Kategorija: D.N.R

XII dalis. „Lyg būtum įsimylėjusi“

Išgirdus vaikino vardą, man nusviro rankos ir aš pakėlusi akis į draugę žiūrėjau prasikaltusio šuns akimis.
– Justinas rengia savo dvidešimt devintojo gimtadienio vakarėlį ir vakar prasitarė, jog mano draugės taip pat ateis, nes jos neva yra jo draugų merginos… Nežinojau nei apie tave ir Luką, nei apie Eimę su Robertu. Tu apie juos irgi nieko nežinojai?
– Na… – nežinodama ar meluoti, ar pasakyti tiesą mykiau. – Kažką girdėjau…
– Tai aš vienintelė nieko nežinojau? – įsižeidusi pasiteiravo Lilė.
– Tai nieko rimto… – bandydama teisintis atsakiau.
– Justo draugai niekada neturėjo merginų, jie išvis yra visiški palaidūnai, todėl tai yra rimta, Barbora. O faktas, jog man, savo geriausiai draugei, nieko nesakei apie savo vaikiną, yra neatleistina!
– Atleisk, Lile, aš tikrai būčiau pasakiusi, tiesiog daug darbų ir…
– Kas dar? – neleidusi pabaigti tarė ji.
– Tiesiog man nebesiseka susikaupti, kankina nemiga, nežinau, kas man darosi…
– Dabar privalai man papasakoti, kaip tu susidėjai su tokiu vaikinu, kaip Lukas! Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad tu ir jis…
Šyptelėjau, lyg tai iš tiesų būtų tiesa: aš ir Lukas – pora. Tačiau teko greitai grįžti į realybę, nes Lilita visiškai nepyko dėl to, kad nuo jos slėpiau savo „vaikiną“, labiau ji jaudinosi dėl to, kad nežino pikantiškų mūsų draugystės detalių. Pasitelkusi visas jėgas ir stengdamasi neišsiduoti, pamelavau, jog per vieną vakarėlį jos namuose, Lukas mane pašokdino ir nuo to laiko mes pradėjome vis artimiau bendrauti, kol tapome pora.
– Tai čia dėl to tu visą mėnesį nebendravai su manimi ir Eime?
– Dėl ko?
– Na, juk Eimė lydėsi dėl Luko, kasdien manęs klausinėdavo, ar jis Justui neužsiminė apie ją… Pati matei, ji buvo visiškai pakvaišusi dėl to vaikino, o štai tu ėmei ir jį „suvystei“. Aš niekada nemaniau, kad Lukas galėtų turėti rimtą merginą, jis visada atrodė toks nepriklausomas ir lengvabūdis…
Jai kalbant apie Luką, mano širdis ėmė kalatotis, nes visi blogi žodžiai apie jį smaigstė lyg adatėlės. Nenorėjau girdėti, koks jis blogas, koks mergišius ir nerimtas vaikinas. Norėjau žinoti jį tokį, koks jis yra su manimi – rūpestingas, švelnus ir drovus. Papurčiusi galvą į šonus tariau:
– Jis ne toks. Taip, jis atrodo atšiauraus būdo mergišius, tačiau jo vidus gražus ir mielas.
– Visą mėnesį jaučiau įtampą tarp mūsų trijų, – toliau apie sau aktualius dalykus plepėjo Lilita.
– Na, aš Luko neverčiau rinktis mane vietoj Eimantės. Jam ji turbūt nepatiko, jei pasitelkusi visą savo žavesį nesugebėjo jo sugundyti… – įsijautusi į situaciją aiškinau jai.
– Na, taip… Be to, ji su Robiu? – sukrizeno Lilita. – Jis man atrodo toks kraupus ir kvailas! Atrodo, kad visos jo smegenys būtų išsilydžiusios į rankas ir virtusios smegenimis!
Nusijuokiau iš draugės palyginimo, tačiau ji buvo teisi – Robertas nepasižymėjo nei intelektu, nei estetiška išvaizda.
– Norėsiu juos pamatyti kartu, – dar kartą nusijuokė mergina.
– Viskas, nebesityčiok iš jų… – valdydama juoką paprašiau.
– O jus su Luku mačiau besiginčijančius per Naųjųjų metų vakarėlį. Jis tikrai geras? Kartais jo agresyvumas mane gasdina…
Apsvarsčiusi visas situacijas, kai Lukas su manimi elgdavosi tikrai ne itin meiliai, linksėjau galva, ignoruodama visas sukilusias blogas emocijas. Vaikino pyktis iš tiesų buvo visiškai neprognozuojamas ir kartais gasdino, tačiau aš jo nebijojau.
– Jis tikrai geras, – šyptelėjau.
– Na, pagaliau kitą penktadienį visi pasirodys su savo antrosiomis pusėmis! Tikiuosi, kad ir man atiteks koks gardus kąsnelis iš brolio draugų, tuomet visi mūsų vaikinai būtų draugai, kaip ir mes! – džiaugsmingai spirgėjo mergina.
Šypsena nuo mano veido dingo akimirksniu, kai pagalvojau, jog dar viena mano draugė gali susidėti su narkomanu. Lilitai suskambėjo telefonas, todėl ji paliko mane sėdėti su savo apmąstymais vieną. Ėmiau svarstyti, jog ji privalo žinoti, kuo užsiima jos mylimas ir taip giriamas brolis, bei jo „gardžiais kąsneliais“ laikomi draugai, nes bijojau, kad Lilita gali atsidurti ten, kur dabar yra Eimantė… Tačiau negalėjau prasižioti, antraip manęs nebūtų apsaugojęs netgi Lukas.
– Štai, viskas nuspręsta, vakarėlis prasidės devintą! Perduok savo vaikinui, – papokštavo prie stalo grįžusi Lilė.
Dirbtinai nusijuokiau ir pagalvojau, jog Lukas turbūt viską jau seniausiai žino, tačiau nieko apie tai man nesakė. Jeigu Justinas apie mano ir Luko santykius papasakojo netgi Lilitai, vadinasi, mes vis dar privalėjome apsimetinėti pora…
Visą savaitę laukiau žinutės ar skambučio iš Luko. Norėjau, kad jis pats man pasakytų, jog turime ir vėl apsimesti pora… Tačiau telefonas tylėjo. Tik Lilita vis nedavė ramybės klausinėdama, ką turėtų rengtis. Eimantei pradėjus lankyti paskaitas, tarp mūsų ir vėl tvenkėsi juodas debesis, tačiau Lilita visuomet mane gelbėdavo iš keblių sitaucijų ir stengdavosi nepalikti mūsų vienų. Trise taip ir nekalbėjome apie tai, kodėl nei Eimantė, nei aš nepasakojome Lilitai apie savo naujuosius vaikinus – kol kas tai buvo per jautri tema.
Penktadienį po paskaitų vis dar dvejojau, ar man verta pasirodyti Justino gimtadienyje, nors su merginomis jau buvome nupirkusios dovanėlę, tačiau Luko tyla ir visiškas mano egzistencijos ignoravimas vertė mane abejoti vakaro planais. Visą pusdienį drybsojau junginėdama nuotolinio pultelio mygtukus ir ketinau nevažiuoti į vakarėlį, tačiau troškimas ir vėl pamatyti Luką, išgirsti jo balsą ir pažvelgti į jo gilias akis nuginė mane į kambarį ir akimirksniu išsimaudžiusi jau maskavau jaunystės spuogelius ant veido. Pasipuošusi kuklia šviesiai rožine suknele, jaudinausi vien nuo minties, jog po valandos pamatysiu vaikiną, sukeliantį dar niekada nepatirtą jausmą.
Į vakarėlį vėlavau, nes nenorėjau ir vėl būti ta, kuri nekantriai tripčioja laukdama Luko, įžengiančio į namus. Kaip visuomet visa gatvė ūžė nuo sklindančio triukšmo, negalėjau patikėti, jog Lilitos ir Justo šeima turi tokius kantrius kaimynus… Prie durų sutikau keletą rūkančių vyrukų, tačiau net nepasisveikinusi ir nežiūrėdama į jų veidus, įėjau į vidų. Šįkart viskas atrodė kiek kitaip – kultūringiau. Įžengus pro duris, manęs nepasitiko minia girtų šokančių žmonių, nors muzika ir buvo labai garsi. Eidama tuščiu holu, priėjau prie laiptukų į svetainę, kurioje ant sofų bei kilimo sėdėjo Justino draugai, kai kurie stovėjo ir ramiai šnekučiavosi, dar keli šoko prie muzikos pulto. Mane pamačiusi Lilita tuoj pat šoko nuo fotelio ir šaukdama bėgo manęs link:
– Bo! Tu smarkiai vėluoji!
– Atleisk, turėjau veiklos namuose…
– Atrodo, kad tu ten tarnaitė, – pyktelėjo mergina ir apkabino mane.
Už jos nugaros pamačiau artėjantį Justiną ir mane lyg nudilgino tūkstančiai dilgėlių…
– Labas, Barbora, – šyptelėjo jis. – Maniau, jog atvyksi su Luku…
Mano širdis nusirito į kulnus, pagalvojus, kad vaikinas dar net nepasirodė gimtadienyje arba išvis planuoja neatvykti į jį.
– Na… Nesusiderinome taip, – giliai kvėpuodama teisinausi ir pro jo petį žvilgtelėjau į tolumoje sėdinčius asmenis, kurie persisvėrę per sofos atlošą stebėjo mus.
Tarp jų nepamačiusi Luko, mintyse ėmiau panikuoti, o akys lakstė nuo Lilitos prie jos brolio.
– Su gimimo diena! – nutraukusi nejaukią tylą išskėčiau rankas.
– Ačiū, – priėjęs apkabino vaikinas ir pakštelėjo man į skruostą.
– Dovaną su Eime jau padavėme, nepyk, neišlaukėm tavęs… – atsitraukus Justinui sumalė Lilita.
– Nieko tokio, – sukišusi rankas į palto kišenes atsakiau ir šyptelėjusi dar kartą pažvelgiau į Justą.
Jis visą laiką nemirksėdamas stebėjo mane, tačiau staiga kilstelėjo akis virš manęs ir suriko:
– Štai ir tavo vėluojanti dama, Lukai!
Kuo skubiau atsisukau ir pamačiau iš virtuvės atžingsniuojančius Luką bei Eimantę. Pamačius jį širdis maloniai suspurdėjo, tačiau šalia išvydus Eimę, malonumą pakeitė nesmagus jaudulys. Stebėjau juodu artėjančius mūsų link: Lukas sutrikusiu žvilgsniu nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, o mergina jam už nugaros slinko lyg lapė. Vaikinas vis dar buvo ištikimas savo stiliui: juodi marškiniai, kurie buvo susagstyti iki pačios viršutinės sagos ir tamsūs džinsai, sukišti į motociklininko aulinius. Akies krašteliu mačiau, jog Lilita nenustygsta vietoje iš noro pamatyti mus su Luku kartu.
– Labas, – priėjęs ramiai pasisveikino vaikinas.
– Labas… – nutęsiau aš, nežinodama, ką daryti.
– Nagi, meiliau, nesikuklinkite! – stryktelėjo Lilė, tačiau aš nežinojau kaip elgtis, kai Lukas pasirodė būtent su Eimante.
Vaikinas priėjo arčiau manęs ir apkabino per pečius.
– Renkis, – tarė jis, kol visi vis dar stebėjo kiekvieną mūsų judesį.
– Duok, nunešiu paltą į darbo kambarį, – paslaugiai pasisiūlė Eimantė ir aš įtariai žvelgdama į ją lėtai rengiausi paltą.
Gavusi mano paltą, mergina dingo iš svetainės, o mes nuėjome prie bendro stalo, kur sėdėjo visi kiti svečiai. Pasisveikinau su keliais matytais Justino draugais ir atsisėdau ant fotelio kraštelio šalia Luko.
– Ką gersi? – paklausė jubiliatas. – Virtuvėje yra daugybė gėrimų, pasidarykite su merginomis kokteilių.
– Aš vairuoju… – šyptelėjau žvilgtelėjusi į Lilitą, per šiaudelį traukiančią baltą gėrimą.
– Nagi… Juk šalia turi abstinentą, – nusijuokė jis.
Atsisukau į Luką, kad pamatyčiau jo reakciją, o vaikinas tik sučepsėjo ir nuo stalo pasiėmė alaus buteliuką.
– Kaip matai, – vėl atsisukusi į pašnekovą atsakiau.
Justino šypsena dingo ir aš, prisiminusi, jog jo akyse aš esu narkomanė, bandžiau suktis iš padėties, tačiau Lukas tai padarė už mane:
– Eime, padarysiu tau kokteilį.
Jis stumtelėjo mane nuo fotelio ir padėjęs ranką ant nugaros nusivedė į virtuvę. Joje nebuvo nei gyvos dvasios, todėl vos priėjus prie baro, vaikinas čiupo man už rankos ir atsukęs į save piktai paklausė:
– Ką tu čia veiki?
– Kaip tai ką? Atėjau į gimtadienį…
– Sakiau vengti jų.
– Bet Justinas pasakė Lilitai, jog mes pora ir ji norėjo tuo įsitikinti.
– Man visiškai nerūpi ta Lilita! Jei nebūtum pasirodžiusi, būčiau pasakęs, jog mes susipykome ir tu dabar nenori eiti ten, kur esu aš! – vis dar skaudžiai spausdamas mano ranką griežtai aiškino Lukas.
– Tu man nesakei, kad neičiau… – teisinausi prispausta prie virtuvinio baro.
– Aš tau išvis nieko nesakiau, tai reiškia, kad turi nesirodyti!
Ir vėl iš švelnaus pūkuoto padarėlio, Lukas Edvardsas pavirto šaltakraujišku zombiu. Aš nebežinojau, ką pasakyti, todėl nuleidau akis į virtuvės grindinį.
– Gerai, pasidaryk kokteilį ir grįžtam.
Atsistojusi drebančiomis rankomis pyliausi į stiklinę bet kokius gėrimus, vis žvilgčiodama į rankas ant krūtinės sukryžiavusį Luką. Grįžę į kambarį, radome jau daugiau šokančių žmonių, todėl galėjau įsimaišyti tarp jų ir palikti kokteilį ant stalelio.
Vakarėlis įgavo pagreitį, kai susirinko daugiau žmonių, kurie įnešė šiokios tokios sumaišties. Prie stalo sėdėjo vien nepažįstami žmonės, o aplink nesimatė nei vieno matyto veido, todėl po geros valandos nepaliaujamo šokimo ir plepėjimo su Lilita, nusprendžiau atsipūsti ir ieškodama ramios vietos, slinkau palei didžiulius terasos langos virtuvės link.
– Pagavau, – iš už nugaros pajutau stiprų apkabinimą.
Išsigandusi atsisukau ir pamačiau prieš save bjaurų Juliaus snukį.
– Einam parūkyti? – palinkęs prie manęs paklausė jis.
Papurčiau galvą ir sukausi eiti toliau, tačiau vaikinas mane ir vėl apglėbęs šūktelėjo:
– Va čia, į terasą!
Vadavausi iš jo glėbio garsiai rėkdama „ne“, kai už jo nugaros pamačiau aukštaūgį Luką ir pajutau palengvėjimą visame kūne.
– Kas čia vyksta? – priėjęs arčiau viena ranka už kaklo sugriebė jis Juliui.
Šis tuoj pat mane paleido ir aš atsistojusi atokiau, stebėjau, kas vyks toliau.
– Norėjau, kad ji eitų su manimi parūkyti žolės, – šiek tiek išsigandęs atsakė Julius.
– Ji eis rūkyti su manim, – paleidęs jo kaklą išrėžė Lukas ir pagriebęs mane už rankos, nusitempė tolyn į virtuvę.
Joje buvo daugybė apgirtusių žmonių, todėl vaikinas pasuko koridoriumi laiptų į antrąjį namo aukštą link. Netoli jų jis sustojo ir atsisukęs į mane, pasiteiravo:
– Viskas gerai?
Tylėdama linksėjau galva, norėdama šaukti, jog jis – mano didvyris, kuris visuomet gelbsti nuo to kvailio.
– Niekada neik su jais rūkyti, nes nežinai, ką jie gali tau įkišti, – prigludęs pasakė vaikinas ir norėjo eiti tolyn, tačiau aš jį sulaikiau paėmusi už rankos.
Lukas nuleido akis į mūsų rankas, laukdamas, kol aš kažką pasakysiu. Kelias sekundes patylėjusi įsidrąsinau prabilti:
– Ačiū, kad mane saugai, Lukai.
– Aš tavęs nesaugau, – pakėlęs galvą tiesiai į akis žvelgė jis.
– Saugai… Tik aš vis dar nesuprantu, kodėl tai darai… – pratęsiau savo mintį.
– Ir nereikia…
Mano skrandyje ėmė skraidyti drugeliai, nes Lukas buvo taip arti, jog aš nebesugebėjau valdyti savo noro apglėbti jį ir stipriai prispausti prie savęs. Giliai kvėpuodama žiūrėjau į jo svajokliškas akis. Luko žvilgsnis nuo mano akių, nusileido ties lūpomis, o tuo tarpu jo ranka pakilo prie mano skruosto. Nykščiu paglostęs jį, vaikinas vėl pažvelgė į mano akis, kuriose tą akimirką turėjo atsirasti širdelės. Lukas lėtai, lyg erzindamas, pasilenkė virš manęs ir aš ištiesusi galvą kaip gervė laukiau jo lūpų. Tą sekundės dalelė, kai pajutau minkštą bučinį, neprilygo jokiam kitam jausmui pasaulyje. Vieną jo delną laikydama saviškiame, stipriau jį spustelėjau paragindama neatsitraukti. Bučinys nepriminė nei vieno iš ankstesniųjų – šis buvo tikras: be nevaldomos aistros, be pykčio, neskubant ir visiškai nuoširdžiai. Tai buvo bučinys, kurį matydavau romatiniuose filmuose, kai du beviltiškai įsimylėję žmonės rodo vienas kitam savo jausmus. Tai buvo bučinys, kai princesei į orą lengvai pakyla koja. Tai buvo bučinys, po kurio pasakose seka sakinys „jie gyveno ilgai ir laimingai“… Tai buvo bučinys, kuris pakeitė mane ir viską aplinkui. Atsitraukusi ilgai nenorėjau atsimerkti, bandydama dar kurį laiką jausti švelnių Luko lūpų prisilietimą, tačiau teko atsimerkti ir prieš save pamačiau sutrikusį vaikino žvilgsnį. Jis ir pats nesuprato, kas ką tik įvyko… Apsilaižęs lūpas, Lukas lengvai šyptelėjo, o tai privertė ir mane droviai nuleisti akis.
– Pabučiavai mane taip, lyg būtum įsimylėjusi, – tyliai tarė jis.
– O tu pabučiavai mane taip, lyg norėtum būti mylimas, – vėl žvelgdama į du migdolo riešutus atkirtau.
Lukas šyptelėjo nuoširdžiau nei kada nors anksčiau, jo balti dantys suspindo prieblandoje ir aš pagaliau pajutau, jog jis parodė man tikrąjį save.
– Žmonės, eime į lauką kilnoti Justo! – visa gerkle šaukdama, po koridorių lakstė Lilita, nešina dviem buteliais šampano. – Bo, Lukai, imkite iš virtuvės šampaną ir einam į terasą!
Lyg susprogus balionui, su Luku atšokome vienas nuo kito ir sutrikę pažvelgėme į merginą, tačiau ji net neatsisukdama nubėgo į svetainę. Žvilgtelėjusi į vaikiną dar kartą kukliai šyptelėjau ir nebyliai pasiūliau eiti apsirengti.
Deja, įėjus į minią žmonių, mes išsiskyrėme, todėl aš viena pasiekiau darbo kambarį, kuriame kelios merginos knisosi tarp sumestų drabužių. Išsitraukusi savo tamsiai mėlyną paltą, pažvelgiau į apsvaigusias paneles ir perlipusi per sumestų striukių krūvą, nuėjau į terasą. Joje stovėjo netgi ne kėdė, skirta jubiliato kilnojimui, bet lauko suoliukas, kuris vasarą papuošdavo Lilitos terasą. Keletas augalotų vaikinų čiupo suoliuką, kiti pasodino ant jo Justiną ir visi skanduodami pradėjo kilnoti vaikiną į orą. Lilita, su kitais Justo draugais, apsupo kilnotojusiuosius ir kratė šampano butelius, kurių buvo turbūt daugiau nei terasoje žmonių. Atsistojusi atokiau, stebėjau ir kartu su visais skaičiavau Justino metus, kai šalia manęs atsistojo šiltai apsirengęs Lukas. Pažiūrėjau į jo veidą, kuris dabar man kėlė nepaaiškinamą džiaugsmą ir vėl įbedusi akis į jubiliatą, mintyse pratęsiau skaičiavimą. Kai šampano kamščiai iššovė ir visi ėmė laistytis, nusijuokiau, nes stovėjau atokiai ir nei vienas šampano lašelis nepakliuvo ant mano palto. Išsišiepusi žiūrėjau, kaip draugai Justiną maudo burbuliukų jūroje, kol pajutau delnu slystančias švelnias pirštų pagalvėles… Nereikėjo net dvejoti, tai buvo pirštai, nuo kurių mano oda šiurpsta iš laimės. Luko pirštai lėtai susipynė su manaisiais…
Dar gerą valandą slapinėjau po Lilitos namus, negalėdama pamiršti bučinio ir norėdama dar ne vienos tokios pat jaudinančios akimirkos, tačiau Lukas pradingo lyg į vandenį. Nusprendusi daugiau nebetykoti momento, kai mano akys aptiks jį, nuėjau pasiimti palto ir grįždama atgal į svetainę atsisveikinti su Lilita, pamačiau ant sofos sėdintį ir su draugais besišnekučiuojantį tamsiaplaukį. Žiūrėjome vienas į kitą, o jis lyg klausdamas, kur aš susiruošiau, sekė kiekvieną mano judesį. Prie išėjimo radusi Lilę, padėkojau jai už kvietimą:
– Viskas labai puiku, aš tiesiog pavargau! Perduok linkėjimus Justinui ir Eimantei.
– O kaip Lukas? – nustebusi pro surauktus antakius žvelgė mergina.
– Jis dar pabus, – numojusi ranka atsakiau.
– Gerai, iki pasimatymo universitete, – pabučiavusi mano skruostą tarė Lilita ir nespėjus man pratarti nei žodžio, ją į virtuvę nusitempė kažkokia mergina.
Dar kartą atsisukau į svetainę ir, pamačiusi vis dar mane stebintį Luką, dingau už durų. Eidama savo automobilio link, jaučiau neapsakomą palaimą, besimaišančią su liūdesiu, kad visgi taip ir nesupratau, ką turėtų reikšti toks vaikino elgesys: jis mielas, malonus ir švelnus, tada ir vėl mane ignoruoja, palieka vieną ir leidžia interpretuoti jo poelgius savaip. Jis su manimi neatsisveikino, nors matė, kad išeinu, tačiau terasoje laikė mane už rankos, lyg iš tiesų jam rūpėčiau. Įkišusi ranką į palto kišenę, kartu su pirštinėmis ištraukiau lapelį. Jis nukrito ant tirpstančio sniego, tad greitai pakėlusi, pamačiau, jog ant jo kažkas parašyta. Širdis ėmė plakti sparčiau, manydama, jog tai slaptas Luko raštelis, tačiau priėjusi prie vieno iš gatvės žibintų, garsiai perskaičiau:
– Aš viską žinau, Bo.

___________________________________________________________________________

Apie naujas dalis sužinoti galite užsiprenumeravę tinklaraštį (dešinėje), taip pat naujoje šio tinklaraščio paskyroje Facebook’e.

– Martina V.

XI dalis. „Tylos santykis“

Iš tiesų, aš pati nežinojau, kodėl noriu pasilikti su juo. Tiesiog jaučiau, kad būnant su Luku man gera. Nors mes ir pykdavomės, tyloje aš matydavau gerąją vaikino pusę. Tyla buvo jaukesnė už bet kokį pokalbį. Be to, norėjau suprasti, kodėl jis būtent toks – nenuspėjamas ir nepriklausomas.
–  Nes praeitą kartą tu norėjai, kad aš pasilikčiau, – net nemirksėdama atšoviau.
Vaikinas sukluso ir pirmą kartą pajaučiau, jog žodžių dvikovoje nugalėjau aš.
–  Geriau nepasilik.
–  Bet aš noriu… – artėdama prie Luko tyliai atkirtau.
Jo pražiotos lūpos tiesiog kvietė rizikuoti dėl bučinio, todėl priėjusi visai arti, kai net jaučiau jo padažnėjusį kvėpavimą, šiek tiek pasistiebiau ir pabučiavau jo minkštas lūpas. Atsitraukusi stebėjau, kaip šįkart Lukas į tai sureaguos. Lėtai atsimerkęs, jis dar tyliau išlemeno:
–  Juk sakiau daugiau taip nedaryti…
–  Ir tu manei, jog aš klausysiu? – atkartojau jo paties kažkada man pasakytus žodžius ir įgavusi kur kas daugiau drąsos, žiūrėjau tiesiai į žibančius migdolus.
Lukas susišlapino lūpas liežuviu, perbraukęs pirštais mano laisvai krentančius ilgus plaukus, švelniai paėmė už smakro, kitu delnu užkišęs plaukus už ausies, pats pasilenkė ir lengvai savo lūpomis paglostė manasias. Po viso jo pykčio, po įžeidinėjimų, grubių prisilietimų ir pamokslų, troškau Luko švelnumo, kurį jaučiau tūnant giliai jo viduje. Neišmaniau, kokiu būdu priversti vaikiną atsiverti, tik bučiniais. Glostydamas plaukus, jis uodė mano kūno kvapą, vis labiau jaudindamas kiekvieną mano kūno centimetrą. Vaikino lūpos buvo tarsi tikslas, kurio siekiant teko kapstytis įžeidinėjimų pelkėje. Kaskart, kai bandydavau jį pabučiuoti, Lukas pakreipdavo savo veidą ir skruostu paglostydavo mano nosį, o lūpomis švelniai perbraukdavo kaktą. Mano pilve skraidė drugeliai nuo kiekvieno jo prisilietimo ir negalėjimo sulaukti to trokštamo ir išsvajoto finalinio bučinio… Vis dar kankindamas, Lukas glostė mano kaklą, sukeldamas neapsakomas emocijas viduje. Pasidaviau jo žaidimui, todėl užsimerkusi laukiau pergalės skonio, kai pajutau jo minkštas pirštų pagalvėles ant savo apatinės lūpos. Suspurdėjau, lyg paliesta magijos, nes jo prisilietimai buvo stebuklingi… Vos pakėlusi rankas, laikiau delnus ant jo liemens, virpėdama nuo kiekvieno netikėto prigludimo…
Lukas ištiesęs ranką išjungė kambaryje šviesą ir kilstelėjęs mane nuo grindų, priglaudė prie savęs. Kojomis apsivijau jo torsą ir apkabinusi kaklą, nusvirau per petį, nešama per kambarį. Pastatęs ant lovos, vaikinas glostė mano nugarą glaustydamasis prie krūtinės, o aš šįkart ėmiausi iniciatyvos ir greitu judesiu nusirengusi megztuką, numečiau jį ant grindų. Lukas delnais švelniai slydo mano kūno linijomis, per pasišiaušusią odą, o aš bučiavau jo pakaušį, pirštais nardydama po jo paaugintus plaukus. Tai buvo kur kas geriau už bučinius, tai buvo kažkas, ką buvo galima suprasti tik siela – jokių žodžių, jokių bučinių, tik vienu virtę dviejų žmonių kūnai. Jis mane taip tvirtai glaudė prie savęs, jog norėjosi leisti jam įlįsti į mane ir pajusti tai, ką tada patyriau ir kaip jis vertė mane visiškai atsijungti nuo aplinkinio pasaulio, pasiduodant magneto traukai. Lyg katė išrietusi nugarą, pilvu liečiau jo krūtinę, negalėdama suvaldyti ritmingai įsitempiančių raumenų, kai jo rankos kilo ir leidosi. Delnuose stipriai nutvėrusi jo plaukus, atlenkiau Luko galvą ir kelias sekundes pasimėgavusi tamsa apgaubtu veidu, nusileidau ant jo lūpų kone visu kūnu, krimsteldama apatinės jo lūpos kraštelį.
Mano vaizduotė nebepasitelkė kruvinų muštynių vaizdų, kai antrą kartą atsidaviau Lukui. Ir skaudėjo daug mažiau, nes jis elgėsi taip, lyg bijodamas padaryti kažką ne taip… Kartais jis sustingdavo virš manęs ir žiūrėdavo tiesiai į akis, o aš paglostydavau jo skruostą, ant kurio blizgėjo keli prakaito lašeliai. Nesuvokiau, kokiu žmogumi tampu aš ir kokiu tampa jis – aš nebebuvau ta rami ir švelni mergina, o jis – pavojingas nusikaltėlis. Tamsoje tyla skrodžiančios aimanos man atstojo pačius gražiausius žodžius, kokius vaikinas gali ištarti merginai, jo kuklūs, drebančių rankų prisilietimai – pačius maloniausius poelgius, o stiprūs apkabinimai – brangiausias dovanas. Norėjau pažinoti tokį Luką, koks jis buvo tamsoje, likus dviese ir tyloje tyrinėjant vienas kito kūnus.
Atsigulęs šalia jis kurį laiką žvelgė į mane, glostydamas krūtinę dengiančius mano plaukus ir vis dar tylėjo, nors mačiau, jog nori pasakyti tiek daug… Pirštais lengvai perbraukusi Luko įdubusį skruostą, lėtai užsimerkiau ir gulėdama ant nugaros, mintimis klajojau jo pilvo raumenų vingiais, kol neištvėrusi dar kartą pažvelgiau į vaikino akis. Migdolinių akių savininkas ramiai žiūrėjo į mane, neketindamas drumsti begarsio jaukumo, kol tie du blizgantys riešutėliai pasislėpė ir Lukas nepastebimai užmigo, kartais pajudindamas kurį nors rankos pirštą, likusį ant mano pilvo. Nenorėjau miegoti… Norėjau tik sužinoti, ką Lukas daro su manimi? Kodėl aš jaučiuosi lyg nieko daugiau nereikėtų, tik šių kelias minutes trunkančių akimirkų, kai jis manęs nekeiksnoja, kai nepyksta, kai nereikia apsimetinėti ir kažko bijoti. Dabar jis buvo mano ir niekieno kito: jo rankos, lūpos, akys, mintys, dėmesys ir apskritai visas jis priklausė man. Tas jausmas vertė mane šypsotis, mėgaujantis savininkiškumo privilegija. Labai norėjau įlįsti į Luko mintis, kad sužinočiau, ką jis galvoja ir ką jaučia…
Naktį miegojau ramiai, nes žinojau, kad manęs negalėtų paliesti nei vienas blogo linkintis žmogus. Mano smegenys visiškai atsijungė, todėl nei prieš užmiegant, nei miegant neprisiminiau, jog turiu keltis ir važiuoti į egzaminą.
–  Kelkis… – išgirdau kažkur sapnuose raginantį švelnų balsą.
Pramerkusi apsiblaususias akis, prieš save pamačiau dar ne visai aiškią nuogo žmogaus krūtinę ir pasirąžiusi vėl užmerkiau akis.
–  Tau egzaminas, – tokiu pat tonu dar kartą prabilo kiek priartėjęs balsas.
Šie žodžiai buvo slaptažodis, atvėręs mano akis plačiau. Išpūtusi jas, sugriebiau pūkinę antklodę ir atsisėdau lovoje. Pažvelgiau į Luką, sėdintį ant lovos krašto ir laikantį puodelį, su tuo pačiu mielu užrašu „aš tave myliu“. Šis, Luko ir puodelio, derinys atrodė ypač patraukliai, tačiau jausmas, jog kažką pamiršau žudė mane iš vidaus.
–  Kiek valandų? – sušukau perbraukusi ranka plaukus.
–  Devynios, – atsakė vaikinas, žvilgtelėjęs į laikrodį, pakabintą virš virtuvinio stalo.
–  Devynios? – pakartojau.
Jis palinksėjo galva ir atsistojęs nuėjo prie televizoriaus. Įjungęs jį, Lukas grįžo prie lovos ir atsisėdęs spaudinėjo nuotolinio valdymo pultelį.
–  Vakar tiek verkei dėl to egzamino, jog pabudus pagailo tavęs, – net nežiūrėdamas į mane išbeldė tamsiaplaukis.
Egzaminą laikyti turėjau lygiai dešimtą valandą ir tą akimirką nežinojau, kam turėčiau dėkoti labiau: Dievui ar Lukui, už tai, jog dar turiu valandą pavirsti į žmogų ir nuvykti į universitetą. Sugriebusi kojūgalyje sumurgdytą žalsvą pledą, apsivyniojau jį ir nubėgau į vonios kambarį. Įlipus į dušo kabiną, nebesijaučiau kaip tą pirmąją kartu praleistą naktį. Dabar Lukas man atrodė savas, o jo grubus ir griežtas elgesys su manimi netgi savotiškai žavėjo savo kitoniškumu bei nepasaldinta mistika. Išsimaudžiusi per penkias minutes, įsisupau į rankšluostį ir varvančiais plaukais išbėgau į kambarį. Lukas buvo surinkęs mano drabužius, kurie nakčiai buvo nukloję buto grindis, ir sudėjęs ant lovos, o pats ramiausiai žiūrėjo rytinę laidą apie kulinariją. Šios smulkmenos vertė mane nustoti pergyventi dėl egzamino ir tiesiog stabtelti, kad galėčiau pasimėgauti pačiais paprasčiausiais dalykais gyvenime: ypatingas vaikinas, geriantis kavą iš ypatingai mielo puodelio su užrašu „aš tave myliu“ ir žiūrintis ypatingai jam pagal charakterį netinkančią rytinę laidą. Vaizdas tirpino mano smegenų ląsteles, papurčiusi galvą, susirinkau drabužius, ir nulėkusi atgal į vonios kambarį apsirengiau.
–  Ar galėsi mane nuvežti į universitetą? – lėtai artėdama prie lovos, paklausiau Luko.
Jis gurkštelėjo gėrimo ir ramiai pakėlęs akis į mane nieko neatsakė. Pakreipiau galvą į šoną, lyg nebyliai prašydama jo, o sulaukusi menko vaikino lūpų kampelio pakilimo, išsišiepusi puoliau rankšluosčiu valyti plaukus, kad jie kuo greičiau išdžiūtų. Lukas atsikėlė nuo minkštų sujauktų patalų, kurie mane viliojo pasilikti visą dieną šiltai apsiklosčius ir žaisti su buto savininko nugulėtais plaukais… Deja, turėjau bėgti į lauką šlapia galva ir stengtis išsikapstyti iš mane užgriuvusio rūpesčio – egzamino. Kol vaikinas slėpė savo raumeningą torsą po laisvu pilku megztiniu, aš apsiaviau batus, apsirengiau striukę ir krapštydamasi rankinėje, laukiau jo.
–  Eisi į lauką šlapiais plaukais? – paklausė Lukas, priėjęs prie durų autis batų.
–  Neturiu kito pasirinkimo…
Jis apsisuko, nuėjo prie spintos ir iš lentynėlės kažką ištraukė. Linguodamas į šonus, Lukas grįžo prie manęs ir ištiesęs ranką su kepure tarė:
–  Imk.
Žvilgtelėjau į kepurę, tada į akis, paskui vėl į kepurę ir mintyse tyliai nusijuokusi paėmiau ją. Tai buvo chaki spalvos megzta kepurė, į kurią laisvai tilpo visi mano plaukai, kuriuos susukau po ja.
Kaip visada, mes su Luku nebuvome labai iškalbingi. Išsitraukusi egzamino medžiagą, blaškiausi tarp lapų, bandydama paskaityti bent vieną temą, tačiau privažiavus prie universiteto suvokiau, jog neveikiau nieko kito, tik akies krašteliu tyrinėjau Luko plaštakas, padėtas ant vairo. Jis retkarčiais atsisukdavo į mane ir pagaliau įsidrąsinęs paklausė:
–  Kaip jautiesi po vakar?
–  Nėra taip blogai, kaip tikėjausi… – gėdos pilną žvilgsnį mečiau į Luką ir greitai nuleidau akis.
–  Nebetroškina?
–  Šiek tiek…
–  Pasiimk tą vandenį, kurį gėrei vakar, – pasiūlė jis, rodydamas į mano kojas.
Prie jų pamačiau gulintį mano vakarykštį išsigelbėjimą nuo troškulio ir lėtai paėmusi butelį, atsisukau į vaikiną.
–  Ačiū…
Jis linktelėjo galva laukdamas, kol aš išlipsiu, tačiau aš ir vėl tempiau laiką, lyg norėdama dar pasigerėti Luko kuriama atmosfera. Prisiminusi egzaminą, atsisegiau diržą, paėmiau rankinę, butelį vandens ir dar kartą pažvelgusi į vaikiną pratęsiau:
–  Už viską. Ačiū.
Lukas susidrovėjęs nuleido akis į vairą, dar kartą palinksėjo galva ir nebeatsisuko iki kol išlipau iš automobilio. Eidama universiteto durų link, pasukau galvą į jį. Pamačiusi du žibančius migdolo riešutus, vėl grįžau į tą naktį, kai Lukas Edvardsas priklausė tik man, kai kalbėjo tik mūsų rankos ir lūpos. Panarinusi galvą vis dar glaudžiau prie savęs jo „padovanotą“ vandenį.
–  Barbora, kas čia per kepurė? – iš tolo pamačiusi mane koridoriuje šūktelėjo Lilita.
Čiupau už savo galvos ir nusiėmusi Luko kepurę dar kartą pajutau mus siejančius nepaaiškinamus pančius.
–  Šlapi plaukai, todėl pasiskolinau iš brolio, – sutrikusi nusijuokiau.
– Sugedo plaukų džiovintuvas? – priėmusi viską labai rimtai pasidomėjo mergina.
–  Aha… – pamelavau, eidama su ja į auditoriją.
Įėjus į patalpą, prisiminiau Eimantę, kuri vakar šokiravo mane ne tik savo paslaptimi ir elgesiu, tačiau ir melu apie Luką. Auditorija jau buvo sausakimša, todėl teko atsisėsti į antroje eilėje buvusias dvi laisvas vietas.
– O kur Eimantė? – žvalgydamasi paklausiau Lilės.
Trise mes buvom neišskiriamos draugės jau nuo gimnazijos laikų – visad sėdėdavome drauge, todėl buvo keista, kad Lilita nesidairė, kur yra trys laisvos vietos.
–  Negavai jos žinutės?
–  Negavau… – suraukusi kaktą sėdausi į vietą.
–  Vargšelė apsinuodijo kažkokiomis džiovintomis paprikomis, kurias vakar iš Kinijos parvežė sugrįžęs tėtis. Vakar vakare parašė, kad negali net pajudėti… – lyg užvesta pasakojo draugė.
Žinojau, kad visa tai melas, todėl negalėjau net žiūrėti Lilitai į akis. Nukreipusi žvilgsnį į stalą, klausiau, ką ji kalbėjo toliau.
–  Žinau, kad Kinijoje maistas labai aštrus, gal tie prieskoniai netiko jos europietiškam skrandžiui. Galvojau, aplankysiu ją šiandien po egzamino, nenori važiuoti kartu? Ei, Bo!
–  Ką? – atsipeikėjusi paklausiau.
–  Nenori kartu važiuoti pas Eimę? – naiviai dar kartą pakartojo mergina.
Kelias sekundes tylėjau, galvodama, jog dar nesu pasiruošusi kartu su Eimante veltis į jos melą ir vaidinti prieš Lilitą, jog aš nieko nežinau apie jos „apsinuodijimą“.
–  Negaliu, – atrėžiau pamąsčiusi. – Turiu pabaigti rašyti filosofijos referatą ir nuvažiuoti pas mamą į darbą.
–  Gerai, kad priminei! Filosofijos referatas… – už galvos susiėmė Lilita. – Tada nuvažiuosiu valandai ir perduosiu tavo linkėjimus!
Linktelėjau, nors visiškai netryškau noru perduoti jai linkėjimų… Puikiai žinojau, jog po vakarykščio vakarėlio mano draugė turbūt neturėjo jėgų atvykti į egzaminą ir rizikavo savo gera ateitimi, tačiau negalėjau Lilitai išduoti paslapties apie jos brolį bei mūsų geriausią draugę. Nuleidusi galvą žvelgiau į kepurę, padėtą ant kelių, ir raminau savo sąžinės balsą, kuris su kiekvienu Lilitos sakiniu, vis garsiau prašėsi išlaisvinamas.
Visą egzmaminui skirtą laiką nesugebėjau susikaupti netgi perskaityti klausimų, ką jau kalbėti apie atsakinėjimą… Mintys šokinėjo nuo Eimantės ir jos apsileidimo bei panirimo į narkotikus, prie Luko ir mūsų spalvingų santykių, tada vėl prie Eimantės melo, prie Mato skolų ir galų gale egzaminas baigėsi su mintimi, jog iš puikios studentės pavirtau visiška nemokša!
Važiuodama autobusu namo, gniaužiau Luko kepurę rankose galvodama, jog jis atnešė didžiules permainas į mano gyvenimą bei kasdienybę. Užsisvajojusi girdėjau savo vidinį ginčą dėl to, kaip privalau elgtis toliau. Negalėjau apleisti mokslų, dėl kurių visada tiek daug aukodavau, kuriems buvau atsidavusi visu šimtu procentų. Negalėjau leisti Eimantės ir Mato problemoms sugriauti mano ateitį. Taip pat negalėjau leisti mintims apie Luką užvaldyti kiekvieną mano dieną, nes privalėjau dėmesį sutelkti į sesiją ir puikiai ją išlaikyti! Žinojau, jog su šiuo vaikinu neturiu jokios ateities, kad ir kaip troškau galvoti kitaip… Nemaniau, jog jis tradicinis romantiškas vaikinas, su kuriuo galėčiau užmegzti ilgalaikius santykius, pradėti bendrą gyvenimą ir pristatyti šeimai. Nežinojau, kas jis, nežinojau jo istorijos ir nors labai norėjau su juo matytis, nežinojau, ar to nori jis. Lukas pavergė mane, tačiau aš norėjau sutelkti visą energiją, kad kuo mažiau galvočiau apie jį.
Grįžusi namo nusprendžiau atsijungti nuo išorinio pasaulio ir nebendrauti su niekuo, išskyrus knygas. Vangiai bendravau su mama, o Mato tiesiog nesugebėjau priremti prie sienos ir iškamantinėti apie jo skolas, į kurias jis grimzdo net nepasakęs man ir neprašęs pagalbos. Namuose tvyrojo įtampa, nes mudu su broliu turėjome paslapčių, kurios šiuo metu buvo aktualiausias dalykas, todėl daugiau apie nieką nesugebėjome kalbėti. Kol man nereikėjo vykti į paskaitas, Matas ilgiau nei visuomet užtrukdavo mokykloje ir grįždavo tik vakarop… Mama buvo per daug pavargusi po darbų, kad kreiptų į tai dėmesį, o aš tiesiog nebegalėjau pakelti svetimų problemų. Visgi vieną vakarą prieš egzaminą ilgai mokiausi, kai išgirdau Mato kambario durų trenksmą. Skubiai atsistojau nuo kėdės ir išbėgusi į koridorių paklausiau:
–  Kur tu eini taip vėlai?
Jaunėlis stabtelėjo prie laiptų ir nuleidęs galvą svarstė, žengti toliau ar atsakyti.
–  Turiu reikalų, – užsimetęs kuprinę ant peties atsakė jis, net nežvilgtelėjęs į mane.
Lėtai eidama brolio link sumurmėjau:
– Matai, pasakyk, kad neįklimpai ir vėl…
– Apie ką tu?
–  Apie tą patį, iš ko praeitą kartą tave ištraukiau.
–  Lukas tau ką nors pasakojo? Ot, asilas… – papurtė galvą Matas.
–  Lukas man nieko nesakė. Pasakė Justinas, o tai yra kur kas rimčiau. Pasakyk man, ar tu susidėjai su ta gauja? – priėjusi visai prie vaikinuko, suėmiau jį už riešo.
Brolis staigiai ištraukė savo ranką ir atsisukęs griežtai prakošė pro dantis:
–  Nesikišk, Bo.
Nebelaukęs, kol toliau jį koneveiksiu, Matas nuskuodė laiptais žemyn ir man beliko tik stebėti, kaip mano mažylis savarankiškai „tvarko“ nešvarius reikalus. Aš tikrai norėjau nesikišti, tačiau man beprotiškai draskė krūtinę, kai negalėjau padėti jam.
Universitete atmosfera taip pat svilino padus, nes Eimantei apsimetinėti prieš Lilę sekėsi kur kas geriau, nei man. Sesijos metu vengiau jų abiejų, todėl į egzaminus atvažiuodavau sulig laikrodžio rodykle, o išeidavau pati pirmoji, kad netektų nei akies krašteliu pamatyti Eimanės ar meluoti Lilitai. Deja, po paskutinio egzamino man nepavyko pabėgti ir prie auditorijos mane sustabdžiusi Lilė pasiteiravo:
–  Ką veiksi šią laisvą savaitę?
–  Turbūt ilsėsiuosi… – atsakiau sudvejojusi.
–  Mes su Eime, – per liemenį apkabinusi prie mūsų atbėgusią merginą tarė Lilita. – Pagalvojome, jog prieš prasidedant paskaitų maratonui, galėtume savaitei nuvažiuoti į mano tėvų vasarnamį už miesto.
Pažvelgusi į Eimantę, kuri lyg niekur nieko stovėjo su kvaila šypsenėle veide, nuleidau akis į savo batus ir suvokusi, jog neištverčiau tokio ilgo laiko, apgaubto melu ir išgalvotomis istorijomis, pakėlusi galvą atsakiau:
–  Turiu padėti mamai, darbe sunkus metas…
–  Bet tu visiškai nebebūni su mumis, tokia atsiskyrusi… – sudejavo Eimantė ir paglostė mano ranką.
Jausmas prilygo elektros šokui, todėl įsikišusi paglostytą ranką į didžiulio megztinio kišenę, nuraminau jas:
–  Nuo vasario mėnesio ir vėl matysimės kasdien. Atleiskite, turiu važiuoti…
Net neatsisukdama išbėgau iš universiteto, sėdau į automobilį ir nurūkau namo. Taip norėjosi užsidaryti namuose, nebesirodyti žmonės, o išlįsti iš savo kiauto tik tada, kai aplink viskas nebus vien apgavystės ir vaidyba. Nemokėjau gerai meluoti, tuoj pat pradėdavau tripčioti, painiotis tarp žodžių ir tai išduodavo mano sutrikimą. Būtent dėl to visą atostogų savaitę praleidau namuose, skaitydama knygas ir atlikdama įvairius namų ruošos darbus.
Kad ir kaip stengiausi, visa veikla, kuria užsiėmiau, man nepadėjo pamiršti problemų, o kiekvienas daiktas nesąmoningai primindavo Luką. Buvo praėjusios beveik trys savaitės nuo paskutinio mūsų susitikimo, o aš nesulaukiau nei jokios žinios iš jo. Ne kartą prieš užmiegant gulėjau lovoje svajodama apie jo pasišiaušusius rankų plaukelius, kai glostau jo pilvo presą, paėmusi telefoną ne vieną kartą ketinau parašyti žinutę, tačiau nežinojau, ką jam pasakyti… Nebuvome tokie draugai, kurie klausia vienas kito, kaip sekasi, ką veikia ar kada galima susitikti. Išvis nelaikiau mūsų draugais, tačiau buvau įsitikinusi, jog jo pasirodymas mano gyvenime turi palikti neišdildomą pėdsaką. Buvau bailė ir pati Luko neieškojau, kad ir kaip širdis to troško… Jo kepurės nei karto neskalbiau, bijodama pašalinti vienintelį artimą prisiminimą – Luko kvapą.
Prasidėjus paskaitoms, stengiausi ir vėl įsivažiuoti į rutiną, nes nei Lukas nebepainiojo manęs į gaujos reikalus, nei Matas nebesielgė įtariai – grįždavo namo laiku, padėjo tvarkytis namuose ir papildomai dirbo sandėlyje. Pirmąją savaitę Eimantė nepasirodė universitete, o iš Lilės sužinojau, jog ji susirgo gripu. Nežinojau, ar tai tiesa, nes pastaruoju metu visi Eimantės žodžiai man atrodė tik puiki vaidyba. Jaučiausi kur kas geriau, kai jos nebuvo su manimi ir Lilita, nes mes turėjome daug bendrų temų ir kalbėjome apie tai, ko man nereikėjo meluoti.
Tačiau vieną dieną, per pietų pertraukėlę, Lilė stebėjo mane skaitančią paskaitos medžiagą ir paklausė:
–  Kodėl tu man nesakei, jog draugauji su Luku Edvardsu?

__________________________________________________________________________________________

Apie naujas dalis sužinoti galite užsiprenumeravę tinklaraštį (dešinėje), taip pat naujoje šio tinklaraščio paskyroje Facebook’e.

– Martina V.

X dalis. „BFF“

– Gerai, gana, – pasitraukęs nuo Eimės ir priėjęs prie manęs ištarė Lukas. – Einam į vidų.
Jis stumtelėjo mane į priekį ir aš vedama per koridorių dar kartą nužvelgiau sutrikusią draugę, apie kurią maniau žinanti viską. Tikėjausi, jog, jei Eimantė yra čia, kambaryje turėčiau sutikti ir Lilitą, tačiau svetainėje, kur skambėjo garsi muzika ir patalpa buvo prisitvenkusi dūmų, sėdėjo tik Justinas, Julius, su kuriuo šokau Naujųjų metų vakarėlyje ir dar pora vaikinų. Lukas visiems paspaudė rankas, o Justas atsistojęs maloniai man tarė:
– Prisėsk. Jauskis kaip namie.
Jo paslaptingas ir nenuoširdus žvilgsnis mane gąsdino, priėjau arčiau Luko.
– Čia Bo, – garsiai tarė Lukas.
– Girdėjom, kad čia naujoji tavo mergužėlė, – nusijuokė vienas iš nepažįstamų vaikinų, kuris rūkė suktinę.
Mintyse lyg aidas vis kartojosi žodis „mergužėlė“, tačiau Luko apkabinimas per pečius, mane nuramino ir jis pasisodino mane ant fotelio, kuris buvo šalia stalelio. Ant jo mėtėsi daugybė keistų daiktų: vamzdeliai, folija, kortelės, kupiūros ir maišeliai su baltais milteliais bei tabletėmis. Viską apžiūrėjusi nurijau susikaupusias seiles ir įtemptai žiūrėjau, ką daro kiekvienas iš sėdinčių vaikinų.
– Labas, Lukai! – pasigirdo dar vienas moteriškas balsas, kuris perrėkė net trankią muziką.
– Labas, – atmestinai džiugiai atsakė vaikinas.
– Supažindink su savo drauge, – pribėgusi ėmė straksėti liekna blondinė, kurios niekuomet nebuvau mačiusi.
– Bo, – linktelėjusi galva tariau, nespėjus jam net prasižioti.
– Bo? Kaip įdomiai skamba… Bo bo bo… Aš Rita, – ištiesusi baltutę plaštaką prisistatė mergina.
Jos riešas buvo sužalotas, o akimis kylant alkūnės link, mačiau vis daugiau badymosi žymių. Blondinė visiškai neslėpė savo randų, nes vilkėjo palaidinę ant petnešėlių. Lengvai spustelėjusi jos plaštaką, gailesčio kupinu žvilgsniu pažvelgiau į jos tuščias tamsias akis. Staiga ji vėl striktelėjo ir garsiai šaukdama išlėkė iš kambario:
– Panos, ateikit susipažinti su Bo-o-o!
Pažvelgiau į Luką, lyg klausdama, ką turėčiau daryti, o jis prisiglaudė prie mano ausies ir tyliai sušnabždėjo:
– Apsimesk, kad viskas gerai. Jos apsvaigusios, todėl kalbės daug nesąmonių, reaguok ramiai.
Pažvelgusi į tarpdurį, jame pamačiau rankas sukryžiavusią Eimę, įdėmiu žvilgsniu tyrinėjančią mane ir Luką.
– Kodėl nesakei, kad čia yra Eimantė? – atsisukusi į jį tyliai paklausiau.
– Tu nebūtum patikėjusi. Juk manei, jog tavo draugai patys šauniausi ir tu apie juos žinai viską… – ironiškai tarė jis ir pažvelgė man tiesiai į akis.
Taip, smerkiau Luką dėl to, kad bendrauja su žmonėmis, kurie jam grasina ir jį muša, tačiau pati apie savo geriausią draugę nežinojau tokio svarbaus dalyko. Laikiau Eimantę puikia mergina, jos pažymiai buvo geri, jos tėvai, nors ir išsiskyrę, auklėjo ją nepriekaištingai, todėl nesupratau, kodėl ji atsirado tokioje vietoje su tokiais žmonėmis. Naiviai tikėjausi, jog ir Eimė tik apsimeta, kad yra narkomanė, tačiau pamačiusi, kaip ji susirango Robertui ant kelių ir paima iš jo suktinę, praradau bet kokią viltį dėl jos nekaltumo. Nuleidusi akis, žvelgiau į kilimą, kai išgirdau Justino balsą:
– Na, tai ką balandėliai šiandien vartos?
– Atsinešėme savo, – viena ranka apkabinęs mane per petį patapšnojo Lukas.
Žvelgiau į Eimantę, norėdama pamatyti jos reakciją į tai, jog ir aš nieko jai nepasakojau apie savo „svaiginimąsi“, tačiau merginos akyse buvo tokia panieka, jog ji šaltai pažvelgusi į mane įsisiurbė apkvaitusiam Robertui į lūpas. Nesupratau, kokia tai svingerių grupelė, nes per Naujųjų metų vakarėlį Eimantė bučiavosi su Luku, o dabar Luko akivaizdoje seiliojasi su jo draugu… Net nenorėjau sužinoti, kas dar čia vyksta. Į kambarį atlėkė dar kelios lyg varlės kvaksinčios merginos, kurios puolė prisistatinėti, o aš tik linksėjau galva ir apsimestinai šypsojausi.
– Kokie gražūs tavo plaukai… – tarė viena, prisėdusi ant fotelio netoli manęs ir bandydama pasiekti mano tamsius plaukus. – Tavo draugė žiauriai graži Lu…
Mergina buvo tokia apsvaigusi, jog nespėjusi pasakyti vienos minties, tuoj puldavo burbėti visai kitus dalykus, todėl nesupratau, ar ji kalba rimtai, ar tai tik apkvaišinti svaičiojimai. Atmosfera buvo ganėtinai įtempta: merginos susėdusios ant grindų juokėsi viena iš kitos, kalbėdamos tik joms suprantama kalba ir raitėsi pagal trankią muziką, kai kurie vaikinai palinkę prie stalo pro nosį traukė baltų miltelių takelius, Eimantė su savo naujuoju draugu kone valgė vienas kitą, retkarčiais įtraukdami dūmus ir pusdami juos vienas kitam į burną. Lukas paleido mane, norėdamas pridegti cigaretę ir aš kruptelėjau, lyg būčiau palikta viena su liūtais ankštame narve. Automatiškai prisispaudžiau prie jo kūno ir pažvelgiau į jo rankas. Tada pakėliau akis į jo veidą, o vaikinas pro savo užkritusius plaukus mirktelėjo akį ir pridegęs cigaretę, vėl apglėbė mane viena ranka.
Paėmusi iš Luko maišelį su milteliais dar kartą apžvelgiau visą kambarį, kad įsitikinčiau visų užimtumu. Bijojau net pagalvoti, kas būtų, jei kažkas paprašytų įtraukti mano ir Luko sugalvoto melo – miltų ir krakmolo mišinio… Lukas, lyg telepatiškai girdėdamas mano mintis, ištiesė ranką ir sugriebė plastikinę nuolaidų kortelę, kuria vaikinai darydavosi „takelius“. Perdaviau maišelį vaikinui ir atidžiai stebėjau mudviejų spektaklį. Lukas lyg tikras profesionalas pabėrė miltelių ant stiklinio kavos stalelio ir kortele ėmė skirstyti baltus miltelius į siauras juosteles. Bandydama apsimesti žinančia, kaip viskas vyksta, pasilenkiau pasiekti susuktą kupiūrą iš vaikino, kuris laikė ją rankoje. Jis lengvai man perdavė „priemonę“ ir gurkštelėjo alaus. Atsisukus į Luką pastebėjau, jog jo akys švytėjo, lyg jis manimi didžiuotųsi. Lengvai jam šyptelėjau ir vėl atsisukau į Eimę, kuri stebėjo mane visiškai abejingu veidu. Julius pradėjo klausinėti, ką aš vartosiu, tad pažvelgiau į Luką. Jis paminėjo kažkokį keistą pavadinimą ir išpūtė gausybę dūmų.
– Tu irgi iš Lilės kurso, ar ne? – netikėtai akis į mane įsmeigė Justinas. – Man atrodo, kad dabar pamenu tavo nuotraukas pas sesę kambaryje.
– Taip… – linksėdama galva žiūrėjau tai į jį, tai į Eimantę, kuri jau drybsojo ant sofos tarp Roberto ir Justo. – Mes jau senokai draugaujame.
– Žinai, kad jai nei žodžio, taip? Lukas jau turėjo supažindinti su keliomis svarbiomis taisyklėmis, – diktavo sąlygas gaujos „vadas“.
Palinksėjau galva ir atsisukau į Luką.
– Viskas gerai, juk praėjo tiek laiko.
– O jūs jau seniai kartu? – įsiterpė Eimantė.
Mano širdis suspurdėjo, nes tai ji buvo ta, kuri man visuomet pliurpdavo apie Luką ir apie norą su juo susitikinėti, o aš sėdėjau ir apsimečiau jo mergina… Dabar suvokiau, dėl ko iš tiesų ant manęs pyksta draugė.
– Kuris laikas, – iš keblios padėties mane gelbėjo Lukas.
– Jau rudenį aš jus kartu užtikau per vakarėlį, ne? – valydamasis nosį  nuo miltelių pasiteiravo Justinas.
– Taip, – šyptelėjau trumpai atsakydama.
– Kaip broliukas laikosi? – juodamasis toliau klausinėjo jis.
Neklausiau Luko, ką jiems pasakoti apie Matą, todėl šiek tiek sutrikusi, pasilenkiau prie savo miltų takelių, kol sugalvosiu, ką jam atsakyti. Lukas, supratęs mano išsisukinėjimą nuo klausimo, tuoj pat atsakė:
– Truputį „rišo“…
– Rimtai? – ramiai paklausė Justinas. – Bet jis žino, kaip elgtis?
– Taip taip, jam viskas gerai. Šiandien parvešiu jam kelis maišelius, – stengdamasi nukreipti temą skubiai sumaliau.
– Ir linkėjimus su skolos lapeliu parvežk, – nemirksėdamas tiesiai į mano akis žiūrėjo vaikinas ir atrodė, jog bando mane įbauginti.
– Viskas gerai, atvežiau pinigus, – nutraukė įtampą Lukas.
Nustebusi atsisukau į jį ir žiūrėjau, visų pirma nesuprasdama apie kokią skolą šįkart kalba Justinas, visų antra, kodėl Matas man nieko nepasakė, ir visų trečia, kodėl Lukas perduoda pinigus. Buvau sutrikusi, nes nežinojau, jog jaunėlis vis dar perka narkotikus… Tądien mano gyvenime ėmė žiojėti skylės, nes suvokiau nieko nežinanti apie žmonės, kurie mane supa kiekvieną dieną ir kuriais aš aklai pasitikėjau bet kokiu gyvenimo atveju.
– Gerai, vėliau paduosi, – apsiraminęs tarė Justas ir nusikvatojo.
Lukas pažvelgė į mane, užgesino cigaretę ir prigludęs sušnabždėjo:
– Įtrauk…
– Apie kokią skolą jis kalba?
– Duok trūktelti takelį, – staiga iš mano rankų kupiūrą grybštelėjo viena apkvaišusių merginų.
Sutrikau ir norėjau šaukti, kad ją man atiduotų, tačiau mergina palinko prie takelio ir vienu įkvėpimu viską sutraukė. Likau sustingusi ir žiūrėjau į ją, lyg tuoj pat turėtų pasigirsti, jog čia ne narkotikai, o kulinarijos reikmenys. Mergina buvo pakankamai apsvaigusi, todėl linksmai nusijuokė ir paklausė:
– Kas toliau?
Nespėjus paimti iš jos susuktos kupiūros, ją pačiupo pirmoji man prisistačiusi mergina Rita. Lukas bandė ranka gaudyti jos plaštaką, tačiau ši pasilenkė ir nespėjus į nosį įtraukti nei kruopelės, nusičiaudėjo ir nuo stalo ant kiliminės dangos pasipylė ne tik mūsų miltų-krakmolo mišinys, bet ir tikri narkotikai, gulėję ant stalo. Išsigandau ir net išleidau nuostabos garsą. „Nejau dabar teks vartoti tikrus narkotikus?“ – mintyse prakošė. Lukas nusikeikė tardamas Ritos vardą, o ši susigėdusi, tačiau vis dar šypsodamasi atsiprašė. Deja, krakmolo nuo narkotikų nebeatskirsiu ir mūsų planas žlugo po vieno čiaudulio judesio… Atsisukau į Luką akimis klausdama, ką dabar turėsiu daryti, o jis sutrikusiu žvilgsniu mėtėsi tarp miltelių ant stalo ir miltelių ant kilimo.
– Merginos, būkit geros, eikit padūkti į kitą kambarį, – staiga paprašė Justinas.
Išsigandau, kad man teks atsiskirti nuo Luko ir aš nežinosiu, kaip elgtis likus vien su merginomis, juolab su Eimante. Ji puls klausinėti įvairiausių dalykų, į kuriuos galbūt neturėsiu paruošusi atsakymo. Juk visa mano ir Luko istorija buvo išgalvota. Vaikinams galbūt ir nerūpėjo, kiek laiko mes kartu, kaip susipažinome ir visos kitos smulkmenos, tačiau merginas aš pažinojau puikiai: jos išklausinėja visko, kas susiję ir nesusiję su jas dominančiu dalyku.
– Čia trumpam. Eik, nereiks vartoti… – tyliai sušnibždėjo Lukas.
Išsiblaškiusi išėjau iš kambario paskui kitas merginas, o man iš paskos nusekė Eimantė. Ji čiupo man už rankos ir sustabdė koridoriuje.
– Einam į virtuvę, – tarė mergina.
Eimė tiesiu taikiniu priėjo prie palangės ir paėmė prie peleninės gulėjusią susktinę.
– Kodėl nesakei, kad tu su Luku? – prisidegusi paklausė ji.
Nežinojau, ar galiu jai pasakyti, jog viskas – tik pramanai, jog aš nevartoju narkotikų ir nemiegu su Luku. Kad išvengčiau nesusipratimų, nusprendžiau šiame bute niekam neprasitarti, kokia yra tiesa, nors Eimantę ir laikiau savo gera drauge, tačiau bijojau, jog neblaiviu protu ji viską papasakos vaikinams, o tada tiek aš, tiek Lukas turėsime problemų.
– Na, toks čia ir buvimas… – pasitelkusi atsargią taktiką išlemenau.
– Bet vis tiek! Kol tu čia neatėjai, tai ir aš su juo būdavau… – nusijuokė Eimantė.
Menkas pavydo kirminėlis ir vėl ėmė graužti mano skrandį, tačiau aš tik šypsojausi ir numojusi ranka atsakiau:
– Nieko tokio. Kaip matau, dabar tu su Robertu.
Eimė įtraukė dūmą ir išpūtusi atkišo suktinę man. Iš inercijos numokau ranka atsisakydama.
– Tai gal tu iš tiesų nevartoji? – nustebo Eimantė. – Mulkini mus, Bo?
– Ne! – išsigandusi atkirtau.
– Tai parūkyk su manimi. Juk mes draugės! Pagaliau nebereikės apsimetinėti prieš Lilitą vienai pačiai, – skardžiai nusijuokė ji ir apkabino mane per pečius.
Nors mintyse vis sukosi Luko žodžiai: „nieko daugiau nevartok“, bijojau, jog man atsisakius, Eimantė papasakos viską Justinui, tad drebančiomis rankomis paėmiau žolę ir atsidususi įtraukiau dūmą. Patekę į plaučius, jie sudirgino stemplę ir aš išpūsdama smarkiai atsikosėjau.
– Lukas visad susuka labai silpną žolę… Va čia tai tikras dalykėlis, – apkabinusi mane pasakojo Eimantė.
– Tu seniai priklausai šitai gaujai? – pasiteiravau, atkišusi jai suktinę.
– Dar įtrauk kelis, už mūsų draugystę, kuri dabar bus be paslapčių, – džiaugsmingai nusiteikusi murmėjo mergina.
Atidžiai stebima Eimės, įtraukiau dar kelis dūmus.
– Priklausau… Nežinau, turbūt po to vakarėlio, kai Lukas mane parsivežė. Jis turbūt visas merginas taip „užverbuoja“, – juokėsi ji.
Suraukusi kaktą žiūrėjau į draugę, kuri paėmusi suktinę, įtraukė dūmą ir kurį laiką palaikiusi, išpūtė didžiulį dūmų debesį.
– Kaip suprasti, „užverbuoja“?
– Na, žinai, seksualus vaikinas… Pirmiausia pasiduodi jo žavesiui, paskui tenka susipažinti su gauja ir tada – laba diena, narkotikai, – rodydama į tarp pirštų laikomą suktinę kvatojo Eimantė.
Nenorėjau tikėti, jog Lukas į gaują įtraukė ir prie narkotikų pripratino mano draugę. Jos pasakojama istorija vis labiau panašėjo į dabartinę mano situaciją… Jis mane sužavėjo, tada man teko atvykti į gaują ir dabar galiu priprasti prie narkotikų! Susinervinusi paėmiau iš Eimantės suktinę ir keletą kartų stipriai įtraukusi dūmus į plaučius, skausmingai išpūčiau juos. Tada dar kartą įtraukiau ir vėl išpūčiau. Burnoje liko labai nemalonus skonis, todėl kelis kart sučepsėjusi, ėmiau žvalgytis, kuo galėčiau užsigerti.
– Ten mano šampanas, atsigerk, – rodydama pirštu į sklidiną taurę putojančio gėrimo tarė mergina.
Pačiupusi taurę, užsiverčiau ją ir vienu ypu ištuštinau iki pat dugno.
– Šaldytuve yra dar, išimk, paplepėsim, kol jie ten vyriškai kalbasi, – lyg tyčiodamasi nusijuokė Eimantė.
Ištraukusi puspilnį butelį, įpyliau šampano į taurę ir padaviau merginai.
– O Robertas tik šiaip sau… Kadangi Lukas pastaruoju metu pasidarė visai neįdomus, perėjau prie Robio. Jis bent jau duoda narkotikų ir perka visokius daiktus, – rodydama apyrankę gyrėsi Eimantė.
Norėjosi papurtyti ją ir paprašyti nustoti vartoti kvaišalus, tačiau negalėjau išsiduoti, jog pati nesu narkomanė. Buvo gaila matyti Eimantę tokią, kokios dar nebuvau mačiusi ir tikrai nesitikėjau kada nors išvysti. Ji kalbėjo apie narkotikus, lyg tai būtų pats skaniausias maistas, pats įdomiausias užsiėmimas ir jai daugiau nieko iš santykių su vaikinu nereikėtų…
– Žiūrėk, kad Lukas taip nepasielgtų ir su tavimi, – perspėjo mergina. – Pasilinksimins ir paliks, paskui teks tenkintis tokiais, kaip Robis.
Pradėjau galvoti, jog jis taip elgėsi su kiekviena mergina ir pasidarė taip pavydu bei pikta… Nors mes tik apsimetėme, jog esame pora, Eimantės komentarai kurstė mano pyktį ir kraujas venose tiesiog virte virė. Įtraukusi dar keletą dūmų, apsvaigau ir gurkštelėjusi šampano, pajutau, jog viduje kaupiasi kažkokie nepagrįsti nervai… Atrodė, kad pykstu ant viso pasaulio. Tačiau išgirdusi draugės juoką, pažvelgiau į ją ir pradėjau juoktis kartu. Nežinojau, iš ko juokiamės, tačiau buvo tikrai labai juokinga. Susiėmusi už pilvo kvatojausi ir pamačiau ateinančias kitas merginas, kurios prisijungė prie mūsų ir kartu baigėme rūkyti suktinę. Skruostus skaudėjo nuo nepaliaujamo juoko, atėjusios merginos atrodė lyg iš kitos planetos, nes kalbėjo nesuprantama kalba, šoko ir staipėsi viena prieš kitą. VIrtuvė pasidarė ankšta ir man pradėjo trūkti oro. Laikydamasi į sienas, ėjau siauru koriduriumi į erdvesnę patalpą, kai prieš save išvydau tamsų Luko megztinį.
– Bo?
Pakėlusi akis į jį, ėmiau kvatotis iš jo plaukų, kurie buvo atmesti atgal.
– Kas tau darosi? – suėmęs mane už pažastų paklausė jis.
– Tavo plaukai labai juokingi, – pro juoką išveblenau.
– O šūdas… Aukis batus.
– Kokius batus? – bandydama suvaldyti juoką paklausiau.
– Važiuojam namo.
– Ne ne ne, noriu valgyti.
– Gerai, užsuksim pavalgyti, renkis.
– Kodėl tu man visada aiškini, kada turiu važiuoti namo? – išsinėrusi iš jo delnų piktai surikau.
Lukas stovėjo nustebusiomis akimis žvelgdamas į mane ir vis dar stengdamasis mane nuvesti prie batų. Prisiglaudęs prie manęs jis tyliai tarė:
– Juk sakiau nieko nevartoti.
– O aš tau sakiau…
Neleidęs pabaigti sakinio, savo delnu mano burną užčiaupė Lukas, nes jam už nugaros išdygo Justas su Juliumi.
– Mes jau važiuosim. Bo visai apspango, – dirbtinai juokdamasis tarė mane laikantis vaikinas.
Pamačiusi surauktą Justino kaktą, apsiraminau ir nuėmusi Luko delną nuo savo burnos piktai žvilgtelėjau į jį.
– Ji pradeda ardytis, kai per daug suvartoja. Paskui nesusitvarkysim… Vežu pas save.
Nuleidusi akis nuėjau prie batų ir stengiausi tiesiai stovėdama apsiauti juos, tačiau sekėsi prasčiau, nei maniau. Lukas pripuolęs užsegė užtrauktukus, pasodinęs ant kėdės, paėmė paltą ir užmetė ant pečių.
– Trumpokas pirmasis susitikimas, bet lauksim tavęs kitą kartą, Bo, – priėjęs pasilenkė prie mano veido Justinas ir pabučiavo į skruostą.
Atsitraukusi įtariai žvilgtelėjau į vaikiną ir juokiausi, kol šis dingo virtuvėje. Iš ten vis dar sklido merginų juokas ir krykštavimai, o manyje virė pyktis, kad aš turiu važiuoti namo. Jaučiausi labai keistai, lyg ir blaiviai protavau, tačiau nepaaiškinamas juokas mainėsi su pykčiu ir tai kėlė kažkokį nerimo jausmą. Beprotiškai norėjau valgyti, o burnoje buvo visiška sausra. Atsistojusi apsirengiau paltą ir paėmusi rankinę laukiau, kol Lukas atsisveikino su Juliumi.
Išėjus į laiptinę, vaikinas nieko man nesakė, tik nutvėręs už gobtuvo tempė iki lifto. Nuleidusi galvą žiūrėjau į savo batus ir galvojau tik apie gurkšnį vandens.
– Ką aš tau sakiau, Bo? – atsirėmęs į lifto sieną paklausė Lukas. – Manai, aš veltui sakiau neimti narkotikų iš kitų?
– Manęs reikalavo.
– Nemokėjai pasakyti, kad turi savo? – pakėlęs balsą klausinėjo jis.
Išėjus į lauką, krentančios snaigės tyliai tupė ant mano užkaitusio veido ir buvo taip gera kvėpuoti grynu oru. Lėtai slinkau automobilio link, burna gaudydama jas, kad bent taip atsigaivinčiau…
– Lipk į vidų, turiu vandens.
Paklausiusi Luko, įsėdau į automobilį ir tirtėdama iš šalčio, tryniau delnus vieną į kitą. Nuo galinės sėdynės jis paėmė pilną mineralinio vandens butelį ir atsukęs atkišo jį man. Užsivertusi kone springdama gėriau jį, lyg ilgas valandas būčiau klajojusi dykumoje.
– Visiška višta… – tyliai tarė vaikinas ir užvedė variklį.
– Ar taip elgeisi ir su Eimante? Atsivežei čia ir pripratinai prie narkotikų? – ištuštinusi pusę butelio užsipuoliau Luką.
– Ką? – nesupratęs atsisuko į mane vaikinas suraukta kakta.
– Ką? – atkartodama jo išraišką surikau. – Ji man viską papasakojo. Iš pradžių ją suviliojai, paskui kaip ir mane atsivežei supažindinti su gauja, o dabar ji nieko daugiau nenori, tik svaigintis! Dabar ketini taip pasielgti ir su manimi?
– Tu pati nesuvoki, ką kalbi, – spustelėjęs greičio pedalą atsakė Lukas.
– Aš puikiai suvokiu! Eimantė buvo pavyzdinga mergina, kol tu jos neparsivežei pas save, nesuviliojai kaip ir manęs, tada pristatei šitiems… – nesugalvodama tinkamo apibūdinimo nutilau. – Šitiems vyrams! Paskui palikai ją ir dabar ji, vargšė, turi būti su tais išgamomis, kurie pumpuoja į ją kvaišalus!
– Tavo žiniai, ji pati prisistatė šitai gaujai.
– Na, taip, negi tu prisipažinsi… Nesuprantu, kaip tu pats nevartodamas sugebi priversti kitus žmones įnikti į šitą mėšlą?
– Nei vieno žmogaus neverčiau prieš jų valią vartoti narkotikus.
– Koks skirtumas, per prievartą, ar netyčia. Ji tavimi žavėjosi, o tu tuo pasinaudojai! – trankydama jo petį šaukiau.
Vaikinas, neiškentęs mano isterijos, sustojo šalikelėje ir atsisukęs suėmė mano mosuojančią ranką ties riešu.
– Ji pati ten nuėjo, bandydama sužavėti mane. Susipažino su Robertu, atėjo į gaują ir kiek įmanydama stengėsi mane suvilioti. Tad manęs nekaltink jos polinkiu į kvaišalus.
Akimirką patylėjau ir bandžiau suvokti, ką jis man pasakė. Prisiminiau Eimantės perspėjimą, todėl tikėjau ja ir išlaisvinusi savo ranką, rėkiau toliau:
– Netikiu tavimi! Tu ir Matą pripratinai prie narkotikų, o dabar nori taip pat pasielgti ir manimi!
– Žinoma, tikėk tikra drauge, kuri pati tau įkišo narkotikus, o ne tuo, kuris vietoj narmotikų tau davė paprastų miltų, – ramiai išbeldęs, toliau važiavo jis.
Akyse ėmė kauptis ašaros, suvokus, jog viskas, ką jis pasakė – tiesa. Aš laikiau Eimantę tikra drauge, tačiau ji nuo manęs slėpė tokį rimtą dalyką, neprašė jokios pagalbos, o vietoj to, kad pasiūlytų kartu mesti svaiginimąsi, įbruko į rankas kvaišalų. Žiūrėjau į Luko profilį, kuris liejosi akyse ir nuleidusi galvą, lėtai nusišluosčiau išriedėjusias ašaras.
– Pas mane pavalgysi, o paskui parvešiu tave namo, – nereaguodamas į mano graudinimąsi tarė Lukas.
Likusią kelio dalį tylėjau, bandydama sudėlioti faktus į savo vietas. Nesuvokiama buvo tai, jog Eimantė tapo priklausoma nuo narkotikų, Matas vis dar buvo įsiskolinęs ir pirko kvaišalus savo draugams, o Lukas… O Lukas kentė mano išsišokimus, ramiai ir logiškai paaiškindamas bei nuginčydamas mano įsitikinimus. Ėmiau galvoti, jog gyvenu išgalvotame, iliuzijų pilname pasaulyje, kuriame žmones matau tokius, kokius noriu matyti, o ne tokius, kokie jie iš tiesų yra.
– Man rytoj egzaminas… – susiėmusi už galvos suinkščiau.
Vaikinas atsisuko į mane, tačiau nieko nesakęs, vairavo toliau. Tą akimirką neprisiminiau nei vieno teiginio, kurį mokiausi namuose. Norėjosi pulti skaityti viską iš naujo, tačiau neturėjau jėgų ir galvojau tik apie tai, kas įvyko. Privažiavus Luko namus, jis išlipo, paėmė nuo galinės sėdynės mano daiktus ir atsistojęs laukė, kol išsirangysiu iš automobilio. Pykau ant Luko ir tuo pat metu buvau jam dėkinga, kad ištempė iš to buto, nes tikrai būčiau apsvaigusi nuo tenykštės atmosferos ir suvartojusi turbūt dar ne vieną dozę kvaišalų, kuriuos man siūlė mano draugė. Gėdingai apšaukusi vaikiną, nežinojau, kur dėti akis, kol tylėdami lėtai pėdinome į jo butą. Tarp mūsų buvo kažkokia praraja ir aš nežinojau, ar verta bandyti ją peršokti. Ar verta rizikuoti pažinti tokį žmogų, kaip Lukas Edvardsas? Jis buvo kitoks, nei visi vaikinai, kuriuos pažinojau. Jis buvo mielas, bet ne saldus; rūpestingas, bet nepadlaižiavo; saugojo mane, tačiau leido pačiai patirti, kas yra baimė, skausmas, pažeminimas ir pyktis. Nežinojau, kodėl jis taip elgiasi, kodėl yra toks kantrus ir napalieka manęs likimo valiai… Galėjau išvardinti daugybę blogų jo poelgių, rankų pirštų būtų neužtekę suskaičiuoti kiek daug jo charakterio savybių skyrėsi nuo mano įsivaizduojamo vaikino idealo, tačiau Lukas buvo tikras žmogus – neapsimetinėjo, netylėjo, kai aš to norėjau ir visada pasakydavo tiesą, kad ir kokia žeidžianti ji būtų. Turbūt tas jo tikrumas man draskė krūtinę ir noras mokytis iš Luko vertė kibtis į jį.
Pasiekę butą, vis dar tylomis nusiavėme batus ir pasikabinome paltus. Vaikinas ramiai priėjo prie virtuvinės lentynėlės ir atidaręs dureles paklausė:
– Dar nori valgyti?
– Mhm… – sumurmėjau eidama lovos link.
– Turiu sūrių lazdelių, tiks pakramsnoti, kad numalšintum alkį… – tarė jis, imdamas traškančią pakuotę. – Arbatos?
– Taip…
Kol jis tvarkėsi virtuvėje, aš paėmiau savo egzamino lapus ir atsilošiau lovoje, užsidengdama jais veidą.
– Nepergyvenk, žolė nesuveiks taip, kad negalėtum išlaikyti egzamino, – išgirdau raminantį balsą.
– Nežinau, kas man užėjo… Aš niekada net nenorėjau išbandyti narkotikų. O jei priprasiu? – atsidengusi aimanavau ir paėmiau iš Luko sūrias lazdeles.
– Po vieno karto nepriprasi, – nusijuokė vaikinas ir pravėrė langą. – Tau reikia gryno oro, tegul kambarys išsivėdina. Apsisiausk antklodę.
Jis ir toliau tvarkėsi savo bute, kol aš užkandžiavau, palindusi po šiltutėliais jo patalais. Stebėdama Luką vis labiau juo žavėjausi – tamsi, rūsti ir išdidi išvaizda slėpė kažką tyro, tik niekaip nesupratau, kas ir ką jam padarė, kad dabar jis apsikaustęs nepralaužiamais šarvais…
– Kodėl tu manimi taip rūpiniesi? – staiga paklausiau vaikino.
– Nesirūpinu, – net nesustodamas šiukšlių maišą rišo jis.
– Rūpiniesi.
Po mano atkirčio tamsiaplaukis išsitiesė ir kurį laiką žiūrėjo į mane. Maniau, jog jam vėl prasidės vienas iš pykčio priepuolių ir jis pripuolęs ims mane įžeidinėti. Nustojau valgyti, nes sustingusi laukiau, ką Lukas atsakys.
– Tu tiesiog nesupranti, į kokią velniavą papuolei…
– Tai paaiškink man viską. Paaiškink man, kodėl Eimantė man pasakojo visai kitą istoriją, nei tu. Pasakyk man tiesą apie mano jaunėlį brolį… Aš tikrai sutrikusi. Visiškai tavęs nepažįstu, tačiau manau, kad tu vienintelis nieko nuo manęs neslepi, – nuoširdžiai prašiau jo.
– Nepasitikėk manimi, – atsakė Lukas ir nunešė pilną šiukšlių maišą prie durų.
– Kodėl?
– Nepasitikėk niekuo, tada neteks nusivilti.
– O aš tavimi turėčiau nusivilti?
– Juk pati sakei, tu manęs nepažįsti, – tarė vaikinas, pildamas verdantį vandenį į puodelius.
– Bet tu visada protingai ir teisingai kalbi, aš noriu tavimi tikėti.
– Tu ir vėl nori, kad aš būčiau toks, koks nesu, – nusijuokė jis.
– Ne tai turiu galvoje. Tu viską žinai ir nieko nepagražini. Prašau, pasakyk bent jau, ar mano brolis labai įklimpęs… – meldžiamu žvilgsniu stebėjau Luko migdolines akis.
Vaikinas padėjo puodelius ant stalo, pristūmė jį prie lovos ir pats atsisėdo šalia manęs. Išsitraukęs iš pakuotės vieną sūrią lazdelę jis tarė:
– Jis vis dar perka narkotikus. Prašė tau nieko nepasakoti.
– Bet aš noriu padėti savo broliui, juk kas, jei ne artimieji, turi gelbėti bėdoje?
– Kartais geriau stovėti nuošaly, nes žala gali būti tikrai neįkainojama… – nuleidęs akis kalbėjo Lukas.
Žiūrėjau į jo nusvirusius plaukus ir širdyje jaučiau gailestį jam. Atrodė, jog Lukas kalba iš savo patirties, lyg mokydamas mane. Nežinojau, ar galiu klausti jo, ar panašioje situacijoje buvo ir jis, tiesiog tylėjau kartu su juo ir kramsnojau lazdeles.
– Ar jį dar muša? – tyliai paklausiau. – Matą…
– Jis duoda man pinigų už narkotikus, nieko daugiau nežinau. Mokau jį gynybos ir smūgiavimo, tikiuosi, tai jam padeda.
– Kaip jam padėti, Lukai?
Vaikinas žvilgtelėjo į mane, tada mestelėjo žvilgsnį į tolį ir tyliai tarė:
– Leisk jam pačiam susitvarkyti. Jis nėra kvailas vaikis – išsikapstys.
– O kaip Eimantė? Tu tikrai nesivedei jos ten? – atsargiai paklausiau.
– Ką tu nori apie ją sužinoti? – atsisuko kiek suirzęs Lukas.
– Na, ar tiesa, kad tu ją suviliojai ar ji man melavo?
– Kas tave domina tiksliai? Ar aš su permiegojau? Ne, aš su ja nemiegojau. Nežinau, ką ji išsigalvoja, tačiau su ja nebuvau nei vieną naktį, nesu su ja net žmoniškai kalbėjęsis.
– Tai nori pasakyti, kad ji dėl tavęs atėjo į tą gaują ir melavo man, kad buvo su tavim?
– Klausyk, gal tu ir galvoji, kad aš koks pašlemėkas, tačiau turiu orumo neprasidėti su narkomanėmis. Nedarysiu tokios klaidos… – staiga jis nutilo ir sugniaužė kumščius. – Žinai ką, gal tu renkis, aš tave parvešiu.
Lukas atsistojo, o aš gaudydama kvapą, norėjau kažką sakyti, tačiau nesudėliojau tinkamai žodžių.
– Neprivalau tau aiškintis ir įrodinėti tiesos. Galvok ir tikėk kuo tik nori, man visiškai tas pats, – atsistojęs prie manęs kalbėjo jis.
– Aš tikiu tavimi, – vos vaikinui spėjus ištarti paskutinį skiemenį atrėžiau.
Jis žiūrėjo, nežinodamas ką sakyti, todėl nuėjo prie spintos ir paėmęs mūsų paltus, priėjo prie virtuvinio stalelio.
– Aš noriu pasilikti čia, – atsistojusi iš lovos ir padėjusi užkandį ant stalo teigiau.
Lukas buvo besirengiantis savo paltą, kai staiga sustingo ir atsisuko į mane:
– Kodėl?

 


Apie naujas dalis sužinoti galite užsiprenumeravę tinklaraštį (dešinėje), taip pat naujoje šio tinklaraščio paskyroje Facebook’e.

– Martina V.

IX dalis. „Iškrakmolintas melas“

Staiga kažkas atidarė dureles ir aš išsigandusi atsisukau. Mano laimei, tai buvo Matas, kuris išsišiepęs tarė:
– Užtikau! Ir tu važiuosi kartu?
– Ne, ji eina namo, – griežtai atsakė Lukas.
– Mama iškepė vaflių, nesuvalgyk visų! – toliau linksmai kalbėjo brolis.
Atsisukusi dar kartą pažvelgiau į Luką, kuris šaltu veidu žiūrėjo tiesiai į gatvę.
– Matai, grįžęs turėsi man pasiaiškinti, – išlipusi iš automobilio perspėjau jaunėlį.
– Taip, sere!
Jam įsėdus į, Lukas paspaudė greičio pedalą ir nurūko, palikdamas manyje didžiulę prarają su milijonu klausimų.
Nors nereikėjo lankyti paskaitų, privalėjau ruoštis artėjantiems egzaminams, o vienintelės mintys, kurios sukosi mano galvoje, buvo Lukas ir narkomanų gauja, su kuria turėjau susitikti. Nelindau iš savo kambario, nenorėdama kalbėtis nei su mama, nei su Matu, kuris po paskutinio jo susitikimo su Luku, vis mažiau laiko praleisdavo namie. Nervinausi galvodama, jog mano jaunėlis brolis ima pavyzdį iš mušeikos Luko ir net pats to nejausdamas gali tapti tokiu pat, kaip jis.
Iš bibliotekos pasiėmiau visas knygas, kurias reikėjo perskaityti egzaminams, o skaitydama literatūrą visuomet įsijausdavau į pagrindinių herojų gyvenimus ir svajodavau, kad kada nors gyvensiu romantikos pritvinkusį gyvenimą, pulsuojantį meile ir pagarba. Visiškas paradoksas tam buvo mano dabartinis gyvenimas persisunkęs pavojumi, pykčiu ir nesuvokiama trauka žmogui, apie kurį norėjosi negalvoti… Knygų sąraše buvo ir „Romeo ir Džiuljeta“. Nors ir mokėjau tekstą atmintinai – nutariau skaityti dar kartą. Buvau praradusi nekaltybę ir užhipnotizuota blogiuko – net šis Šekspyro šedevras dabar turėtų skaitytis visiškai kitaip…
Ketvirtadienio vakarą, ruošiant vakarienę grįžtančiai iš darbo mamai, suskambo mano telefonas. Širdis suspurdėjo pagalvojus, jog tai gali būti Lukas, kiekvieną dieną laukiau jo skambučio ar bent žinutės. Šįkart mano širdis nemelavo – tai buvo Lukas. Veide atsiradusi šypsena išdavė, jog tam vaikinui jaučiu kažką nepaaiškinamai šilto, nes vien jo vardas telefono ekrane teikė man jaudinančią palaimą.
– Klausau, – atsiliepiau šaltai, stengdamasi neišduoti savo virpančio balso.
– Labas, čia Lukas, – prisistatė vaikinas.
– Žinau. Labas… – kiek atsileidusi tariau.
– Šiandien vakare Justas rengia susibūrimą bute. Atvažiuosiu tavęs maždaug devyntą.
Žvilgtelėjusi į laikrodį pamačiau rodyklę ties penkta valanda ir pagalvojau, jog iš ryto manęs laukia svarbus antikos egzaminas, todėl sunerimusi inkščiau:
– Bet rytoj man egzaminas…
– Tai dar turi laiko pasimokyti.
– Mes ilgai užtruksime? – sudejavau.
– Nežinau, – abejingai atsakė Lukas. – Šiandien tikrai negrįši.
Suraukiau kaktą, pagalvojusi apie jo dviprasmišką teiginį.
– Na, gerai…
– Devintą būk pasiruošusi.
Net neatsisveikinęs vaikinas padėjo ragelį ir aš žvilgtelėjusi į savo telefoną, atitrauktą nuo ausies, pagalvojau, jog abejingesnio žmogaus turbūt nesu sutikusi. Aš negalėjau suvokti, kodėl apskritai veliuosi su juo į bendrus reikalus, jei jaučiu, jog jis mažų mažiausiai nori su manimi bendrauti, o ką jau kalbėti apie susitikimus. Ta nežinomybė tiesiog vertė mane šlietis prie jo, traukti iš jo kiekvieną žodį, jausmą ir jo istoriją, tačiau jis buvo toks uždaras, jog mūsų pažintis priminė kopimą į pačią aukščiausią ledynais apgaubto kalno viršūnę… Atrodė, kad Lukas niekada niekam nebuvo atsiskleidęs, viską laikė savyje ir kaip pats sakė, niekuo nepasitikėjo.
Grįžusi mama intensyviai pasakojo savo darbo dieną, o aš tik linkčiojau galva, valgydama lietinius su uogomis ir galvojau apie artėjantį vakarą.
– Mama, šiandien su Lilita ir Eimante mokysimės, todėl grįšiu labai vėlai, arba važiuosiu į universitetą kartu su jomis… – baigiant vakarienę perspėjau.
Matas įtariai į mane žvilgtelėjo, todėl sutrikau ir išpūtusi akis stengiausi suprasti, ką jis žino.
– Gerai, tik nesimokykite visą naktį, prieš egzaminą svarbu išsimiegoti, – ramiai tarė ji.
– Žinoma, pailsėsime…
– Matai, tu šiandien ir vėl eisi sportuoti? – naiviai pasiteiravo mama.
Tada jau aš atsisukau į savo broliuką ir įsmeigusi akis, žvilgsniu klausiau, ką jis pripasakojo mamai.
– Ne, šiandien eisiu pas klasioką į gimtadienį, – pastūmęs tuščią lėkštę į priekį atsakė Matas.
– Ketvirtadienio vakarą? Ir tu šiandien negrįši? – nuliūdo mama.
– Grįšiu, tik nežinau kada… Rytoj man nėra pirmų pamokų!
– Neužsibūk, nepalik mamos vienos, – piktai tariau broliui, nurinkdama nuo stalo tuščius indus.
– Tai gal tu grįžk iš Lilitos, – pabrėždamas mano draugės vardą atrėžė jis.
Nunešusi ir padėjusi lėkštes į kriauklę, atsisukau suirzusia veido mimika į jaunėlį, kuris primerkęs akis stebeilijo mane.
– Dėl manęs nesijaudinkite. Prieš miegą paskambinsiu tėčiui ir nesijausiu viena, – šyptelėjo mama. – Ačiū už vakarienę, Barbora. Eisiu ištiesti kojas ir paskaityti žurnalą.
Ji atsistojo nuo stalo, padavė man tuščią puodelį ir išėjo iš virtuvės. Prie stalo likęs Matas nieko nelaukęs užsipuolė:
– Kur eisi?
– Kaip tai kur? Jau sakiau, – plaudama indus atsakiau.
– Man gali nemeluoti, Bo. Žinau, kad neini pas Lilitą mokytis su Eime.
– Iš kur tu viską taip puikiai žinai? – atsisukusi paklausiau.
Vaikinukas nutilo ir kasydamasis ranką toliau žiūrėjo į mane.
– Kur pats eini?
– Aš irgi atsakiau.
– Matai, nesakyk, kad tu vis dar bendrauji su tais įkyriais mažvaikiais… – šluostydama įrankius rūpestingai tariau.
– Ar tik tu nepradedi bendrauti su dar prastesne kompanija? – įtariai išpyškino jis.
– Tu ir pats ten buvai, – atrėžiau. – Ir nuo to viskas prasidėjo.
Matas žvilgtelėjo į koridorių, pro kurį matėsi dalis svetainės. Kaip tik ten tuo metu nupėdino mama, todėl vaikinas pridėjęs rodomąjį pirštą prie lūpų, parodė, jog kalbėčiau tyliau.
– Aš tikiuosi, kad daugiau nevartosi… Juk žinai, kad tai blogai, – sušnibždėjau broliui.
– Tik pati nepradėk… – atsistojęs nuo kėdės ištarė Matas ir pasišalino iš virtuvės.
Bijojau tikrai ne dėl savęs. Bijojau, kad nuo paauglystės mano brolis pradės vartoti narkotikus ir išeitis bus tik viena – degradacija. O būnant šešiolikos tokia dėmė dar tik pradedančiam gyvenimą žmogui tikrai lengvai nenusiplaus… Buvau skaičiusi, kokią riziką tiek pačio žmogaus sveikatai, tiek gyvenimui ir bendravimui su aplinkiais sukelia kvaišalai, nenorėjau, jog nuo pat jaunų dienų jis nebeturėtų jokio tikslo, tik apsvaigti nuo narkotikų ir grimsti į dugną. Žinojau, jog ir mano tėvai nebūtų ištvėrę tokio Mato nuosmukio. Jie kaltintų save, manytų kad tinkamai neprižiūrėjo savo sūnaus ir skyrė jam per mažai dėmesio… Iš tiesų, visa tai – paauglių prasimanymai ir savęs ieškojimai, jie taip nori ištrūkti iš realybės gniaužtų, jog narkotikų poveikis vienintelis tampa vieninteliu vaistu. Tačiau daugelis pamiršta pasėkmes – priklausomybė, ligos, atsiskyrimas nuo visuomenės ir artimųjų skaudinimas. Jaučiau didžiulį spaudimą ir atsakomybę prižiūrėti Matą, nes privalėjau būti jam pavyzdys… O štai dabar pati sekiau jo pėdomis – ruošiausi į pasimatymą su dešimtimi narkotikais prekiaujančių ir apsvaigusių personų. Mane ramino tik tai, jog ten bus Lukas.
Likus kelioms valandoms iki susitikimo, dar kartą skaičiau medžiagą skirtą egzamino pasiruošimui, tačiau nei sekundei nesutelkiau dėmesio ties skaitomu tekstu. Vis svarsčiau, koks bus šiandienos vakaras: kur aš atsidursiu, su kuo, kaip man seksis apsimesti mergina, vartojančia narkotikus, kokie žmones bus susirinkę tame bute, kaip su manimi elgsis Lukas… Vaikinas buvo užvaldęs kiekvieną mano kūno ląstelę. Mano smegenys galvojo apie jį, mano širdį permušdavo vos prisiminus jo veidą, amą atimdavo prisimintas jo kvapas, jo šiltas delnas ir kontrastingai – šaltas žvilgsnis.
Laukiau, kol mama užsidarys savo kambaryje ir nematys, jog išvažiuoju ne savo automobiliu. Nežinojau, kodėl Lukas būtinai turi mane pasiimti iš mano namų, tačiau papuolus į tokią situaciją, mažai kur galėjau kišti savo nuomonę. Įsispraudusi į džinsus ir šiltą megztinį, staipiausi prieš veidrodį, kai tarpduryje išdygo į chalatą įsisiautusi mama.
– Ar nieko nenori man papasakoti? – paklausė ji, sukryžiavusi rankas ant krūtinės.
Mane išmušė šaltas prakaitas ir aš kaip šuo, pabrukęs uodegą, žiūrėjau į ją kaltu žvilgsniu. Pradėjau svarstyti, ką ji gali žinoti, kaip suprato, kad kažką nuo jos slepiu ir kodėl būtent dabar, kai iš tiesų meluoju jai į akis.
– Apie ką tu kalbi, mama? – apsimestinai susidomėjusi savo mezgtinio raštu žvelgiau į jo rankovę ir krapščiau pūkelius.
– Jau ne pirmą dieną matau prie mūsų namų stovintį tą patį automobilį… – paslaptingai tarė ji.
Akimirksniu pakėliau galvą ir išpūtusi akis žiūrėjau į mamos šelmišką šypseną.
– Ar susiradai draugą, Barbora?
– Mama! Ne! – prunkšdama ir mosuodama rankomis, nusisukau nuo jos.
Priėjau prie lango, stengdamasi nepastebimai žvilgtelti, ar gatvėje tikrai stovi Luko automobilis.
– Juk pas Matą atvažiuoja draugas, su kuriuo jis sportuoja, – krapštydamasi rankinėje atsakiau ir toliau žvelgiau pro langą.
Juodas VOLVO tikrai stovėjo netoli mano namų, tik aš nesupratau, kodėl Lukas nepranešė, kad atvyko.
– Na, esu mačiusi, kad ir tu išlipi iš to automobilio… Juk nieko tokio, jei ir susitikinėji! – juokėsi ji. – Tik nemeluok, kad vyksti pas draugę, kai iš tiesų būni su vaikinu.
– Mama, aš važiuoju pas Lilitą! – rodydama egzamino užrašus aiškinau. – Štai, egzamino medžiaga, kurią mokysimės!
Ji apsisuko ir dar kartą nusijuokusi pridūrė:
– Neprivalai man teisintis. Tik nemeluok. Sėkmės egzamine!
Mama nuėjo koridoriumi į savo kambarį ir uždarė duris. Susinervinusi dar kartą pažvelgiau pro langą. Tada paėmiau telefoną ir neradusi ten jokio pranešimo iš Luko, nuskuodžiau laiptais žemyn, skubiai apsiaviau batus ir pačiupusi paltą, išlėkiau į sniegu apklotą kiemą. Nubėgau prie automobilio ir vos spėjusi atidaryti dureles pradėjau šaukti:
– Tu gal koks maniakas?
Lukas žiūrėjo į mane kiek nustebęs, tačiau netarė nei žodžio. Atsisėdusi ir prisisegusi saugos diržą, atsisukau į jį ir niršau toliau:
– Kodėl neparašei, kad jau atvažiavai?
– Sakiau, kad būsiu devintą, – ramiai atsakė vaikinas. – Dabar penkios minutės po devynių.
– Tai atvažiavęs negali parašyti ar paskambinti? Kaip koks seklys stovi prie namų ir…
– Kas negerai? – įsiterpė jis.
– Tai, kad aš mamai nesakiau, jog važiuoju susitikti su gauja narkomanų, įrodinėti jiems, jog vartoju kvaišalus ir pamelavau apie nakvynę pas draugę. O tavo elgesys pastatė mane į keblią padėtį, kuomet mano mama galvoja, jog aš turiu vaikiną ir prisidengiu drauge, – išpyškunusi viską vienu įkvėpimu giliai atsidusau ir susmukau sėdynėje.
Vaikinas lengvai šyptelėjo, užvedė automobilį ir krenkštelėjęs pasuko į gatvę. Tai, kad jis visiškai nereagavo į mano žodžius, mintyse mane privertė dar kartą apsvarstyti situaciją, dėl kurios iš tiesų nereikėjo širsti. Valdydama šypseną, nusisukau ir žiūrėjau pro langą, kai išgirdau tylų Luko klausimą:
– Apsiraminai?
Nesugebėjau apsimesti pikta, todėl atsisukusi nusijuokiau ir pridūriau:
– Taip.
– Gerai, nes būčiau čia pat tave išleidęs.
– Tau viskas atrodo taip paprasta. Negaliu pakęsti, kad tu toks…
– Koks?
– Abejingas viskam!
– Matai, kai kurie turi didesnių problemų, nei melas mamai, – mestelėjęs šaltą žvilgsnį į mane tarė vaikinas.
Nuleidusi akis, pagalvojau apie problemas, kurių turi Lukas. Nors jis pats nieko nepasakojo, nujaučiau, jog nugirstas pokalbis apie jo tėčio skolą, sesers prašymas nustoti nelegaliai uždarbiauti jos mokslų apmokėjimui ir nesugebėjimas pabėgti nuo gaujos, buvo tikrai rimtesni dalykai, nei mano mamos įtarinėjimai apie vaikiną. Susigėdusi sukau tarp pirštų palto sagą ir nebežinojau, ką sakyti. Po kelių minučių tylos, Lukas paprašė:
– Atidaryk daiktadėžę.
Padariau kaip liepta ir atidariusi radau raudonu kryželiu pažymėtą maišelį su baltais milteliais. Paėmusi jį apžiūrėjau ir paklausiau:
– Tai šitą aš turėsiu traukti pro nosį?
– Taip, – šaltai išrėžė vaikinas.
Vis dar apžiūrinėjau maišelį, lyg bandydama įsitikinti, jog milteliai neprimena desertams naudojamo malto cukraus. Prikišusi jį prie nosies, bandžiau uosti kvapą, tačiau nieko neužuodžiau.
– Vietoje pudros įpyliau miltų ir šiek tiek krakmolo, – krenkštelėjo Lukas.
– Neįsivaizduoju, koks jausmas bus traukiant į nosį miltus… Ar aš išvis mokėsiu? Esu mačiusi kaip tai daro tik filmuose…
Lukas nuoširdžiai nusijuokė iš mano svarstymų, o aš atsisukusi bandžiau paaiškinti:
– Aš juk esu mačiusi, kaip žmonės tai daro, tiesiog nesu bandžiusi.
– Nemaniau, jog žiūri tokius filmus, juk tu tokia rimtuolė.
Išpūčiau akis, nesuvokdama, kodėl manęs nepažįstantis vaikinas susidarė tokį įspūdį. Kiekvieną kartą, kai su juo susitikdavau, tai būdavo arba vakarėlis, arba kažkokia kita paslaptinga, tamsi vieta, kurioje tikrai negalėjau pasižymėti kaip rimtuolė.
– Kodėl tau taip atrodo?
– Pasakyk, kad taip nėra? – pakėlęs antakius į mane žiūrėjo pasišiaušęs vaikinas.
– Nėra! – nieko nelaukusi atkirtau.
– Na, kitos merginos skaistybės iki devyniolikos nesaugo…
To jau buvo per daug! Mano širdis ėmė bepaliovos daužytis krūtinėje, nes Lukas palietė tikrai gėdingą temą. Gėda tuoj pat persidavė į skruostus, kurie užkaito iki raudonumo, o aš sėdėjau žiūrėdama tiesiai į kelią ir negalėdama išleisti nei garso.
– Nesakau, kad tai blogai, tiesiog…
– Nieko nebesakyk, gerai? Pamirškim, kad tai nutiko! – greitakalbe sumurmėjau.
Lukas sekundėlei nutilo, tačiau jaučiau, kaip jis žiūri į mane pro užkritusius ant akių plaukus.
– Gailiesi? – visiškai nesikuklindamas paklausė jis.
Pirmą kartą miriau iš gėdos ir nežinojau, kur dingti, nes iš važiuojančio automobilio šokti negalėjau, o slėptis po paltu būtų buvę keistoka. Užsimerkusi valdžiau dažnėjantį kvėpavimą, nes darėsi vis karščiau ir maniau, jog skruostai sprogs iš raudonumo. Nenorėjau, jog Lukas žinotų, kad nesigailiu to, kas nutiko, todėl tylėjau vis dar sirpdama kaip vyšnia, jausdama dvi migdolines akis, įbestas tiesiai į mane. Lukas mane erzino, nenustodamas spoksoti ir šypsotis.
– Ką nori išgirsti? – supykusi atsisukau į jį.
– Ar gailiesi? – lėtai mirksėdamas dar kartą paklausė vaikinas.
– Ne, – trumpai atsakiusi ir vėl žvilgtelėjau pro priekinį automobilio stiklą.
Lukas atrodė toks tipinis mergišius, jog norėjosi trinktelti jam ir paklausti, ar norėtų dar. Tačiau neturėjau jokios teisės pykti ant jo ar kitaip jį engti, nes pati savo noru atsidaviau jam. Turbūt labiau pykau ant savęs, nes mačiau, jog jis didžiuojasi tuo, kad buvo mano pirmasis partneris. Aš savo pirmąjį kartą įsivaizdavau tikrai ne taip, tačiau pastaruoju metu mano gyvenimas apskritai klostėsi ne taip, kaip norėjau. Bet visi tie neplanuoti dalykai, kurie vyko, mane jaudino ir aš dalinai džiaugiausi, kad šalia manęs yra Lukas, nors ir šaltas, pasipūtęs ir abejingas, tačiau rūpestingas bei paslaugus.
Sustojus prie nuošalaus daugiabučio, vaikinas išjungė variklį ir atsisukęs perspėjo mane:
Niekur nedink nuo manęs ir neimk narkotikų iš nieko kito. Ten bus daug žmonių, tad nesivelk su jais į kalbas, kalbėk tik tada, kai tavęs ko nors paklaus, nepasakok apie savo šeimą ir pameluok, kad vartoti pradėjai prieš pora mėnesių.
– O kada mes pradėjome draugauti? – išklausiusi pasidomėjau.
Lukas žiūrėjo į mane sutrikęs kaip niekada anksčiau. Pamaniau, jog pasakiau kažką ne taip, tačiau primerkusi akis laukiau atsakymo.
– Na, juk mes apsimesime pora…
– Jiems neįdomu, kada kas pradeda draugauti. Kai pradėjai iš manęs pirkti narkotikus, tada ir pradėjome miegoti.
Įsmeigusi akis žiūrėjau į Luko judančias lūpas, o jausmas po jo žodžių prilygo kritimui nuo laiptų. Iš savo naivaus romantika apipinto melo, nusileidau ant žemės ir buvau sumaišyta su purvais.
– Pradėjome miegoti…
– O tu manai, kad visi galvoja, jog einame į kiną, apsikabinę žiūrime televizorių ir vaikštome po parką? – nustebęs domėjosi Lukas.
Suspaudusi lūpas stengiausi suvaldyti besikaupiančias ašaras. Niekada nenorėjau vien fizine trauka paremtų santykių, o apsimetinėti, jog būtent taip santykiauju su Luku buvo smūgis žemiau juostos. Žinoma, nesitikėjau, kad vaikinas laikys mane už rankos visą vakarą, tačiau netgi apsimestinę draugystę įsivaizdavau visiškai kitaip. Giliai atsikvėpusi atsisegiau saugos diržą ir iš rankinės išsiėmusi egzaminui skirtus lapus, padėjau juos ant galinės sėdynės.
– Viską supratai? – po trumpos pauzės paklausė Lukas.
– Taip taip. Tylėti, šniaukšti ir nejudėti iš vietos.
Vaikinas šyptelėjo, paėmė iš manęs miltų maišelį ir išlipo iš automobilio. Sunku apsakyti, kaip tuo metu jaučiausi… Pažeminta, nusivylusi ir sugniuždyta. Ėmiau baimintis, kokią mane pamatys kiti žmonės – aistros ir priklausomybės valdomą merginą, kokia aš iš tiesų nesu.
– Ateik, – einant daugiabučio durų link pakvietė Lukas.
Nuleidusi galvą ir kovodama su vėjo šuorais, priėjau arčiau jo. Vaikinas mane apkabino per pečius ir įsivedė į tvarkingą laiptinę. Įlipus į liftą, Lukas paspaudė septintą numerėlį ir mes pajudėjome aukštyn.
– Nebūk susiraukusi, atsimink, kad turėsi būti apsvaigusi, – tylą išsklaidė žemo tembro balsas.
Apsimestinai išsišiepiau ir pažvelgiau į jį.
– Taip smarkiai nereikia, manys, kad tavo veidą sutraukė mėšlungis, – pakomentavo mano išraišką vaikinas.
Nesupratau, kaip jame telpa du visiškai skirtingi asmenys: vienas šmaikštus ir ūpą keliantis vaikinas, o kitas – pasipūtęs, abejingas ir savimi per daug pasitikintis avigalvis. Nors lūpomis ir nesišypsojau, mano akys susiaurėjo iš noro nuoširdžiai pasijuokti. Sustojus liftui, durys atsidarė ir mes išėjome į kilimu išklotą koridorių.
– Pasiruošusi? – rūpestingai paklausė Lukas.
– Taip, – griežtai atsakiau ir išgirdau žmonių šūksnius.
– Čia, – parodė vaikinas į duris, kurios buvo pažymėtos 69 numeriu.
Nejučia lengvai nusijuokiau, o jis pažvelgė į mane ir belsdamas tarė:
– Netikras numeris.
– Kas? – pasigirdo vyriškas balsas anapus durų.
– Edvardsas.
Kol klausėme atrakinamos spynos garsų, pamaniau, jog logiškiau būtų įsigyti durų „akutę“, tuomet nereikėtų klausinėti, nes tiek Lukas į savo butą įsileisdavo tik paklausęs, kas pas jį atėjo, tiek ir čia… Po sekundėlės duris atvėrė vienas iš matytų vaikinų, tas pats, kuris sumušė Luką jo paties bute. Įleidęs mus į vidų, vaikinas ištiesė Lukui plaštaką, kurią pastarasis spustelėjęs tarė:
– Čia Bo.
– Robis, – mirktelėjęs akį plaštaką ir man ištiesė jis.
Žvilgtelėjau į Robio ranką ir nukreipusi žvilgsnį į Luką negalėjau patikėti, jog turiu spausti ranką vaikinui, kuris primušė jį ir tikriausiai norėjo išprievartauti mane pirmąją susitikimo dieną. Lukas linktelėjo galva ir sekė mano judesius. Ištraukusi ranką iš palto kišenės, spustelėjau jo delną, tačiau į akis net neketinau žiūrėti.
– Ji šiek tiek apsinešusi… – mano poelgį tyliai paaiškino Lukas.
Piktai pažvelgiau į jį ir nusiaviau batus. Vaikinas pasikabino savo paltą sienoje įtaisytoje spintoje, kol aš vis dar žvalgiausi aplink. Buto koridorius tikrai nebuvo panašus į narkomanų irštvą, nes aš įsivaizdavau, jog tai bus panaši landynė, į kurią nusekiau Luką.
– Mačiau užvakar gerai sutalžei tą išgamą, – lyg arklys nusižvengęs per nugarą Lukui patapšnojo Robis.
– Nieko ten gero. Vis kėlėsi, idiotas… – atsakė Lukas, kol aš rengiausi paltą ir nešiau jį pakabinti į spintą.
– Nagi nagi, Lukai, parodyk, kas ta tavo naujoji draugė!
Už nugaros išgirdau iki plaukų šaknų girdėtą moterišką čaižų balsą ir staiga atsisukusi netekau žado. Link mūsų artėjo plačia tunika pasidabinusi Eimantė. Mano širdis nubildėjo į kulnus ir aš negalėdama patikėti savo akimis likau stovėti šiek tiek pražiota burna, kol apsvaigusi mergina atsipalaidavusi krypavo prie Luko. Vaikinas stovėjo kaip įkaltas, o jo veido išraiška buvo tokia apatiška, jog atrodė, kad jis tuoj apsivems.
– Va, – pirštu į mane parodė Robis.
Eimė pasistiebusi apkabino Luką per pečius ir kartu su juo atsisuko į mane. Prisiekiu, nežinojau, ar geriau, kad ji mane pamatys, ar sušalti kojas, basomis bėgant per sniegą kuo toliau nuo šios vietos. Mergina, pamačiusi mane, paleido vaikiną ir išpūtusi akis pasitikslino:
– Bo?
Stovėjau it mietą prarijusi, nes gėdos, panikos ir visiško sutrikimo gumulas užkišo mano gerklę, todėl negalėjau nei pajudėti, nei kažką pasakyti. Mergina atsisuko į Luką, tada vėl pažvelgė į mane.
– Tu ir Bo? – pirštu rodydama tai į mane, tai į vaikiną klausė ji.


Apie naujas dalis sužinoti galite užsiprenumeravę tinklaraštį (dešinėje), taip pat naujoje šio tinklaraščio paskyroje Facebook’e.

– Martina V.

VIII dalis. „Sąjungininkai“

Atsisukusi išvydau išsišiepusią Lilitą, kurios kailinė kepurė beveik dengė akis. Pasitvarkiusi ją, mergina apkabino mane ir pakštelėjusi į skruostą, atsitraukė.
– Tave taip pat, Lile! – bandydama šypsotis atsakiau.
– Imk šampano! Tegul šie metai būna dar geresni! – šaukė draugė, atkišusi man šampano butelį ir apglėbdama šalia stovėjusį nematytą vaikiną.
Apimta nepaaiškinamo pykčio ir pavydo, paėmiau iš Lilitos šampaną ir užsivertusi gėriau, kol burbuliukai ėmė veržtis pro nosį. Kostelėjau, nurijusi paskutinį gurkšnį, giliai atsikvėpiau ir dar kartą užsiverčiau butelį.
– Duok, – vos neišmušdamas dantų gėrimą griebė vaikinas.
Prieš save pamačiau įniršusį Luką, kuris perdavė butelį Lilitai ir stumtelėjo mane į šoną. Valydamasi paltą, kurį vaikinas apliejo didvyriškai kovodamas prieš putojantį gėrimą, piktai burbėjau:
– Eik pas savo bučinį.
– Einam į automobilį.
– Aš nenoriu niekur su tavimi eiti. Pasiimk Eimantę.
Spyriojausi lyg mažas vaikas, kol Lukas nesugriebė manęs abiem rankomis už pečių ir stumdamas iš nugaros vedė į priekį.
– Nebūk kvaila.
– Ko tu prie manęs pristojai? – neaiškiai artikuliuodama ir svyruodama į šonus atsakiau. – Aš noriu linksmintis!
– Tu pakankamai prisilinksminai.
– O kas tu toks? Mano auklė? – bandydama ištrūkti muisčiausi Luko glėbyje.
Pasiekę gatvę sustojome ir vaikinas atsisukęs į mane paklausė:
– Nori eiti pas Julių?
Žiūrėjau į griežtai sustatytas putlias Luko lūpas, kurias ką tik bučiavo Eimantė, bet nieko neatsakiau.
– Eik. Pasilinksminsi… – ragino vaikinas, atsitraukęs nuo manęs ir skėsčiodamas rankomis.
Žvilgtelėjau tiesiai į jo akis, kuriose mačiau sumišusį rūpestį bei pyktį. Tiesiog nesupratau, kodėl Lukas taip elgiasi: globoja mane, saugo nuo savo draugų, tačiau kitą akimirką bučiuoja mano draugę, flirtuoja su merginomis ir grubiai mane tampo po visus namus… Visiškai nenorėjau eiti pas tą ištvirkusį kvailį, su kuriuo atsitiktinai pašokau. Norėjau, kad Lukas parvežtų mane namo, bet nežinojau, kodėl. Nežinojau, kas toks Lukas Edvardsas, bet žinojau, kad ir kaip jis su manimi elgtųsi, aš juo pasitikiu ir tik su juo jaučiuosi saugi.
– Nenoriu… – nuleidusi galvą tyliai tariau.
– Tai nesielk kaip kekšė.
Vaikinas veikė mane lyg narkotikai, kuriuos jis pats platino: jo žodžiai, jo prisilietimai, jo žvilgsniai – viskas emociškai jaudino ir išmušdavo iš vėžių. Tai aš pykau, tai pavydėjau, tai geidžiau jo, o dabar ir susigraudinau dėl jo apibūdinimo.
– Einam į automobilį, – šaltai tarė Lukas ir apėjo mane.
– Kodėl tu toks? – sušukau apsisukusi.
Nieko neatsakęs jis atrakino automobilį ir į jį įsėdo. Sunkios ašaros nuriedėjo mano skruostais prieš atsisėdant šalia Luko.
– Kodėl tu toks? – dar kartą pakartojau klausimą vos matydama jį pro ašaras.
– Koks?
– Tu bučiuojiesi su Eimante, o man būti su kitais draudi.
– Būk su kuo tik nori, tik ne su šitais žmonėmis.
– Kodėl? Kodėl tu mane taip saugai? – neramiai tryniausi sėdynėje, kai Lukas išvažiavo iš kiemo.
Į šį klausimą atsakymo laukiau ilgiau, nei reikėjo, tačiau taip ir nesulaukiau.
– Lukai, atsakyk man.
– Pamatysi, kai nueisi pas juos, – net nežvilgtelėjęs ramiai tarė vaikinas.
– Kur nueisiu?
– Kai išsiblaivysi, susitiksim ir sugalvosim, ką daryti.
Luko šaltumas jautėsi visame automobilyje. Mano oda šiaušėsi nuo jo žodžių, lyg turėčiau susitikti su kažkokia sekta, kuriai jie visi priklausė. Apėmė keista baimė, tačiau žinojau, jog su Luku bijoti man nereikia. Likusias dešimt minučių iki mano namų, abu tylėjome žvelgdami į kelią bei žmones, kurie gatvėse sveikino vieni kitus. Sustojęs prie namų, Lukas atsisuko į mane ir pakišęs delnus po kojomis tylėdamas kramtė apatinę lūpą. Žiūrėjau į jį lygiai taip pat nieko nesakydama.
– Atvažiuosiu rytoj ketvirtą. Būsi išsipagiriojusi? – po kelių sekundžių tarė Lukas.
– Aš nesu girta.
Vaikinas prunkštelėjo ir palinksėjo. Žiūrėjau į jo blizgančias rudas akis, kurios mane tiesiog hipnotizavo. Prisiminiau prietemoje patirtas Luko glamones ir apsilaižiusi lūpas lenkiausi jį pabučiuoti.
– Lipk iš automobilio, – supratęs mano kėtinimus ištarė vaikinas.
Išpučiau akis, nes negalvojau, kad tokią romantišką akimirką jis galėtų mane atstumti. Įnirtingai atsisegusi saugos diržą, atsisukau į Luką ir mestelėjusi piktą žvilgsnį, išlipau. Dar kartą atsisukusi pervėriau VOLVO niekinančiu žvilgsnius ir nubėgau snieguotu takeliu prie durų. Lukas nuvažiavo vos man spėjus susirasti raktus. Įėjusi į namą, atsirėmiau į duris ir giliai kvėpuodama kartojau, jog jis kiaulė. Namai buvo visiškai tušti, todėl triukšmaudama užlipau laiptais į vonios kambarį, kuriame nusimečiau drabužius ir nusiplovusi veidą, žvelgiau į veidrodį. Vis dar negalėjau atsipeikėti, jog taip sutikau Naujuosius metus: padauginusi kokteilių, su pavydu širdyje ir venose varinėjančiu pykčiu. Niekaip nesupratau, kokiu tikslu Lukas mane saugo ir tuo pačiu atstumia. O dar blogiau, nesupratau, kodėl mane prie jo vis tiek taip traukia. Turbūt visuomet trokštame to, ko negalime turėti… Arba tik aš trokštu sunkių kančių ir tragedija besibaigiančių santykių. Nors net negalėjau to pavadinti santykiais. Atsigulus į lovą, kambarys ėmė suktis, todėl lyg siūbuojama ramiai užmigau.
Ryte skaudėjo ir galvą, ir skrandį, todėl išgėriau vaistų ir pasigaminau  puslitrį ramunėlių arbatos. Vangiai norėjau prisiminti praėjusios nakties įvykius, nors pagalvojus apie Luką gerklėje atsirasdavo gumulėlis, kurio nepavyko nei nuryti, nei nuplauti arbata. Išsimaudžiusi po dušu, sulaukiau mamos, kuri grįžo pavargusi po pasisekusio vakarėlio pas draugus ir nuėjo tiesiai į lovą. Po akimirkos grįžo ir Matas. Vos įžengęs į svetainę, jis numetė kuprinę ant grindų ir paklausė:
– Kodėl Lukui reikia tavo telefono numerio?
– Ką? – nustebusi atsisukau į jį.
– Prieš kokią valandą jis man paskambino ir paprašė atsiųsti tavo telefono numerį.
– Nusiuntei?
– Na… – sumykė Matas. – O kam jam tas numeris? Ko nors prisidirbai? Ar jis tave įsimylėjo?
– Kvailys! – surikau, mesdama į jį pagalvę. – Nereikėjo duoti.
Pažvelgiau į savo telefoną, kuris gulėjo ant stalelio ir patikrinau, ar niekas neskambino. Kol brolis dėjo pagalvę atgal ant sofos, aš paslaptingai priėjau prie lango ir žvilgtelėjau į gatvę.
– Kas yra, Bo? – prisėlinęs arčiau pasidomėjo jaunėlis.
– Nieko… Nesvarbu, – greitai sumalusi nulėkiau į savo kambarį.
Buvo beveik pusė keturių ir aš įsisupusi į chalatą, neramiai myniau takelius ant kilimo. Nors ir norėjau pasimatyti su Luku, tačiau jo nepagarba man jaukė mintis apie gerąją vaikino charakterio pusę. Besimaunant džinsus, išgirdau skambantį telefoną. Susitvarkiusi tik vieną klešnę, klupdama puoliau prie jo ir ekrane pamačiau švytuojantį numerį. Giliai kvėpuodama atsiliepiau:
– Klausau.
– Susiruošusi?
Vaikino įžulumui nebuvo lygių, tačiau jo balso tembras skrodė mano organus be jokio gailesčio ir atsidususi atsakiau:
– Beveik.
– Po dešimties minučių būsiu.
Padėjusi telefoną ant stalo, žiūrėjau į jį, negalėdama nuslėpti šypsenos. Buvo taip neįprasta, kad su manimi kažkas taip šaltai ir griežtai bendrauja, jog tai kėlė dar didesnį susižavėjimą žmogumi. Nors ir nežinojau, kaip su juos kalbėti, ką jam sakyti, kaip jį prajuokinti ar pralaužti tuos nematomus šarvus, buvau pasiryžusi išgauti iš Luko ne vien jo skleidžiamą abejingumą, bet ir šilumą, kuria jis spinduliavo tą kartu praleistą naktį. Susisukusi iš plaukų netvarkingą kuodą, skubėjau bent kartą perbraukti blakstienas tušu ir susirasti nors vieną švarų megztinį. Po dešimties minučių jau aviausi žieminius batus ir nieko neatsakydama į Mato klausimus apie Luką, išlėkiau pro duris. Juodasis VOLVO laukė manęs lyg pelenės karieta išvykai į puotą.
Įlipusi pasisveikinau, o Lukas žvilgtelėjo pasipuošęs pašaipia šypsenėle.
– Nebuvo bloga? – tarė jis, užvedęs variklį.
– Aš nebuvau girta… – nutęsiau.
– Vadinasi, blaiviu protu kariesi ant kaklo visiškiems idiotams?
– Tie idiotai yra tavo draugai. O žinai, kaip yra sakoma: pasakyk, kas tavo draugai ir aš pasakysiu, kas tu, – piktai burbėjau, sunėrusi rankas ant krūtinės.
– Tą patį pritaikyk ir sau, – nusijuokė Lukas.
Žiūrėjau pro langą, nesuprasdama, ką veikiu su juo vienoje patalpoje, bet to sveiku protu neaaiškinsi…
– Vis dar nesuvokiu, kodėl tu su jais bendrauji, jei laikai juos idiotais?
– Toks mano gyvenimas.
– Tavo atsakymas idiotiškas kaip ir tavo draugai.
– Galiu pasakyti kitaip: esu priverstas kęsti jų draugiją, nes kelio atgal nėra.
– Kelio iš kur?
– Pakentėk, nuvažiuosim į namus, sužinosi.
Visą kelią suraukusi kaktą žvelgiau pro langą, mėgaudamasi tyla, nes tik tada jaučiau, jog mes su Luku esame iš vienos planetos – nesipykstame ir neerziname vienas kito. Privažiavę jo daugiabutį, išlipome ir vis dar tylėdami nuėjome į butą.
Jauku buvo ir vėl grįžti į tą mažą vieno kambario patalpą, kuri man priminė saugumo jausmą ir patirtą malonumą. Nusirengusi ir pasidėjusi batus prie durų, atsisėdau ant sofos ir stebėjau besitvarkantį vaikiną. Tamsiai mėlyni languoti marškiniai atraitotomis rankovėmis lengvai krito ant juodų marškinėlių, o nusmukę tamsūs džinsai suteikė Lukui vėjavaikio įvaizdį. Nuėjęs prie virtuvinės spintelės jis atsisuko ir pašaipiai paklausė:
– Gal kokteilio?
– Gal ne… – tokiu pat tonu atsakiau.
Vaikinas lengvai sukikeno ir pripylė vandens į elektrinį virdulį. Kol vanduo virė, jis atsisėdo šalia manęs ir kurį laiką be žodžių žvelgęs į akis, prabilo:
– Bet tau akivaizdžiai trūksta pavojų gyvenime.
– Aš vis dar nesuprantu, koks čia pavojus?
Lukas stebeilijo mane, mintyse regzdamas atsakymą, tačiau tam nepavykus, vaikinas atsiduso ir nuėjo užpilti vandens ant arbatos žolelių.
– Lukai, prašau, nebevaidink šalto ir bejausmio padaro. Paaiškink man, kas čia vyksta…
Jis sustingo prie lentynėlės, lyg mano žodžiai būtų būtų tapę staigiu danties skausmu, ir po akimirkos įsipylęs cukraus į puodelį, atsisuko klausdamas:
– Cukraus?
Papurčiau galvą ir laukiau jo atsakymo. Paėmęs abu puodelius, vaikinas atnešė juos prie lovos ir pastatė ant grindų.
– Aš nevaidinu.
– Juk tu nesi toks blogas, koks nori atrodyti.
– Tu manęs nepažįsti.
– Bet jaučiu, kad tu nesi blogas. Tu mane išgelbėjai toje landynėje, nors aš tave sekiau nuo pat savo namų, paskui apgynei nuo Justo, padėjai atgaivinti Matą, neleidai vakar susidėti su tuo Juliumi ar koks jo vardas, jei būtų tikrai blogas – tau nerūpėtų…
– Tai nereiškia, kad aš geras, tai reiškia, kad aš protingas.
– Bet kodėl tu mane saugai?
Iš pradžių Lukas žvelgė į mane gėdos kupinu žvilgsniu, bet pajutęs, jog jo akyse galima perskaityti visą tiesą, vaikinas, nuleidęs akis, kurį laiką tylėjo.
– Tu tiesiog nori, kad aš būčiau geras.
– Tu ir esi…
– Baik, gerai? – piktu tonu nutraukė mano sakinį jis. – Žodžiu, kad nepapultum po Justino padidinamuoju stiklu, kitą kartą važiuosi su manimi į susibūrimą.
– Kokį susibūrimą? – suraukusi kaktą pasidomėjau.
– Visos gaujos. Už miesto turime butą, kuriame renkasi visi Justino pavaldiniai, platintojai, jų draugės ir įvairios kekšės. Kiekvieną kartą, kai kuris nors susiranda merginą ar randa naują platintoją, atsiveda parodyti visai gaujai. Ten jį arba ją patikrina, ar tai nėra koks kvailys ir gaujos reikalai nepasieks policijos, – ramiai dėstė Lukas.
Galvoje atsirasdavo vis naujas klausimas po kiekvieno jo teiginio, tačiau aš prasižiojau klausti tik vieno:
– Kaip jie patikrina?
Vaikinas patrynė delnus ir atsirėmęs alkūnėmis į kelius, susimąstęs žvilgtelėjo į mane tardamas:
– Reikia vartoti narkotikus.
Išpūčiau akis, šiek tiek atsilošiau ir žiūrėjau tiesiai Lukui į migdolines akis, kurios lėtai mirksėjo.
– O kas, jei nevartoji?
– Vadinasi, tai išdavikas arba pasamdytas žmogus.
– Ir? – tęsiau klausimus toliau.
– Ir tada atsisveikink su savo šeima, koja, ranka arba galva, – trindamas delnus atsakė vaikinas.
Išsigandusi žiūrėjau į Luką, lyg reikalaudama pasakyti, jog tai tebuvo juodas humoras, tačiau vaikinas tylėjo. Giliai atsidususi susiėmiau už burnos ir tyliai paklausiau:
– Tai aš turėsiu vartoti kvaišalus?
Lukas nieko nesakė, tačiau jo tylos man užteko, kad suprasčiau atsakymą.
– Dabar supranti, kodėl sakiau manęs nesekioti ir palikti ramybėje?
Žiūrėjau į kilimą, vis dar nesuvokdama, kodėl iš šios situacijos negali būti  paprastos išeities. Juk išeitis visada yra!
– Dabar jie galvoja, jog aš esu tavo mergina?
– Taip, – užtikrintai atrėžė vaikinas.
– Tai mes galime pasakyti, jog išsiskyrėme.
– Tada tau tikrai bus blogai. Jie tave susiras ir privers vartoti narkotikus, o jei atsisakysi, padarys taip, kad užsitikrintų, jog neišduosi policijai apie narkotikus.
– Bet juk mano pačios brolis įsivėlęs, žinoma, kad aš nieko neišduosiu! – susijaudinusi užrikau.
– Kadangi tu žinai, kur yra, tavo vadinama, landynė, žinai gaujos narius, žinai, kur gyvenu aš ir nuolatos įsiveli į problemas su vaikinais, jie tikrai netikės, jog tavo broleliui įkliuvus į bėdą, tu neišduosi visos gaujos. Bet kuris kitas iš gaujos bandytų tave užverbuoti – pats Justinas, Robertas ar Julius… Saugiausia apsimesti, kad tu viena iš jų. Tau dingus, lėktų ir mano galva.
– Bet aš nenoriu vartoti narkotikų! – susinervinusi šuktelėjau.
Lukas čiupo mano galvą ir delnu uždengė burną.
– Tyliau, idiote, sienos čia popierinės!
Žiūrėjau ašarų prisitvenkusiomis akimis į jo rimtą veido išraišką ir po sekundės nusiraminusi atsipalaidavau. Vaikinas paleido mane ir ramiai tarė:
– Aš sugalvojau kai ką, kad tau nereiktų vartoti.
– Ką?
– Atsinešime savo maišelį, kuriame bus cukraus pudra – ji panaši į metą. Sutrauksi kelis takelius ir apsimesi apsvaigusia.
– O koks būni sutraukęs tų takelių?
– Energingas, atsipalaidavęs, pasiskaitysi namie, – lyg apie pasiruošimą paskaitoms kalbėjo Lukas.
Žiūrėjau į jį rydama seiles ir bandžiau suvokti, koks mane veiksmas privedė prie tokių pasėkmių.
– Tik turėsi neimti narkotikų iš jų, – iš filosofinių apmąstymų ant sofos mane sugrąžino vaikino žodžiai.
– O jeigu jie siūlys?
– Jeigu greitai sutrauksi tai, ką atsinešėme, niekas įkyriai nesiūlys. Kadangi jie patys būna apsvaigę, neturėtų kabinėtis, tačiau Justinas – suktas žmogus, gali atrodyti, kad tiki, tačiau tik ir laukia, kol susikirsi, – primerkė akis Lukas.
– O jei jie sužinos, kad tai cukraus pudra?
– Jei tu neišsižiosi – nesužinos, – suraukė kaktą vaikinas.
– O tu nebijai, kad aš tave išduosiu?
Lukas atidžiai įsižiūrėjo į mano akis ir net nemirkteldamas atsakė:
– Nebijau.
Mano širdį užplūdo tokia šiluma, kurią esu jautusi su vieninteliu Luku. Nežinau, kas tai būdavo, tačiau kaskart būnant su juo, tas jausmas aplankydavo mane.
– Aš tau paskambinsiu, kai Justinas suplanuos susitikimą. Gerk arbatą, man reikia skubėti, – gurkšteldamas saviškės suburbėjo tamsiaplaukis.
Paskubomis paėmiau puodelį ir paragavau karšto gėrimo. Lukas atsistojo ir paėmęs sportinį krepšį, pradėjo krauti į jį sportinius batus bei aprangą.
– Važiuoji muštis?
– Pirmiausia mokyti tavo jaunėlio, paskui į ringą, – trumpai atsakė vaikinas, net nepakeldamas akių nuo savo veiklos.
– Tu mokai Matą muštis? – nuleidusi puodelį ant kelių sutrikau.
– Jam tai tikrai pravers.
– Aš juk sakiau, kad neskatintum jo muštis!
– Ir manei, kad aš tavęs klausysiu? – šyptelėjo akis pakėlęs Lukas.
– Nenoriu, kad jis sektų tavo pavyzdžiu!
– Juk jis tik treniruojasi, nepanikuok.
– Negana to, kad tavo galva sudaužyta, nori, kad ir kitų būtų tokios? – piktai klausinėjau.
– Niekas neliepia jam eiti į ringą. Tegul bent jau moka apsiginti nuo kvailių, kurie jam įkrečia į kailį.
Tylėjau širsdama ir gerdama burną deginančią arbatą. Matas man nieko nepasakojo apie treniruotes su Luku… Nors aš ir pati nelabai juo domėjausi pastarosiomis savaitėmis. Atrodė, kad viskas susitvarkė, kad gauja paliko jį ramybėje, kad jie nebereikalauja narkotikų ir mano broliukas gyvena ramų gyvenimą.
– Na, važiuojam. Parvešiu tave ir paimsiu Matą.
– Ar seniai tu jį treniruoji? – pabaigusi arbatą paklausiau vaikino.
– Maždaug savaitę, – primerkęs akis atsakė jis.
– Neskatink jo smurtauti… – padėjusi puodelius ant virtuvinės lentynos paprašiau.
– Neskatinu. Skatinu tik apginti save.
Lukas avėsi batus, o aš stebėjau jo išlenktą nugarą ir norėjosi apkabinti tą tvirtą kūną, kuris mane taip skaudina, bet tuo pačiu ir teikia saugumą. Papurčiusi galvą pasilenkiau prie savo batų ir išėjau paskui vaikiną į koridorių.
– O Matas taip pat turėjo eiti į tą susitikimą su gauja, kai tapo platintoju? – tyliai paklausiau, mums žengiant koridoriumi.
– Taip…
– O varge… Ir jis vartojo narkotikus?
– Pabandė. Kiek pamenu, tai buvo jo pirmasis bandymas.
– Negaliu patikėti, kad mano mažasis broliukas gali priklausyti kažkokiai narkomanų sektai…
Lukas tylėdamas atrakino automobilį, numetė sportinį krepšį ant galinės sėdyniės ir atsisėdo į vairuotojo vietą. Susirangiusi šalia jo susimąsčiau, jog ir Lukas turėtų vartoti narkotikus, jei jau priklauso šiai gaujai, tačiau jis visuomet buvo blaivas ir „švarus“.
– O kaip tu patekai į gaują, jei nevartoji narkotikų? – vaikinui užvedus variklį paklausiau.
– Nesvarbu. Priklausau tai gaujai ne savo noru, todėl jiems tas pats, ar aš vartoju ar ne.
– Ne savo noru? Tai kodėl tu jai išvis priklausai? – domėjausi.
– Kuo mažiau žinosi, tuo laimingesnė būsi. Jau sakiau – nekamantinėk ir nekišk nosies.
– Bet aš jau įkišau!
Lukas nieko neatsakė ir susinervinęs žvelgė į kelią. Nuspaudęs greičio pedalą, jis lėkė neleistinu greičiu per miestą visą laiką tylėdamas.
– Gali manimi pasitikėti, – įvažiavus į mano kvartalą tariau, padėdama savo delną ant jo plaštakos.
Vaikinas nuleido akis į mūsų rankas, trumpai paspoksojo ir ramiai atsakė:
– Nepasitikiu niekuo.
– Tu man atrodai toks liūdnas ir nusivylęs gyvenimu…
– Kodėl tu išvis domiesi manimi? – sustojęs prie namų piktai suriko Lukas ir ištraukė savo plaštaką iš po maniškės.
– Dėl to tu ir elgiesi taip šaltai? Nes aš tavimi domiuosi?
– Klausyk, pasakiau tau tiek, kiek tau reikia žinoti. Mano asmeninis gyvenimas su tuo nesusijęs, todėl nesikišk į jį.
Lukas vėl buvo griežtas ir abejingas, kad ir kaip nesveikai tai skambėtų, toks jis mane svaigino dar labiau. Jo suraukta kakta ir į V raidę virtę antakiai varė mane iš proto. Vaikinas žvelgė į mane su didžiule panieka, bet aš to nepaisiau. Suėmusi delnais jo skruostus, prisitraukiau prie savęs ir stipriai pabučiavau. Atsitraukusi žiūrėjau į Luką ir laukiau dar didesnio jo pykčio, tačiau jis tik giliai alsavo ir jo susijaudinimą puikiai pastebėjau ne tik akyse, bet ir tvinkčiojančiose lūpose. Vaikinas palinko prie manęs ir maniau, jog mane pabučiuos dar kartą, tačiau jis pasuko lūpas ties mano ausimi ir sušnibždėjo:
– Daugiau niekada taip nedaryk.


Apie naujas dalis sužinoti galite užsiprenumeravę tinklaraštį (dešinėje), taip pat naujoje šio tinklaraščio paskyroje Facebook’e.

– Martina V.

 

VII dalis. „Naujųjų bučinys“

Vaikinui sustojus, jis paglostė mano pečius ir atitraukęs nuo savęs, pabučiavo lūpas. Paguldęs mane atgal į lovą, Lukas giliai kvėpuodamas atsigulė šalia ir dar kurį laiką glostė krūtis, kol aš užsimerkusi mėgavausi jo švelniomis pirštų pagalvėlėmis. Priglaudęs mano išsunktą ir gležną kūnelį prie savęs, vaikinas pabučiavo mano pakaušį ir užmigo. Aš vis dar virpėjau iš jaudulio, negalėdama atgauti normalaus širdies plakimo ritmo ir vis dar jausdama tarp kojų įsitaisiusį savo aistros objektą. Prigludusi prie stiprios Luko krūtinės, žvelgiau pro langą į tamsų dangų, kuris buvo švarus – be jokios žvaigždelės. Palengva atgaudama kvapą, jaučiau makštyje vis dar nenumalšintą skausmą, todėl išsilaisvinusi iš vaikino glėbio, nubėgau į tualetą, nes skausmas priminė šlapimo pūslės spaudimą. Atsisėdusi ant klozeto nusišlapinau ir perbraukusi tualetiniu popieriumi, pamačiau kraują. Išsigandusi ėmiau valyti tarpukojį, lyg ten būtų atsiverusi žaizda. Po sekundėlės kraujas nustojo tekėjęs ir aš nejučia pradėjau ašaroti. Nuoga atsirėmusi į skalbimo mašiną galvojau, jog praradau nekaltybę su vaikinu, kuris nėra ir net neplanuoja būti mano vaikinu. Papurčiusi galvą, tuoj pat įlindau į dušo kabiną ir atsukusi vėsų vandenį, ploviau tarpukojį, lyg bandydama grąžinti savo skaistybę… Muiluodama kūną ir liesdama save, vis dar jaučiau Luko glamones ir užsisvajojusi sustingau po vandens srove. Šyptelėjau suvokusi, jog nieko nekeisčiau ir tą patį būčiau padariusi dar kartą, nes Lukas buvo toks nežemiškas. Toks, kurio neįmanoma pamiršti…
Išlipusi iš dušo kabinos, nusišluosčiau kūną ir grįžusi į prieblandoje skendintį kambarį, susiradau savo kelnaites. Apsimovusi jas, įsisupau į Lukui grąžintą džemperį ir grįžau į glėbį, kuriame jaučiausi tokia gležna… Miegantis vaikinas atrodė tikras angelas, neįsivaizdavau, kaip jis gali užsiimti kažkuo nelegaliu ir būti pavojingas visuomenei. Tą akimirką man jis atrodė pats nekalčiausias ir pažeidžiamiausias žmogus. Vis dėlto žinojau, jog Lukas – mergišius ir neturėčiau tikėtis didelės romantikos. Nujaučiau, jog manęs laukia nejaukus rytas, tačiau tą akimirką tenorėjau užmerkti akis ir prisiminti visą patirtą ekstazę. Atsigulusi šalia Luko, padėjau galvą ant jo ištiestos rankos ir vaikinas, lyg nujausdamas mano troškimą, apglėbė mane ir prisitraukė prie savęs. Apkabinau jį tiesiai per sutvarstytą vietą, tartum mano prisilietimas išgydytų jo žaizdą…
Ryte mane pažadino troškulys, kurį jaučiau burnoje ir stemplėje. Pramerkusi akis, pamačiau vis dar pro langą žvelgiančius gatvės žibintus. Pažvelgusi į ta pačia poza miegantį Luką, šyptelėjau ir atsikėlusi iš lovos, pamačiau lempų šviesoje šokančias snaiges. Tą rytą iškrito pirmasis sniegas! Nors buvo gruodžio vidurys, snigti net neketino, o štai pabudusi buvau maloniai nustebinta, nes mėgau gatves, padengtas baltu patalu… Dangus buvo beprašvintantis, todėl kambaryje buvo daug šviesiau ir aš puikiai matydama kelią iki virtuvės, nuėjau įsipilti vandens. Stengiausi judėti kuo tyliau, nenorėdama pažadinti Luko. Gerdama vandenį stebėjau vaikiną ir nežinojau, ar man geriau būtų išeiti iš jo buto ir apsimesti, jog ši naktis man nieko nereiškė, ar likti ir laukti, kol jis atsibus, kad pamatyčiau, kaip į visa tai reaguoja jis pats.
Ilgai svarstyti neteko, nes priėjusi prie kito, kambaryje buvusio lango, žvelgdama į krentančias ant asfalto snaiges, išgirdau lovos girgždesį. Lėtai pažvelgiau į Luko pusę ir pamačiau jį, besirąžantį pataluose. Išsigandusi žvelgiau į jį, nes vaikinas buvo toks neprognozuojamas, jog bijojau išgirsti jo piktą „dink iš čia“ dainelę, kurią jis man taip dažnai kartodavo… Neradęs manęs šalia, Lukas apsižvalgė po kambarį, kol jo akys užfiksavo mano siluetą. Pasitrynęs akis jis kukliai šyptelėjo ir tarė:
– Labas…
– Labas, – tyliai pasisveikinau. – Kaip jautiesi?
Vaikinas primerkė akis, nes tikėjosi, jog klausiu apie jausmą po mūsų kartu praleistos nakties, todėl aš tuoj pat pratęsiau:
– Tavo pilvas…
– A… – sumykė Lukas ir žvilgtelėjo į sutvartytą vietą. – Išgyvensiu.
Linktelėjau galva, nežinodama, ką dar pasakyti ir giliai kvėpuodama žvelgiau į vaikiną.
– O kaip tu? – patylėjęs paklausė jis.
– Man nieko neskauda, – sutrikusi apsimestinai sukrizenau.
– Ar tikrai? – pakėlęs antakius pasitikslino Lukas.
Akmeniniu veidu žiūrėjau į jį, bandydama parodyti, jog man viskas gerai, tačiau mano paklydęs žvilgsnis vaikinui išdavė vaidybą.
– Naktį pasirodė kitaip…
Atrodė, jog Lukas tyčiojasi iš manęs, nes jo veide šmėstelėjo šelmiška šypsena, kuri tikrai nepriminė paguodos. Nuleidau galvą ir krapštydama džemperio užtrauktuką tyliai tariau:
– Tai buvo mano pirmas kartas, taigi…
Nedrįsau pažvelgti į vaikiną, su kuriuo ką tik praradau nekaltybę, nes jaučiau, jog jam visiškai nė motais, kelintą kartą aš myliuosi. Jam tai buvo tas pats, lyg suvalgyti pusryčius.
– Ir kaip? – leidęs man gėdintis kelias sekundes paklausė Lukas.
Suraukusi kaktą pakėliau akis į jį ir negalėjau patikėti, jog tai vienintelis klausimas, kurį jis man uždavė po mano pirmojo karto. Nežinojau, ką atsakyti, todėl atsidusau ir nuėjau prie savo drabužių, kuriuos jau seniau buvau surinkusi nuo grindų ir pakabinusi ant kėdės. Paėmusi juos, nuėjau į vonios kambarį, kuriame planavau persirengti.
Apsimovusi džinsus ir užsisegusi liemenėlę, išgirdau lenkiamos rankenos garsą. Stovėjau nugara į duris ir net neketinau atsisukti. Paėmiau marškinius, ruošdamasi rengtis, kai pajutau vėsius delnus ant savo pečių. Suspurdėjau apimta ne tiek išgąsčio, kiek jaudulio. Pajaučiau jo lūpas ant savo pečių, kurios slinko kaklu ausies link ir aš tarytum apsvaiginta kvaišalų, užsimerkusi leidausi valdoma kaip marionetė. Staigiai atsisukusi pažvelgiau į tamsias akis, suėmiau jį už riešų ir giliai kvėpuodama nuleidau jo rankas. Apsisukusi pasiėmiau marškinius nuo skalbimo mašinos ir išėjau iš vonios kambario.
– Tai pirmas kartas buvo toks blogas, jog nenori pakartoti? – iš paskos eidamas paklausė Lukas.
– Man reikia į paskaitas, – segdamasi drabužį atsakiau ir čiupau nuo kėdės striukę.
– Dar anksti, – tarė jis.
Net nepažvelgdama į vaikiną, pasiėmiau rankinę ir audamasi batus tylėjau lyg užsiūtomis lūpomis. Jis stovėjo visai šalia ir nors aš taip smarkiai norėjau pasilikti su juo, protas reikalavo kuo greičiau bėgti iš šios vietos, jei nenoriu likti įskaudinta. Užsitraukusi striukę atsisukau į Luką ir giliai atsidususi išbėgau pro duris nieko netarusi.
Negalėjau patikėti tuo, kas tik ką įvyko! Manyje mainėsi dvejopi jausmai: aš nesuvokiau, kodėl nesuvaldžiau aistros tam pamišėliui ir tuo pat metu negalėjau suprasti, kodėl man taip gera. Jaučiausi lyg kiekvienas vėjo gūsis paliestų mano sielą, kiekvienas garselis dirgino mano pojūčius. Atsisėdusi į automobilį įsikibau vairan ir žvelgiau pro langą. Niekada nemaniau, jog pasimylėjusi galiu taip jaustis! Norėjosi sau skaudžiai įgnybti, kad atsipeikėčiau nuo apsvaigimo, tačiau niekas nepadėjo. Užvedusi variklį, nuvažiavau namo bent jau palįsti po tekančiu vandeniu, kuris turėtų prablaškyti mano mintis. Deja, apie nieką kitą negalvojau, tik apie pastarąją naktį. Kiekvienas prisilietimas prie savęs priminė švelnias rankas, kurios godžiai tyrinėjo mano kūną… Žvelgdama į dušo kabinoje esantį veidrodį, čiupinėjau savo lūpas, kurios prieš kelias valandas ragavo Luko skleidžiamų nuodų. Kitaip negalėjo būti – tas vaikinas buvo nuodas, kuris užliejo mano vidų nesuvokiama šiluma ir keistu jauduliu.
Išėjus iš vonios kambario, mane pasitiko nustebusi mama:
– Grįžai tik dabar? Su tėčiu nuėjome miegoti anksti, nepastebėjau, kada grįžai.
– Atsiprašau, kad nepranešiau. Lilė susipyko su draugu, norėjo, kad pasilikčiau pas ją nakvynei… Visą naktį guodžiau vargšelę… – net nemirksėdama bėriau melą mamai į akis.
– Aišku… Viskas bus gerai, juk esate jaunos, gražios ir protingos merginos, susirasite tokius, kurie jūsų neskaudins, – šyptelėjo ji, paglostydama mano petį.
Palinksėjau galva, pagalvojusi apie tai, jog šiuo metu aš susiradau tikrai ne tokį, kuris elgtųsi su manimi kaip su tikra dama. Tačiau tą rytą mane užplūdo keistas noras nebeieškoti skaitomuose romanuose aprašyto beatodairiško atsidavimo ir elegancijos, norėjau kraują kaitinančios ir logikos neturinčios aistros, kuri kiekvieną gyvenimo akimirką paverstų pavojingu žaidimu. Vis dar buvau apsvaiginta naktinių nuotykių, todėl atsiprašiusi mamos, nuskuodžiau į savo kambarį. Žiūrėdama į veidrodį šypsojausi, lyg nekaltybės praradimas būtų kažkokių ledkalnių pralaužimas. Atrodė, kad dabar esu daug seksualesnė, patrauklesnė ir aistringesnė, nei buvau anksčiau.
Minčių atsikratyti nepadėjo net paskaitos, kuriose dėstytojai rimtai pasakojo apie artėjančius egzaminus bei testus, nes jie lems, kas ir toliau gaus stipendiją. Net draugės pastebėjo, jog aš dirglesnė, nei buvau anksčiau.
– Atrodai kažkokia suirzusi. Ar viskas gerai? – pasidomėjo Eimantė, kai nuėjome į tualetą.
– Viskas gerai, Eimante, – plaudama rankas tariau. – Turbūt taip yra dėl artėjančios sesijos.
– Merginos! – išėjusi iš kabinos tarė Lilita. – Pamiršau jums pasakyti vieną pasakiškai gerą naujieną!
Abi su Eimante pažvelgėme viena į kitą ir atsisukome į draugę, kuri, tvarkydamasi sijoną, ėjo veidrodžių link.
– Kadangi po dviejų savaičių Naujieji metai, tėvai palieka namus mums su Justu! Taigi, suprantate? – maivydamasi juokėsi Lilė. – Naujųjų metų vakarėlis!
Eimantė iškart pradėjo ploti, man net nesuvokus, ką pasakė Lilita.
– Valio! Nerealu! Vėl bus tie patys Justino draugai? – kamantinėjo Eimantė.
– Tu vis dar svajoji apie Luką? Dieve, Eime, atsipeikėk, jis tikrai ne toks, kuris sugebėtų įsimylėti, – suraukusi kaktą piktai atrėžė Lilė.
Išgirdus Luko vardą, staiga suakmenėjau ir mano ausys lyg siųstuvai ėmė gaudyti kiekvieną jos žodį. Žinoma, Lilitos komentaras, jog Lukas negali įsimylėti mane suerzino, tačiau negalėjau išsiduoti, jog jaučiu jam simpatiją, kurios tikrai nenorėčiau vystyti toliau…
– Na, bet gal dar kartą mane pamatęs jis atkreiptų dėmesį ir vėl… – sumykė naiviai mergina.
– Eimante, ne. Atstok nuo Luko, kitaip Justinas nebeleis tavęs kviesti į vakarėlius.
– Aš net nelendu prie jo, jis pats mane parsivežė namo! – atkirto Eimantė.
Lilita tepėsi lūpas blizgiu, atsisuko į mane ir pervertusi akis tarė:
– Žodžiu, jūs jau žinote, kur švęsite Naujuosius. Ir, Barbora, net nemėgink sakyti, jog švęsi su savo giminėmis…
– Net neketinau to sakyti, – šyptelėjau ir meiliai prisiglaudžiau prie Lilitos.
– Tu mums skolinga, – iš kitos pusės priėjusi apkabino mus Eimantė. – Bus šaunus vakarėlis!

Nors iki Naujųjų metų dar turėjo praeiti daug dienų, mano širdis suspurdėdavo kiekvieną kartą, kai pagalvodavau apie vakarėlį. Visą laukimo laiką negavau iš Luko žinutės, nesutikau jo ir nieko apie jį negirdėjau. Vaikinas lyg išgaravo nuo žemės paviršiaus. Matas man visiškai nieko nebepasakojo apie savo gaują… Galbūt dėl to, jog aš pati buvau pasiklydusi savo mintyse ir nežinojau, ką jaučiu, todėl klausytis svetimų problemų buvo kur kas sunkiau nei ligi šiol. Kasdien galvojau apie Luką, jis tiesiog apsėdo mano mintis. Guodžiau save, jog taip yra dėl to, kad jis buvo pirmasis vaikinas su kuriuo pasimylėjau – jaučiau nepaaiškinamą prisirišimą prie jo ir niekaip negalėjau išmesti iš savo minčių. Visos Kalėdų šventės, susitikimai su giminėmis buvo persmelkti įtampa, net praėjus dviems savaitėms nuo paskutinio matymosi su Luku.
Nekantriai laukiau Naujųjų metų vakarėlio Lilitos namuose, nors ir nežinojau, kaip reiktų elgtis, susitikus su Luku. Vien pagalvojus apie jo veidą, mano širdis mušdavo spartesnį ritmą ir imdavo džiūti burna. Bandžiau tikinti save, jog nesu jo įsimylėjusi, tiesiog tas adrenalinas, kurį patyriau jo glėbyje, regėdama vaizdus, kaip jį muša – tai vedė mane iš proto! Pavojus man atrodė lyg geriausias vaistas nuo kasdienybės, nuo rutina tapusio ramaus gyvenime. Jaučiausi pasiekusi į kitą gyvenimo lygį, kuriame galiu rizikuoti bet kuo, nes tai suteikia nepasakomą malonumą. Karštas kalėdinis vynas atpalaidavo mano mintis ir aš visas šventes praleidau svajodama apie dar vieną ištvirkusią naktį su vaikinu…

Turbūt dėl to, vos atėjus į Lilitos vakarėlį, puoliau gerti kokteilius, kurių buvo pilna virtuvė. Likus porai valandų iki dvyliktos, į Lilitos namus pradėjo rinktis vyresnė publika: Justinas šįkart pasikvietė ne vien savo draugus, bet ir drauges, kurios lyg stirnos apnuogintomis kojomis ganėsi svetainėje. Eimantei pasisveikinus su viena iš merginų, Lilita į ją atsisuko ir paklausė:
– Tu pažįsti šitas merkšes?
– Na… – sutrikusi vebleno Eimė. – Ji mano kaimynė.
– O varge, tokia kaimynė… – nusijuokė Lilė. – Bo, tokiais tempais Naujųjų sulauksi lovoje arba vemdama tualete!
Draugė kumštelėjo mane į šoną, kai aš užsiverčiau trečią stiklinę su alkoholiu. Gurkšnojau visą vakarą jau nebeskanaudama, o iš nervų, kurie pasiekė kuliminaciją, kuomet pamačiau į kambarį įžengiantį Luką. Kaip visada juodais trumparankoviais marškinėliais ir juodomis kelnėmis pasidabinęs vaikinas, šįkart plaukus buvo susitepęs plaukų formavimo priemonėmis ir pasidaręs nedidukę bangelę priekyje. Jo veidas buvo švarus ir šviesus, priešingai nei visų kitų atėjusiųjų Justo draugų. Vaikinai jau buvo prisiuostę narkotikų arba pusgirčiai. Tik ne Lukas… Jis atrodė lyg nepilnametis, kuriam būtų draudžiama vartoti svaigalus.
Su merginomis stovėjome netoli didžiulių muzikinių kolonėlių, kurias buvo atsitempęs vaikinas, visą vakarą renkantis dainas šokiams, ir lengvai trypčiojome vietoje. Pastebėjus Luką, aš ėmiau nejudriai kilnoti kojas ir vis dar gurkšnodama jau besibaigiantį kokteilį, žvilgčiojau per petį, kad bent akies krašteliu jį pamatyčiau.
– Lukai! – į orą šokinėdama kvietė vaikiną Lilita.
– Atėjo Lukas? – išpūtusi akis prie manęs palinko Eimantė ir pradėjo paslaptingai žvalgytis.
Vaikinas tuoj pat pastebėjo krykštaujančią ir mojuojančią Lilę, kuri išsišiepusi laukė jo. Nutraukęs pokalbį su kitu vaikinu, Lukas iškėlė ranką ir pajudėjo mūsų link. Eimė vis dar spirgėjo žiūrėdama į mane, o aš stengiausi neišduoti manyje besikaupiančio jaudulio. Maniau, jog visi organai ėmė plakti kartu su širdimi… Nukreipusi akis šalin, apsimečiau, jog net nežiūriu į artėjantį tamsiaplaukį.
– Labas, Lukai, – stumtelėjusi mus į šonus, Luko kaklą apkabino Lilė ir lengvai pakštelėjo į skruostą.
Mergina taip pat buvo gerokai įkaušusi, todėl tapo meili it katė. Lilės skruostai tiesiog degė nuo karščio, o Eimės – iš pavydo, net jos akyse matėse žaibai, siunčiami merginai, pabučiavusiai jos numylėtinį. Ką jau kalbėti apie mane… Stovėjau nuleidusi galvą, lyg man ant kaktos neoniniu markeriu būtų užrašyta, jog permiegojau su Luku.
– Sveikos, merginos, – išgirdau duslų vaikino pasisveikinimą.
Nedrąsiai pažvelgiau į jį, kol jis stovėjo prieš mus šelmiškai šypsodamasis. Bijojau akimirkos, kai mūsų žvilgsniai susitiks, nes jaučiau neapsakomą gėdą. Nors nesigailėjau to, kas nutiko, tačiau skaudu buvo žinoti, jog po kartu praleistos nakties abu jaučiamės skirtingai. Man tai neįkainojama patirtis, o jam – eilinis pasilinksminimas. Buvo pikta, kad užkibau ant jo kabliuko…
– Skruostai įraudę, prisiragavote kokteilių? – nusijuokė jis.
Merginos ėmė krizenti, o aš nuleidusi akis stebėjau savo tuščią stiklinę ir nedrįsau dar kartą pažvelgti į Luką.
– Kai aplink tokie karšti vaikinai, kur jau neįrausi, – papokštavo Eimantė.
– Eime! – suriko Lilita ir trinktelėjo merginai į petį.
Lukas skardžiai nusijuokė ir aš nebegalėjau daugiau klausyti to atviro flirto, todėl nusprendžiau palikti juos toliau beprasmiškai plepėti ir prisipildyti savo stiklinę velnio lašais. Giliai atsikvėpusi, tariau:
– Atsiprašau.
Pakėliau galvą ir norėjau praeiti pro Luko dešinę pusę, tačiau vos žengus žingsnį, prieš akis išniro tamsus kūnas ir putlios lūpos, kurios paklausė:
– Kur tu, Bo?
Ramiai pažvelgiau vaikinui į akis ir sukaupusi visą drąsą atsakiau:
– Ko nors stipraus.
– Nepadaugink, – vieną lūpų kamputį pakėlęs patarė Lukas.
Mano veidas pasidabino ironiška šypsenėle ir nukreipusi žvilgsnį šalin, apėjau kūnu kelią užstojusį vaikiną. Tvinkčiojo jau ne vien širdis, bet ir galva. Nuo jaudulio, nervų bei alkoholio, akyse vaizdas ėmė atsilikti, tačiau pasiekusi virtuvę, paprašiau ten stovėjusio stambaus bernioko, kad pripildytų mano stiklinę bet kuo su laipsniais. Nejučia jis pradėjo su manimi flirtuoti ir laidyti nešvankius juokelius. Tingulys apėmė visą mano kūną, todėl atsirėmusi į virtuvinį barą, klausiau jo, tačiau negirdėjau nieko konkretaus. Stovėjau šypsodamasi, tartum lūpos būtų sutrauktos mėšlungio, ir linksėdama vis dar galvojau apie Luką.
Apgirtusi buvau ne pirmą kartą, tačiau tai buvo pirmasis, kai aš jaučiu, jog nebekontroliuoju savęs. Nenorėjau, kad Lukas flirtuotų su Eimante, nenorėjau, kad jis ją bučiuotų ir tai kėlė didžiulį įsiutį manyje. Tą akimirką norėjau, kad jis dar kartą paglostytų mano nugarą ir bučiuotų pečius… Primerkusi vieną akį, kad nesilietų vaizdas akyse, nuo pakylos mačiau minioje slankiojantį Luką, nuo kurio nei per žingsnį neatsiliko Eimantė. Niekada nemaniau, jog esu pavydi, tačiau jaučiau pyktį, nes ji buvo taip arti to, prie kurio norėjau būti aš.
– Einam pašokti! – staiga atsisukusi į pašnekovą pasiūliau.
– Kur tik nori, mažute… – apkabinęs mane atsakė jis ir nusivedė laiptukais prie šokančiųjų.
Muzika buvo tokia garsi, jog aš nebegirdėjau ne tik, ką man sako į ranką įsitvėręs vaikinas, bet ir savo minčių. O to man tą akimirką labiausiai reikėjo – nustoti galvoti apie Luką, o juo labiau – be priežasties pavydėti jo Eimei! Mano šokių partneris paėmė iš manęs stiklinę ir padėjo ant lentynos, kuri stovėjo visai netoli mūsų. Jis kažką norėjo man sakyti, tačiau aš visiškai atsidaviau muzikos ritmui ir užsimerkusi bei iškėlusi rankas į viršų, kraipiau klubus kairėn ir dešinėn. Vaikino man net nereikėjo, šokau visiškai viena, nugara tryndamasi į kitus šokančius žmones, kad nenugriūčiau. Atrodė, jog moku dainuoti visas dainas ir sušokti bet kokį judesį. Atsimerkusi pagalvodavau, kur Lukas, tačiau papurčiusi galvą ir vėl imdavau atvira burna kartu su visais dainuoti per gerkle lendančias dainas.
Pailsusi, sustojau ir paėmiau savo kokteilį. Atsirėmusi į lentyną stebėjau, kaip prie manęs artėja keistus šokio judesius rodantis vaikinas ir tik tada prisiminiau, jog tai tas pats landynėje prie manęs lindęs kvailys. Jis priėjo taip arti, jog jaučiau jo kelius, besiremiančius į mane.
– Gal einam į viršų? – išgirdau neaiškius žodžius.
Papurčiau galvą ir gurkštelėjau dar daugiau alkoholio, šlykštėdamasi vien jo kvėpavimu į mano kaklą. Vaikinas prisiglaudė dar stipriau ir prispaudė mane prie komodos. Palenkęs galvą, jis patraukė mano tiesius plaukus nuo pečių ir šlapiai pabučiavo prie ausies spenelio. Bučinys priminė sraigės čliaužimą ant odos – glitu ir nemalonu. Todėl norėjau per daug nesidraskydama pasitraukti nuo jo.
– Dar truputį pašokim, – sušnibždėjau jam į ausį.
Vaikinas atsitraukė, kvailokai šyptelėjo ir paėmęs mano ranką nusitempė šokti. Sukau galvą, kaip nuo jo pasprukti, tačiau pamačiusi fone šmėžuojančią Luko bangelę ant galvos, lyg dėlė prilipau prie savo šokių partnerio ir leidau vaikinui delnais judinti mano klubus. Jis ir vėl prie manęs priartėjo, rankomis apsivijo liemenį ir ėmė bučiuoti kaklą. Buvo šlykštu, tačiau tęsėsi labai trumpai, nes kažkas jėgą atitraukė vaikiną nuo manęs. Atsimerkusi pamačiau Luką, kuris pripuolė prie savo draugo ir kažką jam aiškino. Per garsią muziką nesugebėjau nieko girdėti, temačiau, jog su manimi šokęs vaikinas iškėlė rankas į viršų ir pradėjo ginčytis su Luku. Priėjau arčiau jų ir išgirdau, kaip Lukas rėkia:
– Ji – mano, kiek tau galima aiškinti?
Suraukiau kaktą ir žvelgiau į vaikiną, kuriam ant kaklo išryškėjusios venos leido supranti, jog jis tikrai susinervinęs.
– Gerai, žmogau, ji pati prie manęs prikibo! – atsitraukęs aiškino augalotasis.
Lukas atsisuko, o jo akyse buvo prisikaupę tiek pykčio, jog atrodė, jos tuoj ims rėkti ir ant manęs. Jo draugas pasišalino, o Lukas suėmė mane už alkūnės ir prisitraukęs paklausė:
– Tu visai išprotėjai?
Nesuprasdama, kodėl jis manęs to klausia tariau:
– Ne! Aš tiesiog linksminuosi, o tu man gadini…
– Tu visiškai girta. Eik rengtis, parvešiu tave.
– Aš nenoriu. Kodėl tu man aiškini?
Nieko nebetaręs, Lukas stipriau suspaudė mano ranką ir pradėjo vesti per koridorių darbo kambario link.
– Kas tau darosi? – krapštydama jo pirštus nuo savo alkūnės klausinėjau. – Man skauda!
– Pasilik su juo ir skaudės dar labiau! – stabtelėjęs suriko Lukas.
– Koks tau skirtumas?! – tempiama klykiau vos apversdama liežuvį.
Kone įmetęs mane į darbo kambarį, kuriame kaip visuomet būdavo sudėti visų susirinkusiųjų paltai ir striukės, Lukas paleido mane ir nieko nelaukęs tarė:
– Ieškok palto.
– Palauk, – trindama jo suimtą vietą piktai atrėžiau. – Kas tu toks, kad man aiškintum?
– Turbūt vienintelis blaiviai mąstantis žmogus.
– Ir ką…
– Ar tu nepameni šito bičo? – neleidęs pabaigti sakinio užriko Lukas.
Ėmiau giliai kvėpuoti prisiminusi tą baimės kvapą, kurį užuodžiau landynėje, kai mane iš visų pusių lyg hienos apsupo merginos kūno ištroškę vyrai.
– Tu tokia kvaila… Turbūt labai nori, kad tave iš… Sakiau laikytis nuo jų kuo toliau! – nesulaukęs mano atkirčio toliau kalbėjo vaikinas.
– O koks tau skirtumas, kas man nutiks? – susiėmusi už galvos paklausiau.
Staiga pro duris įžengė Justinas ir vaikinas, kurį ką tik nuo manęs patraukė Lukas.
– Nagi nagi, ir balandėliai čia, – nusijuokė apsvaigęs Justas. – Galėtumėte susirasti privatesnį kampelį, namuose pilna tuščių kambarių!
Lukas atėjo prie manęs, o aš stovėjau nežinodama, kas įvyks ir kaip turėčiau elgtis bei kalbėti.
– Jai jau prastai, vežu namo, – net nešyptelėjęs atsakė Lukas.
– Nejuokaukit, einam į lauką šaudyti fejerverkus, visi idiotai išlekė į kiemą be striukių, – iš savo pokštų juokėsi namų šeimininkas. – Nagi, renkitės, eisim pagąsdinti kaimynų.
Žvelgiau į striukių ieškančius vaikinus, tada pamačiau prie jų prisijungiantį ir Luką, kuris žvilgsniu kvietė mane susirasti paltą. Radusi saviškį, vyniojausi šaliką, kai išgirdau Justino žodžius:
– Lukai, pasiimk savo merginą pas mus, jei viskas taip rimta, kad ja net nesidalini su draugais.
Žvilgtelėjau į stambų vaikiną, kuris stovėjo už Justo ir bandė užsitraukti savo storą striukę, o tada į Luką, stovintį per du žingsnius nuo manęs ir nenutraukiantį akių kontakto su Justu.
– Savus mes sutinkame labai draugiškai, ar ne? – išsišiepęs į mane žvilgtelėjo jis.
Lukas tylėjo, nužvelgdamas mane nuo galvos iki kojų ir atgal. Nusprendžiau nesikišti į jų pokalbį, kad vėl nesulaukčiau užgauliojimų iš Luko. Nesupratau, apie kokią merginą ir kokį „pasiėmimą pas save“ jie kalba, todėl apsirengusi, lėtai žengiau šalia tamsiaplaukio. Tyla darėsi nebejauki, kai Justinas priėjo prie Luko ir kone liesdamasis nosimis su juo, griežtai tarė:
– Juk žinai taisykles, Lukai.
Maniau, jog jie vėl neišvengs veidų trankymo, todėl pačiupusi Luko ranką įsiterpiau tarp jų tvirtindama:
– Gerai gerai!
Justino veide atsirado paslaptinga šypsena ir jis, paglostęs mano pakaušį, pagyrė:
– Šaunuolė. O dabar eime sutikti Naujųjų!
Luko draugams išėjus, jis atsisuko į mane ir piktai žvelgdamas bei rodydamas pirštu prakošė pro dantis:
– Prisidirbai.
Vis dar apsvaigusi nuo alkoholio ir sukilusio adrenalino, žiūrėjau tiesiai į migdolines akis, bandydama jose rasti atsakymus į visus klausimus. Lukas stumtelėjo mane į priekį ir paskatino eiti laukan. Vis dar ant kojų pastovintys žmonės buvo susirinkę Sparksų kieme, kuriame po kelių minučių stovėjome ir mes su Luku. Aplink liejosi šampanas, girdėjosi daugybę šūksnių bei dundėjo danguje pokšintys fejerverkai. Nesugebėjau džiaugtis Naujųjų metų naktimi, nes Luko buvimas šalia neleido nei sekundei atsipalaiduoti. Kiekvieną kartą, kai jį sutikdavau, atmosfera prisitvenkdavo įtampos ir jaudulio, kurių nesugebėjau paaiškinti. Aš nebijojau jo, tačiau pavojaus jausmas tiesiog kvėpavo man į nugarą… Bet kuriuo kitu atveju būčiau sprukusi nuo tokio žmogaus, kuris kelia man pavojų, bet nuo Luko bėgti nepavyko, mane kažkas prie jo sugrąžindavo vos po kelių akimirkų… Nesvarbu, ar mintimis, ar fiziškai – aš grįždavau prie jo. Pakėliau akis į Luko profilį, kuris žvelgė į dangų ir akimis gaudė kiekvieną pasirodžiusią ugnelę. Nepykau ant jo dėl grubumo, dėl sukelto skausmo ir negalėjau sau paaiškinti, kodėl neturiu jokių principų ir netgi nenoriu, kad Lukas elgtųsi kitaip. Su juo patyriau visai kitokį bendravimą – šaltą, paslaptingą, jaudinantį… Mano mintys lyg nesustojantis vėjo malūnas vis sukosi apie tokį savą, bet kartu visiškai svetimą žmogų.
Nuo senų laikų visi buvo į galvas įsikalę tradiciją, pasibučiuoti su patinkančiu žmogumi lygiai dvyliktą – Naujųjų metų naktį. Niekada su niekuo nesibučiavau, nes visada Naujuosius švęsdavau su savo draugėmis arba tėvais… Šįkart stovėjau šalia vaikino, dėl kurio mano širdis imdavo plakti daug stipriau, tačiau jo marmurinis šaltumas neleido net pasvajoti apie Naujųjų metų bučinį. Visiems choru skaičiuojant sekundes iki dvyliktos valandos, prie mūsų prišoko vien suknele vilkinti Eimantė ir sušukusi „Naujųjų metų bučinys“ įsisiurbė į Luko lūpas. Mane lyg kas šaltu vandeniu apipylė ir aš išsigandusi žiūrėjau, kaip mano draugė pasikabinusi ant Luko kaklo murdgė savo liežuvį į jo burną. Vaikinas laikė ją už pečių, tačiau nesupratau, ar nori ją atplėšti nuo savęs, ar tiesiog mėgaujasi bučiniu. Visi vieni kitus sveikino su švente, o aš vis dar regėdama Eimantės akibrokštą, apsisukau ir nubėgau tolyn. Mane supo didžiulis triukšmas, nes fejerverkų lietus vis dar nesiliovė, o žmonės po kelis glėbesčiavosi kiekviename žingsnyje.
– Su Naujaisiais, Bo! – išgirdau tinktelėjusis į kažkieno nugarą.


 

Apie naujas dalis sužinoti galite užsiprenumeravę tinklaraštį (dešinėje), taip pat naujoje šio tinklaraščio paskyroje Facebook’e.

– Martina V.

VI dalis. „Lovos priimamasis“

– Nieko, mama, su draugais juokais mušėmės ir taip netyčia… – mykė brolis.
– Denisai, pažiūrėk… – atsisukusi virtuvėn į tėtį kreipėsi ji.
– Mama, čia nieko nėra, – stengdamasis atplėšti mamos rankas nuo savo veido muistėsi Matas.
– Ar bent trenkei atgal? – atėjęs į koridorių juokais tarė tėtis. – Nieko čia nėra. Įdrėskimai…
Tėtis visuomet buvo toks – šiek tiek atšiaurus ir nejautrus – todėl pora mėlynių ant sūnaus veido jam įspūdžio nepadarė. Brolis tuoj pat nulėkė į savo kambarį, o aš toliau rengiausi, stengdamasi nepakliūti į mamos radarą.
– O ką tu čia vilki? – nusijuokė tėtis.
Žvilgtelėjau į save ir pati išsižiojau pamačiusi Luko džemperį, kurio nenusirengiau. Širdis ėmė kalatotis, lyg tėvai būtų viską supratę. Greitai pakėlusi galvą nusijuokiau ir gyniausi:
– Lilitos brolio… Sušaliau.
Nieko nelaukdama čiupau kuprinę ir užbėgau laiptais paskui Matą. Nusirengusi drabužį mečiau ant lovos. Kurį laiką žiūrėjau į jį vaikščiodama po kambarį, kol išgirdau mamos kvietimą pusryčiauti.
Visą savaitgalį galva ūžė nuo įvairių klausimų, kurie buvo susiję su Luku. Mokslai buvo nustumti į antrą ar net trečią vietą. Užsidariusi savo kambaryje, ir įkniaubusi nosį į Luko džemperį galvojau, kodėl niekaip negaliu atsikratyti minčių apie jį… Lyg koks virusas vaikinas paplito po visą kūną: užsimerkusi matydavau jo svajingai piktą žvilgsnį, sudrėkintas lūpas, vis dar jaučiau jo apkabinimą ir kvėpavimą į kaklą. Norėjau pamiršti, kad apskritai žinau Luką Edvardsą, bet negalėjau nieko sau padaryti. Vos sekundei likdavau viena, tuoj pat mintis pagrobdavo aukštas migdolinių akių savininkas. Bijojau pripažinti, jog vaikinas man patinka, nes nenorėjau, kad mano širdis ir mintys priklausytų tam, kuris to nėra vertas ir kuris apskritai nėra man tinkamas žmogus.
Nuėjusi į uniersitetą, ilgai turėjau prašyti merginų, ant manęs nepykti. Mokslai ir pokalbiai su draugėmis padėjo nustoti krimstis dėl Luko, stengiausi ruoštis egzaminams, kad ir kaip tai nebesisekė. Laikas paskaitose tapo lyg išsivadavimas nuo nepakenčiamo svajojimo apie dviprasmiškus jausmus vos pažįstamam vaikinui, tačiau kaskart po paskaitų išėjusi į kiemą žiūrėdavau į savo automobilį, giliai širdyje laukdama ten stovinčio Luko. Matas buvo gerokai aprimęs, turbūt pats išsigando narkotikų poveikio, tad po pamokų aš jo laukdavau prie mokyklos, kaip ir seniau, ir jaunėlis tvarkingai važiuodavo namo – jokių sumušimų, jokio persekiojimo ir grasinimų. Atrodė, jog aplink visi nurimo, o man tai buvo dar didesnis stimulas atiduoti paskutinius pinigus Lukui ir daugiau nebeleisti nei Matui bendrauti su tuo vaikinui, nei pačiai rodytis jo akiratyje.
Ketvirtadienį po paskaitų grįžusi namo, sudėjau likusius kelis šimtus eurų, kuriuos su broliu sutaupėme per kelias savaites, bei gavome paštu iš senelių švenčių proga, paėmiau tamsų vyriško kvapo prisisunkusį džemperį, nuo kurio sunku buvo atplėšti nosį ir sėdau į automobilį, kad nuvežčiau viską Lukui. Nors ir pavojinga buvo važiuoti į vietą, kurioje jis turėjo tą dieną muštis, aš rizikavau ir norėjau pamatyti, kaip viskas atrodo iš arti. Matui pamelavusi, jog važiuoju pas Lilitą ir grįšiu po kelių valandų, paprašiau, kad tai perduotų ir mamai su tėčiu, kai šie grįš iš miesto. Vairavau virpėdama, kaip paskutinis likęs lapas ant medžio, norėjau ir vėl pamatyti Luką, nesvarbu, kad bendraudamas su manimi jis akivaizdžiai rodė antipatiją, jaučiausi, lyg plaukianti sraunia upe, kuri mane tiesiog nešė prie jo. Privažiavusi garažą, į kurį praeitą kartą mane buvo atsivežęs Lukas, pastačiau automobilį ir žvalgydamasi ėjau didžiulių durų link. Aplink nebuvo nei gyvos dvasios, nei vieno automobilio ar žmogaus, todėl pabandžiusi atidaryti vartus primenančias duris, likau it musę kandusi – jos buvo užrakintos, o viduje tylu. Nusikeikusi grįžau į automobilį ir kurį laiką sėdėjau mąstydama, ką sumaišiau, nes būdama pas Luką nugirdau jo pokalbį, kuriame vaikinas minėjo muštynes ketvirtadienį. „Turbūt po to dar kažkas pasikeitė“ – mąsčiau, todėl užvedusi variklį nusprendžiau važiuoti tiesiai pas Luką į namus ir ten palikti pinigus.
Važiuojant virpulys ir jaudulys vis didėjo, lygiai kaip aprašoma visuose mano skaitomuose romanuose: skrandį kažkas švelniai kuteno, širdis tuksėno dažniau, nei įprastai, o kvėpavimas darėsi vis gilesnis. Nesijaučiau laiminga, anaiptol, visos Mato problemos lyg sunkus nešulys kabėjo ne tik ant jo, bet ir ant mano pečių, tačiau svajonės apie Luką šildė kaip gurkšnis karštos arbatos. Sustojusi prie vaikino namų, išlipau ir apžiūrėjau kiekvieną automobilį, bandydama įsitikinti, ar jis tikrai namie. Deja, juodojo VOLVO nebuvo… Pabeldusi į buto duris taip pat likau nieko nepešusi. Grįžau į savo automobilį ir įsijungusi šildymą bei radiją, laukiau, kol Lukas grįš. Nusprendžiau, jog palauksiu jo iki devintos valandos, o nesulaukusi vyksiu namo. Paėmiau ant sėdynės padėtą džemperį, dar kartą įmurgdžiau nosį į jo apykaklę ir užsimerkusi klausiau ramios melodijos, sklindančios iš muzikos grotuvo. Apėmė keistas jausmas, jog laukiu kažko, ko nereikėtų laukti, tačiau negalėjau pajudėti iš vietos nepamačiusi to mįslingo žmogaus. O juk aš net nežinojau, ar šiąnakt jis grįš namo, kada grįš ir su kuo… Sulaukusi devintos valandos dar kartą žvilgtelėjau į džemperį ir ruošiausi užvesti automobilį, tačiau į kiemą įsuko automobilis. Nudžiugusi pamaniau, jog tai Lukas ir įsikibusi į vairą prisiartinau prie priekinio automobilio stiklo, tačiau geriau įsižiūrėjusi, pamačiau, kad automobilis buvo sidabrinis ir kitos markės.
– Čia ne Lukas, apsiramink, Barbora, – tyliai sušnabždėjau, kad širdis nustotų plakusi taip smarkiai.
Automobilis sustojo, išjungė šviesas ir užgesino variklį. Tačiau iš jo niekas neišlipo. Tamsoje nesugebėjau įžvelgti žmonių, sėdinčių jame, nes stovėjome per kelis šimtus metrų vienas nuo kito. Pasidarė nejauku ir aš pamažu pradėjau leistis sėdyne žemyn, kad manęs nesimatytų. Staiga į aikštelę įsuko dar vienas automobilis ir tąkart tai tikrai buvo Lukas! Jis pastatė automobilį priešais žmones, kurie buvo atvažiavę prieš kelias minutes. Lukas išlipo ir ėmė daiktus, kurie buvo ant galinės automobilio sėdynės, lygiai tą patį ketinau daryti ir aš, tačiau ir vėl žvilgtelėjusi pro priekinį langą, pamačiau prie Luko artėjančius keturis vaikinus. Pagalvojau, jog tai jo draugai, todėl likau automobilyje.
Po kelių smūgių Lukui į veidą, nebebuvo panašu, kad vaikinai nusiteikę draugiškai kalbėtis su Luku. Nusitempę į aikštelės vidurį jie pradėjo mušti gulintį vaikiną: vienas smogė iš alkūnės, kitas spyrė keliu į saulės rezginį… Ketinau lipti iš automobilio ir išvaikyti vaikinus, tačiau sėdėjau sustingusi, nes viskas vyko per daug greitai. Lukas bandė gintis, tačiau vienas iš jų suėmė jo rankas už nugaros ir neleido net pajudėti. Pamačiusi, jog stambokas vaikinukas išsitraukė iš kišenės peilį, nebegalėjau tik žiopsoti. Staigiai atidariusi automobilio dureles, išlipau ir  šviesdama telefonu surikau:
– Nustokit! Iškviesiu policiją!
Mušeikos atsisuko į mane, du iš jų išsigandę šūktelėjo:
– Kas čia tokia?
– Gal kaimynė… – sumykė kitas.
Man pradėjusi eiti jų link, vaikinas, laikęs peilį, užsimojo ir pabandė suvaryti ginklą į Luko pilvą, tačiau šis spyrė mušeikai į koją ir ginkluotasis peiliu tik perrėžė Luko drabužius ir pilvo presą. Man artėjant prie vaikinų, šie metė Luką ant asfalto ir nulėkė į savo automobilį. Pribėgusi prie suglebusio vaikino, dar kartą atsisukau į mušeikas, kurie įjungė automobilio žibintus, taip mane apakindami, ir kuo skubiau išsinešdino iš kiemo. Lukas gulėjo susiėmęs už kraujuojančio preso, o aš stengdamasi jį pakelti kartojau:
– Stokis, aš tave nuvesiu namo. Stokis, Lukai!
Šįkart vaikinas nebeliepė man pasitraukti, kaip praeitą kart1. Pamiršusi užrakinti automobilį ir paimti visus jame likusius daiktus, aš pastačiau Luką ant kojų ir permetusi jo ranką per savo kaklą, atsargiai vedžiau pastato link. Vaikinas vis mykė laikydamasis už pilvo… Jo veidas ir rankos buvo kruvinos ir man tai kėlė didžiulį siaubą. Nebuvau susidūrusi su tokia situacija, nežinojau, kokio rimtumo žaizda ir kiek kraujo turi prarasti žmogus, kad mirtų, tačiau užteko būti šalia, kad patirčiau išgąstį. Mačiau, jog kraujas sunkiasi pro jo ranką, todėl bijojau, kad Lukas nenukraujuotų nespėjus jam suteikti reikiamos pagalbos. Priėjus prie jo buto, striukės kišenėje radau raktus ir atrakinusi įvedžiau vaikiną į vidų. Tuoj pat pasodinusi jį ant kėdės, uždegiau šviesą ir priėjusi paprašiau:
– Duok savo telefoną, paskambinsiu tavo sesei.
– Neskambink. Susitvarkysiu.
– Kaip tai susitvarkysi? – atšokau ir žiūrėjau į jį, vis dar susiėmusį už pilvo. – Tu rimtai sužeistas! Tau išvis reikėtų važiuoti į ligoninę. Aš iškviesiu greitąją!
– Ne! – sušuko Lukas ir kruvina plaštaka stvėrė man už rankos, kurioje laikiau mobilųjį telefoną.
– Kodėl? Lukai, ten gali būti rimta žaizda…
– Padėk man nueiti į vonią, aš pats susitvarkysiu, nieko čia rimto.
Žiūrėjau į vaikino plaštaką, kuri laikė stipriai suspaudusi mano riešą ir nuleidau akis į jo pilvo presą: marškinėliai buvo suplėšyti, o pro juos matėsi įpjovimas. Nieko nebelaukusi, padėjau Lukui atsistoti ir nuvedžiau jį į vonią. Nurengusi striukę, padėjau ją ant skalbimo mašinos, ant kurios pamačiau savo mažytę raudoną plaukų gumelę. Turbūt išmečiau ją iš kosmetinės, kai prausiausi jo vonioje… Atsisukusi į Luką, pamačiau, jog jo skruostas nubrozdintas, o jis pats žiūrėjo į žaizdą pilve. Vaikinas stengėsi pats nusirengti juodus marškinėlius, tačiau skausmas neleido jam aukštai pakelti rankų, tad puoliau į pagalbą. Pakėlusi drabužį, pamačiau jo kruviną tobulų linijų torsą…
– Tau reikia pagalbos… – tyliai sukuždėjau, negalėdama atitraukti akių nuo žaizdos.
– Žaizda nėra gili, – atsisukęs prie kriauklės, rankas pradėjo plauti Lukas. – Paimk rankšluostį.
Atsisukau į dušo kabiną, prie kurios kabėjo didelis tamsiai mėlynas rankšluostis. Atkišau jį Lukui ir žiūrėjau, ką jis darys. Vaikinas jį sušlapino ir pradėjo plauti žaizdą. Viską stebėjau, galvodama, kodėl Lukas nenori net savo sesers pagalbos, juk ji atvežtų vaistų ir susiūtų žaizdą. Vienintelės žaizdos, su kuriomis esu susidūrusi: įpjovimas į pirštą ir Mato kelio nubrozdinimas. Žinojau tik tiek, jog žaizdą reikia išvalyti su vandelinio peroksidu, kad į ją nepapultų bakterijos.
– Tau reikia išvalyti žaizdą, – prisiminusi tai tariau.
Lukas toliau plovė įpjovimą ir nieko man neatsakė.
– Ar turi vandenilio peroksido? – susijaudinusi paklausiu.
Jis ramiai atsisuko į mane klausdamas:
– Ką tu čia išvis veiki?
Kai atrodė, jog Lukas priima bent jau tokią mano pagalbą, jis ir vėl turėjo parodyti, koks avigalvis yra ir sutrukdyti mano bandymui parodyti rūpestinga.
– Atvežiau tau pinigus ir džemperį… – žiūrėdama tiesiai į jo akis atsakiau.
– Tau nederėtų čia būti, – vėl plaudamas vis dar kraujuojančią žaizdą pakomentavo Lukas.
– Žinau… Bet kadangi esu čia, noriu tau padėti.
– Man nereikia pagalbos. Geriau eik iš čia.
– Leisk tau padėti, tada išeisiu visam laikui ir niekada nebesipainiosiu tavo kelyje, – mano sąžinė neleido palikti Luko vieno, nes jaučiau, jog jam reikia pagalbos ne tik susitvarkyti su žaizda.
Vaikinas atsisuko į mane, lėtai kelis kartus sumirksėjo ir tarė:
– Virtuvinėje spintelėje yra vaistinėlė, atnešk ją čia.
Palinksėjusi galva, kuo skubiau nulėkiau į virtuvę ieškoti vaistų. Atidarinėjau kiekvienas lentynų dureles, aptikdama ten daugybę tvarsčių, tablečių ir įvairių narkotikų.
– Čia visko labai daug! – šūktelėjau iš virtuvės.
– Tvarstį ir vaistinėlę, – griežtai atsakė Lukas.
Radusi, ką liepė vaikinas, grįžau į vonios kambarį, kuriame jis sėdėjo ant klozeto, priglaudęs rankšluostį prie pilvo. Atsiklaupiau prieš jį ir ėmiau knisti vaistinėlę.
– Surask vandenilio peroksido buteliuką.
– Tau reikia atsigulti, kad galėčiau jo užpilti ant žaizdos… – tariau pakėlusi akis.
– Ten yra vatos, užpilk ant jos.
Klausiau jo komandų ir vykdžiau viską, lyg tikra seselė. Atsidengęs šiek tiek mažiau kraujuojančią žaizdą, vaikinas išsitiesė ir leido man atsargiai tepti įpjovimą peroksidu. Mačiau, kaip jo raumenys susitraukinėja dėl perštėjimo… Drebančiomis rankomis valiau jo žaizdą, kol Lukas vis suinkšdavo, kai žaizda suputodavo.
– Atleisk, žinau, kad nemalonu… – tariau.
Išvalius žaizdą, Lukas tarė, rodydamas pirštu į vaistinėlę:
– Dabar paimk tą flakonėlį.
– Kas čia?
– Putos, kurios padeda žaizdai greičiau sugyti. Suplak ir užtepk.
Žaizda jau beveik nebekraujavo ir buvo išvalyta, todėl putos lengvai pasidengė ant Luko kūno, nesukeldamos jokio perštėjimo. Švelniai tepdama žaizdą, jaučiau, kokia deganti jo oda ir įsitempę raumenys… Atsipeikėjusi pažvelgiau į Luką, kuris vos pastebimai šyptelėjo ir tarė:
– Paimk viską, paskui užsivyniosiu tvarstį.
Surinkusi vaistus, atsistojau ir išėjusi iš vonios padėjau viską ant staliuko. Suskambus mano telefonui, šoktelėjau iš vietos ir išsigandusi išsitraukiau jį iš striukės kišenės.
– Taip, Matai?
– Kada grįši? Mama nežino, ar vakarienę šildyti dabar, ar laukti tavęs.
Pažvelgiau į lovos link krypuojantį Luką ir nenorėjau net pagalvoti apie tai, jog turėsiu palikti jį vieną namie, norėjau jį globoti, kaip sužeistą paukštelį.
– Valgykite. Aš nealkana.
– Gerai, tai kada grįši? – neatstojo brolis.
– Nežinau. Iki.
Įsidėjusi telefoną atgal į kišenę, pažvelgiau į vaikiną, sėdintį ant lovos.
– Kodėl tie vaikinai tave užpuolė?
– Tu ir vėl kiši nosį ne į savo reikalus, – pakėlęs akis atsakė Lukas.
– Aš buvau viso to liudininkė. Jei kas nors praneš policijai, aš būsiu su tuo susijusi.
– Niekas nepraneš jokiai policijai. Tau atrodo, kad šiame rajone kam nors rūpi, kas ką sumuša? Visi bijo įsivelti į mėšlą, iš kurio paskui neišlįs.
– Aš nebijau.
– Tu net nežinai, kur veliesi. Kuo mažiau žinosi, tuo laimingesnė būsi, – dėstė Lukas.
– Ar tai vėl Justino draugužiai? – drąsiai paklausiau.
Vaikinas atsiduso ir, perbraukęs ranka veidą, įsistebeilijo į mane.
– Geriau viską pamiršk. Duok pinigus ir eik iš čia.
– Jie automobilyje… – nutęsiau.
– Kvailė… Tu apskritai neturi čia būti, o juo labiau vaikščioti pirmyn atgal, – pakeltu tonu suriko Lukas. – Greičiau atnešk pinigus ir žiūrėk, kad nesutiktum nei vieno žmogaus! Supratai?
Jis atrodė išsigandęs ir susierzinęs, todėl nieko nebesakiusi dingau iš jo buto. Norėjosi pykti dėl nepagarbos, kurią man rodė Lukas, tačiau nesugebėjau tiesiog imti ir nuo jo nusigręžti. Atrodė, kad kuo Lukas piktesnis, tuo labiau aš juo žaviuosi… Žinoma, jog nežinojau, kur veliuosi, maniau, jog tai tik vaikinų slapti reikalai susiję su narkotikų platinimu. Nežinojau, jog tai daug daugiau, nei tik balti nelegalūs milteliai…
Paėmusi džemperį ir savo rankinę, užrakinau automobilį ir praeidama pro kiemą, mačiau į asfaltą besigeriančius kraujo lašus. Man tai sukėlė šiurpą ir savotiškai jaudino, nes visada gyvenau itin ramiai, o susipažinus su Luku gyvenimas pasisuko 180 laipsnių kampu. Grįžusi į butą radau vaikiną besivyniojantį aplink save tvarstį, tačiau jam sekėsi ypač blogai.
– Palauk, užvyniosiu, – metusi ant stalelio daiktus tariau.
Vaikinas nesipriešino ir leido man perimti jo darbą. Lukas pakėlė rankas, o aš pritūpusi prieš jį, vyniojau tvarstį. Kiekvieną kartą perimdama tvarstį jam už nugaros, prisiglausdavau prie krūtinės ir išgirsdavau skubiai tvinksinčią širdį. Nuo vaikino sklido ne kvepalų, o jo kūno kvapas – dezodoras susimaišęs su prakaitu… Prieš mano akis buvo jo ryškūs raktikauliai ir truputį apžėlęs smakras. Sutvarsčiusi lėtai nuleidau rankas ant kelių ir kelias sekundes patupėjusi atsistojau.
– Štai pinigai, – priėjusi prie rankinės ir traukdama iš jos vokelį tariau.
– Padėk ant virtuvinio stalo, – liepė vaikinas, atsirėmęs alkūnėmis į savo kelius.
Nunešusi voką, atsisukau ir pažvelgiau į džemperį, gulintį ant stalo.
– Pamiršau nusirengti džemperį, tikiuosi, tau jo neprireikė…
– Turiu ne vieną, – šaltai atsakė vaikinas.
Įtampa tiesiog tvenkėsi mano smegenyse ir maniau, jog galva tuoj susprogs. Turėjau išeiti iš Luko buto, tačiau kojos buvo lyg įbetonuotos ir aš kaip ožka mekenau vidury kambario. Lukas mane stebėjo, tačiau nevarė lauk. Permetusi rankinę per petį, atsidusau ir susišlapinusi lūpas tariau:
– Jau eisiu. Tikiuosi, greitai pagysi…
Vaikinas lingavo galva, lyg laukdamas, ką pasakysiu toliau.
– Čia jau visi pinigai, todėl Matas atsiskaitęs. Ir daugiau nebeduok jam narkotikų… – maldaujamai kalbėjau Lukui.
Jis tylėjo ir ramiai žiūrėjo į mane, o tai didino įtampą, tvyrančią kambaryje.
– Ar gali pažadėti, kad nebeduosi jam kvaišalų? – paklausiau, tempdama laiką ir norėdama dar pažiūrėti į susivėlusį vaikiną.
Lukas papurtė galvą į šonus, lengvai šypteldamas. Pažvelgusi į grindis, sukausi durų link, po nosimi burbteldama:
– Asilas…
– Pasilik, – išgirdau Luko balsą.
Nusisukusi sustingau prieš durų is ir bandžiau suvokti, ar teisingai išgirdau. Atgręžiau galvą, klausdama:
– Ką nors sakei?
– Girdėjai, ką sakiau, – prisimerkęs atsakė vaikinas.
– Ne… – neužtikrintai sumykiau. – Pakartok.
– Nekartosiu.
– Ką gi, tada eisiu… – bandžiau išprovokuoti Luką.
– Pasilik.
Atsisukau į jį visu kūnu ir nieko nesakydama įsmeigiau žvilgsnį tiesiai į jo akis. Norėjau paklausti, kodėl jis prašo pasilikti, kodėl jis elgiasi taip keistai, kodėl turėčiau jo klausyti, tačiau šie klausimai būtų viską sugadinę, todėl aš tylėdama nusiaviau batus, priėjusi prie virtuvinės kėdės, padėjau rankinę ir nusirengusi striukę, pakabinau ją ant tos pačios kėdės. Priėjau prie lovos, ant kurios sėdėjo sužeistas vaikinas ir atsisėdau šalia jo. Prie Luko visada jaučiausi keistai, tačiau šįkart keistumas buvo jaudinantis. Tylėdami sėdėjome kelias minutes, nes aš nežinojau, ką jam pasakyti ir ko paklausti, tai buvo vienas keisčiausių momentų mano gyvenime.
– Padėk man nusirengti, – tylą ir mano mintis išsklaidė žemas Luko balsas.
Šiek tiek sutrikusi atsisukau į jį ir žiūrėjau suraukusi kaktą, lyg klausdama, ar man nepasigirdo.
– Man sunku susilenkti…
Vaikinas žiūrėjo į mane nebe taip piktai, kaip visada, jis atrodė ganėtinai pavargęs ir išsekęs, todėl padėjau jam nusiauti aulinius motociklininko batus ir nusimauti juodus džinsus. Nesu suartėjusi nei su vienu vaikinu, todėl jaučiausi lyg prarandanti savo padorumą, negalėdama atitrauktit žvilgsnio nuo nuogo Luko kūno. Akies krašteliu stebėjau kiekvieną jo raumens susitraukimą ir linkį… Jis atrodė toks pažeidžiamas, o aš – adrenalino ištroškusi mergaitė. Padėjau jo daiktus toliau nuo lovos ir atsisukusi pamačiau, kaip Lukas gulasi į lovą.
– Man išeiti? – dar labiau sutrikusi paklausiau.
– Ateik čia, – tyliai atsakė jis ir pasislinko prie lovos krašto, palikdamas vietos man.
Pati nesupratau, kodėl taip darau, tačiau išjungusi šviesą kambaryje, lėtai ėjau prie lovos. Lauke esantys gatvės žibintai apšvietė kambarį ir lengvoje prieblandoje mačiau gulintį Luko siluetą, prie kurio artėjau. Lyg katė susiraičiau prie jo ir apsiklojau man likusia maža dalele antklodės. Gulėjome veidas į veidą ir tamsoje vis labiau ryškėjo jo balti akių obuoliai su tamsiomis kaip naktis rainelėmis.
– Kodėl tu visada manęs ieškai? – sušnibždėjo vaikinas.
Turbūt tamsoje jis nematė nežinios mano akyse, nes aš pati nesuvokiau, kas mane veda pas Luką, kodėl nuolat apie jį galvoju ir neklausau jo reikalavimo nustoti jį persekioti. Galbūt jam atrodė, kad aš jį persekioju, tačiau naiviai maniau, jog tai jam manęs reikia. Nežinojau kam, bet tikrai žinojau, kad be reikalo mane jis traukia  lyg magnetas. Lyg aš galėčiau jam kažkaip padėti.
– Kodėl tu mane apgynei? – nesugalvojusi tinkamo atsakymo kontraatakavau Luką.
Į šį klausimą jis neatsakė. Turbūt kai kurie klausimai tiesiog neturi atsakymų, nes viską reikia suprasti savaime… Deja, Lukas buvo visiškai nenuspėjamas ir man sunku buvo kažką suprasti. Tačiau lygiai taip pat sunku buvo suprasti ir save: kodėl aš pasilikau pas jį? Iš galvos išgaravo kitos dienos paskaitos, atsakomybė prieš tėvus… Gulėjau su nepažįstamuoju ir jaučiausi lyg gyvenime nieko nebekontroliuoju. Lukas man buvo visiškai svetimas, todėl aš pati negalėjau atsakyti į klausimą, kodėl esu čia ir kodėl jo ieškau. Nejau aš jį taip greitai įsimylėjau? Nejau tapau apsėsta tiek noro jį pamatyti, tiek sukelti sau pavojų? Lukas kilstelėjo galvą ir lėtai prisiartinęs prie manęs, švelniai pabučiavo lūpas. Svajingai užmerkiau akis, kad galėčiau pasimėgauti, o jam atsitraukus negalėjau atsimerkti… Bučinys sukėlė sumaištį mano širdyje, o kūnas ėmė nepastebimai tvinkčioti. Pažvelgusi į jo akis nemačiau nieko kito, tik norą pakartoti tą minkštą lūpų prisilietimą. Pati to nejausdama pakėliau ranką prie Luko skruosto ir švelniai paglosčiusi jį nykščiu, palenkiau prie savęs antram bučiniui. Vaikinas apkabino mano liemenį ir prisitraukė šiek tiek arčiau savęs, o aš įpyniau savo pirštus į jo plaukus. Jo lūpos buvo lyg saldainis, kurio valgyti nereikėtų, tačiau kartą paragavęs nebežinai, kaip sustoti… Dar kartą atsitraukęs Lukas padėjo galvą ant pagalvės ir žiūrėjo tiesiai į mane, o aš pirštų galiukais leidausi per visą jo torsą iki tvarsčio.
– Tu manęs bijai? – tyliai paklausė Lukas.
– Ne, – pakėlusi akis į jį atsakiau. – O tu manęs?
Prieblandoje pamačiau pakilusį jo lūpų kamputį ir nieko neatsakęs vaikinas dar kartą įsisiurbė į mano lūpas. Viena ranka tvirtai apkabinau jo liemenį ir leidau vaikinui bučiuoti mano lūpas, skruostus, kaklą ir raktikaulius… Lukas negalėjo būti blogas, nes su manimi elgėsi taip švelniai, kaip pati su savimi niekada nebuvau elgųsis. Jo rankos atsargiai leidosi žemyn, glostydamos mano krūtinę ir pilvą, kol pasiekė džinsų sagtį ir stabtelėjo. Apie nieką kitą tuo metu negalėjau galvoti, tik apie Luko buvimą šalia, apie jo švelnias ir atsargias rankas. Nesijaučiau daranti nieko blogo, nes tai, ką dariau dabar buvo vidinis šauksmas. Lukas lėtai atsegė diržo sagtį ir ėmėsi džinsų. Jaudulys mano viduje buvo toks didžiulis, jog maniau imsiu žviegti. Giliai kvėpavau, nors lūpos ir buvo užimtos. Rankos virpėjo liesdamos vaikino kaklą ir glamonėdamos plačius pečius.
Gavęs praėjimą prie mano kelnaičių, Lukas suleido savo putlias lūpas man į kaklą ir leido man giliai alsuoti, kol jis pirštais bandė ištraukti iš manęs aimaną. Aplink dingo viskas, jaučiausi, lyg sklęsdama oru. Mano trapus kūnas virpėjo tvirto vaikino glėbyje, vis įsitempdamas ir vėl atsipalaiduodamas. Lukas tvirtai laikė mane savo rankose, priglaudęs prie sužeisto torso. Delne gniaužiau paklovę, nežinodama, kur dar galėčiau išleisti visą susikaupusią energiją. Norėjosi suleisti nagus į jo nugarą, kad jis niekada nenustotų pirštais žaidęs tarp mano šlaunų, tačiau ilgai malonumas nebesitęsė. Ištraukęs ranką iš kelnaičių, vaikinas slinko aukštyn po mano marškiniais. Ėmiau suvokti, kodėl negalėjau nustoti galvoti apie Luką – jaučiau jam nenumalšinamą aistrą, kurią tą akimirką galėjau išleisti iš savęs.
Padėjau jam atsegti savo marškinių sagas ir nusirengusi juos, numečiau prie lovos. Jo kūnas užgulė manąjį, sukeldamas neapsakomą sunkumą skrandyje… Glostydamas nuogą pilvą, Lukas savo lūpomis drėkino mano įsitempusį kaklą, o aš atsargiai įsikibau į jo pečius. Visą laiką buvau užgniaužusi kvapą, kaip niekada ligi šiol. Viskas buvo taip nepatirta, neištyrinėta ir nežinoma, jog svaigino labiau nei vynas. Visuomet maniau, kad mylintis pirmą kartą, aš bijosiu ir gėdysiuosi savo kūno, savo nemokšiškumo ir nežinosiu, kaip reikia elgtis su vaikinu, tačiau viskas vyko taip sklandžiai ir paprastai, jog nebuvo net laiko pagalvoti apie tai, ką turėčiau daryti. Leidau Lukui imtis iniciatyvos „netenkant“ savo džinsų. Kiekvienas jo prisilietimas prie mano nuogos odos sukėlė vis daugiau virpulio, kuris persidavė į rankas ir jos drebėdamos paglostė vaikino raumeningas rankas. Gaudžiau orą, lyg kaitrią vasaros dieną, nes Luko karštis tiesiog dusino… Viskas atrodė taip malonu ir švelnu, iki pajutau pjaunantį skausmą makštyje.


 

Apie naujas dalis sužinoti galite užsiprenumeravę tinklaraštį (dešinėje), taip pat naujoje šio tinklaraščio paskyroje Facebook’e.

– Martina V.

V dalis. „Ryto šaltis“

– Kas čia? – sušnibždėjau Lukui, kuris taip pat atsisėdo ant čiužinio.
– Ša, – nutildė mane vaikinas ir kelias sekundes sėdėjome tyloje. – Kaimynai kartais nori skolintis pinigų arba cigarečių.
Išgirdome, kaip žmogus pasišalino nuo durų ir ėmė belstis pas kitus kaimynus. Lengviau atsikvėpusi vėl atsiguliau ir nusisukusi į lovą giliai alsavau. Lukas atsisuko į mane ir aš pajaučiau jo kvėpavimą ties savo plaukais. Iškart prisiminiau tą akimirką vakarėlyje… Prisiminiau tą aistringą bučinį ir švelnias jo lūpas ant mano kaklo. Tvardydamasi nuo tokių minčių aš pasipurčiau ir vėl įsikniaubiau į miegmaišį.
– Tau šalta? – išgirdau tylius žodžius sau už nugaros.
– Truputį… – sukuždėjau.
– Pasislink arčiau.
Išpūtusi akis žiūrėjau į tamsą ir nežinojau, kaip elgtis. Neslėpsiu, labai norėjau prisiglausti prie Luko, tačiau nenorėjau to jam parodyti… Ir taip buvau gėdingoje padėtyje dėl savo brolio, nenorėjau, jog visa ši situacija išsikreiptų dar labiau.
– Nesuvalgysiu, – dar tyliau pridūrė vaikinas.
Šyptelėjusi pasislinkau arčiau jo ir jaučiau, kaip mano mentys atsirėmė į jo tvirtą krūtinę. Jis sulenkė kelius lygiai taip, kaip buvau sulenkusi aš ir gulėdami viena poza, atsargiai kvėpavome, kad nesugadintume staiga jaukia tapusios tylos. Pajaučiau vaikino delną, slenkantį ties mano liemeniu ir šiek tiek išsigandau, kad ir koks malonus buvo jo prisilietimas. Luko ranka apsivyniojo mane ties liemeniu, suteikdama ne tik šilumos, bet ir neapsakomą saugumo jausmą. Atrodė, kad dabar manęs paliesti negali jokios blogio žabangos. Išgirdusi gilesnį Luko kvėpavimą, supratau, jog jis jau miega. Mano viduje pasidarė ramu ir po penkių minučių užsnūdau pati… Miegojau taip kietai, jog atsimerkiau tik tada, kai susapnavau Matą.
Lauke jau buvo šviesu, o aš ant savo liemens vis dar jaučiau sunkią Luko ranką. Žvilgtelėjusi į viršų, kur gulėjo mano brolis, tyliai paklausiau:
– Matai? Matai?
Neišgirdusi atsakymo, supratau, jog jis vis dar miega. Vaikinas, gulintis šalia manęs šiek tiek pasimuistė, tvirčiau prispaudė mane prie savo pusnuogio kūno ir miegojo toliau. Pabandžiau atsigulti ant nugaros, kad galėčiau lengviau išsivaduoti iš jo glėbio ir nueiti į tualetą. Atsisukusi į Luką pirmiausia pamačiau jo riestą nosį tiesiai prieš akis. Šyptelėjusi pažvelgiau į lūpas, kurios buvo išdžiuvusios ir šiek tiek pravertos, o pro jas matėsi balti dantys. Šiek tiek išsitiesusi apžiūrėjau jo plaukus, užkritusios ant veido, ir lėtai kaip gyvatė išsliuogiau iš „guolio“. Pirmiausia nuėjau į vonios kambarį, pažiūrėjau veidrodyje, kokia užtinusi esu ir pasirąžiau, nes miegoti su drabužiais buvo labai nepatogu. Atlikusi visus reikalus, išsivaliusi dantis ir nusiplovusi veidą, tyliai išėjau iš vonios. Matas nebegulėjo ta pačia poza, kuria jį paguldėme, tad jaučiausi kur kas geriau. Tai reiškė, jog jis atsigavo ir dabar tiesiog ramiai miega. Įsipylusi į stiklinę vandens, paėmiau ant kėdės pakabintą Luko džemperį ir užsimečiau ant pečių, nes mažyčiame bute buvo ganėtinai vėsu.
Pažvelgusi į kitą kambario pusę, pamačiau bokso kriaušę, o kadangi niekada nebuvau tokios lietusi, lėtai perėjau kambarį ir padėjusi stiklinę ant šalia stovėjusios komodos, keletą kartu sudaviau į ją. Kriaušė tikrai buvo labai sunki ir kieta, neįsivaizdavau, kaip įmanoma smūgiuoti į ją taip, kad ši pajudėtų iš vietos. Įsimovusi į džemperio rankoves, užuodžiau Luko kvepalus. Kiekvienai moteriai patinka vyriškas kvapas, tačiau šis drabužis kvepėjo ne vien parfumu, bet ir kažkokiu žmogaus kvapu. Atsisukusi į miegantį vaikiną ėmiau svarstyti, kodėl aš savo vaizduotėje „piešiu“ jį kaip labai gerą ir rūpestingą žmogų, kai tuo tarpu realybėje jis yra visiška priešingybė… Imdama stiklinę nuo komodos, pamačiau keletą įrėmintų nuotraukų. Vienoje jis buvo su savo seserimi Karolina, kuri padėjo Matui. Nuotraukai buvo turbūt daugiau nei dešimt metų, nes Karolina atrodė maždaug šešiolikos, o Lukas kokių trylikos metų berniukas. Jo plaukai buvo sušukuoti į dešinę pusę, šviesiai mėlynus marškinukus papildė pilka megzta liemenė… Vaikino akys buvo visiškai tokios pat: didelės, rudos ir migdolo riešuto formos. Tokia pat buvo ir nosis – riesta bei tiesi. Tik skruostai dabar buvo daug „lieknesni“ ir lūpos daug putlesnės. Padėjusi nuotrauką į vietą, paėmiau kitą, kurioje buvo visa jų šeima: tamsius ilgus plaukus užsiauginusi mama, į kurią Lukas buvo labai panašus, vešliais ūsais pasipuošęs tėtis, kurio žydros akys švytėjo lyg vandenynas ir dvi jų atžalos. Nuotrauka taip pat buvo sena, todėl atidžiai apžiūrėjau, kaip Lukas atrodė būdamas vaikas. Tikrai nebūčiau pasakiusi, jog iš tokio mielo berniuko galėtų išaugti besimušantis, narkotikus pardavinėjantis jaunuolis…
Už nugaros išgirdau šnaresį, todėl skubiai padėjusi nuotrauką į vietą, atsisukau pažiūrėti, ar tai ne Matas. Deja, į mane žvelgė galvą nuo pagalvėlės pakėlęs ir kaktą suraukęs Lukas.
– Ką čia veiki? – paklausė jis.
– Žiūrėjau nuotraukas… – atsargiai ištariau.
– Geriau pažiūrėk televizorių, ne nuotraukas, – atkirto vaikinas ir vėl padėjo galvą ant pagalvės.
Priėjau prie lovos, atsisėdau ant jos kraštelio ir žvelgdama į Luką sušnabždėjau:
– Tu labai panašus į savo mamą.
– Tikiuosi, ne, – net nepakėlęs galvos suburbuliavo Lukas.
– Kodėl? – atsisukusi paklausiau.
Vaikinas pakėlė nuo pagalvės nuspaustą veidą ir primerkęs akis galvojo, ką atsakyti, tačiau tą akimirką mūsų tylą nutraukė Mato skleidžiami garsai, kurie veikiau priminė girgždančių durų bei murkiančio katino duetą. Greitai atsisukusi į brolį, vos ne šoktelėjau nuo lovos ir pasilenkusi stebėjau jo lėtą rąžymasi.
– Matai, kaip tu? – pajudinusi jo petį paklausiau.
Jis atsisuko tiesiai į mane, suraukė kaktą ir sunkiai pramerkė akis. Žiūrėjau į brolį, nesuprasdama, ar jam skauda, ar jis tiesiog apsimiegojęs, negalėjau įsivaizduoti, koks jausmas būna pabudus po tokios dozės kvaišalų.
– Bo? – prikimusiu balsu paklausė Matas.
– Matai, aš taip išsigandau! – apkabinusi vaikinuką klegėjau.
Norėjosi verkti dėl to, kad viskas gerai pasibaigė. Atsitraukusi pradėjau klausinėti, kaip jis jaučiasi, ar nenori vandens, kai už nugaros išgirdau griežtos intonacijos liepimą:
– Duok jam vandens, kitaip bus kaip per pagirias.
Atsisukau į susivėlusį vaikiną, kuris pusnuogis sėdėjo ant čiužinio, kojas užsidengęs miegmaišiu. Nieko nelaukdama nubėgau prie stalo ir pačiupusi nupirktą vandenį, grįžau prie jaunėlio.
– Kaip jautiesi? – dar kartą paklausiau.
– Graužia nosį ir troškina… – suraukęs kaktą aimanavo Matas.
– Imk vandens! – atsukusi butelį atkišau broliui.
Vos pasikeldamas, jis atsirėmė alkūnėmis į lovą, suėmęs abiem delnais butelį vandens, užsivertė jį ir gėrė net su pasimėgavimu. Dar kartą atsisukau į Luką. Jis sėdėjo ta pačia poza, su pasibjaurėjimu žiūrėdamas į vargšą Matą. Norėjosi paklausti jo, kodėl pats užsiima tokia veikla, jei šis vaizdas sukelia jam šleikštulį, tačiau dabar svarbiausia buvo mano brolis ir jo savijauta. Atsigėręs jis nuleido butelį sau ant krūtinės ir atsikvėpė. Pastačiau vandenį šalia lovos ir žiūrėdama į brolį bandžiau kuo mandagiau paklausti, kas nutiko vakar vakare, kodėl jo veidas nusėtas mėlynėmis ir kodėl jis suvartojo tiek daug narkotikų.
– Matai, ar pameni, kas vakar nutiko?
Išgirdau Luko prunkštimą už nugaros ir akimirksniu suraukusi antakius atsisukau į jį.
– Juk jam ne amnezija. Aišku, kad vaikis viską atsimena, – stodamasis nusijuokė vaikinas.
– Tavo sarkazmas visiškai ne vietoje… – burbtelėjau.
– Pamenu… – tyliai atsakė vėl į horizontalią padėtį įsitaisęs Matas.
Atsisukusi paklausiau ne taip švelniai, kaip planavau:
– Tai kas tau užėjo? Iš kur tie milteliai, išbarstyti visame tavo kambaryje, iš kur šitos mėlynės ant tavo skruosto ir smilkinio? Sakei, kad nevartoji narkotikų! Kas būtų nutikę, jei aš nebūčiau išlaužusi tavo kambario spynos? Būčiau dabar sėdėjusi prie tavo lovos ligoninės palatoje arba dar blogiau – prie karsto!
Ėmiau nervingai mušti brolį per kojas, kai staiga Lukas suėmė mano rankas už nugaros ir laikydamas pradėjo raminti:
– Kaži ar tai nepadės.
– Iš kur tu žinai? Ne tavo brolis perdozavo narkotikų ir vos nepakratė kojų! – stumdama jį šalin piktai šūktelėjau.
– Patikėk, žinau, – paleisdamas mano rankas atsakė vaikinas.
Iš nervų pravirkusi atsisėdau prie brolio, kuris jau sėdėjo išsigandęs ir stebėjo mano isteriją.
– Atsiprašau, Bo… Vakar gauja mane užsipuolė ir gerokai prilupo. Sakė, kad jiems negana mano nešamų narkotikų, todėl galiu pats viską suvartoti…
– O tu kaip kvailys ir suvartojai?
– Aš puoliau į neviltį, buvau įsiskolinęs ir negalėjau apsiginti nuo jų. Paskui sukilo panika dėl to, kad gauja pareikalavo atnešti stipresnių kvaišalų ir norėjau nusiraminti… – nusiminęs kalbėjo jaunėlis. – Ar tėvai ką nors žino?
Žiūrėjau į jį rūpesčio ir gailesčio kupinu veidu, o išgirdusi klausimą apie tėvus, tuoj pat suraukiau kaktą ir atsakiau:
– Žinoma, ne! Jie būtų iškvietę policiją tą pačią akimirką! Jie mano, kad tu pas kažkurį savo klasės draugą, o aš pas Lilitą…
– O kaip mes atsiradome čia? – pakėlęs akis į Luką, stovintį už mano nugaros, pasidomėjo Matas.
Trumpai pasakiusi, jog Lukas padėjo man juo pasirūpinti, o jo sesuo Karolina padėjo atsipeikėti, tariau:
– Dėkok Lukui… Nors jis ir pardavinėja tau narkotikus, bet nežinau ką būčiau dariusi be jo.
Vaikinas rengėsi sportines kelnes bei džemperį ant nuogo kūno, klausydamasis, ką mes apie jį kalbame.
– Ačiū, žmogau… – tyliai padėkojo Matas.
– Džiaukis, kad tau tik tokios pasėkmės ir kitą kartą elkis apgalvotai, – net neatsisukdamas kalbėjo Lukas.
– Dabar turiu pagalvoti, iš kur gauti stipresnių narkotikų… – susirūpinęs tarė brolis.
– Kokių narkotikų? – sušukau. – Juk susitarėme, kad mesi visa tai! Matai, aš tau draudžiu ir toliau matytis su tais narkomanais!
– Bo, tu nieko nesupranti! Matai, kas man nutiks, jei aš ir toliau bandysiu pasitraukti iš gaujos? – rodydamas į savo mėlynes ant veido paklausė jis.
– Tu gal nemoki duoti atgal? – iš už nugaros paklausė Lukas, kuris darbavosi virtuvėje.
Piktu veidu atsisukau į jį, tačiau vaikinas atsukęs į mus nugarą, pylė vandenį į virdulį.
– Gal neskatink mano brolio užsiimti savo veikla? Jau gana narkotikų! – griežtai sudrausminau.
– Neskatinu. Bet jis neturėtų leistis prilupamas kažkokių snarglių.
– Na, nežinau. Gal ir mokėčiau, bet jų daugiau… – skundėsi Matas.
– Matai! Tu išvis turi vengti tų vaikinų. Pirmadienį kartu nueisime su jais pasikalbėti! – neleisdama jam net pagalvoti apie muštynes burbuliavau.
– Galiu išmokyti tave kelių judesių, kuriais juos išgasdinsi, – atsisukęs kalbėjo Lukas.
– Sutinku! – šūktelėjo jaunėlis, neleisdamas man net įsiterpti.
– Gerai, vakarais gali ateiti pamušinėti kriaušę čia arba į salę, – eidamas per kambarį bokso kriaušės link tarė mušeika.
– Atsiprašau, gal galiu įsiterpti? – iškėlusi ranką pamojavau. – Nenoriu, kad tu įklimptum dar labiau, Matai.
– Leisk vyrui būti vyru. Negi jis turi atsukti kitą žandą, kai jam suduoda į vieną? – trinkteldamas į bokso kriaušę paklausė Lukas.
Žiūrėjau į jį ir negalėjau atsistebėti kažkokiu nuo vaikino sklindančiu šaltumu, stiprybe ir rūpesčiu vienu metu. Manyje kunkuliavo tokie dviprasmiški jausmai, jog nebežinojau, ar noriu būti su juo vienoje patalpoje ir klausyti jo išmonės, ar noriu trenkti jam ir išeiti. Man svarbu apsaugoti brolį, tačiau tam norėjau pasitelkti taikius būdus – pasikalbėti su paaugliais ir šiek tiek pagrasinus nepilknamečių kolonija, įbauginti ir ištraukti Matą iš „vergijos“, į kurią jis buvo papuolęs. Tačiau nepaneigsiu, jog mane žavėjo Luko ryžtas bei požiūris į vyriškumą. Prisiminusi, ką mačiau vieną vakarą jo bute atkirtau:
– O kaip elgiesi tu pats?
Vaikinas nustojo trankęs bokso kriaušę, atsisuko į mane ir išplėtęs nosies šnerves kelias sekundes nepratarė nei žodžio. Tada giliai atsiduso ir tarė:
– Lygini du skirtingus dalykus, mažute.
– Viskas, Matai. Važiuojam namo, – atsistojusi liepiau.
Sutrikęs ir nesupratęs mūsų pokalbio, brolis suaimanavo:
– Leisk dar pagulėti.
– Galėsi gulėti namie… – paėmusi kuprinę nuo lovos tęsiau. – Ačiū, Lukai. Pinigus grąžinsime iki kitos savaitės.
Žvilgtelėjau į vaikiną, kuris stovėjo kambario viduryje ir stebėjo, ką aš darau. Nebenorėjau daugiau kalbėti Luku, nebenorėjau, jog jis kištų mano broliui į galvą kvailystes, nes žinojau, jog Matas lengvai susižavi rizika ir renkasi prastus autoritetus, jam norisi viską išbandyti, todėl pastarasis stačia galva pasineria į pavojus. Lukas jam būtų tikrai nekoks pavyzdys. Norėjau kuo skubiau išgabenti jaunėlį, todėl skubinau jį keltis:
– Matai, kelkis! Važiuojam namo!
Inkšdamas ir zirzdamas brolis atsisėdo ant lovos kraštelio ir avėsi batus. Lukas priėjo prie virtuvinės lentynos ir gaminosi kavą, lyg mes neegzistuotume jo pasaulyje. Kol rengiausi pončą ir aviausi batus, Matas vargais negalais atsistojo ir paėmęs butelį vandens priėjo prie manęs.
– Aš parašysiu tau dėl tų treniruočių, – pakėlęs akis į Luką tarė brolis.
– Matai! – eidama pro duris šūktelėjau.
Įsėdę į automobilį beveik nesikalbėjome, tylą sudrumsdavo tik iš butelio išeinantis gazas, kai brolis atsukdavo jį ir godžiai gerdavo vandenį. Vis žvilgteldavau į jaunėlį, kuris atrodė ganėtinai prastai.
– Žinai, gal užsukim į parką, tau reikėtų šiek tiek pravėdinti galvą… Tavęs nepykina? Galvos neskauda? – pasukusi į kelią, vedantį parko link, paklausiau.
– Ne, tik vaizdas šiek tiek sulėtėjęs… – atsakė sėdynėje susmukęs Matas.
– Ar žinai, kad mes rizikuojame tavo sveikata ir netgi gyvybe? Tave reikėtų kuo skubiau pristatyti į ligoninės priimamąjį… – inkščiau įsitvėrusi į vairą.
– Nebūk kvaila, Bo! Galas būtų ne tik man, tau ir Lukui, bet ir abiems gaujoms!
– Koks skirtumas, Matai. Tavo gyvybė yra svarbesnė už visus tuos nusikaltėlius…
– Lukas taip pat nusikaltėlis, – neleidęs pabaigti įsiterpė jaunėlis.
Kuriam laikui nutilau, pagalvojusi apie keistai kutenantį skrandį, išgirdus Luko vardą ir pagalvojus apie jį… Nors vaikinas manyje pažadino kažką maloniai šildančio, turėjau slopinti bet kokius man sukeliamus jausmus, nes žinojau tik tiek, kad Lukas užsiima pavojingais dalykais, kurie kelia pavojų ir man, jei būnu šalia jo.
– Na ir kas. Lukas tau ne rodiklis.
– Bet jis man padėjo, – gynė Matas.
Prisiminusi, jog Lukas padėjo ne tik mano broliui, bet ir man, aš nebežinojau, kaip atsikirsti, todėl tylėjau suraukusi kaktą ir įsukau į parko automobilių stovėjimo aikštelę.
– Nebekalbėkime apie Luką, gerai? Jis mums padėjo, tačiau jis iš dalies kaltas dėl to, kad taip atsitiko, todėl esame atsiskaitę. Nenorėčiau, kad turėtum reikalų su tuo vaikinu… – lipdama iš automobilio tariau.
– Bet tu su juo miegojai, – nusijuokė Matas.
– Taip, nes tu buvai užėmęs visą lovą! – atsakiau jam tuo pačiu ir priėjusi uždėjau delną ant peties. – Siaubingai mane išgąsdinai, vabaliuk… Prižadėk, kad daugiau niekada neversi manęs taip pasijausti.
Matas apkabino mane per kaklą ir vesdamasis parko takeliu nušnibždėjo:
– Tu puikiai su viskuo susitvarkei, esi kieta, Bo…
Buvo labai ankstyvas rytas, todėl saulė dar tik vos matėsi tarp belapių medžių, lyg įkyrus šviestuvas spigindama tiesiai į akis. Ant suolelių sėdėjo keletas pagyvenusių žmonių, kurie aptarinėjo vakarykščias žinias, dalinosi savo ligomis, skundėsi pabrangusiais mokesčiais bei ilgomis eilėmis prekybos centruose. Kaip tik to labiausiai ir norėjosi: ramaus pasivaikščiojimo ir tylaus žvilgsnio į mažytį parko viduryje iškastą tvenkinuką. Jaučiausi išsekusi, pastarųjų valandų įtampa man kainavo daug nervų bei jaudulio, tad norėjosi mintyse sudėlioti kiekvieną įvykį į jam priklausiantį „stalčiuką“ mano galvoje ir uždarius juos pamiršti patirtą stresą. Atsisėdusi ant suoliuko atverčiau galvą ir giliai atsidusau. Po sekundėlės pajutau Mato galvą ant savo peties. Nieko nesakėme, nes abu buvome neišsimiegoję ir pavargę, tad leidome vienas kitam mėgautis ramybe…
Svarsčiau, kaip reikėtų viską sutvarkyti, kokios pasėkmės lauktų Mato, jei apie viską sužinotų mokyklos direktorius arba tėvai. Kaip būtų galima apginti jį nuo gaujos, kaip padėti išvengti grasinimų bei smurto… Viską dėliojau į skirtingus „stalčiukus“, palikdama sprendimus vėlesniam laikui. Vienintelis dalykas, kuris mano galvoje neturėjo vietos – Lukas Edvardsas. Jis užėmė didelę dalį mano minčių ir aš negalėjau paaiškinti, kodėl taip yra. Kodėl aš galvojau apie vaikiną, kurio nepažįstu, kuris kenkia mano broliui, bet padėjo man ir lygiai taip pat išgelbėjo Matą, kuris yra šaltas ir pasipūtęs, tačiau spinduliuoja šiluma ir rūpesčiu? Kodėl likimas išvis jį atsiuntė į mano gyvenimą? Visada maniau, jog susipažįstame su žmonėmis ne atsitiktinai – kiekvienas į mūsų gyvenimą ateina su vienokiu ar kitokiu tikslu ir tas tikslas turi mus kažko išmokyti. Nežinojau, koks Luko tikslas… Bandžiau išmesti jį iš galvos, tačiau po šios nakties jaučiausi dar labiau su juo susijusi, nei iki šiol…
Važiuodami namo tarėmės, ką pasakysime tėvams apie Mato mėlynes. Grįžę namo radome tėvus jau pusryčiaujančius. Mama tuoj pat pribėgo prie durų ir džiaugsmingai šūktelėjo:
– Lyg užuosdami mamos blynus!
Briusas nuleidęs galvą avėsi batus, o aš šypsodamasi rengiausi pončą. Broliui staiga išsitiesus, mama suspigo:
– Kas čia dabar?!


 

Apie naujas dalis sužinoti galite užsiprenumeravę tinklaraštį (dešinėje), taip pat naujoje šio tinklaraščio paskyroje Facebook’e.

 

– Martina V.

IV dalis. „Kova be taisyklių“

Brolis visiškai nereagavo į mano balsą bei judesius. Jis buvo lyg marionetė, kuriai tereikėjo virvelių ir jis puikiai tiktų lėlių teatrui – visiškai jokios reakcijos. Akys buvo tvirtai užmerktos, ant skruosto ir smilkinio ryškėjo keletas mėlynių, o prie nosies pamačiau prilipusius baltus miltelius. Nutempusi jį iki lovos, atrėmiau į ją ir trankydama per veidą klausinėjau:
– Ką tu sau pasidarei? Matai, kelkis!
Deja, viskas veltui. Supanikavusi atsistojau ir susiėmusi už galvos vaikščiojau prieš jį. Atsisukusi į rašomąjį stalą, pamačiau bibliotekos skaitytojo kortelę bei susuktus dvidešimt eurų, o aplink visur buvo pribarstyta baltų miltelių. Iškart supratusi, jog mano mažasis brolis perdozavo narkotikų, pripuoliau tikrinti, ar jis kvėpuoja. Užčiuopusi vos juntamą pulsą, vėl atsistojau prieš jį ir verkdama kuždėjau:
– Dieve, ką man daryti?
Susiėmusi už burnos žvelgiau į visiškai leisgyvį brolį ir nebežinojau, ar ir toliau turėčiau nuo tėvų slėpti tokį rimtą dalyką. Juk dabar pavojų kėlė ne kokia nors gauja, o narkotikai, ir tai jau visiškai kitas pavojaus lygis. Giliai kvėpuodama paėmiau ant stalo gulėjusį brolio telefoną ir vis dar galvojau, ar skambinti mamai. Įjungusi Mato skambučių registrą, pirmoje vietoje pamačiau Luko vardą. Žiūrėdama į jį, pagalvojau, jog galbūt Lukas žinotų, ar tai normalus narkotikų poveikis ir galėtų padėti man atgaivinti Matą kaip galima greičiau… Nuspaudžiau skambinimo mygtuką ir pridėjusi prie ausies telefoną, virpėdama iš baimės ir nerimo vaikščiojau pirmyn atgal po kambarį. Lukui ilgokai nekeliant ragelio, jaudinausi dar labiau. Staiga išgirdau ilgai negirdėtą žemo tembro balsą:
– Ko nori?
– Lukai? LUKAI?! Matas guli be sąmonės, aš nežinau ką daryti! Jis prisiuostė tų miltelių, – vienu ypu viską išbeldžiau ir ėmiau tyliai kukčioti.
Dar kartą atsiklaupiau prie brolio, bandydama viena ranka praverti jo akį.
– Kiek jis jų prisiuostė? – ramiai paklausė vaikinas.
– Aš nežinau, radau jį gulintį kambaryje… – sumišusi kalbėjau toliau. – Bandžiau jį pakelti, bet jis tikrai nereaguoja. Aš bijau, kad jis nemirtų… Ar taip būna suvartojus narkotikų?
– Būna visaip… – be emocijų dėstė Lukas. – Seniai jis toks?
– Aš nežinau! Valandą tai tikrai… Jis buvo užsirakinęs savo kambaryje.
Vaikinas nieko nebesakė, o aš tyliai šniurpčiojau nosimi, vis dar trankydama Matui per skruostus. Nesulaukusi jokios Luko reakcijos gailestingai tariau:
– Prašau, Lukai… Padėk man, aš nenoriu kreiptis į policiją, tačiau jei pavojus gresia jo gyvybei, aš neturėsiu kito pasirinkimo…
– Nekvailiok! Gerai, vežk jį pas mane, – apatiškai sumurmėjo jis.
Išbėgusi į lauką, įvariau automobilį į garažą, kad kaimynai nepamatytų, jog tempiu sąmonės netekusį brolį į jį ir nežinia kur išvažiuoju. Matas buvo sunkus kaip didžiulis bulvių maišas, todėl užsimetusi kuprinę ant peties, atsargiai atbula lipau laiptais, iš paskos tįsdama brolį. Užsimečiau savo pavasarinį pončą, kuris pirmasis kabėjo koridoriuje, paėmiau Mato striukę ir vargais negalais nutempiau jį į automobilį. Negalėjau patikėti, jog elgiuosi kaip visiška nusikaltėlė – nežinia, koks pavojus grėsė mano mažajam broliui, o aš pagalbos kreipiausi į nepažįstamą grėsmingą jaunuolį, kuris pats ir davė jam narkotikų. Nežinau kodėl, tačiau tikėjau, jog pagalbos sulauksiu būtent iš Luko. Neturėjau iš ko rinktis: arba jis, arba policija.
Privažiavusi Luko namus, dar kartą jam paskambinau ir paprašiau, kad jis padėtų užnešti brolį į savo butą. Giliai atsidusęs ir nieko neatsakęs, vaikinas padėjo ragelį, o aš vis žiūrėjau į Matą, laukdama, kad jis pabustų. Po kelių minučių, prietemoje pamačiau artėjantį Luko siluetą. Paslaptingai išniręs prie automobilio, jis tarė:
– Greičiau tempiam tą kvailį, kol niekas nepamatė.
Nieko nesakiusi atidariau Mato pusėje buvusias dureles ir užsimetusi kuprinę, norėjau padėti ištraukti brolį iš automobilio, tačiau Lukas pademonstravo savo jėgą ir be mano pagalbos iškėlęs ant rankų nunešė jį iki durų. Bėgau iš paskos, kad atidaryčiau jas, tada giliai alsuodama ėjau šalia, žiūrėdama į visiškai emocijų nepaveiktą Luką. Priėjus Luko buto duris, šis sušuko:
– Atidaryk, greičiau!
Pravėrusi jas, leidau vaikinui įeiti pirmam ir apsižvalgiusi įsmukau į butą pati. Tvirtai uždariusi duris, užrakinau jas ir atsisukusi stebėjau, kaip rūpestingai vaikinas paguldė atsijungusį Matą į savo lovą.
– Ar jis ilgai toks bus? – paklausiau pribėgusi.
– Nežinau… Priklauso nuo to, kiek jis suvartojo. Ir ko? – nusirengdamas striukę kalbėjo Lukas.
Priėjęs prie pakabos jis pakabino drabužį ir vėl priėjęs prie lovos atidžiai žvilgtelėjo į Matą.
– Kaip tai ko? Tu turėtum žinoti ko, ne aš pardavinėju jam narkotikus… – piktai išrėžiau.
– Nekelk balso, – atsisukęs tarė vaikinas. – Jis sakė, kad narkotikų reikia ne jam.
– Kaip matai, visada būna pirmas kartas! Tu turi žinoti, koks būna poveikis nuo to, ką pardavinėji…
– Įvairus. Dabar jis atsijungęs, reikia detoksikuoti.
– Tai jei tu suvartoji tų miltelių vienas, kaip atsigauni? – klausinėjau jo, trypdama aplink lovą.
Lukas pasiėmė savo telefoną nuo stalelio ir pakėlęs akis ramiai atsakė:
– Aš nevartoju.
Mano akys akimirksiu išsiplėtė ir aš netekusi žado tylėjau, lyg prisisėmusi į burną vandens. Nenorėjau tikėti, jog kvaišalus pardavinėjantis asmuo, pats nevartoja to, ką kiša kitiems.
– Ką čia kalbi? – sudvejojau.
Lukas nusijuokė ir pridėjęs telefoną prie ausies tyliai sušnabždėjo:
– Tiesą.
Žiūrėjau į jo akis, kurios buvo visiškai užtikrintos. Ir jos šypsojosi… Pirmą kartą tai nebuvo žvarbus ir piktas žvilgnis. Jis buvo gyvybingas ir paslaptingas… Akimirką žiūrėjome vienas kitam į akis, kol vaikinas pradėjo pokalbį telefonu:
– Sveika, Karolina. Turiu problemą, gali atvažiuoti?
Nužiūrėdamas mane nuo galvos iki kojų, jis klausė savo pašnekovės, o tada pasilenkė prie Mato ir vėl prabilo:
– Trumpam. Nežinau, čia vienas pažįstamas perdozavo. Reikėtų detoksikuoti, ar kažką kitą…
Nutilęs jis ir vėl žvilgtelėjo į mane.
– Žinau, Karolina. Paskutinį kartą. Būk gera… – žiūrėdamas į mane primerktomis akimis Lukas atrodė visai kitoks, negu matydavau jį anksčiau. – Ačiū, tu geriausia!
Padėjęs telefoną ant staliuko, Lukas nuėjo į virtuvėlę, kuri buvo atskirta nuo kambario žema pertvara, įsipylė vandens į nedidukę stiklinę ir atsigėrė nieko nesakydamas.
– Kas dabar bus? – paklausiau jo, sekdama kiekvieną judesį, tačiau nesitraukdama nuo lovos.
– Atvažiuos mano sesuo. Ji – rezidentė miesto ligoninėje, turėtų kažką suleisti, kad tavo neprotingas brolis atsipeikėtų, – padėjęs stiklinę ant lentynėlės atsakė Lukas.
– Tai jam negresia pavojus?
– Jei kvėpuoja, vadinasi, gyvas, – šaltai atsakė vaikinas.
Negalėjau patikėti, koks ramus ir atsipalaidavęs gali būti žmogus, kai kitas guli viena koja karste… Atsisėdusi ant grindų šalia lovos, laikiau Mato plaštaką savo delne ir nenuleidau akių nuo jo veido. Atrodė, kad Luko visiškai netrikdo tai, jog jis turi „svečių“. Vaikinas tepėsi sumuštinį ir atsisukęs į mane pasiteiravo:
– Nenori?
Nustebusi žiūrėjau į jį, lyg klausdama, ar jis rimtai man siūlo sumuštinį, kai mano brolis guli be sąmonės ir aš net nežinau, kada jis pabus.
– Ne, – griežtai atrėžiau.
Išgirdau skambantį telefoną ir ištraukusi iš kišenės pamačiau ekrane mirksintį Lilitos vardą.
– Šūdas! – nusikeikiau ir atsiliepusi tariau: – Klausau.
– Kur tu, Bo? Eimantė jau atvažiavo, o tavęs dar nėra… Juk tarėmės penktą, dabar jau pusė šešių… – šiek tie suirzusi kalbėjo draugė.
– Klausyk, aš nežinau, ar šiandien pavyks atvažiuoti. Grįžo tėvai ir nori mus vežtis pas gimines, – žvelgdama į mane stebintį Luką melavau. – Nepykit.
– Tu kaip visada sugadini visą džiaugsmą… Gerai. Pranešk, kai turėsi laiko savo draugėms, – supykusi išbeldė Lilė ir padėjo ragelį.
Atsidususi padėjau telefoną ant grindų ir paėmusi brolio parašiau mamai žinutę, kurioje apsimečiau Matu ir perspėjau, jog jis miegos pas vieną iš klasės draugų. Nežinojau, kada jis atsipeikės, todėl nenorėjau, kad ji imtų skambinti, o Matas negalėtų atsiliepti. Visą rūpestį už savo brolį, stengiausi perimti ant savo pečių… Piktai dirstelėjau į Luką, kuris nusisukęs vis dar gaminosi vakarienę.
– Kodėl pardavinėji kvaišalus, jei pats jų nevartoji? – staiga paklausiau jo.
– Reikia kažkaip užsidirbti, – net neatsisukęs atsakė vaikinas.
– Manau, kad mieste yra daug padoresnių darbų… Tokių, kurie nesukelia grėsmės žmonių gyvybėms.
Lukas atsisuko ir laikydamas peilį rankoje atsiduso.
– Nepradėk manęs mokyti, kaip gyventi. Tai, kad tau padedu, nereiškia, jog gali man skaityti paskaitas apie teisingą gyvenimą.
– Aš tik paklausiau, kol nevartoji pats… – sumurmėjau.
– Nes narkotikai – visiška beprasmybė. Jų vartojimas nepadės tau išspręsti problemų, užsidirbti pinigų ar išlaikyti šeimą. Nesuteiks laimės… Jie tik griauna tavo vidinį ir išorinį pasaulius, – ir vėl nusisukęs nuo manęs kalbėjo Lukas.
Įsisklausiusi į jo žodžius, supratau, jog jis nėra kvailas narkotikų pardavėjas, kuris pelnosi pinigus ir pats be paliovos svaiginasi, tačiau vis tiek nesupratau, kodėl jis yra tarpininkas.
– Tai kodėl leidi kitiems griauti savo pasaulius?
Lukas nieko neatsakė į mano klausimą, o aš vis dar stėbėjau besidarbuojantį vaikiną. Jo ilgos lieknos kojos buvo paslėptos po apsmukusiais tamsiai mėlynais džinsais, laisvai kabantis megztinis suteikė jaukumo, tačiau visą akiai mielą vaizdą gadino jo abejingumas ir keistas sarkazmas.
– Aš nei vieno nemoralizuoju. Jei jie nori – aš duodu. Pats nekišu į rankas, suteikiu visišką laisvę rinktis – gadinti gyvenimą kvaišalais ar ne, – atsakė jis ir atsikando sumuštinio su sūriu.
Žiūrėjau į aukštaūgį abejingu žvilgsniu, tačiau iš dalies su juo sutikau: jis nebuvo atsakingas už kiekvieno žmogaus gyvenimą, jis tiesiog buvo pagunda žmonėms išbandyti narkotikus. Daugelis pasidavė pagundai ir jų įsigijo, tačiau savo išmintį apie sugadintus pasaulius Lukas galėjo pasakyti kiekvienam, kuris nori iš jo pirkti narkotikų.
– O galėtum moralizuoti, galbūt kai kuriuos dar būtų pavykę išgelbėti…
Lukas ironiškai šyptelėjo, papurtė galvą į šonus ir pridūrė:
– Jei žmogus pats to nenori, kito žodžiai yra visiškai beprasmiai.
Niekada nebuvau susidūrusi su tokia problema, todėl nežinojau, ar žmonėms rūpi ar ne, jei kažkas juos perspėja. Lukui bešlamščiant sumuštinius, pasigirdo beldimas į duris. Išsigandusi atsisukau, o vaikinas pribėgęs prie durų paklausė:
– Kas ten?
Supratau, jog jis tai daro kaskart, kai kažkas beldžia į duris. Atrodė, kad Lukas nuo kažko slepiasi ar baiminasi atidaryti duris žmonėms, kurių nepageidauja savo namuose.
– Čia aš, Karolina, – atsakė balsas už durų.
Lukas pravėrė jas ir įleido tokią pat aukštą, tokių pat migdolinių akių savininkę, kurios plaukai buvo šviesūs ir surišti į arklio uodegėlę. Akimirksniu atsistojau ir pasitraukiau nuo lovos.
– Paskutinis kartas, Lukai, – pirštu rodydama į vaikiną perspėjo ji.
Tada ji praėjo pro savo brolį, pamatė mane ir tarė:
– Sveika. Aš Karolina.
Mergina ištiesė ranką ir laukė mano atsakymo.
– Bo, – lengvai spustelėjusi jos gležną delną prisistačiau.
– Tai kas čia nutiko? – atsisukusi į Luką paklausė Karolina.
– Čia mano brolis, – įsiterpusi atsakiau. – Aš radau jį be sąmonės gulintį ant grindų. Jis į nieką nereaguoja…
Karolina ant stalelio pasidėjo atsineštą lagaminėlį ir išsitraukė iš jo akinius. Pasiėmusi mažą žibintuvėlį, priėjo prie Mato ir žiūrėdama iš viršaus dar kartą atsisuko į Luką.
– Tu jam davei kvaišalų?
Vaikinas nieko netsakė, tik sučepsėjo ir sunėrė rankas ant krūtinės.
– Seniai sakiau, kad baigtum šitą reikalą, Lukai, – šviesdama į pirštais pravertas Mato akis atsiduso mergina. – Kai vieną kartą ką nors pribaigsi, nežinosi kur dėtis dėl sąžinės graužimo.
– Nepradėk, Karolina. Pati žinai, kodėl visa tai darau…
Ji išsitiesė, išjungė žibintuvėlį ir priėjusi prie lagaminėlio, išsitraukė švirkštą.
– Kada baigsi pataikauti tam kvailiui? Tėvo skola jau seniai turėtų būti gąžinta, kodėl jis vis dar tave laiko prie savęs? – į švirštą leisdama kažkokį skystį toliau kalbėjo mergina.
– Pasirodo skola didesnė, nei manėme.
– Paistalai! – susinervinusi akis į brolį pakėlė Karolina.
Stebėjau viską iš šono, nesikišdama, tačiau negalėdama užsikišti ausų ir nieko negirdėti. Jau antrą kartą girdėjau apie Luko tėvo skolą, kurią jis turi grąžinti. Priėjusi prie Mato, ji paprašė manęs nurengti striukę ir atraitoti rankovę. Viską padariusi stovėjau atokiau ir žiūrėjau, ką ji darys. Karolina profesionaliai įdūrė adatą ir palengva suleido skystį į Mato veną. Užspaudusi vata dūrio vietą, ištraukė adatą ir atkišo Lukui. Lyg puikiai žinodamas procedūrą, vaikinas priėjo ir paėmęs iš sesers švirkštą, nunešęs į virtuvę, išmetė jį į šiukšlių dėžę. Nusimovusi pirštines, mergina atsisuko į mane, lengvai šyptelėjo ir tarė:
– Dabar jis miegos iki paryčių, gali būti rami.
– Ačiū… – tyliai ištariau, prieidama arčiau.
– Ir daugiau neleisk broliui taip daryti, – pratęsi ji, pažveldama į Luką.
– Aš nežinojau, kad jis vartoja narkotikus… – sumykiau. – Ačiū.
Ji dar kartą šyptelėjo, įsidėjo akinius į lagaminėlį ir atsisukusi į savo brolį rūpestingai paprašė:
– Lukai, nustok tai daręs… Ir nustok mušęsis. Mano mokslams pinigų jau užtenka.
Karolina priėjo prie Luko ir padėjusi ranką ant jo peties tęsė toliau:
– Geriau pasirūpink savo ateitimi. Tėvu pasirūpinsime dviese, bet, prašau, nustok kelti pavojų savo gyvybei…
Tupėdama prie Mato paslapčia klausiau, ką ji kalba ir susidariau įspūdį, jog Lukas tikrai ne savo noru užsiima šia nešvaria veikla. Jis grąžina ne tik kažkokią tėvo skolą, bet dar ir padeda seseriai mokėti už jos mokslus. Mane stebino toks vaikino rūpestingumas, nes suvokiau visiškai klydusi dėl jo. Atsisveikinusi Karolina išėjo iš buto, o Lukas priėjo prie lovos, kur sėdėjau aš ir iš viršaus stebėjo Matą. Nedrąsiai į jį atsisukusi paklausiau:
– Ar galime čia pasilikti iki kol jis atsipeikės?
Lukas nepajudėdamas nukreipė akis į mane ir įsmeigęs žvilgsnį tylėjo. Gailestingu žvilgsniu stebėjau vaikino lėtą mirksėjimą, kol jis svarstė mano prašymą.
– Galite, bet aš dar turiu reikalų, – atsakė Lukas ir nuėjo prie spintos.
Išsitraukęs odinę striukę ją apsirengė ir pridūrė:
– Važiuosi su manimi.
– O jei Matas atsikels?
– Girdėjai, ką sakė Karolina? Jis dar kelias valandas bus atsijungęs.
Aš žiūrėjau į jį suraukusi antakius ir nesuvokiau priežasties, kodėl negaliu pasilikti bute.
– Nemanyk, kad paliksiu svetimus žmones vienus savo bute.
Apsižvalgiusi pagalvojau, jog iš šios vietos nėra ko išnešti, tačiau kaži ar aš pati palikčiau nepažįstamus žmones savo namuose. Atsistojusi padėjau kuprinę ant lovos ties Mato kojomis ir paklausiau Luko:
– Galiu jį užkloti?
– Klok, – audamasis batus atsakė vaikinas.
Jo abejingumas ir šaltumas mane erzino, atrodė, kad jis turėjo kažkokį nematomą mygtuką, kurį paspausdavo taip išjungdamas bet kokias emocijas. Nuavusi Mato batus, šiaip ne taip ištraukusi iš po jo antklodę, apklojau brolį ir padėjau jo telefoną šalia, jei netyčia šis atsikeltų anksčiau. Visgi nežinojau, kur važiuoju su Luku ir kiek laiko užtruksiu.
– Greičiau, septintą turiu būti vietoje, – paspartino mane vaikinas, pravėręs duris.
Tekina išbėgau į laiptinę ir palengva pėdinau laiptų link. Pirmą kartą jaučiausi taip keistai: ėjau su nepažįstamu žmogumi nežinia kur, nežinia ką veikti… Bet dar keisčiau buvo tai, jog aš visiškai nebijojau. Atrodė, kad Lukas senas draugas, su kuriuo tiesiog ilgai nebendravau. Niekur nesižvalgydama nulipau laiptais žemyn ir laukiau jo. Atsipalaidavęs, kaip ir visą laiką, jis pravėrė duris ir mes nuėjome automobilio link.
Visą kelią nepratarėme vienas kitam nei žodžio. Retkarčiais atsisukdavau į Luko profilį ir atsargiai apžiūrėjau jo veidą. Jo šaltumas kažkaip magiškai mane žavėjo labiau, nei tai, jog jis padėjo man… Kartą taip jį bestebint, vaikinas atsisuko ir lygiai taip pat atidžiai žiūrėjo į mane. Tačiau be jokių žodžių. Atrodė, kad nieko nereikia sakyti… Tiesiog net nebuvo apie ką kalbėti. Mano emocijos buvo persipynusios: pykau dėl narkotikų, kuriuos jis pardavė mano broliui, tačiau jaučiausi dėkinga, nes be jo ir jo sesers pagalbos, Matą būtų paguldę į ligoninę, tėvai tikrai būtų jį išsiuntę į reabilitaciją gydytis.
– Pasėdėsi automobilyje. Būtų gerai, kad nesirodytum ten… – tarė Lukas, privažiavęs prie didžiulį garažą primenančio pastato.
– O tu ilgai? – pasidomėjau, įsitempusi sėdynėje.
– Nežinau, nuo daug ko priklauso: jei nokautuos per kelias minutes, tai tuoj pat pareisiu, bet jei abu bus geri – užtruksiu ilgiau.
– Ką nokautuos? – išsigandusi paklausiau.
– Priešininką. Žodžiu, aš einu. Pasėdėk čia, įsijunk muzikos… – lipdamas iš automobilio pasiūlė vaikinas.
Nespėjus nieko jam atsakyti, likau automobilyje. Prie įėjimo į pastatą, stoviniavo keletas rūkančių vaikinų. Lukas sustojo prie jų, paspaudė visiems rankas ir dingo už durų. Žinoma, negalėjau ramiai išsėdėti automobilyje ilgiau nei dešimt minučių! Norėjau sužinoti, kas ten vyksta. Surūkę cigaretes, visi žmonės suėjo į pastatą, todėl aš nusprendžiau rizikuoti ir išlipusi pribėgau prie durų. Iš vidaus sklido garsūs šūksniai, kurie skambėjo lyg skanduotės. Šiek tiek praverusi duris įėjau į didžiulę patalpą, kurioje buvo daugybė žmonių, susibūrusių į vieną vietą. Visi vienas per kitą rėkė:
– Duok!
Išgirdau ne tik skanduojančius balsus, bet ir smūgių garsus. Tuoj pat supratau, jog čia vyksta muštynės, tačiau nesuvokiau, kodėl Lukas čia atvažiavo. Jei tai būtų paprastos muštynės, čia nebūtų tiek daug susirinkusiųjų… Lėtai priėjau prie žmonių minios, tačiau prasibrauti neturėjau jokių šansų. Ėjau aplink susibūrusiųjų ratą, kol mano žvilgsnis netikėtai nesusitiko su vienu iš Justino pakalikų akimis. Išsigandusi sustingau, o vaikinas nusisuko į savo draugą, lyg norėtų kažką jam pasakyti, todėl nusisukau į duris ir pasileidau bėgti. Atsidūrusi lauke gaudžiau kvapą. Nebeatsisukdama į pastatą, nulėkiau į Luko automobilį ir susikėlusi kojas ant sėdynės svarsčiau, kur aš įsivėliau ir kodėl mane taip domina paslaptingojo Luko užsiėmimai. Tie patys vaikinai ne tik pardavinėjo narkotikus, bet užsiėmė kone gaidžių peštynėmis, tik vietoj gaidžių pešėsi žmonės.
Po nepilnos valandos atėjo Lukas. Įsėdęs į automobilį, jis atsisuko į mane ir vienu atodūsiu išbeldė:
– Sakiau sėdėti čia! Tu nori pridaryti rūpesčių ne tik man, bet ir sau?
Žiūrėjau išsigandusi į vaikiną, kuris rėkė ant manęs lyg ant mažos prasikaltusios mergaitės. Nuleidusi akis nieko nesakiau ir net nesiteisinau, nes jau supratau, jog viskas, kas susiję su Luku – pavojus.
– Jau gana, kad žinai apie kvaišalus. Jei jie sužinos, kad dar žinai apie šitas muštynes, sulaužys rankas mums abiems.
Tai pasakęs, jis užvedė variklį ir nurūko į miestą.
– Kodėl tu dar su jais bendrauji, jei jie kelia tiek daug problemų? – paklausiau važiuojant tuščiu keliu.
– Jie nekelė man problemų, kol neatsiradai tu ir tavo brolis, – atsakė Lukas.
Nors tai skambėjo žeidžiančiai, iš dalies tai buvo tiesa: negalėjau paneigti, jog aš kišau nosį ne į savo reikalus, tačiau problemų Lukui sukelti nenorėjau. Norėjau tik ištraukti savo brolį iš bėdos…
– Nori pasakyti, kad jie tave primušo pirmą kartą?
– Apie ką tu? – suraukęs kaktą paklausė Lukas.
– Apie tą incidentą tavo bute…
Jis prunkštelėjo ir tyliai sumurmėjo:
– Tave tai turėtų jaudinti mažiausiai.
Nuleidau galvą, nes vaikinas ir vėl buvo teisus. Jo reikalai, jo problemos ir kas jį muša, manęs neturėjo jaudinti, tačiau negalėjau nuslėpti kažkokio keisto susidomėjimo jo gyvenimu ir noro padėti jam. Privažiavęs prie parduotuvės Lukas išjungė variklį ir paklausė:
– Einu alaus. Nori ko nors?
Valgiusi buvau tik ryte, todėl skrandis beveik lipo prie nugaros… Nieko greitai nesugalvodama, pasiteiravau:
– Eisiu kartu.
Vaikinas patraukiojo pečiais ir išlipo iš automobilio. Atsisegusi saugos diržą nusekiau jam iš paskos. Eidama iš kišenės išsitraukiau šimtą eurų, kuriuos tėtis buvo palikęs mums su Matu. Jie turėjo būti pridėti prie mano stipendijos ir kaupiami skolai grąžinti… Deja, nebuvau suplanavusi tokio „šaunaus“ penktadienio vakaro, kurį teks praleisti su nepažįstamu vaikinu, šalia sąmonės netekusio brolio. Atsistojusi prie sausainių lentynos mažoje krautuvėlėje, galvojau, ką galėčiau sukrimsti, o šalia manęs atsiradęs Lukas tarė:
– Paimk vandens, atsikėlus jį labai troškins.
Rankose jis laikė du buteliukus alaus ir pakelį bulvių traškučių. Palinksėjusi galva, čiupau bet kuriuos sausainius ir nuėjau prie gėrimų lentynos, iš kurios paėmiau didžiulį butelį vandens.
Grįžę radome Matą vis dar gulintį ta pačia poza Luko lovoje. Pribėgusi prie jo apžiūrėjau ir rengdamasi savo pončą tyliai atsidusau. Lukas pirkinius padėjo ant stalo ir įjungė nediduką televizorių. Tada priėjęs prie spintos, pasistiebė ir ištraukė senovišką čiužinį. Padėjęs jį šalia lovos tarė:
– Miegosi čia. Neturiu antros antklodės, todėl miegosi apsiklojusi miegmaišiu.
Nors dar nebuvo labai vėlu, atrodė, kad vaikinas nori mane kuo greičiau užmigdyti.
– O kur miegosi tu? – pasidomėjau priėjusi prie stalelio ir paėmusi sausainius.
– Čia, – paėmęs miegmaišį parodė į čiužinį Lukas.
Nustebusi žvilgtelėjau į lovą, ar joje neatsirastų vietos dar vienam žmogui, tačiau Matas gulėjo itin keista poza, todėl užėmė didžiąją jos dalį. Atsidususi atplėčiau pakuotę ir išsitraukus vieną sausainį, krismtelėjau nieko nesakydama.
– Tik nesakyk, kad nesi miegojusi su vyru… – nusijuokė Lukas.
Sarkastiškai šyptelėjau ir nusisukau į virtuvės spinteles. Pamačiusi virdulį garsiai paklausiau:
– Galiu pasigaminti arbatos?
– Gali, – pirmą kartą be jokio sarkazmo ar patyčios atsakė vaikinas.
Lukas patiesė miegmaišį ir paėmęs vieną alaus buteliuką bei traškučių maišelį, atsisėdo ant čiužinio. Įjungęs sporto kanalą, jis jokio dėmesio nekreipė į mane ir „vakarieniavo“. Ištraukusi iš spintelės puodelį, šyptelėjau perskaičiusi ant jo žodžius „aš tave myliu“. Įsivaizdavau, kaip turėtų atrodyti piktas Lukas, ryte geriantis kavą iš tokio mielo puodelio… Užsipylusi verdančio vandens, pasiėmiau sausainius, arbatą ir nuėjau prie Luko. Jis žvilgtelėjo į mano atsineštą maistą ir šypsodamasis papurtė galvą. Turbūt iš šono vaizdas turėjo būti juokingas: du antrą ar trečią kartą susitikę žmonės sėdi ant grindų ir žiūri televizorių; vienas iš jų bulvių traškučius užgeria alumi, kitas – mirko sausainius karštoje arbatoje ir neramiai žvilgčioja į jiems už nugarų gulintį perdozavusį šešiolikmetį. Tikrai svajonių penktadienis… Kurį laiką stebėjusi televizoriaus ekrane kovojančius vyrus, pažvelgiau į tolėliau pakabintą bokso kriaušę ir tyliai paklausiau:
– Tu taip pat ten mušiesi?
Lukas palinksėjo galva ir užsivertė alaus buteliuką.
– O tai legalu? – pasidomėjau.
– Koks skirtumas. Svarbu, kad gaunu pinigų.
– Ir suteiki pramogą kitų akims. Kodėl ten tiek daug žmonių?
Vaikinas atsisuko į mane nepatenkinta veido išraiška ir pasiteiravo:
– Tu visada tokia įkyri?
Atsikandau sausainio ir žvelgiau į jo tamsias akis. Lukas nebuvo piktas, kad domiuosi, atrodė, jog juo tiesiog niekada niekas nuoširdžiai nesidomėjo ir jis jautėsi nepatogiai, pasakodamas apie tai, kuo užsiima.
– Na, aš juk vis tiek mačiau… Įdomu, kas ten vyksta, – ramiai atsakiau, negalėdama nuleisti akių nuo jo.
Jis nusisuko į televizorių, atsigėrė alaus ir nurijęs gurkšnį trumpai atsakė:
– Jie stato už kurį nors iš mūsų.
– Tai čia kaip gaidžių peštynės…
Vaikinas metė keistą žvilgsnį į mane, tačiau nieko nekomentavo.
– O kada būna aišku, kuris laimėjo?
– Pažiūrėk į televizorių ir suprasi, – griežtai išrėžė Lukas.
– Bet čia kovos be taisyklių… – nustebusi žvelgiau į besimušančius vyrus, kurie vienas kitam trankė bet kur.
– O kam tos taisyklės? – paniekinančiai paklausė jis.
Nutilusi žiūrėjau į ekraną, paskui į Luką ir negalėjau suvokti, kaip žmogus savo noru eina kovoti į ringą, kuriame negalioja jokios taisyklės… Nors neabejojau Luko jėga, tačiau iš pažiūros jis neatrodė, kaip steroidų prisipumpavęs bukagalvis, kurio smegenys tokios sutrankytos, jog jis nebesuvokia, kas yra gerai, o kas blogai.
– Bet tai juk pavojinga… – rūpestingai išlemenau.
– Toks mano gyvenimas, – išskėtė rankas vaikinas ir atsistojęs nunešė tuščią buteliuką į virtuvę. – Tu visko saugaisi, o aš žiūriu baimei tiesiai į akis. Nesusidūręs su baime niekada negyvensi.
– Susidūręs su baime baigti gyvenimą?
– Prie baimės galima priprasti, – nujuokė Lukas ir grįžo atgal su kitu buteliuku alaus.
Išgėrusi arbatą, išploviau puodelį, padėjau likusius sausainius ant stalelio ir paėmusi kuprinę tariau:
– Einu nusiprausti…
Lukas nekreipė į mano žodžius dėmesio, todėl suraukusi antakius nuėjau į vonios kambarį. Jame stovėjo senoviška dušo kabina, klozetas, mažytė skalbimo mašina ir kriauklė. Pasidėjusi kuprinę ant skalbimo mašinos, išsitraukiau makiažo valiklį ir stovėdama prieš nutaškytą vandeniu veidrodį valiausi akis. Už durų išgirdau telefonu kalbantį Luką:
– Gerai gerai, būsiu septintą, kaip visada. O kodėl pakeitėte dieną? Ne, man gerai ir ketvirtadienį. Mačiau, kad šiandien jis daugiau smūgių sulaukė į kairę, ketvirtadienį reikės ten ir smūgiuoti. Gerai, Justai, iki.
Išklausiusi supratau, jog Lukas kovos su vaikinu, kuris mušėsi šiandien. Nors man tai neturėjo rūpėti, giliai širdyje nenorėjau, kad jis rizikuotų savo gyvybe… Turbūt tą patį būčiau jautusi dėl kiekvieno kito žmogaus. Turbūt… Grįžus į kambarį mane pasitiko Luko komentaras:
– O kur seksualūs naktiniai?
Pažvelgiau į savo džinsus ir palaidinę, priėjau prie lovos ir tariau:
– Turbūt sumaišei mane su Eimante.
– Kuo? – suraukęs kaktą paklausė jis.
– Eimante. Mergina, su kuria grįžai po vakarėlio Sparksų namuose… – padėjusi kuprinę prie lovos paaiškinau.
– A, šita prielipa.
Atsiklaupiau ant čiužinio prieš Luką, kuris sėdėjo su tuščiu buteliuku rankoje, kitoje gniauždamas bulvių traškučių maišelį.
– Prielipa… – pakartojau abejingai.
– Justas įmetė man ją į automobilį, kai sugalvojau važiuoti namo. Buvo visiškai girta, o Justas nebeturėjo kur guldyti girtų žmonių, tai parsivežiau ir išmiegojo iki ryto tokioje pat pozoje, kaip Matas, – rodydamas nykščiu į lovą išdėstė vaikinas.
Tai buvo ilgiausi jo žodžiai man. Ligi šiol jis kalbėjo trumpai ir griežtai. Stojo nejauki tyla, nes visa tai skambėjo kaip pasisteisinimas, o Lukas tikrai neprivalėjo man aiškinti ką veikė su Eime. Pats tai supratęs, vaikinas sutriko ir atsistojęs sumurmėjo:
– Žodžiu, ne tavo reikalas.
Jam nuėjus į virtuvę, paskui į vonią, aš šyptelėjau. Kažkodėl pasijaučiau kur kas geriau, kai sužinojau, jog tarp Eimantės ir jo nieko tą naktį neįvyko. Nors Lukas ir buvo teisus – tai ne mano reikalas – visą laiką nuo vakarėlio, negalėjau klausyti Eimantės tauškančios apie naktį pas žavuolį. Taip ji vadino Luką. Kol vaikino nebuvo kambaryje, aš atsiguliau ant čiužinio, paėmiau mažą pagalvėlę, gulėjusią netoli Mato kojų ir atsisukusi į lovą laukiau Luko. Išėjęs iš vonios, jis pasuko prie spintos, kuri puikiai matėsi iš vietos, kurioje gulėjau. Lukas atsisegė diržą, nusimovė džinsus, tada marškinėlius ir likęs vien su apatiniais, susidėjo viską į spintą. Įsikniaubusi į miegmaišį stebėjau jo raumeningą nugarą, lieknas tiesias kojas ir ypatingai riestą mažą užpakalį. Pamačiusi, jog vaikinas atsisuka į mano pusę, greitai užsimerkiau ir apsimečiau, kad slapčia nestebiu. Jis išjungė šviesą ir atsigulęs žiūrėjo televizorių. Nemaniau, jog tąnakt man pavyks užmigti. Nors diena buvo kupina streso ir aš jaučiausi labai pavargusi, nenorėjau praleisti akimirkos, kai atsikels Matas ir pasakys, kad jam viskas gerai. Čiužinys buvo tikrai siauras, nes jaučiau, kaip tas pats riestas Luko užpakalis, kurį nužiūrėjau, remiasi į maniškį. Užsimerkusi bandžiau nuspėti, apie ką jis dabar galvoja…
Lukas buvo toks keistas ir paslaptingas vaikinas, jog sunku buvo suprasti, kas dedasi jo galvoje netgi tada, kai žiūrėdavau jam tiesiai į akis. Tarytum nematomas šydas dengtų jį: jokių emocijų veide, jokių mimikų, nuoširdžios šypsenos, tik sarkazmo ir pykčio perpildyta kaukė. Man nesinorėjo tikėti, jog tai tikrasis jo veidas. Iš patirties žinojau, jog tokie pikti ir abejingi žmonės dažniausiai stengiasi neatskleisti savo tikrųjų jausmų bei išgyvenimų, todėl pasirenka būdą sleptis po susikurta kauke. Tai mane vertė dar labiau domėtis Luku, sužinoti, koks jis yra iš tiesų ir ką slepia šita pasipūtusio bebaimio kaukė… Po kelių minučių, vaikinas išjungė televizorių ir kambaryje įsivyravo visiška tyla. Pro langą švietė gatvės žibintas, kuris metė ant mūsų belapių medžių šakų šešėlius. Sukilęs vėjas siūbavo medžius, todėl šešėliai žaidė ant grindų, sukurdami bangavimo efektą. Kad ir koks pavojingas žmogus gulėjo šalia manęs, aš jaučiausi rami ir saugi. Užsimerkusi meldžiau Dievo, kad Matas kuo greičiau atsikeltų ir narkotikai nebūtų jam pakenkę. Gulint ant grindų, darėsi vis vėsiau… Iki pat ausų užsiklojusi miegmaišiu, laukiau ryto, nes dėl minčių srauto negalėjau net pagalvoti apie miegą.
Staiga pasigirdo garsus beldimas į duris. Pašokau lyg pakratyta elektros.

 


Apie naujas dalis sužinoti galite užsiprenumeravę tinklaraštį (dešinėje), taip pat naujoje šio tinklaraščio paskyroje Facebook’e.

 

– Martina V.

III dalis. „Negrąžinta skola“

Atsisukau į Eimantę, kuri per šiaudelį traukė sultis ir susigėdusi vartė akis. Žiūrėjau suraukusi kaktą,viduje pajutusi pavydo kibirkštėlę. Nesupratau, kodėl taip nutiko, tačiau stengiausi numalšinti tai apsilaižydama lūpas ir šyptelėdama draugėms.
– Tikrai?
– Na, jis beprotiškai žavus… Negalėjau atsispirti toms akims, – lyg maža mergaitė krizeno Eimantė.
Atrodė, jog Lukas jai tikrai krito į akį, tačiau negalėjau suvokti, kodėl mane tai ėmė jaudinti. Galbūt norėjau apsaugoti draugę nuo jo pavojingo užsiėmimo?  Ar aš pati norėjau būti jos vietoje? Negalėjau jai užsiminti apie prekybą narkotikais, nes buvau pažadėjusi Matui neįtraukti į šį reikalą jokių pašalinių žmonių…
– Būk atsargi… – išlemenau, nuleidusi akis į stalą.
– O kam tau jo adresas? – padėjusi tuščią stiklinę ant stalo pasidomėjo Eimantė.
Apsimečiau ištroškusia ir gurkštelėjau vandens, kad per tą laiką sugalvočiau įtikinamą melą merginoms, kurios smalsiai žvelgė į mane.
– Reikia broliui. Klausė, ar galėčiau sužinoti, todėl pasakiau, jog jūs pažįstate tą vaikiną ir galbūt galėtumėte padėti, – greitakalbe suburbuliavau. – Bet jei nenori man sakyti, nieko tokio. Pasakysiu, jog mano draugė labai pavydi.
Eimantė susiraukė, suvaidino šiek tiek įsižeidusią, tačiau greitai atlyžusi tarė:
– Tikslaus adreso nežinau, nes buvo labai tamsu, kai važiavome į jo namus, pamenu tik apytikslią vietą, kur yra namas, nes ryte išlėkiau tiesiai į autobuso stotelę…
– Na, pasakyk bent jau apytikslią vietą, Matu to užteks, – šyptelėjau, kad būtų įtikinamiau.
Paaiškinusi, jog tai bendrabučio tipo daugiabutis bei prisiminusi, kuriame aukšte jo butas ir kaip atrodo durys, Eimantė pradėjo pasakoti, kaip atsidūrė pas jį.
– Turiu lėkti, merginos. Prieš paskaitą turiu nueiti pas mitologijos dėstytoją, – paėmusi padėklą tariau.
Iš tiesų man niekur nereikėjo, tačiau nenorėjau klausyti pasakojimo apie tai, kaip jie bučiavosi minkštuose pataluose jo plačioje lovoje, kokios švelnios jo rankos ir saldžios lūpos, nes pati vis dar jaučiau jo delnus ant savo nugaros ir lūpų prisilietimus ant kaklo… Negalėjau sau paaiškinti, kodėl taip jaučiuosi ir kodėl nepasakiau Eimantei, jog tą patį vakarą jis šokdino mane ir jei nebūčiau pabėgusi, turbūt vietoj jos būčiau parvežta lyg trofėjus namo. Stovėdama prie auditorijos, kurioje turėjo vykti paskaita, žiūrėjau pro langą ir negalėjau atsikratyti minčių, jog pavydžiu draugei visiškai to neverto žmogaus. Lukas Edvardsas buvo įžūlus banditas, kurio aš net dorai nepažinojau. Kad ir kaip stengiausi negalvoti apie jį, visą paskaitą prieš akis šmėžavo jo putlios lūpos ir migdolinės akys, kurioms buvo tikrai sunku atsispirti.
Neišlaukusi paskaitos pabaigos, atsiprašiau dėstytojo ir išbėgau į universiteto kiemą. Norėjau kuo greičiau sutvarkyti reikalą, dėl kurio visą dieną spirgėjau lyg spraginami kukurūzai. Bandžiau važiuoti Eimantės nurodyta kryptimi, žvalgiausi į aplinkinius pastatus, kuriuos sakėsi mačiusi mergina, kai ryte važiavo namo. Iš tolo mačiau keturių aukštų pastatą, su daugybe balkonų. Supratau, jog tai ir turėtų būti bendrabutis, kuriame apsistojęs Lukas. Deja, prie daugiabučio nebuvo nei vienos laisvos vietos automobiliui, pasistačiau jį prie kelkraščio ir susikaupusi išlipau. Tiksliai net nežinojau, ar tai tas pastatas, tačiau drąsinau save sakydama, jog viską darau tik dėl Mato. Priėjus pastato keimą, akys netikėtai užkliuvo už juodo nublizginto VOLVO markės automobilio. Pasijutau šiek tiek ramiau, supratusi, jog čia tikrai gyvena asmuo, kurio aš ieškau. Tvirtai atidariusi duris, įžengiau į laiptinę, kuri nebuvo itin tvarkinga… Ore tvyrojo riebalų bei cigarečių dūmų tvaikas, todėl kuo skubiau priėjau prie laiptų ir lipau į antrąjį aukštą, kuriame, pasak Eimantės, ir buvo Luko butas. Lėtai slinkdama ilgu tamsiu koridoriumi, žiūrėjau į kiekvienas duris, kol priėjau tamsiai rudas. Širdis nenustojo smarkiai plakusi net po kelių minučių, kol stovėjau ant pilko sutrypto kilimėlio ir svarsčiau, ar palikti pinigus prie durų ir pabeldus nubėgti, ar paduoti tiesiai į rankas ir prašyti palaukti likusios sumos? Giliai atsikvėpusi pabeldžiau ir likau stovėti lyg priklijuota. Rankos drėko ir aš gniaužiau kumščius, kad bent šiek tiek nusiraminčiau. Po kelių tylos sekundžių, kitoje durų pusėje pasigirdo žemas balsas:
– Kas ten?
Nesitikėjau to, todėl nesumojau, ką turėčiau atsakyti. Išpūtusi akis žiūrėjau tiesiai į duris, šiek tiek patylėjau ir išsigandusi apsisukau bėgti laukan, tačiau vos nužengus nuo kilimėlio, durys atsivėrė ir aš sustabarėjau bėgiko poza. Pažvelgiau į tarpdurį, kuriame stovėjo plaukus atgal atmetęs vaikinas, apsirengęs berankovius marškinėlius, išryškinančius jo rankų bei krūtinės raumenis, ir plačius sportinius šortus. Lukas žiūrėjo į mane sutrikęs lygiai taip pat, kaip ir aš į jį.
– Ką čia veiki? – po kelių sekundžių nejaukios tylos paklausė vaikinas.
– Aš… – atsistojusi tiesiai prieš jį mikčiojau. – Atnešiau tau…
Pradėjau nervingai knistis rankinėje ir ieškoti voko, kuriame buvo beveik du tūkstančiai eurų. Lukas žengė žingsnį į koridorių, apsižvalgė į abi puses ir, suėmęs mane už alkūnės, įsitempė į savo butą.
– Kaip mane radai? – užtrenkęs duris teiravosi Lukas.
Jis atrodė nejuokais įsiutęs ir žiūrėjo į mane net nemirksėdamas.
– Aš tik norėjau tau paduoti…
– Sakiau, kad manęs nesektum! – suriko jis įsiterpęs į mano sakinį.
Sustingusi stovėjau nepažįstamojo, kuris įniršęs žvelgė į mane, buto viduryje ir nežinojau, ką jis gali man padaryti, todėl ėmiau drebėti dar labiau.
– Ar gali paklausyti?.. – tyliai pratariau. – Atnešiau tau pinigus.
Ir vėl nervingai knisdamasi rankinėje žiūrėjau tiesiai į jo tamsias akis. Lukas kiek nurimęs paklausė:
– Kokius pinigus? Mato?
– Taip, – kuo skubiau atsakiau pagaliau radusi voką su pinigais. – Bet čia ne visa suma…
Atkišau jam voką, o vaikinas pačiupęs jį iš manęs ištraukė ir ėmė skaičiuoti pinigus.
– Man reikia visų! – šūktelėjo Lukas.
– Juk sakiau, kad jis neturi pinigų. Tai mano pinigai… Likusią dalį atiduosime po švenčių.
– Po mėnesio? Bus per vėlu, – padėjęs voką ant valgomojo stalo kategoriškai tarė jis.
– Prašau, būk geras… – prašiau gailestingai žvelgdama į jį, sukantį ratus aplink mane. – Pažadu, kad likusius atnešiu per šventes, dabar daugiau neturiu.
– Iš kur gavai šituos pinigus?
Mane kiek sutrikdė Luko klausimas, todėl nustebusi pakėliau akis į jį ir suraukusi kaktą išveblenau:
– Taupiau juos fotoaparatui…
Vaikinas sarkastiškai šyptelėjo ir priėjo prie bokso kriaušės, pakabintos kambario kampe. Smogęs vieną kartą atsisuko į mane ir vėl paklausė:
– Tai Matas pats bijo atnešti pinigus, kad siunčia savo narsuolę sesutę?
– Ne, jis nežino, kad aš čia… – ramiai atsakiau.
Jis dar kelis kartus sudavė į kriaušę, pastraksėjęs aplink ją, nusimovė sportines pirštines, perbraukė delnu per plaukus ir tarė:
– O dabar man pasakysi, kas tau pasakė, kur gyvenu.
Nenorėjau išduoti Eimės, nes vaikinas atrodė tikrai pavojingas ir nevaldantis savo pykčio. Priėjęs prie manęs jis spoksojo įbedęs akis į manasias. Nieko nesakydama žvelgiau į jo vešlius antakius, migdolo formos blizgančias akis ir ilgas juodas blakstienas. Taip mums bestovint vidury kambario, staiga išgirdome stiprų beldimą į duris, kuris veikiau priminė bandymą įsilaužti be šeimininko sutikimo.
– Velnias! – išsigandęs į duris atsisuko Lukas.
– Lukai, atidaryk, žmogau! Žinau, kad tu ten! – grėsmingai suriko balsas kitoje sienos pusėje.
Vaikinas atsisuko į mane, o jo sumišęs žvilgsnis lakstė po visą kambarį. Jis pastūmė mane ir tempdamas paskui save paliepė:
– Lįsk į spintą ir nei garso, supratai?
Švystelėjęs mane į kitą kambario pusę, kurioje pamačiau sienoje įtaisytas medines duris, vaikinas sušuko:
– Tuoj, Justai!
Kaip liepta atidariau spintos, kurioje buvo sukabinti keli drabužiai, duris ir šiaip ne taip susirangiusi šalia dulkių siurblio, stengiausi įtilpti, tačiau liko šioks toks plyšys, per kurį akies krašteliu pamačiau, jog Lukas ir vėl užsimaukšlino sportines pirštines. Jaučiausi lyg siaubo filme tūnodama tamsioje ankštoje patalpoje ir laukdama, kada ateis mano eilė mirti…
– Sveikas, Justai, – tarė duris pravėręs Lukas. – Juliau, Robertai…
– Klausyk, žmogau, aš tiesiai prie reikalo. Reikia pinigų, spausk tuos snarglius iš mokyklos. Atsibodo laukti, – dėstė Justinas.
Kartu su juo buvo tas pats vaikinas iš vakarėlio bei dar vienas raumenų kalnas. Jie įėjo į kambarį ir apsupę Luką žvalgėsi aplink.
– Dalis pinigų čia, – paspaudęs jiems rankas atsakė vaikinas ir nuėjo prie stalo, ant kurio buvo padėti ką tik mano atnešti pinigai.
– Dalis… – tarė Lilitos brolis ir pažvelgė į vokelio turinį. – Gerai, sakykim, čia iš tų suskių, o kur dalis už tavo tėvą?
Tai išgirdusi suklusau, nes nesupratau, apie ką jis kalba. Lukas pasikasė kaklą ir atsakė:
– Juk sakiau, kad prieš šventes pasistengsiu sukrapštyti likusią sumą.
– Prieš šventes, prieš šventes… Man kiekviena diena – šventė, – nusijuokė Justas. – Lukai, nežaisk su manim.
– Žmogau, žinai, kad visada grąžinu. Turėjau šiokių tokių išlaidų… – teisinosi Lukas.
Akimirką man pagailo vaikino, kuris ką tik šūkaliojo ant manęs, nes supratau, jog yra didesnių nusikaltėlių už jį patį…
– Sakiau nesusidėti su mažėmis, jos reikalauja labai daug išlaidų… Be to, jei ta, su kuria buvai vakarėlyje žino apie šitą reikaliuką, tai pasirūpink, kad arba vartotų pati, arba patvarkyk ją taip, kad nieko neatsimintų, nes tokios vištos skaudžiai mums atsiperka, – be jokių skrupulų kalbėjo Justinas.
– Ji buvo visiškai nutrūkusi, Justai. Net nesuprato, kurioje planetoje yra, – nusijuokė Lukas.
– Kalbu ne apie tą idiotę, kurią išvežei iš vakarėlio. Kalbu apie tą dailią tamsiaplaukę didelėmis akimis, su kuria buvai iš pradžių. Sužinojau, kad ji – mano sesers draugė, žiūrėk, kad mano šeimos neateitų nekokios kalbos.
Sulaikiau kvėpavimą, nes suvokiau, jog Lilitos brolis galvoje turi būtent mane.
– A, apie šitą… Ji atėjo, gavo dozę ir išėjo.
– Žiūrėk, kad tylėtų kaip pelė po šluota, kitaip žinai, kokia tvarka, – pagrasino Justas.
– Nesijaudink, aš ja pasirūpinsiu.
Staiga pamačiau, kaip vienas iš šone stovėjusių vaikinų prisiartino ir trenkė Lukui tiesiai į veidą. Pastarasis susvirduliavo nuo smūgio, tačiau vaikinas nesustojo ir dar kartą smogė, tik šįkart kažkur į pilvą. Susiėmusi už burnos laikiausi iš visų jėgų ir stengiausi neišleisti nei garso, nors viduje spigtelėjau dėl išgasčio. Lukas susmuko ant grindų susiėmęs už nosies. Kitoje pusėje stovėjęs vaikinas įspyrė jam gulinčiam į nugarą ir norėjo tai pakartoti, tačiau Justinas ramiai jį sustabdė tardamas:
– Jokių naujų klientų be mano žinios, Lukai. Kiek galima tau aiškinti?
Sumuštas vaikinas gulėjo ant žalsvo kilimo ir nieko neatsakė. Vis dar susiėmusi už burnos tvardžiau besikaupiančias ašaras, nes darėsi vis sunkiau apsimesti, jog nematau, kaip iš skausmo ant grindų raitosi žmogus.
– Beje, penktadienį privalai išlošti, jei nori gerai uždirbti ir greičiau grąžinti pinigus už savo tėvą.
Tai pasakęs Justinas atidarė duris ir kartu su savo pakalikais išėjo iš buto. Palaukusi, kol jų neliko nei kvapo, išpuoliau iš spintos ir tuoj pat pribėgau prie Luko, kuris vis dar gulėjo ant grindų.
– O Dieve, kaip tu? – atsiklaupusi prie jo klausinėjau, stengdamasi pakelti jo galvą.
Kraujas tekėjo iš vaikino nosies ir jis, viena ranka susiėmęs už veido, o kita atsirėmęs į grindis stengėsi atsistoti. Norėjau Lukui padėti, susirūpinusi žvelgiau į jį, o pastarasis išsivadavęs iš mano rankų nuėjo į vonios kambarį. Nusekiau iš paskos, klausinėdama:
– Kodėl jie taip elgiasi? Juk jūs draugai.
– Dink iš čia.
Nustebusi žvelgiau į jo nugarą, kol vaikinas stovėjo prieš kriauklę ir atsukęs vandens čiaupą plovė kraują.
– Tau reikia pagalbos. Jie galėjo sulaužyti tau nosį arba šonkaulius! – susijaudinusi tarškėjau.
– Aš tau liepiau dingti iš čia!
– Aš noriu tau padėti!
– Padėjai, matai? – atsisukęs šlapiu veidu ir vis dar kraujuojančia nosimi riktelėjo Lukas. – Eik iš čia, kol nepridarei dar didesnių problemų!
Žiūrėjau į jo iššokusias akis, kuriose mačiau gėdą ir pyktį. Jo emocijos buvo persipynusios, todėl atrodė, jog vaikinas tuoj susprogs iš įtūžio.
– Bet paaiškink man, kodėl jie tave muša, jei yra tavo draugai? – rūpestingai paklausiau.
– Aš tau nieko neaiškinsiu, dink man iš akių, kol pati negavai! – išėjęs iš vonios mane suėmė Lukas.
Akimirką atrodė, jog jis svies mane ant grindų ir primuš lygiai taip pat, kaip buvo primuštas pats, tačiau vaikinas sustingo ir žvelgė į mane, sučiupęs viena ranka už mano alkūnės. Žiūrėjau į jį giliai kvėpuodama, tačiau visiškai be jokios baimės. Luko žvilgsnis nukrypo nuo mano akių žemyn ir jis susigėdęs paleido mano ranką.
– Tuoj pat išeik.
Supratau, jog nieko iš jo neišpešiu, todėl kelias sekundes apžiūrėjusi jį nuo galvos iki kojų, atsidusau, nervingai atvėriau duris ir trenkusi jomis pasileidau bėgti iš pastato. Vis dar nesuvokdama, kaip galėjau atsidurti tokioje painioje situacijoje ir padaryti įtaką Luko sumušimui, kurį laiką sėdėjau automobilyje.
Tai, ką pamačiau tą popietę, įstrigo mano akyse, tartum rakštis į pirštą… Negalėjau, o tuo pačiu ir nenorėjau pamiršti to, kas nutiko. Jaučiau, jog vyksta kažkas pavojingo, žinojau, kad Justinas nėra geras žmogus, tačiau nesugalvojau, kaip galėčiau viską išsiaiškinti. Kažkokia nematoma jėga traukė mane prie Luko. Jaučiausi, lyg pasaulio gelbėtoja – stengiausi išgelbėti brolio sėdynę nuo Luko, tada staiga padėti užsimaniau pačiam Lukui… Aš tikrai per daug rūpinausi svetimais reikalais ir kišau nosį ten, kur nereikia, tačiau negalėjau sustabdyti savo minčių apie tą mistišką vaikiną. Kad ir kur pasisukčiau, akimis vis ieškojau aukšto tamsiai apsirengusio vaikino arba juodo VOLVO automobilio.
Stengiausi kuo mažiau bendrauti su Lilita, nes visiškai kitaip žiūrėjau tiek į ją, tiek į jos šeimą, kai savo akimis įsitikinau, jog jos brolis – tikras banditas. Mergina buvo pasinėrusi į pasimatymų ruletę su vaikinu, sutiktu vakarėlyje savo namuose, o Eimantė sutrikusi man visą savaitę skundėsi:
– Lukas man nieko nerašo…
Išgirdus jo vardą, mano širdis akimirksniui nustodavo plakusi ir aš imdavau elgtis ganėtinai keistai. Nenorėjau apie jį nei girdėti, nei žinoti, nes man užteko savų minčių apie pastarąjį įvykį…
– Eimante, atsipeikėk, jis tau ir nerašys. Jis niekada nerašo po vienos nakties nuotykių, – piktai išrėžė Lilė.
Eimantė, sėdėjusi ant fotelio, susinervino, dar kartą žvilgtelėjo į savo telefoną ir įsikišo jį į rankinę. Pakėlusi akis nuo paskaitos konspektų stebėjau juodvi ir mintyse įsivaizdavau, ką vakarėlio naktį Luko bute veikė Eimantė. Vis dar sunkiai suvokiau, kodėl mane jaudina vaikino asmeninis gyvenimas, tačiau kaskart prisiminusi, jog jis miegojo su Eimante, aš susinervindavau ir kurį laiką nerasdavau sau vietos.
Matas visą savaitę nesilankė mokykloje, todėl, mamai išėjus į darbą, nuveždavau jį į krautuvę, kurios sandėlyje jis buvo įsidarbinęs, kad pastarasis galėtų užsidirbti bent šiek tiek pinigų. Apie gaują brolis man nieko nepasakojo, todėl maniau, jog kol kas viskas aprimo… Vakarieniaujant mama pranešė džiugią žinią:
– Po savaitės grįžta tėtis!
Abu su Matu tikėjomės, jog tėtis tikrai grįš Kalėdoms, tačiau iki jų buvo likęs dar mėnuo, todėl nustebome.
– Taip anksti? – pasidomėjau valgydama.
– Na, Kalėdų antrąją dieną jis ir vėl išvyks… Tačiau pabus su mumis beveik keturias savaites, – neslėpė šypsenos laiminga mama.
Žinojau, jog jai sunku būti vienai taip ilgai ir jai tikrai trūko vyriškų rankų tiek namuose, tiek ant jos nugaros. Ji besąlygiškai mylėjo savo vyrą ir kaskart laukdavo jo su vis didesniu ilgesiu. Mes su Matu susižvalgėme ir išsišiepėme, matydami mamą tokią patenkintą. Ji pradėjo pasakoti, ką jiedu suplanavę: šeimos išvyką į kalnus, kalėdinis vakarėlis su draugais mūsų namuose bei sutuoktinių savaitgalis.
– Pirmąjį savaitgalį grįžus tėčiui, visi kartu išvyksime į kalnus, užsakėme namelį tik mūsų šeimai, – kramsnodama tauškėjo mama. – Paskui mudu su tėčiu norėtume skirti laiko vienas kitam, jei jūs nieko prieš?
Mes su broliu purtėme galvas į šonus, vienas už kitą garsiau kartodami:
– Ne, tikrai, ne!
– Žinoma, ne!
Tada suplanavome tėčio sutiktuvių vakarienę. Jaučiausi vis dar maža mergaite, kuri prie durų pasitinka iš kelionių grįžusį mylimiausią vyrą, išbučiuoja jo sušalusius skruostus ir padeda į kambarį nutempti sunkų lagaminą, kuris būna pilnas saldainių iš svetimų šalių… Anksčiau saldainius nešdavausi į mokyklą, nes mūsų šalyje tokių saldainių nepardavinėdavo. Dabar lygiai taip pat laukdavau tėčio, nes grįžęs jis palaikydavo tvarką namuose – Matas elgdavosi kaip tikras džentelmenas ir pavyzdingas sūnus, mama galėdavo šiek tiek atsipūsti ir pailsėti po sunkios darbo dienos, o aš tiesiog jausdavausi saugi, kai namie buvo dar vienas vyras.
Savaitė praėjo neįtikėtinai greitai, kai visi laukėme grįžtančio tėčio. Mintys apie Luką Edvardsą bei susidariusią situaciją vis rečiau mane aplankydavo, tačiau tėčio grįžimo išvakarėse Matas įsiveržė į mano kambarį ir laikydamas rankose savo telefoną suriko:
– Kaip suprasti?
Padėjusi prie kompiuterio akinius, atsistojau nuo kėdės ir priėjau prie brolio. Jis atkišo man savo telefoną ir jo ekranėlyje perskaičiau:
– Liko dar penki šimtai. Pasistenk, iki Kalėdų, Matai, kitaip smarkiai kentėsi.
Suraukusi kaktą paėmiau iš vaikinuko telefoną ir dar kartą pažiūrėjusi į aparatą perskaičiau gavėjo vardą.
– Tai tu vis dėlto davei savo pinigus Lukui? – įniršęs telefoną iš manęs atėmė Matas.
– O ką aš turėjau daryti? Geriau leisti, kad tave sulygintų su žemėmis?
– Aš tavęs prašiau nesikišti, Bo! Dabar į visa tai įsivėlei ir tu!
– Man nesvarbu, mes grąžinsime tuos pinigus ir nebebūsime su niekuo susiję. Pažadėsi man, kad daugiau niekada nesusitiksi su Luku ir nepirksi narkotikų.
Matas purtė galvą, vaikščiodamas po mano kambarį.
– Klausyk, tai labai rimta ir pavojinga. Ne tik dėl vienos ar kitos gaujos, bet ir dėl policijos. Nors tu ir nevartoji narkotikų, ir netgi nelaikai jų pas save, bet esi tarpininkas, o tai prilygsta narkotikų platinimui… – dėsčiau jam, ką perskaičiau internete.
– Iš kur tu žinai? – sustojęs paklausė jaunėlis.
– Paskaityk internete apie nusikaltimus. Jei policija susektų, jog tu imdavai narkotikus iš Luko ir perduodavai juos kitiems, manai, nebūtum nubaustas? Nesvarbu, kad narkotikai ne tavo, tu juos turėjai savo rankose ir blaiviu protu pirkai, bei perdavei kitiems… – tai aiškinant man ėmė suktis galva. – O, Dieve, Matai, kaip įklimpom…
– Aš įklimpau, Bo. Tu tik turi tylėti ir tau nieko nenutiks! Daugiau nebesikišk ir nesusitikinėk su Luku, jis pamanys, jog aš tave siunčiau ir tau išpliurpiau apie kvaišalus.
– Man visiškai tas pats, ką tas vaikinas pamanys. Svarbiausia, kad su visais atsiskaitytum ir nebesusitikinėtum su gauja… Ar su tavimi susisiekė? – atsisėdusi ant kėdės žvilgtelėjau į Matą.
Jis kurį laiką tylėjo, tada atsisėdo ant lovos ir nervingai trindamas delnus vieną į kitą, net nepakeldamas akių į mane atsakė:
– Pirmadienį turėsiu su jais susitikti ir pasikalbėti…
– Žinai ką, sakyk, kad Lukas negavo narkotikų ar kad dabar neturi, – dalinausi savo genialiomis idėjomis su broliu.
– Nežinau, ar jie patikės… – sudvejojo galvą pakėlęs Matas.
– Bent jau kuriam laikui apgausi juos, kol sugalvosime, ką daryti toliau. Gal tėtis duos tau pinigų ir tu grąžinsi juos Lukui greičiau, o gaujai davęs paskutinę dozę išeisi iš tos kvailos mušeikų grupuotės…
Matas nebuvo toks užtikrintas, kokia buvau aš. Maniau, jog gėris vis tiek turi nugalėti blogį ir nors žinojau, jog mano brolis pasielgė netinkamai, jis nebuvo blogas žmogus, tiesiog ne laiku ir ne vietoje atsiradęs sutrikęs paauglys… Likimas negalėjo jo bausti už tai, kad norėjo pritapti prie jį supančios aplinkos. Išeidamas jaunėlis atsisuko į mane ir tarė:
– Aš tau nupirksiu fotoaparatą.
Kukliai šyptelėjau ir numojau ranka. Ruoštis egzaminams dar niekada nebuvo taip sunku. Kad ir kokie rūpesčiai kada nors buvo užgulę mano pečius, aš visuomet atitraukdavau savo mintis skaitydama ar mokydamasi, tačiau ne šįkart… Man nesisekė įsisavinti nei vieno svarbaus dalyko ar datos. Nesisekė netgi ištrūkti į savo literatūrinį pasaulį, kuriame jausdavausi taip jaukiai.
Tėčio grįžimas prilygo Kalėdoms – po keturių mėnesių nesimatymo, mes visą vakarą džiugiai plepėjome apie tai, ką nuveikėme, ko pasiekėme, tėtis domėjosi, kaip man sekasi pirmaisiais studijų metais, kaip Matui sekasi mokykloje, kokie jo pažymiai, ar jis turi merginą… Mūsų tėtis buvo tipinis tėtis, kuris tyčiojosi iš visko, kas mus labiausiai gėdindavo. Matas buvo išvaizdus vaikinukas, tačiau būnant šešiolikos, vaikinams mažiausiai rūpi susirasti merginą ir praleisti vakarus romantiškai žiūrint komedijas bei kramsnojant bulvių traškučius. Daug svarbiau tokio amžiaus paaugliams buvo įsitvirtinti tarp draugų, pasiginčyti su mokytojais ir maištauti prieš tėvus. Tačiau mano brolis gerbė tiek mamą, tiek tėtį, kurio galbūt šiek tiek ir bijojo, todėl susigėdęs jis pasakojo apie išgalvotą merginą, kuri jam patinka, tačiau šis nedrįsta jos užkalbinti.
– Matai, savaitgalį kalnuose pasikalbėsime apie merginas. Išmokysiu tave triukų, kurie tikrai suvystys bet kokią pupytę, – apkabinęs per pečius brolį juokėsi tėtis.
Išvykti su šeima į kalnus norėjau nemažiau, nei ištraukti Matą iš klampynės, į kurią jis įbrido. Maniau, jog gamta bei aktyvus poilsis man padės išmesti iš galvos neduodančias ramybės mintis.
– O kaip tu, Bo? Ar turi draugą? – pasidomėjo tėtis.
Aš paraudau ir nusijuokiau, o Matas pašaipiai atsakė už mane:
– Nebent jei skaičiuotume knygų personažus!
– Oi, Barbora, tu vis dar gyveni fikcionaliame pasaulyje… Princų realiame gyvenime nėra.
– Kaip tai nėra? – įsiterpė mama. – Princas Haris vis dar laisvas.
Skardžiai nusijuokėme ir visiems nutilus, atsakiau tėčiui:
– Žinau, tėti, tačiau pirmiausia noriu puikiai baigti mokslus, o tada pamesti galvą dėl vaikino.
– Bijau, kad nebūtų taip, jog prisiskaičiusi apie meilei atsidavusius ir bet ką padaryti galinčius herojus, gyvenime susirasi visišką priešingybę… – sudejavo tėtis.
Nebežinojau, ką jam atsakyti, nes pastaruoju metu vieninteliai vyrai užėmę mano mintis buvo Matas ir Lukas Edvardsas, kuris tikrų tikriausiai neatspindėjo mano išsvajotojo Romeo…
Savaitę iki išvykos į kalnus, saugojau Matą, todėl tekdavo išeiti iš kai kurių paskaitų, kad galėčiau paimti jį iškart po pamokų ir gauja nesugalvotų jo prispausti prie sienos, reikalaudama daugiau kvaišalų. Netikėtai man pranešė, jog gavau stipendiją, tad šiuos pinigus padėjau brolio skolos grąžinimui. Keistas jausmas, kai tavo vienintelė svajonė ir pirkinys – brolio laisvė. Prieš pat išvykstant su šeima, Matas atrodė šiek tiek suirzęs.
– Kas tau, Matai? – paklausiau užėjusi į jo kambarį atsisveikinti.
– Nieko… Viskas gerai, – trumpai, tačiau neužtikrintai atsakė jis.
– Juk matau, kad ne. Maniau, kad nieko nuo manęs nebeslepi…
– Skambino vaikinai, sakė, kad būtinai kitą savaitę gaučiau dozę, – nuo kompiuterio atsitraukęs tarė Matas.
Atsidususi uždariau duris ir sukryžiavusi rankas ant krūtinės papurčiau galvą.
– Ką darysime? – paklausiau.
– Reikės rašyti Lukui…
– Ne! – kategoriškai riktelėjau.
– Bo, aš neturiu kitos išeities! – sumišęs kalbėjo brolis. – Nunešiu jiems paskutinę dozę ir pasakysiu, kad viskas baigta.
Žiūrėjau į jaunėlį susirūpinusiu žvilgsniu ir suraukusi kaktą tariau:
– Bet dar labiau įklimpsi su pinigais…
– Sumokėsiu iš tų, kuriuos uždirbau sandėlyje, o paskui taupysiu iš naujo, kad grąžinčiau Lukui skolą. Viskas gerai, – ramino mane Matas.
Nekenčiau tokių padėčių, kai negalėdavau rasti jokios išeities, tačiau buvo verta rizikuoti pasakyti tai sulaukėjusių paauglių gaujai, jog Matas nori normalaus gyvenimo ir daugiau nebesivels į reikalus, susijusius su kvaišalais.
Deja, savaitgalis nebuvo toks atpalaiduojantis, kokio tikėjausi, nors ir nebuvo laiko gilintis į problemas, tiesiog iš galvos niekaip nepavyko išmesti baimės dėl kitos savaitės. Paslidinėjus kalnuose Briusas susirgo, todėl pasiliko su tėčiu namie. Jaučiausi kur kas ramesnė, kai jis negalėjo susitikti su gauja, kuri reikalavo narkotikų. Visą savaitę Briusas pragulėjo lovoje su aukšta temperatūra, tik artėjant savaitgaliui jis atgavo jėgas ir paskutinę savaitės dieną nusprendė eiti į pamokas, nes nebenorėjo slapstytis nuo gaujos.
– Rytoj susitinku su Luku, jis paduos man miltelius, nunešiu juos gaujai ir viskas bus baigta, – vakare paaiškino brolis.
– Aš rytoj vakare važiuosiu pas Lilitą, juodvi su Eimante suplanavo draugių vakarą su tekila ir romantiniais filmais, todėl nemiegosiu namie… Bet jeigu gauja tau grasins ar nepaliks ramybėje – skambink, aš tuoj pat pas tave atvažiuosiu, – tikinau brolį.
Visą dieną su savimi nešiojausi telefoną, jeigu tektų gelbėti jaunėlį. Jis nepranešė man nei apie kvaišalų paėmimą iš Luko, nei apie atidavimą gaujai, nei apie tai, jog saugiai grįžo namo. Sunerimusi bandžiau susisiekti su juo, tačiau jis neatsakė nei į vieną mano skambutį bei žinutę.
Grįžusi namo radau tėvų raštelį, kuriame jie pranešė, jog išvyko į suomiškas pirtis, o tėtis mažomis raidelės buvo suraitęs žodžius: „jei organizuosite vakarėlį, paimkite daugiau alaus“. Prie raštelio gulėjo šimtas eurų, kuriuos iškart įsikišusi į kišenę šūktelėjau Mato vardą. Deja, brolio vis dar nebuvo namuose… Dėdamasi daiktus, reikalingus nakvynei pas Lilitą, į kuprinę vis svarsčiau, kur jsi galėtų būti. Nerimavau, kad gauja jam kažką padarė, todėl pabandžiau paskambinti dar kartą. Stovėdama savo kambaryje išgirdau už sienos skambantį brolio telefoną. Sutrikus padėjau ragelį ir išėjau į koridorių.
– Matai? Tu čia? – belsdama į duris paklausiau.
Pridėjusi ausį prie durų neišgirdau jokio cyptelėjimo, todėl susinervinusi čiupau rankeną ir bandžiau ją palekti. Durys buvo užrakintos ir aš pamaniau, jog Matas tikrai negalėjo užrakinti jų išeidamas iš namų ir palikti telefoną. Nuojauta kuždėjo, jog vyksta kažkas blogo, todėl nulėkiau į virtuvę pasiimti peilio, su kuriuo visuomet „atrakindavome“ užsikirtusias duris. Sukiodama rankeną ir krapštydama spyną peiliu, vis šaukiau brolio vardą, tačiau jokio atsako nesulaukiau. Po kelių minučių spynos draskymo, aš įsiveržiau į kambarį ir ištikta šoko sustingau tarpduryje: prie rašomojo stalo gulėjo nuo kėdės nukritęs Matas. Pribėgusi prie jo, parklupau ir purčiau šaukdama:
– Matai, kas tau?!


 

Apie naujas dalis sužinoti galite užsiprenumeravę tinklaraštį (dešinėje), taip pat naujoje šio tinklaraščio paskyroje Facebook’e.

 

– Martina V.