Kategorija: D.N.R

II dalis. „Misija: brolis“

Susiėmiau už burnos, atsisėdau ant kėdės, pasidėjau džemperį ant kelių ir atidariusi maišelį, pabandžiau užuosti miltelių kvapą, nes negalėjau patikėti, jog mano šešiolikmetis brolis vartoja kvaišalus. Iš kvapo nieko nesupratau, tačiau tai tikrai nebuvo kepimo milteliai ar cukraus pudra… Nusiraminusi, nuėjau į vonią, sukišau į skalbimo mašiną džemperį, Mato kojines ir įjungiau ją. Pasidėjusi maišelį su milteliais ant kriauklės krašto žiūrėjau į juos ir galvojau, ką daryti toliau. Pirmiausia sugalvojau juos paslėpti savo kambaryje ir greitai sugniaužusi delne, nulėkiau ten. Vaikščiodama pirmyn atgal, išgirdau telefono skambutį.
– Bo, kur tu? – į ragelį rėkė Lilita, kurią vos girdėjau dėl fone grojančios muzikos. – Žmonės jau renkasi!
– Aš… Dar namie, Lile… – stengiausi kuo aiškiau atsakyti.
– Nieko negirdžiu, – toliau klykė draugė. – O, Lukai, atėjai!
Po šių žodžių girdėjau tik daugybę neaiškių balsų ir garsų, supratau, jog Lilita tiesiog numetė savo telefoną ir nuėjo linksmintis. Staiga prisiminiau, jog Lukas ir yra tas žmogus, kuris mano broliui davė šį maišelį! O dabar jis buvo Lilitos vakarėlyje! Skubiai susiradau megztuką ir apsirengusi, išlėkiau iš kambario, galvodama tik apie tai, jog nuvažiavusi į vakarėlį, atiduosiu tam menkystai miltelius ir liepsiu nesiartinti prie Mato.
Apačioje išgirdau balsus.
– Barbora? – šūktelėjo mama, man belipant laiptais žemyn.
– Taip? – atsakiau jai ir pamačiau už nugaros stovintį persigandusį Matą.
– Ar įdėjai drabužius į skalbimo mašiną? – pasidomėjo ji.
– Taip, – atsakiau ir žvilgtelėjau į brolį, kuris stumtelėjo mamą ir užbėgo laiptais į savo kambarį. – Kas nutiko?
– Matas grįžo išsigandęs ir klausinėjo, ar išskalbiau jo pilką džemperį. Įdėjai ir jį?
Viską supratusi, nieko mamai neatsakiau ir nusikabinusi paltą, rengiausi jį vis žvelgdama į laiptus, kad į apačią nenusileistų brolis.
– Jau išvyksti? – paklausė mama.
– Taip, – apsivyniojusi šaliką tariau.
– Lauke jau vėsoka, aukis šiltus batus…
– Gerai, mama, – nervingai atsakiau.
Apsiavusi batus, atsisveikinau su ją ir sukausi atidaryti lauko duris, kai išgirdau Mato klausimą:
– Bo, tu įdėjai mano pilką džemperį į skalbyklę?
Atsisukau į jį, tačiau nieko neatsakiusi išbėgau pro duris automobilio link. Už nugaros išgirdau atbėgantį Matą, tačiau sustojau tik prie automobilio durelių.
– Rimtai įdėjai? – uždusęs suriko brolis. – Man galas…
– Šito ieškai? – ištraukusi iš kišenės maišelį su milteliais paklausiau.
Jo akys sužibo, lyg deimantai, pamačius tuos velnio trupinius.
– Ačiū Dievui, duok čia, – tiesė rankas į mane Matas.
– Ne! Visa tai tuoj pat pasibaigs! – sušukau įsidėdama maišelį atgal į kišenę.
Nieko nelaukusi, atsidariau dureles ir sėdausi į automobilį.
– Barbora, atiduok! – prie keleivio durelių šūktelėjo brolis, bandydamas atsidaryti dureles.
Užvedžiau automobilį ir neleidusi jam įsėsti, nuvažiavau tiesiai pas Lilitą. Pyktis tiesiog kunkuliavo mano viduje, jaučiau, kaip galva tvinkčioja nuo keiksmų tam prakeiktam idiotui juodu VOLVO. Norėjau įsiveržti į vakarėlį ir sugrūsti tuos miltelius jam į gerklę kartu su visu maišeliu.
Palikusi automobilį kitoje gatvės pusėje, tekina nulėkiau į jų didžiulį namą. Visoje gatvėje aidėjo garsi muzika bei žmonių šūksniai. Įsiveržusi pro duris, nustebau, kokia gausybė vaikinų ir merginų šokinėjo į viršų pagal trankią melodiją. Turėjau tik vieną tikslą – rasti Luką Edvardsą ir akis į akį pasikalbėti su juo apie jo kišamą šlamštą mano broliui.
– Bo, tu atvažiavai! – prieš nosį išlindo Eimantė, rankose laikanti pustuštę stiklinę.
Jos suknelės trumpumui apibūdinti tikrai trūko žodžių, tačiau Eimantė buvo paskutinis žmogus, kuris šiuo metu mane domino.
– Kur Lilė? – paklausiau jos kaip galėdama garsiau, nes prarėkti triukšmą buvo beveik neįmanoma.
– Kažkur čia sukiojosi. Gal svetainėje… Einam, parodysiu, kur dedame paltus, – į parankę įsikibusi vedė mane Eimantė.
Žvalgiausi į visas puses, kad bent akies krašteliu pamatyčiau, kur yra žmogus, dėl kurio lyg kulka atskriejau į visiškai kitą miesto galą. Šviesos visame name buvo prigesintos, todėl sunkiai įžiūrėjau žmonių veidus ir leidausi vedama Eimantės. Įėjus į Lilitos tėčio darbo kambarį, ant sofos pamačiau sumestą didžiulę krūvą paltų bei striukių. Kai kurios mėtėsi ant grindų, todėl sudvejojau, ar noriu palikti savo paltą būtent čia…
– Tau, kaip ypatingai viešniai, leisime pasikabinti paltą ant Lilitos tėčio kėdės, – kalbėjo apgirtusi mergina.
– Kodėl čia tiek daug žmonių? – paklausiau jos nusivilkdama paltą.
– Na, žinai, Justinas pasikvietė daug savo draugų, o mes pranešėme pusei universiteto, kad vyks vakarėlis, todėl aplink pilna nepažįstamų… Bet gerai, kadangi mes pirmakursės, po šio vakarėlio turėsime vyresnių draugų!
Kol Eimantė neatsikvėpdama čiauškėjo, aš išsitraukiau iš palto kišenės maišelį ir įsidėjau į suknelės kišenėlę.
– Būk atsargi, Justino draugai pavojingi… – tariau jai prieidama.
– Jeigu jie vyresni, nei mes, dar nereiškia, kad jie pavojingi, – ranka numojo Eimantė ir vėl įsikibusi man į parankę, išvedė iš kambario.
Ji pasiūlė man kartu eiti į virtuvę ir pasidaryti koktelių, o kadangi beveik nesigaudžiau žmonių gausybėje bei triukšme, leidausi vedama už rankos į ramesnę erdvę. Jutau vibroskambutį mažyčiame rankinuke, kurį buvau pasikabinusi per petį, o išsitraukusi virtuvėje telefoną, pamačiau, jog man jau daug kartų skambino Matas. Neketinau su juo kalbėtis, kol nepasakysiu jo draugužiui visko, kas glūdėjo mano viduje. Nuo virtuvėje stovinčio baro, nužvelgiau visą Lilitos namo holą bei dalį svetainės, stengdamasi pastebėti bent vieną pažįstamą žmogų bei aukštą tamsiaplaukį narkomaną, kuris kvaišina mano brolį.
– Kokio kokteilio norėsi: su degtine ar džinu? – paklausė Eimantė.
– Aš vairuoju, – atsakiau trumpai, net nežvilgteldama į ją.
– Ką? Vieną kokteilį galima… – toliau vapėjo ji.
Staiga mano širdis sustojo: minioje žmonių, pamačiau vaikiną pusilgiais pasišiaušusiais plaukais bei  juoda palaidine besišnekunčiuojantį su draugais. Jis buvo linksmas, tačiau vos nusišypsojęs jis ir vėl surimtėdavo, iki kol prie jo vėl nepriglusdavo vienas iš bičiulių ir kažką pašnibždėjęs į ausį, nepriversdavo trumpai šyptelti. Nors viduje virė emocijos, šaltu veidu žvelgiau į aukštą tamsiaplaukį ir negalėjau net pajudėti. Atrodė, kad visa mano drąsa ir pasiryžimas išgaravo tą sekundę, kai mano akys aptiko jį tarp visų kitų veidų.
– Bo? Kokį kokteilį gersi? – pajutusi draugės delnus ant savo pečių išgirdau.
Lyg pažadinta iš hipnozės, papurčiau galvą ir atsiprašiusi draugės, nulipau laipteliais žemyn. Nors kojos žengė į priekį visiškai nenoromis, giliai širdyje norėjau smogti tam išsišiepusiam kvailiui, tačiau priėjusi arti jo, vėl sustojau ir kaip įkalta likau už jo draugų nugarų. Vaikinai ėmė šokinėti ir lieti gėrimus ant grindų, todėl pasitraukiau atokiau, o kai jie prasiskyrė, atsidūriau tiesiai prieš Luką. Pasivaliusi aplietą suknelę, pakėliau akis ir pamačiau jį, spoksantį į mane. Nors šviesos mirksėjo, nei sekundei nenutraukiau akių kontakto su juo. Sukandusi dantis įsidrąsinau ir įkišusi ranką į suknelės kišenę, sparčiu žingsniu priėjau prie jo. Ištraukusi maišelį atkišau jį tiesiai vaikinui prieš nosį ir garsiai surikau:
– Pasiimk savo kvaišalus ir daugiau nebelįsk prie mano brolio!
Delne sugniaužusi maišelį, sudaviau kumščiu jam į tvirtą krūtinę. Jis čiupo mano riešą ir prisitraukęs prie savęs tarė:
– Gal išprotėjai?
Jis žvalgėsi į šonus, apimtas baimės, kad kas nors pastebėjo mano išsišokimą. Stipriai spausdamas mano riešą savo plaštakoje, kita ranka vaikinas ištraukė iš mano suspausto kumščio maišelį ir staigiu judesiu įsikišo į galinę džinsų kišenę.
– Tu bent žinai, kiek Matui metų?! – toliau šaukiau ant jo.
– Nerėk, kvaile! – tildė mane aukštaūgis.
– Tai tu kvailys! Duodi narkotikų šešiolikmečiui! Tai nusikaltimas!
– Čiaupkis! – už burnos suėmęs ir prie savęs prispaudęs griežtai atsakė vaikinas.
Staiga jis žvilgtelėjo į šoną, paleido mane ir apglėbė viena ranka per pečius. Atsisukusi pamačiau Justiną ir dar vieną vaikiną, kuris stovėjo už jo.
– Kas yra? – paklausė Lilitos brolis.
– Nieko, mažė truputį padaugino ir pradėjo ardytis… – nusijuokė mane prie savęs prispaudęs vaikinas.
– Tai duok, apraminsim ją, – iš už Justino nugaros išlindo neaukštas, tačiau raumeningas vaikinas.
Nors jo veidas man buvo nematytas, tačiau balsą iškart atpažinau – tai buvo tas pats šlykštynė iš landynės, į kurią prieš savaitę nusekiau Luką. Išsigandusi ėmiau giliai kvėpuoti, laukdama, ką pasakys Lukas.
– Viskas gerai, ji mano, aš su ja ir susitvarkysiu, – atsakė šis ir tvirčiau spustelėjo prie savęs. – Truputį pašoksim ir parvešiu ją.
– Žiūrėk, atsargiai su naujomis mažėmis… – priėjęs arčiau vaikino tarė Justinas.
Jis pažvelgė į mane, o aš išsigandusi beveik slėpiausi už Luko nugaros, bijodama, kad manęs nepažintų tolėliau likęs stovėti vaikinas. Pastariesiems nuėjus, vaikinas prisitraukė mane prie savęs ir apkabino per liemenį. Jis ėmė judėti pagal muziką, lėtai judindamas mano klubus.
– Ką tu čia darai? – atsitraukusi paklausiau.
– Jei nenori problemų, šok su manim.
– Aš nenoriu su tavimi šokti, – stengdamasi išsilaisvinti iš jo glėbio surikau.
– Privalėsi, – stipriai prie savo torso prispaudęs mane išrėžė Lukas. – Girdėjai, tu – mano.
– Kodėl? – vis dar priešindamasi paklausiau.
Nieko nebeatsakęs Lukas priglaudė savo galvą prie maniškės ir apglėbė nugarą. Suraukusi kaktą leidausi sukama, trypčiojant vienoje vietoje. Širdis trankėsi kaip beprotė: jaudulys, adrenalinas ir baimė susipynė į vieną kvapą gniaužiantį jausmą. Pakėlusi rankas ir apglėbusi vaikino kaklą, delnais jaučiau nuo jo kūno sklindantį karštį. Luko pečiai buvo tokie tvirti, jaučiau susitraukinėjančius raumenis su kiekvienu mano nugaros paglostymu. Po kelių akimirkų, pajutau kelius pakirtusias drėgnas jo lūpas ant savo kaklo. Giliai atsidususi suspurdėjau ir ėmiau giliai kvėpuoti. Lukas bučiavo mano kaklą, sudirgindamas kiekvieną mano kūno ląstelę, įsitempusi gniaužiau delnuose jo marškinėlius, kol jis lūpomis skaičiavo centimetrus iki mano ausies. Alsuodamas į ausį, jis sukėlė neapsakomas audras mano viduje, todėl aš užsimerkusi laukiau, ką Lukas darys toliau. Jis pakėlė savo ranką ir atsargiai nubraukęs mano plaukus nuo peties, pirštais paglostė kaklą ir toliau tęsė jaudinančią kelionę link mano lūpų. Pajutusi Luko alsavimą tiesiai prie save, atsimerkusi aš pažvelgiau į jo migdolines akis, o šis nieko nelaukęs įsisiurbė savo putliomis lūpomis į maniškes. Negaliu neigti, bučinys buvo aistringas ir vienas maloniausių gyvenime, tačiau prabudus mano protui, suvokiau, jog tai vaikinas, kuris kvaišina mano brolį. Pačiupusi jį už plaukų, atitraukiau nuo savęs ir nubėgau į žmonių minią. Trankydamasi į juos visus, broviausi prie kambario, kuriame buvo mano paltas, kad galėčiau kuo greičiau pabėgti nuo šitų pavojingų žmonių!
Atsidūrusi kambaryje akimirkai užsimerkiau ir prisiminiau kelias pastarasias minutes, per kurias tas nusikaltėlis mane visiškai užhipnotizavo… Vis dar kuteno kaklą nuo jo bučinių, todėl švelniai paglosčiau jį ir atsidususi nubėgau prie palto. Greitai užsimetusi jį ant pečių, lėkiau atgal durų link, tačiau jos atsivėrė ir tarpduryje išdygo Lukas. Jis lėtai uždarė jas iš vidaus ir neketino trauktis.
– Aš turiu važiuoti namo. Praleisk, – liepiau bandydama patraukti vaikiną.
– Nenori pasilikti su manimi?
– Tai tikrai paskutinis dalykas, kurio noriu! – atrėžiau žiūrėdama tiesiai į jo akis.
– Tuomet daugiau niekada nesikišk ne į savo reikalus ir laikyk liežuvį už dantų, – viena ranka suspaudęs mano smakrą sąlygas dėstė tamsiaplaukis.
– Jūs nusikaltėliai. Daugiau nedrįsk mano broliui kišti savo narkotikų!
– Jei kam nors prasižiosi apie tai, kentėsi ne tik tu, bet ir tavo broliukas.
Trenkiau jam per ranką, laikančią mano smakrą ir ryžtingai stovėdama bandžiau parodyti, jog manęs jis neįbaugins.
– Supratai, maže? – palinkęs prie manęs paklausė Lukas.
Nesuvokiau, kaip jis sugebėjo būti tokiu dviveidžiu: vieną naktį jis išgelbėjo mane nuo savo draugų, kitą pardavinėjo narkotikus mano broliui, o dabar elgėsi su manimi lyg aš būčiau bejausmis daiktas. Prieš akimirką jis mane bučiavo, tačiau kitą minutę grasino man…
– Supratau… – tyliai atsakiau.
– Puiku. Ir pranešk savo broliukui, kad jis nepamirštų apie skolą, – nusijuokė Lukas.
– Kokią skolą? – suraukusi antakius pasidomėjau.
– Už šitą džiaugsmą, – ištraukęs iš kišenės maišelį su milteliais prieš mano nosį pamojavo jis.
– Jis dar mokinys, iš kur gali gauti pinigų? – susinervinusi klausinėjau.
– Ne mano reikalas. Susitarimas yra susitarimas. Mes ne labdara, kad dalintume tai nemokamai, – griežtai dėstė vaikinas.
– Jis neturi pinigų…
– Teks kitaip atsiimti skolą, – nusijuokė Lukas. – Arba teks atidirbti…
Kad ir kaip dailiai jis atrodė su juodais marškinėliais, o jo raumenys kukliai rodėsi iš po trumpų rankovių, vaikino balso intonacija nuteikė mane net nesvajoti apie pasigailėjimą. Giliai alsuodama nuleidau akis ir stumtelėjusi jį į šoną, išlėkiau iš kambario.
Skuosdama pro šokančius žmones, prie išėjimo netikėtai sutikau stoviniuojantį Matą.
– Ką tu čia veiki?
– Idiote, atiduok mano miltelius! – šūktelėjo jis.
Pačiupau jį už alkūnės ir išsivedusi į kiemą griežtai surikau:
– Tuoj pat lipi į automobilį ir mes rimtai pasikalbėsime, Matai. Aš nejuokauju. Eik į automobilį, jei nenori, kad tavo galva nulėktų tiesiai į ponios Sparks gėlyną.
Brolis žiūrėjo į mane šiek tiek išsigandęs ir nesuprasdamas, kodėl aš tokia pikta. Nieko nelaukusi nustūmiau jį nuo laiptų ir susinervinusi sparčiai žingsniavau automobilio link.
– Bet, Bo, man reikia to maišelio, kitaip bus blogai…
– Aš tau pasakysiu, kas tau bus, jei tuoj pat neįsėsi į automobilį ir visko man nepaaiškinsi, – išrėžiau jam žvelgdama pro automobilio stogą.
Matas atidarė dureles, atsisėdo ir laukė manęs. Dar kartą žvilgtelėjusi į Lilitos namą giliai atsidusau. Atsisėdusi užvedžiau variklį, ramiai prisisegiau saugos diržą ir tvirtai įsikibusi į vairą, nuvažiavau.
– Kur tas maišelis, atiduok jį, Bo, – neatstojo jaunėlis.
Staiga nuspaudžiau stabdžio pedalą ir automobilis sustojo viduryje siauros gatvės.
– Pirmiausia, Matai, kaip visa tai suprasti? Tu vartoji narkotikus? – išpūtusi akis žvelgiau į baimės apimtą brolį. – Nebandyk sakyti, jog tai ne mano reikalas, nes tai mano reikalas!
– Na, ne… – patylėjęs išlemeno Briusas. – Aš tik kelis kartus pabandžiau…
Man šiek tiek palengvėjo, kai išgirdau, jog jis dar nėra visiškai nuo narkotikų priklausomas bukagalvis, kaip daugelis kvaišalus vartojančių žmonių. Tačiau ramybės nedavė būtinybė turėti miltelių su savimi.
– Tai kodėl tau jų taip reikia? – neatstojau nuo vaikino.
Jis susikrimtęs tylėjo. Nuleidęs akis į savo kelius gniaužė kumščius, lyg bandydamas kažką nuslėpti.
– Matai, sakyk man viską, prašau… Aš žinau, kad esi skolingas. Turiu sugalvoti, kaip ištraukti tavo kailį iš šios painiavos.
– Iš kur žinai, kad aš skolingas? – staiga lyg styga išsitempė Matas.
– Dabar tai nesvarbu. Atsakyk man, kam tau reikalingi narkotikai ir kiek tu skolingas tiems avigalviams? – kiek švelniau paklausiau jo.
Brolis sutriko, o jo akys lakstė nuo vieno taško prie kito. Jaučiau jo baimę man viską pasakoti, tačiau kitos išeities jis neturėjo. Matas puikiai žinojo, jog nepaliksiu visko nežinioje, todėl susikaupęs jis pradėjo pasakoti:
– Gauja liepė gauti narkotikų… Pasakė, iš kokio žmogaus galiu jų gauti, todėl aš pradėjau susitikinėti su Luku. Aš tarpininkavau tarp gaujos ir pardavėjų. Kartais kartu patraukdavau, bet nedaug, nes mačiau, kaip baisiai po to visi atrodo. Todėl man dabar reikia to maišelio, kurį radai kišenėje, nes šiandien turėjau nunešti miltelių gaujai, bet palikau namie…
– O kas bus, jei nenuneši? – įsiterpiau į jo kalbą.
– Bus blogai! – išsigandęs suriko Matas.
– Kas? Jie tavęs nepriims į kažkokią kvailių narkomanų gaują? Matai, yra daug geresnių draugų ir užsiėmimų, nei priklausyti chuliganų gaujai!
– Tu nesupranti! – pakėlė balsą jis. – Aš jau beveik priklausau tai gaujai, o jei jie ima tavimi pasitikėti, nevalia pasitraukti…
– Dėl to jie tave ir mušė? – išsigandusi pasidomėjau.
Matas pradėjo nervingai kvėpuoti ir valdydamas pyktį bei ašaras atsakė:
– Aš norėjau išeiti, nes nebeturiu už ką pirkti narkotikų, o jie vis reikalauja ir jei jiems neatnešiu, galiu nebegrįžti namo…
Negalėjau patikėti, jog tokie dalykai vyksta gimnazijoje, kurią lankiau ir pati. Kai joje mokiausi aš, didžiausias nusikaltimas buvo išgerti degtinės ir plavinėti po miestą, o dabar jaunimas svaiginasi narkotinėmis medžiagomis ir grasina vienas kitam mirtimi…
– Tau nieko neatsitiks, Matai! – apkabinusi brolį viena ranka raminau.
– Tu jų nepažįsti. Nemanyk, kad užteks pasakyti, jog nutraukiu tarpininkavimą ir jie paliks mane ramybėje. Aš per daug žinau, kad jie leistų man ramiai vaikščioti miesto gatvėmis… Jau ne kartą jie grasino susidoroti su manimi!
– Palauk, Matai, o tu anksčiau mokėdavai už narkotikus pats?
– Taip, visą laiką mokėjau pats. Pirmiausia, to reikėjo, kad įsiliečiau į gaują, tada jie visi priprato prie narkotikų ir reikalavo manęs kiekvieną savaitę atnešti po maišelį… Galų gale nebeturėjau pinigų sumokėti Lukui, todėl jis leido man grąžinti skolą vėliau, – sukukčiojęs išbeldė brolis.
Gaila buvo jį matyti tokį palaužtą ir įvarytą į kampą. Glosčiau jo nugarą, galvodama, kaip padėti jaunėliui.
– Kiek esi skolingas Lukui?
Vaikinukas tylėjo nuleidęs galvą ir giliai kvėpavo.
– Tu mane užmuši…
– Sakyk, Matai. Arba aš, arba jie tave vis tiek užmušime…
Jis lengvai šyptelėjo ir pakėlęs akis tarė:
– Du tūkstančius eurų.
– Ką? – vos jam nutilus užrikau.
– Sakiau, kad mane užmuši…
– Kokias aukso dulkes jūs traukėte į nosis?
– Įvairias… Jau mėnesį nemoku pinigų, todėl ir susidarė tokia suma.
Susmukau sėdynėje ir atsipeikėjau tik kai mus apakino iš priekio atvažiuojančio automobilio žibintai. Užvedžiau variklį ir išvažiavusi iš gatvelės, pasukau namų link, netardama nei žodžio.
– Tik būk gera, nesakyk tėvams, nes jie viską išduos policijai, o tada tikrai galėsi pirkti man vainiką…
Nieko jam neatsakiau, nes puikiai žinojau, jog tėvams apie tai geriau nieko nežinoti. Sustojusi mūsų garaže, išjungiau variklį ir atrėmiau galvą į vairą.
– Matai, ar tu suvoki, jog smarkiai prisidirbai? – paklausiau jo pakėlusi galvą.
– Žinau… O ką man daryti? – sutrikęs pečiais traukiojo jis.
– Lilitos brolis Justinas pažįsta tuos narkotikų platintojus, galiu paprašyti jos, kad pasikalbėtų su broliu.
– Išsikraustei iš proto? Jei Justas sužinos, jog tu kažką suuodei apie jų versliuką, galas bus ne tik man, bet ir tau. Jis yra viso to galva ir atsikrato kiekvienu, kuris žino apie tai, tačiau nepriklauso jų ratui.
– Tačiau Lilita mano draugė…
– Ta tavo Lilita nieko nenutuokia! – nespėjus man pabaigti įsiterpė Matas. – Manai, kad tokiai blondinei kas nors sakytų apie narkotikų platinimą? Ji apie nieką nenulaiko liežuvio…
Pasijutau nemaloniai, kai taip kalbama apie mano draugę, tačiau žinojau, jog Lilės plepumas labai dažnai peržengia ribą. Bet ji nebuvo kvaila ir netikėjau, jog nežinojo apie savo brolio verslą…
– Turi kitų pasiūlymų? – paklausiau Mato.
– Bandau laimėti pinigų lažybose, galbūt Lukas leis grąžinti skolą dalimis… Įsidarbinau vienos parduotuvės sandėlyje, po pamokų krausiu dėžes ir kas savaitę gausiu po penkiasdešimt eurų.
– Taip, ir po dešimties metų tikrai grąžinsi skolą… Nebūk naivus, Matai. Manai, kad tokie žmonės rūpinasi, kaip tu gausi pinigus? Jiems svarbiausia, kad grąžintum juos tuoj pat.
Abu nutilome ir žiūrėdami į garažo tamsą giliai dūsavome.
– Klausyk, turiu susitaupiusi pinigų naujam veidrodiniam fotoaparatui. Tai ne du tūkstančiai eurų, bet vis šiokia tokia pradžia… Galbūt tėtis Kalėdų proga padovanos mums po kelis šimtus eurų, susidarys beveik du tūkstančiai.
– Tu tam fotoaparatui taupei nuo praeitos vasaros, – sumykė Matas.
– Taip, bet man brolis man reikalingas labiau, nei fotoaparatas, – atsisukusi rūpestingai žvilgtelėjau į jį.
Vaikinukas šyptelėjo, atsiduso ir vėl pažvelgęs į tolį atsakė:
– Ne, tikrai nereikia. Aš pats kapstysiuosi iš šito mėšlo… Dabar reikia sugalvoti, ką sakyti gaujai, kad šie neužsipultų manęs.
– Kurį laiką apsimesk, kad sergi ir nesirodyk mokykloje. Paprašyk klasės draugų, kad elektroniniu paštu atsiųstų tau namų darbų užduotis. Aš užtarsiu tave mamai, sakysiu, jog prastokai atrodai ir nevažiavai į mokyklą… Na, paskui viską sugalvosime, – išdėsčiau jaunėliui.
– Gerai, reikės internete paieškoti kokių nors lažybų, kur galima būtų greitai laimėti nemažą sumą pinigų, – kiek optimistiškiau tarė Matas.
– Per tą savaitę susitark su Luku, kad duotų tau dar šiek tiek laiko…
Brolis linksėjo galva ir mudu likome sėdėti tyloje. Po kelių minučių kurtinančios tylos, pasiūliau:
– Eime namo, mama turbūt jau išlydėjo savo drauges.
Atidariusi dureles norėjau lipti laukan, tačiau Matas pačiupo mano delną ir sulaikęs padėkojo:
– Ačiū, Bo… Tu tikrai pati geriausia sesuo.
– Mes esame viena šeima. Tavo bėdos yra mano bėdos, todėl padėsiu tau kaip tik galėsiu, mažyli, – šyptelėjau ir išskėčiau rankas.
Jis persisvėrė per sėdynę ir apkabinęs palingavo į šonus.
– Mamai sakyk, jog buvome pas Lilitą, tačiau vakarėlis buvo nuobodus, todėl nusprendėme grįžti namo, – eidama kiemu perspėjau.
Po tokio vakaro, aš negalėjau nustoti galvojusi apie pavojų, kuris gręsia mano šešiolikmečiam broliui. Buvau visiškai bejėgė jam padėti, o tai mane žudė iš vidaus lėtai ir itin skaudžiai… Norėjau kaip didvyrė nueiti pas jo gaują ir pasakyti, jog mano brolis daugiau nepirks jiems narkotikų, arba išduoti jų darbelius tėvams, tačiau žinojau, jog taip užsitraukčiau dar didesnių problemų. Gulėdama lovoje prisigalvojau įvairių variantų, tarp kurių buvo ir anoniminis laiškas mokyklos direktoriui, tačiau Matas buvo gaujoje, taip pat jis buvo tarpininkas narkotikų perdavime, todėl dėmė liktų ir jo gyvenimo aprašyme. Su Justinu taip pat negalėjau susitarti dėl skolos sumažinimo ar atidėjimo, nes turėjau apsimetinėti nieko nežinančia… Nors Lukas puikiai žinojo, jog atskleidžiau jų verslą. Keista, kad jis nepasakė to savo draugui. Ir vėl mintimis nuo Mato problemų grįžau prie to paslaptingo augaloto jaunuolio ir jo keistų poelgių. Akimirkomis atrodė, jog Lukas Edvardsas gelbsti mane nuo problemų, gina nuo savo draugų, o pagalvojus apie viską iš kitos pusės: jis platino narkotikus mano broliui ir grasino kitokiais būdais atsiimsiąs skolą iš jo, jei šis laiku negrąžins pinigų. Varčiausi lovoje iki paryčių, bandydama sudėlioti viską į vietas, tačiau galvoje buvo tikra mišrainė…
Apie ketvirtą valandą išgirdau beldimą į sieną, kuri dalino mano ir Mato kambarius. Lengvai šyptelėjau ir pakėlusi ranką pabeldžiau atgal. Taip darydavome, kai buvome dar visai maži. Jei kuriam nors norėdavosi pažaisti, reikėdavo pagalbos ar būdavo baisu klausyti griaustinio, pabelsdavome ir sulaukę atsakymo, nubėgdavome vienas pas kitą. Po akimirkos į mano kambarį tyliai įsliūkino Matas.
– Kodėl nemiegi? – paklausė jis, uždaręs duris.
– Manai, kad po tokio vakaro lengva užmigti? – šyptelėjau atsisėdusi lovoje.
Brolis buvo įsisupęs į tamsiai mėlyną storą chalatą ir matėsi, jog jį lygiai taip pat kankino neigiamos mintys.
– Nieko prieš, jei pasnūduriuosiu pas tave? – pasiteiravo Matas, atsisėdęs ant lovos krašto.
– Žinoma, ne. Galiu priimti po antklode, – nusijuokiau pakėlusi ją. – O jei nori, komodoje yra antra antklodė. Ji ne tokia šilta, bet bent jau užsiklosi…
Brolis atsistojo, nuėjęs prie komodos atidarė apatinį stalčių ir išsitraukė antklodę. Gera buvo, kad turiu tokį artimą žmogų, kuris žino kiekvieno namuose padėto daiktelio vietą. Susirangęs šalia manęs, Matas ramiai kvėpavo, o aš žiūrėdama į jo nugarą užmečiau ranką ir tariau:
– Viskas bus gerai, broliuk.
– Tikiuosi… – nutęsė jis.
Jam gulint šalia, jaučiausi kiek ramesnė, nes žinojau, jog jis saugus. Turbūt pirmą kartą taip akivaizdžiai suvokiau, kokią stiprią meilę jaučiu savo broliui. Kiti mano pažįstami pykosi su giminėmis, broliais ir seserimis, nekentė jų, pavydėjo ir netgi mušdavosi, tačiau aš niekada nebuvau sudavusi Matui, niekada nesielgiau su juo blogai ir nelaikiau jo kvailesniu, nes jis jaunesnis už mane. Galbūt jam atrodė, kad aš per daug jį suvaržau, per daug rūpinuosi ir neleidžiu patirti visų nutrūktgalviškų nuotykių, tačiau visa tai dariau iš begalinės meilės… Be tėčio, kurį matydavau labai retai, jis buvo vienintelis vyras mano gyvenime, todėl buvau prisirišusi prie Mato ir tikėjausi, jog suaugęs jis bus mano ramstis bei apsauga. O kol kas aš norėjau būti jam tas asmuo, kuriuo jis aklai pasitiki ir patiki visas savo paslaptis bei leidžia kartu spręsti problemas.
Savaitgalį su Matu kalbėjome mažai, nes jautėme tvyrančią įtampą ir baimę. Niekaip negalėjau išmesti iš galvos jo skolos, todėl nusprendžiau, jog fotoaparatui taupytus pinigus nunešiu Lukui Edvardsui pati ir paprašysiu, kad jis palauktų iki Kalėdų, kol grąžinsime likusią sumą. Broliui nieko apie tai nesakiau, nes žinojau, jog jis prieštaraus, o mano pareiga buvo juo rūpintis bet kokiu atveju. Suskaičiavusi pinigus, pirmadienį prieš paskaitas įsidėjau juos į savo rankinę, kad po paskaitų nuvežčiau vaikinui. Buvo viena vienintelė problema – nežinojau, kur jis gyvena, o Mato klausti negalėjau.
Pietaujant su merginomis ir klausantis jų pasakojimų apie vakarėlį, sukau galvą, kaip išgauti Luko adresą iš Lilitos, nes ši tikrai turėjo žinoti tai iš savo brolio. Po ilgų priekaištų, jog per greitai pabėgau iš vakarėlio, įsidrąsinusi paklausiau:
– Lile, galbūt žinai, kur gyvena Lukas Edvardsas? Supratau, jog tu neblogai jį pažįsti, pamaniau…
– O, Barbora! Kažkas įsižiūrėjo muštuką Luką? – nusijuokė draugė.
– Visai ne, tiesiog… – nežinodama, ką jai atsakyti pradėjau mykti.
– Nesiteisink! Viskas gerai! Paklausk Eimantės, kur jis gyvena, po vakarėlio ji turėjo progą pasilankyti jo bute! – dar skardžiau nusijuokė Lilė.


 

Apie naujas dalis sužinoti galite užsiprenumeravę tinklaraštį (dešinėje), taip pat naujoje šio tinklaraščio paskyroje Facebook’e.

 

– Martina V.

I dalis. „Juodasis riteris“

– Bo, tu privalai eiti į tą vakarėlį, – reikalavo Lilita.
– Ne, juk jau sakiau. Rytoj mums egzaminas, gal pamiršai? – piktai paklausiau ir atidariau automobilio dureles.
– Gyveni tik vieną kartą, turi atsipalaiduoti! Tavo galvoje vien tik studijos… Nebūk nuobodi.
– Lile, atleisk, kad aš nuobodi, tačiau neketinu susikirsti ir paskui mokėti už studijas vien dėl to, kad tu manęs reikalauji prisigerti su neaiškiais tipeliais.
Aš įsėdau į automobilį ir uždariau dureles. Mergina atsirėmė į jas ir tarė:
– Na, gerai, bet kitą kartą privalėsi eiti su mumis.
– Galbūt. Iki, Lilita, pasimatysime rytoj!
Prisiekiu, negaliu suvokti fakto, jog Lilita Sparks yra mano geriausia draugė, nes mes esame visiškai skirtingos asmenybės. Manau, mes turėtume būti netgi didžiausios priešės – juk aš buvau nuobodyla, mėgstanti tupėti namie, o ji vėjavaikė, mėgstanti nuotykius. Tačiau nuo tos dienos, kai pirmą kartą susitikome gimnazijoje, tapome „mirtinomis“ draugėmis. Tai, kad ji buvo prastai nesimokanti „vakarėlių liūtė“ šiek tiek gasdino mano tėvus, kadangi esu pirmūnė ir gavau nemokamą vietą universitete. Jie manė, jog draugystė su ja man padarys blogą įtaką, tačiau Lilita, nepaisant visko, buvo puiki draugė… Jos šeima – gerai žinoma mieste, pasiturinti ir galinti leisti sau viską, bent jau taip atrodė iš Lilitos brolio Justino, kuris mėgo prabangų gyvenimą, merginas ir apsimetė labai rimtu verslininku… Kodėl apsimetė? Nes rimtas verslininkas, sulaukęs trisdešimties, tikrai negyvena po vienu stogu su tėvais ir seserimi. Bet užteks apie jį! Lilita yra naivus, linksmas žmogus, kuris mane pabudina iš gilių gyvenimo esmės apmąstymų, į kuriuos nuolatos pasineriu…
Kalbant apie mano šeimą… Negaliu teigti, jog ji tobula, bet aš vis tiek visus juos myliu. Mano mama dirba bibliotekoje mieste centre, o tėtis – tolimųjų reisų vairuotojas, todėl retai matau jį namie. Taip pat myliu ir savo jaunėlį brolį Matą, kuriam šešiolika ir jis atgal manęs tikrai nemyli. Stengiuosi nekreipti dėmesio į jo nepaaiškinamus paaugliškus poelgius bei hormonų audras, tačiau esu vyresnioji sesuo ir mano pareiga – padėti jam priimti teisingus sprendimus. Matas norėjo prieš bendraamžius pasirodyti „kietai“ ir užsitikrinti vietą tarp populiariausių gimnazijos vaikėzų, todėl atvažiavusi paimti jo po pamokų, laukdavau automobilyje už mokyklos kampo, kad draugai nepastebėtų jo „auklės“.
– Kaip sekėsi šiandien? – paklausiau jam įsėdus ir užsisegus saugos diržą.
– Gerai, – skubiai atsakė Matas.
Pažvelgiau į brolį, o jis nusuko galvą į kitą pusę.
– Kas yra, Matai?
– Nieko, – nekantriai atkirto šis.
– Pažiūrėk į mane, – prašiau stengdamasi atsukti jo veidą į save, tačiau jis pasipriešino. – Jie vėl tave sumušė?
Jis nudelbė akis ir piktai paklausė:
– Gal jau galime važiuoti?
Giliai atsidususi paspaudžiau greičio pedalą ir nuvažiavau namo. Nuo tada, kai Matas bando tapti vienu iš gimnazijos gaujos narių, jis įsivėlė į grupelę kvailų ir nutrūktgalvių paauglių, kurie be jokios prideramos priežasties smūgiuoja vienas kitam. Matas tai aiškina kaip „rungtynės, kuriose gali įrodyti, jog esi vertas priklausyti gaujai“. Man ši „sistema“ atrodė visiškai juokinga! Tačiau jis yra paauglys ir aš negaliu jo sustabdyti savo moralais. Netgi mamos bausmės nepadeda jo sutramdyti… Kadangi tėvo figūra brolio gyvenime pasirodo ganėtinai retai, mes dviese turime rūpintis šiuo pamišėliu, nors esame visiškos priešingybės Matui.
Kartais imu galvoti, jog aš esu keistuolė. Esu pareiginga, kruopšti studentė, nemėgstanti vakarėlių ir visų dalykų, kuriuos dievina devyniolikmečiai. Esu rami, tyli ir blaivaus proto, priešingai nei visi mano universiteto draugai. Prisigerti minioje nepažįstamųjų nėra mano mėgstamiausias užsiėmimas, todėl niekada nebuvau populiari mergina, nors mano draugėms ir priklausė šis „titulas“. Studijuoju literatūrą viename iš geriausių miesto universitetų ir svajoju kada nors pati ją dėstyti. Literatūra man padeda nesijausti svetima šiame materialiame pasaulyje, kuriame svarbu statusas, pinigai, išvaizda ir populiarumas…
Gyvenime neturėjau niekada neturėjau jokių problemų, išskyrus savo mažąjį broliuką, kuris man „kainavo“ galvos skausmus. Ypač tada, kai kažkoks nepažįstamasis ar nepažįstamoji ėmė lankyti jį vidury nakties. Pirmą kartą tai pastebėjau, kai ruošiausi paskaitoms. Pro langą pamačiau, kaip Matas paslaptingai išsliūkina iš namų žvalgydamasis aplink kaip vagis, įsėda į nepažįstamą automobilį ir po minutės ar dviejų bėgte parbėga atgal. Po kelių tokių „naktinių pasimatymų“, išėjau iš kambario ir palaukiau Mato prie laiptų.
– Ką tu čia veiki? Turėtum miegoti, ne vaikščioti į pasimatymus… – pasakiau jam tyliai.
– Dar anksti, – atsakė jis ir stumtelėjo mane.
– Dabar pirma valanda nakties, Matai, o tu net nesiruoši miegoti!
– Atstok, Bo! – riktelėjo Matas ir trenkė kambario durimis.
Kitą dieną laukiau brolio prie mokyklos, tačiau jis nepasirodė. Paėmiau mobilųjį telefoną ir pabandžiau paskambinti jam.
– Nagi, Matai, tu turbūt juokauji… – sušnibždėjau, kai balsas pasakė, jog jo telefonas išjungtas.
Pirmiausia pagalvojau, kad jis turbūt pyksta ant manęs ir nenori su manimi važiuoti namo. Tačiau pamačiusi jo bendraklasius, išeinančius iš mokyklos be jo, pradėjau nerimauti. Galbūt Matą ir vėl primušė tie idiotai ir jis net negali atsistoti. Palikusi automobilį, nubėgau prie jo klasės draugų.
– Atsiprašau, gal galite pasakyti, kur Matas? – garsiai kreipiausi į juos.
– Na… Aš šiandien jo nemačiau… – atsakė blondinė. – Vaikinai, ar nematėte Mato kitose pamokose?
– Ne, šiandien nemačiau. Jis minėjo, jog turi kažką sutvarkyti… – tarė vaikinas odiniu švarku.
– Kažką sutvarkyti? – pakartojau su nuostaba.
– Na, taip. Jis pasakė tik tiek, daugiau nieko apie tai nežinau…
– Ar tai susiję su visa ta mokyklos „gauja“?
– Neturiu supratimo. Žinok, nenoriu problemų, nepyk…
Jie paliko mane stovinčią mokyklos kieme su milijonų neatsakytų klausimų galvoje. Neturėjau žalio supratimo, kur yra mano mažasis brolis ir negalėjau patikėti, jog būtent dabar jo telefonas yra išjungtas. Kaip galėdama greičiau grįžau namo ir didžiam mano nustebimui, radau Matą namie besitepantį sumuštinį. Vos įžengusi į virtuvę, ėmiau šaukti:
– Kodėl tu namie?
– Šiandien pasidariau sau laisvadienį, – išsišiepęs atsakė jis.
– Laisvadienį? O kodėl tavo telefonas išjungas?
Brolis šiek tiek sutriko, tačiau pakėlęs akis į mane ramiai tarė:
– Išsikrovė.
– Tu mane nervini, Matai! Kas su tavimi darosi? Tu tapai visiškai neatsakingu, lengvabūdžiu kvailiu!
– Bo, ne visi nori būti knygų graužikais, kaip tu, – nusivaipė jis ir praėjo lyg manęs net nebūtų.
– Tavo bendraklasiai sakė, jog tu šiandien turėjai sutvarkyti kažkokį reikalą. Kur šįkart įsivėlei? – pasivijusi jį iki pat svetainės paklausiau.
Matas atsisuko suraukęs kaktą, o jo žvilgsnis klausė apie ką aš kalbu.
– Neapsimetinėk nieko nenutuokiančiu. Paklausiau jų, kur tu, o šie man atsakė, jog tu šiandien turėjai kai ką sutvarkyti.
– Nekreipk dėmesio į tuos avigalvius. Jie prisigalvoja visokių istorijų…
– Aš tave stebėsiu, Matai. Nemanyk, jog, kai tėčio nėra namie, niekas tavimi nesirūpins, – išbeldžiau jam ir užlipau laiptais į savo kambarį.
Tikėjausi, jog tai tik paaugliškos Mato išdaigos ir nieko rimto. Stengiausi neužimti savo minčių jo problemomis, todėl daug skaičiau ir ruošiausi pirmiesiems universiteto egzaminams. Literatūra mane visuomet atitraukdavo nuo kasdienių problemų namuose, ji leisdavo man gyventi kitą gyvenimą, kitame laikmetyje, kitame žemyne, kartais visiškai fantastiniame pasaulyje… Aš visa širdimi pasinerdavau į aprašomus nuotykius, išgyvendavau tai, ką išgyvena knygose pateikti veikėjai, kartais taip įsijausdavau į herojų dialogus, jog imdavau frazes vartoti net realiame gyvenime. Mama iš bibliotekos man parnešdavo vis naujų knygų, tačiau aš mėgau senąją literatūrą, mėgau klasiką, o labiausiai iš visų mylėjau Šekspyrą. Romeo ir Džiuljeta buvo vienas iš kūrinių, kuriuos mokėjau kone atmintinai. Nelaimingos meilės istorijos mane žavėjau daug labiau, nei laiminga pabaiga. Galbūt taip jaučiausi dėl savo asmeninės patirties – paskutinį vaikiną turėjau prieš metus, tačiau jis mane paliko dėl merginos, kuri jam atsidavė. Deja, aš tiesiog nebuvau apsisprendusi, ar jis yra tas, kuriam noriu atiduoti savo nekaltybę, nes mes draugavome vos tris mėnesius. Kai jis mane paliko nesijaučiau praradusi kažką labai artimo, tiesiog buvau pažeminta, kai jis visai gimnazijai paskelbė, jog aš esu skaistuolė ir jis rado daug geresnę, nei aš. Žinoma, skaistuolės istorija buvo pamiršta po savaitės, tad ir aš lengviau pamiršau nelaimingą trijų mėnesių meilę. Nuo tos dienos nusprendžiau neprasidėti su vaikinu vien dėl to, kad jį turėčiau. Norėjau jaustis taip, kaip Džiuljeta, sutikusi Romeo – norėjau kutenančio pilvo, kaistančių strėnų, jaudulio ir beatodairiško atsidavimo tiek kūnu, tiek siela. Norėjau žinoti, jog mano vaikinas mane gins, mylės ir padarys bet ką dėl manęs. Na, o kol laukiau savo Romeo, buvau viena su savo knygomis…
Ilgai mokantis ir skaitant įvarius tekstus, išgirdau šalia namų burzgiantį automobilį. Žvilgtelėjau pro langą. Ir vėl tas pats juodas VOLVO, kuris atvažiuodavo praeitą savaitę. Akylai stebėjau jį, kol pamačiau atbėgantį Matą. Jis ir vėl slapukiškai įsėdo į automobilį, paspaudė rankomis su vairuotoju ir šis davė mano broliui kažką, ką pastarasis įsikišo į džemperio kišenę ir akimirksniu atidaręs dureles, parlėkė namo. Nieko nelaukusi mečiau knygą ant stalo ir sparčiu žingsniu išbėgau iš kambario.
– Matai, – kreipiausi į vaikinuką, kuris jau stovėjo netoli savo kambario. – Ką turi kišenėje?
– Nieko, ko tu prie manęs pristojai?
Priėjusi prie brolio, bandžiau ištraukti jo ranką iš kišenės ir patikrinti pati, tačiau jis mane stumtelėjęs tarė:
– Klausyk, Bo, man atsibodo! Palik mane ramybėje!
– Matai, tu mano brolis, turiu žinoti, ką veiki naktimis nepažįstamojo automobilyje! Kas jis toks?
– Jis nėra nepažįstamas. Aš jį puikiai pažįstu. Ir esu pakankamai suaugęs, kad pats rinkčiausi su kuo bendrauti, neatsiklausęs tavo leidimo.
– Tikrai? Koks jo vardas? Kur jis mokosi? Ką jūs veikiate?
– Jis… – sutriko Matas. – Mano klasės draugo brolis. Perdavė man paruoštukę rytojaus kontroliniui.
Staiga jis iš kišenės ištraukė armonikėle sulankstytą mažą paruoštukę. Čiupau ją į rankas ir ėmiau apžiūrinėti.
– Žodžiu, atsipalaiduok. Einu miegoti… – atėmęs popieriaus armonikėlę tarė brolis ir atidarė kambario duris.
– Palauk, – sustabdžiau jį. – O kodėl jis čia važinėjo praeitą savaitę?
– Bo, nebeskaityk detektyvų, kenkia tavo smegenims, – nusijuokęs duris prieš nosį uždarė Matas.
Susinervinusi grįžau į savo kambarį ir svarsčiau, ar brolis tikrai sakė tiesą. Galbūt aš tikrai per daug įtari ir paranojiška, tačiau Matas – vienintelis mano brolis, myliu jį labiau nei ką nors kitą, todėl noriu apsaugoti jį nuo menkiausio pavojaus, į kurį paaugliai taip lengvai papuola… Dėl visa ko, stebėjau Matą ir stengiausi nepraleisti jo draugo su juodu VOLVO vizito. Nusprendžiau, jog kitą kartą, kai jis atvažiuos, aš paseksiu jį.
Kasdien palikdavau savo automobilį prie namų, kad nepažįstamajam atvažiavus, galėčiau išsliūkinti pro galinį namo išėjimą, sėsti į jį ir važiuoti iš paskos, kol pastarasis sustos ir aš galėsiu išsiaiškinti, kas jis ir ko jam reikia iš namo jaunėlio brolio. Kiekvieną vakarą apsirengdavau sportiniais batais ir laukdavau savo kambaryje prilipusi prie lango, pasiruošusi bėgti iš namų, kol Matas manęs nepastebėjo. Keletą naktų buvo ramu. Pamaniau, jog brolis perspėjo savo draugužį, todėl jis nusprendė nebevažiuoti pas mus. Tačiau, kai jau buvau beprarandanti viltį, vėl išgirdau automobilio burzgimą. Tuoj pat išgirdau ir Mato kambario durų girgždesį ir vos jam nulipus laiptais, tyliai atidariau savo kambario duris ir kiek įkabindama, nubėgau prie galinio namo išėjimo. Pakrūmiais prisiartinusi prie savo automobilio, pamačiau, kaip Matas trinktelėjo VOLVO dureles ir nuskuodė namo. Kuo skubiau nubėgau į automobilį ir broliui įėjus į namus, užvedžiau automobilį. „Juodasis riteris“ jau buvo privažiavęs sankryžą, todėl aš lėtai važiavau jam iš paskos. Miestas buvo tamsus ir ramus, skaitmeninis laikrodis rodė beveik pusę pirmos. Stengiausi kuo atsargiau sekti nepažįstamąjį, kad pastarasis manęs nepastebėtų. Sekamas automobilis sukiojo po nepažįstamas gatveles gerą pusvalandį ir aš pamaniau, jog jis tik stengiasi mane suklaidinti, tačiau įsukęs į apleistą gatvę, automobilis sustojo. Greitai įsukau į kitą, netoliese buvusią gatvę, ir išjungiau variklį. Žvelgdama pro keleivio langą, laukiau, kol iš VOLVO išlips jos savininkas. Užgniaužusi kvapą, visiškoje tamsoje sugebėjau įžiūrėti tik aukšto, plačiapečio vyriškio siluetą, kuris drąsiai trenkė durelėmis, užrakino automobilį ir įėjo į įtartinos išvaizdos pastatą, kuris tikrai nepriminė gyvenamojo rajono daugiabučio.
Giliai atsidususi ir sukaupusi visą drąsą, iš automobilio išlipau ir aš. Lėtai sėlindama prie pastato apžiūrėjau kelias šalia jo pastatytas transporto priemones: atrodė, jog automobiliai tikrai pasiturinčių žmonių, tačiau ši vieta anaiptol nepriminė turčių kvartalo. Pastato langai buvo išdaužyti, kai kurie uždengti plokštėmis, sienos apipurkštos ir aprašinėtos įvairiais šūkiais bei šiurkščiais žodžiais, aplink priskaldyta plytų, o krūmynuose ir netoli jų blizgėjo stiklo šukės. Vietelė tikrai neviliojo užeiti, tačiau sekusi šį vyriškį tiek laiko, negalėjau apsisukti ir išvažiuoti nieko nepešusi. Medinės namo durys šiek tiek girgždėjo jas pravėriant, todėl aš sustingau ir pasistengiau įlįsti į vidų pro nedidelį plyšelį. Kažkur tolumoje girdėjau balsus, tačiau taip blankiai, jog atrodė, kad žmonės kalbasi trečiame pastato aukšte. Įžengus į visišką tamsą, užuodžiau tik šlapimo smarvę bei cigarečių dūmus. Skardus juokas mane išgasdino ir aš krūptelėjusi atsirėmiau į sieną. Pasitvarkiau megztą kepurę ir toliau ėjau tiesiai palei sieną. Nežinojau, ar verta eiti toliau, nes net nežinojau, ko ieškau ir kur man rasti tą vaikiną, todėl priėjusi laiptus dar kartą pagalvojau, ar nevertėtų apsisukti, kol manęs niekas nepastebėjo. Pažvelgusi į akliną tamsą virš laiptų, norėjau atsistoti ant pirmojo laiptelio, tačiau paslydusi rankomis atsirėmiau į laiptus ir ėmiau giliai kvėpuoti. Išmušta šalto prakaito, klausiausi, ar balsai viršuje nenutilo, ir jie neišgirdo mano sukelto triukšmo. Žmonės vis dar skardžiai juokėsi, todėl aš, nusprendusi, jog daugiau nerizikuosiu, apsisukau ir ketinau keliauti iš šios landynės, kai už nugaros išgirdau:
– Nagi nagi, kažkas atvežė kekšių?
Akimirksniu atsisukau ir pamačiau iš už sienos išnirusį vyriškį. Jis artėjo prie manęs, o aš atatupsta žengiau per plytų liekanas, išmėtytas ant grindų.
– Ei, vyručiai, turim vieną užklydusią kekšytę!
Iš tolumos mačiau artėjančius dar du siluetus, kurie džiūgaudami priėjo prie draugo ir ėmė klausinėti:
– Kuris padarė šitą gerą darbą?
– Tikrai ne aš… – nusijuokė vienas iš jų.
– Aš ne… – bandžiau išlementi.
– Ką tu? Ne kekšė? – paklausė stambusis siluetas, kuris vis dar artėjo manęs link. – Dar geriau. Šviežias maistas visuomet skanesnis, nei jau kažkieno apkramtytas.
Visi juokėsi, o aš maniau, jog iš baimės apsiverksiu. Jie čiupo mane už rankos ir pradėjo liesti liemenį bei krūtinę. Vienas iš jų griebė mano veidą ir jaučiau, jog numetė kepurę ant grindų. Jis puolė bučiuoti mano veidą, o man stengiantis ištrūkti iš jų rankų, vyrai spaudė prie savęs dar labiau. Staiga iš už nugaros išgirdau žemą griežtą balsą:
– Paleiskit ją!
Vaikinai dar kurį laiką laikė mane lyg suakmenėję, tačiau dar kartą išgirdus „paleiskit“, jie mane paleido ir aš kuo skubiau atsisukau į žmogų, kuris mane išgelbėjo nuo šių purvynų ir dvokiančių stuobrių. Nežinojau, kaip elgtis, giliai kvėpavau atsistojusi tarp keturių nepažįstamų vyrų.
– Ateik čia, – paliepė man balsas.
Uždususi padariau kaip liepta, o už nugaros girdėjau vieno iš vyriškių balsą:
– Ei, Lukai, juk mes dalinamės kekšėm!
Atsistojau netoli aukšto vaikino, kurio veido niekaip negalėjau įžvelgti, tik mačiau jo didžiules akis, spoksančias tiesiai į tris niekšelius. Net nežvilgtelėjęs į mane, jis grubiai trūktelėjo mane už rankos ir prispaudė prie savęs. Akimirką pamaniau, jog nuo vilkų peršokau ant meškos.
– Nes čia mano kekšė, supratot? – atsakė mane laikantis vaikinas.
Aš išsigandau dar labiau ir drebėdama žiūrėjau iškėlusi galvą į jo profilį. Vaikinas pasilenkė prie manęs ir tyliai sukuždėjo:
– Varyk iš čia.
Jis greitai atleido mano ranką ir aš dar kartą žvilgelėjusi į jo profilį bandžiau paklausti, ką jis turi omeny, tačiau išgirdau:
– Greičiau.
Dar kartą pažvelgusi į tris siluetus tolumoje, kurie klausinėjo, ar po to jie galės mane „patvarkyti“, apsisukau ir lėkiau kiek kojos neša pro duris. Išbėgusi į gatvę, atsisukau į pastatą, pažiūrėti, ar manęs nesiveja. Pribėgusi prie savo automobilio, įšokau į jį ir nieko nelaukdama užvedžiau variklį. Drebančiomis rankomis laikiau vairą, o užplūdus adrenalinui spaudžiau greičiau pedalą, kol automobilis pradėjo burgzti. Baimės apimta vis žvelgiau pro veidrodėlį, tikrindama, ar manęs neseka kuris nors iš landynėje sutiktų vyriškių. Kurį laiką klaidžiojau siaurose gatvelėse, kol įvažiavusi į miesto centrą, susikaupiau ir grįžau namo. Vis dar virpėdama iš baimės, apsirengiau pižamą ir atsigulusi į lovą negalėjau nustoti galvoti apie tai, kas tie vyriškiai, kokia ten vieta, kodėl mano brolis pažįsta tokius žmones ir kodėl VOLVO savininkas liepė mane kuo greičiau iš ten bėgti? Pamačiusi, su kokiais asmenimis Matas turi reikalų, ėmiau galvoti apie blogiausia. Nenorėjau, kad mano mažasis broliukas susidėtų su blogos reputacijos kompanija ir gyvenime turėtų tik vieną tikslą – visą laiką būti apsvaigusiu. Mane užuolę vaikinai tikrai nebuvo blaivūs. Abejojau, ar jie buvo ir girti, veikiau apsvaigę nuo narkotinių medžiagų.
Kitą dieną universitete krūpčiojau nuo kiekvieno prisilietimo, net tada, kai tai būdavo mano draugės.
– Barbora, tu šiandien kažkokia įsitempusi, nesijaudink dėl testo, vis tiek išlaikysi jį… – šyptelėjo Eimantė, kai mes pietavome.
– Prastai miegojau… – nuraminau ją.
– Kai tiek daug mokaisi, kaipgi išsimiegosi, – nusijuokė Lilita, krimsnodama bulvytes. – Klausyk, pameni, kai praeitą savaitę nėjai į vakarėlį su mumis?
– Pamenu, – suraukusi kaktą atsakiau. – O ką?
– Na, kitą savaitgalį pas mane namie nebus tėvų, todėl Justas organizuoja vakarėlį. Neturi jokių šansų atsisakyti! – spirgėjo Lilė.
Pagalvojus apie jos brolį Justiną mane apimdavo kažkokia nepaaiškinama baimė, nors niekada neturėjau jokio artimo kontakto su juo. Jis tiesiog atrodė itin pasipūtęs, grubus ir aršiai nusiteikęs vyras.
– Einam, bus smagu. Nemokami gėrimai… – nusijuokė Eimantė.
– Nustokite mane kalbinti, lyg aš būčiau visiška atsiskyrelė, – šyptelėjau. – Gerai, jei neturėsiu kitų planų, ateisiu į vakarėlį, tačiau su sąlyga, jog nepiršite man jokių girtų idiotų, kaip visuomet!
– Pažadam! – nusijuokė draugės ir mes toliau pietavome.
Iš galvos vis neišmečiau vakarykščio įvykio, todėl norėjau kuo skubiau važiuoti pas Matą į mokyklą ir paklausti, kas jį sieja su tos landynės gyventojais. Po paskaitų išėjusios į kiemą dar kurį laiką šnektelėjome su merginomis, o prieš atsisveikinant, Lilita žvilgtelėjo suraukusi kaktą į automobilių stovėjimo aikštelę ir paklausė:
– Ką prie tavo automobilio veikia Lukas Edvardsas?
– Kas? – paklausiau, atsisukdama į savo automobilį.
Pakirto kelius, kai prie jo pamačiau į kapotą atsirėmusį aukštą vaikiną, nuo galvos iki kojų apsirengusį juodai. Nustebusi žvelgiau į jį ir pati nesupratau, kas jis ir ką veikia būtent prie mano automobilio.
– Jūs pažįstami? – paklausė Lilė.
– Nežinau. O tu jį pažįsti? – atsisukusi paklausiau jos.
– Na, jis Justino draugas. Žinau jį, buvome keliuose vakarėliuose, – šypsojosi mergina, sukdama ant piršto savo šviesius plaukus. – Galiu eiti kartu, jei nori.
– Aš susitvarkysiu, – tariau jai, įtardama, jog vaikinas susijęs su mano vakarykščiu nuotykiu. – Iki rytojaus.
– Kaip nori… – sumurmėjo draugė ir nieko nebelaukusi nulėkė prie savo automobilio.
Stovėjau bijodama atsisukti į vaikiną ir sutikti jo žvilgsnį. Lėtai pasistiebiau ant pirtų galiukų ir kaip balerina atsisukau į automobilių stovėjimo aikštelę. Dar lėčiau ir atsargiau dėdama žingsnius ėjau vaikino link. Jis stovėjo susikišęs rankas į tamsių džinsų kišenes ir palenkęs galvą stebėjo kiekvieną mano judesį. Priėjusi arčiau tuoj pat paklausiau:
– Ką čia veiki?
Jis atsistojo ir iš už nugaros ištraukė mano kepurę. Atkišo ją man ir atsakė:
– Vakar pametei.
Supratau, jog tai tas pats vaikinas, kurį vakar sekiau. Nedrąsiai ištiesiau ranką ir paėmiau iš jo murziną kepurę. Žiūrėjau į savo sumindžiotą aksesuarą, o vaikinas vėl atsirėmė į mano automobilį ir susikišęs rankas į kišenes stebėjo mane. Pakėliau akis, kad pirmą kartą aiškiai pamatyčiau jo veidą. Jo akys buvo migdolo riešuto formos, tamsiai rudos ir labai didelės, nosis tiesi ir šiek tiek riesta, skruostai įdubę, nusėti strazdanomis, o žandikaulis itin ryškus. Apatinė jo lūpa buvo putlesnė nei viršutinė. Truputį paauginti plaukai buvo suvelti į visišką netvarką ant galvos. Jis netarė nei žodžio, tačiau net neketino trauktis nuo automobilio.
– Kaip tu mane radai? – piktai paklausiau.
– Dabar žmonės taip atsidėkoja už jų kailio išgelbėjimą? – tokiu pat tonu atsakė jis.
Išpūtusi akis žiūrėjau į jį, tačiau nesugebėjau padėkoti. Man labiau rūpėjo kaip jis sužinojo, kur aš, koks mano automobilis ir ką jis veikia kone kiekvieną naktį prie mano namų.
– Padėkosiu, kai atsakysi, kaip mane radai ir ką bendro turi su mano broliu Matu.
Vaikinas pasikasė smakrą ir ramiai tarė:
– Mačiau, kad vakar mane sekei. Daugiau to niekada nedaryk.
Kraujas užvirė, kai jis neatsakė nei į vieną mano klausimą, o tik dėstė savo sąlygas. Norėjau pulti jam į atlapus ir klausinėti, kas ten per vieta bei liepti jam nebesiartinti prie mano namų, tačiau nuožmus ir piktas vaikino žvilgsnis neleido man išleisti nei vieno garso. Jis lėtai atsistojo prieš mane, stipriai suėmė už smakro, pakėlė veidą į viršų ir sušnabždėjo:
– Nėra už ką.
Sulaikiusi kvėpavimą žvelgiau į jo migdolines akis, kurios prisimerkusios žvelgė į mane iš viršaus ir tik pajutusi, kad vaikinas paleido mano smakrą, išleidau visą sulaikytą orą. Jis nusigręžė nuo manęs ir apėjęs automobilį nuėjo prie savo juodo VOLVO. Aš stovėjau išsižiojusi ir nežinojau, ar esu apžavėta vaikino griežtumu, ar sutrikdyta dėl visiško manęs pažabojimo, nes nesugebėjau pratarti nei žodžio, kai jis į mane žiūrėjo…
Įsėdusi į automobilį dar kurį laiką žvelgiau į savo kepurę. Galva zvimbė nuo užplūdusių klausimų: kodėl vaikinas vakar mane išgelbėjo? Kodėl jis šiandien atvežė man kepurę ir perspėjo, kad nesekčiau? Ką bendro jis turi su Lilitos broliu Justinu ir ką bendro su mano broliu? Ir apskritai, kas jis toks? Niekada anksčiau nebuvau jo mačiusi nei mokykloje, nei mieste, jis tiesiog atsirado iš visiškos nežinios. Važiuodama prie brolio mokyklos, svarsčiau daugybę dalykų, tačiau laukiau akimirkos, kai galėsiu visą pasakojimą išgirsti iš Mato lūpų. Jam įsėdus į automobilį, kurį laiką tylėjau. Paskui ramiai paklausiau:
– Klausyk, Matai, tu pažįsti tokį Luką?
– Ką? Luką? Pažįstu daug Lukų… – atsakė jis ir nusijuokė.
– Edvardsą.
Automobilyje įsivyravo tyla. Matas tylėjo, o aš vis žvilgčiodama tai į jį, tai į kelią laukiau atsakymo.
– Na? Pažįsti?
– Ne… – sumikčiojo brolis.
– Ne? Ar tik ne jis tas tavo klasės draugo brolis, kuris atvežė tau paruoštukę praeitą naktį? – atsisukusi kamantinėjau jį.
Matas ir vėl tylėjo, tačiau pasimuistęs sėdynėje atsakė:
– A, tas Lukas. Taip taip, žinau jį. Matai, jo pavardė kitokia, nei mano klasės draugo, todėl ir sudvejojau.
Akivaizdu, jog Matas melavo, tačiau nenorėjau išduoti, jog vakar naktį pasekiau jo naktinių susitikimų draugą.
– O tu žinai, kad jis pavojingas? – pasiteiravau.
– Ką čia kalbi? – nusijuokė Matas.
– Rimtai! Matai, papasakok man, kas vyksta? Klausyk, aš nieko nepasakosiu tėvams, tiesiog nenoriu, kad tau kas nors nutiktų…
– Bo, tau tikrai paranoja! Tu visur įsivaizduoji pavojų, nors jo ir nėra.
– Aš jaučiu, kad kažkas negerai. Pasitikėk manimi, juk aš tau noriu padėti!
– Aš nebe mažas vaikas, kada tu tai suprasi? Man jau šešiolika! Aš pats galiu susitvarkyti savo gyvenimą, man nereikia vyresnėlės sesers rankos, kad pereičiau gatvę ar susirasčiau draugų! – šaukė ant manęs vaikis.
– Bet tie draugai nėra geri, jei jie sukelia tau pavojų! – pakėlusi balsą kalbėjau ir aš.
– Viskas! Sustok, – paliepė jis, nors mes buvome gatvės viduryje.
– Ką čia sugalvojai? – paklausiau, pamačiusi jį atsisegantį saugos diržą. – Užsisek!
– Noriu išlipti. Sustok arba šoksiu iš važiuojančio automobilio!
– Tu visai išprotėjai? Užsisek diržą! – šaukiau ant jo, laikydama už rankos.
Nieko nebeatsakęs, Matas atidarė dureles ir dar kartą suriko:
– Arba – arba!
Persigandusi pažvelgiau pro veidrodėlį, ar niekam netrukdysiu privažiuodama prie kelkraščio ir parodžiusi posūkio signalą, pasukau į dešinę. Matas nieko nelaukęs šoko iš automobilio ir užsimetęs kuprinę ant vieno peties trenkė durelėmis iš visų jėgų. Lėtai važiuodama palei kelkraštį, atidariau keleivio pusės langą ir pasilenkusi kalbinau jį sugrįžti:
– Nagi, Matai, nebūk ožys. Lipk į automobilį, grįšime ir pasikalbėsime ramiai.
– Grįšiu pėščiomis. Atstok, – atsakė jis ir išsitraukė savo muzikinį grotuvą.
– Nebandyk manęs ignoruoti, mano pareiga tave parvežti namo!
Jis įsikišo ausines į ausis ir linguodamas galva pėdino šaligatviu, lyg manęs nematydamas. Susinervinusi uždariau langą ir nuvažiavau į priekį.
Žinoma, grįžusi namo, taip pat nepasikalbėjau su Matu, nes jis užsidarė savo kambaryje ir įsijungė muziką, kad negirdėtų net mano beldimo į duris. Namo parėjusi mama tuoj pat puolė klausinėti, kas vyksta.
– Nieko, mama, Matas tiesiog neįsileidžia manęs į savo kambarį, – atsakiau jai nusileidusi į virtuvę.
– Barbora, juk jis paauglys, suprask, kad bendrą kalbą su juo rasti dabar sunku. Palauk, praeis pora metelių ir jis taps suaugusiu žmogumi, – šyptelėjo ji, glostydama mano skruostą.
Nenorėjau mamos jaudinti dėl brolio naktinių išėjimų ir neaiškių draugų, nes ji ir taip rūpinosi dėl kiekvienos tėčio kelionės į tolimesnę šalį, todėl tik palinksėjau galva.
Bėgo dienos, o Matas vis dar su manimi nesikalbėjo. Jo naktiniai pasimatymai taip pat baigėsi, todėl negalėjau pričiupti jųdviejų vienoje vietoje ir pagaliau išsiaiškinti, ką slepia mano brolis ir nepažįstamasis. Nuo minčių atitraukė Lilitos tauškėjimas apie vakarėlį, kuriame bus daugybė žmonių ir ji turės atrodyti kaip tikra puotos šeimininkė. Nors man tai ir atrodė tuštoka, tačiau tokia buvo mano draugė, todėl aš visada išklausydavau jos be didelio vargo ar pavydo, kurį jautė Eimantė. Nesupratau kodėl, tačiau jos visada viena su kita rungtyniaudavo, nors ir apsimetė geromis draugėmis. Mano nuomone, tikros draugės viena kitai nepavydi, nemeluoja ir padeda nepaisant nieko.
– Bo? – suriko Lilė pertraukos metu. – Klausiu, ką rengsiesi į vakarėlį?
– Nežinau, Lilita, ar tai svarbu?… Rengsiuosi kas patogu.
– Tik nesirenk džinsų, turi labai daug gražių suknelių, apsirenk kurią nors iš jų, – šyptelėjo draugė.
Niekada per daug negalvodavau, ką rengtis išeinant iš namų. Mėgstu megztinius ir džinsus, man tai atrodo pakankamai seksualus derinys… Daug svarbiau, kas žmogaus viduje… Nors ir sakoma, jog išorė dažnai atspindi tai, kas vyksta viduje, aš pastebėjau kitokią žmonių strategiją: jie rengiasi taip, kaip nori save pateikti. Pats geriausias pavyzdys – mano brolis. Jis visada buvo puikus mokinys, geras draugas, rūpestingas sūnus ir apskritai labai nuoširdus žmogus, tačiau rengdavosi taip, kad atrodytų grėsmingai, nes norėjo toks būti. Tačiau savo sielos nepaslėpsi net po krūva drabužių… Jei tavo siela graži, tamsūs drabužiai tikrai nepadarys tavęs blogu žmogumi.
Besiruošdama į vakarėlį, išgirdau iš kambario išbėgantį Matą. Norėjau jį pasivyti, tačiau tas berniukas buvo greitojo bėgimo čempionas, todėl dingo iš namų man nespėjus net išsižioti. Nuskuodžiau į virtuvę, kurioje mama gamino pyragą ir ruošėsi savo knygų klubo susitikimui mūsų namuose.
– Maniau, kad tu jau išėjusi, Barbora, – pamačiusi mane tarpduryje nustebo ji.
– Kur išėjo Matas?
– Juk penktadienis. Turbūt pas vieną iš klasiokų žais kompiuterinius žaidimus…
Mama vis dar naiviai tikėjo, jog Matas, sulaukęs šešiolikos metų, išeina pas draugus žaisti kompiuterinių žaidimų… Galbūt ji tiesiog nenorėjo pripažinti, jog jos mažasis berniukas bręsta ir tikrai nebeužsiima žaidimais. Geriausiu atveju, jie iš kur nors gauna alaus ir spokso kompiuteryje į gražias klasiokes. O apie blogiausią atvejį aš net nenorėjau galvoti…
– Ar galėtum man padėti? Turiu aptepti pyragą, gal galėtum surinkti iš Mato kambario nešvarius drabužius ir sudėti į skalbimo mašiną? Tegul skalbiasi, kol pas mane bus svečių, paskui viską išdžiausiu.
– Žinoma, – nuleidusi rankas atsakiau.
– Ačiū! – šūktelėjo mama, kai aš jau lipau laiptais į antrąjį aukštą. – Beje, atrodai labai gražiai!
Nusijuokiau iš jos žodžių ir paspartinau žingsnius. Mato kambatys buvo toks netvarkingas, jog aš neradau laisvo lopynėlio ant grindų. Visur mėtėsi knygos, kojinės, drabužiai ir įvairūs visiškai ne savo vietoje gulintys daiktai. Surinkusi kelias nešvarias kojines pamaniau, jog jau per ilgai kenčiu šiame šiukšlyne, todėl apsisukusi ketinau išeiti, tačiau mano akys užkliuvo už pilko džemperio, užmesto ant kėdės atlošo. Tai buvo tas pats džemperis, kurį jis vilkėjo susitikęs su Luku Edvardsu. Priėjusi prie jo, paėmiau, iškėliau prieš save ir pradėjau knisti kišenes. Vienoje iš jų buvo ta pati paruoštukė, kurią brolis man rodė naktį, kai jį pričiupau. Numetusi ją ant stalo, įkišau ranką į kitą kišenę ir užčiuopiau mažą plastmasinį maišelį. Ištraukusi jį nustebau: jame buvo balti milteliai.


 

Apie naujas dalis sužinoti galite užsiprenumeravę tinklaraštį (dešinėje), taip pat naujoje šio tinklaraščio paskyroje Facebook’e.

 

– Martina V.

ĮVADAS

Su dideliu džiaugsmu, dalinuosi savo antrojo kūrinio „D.N.R“ įvadu. Kūrinį parašiau 2013 metais, žinoma, nuo to laiko pasikeitė tiek mano rašymas, tiek mąstymas, tačiau gerbdama save, stengiausi palikti jį tokį, kokį rašiau tada – galbūt naivesnė, turinti mažiau patirties, tačiau labai norinti rašyti. Noriu išlaikyti kuo daugiau paslapties ir neatskleisti viso turinio, parašydama jo santrauką, todėl tik keliais žodžiais apibūdinsiu kūrinio pagrindinę temą: „Romeo ir Džiuljeta„.

Pažadu, tai nebus saldi meilės istorija, kurią reiktų užgerti arbata, tai bus ankstyvas apelsinas, kuris retkarčiais nustebina savo rūgštumu, o kartais švelniai nuslysta gomuriu. O kad būtų skaniau – kelsiu kūrinį dalimis, kurios leis jums apgalvoti, kas įvyko ir pasvarstyti, kas dar įvyks…

Visas pasakojimas remiasi vienu žinomiausių V. Šekspyro kūrinių tragizmu bei meilės užuomazgomis beviltiškose situacijose. Šiuolaikiška, tamsi istorija apie jausmus, kurie nesuteikia sparnų; neišsprendžia problemų, o tik jų sukelia; apie meilę, kaip gėlę, kuri pradeda žydėti tarp piktžolių ir nėra nei laistoma, nei šildoma saulės spindulių. Apie tai, kaip noras pažinti ir padėti kitam žmogui tampa manija, o noras apsaugoti – reikalauja bet kokių kraštutinių veiksmų.

Šiam kūriniui įkvėpimo ieškojau tiek gyvenime, tiek muzikoje, tiek literatūroje. Labai noriu jus „supažindinti“ su nauja savo aistra – MOODBOARD‘ais, kurie leidžia ne tik man, bet ir jums priartėti arčiau herojų. „D.N.R“ turi du pagrindinius veikėjus – Barborą ir Luką. Tai du visiškai skirtingi charakteriai, šviesos ir tamsos sinonimai, tačiau yra sakoma – kartais reikia praeiti pro tamsą, kad išvystum šviesą.


BARBORA

Moodboard DNR Bo


LUKAS

Moodboard DNR Lukas


 

Labai tikiuosi, kad šis pasakojimas leis jums įsijausti į kitų gyvenimus ir trumpam atitrūkti nuo realybės! Lauksiu jūsų komentarų, įžvalgų, nuomonių, pasiūlymų, pataisymų ir bet kokio kito grįžtamojo ryšio, juk rašau tam, kad dalinčiausi su jumis!

Apie naujas dalis sužinoti galite užsiprenumeravę tinklaraštį (dešinėje), taip pat naujoje šio tinklaraščio paskyroje Facebook’e.

 

– Martina V.