IX dalis. „Iškrakmolintas melas“

Staiga kažkas atidarė dureles ir aš išsigandusi atsisukau. Mano laimei, tai buvo Matas, kuris išsišiepęs tarė:
– Užtikau! Ir tu važiuosi kartu?
– Ne, ji eina namo, – griežtai atsakė Lukas.
– Mama iškepė vaflių, nesuvalgyk visų! – toliau linksmai kalbėjo brolis.
Atsisukusi dar kartą pažvelgiau į Luką, kuris šaltu veidu žiūrėjo tiesiai į gatvę.
– Matai, grįžęs turėsi man pasiaiškinti, – išlipusi iš automobilio perspėjau jaunėlį.
– Taip, sere!
Jam įsėdus į, Lukas paspaudė greičio pedalą ir nurūko, palikdamas manyje didžiulę prarają su milijonu klausimų.
Nors nereikėjo lankyti paskaitų, privalėjau ruoštis artėjantiems egzaminams, o vienintelės mintys, kurios sukosi mano galvoje, buvo Lukas ir narkomanų gauja, su kuria turėjau susitikti. Nelindau iš savo kambario, nenorėdama kalbėtis nei su mama, nei su Matu, kuris po paskutinio jo susitikimo su Luku, vis mažiau laiko praleisdavo namie. Nervinausi galvodama, jog mano jaunėlis brolis ima pavyzdį iš mušeikos Luko ir net pats to nejausdamas gali tapti tokiu pat, kaip jis.
Iš bibliotekos pasiėmiau visas knygas, kurias reikėjo perskaityti egzaminams, o skaitydama literatūrą visuomet įsijausdavau į pagrindinių herojų gyvenimus ir svajodavau, kad kada nors gyvensiu romantikos pritvinkusį gyvenimą, pulsuojantį meile ir pagarba. Visiškas paradoksas tam buvo mano dabartinis gyvenimas persisunkęs pavojumi, pykčiu ir nesuvokiama trauka žmogui, apie kurį norėjosi negalvoti… Knygų sąraše buvo ir „Romeo ir Džiuljeta“. Nors ir mokėjau tekstą atmintinai – nutariau skaityti dar kartą. Buvau praradusi nekaltybę ir užhipnotizuota blogiuko – net šis Šekspyro šedevras dabar turėtų skaitytis visiškai kitaip…
Ketvirtadienio vakarą, ruošiant vakarienę grįžtančiai iš darbo mamai, suskambo mano telefonas. Širdis suspurdėjo pagalvojus, jog tai gali būti Lukas, kiekvieną dieną laukiau jo skambučio ar bent žinutės. Šįkart mano širdis nemelavo – tai buvo Lukas. Veide atsiradusi šypsena išdavė, jog tam vaikinui jaučiu kažką nepaaiškinamai šilto, nes vien jo vardas telefono ekrane teikė man jaudinančią palaimą.
– Klausau, – atsiliepiau šaltai, stengdamasi neišduoti savo virpančio balso.
– Labas, čia Lukas, – prisistatė vaikinas.
– Žinau. Labas… – kiek atsileidusi tariau.
– Šiandien vakare Justas rengia susibūrimą bute. Atvažiuosiu tavęs maždaug devyntą.
Žvilgtelėjusi į laikrodį pamačiau rodyklę ties penkta valanda ir pagalvojau, jog iš ryto manęs laukia svarbus antikos egzaminas, todėl sunerimusi inkščiau:
– Bet rytoj man egzaminas…
– Tai dar turi laiko pasimokyti.
– Mes ilgai užtruksime? – sudejavau.
– Nežinau, – abejingai atsakė Lukas. – Šiandien tikrai negrįši.
Suraukiau kaktą, pagalvojusi apie jo dviprasmišką teiginį.
– Na, gerai…
– Devintą būk pasiruošusi.
Net neatsisveikinęs vaikinas padėjo ragelį ir aš žvilgtelėjusi į savo telefoną, atitrauktą nuo ausies, pagalvojau, jog abejingesnio žmogaus turbūt nesu sutikusi. Aš negalėjau suvokti, kodėl apskritai veliuosi su juo į bendrus reikalus, jei jaučiu, jog jis mažų mažiausiai nori su manimi bendrauti, o ką jau kalbėti apie susitikimus. Ta nežinomybė tiesiog vertė mane šlietis prie jo, traukti iš jo kiekvieną žodį, jausmą ir jo istoriją, tačiau jis buvo toks uždaras, jog mūsų pažintis priminė kopimą į pačią aukščiausią ledynais apgaubto kalno viršūnę… Atrodė, kad Lukas niekada niekam nebuvo atsiskleidęs, viską laikė savyje ir kaip pats sakė, niekuo nepasitikėjo.
Grįžusi mama intensyviai pasakojo savo darbo dieną, o aš tik linkčiojau galva, valgydama lietinius su uogomis ir galvojau apie artėjantį vakarą.
– Mama, šiandien su Lilita ir Eimante mokysimės, todėl grįšiu labai vėlai, arba važiuosiu į universitetą kartu su jomis… – baigiant vakarienę perspėjau.
Matas įtariai į mane žvilgtelėjo, todėl sutrikau ir išpūtusi akis stengiausi suprasti, ką jis žino.
– Gerai, tik nesimokykite visą naktį, prieš egzaminą svarbu išsimiegoti, – ramiai tarė ji.
– Žinoma, pailsėsime…
– Matai, tu šiandien ir vėl eisi sportuoti? – naiviai pasiteiravo mama.
Tada jau aš atsisukau į savo broliuką ir įsmeigusi akis, žvilgsniu klausiau, ką jis pripasakojo mamai.
– Ne, šiandien eisiu pas klasioką į gimtadienį, – pastūmęs tuščią lėkštę į priekį atsakė Matas.
– Ketvirtadienio vakarą? Ir tu šiandien negrįši? – nuliūdo mama.
– Grįšiu, tik nežinau kada… Rytoj man nėra pirmų pamokų!
– Neužsibūk, nepalik mamos vienos, – piktai tariau broliui, nurinkdama nuo stalo tuščius indus.
– Tai gal tu grįžk iš Lilitos, – pabrėždamas mano draugės vardą atrėžė jis.
Nunešusi ir padėjusi lėkštes į kriauklę, atsisukau suirzusia veido mimika į jaunėlį, kuris primerkęs akis stebeilijo mane.
– Dėl manęs nesijaudinkite. Prieš miegą paskambinsiu tėčiui ir nesijausiu viena, – šyptelėjo mama. – Ačiū už vakarienę, Barbora. Eisiu ištiesti kojas ir paskaityti žurnalą.
Ji atsistojo nuo stalo, padavė man tuščią puodelį ir išėjo iš virtuvės. Prie stalo likęs Matas nieko nelaukęs užsipuolė:
– Kur eisi?
– Kaip tai kur? Jau sakiau, – plaudama indus atsakiau.
– Man gali nemeluoti, Bo. Žinau, kad neini pas Lilitą mokytis su Eime.
– Iš kur tu viską taip puikiai žinai? – atsisukusi paklausiau.
Vaikinukas nutilo ir kasydamasis ranką toliau žiūrėjo į mane.
– Kur pats eini?
– Aš irgi atsakiau.
– Matai, nesakyk, kad tu vis dar bendrauji su tais įkyriais mažvaikiais… – šluostydama įrankius rūpestingai tariau.
– Ar tik tu nepradedi bendrauti su dar prastesne kompanija? – įtariai išpyškino jis.
– Tu ir pats ten buvai, – atrėžiau. – Ir nuo to viskas prasidėjo.
Matas žvilgtelėjo į koridorių, pro kurį matėsi dalis svetainės. Kaip tik ten tuo metu nupėdino mama, todėl vaikinas pridėjęs rodomąjį pirštą prie lūpų, parodė, jog kalbėčiau tyliau.
– Aš tikiuosi, kad daugiau nevartosi… Juk žinai, kad tai blogai, – sušnibždėjau broliui.
– Tik pati nepradėk… – atsistojęs nuo kėdės ištarė Matas ir pasišalino iš virtuvės.
Bijojau tikrai ne dėl savęs. Bijojau, kad nuo paauglystės mano brolis pradės vartoti narkotikus ir išeitis bus tik viena – degradacija. O būnant šešiolikos tokia dėmė dar tik pradedančiam gyvenimą žmogui tikrai lengvai nenusiplaus… Buvau skaičiusi, kokią riziką tiek pačio žmogaus sveikatai, tiek gyvenimui ir bendravimui su aplinkiais sukelia kvaišalai, nenorėjau, jog nuo pat jaunų dienų jis nebeturėtų jokio tikslo, tik apsvaigti nuo narkotikų ir grimsti į dugną. Žinojau, jog ir mano tėvai nebūtų ištvėrę tokio Mato nuosmukio. Jie kaltintų save, manytų kad tinkamai neprižiūrėjo savo sūnaus ir skyrė jam per mažai dėmesio… Iš tiesų, visa tai – paauglių prasimanymai ir savęs ieškojimai, jie taip nori ištrūkti iš realybės gniaužtų, jog narkotikų poveikis vienintelis tampa vieninteliu vaistu. Tačiau daugelis pamiršta pasėkmes – priklausomybė, ligos, atsiskyrimas nuo visuomenės ir artimųjų skaudinimas. Jaučiau didžiulį spaudimą ir atsakomybę prižiūrėti Matą, nes privalėjau būti jam pavyzdys… O štai dabar pati sekiau jo pėdomis – ruošiausi į pasimatymą su dešimtimi narkotikais prekiaujančių ir apsvaigusių personų. Mane ramino tik tai, jog ten bus Lukas.
Likus kelioms valandoms iki susitikimo, dar kartą skaičiau medžiagą skirtą egzamino pasiruošimui, tačiau nei sekundei nesutelkiau dėmesio ties skaitomu tekstu. Vis svarsčiau, koks bus šiandienos vakaras: kur aš atsidursiu, su kuo, kaip man seksis apsimesti mergina, vartojančia narkotikus, kokie žmones bus susirinkę tame bute, kaip su manimi elgsis Lukas… Vaikinas buvo užvaldęs kiekvieną mano kūno ląstelę. Mano smegenys galvojo apie jį, mano širdį permušdavo vos prisiminus jo veidą, amą atimdavo prisimintas jo kvapas, jo šiltas delnas ir kontrastingai – šaltas žvilgsnis.
Laukiau, kol mama užsidarys savo kambaryje ir nematys, jog išvažiuoju ne savo automobiliu. Nežinojau, kodėl Lukas būtinai turi mane pasiimti iš mano namų, tačiau papuolus į tokią situaciją, mažai kur galėjau kišti savo nuomonę. Įsispraudusi į džinsus ir šiltą megztinį, staipiausi prieš veidrodį, kai tarpduryje išdygo į chalatą įsisiautusi mama.
– Ar nieko nenori man papasakoti? – paklausė ji, sukryžiavusi rankas ant krūtinės.
Mane išmušė šaltas prakaitas ir aš kaip šuo, pabrukęs uodegą, žiūrėjau į ją kaltu žvilgsniu. Pradėjau svarstyti, ką ji gali žinoti, kaip suprato, kad kažką nuo jos slepiu ir kodėl būtent dabar, kai iš tiesų meluoju jai į akis.
– Apie ką tu kalbi, mama? – apsimestinai susidomėjusi savo mezgtinio raštu žvelgiau į jo rankovę ir krapščiau pūkelius.
– Jau ne pirmą dieną matau prie mūsų namų stovintį tą patį automobilį… – paslaptingai tarė ji.
Akimirksniu pakėliau galvą ir išpūtusi akis žiūrėjau į mamos šelmišką šypseną.
– Ar susiradai draugą, Barbora?
– Mama! Ne! – prunkšdama ir mosuodama rankomis, nusisukau nuo jos.
Priėjau prie lango, stengdamasi nepastebimai žvilgtelti, ar gatvėje tikrai stovi Luko automobilis.
– Juk pas Matą atvažiuoja draugas, su kuriuo jis sportuoja, – krapštydamasi rankinėje atsakiau ir toliau žvelgiau pro langą.
Juodas VOLVO tikrai stovėjo netoli mano namų, tik aš nesupratau, kodėl Lukas nepranešė, kad atvyko.
– Na, esu mačiusi, kad ir tu išlipi iš to automobilio… Juk nieko tokio, jei ir susitikinėji! – juokėsi ji. – Tik nemeluok, kad vyksti pas draugę, kai iš tiesų būni su vaikinu.
– Mama, aš važiuoju pas Lilitą! – rodydama egzamino užrašus aiškinau. – Štai, egzamino medžiaga, kurią mokysimės!
Ji apsisuko ir dar kartą nusijuokusi pridūrė:
– Neprivalai man teisintis. Tik nemeluok. Sėkmės egzamine!
Mama nuėjo koridoriumi į savo kambarį ir uždarė duris. Susinervinusi dar kartą pažvelgiau pro langą. Tada paėmiau telefoną ir neradusi ten jokio pranešimo iš Luko, nuskuodžiau laiptais žemyn, skubiai apsiaviau batus ir pačiupusi paltą, išlėkiau į sniegu apklotą kiemą. Nubėgau prie automobilio ir vos spėjusi atidaryti dureles pradėjau šaukti:
– Tu gal koks maniakas?
Lukas žiūrėjo į mane kiek nustebęs, tačiau netarė nei žodžio. Atsisėdusi ir prisisegusi saugos diržą, atsisukau į jį ir niršau toliau:
– Kodėl neparašei, kad jau atvažiavai?
– Sakiau, kad būsiu devintą, – ramiai atsakė vaikinas. – Dabar penkios minutės po devynių.
– Tai atvažiavęs negali parašyti ar paskambinti? Kaip koks seklys stovi prie namų ir…
– Kas negerai? – įsiterpė jis.
– Tai, kad aš mamai nesakiau, jog važiuoju susitikti su gauja narkomanų, įrodinėti jiems, jog vartoju kvaišalus ir pamelavau apie nakvynę pas draugę. O tavo elgesys pastatė mane į keblią padėtį, kuomet mano mama galvoja, jog aš turiu vaikiną ir prisidengiu drauge, – išpyškunusi viską vienu įkvėpimu giliai atsidusau ir susmukau sėdynėje.
Vaikinas lengvai šyptelėjo, užvedė automobilį ir krenkštelėjęs pasuko į gatvę. Tai, kad jis visiškai nereagavo į mano žodžius, mintyse mane privertė dar kartą apsvarstyti situaciją, dėl kurios iš tiesų nereikėjo širsti. Valdydama šypseną, nusisukau ir žiūrėjau pro langą, kai išgirdau tylų Luko klausimą:
– Apsiraminai?
Nesugebėjau apsimesti pikta, todėl atsisukusi nusijuokiau ir pridūriau:
– Taip.
– Gerai, nes būčiau čia pat tave išleidęs.
– Tau viskas atrodo taip paprasta. Negaliu pakęsti, kad tu toks…
– Koks?
– Abejingas viskam!
– Matai, kai kurie turi didesnių problemų, nei melas mamai, – mestelėjęs šaltą žvilgsnį į mane tarė vaikinas.
Nuleidusi akis, pagalvojau apie problemas, kurių turi Lukas. Nors jis pats nieko nepasakojo, nujaučiau, jog nugirstas pokalbis apie jo tėčio skolą, sesers prašymas nustoti nelegaliai uždarbiauti jos mokslų apmokėjimui ir nesugebėjimas pabėgti nuo gaujos, buvo tikrai rimtesni dalykai, nei mano mamos įtarinėjimai apie vaikiną. Susigėdusi sukau tarp pirštų palto sagą ir nebežinojau, ką sakyti. Po kelių minučių tylos, Lukas paprašė:
– Atidaryk daiktadėžę.
Padariau kaip liepta ir atidariusi radau raudonu kryželiu pažymėtą maišelį su baltais milteliais. Paėmusi jį apžiūrėjau ir paklausiau:
– Tai šitą aš turėsiu traukti pro nosį?
– Taip, – šaltai išrėžė vaikinas.
Vis dar apžiūrinėjau maišelį, lyg bandydama įsitikinti, jog milteliai neprimena desertams naudojamo malto cukraus. Prikišusi jį prie nosies, bandžiau uosti kvapą, tačiau nieko neužuodžiau.
– Vietoje pudros įpyliau miltų ir šiek tiek krakmolo, – krenkštelėjo Lukas.
– Neįsivaizduoju, koks jausmas bus traukiant į nosį miltus… Ar aš išvis mokėsiu? Esu mačiusi kaip tai daro tik filmuose…
Lukas nuoširdžiai nusijuokė iš mano svarstymų, o aš atsisukusi bandžiau paaiškinti:
– Aš juk esu mačiusi, kaip žmonės tai daro, tiesiog nesu bandžiusi.
– Nemaniau, jog žiūri tokius filmus, juk tu tokia rimtuolė.
Išpūčiau akis, nesuvokdama, kodėl manęs nepažįstantis vaikinas susidarė tokį įspūdį. Kiekvieną kartą, kai su juo susitikdavau, tai būdavo arba vakarėlis, arba kažkokia kita paslaptinga, tamsi vieta, kurioje tikrai negalėjau pasižymėti kaip rimtuolė.
– Kodėl tau taip atrodo?
– Pasakyk, kad taip nėra? – pakėlęs antakius į mane žiūrėjo pasišiaušęs vaikinas.
– Nėra! – nieko nelaukusi atkirtau.
– Na, kitos merginos skaistybės iki devyniolikos nesaugo…
To jau buvo per daug! Mano širdis ėmė bepaliovos daužytis krūtinėje, nes Lukas palietė tikrai gėdingą temą. Gėda tuoj pat persidavė į skruostus, kurie užkaito iki raudonumo, o aš sėdėjau žiūrėdama tiesiai į kelią ir negalėdama išleisti nei garso.
– Nesakau, kad tai blogai, tiesiog…
– Nieko nebesakyk, gerai? Pamirškim, kad tai nutiko! – greitakalbe sumurmėjau.
Lukas sekundėlei nutilo, tačiau jaučiau, kaip jis žiūri į mane pro užkritusius ant akių plaukus.
– Gailiesi? – visiškai nesikuklindamas paklausė jis.
Pirmą kartą miriau iš gėdos ir nežinojau, kur dingti, nes iš važiuojančio automobilio šokti negalėjau, o slėptis po paltu būtų buvę keistoka. Užsimerkusi valdžiau dažnėjantį kvėpavimą, nes darėsi vis karščiau ir maniau, jog skruostai sprogs iš raudonumo. Nenorėjau, jog Lukas žinotų, kad nesigailiu to, kas nutiko, todėl tylėjau vis dar sirpdama kaip vyšnia, jausdama dvi migdolines akis, įbestas tiesiai į mane. Lukas mane erzino, nenustodamas spoksoti ir šypsotis.
– Ką nori išgirsti? – supykusi atsisukau į jį.
– Ar gailiesi? – lėtai mirksėdamas dar kartą paklausė vaikinas.
– Ne, – trumpai atsakiusi ir vėl žvilgtelėjau pro priekinį automobilio stiklą.
Lukas atrodė toks tipinis mergišius, jog norėjosi trinktelti jam ir paklausti, ar norėtų dar. Tačiau neturėjau jokios teisės pykti ant jo ar kitaip jį engti, nes pati savo noru atsidaviau jam. Turbūt labiau pykau ant savęs, nes mačiau, jog jis didžiuojasi tuo, kad buvo mano pirmasis partneris. Aš savo pirmąjį kartą įsivaizdavau tikrai ne taip, tačiau pastaruoju metu mano gyvenimas apskritai klostėsi ne taip, kaip norėjau. Bet visi tie neplanuoti dalykai, kurie vyko, mane jaudino ir aš dalinai džiaugiausi, kad šalia manęs yra Lukas, nors ir šaltas, pasipūtęs ir abejingas, tačiau rūpestingas bei paslaugus.
Sustojus prie nuošalaus daugiabučio, vaikinas išjungė variklį ir atsisukęs perspėjo mane:
Niekur nedink nuo manęs ir neimk narkotikų iš nieko kito. Ten bus daug žmonių, tad nesivelk su jais į kalbas, kalbėk tik tada, kai tavęs ko nors paklaus, nepasakok apie savo šeimą ir pameluok, kad vartoti pradėjai prieš pora mėnesių.
– O kada mes pradėjome draugauti? – išklausiusi pasidomėjau.
Lukas žiūrėjo į mane sutrikęs kaip niekada anksčiau. Pamaniau, jog pasakiau kažką ne taip, tačiau primerkusi akis laukiau atsakymo.
– Na, juk mes apsimesime pora…
– Jiems neįdomu, kada kas pradeda draugauti. Kai pradėjai iš manęs pirkti narkotikus, tada ir pradėjome miegoti.
Įsmeigusi akis žiūrėjau į Luko judančias lūpas, o jausmas po jo žodžių prilygo kritimui nuo laiptų. Iš savo naivaus romantika apipinto melo, nusileidau ant žemės ir buvau sumaišyta su purvais.
– Pradėjome miegoti…
– O tu manai, kad visi galvoja, jog einame į kiną, apsikabinę žiūrime televizorių ir vaikštome po parką? – nustebęs domėjosi Lukas.
Suspaudusi lūpas stengiausi suvaldyti besikaupiančias ašaras. Niekada nenorėjau vien fizine trauka paremtų santykių, o apsimetinėti, jog būtent taip santykiauju su Luku buvo smūgis žemiau juostos. Žinoma, nesitikėjau, kad vaikinas laikys mane už rankos visą vakarą, tačiau netgi apsimestinę draugystę įsivaizdavau visiškai kitaip. Giliai atsikvėpusi atsisegiau saugos diržą ir iš rankinės išsiėmusi egzaminui skirtus lapus, padėjau juos ant galinės sėdynės.
– Viską supratai? – po trumpos pauzės paklausė Lukas.
– Taip taip. Tylėti, šniaukšti ir nejudėti iš vietos.
Vaikinas šyptelėjo, paėmė iš manęs miltų maišelį ir išlipo iš automobilio. Sunku apsakyti, kaip tuo metu jaučiausi… Pažeminta, nusivylusi ir sugniuždyta. Ėmiau baimintis, kokią mane pamatys kiti žmonės – aistros ir priklausomybės valdomą merginą, kokia aš iš tiesų nesu.
– Ateik, – einant daugiabučio durų link pakvietė Lukas.
Nuleidusi galvą ir kovodama su vėjo šuorais, priėjau arčiau jo. Vaikinas mane apkabino per pečius ir įsivedė į tvarkingą laiptinę. Įlipus į liftą, Lukas paspaudė septintą numerėlį ir mes pajudėjome aukštyn.
– Nebūk susiraukusi, atsimink, kad turėsi būti apsvaigusi, – tylą išsklaidė žemo tembro balsas.
Apsimestinai išsišiepiau ir pažvelgiau į jį.
– Taip smarkiai nereikia, manys, kad tavo veidą sutraukė mėšlungis, – pakomentavo mano išraišką vaikinas.
Nesupratau, kaip jame telpa du visiškai skirtingi asmenys: vienas šmaikštus ir ūpą keliantis vaikinas, o kitas – pasipūtęs, abejingas ir savimi per daug pasitikintis avigalvis. Nors lūpomis ir nesišypsojau, mano akys susiaurėjo iš noro nuoširdžiai pasijuokti. Sustojus liftui, durys atsidarė ir mes išėjome į kilimu išklotą koridorių.
– Pasiruošusi? – rūpestingai paklausė Lukas.
– Taip, – griežtai atsakiau ir išgirdau žmonių šūksnius.
– Čia, – parodė vaikinas į duris, kurios buvo pažymėtos 69 numeriu.
Nejučia lengvai nusijuokiau, o jis pažvelgė į mane ir belsdamas tarė:
– Netikras numeris.
– Kas? – pasigirdo vyriškas balsas anapus durų.
– Edvardsas.
Kol klausėme atrakinamos spynos garsų, pamaniau, jog logiškiau būtų įsigyti durų „akutę“, tuomet nereikėtų klausinėti, nes tiek Lukas į savo butą įsileisdavo tik paklausęs, kas pas jį atėjo, tiek ir čia… Po sekundėlės duris atvėrė vienas iš matytų vaikinų, tas pats, kuris sumušė Luką jo paties bute. Įleidęs mus į vidų, vaikinas ištiesė Lukui plaštaką, kurią pastarasis spustelėjęs tarė:
– Čia Bo.
– Robis, – mirktelėjęs akį plaštaką ir man ištiesė jis.
Žvilgtelėjau į Robio ranką ir nukreipusi žvilgsnį į Luką negalėjau patikėti, jog turiu spausti ranką vaikinui, kuris primušė jį ir tikriausiai norėjo išprievartauti mane pirmąją susitikimo dieną. Lukas linktelėjo galva ir sekė mano judesius. Ištraukusi ranką iš palto kišenės, spustelėjau jo delną, tačiau į akis net neketinau žiūrėti.
– Ji šiek tiek apsinešusi… – mano poelgį tyliai paaiškino Lukas.
Piktai pažvelgiau į jį ir nusiaviau batus. Vaikinas pasikabino savo paltą sienoje įtaisytoje spintoje, kol aš vis dar žvalgiausi aplink. Buto koridorius tikrai nebuvo panašus į narkomanų irštvą, nes aš įsivaizdavau, jog tai bus panaši landynė, į kurią nusekiau Luką.
– Mačiau užvakar gerai sutalžei tą išgamą, – lyg arklys nusižvengęs per nugarą Lukui patapšnojo Robis.
– Nieko ten gero. Vis kėlėsi, idiotas… – atsakė Lukas, kol aš rengiausi paltą ir nešiau jį pakabinti į spintą.
– Nagi nagi, Lukai, parodyk, kas ta tavo naujoji draugė!
Už nugaros išgirdau iki plaukų šaknų girdėtą moterišką čaižų balsą ir staiga atsisukusi netekau žado. Link mūsų artėjo plačia tunika pasidabinusi Eimantė. Mano širdis nubildėjo į kulnus ir aš negalėdama patikėti savo akimis likau stovėti šiek tiek pražiota burna, kol apsvaigusi mergina atsipalaidavusi krypavo prie Luko. Vaikinas stovėjo kaip įkaltas, o jo veido išraiška buvo tokia apatiška, jog atrodė, kad jis tuoj apsivems.
– Va, – pirštu į mane parodė Robis.
Eimė pasistiebusi apkabino Luką per pečius ir kartu su juo atsisuko į mane. Prisiekiu, nežinojau, ar geriau, kad ji mane pamatys, ar sušalti kojas, basomis bėgant per sniegą kuo toliau nuo šios vietos. Mergina, pamačiusi mane, paleido vaikiną ir išpūtusi akis pasitikslino:
– Bo?
Stovėjau it mietą prarijusi, nes gėdos, panikos ir visiško sutrikimo gumulas užkišo mano gerklę, todėl negalėjau nei pajudėti, nei kažką pasakyti. Mergina atsisuko į Luką, tada vėl pažvelgė į mane.
– Tu ir Bo? – pirštu rodydama tai į mane, tai į vaikiną klausė ji.


Apie naujas dalis sužinoti galite užsiprenumeravę tinklaraštį (dešinėje), taip pat naujoje šio tinklaraščio paskyroje Facebook’e.

– Martina V.

3 thoughts on “IX dalis. „Iškrakmolintas melas“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *