Kategorija: tEXt ’bout EX

tEXt ’bout EX • T.

Gyvenime pasitaiko tokių santykių, kurie nei prasideda, nei baigiasi. Jie tiesiog kybo kažkur, nežinomybėje. Nežinai, kaip būtų buvę, jei būtų buvę kitaip. Jei jie būtų prasidėję… Gal nebūtų pasibaigę? O gal būtų pasibaigę, bet su tiksliu žodžiu, kad viskas baigta? Lieka tik jausmas, bet jis neturi rėmų. Ir tu visam gyvenimui lieki su klausimu: o gal būtų pavykę? O gal būčiau laimingas su tuo žmogumi. Gal jis būtų tas vienintelis?

ČIA YRA TEKSTAS, KURĮ PARAŠIAU 2017 metais, KAIP ISTORIJĄ. Tačiau viskas surašyta taip smulkiai, jog pasidalinsiu ir nieko nekeisiu. Dabar visą pasakojimą aprašyčiau kitaip, tačiau tebūnie mano kūrybinės pastangos būna pasidalintos.

Buvo vasara, viena iš tų, kai baigi kažkelintą klasę ir prasideda laisvė! Kai gali vaikščioti mieste su draugėmis ir negalvoti apie namų darbus, kai pradedi gyventi ir kai prasideda visi paaugliški nuotykiai. Vieną iš tokių kažkelintos klasės vasarų ėjau su drauge nupirkti kačių maisto. Tais laikais ėjimas į parduotuvę prilygo didžiausiam pasivaikščiojimui, juk gali sutikti draugų, o gal ir susirasti naujų. Kaip nutiko būtent tąkart. Visuomet tikėkite, kad gražiausi dalykai nutinka netikėtai. Parduotuvėje sutikau pažįstamą iš savo mokyklos, kuris buvo su savo draugais. Tarp draugų buvo jis – nematytas, tamsių plaukų, toks gražus, kad net protas apšalo. Toks Ponas Holivudas, tobula šypsena ir tankiom blakstienom. Nemeluosiu – iškart įsimylėjau. Nes jo neįmanoma neįsimylėt. Paauglystėje nėra drąsu prisistatyti, paklausti vardo, paprašyti telefono numerio ar pasiūlyti susitikti. Tuo paauglystė ir žavi – tos pastangos „netyčia“ susitikti, „netyčia“ pagauti žvilgsnį, „netyčia“ šyptelti… Išlydėjusi tą tobulai sutvertą būtybę iš parduotuvės žvilgtelėjau į save ir atsidusau – nutampytas nertinis, purvinomis rankovėmis, putlios kojytės, pro džinsų viršų virstantys papildomi kilogramai ir nutrinti sportbačiai – aš juk išbėgau tik į parduotuvę! Ir kodėl svajonių vaikinas turėjo pamatyti mane būtent tokią? O dar tas herpesas ant lūpos… Jis tikrai nepažiūrėtų į tokią murzę. Kodėl būtent šiandien negalėjau susitvarkyti ir atrodyti gražiai? Gražiausiai kaip galiu? Būtent tądien turėjau pasirodyti visu baisumu… Nors ne, buvau gavusi dovanų tušą,kuris taip sulipino mano ilgas blakstienas, kad akys buvo panašios į veršelio – taškas su penkiomis antenomis.
– Kas tas tamsus vaikinas? – paklausiau draugės.
– Neįsivaizduoju. Pirmą kartą matau. Gal iš kito miesto? – atsakė ji.
Kol bendraamžiai penktadienio vakarą pirko alkoholį, mes pirkom maisto katei… Bet juk buvo eilinė vasaros diena, nieko ypatingo negalėjo nutikti. Išėjusios iš parduotuvės ir vėl sutikom tą patį pažįstamą su savo draugais, tarp kurių buvo tas žavusis princas, kurio nei viena nebuvom mačiusi. Iš tolo stebėdamas mane kalbančią su draugu, jis vis pakeldavo akis ir mūsų žvilgsniai susitikdavo. O man HERPESAS! Kaip man šypsotis?
– Mes einam į sodą, gal norit kartu? – paklausė pažįstamas.
– Gal kitą kartą, šįkart nelabai pasiruošusios, – atsakiau ir paslėpiau savo pūslėmis nusėtą lūpą už kačių maisto dėžutės. – Gal kitą savaitgalį po mokyklos išleistuvių?
– Susitarsim dar mokykloje.
Visą vakarą draugei ūžiau galvą kalbomis apie tą nepažįstamą gražuolį, kuris atrodo, kaip  vaikystėje turėtas Barbės vaikinas Kenas. Tikras Barbinas. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, aš taip nuoširdžiai maniau. Negalėdama ramiai išsėdėti, kitą dieną paprašiau savo pažįstamo, kad duotų Barbino telefono numerį, „dėl visa ko“, jei kada išdrįsčiau ir sugalvočiau ką jam parašyti. Pažįstamas tuoj pat pasakė draugo numerį ir pridūrė:
– Jis šiandien taip pat prašė tavo telefono numerio, sakė, labai jam patikai.
Iš laimės nenustigau vietoje. Įsivaizduojate, ką paauglystėje reiškia, kai tavo pirmą kartą pamatyta simpatija atsako tuo pačiu? Tada dar nebuvo socialinių tinklų, niekas negalėjo stebėti tavęs per atstumą, įsivedęs vardą ir pavardę. Turėjai išdrįsti rašyti asmeniškai ir grožėtis realybėje.
Tą pačią naktį, gavau žinutę. Tiesiog pasisveikinimą. Iš jo – iš Barbino. Tačiau jis nežinojo, kad ne tik jis turi mano numerį, bet ir aš jo.
– Kas man rašo? – apsimečiau nežinanti, jog puikiai žinau, kad mano parašytus žodžius telefono ekrane žvelgė rudos besišypsančios akys.
– Slaptas gerbėjas, – atsakė jis.
Taip prasidėjo mūsų pokalbis, kuris truko visą naktį. Juk taip sunku užmigti, kai lauki, lauki to supypsėjimo, kuris sudrebina širdį ir suteikia jaudulio. Kai bandai neišsiduoti, kad tau žmogus patinka, tačiau įvairiausiomis priemonėmis ir suktomis frazėmis flirtuoji, jog nereiktų sakyti apie jausmus. Kad žmogus pats suprastų.
– Ar aš pažįstų savo slaptą gerbėją?
– Nelabai.
– Ar esu mačiusi?
– Esi.
Akivaizdu, kad jis norėjo, jog sužinočiau, kas jis, tačiau buvo per daug baisu prisistatyti. Ne dėl to, kad gėda, o dėl to, kad žaisti daug smagiau, kai ne viskas pasakyta, kai lieka vietos vaizduotei ir interpretacijoms.
– Na, pastarosiomis dienomis mačiau vieną labai gražų vaikiną, tik nemanau, kad jis mane matė.
– Kaip galima tavęs nepamatyti? Matei save veidrodyje?
– Mačiau. Šiuo metu jo vengiu, bent jau kol praeis herpesas.
– Net ir herpesas neužgožė tavo nuostabios šypsenos.
Ne tik gražus, bet ir mokantis saldžiai kalbėti – idealus derinys. Dar niekada nesijaučiau tokia pakylėta, juk visi vaikinai prieš tai buvo kiek atsargesni, ne tokie atviri, ne tokie paslaptingi ir ne tokie flirtuojantys. Jie nesistengė dėl manęs. O Barbinas, kurio tikrasis vardas buvo T, buvo kitoks – nematytas, visiškai nepažįstamas, tačiau labai norimas pažinti, saldaus grožio, tobulai sudėtas, jo balti dantys, tamsios akys ir tamsūs plaukai… Jis buvo kaip Holivudo aktorius, kurio plakatai kažkada puošė mano kambarį.
Švintant ir merkiantis akims, jis pagaliau pasakė savo vardą ir kaip išdrįso pakalbinti. Aš neišdaviau, kad pirmoji jį nusižiūrėjau, tačiau neradau tinkamų pirmųjų žodžių. Savaitės viduryje mes su T draugu jau planavom 10os klasės išleistuves švęsti kartu. Tos dienos laukiau kaip pačios didžiausios šventės ir kartu pačios didžiausios nežinios – pagaliau susitiksim akis į akį. Ką kalbėsim? Kaip elgsimės? Ar jis bus toks pat mielas, kaip ir tąnakt?
Pagaliau susitikę spindinčiomis akimis žvelgėm vienas į kitą. Aš buvau daug gražesnė – be herpeso, susitvarkiusi plaukus, įsisegusi į juos mažą segtuką, tvarkingai pasidažiusi blakstienas ir apsivilkusi aptemptą palaidinukę. Jis taip pat pasistengė – plaukus susitepė žele taip, kad nei vienas nejudėjo net vėjui pučiant, jo marškinėliai išryškino jo įdegį ir raumeningas rankas, o jo kvapas tvyrojo visoje patalpoje. O jo šukuosena – atskiro pasakojimo verta. Ji buvo kaip vieno labai garsaus atlikėjo, kurį tuo metu mylėjau. Žodžiu, toks idealus variantas man, kad aš jaučiau nenusipelniusi tokios laimės! Nebereikėjo jokių įžangų, abu jau žinojom apie simpatijas, dabar beliko veikti. Sutemoms pasiekus mažą sodo namelį, rankos išdrąsėjo susikibti, o lūpos – susiliesti. Juk paauglystėje nieko daugiau ir nesinori, tik ilgai ir saldžiai bučiuotis. Aš jaučiausi kaip filme, kai neišpasakyto grožio vaikinas pameta galvą dėl paprastos merginos – jis buvo toks, apie kokį galima tik svajoti, net baisu buvo, ar tai vyksta iš tikrųjų?

Santykiai vyko greitai. Paauglystėje taip jau būna – nėra ko laukti. Kasdieniai pasimatymai tik tvirtino santykius, vakarėliai ir šokiai šventėse mus dar labiau suartino ir aš gyvenau absoliučioje pasakoje. Kaip dabar pamenu tą jausmą viduje, kai žiauriai kutena ir degina krūtinę – iš laimės ir baimės, kad tai kada nors baigsis. Nenorėjau jo paleisti nei už jokius pinigus, T buvo be priekaištų. Tačiau jis taip ir nepaprašė būti jo mergina. O aš, bijodama sugadinti ir išgasdinti jį, neklausiau. Užteko mėgautis tuo, ką gaunu – dėmesį, pasimatymus, rankų prisilietimus, akinančią šypseną, užkrečiantį juoką ir mielas žinutes. Jis buvo pats šmaikščiausias žmogus visoje visatoje, nebuvau sutikusi tokio neskaudžiai besityčiojančio žmogaus. Sakoma, santykuose vienas svarbiausių dalykų – kad tavo pora tave prajuokintų. Su T buvo vienas nesibaigiantis juoko maratonas! Mylėjau jį už tai be proto. 

Prabėgo dvi savaitės ir viskas pradėjo šąlti. Atšąlo žinutės, retėjo susitikimai, prasidėjo išsisukinėjimai, kol galiausiai iš pažįstamos sužinojau apie jo kitą simpatiją – savo gerą draugę, jo seną suolo draugę. Kadangi visi buvome bendra „kompanija“, kuri kartu leido vasarą, sudaužyta širdimi būdavau kartu su jais vienoje patalpoje, tačiau nusisukdavau kaskart, kai jis apkabindavo mano draugę. Keisčiausia, kad ant jos aš visai nepykau. Ir ant jo ne… Visa laimė, tai taip pat netruko ilgai, tačiau T nebegrįžo pas mane. Likom draugais, kurie kažką jaučia vienas kitam, kartu juokiasi, eina pasivaikščioti, tačiau daugiau nebebuvo bučinių ir mielų žinučių. Pamenu, vieną karštą dieną, ėjome prie tvenkinio mokytis matematikos, buvau jo mentorė. Tiesą sakant, matematiką supratau prasčiausiai iš visų pamokų, bet noras pabūti su T vertė apsimesti puikia mokytoja. Besimokant jis man pasakojo, kad jo seneliai kilę iš indėnų, todėl jis toks rudas. O aš žinojau, kad tai netiesa. Jis tiesiog vaikščiojo į soliariumą. Ir labai smarkiai.  

Po tos vasaros mes lankėme skirtingas mokyklas, todėl bendravimas nutrūko. Kartais pasimatydavome renginiuose, tačiau tai tebuvo rankos mostas ar klausimas „kaip sekasi?“. Baigus gimnaziją, pasukom skirtingais keliais – aš į vieną miestą, jis į kitą. Santykių nebeliko, tik malonus prisiminimas apie vieną gražiausių vasarų ir šilčiausių jausmų. Bėgo metai ir antro kurso viduryje savaitgaliui grįžau į savo gimtinę. Vieną vakarą netikėtai sulaukusi žinutės iš T, nustebau ir tuo pačiu nudžiugau, nes mes niekada nesusipykom ir nenutraukėm paprastos draugystės, tačiau nemaniau, jog jis taip pat maloniai prisimena mane, kaip ir aš jį. Man visada buvo įdomu, kaip jis gyvena, kaip jam sekasi ir pamatyti, koks jis dabar…
– Labai tavęs pasiilgau, gal ryt ateisi į šokius? – paklausė jis.
– Taip, žinoma, ateisiu.
– Labai noriu tave pamatyti.
– Ir aš.
Nors buvo prabėgę ketveri nesimatymo metai, buvimas šalia vienas kito vis tiek teikė tą pačią šilumą ir jaudulį. Mes abu buvo paprasti, nuoširdūs ir neapsimetėm pasikeitusiais. Jokių nuoskaudų, jokios gėdos, jokio kažkur giliai užsilikusio pykčio. Visą vakarą prakalbėję, laikėmės už rankų ir žiūrėjom vienas kitam į akis, lygiai kaip pirmą vakarą. Prisiminėm, kokie buvo juokingi bendravimo pradžioje, kokie perdėtai saldūs…
– Tu labai graži. Visad buvai, bet dabar ypatingai. Žinai, kai man bus kokie 25-eri ir aš jau būsiu išsilakstęs, net nedraugavus tau pasipiršiu.
– Gerai, lauksiu, – nusijuokiau ir net nežinau kodėl, bet šie žodžiai man įstrigo giliai pasąmonėje, nors žinojau, kad tai tėra tuščias pažadas.
Tai nebuvo santykių pradžia, tai buvo tęsinys to, kas buvo pradėta prieš kelis metus. Jokių įsipareigojimų, nes norint būti su T, jo spausti nebuvo galima. Jis norėjo būti nepriklausomas, nesivadinti niekieno vaikinu ir flirtuoti su visu pasauliu. Ar man to buvo gana? Kol kas – taip. 

Kaskart abiems grįžus į gimtinę, mes visuomet susitikdavome. Neišimtis buvo ir Kalėdų vakarėlis klube, po kurio jis palydėjo mane iki namų.
– Gal nori užeiti pas mane? – paklausiau prie durų.
– O kaip tavo tėvai?
Jis visą laiką bijojo mano tėvų, nes tai lygiai taip pat „ribojo“ jo nepriklausomybę, neva, jeigu tėvai mus pamatys kartu, jis turės įsipareigojimą būti su manimi visą laiką. Man tai atrodė juokinga…
– Jie grįš tik ryte.
– Tada einam!
Nieko neįvyko! Abu buvom per daug drovūs, kad tai būtų buvusi daugiau nei nakvynė. Jis nebuvo mano vaikinas, bet nebuvo ir draugas. Jis buvo T, kuris pas mane miegojo per Kalėdas, o ryte išsliūkino, kad netektų susidurti akistaton su mano tėvais. Nors koks skirtumas – grįžus tėvams vis tiek pasakiau, kad jis buvo pas mane, nes per naktį suvalgėme visą silkę pataluose ir visą burokėlių miršainę.

Po tos nakties dažnai sulaukdavau iš jo žinučių apie jo amžiną meilę man, apie tai, jog jis norėtų visą gyvenimą matyti mane šalia, kad aš esu pati gražiausia mergina pasaulyje. Tai buvo tokie nereikšmingi ir banalūs pažadai, tačiau aš tikėjau jais, tikėjau viskuo, ką jis man sakė ir ko nepasakė… Atrodė, kad tikrai vieną dieną ims ir viskas bus gerai – būsim kartu, būsim laimingi, o iki tol turėjau „ištverti“ atitinkamą metų kiekį, kol jis išsilakstys. Žinau, tai pats idiotiškiausias ir lėkščiausias vaikinų pasiteisinimas „aš noriu būti su tavim, bet nenoriu skaudinti, nes aš dar neišsilakstęs ir įskaudinčiau, išduočiau, nebūčiau geras ir dėmesingas vaikinas“ ir bla bla, bet va kartą per mėnesį parašyti, kad myli ir kad esu visas jo pasaulis – jis jau gali ir tokioms rašliavoms jis jau „išsilakstęs“, tai kokio velnio mes negalėjom kaip suaugę žmonės būti kartu per atstumą? Na, bet aš buvau bestuburė svajoklė, kuri pasitenkino bet kuo, ką gauna neprašydama. Kitaip tariant, tenkinausi trupiniais… Nors realiai, mūsų istorija čia tik priėjo įžangos pabaigą.

Iš tiesų viskas prasidėjo prieš paskutinių studijų metų vasarą. Net ne vasarą, vasaros pabaigoje. Dirbau pajūryje, buvau įdegusi ir prisišventusi, galvoje švilpavo vėjas, labai norėjosi kažko mylimo šalia ir prieš pat pradedant studijas kelias savaites leidau pas tėvus. O būnant pas juos aš visuomet grįžtu į savo paauglystę, į paauglystes meiles ir romanus. Kelyje ir vėl pasimaišė T, kuris per vasarą vos keletą kartų parašė, kad manęs pasiilgo. Bet mūsų santykiams nebuvo jokio „mes kartu“ ar „mes nebekartu“, mes tiesiog buvom. Ir net po kelių metų mes galėjom susikibti rankomis, lyg niekada nebūtume jų paleidę. Pamenu, kaip visi draugai klausinėjo:
– Jūs vėl kartu?
O mes šypsojomės, lyg tai būtų kažkokia paslaptis, bet šypsena kaip tik slėpė nežinią – mes kartu ar ne? Norėjau taip manyti, tačiau negalėdama pažaboti T jaučiausi nesaugi ir bijanti, jog greitai viskas gali subliukšti ir liksiu su žodžiais „juk mes niekada nebuvom įsipareigoję“. Tačiau tą vasaros pabaigą viskas pasikeitė. Ar minėjau, jog per visą tą bendravimo laikotarpį, mes nei karto nepasibučiavome? NEI KARTO NUO PIRMOJO MŪSŲ SUSITIKIMO. Todėl paskutinę vasaros dieną įvyko kai kas ypatingo… Vėlyvą naktį automobiliu jis mane vežiojo po miestą ir privažiavęs blankiai apšviesta stovėjimo aikštelė sustojo, išjungė variklį ir įjungė savo įrašytą kompaktą. Kalbos mums niekada netrūko, o tąkart kartu su automobilio burzgimu nutilome ir mes. Žinojau, kad ateis ta drebulį sukelsianti akimirka, kai mes pasibučiuosime, tačiau buvo taip smagu apsimesti, kad to nesuprantu..
– Paklausyk šitą dainą, man tokia graži… – tarė jis ir pagarsino muziką.
Dar dabar pamenu tą dainą – Lil Wayne – How To Love. Na, tada ir atėjo tas momentas, kai pagaliau po penkerių metų aš vėl pasijutau kaip princesė, nes jis vis dar liko mano svajonių vaikinu, kurį radau seniai ir kurio laukiau labai ilgai. Tą akimirką maniau „viskas, aš jį turiu!“, gal ir buvau savanaudė, labiau norėjau jį prisirišti, nei mėgautis draugija, tačiau buvau nesėkmingų santykių veteranė ir labiausiai iš santykių tikėjausi saugumo jausmo, ramybės ir pasitikėjimo. O juo aš nepasitikėjau, nors labai norėjau pasitikėti ir save įtikinau, jog jis niekada nemeluoja.

Po vasaros grįžau atgal į savo studijų miestą, jis grįžo į saviškį. Mus skyrė vos 100 kilometrų, tačiau tai buvo pagrindinis jo koziris, kodėl mes negalime vadintis pora. T labai lengvai susikurdavo problemų ten, kur jų nėra ir kur jas lengvai galima išspręsti – turi automobilį, atvažiuok ir pasimatyk, bent jau savaitgaliais. Tačiau aš ir vėl tenkinausi trupiniais – susitikimais gimtinėje, kurie įvykdavo kas antrą savaitgalį, kartais aplankydavau jį. Visi mus vadino tobula pora, sutvertais vienas kitam, kartojo, kad kartu mes esam patys gražiausi žmonės. Kaip aš norėjau visu tuo tikėti! Gyvenau tokioje pasakoje, kad netgi nekreipiau dėmesio į tai, jog jis dukart mane pavadino kitu moterišku vardu – Monika, nors mano vardas Martina. Bet mes turėjome pažįstamą Moniką, todėl teisinau tai „susimaišymu“. Labiau kreipdavau dėmesį į tai, kokios dainos žodžius jis man atsiųsdavo, nei kokiu vardu mane pavadindavo. Jis buvo visiškas popsas, o aš visiška durnelė. 

Be vardų maišymo, buvo ir labai gražių akimirkų – staigmena su didžiule puokšte per mano gimtadienį, šokis tuščioje šokių aikštelėje ir pati svarbiausia, kurią visą gyvenimą nešiosiuos širdyje – T patėvio kapo aplankymas Visų Šventųjų dieną. Jis niekada nekalbėdavo apie savo šeimą, kad ir kokių sunkumų ji turėjo, o man buvo svarbu tapti jam ypač artima… Tąkart prie kapo, T atsitūpė, o aš padėjau ranką jam ant peties. Niekada niekam nesijaučiau tokia artima ir tą akimirką supratau, kad jis pagaliau mane įsileido. Abu tylėjom, pūtė žvarbus vėjas, bet man buvo gera ir svarbu, kad aš esu čia kaip jo žmogus, kurį jis atsivedė į tokią jautrią ir slaptą vietą. 

Deja, po kelių savaičių besiruošiant jį aplankyti jį, ryte gavau laiškelį į savo socialinio tinklo dėžutę iš merginos, vardu Monika. Ji rašė, jog yra T mergina ir nori iš manęs sužinoti, ar tarp mūsų viskas baigta, nes jis pasakojo apie mane, kokie mes artimi, tačiau garantavo, kad mūsų santykiai užbaigti. Mano pasaulis pradėjo slysti iš po kojų, kaip dabar pamenu, ėjau džiovintis plaukų ir taip nervinausi, jog galvojau nusirausiu visus. Ką aš atsakiau tai merginai? Nieko. Atsispausdinau jos laišką, susidėjau daiktus, paskambinau draugams, kad atvažiuotų paimti manęs iš autobusų stoties ir išvažiavau. T taip pat nieko nesakiau, susitariau, kad lauksiu jo stoties laukimo salėje. Atvykau anksčiau, draugams padaviau savo daiktus ir paprašiau laukti automobilyje, o pati pasilikau laukimo salėje su T merginos laišku rankoje.
Jis buvo toks mielas. Prisėlino iš už nugaros ir pabučiavo į skruostą.
– Na, einam!
– Atsisėsk truputį, – sakiau jam.
T sutriko ir nepatikliai sėsdamas klausinėjo:
– Kas nutiko?
Nieko nebesakiusi atkišau jam sulankstytą popieriaus lapą. Jis jį atvertė ir pradėjęs skaityti susiėmė už kaktos viena ranka. Mano širdis balbatavo po visus šonkaulius, pirmą kartą ramiu ir šaltu veidu norėjau išsiaiškinti santykius. Pirmą kartą be scenų, be isterijų, kaip suaugęs ir rimtai į santykius žiūrintis žmogus. T perskaitė ir iš gėdos nesugebėjo pakelti savo tamsių akių. Giliai atsidusau ir laukiau. Pirmieji jo žodžiai mane pritrenkė ir daugiau nebenorėjau girdėti visiškai nieko:
– Ką jai atrašei?
Tai buvo svarbiausias dalykas, kuris jam rūpėjo po to, kai aš – mergina, kuriai meile jis prisipažino jau gerus pora metų – „įteikiau“ jam išdavystės įrodymą. Ne, jis nepaklausė, kaip aš jaučiuosi, jis neatsiprašė, jis net nebandė teisintis. Jis sėdėjo ir tuščiomis akimis žiūrėjo į mane.
– Nieko neatrašiau, noriu išsiaiškinti su tavimi, – vis dar tikėjausi, jog jis sakys, kad čia kažkokia klaida, kad mergina išsigalvoja, kad jis neturi merginos, kuri nesu aš.
– Kad nėra ką aiškinti…
– Bet kodėl, T, kodėl taip su manimi pasielgei?
– Tu man labai patinki, bet aš negaliu draugauti per atstumą, man reikia susitikti ir būti kartu.
– Šimtas mus skiriančių kilometrų nėra atstumas, jei tikrai nori būti su manim.
– Važiuojam, išsiaiškinsim kitur, čia pilna žmonių.
– Aš su tavimi niekur nevažiuosiu. Turi apsispręsti, T. Aš nebūsiu viena iš dviejų.
Suteikiau jam šansą mane susigrąžinti tą pačią akimirką. Buvau nuoširdžiai pasiruošusi atleisti šitą dalyką, nes tai trumpalaikis romanas, turbūt jam tikrai buvo sunku vienam ir panašiai. Jis atsistojo, suglamžė laišką ir išeidamas išmetė jį į šukšlinę. Nežinau, ar iš gėdos, ar iš pykčio, ar taip parodė, kad jis jau pasirinko…

Visą vakarą nenustojau verkti ir skųstis, kokia jaučiuosi išduota, kaip skaudžiai mane užgavo toks poelgis ir kaip man tuščia viduje. Dar kartą paklausiau jo žinute, ar jis renkasi tą merginą ir jis atsakė, kad negali draugauti per atstumą. Jis buvo visiškai bekiaušis vyras. Ir mūsų santykiai buvo paremti vien melu. Iš jo draugų sužinojau, jog su ta mergina jis jau kurį laiką palaikė labai artimus santykius ir tai mane supykdė dar labiau. Bandžiau perspėti jo naująją merginą apie T apgaules, papasakojau, koks jis melagis ir kaip jis žaidė su mumis abiem. Tačiau jis buvo labai saldus gyvačiukas, prikalbėjo bjaurybių apie mane ir liko su savo Monika.
Man atsigauti prireikė laiko. Kad ir kaip T mylėjau, nenorėjau girdėti nieko apie jį. Jo draugai jį vadino idiotu ir keikė jį man, tačiau man jis viduje tapo parazitu. Naujųjų metų vakarėlyje tarp visų draugų pamačiau ir T. Jis buvo išgėręs, o aš vis dar buvau įskaudinta – labai prastas duetas Kalėdų dvasiai skleisti. Priėjęs jis bandė mane apkabinti ir atsiprašyti, tačiau neleidau jam nei pirštu manęs paliesti. Jis klaupėsi ant kelių, maldavo atleidimo ir vadino save durnium, bet aš norėjau, kad jis kentėtų taip, kaip kentėjau aš. Kai pagalvoju apie tai dabar – buvau kvailė, nesielgiau kaip, kaip liepia širdis. Žinoma, kad norėjau jam pasakyti, jog viskas gerai, bet principai neleido žaisti su manimi. Jis tūkstantį kartų pakartojo, kaip mane myli ir kaip gailisi dėl savo poelgio, bet aš stūmiau jį šalin…
Nuo tos Kalėdų dienos T nenustojo man rašyti, prašydamas jam atleisti, klausė, ką turėtų padaryti, kad aš nebepykčiau, nes jis negali taip gyventi ir nori susitikti pasikalbėti, viską paaiškinti. Aš sutikau, nes jaučiausi verta bent jau paaiškinimo, tačiau nenorėjau atrodyti lengvai prieinama, todėl pasakiau:
– Atvažiuok manęs su limuzinu, kurio viduje būtų rožinis pledas su gėlytėmis ir šampanas.
Kitą vakarą jis mane pakvietė išeiti laukan. Apsimuturiavusi išėjau iš laiptinės ir pamačiau jį. Šalia stovėjo rogutės, padengtos rožiniu pledu su prisiūtomis popierinėmis gėlytėmis ir šampano buteliu.
– Kadangi nesu turtuolis, limuzino negavau, bet mielai pavešiu tave rogutėmis.
Aš pirmą kartą gyvenime mačiau jo pastangas. Ne tik kažką daryti dėl manęs, bet ir sugalvoti kažką originalaus. Mano širdis iškart atsileido, aš ėmiau juoktis ir labai gailiuosi, kad neįamžinau to vaizdo… Bet jis visam gyvenimui liko mano atmintyje kaip pats nuostabiausias vaikino poelgis.
– Tai kur važiuosim su rogutėmis?
– Iki kitos laiptinės, ten laukia draugas su automobiliu… – lyg prasikaltęs šyptelėjo jis.
Automobilyje laukė mūsų bendras draugas, kuris mūsų santykius lydėjo nuo pirmojo susitikimo.
– Kur važiuojam?
– Paslaptis, – atsakė T.
Paslaptingumas baigėsi, kai mes atvykome į T namus. Lankiausi pas jį ne vieną kartą vakarėliuose, tačiau šįkart prie durų mūsų laukė jo mama. Per penkerius metus jis nesugebėjo manęs su ja supažindinti, o vakarą, kai aš noriu pykti, jis meta kozirį.
Pradėjus kalbėti apie skaudžius dalykus, džiaugsmas dėl rogučių pamažu blėso ir protas vėl atgavo pagreitį – prikaišioti, pykti ir jaustis įskaudinta. Širdis tenorėjo apkabinti T ir sakyti, kad viską tuoj pat užmiršiu, o protas sakė „vaidink neprieinamą, tegul stengiasi dar labiau“.
– Juk mes kaip Čekas ir Bleir – kad ir kas benutiktų, būsim kartu. Mes juk vienas kitam sutverti, – dėstė jis, kol aš papūtusi lūpas spoksojau į sieną.
Žinojau, kad mes esam kaip personažai iš Liežuvautojos, tačiau žiūrint serialą atleisti atrodo lengviau.

 

ŠTAI ČIA BAIGĖSI MANO RAŠYMAS 2017 metais. TURBŪT TRAUKINYS ATVYKO Į VIETĄ IR AŠ NIEKADA NEBEPRISĖDAU PRIE ŠIOS ISTORIJOS. 

 

O ji baigėsi labai smagiai. T susirado merginą, su kuria pagaliau draugavo ilgiau nei 2 savaites. Jo mergina mums neleido bendrauti, nes aš „labai graži“ ir T gali netyčia vėl pas mane grįžti. O aš liūdėjau, nes nepaisant idiotiško T elgesio, jis buvo įdomus ir mielas žmogus, kuris man nuoširdžiai rūpėjo. Išsiskyręs su mergina, jis tuoj pat man parašė, papasakojo apie savo gyvenimą, pasiskundė dėl nesėkmių, pasidalino džiaugsmais. Deja, tuo metu aš jau turėjau savo princą. Nors visai ne deja, kažkaip kvailai nuskambėjo. Ta prasme, DEJA, kad mes ir vėl prasilenkėme. Tačiau likome draugais ir lig šiol susirašome, pasveikiname vienas kitą su gimtadieniu ir pan. Kai T grįžta iš užsienio ir praneša apie tai, mes susitinkame ir pasikalbame kaip du suaugę žmonės. Aš visada vertinau ir vertinsiu tokias draugystes. Ir T tą puikiai žino. Mano širdis ir ausys visada jam atviros, kada tik reiks pasikalbėti ar padėti.

Mielas T, tu buvai pati emocingiausia melodrama mano gyvenime. Buvai vakarėlių draugas, pats mieliausias dantų užkalbėtojas ir geriausias makaronų kabintojas. Linkiu tau to, ko linkėjau į akis prieš metus su puse – BŪK RYŽTINGAS, neplauk pasroviui, irkis ten, kur neša širdis, ne srovė. Tu tikrai gali pasiekti daug daugiau nei pats užsibrėži. Tik turėk drąsos ir ryžto, daugiau tau nieko netrūksta. ♥️ Ir gal mes iš tiesų esam Bleir ir Čekas, tik mūsų serialas baigiasi šiek tiek kitaip.

 

Zodiako ženklas: ŽUVYS
Daina: šiaip tai labai nemažai, tačiau viena ypač dažnai pasidalindavom Selena Gomez – A Year Without Rain

tEXt ’bout EX • E.

Būna tokių „meilių“, kurios eina ir praeina, palikdamos arba labai didelį pyktį, arba gražius prisiminimus. Ir būna tokių, kurios niekaip nepraeina, nors metai persiritę iš paauglystės į „jaunystę“ būna, o sutikti nauji žmonės vis netenkina ir tu grįžti prie „senos nerūdijančios meilės„. Šį posakį mes dar ir dabar juokais pavartojame su mano pačiu reikšmingiausiu gyvenimo EXE.

Paauglystėje būdavau kaip degtukas – pamatau, patinka, noriu, gaunu, metu (arba meta mane, cha cha). Viskas turėjo vykti greitai, kitaip man praeidavo tas simpatijos „vibe’as„. Su E mes buvo draugai dar prieš tai, kai vieną vakarą viskas pasikeitė. Vapie kurį rašiau anksčiau – buvo E geriausias draugas, vadindavau jį „broliu„, kad ir kaip jis to nekęsdavo. Pamenu, jog susitikti su juo ir nueiti į turgų valgyti bandelių su karamele, keldavausi 8 valandą ryto kiekvieną sekmadienį. Ir tik dėl to, kad man su juo buvo taip linksma, lengva ir jauku. Skųsdavausi jam dėl V, vargindavau savo širdies skausmais, o jis man juokais kumšteldavo: „būk su manim, nereiks verkti„. Jo plaukai buvo burokėlio spalvos ir aš maniau, „na jau ne„!

Kai man sukako 16-ka, mano hormonų audros smarkiai įsisiūbavo… Tiesą sakant, ne tik mano. Visi aplink vien bučiuodavosi. Prancūziškai. Ir mes tai vadinome arba „nudėti vaizdų“ arba „laižytis„. Tuomet visi su visais laižydavosi, just for fun, nieko įpareigojančio. Dabar tai skamba kaip koks swingerių vakarėlis, bet tada mes taip treniruodavomės… Nežinau. Tiesiog būdavo smagu. Kartą E mane lydėjo namo (draugiška forma) ir aš jam tariau: „klausyk, bet mes dar nesilaižėm„, lyg tai būtų tas pats, kaip „klausyk, aš vis dar neturiu tavo telefono numerio„. Ir žinoma, mes pasilaižėm. Nuo tada man viskas pasikeitė. Dar neminėjau, kad E bučiavosi  T O B U L A I ??? Ne? Tai prašau. Sunku apibūdinti ir ilgai užtruktų, bet juk žinote tą puikų jausmą, kai bučiuojiesi ir nenori, kad tai baigtųsi. Tai man taip buvo su E. Ir man niekada nebuvo gana. Ne tik bučiuotis, bet ir laiko su juo.

E buvo tipinis mažo miesto mergišius, draugaudavo po kelias dienas ar savaites su visomis pažįstamomis merginomis. Daugelis jų, be jokios abejonės, buvo mano geros draugės. Ar aš pykau? Ne, baikit juokus. Aš tik laukiau, kada jis pagaliau „išsibučiuos“ su visomis ir grįš pas mane, nes aš nuoširdžiai jį mylėjau. Taip taip, sakiau taip apie kiekvieną simpatiją, tačiau čia buvo rimta. Tada net negalėjau kvėpuoti, kaip buvo sunku, kai E su manimi skirdavosi kas kelias dienas, vėliau vėl siūlydavo draugauti, vėl mesdavo, vėl siūlydavo ir t.t. O aš laukdavau – kantriai ir skausmingai. Kartais ir nelaukdavau – pati imdavausi veiksmų, kad jis išsiskirtų su merginomis. E man „priklijavo“ gyvatės etiketę, sakė, kad gadinu jam gyvenimą, bet aš tik norėjau jo sau, negi galima mane kaltinti?…

Tuo metu rašiau internetinį dienoraštį, natūralu, beveik visi įrašai buvo apie E, tačiau nei karto nerašiau nei vieno blogo žodžio. Net įskaudinta stengiausi jį „suprasti“ (aukos sindromas), o visiems draugams aiškindavau, kad jį DIEVINU ir niekada nenorėsiu jokio kito vaikino. Žinote tą jausmą, kai eidama mokyklos koridoriumi pamatai savo simpatiją ir tavo širdis pradeda vilktis tau iš paskos, o akys išsinarina, žiūrėdamos tą paskutinį megztinio siūlelį, kuris pasislepia už kampo? Man tokia būdavo kiekviena pertrauka mokykloje. KIEKVIENA. Man buvo taip gera jį matyti, tokia glostanti palaima apimdavo visą vidų, skrandyje drugeliai šokdavo lambadą, o galūnės nutirpdavo.

Buvo ne vien skausmingų dalykų, E visada mane prajuokindavo. Su juo viskas buvo taip natūralu, paprasta ir lengva, niekada neapsimetinėjau prieš jį, niekada nesistengiau būti kitokia. Verkdavau, jei norisi verkti, juokdavausi, jei būdavo linksma. Niekada neturėjome nejaukios akimirkos, niekada netylėdavome. Kai „žiūrėdavome“ pas mane filmus, po 15 minučių jau bučiuodavomės, kai „mokiau“ jį chemijos (kurios pati nemokėjau), po 15 minučių jau bučiuodavomės, kai susitikdavome draugų gimtadieniuose, po 15 minučių jau bučiuodavomės laiptinėje, kai eidavome su draugais pasivaikščioti, po 15 minučių jau bučiuodavomės…

Po gerų metų, jis surimtėjo, tačiau mes jau buvome „per dideli“ tokiems beprasmiams santykiams, todėl nusprendėme, jog būsime geri draugai, kurie nebesibučiuos. Jis draugavo su keliomis „rimtomis“ panelėmis, o aš jį visuomet laikiau savo pirmaja meile ir geru draugu. Studijų metu dar buvome susibėgę kokius 4 kartus ( :))))))))) na, sena meilė nerūdija, ką aš galiu padaryti…), tačiau kaskart vis geriau suprasdavome, kad negalime būti kartu. Viskas skambėdavo taip: „aš tave myliu, bet mums neišeina būti kartu„, turbūt geriau paanalizavus šitą santykių modelį, galima būtų nustatyti, kad anokia čia meilė – tiesiog priklausomybė. Ir taip, aš ją jaučiau. Ir dabar jaučiu prisirišimą prie E, nors turiu ilgametį vaikiną ir sieju savo ateitį tik su juo, E yra didžiulė dalis mano tapimo tokia, kokia esu dabar ir aš kaskart jam būnant Lietuvoje mielai susitinku, išklausau apie jo laimes ir nelaimes, apie jo simpatijas, apie jo gyvenimą, planus ir svajones. Nes myliu. Kaip žmogų, kuris praturtino mano gyvenimą pačiomis įvairiausiomis spalvomis ir jausmais. Už tai, E, aš visą gyvenimą būsiu tavo draugė!

Kaip V man priminė ruduo, taip E primindavo žiema. Dalinuosi vienu iš jaukiausių įrašų dienoraštyje apie E (viskas vyko iš tikrųjų, istorija ne šiaip sukurta):

2006.02.05

Jie ėjo, kur vedė akys. Visur blizgėjo sniegas. Ji tylėjo, jis irgi. Tada ji pamatė supynes. Aplink nebuvo nieko. Ji atsisėdo ant jų, bet nesisupo. Jis atsistojo prieš ir pasakė :
– Čia sušalsi, širdele…
– Nejudant man šilčiau.
– O man šalta.
– Tai vaikščiok…
Tada jis pradėjo vaikščioti aplink supynes. Ji užsidengė veidą rankomis ir klausėsi sniego girgždėjimo. Apsukęs ~30 ratų, jis sustojo prieš ją.
– Eikim…
Ji tylėjo. Nejudėjo. Jis priėjo ir norėjo atidengti jos veidą, bet ji nesileido. Jis pamanė, kad ji verkia. Tada švelniai patraukė jos rankas nuo veido ir paėmęs už smakro ėmė kelti jos sušalusį veidelį į viršų. Jis tikėjosi, kad jos akys bus pilnos ašarų, bet taip nebuvo. Ji nesugebėjo verkti, kad ir kaip to norėjosi. Dėl visko. Dėl to, kad viskas taip gerai. Viskas nuostabu.
– Stokis, einam iš čia.
– :)))
– Apeik ir tu vieną mano išmintą ratą.
– Būtinai.

 

Mielas E, visai neseniai tau sakiau, jog laiminga bus ta, kuri praleis su tavimi visą gyvenimą. Tik tu ją gerbk, mylėk ir nelaikyk savaime suprantamu žmogumi. Žinau, kad tavo širdis – auksinė, tik ją reikia šiek tiek „nublizginti“. Nebijok atsakomybės už kitą, tai santykiams suteikia DAR didesnį tvirtumą! Leisk sau pamesti galvą dėl kito žmogaus! Laukiu tavęs savo laiko juostoje, kur galėsim juoktis iki pilvų plyšimo! ♥️

Pabaigai, prieš 12 metų mano kompiuteryje išsaugoto E „pasižadėjimo“ kopija:

Pasižadejimas

Aš, E, pasižadu visada būti tavo ir tik tavo amžinai;]

Parduodamas amžiams;]

Šis pasižadėjimas skirtas Martinai;]]~**

2006-12-22

 

Apie šitą žmogų galėčiau rašyti ir rašyti, ir rašyti, bet jums tikrai atsibostų… Tad užteks tik „pakrapštyto“ paviršiaus! :)))

Zodiako ženklas: SKORPIONAS
Daina: James Blunt – You’re Beautiful

 

– Martina V.

tEXt ’bout EX • V.

Po praeito įrašo mano EX atpažino save ir parašė man gražią žinutę apie tai, jog visą laiką skaitydamas šypsojosi ir jam buvo lygiai taip pat smagu prisiminti gražųjį vaikystės periodą. Džiaugiuosi, kad šio „projekto“ pradžia – pozityvi. Kaip ir visų mūsų – mano mama yra didžiausia mano gerbėja, todėl kaskart kalbantis, ji manęs klausia: „na, tai kada parašysi apie kitą ex?„, jai taip patiko, jog nerašau nieko blogo, tamsaus ir žeidžiančio, jog negali sulaukti, kaip atsiliepsiu apie kitus EX.

Tiesą sakant, nors paauglystėje draugystės tapo vis skaudesnės ir aš žiauriai dėl visko dramatizuodavau, žvelgdama atgal iš dabarties perspektyvos, aš matau tik gražius dalykus, o negražius stengiuosi aprašyti bent jau apipynusi dailiais žodeliais. Kitas EX, apie kurį papasakosiu, buvo jau po mano pirmojo prancūziško bučinio ir po pirmųjų „vienos dienos“ draugysčių, bet apie tokias trumputes simpatijas parašysiu atskirą įrašą, kuriame visus juos ir sudėsiu. Neverta gaišti viso įrašo dėl prancūziško bučinio dainų šventėje. Nors jis ir nurovė stogą... :))) Taip pat neverta daug rašyti apie tai, kaip vienu metu sutikau draugauti su dviem gerais draugais, nes, patys suprantate, draugystė truko max 12 valandų. Su abiem. Tad praleisiu tuos „blic-ex“ ir iškart pulsiu prie antros savo „rimtos“ draugystės ir simpatijos, kuri vertė mane rašyti eilėraščius apie jį, vertė pyktis su draugėmis ir daug daug verkti.

Pirmasis įrašas mano paauglystės dienoraštyje apie V toks: „Nežinau, kodėl taip sunku susitaikyti su tuo, kas vyksta, bet manau, kad V buvo teisus sakydamas, jog mes neskirti vienas kitam…“ – oh well. Jokios gražios pradžios – iškart sunkumai. Bet dabar papasakosiu nuo pradžių. Tą pačią vasarą, kai perėjau į kitą „bazę“ su vaikinais, kai pirmą kartą įvyko prancūziškas bučinys, tapau gote. Ne dėl to, kad nutiko kažkas blogo, tiesiog man buvo 14 metų ir aš be sustojimo klausiau grupės HIM. Man tuomet net vaikinai nebelabai rūpėjo, nes juk kai mėgsti kažkokią grupę, tai jie tampa tavo vaikinais. Ne?.. Na, mano pasaulyje taip būdavo nuolatos! Nors gotu būti ir nereikėjo, kad patiktų HIM – tais laikais jie buvo klausomi įvairiausių stilių propaguotojų. Taip nutiko ir su V. Jis buvo reperis. Aha, tais laikais (prieš… 14 metų!) „ant bangos“ buvo būti reperiu. Vieno kvartalo vaikinai buvo lyg atskira „nusmukusių kelnių“ respublika. Aš irgi galėjau būti kokia apsmukusi mergina, bet ne, pasirinkau nešioti kerzus ir grandines prie ilgo juodo sijono. Kai gyveni mažame miestelyje – vaikinų pasiūla kur kas mažesnė ir renkiesi „kabinti“ pirmą į akį kritusią simpatiją… V buvo už mane jaunesnis, „banglas“ blondinas, todėl visos merginos dėl jo buvo lengvai pametusios galvą. Jis buvo žemas, mielas, ir, pasikartosiu, buvo reperis. Reperis ir gotė – lyg kergtum pentinuotą gaidį su varna.

Nepaisant mūsų didžiulių skirtumų, aš jį taip įsimylėjau, jog maniau, niekada gyvenime neįsimylėsiu nieko kito (vėliau taip maniau apie kiekvieną…). Kas jame buvo tokio žavaus? Jis buvo toks filosofiškas, jog dažnai jo gilius „pamąstymus“ vadindavau kliedesiais; turėjo labai tvirtas vertybes, nenuginčijamą nuomonę ir kūrė. Kūrė dainas ir eilėraščius, na, o paauglystėje aš buvau hyper-romantikė, tad patys suprantat… Mane žavėjo jo paslaptingumas, jo gilumas ir drovumas. Ir, žinoma, tai, kad jis buvo visiška mano priešingybė. Viskuo: nuo išvaizdos, iki pomėgių. Kai su draugai prieš šokius pradėjome vartoti alkoholį, jis būdavo vienintelis, kuris neparagaudavo nei lašo, o aš visai mėgdavau atsipalaiduoti. Aš buvau aukšta, juodais plaukais ir svėriau turbūt 70kg, o V savo liekną sudėjimą slėpė po apdribusiais rūbais…  Nepaisant to, kad jo grojaraštį sudarė G&G Sindikato dainos, kartu su V mes klausydavome mano tuomet mylėtų Nightwish. Aš buvau pleputė, o jis – uždaras. Bet dėl visų skirtybių aš jį dievinau. Ir mes labai mėgdavome bučiuotis… Man buvo 15ka, daugiau niekas nerūpėjo, tik bučiniai! Tuomet tai vadindavome „nudėti vaizdų“ :)))

Kaip rašiau anksčiau – mažame miestelyje pasirinkimas nėra didelis, todėl su V nutiko keistas dalykas – prieš ir po draugystės su manimi, kuri truko turbūt tris savaites (nors „tampymasis“ truko beveik metus), jis draugavo su kokiomis penkiomis mano draugėmis. Žinote tą taisyklę: nedraugauk su savo draugės EX? Tai pas mus ji negaliojo. Išskyriau V su viena savo drauge, nes norėjau būti su juo, tada kita draugė išskyrė mus, tada aš vėl juos išskyriau, tada kažkas vėl išskyrė mus… Žinau, skamba šlykščiai, bet mes visi vis tiek būdavome vienoje kompanijoje! Nežinau, ar dabar man tai atrodo normalu, bet paauglystėje viskas labiau priminė dramas, nei rimtus santykius. Kai „nedraugaudavau“ su V, vaikščiodavau pro jo namus, kad netyčia susitikčiau, mokykloje eidavau pro jo klasę, laukdavau jo žinutės arba pati rašydavau kokius nors priekaištus, kad tik sulaukčiau dėmesio. Turbūt tada ir pradėjo reikštis mano įkyrioji pusė. V neapkentė būti priklausomas nuo kažko ir ilgainiui mūsų „meilę“ pakeitė neapykanta vienas kitam – jis manęs nekentė dėl to, kad buvau įkyri, aš jo nekenčiau dėl to, kad jis nekenčia manęs. Iš tos neapykantos man, jis parašė dainą, dar dabar ją turiu: „Nusiimk kaukę, suprask, ne viskas auksas, kas juo žiba. Suklydai tik dėl „karalienės“ sau suteikto titulo… eiliniai žmonės tau tampa tik šešėliai <…> Pažiūrėk plačiau – nepasitikėjimas tave skaudina ir skaudina“ – matote, koks gilus jis buvo. Mūsų nenusisekusi „meilė“ truko kokius 9 mėnesius, o tai, mano paaugliška galva buvo daug.

Pagal mano dienoraščio įrašus, mes visus 9 mėnesius buvome atskirai, bet nuolat kalbėdavome, kad negalim vienas kito pamiršti ir aš „įsikaliau“ sau į galvą, kad jis yra man skirtasis. Šokiuose pasislėpę laikydavomės už rankų ir kalbėdavome apie tai, kad nors ir neišeina būti kartu, kažkodėl vis tiek nepavyksta negalvoti apie vienas kitą. Juk visi turėjo tokių simpatijų: kad ir kaip norėtum būti kartu – neišeina suderinti charakterių. Iš šių santykių man ėmė formuotis tokia „meilės“ sąvoka: meilė – kai kenti, nes aš nuoširdžiai maniau, jog myliu V ir tik tokia meilė, kai žmonės „myli“, bet negali būti kartu, yra tikra meilė (norėtųsi duoti sau paauglei per subinę). Galop išvargino tokie „stumk trauk“ santykiai ir mano paskutinis įrašas dienoraštyje apie V buvo toks: „Nusprendėme būti tik pažįstamais, mažiau bendrauti ir matytis. Be to, jis nusikirpo plaukus ir dabar atrodo KLAIKIAI! Taigi, nebemyliu jo!“ – anuomet man viskas atrodė taip paprasta, žmogus nusikerpa plaukus ir meilė jam dingsta! :))

Vis dar turiu keletą laiškų, kurie buvo skirti V (laiškai buvo tarp dienoraščių, negalvokite, kad laikau juos prie lovos ir vis skaitinėju), pačiai keista, kad nei vienas neperduotas, o juose tiek daug širdies išlieta. Manau, tada galėjo prasidėti mano „rašytojos karjera“. Po kiekvienu laišku pasirašydavau „Žvaigždutė„, nes taip mane vadindavo V.

Pabaigai noriu pasidalinti vienu „eilėraščiu“, kurį rašiau, santykių įkarštyje, dabar jis man skamba juokingai, bet tuomet viskas skausmas atrodė nerealiai rimtas:

DEJA… (for V…)

Buvo ruduo…
Krito lapai pamažu
Sutikau aš tave
Ir pamilau…
Atrodė, mylėsim viens kitą amžinai,
Bet tu be širdies skausmų metei mane…
Norėjau rėkt,
Norėjau bėgt,
Bet negalėjau…
Dabar ruduo man primena tave…
Deja, tie prisiminimai nėra tokie,
Kokius norėčiau prisimint…

Mielas V, ruduo man nebeprimena tavęs, o tai, ką prisimenu yra savotiškai gražu! Linkiu visuomet laikytis savo vertybių ir išlikti gyvenimo mąstytoju. ♥️
V aš sutinku retai, retai ir tebendrauju, tačiau žinau, kad jam puikiai sekasi, o tai – svarbiausia!

Zodiako ženklas: SKORPIONAS
Daina: dienoraštyje parašyta, kad Nightwish – Away, bet kitame puslapyje parašyta Kelly Family – Fell in love with an Alien (beje, viena mano mėgstamiausių dainų EVER), tad paklausius dabar, pastaroji man grąžina daug daugiau paauglystės prisiminimų su V.

 

Kuo toliau, tuo daugiau bus skaitymo, nes santykiai ir simpatijos rimtėjo! Prenumeruokite tinklaraštį, kad pirmieji sužinotumėte apie naujus (senus) EX!

 

– Martina V.

tEXt ’bout EX • A.

Turbūt smalsu, kaip apskritai man kilo idėja rašyti apie buvusias simpatijas (neapsiverčia liežuvis ir pirštai, įvardinti kaip „vaikinus“), juk reikia gyventi šia diena ir mažų mažiausiai galvoti apie EX, nes… daugelio nuomone, jeigu apie kažką vis dar galvoji – tau rūpi. Bet norėčiau paneigti šią mintį paprastu teiginiu – visuomet santykiuose su kitu žmogumi, man labiau rūpėdavo ne tas kitas žmogus, o aš pati. Aš pati SANTYKIUOSE. Stebėdavau, kaip elgiuosi, kaip keičiuosi, kokias klaidas kartoju, kaip klijuoju etiketes ir panašiai. Todėl rašymas ir galvojimas apie buvusias simpatijas tėra savęs reflektavimas, analizavimas, apgalvojimas, ką tuo metu dariau gerai, ką blogai, o ko išvis nereikėjo daryti ir tiesiog TOBULĖJIMAS. Nenorėčiau lyginti savęs su Taylor Swift, kuri daugelį (o gal net visas) savo dainas parašė būtent apie savo EX. Pripažįstu, parašiusi įvadą apie šį projektą pagalvojau „ar tik aš čia nekopijuoju?„, bet dabar viskas susigulėjo ir supratau, kad nei iš tolo neprilygsiu jai, o idėjos ar taip, ar taip kartojasi!

Ši galbūt kvailoka, tačiau, man asmeniškai, labai šmaikšti idėja kilo lygiai tokiomis pat šmaikščiomis aplinkybėmis! Vieną savaitgalį, kai lankiausi pas savo tėvus gimtinėje, ėmiau ieškoti mokyklinės vinjetės, kadangi praėjo jau 10 metų nuo mokyklos baigimo, norėjau Facebook’e surasti visus kartu baigusius žmones ir pasiūlyti organizuoti laidos susitikimą. Mano tėvų rūsys – grynas istorijų ir prisiminimų lobynas, tik aš jam nuo vaikystės turiu fobiją. Todėl visiškai nenutuokiau, ką rasiu nusileidusi vienu aukštu žemiau daugiabučio lygio… Žinoma, su daugeliu mano vaikystės daiktų tėvai jau atsisveikino, nes rūsys gi ne guminis, tačiau aš juos visada mylėjau ir mylėsiu už tai, kad mano vienokią ar kitokią saviraišką jie laiko dideliu turtu… Tad popiergalių ir makulatūros (kas man žiauriai būdinga!) pilnoje dėžėje, tarp žurnalų su mėgstamos grupės plakatais, rankų darbo atvirukų tėvams ir ranka rašytų laiškų, radau savo dienoraščius! Dienoraščio rašymas – vienas iš mano fetish’ų. Nesvarbu, tai sąsiuvinys ar internetinė svetainė, savo gyvenimą fiksavau kaip įmanoma dažniau ir tiksliau, būtent dėl to galiu sukurti labai daug puikių istorijų! Ir prisimenu daug įvykių…

Pirmąjį dienoraštį rašyti pradėjau ketvirtoje klasėje (2000 metais), tačiau teko greitai „rišti“ šitą reikalą, nes mama rado jį ir raudonu rašikliu ištaisė visas klaidas. Pradėjau rašyti į kitą sąsiuvinį, kurį tampydavausi su savimi nuo pirmos dienos. Mama iš pirmojo dienoraščio sužinojo, ką aš įsimylėjusi ir tai buvo daug gėdingiau už tas kelias rašybos klaidas. O tai ir buvo mano pirmoji simpatija!

Kaip rašiau praeitame įraše, tikrųjų vardų neminėsiu, parašysiu tik pirmąją raidę. Kaip ir abėcėlė, taip ir mano „mylimųjų“ sąrašas prasideda raide A. Nors rašyti apie jį pradėjau tik ketvirtoje klasėje, jį labai vaikiškai pamilau antroje klasėje. Nežinau, ar 8 metų vaikus jau traukia priešinga lytis, tačiau A man „į akį krito“ nuo akimirkos, kai pamačiau jį mokyklos koridoriuje. Turbūt daugelio pirmoji simpatija – klasės draugas, kaimynas ar tėvų draugų vaikas. Maniškė simpatija ne išimtis – A buvo ir mano kaimynas, ir berniukas iš paralelinės klasės. Jis buvo labai mielo veiduko, žavingos, šiek tiek drovios šypsenos berniukas, kuris kartu su manimi lankė šokių būrelį po pamokų. Ir (mano didžiausiam pasisekimui) buvo mano šokių partneris! Turbūt mūsų „meilė“ buvo nulemta aukštesnių galių…

Antroje klasėje pasimatymų dar nebuvo, nebuvo ir drąsos prisipažinti meilėje, bet jau trečioje klasėje aš tvirtai teigiau savo draugėms, kad Amano gyvenimo meilė. Jau nuo tada pradėjau kiekvieną simpatiją laikyti gyvenimo meile :))) Kadangi pradinėse klasėse parodyti simpatiją reikšdavo kažkokį keistą reiškinį, berniukai patinkančias mergaites stumdydavo koridoruje, kišdavo „padnoškes“ arba užtrenkdavo tualetuose. Jeigu taip nutikdavo – būk patenkinta, tu jam patinki! Supratau, kad A patinku pakankamai greitai, jis buvo drovus prie manęs, tačiau labai kietas prie savo draugų. Tipinis vyras, ar ne?… Kieme jis su manimi beveik nebendraudavo, tik vis pagaudavau jo žvilgsnį. Bet ką vaikas, sulaukęs 9-10 metų gali suprast apie tai, kas vyksta viduj? Ir jei visi kiti mušinėja kamuolį kieme, juk tu neisi su mergaite už rankų susikibęs…

Taigi, iki penktos klasės, nors mokėmės greta, gyvenom greta, šokom susikibę – tiek iš tos simpatijos ir tebuvo. Žvilgsniukai, „traukimai per dantį“ ir kažkokia užslėpta romantika. Penkoje klasėje, kai buvome pakankamai suaugę vaikščioti po visą mokyklą, prasidėjo susirašinėjimas rašteliais. Parašai, tada ieškai visoje mokykloje, kur jam vyksta pamoka ir įkiši raštelį į ranką. Arba perduodi jo draugams. Jie perskaito, pasityčioja ir atrašo už jį. Bet kaip pridera – žinojau, koks A raštas – smulkus ir visai ne vištos kojos. Per Šv. Valentino dieną gavau mini atvirutę, kurioje buvo parašyta: „Su Valentino diena ar draugausi su manim“ – o Dievai, kokia laiminga tada buvau! Tikrai žinojau, kad tos smulkios raidės A! Ar sutikau? TAI AIŠKU! Tai buvo mano pirmoji draugystė. Manau, kad ir pati trumpiausia. Susitikom kieme per pertrauką, pasakiau jam, kad sutinku draugauti su juo. Jo draugai juokėsi iš už kampo, mano draugės šypsojosi iš už kito kampo. A taip susigėdo, kad kitą dieną atsiuntė raštelį, jog nebenori draugauti. Tai va.. :)))) Turbūt nuo šitos vietos, tapau infektuota trumpoms draugystėms. Ar verkiau? Ne, bet eina šikt, kokia pažeminta jaučiausi! Tai aš arba patinku, arba ne. Jei patinku – pabandom, jei ne – kam siūlyti? Logiška… Dabar! Tada buvo nulis logikos ir 100% draugų įtakos. Bet kai tau 10 metų, kaži, kas nugali – jausmai ar draugai?

Po šito „pažeminimo“ aš dar bandžiau aiškintis su juo, organizavau susitikimus mokyklos kieme, bet jis labai bijojo su manim susitikti. Ir veltui… Pamenu, jog paskutiniame raštelyje parašiau, jog organizuoju mūsų vestuves, greta mokyklos esančio darželio pavėsinėje, netgi tikslią valandą įrašiau. Atsakymo negavau, tačiau ėmiau planuoti tuoktuves. Su draugėmis iš namų pasiėmėme netikrų gėlių, kurios atstojo puokštę, baltą skarelę, kuri atstojo nuometą, persirengiau į baltą puošnią suknelę, ant lapo surašėme priesaikas ir liudijimą, kad esame sutuoktiniai. Darželio pavėsineje laukėme A gal pusvalandį, jis nepasirodė ir aš beprotiškai supykau. Buvau mėgėja kažką sugalvoti ir nesulaukusi pritarimo supykti. Po to karto meilė baigėsi. Pamaniau, kad esu pakankamai „faina„, kad susirasčiau kitą mylimąjį. Šeštoje klasėje, pildydama dienoraštį apie A rašiau taip: „Paskui A (6a) (kurį kažkada mylėjau) E pasakė, kad stovykloje Š norėjo draugauti su A, bet jis nenorėjo“ (patikėkite, mano dienoraštyje tiek intrigų, kiek per visus Sekso ir miesto sezonus sudėjus), taigi, greitai išgijau nuo pirmosios nelaimingos meilės.

Paauglystėje su A tapome gerais draugais ir prisimindavome vaikystės simpatiją, kaip labai mielą dalyką. Ne kartą juokėmės ir iš mano organizuotų vestuvių ir A man prisipažino, jog iš tiesų jam patikau, tačiau tokiuose metuose merginos jam nereikėjo. Iki pat dvyliktos klasės juokais vienas kitą vadindavome vyru ir žmona, dažnai susitikdavome bendroje kompanijoje, leisdavome kartu laiką, kaip tikri kaimynai kartu eidavome į anglų kursus ir rūpinomės vienas kitu. Kaip draugai. Ir šiaip jau – A yra viena sudėtingesnių asmenybių, kurias pažįstu. Kaip ir visi kiti mano EX. Nes su lengvomis asmenybėmis man nėra jokių iššūkių!

Kadangi esu pamišusi dėl zodiakų ir muzikos, užklijuosiu kiekvienam EX po etiketę, šįkart apie A:
Zodiako ženklas: DVYNYS 
Daina: tiesą sakant, net nepamenu, kokia daina buvo „mūsų“, bet tais laikais turėjau tik Britney Spears ir Spice Girls kasetes, tai turbūt viena iš jų dainų!

Taigi, A, linkiu tau pozityvo kiekviename tavo žingsnyje ir gyvenimo sprendime! Ačiū už tą smagią pirmąją draugystę, kuri tęsiasi iki dabar ♥️

Kviečiu komentaruose pasidalinti trumpa (arba ilga) savo pirmosios simpatijos istorija! Koks jis/ji? Kokioje „stadijoje“ jūsų santykiai dabar? Juk smagu prisiminti tą vaikišką naivumą ir nekaltus jausmus…

 

– Martina V.

tEXt ’bout EX • įžanga

Kartais pagalvoju, jog rašau tik apie liūdnus dalykus, man atrodo, svarbu, net ir grožiniame kūrinyje išgvildenti, paliesti ir aptarti tam tikrą problemą. Tačiau nesuprantu, kodėl tai visuomet pavyksta tik per liūdesio prizmę. Nesu itin spontaniškas žmogus, bet nuolatos galvoje kuriant istorijas, rašymo idėjas, tekstus, siužetus, man gimsta keistų, kvailų ir juokingų idėjų, kurių aš dažniausiai neįgyvendinu… Šįkart nusprendžiau leisti sau parašyti kažką juokingo, kažką paprasto ir kažką apie savo gyvenimą. Šio tinklaraščio tikslas visuomet buvo ir bus nesivelti į asmeniškumus, nekalbėti apie save ir leisti skaitantiesiems pasijusti, lyg vartant knygos lapus, esu nusprendusi šią erdvę laikyti nešališka savo gyvenimui, juk esu „gyvenimų kūrėja„… Bet mano pačios gyvenimas neretai man primena gerą tragikomediją su ironijos ir romantikos gaidele, tad kodėl nepasinaudojus juo, kaip įkvėpimu?

Vienas mano mėgstamiausių užsiėmimų ir tuo pačiu žalingiausių įpročių – narstyti savo praeitį ir santykius. Santykius bendrine prasme – tiek su tėvais, tiek su draugėmis/draugais, tiek su vaikinais, tiek su pačia savimi. Aš taip dažnai pasineriu į analizes, ieškodama atsakymų į neatsakytus ir netgi atsakytus klausimus, kad imu galvoti, jog praleidžiu didžiąją dalį realybės, naršydama tai, kas įvyko pries 15, 10 ar 7 metus! Todėl vieną kartą imsiu ir sudėsiu į vieną vietą visas savo analizes ir galbūt pasijusiu išgvildenusi savo gyvenimo problemas.

tEXt ’bout EX – lyg serialas, kuriame kiekviena serija – vis kitas buvęs vaikinas, buvusi simpatija, galvos pametimas, svajonių ir ašarų objektas. Didžioji dalis mano santykių nepavyko ir baigėsi veidu į pagalvę, tačiau nei su viena savo buvusia simpatija nesu susipykusi, netgi priešingai – su daugeliu vis dar palaikau draugiškus ryšius, mielai susitinku, bendrauju, domiuosi jų gyvenimais, šeimomis ir veiklomis. Būtent dėl šios priežasties, gerbdama kiekvieną iš jų, tikrųjų vardų neminėsiu. Bet tikrai paminėsiu kiekvieną!

TIKRŲ vaikinų turėjau labai mažai, pabrėžiu LABAI mažai. Kadangi mano jausmus kitam žmogui apibūdinti paprastais, suprantamais žodžiais labai sunku, ne visuomet mokėdavau nusileisti ant žemės ir pasinerti į „žemiškus“ santykius, visad į žmogų žiūrėdavau kaip į meno kūrinį ir taip skrajodavau debesyse, jog net nesugebėdavau pasakyti, ką jaučiu. Todėl visiems sakydavau „aš tave myliu„. Nors (manau, jog) mylėjau gal 2-3 iš 20 patikusių, prieš kiekvieną puldavau ant kelių ir maldaudavau mane mylėti atgal! Taigi, koks 20 vaikinų, iš kurių turbūt 4 siūlėsi man į oficialius vaikinus, o ilgiausia draugystė (be dabartinės, kurioje esu absoliučiai laiminga) truko 2 mėnesius. Visi likusieji – kažkoks nesuspratimas, emocinis prisirišimas ir „svaigimo“ objektas. Man nuolatos reikdavo ką nors mylėti. Tik šį žodį dabar vartoju ne kaip tą „tikrąjį“ jausmą, o kaip kažkokį užsiėmimą. Štai – daugelis mano „meilės“ taikinių buvo užsiėmimas!

Beveik visi santykiai nutrūko ne mano iniciatyva, bet aš atsigaudavau po dienos. Ir per savaitę susirasdavau naują „užsiėmimą“. Būtent dėl to, šis projektas „tEXt ’bout EX“ ir yra juokingas – nes daugelis santykių nesukėlė mirtino širdies skausmo, viskas turėjo gražią pabaigą ir dabar aš smagiai iš viso to pakikenu. Noriu, kad ir jūs pakikentumėte kartu!

Keli faktai apie mane, kaip mylimąją:

  • kiekviena mano simpatija turi su manimi dainą, net jei ji pati nežino apie tai;
  • esu labai įkyri, man VISUOMET reikia atrašyti;
  • jeigu nuviliojau simpatiją nuo kitos merginos – jis pats kaltas;
  • savo simpatiją visiems visada girsiu ir nesvarbu, kiek laiko esame ar būsime kartu, tą laikotarpį, mano simpatija man yra VISKAS;
  • aš esu ta mergina, kuri galėtų ant šiknos išsistatuiruoti bet kokią nesąmonę, susijusią su savo simpatija (tik ne vardą, nors… 🙂 );
  • visuomet išsuku santykius taip, kad gautųsi, jog ne aš juos pradėjau, o mano simpatija;
  • su tėvais noriu susipažinti dieną po to, kai susipažįstu su simpatija;
  • įsimylėti man trunka 0,17 sekundės;
  • išsimylėti man trunka 1,17 sekundės;
  • jeigu mane apgavo mano simpatija, nesiaiškinu santykių paprastai pasikalbėdama, iškeliu serialo scenarijaus vertą sceną, kurioje surinkusi visus įkalčius, leidžiu pasiaiškinti ir galiu toliau tęsti santykius, vis prikaišiodama apie „nusikaltimą“;
  • net ir žinodama, kad iš santykių neišeis nieko rimto, tęsiu juos, nes man patinka būti „santykiuose“ su žmogumi;
  • nors esu dramatiška, su manimi būna pakankamai lengva ir linksma.

Norėčiau tikėtis, kad mano simpatijos taip pat apie mane liko geros nuomonės! Gal vieno kito vyrišką ego ir patrypiau savo 38 dydžio pėdute, bet tikrai neturėjau tiek galių, kad sutraiškyčiau iki negalėjimo atsitiesti. Gyvenimas – spektaklis, su kiekvienais santykiais – vis kita rolė, o juk vienoje rolėje visą man skirtą laiką būti negaliu…

Kad mano gyvenimas neatrodytų toks išmėtytas, pradėsiu „serijas“ nuo pirmosios simpatijos ir baigsiu paskutine, kuriai „simpatijos“ pavadinimas, lyginant su kitomis, skamba lyg įžeidimas. Na, štai, aš aukštinu savo dabartinį vaikiną! Sakiau… Taigi, tai buvo trumpas aprašymas, pradedu ruošti pirmąją seriją. Ar laukiate??? Dramos, kvailų situacijų, juoko ir, žinoma, meilės tikrai bus, garantuoju! PRENUMERUOKITE arba sekite  šio tinklaraščio paskyrą Facebook’e :))) o jei čia užklydo mano buvusi simpatija – nesijaudink, rašysiu tik tiesą!

– Martina V.