XII dalis. „Lyg būtum įsimylėjusi“

Išgirdus vaikino vardą, man nusviro rankos ir aš pakėlusi akis į draugę žiūrėjau prasikaltusio šuns akimis.
– Justinas rengia savo dvidešimt devintojo gimtadienio vakarėlį ir vakar prasitarė, jog mano draugės taip pat ateis, nes jos neva yra jo draugų merginos… Nežinojau nei apie tave ir Luką, nei apie Eimę su Robertu. Tu apie juos irgi nieko nežinojai?
– Na… – nežinodama ar meluoti, ar pasakyti tiesą mykiau. – Kažką girdėjau…
– Tai aš vienintelė nieko nežinojau? – įsižeidusi pasiteiravo Lilė.
– Tai nieko rimto… – bandydama teisintis atsakiau.
– Justo draugai niekada neturėjo merginų, jie išvis yra visiški palaidūnai, todėl tai yra rimta, Barbora. O faktas, jog man, savo geriausiai draugei, nieko nesakei apie savo vaikiną, yra neatleistina!
– Atleisk, Lile, aš tikrai būčiau pasakiusi, tiesiog daug darbų ir…
– Kas dar? – neleidusi pabaigti tarė ji.
– Tiesiog man nebesiseka susikaupti, kankina nemiga, nežinau, kas man darosi…
– Dabar privalai man papasakoti, kaip tu susidėjai su tokiu vaikinu, kaip Lukas! Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad tu ir jis…
Šyptelėjau, lyg tai iš tiesų būtų tiesa: aš ir Lukas – pora. Tačiau teko greitai grįžti į realybę, nes Lilita visiškai nepyko dėl to, kad nuo jos slėpiau savo „vaikiną“, labiau ji jaudinosi dėl to, kad nežino pikantiškų mūsų draugystės detalių. Pasitelkusi visas jėgas ir stengdamasi neišsiduoti, pamelavau, jog per vieną vakarėlį jos namuose, Lukas mane pašokdino ir nuo to laiko mes pradėjome vis artimiau bendrauti, kol tapome pora.
– Tai čia dėl to tu visą mėnesį nebendravai su manimi ir Eime?
– Dėl ko?
– Na, juk Eimė lydėsi dėl Luko, kasdien manęs klausinėdavo, ar jis Justui neužsiminė apie ją… Pati matei, ji buvo visiškai pakvaišusi dėl to vaikino, o štai tu ėmei ir jį „suvystei“. Aš niekada nemaniau, kad Lukas galėtų turėti rimtą merginą, jis visada atrodė toks nepriklausomas ir lengvabūdis…
Jai kalbant apie Luką, mano širdis ėmė kalatotis, nes visi blogi žodžiai apie jį smaigstė lyg adatėlės. Nenorėjau girdėti, koks jis blogas, koks mergišius ir nerimtas vaikinas. Norėjau žinoti jį tokį, koks jis yra su manimi – rūpestingas, švelnus ir drovus. Papurčiusi galvą į šonus tariau:
– Jis ne toks. Taip, jis atrodo atšiauraus būdo mergišius, tačiau jo vidus gražus ir mielas.
– Visą mėnesį jaučiau įtampą tarp mūsų trijų, – toliau apie sau aktualius dalykus plepėjo Lilita.
– Na, aš Luko neverčiau rinktis mane vietoj Eimantės. Jam ji turbūt nepatiko, jei pasitelkusi visą savo žavesį nesugebėjo jo sugundyti… – įsijautusi į situaciją aiškinau jai.
– Na, taip… Be to, ji su Robiu? – sukrizeno Lilita. – Jis man atrodo toks kraupus ir kvailas! Atrodo, kad visos jo smegenys būtų išsilydžiusios į rankas ir virtusios smegenimis!
Nusijuokiau iš draugės palyginimo, tačiau ji buvo teisi – Robertas nepasižymėjo nei intelektu, nei estetiška išvaizda.
– Norėsiu juos pamatyti kartu, – dar kartą nusijuokė mergina.
– Viskas, nebesityčiok iš jų… – valdydama juoką paprašiau.
– O jus su Luku mačiau besiginčijančius per Naųjųjų metų vakarėlį. Jis tikrai geras? Kartais jo agresyvumas mane gasdina…
Apsvarsčiusi visas situacijas, kai Lukas su manimi elgdavosi tikrai ne itin meiliai, linksėjau galva, ignoruodama visas sukilusias blogas emocijas. Vaikino pyktis iš tiesų buvo visiškai neprognozuojamas ir kartais gasdino, tačiau aš jo nebijojau.
– Jis tikrai geras, – šyptelėjau.
– Na, pagaliau kitą penktadienį visi pasirodys su savo antrosiomis pusėmis! Tikiuosi, kad ir man atiteks koks gardus kąsnelis iš brolio draugų, tuomet visi mūsų vaikinai būtų draugai, kaip ir mes! – džiaugsmingai spirgėjo mergina.
Šypsena nuo mano veido dingo akimirksniu, kai pagalvojau, jog dar viena mano draugė gali susidėti su narkomanu. Lilitai suskambėjo telefonas, todėl ji paliko mane sėdėti su savo apmąstymais vieną. Ėmiau svarstyti, jog ji privalo žinoti, kuo užsiima jos mylimas ir taip giriamas brolis, bei jo „gardžiais kąsneliais“ laikomi draugai, nes bijojau, kad Lilita gali atsidurti ten, kur dabar yra Eimantė… Tačiau negalėjau prasižioti, antraip manęs nebūtų apsaugojęs netgi Lukas.
– Štai, viskas nuspręsta, vakarėlis prasidės devintą! Perduok savo vaikinui, – papokštavo prie stalo grįžusi Lilė.
Dirbtinai nusijuokiau ir pagalvojau, jog Lukas turbūt viską jau seniausiai žino, tačiau nieko apie tai man nesakė. Jeigu Justinas apie mano ir Luko santykius papasakojo netgi Lilitai, vadinasi, mes vis dar privalėjome apsimetinėti pora…
Visą savaitę laukiau žinutės ar skambučio iš Luko. Norėjau, kad jis pats man pasakytų, jog turime ir vėl apsimesti pora… Tačiau telefonas tylėjo. Tik Lilita vis nedavė ramybės klausinėdama, ką turėtų rengtis. Eimantei pradėjus lankyti paskaitas, tarp mūsų ir vėl tvenkėsi juodas debesis, tačiau Lilita visuomet mane gelbėdavo iš keblių sitaucijų ir stengdavosi nepalikti mūsų vienų. Trise taip ir nekalbėjome apie tai, kodėl nei Eimantė, nei aš nepasakojome Lilitai apie savo naujuosius vaikinus – kol kas tai buvo per jautri tema.
Penktadienį po paskaitų vis dar dvejojau, ar man verta pasirodyti Justino gimtadienyje, nors su merginomis jau buvome nupirkusios dovanėlę, tačiau Luko tyla ir visiškas mano egzistencijos ignoravimas vertė mane abejoti vakaro planais. Visą pusdienį drybsojau junginėdama nuotolinio pultelio mygtukus ir ketinau nevažiuoti į vakarėlį, tačiau troškimas ir vėl pamatyti Luką, išgirsti jo balsą ir pažvelgti į jo gilias akis nuginė mane į kambarį ir akimirksniu išsimaudžiusi jau maskavau jaunystės spuogelius ant veido. Pasipuošusi kuklia šviesiai rožine suknele, jaudinausi vien nuo minties, jog po valandos pamatysiu vaikiną, sukeliantį dar niekada nepatirtą jausmą.
Į vakarėlį vėlavau, nes nenorėjau ir vėl būti ta, kuri nekantriai tripčioja laukdama Luko, įžengiančio į namus. Kaip visuomet visa gatvė ūžė nuo sklindančio triukšmo, negalėjau patikėti, jog Lilitos ir Justo šeima turi tokius kantrius kaimynus… Prie durų sutikau keletą rūkančių vyrukų, tačiau net nepasisveikinusi ir nežiūrėdama į jų veidus, įėjau į vidų. Šįkart viskas atrodė kiek kitaip – kultūringiau. Įžengus pro duris, manęs nepasitiko minia girtų šokančių žmonių, nors muzika ir buvo labai garsi. Eidama tuščiu holu, priėjau prie laiptukų į svetainę, kurioje ant sofų bei kilimo sėdėjo Justino draugai, kai kurie stovėjo ir ramiai šnekučiavosi, dar keli šoko prie muzikos pulto. Mane pamačiusi Lilita tuoj pat šoko nuo fotelio ir šaukdama bėgo manęs link:
– Bo! Tu smarkiai vėluoji!
– Atleisk, turėjau veiklos namuose…
– Atrodo, kad tu ten tarnaitė, – pyktelėjo mergina ir apkabino mane.
Už jos nugaros pamačiau artėjantį Justiną ir mane lyg nudilgino tūkstančiai dilgėlių…
– Labas, Barbora, – šyptelėjo jis. – Maniau, jog atvyksi su Luku…
Mano širdis nusirito į kulnus, pagalvojus, kad vaikinas dar net nepasirodė gimtadienyje arba išvis planuoja neatvykti į jį.
– Na… Nesusiderinome taip, – giliai kvėpuodama teisinausi ir pro jo petį žvilgtelėjau į tolumoje sėdinčius asmenis, kurie persisvėrę per sofos atlošą stebėjo mus.
Tarp jų nepamačiusi Luko, mintyse ėmiau panikuoti, o akys lakstė nuo Lilitos prie jos brolio.
– Su gimimo diena! – nutraukusi nejaukią tylą išskėčiau rankas.
– Ačiū, – priėjęs apkabino vaikinas ir pakštelėjo man į skruostą.
– Dovaną su Eime jau padavėme, nepyk, neišlaukėm tavęs… – atsitraukus Justinui sumalė Lilita.
– Nieko tokio, – sukišusi rankas į palto kišenes atsakiau ir šyptelėjusi dar kartą pažvelgiau į Justą.
Jis visą laiką nemirksėdamas stebėjo mane, tačiau staiga kilstelėjo akis virš manęs ir suriko:
– Štai ir tavo vėluojanti dama, Lukai!
Kuo skubiau atsisukau ir pamačiau iš virtuvės atžingsniuojančius Luką bei Eimantę. Pamačius jį širdis maloniai suspurdėjo, tačiau šalia išvydus Eimę, malonumą pakeitė nesmagus jaudulys. Stebėjau juodu artėjančius mūsų link: Lukas sutrikusiu žvilgsniu nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, o mergina jam už nugaros slinko lyg lapė. Vaikinas vis dar buvo ištikimas savo stiliui: juodi marškiniai, kurie buvo susagstyti iki pačios viršutinės sagos ir tamsūs džinsai, sukišti į motociklininko aulinius. Akies krašteliu mačiau, jog Lilita nenustygsta vietoje iš noro pamatyti mus su Luku kartu.
– Labas, – priėjęs ramiai pasisveikino vaikinas.
– Labas… – nutęsiau aš, nežinodama, ką daryti.
– Nagi, meiliau, nesikuklinkite! – stryktelėjo Lilė, tačiau aš nežinojau kaip elgtis, kai Lukas pasirodė būtent su Eimante.
Vaikinas priėjo arčiau manęs ir apkabino per pečius.
– Renkis, – tarė jis, kol visi vis dar stebėjo kiekvieną mūsų judesį.
– Duok, nunešiu paltą į darbo kambarį, – paslaugiai pasisiūlė Eimantė ir aš įtariai žvelgdama į ją lėtai rengiausi paltą.
Gavusi mano paltą, mergina dingo iš svetainės, o mes nuėjome prie bendro stalo, kur sėdėjo visi kiti svečiai. Pasisveikinau su keliais matytais Justino draugais ir atsisėdau ant fotelio kraštelio šalia Luko.
– Ką gersi? – paklausė jubiliatas. – Virtuvėje yra daugybė gėrimų, pasidarykite su merginomis kokteilių.
– Aš vairuoju… – šyptelėjau žvilgtelėjusi į Lilitą, per šiaudelį traukiančią baltą gėrimą.
– Nagi… Juk šalia turi abstinentą, – nusijuokė jis.
Atsisukau į Luką, kad pamatyčiau jo reakciją, o vaikinas tik sučepsėjo ir nuo stalo pasiėmė alaus buteliuką.
– Kaip matai, – vėl atsisukusi į pašnekovą atsakiau.
Justino šypsena dingo ir aš, prisiminusi, jog jo akyse aš esu narkomanė, bandžiau suktis iš padėties, tačiau Lukas tai padarė už mane:
– Eime, padarysiu tau kokteilį.
Jis stumtelėjo mane nuo fotelio ir padėjęs ranką ant nugaros nusivedė į virtuvę. Joje nebuvo nei gyvos dvasios, todėl vos priėjus prie baro, vaikinas čiupo man už rankos ir atsukęs į save piktai paklausė:
– Ką tu čia veiki?
– Kaip tai ką? Atėjau į gimtadienį…
– Sakiau vengti jų.
– Bet Justinas pasakė Lilitai, jog mes pora ir ji norėjo tuo įsitikinti.
– Man visiškai nerūpi ta Lilita! Jei nebūtum pasirodžiusi, būčiau pasakęs, jog mes susipykome ir tu dabar nenori eiti ten, kur esu aš! – vis dar skaudžiai spausdamas mano ranką griežtai aiškino Lukas.
– Tu man nesakei, kad neičiau… – teisinausi prispausta prie virtuvinio baro.
– Aš tau išvis nieko nesakiau, tai reiškia, kad turi nesirodyti!
Ir vėl iš švelnaus pūkuoto padarėlio, Lukas Edvardsas pavirto šaltakraujišku zombiu. Aš nebežinojau, ką pasakyti, todėl nuleidau akis į virtuvės grindinį.
– Gerai, pasidaryk kokteilį ir grįžtam.
Atsistojusi drebančiomis rankomis pyliausi į stiklinę bet kokius gėrimus, vis žvilgčiodama į rankas ant krūtinės sukryžiavusį Luką. Grįžę į kambarį, radome jau daugiau šokančių žmonių, todėl galėjau įsimaišyti tarp jų ir palikti kokteilį ant stalelio.
Vakarėlis įgavo pagreitį, kai susirinko daugiau žmonių, kurie įnešė šiokios tokios sumaišties. Prie stalo sėdėjo vien nepažįstami žmonės, o aplink nesimatė nei vieno matyto veido, todėl po geros valandos nepaliaujamo šokimo ir plepėjimo su Lilita, nusprendžiau atsipūsti ir ieškodama ramios vietos, slinkau palei didžiulius terasos langos virtuvės link.
– Pagavau, – iš už nugaros pajutau stiprų apkabinimą.
Išsigandusi atsisukau ir pamačiau prieš save bjaurų Juliaus snukį.
– Einam parūkyti? – palinkęs prie manęs paklausė jis.
Papurčiau galvą ir sukausi eiti toliau, tačiau vaikinas mane ir vėl apglėbęs šūktelėjo:
– Va čia, į terasą!
Vadavausi iš jo glėbio garsiai rėkdama „ne“, kai už jo nugaros pamačiau aukštaūgį Luką ir pajutau palengvėjimą visame kūne.
– Kas čia vyksta? – priėjęs arčiau viena ranka už kaklo sugriebė jis Juliui.
Šis tuoj pat mane paleido ir aš atsistojusi atokiau, stebėjau, kas vyks toliau.
– Norėjau, kad ji eitų su manimi parūkyti žolės, – šiek tiek išsigandęs atsakė Julius.
– Ji eis rūkyti su manim, – paleidęs jo kaklą išrėžė Lukas ir pagriebęs mane už rankos, nusitempė tolyn į virtuvę.
Joje buvo daugybė apgirtusių žmonių, todėl vaikinas pasuko koridoriumi laiptų į antrąjį namo aukštą link. Netoli jų jis sustojo ir atsisukęs į mane, pasiteiravo:
– Viskas gerai?
Tylėdama linksėjau galva, norėdama šaukti, jog jis – mano didvyris, kuris visuomet gelbsti nuo to kvailio.
– Niekada neik su jais rūkyti, nes nežinai, ką jie gali tau įkišti, – prigludęs pasakė vaikinas ir norėjo eiti tolyn, tačiau aš jį sulaikiau paėmusi už rankos.
Lukas nuleido akis į mūsų rankas, laukdamas, kol aš kažką pasakysiu. Kelias sekundes patylėjusi įsidrąsinau prabilti:
– Ačiū, kad mane saugai, Lukai.
– Aš tavęs nesaugau, – pakėlęs galvą tiesiai į akis žvelgė jis.
– Saugai… Tik aš vis dar nesuprantu, kodėl tai darai… – pratęsiau savo mintį.
– Ir nereikia…
Mano skrandyje ėmė skraidyti drugeliai, nes Lukas buvo taip arti, jog aš nebesugebėjau valdyti savo noro apglėbti jį ir stipriai prispausti prie savęs. Giliai kvėpuodama žiūrėjau į jo svajokliškas akis. Luko žvilgsnis nuo mano akių, nusileido ties lūpomis, o tuo tarpu jo ranka pakilo prie mano skruosto. Nykščiu paglostęs jį, vaikinas vėl pažvelgė į mano akis, kuriose tą akimirką turėjo atsirasti širdelės. Lukas lėtai, lyg erzindamas, pasilenkė virš manęs ir aš ištiesusi galvą kaip gervė laukiau jo lūpų. Tą sekundės dalelė, kai pajutau minkštą bučinį, neprilygo jokiam kitam jausmui pasaulyje. Vieną jo delną laikydama saviškiame, stipriau jį spustelėjau paragindama neatsitraukti. Bučinys nepriminė nei vieno iš ankstesniųjų – šis buvo tikras: be nevaldomos aistros, be pykčio, neskubant ir visiškai nuoširdžiai. Tai buvo bučinys, kurį matydavau romatiniuose filmuose, kai du beviltiškai įsimylėję žmonės rodo vienas kitam savo jausmus. Tai buvo bučinys, kai princesei į orą lengvai pakyla koja. Tai buvo bučinys, po kurio pasakose seka sakinys „jie gyveno ilgai ir laimingai“… Tai buvo bučinys, kuris pakeitė mane ir viską aplinkui. Atsitraukusi ilgai nenorėjau atsimerkti, bandydama dar kurį laiką jausti švelnių Luko lūpų prisilietimą, tačiau teko atsimerkti ir prieš save pamačiau sutrikusį vaikino žvilgsnį. Jis ir pats nesuprato, kas ką tik įvyko… Apsilaižęs lūpas, Lukas lengvai šyptelėjo, o tai privertė ir mane droviai nuleisti akis.
– Pabučiavai mane taip, lyg būtum įsimylėjusi, – tyliai tarė jis.
– O tu pabučiavai mane taip, lyg norėtum būti mylimas, – vėl žvelgdama į du migdolo riešutus atkirtau.
Lukas šyptelėjo nuoširdžiau nei kada nors anksčiau, jo balti dantys suspindo prieblandoje ir aš pagaliau pajutau, jog jis parodė man tikrąjį save.
– Žmonės, eime į lauką kilnoti Justo! – visa gerkle šaukdama, po koridorių lakstė Lilita, nešina dviem buteliais šampano. – Bo, Lukai, imkite iš virtuvės šampaną ir einam į terasą!
Lyg susprogus balionui, su Luku atšokome vienas nuo kito ir sutrikę pažvelgėme į merginą, tačiau ji net neatsisukdama nubėgo į svetainę. Žvilgtelėjusi į vaikiną dar kartą kukliai šyptelėjau ir nebyliai pasiūliau eiti apsirengti.
Deja, įėjus į minią žmonių, mes išsiskyrėme, todėl aš viena pasiekiau darbo kambarį, kuriame kelios merginos knisosi tarp sumestų drabužių. Išsitraukusi savo tamsiai mėlyną paltą, pažvelgiau į apsvaigusias paneles ir perlipusi per sumestų striukių krūvą, nuėjau į terasą. Joje stovėjo netgi ne kėdė, skirta jubiliato kilnojimui, bet lauko suoliukas, kuris vasarą papuošdavo Lilitos terasą. Keletas augalotų vaikinų čiupo suoliuką, kiti pasodino ant jo Justiną ir visi skanduodami pradėjo kilnoti vaikiną į orą. Lilita, su kitais Justo draugais, apsupo kilnotojusiuosius ir kratė šampano butelius, kurių buvo turbūt daugiau nei terasoje žmonių. Atsistojusi atokiau, stebėjau ir kartu su visais skaičiavau Justino metus, kai šalia manęs atsistojo šiltai apsirengęs Lukas. Pažiūrėjau į jo veidą, kuris dabar man kėlė nepaaiškinamą džiaugsmą ir vėl įbedusi akis į jubiliatą, mintyse pratęsiau skaičiavimą. Kai šampano kamščiai iššovė ir visi ėmė laistytis, nusijuokiau, nes stovėjau atokiai ir nei vienas šampano lašelis nepakliuvo ant mano palto. Išsišiepusi žiūrėjau, kaip draugai Justiną maudo burbuliukų jūroje, kol pajutau delnu slystančias švelnias pirštų pagalvėles… Nereikėjo net dvejoti, tai buvo pirštai, nuo kurių mano oda šiurpsta iš laimės. Luko pirštai lėtai susipynė su manaisiais…
Dar gerą valandą slapinėjau po Lilitos namus, negalėdama pamiršti bučinio ir norėdama dar ne vienos tokios pat jaudinančios akimirkos, tačiau Lukas pradingo lyg į vandenį. Nusprendusi daugiau nebetykoti momento, kai mano akys aptiks jį, nuėjau pasiimti palto ir grįždama atgal į svetainę atsisveikinti su Lilita, pamačiau ant sofos sėdintį ir su draugais besišnekučiuojantį tamsiaplaukį. Žiūrėjome vienas į kitą, o jis lyg klausdamas, kur aš susiruošiau, sekė kiekvieną mano judesį. Prie išėjimo radusi Lilę, padėkojau jai už kvietimą:
– Viskas labai puiku, aš tiesiog pavargau! Perduok linkėjimus Justinui ir Eimantei.
– O kaip Lukas? – nustebusi pro surauktus antakius žvelgė mergina.
– Jis dar pabus, – numojusi ranka atsakiau.
– Gerai, iki pasimatymo universitete, – pabučiavusi mano skruostą tarė Lilita ir nespėjus man pratarti nei žodžio, ją į virtuvę nusitempė kažkokia mergina.
Dar kartą atsisukau į svetainę ir, pamačiusi vis dar mane stebintį Luką, dingau už durų. Eidama savo automobilio link, jaučiau neapsakomą palaimą, besimaišančią su liūdesiu, kad visgi taip ir nesupratau, ką turėtų reikšti toks vaikino elgesys: jis mielas, malonus ir švelnus, tada ir vėl mane ignoruoja, palieka vieną ir leidžia interpretuoti jo poelgius savaip. Jis su manimi neatsisveikino, nors matė, kad išeinu, tačiau terasoje laikė mane už rankos, lyg iš tiesų jam rūpėčiau. Įkišusi ranką į palto kišenę, kartu su pirštinėmis ištraukiau lapelį. Jis nukrito ant tirpstančio sniego, tad greitai pakėlusi, pamačiau, jog ant jo kažkas parašyta. Širdis ėmė plakti sparčiau, manydama, jog tai slaptas Luko raštelis, tačiau priėjusi prie vieno iš gatvės žibintų, garsiai perskaičiau:
– Aš viską žinau, Bo.

___________________________________________________________________________

Apie naujas dalis sužinoti galite užsiprenumeravę tinklaraštį (dešinėje), taip pat naujoje šio tinklaraščio paskyroje Facebook’e.

– Martina V.

2 thoughts on “XII dalis. „Lyg būtum įsimylėjusi“

Komentuoti: Martina Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *