V dalis. „Ryto šaltis“

– Kas čia? – sušnibždėjau Lukui, kuris taip pat atsisėdo ant čiužinio.
– Ša, – nutildė mane vaikinas ir kelias sekundes sėdėjome tyloje. – Kaimynai kartais nori skolintis pinigų arba cigarečių.
Išgirdome, kaip žmogus pasišalino nuo durų ir ėmė belstis pas kitus kaimynus. Lengviau atsikvėpusi vėl atsiguliau ir nusisukusi į lovą giliai alsavau. Lukas atsisuko į mane ir aš pajaučiau jo kvėpavimą ties savo plaukais. Iškart prisiminiau tą akimirką vakarėlyje… Prisiminiau tą aistringą bučinį ir švelnias jo lūpas ant mano kaklo. Tvardydamasi nuo tokių minčių aš pasipurčiau ir vėl įsikniaubiau į miegmaišį.
– Tau šalta? – išgirdau tylius žodžius sau už nugaros.
– Truputį… – sukuždėjau.
– Pasislink arčiau.
Išpūtusi akis žiūrėjau į tamsą ir nežinojau, kaip elgtis. Neslėpsiu, labai norėjau prisiglausti prie Luko, tačiau nenorėjau to jam parodyti… Ir taip buvau gėdingoje padėtyje dėl savo brolio, nenorėjau, jog visa ši situacija išsikreiptų dar labiau.
– Nesuvalgysiu, – dar tyliau pridūrė vaikinas.
Šyptelėjusi pasislinkau arčiau jo ir jaučiau, kaip mano mentys atsirėmė į jo tvirtą krūtinę. Jis sulenkė kelius lygiai taip, kaip buvau sulenkusi aš ir gulėdami viena poza, atsargiai kvėpavome, kad nesugadintume staiga jaukia tapusios tylos. Pajaučiau vaikino delną, slenkantį ties mano liemeniu ir šiek tiek išsigandau, kad ir koks malonus buvo jo prisilietimas. Luko ranka apsivyniojo mane ties liemeniu, suteikdama ne tik šilumos, bet ir neapsakomą saugumo jausmą. Atrodė, kad dabar manęs paliesti negali jokios blogio žabangos. Išgirdusi gilesnį Luko kvėpavimą, supratau, jog jis jau miega. Mano viduje pasidarė ramu ir po penkių minučių užsnūdau pati… Miegojau taip kietai, jog atsimerkiau tik tada, kai susapnavau Matą.
Lauke jau buvo šviesu, o aš ant savo liemens vis dar jaučiau sunkią Luko ranką. Žvilgtelėjusi į viršų, kur gulėjo mano brolis, tyliai paklausiau:
– Matai? Matai?
Neišgirdusi atsakymo, supratau, jog jis vis dar miega. Vaikinas, gulintis šalia manęs šiek tiek pasimuistė, tvirčiau prispaudė mane prie savo pusnuogio kūno ir miegojo toliau. Pabandžiau atsigulti ant nugaros, kad galėčiau lengviau išsivaduoti iš jo glėbio ir nueiti į tualetą. Atsisukusi į Luką pirmiausia pamačiau jo riestą nosį tiesiai prieš akis. Šyptelėjusi pažvelgiau į lūpas, kurios buvo išdžiuvusios ir šiek tiek pravertos, o pro jas matėsi balti dantys. Šiek tiek išsitiesusi apžiūrėjau jo plaukus, užkritusios ant veido, ir lėtai kaip gyvatė išsliuogiau iš „guolio“. Pirmiausia nuėjau į vonios kambarį, pažiūrėjau veidrodyje, kokia užtinusi esu ir pasirąžiau, nes miegoti su drabužiais buvo labai nepatogu. Atlikusi visus reikalus, išsivaliusi dantis ir nusiplovusi veidą, tyliai išėjau iš vonios. Matas nebegulėjo ta pačia poza, kuria jį paguldėme, tad jaučiausi kur kas geriau. Tai reiškė, jog jis atsigavo ir dabar tiesiog ramiai miega. Įsipylusi į stiklinę vandens, paėmiau ant kėdės pakabintą Luko džemperį ir užsimečiau ant pečių, nes mažyčiame bute buvo ganėtinai vėsu.
Pažvelgusi į kitą kambario pusę, pamačiau bokso kriaušę, o kadangi niekada nebuvau tokios lietusi, lėtai perėjau kambarį ir padėjusi stiklinę ant šalia stovėjusios komodos, keletą kartu sudaviau į ją. Kriaušė tikrai buvo labai sunki ir kieta, neįsivaizdavau, kaip įmanoma smūgiuoti į ją taip, kad ši pajudėtų iš vietos. Įsimovusi į džemperio rankoves, užuodžiau Luko kvepalus. Kiekvienai moteriai patinka vyriškas kvapas, tačiau šis drabužis kvepėjo ne vien parfumu, bet ir kažkokiu žmogaus kvapu. Atsisukusi į miegantį vaikiną ėmiau svarstyti, kodėl aš savo vaizduotėje „piešiu“ jį kaip labai gerą ir rūpestingą žmogų, kai tuo tarpu realybėje jis yra visiška priešingybė… Imdama stiklinę nuo komodos, pamačiau keletą įrėmintų nuotraukų. Vienoje jis buvo su savo seserimi Karolina, kuri padėjo Matui. Nuotraukai buvo turbūt daugiau nei dešimt metų, nes Karolina atrodė maždaug šešiolikos, o Lukas kokių trylikos metų berniukas. Jo plaukai buvo sušukuoti į dešinę pusę, šviesiai mėlynus marškinukus papildė pilka megzta liemenė… Vaikino akys buvo visiškai tokios pat: didelės, rudos ir migdolo riešuto formos. Tokia pat buvo ir nosis – riesta bei tiesi. Tik skruostai dabar buvo daug „lieknesni“ ir lūpos daug putlesnės. Padėjusi nuotrauką į vietą, paėmiau kitą, kurioje buvo visa jų šeima: tamsius ilgus plaukus užsiauginusi mama, į kurią Lukas buvo labai panašus, vešliais ūsais pasipuošęs tėtis, kurio žydros akys švytėjo lyg vandenynas ir dvi jų atžalos. Nuotrauka taip pat buvo sena, todėl atidžiai apžiūrėjau, kaip Lukas atrodė būdamas vaikas. Tikrai nebūčiau pasakiusi, jog iš tokio mielo berniuko galėtų išaugti besimušantis, narkotikus pardavinėjantis jaunuolis…
Už nugaros išgirdau šnaresį, todėl skubiai padėjusi nuotrauką į vietą, atsisukau pažiūrėti, ar tai ne Matas. Deja, į mane žvelgė galvą nuo pagalvėlės pakėlęs ir kaktą suraukęs Lukas.
– Ką čia veiki? – paklausė jis.
– Žiūrėjau nuotraukas… – atsargiai ištariau.
– Geriau pažiūrėk televizorių, ne nuotraukas, – atkirto vaikinas ir vėl padėjo galvą ant pagalvės.
Priėjau prie lovos, atsisėdau ant jos kraštelio ir žvelgdama į Luką sušnabždėjau:
– Tu labai panašus į savo mamą.
– Tikiuosi, ne, – net nepakėlęs galvos suburbuliavo Lukas.
– Kodėl? – atsisukusi paklausiau.
Vaikinas pakėlė nuo pagalvės nuspaustą veidą ir primerkęs akis galvojo, ką atsakyti, tačiau tą akimirką mūsų tylą nutraukė Mato skleidžiami garsai, kurie veikiau priminė girgždančių durų bei murkiančio katino duetą. Greitai atsisukusi į brolį, vos ne šoktelėjau nuo lovos ir pasilenkusi stebėjau jo lėtą rąžymasi.
– Matai, kaip tu? – pajudinusi jo petį paklausiau.
Jis atsisuko tiesiai į mane, suraukė kaktą ir sunkiai pramerkė akis. Žiūrėjau į brolį, nesuprasdama, ar jam skauda, ar jis tiesiog apsimiegojęs, negalėjau įsivaizduoti, koks jausmas būna pabudus po tokios dozės kvaišalų.
– Bo? – prikimusiu balsu paklausė Matas.
– Matai, aš taip išsigandau! – apkabinusi vaikinuką klegėjau.
Norėjosi verkti dėl to, kad viskas gerai pasibaigė. Atsitraukusi pradėjau klausinėti, kaip jis jaučiasi, ar nenori vandens, kai už nugaros išgirdau griežtos intonacijos liepimą:
– Duok jam vandens, kitaip bus kaip per pagirias.
Atsisukau į susivėlusį vaikiną, kuris pusnuogis sėdėjo ant čiužinio, kojas užsidengęs miegmaišiu. Nieko nelaukdama nubėgau prie stalo ir pačiupusi nupirktą vandenį, grįžau prie jaunėlio.
– Kaip jautiesi? – dar kartą paklausiau.
– Graužia nosį ir troškina… – suraukęs kaktą aimanavo Matas.
– Imk vandens! – atsukusi butelį atkišau broliui.
Vos pasikeldamas, jis atsirėmė alkūnėmis į lovą, suėmęs abiem delnais butelį vandens, užsivertė jį ir gėrė net su pasimėgavimu. Dar kartą atsisukau į Luką. Jis sėdėjo ta pačia poza, su pasibjaurėjimu žiūrėdamas į vargšą Matą. Norėjosi paklausti jo, kodėl pats užsiima tokia veikla, jei šis vaizdas sukelia jam šleikštulį, tačiau dabar svarbiausia buvo mano brolis ir jo savijauta. Atsigėręs jis nuleido butelį sau ant krūtinės ir atsikvėpė. Pastačiau vandenį šalia lovos ir žiūrėdama į brolį bandžiau kuo mandagiau paklausti, kas nutiko vakar vakare, kodėl jo veidas nusėtas mėlynėmis ir kodėl jis suvartojo tiek daug narkotikų.
– Matai, ar pameni, kas vakar nutiko?
Išgirdau Luko prunkštimą už nugaros ir akimirksniu suraukusi antakius atsisukau į jį.
– Juk jam ne amnezija. Aišku, kad vaikis viską atsimena, – stodamasis nusijuokė vaikinas.
– Tavo sarkazmas visiškai ne vietoje… – burbtelėjau.
– Pamenu… – tyliai atsakė vėl į horizontalią padėtį įsitaisęs Matas.
Atsisukusi paklausiau ne taip švelniai, kaip planavau:
– Tai kas tau užėjo? Iš kur tie milteliai, išbarstyti visame tavo kambaryje, iš kur šitos mėlynės ant tavo skruosto ir smilkinio? Sakei, kad nevartoji narkotikų! Kas būtų nutikę, jei aš nebūčiau išlaužusi tavo kambario spynos? Būčiau dabar sėdėjusi prie tavo lovos ligoninės palatoje arba dar blogiau – prie karsto!
Ėmiau nervingai mušti brolį per kojas, kai staiga Lukas suėmė mano rankas už nugaros ir laikydamas pradėjo raminti:
– Kaži ar tai nepadės.
– Iš kur tu žinai? Ne tavo brolis perdozavo narkotikų ir vos nepakratė kojų! – stumdama jį šalin piktai šūktelėjau.
– Patikėk, žinau, – paleisdamas mano rankas atsakė vaikinas.
Iš nervų pravirkusi atsisėdau prie brolio, kuris jau sėdėjo išsigandęs ir stebėjo mano isteriją.
– Atsiprašau, Bo… Vakar gauja mane užsipuolė ir gerokai prilupo. Sakė, kad jiems negana mano nešamų narkotikų, todėl galiu pats viską suvartoti…
– O tu kaip kvailys ir suvartojai?
– Aš puoliau į neviltį, buvau įsiskolinęs ir negalėjau apsiginti nuo jų. Paskui sukilo panika dėl to, kad gauja pareikalavo atnešti stipresnių kvaišalų ir norėjau nusiraminti… – nusiminęs kalbėjo jaunėlis. – Ar tėvai ką nors žino?
Žiūrėjau į jį rūpesčio ir gailesčio kupinu veidu, o išgirdusi klausimą apie tėvus, tuoj pat suraukiau kaktą ir atsakiau:
– Žinoma, ne! Jie būtų iškvietę policiją tą pačią akimirką! Jie mano, kad tu pas kažkurį savo klasės draugą, o aš pas Lilitą…
– O kaip mes atsiradome čia? – pakėlęs akis į Luką, stovintį už mano nugaros, pasidomėjo Matas.
Trumpai pasakiusi, jog Lukas padėjo man juo pasirūpinti, o jo sesuo Karolina padėjo atsipeikėti, tariau:
– Dėkok Lukui… Nors jis ir pardavinėja tau narkotikus, bet nežinau ką būčiau dariusi be jo.
Vaikinas rengėsi sportines kelnes bei džemperį ant nuogo kūno, klausydamasis, ką mes apie jį kalbame.
– Ačiū, žmogau… – tyliai padėkojo Matas.
– Džiaukis, kad tau tik tokios pasėkmės ir kitą kartą elkis apgalvotai, – net neatsisukdamas kalbėjo Lukas.
– Dabar turiu pagalvoti, iš kur gauti stipresnių narkotikų… – susirūpinęs tarė brolis.
– Kokių narkotikų? – sušukau. – Juk susitarėme, kad mesi visa tai! Matai, aš tau draudžiu ir toliau matytis su tais narkomanais!
– Bo, tu nieko nesupranti! Matai, kas man nutiks, jei aš ir toliau bandysiu pasitraukti iš gaujos? – rodydamas į savo mėlynes ant veido paklausė jis.
– Tu gal nemoki duoti atgal? – iš už nugaros paklausė Lukas, kuris darbavosi virtuvėje.
Piktu veidu atsisukau į jį, tačiau vaikinas atsukęs į mus nugarą, pylė vandenį į virdulį.
– Gal neskatink mano brolio užsiimti savo veikla? Jau gana narkotikų! – griežtai sudrausminau.
– Neskatinu. Bet jis neturėtų leistis prilupamas kažkokių snarglių.
– Na, nežinau. Gal ir mokėčiau, bet jų daugiau… – skundėsi Matas.
– Matai! Tu išvis turi vengti tų vaikinų. Pirmadienį kartu nueisime su jais pasikalbėti! – neleisdama jam net pagalvoti apie muštynes burbuliavau.
– Galiu išmokyti tave kelių judesių, kuriais juos išgasdinsi, – atsisukęs kalbėjo Lukas.
– Sutinku! – šūktelėjo jaunėlis, neleisdamas man net įsiterpti.
– Gerai, vakarais gali ateiti pamušinėti kriaušę čia arba į salę, – eidamas per kambarį bokso kriaušės link tarė mušeika.
– Atsiprašau, gal galiu įsiterpti? – iškėlusi ranką pamojavau. – Nenoriu, kad tu įklimptum dar labiau, Matai.
– Leisk vyrui būti vyru. Negi jis turi atsukti kitą žandą, kai jam suduoda į vieną? – trinkteldamas į bokso kriaušę paklausė Lukas.
Žiūrėjau į jį ir negalėjau atsistebėti kažkokiu nuo vaikino sklindančiu šaltumu, stiprybe ir rūpesčiu vienu metu. Manyje kunkuliavo tokie dviprasmiški jausmai, jog nebežinojau, ar noriu būti su juo vienoje patalpoje ir klausyti jo išmonės, ar noriu trenkti jam ir išeiti. Man svarbu apsaugoti brolį, tačiau tam norėjau pasitelkti taikius būdus – pasikalbėti su paaugliais ir šiek tiek pagrasinus nepilknamečių kolonija, įbauginti ir ištraukti Matą iš „vergijos“, į kurią jis buvo papuolęs. Tačiau nepaneigsiu, jog mane žavėjo Luko ryžtas bei požiūris į vyriškumą. Prisiminusi, ką mačiau vieną vakarą jo bute atkirtau:
– O kaip elgiesi tu pats?
Vaikinas nustojo trankęs bokso kriaušę, atsisuko į mane ir išplėtęs nosies šnerves kelias sekundes nepratarė nei žodžio. Tada giliai atsiduso ir tarė:
– Lygini du skirtingus dalykus, mažute.
– Viskas, Matai. Važiuojam namo, – atsistojusi liepiau.
Sutrikęs ir nesupratęs mūsų pokalbio, brolis suaimanavo:
– Leisk dar pagulėti.
– Galėsi gulėti namie… – paėmusi kuprinę nuo lovos tęsiau. – Ačiū, Lukai. Pinigus grąžinsime iki kitos savaitės.
Žvilgtelėjau į vaikiną, kuris stovėjo kambario viduryje ir stebėjo, ką aš darau. Nebenorėjau daugiau kalbėti Luku, nebenorėjau, jog jis kištų mano broliui į galvą kvailystes, nes žinojau, jog Matas lengvai susižavi rizika ir renkasi prastus autoritetus, jam norisi viską išbandyti, todėl pastarasis stačia galva pasineria į pavojus. Lukas jam būtų tikrai nekoks pavyzdys. Norėjau kuo skubiau išgabenti jaunėlį, todėl skubinau jį keltis:
– Matai, kelkis! Važiuojam namo!
Inkšdamas ir zirzdamas brolis atsisėdo ant lovos kraštelio ir avėsi batus. Lukas priėjo prie virtuvinės lentynos ir gaminosi kavą, lyg mes neegzistuotume jo pasaulyje. Kol rengiausi pončą ir aviausi batus, Matas vargais negalais atsistojo ir paėmęs butelį vandens priėjo prie manęs.
– Aš parašysiu tau dėl tų treniruočių, – pakėlęs akis į Luką tarė brolis.
– Matai! – eidama pro duris šūktelėjau.
Įsėdę į automobilį beveik nesikalbėjome, tylą sudrumsdavo tik iš butelio išeinantis gazas, kai brolis atsukdavo jį ir godžiai gerdavo vandenį. Vis žvilgteldavau į jaunėlį, kuris atrodė ganėtinai prastai.
– Žinai, gal užsukim į parką, tau reikėtų šiek tiek pravėdinti galvą… Tavęs nepykina? Galvos neskauda? – pasukusi į kelią, vedantį parko link, paklausiau.
– Ne, tik vaizdas šiek tiek sulėtėjęs… – atsakė sėdynėje susmukęs Matas.
– Ar žinai, kad mes rizikuojame tavo sveikata ir netgi gyvybe? Tave reikėtų kuo skubiau pristatyti į ligoninės priimamąjį… – inkščiau įsitvėrusi į vairą.
– Nebūk kvaila, Bo! Galas būtų ne tik man, tau ir Lukui, bet ir abiems gaujoms!
– Koks skirtumas, Matai. Tavo gyvybė yra svarbesnė už visus tuos nusikaltėlius…
– Lukas taip pat nusikaltėlis, – neleidęs pabaigti įsiterpė jaunėlis.
Kuriam laikui nutilau, pagalvojusi apie keistai kutenantį skrandį, išgirdus Luko vardą ir pagalvojus apie jį… Nors vaikinas manyje pažadino kažką maloniai šildančio, turėjau slopinti bet kokius man sukeliamus jausmus, nes žinojau tik tiek, kad Lukas užsiima pavojingais dalykais, kurie kelia pavojų ir man, jei būnu šalia jo.
– Na ir kas. Lukas tau ne rodiklis.
– Bet jis man padėjo, – gynė Matas.
Prisiminusi, jog Lukas padėjo ne tik mano broliui, bet ir man, aš nebežinojau, kaip atsikirsti, todėl tylėjau suraukusi kaktą ir įsukau į parko automobilių stovėjimo aikštelę.
– Nebekalbėkime apie Luką, gerai? Jis mums padėjo, tačiau jis iš dalies kaltas dėl to, kad taip atsitiko, todėl esame atsiskaitę. Nenorėčiau, kad turėtum reikalų su tuo vaikinu… – lipdama iš automobilio tariau.
– Bet tu su juo miegojai, – nusijuokė Matas.
– Taip, nes tu buvai užėmęs visą lovą! – atsakiau jam tuo pačiu ir priėjusi uždėjau delną ant peties. – Siaubingai mane išgąsdinai, vabaliuk… Prižadėk, kad daugiau niekada neversi manęs taip pasijausti.
Matas apkabino mane per kaklą ir vesdamasis parko takeliu nušnibždėjo:
– Tu puikiai su viskuo susitvarkei, esi kieta, Bo…
Buvo labai ankstyvas rytas, todėl saulė dar tik vos matėsi tarp belapių medžių, lyg įkyrus šviestuvas spigindama tiesiai į akis. Ant suolelių sėdėjo keletas pagyvenusių žmonių, kurie aptarinėjo vakarykščias žinias, dalinosi savo ligomis, skundėsi pabrangusiais mokesčiais bei ilgomis eilėmis prekybos centruose. Kaip tik to labiausiai ir norėjosi: ramaus pasivaikščiojimo ir tylaus žvilgsnio į mažytį parko viduryje iškastą tvenkinuką. Jaučiausi išsekusi, pastarųjų valandų įtampa man kainavo daug nervų bei jaudulio, tad norėjosi mintyse sudėlioti kiekvieną įvykį į jam priklausiantį „stalčiuką“ mano galvoje ir uždarius juos pamiršti patirtą stresą. Atsisėdusi ant suoliuko atverčiau galvą ir giliai atsidusau. Po sekundėlės pajutau Mato galvą ant savo peties. Nieko nesakėme, nes abu buvome neišsimiegoję ir pavargę, tad leidome vienas kitam mėgautis ramybe…
Svarsčiau, kaip reikėtų viską sutvarkyti, kokios pasėkmės lauktų Mato, jei apie viską sužinotų mokyklos direktorius arba tėvai. Kaip būtų galima apginti jį nuo gaujos, kaip padėti išvengti grasinimų bei smurto… Viską dėliojau į skirtingus „stalčiukus“, palikdama sprendimus vėlesniam laikui. Vienintelis dalykas, kuris mano galvoje neturėjo vietos – Lukas Edvardsas. Jis užėmė didelę dalį mano minčių ir aš negalėjau paaiškinti, kodėl taip yra. Kodėl aš galvojau apie vaikiną, kurio nepažįstu, kuris kenkia mano broliui, bet padėjo man ir lygiai taip pat išgelbėjo Matą, kuris yra šaltas ir pasipūtęs, tačiau spinduliuoja šiluma ir rūpesčiu? Kodėl likimas išvis jį atsiuntė į mano gyvenimą? Visada maniau, jog susipažįstame su žmonėmis ne atsitiktinai – kiekvienas į mūsų gyvenimą ateina su vienokiu ar kitokiu tikslu ir tas tikslas turi mus kažko išmokyti. Nežinojau, koks Luko tikslas… Bandžiau išmesti jį iš galvos, tačiau po šios nakties jaučiausi dar labiau su juo susijusi, nei iki šiol…
Važiuodami namo tarėmės, ką pasakysime tėvams apie Mato mėlynes. Grįžę namo radome tėvus jau pusryčiaujančius. Mama tuoj pat pribėgo prie durų ir džiaugsmingai šūktelėjo:
– Lyg užuosdami mamos blynus!
Briusas nuleidęs galvą avėsi batus, o aš šypsodamasi rengiausi pončą. Broliui staiga išsitiesus, mama suspigo:
– Kas čia dabar?!


 

Apie naujas dalis sužinoti galite užsiprenumeravę tinklaraštį (dešinėje), taip pat naujoje šio tinklaraščio paskyroje Facebook’e.

 

– Martina V.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *