau susikaupusios ašaros galėjo išduoti mano nostalgiją, todėl susitvardžiusi atsisukau į Harį ir paklausiau, kur sėsime.
–      Damos renkasi, – išskėtė rankas vaikinas ir pakėlė antakius.
Nusišypsojusi jam apsisukau ir nuėjau prie pačio kampinio stalelio, kuris buvo atokiausiai nuo svetimų akių. Haris nusirengė džinsinį švarką ir numetė jį ant sofos atlošo.
–      Gersite kavos, arbatos ar norite ko nors užkąsti? – pasiteiravo jis, tvarkydamasis savo džinsus.
–      Kavos su pienu.
Vaikinas nupėdino prie baro, užsakė kavos ir grįžo prie staliuko. Pažvelgęs į mane, sėdinčią ant sofos, išsitraukė iš kišenių telefoną, raktus, piniginę ir atsisėdo ant tos pačios sofos šalia manęs. Nežinau, tai buvo jauki ar nejauki akimirka, tačiau aš šyptelėjau ir pasijutau kaip į pirmąjį pasimatymą atėjusi paauglė. Su Hariu jaučiausi drovi, jis vertė mano skruostu parausti vien žiūrėdamas į mane.
–      Ir jūs čia dažnai lankydavotės? – paklausė Haris, įsitaisęs sofoje.
–      Nepasakyčiau, kad dažnai, negalėjau dažnai skanauti ledų ir saldumynų, todėl tik retkarčiais leisdavau sau pasilepinti, – sukrizenau.
–      Turbūt sunku visą gyvenimą taip save riboti, kažko nevalgyti, treniruotis…
–      Na, juk tu ir pats daug repetuoji, o tai galima prilyginti mano treniruotėms.
–      Manau, kad tai du skirtingi dalykai, – primerkęs akis su šypsena paprieštaravo Haris.
Prie mūsų priėjo padavėja ir padėjo ant stalo du didžiulius puodukus kavos bei lėkštelę su avižiniais įvairių formų sausainiais. Aš nustebau juos pamačiusi ir žvilgtelėjau į Harį. Kai mergina nuėjo, jis atsisuko į mane ir tarė:
–      Jie visada atneša dovanų…
–      Kaip malonu, žiūrėk, kokios formelės, – paėmusi žvaigždės formos sausainį atkišau jį Hariui.
Jis taip pat apžiūrėjo lėkštelę ir paėmęs širdelės formos skanėstą, atkišęs nusišypsojo savo plačia šypsena. Tai tebuvo paprastas judesys, tačiau viduje aš ištirpau kaip lydytas sūris… Jo mielumui tikrai buvo sunku atsispirti. Krimstelėjau sausainio ir susikaupusi kramčiau jį, mintyse liepdama sau nustoti galvoti apie Harį.
–      Papasakokit, kaip susipažinote su mano tėčiu ir mama, – padėjęs sausainį prie kitų paprašė Haris.
Vos nepaspringau kąsniu ir atsikosėjusi sustingau.
–      Na, mes lankėme tą pačią klasę, – trumpai atsakiau.
–      Bet jūs vis tiek buvote jam artima draugė, jei žinote jo dainas ir jų istorijas…
Namie nebuvau paruošusi atsakymų į šiuos klausimus, nors galėjau suprasti, jog Haris norės sužinoti apie savo tėvo jaunystę… Galvojau, ką reikėtų nutylėti apie mano ir Henriko santykius, ir pradėjau pasakoti nuo jo atėjimo į aštuntą klasę.
–      Su Liucija mes seniai buvo bendraklasės, tačiau Henrikas atėjo tik į aštuntą klasę. Prieš tai jis gyveno Mančesteryje… – Haris linksėjo galva, tad supratau, jog šį faktą jis tikrai žino. – Taigi, nuo tada jį ir pažįstu. Buvo keletas draugų, su kuriais mes susitikdavome, ateidavome čia ledų.
–      O kada tėtis pradėjo kurti? Jis man pasakojo, jog būdamas vos penkiolikos jis jau sukūrė pirmąją dainą…
Gerai pamąsčiau ir paskaičiavau, kada jis galėjo parašyti man pirmąją dainą, tačiau tiksliai nežinojau, ar ji apskritai buvo pirmoji.
–      Turbūt tavo tiesa, tiksliai nepamenu…
–      Ta daina buvo apie meilę, negi jis jau tada buvo įsimylėjęs mamą? – nustebęs paklausė vaikinas ir gurkštelėjo karštos kavos.
Išgirdusi tai nuleidau galvą. Pati suvokiau, jog būtent dabar, kai mes su Hariu pradėjome bendrauti daugiau nei aš galėjau kada nors įsivaizduoti, aš negalėjau sugriauti Henriko prisiminimo, todėl turėjau tik pritarti ir leisti jam tikėti, jog pirmoji Henrio daina buvo skirta ne man, o Liucijai. Susikaupusi pakėliau akis į Harį ir linguodama tariau:
–      Tikrai taip. Tai buvo graži meilė…
Haris žvelgė į mane šiek tiek suraukęs kaktą, todėl aš nutilau.

 


Ačiū už jūsų nuomones ir klausimus!

Ma

VI

Lingavau galva žiūrėdama į kelias garbanas, išlindusias iš po jo kepurės.
–      Ir turite problemų? – tęsė vaikinas.
–      Juk girdėjai, neturiu problemų…
–      Na, manau, kad žodžiai „negrįšiu į Maskvą“, „nepapirksi“ ir tai, jog nenorite savo valia būti kažkieno žmona, parodo, jog turite problemų…
Nors Hariui jaučiau kažkokius ypatingai šiltus jausmus dėl to, jog jis mano gyvenimo meilės sūnus, į pokalbius apie savo problemas su juo leistis tikrai nenorėjau, todėl griežtokai tariau:
–      O aš manau, kad tai neturėtų būti tavo reikalas.
Haris atsigėrė sulčių, apsilaižė ir atsakė:
–      Aš tik domiuosi jumis… Ir noriu padėti, kaip jūs man padėjote išklausydama.
–      Tau mano problemos turėtų būti labai svetimos ir padėti man neįmanoma, susitvarkysiu pati, – dirbtinai jam šyptelėjau.
–      Jūs apskritai čia atvykusi turite su kuo pasikalbėti? Ne vien apie darbą… Buvote mano tėvų draugė, tačiau dabar nei karto nebuvote apsilankiusi pas mamą, visą dieną praleidžiate salėje šokdama, jums reikėtų su kažkuo pasikalbėti, – guodžiančiai kalbėjo Haris.
Manyje kilo pyktis dėl jo žodžių, tačiau tai buvo todėl, kad jis sakė visišką tiesą. Grįžau į savo gimtinę, tačiau neturėjau žmogaus, su kuriuo galėčiau nuoširdžiai pasikalbėti apie tai, kas neduoda man ramybės, kas glumina, kas slegia širdį ir kokios problemos kankina mane kiekvieną dieną… Kad ir Vladimiras. Niekas nežinojo, kokie iš tiesų yra mūsų santykiai, netgi mano šeima. Tik Vladimiro tarnai, gyvenę su mumis dvidešimt metų, gali papasakoti, kokie būdavo mūsų barniai ir nevykusi santuoka…
–      Hari, tu per jaunas suprasti suaugusių žmonių problemas ir jas spręsti, – mandagiai jam atsakiau, nervingai išgerdama sulčių.
–      Taip, aš jaunas, tačiau tai nereiškia, kad nieko nesuprantu apie gyvenimą, – nusiminęs tarė vaikinas.
Žiūrėjau į jį ir nesupratau, kodėl man taip norisi juo pasitikėti ir kodėl jame matau ne aštuoniolikmetį vaikiną, o daug daugiau apie gyvenimą suprantantį žmogų, nei aš. Galbūt todėl, kad jis turėjo teisę rinktis, kaip gyventi savo gyvenimą, galėjo rinktis, kur nori gyventi, ką nori veikti ateityje, kur eiti, ką valgyti… Jam buvo aštuoniolika, o jis turbūt turėjo spalvingesnį gyvenimą, nei aš sulaukusi keturiasdešimties. Tas jaunatviškumas ir imlumas mane tiesiog traukė prie jo, tačiau aš nenorėjau atsiverti, nenorėjau pasirodyti silpna. Juk buvau daug vyresnė ir turėjau atrodyti patyrusi daug daugiau nei jis.
–      Man jau laikas į pamoką… – nukreipusi temą išlemenau.
Iš rankinės traukiausi piniginę, kai išgirdau Harį:
–      Aš jus vaišinu!
–      Na jau ne, nereikia. Tai juk ne pasimatymas, kad reikėtų už mane mokėti, – šyptelėjau išsitraukusi piniginę.
–      Tuomet bus pasimatymas, nes neleisiu jums mokėti, – ginčijosi jis.
Šyptelėjau jam, supratusi juokelį, tačiau ištraukusi dvidešimt svarų, padėjau juos ant staliuko.
–      Leisiu sumokėti už save tik su viena sąlyga, – pradėjo derybas Haris.
–      Tu niekada nepasiduodi? – paklausiau stodamasi.
–      Jei dar kartą susitiksime ir papasakosite man apie save.
Širdyje kažkas sukirbo, tačiau aš ramiai rengiausi lietpaltį ir įtariai į jį žiūrėjau.
–      Ką turi omenyje sakydamas apie save? Juk viską žinai: esu baleto mokytoja, gyvenau Maskvoje, dabar gyvenu žirgyne, mano vardas Elizabeta ir aš buvau tavo tėvų draugė.
–      Papasakosite apie draugystę su mano tėvais, apie Maskvą ir apie savo vyrą, – šypsojosi Haris ir net nesidrovėjo kišdamasis į mano asmeninius reikalus.
–      Paprašyk savo mamos, ji tau papasakos apie mūsų draugystę, – pabrėždama paskutinį žodį išrėžiau jam. – Turiu eiti, ačiū už pietus, Hari.
Pamojusi, palikau vaikiną sėdėti prie staliuko, o pati išlėkiau į konservatoriją. Nežinau kodėl, tačiau man norėjosi verkti… Jaučiausi blogai dėl Vladimiro, dėl to, kad Haris išgirdo mūsų pokalbį, dėl to, kad jis pasakė tiesą, jog aš su niekuo nebendrauju ir dėl to, kad aš nebežinojau, kaip aš žiūriu į Harį. Mane siutino ir tuo pat metu žavėjo jo panašumas su Henriu, žmogumi, kurį vienintelį gyvenime mylėjau, kuriuo pasitikėjau ir kuris buvo ne vien mano vaikinas ar draugas, jis buvo mano siela. Jis žinojo kiekvieną mano problemą, kiekvieną jausmą, nerimo momentus, paguosdavo ir nuramindavo, kai manydavau, kad man kas nors nepavyks, skatindavo nepasiduoti sesers patyčioms ir erzinimams, skatindavo niekada nenuleisti rankų ir kovoti su sunkumais, nes patys jie neišsispręs, o nesprendžiami tik įsisenės… Henris vienintelis norėjo būti mano draugu, lygiai kaip dabar Haris. Grįžusi į salę, užsirakinau ir gerą pusvalandį leidau sau išsiverkti…

Tą vakarą gulėjau lovoje ir svarsčiau, kaip man išspręsti savo gyvenimo problemas? Kaip atsikratyti minčių apie praeitį, išsiskirti su Vladimiru, susirasti butą ir atidaryti savo baleto studiją. Buvau viena kaip pirštas… Nors tėvai mane ir palaikė, tačiau nejaučiau, jog jie suprastų mane dėl skyrybų su Volodia, ką jau kalbėti apie praeities ilgesį. Taigi, buvau viena ir stūmiau nuo savęs vienintelį mano problemomis susidomėjusį žmogų, kuris buvo per jaunas padėti. Tačiau jis nenuleido rankų ir prieš užmigdama vėl gavau iš jo žinutę.
Nemanykite, kad aš pasiduosiu. Susitikime šeštadienį vakare. – H.
Nesupratau, kodėl jis taip atkakliai nori su manimi pasikalbėti, tačiau negalėjau susitikinėti su mokiniu savaitgalio vakarais. Kad ir kaip man reikėjo draugo, aš dar turėjo proto ir nepraradau savikontrolės. Jaučiausi įsipareigojusi tiek savo darbui, tiek Henrikui, kuris tikrai nesuprastų mano ir jo sūnaus draugystės.
Hari, aš esu suaugusi moteris, kuri moko tavo bendraamžius, nemanau, kad mums pridera susitikti.
Atsakiau jam ir padėjau telefoną ant stalelio. Žinojau, kad negaliu matytis su Hariu, kad tai nedera mano amžiaus moteriai, tačiau negalėjau paneigti didžiulio smalsumo ir begalinio noro. Jis man buvo lyg Henris prieš daugelį metų – nepasiduodantis, atkakliai siekiantis tikslo, norintis padėti, kad tik artimiesiems būtų bent šiek tiek lengviau. Telefonas dar kartą nušvito ir aš pačiupusi jį perskaičiau dar vieną Hario žinutę.
Lauksiu aštuntą prie fontano Enfildo centre, jei sugalvosite klausyti savo širdies balso. – H.
Iš kur tas vaikinas žinojo, ką jaučia mano širdis? Ėmiau bijoti jo, nes atrodė, kad tai tikrai Henris, kuris kalbasi su manimi per Harį… Jis lygiai taip pat visuomet liepdavo klausyti savo širdies, nes tik ji vienintelė žino, kas geriausia netgi tada, kai mums nepasiseka. O aš niekada neklausiau širdies, visada pasiklioviau protu ir štai kaip dabar gyvenu – neturėdama nei meilės, nei laimės, nei draugų…

Visą likusią savaitę mane kankino dilema – susitikti su Hariu ar visgi klausyti proto, kuris neleido peržengti ribos ir nepainioti asmeninio gyvenimo su darbu. Neturėjau su kuo pasitarti šiuo klausimu, todėl nusprendžiau nueiti aplankyti vienintelio turėto draugo – Henriko. Po darbo taksi mane paleido prie kapinių ir aš, kovodama su vėjo gūsiais, pasiekiau jo kapą. Pirmiausia sukalbėjau maldą, mintimis klaidžiodama kažkur toli, kol suvokiau, jog ne to čia atėjau.
–      Labas, Henri… – tyliai sumurmėjau. – Nepyk, kad trukdau, tačiau nežinau, į ką daugiau kreiptis… Tu buvai vienintelis mano draugas, vienintelį tave įsileidau į savo širdį, o dabar tavęs nebėra… Aš nežinau, kur man eiti, nežinau, kaip susitvarkyti be tavęs. Kodėl tavo sūnus turėjo pasirodyti mano gyvenime? Kodėl būtent dabar? Aš nenoriu elgtis netinkamai, tačiau jame randu dalelę tavęs… Jūs per daug panašūs, kad aš galėčiau atsispirti jam. Žinai, net jūsų mimikos, kai norite, bet negalite juoktis, vienodos…
Nutilusi prisiminiau tas išplėstas nosies šnerves, tačiau tai nebebuvo Henrio atvaizdas – jį pakeitė Haris. Dabar viskas, ką prisimindavau apie Henriką, mano vaizduotoje pasirodydavo Hario pavidalu.
–      Aš turbūt išprotėjau, kad matau tiek daug jūsų panašumų. Man dėl to labai gėda, atleisk… Juk negaliu būdama keturiasdešimties, galvoti apie vos pilnametystės sulaukusį vaikiną. Bet nežinau, kaip sustoti. Henri, nors ir netikiu antgamtiniais reiškiniais, bet prašau, atsiųsk man ženklą, kaip elgtis, nes aš kryžkelėje.
Pastovėjusi dar kelias minutes, persižegnojau ir ištarusi tylų „myliu tave“, ėjau namo. Grįžusi nenorėjau matyti nei vieno namiškio, tačiau mama mane pakvietė į virtuvę vakarienės.
–      Aš nesu alkana.
–      Bet juk šiandien kinų maisto vakaras, užsakėme įvairiausių patiekalų…
–      Aš tikrai nenoriu, juk pratinai mane atsisakyti kinų maisto, – šyptelėjau jai.
Mama susigėdusi nuleido akis, tačiau greitai pagriebusi dėžutę atkišo ją tardama:
–      Bent laimės sausainuką paimk!
Nusijuokiau ir, ištraukusi vieną sausainį, nuėjau į savo kambarį. Įsijungusi kompiuterį pradėjau atidžiau ieškoti buto. Nenorėjau gyventi toli nuo Enfildo, nes šiame rajone visada jaučiausi geriausiai, tačiau nenorėjau gyventi ir pernelyg arti žirgyno. Norėjau pradėti savarankišką gyvenimą viena… Pasižymėjau keletą variantų Barnete, Etmonde ir taip pat Enfilde. Tokia jau aš buvau – pasižymėdavau, užsirašydavau, jog tai reikia padaryti, tačiau kol prisiruošdavau ką nors padaryti, praeidavo dar kelios dienos ar net mėnesiai. Atsilošusi kėdėje paėmiau sausainį ir perlaužiau jį, o ištraukusi iš jo lapelį su linkėjimu pusbalsiu perskaičiau:
–      Daugiausiai energijos išeikvoja bandymas pakeisti tai, ką Dievas taip kruopščiai sukūrė.
Dar kartą perskaičiau jį mintyse ir pajaučiau, kaip širdis ėmė plakti kur kas greičiau, nei ligi šiol… Šypsodamasi purčiau galvą į šonus, negalėjau patikėti, jog būtent dabar ištraukiau tokį linkėjimą. „Nejaugi čia ženklas, Henrikai?“ – paklausiau savęs mintyse, prisiminusi, jog dar prieš porą valandų prašiau jo atsiųsti man patarimą… Leidau pritaikyti šią išmintingą mintį sau: Dievas suplanavo mano susitikimą su Hariu, tik aš vis dar priešinuosi tam, ką jis sukūrė ir tai mane sekina, todėl pasidėjusi linkėjimą ant stalo nusprendžiau, jog šeštadienį susitiksiu su Hariu ir leisiu įvykiams tekėti savo vaga, taip, kaip yra nulemta. Turbūt ne be reikalo Haris atsirado mano gyvenime, turėjau sužinoti, kokios įtakos jo pasirodymas turės man ir ateičiai.

Šeštadienis atėjo neįtikėtinai greitai, visą tą laiką nebuvau susitikusi su Hariu ir nežinojau, ar jo kvietimas vis dar galioja. Jaudulio apimta visą šeštadienio popietę laksčiau lyg ant adatų, nes ėjau į visišką nežinią… Manęs netgi nenervino eiliniai Darsės erzinimai prie pietų stalo. Svarsčiau, ar einu susitikti todėl, kad noriu grįžti į praeitį ir įsivaizduoti, kad Haris – tai Henrikas, ar todėl, kad Haris atsirado kaip tik tuo metu, kai man reikėjo šalia žmogaus, o galbūt todėl, kad man knietėjo nusižengti taisyklėms ir pajusti, ką reiškia jaudulys? Kad ir kaip bebūtų, aš klausiau savo širdies, kuri lipo iš krūtinės neleisdama nei sekundei nusiraminti, balso. Sumelavusi, jog einu pasivaikščioti po Enfildą, taksi nuvažiavau iki centro ir kurį laiką apžiūrinėjau parduotuvių vitrinas, nes bijojau nueiti prie fontano ir ten nerasti Hario.

 


Ačiū už jūsų nuomones ir klausimus!


Ma

V

Perskaičiusi tai ekrane stovėjau ištikta šoko, tačiau palaipsniui mano veidą papuošė įtari šypsena. Tai buvo vienas keisčiausių potyrių gyvenime. Gauti žinutę iš žmogaus, apie kurį tu galvoji kur kas dažniau, nei reikėtų. Nebekreipdama dėmesio į šokančias merginas, užsisvajojusi atsisėdau ant kėdės ir galvojau, ką jam parašyti. „Aš juk suaugusi moteris. Suaugę žmonės nerašo žinučių…“ – galvojau prieštaraudama savo pirštams, kurie labai lėtai spaudė mygtukus.
Labas, Hari. Pirma, kur skelbiamas mano numeris? Ir antra, užsuk, tada pasikalbėsime. – E.
Mintyse juokiausi pati iš savęs. Mokytoja rašo žinutę mokiniui… Tačiau rašydama jaučiausi gerai. Niekas to nematė, tad aš apsimečiau, jog nieko nebuvo. Greitai gavau atsakymą, kuris sukėlė nuoširdžią šypseną mano veide.
Jūsų telefono numeris yra užrašytas kortelėje ant salės durų… Ilgai ieškoti nereikėjo!
–      Mokytoja, gavote meilės prisipažinimą, kad taip nušvitote? – klustelėjo viena iš mokinių, kai jos nustojo šokti.
–      Ne, – susigėdusi atsakiau ir padėjau telefoną ant stalo.
Žvilgtelėjau į laikrodį, kuris rodė pusę dvylikos ir šūktelėjau:
–      Merginos, rytoj daugiau dėmesio skirsime sinchroniškiems apsisukimams ir pritūpimams, dabar keliaukite pietauti!
Mokinės pradėjo rengtis, o aš vis žiūrėjau į savo telefoną ir šypsojausi nuo ausies ligi ausies. Turbūt tik aš galėjau pamiršti, jog mano telefono numeris yra pakabintas kartu su mano pavarde ant salės durų… Greitai ant triko apsivilkau tuniką ir atsistojusi galvojau, ar man tikrai galima eiti pietauti su Hariu. Nežinojau, ar pridera mokytojai ir mokiniui pietauti kažkur ne konservatorijos teritorijoje. Po akimirkos į duris pasibeldė Haris.
–      Jūs dar nepasiruošusi? – paklausė jis įkišęs galvą į salę.
–      Aš juk sakiau, kad pasikalbėsime apie tai…
Vaikinas įėjo, po savęs uždarydamas salės duris.
–      Ten tikrai skanus ir sveikas maistas. Žinau, kad šokėjos prižiūri savo figūras… – pradėjo rūpestingai Haris, kurio nuotaika buvo ypač puiki.
–      Ne dėl maisto. Pats faktas, kad mes, mokytoja ir mokinys, eisime pietauti… Nežinau, ar tai gera mintis.
Haris pervertė akis ir tuoj pat paprieštaravo:
–      Mokytoja, dabar dvidešimt pirmas amžius, mokiniai ir mokytojai vakarais eina į barą kartu išgerti alaus, o kitą dieną vėl mokosi. Visi esame laisvi žmonės ir pasirenkame, su kuo bendrauti: jei man patinka bendrauti su savo mokytoja – aš mielai pakviesiu ją papietauti. Be to, jūs manęs nemokote.
Jo žodžiai atrodė teisingi, bet, matyt, aš buvau senų pažiūrų ir man tai neatrodė taip priimtina, kaip Hariui. Aš kurį laiką žiūrėjau į jį, svarstydama, kaip elgtis, o Haris žiūrėjo į mane meiliai mirksėdamas savo didžiulėmis žaliomis akimis ir tai nematomai paveikė mano apsisprendimą…
–      Gerai, bet tikiuosi, kad niekam tai nesukels įtarimo.
–      Gyvenkite savo gyvenimą dėl savęs, ne dėl kitų… – ištarė vaikinas, man einant prie suolelio, prie kurio buvo mano batai.
Vaikinui tikrai netrūko jaunatviškumo, deja, aš negalėjau būti tokia vėjavaikė, nes turėjau visiškai kitokių įsipareigojimų, be to, nebebuvau jaunuolė. Nusirišusi puantus, pasidėjau juos ant suolelio ir aviausi savo aulinius batus, kai išgirdau Hario komentarą:
–      Man visada buvo smalsu, kaip jūs pašokate su tais batais…
Jis pasilenkė ir paėmęs juos apžiūrinėjo.
–      Tai puantai, Hari, – šyptelėjau pakėlusi akis į jį.
Vaikinas dėvėjo megztą apsmukusią kepurę, kuri slėpė jo garbanas, tačiau jis vis tiek atrodė vienas mieliausių vaikinų žemėje. Jo plati nosis raukėsi žiūrint į puantus, dantukai rodėsi iš po lūpų ir jis, paėmęs po vieną puantą į delną, ėmė juos ritmingai judinti.
–      Tirli pirli, – juokdamasis pagal savo šokį niūniavo Haris.
Atsistojusi paėmiau iš jo puantus ir nusijuokiau:
–      Gana tyčiotis iš puantų. Jei kada norėsi, galėsi apsiauti ir pašokti, pamatysi, kaip tai nejuokinga.
–      Baikite, aš negalėčiau juoktis iš tokių rimtų ir sudėtingų batų, – nusikvatojo jis, paslėpęs rankas džinsų kišenėse.
–      Puantų, – dar kartą jį pataisiau.
–      Puantų… – nutęsė Haris.
Priėjusi prie pakabos, stvėriau savo šviesiai rudą lietpaltį, rankinę ir paskatinau vaikiną eiti iš salės. Koridoriuje žmonių beveik nebuvo, keletas merginų sėdėjo ant grindų ir kažką mokėsi, tad mes ramiai, nepastebėti išėjome į gatvę.
–      Pastebėjau, kad jūs visada sėdite užsidariusi savo salėje, pamaniau, kad net nevalgote, – krypuodamas šaligatviu pasakė jis.
–      Na, esu pratusi valgyti nedaug, todėl sukremtu ką nors salėje, – atsakiau jam tipendama šalia.
–      Jūs iš tiesų labai liekna, tiek daug šokant reikia pasistiprinti, pamatysite, kaip čia skanu, – atidarydamas man kavinukės duris tarė Haris.

Jauki, senoviška aplinka dvelkė namais ir įėjus iškart pasijutau ramesnė. Haris pasisveikino su padavėju, paspaudė jam ranką ir grįžęs prie manęs pasiūlė sėstis prie dviviečio staliuko šalia lango. Pažvelgiau į tą pusę ir sudvejojau, nes langai buvo tiesiai į konservatoriją, tad pertraukos metu bet kas galėjo pamatyti mus kartu pietaujančius kavinėje…
–      Na, gerai, galime sėsti čia prie sienos, – pamatęs mano dvejonę pasiūlė Haris.
Priėjau prie staliuko ir nusirengusi susirangiau kėdėje. Vaikinas nuėjo prie baro, paėmė meniu ir pasišvilpaudamas grįžo atgal.
–      Tu čia dažnas klientas? – pasidomėjau paėmusi iš jo valgiaraštį.
–      Užsuku beveik kasdien… Konservatorijos kavinėje man nepatinka, čia šviežios salotos ir sultys, tad dažniausiai priešpiečiauju čia.
–      Man čia tiek daug nežinomų vietų… – įbedusi akis į meniu tariau.
–      Šį rajoną pažįstu kaip savo penkis pirštus, galiu aprodyti jums kiekvieną centimetrą!
–      Man atrodo, kad vietos, kuriose lankaisi tu ir tavo bendraamžiai, nebetinkamos lankytis man… – šyptelėjau nepakeldama akių.
–      Žinau ne vien klubus ir barus! Čia pilna prekybos ir mados centrų, kino teatrų, juk esate buvusi Vudgryne anksčiau! – atsipalaidavęs plepėjo Haris.
–      Esu, tačiau viskas labai pasikeitė kol manęs čia nebuvo…
–      O kur jūs buvote išvykusi? – pasidomėjo vaikinas.
–      Pirmiausia išsirinkime patiekalus, paskui pasikalbėsime, – komandavau kaip tikra mokytoja.

Aptardami įvairias salotas, rinkomės, ką norėtume valgyti. Tiksliau rinkausi aš, nes Haris atmintinai mokėjo visą valgiaraštį, tad jis be vargo per kelias sekundės pasakė salotų, kurias valgys pavadinimą ir patarinėjo man. Nejaučiau jokio diskomforto su vaikinu, kuris jaunesnis už mane dvidešimt dvejais metais, kalbėjau su juo kaip su bendraamžiu žmogumi ir klausiau jo, lyg jis būtų vyresnis. Haris užsakė salotas ir grįžęs prie staliuko tuoj pat paklausė:
–      Tai kur buvote išvykusi?
–      Gyvenau Maskvoje…
–      Kiek laiko?
–      Dvidešimt dvejus metus.
–      Tai jūs iškart baigusi mokyklą išvykote studijuoti į Maskvą? – nustebęs žvelgė vaikinas.
–      Deja, taip…
–      Kodėl deja?
–      Na, labai pasiilgau namų ir Britanijos, Maskvoje viskas buvo kitaip, tačiau nesigailiu – pasiekiau tai, apie ką svajojau, ir dabar grįžau ten, kur mano namai, – žiūrėdama į jo akis pasakojau.
Kol gėrėme šviežias apelsinų sultis ir ragavome patiektas salotas, Haris domėjosi Maskva ir paklausė, kodėl negrįžau čia anksčiau. Į šį klausimą turėjau savo asmeninį atsakymą, kurio negalėjau išduoti Hariui. Negalėjau pasakyti, kad negrįžau dėl to, kad nenorėjau susitikti su jo tėvu, kad bijojau, jog po tiek laiko man vis dar bus skaudu pamatyti jį, auginantį sūnų su kita…
–      Tiesiog neturėjau laiko. Daug keliavau, repetavau ir atidaviau visą savo laiką baletui…
–      Tai ar bent turėjote vaikiną? – nesidrovėdamas paklausė jis.
Kąsnis užstrigo gerklėje išgirdus tai. Nenorėjau pasakoti apie Vladimirą, todėl žiūrėjau į Harį ir apsimečiau, jog vis dar kramtau, kol tuo metu rezgiau atsakymą. Staiga suskambo mano telefonas ir aš nurijusi kąsnį atsiprašiau pašnekovo. Negalėjau patikėti savo akimis, skambino būtent Vladimiras. Sutrikau dar labiau, nes nesumojau, ar atsiliepti, ar tiesiog atmesti jo skambutį. Tačiau pamaniau, jog atsiliepusi bent jau išvengsiu akistatos su provokuojančiu Hario klausimu.
–      Atsiprašau, turiu atsiliepti… – tarusi Hariui atsistojau nuo kėdės ir nuėjau prie lango.
Vietos buvo nedaug, todėl neturėjau kur pasislėpti. Atsiliepiau ir žvilgtelėjusi į Harį iškart pradėjau kalbėti rusiškai, nenorėdama, kad jis suprastų, su kuo ir apie ką aš kalbu. Vladimiras paskambino pasakyti man, jog nupirko pastatą mano studijai ir kitą mėnesį pradės jį rekonstruoti.
–      Я тебе тысячу раз говорила, что не вернусь в Москву. Которой части этого предложения ты не понял, Володя?
–      Однако, ты всё равно должна будешь вернутся, так как я твой муж.
–      Понимаешь ли ты, что нас связывает только бумажное бракосочетание. По закону я может быть и являюсь твоей женой, но по собственному желанию я больше не хочу ей быть, когда ты это поймёшь?
–      Но я тебе устрою отличную студию, сможешь ставить танцы здесь.
–      Ты не купишь меня, даже студия не заставит меня вернутся туда. Всё, Володя, у меня нет времени говорить, я должна вернутся к работе. Пока![1]

Nuleidusi telefoną giliai įkvėpiau ir grįžau prie staliuko išsišiepusi lyg skambutis nebūtų manęs sunervinęs.
–      Draugė iš Rusijos, – pakomentavau susijaudinusi ir toliau valgiau salotas.
–      Aš suprantu rusiškai… – susirūpinęs tarė Haris.
Aš nustojau kramtyti ir sustingusi žvelgiau į pustuštę vaikino lėkštę. Nurijusi nekramtytas salotas pakėliau akis į jį… Haris stebeilijo mane su tokia gailesčio mina, jog man pasidarė dar nesmagiau. Vėl nuleidau akis į lėkštę, tylėdama pasmeigiau agurką ir palikau šakutę lėkštėje.
–      Turite vyrą? – ramiai paklausė jis.


[1]

–                   Aš tau tūkstantį kartų sakiau, jog negrįšiu į Maskvą. Kurios šio sakinio dalies tu nesupranti, Volodia?
–                   Vienaip ar kitaip, tu privalėsi grįžti pas mane, nes aš tavo vyras.
–                   Supranti, kad mus sieja tik popierinis santuokos liudijimas? Teisiškai aš gal ir tavo žmona, tačiau savo valia aš ja būti nebenoriu, kada tu tai suprasi?
–                   Bet aš tau įrengsiu puikią studiją, galėsi statyti šokius čia!
–                   Tu manęs nepapirksi, net įrengęs studiją nepriversi manęs grįžti ten. Viskas, Volodia, aš neturiu laiko kalbėti, turiu grįžti prie darbo. Iki!

 


Ačiū už jūsų nuomones ir klausimus!


Ma

IV

–      Išgasdinai mane, Hari! – šūktelėjau uždariusi duris.
–      Atleiskite, nenorėjau, – šnerves išplėtęs ir lūpas sučiaupęs žiūrėjo į mane vaikinas.
Jis atrodė lygiai kaip jo tėvas ir aš žinojau, ką reiškia ši veido mimika – jis stengėsi suvaldyti juoką. Henrikas visada išplėsdavo šnerves, kai norėdavo juoktis… Pamačiusi taip darant ir Harį, negalėjau suvaldyti šypsenos ir nejučia sukrizenau.
–      Pastebėjau, jog neturite automobilio, o oras ne pats tinkamiausias pasivaikščiojimams, tad siūlausi jus parvežti, – tarė jis droviai žvelgdamas į mane.
Mano šypseną pakeitė nuostabos mina. Milijonas minčių plūstelėjo į galvą, todėl stengiausi pasakyti jam kažką logiško…
–      Ačiū, nereikia, Hari, tu labai malonus, bet aš kaip nors grįšiu, juk turiu skėtį, viskas gerai, – susijaudinusi sumaliau viską į vieną sakinį.
–      Leiskite taip jums atsidėkoti už praeitą mūsų pokalbį, kuris mane nuteikė šiek tiek optimistiškiau. Dabar suprantu, kodėl buvote tėčio draugė…
Haris, lyg žinodamas mano silpniausią vietą, smogė tiesiai į paširdžius, pakomentuodamas mano ir Henrio draugystę. Palenkusi galvą vis dar galvojau apie paskutinį jo sakinį, kai vaikinas apglėbė mane per pečius ir žaismingai tarė:
–      Neigiamo atsakymo nepriimsiu, eime.
Nieko nebesakiusi leidausi jo vedama laiptukais žemyn ir abu rankomis užsidengę pakaušius nubėgome iki jo raudono automobilio. Haris greitai atidarė dureles, aš įšokau į vidų. Vaikinas įsėdo, pasipurtė šlapias garbanas, nusibraukė jas nuo veido ir papriekaištavo:
–      Ir jūs norėjote eiti per tokią liūtį?
Šyptelėjau, prisisegiau diržą ir žiūrėjau tiesiai į kelią nieko nesakydama.
–      Kur jus vežti? – nusijuokęs paklausė Haris.
–      Žinai, kur yra Enfildo žirgynas?
–      Žinoma. Jūs ten gyvenate? – užvedęs automobilį nustebo jis.
Palingavau galva, bet nepratariau nei žodžio, nes tuo metu akys lakstė po tvarkingą mašinos saloną, o viduje susiplakę Hario bei automobilio kvepalai sukūrė itin jaukią aplinką. Haris apsižvalgė, ar niekas neatvažiuoja, ir išsuko į gatvę.
–      Jūs labai ilgai būnate konservatorijoje.
–      Kadangi laikinai esu apsistojusi pas tėvus, stengiuosi kuo ilgiau negrįžti, – šyptelėjau, nes tai skambėjo lyg paauglės aimana.
–      Kodėl laikinai? Kraustysitės kažkur kitur? – žvilgčiodamas tai į mane, tai į kelią klausinėjo Haris.
–      Noriu nusipirkti savo butą, tačiau paieškos nėra tokios paprastos, kaip aš maniau…
–      Taip, ir aš ieškau buto, suprantu jus…
–      O kam tau butas, juk gyveni milžiniškame name vien tik su mama, – nustebusi atsisukau į pašnekovą.
–      Jau seniai buvau nusprendęs, kad išsikraustysiu iš namų, kai sulauksiu pilnametystės, tad noriu tęsėti savo žodį. Stabdo tik tai, kad mama liks viena… – jautrumą demonstravo Haris.
Nors Liucijai ypatingos simpatijos nejaučiau, įsivaizdavau, kad praradus vyrą ir turint tik sūnų, tikrai nesinorėtų gyventi vienai. Šyptelėjau suvokusi, jog Haris toks jautrus ir nebijo to parodyti.
–      Tu – geras sūnus, – išreiškiau savo nuomonę ir toliau žvelgiau į Harį.
Vaikinas šiek tiek susigėdo, kukliai nusišypsojo ir atsisuko į mane. Jo žvilgsnis persmelkė kiaurai visą kūną, o duobutės skruostuose atėmė žadą. Jis nieko nesakė, tiesiog žiūrėjo nenuleisdamas akių. Suvokusi, jog taip galima padaryti avariją, pratęsiau mintį:
–      Tačiau prastas vairuotojas…
Haris nusijuokęs pažvelgė į kelią ir prisipažino, jog jo vairuotojo teisėms dar tik mėnuo. Mintyse paskaičiavusi, priėjau išvados, kad Henrikas mirė tą patį mėnesį, kai Hariui sukako septyniolika. Labai norėjau sužinoti, kaip paskutiniais mėnesiais jautėsi Henrikas, tačiau nemaniau, jog Haris su manimi apie tai norėtų ir apskritai galėtų kalbėti. Tai buvo per daug asmeniški išgyvenimai, o jis žinojo, kad aš tik eilinė jo tėvo draugė, tad… Toliau kankinausi nieko nežinodama apie dvidešimt Henriko gyvenimo metų.
–      Keistas sutapimas: jūs gyvenate žirgyne, o tėtis man niekada neleido jodinėti, – pasiskundė Haris, kai įvažiavome į Enfildą.
–      O tu norėjai jodinėti? – pasidomėjau.
–      Žinoma! Vaikystėje buvau labai imlus vaikas, todėl norėjau išbandyti kuo daugiau veiklų, tačiau tėtis prieštaravo šiam mano norui… Pamenu, jog būtent jūsų žirgyne ir norėjau jodinėti.
Buvau nestebusi ir nežinojau, kodėl Henrikas taip elgėsi. Galbūt dėl to, kad nenorėjo susitikti su mano tėvais, galbūt nenorėjo prisiminti manęs, o galbūt nenorėjo, kad tėvai man pasakotų apie jo ir sūnaus pasirodymą… Deja, dabar to nesužinosiu nei aš, nei Haris, kad ir kaip smalsu buvo.
–      Niekada nevėlu užsiimti naujais dalykais, – šyptelėjau jam, kad nutraukčiau nejaukią tylą.
–      Jūs turbūt puiki jojikė, – atsisukęs teigė Haris.
–      Nepasakyčiau, kad puiki, tačiau žirgą suvaldyti sugebu, – nusijuokiau.
–      O aš nesugebėčiau… Net užlipti nemokėčiau, – į mano juoką tuo pačiu atsakė vaikinas.
–      Na, jei kada norėsi – mūsų žirgynas atviras visiems pradedantiesiems.
–      Ačiū… – primerkęs akis šypsojosi Haris.
Atsilošiau sėdynėje, pajutusi kažkokį palengvėjimą. Jaučiausi neįtikėtinai jauna, lyg skatindama Harį pradėti jodinėti, pati save skatinčiau pradėti kažką naujo. Mes greitai pasiekėme mano namus ir išlipdama iš automobilio nežinojau, kaip derėtų atsisveikinti.
–      Dėkoju už paslaugą, Hari.
–      Buvo vienas malonumas, – persisukęs savo sėdynėje šyptelėjo vaikinas.
–      Saugiai grįžk namo, iki, – skleisdama skėtį ir lipdama iš automobilio padėkojau.
–      Iki pasimatymo, Elizabeta!
Trinktelėjau durelėmis ir lyg įgnybta pasileidau bėgti per kiemą. Adrenalinas plūstelėjo į kūną, o sustojus pakirto kelius ir aš kelias sekundes stovėjau gaudydama kvapą prie durų po stogeliu. Širdį beprotiškai kuteno, o man norėjosi šypsotis pačia plačiausia šypsena… Įėjusi į namus, buvau sutikta mamos, kuri iškart pasidomėjo:
–      Su kuo grįžai?
Iš tiesų pasijutau lyg tėvų užklupta paauglė. Prieš daugiau nei dvidešimt metų manęs mama to paties klausdavo, kai mane iki namų palydėdavo Henrikas Dabar, kai man buvo beveik keturiasdešimt, ji vis dar neatprato klausti to paties.
–      Kolegė važiavo į tą pusę, pavežė iki namų, – kabindama lietpaltį į spintą sumelavau.
–      Tau reikėtų įsigyti vairuotojo teises, kaip būtų patogu…
–      Mama, man nebe penkiolika, aš pati sprendžiu, kas man patogu, o kas ne, – šyptelėjusi jai paėmiau ant grindų padėtą rankinę ir užlipau laiptais į savo kambarį.
Vos įėjusi, mečiau daiktus ant lovos ir ėmiau vaikščioti ratais po kambarį. Vis galvojau, kas vyksta mano viduje, kodėl aš taip džiaugiuosi, kodėl man taip šilta, širdyje gera ir kutena skrandį? Atsisėdusi ant lovos kraštelio užsidengiau veidą delnais ir prikandusi lūpą purčiau galvą į šonus.
–      Ne, negali būti, Eliza… Tik ne Henriko sūnus, tik ne jis… Tai tik praeities ilgesys ir prisiminimai… Laikina. Viskas praeis… – tyliai murmėdama guodžiau save.

Neslėpsiu, nors ir nenorėjau pripažinti, tačiau Haris Smitas buvo patrauklus, subrendęs jaunuolis, kuris padarė man didžiulį įspūdį, ne vien tik savo išvaizda. Kelis rytus veidrodyje žiūrėdama į savo veidą, bandžiau prisiminti, kokia buvau, kai man buvo aštuoniolika… Lygus ir skaistus veidas, didelės išraiškingos akys, stiprūs plaukai, išpuoselėti dantys ir tobula figūra. Nejučia ėmiau pavydėti visoms savo mokinėms, kurioms jaunystė ir geriausi gyvenimo metai buvo prieš akis. Jos visos atrodė tokios nerūpestingos, laisvos bei neįsipareigojusios, žvelgdama į jas galvojau apie savo jaunystę, kurią paaukojau baletui… Nepajutau, kas yra laisvė, spontaniškumas, negalvojimas apie rytojų ir tiesiog plaukimas pasroviui. Aš visada turėjau pareigų, neturėjau jokių teisių į gražiausias gyvenimo dienas ir neturėjau jokios pasirinkimo laisvės. Iki tol maniau, jog šokis ir buvo mano gyvenimas, tačiau žvelgdama į jaunus žmones supratau, kad šokis tebuvo tikslas, kuris neturėjo užimti viso mano gyvenimo, nepalikdamas vietos tokiems svarbiems dalykams kaip šeima, meilė, laisvė, saviugda… Aš buvau gabi tik vienoje srityje, o visos kitos tiesiog nepastebėtos praskriejo pro mane. Niekada nebegalėsiu grąžinti tų laikų, kai dar galėjau nueiti į šokius, šėlti iki ryto, nemiegoti visą naktį kažkur paplūdimyje prie laužo su draugais. Niekada nebebūsiu jauna! Tai mane labai skaudino ir aš žvelgiau į save šokančią, tačiau jaučiausi nieko verta ir nieko nepatyrusi moteris.
Savaitė buvo įtempta, nes turbūt prasidėjus mano amžiaus krizei, aš priverstinai kūriau choreografiją šokyje ir apleidau savo mokines, visą pamokų laiką praleisdama savo kėdėje, žvelgdama į jas šokančias… Vieną dieną supypsėjo mano telefonas. „Keista, man juk niekas nerašo žinučių…“ – pagalvojau, pasilenkusi paimti telefoną.
Sveika, mokytoja Elizabeta. Kviečiu papietauti kitoje gatvės pusėje esančioje užkandinėje, ten vien tik salotos! Į kabinetą užsuksiu lygiai dvyliktą. – H.

 


Ačiū už jūsų nuomones ir klausimus! 

Ma

III

… sustojusi tarpduryje ėmiau ploti.
–      Mokytoja! – nustebo Haris ir šoktelėjo nuo scenos, ant kurios sėdėjo.
Nieko nesakiau, vis dar plodama ėjau scenos link.
–      Jūs klausėte? – šiek tiek susigėdęs nusijuokė vaikinas.
–      Šiek tiek… – nustojusi pliauškėti rankomis sumelavau.
–      Labas vakaras! – nuo scenos man šaukė du Hario amžiaus jaunuoliai.
–      Sveiki, berniukai. Labai gražiai atlikote dainą, tikrai… – šyptelėjau Hariui priėjus prie manęs.
Jis stovėjo įrėmęs rankas į šonus ir mėgavosi mano komplimentu. Žiūrėjau į jį džiaugsmo pilnomis akimis, negalėdama atitraukti žvilgsnio nuo jo ką tik sudrėkintų lūpų.
–      Kodėl neužėjote čia? – ranka į žiūrovų vietas parodė Haris.
–      Tiesiog ėjau pro šalį, kai išgirdau jus dainuojant, tad stabtelėjau pasiklausyti, – melavau kaip paauglė tėvams. – Netrukdysiu jūsų, repetuokite.
–      Netrukdote, pasiklausykit, jei norit!
–      Taip, mokytoja, pasilikit, būsit mūsų žiūrovė! – nuo scenos girdėjosi vaikinų prašymai.
Dar kartą šyptelėjau meiliai į mane žvelgiančiam Hariui, kurio šypsenai turbūt negalėjo atsispirti nei viena jo bendraamžė ir atsidususi atsakiau:
–      Deja, negaliu. Manęs jau atvažiavo taksi, tad važiuosiu namo. Ačiū už kvietimą!
Pamojavau vaikinams ir sukausi eiti, kai Haris grybštelėjo man už alkūnės pakviesdamas:
–      Penktadienį koncertuosime Stenlio bare, šalia konservatorijos. Jei nebūsite užsiėmusi, ateikit paklausyti.
Santūriai šyptelėjau apsidžiaugusi dėl kvietimo, tačiau norėjau atrodyti rimta moteris, todėl atsakiau jam, jog pasistengsiu. Išeidama mintyse juokiausi pati iš savęs, lyg būčiau labai užimtas žmogus ir penktadienio vakarą tvarkyčiau kažkokius reikalus… Net pati nežinau, kodėl taip pasakiau, juk ir taip aišku, kad eisiu paklausyti Henriko dainų!

Porą dienų morališkai ruošiau save „susitikimui“ su savo praeitimi. Po darbo nežinodavau kur dėtis iš nerimo ir vis svarsčiau, ar man tikrai derėtų eiti klausytis savo mylimojo sūnaus dainuojančio, nes jaučiau, jog tai gali mane paveikti. Žinojau, kad man bus gera klausytis ir prisiminti viską, kas kažkada man teikė didžiausią džiaugsmą, tačiau bijojau pasekmių. Juk tai tik praeities šešėliai… Tą penktadienį konservatorijoje girdėjau ne vieną merginą, kalbančią apie Hario grupės koncertą Stenlio bare. Visos laukė jo su didžiuliu nekantrumu, turbūt vaikinai jau turėjo savo gerbėjų ratelį… Kadangi Haris man nepasakė, kelintą valandą jų koncertas, teko slapta klausytis savo mokinių pokalbių, iš kurių sužinojau, jog koncertas vyks devintą valandą. Dar valandą iki jo svarsčiau, ar važiuoti, tačiau mano širdis neleido man dvejoti – truputį po devynių aš jau buvau Stenlio bare. Pirmiausia, kyštelėjusi nosį, apžvelgiau, kiek mokinių iš konservatorijos susirinko pasiklausyti savo draugų. Jų buvo tikrai nemažai. Neturėjau jokių abejonių, jog paklausyti draugų bus susirinkę pusė konservatorijos… Nedrąsiai ėjau į barą, kol koncertas dar nebuvo prasidėjęs. Atsisėdau prie vienintelio laisvo stalelio salės šone, užsisakiau raudono sauso vyno ir nesižvalgydama laukiau Hario pasirodymo. Kai vaikinai įžengė į mažytę jaukią sceną, mano kūnas nutirpo ir aš pakėlusi akis žiūrėjau į besiruošiaunčius koncertuoti atlikėjus.
–      Labas vakaras, draugai. Ačiū, kad susirinkote, jūs patys žinote, kiek daug mums tai reiškia. Šį koncertą norėčiau skirti daugelio mūsų dainų autoriui – Henrikui Smitui, – įžangą pasirodymui davė Haris, kalbėdamas į mikrofoną.
Jis stovėjo susikišęs rankas į džinsų kišenes ir atrodė, jog jaučiasi itin patogiai stovėdamas scenoje… Aš šyptelėjau išgirdusi Henrio vardą ir gurkštelėjusi vyno nekantriai laukiau pirmosios dainos. Nuo pat pirmo akordo aš įsivaizdavau, jog esu Henriko koncerte. Staiga pasijaučiau lyg paauglė, tad ne vieną dainą mintyse dainavau kartu su grupe. Deja, paklausiusi pusės koncerto, aš nebegalėjau sutvardyti savo emocijų, todėl nesprendžiau išeiti kiek anksčiau. Stodamasi nuo staliuko dar kartą žvilgtelėjau į Harį ir pagavau jo žvilgsnį, tačiau nesustojau… Išėjusi išsikviečiau taksi, kuriame visą kelią iki namų svasčiau, kodėl aš vis dar galvoju apie savo praeitį. Atrodė, jog Haris Smitas prikėlė visus mano prisiminimus ir grąžino mane į jaunystę, būtent į tą laiką, kai aš buvau su jo tėvu. Visi jų fiziniai panašumai, identiškas požiūris į gyvenimą, Henrio dainų tekstai iš Hario lūpų, jo mielas ir jaunatviškas temperamentas – viskas susiplakė į vieną ir aš nebežinojau, kaip viską numalšinti.

Visą savaitgalį beprasmiškai stengiausi užsiimti dalykais, kurie mane išblaškytų, tačiau kur tik bepasisukdavau, prisimindavau Henrį. Išėjau į tėčio žirgyną, pasibalnojau žirgą ir maniau, jog jodinėjimas man padės, bet netgi tada prisiminiau laimingas dienas, kai raituoti leisdavome laiką žydinčiose pievose ir pavargę ilsėdavomės atsigulę ant žolės, kai žiūrėdavome į dangų ir kartu kurdavome dainų žodžius. Tada atrodė, jog gyvenimas yra toks šviesus, kad joks tamsus debesėlis neužtemdys mūsų meilės… Mintis atitraukė tik Vladimiras, kuris paskambino sekmadienio vakarą ir apsimetė labai rūpestingu vyru.
–      Kaip gyvena mano brangioji žmona?
–      Turiu darbo, statau šokį mokyklos baigimo šventei. Tai pirmasis šokis, kurį kursiu, todėl esu labai užsiėmusi ir patenkinta.
–      Džiaugiuosi, tikiuosi, kad kartu su mokyklos baigimo švente, tu pati baigsi darbą ir grįši į Maskvą, nes radau puikų pastatą šokių studijai, apie kurią visada svajojai, – apsimestinai džiūgaudamas kalbėjo jis.
–      Aš sakiau, kad nenoriu grįžti į Maskvą, Volodia. Ieškosiu patalpų šokių studijai Londone. Ilgai nesimačiau su šeima, tėvai sensta, todėl noriu kuo daugiau laiko praleisti su jais.
–      Kaip tu gali taip kalbėti, dabar tavo šeima esu aš, – staiga persimainęs balsą pakėlė Vladimiras.
–      Pats puikiai žinai, jog tai tik popierius ir mūsų šeima niekada nebuvo ir nebus tikra, – atsakiau šaltai, nes jaučiausi saugiai, kai buvau toli nuo jo.
–      Manau, kad apie tai reikia kalbėti ne telefonu.
–      Na, jei aš pradedu apie tai kalbėti akis į akį, tu nieko nenori girdėti ir vetuoji mūsų skyrybas.
–      Net neminėk šio žodžio! Ne kartą sakiau, kad jog mes nesiskirsime, – dar griežčiau atsakė jis.
–      Tuomet neprašyk, kad aš apsimesčiau, jog esame šeima. Aš noriu skirtis, tu nesutinki, tad susitaikyk su tuo, kad aš gyvensiu ne su tavimi.
Jis dar kelis kartus išvadino mane manipuliuotoja, išnaudotoja ir prikaišiojo, jog be jo aš nebūčiau išgarsėjusi ir toliau šokčiau tik vietinėse scenose. Paskui dėl visko atsiprašinėjo ir tikino, jog aš esu geriausia, kas nutiko jo gyvenime. Vladimiras buvo keistas žmogus. Nežinau, ar jis nemokėjo būti romantiškas, ar tai tiesiog jo būdas išreikšti meilę man. Grasinimai, psichologinis ir retkarčiais fizinis smurtas, žeminimas, o vėliau staigus nušvitimas, jog aš esu pati geriausia moteris jo gyvenime ir jis be manęs būtų niekas… Žinojau tik tiek, kad aš niekada nejaučiau ir nejausiu meilės tokiam žmogui, kaip Vladimiras. Turbūt ir aš, kaip Henrikas, nenorėjau būti viena, o Volodia buvo vienintelis žmogus, kuris tada buvo šalia, todėl ilgai negalvojusi sutikau tekėti už jo. Tačiau tai tikrai nebuvo santuoka iš meilės ar simpatijos… Maniau, jog jis visada bus man malonus ir ilgainiui aš pamilsiu jį bent jau kaip žmogų. Deja… Po dvidešimties santuokos metų aš be jokio gailesčio pasirašyčiau skyrybų sutartį, bet Vladimiras kategoriškai buvo prieš, taigi, vienintelis būdas ištrūkti iš vyro valdžios – gyventi toli nuo jo.

Pirmadienį, kaip ir kiekvieną darbo dieną, su mokinėmis kūrėme žingsnelius ir choreografiją naujam mūsų šokiui. Buvau apsėsta minties apie savo kuriamą šokį ir tai mane atitraukė nuo streso, kurį sukėlė Henris, Henrio sūnus ir mano vyras. Tačiau ne ilgam… Vienos laisvos pamokos metu sėdėjau ir lape braižiau šokį niūniuodama bet kokią į galvą šovusią melodiją, kai išgirdau beldimą. Pakėlusi akis kitame salės gale pamačiau šviesiu švarku pasidabinusį Harį Smitą.
–      Galima sutrukdyti? – paklausė jis puse kūno įlindęs pro durų tarpelį.
–      Žinoma, – eilinį kartą susijaudinusi pakilau nuo kėdės ir pasitvarkiau megztinį.
Salėje darbo metu visuomet dėvėdavau triko ir laisvą megztinį, kuris nedengė mano sėdmenų, todėl akimirksniu užsimaniau sėstis. Haris įėjo, uždarė duris ir lengva eisena, žvilgteldamas į veidrodžių sieną ėjo mano stalo link.
–      Kaip laikotės? – paklausė jis priėjęs prie suolelio.
–      Puikiai, – nervingai tvarkydama išskleistus ant stalo lapus su šokio judesiais, atsakiau.
Haris priėjo arčiau stalo ir pasidomėjo:
–      Ką čia braižot?
–      Šokį.
–      Kaip keista, šokis ant lapo… – susimąstė jis ir nutaisė juokingą miną.
Nesijuokti buvo neįmanoma. Sukrizenau, žvilgtelėjau į lapus ir tariau:
–      Kombinacijos ir visa kita… Tai, kas gimsta galvoje, privaloma užrašyti, kitaip tai greitai išgaruos.
–      Teisingai kalbate. Taip pat ir su muzika… Ir su žodžiais, – pritariamai lingavo jis.
Tada priėjo prie suoliuko, atsisėdo ant jo krašto, plačiai praskėtė sulenktas kojas ir alkūnėmis atsirėmė į kelius.
–      Beje, kaip jums mūsų koncertas? Mačiau, jog išėjote gerokai anksčiau, nepatiko?
Sutrikau ir kurį laiką tylėjau galvodama, ką vaikinui atsakyti. Juk negalėjau pasakoti, jog nebegalėjau suvaldyti savo besiveržiančių į viešumą jausmų bei emocijų, kurios sukilo dėl jo tėvo dainų. Liucijai buvau pažadėjusi nieko nepasakoti, todėl svarsčiau, ką sumeluoti.
–      Atsirado svarbių reikalų namuose, – išsirinkusi geriausią variantą išpyškinau.
–      Jūs neatsakėte į klausimą, – į kampą mane varė Haris.
Ne tik savo klausimu, bet apskritai savo buvimu. Jis kaip iš dangaus nusileidęs trigdytojas, nes šalia jo nuolatos jaučiausi lyg keptuvėje širškinama šoninė… Apsilaižiau lūpas ir kuo ramiau atsakiau:
–      Tu labai talentingas vaikinas, tėtis tavimi labai didžiuotųsi, jei galėtų išgirsti tave, atliekantį jo dainas.
Haris šyptelėjo skausmo persmelktu veidu ir nuleido galvą. Nežinau, ar tai jam skambėjo kaip pagyrimas, ar aš paliečiau skaudžią temą, todėl tik žiūrėjau į jo garbanotą pakaušį laukdama, kol vaikinas teiksis man kažką pasakyti.
–      Ačiū… – pakėlęs blizgančias akis padėkojo Haris.
Man suskaudo širdį, matant jį tokį nusiminusį, tačiau nežinojau, kokia paguoda jam padėtų.
–      Tėtis visada buvo man autoritetas. Muzika jam buvo lyg emocinė išraiška, kuria jis visam pasauliui skelbdavo apie savo jausmus. Tai lyg dienoraštis. Kiekviena daina – vis nauja diena, naujas gyvenimo etapas, ypatingas jausmas ir nesuvaidinta emocija. Nežinau daugiau tokio žmogaus, kuris sugebėtų taip tiksliai parinkti žodžius ir jų junginius, tiesiog… – įsijautęs kalbėjo Haris, o aš klausiausi net išsižiojusi.
Vaikinas buvo ne tik visiška tėvo kopija savo išore, tačiau ir vidumi. Galbūt netgi išraiškingesniu vidumi… Atrodė, jog Haris paėmė mano širdį ir suglamžė lyg popieriaus lapą, nes viduje taip skaudėjo… Dar niekas taip teisingai nebuvo apibūdinęs Henriko kūrybos ir manyje ėmė augti pagarba Hariu. Tą akimirką aš netgi iš naujo suvokiau kai kurių Henrio dainų prasmę…
–      Nepykit, kad trukdau, – pagalvojęs tarė vaikinas ir norėjo stotis.
–      Netrukdai, – akimirksniu išrėžiau sulaikydama jį. – Tu parinkai pačius taikliausius žodžius jo dainoms apibūdinti, tu lygiai toks pat talentingas, kaip ir tėtis. Žodžiai iš jūsų lūpų skamba kaip gryniausia tiesa ir man netgi sunku kažką komentuoti…
–      Ne, aš nesu talentingas… Aš galiu sudainuoti tėčio dainas, tačiau nejaučiu tos emocijos, kuri yra užslėpta žodžiuose. Laiminga ir nelaiminga meilė, skausmas, išsiskyrimas – aš nesu toks gilus ir smulkmeniškas, kaip jis, – krimtosi vaikinas. – Aš netgi nesu sukūręs jokios dainos…
–      Nejau jautiesi nuvylęs tėtį? – paklausiau.
Haris dar kartą nuleido galvą, keletą sekundžių pagalvojo ir, perbraukęs ranka per skruostą, lyg nusišluostydamas ašaras tyliai atsakė:
–      Būtent…
Jis pakėlė galvą ir prikandęs lūpą žvelgė į vieną tašką. Viduje jaučiau beviltišką norą padėti vaikinui, tačiau sėdėjau kaip įkalta į kėdę ir net nemirksėjau. Po minutėlės tylos atsidususi prakalbau:
–      Tu toks pat jautrus ir idealistas, kaip Henrikas. Nesijausk prastesnis už jį. Nereikia būti tokiam pat, užteks, kad jis bus tau lyg kelrodė žvaigždė… Svarbiausia, kad tėvo prisiminimas skatina tave siekti tikslų ir tobulėti. Neabejoju, jog dabar jis tavimi didžiuojasi nepaisant to, jog atlieki jo dainas ne su tokia pat ekspresija, kuria atlikdavo jis. Kurk apie tai, kas glūdi tavo širdyje ir mintyse!
Haris žiūrėjo į mane, įdėmiai klausydamas ir tą akimirką aš pasijutau kur kas geriau. Jis menkai šyptelėjo, o tada paklausė:
–      O kaip tėtis atlikdavo dainas, kai buvo mano amžiaus?
Po šio klausimo, vėl teko pasinerti į prisiminimus ir grįžti į akimirkas, nuo kurių jau kurį laiką bėgau.
–      Viskas buvo jo širdyje. Kaip tu ir sakei, visus jausmus ir potyrius jis išliedavo į popieriaus lapą ir taip jos tapdavo dainomis.
–      Būtent todėl aš jaučiuosi tuščias žmogus, nes nesugebu perteikti savo jausmų dainose…
–      Daug ką daro įkvėpimas, Hari.
–      Žinau, kad tėtis turėjo savo mūzą ir aš jam to visada pavydėjau, – parėmęs smakrą ranka pasakė vaikinas.
Išgirdusi apie Henriko mūzą aš nutilau ir spoksojau į jį. Atsipeikėjusi palinksėjau galva.
–      Taip… Jis turėjo mūzą, o tave įkvėpimas dar aplankys, patikėk manimi. Visada užrašyk kiekvieną mintyse sukurtą sakinį, pamatysi, kaip palaipsniui užrašai taps dainomis, – šyptelėjau jam.
Suskambo Hario telefonas, tačiau jis išsitraukęs jį iš kišenės tik pažvelgė į ekraną, išjungė garsą ir atsistojo.
Turiu eiti… Ačiū, kad mane išklausėte ir patarėte, – skausmingai šypsodamasis ištarė jis. – Su jumis kalbantis atrodo, jog suprantate tėčio kūrybą lygiai taip pat, kaip aš…
–      Galbūt mes vienodai ją ir suprantame, – atsistojau išlydėti vaikiną.
Nebejaučiau nepatogumo dėl neuždengtų sėdmenų, net keista baimė dingo. Eidama Hariui už nugaros apžvelgiau jo platesnius nei Henrio pečius ir tobulą vyrišką figūrą. Jo džinsai buvo siauri, o pėdas „puošė“ balti sportbačiai. „Tobulas britiško stiliaus jaunuolis…“ – mintyse surezgiau, spėjusi nuskenuoti visą Hario nugarą.
–      Iki pasimatymo, Elizabeta, – atsisukęs atsisveikino Haris.
Seniai į mane niekas nebesikreipė pilnu vardu, vienintelis Henrikas manęs niekada nevadino Eliza, visada jam buvau Elizabeta… Lyg strėlė pervėrė širdį ir aš, negalėdama nuslėpti susijaudinimo, greitai sumurmėjusi kažkokį atsisveikinimo žodį užtrenkiau duris. Priėjau prie veidrodžio, žiūrėjau į save ir pusbalsiu paklausiau:
–      Dieve, kas čia per išbandymas? Kodėl būtent Henriko sūnus? Ir kodėl aš jaučiu keistą ryšį su šiuo vaikinu?

Apie Harį galvoti pradėjau kur kas daugiau, nei iki šiol… Graužiau save dėl to, tačiau negalėjau valdyti savo minčių ir tų emocijų, kurios kuteno kiekvieną kartą, kai pagalvodavau apie jį. Tai priminė prieš du dešimtmečius jaustą prisirišimą prie Henriko ir niekaip nenumaldomą troškimą būti kartu vis dažniau.
Kaip ir visą gyvenimą, taip ir tada mintims „išjungti“ pasitelkiau šokį. Visą savaitę iki sargo perspėjimo šokdavau salėje. Prisidėjo, žinoma, ir nenoras matytis su Darse, nes buto paieškos buvo ilgesnės nei maniau, todėl aš vis dar „glaudžiausi“ pas savo gimdytojus. Vieną kovo mėnesio vakarą baigusi šokti apsirengiau ir išgirdau į langą barbenančius lietaus lašus.
–      Šaunu… Britiškas oras, – ironiškai šyptelėjau ir išsitraukiau iš rankinės skėtį.
Užrakinusi salę, ėjau koridoriumi pagrindinių durų link. Atidariusi jas klaikiai išsigandau ir net surikau. Prieš mane ant laiptų stovėjo besišypsantis Haris, lyg niekur nieko susikišęs rankas į striukės kišenes.


Ačiū už jūsų nuomones ir klausimus!


– Ma

II

–      Eliza, pažiūrėk, kas mus aplankė. Paliksiu jus vienas, turbūt turite apie daug ką pasikalbėti, – tarė mama ir išėjo iš kambario.
Pasidėjau rankinę ant fotelio ir žengiau porą žingsnių Liucijos link.
–      Sveika, Eliza, – nenoromis pasisveikino moteris ir įtempė kaklą.
–      Malonu, kad apsilankei, Liucija… Kokie vėjai…?
Neleidusi man pabaigti, ji staigia priėjo prie manęs ir žiūrėdama tiesiai į akis tarė:
–      Ne iš didelio draugiškumo apsilankiau, tad eisiu tiesiai prie reikalo.
Jos balsas skambėjo piktai, todėl suraukiau kaktą ir primerkusi akis laukiau paaiškinimo, kokiu tikslu mane aplankė ši moteris. Linktelėjau galvą taip leisdama jai suprasti, jog įdėmiai klausau.
–      Mano sūnus Haris prieš kelias dienas sakėsi sutikęs tave konservatorijoje, – pradėjo ji ir sustojo.
Sukryžiavau rankas ant krūtinės numykdama:
–      Na…
–      Norėčiau, kad jam tu būtum tik Henriko vaikystės draugė.
Atlaisvinau rankas ir įdėmiai stebėjau Liuciją, kuri piktai žvelgė į mane kalbėdama toliau:
–      Jei jis klausinės apie Henriką, nedrįsk užsiminti, kokie buvo jūsų santykiai.
–      Kodėl jis turėtų manęs apie tai klausinėti? Mes buvome susitikę tik vieną kartą.
–      Haris labai myli savo tėvą ir seka jo pėdomis, todėl Henriko praeitis ypatingai jį domina.
–      Gerai, nieko jam nepasakosiu apie Henriko praeitį, jei tu to pageidauji… – nusileidusi šiai moteriai paėjau į šoną, nes nebegalėjau kęsti tarp mūsų tvyrančios įtampos.
–      Henrikas Hariui yra pavyzdys, jis jam buvo tobulas žmogus, – toliau aiškino Liucija.
–      Jis ir yra tobulas žmogus, – lyg konstatuodama faktą tariau.
–      Tu nepažinojai Henriko! – šūktelėjo ašarotomis akimis ji ir išsitempė visu ūgiu. – Ne tu praleidai su juo pusę gyvenimo, kad galėtum teigti, koks jis.
Išsigandau jos atakos, todėl ramiai paklausiau:
–      Kodėl tu taip pyksti ant manęs? Aš juk nieko blogo nesakau nei apie Henrį, nei apie tavo sūnų.
–      Tu klausi manęs, kodėl aš pykstu? – niršo moteris gniauždama kumščius. – Aš savo gražiausius metus padovanojau Henrikui, daviau jam viską, buvau ideali žmona, visada palaikiau jį ir juo rūpinausi, o jis per visą tą laiką nesugebėjo parašyti man nei vienos dainos! Vis teisindavosi, kad nėra įkvėpimo, neaplanko mūza. Taip, mūza jo neaplankė todėl, kad ji buvo Maskvoje su savo turtuoliu vyru ir maudėsi šlovės spinduliuose!
Stovėjau nustėrusi ir žiūrėjau į vis labiau besinervinančią Liuciją.
–      Haris nenusipelno viso to žinoti. Jo pasaulyje jo tėvas mylėjo mane ir skyrė dainas man.
–      Nori pasakyti, kad Henrikas visada…
–      Noriu pasakyti, kad negadintum Hario tėvo paveikslo.
Tai pasakiusi Liucija čiupo savo paltą, rankinę ir nė neatsisveikinusi išskuodė iš rančos. Buvau šokiruota fakto, kad Henrikas mane visada laikė savo mūza… Maniau, jog susituokęs jis skyrė dėmesį savo šeimai, dainuodamas apie laimę bei beribę meilę.
–      Henri Henri… Tu manęs visada laukei… – vėl braukdama ašarą kalbėjau sau po nosimi. – Jei tik būčiau išdrįsusi grįžti, gal viskas būtų buvę kitaip…
Širdis ir vėl atsigavo, sužinojus, jog Henrikas visada mane mylėjo. Nors nieko pakeisti nebebuvo galima, tai tiesiog glostė savimeilę ir ramino besiblaškančią sielą.

Įkvėpta Liucijos žodžių, jog visada buvau Henriko mūza, vieną vakarą likau po pamokų pašokti savo salėje. Šokis visada leisdavo man atskleisti save ir savo jausmus, todėl išsiliejau sukiodamasi ant parketo ir klausydama klasikinės muzikos. Visiškai sutemus, nusprendžiau baigti savo asmeninę terapiją, tad išjungiau muziką, įsipyliau puodelį vandens ir giliai alsuodama gėriau, kai staiga išgirdau beldimą, o tarpduryje pamačiau Harį. Susijaudinusi paleidau puodelio ąsą ir jis sudužo tiesiai prieš mane. Nekreipdama dėmesio į šį įvykį stebėjau artėjantį vaikiną.
–      Nenorėjau jūsų išgąsdinti, – pripuolęs prie šukių teisinosi Haris.
–      Ne ne, viskas gerai, – tūpdama išlemenau.
Kartu surinkome šukes, paėmusi servetėlę išvaliau šlapias grindis ir atsitiesusi dirbtinai šyptelėjau.
–      Mane pamačiusi jūs visada elgiatės lyg išvydusi šmėklą, – sukrizeno vaikinas ir sunėrė rankas.
Todėl, kad taip ir jaučiuosi…“ – praskriejo žodžiai galvoje, tačiau nurijusi seiles tariau:
–      Turbūt taip yra dėl tavo ir tavo tėčio panašumo…
Jis palinksėjo lyg pritardamas ir atsipalaidavęs paaiškino, jog daugelis lygina jį su Henriku.
–      Iš dalies smagu, nes tėtis tikrai vertas pagarbos žmogus, tačiau aš juk Haris, – išskėtęs rankas tūptelėjo vaikinas.
Jis buvo šmaikštus kaip ir Henrikas. Žiūrėjau į vaikiną ir negalėjau nelyginti su Henriu.
–      Taip, jis buvo nuostabus žmogus ir draugas, džiaugiuosi, jog seki jo pėdomis, – pagaliau nuoširdžiai nusišypsojusi pasakiau.
Haris įdėmiai mane apžiūrėjo, tada pasisuko į lango pusę ir rodydamas pirštu paaišino:
–      Jau žadėjau važiuoti namo, tačiau pamačiau šviesą lange, tad nusprendžiau pasisveikinti.
–      O ką tu taip vėlai veiki konservatorijoje? – pasidomėjau.
–      Su vaikinais repetavome kelias dainas, – žiūrėdamas į nuotraukas atsakė jis. – Nuotraukose jūs?
Nejudėdama iš vietos pažvelgiau į nuotraukas ant sienos.
–      Taip.
Haris, sunėręs rankas už nugaros, lėtai ėjo apžiūrėdamas kiekvieną nuotrauką, o aš tuo metu stovėjau užgniaužusi kvapą prie stalo.
–      Man atrodo, kad jūs esate ta moteris iš laikraščio iškarpos, – eidamas manęs link pakomentavo jis.
–      Kokios iškarpos?
–      Dabar prisiminiau, jog prieš daugelį metų žaidžiau tėčio darbo kambaryje ir stalčiuje radau laikraščio iškarpą, o nuotraukoje buvo balerina su daugybe puokščių rankose, – pasakojo jis primerkęs akis ir žiūrėdamas tiesiai į manasias.
Sutrikusi nekreipiau žvilgsnį į stalą, kad nutraukčiau tą nejaukią akimirką.
–      Nežinau, galbūt aš…
–      Tikrai turėjote būti jūs, nes daugiau balerinų tėtis nepažinojo, – nusijuokė Haris.
Dar kartą žvilgtelėjau į jį, kol šis rankomis tvarkė savo garbanas. Mintyse vėl grįžau prie Henriko, kuris lygiai taip pat nesusitvarkydavo su savo pusilgiais garbanotais plaukais. Prisiminusi Liucijos reikalavimą nekalbėti su jos sūnumi apie Henriko praeitį, nukreipiau temą:
–      Sakei repetuoji su vaikinais?
–      Taip, – suplojęs rankomis jis patraukė prie pianino. – Aš, kaip ir tėtis, turiu savo draugų grupelę, kartais koncertuojame konservatorijoje ar baruose.
Atsisėdęs prie pianino, vaikinas pakėlė dangtį ir spustelėjo klavišą.
–      Turėtumėte ateiti paklausyti, akimirksniu grįšite į tuos laikus, kai klausėte tėčio grupės. Juk klausėte? – pradėdamas groti melodiją paklausė jis.
Jo žodžiai buvo lyg ištraukti iš mano minčių „grįšite į tuos laikus“… Kaip tik to labiausiai ir norėjau. Tačiau norėjau grįžti ne mintimis… Aš palinksėjau ir paklausiau, ką jis sugros.
–      Grojame visas tėčio kurtas dainas, nenoriu, kad jos būtų užmirštos…
Vaikinas lėtai rinko natą po nato, o aš užsisvajojusi skrajojau padebesiais ir ausimis gėriau ne kartą klausytą melodiją. Užsimerkusi įsivaizdavau, jog esu čia su Henriku, kaip prieš dvidešimt metų… Ta pati melodija, tas pats jausmas – toks pat jaukumas ir ramuma širdyje. Visas Henriko kurtas dainas mokėjau atmintinai, nes buvau girdėjusi jas milijoną kartų. Kaip tik ši buvo sukurta dar tada, kai mūsų meilė žydėjo… Nejučia šyptelėjau, nes pagaliau jaučiau nuoširdžią pasitenkinimo akimirką.
–      Tai kaip? – staiga nustojęs groti vaikinas uždarė pianino dangtį ir pažadino mane iš prisiminimų.
–      Kas kaip?
–      Ateisite pasiklausyti? – atsistojęs rankas į odinės striukės kišenes susikišo Haris.
–      Žinoma, jei tik praneši, kur ir kada koncertuosite, – atsakiau.
–      Gausite asmeninį kvietimą, – žaismingai pasimaivė šis. – Na, nebetrukdau jums! Iki pasimatymo.
–      Iki… – nutęsiau ir negalėjau nuleisti žvilgsnio nuo jo lengvos eisenos.
Likusi viena sudribau kėdėje ir atvertusi galvą kurį laiką dūsavau.
–      Eliza, kaži ar tas berniukas pilnametis, nustok galvoti apie jį… Jis tinka tau į sūnus, – tikinau save ir kračiausi net menkiausios minties apie Harį ne kaip apie mokinį, o kaip apie vyrą.
Kad ir kaip bandžiau, man nepavyko išmesti jo iš galvos. Gulėdama lovoje galvojau apie mūsų pokalbį ir stabtelėjau ties faktu, jog Henrikas savo stalčiuje laikė laikraščio iškarpą, kurioje buvo mano nuotrauka. Niekaip nesupratau, kodėl jis negalėjo manęs palaukti, jei net turėdamas šeimą galvojo apie mane ir savo šeimos namuose laikė mano nuotraukas… Laikiau save apgailėtina, nes kiekvieną vakarą galvodavau apie nelaimingą meilę ir apie neapsakomą susižavėjimą Hariu. Guodžiau save tikindama, jog Haris man per daug primena Henriką ir todėl aš žiūriu į jį ne kaip į eilinį mokinį, o kaip į ypatingus jausmus sukeliantį vaikiną. Prisižadėjau sau laikytis nuo jo atokiau, kad nekiltų jokių nesusipratimų ar nereikalingų pagundų.

Deja, mums su Hariu turbūt buvo lemta vis dažniau susitikti. Keletą kartų tiesiog prasilenkėme koridoriuje, kartais kavinėje, tačiau vieną kartą kūriau naujo šokio žingsnelius ir išėjusi į konservatorijos koridorių, kuris vakarais dažniausiai būdavo tylus, išgirdau muziką, sklindančią iš antro aukšto. Pasilypėjau laiptais aukščiau, kad geriau girdėčiau. Iš mažosios koncertų salės sklido brazdinamos gitaros garsas ir keli vyriški balsai. Be jokios abejonės, pirmoji mintis šovusi į galvą buvo apie Harį ir jo draugus, kurie, kaip jis pats sakė, vakarais čia repetuodavo. Priėjusi prie vos pravertų durų, stabtelėjau. Vaikinai tarėsi dėl partijų, kurias turėtų dainuoti. Nenorėjau rodytis, tiesiog smalsu buvo pasiklausyti, kaip jie atlieka Henriko kurtas dainas. Prikišusi ausį prie tarpelio išgirdau melodiją ir Hario balsą, kuris tikrai buvo tobulas… Vyriškas, stiprus ir šiek tiek prikimęs. Sulaikiusi kvėpavimą klausiau, paslapčia netgi didžiavausi juo, lyg jis būtų mano sūnus. Neištvėrusi pravėriau duris ir sustojusi tarpduryje ėmiau ploti.
–      Mokytoja! – nustebo Haris ir šoktelėjo nuo scenos, ant kurios sėdėjo.

 


Ačiū už jūsų nuomones ir klausimus!


– Ma