XI dalis. „Tylos santykis“

Iš tiesų, aš pati nežinojau, kodėl noriu pasilikti su juo. Tiesiog jaučiau, kad būnant su Luku man gera. Nors mes ir pykdavomės, tyloje aš matydavau gerąją vaikino pusę. Tyla buvo jaukesnė už bet kokį pokalbį. Be to, norėjau suprasti, kodėl jis būtent toks – nenuspėjamas ir nepriklausomas.
–  Nes praeitą kartą tu norėjai, kad aš pasilikčiau, – net nemirksėdama atšoviau.
Vaikinas sukluso ir pirmą kartą pajaučiau, jog žodžių dvikovoje nugalėjau aš.
–  Geriau nepasilik.
–  Bet aš noriu… – artėdama prie Luko tyliai atkirtau.
Jo pražiotos lūpos tiesiog kvietė rizikuoti dėl bučinio, todėl priėjusi visai arti, kai net jaučiau jo padažnėjusį kvėpavimą, šiek tiek pasistiebiau ir pabučiavau jo minkštas lūpas. Atsitraukusi stebėjau, kaip šįkart Lukas į tai sureaguos. Lėtai atsimerkęs, jis dar tyliau išlemeno:
–  Juk sakiau daugiau taip nedaryti…
–  Ir tu manei, jog aš klausysiu? – atkartojau jo paties kažkada man pasakytus žodžius ir įgavusi kur kas daugiau drąsos, žiūrėjau tiesiai į žibančius migdolus.
Lukas susišlapino lūpas liežuviu, perbraukęs pirštais mano laisvai krentančius ilgus plaukus, švelniai paėmė už smakro, kitu delnu užkišęs plaukus už ausies, pats pasilenkė ir lengvai savo lūpomis paglostė manasias. Po viso jo pykčio, po įžeidinėjimų, grubių prisilietimų ir pamokslų, troškau Luko švelnumo, kurį jaučiau tūnant giliai jo viduje. Neišmaniau, kokiu būdu priversti vaikiną atsiverti, tik bučiniais. Glostydamas plaukus, jis uodė mano kūno kvapą, vis labiau jaudindamas kiekvieną mano kūno centimetrą. Vaikino lūpos buvo tarsi tikslas, kurio siekiant teko kapstytis įžeidinėjimų pelkėje. Kaskart, kai bandydavau jį pabučiuoti, Lukas pakreipdavo savo veidą ir skruostu paglostydavo mano nosį, o lūpomis švelniai perbraukdavo kaktą. Mano pilve skraidė drugeliai nuo kiekvieno jo prisilietimo ir negalėjimo sulaukti to trokštamo ir išsvajoto finalinio bučinio… Vis dar kankindamas, Lukas glostė mano kaklą, sukeldamas neapsakomas emocijas viduje. Pasidaviau jo žaidimui, todėl užsimerkusi laukiau pergalės skonio, kai pajutau jo minkštas pirštų pagalvėles ant savo apatinės lūpos. Suspurdėjau, lyg paliesta magijos, nes jo prisilietimai buvo stebuklingi… Vos pakėlusi rankas, laikiau delnus ant jo liemens, virpėdama nuo kiekvieno netikėto prigludimo…
Lukas ištiesęs ranką išjungė kambaryje šviesą ir kilstelėjęs mane nuo grindų, priglaudė prie savęs. Kojomis apsivijau jo torsą ir apkabinusi kaklą, nusvirau per petį, nešama per kambarį. Pastatęs ant lovos, vaikinas glostė mano nugarą glaustydamasis prie krūtinės, o aš šįkart ėmiausi iniciatyvos ir greitu judesiu nusirengusi megztuką, numečiau jį ant grindų. Lukas delnais švelniai slydo mano kūno linijomis, per pasišiaušusią odą, o aš bučiavau jo pakaušį, pirštais nardydama po jo paaugintus plaukus. Tai buvo kur kas geriau už bučinius, tai buvo kažkas, ką buvo galima suprasti tik siela – jokių žodžių, jokių bučinių, tik vienu virtę dviejų žmonių kūnai. Jis mane taip tvirtai glaudė prie savęs, jog norėjosi leisti jam įlįsti į mane ir pajusti tai, ką tada patyriau ir kaip jis vertė mane visiškai atsijungti nuo aplinkinio pasaulio, pasiduodant magneto traukai. Lyg katė išrietusi nugarą, pilvu liečiau jo krūtinę, negalėdama suvaldyti ritmingai įsitempiančių raumenų, kai jo rankos kilo ir leidosi. Delnuose stipriai nutvėrusi jo plaukus, atlenkiau Luko galvą ir kelias sekundes pasimėgavusi tamsa apgaubtu veidu, nusileidau ant jo lūpų kone visu kūnu, krimsteldama apatinės jo lūpos kraštelį.
Mano vaizduotė nebepasitelkė kruvinų muštynių vaizdų, kai antrą kartą atsidaviau Lukui. Ir skaudėjo daug mažiau, nes jis elgėsi taip, lyg bijodamas padaryti kažką ne taip… Kartais jis sustingdavo virš manęs ir žiūrėdavo tiesiai į akis, o aš paglostydavau jo skruostą, ant kurio blizgėjo keli prakaito lašeliai. Nesuvokiau, kokiu žmogumi tampu aš ir kokiu tampa jis – aš nebebuvau ta rami ir švelni mergina, o jis – pavojingas nusikaltėlis. Tamsoje tyla skrodžiančios aimanos man atstojo pačius gražiausius žodžius, kokius vaikinas gali ištarti merginai, jo kuklūs, drebančių rankų prisilietimai – pačius maloniausius poelgius, o stiprūs apkabinimai – brangiausias dovanas. Norėjau pažinoti tokį Luką, koks jis buvo tamsoje, likus dviese ir tyloje tyrinėjant vienas kito kūnus.
Atsigulęs šalia jis kurį laiką žvelgė į mane, glostydamas krūtinę dengiančius mano plaukus ir vis dar tylėjo, nors mačiau, jog nori pasakyti tiek daug… Pirštais lengvai perbraukusi Luko įdubusį skruostą, lėtai užsimerkiau ir gulėdama ant nugaros, mintimis klajojau jo pilvo raumenų vingiais, kol neištvėrusi dar kartą pažvelgiau į vaikino akis. Migdolinių akių savininkas ramiai žiūrėjo į mane, neketindamas drumsti begarsio jaukumo, kol tie du blizgantys riešutėliai pasislėpė ir Lukas nepastebimai užmigo, kartais pajudindamas kurį nors rankos pirštą, likusį ant mano pilvo. Nenorėjau miegoti… Norėjau tik sužinoti, ką Lukas daro su manimi? Kodėl aš jaučiuosi lyg nieko daugiau nereikėtų, tik šių kelias minutes trunkančių akimirkų, kai jis manęs nekeiksnoja, kai nepyksta, kai nereikia apsimetinėti ir kažko bijoti. Dabar jis buvo mano ir niekieno kito: jo rankos, lūpos, akys, mintys, dėmesys ir apskritai visas jis priklausė man. Tas jausmas vertė mane šypsotis, mėgaujantis savininkiškumo privilegija. Labai norėjau įlįsti į Luko mintis, kad sužinočiau, ką jis galvoja ir ką jaučia…
Naktį miegojau ramiai, nes žinojau, kad manęs negalėtų paliesti nei vienas blogo linkintis žmogus. Mano smegenys visiškai atsijungė, todėl nei prieš užmiegant, nei miegant neprisiminiau, jog turiu keltis ir važiuoti į egzaminą.
–  Kelkis… – išgirdau kažkur sapnuose raginantį švelnų balsą.
Pramerkusi apsiblaususias akis, prieš save pamačiau dar ne visai aiškią nuogo žmogaus krūtinę ir pasirąžiusi vėl užmerkiau akis.
–  Tau egzaminas, – tokiu pat tonu dar kartą prabilo kiek priartėjęs balsas.
Šie žodžiai buvo slaptažodis, atvėręs mano akis plačiau. Išpūtusi jas, sugriebiau pūkinę antklodę ir atsisėdau lovoje. Pažvelgiau į Luką, sėdintį ant lovos krašto ir laikantį puodelį, su tuo pačiu mielu užrašu „aš tave myliu“. Šis, Luko ir puodelio, derinys atrodė ypač patraukliai, tačiau jausmas, jog kažką pamiršau žudė mane iš vidaus.
–  Kiek valandų? – sušukau perbraukusi ranka plaukus.
–  Devynios, – atsakė vaikinas, žvilgtelėjęs į laikrodį, pakabintą virš virtuvinio stalo.
–  Devynios? – pakartojau.
Jis palinksėjo galva ir atsistojęs nuėjo prie televizoriaus. Įjungęs jį, Lukas grįžo prie lovos ir atsisėdęs spaudinėjo nuotolinio valdymo pultelį.
–  Vakar tiek verkei dėl to egzamino, jog pabudus pagailo tavęs, – net nežiūrėdamas į mane išbeldė tamsiaplaukis.
Egzaminą laikyti turėjau lygiai dešimtą valandą ir tą akimirką nežinojau, kam turėčiau dėkoti labiau: Dievui ar Lukui, už tai, jog dar turiu valandą pavirsti į žmogų ir nuvykti į universitetą. Sugriebusi kojūgalyje sumurgdytą žalsvą pledą, apsivyniojau jį ir nubėgau į vonios kambarį. Įlipus į dušo kabiną, nebesijaučiau kaip tą pirmąją kartu praleistą naktį. Dabar Lukas man atrodė savas, o jo grubus ir griežtas elgesys su manimi netgi savotiškai žavėjo savo kitoniškumu bei nepasaldinta mistika. Išsimaudžiusi per penkias minutes, įsisupau į rankšluostį ir varvančiais plaukais išbėgau į kambarį. Lukas buvo surinkęs mano drabužius, kurie nakčiai buvo nukloję buto grindis, ir sudėjęs ant lovos, o pats ramiausiai žiūrėjo rytinę laidą apie kulinariją. Šios smulkmenos vertė mane nustoti pergyventi dėl egzamino ir tiesiog stabtelti, kad galėčiau pasimėgauti pačiais paprasčiausiais dalykais gyvenime: ypatingas vaikinas, geriantis kavą iš ypatingai mielo puodelio su užrašu „aš tave myliu“ ir žiūrintis ypatingai jam pagal charakterį netinkančią rytinę laidą. Vaizdas tirpino mano smegenų ląsteles, papurčiusi galvą, susirinkau drabužius, ir nulėkusi atgal į vonios kambarį apsirengiau.
–  Ar galėsi mane nuvežti į universitetą? – lėtai artėdama prie lovos, paklausiau Luko.
Jis gurkštelėjo gėrimo ir ramiai pakėlęs akis į mane nieko neatsakė. Pakreipiau galvą į šoną, lyg nebyliai prašydama jo, o sulaukusi menko vaikino lūpų kampelio pakilimo, išsišiepusi puoliau rankšluosčiu valyti plaukus, kad jie kuo greičiau išdžiūtų. Lukas atsikėlė nuo minkštų sujauktų patalų, kurie mane viliojo pasilikti visą dieną šiltai apsiklosčius ir žaisti su buto savininko nugulėtais plaukais… Deja, turėjau bėgti į lauką šlapia galva ir stengtis išsikapstyti iš mane užgriuvusio rūpesčio – egzamino. Kol vaikinas slėpė savo raumeningą torsą po laisvu pilku megztiniu, aš apsiaviau batus, apsirengiau striukę ir krapštydamasi rankinėje, laukiau jo.
–  Eisi į lauką šlapiais plaukais? – paklausė Lukas, priėjęs prie durų autis batų.
–  Neturiu kito pasirinkimo…
Jis apsisuko, nuėjo prie spintos ir iš lentynėlės kažką ištraukė. Linguodamas į šonus, Lukas grįžo prie manęs ir ištiesęs ranką su kepure tarė:
–  Imk.
Žvilgtelėjau į kepurę, tada į akis, paskui vėl į kepurę ir mintyse tyliai nusijuokusi paėmiau ją. Tai buvo chaki spalvos megzta kepurė, į kurią laisvai tilpo visi mano plaukai, kuriuos susukau po ja.
Kaip visada, mes su Luku nebuvome labai iškalbingi. Išsitraukusi egzamino medžiagą, blaškiausi tarp lapų, bandydama paskaityti bent vieną temą, tačiau privažiavus prie universiteto suvokiau, jog neveikiau nieko kito, tik akies krašteliu tyrinėjau Luko plaštakas, padėtas ant vairo. Jis retkarčiais atsisukdavo į mane ir pagaliau įsidrąsinęs paklausė:
–  Kaip jautiesi po vakar?
–  Nėra taip blogai, kaip tikėjausi… – gėdos pilną žvilgsnį mečiau į Luką ir greitai nuleidau akis.
–  Nebetroškina?
–  Šiek tiek…
–  Pasiimk tą vandenį, kurį gėrei vakar, – pasiūlė jis, rodydamas į mano kojas.
Prie jų pamačiau gulintį mano vakarykštį išsigelbėjimą nuo troškulio ir lėtai paėmusi butelį, atsisukau į vaikiną.
–  Ačiū…
Jis linktelėjo galva laukdamas, kol aš išlipsiu, tačiau aš ir vėl tempiau laiką, lyg norėdama dar pasigerėti Luko kuriama atmosfera. Prisiminusi egzaminą, atsisegiau diržą, paėmiau rankinę, butelį vandens ir dar kartą pažvelgusi į vaikiną pratęsiau:
–  Už viską. Ačiū.
Lukas susidrovėjęs nuleido akis į vairą, dar kartą palinksėjo galva ir nebeatsisuko iki kol išlipau iš automobilio. Eidama universiteto durų link, pasukau galvą į jį. Pamačiusi du žibančius migdolo riešutus, vėl grįžau į tą naktį, kai Lukas Edvardsas priklausė tik man, kai kalbėjo tik mūsų rankos ir lūpos. Panarinusi galvą vis dar glaudžiau prie savęs jo „padovanotą“ vandenį.
–  Barbora, kas čia per kepurė? – iš tolo pamačiusi mane koridoriuje šūktelėjo Lilita.
Čiupau už savo galvos ir nusiėmusi Luko kepurę dar kartą pajutau mus siejančius nepaaiškinamus pančius.
–  Šlapi plaukai, todėl pasiskolinau iš brolio, – sutrikusi nusijuokiau.
– Sugedo plaukų džiovintuvas? – priėmusi viską labai rimtai pasidomėjo mergina.
–  Aha… – pamelavau, eidama su ja į auditoriją.
Įėjus į patalpą, prisiminiau Eimantę, kuri vakar šokiravo mane ne tik savo paslaptimi ir elgesiu, tačiau ir melu apie Luką. Auditorija jau buvo sausakimša, todėl teko atsisėsti į antroje eilėje buvusias dvi laisvas vietas.
– O kur Eimantė? – žvalgydamasi paklausiau Lilės.
Trise mes buvom neišskiriamos draugės jau nuo gimnazijos laikų – visad sėdėdavome drauge, todėl buvo keista, kad Lilita nesidairė, kur yra trys laisvos vietos.
–  Negavai jos žinutės?
–  Negavau… – suraukusi kaktą sėdausi į vietą.
–  Vargšelė apsinuodijo kažkokiomis džiovintomis paprikomis, kurias vakar iš Kinijos parvežė sugrįžęs tėtis. Vakar vakare parašė, kad negali net pajudėti… – lyg užvesta pasakojo draugė.
Žinojau, kad visa tai melas, todėl negalėjau net žiūrėti Lilitai į akis. Nukreipusi žvilgsnį į stalą, klausiau, ką ji kalbėjo toliau.
–  Žinau, kad Kinijoje maistas labai aštrus, gal tie prieskoniai netiko jos europietiškam skrandžiui. Galvojau, aplankysiu ją šiandien po egzamino, nenori važiuoti kartu? Ei, Bo!
–  Ką? – atsipeikėjusi paklausiau.
–  Nenori kartu važiuoti pas Eimę? – naiviai dar kartą pakartojo mergina.
Kelias sekundes tylėjau, galvodama, jog dar nesu pasiruošusi kartu su Eimante veltis į jos melą ir vaidinti prieš Lilitą, jog aš nieko nežinau apie jos „apsinuodijimą“.
–  Negaliu, – atrėžiau pamąsčiusi. – Turiu pabaigti rašyti filosofijos referatą ir nuvažiuoti pas mamą į darbą.
–  Gerai, kad priminei! Filosofijos referatas… – už galvos susiėmė Lilita. – Tada nuvažiuosiu valandai ir perduosiu tavo linkėjimus!
Linktelėjau, nors visiškai netryškau noru perduoti jai linkėjimų… Puikiai žinojau, jog po vakarykščio vakarėlio mano draugė turbūt neturėjo jėgų atvykti į egzaminą ir rizikavo savo gera ateitimi, tačiau negalėjau Lilitai išduoti paslapties apie jos brolį bei mūsų geriausią draugę. Nuleidusi galvą žvelgiau į kepurę, padėtą ant kelių, ir raminau savo sąžinės balsą, kuris su kiekvienu Lilitos sakiniu, vis garsiau prašėsi išlaisvinamas.
Visą egzmaminui skirtą laiką nesugebėjau susikaupti netgi perskaityti klausimų, ką jau kalbėti apie atsakinėjimą… Mintys šokinėjo nuo Eimantės ir jos apsileidimo bei panirimo į narkotikus, prie Luko ir mūsų spalvingų santykių, tada vėl prie Eimantės melo, prie Mato skolų ir galų gale egzaminas baigėsi su mintimi, jog iš puikios studentės pavirtau visiška nemokša!
Važiuodama autobusu namo, gniaužiau Luko kepurę rankose galvodama, jog jis atnešė didžiules permainas į mano gyvenimą bei kasdienybę. Užsisvajojusi girdėjau savo vidinį ginčą dėl to, kaip privalau elgtis toliau. Negalėjau apleisti mokslų, dėl kurių visada tiek daug aukodavau, kuriems buvau atsidavusi visu šimtu procentų. Negalėjau leisti Eimantės ir Mato problemoms sugriauti mano ateitį. Taip pat negalėjau leisti mintims apie Luką užvaldyti kiekvieną mano dieną, nes privalėjau dėmesį sutelkti į sesiją ir puikiai ją išlaikyti! Žinojau, jog su šiuo vaikinu neturiu jokios ateities, kad ir kaip troškau galvoti kitaip… Nemaniau, jog jis tradicinis romantiškas vaikinas, su kuriuo galėčiau užmegzti ilgalaikius santykius, pradėti bendrą gyvenimą ir pristatyti šeimai. Nežinojau, kas jis, nežinojau jo istorijos ir nors labai norėjau su juo matytis, nežinojau, ar to nori jis. Lukas pavergė mane, tačiau aš norėjau sutelkti visą energiją, kad kuo mažiau galvočiau apie jį.
Grįžusi namo nusprendžiau atsijungti nuo išorinio pasaulio ir nebendrauti su niekuo, išskyrus knygas. Vangiai bendravau su mama, o Mato tiesiog nesugebėjau priremti prie sienos ir iškamantinėti apie jo skolas, į kurias jis grimzdo net nepasakęs man ir neprašęs pagalbos. Namuose tvyrojo įtampa, nes mudu su broliu turėjome paslapčių, kurios šiuo metu buvo aktualiausias dalykas, todėl daugiau apie nieką nesugebėjome kalbėti. Kol man nereikėjo vykti į paskaitas, Matas ilgiau nei visuomet užtrukdavo mokykloje ir grįždavo tik vakarop… Mama buvo per daug pavargusi po darbų, kad kreiptų į tai dėmesį, o aš tiesiog nebegalėjau pakelti svetimų problemų. Visgi vieną vakarą prieš egzaminą ilgai mokiausi, kai išgirdau Mato kambario durų trenksmą. Skubiai atsistojau nuo kėdės ir išbėgusi į koridorių paklausiau:
–  Kur tu eini taip vėlai?
Jaunėlis stabtelėjo prie laiptų ir nuleidęs galvą svarstė, žengti toliau ar atsakyti.
–  Turiu reikalų, – užsimetęs kuprinę ant peties atsakė jis, net nežvilgtelėjęs į mane.
Lėtai eidama brolio link sumurmėjau:
– Matai, pasakyk, kad neįklimpai ir vėl…
– Apie ką tu?
–  Apie tą patį, iš ko praeitą kartą tave ištraukiau.
–  Lukas tau ką nors pasakojo? Ot, asilas… – papurtė galvą Matas.
–  Lukas man nieko nesakė. Pasakė Justinas, o tai yra kur kas rimčiau. Pasakyk man, ar tu susidėjai su ta gauja? – priėjusi visai prie vaikinuko, suėmiau jį už riešo.
Brolis staigiai ištraukė savo ranką ir atsisukęs griežtai prakošė pro dantis:
–  Nesikišk, Bo.
Nebelaukęs, kol toliau jį koneveiksiu, Matas nuskuodė laiptais žemyn ir man beliko tik stebėti, kaip mano mažylis savarankiškai „tvarko“ nešvarius reikalus. Aš tikrai norėjau nesikišti, tačiau man beprotiškai draskė krūtinę, kai negalėjau padėti jam.
Universitete atmosfera taip pat svilino padus, nes Eimantei apsimetinėti prieš Lilę sekėsi kur kas geriau, nei man. Sesijos metu vengiau jų abiejų, todėl į egzaminus atvažiuodavau sulig laikrodžio rodykle, o išeidavau pati pirmoji, kad netektų nei akies krašteliu pamatyti Eimanės ar meluoti Lilitai. Deja, po paskutinio egzamino man nepavyko pabėgti ir prie auditorijos mane sustabdžiusi Lilė pasiteiravo:
–  Ką veiksi šią laisvą savaitę?
–  Turbūt ilsėsiuosi… – atsakiau sudvejojusi.
–  Mes su Eime, – per liemenį apkabinusi prie mūsų atbėgusią merginą tarė Lilita. – Pagalvojome, jog prieš prasidedant paskaitų maratonui, galėtume savaitei nuvažiuoti į mano tėvų vasarnamį už miesto.
Pažvelgusi į Eimantę, kuri lyg niekur nieko stovėjo su kvaila šypsenėle veide, nuleidau akis į savo batus ir suvokusi, jog neištverčiau tokio ilgo laiko, apgaubto melu ir išgalvotomis istorijomis, pakėlusi galvą atsakiau:
–  Turiu padėti mamai, darbe sunkus metas…
–  Bet tu visiškai nebebūni su mumis, tokia atsiskyrusi… – sudejavo Eimantė ir paglostė mano ranką.
Jausmas prilygo elektros šokui, todėl įsikišusi paglostytą ranką į didžiulio megztinio kišenę, nuraminau jas:
–  Nuo vasario mėnesio ir vėl matysimės kasdien. Atleiskite, turiu važiuoti…
Net neatsisukdama išbėgau iš universiteto, sėdau į automobilį ir nurūkau namo. Taip norėjosi užsidaryti namuose, nebesirodyti žmonės, o išlįsti iš savo kiauto tik tada, kai aplink viskas nebus vien apgavystės ir vaidyba. Nemokėjau gerai meluoti, tuoj pat pradėdavau tripčioti, painiotis tarp žodžių ir tai išduodavo mano sutrikimą. Būtent dėl to visą atostogų savaitę praleidau namuose, skaitydama knygas ir atlikdama įvairius namų ruošos darbus.
Kad ir kaip stengiausi, visa veikla, kuria užsiėmiau, man nepadėjo pamiršti problemų, o kiekvienas daiktas nesąmoningai primindavo Luką. Buvo praėjusios beveik trys savaitės nuo paskutinio mūsų susitikimo, o aš nesulaukiau nei jokios žinios iš jo. Ne kartą prieš užmiegant gulėjau lovoje svajodama apie jo pasišiaušusius rankų plaukelius, kai glostau jo pilvo presą, paėmusi telefoną ne vieną kartą ketinau parašyti žinutę, tačiau nežinojau, ką jam pasakyti… Nebuvome tokie draugai, kurie klausia vienas kito, kaip sekasi, ką veikia ar kada galima susitikti. Išvis nelaikiau mūsų draugais, tačiau buvau įsitikinusi, jog jo pasirodymas mano gyvenime turi palikti neišdildomą pėdsaką. Buvau bailė ir pati Luko neieškojau, kad ir kaip širdis to troško… Jo kepurės nei karto neskalbiau, bijodama pašalinti vienintelį artimą prisiminimą – Luko kvapą.
Prasidėjus paskaitoms, stengiausi ir vėl įsivažiuoti į rutiną, nes nei Lukas nebepainiojo manęs į gaujos reikalus, nei Matas nebesielgė įtariai – grįždavo namo laiku, padėjo tvarkytis namuose ir papildomai dirbo sandėlyje. Pirmąją savaitę Eimantė nepasirodė universitete, o iš Lilės sužinojau, jog ji susirgo gripu. Nežinojau, ar tai tiesa, nes pastaruoju metu visi Eimantės žodžiai man atrodė tik puiki vaidyba. Jaučiausi kur kas geriau, kai jos nebuvo su manimi ir Lilita, nes mes turėjome daug bendrų temų ir kalbėjome apie tai, ko man nereikėjo meluoti.
Tačiau vieną dieną, per pietų pertraukėlę, Lilė stebėjo mane skaitančią paskaitos medžiagą ir paklausė:
–  Kodėl tu man nesakei, jog draugauji su Luku Edvardsu?

__________________________________________________________________________________________

Apie naujas dalis sužinoti galite užsiprenumeravę tinklaraštį (dešinėje), taip pat naujoje šio tinklaraščio paskyroje Facebook’e.

– Martina V.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *