Autorius: thequeenma

XVIII

Stovėjau sukryžiavusi rankas ant krūtinės ir įtariai žvelgdama į vaikiną, kuris mosavo voku skambiai pristatydamas, kas jo viduje.
–      Nepyk, kad nepasitariau su tavimi, tačiau negalėjau praleisti progos… – jis atidarė voką ir ištraukė du bilietus. – Tai skrydžio lėktuvu bilietai.
–      Mes skraidysime lėktuvu? – nesupratusi primerkiau akis.
Haris nusijuokė ir priartėjęs prie manęs tarė:
–      Na, skrisime su tikslu.
–      Koks tas tikslas?
Jis atsuko į mane bilietus, atkišo tiesiai prieš akis ir aš suėmusi juos perskaičiau:
–      Maldyvai… Maldyvai? – atsitokėjusi šūktelėjau. – Rimtai?
–      Kaip matai, – šyptelėjo jis ir davė man atidžiau pažiūrėti į bilietus.
–      Hari, juk jie brangūs, iš kur tu gavai pinigų? – vis dar nustebusi klausinėjau.
–      Nesu vargšas. Tėtis puikiai mus su mama aprūpino, o ir senelio paveldėjimas pasitarnavo…
–      Bet juk… Vis tiek negali tų pinigų leisti tokioms brangioms kelionėms!
Haris žiūrėjo į mane suraukęs kaktą ir turbūt negalėjo suprasti, kodėl aš taip širstu dėl jo padovanotos kelionės. Aš jaučiausi labai nesmagiai, nes nenorėjau, jog jis išlaidautų dėl manęs, tai atrodė lyg naudojimasis padėtimi.
–      Aš juos galiu leisti kur tik noriu. Negi tu nesidžiaugi? – surimtėjęs paklausė jis.
–      Aš tiesiog… Nežinau. Nenoriu, kad išlaidautum dėl manęs.
–      Kodėl gi ne?
–      Nes tu dar nedirbi, esi mokinys ir turėtum atsakingai skaičiuoti pinigus. Žinau, jog nesi vargšas, tačiau… Na, juk tu dar jaunas, o aš daug vyresnė…
–      Ir tai reiškia, kad tu turi už viską mokėti? – nustebo Haris. – Tai kas aš? Vaikinas už pinigus?
–      Ne tai turėjau galvoje… – nuleidusi akis sumykiau. – Tiesiog tai yra brangus dalykas. Nenorėčiau, kad Liucija sužinotų, kur išleidi šeimos pinigus.
–      Elizabeta, aš turiu savo pinigų. Ir noriu juos išleisti atostogoms su tavimi.
Aš tylėjau vis dar žiūrėdama į bilietus. Gera buvo sulaukti dovanų iš Hario, tačiau tai buvo per brangus pirkinys iš žmogaus, kuris dar nėra uždirbęs pinigų. Šioje situacijoje jaučiau savo amžiaus pranašumą, todėl ramiai atsisėdau ir susimąsčiau.
–      Klausyk, nesvarbu, kad aš jaunesnis, aš esu vyras, todėl aš noriu tau pirkti dovanas. Galiu sau tai leisti, nelaikyk manęs vėjavaikiu, kuris leidžia pinigus į kairę ir į dešinę. Aš užsidirbu iš koncertų, gavau senelio palikimą, todėl kiekvieną vasarą su draugais skrendu į paplūdimį pailsėti… Šįkart tai bus ypatingos atostogos, nes jas praleisiu su tavimi ir nenoriu, jog jaustumeisi už tai skolinga. Žinau, kad tu pati gali nusipirkti atostogas, už kurias aš mokėčiau visą gyvenimą, todėl tai tik dviejų savaičių atitrūkimas nuo įkyrių žmonių akių…
Haris turėjo pasakišką iškalbos dovaną. Kaskart, kai imdavau dėl ko nors dvejoti, jis man pažerdavo milijonus gražiai apdorotų žodžių, kurie mane akimirksniu įtikindavo, jog tai, ką jis sako, yra grynų gryniausia teisybė. Aš žiūrėjau į jį nuskriausto katino akimis ir negalėjau suvokti, kaip jo žodžiai pamažu ištripdo širdį.
–      Nesu buvęs Maldyvuose, noriu juos pirmą kartą aplankyti su tavimi. Sutinki? – šalia prisėdęs paklausė Haris.
–      Su sąlyga, jei už viską Maldyvuose mokėsiu aš.
Garbanius sekundę pasvarstė, šyptelėjo ir tarė:
–      Pasirinkimo neturiu, ar ne?
–      Ne. Nenoriu jaustis skolinga.
Haris mane apkabino ir pabučiavo į pakaušį.
–      Dvi savaites? – atsitraukusi prisiminiau jo žodžius. – Reikės sugalvoti, ką sakyti namiškiams…
Susirūpinusi padėjau bilietus ant staliuko ir susiėmiau už galvos. Kuo toliau mūsų santykiai su Hariu vystėsi į priekį, tuo sunkiau man darėsi. Aš norėjau pabusti ryte, žinodama, jog man nereikės slėptis nuo aplinkinių, nereikės meluoti artimiesiems, nebereikės būti Vladimiro žmona ir galėsiu ramiai mylėti žmogų…
–      Na, aš mamai jau pasakiau, jog su vaikinais vykstame į Kiprą, todėl tu gali sakyti šeimai, kad vyksti į Maldyvus, – linksmu balsu tarė Haris.
–      O kaip skyrybos? – atsisukusi į jį paklausiau.
–      Kelionė tik rugpjūčio pradžioje, todėl turime dar gerą mėnesį tuo pasirūpinti. Nesirūpink, aš tai sutvarkysiu, – apkabinęs per petį ramino mane vaikinas.
–      Juk žinai, kad rūpinsiuosi… Kartais viskas atrodo taip neįmanoma.
–      Kartu mes viską išspręsime. Juk žinai, kad padėsiu tau visada ir visuose reikaluose, o santykiai, patyrę tiek išbandymų, tikrai bus stipresni nei bet kada.
Kartais pykdavau ant Hario, kad pasirodė mano gyvenime ir sudrumstė ramybę, tačiau būdama šalia jo jaučiau, jog čia mano vieta. Prisiglaudžiau prie jo, apkabindama liemenį.
–      Tu man keli tiek daug problemų… – tyliai sumurmėjau.
Haris nusijuokė glostydamas mano nugarą ir ėmė pasakoti, jog po kelių dienų jis, Džo ir Styvenas vyks susitikti su vienu žinomu Britanijos prodiuseriu ir bandys pasirašyti kontraktą, jei tik jam patiks vaikinų atliekama muzika. Haris per mūsų pažinties laikotarpį sukūrė ne vieną savo dainą, todėl tikėjau jo sėkme.

Vis mažiau laiko praleisdavau savo bute, dažnai pasilikdavau pas Harį, nuvykdavome popietei į gamtą, vasara tiesiog skriejo pro akis… Užsiėmusi advokato paieškomis visiškai pamiršau apie norą atidaryti savo studiją. Ilgą laiką galvojant apie Volodią, teko pradėti rūpintis ir melu dėl atostogų. Vieną dieną paskambinau į namus Maskvoje.
–      Таня, это Елизавета.
–      Госпожа Елизавета! Приятно услышать ваш голос!
–      Мне твой тоже. Как ты, Таня?
–      Ну мы с Мирословым смотрим за домом, так пусто… Даже и теперь господин отсутствует…
–      Правда? А может быть ты заешь его планы на август?
Tania sekundėlei nutilo, tačiau neilgai trukus atsakė:
–      Господин ничего мне не говорил, знаю только, что двадцать первого августа дома намечается бал по поводу день рождения господина.
–      А до этого?
–      Попробую узнать, если это вам так важно. Может быть, вы хотите сделать сюрприз и вернутся?
Patylėjusi surezgiau planą ir taip pat džiugiai atsakiau:
–      Видишь, я уезжаю на каникулы, и хотела знать, будет ли он доступен…
–      Я передам это, как только господин Владимир вернётся.[1]
Pamaniau, kad bus geriau, jei Tania praneš Vladimirui, jog aš esu išvykusi ir jis nebandys su manimi susisiekti tuo metu, kai aš būsiu su Hariu. Netikėtai išgirdau skambutį į duris ir nustebau, nes tai buvo ne Haris, o mama.
–      Buvau netoliese, tad užsukau pasisveikinti ir išgerti kavos. Taip retai būname dviese, negalime atvirai apie viską pasikalbėti… – tarė ji tarpduryje.
–      Užeik, mama, malonu, kad užsukai, tačiau nelaukiau svečių, atleisk, – už nugaros paslėpdama ant sofutės koridoriuje gulėjusius Hario marškinėlius tariau.
Kol mama tvarkėsi prie veidrodžio, nulėkiau į svetainę, apžiūrėti, ar nėra kitų Hario paliktų daiktų. Ant stalo gulėjo jo skaitoma knyga, kurią taip pat pagriebiau ir viską nunešiau į savo miegamąjį.
–      Norėtum kavos? Vakar kepiau kivių pyragą, gal norėtum gabalėlio? – susijaudinusi laksčiau pirmyn atgal.
–      Nusiramink, Eliza, gal aš sutrukdžiau?
Išgirdusi šiuos žodžius, sekundei kreipiausi į Dievą, dėkodama, kad čia nėra Hario.
–      Ne, viskas gerai, tiesiog nustebinai. Nedažnai sulaukiu svečių…
–      Jei pati kepei pyragą – noriu jo paragauti, – šyptelėjo į virtuvę atėjusi mama.
Kol aš ruošiau kavą ir pjausčiau Hario keptą pyragą, mama papasakojo buvusi pas masažistę, kurios salonas yra visai netoli mano namų.
–      Apie ką norėjai pasikalbėti? – atsisėdus svetainėje paklausiau jos.
–      Kokie čia bilietai? – eidama prie stalelio pasidomėjo mama.
Bilietai buvo padėti prie staliuko šalia fotelio ir neturėjo atkreipti dėmesio, tačiau mamos akis buvo lyg erelio – ji visada pastebėdavo kiekvieną smulkmeną.
–      Du bilietai? Eliza, pasakyk, kad tai kelionė su Vladimiru! – laikydama juos rankoje džiūgavo ji.
Sulaikiau kvėpavimą ir tylėjau. Galvoje bėgiojo įvairios mintys, tačiau spontaniškai išsprūdo pati pirmoji:
–      Taip!
Sėdėjau dirbtinai išsišiepusi, lyg tai būtų pati geriausia žinia. Mamos akys švytėjo ir ji džiugiai suriko:
–      Nuostabu! Kaip tik apie jį ir norėjau pasikalbėti!
–      Tikrai? Ir ką gi norėjai pasakyti? – vis dar taip pat išsišiepusi pasidomėjau.
Mama dar kartą žvilgtelėjo į bilietus ir ramiai atsisėdusi pradėjo savo pamokslą:
–      Na, grįžusi tu nieko nepasakojai apie savo santuoką, kaip jis su tavimi elgiasi, ar gerai sutariate, kai tiek laiko būnate atskirai. Aš vis dar tikiuosi kada nors tapti močiute…
Man iš rankų vos neiškrito paimtas puodelis, kai išgirdau apie mamos norą tapti močiute. Žinojau, jog Darsei patyrus persileidimą dar draugaujant su pirmuoju vaikinu ir po to karto nebegalint susilaukti vaikelio, mamos viltys sudėtos į mane… Tačiau jai pačiai pastūmėjus mane siekti balerinos karjeros, ji puikiai suprato, jog tik nustojusi šokti, galėsiu pradėti galvoti apie kūdikį. Kadangi sulaukus keturiasdešimties smarkiai atsilikau nuo savo biologinio laikrodžio, nustojau net svarstyti apie galimybę susilaukti atžalos.
–      Mama, nemanau, kad aš galėčiau būti motina.
–      Ką tu kalbi, brangioji? Kaip tik to jums su Vladimiru ir reikia, kad pagaliau suartėtumėte ir būtumėte panašūs į tikrą šeimą, – atsisėdusi greta manęs ant sofos pamokslavo ji. – Tu neįsivaizduoji, kaip bendras vaikelis išspręstų bet kokias problemas.
–      Bet mes neturime jokių problemų… – gyniausi ragaudama pyragą.
–      Eliza, man gali nemeluoti. Mano motiniška širdis jaučia, jog tarp jūsų su vyru žioji skylė. Sakiau tavo tėvui, kad nors Vladimiras ir geras žmogus, bet tai nereiškia, jog tu jį pamilsi ir būsi laiminga… Ar esi tikrai įsitikinusi ir nori visą likusį gyvenimą praleisti su juo?
Pirmą kartą girdėjau mamą taip nuoširdžiai kalbant. Žiūrėjau nuleidusi akis į kilimą, tačiau nieko nesakiau. Ji viską suprato teisingai…
–      Santuoka tebuvo spontaniškas prieglobsčio ieškojimas, kai išsiskyriau su Henriku, tesiilsi jis ramybėje. Tačiau negaliu skųstis – gyvenimas buvo geras.
–      Kodėl sakai, kad buvo? – staiga puodelį nuleido ji.
Aš papurčiau galvą ir greitai pasitaisiau:
–      Yra, mama, yra!
–      Na, nors ir tekėjai ne iš didžiulės meilės, bet tiek metų kartu išgyvenus, jūs tikrai rasite sprendimą. Labai džiaugiuosi dėl šios kelionės, tai mane labai nuramino, – šyptelėjo mama ir gurkštelėjusi kavos paėmė pyragą. – Ar jis tau atsiuntė bilietus?
Klausiausi jos linksmo balso negalėdama pratarti nei žodžio, nors taip norėjosi pasakyti, jog sprendimas yra tik vienas – skyrybos. Ir vėl ėmiau dvejoti dėl to, ar elgiuosi teisingai. Mane lyg kažkas tampė į dvi puses: viena pusė atstovavo mano vidiniams jausmams, mano meilei Hariui ir reikalavo klausyti širdies, o kita pusė tempė į save, prašydama gerai viską apmąstyti ir suvokti, jog nebesu paauglė, kuri tik dabar galėtų pradėti kurti savo laimę, jog turiu įsipareigojimų visuomenei, šeimai ir vyrui. Kaskart tokiomis akimirkomis man beprotiškai reikėdavo pasikalbėti su Hariu, kuris mane nuramindavo ir aš vėl pasiryždavau dėl savo laimės nueiti kryžiaus žygius.
–      Taip, gimtadienio proga vyksime į Maldyvus, – šyptelėjau žiūrėdama į pyragą, nes negalėjau meluoti jai tiesiai į akis.
–      Kaip gerai!
Mama dar kažką kalbėjo apie atostogas ir santuoką, apie meilę ir pareigą, tačiau mano mintys jau sukosi apie tai, ką reikės sakyti Vladimirui, jei jis paklaus, kur ir su kuo aš išvykstu bei tikėtis, kad jis apie kelionę su mano šeima nesikalbės. Vis tiek planavau su juo skirtis, tad nenorėjau, jog Volodia ir toliau bendrautų su mano šeima. Iš apmąstymų mane prikėlė skambantis telefonas. Greitai nubėgau į virtuvę, kurioje buvau jį palikusi ir atsiliepiau.
–      Hari, dabar nelabai tinkamas metas, pas mane svečiuojasi mama.
–      Elizabeta, turiu pačią geriausią naujieną! Radau advokatą!
Atrodė, jog širdis prisipildė šilumos ir pradėjo plakti kaip pamišusi.
–      Tikrai? Tai puiku! – spirgėjau virtuvėje ir pamačiau ateinančią mamą, kuri nešė puodelį bei tuščią lėkštutę. – Turiu lėkti, paskambinsiu vėliau.
Padėjusi telefoną ant spintelės lyg nusikaltimo vietoje pagautas vagis išpūstomis akimis žvilgtelėjau į mamą.
–      Džiaugsmingos naujienos? – paklausė ji, padėdama indus.
–      Tiesiog kolegė norėjo papasakoti apie savo įspūdžius, – nusijuokusi sumelavau.
–      Gerai, nebetrukdysiu tavęs. Dar kartą sakau, bandyk pastoti – tai tikrai padarys laimingesnę tiek tave, tiek Vladimirą – jūs akimirksniu mesite visus savo darbus ir visą dėmesį skirsite šeimai… – paėmusi už rankos tarė mama.
Nusišypsojau ir padėkojau jai, kad aplankė. Norėjosi kuo greičiau susitikti su Hariu ir sužinoti visas naujienas apie advokatą, todėl greitai atsisveikinusi su mama po sekundėlės vėl kalbėjausi su juo.
–      Gali atvažiuoti pas mane? Viską papasakosiu ir mes būtinai atšvęsime! – laiminga gaida pradėjo pokalbį Haris.
–      Manyk, kad jau atvažiavau!
Kaip galėdama greičiau susiruošiau, sėdau į tėčio paskolintą automobilį ir nuspaudusi gazo pėdalą skuodžiau Londono gatvėmis. Norėjosi rėkti iš laimės, kad pagaliau reikalai pajudėjo į priekį, pagaliau maža prošvaistė rūpesčiais grįstame kelyje į laimę. Jaučiau, kad nors ir gali nepavykti išsiskirti, tačiau bent jau numalšinsiu savo sąžinės balso aimanas, kurios man kasdien prikaišioja, jog aš laužau bažnyčioje duotą priesaiką būti ištikima savo vyrui. Tai bent jau buvo bandymas pakeisti situacijos begėdiškumą… Palaikiau savyje optimistišką dvasią, nes norėjosi tikėtis iš Vladimiro bent kiek žmogiškumo.
–      Na, kas čia per advokatas? Ar jis tikrai geras? – vos įpuolusi į Hario butą ėmiau klausinėti.
–      Prisėsk, papasakosiu, kaip viskas buvo!
Mes įsitaisėme jaukioje svetainėje, Haris patildė televizoriaus garsą ir pradėjo pasakoti, kaip vieną dieną pietaujant su Styvenu, šis sulaukė skambučio iš savo dėdės ir tema pakrypo apie jį. Styvenas šiek tiek papasakojo apie giminaitį bei prasitarė, jog pastarasis – skyrybų advokatas. Ir vienas geriausių Londone.
–      Ar tikrai geras? Juk jei jis Styveno giminaitis, dar nereiškia, jog išskirs mane su Volodia.
–      Styvas man pasakė jo vardą, todėl aš internete paieškojau informacijos. Pasirodo jo dėdulė turi advokatų kontorą, kurioje dirba dvidešimt geriausių Londono advokatų, o jo karjeroje – dvidešimt devynios sėkmingos skyrybų bylos ir klientai ne šiaip paprasti piliečiai, o tikri milijonieriai, kurie skyrybų procesuose kovoja dėl tikrų lobių… Gali pati pasiskaityti apie jį, internete šimtai tūkstančių straipsnių apie jo bylas, – entuziastingai pasakojo Haris, atsukdama nešiojamą kompiuterį į mane.
Pažvelgiau į ekraną, tačiau greitai pakėliau akis į Harį ir nuoširdžiai nusišypsojau.
–       Tikiu tavimi. Sunku patikėti, jog man gali pasisekti…
Vaikinas padėjo kompiuterį sau už nugaros ir paėmė mano rankas:
–      Turime tuoj pat su juo susisiekti, kad į kelionę išvyktume jau tau pasirašius skyrybų sutartį. Aš pasakysiu Styvenui, kad jis pakalbėtų su dėde ir teiktų pirmenybę tavo bylai.
–      Ne, nereikia sakyti Styvenui, kad aš noriu skirtis…
–      Elizabeta, jis mano geriausias draugas, aš juo pasitikiu ir nemanau, jog jis skleistų gandus apie tave ar apie kitus žmones, – pakėlęs antakį aiškino Haris.
–      Keistai atrodys, jei tu kalbėsiesi su Styvenu dėl mano reikalų… – žiūrėdama į jo delnus, glostančius manuosius sumykiau.
–      Manai, kad jis nieko nesupranta? Jis žino, kad esu beprotiškai tave įsimylėjęs, jis tai pastebėjo pats pirmasis, tačiau tylėjo kaip kapas, todėl gali būti rami – jis teisingas žmogus.
Akimirką likau be žado, nes atrodė, jog niekas nieko nesupranta… Nors negalėjau žinoti, kaip Haris elgiasi prie savo draugų, apie ką jie kalbasi, juk draugai tam ir yra, kad jiems papasakotum viską, kadangi aš draugų neturėjau, atrodė, jog ir Haris mūsų santykius laiko visiškoje paslaptyje. Vaikinas, pastebėjęs mano šoką, paglostė plaukus ir nuramino:
–      Viskas gerai. Jis ne iš tų, kurie teisia žmones. Styvenas džiaugiasi, jog aš laimingas ir linki tokiu būti visą laiką, tik norėjau pasitarti su tavimi, ar tu nori bendradarbiauti su šiuo advokatu ir tada aš galėsiu pasikalbėti su Styvenu dėl pagalbos.
–      Na, aš šiek tiek nustebinta, tačiau tai turbūt baltas pavydas, jog tu gali su kažkuo pasikalbėti apie visą šią painią situaciją, o aš ne…
–      Aš visada šalia, Elizabeta, bet kada, kai reikės draugo, kai reikės peties išsiverkti, kai reikės paguodos ar patarimo… Aš tau būsiu viskas.
Ir vėl tie Hario žodžiai… Jis tiesiog kalbėjo dainomis, nors sakėsi, jog neturi talento sukurti bent vieną. Aš lengvai šyptelėjau ir perbraukusi per pakaušį jo garbanas patikslinau:
–      Tu jau esi mano viskas.
Švelniai pabučiavusi jo putlias lūpas, apkabinau ir padėkojau už visas pastangas. Jaučiausi, lyg traukiama iš gilios duobės, kuri su kiekvienais santuokos metais vis gilėjo ir aš tiesiog nustojau kapstytis, leisdamasi vis giliau ir giliau… Užsirašiusi advokato kontaktus, pažadėjau Hariui jau kitą dieną pradėti skyrybų procesą, o jis savo ruožtu paskambino Styvenui ir paprašė pasikalbėti su giminaičiu bei užtarti mane prieš jį. Vakare išėjome pasivaikščioti ties Temze, sėdėdami ant suoliuko ir gerdami kavą pasvajojome apie kaitrią Maldyvų saulę, purų smėliuką ir skaisčiai žydrą vandenyną… Buvo likusios trys savaitės iki mūsų kelionės ir aš vis dar turėjau nuveikti du svarbius darbus – pasirašyti skyrybų sutartį bei sugalvoti melą Vladimirui.

Pastarąjį pavyko atlikti greičiau, nei tikėjausi, nes vos apsilankius pas advokatą, kuris mane svetingai priėmė ir susitarė dėl susitikimo po poros dienų, man paskambino mano vyras.
–      Tania pranešė, jog skambinai ir pranešei apie savo paslaptingas atostogas.
–      Taip, išvykstu pailsėti, norėjau pranešti, kad nepradėtum ieškoti per mano šeimą.
–      Per šeimą? Vadinasi, išvyksti ne su jais? – kiek nustebęs, tačiau su ironija paklausė Volodia.
–      Ne, ne su jais, – tokiu pat tonu atsakiau ir aš.
–      O su kuo?
Taip norėjosi jam nieko neatsakyti, tačiau prisiminusi, jog mamai pamelavau apie kelionę būtent su juo ir bijodama, kad šis nesugalvotų paskambinti tėvams, nustačiau ganėtinai meilią intonaciją ir tariau:
–      Su kolegėmis.
–      Kur vyksite?
–      Į Maldyvus…
–      Juk mes ten jau buvome, – nusijuokė Vladimiras. – Negi įdomu dar kartą ten keliauti? Geriau galėjai vykti su manimi į Tailandą.
–      Na, jos man pasiūlė ir aš spontaniškai sutikau, – toliau klimpau į melą.
–      Grįši iki mano gimtadienio? Rengiu pokylį, – informavo jis.
Pagalvojusi, jog galbūt tada jau bus prasidėjęs skyrybų procesas ir Vladimiras jau bus gavęs sutartį, sudvejojau:
–      Nežinau, ar būsiu grįžusi, tačiau dovaną tu tikrai gausi…
Suvokiau, kad žinia apie skyrybas Vladimirą pasieks per gimtadienį ir pasidarė šiek tiek jo gaila, tačiau turėjau visa tai pabaigti visiems laikams. Pokalbis buvo trumpas ir nežinau, ar sąmoningai, ar ne, tačiau buvau maloni su Volodia, nesinorėjo pykdyti nei jo, nei pačiai leistis į piktumus, atrodė, kad tai pabaiga, todėl norėjosi viską pabaigti taikiai…

Per porą kitų savaičių skyrybų sutartis jau buvo beveik baigta, tereikėjo ją pasirašyti, tačiau aš norėjau viską sudėlioti į savo vietas. Stebėdama užsnūdusį Harį, apžiūrėjau kiekvieną jo centrimetrą nuo pat garbanoto pakaušio. Keletas nudraskytų spuogelių ant kaktos, vešlūs antakiai, tamsios blakstienos, tiesi nosis, ypatingai ryškus žandikaulis, gundančios ir putlios lūpos, švelnus kaklas, raumeningos rankos, krūtinė, lieknos ilgos kojos ir milžiniškos pėdos… Vėl pakėliau akis į jo veidą ir klausiau savęs: „Ar jis tikrai mano vienintelis?“ Abejonės išsisklaidė, kai jis prasimerkė ir pamatė mano žvilgsnį. Užsimiegojusios Hario akys klausė, kas nutiko, jis ramiai mirktelėjo ir be žodžių ištiesė ranką. Prisiglaudžiau prie jo tvirtos krūtinės ir supratau, kad tai žmogus, dėl kurio mano gyvenimas verčiasi aukštyn kojomis, tačiau aš nieko dėl to nenoriu daryti, kad tai sustabdyčiau. Tas jausmas širdyje tiesiog degino, norėjau kiekvieno jo kūno lopinėlio, troškau jo lengvų lūpų ant savo odos ir norėjau būti tik jo. Tūkstantąjį kartą įsitikinau, jog mano siela priklauso jam ir nors kartą priklausymas kitam žmogui nesudarė jokio diskomforto, atvirkščiai, saugu ir ramu buvo priklausyti Hariui.

Jau kitą dieną iš pat ryto nuvykau pas advokatą pasirašyti skyrybų sutarties. Jis dar keletą kartų paklausė, ar aš esu visiškai įsitikinusi… Tada prieš mano akis stojo du skirtingi vaizdai: dvidešimt metų su žmogumi, kuris man yra lyg svetimas, nors taip gerai pažįstamas ir keli mėnesiai su žmogumi, kurį galiu suprasti iš pusės žodžio ar net jo žvilgsnio. Pastarieji mėnesiai nusvėrė netgi dvidešimt bendro gyvenimo metų… Nors ranka ir drebėjo, prisiminiau Hario žodžius, jog skiriuosi ne dėl mūsų santykių, o dėl savęs, dėl to, kad Vladimiras nebuvo geras sutuoktinis. Advokatas pažadėjo išsiųsti sutartį Volodiai dar šią savaitę, tad aš išėjusi iš kontoros tuoj pat paskambinau Hariui.
–      Pasirašiau, – jam atsiliepus ištariau.
–      Tikrai? Tai viskas? – nesitvėrė savo kailyje vaikinas.
–      Atrodo, kad taip… Dabar tereikia laukti jo sprendimo ir tikėtis geriausio.
–      Elizabeta, aš didžiuojuosi tavimi! Galiu tik įsivaizduoti, kaip tai sunku po tokio ilgo kantrybės reikalavusio laiko…
–      Sunku tik dėl to, jog pati nusprendžiau keisti savo gyvenimą, viduje man visiškai neskauda. Aš nenoriu būti pririšta prie žmogaus, kurio nemyliu ir pagaliau prisirišti prie mylimo.
Susitikę su Hariu nusprendėme laiką praleisti ruošimuisi kelionei. Norėjosi atsinaujinti iš pagrindų: įsigyti naujų maudymosi kostiumėlių, apatinių, skrybėlių – tiesiog pakeisti Maskvos pritvinkusį garderobą nauju, jaunatvišku ir mielu širdžiai. Vaikščiojome po parduotuves ganėtinai atvirai demonstruodami, jog esame įsimylėję, tačiau mano nerami nuojauta neleido visiškai atsipalaiduoti. Einant prekybos centro koridoriumi, mano žvilgsnis susitiko su vieno įtartinai atrodančio vyriškio žvilgsniu ir aš pagalvojau, jog anksčiau esu jį kažkur mačiusi.
–      Nepažįsti to vyruko? – paklausiau Hario, sustojus prie suolelio koridoriuje.
–      Kurio? – apkabinęs mane per petį paklausė jis.
Atsisukau parodyti Hariui nepažįstamąjį, tačiau šis jau buvo dingęs iš mano akiračio.
–      Ką tik buvo čia… – akimis vis dar klajodama tarp žmonių suaimanavau.
–      Elizabeta, tu per daug įsitempusi. Juk viskas krypsta tinkama linkme, tu pasirašei skyrybų sutartį, o tai daro tave dalinai laisva moterimi. Nėra dėl ko nerimauti, dabar tu saugi, nes aš tave ginsiu nuo kiekvieno žvilgsnio.
Žemas Hario balsas kaip visuomet nuramino mane ir nedavė pagrindo toliau nerimauti dėl įtartinų veidų. Dėl visa ko, tą dieną vis dar buvau atsargi ir su vaikinu elgiausi šalčiau, nei įprastai.

Likus vos porai dienų iki kelionės į Maldyvus, susitarėme su Hariu, jog pasimatysime oro uoste, kai priduosime savo bagažą ir praeisime apsaugą. Negalėjome ten vykti kartu, turėjome būti ganėtinai įžvalgūs, nes nežinojome, ar tikrai įtikinome Liuciją bei Darsę. Sesuo dar savaitei likus iki mano atostogų bandė kamantinėti, tačiau aš nesileidau įvaroma į kampą ir melavau iš paskutiniųjų, sakydama, jog su Vladimiru susitiksime Maldyvuose. Dar kartą įsitikinusi, jog Volodia išvykęs į Tailandą, paskutinę naktį prieš kelionę, gulėdama lovoje, pasimedžiau, kad viskas pavyktų kaip planuota.
–      Dieve, žinau, kad meluoti nėra gerai, juo labiau savo artimiesiems, tačiau noriu apsaugoti Harį ir mūsų santykius. Aš pasinaudojau galimybe su juo susitikti tą šeštadienio vakarą, tikiuosi, tai buvo tavo planas… Juk žinai, kad visą gyvenimą buvau nuolanki, ištikima ir pareiginga, o būnant su Hariu aš galiu atsipalaiduoti, pagaliau galiu būti tokia, kokia noriu būti. Tegul ši kelionė dar labiau sutvirtina mano jausmus ir pasiryžimą.
Užmigau labai neramiai ir kėliausi visiškai nepailsėjusi, tačiau pasiruošusi praleisti dvi nuostabias savaites su savo mylimu. Kaip ir buvome susitarę, turėjome susitikti oro uoste likus valandai iki vartų atidarymo. Važiuodama taksi, parašiau Hariui, kad aš kelyje, o šis atsakė jau stovintis eilėje su lagaminu. Nerimavau, lyg tai būtų svarbiausia diena mano gyvenime. Įėjau į oro uostą žvalgydamasi į kiekvieną žmogų, bandydama slapstytis, nes vis dar atrodė, jog mane kažkas seka arba stebi. Nenusiėmiau akinių nuo saulės, bandydama paslėpti savo išsigandusias akis. Praėjusi apsaugą, patekau į terminalą ir išsitraukusi telefoną paskambinau Hariui.
–      Aš jau terminale, kur tu?
–      Aš Starbucks kavinukėje. Norėtum šaltos kavos su kremu?
–      Taip, tačiau be kremo. Tuoj pat ateinu! – paspartinusi žingsnį nuskuodžiau į priekį.
Iš tolo pamačiusi šalia minėtos kavinukės stovintį garbanotą vaikiną, prasagstytais languotais marškiniais. Stryktelėjau ir pradėjau bėgti jo link. Priartėjusi stipriai apkabinau abiejose rankose po vienkartinį kavos puoduką laikantį Harį. Jis sunėrė rankas man už nugaros, o tada aš pasijutau visiškai saugi. Niekas nebegalėjo manęs įbauginti, nes aš buvau su juo. Plepėdami gurkšnojome kavą, kol atidarė vartus ir mes pagaliau patekome į lėktuvą. Prieš pakylant Haris paėmė mano delną, spustelėjo ir tarė:
–      Viskas bus gerai, Elizabeta.
Mano įsitempusi ranka atsipalaidavo ir giliai atsidususi šyptelėjau jam. Žvelgiau pro langą visą laiką jausdama švelnų Hario delną ant savojo. Kad ir kaip norėjau, negalėjau visiškai atsipalaiduoti, leisti mintims atitrūkti nuo realybės, paliktos Londone, nuo nerimo dėl skyrybų ir nenusakomo jaudulio.
Po dešimties kelionės valandų, sekinančio minčių srauto apie gyvenimą, mes nusileidome Maldyvuose. Nors lėktuve keletą valandų miegojome, buvome pavargę ir patekę į savo namelį palmių paunksmėje, kritome ant minkštų fotelių nedidukėje terasoje.
–      Įsivaizduok, dabar tai bus mūsų namai ateinančias dvi savaites… – atsilošęs tarė Haris.
–      Čia tobula, Hari… – atsakiau jam, atsistojusi ir priėjusi prie turėklų.
Žvelgiau į žydrą vandenyną, kurio bangų mušimas į krantą ramino ir svaigino.
–      Čia tobula, nes aš su tavimi, – priėjęs iš nugaros delnus ant pečių uždėjo jis. – Atsipalaiduok, čia mūsų niekas nerastų, net jei ir labai norėtų.
Haris kelias sekundes pamasažavo mano pečius, o tai tikrai privertė suvokti, jog šiame ramiame rojaus kampelyje mums niekas negali trukdyti. Atsisukusi į jį pažvelgiau tiesiai į žalias akis ir tyliai pasakiau:
–      Tu teisus, negaliu leisti savo nerimui sugadinti šių dienų su tavimi.
Pagaliau sugebėjau nuvyti šalin įtampą ir kaltę, kurią jaučiau dėl visiškai nežinomų priežasčių.

Porą pirmųjų dienų mes praleidome paplūdimyje nieko neveikdami, tiesiog drybsodami ant smėliuko, grukšnodami gaivinančius kokteilius, besimaudydami skaidriame vandenyne ir leisdami savo jausmams liepsnoti. Tik po tų dienų mes visiškai pamiršome Londone paliktas problemas, pamiršome, jog aš vis dar susituokusi, buvome lyg visiškai nauji žmonės.
Paplūdimio bare vieną vakarą vyko karaokė vakarėlis, kuriame susipažinome su šaunia ispanų pora. Maldyvuose jie leido savo medaus mėnesį. Haris vėl į pagalbą pasitelkė savo žaidimą: sumelavo jiems mūsų vardus, amžių ir netgi santykių rimtumą.
–      Na, mes su Emilija švenčiame penktuosius draugystės metus, – šyptelėjo jis jaunavedžių porelei.
Aš nebuvau tokia puiki aktorė, todėl tik linksėjau galva ir stebėjausi jo lakia fantazija. Įdomu buvo pabendrauti su ką tik susituokusiais žmonėmis, jie atrodė tokie laimingi… O tai mane dar kartą grąžino į mano gyvenimo realybę, vėl supratau, jog mano gyvenimas yra visiškai iššvaistytas.
–      Tu visą vakarą tokia tyli, Elizabeta. Tau čia nepatinka? – paklausė Haris mums einant į namuką.
–      Gal juokauji? Geresnės vietos negali būti, čia – rojus…
–      Tai kas tuomet? Vis dar neišmeti iš galvos skyrybų?
–      Ne, juk susitarėme nekalbėti apie tai, kol atostogausime. Tiesiog… Susitikusi su jaunavedžių pora, supratau, kad aš iššvaisčiau savo gražiausias dienas veltui. Kai buvau jaunesnė, atrodė, kad gyvenimas yra begalinis, kad visada būsiu jauna, visada bus laiko nuveikti viena ar kita, kad išgyvenu viską, kas geriausia, tačiau šiandien suvokiau, kad nepajutau nei pusės, ką patiria šie jauni žmonės.
–      Juk tu dar esi jauna, – ramino mane vaikinas, apkabinęs per pečius. – Be to, dabar tu pradėsi naują gyvenimą.
–      Supranti, ateina metas, kai imi suvokti, kad jau kai ko tikrai nebepatirsi… Kad tai tiesiog nebe tau. Juk pirmosios vedybos būna vieną kartą, kaip ir medaus mėnuo. O paskui bėga metai ir turi visai kitaip žvelgti į gyvenimą.
–      Elizabeta, – vesdamas mane laiptukais į namelį nusijuokė Haris. – Tai pirmosios mūsų atostogos kartu. Juk tai naujas dalykas tavo gyvenime.
Užlipus į terasą šyptelėjau jam ir žvilgtelėjau į tolį, kuriame nuo mėnulio spindėjo nurimęs vandenynas, o žvaigždės lyg milijonai akių stebėjo mus iš viršaus.
–      Atleisk, nenoriu tavęs sumenkinti, tiesiog kartais pagalvoju, jog gyvenimas man suteikė tiek progų, kuriomis nepasinaudojau, o dabar nebegaliu apsimetinėti, jog man tik dvidešimt. Tų pirmųjų kartų man jau nebebus…
Haris atsistojo šalia, pasuko savo galvą į mane ir sušnabždėjo:
–      Tu dar turi vieną pirmąjį kartą…
Nustebusi pažvelgiau į jį primerktomis akimis. Vaikinas kelias sekundes šypsojosi, o tada tyliai tarė:
–      Būk šiandien mano.


[1]           – Tania, čia Elizabeta.
– Ponia Elizabeta! Kaip malonu girdėti jūsų balsą!
– Man taviškį taip pat. Kaip laikaisi, Tania?
– Na, prižiūrime su Miroslavu namus, taip tuščia… Net ir dabar ponas Vladimiras išvykęs…
– Išvykęs, ar ne? O galbūt žinai jo rugpjūčio mėnesio planus?
– Ponas man nieko nesakė, žinau, kad rugpjūčio dvidešimtą dieną namuose rengiamas pokylis pono gimimo dienos proga.
– O iki tol?
– Galiu pabandyti sužinoti, jei jums svarbu. Galbūt norite padaryti jam staigmeną ir grįžti?
– Matai, išvykstu atostogauti, tad norėjau sužinoti, ar jis bus pasiekiamas…
– Aš perduosiu ponui Vladimirui tai, kai tik jis grįš!

Mažytis sneak-peek į kitą dalį:

–      Čia nėra nei vieno tau artimo žmogaus. Paaiškink man, ką reiškia tavo spektaklis?
–      O gal tu norėtum man papasakoti, ką reiškia tavo spektaklis? Ką reiškia tie dokumentai, reikalaujantys tavo laisvės?
–      Tai reiškia, kad aš noriu skirtis. Turėjau tai padaryti jau seniai.

KONKURSAS

Gerai apsvarsčiusi įtarinėjimus, jog pagrindinis kūrinio „VĖL“ veikėjas – H. Styles, nusprendžiau palepinti 8 atidžiausias skaitytojas GIGANTIŠKAIS grupės One Direction filmo „Tai mesplakatais! Neabejoju, kad esat kūrybingos ir lakią vaizduotę turinčios asmenybės. Todėl kviečiu jus spėti, kuo baigsis mano knyga! Savo atsakymus rašykite čia, po straipsniu esančiuose komentaruose.


Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

– Ma

XVII

Tylėdama palingavau galva ir paėmiau automobilio gale padėtas gėles, kurias buvo nupirkęs Haris. Lygiai tas pačias – baltas rožes.
–      Tavo močiutei ir tėčiui labai patiko baltos rožės, – priėjusi prie Hario tariau.
–      Žinau, jos patinka ir man – nesuteptos, tyros spalvos gėlės, – apkabinęs viena ranka mane per pečius atsakė jis ir nuotoliniu būdu užrakino automobilį.
Kapinėse buvo ramu ir tylu. Pagrindinį kelią apšvietė keli žibintai, kai kur degė žvakutės, tačiau žmonių jau nebebuvo. Nuo vėjo šlamėjo kapinių pakraščiuose išsidėstę medžiai, lyg sargybiniai stebintys viską iš aukšto. Niekada nebuvau taip vėlai tokioje paslaptingoje ir mistinėje vietoje, tačiau žengiant su Hariu, kiekviena vieta man buvo magiškai jauki. Jis mane laikė stipriai prispaudęs prie savęs ir man atrodė, lyg nematomas šydas mus nuo visko saugo. Neilgai trukus priėjome Henriko kapą.
–      Negalvok apie blogus dalykus, – prisiglaudęs sukuždėjo Haris.
Giliai įkvėpiau ir padaviau jam gėles, kurias vaikinas padėjo ant kapo. Atsistojęs šalia Haris palenkė galvą. Nežinau, kodėl buvau tokia jautri, tačiau man iškart norėjosi verkti… Ir vėl žiūrėjau į tą akmens luitą, ant kurio buvo išgraviruotas Henriko vardas. Negalėjau sukaupti minčių, nes jų buvo tiek daug, nežinojau nuo ko pradėti savo kalbą: nuo atsiprašymo, nuo paaiškinimo, nuo pasiteisinimų ar tiesiog nieko nesakyti. Haris stovėjo nuleidęs galvą, rankoje laikydamas kepurę, o garbanos kybojo ties skruostais, supratau, jog jis tikrai užsigalvojęs. Užsimerkusi pradėjo dėlioti žodį prie žodžio: „Henri, aš nežinau, kaip tau viską pasakyti, manau, tu ir taip viską žinai… Tu užauginai nuostabų sūnų, turėtum juo didžiuotis. Žinai, jis labai primena tave, tokį, kokį tave palikau. Maniau, jog tik dėl to mano viduje sukirbėjo tas nesuvaldomas jausmas, kad tik prisiminimas apie tave ir mūsų jaunystės dienas laiko mane taip stipriai prisirišusią prie Hario. Žinai, Henri, aš jį pamilau, tačiau ne taip, kaip tave… Mes abu leidome santykiams pasibaigti, tada dar nežinojome, kad meilė – galingiausias ginklas pasaulyje. Todėl ačiū tau, kad atsiuntei į mano gyvenimą Harį, dabar žinau, kaip reikia mylėti ir ką reiškia būti mylimai. Pažadu jo neįskaudinti taip, kaip įskaudinau tave ir paleidau visam laikui. Dabar tu – mano praeitis, o Haris – dabartis ir ateitis…“ Sukalbėjusi maldą dar kurį laiką tylėjau, lyg leisdama Hariui pasimėgauti susikaupimo minutėmis. Jaučiausi išlaisvinusi širdį iš užrakinto narvelio, kurio raktą visą gyvenimą turėjo tik Henrikas, dabar mano širdis buvo laisva ir pasiruošusi atsiduoti kitam žmogui. Haris atsisuko į mane ir nedrąsiai šyptelėjo.
–      Ką galvojai? – sušnibždėjau.
Jis ir vėl nuleido galvą, nusišypsojo ir žiūrėdamas tiesiai į antkapį tarė:
–      Žinai, kad ir kiek kartų čia ateidavau pasikalbėti su tėčiu, nieko neišeidavo. Galiausiai viskas baigdavosi tuo, jog klausinėdavau, kodėl jis turėjo išeiti būtent dabar, tačiau šiandien viskas kitaip… Pagaliau sugebėjau padėkoti jam už tai, ko mane išmokė, už įkvėpimą, už pavyzdį. Padėkojau ir už tave.
Haris paėmė mano delną ir švelniai spustelėjo.
–      Paprašiau, kad dabar jis saugotų ir mylėtų mamą, nes tave apsaugosiu ir mylėsiu aš. Pažadėjau niekada nedaryti tos pačios klaidos ir niekada tavęs nepaleisti. Tikiuosi, kad tėtis laimina mūsų santykius.
–      Nežinau, Hari… – nuleidus galvą sumykiau.
Jis mane apkabino abiem rankomis ir atsukęs į save žiūrėjo tiesiai į akis.
–      O ką galvojai tu?
–      Pažadėjau neįskaudinti tavęs, kaip tai padariau su juo… Ir pasakiau, kad jis – mano praeitis.
Hario lūpų kampučiai pakilo, o akyse mačiau pasididžiavimo džiaugsmą. Pabučiavęs į kaktą jis priglaudė mane prie savęs ir aš atsisukusi žiūrėjau į Henriko antkapį. Visa ši situacija buvo tokia keista ir paini, ne visi patikėtų, jog pasaulyje egzistuoja tokie dalykai… Lyg tai būtų kažkokia magija, lyg Henrikas po savo mirties jausmus perdavė Hariui. Sunku buvo tai suvokti, bet argi meilė ne sunkiai suvokiama? Kad ir kaip tą vakarą nenorėjau būti viena, bet liepiau Hariui važiuoti namo.

Mano namuose vėl buvo jauku: balti vyriški sportiniai batai prie durų, Hario megztinis ant sofos, banano žievė ant staliuko, duonos trupinukai ant grindų prie sofos, jo kvepalai, pirštų antspaudai ant stiklinės, mūsų gamintas maistas… Likusi namie nieko nejudindavau, kad vis dar jausčiausi esanti su Hariu. Laisvu metu mokiausi vairavimo taisyklių, o jis ieškojo buto, į kurį planavo kraustytis vos pasibaigus mokslo metams.
–      Kaip į tai reaguoja Liucija? – pakėlusi akis nuo vairavimo taisyklių knygelės žvilgtelėjau į Harį, kuris susiraukęs žiūrėjo į savo kompiuterį.
–      Jau seniai buvome kalbėję, kad pabaigęs mokslus kraustysiuosi į savo butą, – net neatsisukdamas atsakė jis. – Jeigu turėčiau butą Primrouze?
–      Nemanai, kad per daug įtartina? Aš Primrouze, tu Primrouze…
–      Ji juk nežino, kur tu gyveni… – atsisukęs papriekaištavo Haris.
–      Nesunku būtų sužinoti. Na, nežinau, kaip nori, jei tau patinka šis rajonas – žinoma! Beveik tas pats, kas gyventum pas mane, – nusijuokiau.
–      Labai to norėčiau… – pakuteno mano pėdą vaikinas.
–      Ir aš, bet dar palaukime… Susirask butą, tada rasime advokatą, pradėsime skyrybų procesą, o tada turėsime savo namus, – prislinkusi prie jo pakštelėjau į skruostą.

Iki mokslo metų baigimo šventės su Hariu buvome nuveikę daugybę dalykų: be puikių repeticijų rezultatų, aš jau buvau išlaikiusi vairavimo teorijos egzaminą, Haris nusižiūrėjęs keletą butų, Darsę beveik įtikinau, jog manęs niekas nebesieja su Hariu, tik bendras numeris mokslo metų baigimo koncerte, o Liucija taip pat džiaugėsi, kad jos sūnus daugiau laiko praleidžia namie. Prašiau jo dažniau pabūti su ja, kad nekiltų įtarimas. Buvo smagu dėlioti su Hariu savo bendrus ir asmeninius planus: pirmoje vietoje buvo koncertas, po jo Haris turėjo apsispręsti dėl buto, o aš išsilaikyti vairuotojo teises. Tada kartu turėjome ieškoti skyrybų advokato, o pradėję skyrybų procesą norėjome pasidovanoti kelionę į egzotišką šalį, kur galėtume bent porą savaičių nesislapstydami rodyti vienas kitam savo jausmus.

Nors tiesą pasakius, kuo santykiai slaptesni, tuo jie stipresni ir tikresni – saugojau kiekvieną Hario slaptą žvilgsnį ar akies mirktelėjimą giliai širdyje, lyg tai būtų pats gražiausias dalykas. Mėgavausi smulkmenomis, kurių sulaukdavau iš Hario būnant tarp žmonių: nekaltas rankų prilietimas, spontaniškas prisiglaudimas, šelmiškas žvilgsnis ar meilės kupina šypsena. Neatsisakydavome ir žinučių, kurios būnant atskirai leisdavo pasijusti lyg būnant kartu. Visas tas negalėjimas atvirai reikšti jausmų jaudino labiau, nei visiška laisvė… Tik tada pradėjau vertinti kiekvieną kartu praleistą akimirką ir iš jos pasiimti viską, kas yra geriausia – kalbėdavome tik apie teigiamus dalykus, esant ribotam laikui kartu, daug daugiau nuveikdavome, daug daugiau vienas kitam pasakydavome, daug dažniau prisipažindavome meilėje, nes žinojome, jog negalime to padaryti kada tik užsigeidę. Šis žaidimas savotiškai varė iš proto, kiekvieną dieną Hario norėjosi vis labiau ir tik sau. Atrodė, jog galėčiau apkabinti jį ir niekada daugiau nepaleisti.

Išaušus mokslo metų baigimo dienai, džiūgavau ir tuo pat metu bijojau, kad kas nors nepavyks taip, kaip buvo suplanuota. Mano šokėjos padarė didžiulę pažangą taip greitai išmokdamos šokį, Hario akomponavimas suteikė žavesio mūsų pasirodymui, todėl norėjau, kad viskas pasisektų puikiai. Renkantis svečiams, aš vis dar laksčiau užkulisiuose paskui kiekvieną baleriną, tvarkydama smulkmenas, aplink plušėjo daugybė pasirodysiančių atlikėjų… Tarp jų buvo ir Haris su savo grupe. Prasidėjus koncertui savo balerinų pasirodymą stebėjau iš užkulisių ir laikiau kumščius, kad viskas pavyktų. Šokėjos buvo grakščios it gulbės, jose mačiau save prieš daugelį metų… Atrodė, kad scena – mano namai ir ten mano vieta. Apėmė tokia didžiulė nostalgija, jog akimirkai supratau, kad baletas buvo geras pasirinkimas ir aš Henriko neiškeičiau į šokį, aš tiesiog nesugebėjau suderinti dviejų savo didžiausių aistrų. Apėmė tikrų tikriausia ekstazė, kai žiūrovai audringai plojo šokėjoms.
–      Šio pasirodymo autorė – Elizabeta Viliams! Kviečiame mokytoją į sceną!
Išgirdusi tai sustingau ir vis dar stovėjau užkulisiuose. Mačiau nuo scenos man mojuojančią mokinę, kuri rankos mostu kvietė ateiti prie jų. Po daugelio metų vėl žengiau į sceną, tik šįkart ne kaip balerina… Priėjau prie savo mokinių ir visos kartu nusilenkėme. Girdėjau, kaip merginos apkabinusios mane taria garsius „ačiū“, o tada vedėjas tarė:
–      Balerinoms akomponavo Haris Smitas.
Paleidau merginas ir pradėjau įsijautusi ploti rodydama į vaikiną, kuris atsistojo nuo kėdės, apėjo fortepijoną ir nusilenkęs žvilgtelėjo į mane. Ištariau tylų padėkos žodį ir visi nuėjome į užkulisius.
–      Mergaitės, buvo tikrai puiku, jūs nuostabios! Labai didžiuojuosi jumis! – kartojau mums vos dingus nuo scenos.
–      Ačiū, mokytoja, be jūsų nieko nebūtų pavykę!
Šokėjos po vieną puolė prie manęs, apsikabino, bučiavo į skruostus ir tai man suteikė patį tyriausią pasididžiavimą tiek savimi, tiek mokinėmis. Ant peties pajutau vyrišką ranką ir net nereikėjo atsisukti – jutau, jog tai Haris.
–      Puikus pasirodymas, merginos ir mokytoja, – tarė jis ir pakštelėjo man į skruostą.
Aš šiek tiek sutrikau ir lyg maža įsimylėjusi mergaitė sukrizenusi žvalgiausi į visas puses.
–      Ačiū, Hari, kad padėjai mums sukurti puikų pasirodymą!
Merginos puolė straksėti aplink Harį, o šis apkabinęs jas visas straksėti su jomis. Ilgai užsibūti su mumis jis negalėjo, nes po kelių pasirodymų sekė jo ir Styveno bei Džo numeris. Haris atsisveikinęs nuėjo ruoštis į persirengimo kambarį, o aš nuėjau į salę, kur galėjau iš pirmos eilės stebėti likusį koncertą. Žinoma, Hario pasirodymo laukiau labiausiai, nes žinojau, jog jie bus paruošę ką nors tikrai ypatingo.
–      Džiaugiamės čia studijuodami, nes čia mes atradome ne tik savo didžiausius talentus, savo pašaukimą ir draugus, bet kai kurie čia sugebėjo rasti netgi meilę, – užlipęs ant scenos pradėjo kalbėti Haris.
Visi žiūrovai ėmė ploti ir švilpti, o aš lyg nieko nesuprasdama, šypsojausi sėdėdama tarp kitų mokytojų.
–      Tikimės, jog tapę žinomais atlikėjais, būsime pakviesti čia sudainuoti dar ne kartą, – nusijuokęs užbaigė Haris.
Jie atliko linksmą, savo kurtą dainą, kad baigiantys konservatoriją neliūdėtų. Mokytojai smagiai lingavo kėdėse, žiūrovai negailėjo ovacijų, o merginos kraustėsi iš proto, nes visi trys vaikinai tikrai turėjo neeilinio žavesio, kuris atsiskleidė ne tik jų išvaizdoje, bet ir balsuose. Koncertui pasibaigus, mokytojai, absolventai bei svečiai dar stoviniavo milžiniškame mokyklos hole, kuriame buvo patiesti keli švediški stalai su šampano taurėmis bei smulkiais užkandžiais. Mano mokinės norėjo įsiamžinti su manimi, todėl baigusi pokalbį su kolega orkestro vadovu, padėjau taurę ant staliuko ir nuėjau atsistoti tarp merginų. Atmosfera konservatorijoje buvo pakili ir tai mane nuteikė neįtikėtinai puikiai, tačiau stovint ir pozuojant merginų tėvams bei draugams, kurie mus įamžino, už jų nugarų pamačiau į mane stebeilijančią Liuciją. Jos žvilgsnis lyg staigus saulės blyksnis spigino į akis, tad aš iškart nuleidau akis. Merginos vis dar džiaugėsi puikiu apsirodymu ir klausė manęs, ar po kelių dienų negalėčiau parašyti joms rekomendacijų. Net neišklausydama jų iki galo, sutikau, nes akylas Liucijos žvilgsnis vis dar lydėjo kiekvieną mano judesį. Sutrikusi atsiprašiau merginų ir nuėjau staliuko, prie kurio stovėjau, link. Po akimirkos prie manęs išdygo lengvu žydru megztuku pasidabinusi Liucija, kurios plaukai buvo smulkiai susukti. Ji atrodė kur kas jauniau ir aš nieko nelaukusi pagyriau ją:
–      Liucija, atrodai puikiai…
Ji sustatė lūpas, giliai atsiduso, lyg iškvėpdama iš savęs visas blogas emocijas, kreivai šyptelėjo ir padėkojo.
–      Ačiū, tu taip pat. Kadangi Haris prašė su tavimi nekonfliktuoti, o aš jo prašymų paisau, norėjau tik draugiškai perspėti…
Šypsena nuo mano veido akimirksniu dingo, nes maniau, jog ji vėl ims man grasinti arba mane įžeidinėti.
–      Tikiuosi, kad šiandieninis pasirodymas buvo paskutinis tave ir Harį siejęs dalykas ir jūs daugiau niekada nesusitiksite neilgiau nei porai sekundžių, – vienu ypu išbeldė Liucija.
Stovėjau sulaikiusi kvėpavimą ir žiūrėjau į ją net nemirksėdama. Po akimirkos susišlapinau lūpas bei šyptelėjau, nes už Liucijos nugaros pamačiau mūsų link artėjantį Harį:
–      Turi talentingą sūnų, Liucija. Dėkoju jam už pagalbą ir tikiuosi, kad jis labai daug pasieks.
Pasakiau tai kaip galėdama garsiau, kad vaikinas viską girdėtų ir jam priėjus prie mūsų dar kartą nusišypsojau, nes Liucija suspurdėjo, kai sūnus uždėjo savo delną jai ant peties.
–      Mama? Ar jau kalbėjai su mano dainavimo mokytoju? – lyg traukdamas mane iš bėdos paklausė Haris.
Liucija išbalo ir išsigando, lyg būtų norėjusi nuslėpti nuo jo mūsų pokalbį. Aš lengviau atsidusau ir paglosčiusi jos petį tariau:
–      Malonu buvo paplepėti, Liucija, turėsiu omenyje tavo žodžius. Gero vakaro.
Net nežvilgteldama į Harį praėjau pro juos, pasigaudama pro šalį ėjusį konservatorijos direktorių. Kurį laiką Liucija ir Haris dar sukinėjosi hole, vaišinosi užkandžiais ir buvo taip romatiškai žavu slapta žvilgčioti į jį, laukiant, kol mūsų žvilgsniai susitiks. Taip nutikus, jis mirkteldavo akį ir toliau nukreipęs žvilgsnį į savo pašnekovus lyg niekur nieko diskutuodavo rūpimomis temomis. Manyje tai sukeldavo pačias šilčiausias emocijas ir aš nebegirdėdama, ką man sako, užsisvajojusi žvelgdavau į vieną tašką.

Sutvarkius visus darbo reikalus, prasidėjo atostogos ir tikroji vasara. Mano ir Hario bendra vasara. Kartu rinkome butą, tačiau jam nei vienas neprilygo maniškiam, todėl apžiūrėjus keletą butų, paieškos nedavė jokių rezultatų.
–      Hari, tu niekada neišsirinksi buto, jei visus lyginsi su manuoju. Jame nėra nieko tokio, ko nebūtų kituose butuose, – pietaujant viename centro restoranų tariau jam.
–      Bet aš noriu, kad man būtų jauku, kad aš jaučiausi lyg tikruose namuose. Ką tu žinai, galbūt po kelių metų mes kartu gyvensime tame bute, todėl turiu viską apgalvoti, – atkirto Haris, valgydamas sriubą.
Man vis dar keista buvo klausytis jo ateities planų. Aš neturėjau jokių… Man šią akimirką buvo taip gera, jog nesinorėjo nieko keisti – nenorėjau niekur kraustytis, man patiko dažni Hario apsilankymai, tačiau nežinau, ar norėjau gyventi kartu. Tai atrodė taip neįmanoma, jog aš net bijojau pasvajoti.
–      Galvok pirmiausia apie save, ateityje galėsi bet kada pakeisti gyvenamąją vietą, – slopindama jo entuziazmą atsakiau ir paėmiau už rankos, kurią jis buvo padėjęs ant staliuko.
Vaikinas žvilgtelėjo į mane ir suspaudė delną. Už jo nugaros pastebėjau vyriškį, kuris įdėmiai žiūrėjo arba mūsų pusėn, arba į kažkokį konkretų žmogų. Man jį pastebėjus, vyras nuleido akis į laikraštį ir gurkštelėjo kavos. Dar kelias sekundes primerkusi akis žiūrėjau į jį, kol Haris nepapurtė mano rankos.
–      Elizabeta?
–      Ką?
–      Klausiau, kada paskutinis susitikimas su instruktoriumi? Kur buvai dingusi? – nusijuokė jis.
–      Niekur, – ištraukusi delną iš jo plaštakos atsakiau ir toliau valgiau sriubą. – Paskutinis susitikimas turėtų būti kitą savaitę, šią savaitę galiu važinėti dar šešias valandas.
–      Kaip manai, išlaikysi? Pasitiki savimi? – baigęs patiekalą ir valydamasis lūpų kraštelius rūpestingai pasidomėjo Haris.
–      Pasitikiu, jei tu manimi tiki, – šyptelėjau.
–      Žinau, kad tu išlaikysi.

Hario palaikymas ir tikėjimas buvo tikrai stebuklingi – vairavimo egzaminą išlaikiau iš pirmo karto! Didžiavausi savimi, lyg tai būtų pats reikšmingiausias egzaminas mano gyvenime. Niekada nemaniau, jog būdami keturiasdešimties žmonės vis dar laiko vairuotojo teises… Buvau palaidojusi šį reikalą ir mėgavausi privilegija būti vežiojamai. Tačiau šios privilegijos nepalyginsi su jausmu, kai tu pats valdai tokį sudėtingą mechanizmą. Tėvai manimi taip pat didžiavosi, o tai ir vėl sukėlė Darsei didžiulį perdėtą pavydą.
–      Kam tau tos teisės, kai gali susimokėti už taksi ar net pasisamdyti savo vairuotoją? – paklausė ji per tradicinius sekmadieninius šeimos pietus.
–      O kam man tas vairuotojas? – pasitikslinau. – Dabar aš galėsiu nevaržoma ir nuo nieko nepriklausoma važinėtis kur tik man reikės.
–      Labai gerai, dukra, automobilis – laisvė ir nepriklausomybė, siūlau pakelti taures už šaunuolę Elizą! – pagyrė mane tėtis.
Gera buvo žinoti, jog tėtis vis dar didžiuojasi mano pasiekimais, lyg aš vis dar būčiau mažoji jo Liza, kurią jis dažnai gindavo nuo mamos kontrolės, nuo jos spaudimo ir perdėto rūpesčio.
–      Kokį automobilį planuoji pirkti? – sužvangus taurėms pasidomėjo Rupertas.
–      Dar nežinau. Kadangi pati esu maža, turbūt man reikėtų mažo automobilio… Svarsčiau apie Porsche arba mažą Peugeot markės automobilį. Keletą jų jau apžiūrėjau salonuose, tačiau neapsisprendžiu, kuris geresnis.
–      Oho, tai tu jau ir automobiliais domiesi? Nuo balerinos prie automechanikės, – nusijuokė Darsė, tačiau jos juokelis niekam nebuvo įdomus, todėl visi toliau ramiai pietavo.
–      Kol apsispręsi, galiu tau duoti savo džipą. Jis nėra mažas, tačiau aš su juo labai retai važiuoju ir jis stovi garaže visiškai nenaudojamas… – rūpestingai atsisukęs aiškino tėtis.
–      Na, nežinau, tu nebijai man duoti savo gerą automobilį? Juk žinai, kad aš dar nesu įgudusi vairuotoja… – su padėka žiūrėdama į jį paklausiau.
Tėtis šyptelėjo ir ramiai atsakė:
–      Aš tavimi visiškai pasitikiu, man tau nieko negaila, dukra.
Širdį glostė tokie jo žodžiai ir aš sutikau priimti jo laikiną dovaną.
–      Tik klausimas, kur rakteliai ir dokumentai… – susimąstė jis. – Pope, nepameni, kur aš juos padėjau?
–      Turbūt darbo kambaryje? Juk visi dokumentai ten, – pasivalydama pirštus į servetėlę atsakė mama.
–      Einam, paieškosim. Man atrodo, kad tu juos padėjai kitur… – stodamasis ir keldamas ją dvejojo tėtis.
Jie atrodė mieli senyvi žmonės. Svajojau ir aš kada nors su savo vyru pasenti tokioje darnoje, suprantant vienas kitą iki plaukų galiukų… Gražu buvo žiūrėti, kaip jie įsikibę vienas į kitą ir vis dar nereikšmingai ginčydamiesi išėjo iš valgomojo. Atsisukusi į stalą, atsipjoviau įdarytos bulvės ir dėdamasi į burną kąsnį, vos nepaspringau dėl Darsės žvilgsnio.
–      Ir vėl nuostabioji dukrelė Liza… – ironiškai pasivaipė ji.
Lėtai kramčiau bulvę, kad sugalvočiau, ką jai atsakyti. Ramiai nurijusi maistą pasivaliau servetėle lūpų kampučius ir tariau:
–      Jie manimi didžiuosi todėl, kad aš gyvenu savo gyvenimą, Darse. Didžiuotųsi ir tavimi, jei tai darytum ir tu.
Sesuo susinervinusi ėmė giliai kvėpuoti ir svarstė, kaip man atsikirsti, tačiau į pokalbį įsiterpė Rupertas:
–      Didžiuotųsi… Kad tu žinotum, Liz…
Jis nusijuokė ir atsigėrė viskio.
–      Ką žinočiau? – atsisukusi paklausiau.
–      Rupertai? – piktai į vyrą dirstelėjusi nutildė jį Darsė.
Pažvelgiau į ją, tada vėl į Rupertą, o šis žiūrėjo lyg mietą prarijęs į savo žmoną išsigandusiomis akimis.
–      Na? Tai pasakykite viską iki galo? Ką man reikėtų žinoti? – dar kartą paklausiau žvilgčiodama tai į vieną, tai į kitą.
–      Nieko tau nereikia žinoti, – dirbtinai išsišiepė sesuo. – Tavo gyvenimas pasidarė itin įdomus, kai susidėjai su mažuoju donžuanu.
Darsė tikrai mokėjo smogti tiesiai į paširdžius, tačiau šįkart aš jai neparodžiau, jog skaudu buvo išgirsti jos žeidžiantį komentarą. Nespėjus nieko jai atsakyti, į valgomąjį grįžo tėtis, skambindamas rakteliais.
–      Štai, Eliza, tavo pirmasis automobilis! – priėjęs iš už nugaros tiesiai prieš nosį raktelius ir dokumentus atkišo jis. – Jau šiandien galėsi grįžti namo ratuota.
–      Ačiū, tėti, tai tikrai puiki dovana. Stengsiuosi kuo greičiau išsirinkti automobilį ir grąžinsiu šį net nespėjus tau pastebėti, jog jo nėra garaže, – atsistojusi išdėsčiau jam ir apkabinau.
–      Na, kam deserto ta proga? – iš paskos atėjusi paklausė mama.
Šeimos vyrams pakėlus abi rankas, ji šyptelėjo ir apsisuko eiti į virtuvę.
–      Aš tau padėsiu, – iš paskos nubėgau ir aš, norėdama virtuvėje parašyti žinutę Hariui.
Mama kažką kalbėjo apie automobilius ir tėtį, tačiau aš net neklausydama rašiau žinutę žmogui, kuriam pirmiausia norėjau pasigirti apie naująją nuosavą transporto priemonę.
Hari, nepatikėsi, tėtis man laikinai davė savo džipą iki kol nusipirksiu savo automobilį! Bijau važiuoti namo…
–      Kam čia rašai? Vladimirui? – pasidomėjo mama, į lėkštelę dėdama atpjautą pyrago gabalėlį.
Sutrikusi dėl jos klausimo nesąmoningai palingavau galvą.
–      Perduok linkėjimus nuo šeimos! – šyptelėjo ji, aplaižydama kremu išteptą pirštą. – Manau, turėtum nuvykti į Maskvą pas jį, taip ilgai nesimatėte… Pertraukos trukdo santuokai, Eliza…
Viduje sukilo šleikštulys, nes mama buvo toks žmogus, kuriam tikrai nesinorėjo meluoti ir man darėsi vis sunkiau nepapasakoti jai apie vaikiną, kurį aš iš tiesų nuoširdžiai myliu. Tas melas lyg gumulas spaudė gerklę ir aš sunkiai rinkdavau žodžius melui sukurti.
–      Žinoma… – nieko protingesnio nesugalvodama atsakiau.
–      Jūs jau ir taip pusę metų nesimatėte. Žinau, kad jis užsiėmęs, bet gal man su juo pasikalbėti, pasakyti, kad visgi tu jo žmona ir jis turėtų skirti tau daugiau dėmesio ne vien telefonu… – susirūpinusi į mane žiūrėjo mama.
Supypsėjo telefonas, o aš lyg pamišelė žvelgiau tiesiai jai į akis.
–      Ne, nereikia. Mes planavome greitu metu susitikti… – toliau meluojant akys lakstė tai šen, tai ten. – Viskas bus gerai.
Jos rūpestis dėl mano santuokos ir noras, kad mes su Volodia būtume kartu kėlė manyje nesuvokiamą gailestį ir aš niekaip negalėjau prisiversti pasakyti jai, jog aš nemyliu jo ir noriu skirtis. Atrodė, jog sugriausiu puikios dukters įvaizdį, ji jaus gėdą dėl mano skyrybų ir nusivils manimi. Teko meluoti ir kuo toliau, tuo įžūliau, nes su Hariu jau ieškojome geriausio skyrybų advokato… Mamai toliau užsiimant su pyragu, aš perskaičiau jo atsiųstą žinutę.
Geras! Noriu apžiūrėti, atvažiuosiu šiandien.
Kaskart jam pranešus, jog aplankys mane, mano širdis imdavo dainuoti! Mūsų trumpi susitikimai virto geriausiomis mano gyvenimo akimirkomis ir aš nenorėjau atsisakyti nei vienos iš jų! Nusiuntusi jam šypsenėlę, kurią prieš keletą mėnesių buvau išmokyta rašyti, įsidėjau telefoną į rankinę ir padėjau mamai prie pyrago sudėti ledus.
Suvalgius desertą, aš paprašiau tėčio aprodyti man automobilį ir trumpai supažindinti su jo specifika. Visgi tai nebuvo maža transporto priemonė, bijojau neapskaičiuoti jos išmatavimų, todėl tėčiui sėdint man iš kairės, apsukau kelis ratus aplink mūsų kvartalą. Įsitikinusi, jog grįšiu saugiai, atsisveikinau su tėvais ir persižegnojusi nurūkau namo. Vairuodama automobilį jaučiausi, lyg valdydama visą savo gyvenimą – pagaliau vairas buvo mano rankose! Niekas, išskyrus kelio ženklus, neaiškino man, kaip vairuoti, nesakė, kur sukti, kokį pedalą minti, jaučiausi visiškai laisva! Tą atkarpą, nuo rančos iki savo buto, aš jaučiau tai, apie ką Haris man pasakojo pirmąjį kartą, kai mane parvežė – visiška laisvė ir nepriklausomybė. Grįžusi pasistačiau automobilį prie namų, nes žinojau, jog Haris būtinai norės jį išbandyti.
–      Nesakyk, kad tas juodas Range Rover markės automobilis prie namo yra tavo? – įpuolęs į butą sujaudintas paklausė Haris.
–      Taip, – išsišiepiau ateidama į koridorių.
–      Nerealu! Leisi išbandyti? – nekantraudamas lyg mažas vaikas trypė jis.
–      Žinoma, dėl to ir nevariau jo į garažą, – paėmusi nuo sofutės raktelius atkišau juos Hariui.
Jo akys žibėjo lyg deimantai pačiupus raktelius.
–      Aukis batus, lekiam! – pliaukštelėjęs man per sėdmenis pakomandavo vaikinas.
Ir vėl tas jaunatviškas vėjavaikiškumas ir džiaugimasis smulkmenomis. Man buvo gera stebėti jo susijaudinimą bei susidomėjimą automobiliu, vos tik atsisėdus į jo saloną. Haris nenustojo aikčioti sukdamas ratus po Primrouzą, dėl to aš jaučiausi tik dar geriau. Apsikeitus vietomis, jis nuoširdžiai didžiavosi mano sugebėjimu valdyti tokį didelį automobilį.
–      Esi super moteris, Elizabeta, žinojai? – išlipus iš jo prie namų tarė Haris ir apkabinęs stipriai pabučiavo mane tiesiai į lūpas.
–      Hari… – atsitraukusi apsižvalgiau.
–      Negaliu susivaldyti. Mano moteris vairuoja tokį automobilį… Tobulas vaizdas, – apkabinęs mane vedėsi vaikinas.
Pastaruoju metu labai dažnai jausdavausi persekiojama, todėl būdama su Hariu viešumoje stengdavausi atrodyti lyg jis būtų eilinis pažįstamas žmogus. Nežinau, ar taip tiesiog raminau save, ar iš tiesų buvau stebima, tačiau po visų Vladimiro persekiojimų aš buvau per daug įbauginta ir įpratinta būti atsargia.
–      Turiu tau staigmeną, labai gerai susiderino dvi progos, – prabilo vos į namus įžengęs vaikinas.
–      Kokios progos? – audamasi batukus pasidomėjau.
–      Einam į kambarį, pasakysiu… – paslaptingai šyptelėjęs mane paskatino Haris.
Tikėjausi, jog jis pasistūmėjo skyrybų advokato paieškose, tačiau man priėjus prie lango ir atsisukus, pamačiau Harį, rankose laikantį voką.
–      Taigi, kadangi mes abu sutvarkėme savo asmeninius reikalus – tu išlaikei teises, o aš vakar pasirašiau sutartį dėl buto pačiame Londono centre, nusprendžiau, jog mums reikia įgyvendinti ir vieną iš bendrų tikslų…

Mažytis sneak-peek į kitą dalį:

–      Eliza, man gali nemeluoti. Mano motiniška širdis jaučia, jog tarp jūsų su vyru žioji skylė. Sakiau tavo tėvui, kad nors Vladimiras ir geras žmogus, bet tai nereiškia, jog tu jį pamilsi ir būsi laiminga… Ar esi tikrai įsitikinusi ir nori visą likusį gyvenimą praleisti su juo?
Pirmą kartą girdėjau mamą taip nuoširdžiai kalbant. Žiūrėjau nuleidusi akis į kilimą, tačiau nieko nesakiau. Ji viską suprato teisingai…
–      Santuoka tebuvo spontaniškas prieglobsčio ieškojimas, kai išsiskyriau su Henriku, tesiilsi jis ramybėje. Tačiau negaliu skųstis – gyvenimas buvo geras.
–      Kodėl sakai, kad buvo? – staiga puodelį nuleido ji.

KONKURSAS

Gerai apsvarsčiusi įtarinėjimus, jog pagrindinis kūrinio „VĖL“ veikėjas – H. Styles, nusprendžiau palepinti 8 atidžiausias skaitytojas GIGANTIŠKAIS grupės One Direction filmo „Tai mesplakatais! Neabejoju, kad esat kūrybingos ir lakią vaizduotę turinčios asmenybės. Todėl kviečiu jus spėti, kuo baigsis mano knyga! Savo atsakymus rašykite čia, po straipsniu esančiuose komentaruose.


Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

– Ma

XIV

Gal visai nebloga idėja įtraukti į savo kūrinį dainas ir parodyti, ko klausydama kūriau tam tikras vietas? Vieną iš šios dalies vietų aprašiau klausydama šios dainos. Spėkite, kuri tai vieta? Skanaus skaitymo!

–      Vis dar nori jodinėti? – paklausiau jo išjungusi variklį.
–      Na… Pabandyti vis dar norėčiau…
–      Puiku, tuomet kitą savaitgalį vyksime į žirgyną!
–      Kaip tai į žirgyną? Pas tavo tėvus? – savo ir taip dideles akis išpūtęs nustebo Haris.
–      Ne, net nejuokauk taip… – lygiai taip pat išpūtusi akis žiūrėjau į jį. – Rasime kitą žirgyną, pasidomėsiu. Noriu atsidėkoti tau už kantrybę mokant mane valdyti šitą žvėrį.
Tvirtai įsikibusi į vairą džiaugsmingai sušukau. Vaikinas buvo patenkintas, jog radome dar vieną užsiėmimą. Vairavimas, maisto gaminimas, bėgiojimas Primrouzo parke, repeticijos – visa tai buvo veikla, kuri mus jungė ir kuri abiems yra lyg užtaisas laimingam gyvenimui. Kartais stebėdavau, kaip Haris žaidžia futbolą… Turbūt skamba kraupiai, tačiau tada jis atrodydavo taip seksualiai… O aš pasislėpusi po akiniais nuo saulės ir kepure, stovėdavau kažkur aikštės krašte ir įsitvėrusi į tvorelę akylai stebėdavau kiekvieną jo judesį. Paskui jam užsukus pas mane į namus, aš komentuodavau jo spyrius, baudinius ir kiekvieną jaudinantį momentą.

Pernakt Haris pasilikdavo retai. Nenorėjau komplikuoti mūsų gražių santykių aistros protrūkiais, visgi norėjau bent jau fiziškai likti ištikima savo vyrui, kol esu susituokusi. Žinau, galbūt tai skambėjo senamadiškai, juk nebuvau nekalta paauglė, kuri saugotų nekaltybę iki vedybų ar kol sulauks aštuoniolikos. Aš tiesiog nenorėjau tapti meiluže. Mūsų sielos draugavo ir mylėjo viena kitą – tai man buvo svarbiausia. Nenorėjau, kad viskas pasidarytų kūniškai malonu ir Haris taptų mano alfonsu. Toks susilaikymas nuo sekso dar labiau intrigavo ir taip komplikuotus mūsų santykius. Kaskart norėdavau, kad jis liestų ne tik mano nuogą kaklą ir pečius, norėdavau prisiglausti prie jo raumeningo torso, tačiau suvokusi pasekmes, atsikratydavau tokių minčių… Su Hariu apie viską kalbėdavomės atvirai, tad tai nebuvo išimtis.
–      Aš žinau, kad aštuoniolikmečiui susilaikymas nuo sekso yra kančia, tačiau aš negaliu nusižengti savo nusistatymui. Gana, kad išduodu Volodią morališkai, nenoriu nusiristi iki jo lygio ir glamonėtis, kai prieš Dievą prisiekiau būti ištikima, supranti?
Jis viską kuo puikiausiai suprato ir pritarė man, nenorėdamas tapti tik berniuku-žaisliuku, kaip dabar buvo madinga. Tai nebuvo vien linksmas žaidimas, tai buvo rimti jausmai, kuriuos mes vertinome ir stengėmės išlaikyti juos kuo švaresnius. Na, o jei jis pasilikdavo pas mane, pirmiausia mes nuvykdavome į kokį nors nuošalų klubą, kur nei vienas iš mūsų pažįstamų tikrai neapsilankytų. Prisišokdavome, atsigerdavome kokteilių, susirasdavome naujų pažįstamų vienam vakarui, meluodavome savo vardus ir metus, o prisijuokę grįždavome namo. Susisupdavau į rutuliuką ir laukdavau, jog Haris pabučiavęs mane apkabins ir mes ramiai sulauksime ryto…

Mėnesį viskas sekėsi tiesiog puikiai, tačiau žirgynas buvo tikrai bloga mintis… Nekantraudami nuvykome į jį, buvau pasirengusi išdalinti Hariui visus patarimus, kad tik jausčiausi jam reikalinga. Nors pati nebuvau jojimo profesionalė, tačiau žirgai manęs klausė, ir aš be problemų juos suvaldydavau. Pasikonsultavę su žirgyno prižiūrėtoju, mes išsirinkome du ramius žirgus, kad kartu galėtume tiesiog pasivaikščioti po aptvarą. Pirmiausia Haris susidraugavo su savo žirgu… Nuostabi akimirka, kai toks padūkėlis kaip jis ramiai prieina prie gyvūlio ir baimindamasis tiesa ranką prie jo snukio… Atsargiai paglostydamas nosį, vaikinas nuoširdžiai nusišypsojo ir atsisukęs į mane džiaugsmingai sušnabždėjo:
–      Prisijaukinau…
Stengdavausi visas svarbias akimirkas įamžinti, todėl Haris mane išmokė fotografuoti telefonu. Šį kartą taip pat nufotografavau jį su naujuoju draugu. Jodinėti ir draugauti su žirgu jam sekėsi puikiai, turbūt net geriau, nei man pirmąjį kartą! Sunku buvo patikėti, kad su Hariu kas nors nesutartų… Jis netgi žirgą vadino įvairiais meiliais žodžiais! Pirmąjį kartą jodinėjant stengiausi prižiūrėti Harį, kad šis nenukristų nuo žirgo, todėl vaikščiojau vedžiodama jį. Dar po kelių dienų, vėl grįžome į tą patį žirgyną ir jau jodinėjome kartu. Kaip dabar prisimenu Hario besiplaikstančius vėjyje plaukus… Sustojusi stebėjau jį iš tolo ir suvokiau, jog aš dėl to vaikio buvau visiškai pametusi galvą… Net po daugiau negu mėnesio buvimo kartu, aš vis dar negalėjau patikėti, kad visa tai tikra, kad galima taip stipriai mylėti. Nežinau, ar kas nors yra tai patyręs, tačiau aš iš laimės dažnai norėdavau verkti! Tiesiog pagaudavau save stovinčią, žiūrinčią į nieko ypatingo nedarantį Harį ir pradedančią graudintis, nes taip gera, kad jis šalia… Bijojau tik vieno, kad šita laimė nesibaigtų.

Deja, tik pasakose viskas būna tobula, realybėje turi kovoti už kiekvieną brangią akimirką… Vieną savaitgalį žirgyne, kurį mes taip pamėgome, netikėtai sutikau jo savininką, kuris, žinoma, buvo šeimos pažįstamas.
–      Elizabeta Viliams, koks netikėtas siurprizas! – rankas išskėtęs manęs link pėdino pilvotasis Robertas.
–      Pone Robertai, malonu jus matyti, – priėjusi apkabinau jo storą liemenį ir pabučiavau į skruostą.
–      Man taip pat, man taip pat… Kas gi nutiko? Savi žirgai baidosi? – nusijuokė šis iš savo pokšto.
Aš išsigandusi atsisukau į aptvarką, kuriame Haris iš lėto balnojosi žirgą.
–      Žinote, kartais reikia pakeisti aplinką… – vėl atsisukusi į pašnekovą dirbtinai šyptelėjau.
–      Teisingai, nors ir konkurentai, mūsų žirgynai visuomet draugavo… Gal tu čia su Darse? Seniai ir ją bemačiau, – pasidomėjo Robertas.
Visiškai sutrikusi treptelėjau koja smėlį ir atsakiau:
–      Ne, Darsė namie. Jai viskas gerai, užsiėmusi savais reikalais…
Džiaugiausi tik tuo, kad Haris buvo protingas ir nesugalvojo atjoti prie manęs, kol aš kalbėjausi su Robertu.
–      Gaila, kad negalėjote atvykti į tėčio jubiliejų, jis jūsų labai laukė, – nutraukusi temą apie save pasiguodžiau.
–      Na, žinai, Eliza, nebe tas amžius… Insultas buvo paguldęs į ligoninę kuriam laikui. Ir dabar, matai, išeinu kartais, apžvelgiu savo žirgus ir grįžtu į lovą, – aimanuodamas išlemeno seniokas.
Dar keletą minučių kalbėjome apie jo sveikatą, apie jo sūnus, kuriems atiteks žirgynas ir jis pamažu krypuodamas į šonus nuėjo namo. Prijojęs prie manęs Haris tuoj pat pasidomėjo:
–      Kas šis vyras?
–      Žirgyno savininkas ir tėčio geras draugas… Maniau, kad jis dar ligoninėje, nes prieš tėčio jubiliejų ištiko insultas. Gerai, kad neprijojai…
–      Juk nesu toks kvailas, Elizabeta, – iš aukštai žvelgdamas šypsojosi jis.
Tačiau apie mano apsilankymą ten tėvai vis tiek sužinojo. Eilinį sekmadienį pietaujant rančos terasoje, tėtis ėmė pasakoti:
–      Eliza, žirgų parodoje praeitą savaitę sutikau Robertą Grantą, jis sakė, kad buvo tave sutikęs savo žirgyne.
Jam tariant šiuos žodžius, kąsnis užstrigo mano gerklėje ir aš, apsimetusi, jog nesutrikau, toliau lėtai kramčiau makaronus. Šypsodamasi palingavau galva ir lyg norėdama nukreipti temą kita linkme suskubau sakyti:
–      Jis atrodo prastokai, greitai paveldėtojai galės džiaugtis nauju verslu. Mama, paduok druskos, makaronai šiek tiek be skonio…
Žinojau, kad Darsė to tikrai nepaliks ramybėje, ji tik ir karpė ausimis, kad nugirstų mane darant kažką ne taip, o tada galėtų suleisti savo nagus.
–      Tai tau savo žirgyno neužtenka? – nustojusi valgyti paklausė ji.
–      Na, tiesiog ten nuo Primrouzo arčiau ir šiaip, norėjau išbandyti kitus žirgus, – neleidau įvaryti manęs į kampą.
Meldžiau Dievo, kad ši tema baigtųsi ir nebesiplėtotų toliau.
–      Roberto dukra pasakojo, kad mokei kažkokį vaikiną jodinėti. Galėjai atsivežti pamokyti čia. Nebūtų reikėję net mokėti pinigų, – ramiai kalbėjo tėtis.
–      Vaikiną? – vos nepaspringo gurkšniu sesuo. – Kokį dar vaikiną, Liz?
–      Kolegė paprašė pamokyti jos sūnų jodinėti. Išsikalbėjome, jog gyvenau žirgyne, puikiai joju, tad ji užsiminė, kad sūnus seniai domisi žirgais. Padėjau jam pirmąjį kartą ir tiek, – sumalusi kuo greičiau, kad Darsė neturėtų vietos nei įsiterpti, nei gaudyti kiekvieną žodį, užgėriau viską sultimis.
–      Tai vis tiek galėjai pas mus atsivežti, – įkyriai kamantinėjo ji. – Kitą pamoką pravesk čia. Kokia čia kolegė?
–      Darse, tu jos nepažįsti, koks gi skirtumas…
–      Didelis, kodėl mokei jį ten, kai galėjai mokyti namuose?
–      Darse, nustok, – ramino ją mama, kai ši padėjusi įrankius ant stalo ėmė kone šaukti ant manęs.
Nebaigusi patiekalo pakilau nuo stalo ir išėjau į svetainę. Susiradusi rankinėje telefoną, nubėgau į vonios kambarį, kad galėčiau parašyti Hariui.
Nebegalėsime važiuoti į žirgyną. Šeima sužinojo, kad ten buvome. Rimtai.
Kol laukiau jo atsakymo, myniau takelį nuo dušo kabinos iki durų ir atgal. Žinojau, kad tėvams nė motais, kur aš jodinėju, o juo labiau su kuo, tačiau Darsė per tuos dvidešimt metų tapo dar bjauresnis žmogus, todėl bijojau, jog ji gali padaryti bet ką, kad tik rastų kaip sugadinti man gyvenimą. Haris parašė iškart ir jo žinutė mane šiek tiek nuramino.
Nieko tokio, tik nesinervink ir neišsiduok. Žinau, kad susitvarkysi, dėl to tave taip myliu. Paimsiu tave iš Enfildo parduotuvių centro už valandos.
Nuleidusi tualete vandenį, išėjau iš vonios kambario, paslėpdama telefoną kišenėje. Netoli virtuvės sutikau Darsę.
–      Man atrodo, kad tu meluoji, sesute. Tėvus gal ir apgausi, tačiau ne mane, pažįstu tą sutrikusį tavo žvilgsnį, kai meluoji… Toks jis būdavo, kai eidavai susitikti su Henriku, o mamai meluodavai, jog eini į repeticiją.
–      Darse, ar tu rimtai? Prašau, gyvenk savo gyvenimą, praėjo jau tiek daug metų, nejau tu dar neišaugai iš paauglystės?
–      Atrodo, kad tu neišaugai iš paauglystės, jei laiką leidi su paaugliais. Kokių dalykų tą vaikį dar mokai? – pakėlusi antakį kamantinėjo ji.
–      Tu tikrai išprotėjai! Nesuprantu, kodėl tu nepalieki manęs ramybėje? – užrikau norėdama pro ją praeiti.
–      Nes tu meluoji! – sulaikiusi mane už rankos atsakė Darsė. – Šeimai meluoti negalima, Liz, o juo labiau savo vyrui.
Kartais manydavau, jog Darsė slapta bendrauja su Vladimiru, jei taip atidžiai rūpinosi, su kuo aš bendrauju. Ji vis kartodavo, jog mano vyras puikus ir jis man netgi per geras… Nors jie buvo matęsi tik kelis kartus, atrodė, jog Darsė dievina Volodią.
–      Galvok ką nori, Darse, man visiškai nesvarbi tavo nuomonė! – išlaisvinusi ranką nulėkiau atgal į terasą.
Daugiau tą popietę apie Roberto žirgyną nebekalbėjome, tačiau žinojau, jog Darsė nenurims, kol nesužinos bent mažos kruopelės apie mane ir tą paslaptingą mano kolegės sūnų. Eidama į Enfildo centrą, kur turėjau susitikti su Hariu, kas antrame žingsnyje atsisukdavau atgal, kad įsitikinčiau, jog manęs niekas neseka. Nors Darsė ir buvo mano sesuo, teko pripažinti, jog ji – maniakiškai pasiryžusi gadinti man gyvenimą, kol galų gale pamatys mane visiškai sugniuždytą. Bet aš neketinau leisti jai išvaryti mane iš kantrybės, todėl stengiausi būti kuo atsargesnė. Nusipirkusi maisto produktų, paskambinau Hariui ir paprašiau, kad jis sustotų ne automobilių aikštelėje, o nuošaliame skersgatvyje, kad niekas nepamatytų, jog sėdu į jo automobilį.
–      Hari, aš žinau, kokia yra Darsė. Juolab, kai ji bendrauja su Liucija… Kai jos manęs nekenčia atskirai – galiu ištverti, tačiau kai jos ims manęs nekęsti drauge – bus tikrai ne pyragai, – važiuojant namo guodžiausi Hariui.
–      Nusiramink, niekas nieko nesužinos. Ji neturi jokių įrodymų, kad mes susitikinėjame, o jei galvoja, jog tai kažkoks atsitiktinis berniokas – tegul, – atsipalaidavęs vairavo jis ir žvilgčiojo į mane.
–      Kvaila buvau, kad vežiausi tave į šeimos pažįstamo žirgyną, juk Londone jų pilna…
Haris padėjo savo delną man ant kojos ir paglostė jį. Žvilgtelėjusi į jo ranką, suėmiau ją ir pabučiavusi tyliai tariau:
–      Bijau tave prarasti, Hari…
–      Neprarasi, – šyptelėjo jis, piršteliu palietęs mano lūpą. – Net ginkluota armija manęs nuo tavęs neatplėštų.
Lengviau atsidususi nusišypsojau ir aš, žinojau, kad Hario žodžiai – grynų gryniausia teisybė. Jei jis nuspręsdavo ir tardavo savo žodį – taip ir būdavo. Aš tikėjau ir pasitikėjau juo be menkiausios abejonės. Kad ir kaip raminančiai Haris kalbėjo, aš vis tiek visą vakarą galvojau tik apie tai, kas blogiausio gali nutikti. Darsė tuoj pat galėjo pranešti viską Vladimirui, o šis galėjo padaryti daug blogo tiek man, tiek Hariui. Žinoma, Liucija apie tai sužinotų akimirsniu ir jos abi praneštų viską konservatorijai, tėvams, galų gale netgi spaudai… Juk aš buvau žinoma balerina, galbūt garsesnė Rusijoje, tačiau bet kokia dėmė mano gyvenime galėjo pridaryti žalos. Visą tai suvokus, man darydavosi silpna… Norėdavau užsimerkti ir užsimiršti, nes man buvo sunku nešti tą naštą. Tačiau pažvelgusi į Harį, išsidrėbusį minkštoje sofoje ir žiūrintį komišką laidą, išgirdusi jo užkrėčiantį juoką, pajutusi jo pirštų galiukus ant savo kojos, supratau, kad niekas negalėtų priversti manęs atsisakyti nešti šią sunkią naštą, nes man nereikėjo nieko – prabangos, vairuotojų, tarnų, operų, aukštuomenės susitikimų – man užteko to susivėlusio putlialūpio šalia ir nesvarbu kur, kada ir kokiu oru, su juo būčiau ėjusi į pasaulio kraštą. Jis atsisuko ir įsimesdamas spragintą kukurūzą į burną paklausė:
–      Kas?
Perbraukiau jo garbanas, paglosčiau skruostą ir žiūrėdama tiesiai į už žolę žalesnes akis atsakiau:
–      Myliu tave.
Tai buvo pirmas kartas, kai jam tai pasakiau. Pasijutau atsipalaidavusi ir kupina šilumos, lygiai kaip tą kartą, kai tai pirmą kartą ištariau Henrikui. Tai buvo vieninteliai žmonės, girdėję šiuos žodžius. Nors žodžiai šiais laikais neturi daug reikšmės ir meilę reikia įrodyti darbais, jaučiau, jog noriu tai pasakyti, todėl leidau žodžiams eiti tiesiai iš širdies. Haris atsisukęs kurį laiką spoksojo į mane po truputį šypsodamasis. Tada prikando apatinę lūpą ir kukliai tarė:
–      Išgirdau tai pirmą kartą…
Ėmiau juoktis, nes nuoširdžiai vyliausi, jog jis atsakys taip pat mane mylįs, o štai jis pasidalino su manimi savo patirtimi.
–      Žinai, Hari, tu ką tik sugadinai romantišką akimirką, – vis dar skardžiai juokdamasi kalbėjau.
–      Bet rimtai, Elizabeta, visada galvojau, koks jausmas tai išgirsti iš mylimo žmogaus! – šypsodamasis, tačiau rimtai kalbėjo jis.
Nustojusi juoktis sučiaupiau lūpas ir šiek tiek nurimusi paklausiau:
–      Ir koks jausmas?
Haris užsimerkė, giliai įkvėpė ir smarkiai šypsodamasis atsakė:
–      Kažkaip viduje kutena ir labai norisi šypsotis!
Vėl ėmiau juoktis, o Haris čiupo mane į glėbį kartodamas:
–      Tu tokia tobula! Aš kiekvieną dieną myliu tave labiau!
Visą vakarą juokėmės vienas iš kito, jaučiausi, lyg man būtų mažiau nei aštuoniolika, lyg neegzistuotų niekas išskyrus šią sofą ir Harį. Atsigulusi viena lovoje supratau, kad tikrai neleisiu atimti iš manęs teisės būti laiminga, net ir tada, jei mano laimė dvigubai už mane jaunesnė.

Savaitė slinko lėtai, tačiau nenuobodžiai. Vis dar repetavome šokį, nors ir labai atsargiai, bet susitikdavome su Hariu po pamokų, jis pradėjo mane mokyti kelių eismo taisyklių, kad galėčiau važinėti po miestą su instruktoriumi. Artėjo mano gimtadienis ir Haris norėjo padovanoti ką nors ypatingo – išbandyti ekstremalų sportą arba tiesiog išvykti dviese į užmiesčio viešbutį, kuriame galėtume netrukdomi ir atsipalaidavę leisti laiką drauge. Viskas sekėsi puikiai, o dar puikiau buvo, kai savaitgalį atvykus į Hario, Džo ir Styveno koncertą, išgirdau dedikaciją:
–      Šią dainą mano tėtis skyrė ypatingai merginai, kuri buvo jo mūza, todėl dabar aš ją skiriu tai pačiai mūzai…
Sėdėdama prie staliuko kavinėje aš nuleidau akis į savo delnus ir nežymiai šyptelėjau. Tai buvo vienas geriausių momentų mano gyvenime, geresnis už jausmą po spektaklio, kai visi ploja ir dovanoja gėles, geresnis už pasirašytą kontraktą su reklamos kompanija, tai buvo geriau už bet ką, nes tai buvo taip tyra ir nuoširdu. Haris pradėjo tą dainą, kurią Henrikas sukūrė man dar tada, kai tėvai neleido mums susitikinėti ir mes privalėjome slėpti savo santykius bei jausmus nuo aplinkinių. Lygiai kaip dabar…
–      Juk mes žinome, kas yra amžinybė… Tegul tai būna mūsų maža paslaptis, nes aš laukiau tavęs visą gyvenimą, kad niekada nepaleisčiau… Kad visada turėčiau tave širdyje… Nei vienas nesupras, ką tau jaučiu, nei vienas nesupras, kodėl kenčiu, niekas netiki mūsų laime, tačiau aš kovosiu dėl tavęs, mano meile…
Užteko poros posmelių, kad ašaros užtemdytų akis, tačiau aš laikiausi ir lingavau į taktą kartu su visais susirinkusiais. Širdis džiaugėsi girdėdama šią dainą, kartu ir lengvas liūdesys bei nuoskauda nedavė ramybės, nes šis kartas nepalyginamai kėblesnis, nei santykiai su Henriu…
–      Tu ypatinga ir nepakeičiama, dabar tu mano gyvenimas, mūsų meilė nenutraukiama, kaip upės srovenimas…
Buvau įsitikinusi, kad Haris yra mano antroji gyvenimo meilė, nes apie Henrį galvojau vis mažiau ir jis liko tik gražus prisiminimas, kuris mane suvedė su Hariu. Nebesijaučiau daranti kažką amoralaus, juk Dievas sukūrė žmogų, kad jis mylėtų ir būtų mylimas. Tokia aš ir buvau – laiminga, mylinti, mylima ir vertinama. Nesvarbu, jog mus skiria tiek daug metų ir gyvenimo patirtis, nebesvarbus buvo netgi Vladimiras, su kuriuo troškau išsiskirti tuoj pat, nei Darsė ir jos ilga nosis, svarbiausia buvo aš ir mano mylimas žmogus.

Mano gerų emocijų banga tęsėsi neilgai… Jau kitą savaitę sulaukiau netikėto skambučio. Numeris buvo nežinomas, tačiau atsiliepus pašnekovas greitai prisistatė.
–      Sveika, Eliza. Čia Liucija. Norėčiau, kad aplankytum mane.
–      Liucija, kokia staigmena, – persigandusi ir sutrikusi tariau. – Kada norėtum, kad aplankyčiau?
–      Na, kaip įmanoma greičiau. Nors ir šiandien.
Jos balsas skambėjo neįtikėtinai ramiai ir perdėtai draugiškai. Kadangi Haris išdavė paslaptį, jog iš tiesų Liucija manęs niekada nemėgo dėl Henriko meilės man, aš nustebau ir jaučiau, jog tai neprives prie gražios draugystės.
–      Gerai, šiandien neturiu repeticijos, tad po darbo galiu užsukti. Gal norėtum susitikti mieste?
–      Ne, norėčiau, kad atvyktum į namus, noriu pasikalbėti apie šį bei tą svarbaus. Tik jei sutiksi Harį mokykloje – nieko jam nesakyk, dar pagalvos, kad kas nors dėl Henriko, – paslaptingai baigė ji.
Mane suintrigavo toks Liucijos gestas, todėl nekanktraudama po pamokų sėdau į taksi ir išvykau į Etmondą. Hariui kaip tik buvo repeticija su vaikinais, todėl jis net neklausė, ką aš veiksiu po darbo. Taksi sustojus prie jųdviejų namų, ėmiau jaudintis, nes jaučiausi prasikaltusi prieš Liuciją. Nespėjus prieiti prie durų, jos atsivėrė, o tarpduryje stovėjo moteris tiesiais šviesiais plaukais. Šyptelėjusi pasisveikinau su ja ir mes įėjome į milžinišką holą su fortepijonu viduryje.
–      Užkaičiau arbatos ir pagaminau keksiukų, prisėsk svetainėje, tuoj viską atnešiu, – maloniai tarė Liucija, o aidas atkartojo visus jos žodžius.
Linktelėjusi slapukiškai nuėjau į svetainę, kurioje stovėjo didžiulis namų kinas, kelių metrų ilgio sofa bei lentyna su knygomis. Priėjusi prie šone riogsančio židinio, apžvelgiau nuotraukas, kurios buvo tvarkingai surikiuotos ant jo. Keletas Liucijos ir Henriko nuotraukų, darytų prieš daugelį metų, keletas šeimos nuotraukų ir daugybė jauno Hario nuotraukėlių… Su šypsena veide peržiūrėjau jas kuo idėmiausiai, vis lygindama jo veidą su Henrio. Tam tikrų bruožų Haris paveldėjo ir iš Liucijos, pavyzdžiui, nosį bei smakrą, tačiau akys, žvilgsnis, plaukai – visa tai iš Henriko. Staiga įėjusi padėklu nešina Liucija išgąsdino mane:
–      Kaip matau, susipažįsti su Smitų šeima. Prisėsk, parodysiu daugiau nuotraukų.
Nesupratusi jos komentaro, padariau kaip liepta. Atsisėdau ant fotelio prie stalelio, ant kurio moteris padėjo padėklą ir laukiau, kol ji paims kažką iš knygų lentynos. Ji grįžo prie manęs nešina albumu. Tada pradėjo pasakoti, kaip jiedu su Henriku nusprendė tuoktis, kada pradėjo lauktis Hario, kiek jis svėrė, koks buvo jo ūgis, koks pirmasis žodis, kada pradėjo vaikščioti, kada išdygo pirmieji dantukai, kokias lopšines mėgo ir aš sėdėjau išpūtusi akis, nežinodama, kodėl ji tai daro.
–      Ir Henrikas buvo labai laimingas, kai mes susilaukėme Hario. Netgi vardo pirmoji raidė priklausė Henriui, – lyg apsvaigusi kalbėjo Liucija.
Nežinau, ar ji bandė mane įskaudinti pasakodama, kokia laiminga šeima jie buvo, kai prieš tai įniršusi aiškino, jog Henris nemylėjo jos vien todėl, kad kelią pastojusi buvau aš, tačiau aš viską išklausiau be didelio skausmo… Jau buvau susitaikiusi su Henriko netektimi tada, kai jis mirė, o būdama su Hariu, suvokiau, jog tai tik dalelė mano praeities, į kurią gręžiotis nebereikėtų.
–      Na, aš džiaugiuosi, kad jūs buvote tokia puiki šeima, – padėjusi puodelį ant staliuko tariau. – Bet aš nelabai suprantu, kodėl tu man tai pasakoji? Jei nori man pasipasakoti, kaip draugė, džiaugiuosi, tačiau man grįžus tu nenorėjai nieko apie mane girdėti, kas nutiko?
–      Matai, buvome laimingi, tačiau dabar man liko tik Haris…
–      Aš dėl to labai apgailestauju ir tikiuosi, kad jis tau padės susitaikyti su netektimi, – apgailestaudama kalbėjau.
–      Tuomet palik jį ramybėje, sena ištvirkėle, – išpūtusi akis suurzgė Liucija.
Pasijutau lyg mane kas nors būtų apipylęs šaltu vandeniu. Nutirpo visos galūnės ir jaučiau, smingu į fotelį kaip į minkštą žemę.
–      Negi tau negėda? Haroldas dar vaikas, tu jam tinki į motinas! – nesulaukusi iš manęs jokio atsakymo ašaromis apsipylė ji.
–      Nesuprantu, apie ką tu… – bandydama teisintis išlemenau.
–      Manau, tu puikiai supranti, Eliza! Žinau, ką mano sūnus veikia vakarais ir kur miega! Tu paleistuvė!
–      Ką tu kalbi, Liucija, nusiramink ir paaiškink man viską! – vis dar gyniausi.
–      Darsė man viską papasakojo apie tavo romaną su Hariu. Kaip apsukai jam galvą? Tik nesakyk, kad jis ima iš tavęs pinigus, nes Haris ne toks, tai tu jį kažkokiu būdu priviliojai!
Situacija tapo nevaldoma, kai Liucija pašoko nuo fotelio ir ėmė sukti ratus prieš mane. Aš tiesiog tylėjau ir leidau jai išsirėkti…
–      Juk jis dar vaikas, jis tik dabar pradeda kurti savo gyvenimą, tik dabar formuojasi jo pasaulėžiūra ir nuomonė apie viską, o tu… Tu turi vyrą! O Haris dar vaikas, – apsiverkusi klykė ji. – Dar neseniai vedžiau jį už rankos į mokyklą, mokiau skaičiuoti, o tu, būdama mano amžiaus, su juo miegi! Tu neturi nei moralės, nei savigarbos, nei gėdos!
–      Liucija, aš su Hariu nieko nedarau, tu per smarkiai į viską reaguoji.
–      Iš pradžių atėmei iš manęs vyro meilę, dabar nori atimti ir sūnaus meilę? Ką aš tau padariau, kad tu man taip kenki?
–      Aš tau nekenkiu ir nieko nenoriu iš tavęs atimti. Paklausyk, Liucija, tu viską ne taip supranti… – stengiausi nuraminti, atsistojusi prieš ją ir bandydama suimti už besimaskatuojančių rankų.
–      Ne taip suprantu? Mano sūnus leidžia naktis pas ištekėjusią dvigubai vyresnę moterį, ką aš turėčiau suprasti? Kad jūs mokotės šokti baletą ar groti gitara? Jei tau reikia meilės nuotykių, bent jau susirask savo amžiaus vyrą, o ne vaiką, mano mažąjį berniuką… – pasikukčiodama kalbėjo ji.
–      Haris jau suaugęs žmogus, todėl pats renkasi su kuo bendrauti, aš jo neverčiu su manimi kalbėtis, jei jis pats to nenori. Tikrai neketinu jam atstoti motinos ir užsimti tavo vietos.
–      Žinoma ne, tu jam atstoji ne motiną, o meilužę! Taip ir maniau, jog visos tos suknistos Henrio dainos ir pasakojimai apie jas neduos jokios naudos, pažiūrėk kas įvyko? Haris įsivaizduoja, kad tu kažkuo ypatinga mergina iš tėvo dainų. Atsipeikėjęs jis tave mes kaip ir visas kitas, kurioms dainuodavo jas.
Aš tiesiog nebežinojau, ką sakyti. Jaučiausi lyg ant manęs mestų purvą ir aš niekaip negalėčiau to išvengti. Norėjosi apsisukti ir bėgti kuo toliau nuo Liucijos, tačiau stovėjau prieš ją, klausydama visų blogų dalykų, kurie sklido iš jos lūpų.
–      Aš tau neleisiu sugadinti mano vaiko.
–      Liucija, tu viską supranti klaidingai, aš jo negadinu ir nedarau jam nieko blogo…
–      Jis turbūt net nesupranta, kokią blogą įtaką jam darai! Reikalauju tuoj pat nutraukti bet kokius santykius, antraip aš viską papasakosiu ne tik visai mokyklos tarybai, bet susirasiu tavo vyrą, kad jis pasiimtų savo iškrypėlę žmoną iš visų mūsų ramaus gyvenimo! Sukelsiu tokį skandalą, kurio pasaulis dar nebuvo girdėjęs, Eliza, prisiekiu, dėl savo sūnaus aš padarysiu viską.
Taip norėjosi jai pasakyti, jog Haris jau suaugęs žmogus ir pats gali nuspręsti, ką mylėti, tačiau supratau, kad ji nejuokauja. Vladimiro nuomonė šioje situacijoje man visiškai nerūpėjo, man buvo visiškai nesvarbu, jis sužinos, ar ne, bet jis visada buvo neprognozuojamas, tad dėl viso šito romano nukentėti galėjo mano Haris… Skandalo taip pat nesinorėjo nei man, nei jam… Žiūrėjau į Liuciją, lyg prašydama pasigailėti manęs ir mano jausmų, tačiau jos pamišeliškas žvilgsnis buvo tiesiog negailestingas.
–      Supratai? Daugiau su Hariu tu nesusitiksi.
Ji kalbėjo su manimi, lyg man būtų keturiolika, sunku buvo suvokti, jog ji gali uždrausti susitikti dviems suaugusiems žmonėms, bet teko pripažinti – jos grasinimai buvo rimti. Ramiai palingavau galva, pasiėmiau rankinę ir dar kartą žvilgtelėjusi į ją, nuėjau durų link.
–      Eliza? – pašaukė mane ji. – Aš kalbu rimtai. Tu turėjai Henriką, bet Hario tikrai neatimsi.
Išklausiusi trenkiau durimis ir išėjusi į kiemą ėmiau verkti. Kiek įkabindama skubėjau palikti šiuos namus, ašarotomis akimis lėkiau gatve pati gerai nežinodama kur. Viduje jaučiausi visiškai sugniuždyta, visi Liucijos įžeidinėjimai vis dar skambėjo ausyse, kaskart įskaudindami vis labiau. Vien pagalvojus apie išsiskyrimą su Hariu man plyšo širdis, tačiau aš negalėjau rizikuoti jo saugumu, savo reputacija ir nebuvau pasiruošusi kovoti su visu pasauliu dėl to, kad būtume laimingi.

Kitą dieną prieš repeticiją aš sukau ratus salėje, galvodama, jog privalau pasakyti Hariui, kad mes nebegalime susitikinėti. Žinojau, jis neleis jo taip paprastai palikti, nenorėjau, kad jis pyktųsi su savo motina dėl manęs, nenorėjau būti dar labiau nekenčiama, todėl privalėjau sugalvoti, kaip priversti Harį patikėti, jog aš iš tiesų niekada jo nemylėjau. Tik įskaudinusi jį apsaugosiu nuo neprognozuojamo Vladimiro ir nuo apkalbų… Taip pat apsaugoti turėjau ir savo reputaciją, bei šeimą, kuri buvo gerbiama ir žinoma, kaip itin padori ir religinga. Prisiminusi, jog Darsė, mano sesuo, sugebėjo taip su manimi pasielgti, aš supratau, jog jos vaikystės nuoskauda yra peraugusi į didžiulę neapykantą, kuri pradėjo mane gąsdinti. Į repeticiją pradėjus rinktis merginoms, aš jaudinausi dar labiau ir nelaukiau akimirkos, kai į salę įžengs Haris ir vien jo šypsena neleis man pasakyti to, ką buvau parengusi. Po kelių minučių taip ir nutiko: jis įėjo kaip visada pasitikintis savimi ir pasisveikinęs su manimi mirktelėjo akį. Giliai įkvėpiau, nerodydama jokių emocijų ir pradėjome repeticiją. Visą pamoką stengiausi nežiūrėti į Harį, nes širdis nustodavo plakusi, kai pagalvodavau, ką tuoj pat jam reikės pasakyti. Merginos buvo puikiai išmokusios šokį, o Hario akomponavimas padėjo ne tik pagyvinti pasirodymą, tačiau ir išjudino merginas, jos daug grakščiau šoko bei stengėsi padaryti gerą įspūdį. Pasibaigus repeticijai, paprašiau Hario pasilikti salėje, paaiškinus, jog reikia pasikalbėti apie akomponavimą. Vaikinas šyptelėjo, supratęs mano užuominą, dažnai paprašydavau jo pasilikti, po repeticijos ir tada mes susitardavome, ką veiksime vakare, kur susitiksime, ką valgysime, tačiau šįkart aš elgiausi šaltai ir išėjus merginoms, ėjau tiesiai prie reikalo, nes bijojau, jog vėliau nebesugebėsiu to padaryti.
–      Kas nors nutiko? Šiandien tu kažkokia pikta… – priėjęs paglostė mano petį Haris.
Aš žvelgiau į jo akis ir vos sugebėjau suvaldyti besikaupiančias ašaras. Mylėjau šį vaikiną iš visos širdies, tačiau privalėjau nutraukti santykius ir paleisti jį. Galbūt Liucija buvo teisi sakydama, jog jis dar per jaunas suprasti, kas yra meilė, galbūt jis greitai atsipeikėtų ir suvoktų, kad tai tebuvo susižavėjimas moterimi, apie kurią jis tiek kartų dainavo. Turėjau tai padaryti, todėl giliai atsidususi atsakiau:
–      Nieko nenutiko, tiesiog turbūt atsitokėjau.
–      Kaip suprasti, atsitokėjai? – nuleidęs ranką suraukė kaktą Haris.
Meluoti jam pasirodė sunkiausias dalykas gyvenime, todėl aš nusijuokiau, kad atrodytų įtikinamiau ir pratęsiau:
–      Kad aš tavęs nemyliu, tiesiog visą laiką laikiau tave Henriku ir dabar atsitokėjau, jog tu – ne jis. Aš mylėjau Henriką, o tu esi Haris, todėl, atleisk man, jaunuoli, bet romanas baigėsi.
Negalėdama ištverti įtampos, aš pasitraukiau nuo Hario ir nuėjau prie stalo.
–      Ką tu čia kalbi, Elizabeta? – nusijuokė jis. – Tu mane tikrini? Aš juk žinau, kad tu mane myli.
Jis priėjo man iš už nugaros ir apkabino. Sukaupusi visas likusias jėgas, numečiau jo rankas nuo savęs ir atsisukusi rėžiau:
–      Aš myliu Henriką, o tu tik jo sūnus. Matyt, aš taip norėjau grįžti į jaunystę, jog įsivaizdavau, kad tu esi Henris, o aš ta pati Elizabeta, bet tenka pripažinti, kad aš ištekėjusi moteris, tu – ne Henrikas ir aš daugiau nebenoriu su tavimi žaisti.
–      Aš netikiu tavimi. Netikiu, kad po visko, kas buvo nuoširdu, tu suvokei, jog myli mano tėvą, bet ne mane.
–      Atleisk, tačiau taip yra. Ir kreipkis į mane jūs, aš visgi mokytoja.
Haris stovėjo nunarinęs rankas ir kaklą, žvelgė į mane beglobio šunelio žvilgsniu, bandydamas iš akių perskaityti tiesą. Aš nustačiau išdidžią miną, stengdamasi įtikinti jį, jog viskas, ką pasakiau, yra šventa tiesa. Vidus tiesiog raudojo, galva nepaliaujamai tvinksėjo ir norėjau, kad Haris kuo greičiau išeitų iš salės, nes nebesugebėjau nuraminti savo emocijų.
–      Aš turiu darbo, tad prašau palikti mane vieną.
–      Nepatikėsiu, kol nepasakysi žiūrėdama man į akis, – priėjo Haris.
–      Ko nepasakysiu? – išsigandusi paklausiau.
Jo buvimas šalia mane susilpnino visu šimtu procentų, tad aš nudelbusi žvilgsnį vis dar stengiausi atrodyti užtikrinta.
–      Kad viskas buvo melas, kad mūsų santykiai tau nesvarbūs ir tu myli Henriką.
Pakėliau akis ir žiūrėjau į jį netardama nei žodžio. Hario akys buvo tokios liūdnos, atrodė, jog jam taip skauda, tačiau aš nebegalėjau sustoti, todėl tariau:
–      Išeik, Hari. Mūsų santykiai man nesvarbūs.

 

Ačiū, kad esate!

Ps: ištikimiausių ir atidžiausių skaitytojų laukia labai nuotaikingi prizai, laukite tolimesnės informacijos!

Ma

XII

Atsidengiau veidą, su ašaromis akyse stebėdama Harį, sustingusį lyg statulą ir žvelgiantį į dėžės turinį. Jis atsisėdo ant čiužinio, pasidėjo dėžę prieš save ir pradėjo traukti vieną daiktelį po kito. Aš vis dar stovėjau ant laiptų, bijodama priartėti prie Hario ir bijodama jo paniekos… Pirmiausia jis ištraukė dainas, kurių juodraščius turėjau tik aš, tada ištraukė Henriko laiškus ir mažus raštelius.
–      Kai skaičiuoji, tu būni neįtikėtinai žavi, o tos susikaupimo raukšlelės ant tavo kaktos… – garsiai perskaitė vieną iš jų Haris.
Dėžės turinį jis krovė ant čiužinio, apžiūrėdamas viską atidžiai ir nieko nepraleisdamas. Galų gale, jis ištraukė mūsų nuotrauką, vis dar laikytą rėmelyje, paskui keletą paprastai sudėtų į krūvelę nuotraukų ir apžiūrėjo, atversdamas kitą pusę, kurioje buvo užrašytos datos bei vietovės.
–      Dveji metai kartu? Ir dar daug metų? – skaitydamas klausimo intonacija vėl prabilo Haris.
–      Aš viską paaiškinsiu, – nusileidusi nuo laiptukų ėjau jo link.
–      Kaip visa tai suprasti? – laikydamas rankose nuotraukas riktelėjo Haris.
–      Viską paaiškinsiu, nurimk.
–      Nieko man neaiškinkit. Jūs juk nebuvote paprasta mano tėčio draugė? Jūs buvote ta moteris, apie kurią jis man pasakodavo, kai dar buvau visiškai mažas, manydamas, jog nieko neprisiminsiu, – šiek tiek suirzęs pradėjo pasakoti Haris. – Jis man pasakojo, kaip kartą sutiko savo mūzą, kuri pakeitė jo gyvenimą ir kuri palaiko jo kūrybos gyslelę… Visada maniau, jog tai mama, tačiau laikui bėgant supratau, jog mūza būti ji negali, nes tėtis nebuvo panašus į įkvėpimo apimtą vyrą, kai žiūrėdavo į ją… Tai buvote jūs. Todėl jis ir laikė žurnalo iškarpą su jūsų nuotrauka savo stalčiuje.
Mano akyse susikaupė ašaros, nežinau, ar dėl to, jog Henrikui visada buvau vienintelė, kurią jis mylėjo, ar dėl to, kad buvo skaudu matyti Harį, tokį sutrikusį ir įskaudintą. Nežinojau, ar pasakyti kažką, ar aiškinti, ar geriau tylėti ir leisti jam išsilieti ant manęs, galbūt net supykti ir išeiti trenkus durimis.
–      Tai buvote jūs? – atsisukęs į mane griežčiau paklausė Haris.
Išriedėjus ašaroms aš lengvai palingavau galva, tačiau vis dar tylėjau lyg nebylė.
–      Dabar aišku, kodėl mama taip jūsų nemėgsta…
–      Hari, viskas ne taip, kaip tu manai. Aš tikrai nežinojau, kad tavo tėvas visada laikė mane savo mūza, aš maniau, jog jis gyvena laimingą gyvenimą su Liucija ir tavimi, aš nesikišau ir negrioviau jūsų šeimos laimės, – šluostydamasi ašaras atsargiai prisiartinau prie čiužinio ir atsisėdau prieš Harį.
Vaikinas paėmė lapus su dainų žodžiais ir kurį laiką įdėmiai juos skaitė. Aš sėdėjau prikandusi lūpą ir melsdama Dievo, kad Haris viską suprastų teisingai. Nenorėjau, jog jis imtų manęs nekęsti dėl to, kad Henris niekada nebuvo atsidavęs Liucijai, kad jo mūza buvo ne mama, o moteris iš jaunystės dienų. Tą akimirką labiausiai bijojau Hario paniekos.
–      Tai pačios pirmosios tėčio dainos… Skiriama mano meilei, – skaitydamas dainos dedikaciją akis į mane pakėlė vaikinas.
Aš prikandusi lūpą žiūrėjau į jį ašarotomis akimis ir nebyliai prašiau manęs nesmerkti. Haris vėl žvilgelėjo į lapus, sudėjo į dėžę, padėjo ją ant čiužinio ir atsistojęs nuėjo prie židinio.
–      Kodėl anksčiau to nesakėte?
–      Tavo mama norėjo, jog tėtis išliktų tau idealu… Ji nenorėjo, kad galvotum, jog Henrikas nemylėjo šeimos ir buvo atsidavęs man, bet aš prisiekiu, nieko apie tai nežinojau.
Vaikinas šiek tiek pagalvojo ir atsisukęs į mane tarė:
–      Nereikia man nieko prisiekinėti.
–      Hari, aš tikrai nenorėjau, kad tu tai sužinotum taip ar kad išvis apie tai sužinotum… Atleisk, kad slėpiau viską nuo tavęs, tačiau negalėjau imti ir papasakoti, lyg tai būtų paprastas dalykas. Pati tik grįžusi sužinojau, jog Henrikas visus tuo metus, kol manęs nebuvo, vis dar laikė mane savo mūza…
–      Jums nereikia atsiprašinėti, aš nenusivyliau tėčiu, tiesiog nemaniau, jog jis mylėjo būtent jus… Žinojau, kad tėčio mūza tikrai ne mama, tačiau maniau, jog jis tik išsigalvoja ir nori įkvėpti man entuziazmo kūrybai. Maniau, jog jis išsigalvojo istoriją apie moterį, kuri lyg gyvybės šaltinis suteikia jėgų kiekvieną rytą pradėti lyg naują puslapį, kurį galima užpildyti nauja daina ar melodija. Maniau, kad jis perkeltine prasme vartoja žodžius „amžina meilė“, o pasirodo jis iki pat paskutinio savo atodūsio mylėjo jus…
Jam kalbant ašaros tekėjo skruostais kaip niekada anksčiau. Haris taip jausmingai ir su tokiu įkvėpimu kalbėjo apie Henrio pasakojimus, jog man darėsi vis sunkiau susitaikyti su tuo, jog aš pavėlavau sugrįžti, pavėlavau pasirodyti jam ir pasakyti, jog visus tuos metus galvojau apie jį, kad niekada nepamiršau ir mylėjau visą tą laiką… Haris grįžo prie dėžės, atsisėdo ant čiužinio ir susiėmė už galvos.
–      Ko jūs iš tiesų grįžote į Londoną? Ieškoti tėčio?
–      Ne… Aš sužinojau, kad jis mirė, tačiau nedrįsau pasirodyti jo laidotuvėse, nes tai atrodė tiesiog nepakeliama. Nebegalėdama susitaikyti su Vladimiro valdžia, aš nusprendžiau grįžti ir pažvelgti tiesai į akis… Bijojau sutikti Liuciją, bijojau pamatyti tave ir bijojau visų prisiminimų apie Henriką, tačiau jaučiau, jog turiu grįžti. Aš tikrai nenorėjau griauti jūsų šeimos laimės, tikrai. Kai prieš dvidešimt metų sužinojau, jog Henrikas vedė tavo motiną ir susilaukė tavęs, susituokiau su Vladimiru ir daugiau niekada nebesusisiekiau su tavo tėvu… Nebuvau grįžusi į Londoną dvidešimt metų tik todėl, kad nebūtų skaudu pamatyti Henriką, sukūrusi laimingą šeimą, nes aš pati buvau nelaiminga žmona…
Haris atrodė ramesnis, nors vis dar trynė rankas vieną į kitą.
–      Papasakokit man viską nuo pradžių, noriu žinoti viską, – žvilgtelėjęs tarė jis.
–      Gerai, aš tau viską papasakosiu.
Pabaigiau atidaryti vyną, suradau taures ir įpylusi po šlakelį gėrimo, grįžau prie Hario. Atsisėdusi pradėjau pasakoti istoriją, kaip aštuntoje klasėje įsimylėjau vaikiną, su kuriuo tėvai neleido bendrauti visus metus, tačiau supratę, jog be jo nebegaliu gyventi, sutiko su mūsų draugyste ir taip prasidėjo nuostabūs metai drauge. Papasakojau apie visas kartu kurtas dainas, apie jo poeziją man, apie išvykas ir atostogas, apie mano kraustymąsi į Maskvą ir ilgus susirašinėjimo metus.
–      Deja, tada gavau iš jo laišką, jog jis nebegali laukti, jam reikia žmogaus šalia ir po kurio laiko sužinojau, kad jis vedė Liuciją – mūsų bendrą pažįstamą. Man tai buvo peilis krūtinėje, tačiau aš supratau, jog pati buvau kalta dėl tokio jo poelgio… Negalėjau prašyti jo laukti, kol aš pagaliau grįšiu, todėl paleidau jį. Dar po metų sužinojau, jog atsiradai tu, Hari. Tada supratau, jog niekada nebebūsiu su Henriu ir teko pasistengti ištrinti jį iš atminties. Visus tuos dvidešimtį metų aš nedrįsau parašyti jam, tiesiog pasiteirauti, kaip laikosi, kaip augi tu. Aš bijojau, kad man bus per sunku ištverti, kol vieną dieną mano mama pranešė, jog Henrikas mirė… Viduje mirė ir dalelė manęs. Supratau, jog dabar tikrai laikas grįžti. O grįžusi čia turėjau sukaupti nemažai drąsos atvykti pas jus į namus ir pareikšti užuojautą tavo mamai. Nemaniau, jog ji manęs taip nekenčia… Ir tada pasirodei tu…
Haris susirūpinęs klausėsi mano pasakojimo, o man nutilus nuleido akis į taurę ir toliau nepratarė nei žodžio.
–      Tai tą nepakartojamą jausmą, kurį apibūdinote vieną dieną kavinėje, jautėte mano tėčiui?
–      Taip, Hari… Aš beprotiškai jį mylėjau… Visus tuos metus, negalėjau jo pakeisti niekuo kitu, negalėjau išplėšti jo iš širdies…
Nebesusivaldžiusi ėmiau verkti kaip maža mergaitė, užsidengusi veidą delnais. Pajutau, kaip Haris prisėdo arčiau ir, apglėbęs stipriomis rankomis, prispaudė mane prie savo tvirtos krūtinės. Įsikniaubusi į jį kurį laiką patylėjau ir pro kukčiojimą tariau:
–      O tu toks panašus į jį…
–      Tik aš kovočiau.
Atsitraukusi žiūrėjau į jį drėgnomis akimis nesuprasdama, ką jis turėjo galvoje.
–      Nors jis ir mano idealas, tačiau jis buvo silpnas žmogus. Jis nekovojo dėl savo meilės, nelaukė jos ir pasidavė… Jis visada buvo pažeidžiamas, nes nesijautė laimingas, – nusivylęs kalbėjo Haris. – Jis apie kūrėjo mūzą kalbėjo lyg apie gyvybės eleksyrą, tačiau pats tokį paleido vėjais…
–      Aš kalta, Hari, tai aš nesupratau, ko noriu gyvenime, aš klausiau ne širdies, o aplinkinių, kurie spaudė mane rinktis karjerą ir gyventi dėl savęs, ne dėl mylimo žmogaus… Aš jį palikau, nesupratau, jog vienintelis gyvenimo variklis – meilė…
Jis dar kartą mane apkabino ir paglostė nugarą, ramindamas, jog Henrikas vis tiek turėjo kovoti.
–      Bet tada aš nebūčiau sutikusi tavęs, – atsitraukusi nuo Hario tariau žvelgdama tiesiai į akis. – Dabar viskas gerai…
Šie žodžiai skambėjo pavojingai, tačiau akimirka buvo kupina įtampos ir aš norėjau, jog Haris nebekaltintų Henriko dėl mūsų abiejų klaidos. Dabar aš iš tiesų jaučiausi gerai, sutikus Harį mano širdies rauda nutilo…
–      Aš tik tėčio atspindys jūsų gyvenime, – nuleido galvą vaikinas ištaręs tai nusivylusiu tonu.
–      Iš pradžių taip ir buvo, tačiau tu kitoks…
–      Taip, aš nekuriu dainų ir nesu toks jausmingas.
–      Bet tu kovotum, – šyptelėjusi nuraminau jį.
Abu atrodėme nurimę ir emociškai išsekę, todėl įsipylėme dar po taurę vyno ir Haris papasakojo, kaip pastaruosius dešimtmečius gyveno Henrikas. Buvo gera sužinoti apie jo pasiekimus, apie nuopelnus, apie sėkmes ir nesėkmes… Haris su užsidegimu pasakojo, koks Henris buvo tėvas, kiek daug jie kalbėdavosi apie muziką, apie gyvenimą ir kūrybą.
–      Jis, kaip ir jūs, sakė, jog įkvėpimas ateina kartu su jausmais, – gurkštelėjęs mintį užbaigė vaikinas.
–      Tikrai pajusi, kada tave aplankys mūza, tik turėk kantrybės…
Buvo jau beveik pirma valanda nakties, tačiau mes, įsitaisę ant pripučiamo čiužinio, kalbėjome apie mus siejantį žmogų, apie kūrybą ir viską, kas mus supa. Pasijutau šimtu procentų geriau, kai Haris žinojo mano ir Henriko istoriją, jaučiausi atsikračiusi širdį slėgusio sunkumo, kurį man užkrovė Liucija. Žinoma, Haris prižadėjo savo motinai neišduoti, jog žino viską apie Henriko mūzą…
–      Tau rytoj reikia į pamokas, gal laikas miegoti? Liucija nieko nesakys, kad negrįžti naktį namo?
–      Turbūt manote, kad mūsų santykiai labai artimi? – paklausė taurę ant grindų pastatęs vaikinas. – Po tėčio mirties mes beveik nesikalbame.
–      Kodėl?
–      Nežinau… Jai buvo sunku susitaikyti su tėčio netektimi, ji visiškai nebemato gyvenimo, lyg dalis mamos taip pat būtų mirusi. Ji buvo labai prisirišusi prie tėčio, nors šis niekada neatsakė tuo pačiu. Aš daug laiko praleisdavau su juo, todėl su mama artimų ryšių niekada nepalaikėme.
–      Tačiau ji vis tiek tave myli ir rūpinasi, jei tu dingsti nakčiai, – susirūpinusi tariau.
Haris išsitraukė telefoną ir greitai suspaudė žinutę.
–      Išsiųsta, – šyptelėjo jis, padėjęs telefoną ant čiužinio.
Apėmė keistas jausmas, jog Haris lieka miegoti mano bute, ant to pačio čiužinio… Lyg aš išduočiau Volodią, lyg būčiau sena ištvirkusi meilužė… Užsiminusi apie tai Hariui likau nesuprasta.
–      Jūs man ką tik papasakojote istoriją, jog mylite mano tėvą, nemanau, jog nuodemė, jei aš pasilieku. Nebent norite, jog išvažiuočiau, – įdėmiai įsistebeilijo vaikinas.
–      Dabar tu išgėręs vyno, geriau jau gėda man, nei problemos tau…
Dar kurį laiką kalbėjome apie dainas, kurias Haris rado dėžėje. Išsitiesę ant čiužinio kai kurias paniūniavome drauge, kai kurias pažadėjau padovanoti jam kaip prisiminimą apie tėčio kūrybą. Peržiūrėjome keletą nuotraukų, papasakojau apie vietas, kuriose jos buvo darytos, kol akys tiesiog lipte sulipo. Užgesinusi šviesą įsitaisiau ant vieno čiužinio kraštelio ir nusisukusi nuo Hario įsikniaubiau į antklodę.
–      Taip ir nepasakysite, kad norėjote, jog pasilikčiau, – tyliai sušnabždėjo jis.
Sau mintyse pasakiusi, jog norėjau, tyliai ištariau:
–      Miegok, Hari.
Užmigau apimta jaudulio, tačiau rami, kaip niekada. Jaučiausi saugi ir laiminga, lyg viskas, ko reikėtų – čia pat, šalia manęs. Žinojau, kad į Harį galiu kreiptis bet kada ir bet kokiu klausimu. Nors jis ir buvo jaunas, bet parodė man savo tvirtą suvokimą ne tik apie santykius, bet ir apie gyvenimą. Nebelaikiau jo vos pilnametystės sulaukusiu jaunuoliu, kuris, kaip ir jo bendraamžiai, vis dar patiria paauglystės malonumus. Jis savo branda ir pasaulėžiūra gerokai lenkė aštuoniolikmečius, o kai kuriais atvejais netgi mane. Nors aš pati ėmiau abejoti savo brandumu – miegojau ant čiužinio su drabužiais, šalia vaikino, kurio kvėpavimas man į nugarą jaudino labiau nei nuosavo vyro bučiniai.

Naujas rytas prasidėjo tingiai voliojantis ant čiužinio viduryje prikrautos svetainės. Pasirąžiusi prisiminiau, jog Haris liko miegoti mano bute ir lėtai atsisukau į jo pusę, tačiau ji buvo tuščia. Vėl atsiverčiau ant nugaros, galvodama, kur jis galėtų būti… Atsistojusi apėjau butą, tačiau vaikino nebuvo.
–      Turbūt išvažiavo į konservatoriją, – tyliai tariau sau, trindama pakaušį.
Priėjusi prie kavos aparato, radau mažą lapelį:
Jūs graži, kai miegate. Kai nemiegate taip pat. Gardžios kavos. – H.
Šyptelėjau ir priglaudžiau raštelį prie krūtinės. Apėmė neapsakomai geras jausmas, toks, koks apimdavo sulaukus raštelio iš Henriko. Tai nustebindavo, pamalonindavo ir aš pajusdavau ypatingą palaimą. Tokios smulkmenos varė mane iš proto. Tačiau greitai teko nusileisti ant žemės, nes paskambino baldų gamintojai ir privalėjau pasiruošti sutalpinti daugybę naujų baldų savo bute. Visą penktadienį vyrai plušėjo surinkdami atskiras baldų dalis, tačiau jie apstatė tik mano miegamąjį. Šeštadienį atvykę jie sutvarkė svetainę, o vakarop jau turėjau ir valgomojo komplektą. Kadangi svečių artimiausiu metu neplanavau turėti, atidėjau svečių kambario įrengimą kitam kartui. Baigusi valyti butą nuo šiukšlių, išsimaudžiau, atsidariau vyno, susirangiau prieš televizorių ant savo naujove kvepiančios milžiniškos sofos ir galvojau, ką šiuo metu veikia Haris. Šypsojausi, prisiminusi tą vakarą, kai kartu gurkšnojome vyną ir kai tarp mūsų nebeliko jokių paslapčių. Po kurio laiko sulaukiau žinutės.
Esu draugų gimtadienyje Liverpulyje, bet mintys visiškai kitur… Kaip krausytmasis?
Nedelsdama padėjau taurę ant stalelio ir neversdama jo laukti, atsakiau.
Baigtas. Susitiksime pirmadienį mokykloje. Pasilinksmink!
Savaitgalis praėjo labai greitai. Sekmadienį nuvykau į žirgyną ir grįždama apsilankiau keliose parduotuvėse savo rajone. Mintyse vis girdėdama Hario skatinimą pirkti jaunatviškus drabužius, nusipirkau netgi džinsus, kurių nenešiojau nuo savo paauglystės… Vakarą baigiau taisydama kai kurias kombinacijas savo šokyje. Užplūdo mintys apie modernią baleto versiją, kadangi jaučiausi lyg pažadinta iš gilaus miego, supratau, jog galima baletą pateikti jaunatviškai ir nenuobodžiai.

Pirmadienį savo mokinėms pasiūliau idėją dėl šokio. Jos buvo sužavėtos, tačiau abejojo, ar spės išmokti visus judesius ir ar užteks laiko repeticijoms: iki mokslo metų baigimo šventės buvo likę tik du su puse mėnesio, kadangi mokslai tęsėsi iki birželio pabaigos. Aš jas drąsinau nenuleisti rankų ir tikėti savo jėgomis, tada viskas pavyks kuo puikiausiai. Baigusi repeticiją su merginomis, sėdėjau salėje ir toliau kūriau šokį, kai pas mane atėjo Haris.
–      Hari! – džiugiai pakilau nuo kėdės. – Kaip tavo savaitgalis?
–      Viskas gerai. Kaip jūs?
–      Sugalvojau idėją šokiui mokslų baigimo koncerte…
Papasakojusi savo mintis likau maloniai nustebinta Hario puikiu komentaru.
–      O muziką ar turite? – pasidomėjo jis. – Aš galiu padėti jums.
–      Sugrotum per šokį?
Vaikinas atdarė pianino dangtį ir pradėjo groti įvairias atsitiktines melodijas.
–      Žinoma, galiu, tik išsirinkite, – atsisukęs šyptelėjo jis.
–      Būtų nuostabu! Tu puikus, Hari! – nesitverdama džiaugsmu šūktelėjau.
Aptarus, kokia muzika tiktų baleto šokiui, Haris pažadėjo paieškoti namuose natų ir kitą kartą pagroti variantus, iš kurių išsirinksime vieną. Džiaugiausi, jog galime bendradarbiauti su juo ir kad jis toks paslaugus.
–      Turiu jums staigmeną, – staiga temą pakeitė Haris.
–      Man? Kokią? – nustebusi atsisėdau į kėdę.
–      Sukūriau pirmąją dainą!
Suplojau rankomis, tardama:
–      Puiku! Matai, o sakei, kad nesi talentingas!
–      Norite, pagrosiu? – spaudydamas klavišus paklausė jis.
–      Žinoma!
Haris lėtai pradėjo groti melodiją. Stebėjau jo lingavimą prie instrumento ir atsidavimą muzikai. O tada jis pradėjo dainuoti savo žemu, kiek prikimusiu balsu:
–      Neklausk, kaip aš jaučiuosi, aš pats nežinau. Neklausk, kodėl taip elgiuosi, aš neturiu atsakymo. Žinau tik tai, kad ateina rytas, o aš nenoriu nuo tavęs trauktis, man skauda širdį, nes turiu išeiti, nors norėčiau likti šalia visam laikui…
Jis atiduso, pagrojo melodiją ir toliau užsimerkęs dainavo:
–      Kai miegi, noriu tave bučiuoti, kai miegi, noriu tave apgobti, stebėti tave miegančią iki pat ryto, tai vienintelis dalykas, kurį žinau… Gaila, kad išaušta rytas, gaila, kad naktis ne amžina, nes kai tu pabundi, aš lieku vienas, tik mano atminty išlieka tavo paveikslas… Neklausk, kodėl taip yra, aš neturiu atsakymo, žinau tik tai, kad nenoriu būti vienas, todėl laukiu vidurnakčio, kad matyčiau tave sapne…
Atidžiai klausiau kiekvieno jo tariamo žodžio ir mėgavausi tuo gergždžiančiu giliu balsu, kuris atrodė skverbiasi į mano vidų ir teka venomis. Sėdėjau lyg išdžiuvusi slyva, negalėdama atsigėrėti tiek žodžiais, tiek melodija, tiek Hariu.
–      Gaila, kad naktis nesitęsia amžinybę, o skausmas širdyje išlieka, nes kai tu pabundi, lieku aš vienas… – šnabždėdamas dainą baigė Haris ir paspaudęs paskutinį akordą, nuleido rankas ant kelių.
Aš nežinojau, ką sakyti, nes jaučiau, jog daina liečia ir mane… Tylėjau ir tada, kai Haris atsisuko į mane, klausiamu žvilgsniu prašydamas kažką pasakyti. Nuleidau akis į savo rankas, kurios nervingai gniaužė ilgas megztinio rankoves vieną į kitą.
–      Labai… – pradėjau sakyti, tačiau mano balsą nutraukė į salę įsiveržusi mokinė.
–      Mokytoja, norėjau pasakyti… – pamačiusi Harį, sėdintį prie pianino, ji taip pat nutilo ir išpūtusi akis baigė: – Atsiprašau, nežinojau, kad jūs ne viena.
–      Nieko tokio, Haris jau ketino eiti, – atsisukusi į jį atsitiesiau kėdėje.
Vaikinas vis dar žvelgė į mane savo nuoširdžiomis akimis, tačiau supratęs mane pridūrė:
–      Taip. Būtinai paieškosiu kūrinių šokiui. Iki pasimatymo!
–      Labas, Hari, – šyptelėjo mergina, pro kurią Haris ėjo salės durų link.
–      Labas, – net nepakėlęs akių atsakė jis ir trinktelėjo durimis.
Apie nieką kitą nebegalėjau galvoti, tik apie Hario dainą ir tą nekaltą žvilgsnį… Mokinė atsiprašė, kad negalės dalyvauti repeticijoje, o aš net nereagavau į tai.
–      Gerai, gali eiti.
–      Iki rytojaus, mokytoja, – šiek tiek sutrikusi atsisveikino mergina.
Nejau aš teisingai supratau, jog daina buvo apie mane? O galbūt tai tiesiog paprasta daina… Aš turbūt kraustausi iš proto, jei galvoju, jog jis man skiria dainas… Juk jis – ne Henrikas…“ – visą dieną galvojau. Vakare manęs aplankyti atvyko tėvai bei Darsė su Rupertu. Kadangi niekada negamindavau nei vaikystėje, nei išvykusi į Maskvą, užsakiau maisto iš vieno mėgstamiausių šeimos restoranų ir kaip tik tuo metu, kai visi atvyko, maistas jau garavo ant stalo. Tėvams ypač patiko mano svetainė su židiniu ir minkštu baltosios meškos kailiu ant grindų. Kaip jie patys komentavo, „galėsite su Vladimiru romantiškai gurkšnoti vyną prie židinio“. Dirbtinai šypsodamasi lingavau galva, vis gerdama viskį, kurį padovanojo tėtis.
–      Oho, sesute, valdyk arklius, – vakarieniaujant suburbuliavo Darsė, kai aš grįžau į valgomąjį su antra taure viskio.
–      Įtempta savaitė darbe, – atsisėdusi paaiškinau.
–      Dar tik pirmadienis, bet į sveikatą, Liz, – nusijuokė savo stiklinę iškėlęs Rupertas.
Buvau sutrikusi nuo pat tos akimirkos, kai Haris atliko man savo dainą. Nebejaučiau pagrindo po kojomis ir viskas krito iš rankų. Darsės padedama sunešiau indus į virtuvę ir pradėjau krauti viską į indaplovę. Staiga supypsėjo telefonas, tad aš kone mesdama lėkštes į šoną, suskubau jį paimti. Pamačiusi, jog žinutė nuo Hario, nudelbiau akis ir žvilgtelėjau į Darsę.
–      Žinutė? Rimtai? – tvarkydama įrankius susidomėjo ji.
–      Mokiniai man kartais parašo, jog nedalyvaus pamokoje, arba kolegės praneša apie susirinkimus.
–      Lyg negali paskambinti…
Aš nekantravau pažiūrėti, kas parašytą žinutėje, todėl leidau sau tai padaryti Darsės akivaizdoje.
Suprantu, kad iki Henriko man dar toli, tačiau norėjau išgirsti nuomonę apie dainą…
Nenorėjau, kad jis jaustųsi blogai dėl savo dainos ir galvotų, jog ji man nepatiko, todėl iškart atsakiau jam.
Ji nuostabi.
–      Tu jiems dar ir atrašai? – nustebusi ir viską iš šono stebėjusi prabilo Darsė.
–      Baik, Darse…
Ji pervertė akis ir sučiapsėjo. Toliau tvarkiau indus, kai išgirdau jos komentarą:
–      Drabužinėje mačiau HS dėžę, tu ją atsitempei netgi čia?
Sekundėlę patylėjau ir išsitiesusi atsakiau:
–      Tai mano asmeniniai daiktai, kurie neturėtų likti mano tėvų namuose.
–      Jie išvis turėtų būti sudeginti ar bent jau paslėpti žmonėms neprieinamose vietose.
–      Darse, manau, tu vienintelė kišai nosį į mano drabužinę ir tikrai nepasigrožėti mano garderobu.
Sesuo sustatė lūpas ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. Kurį laiką stebėjusi mane tarė:
–      Tik sakau, kad apgailėtinai atrodo, kai tu turi tokį puikų vyrą kaip Vladimiras ir vis dar svajoji apie numirėlį.
–      Turėk gėdos taip kalbėti apie mirusį žmogų! – įpykusi sugniaužiau kumščius ir vos susilaikiau nepaleidusi į ją kurio nors indo.
–      Tai tu gerbk savo vyrui, kuris tikrai nenusipelnė tokios žmonos kaip tu!
–      Tuomet paprašyk jo, kad su manimi skirtųsi, padarytum man didžiulę paslaugą!
–      Mergaitės, jūsų tikrai negalima palikti vienų, – nešina tuščiu vyno buteliu į virtuvę įžygiavo mama.
Darsė piktu žvilgsniu nedelbė mano veidą, o aš, sukrovusi lėkštes, išėjau iš virtuvės. Dar kurį laiką pakalbėję apie žirgyną ir apie mano planus per vasarą rasti pastatą baleto studijai, nusprendėme, jog tėvams jau laikas ilsėtis. Atsisveikindama su visais, mama pakštelėjo man į skruostą ir tyliai sušnabždėjo prie ausies:
–      Ar jums su Vladimiru viskas gerai?
–      Taip, mama, nesijaudink, viskas puiku.
–      Jei reikės patarimo, būtinai kreipkis į mane, Eliza.
Išlydėjusi juos iki automobilio grįžau kupina įsiūčio. Darsė visuomet mokėjo mane suerzinti. Įsipyliau dar vieną stiklinę viskio ir prisileidusi vonią galvojau apie tai, kas vyksta mano gyvenime. Iš esmė, mano sesuo buvo teisi – gyvenau apgailėtinai. Nemylimas vyras, pasibaigusi karjera, jokio seksualinio gyvenimo, nemirštanti praeities meilė ir draudžiami jausmai jaunam vaikinui. Nebežinojau, kas yra teisinga ir kaip toliau derėtų elgtis. Žinojau tik tai, kad turiu slopinti manyje bręstančius jausmus Hariui, nors abejojau, ar ne per vėlu tai daryti…

Visą savaitę mokykloje stengiausi užsiimti šokio reikalais, nesirodžiau koridoriuose, kad tik nesusitikčiau akis į akį su Hariu, nes darėsi vis sunkiau bendrauti su juo lyg su paprastu pažįstamu, juolab dabar, kai jis žinojo visą mano gyvenimą nuo A iki Z. Ketvirtadienio popietę, kai prasidėjo repeticija su merginomis, į salę pasibeldęs įgriuvo Haris, rankose nešinas pluoštu natų.
–      Sveiki. Atsinešiau atrinktus kūrinius jūsų šokiui, – uždaręs duris tarė jis, eidamas per salę.
Merginos ėmė klegėti viena su kita ir aš žvilgtelėjau į jas nustebusiomis akimis.
–      Galbūt vėliau, Haroldai? – paklausiau jo, kai šis priėjo prie pianino.
–      Kadangi merginos susirinkusios šokti, galėtume pritaikyti muziką tuoj pat, – šelmiškai šyptelėjęs jis pažvelgė į merginas, prilipusias prie veidrodžių turėklų. – Ar aš jums trukdysiu, mielosios?
Merginos ėmė krizenti, o aš stovėjau pakėlusi antakius ir nieko nesuprasdama.
–      Mokytoja, kodėl nesakėt, kad Haris gros per mūsų šokį? – paklausė viena iš jų, tvarkydamasi plaukus ir žvilgčiodama vilioklišku žvilgsniu į vaikiną.
–      Ji norėjo padaryti jums staigmeną, ar ne? – atsisukęs į mane tarė Haris.
Jaučiausi nespėjanti pagal Hario diktuojamą ritmą, todėl palingavau galva ir toliau stebėjau besišnabždančias merginas. Man turbūt tik pasirodė, tačiau visos jos buvo lyg apžavėtos vaikino, sėdinčio prie instrumento ir jau pradėjusio spaudyti klavišus.
–      Na, galime pradėti? – žaismingai paklausė jis.
Merginos lyg katės pradėjo rąžytis prieš vaikiną, jų šypsenos buvo įspūdingos, o užsidegimas šokti tiesiog pavydėtinas. Dar kartą pažiūrėjau į Harį, kuris atsivertė natas ir atsisuko į mane:
–      Pradedame, mokytoja?
Aš atsidusau ir liepiau merginoms stoti į vietas. Pirmasis kūrinys buvo šiek tiek per greitas mūsų šokiui, kiti per lėti, tad repeticija užsitęsė ilgiau nei tikėtasi. Priėjusi prie pianinio tyliai tariau Hariui:
–      Tau nereikia į pamokas?
–      Dabar turiu svarbesnių reikalų, – šyptelėjo jis grodamas toliau.
Pagaliau išsirinkus kūrinį, kuris patiko tiek merginoms, tiek man ir juolab tiko šokiui, leidau joms eiti, tačiau jos susibūrė į ratuką ir vieną iš jų paklausė:
–      Hari, tu visada būsi mūsų repeticijose?
Vaikinas, tvarkydamas savo natas, atsisuko į jas, tada žvilgtelėjo į mane ir atsakė:
–      Jei tik jūsų mokytoja norės, kad dalyvaučiau repeticijose.
–      Nenoriu tavęs per daug trukdyti, Hari…
–      Netrukdote, – išsišiepė jis ir merginos ėmė juoktis.
Aš dar kartą žvilgtelėjau į jas, į Harį ir patvirtinau, jog kita repeticija su Hariu vyks pirmadienį. Merginoms išbėgus iš salės, aš uždariau duris ir atsigręžusi į vaikiną žiūrėjau į jį išpūtusi akis.
–      Kas? – nustebęs paklausė jis.
–      Kaip tai kas? Ką reiškė visas šis spektaklis?
–      Aš tik norėjau padėti…
–      Hari, negalima taip elgtis, turėjai pasitarti su manimi… Na, dabar jau nesvarbu. Turiu eiti namo.
–      Kodėl jūs manęs vengiate? – ir vėl kelią užstojęs paklausė Haris.
Ilgokai žiūrėjau jam į akis, kol nebegalėjau atsilaikyti jo mielam veidui ir nukreipiau žvilgsnį į grindis.
–      Nevengiu, tiesiog kartais peržengiu ribas.
–      Neperžengiate, juk viskas gerai… – dar švelniau ramino mane vaikinas.
–      Aš tikrai turiu eiti, Hari. Susitiksime kitoje repeticijoje, – pasitraukusi į šoną išpyškinau.

Porą dienų iš Hario nesulaukiau nei vienos žinutės, jis neužsuko pas mane į salę ir aš pagalvojau, jog taip bus geriau, kad ir kaip ilgėjausi jo juoko bei mūsų pokalbių, tačiau supratau, jog galų gale aš tik pamilčiau netinkamą žmogų…
Penktadienį, po sunkios darbo savaitės nusprendžiau nueiti į spa centrą, esantį netoli namų ir pasilepinti purvo voniomis bei masažais. Grįžau atsipalaidavusi lyg bestuburis moliuskas ir viskas, ko tą akimirką norėjau – taurė raudono vyno, ramus muzikinis fonas ir žvilgsnis į miesto lemputes pro milžinišką svetainės langą. Prisistūmiau fotelį prie jo ir įsisupusi į minkštą pledą stebėjau tolumoje boluojančias šviesas bei pravažiuojančių automobilių žibintus. Vis žvilgčiojau į telefoną ir jaučiausi praradusi vienintelį žmogų, su kuriuo galėjau atvirai pasikalbėti… Išgirdusi skambutį į duris net šoktelėjau iš fotelio. Padėjau taurę ant stiklinio stalelio ir pribėgau prie durų. Žvilgtelėjusi pro akutę pamačiau tamsą. Giliai įkvėpusi atrakinau duris ir atidariusi pamačiau į sieną atsirėmusį didžiaakį vaikiną. Nustebusi pasisveikinau su juo ir paklausiau, kaip jis praėjo pro apsaugą.
–      Pasakiau, jog esu jūsų sužadėtinis, – įėjęs atsakė Haris.
–      Mano sužadėtinis? Gal tu išprotėjai? Aš ištekėjusi! – susiėmusi už galvos surikau.
–      Man būtinai reikia su jumis pasikalbėti.
–      Galėjai parašyti žinutę ar paskambinti…
–      Nežinojau, ar įsileisite mane, – odinį švarką ant sofos nusimetęs tarė Haris.
Jo balti marškinėliai buvo šiek tiek susiglamžę, o pro iškirptę matėsi dailūs raktikauliai. Prieblandoje ant Hario veido nuo išsipūtusių plaukų krito šešėlis ir jis atrodė tiesiog pritrenkiančiai. Vaikinas susikišo rankas į kišenes, tačiau nieko nebesakė.
–      Ir kas čia per neatidėliotinas reikalas? – paklausiau.
–      Manau, kad tikrai nebegalima to atidėlioti…
–      Ko?
–      Aš nebesuprantu, mes draugai ar… – Haris šiek tiek pagalvojo ir pasikasė kaklą. – Nes kažkas tarp mūsų yra.
Širdies dūžiai padvigubino greitį, o aš apsimečiau, jog nesupratau jo.
–      O kas tarp mūsų yra?
–      Neapsimetinėkite, aš matau, jog ir jūs nesuprantate, kas vyksta tarp mūsų.
–      Tarp mūsų niekas nevyksta… – giliai kvėpuodama raminau tiek jį, tiek save.
Haris apsilaižė lūpas ir paėjo porą žingsnių pirmyn.
–      Aš dar niekada taip nesijaučiau. Man gera, kai būnu su jumis. Jaučiuosi lyg nieko netrūktų ir galėčiau nuversti kalnus, o kai jūsų nėra šalia, aš nerandu vietos ir neturiu jokio polėkio.
Jis nutilo ir pakreipęs galvą žvelgė į mane. Aš atsidususi pritariau:
–      Na, tu taip pat sudrumstei mano ramaus gyvenimo vandenį…
–      Vadinasi, jūs jaučiatės taip pat, kaip ir aš? – gestikuliuodamas rankomis pasiteiravo Haris.
–      Aš nežinau, kaip tu jautiesi, tačiau…
–      Man atrodo, kad aš jus įsimylėjau, – nutraukęs mane konstatavo vaikinas.

Ps: ištikimiausių ir atidžiausių skaitytojų laukia labai nuotaikingi prizai, laukite tolimesnės informacijos!

Ma

Ačiū už jūsų nuomones ir klausimus!

X

–      Taip? A, atleiskite, į Enfildo žirgyną, – atsipeikėjusi atsakiau jam.
–      Tas jaunimas, nesuprasi jų… – sumurmėjo nusisukdamas vairuotojas ir užvedė automobilį.
Mintyse nusijuokiau, jog vyriškis palaikė mane jaunuole ir toliau šypsojausi lyg jaunas mėnulis. Visą kelią iki namų vis dar krizenau iš Hario šmaikščių pastabų, jo juoko, veido mimikų ir judesių. Tas vaikinas buvo tikra geros nuotaikos bomba! Neįtikėtina, kaip toks jaunas žmogus gali vienu metu būti toks vėjavaikiškas ir toks rimtas bei subrendęs. Grįžau neįtikėtinai puikios nuotaikos, net pabučiavau mamą į skruostą, kai sutikau ją svetainėje.
–      Grynas oras tau tikrai į naudą, vaikeli, – nudžiugo ji.
–      Tikrai taip, mama!
Jaučiausi laiminga ir pasiryžusi nebeužsisėdėti namuose, imtis kažką keisti gyvenime, lyg mane būtų aplankęs didžiulis įkvėpimas.
–      Einu ieškoti buto, – nusivilkusi paltą pasakiau.
–      Juk gali pasilikti pas mus, – eidama iš paskos atkalbėti bandė mama.
–      Man jau keturiasdešimt, aš noriu turėti savo erdvę ir būti savarankiška, – atsakiau jai kuo gražiau ir nusišypsojau.
Užbėgusi į savo kambarį elgiausi ramiai, bandydama apsimesti, jog nieko ypatingo nenutiko. Iš tiesų, nieko reikšmingo ir nebuvo, tačiau mano viduje vykstantis chaosas leido man supranti, jog kažkas visgi įvyko. Vaikinas tiesiog užkrėtė mane savo energija bei entuziazmu, pajaučiau, lyg galinti dar daug ką gyvenime nuveikti… Visą likusį savaitgalį pašvenčiau buto paieškoms ir pažadėjau sau, jog pirmadienį būtinai paskambinsiu visoms nekilnojamojo turto agentūroms ir apžiūrėsiu butus!

Nauja darbo savaitė įsibėgėjo su entuziazmu. Puikiai sekėsi nuo pat pirmadienio kurti šokio žingsnelius. Paskambinusi agentūroms dėl butų susitariau tikslius laikus, kada galėsiu juos apžiūrėti. Dėl kai kurių, deja, teko nusivilti, nes jie jau buvo parduoti. Vienoje agentūroje man pasiūlė pirkti namą ir akimirką aš sudvejojau… Tačiau planavau vienišės gyvenimą, todėl namas man būtų buvęs per didelis, jame jausčiausi dar vienišesnė, nei iš tiesų būčiau. Tikrai neketinau gyventi Anglijoje su Vladimiru – mūsų santuokai jau buvo padėtas taškas, net jei mano vyras tai neigė. Vaikų taip pat neplanavau turėti, tad vis dėlto likau ištikima buto paieškoms. Keletą kartų konservatorijoje susitikome su Hariu, tačiau arba jis, arba aš buvome per daug užsiėmę, kad plepėtume, todėl jis tik pažadėjo, kad būtinai pas mane užeis. Džiaugiausi, kad jis toks draugiškas, tačiau bijojau aplinkinių reakcijos į mūsų galbūt per daug artimą draugystę. Niekada nebuvau papuolusi į tokią situaciją, todėl nenutuokiau, kur yra ta riba tarp mokinio ir mokytojo… Tai, kad jis mane aplankydavo pamokų metu, man jau atrodė riba, bet negalėjau paneigti, jog jo pasirodymas praskaidrindavo mano nuotaiką. Savaitės viduryje užėjęs pas mane Haris pasidomėjo mano buto paieškomis.
–      Nuo ketvirtadienio vakaro pradedu savo kelionę – kasdien apžiūrėsiu po vieną butą, – tvarkydamasi salėje atsakiau.
–      Kaip tik ketvirtadienio vakarą repetuoju su vaikinais…
–      Juk sakiau, kad nereikia manęs vežioti, Hari, juk tu ne mano vairuotojas!
Jis šyptelėjo ir pradėjo vaizduoti vairuotoją.
–      O gal aš noriu būti jūsų vairuotojas, – vaizduodamas, jog važiuoja prie manęs priėjo Haris. – Sėskite, panele. Kur jus nuvežti? Į Bekingemo rūmus? Aš taip ir maniau, jog kažkur esu jus matęs…
Vaikinas pasitaisė įsivaizduojamą kepurę ir atsisukęs rimtu veidu žvelgė į mane, lyg klausdamas, kodėl nevaidinu kartu su juo. Negalėjau suvaldyti juoko! Jo spontaniškumas, laisvumas prie manęs jaukė visas mintis galvoje ir aš jaučiausi lyg tai būtų mano senas draugas… Buvau pamiršusi, ką reiškia pilvo skausmas, kurį sukelia juokas, o ne pilvo preso pratimai. Kartais sulaukdavau iš jo žinučių, o tai nuteikdavo mane ypač jaunatviškai. Net pamokų metu aš, būdama mokytoja, rašydavau atsakymus į jo žinutes. Nors tai tebuvo bereikšmiai pokalbiai, aš jaučiausi šiuolaikiška ir dar sugebanti nustebinti ne tik kitus, bet ir save.

Ketvirtadienį, po pamokų, išsiruošiau į butą Etmonde. Išėjusi į gatvę, išsitraukiau telefoną ir, surinkusi taksi vairuotojo numerį, stovėjau ant šaligatvio, kai pamačiau iš tolo atriedantį Hario automobilį. Jis privažiavo prie manęs ir atsidaręs langą pasiteiravo:
–      Panele, jus į naujuosius apartamentus?
Aš nusijuokiau ir apsižvalgiau, ar joks mokinys neina pro šalį.
–      Baik, Hari, aš nuvažiuosiu pati.
–      Padėkite tą telefoną į rankinę, jums tikrai reikės profesionalios pagalbos perkant butą, – pats iš savo pokšto juokėsi vaikinas.
Purčiau galvą į šonus, negalėdama patikėti, koks užsispyręs yra šis didžiaakis.
–      Juk žinote, kad aš nepasiduosiu…
Dar kartą apsižvalgiau, įsidėjau telefoną į palto kišenę ir, apėjusi automobilį, įsėdau šalia Hario. Prisisegiau diržą ir žvelgiau į jį be žodžių.
–      Taip, žinau, aš labai puikus draugas. Kur važiuojame? – su plačia šypsena veide atsisuko jis.
Pasakiusi tikslų adresą prisiminiau:
–      Juk tu turėjai repetuoti…
–      Džo turėjo reikalų, todėl perkėlėme repeticiją į kitą dieną. Artimiausias koncertas tik kitą savaitgalį, todėl galime neskubėti, – atsakė jis, vis pažvelgdamas į mane.
Labai retai sėdėdavau šalia vairuotojo… Kol gyvenau čia, Henrikas neturėjo automobilio, todėl mes visur vaikščiodavome pėstute arba naudodavomės viešuoju transportu. Gyvendama Maskvoje turėjau savo vairuotoją, kurį buvo pasamdęs Volodia. Dabar galvoju, jog tik dėl to, kad nepabėgčiau nuo jo… Na, o taksi automobilyje visuomet sėdžiu užpakalinėje sėdynėje – turbūt toks įprotis. Dabar, sėdėdama priekyje, jaučiausi ne tokia didelė ponia. Be to, galėjau stebėti Harį iš šono. Niekada anksčiau nepastebėjau, tačiau vairuojantis vyras atrodo ganėtinai patraukliai ir netgi seksualiai. Arba taip atrodė tik Haris… Tai, kaip jis suko vairą, pasilenkęs ir žiūrėdamas, ar iš kurios nors pusės neatvažiuoja automobilis, kaip jis viena ranka atsirėmė į dureles ir laikė tik vairo apačią, arba kaip kalbėdamas žiūrėjo tai į kelią, tai į mane… Aš tiesiog sėdėjau šalia jo ir grožėjausi visais jo judesiais. Negaliu paaiškinti, kodėl būtent dabar mane tai taip trikdė.
–      Kodėl nevairuojate? – staiga paklausė Haris, kol aš skenavau jo profilį.
–      Kaip ir viskam kitam gyvenime, neturėjau laiko… – pasakiau atvipusia lūpa.
–      Dabar turite laiko, pasimokykite! Automobilis – nepriklausomybė, laisvė ir neapsakomas patogumas! – gestikuliuodamas viena ranka aiškino man pašnekovas.
–      Manau, kad man nebe laikas… Kaži, ar taip greitai išmokčiau vairuoti.
–      Jūs ir vėl kalbate kaip visiškai susenus močiutė! Nelaidokite savęs anksčiau laiko, – skatino mane Haris.
–      Tiesiog tu nesupranti, kai būni pripratęs ilgą laiką prie vienokių dalykų, pasidaro sunku kažką keisti. Aš suprantu, kad tau dabar pats polėkio metas, būnant aštuoniolikos metų ir aš taip jaučiausi, tačiau… – prisiminusi, jog net tada aš turėjau polėkį tik šokiui, nutilau.
–      Kas?
–      Oi, Hari, aš tau pavydžiu entuziazmo ir užsispyrimo. Aš nei dabar, nei būdama aštuoniolikos neturėjau valios pagalvoti apie tai, ko iš tiesų noriu… – susigūžusi kėdėje suvaitojau.
–      Norite, aš jus pamokysiu vairuoti? Garaže turime nediduką automobilį, kuris priklausė seneliui, o po mirties jis atiteko man. Jis paprastas, automatiniu varikliu, kaip tik pradedančiam mokytis, – ir vėl entuziazmu tryško vaikinas, net judėdamas kėdėje.
Pasijutau lyg dešimčia metų jaunesnė už jį. Nejau aš, būdama keturiasdešimties, galėjau mokytis iš aštuoniolikmečio jaunuolio? Nejau įmanoma, kad pragyvenusi tiek laiko, aš tik dabar pradėsiu iš tiesų gyventi? Su Hariu prabusdavo visi mano žmogiški instinktai – siekti laimės, kovoti, įrodyti sau, jog galiu daugiau, nei maniau, išbandyti dar nebandytus dalykus… Jaučiau, lyg visos durys man būtų atviros, tik aš bijau jas atidaryti. Šypsojausi vaikinui ir tariau:
–      Nežinau, ar turėsiu tiek laiko ir ar galiu tave taip trukdyti?
–      Jau sakiau, jei labai norite – viskas įmanoma! – šypsena atsakė jis.
–      Mokinys moko mokytoją…
–      Neskirstykite žmonių į tam tikras grupes, pamatysite, kaip lengva pasidarys gyventi.
–      Bet aš turiu daug įsipareigojimų, be to, žmonės gali pagalvoti…
–      Niekada neturėkite tokių minčių galvoje! – neleidęs man baigti įsiterpė Haris. – Žmonės visada galvos taip, kaip jiems norisi ir jūs neprivalote niekam aiškintis dėl savo veiksmų. Mes visi laisvi, todėl kiekvienas turime teisę į savo asmeninį gyvenimą.
–      Norėčiau būti tokia laisva, kaip tu sakai, – išklausiusi numykiau.
–      Jūs ir esate laisva, nagi, nebūkite tokia susikausčiusi. Nereikia elgtis drastiškai, tiesiog neribokite savo sprendimų dėl kitų nuomonės, – atsisukęs rimtai dėstė vaikinas.
Negalėjau patikėti savo ausimis – jis mane mokė gyventi. O svarbiausia tai, jog aš nesipriešinau ir kaip kempinė gėriau į save kiekvieną jo sakinį. Man reikėjo žmogaus, kuris imtų ir tai pasakytų – koks skirtumas, ką galvoja kiti? Juk svarbiausia, kad tu jautiesi gerai. Ir kol tavo gerovė nekenkia aplinkiniams, tol galima džiaugtis.
Taip kalbėdami privažiavome prie daugiabučio. Jis buvo ramioje gatvėje ir tai man iškart patiko. Tačiau Haris, kaip tikras žinovas, išlipęs iš automobilio tarė:
–      Nekokia gatvė.
–      Kodėl? – nustebusi atsisukau.
Mes buvome Etmonde, o Haris jau dešimtmetį gyveno būtent jame, tad turbūt žinojo visas gatves.
–      Na, pavyzdžiui, jei norite įvažiuoti į kiemą, reikia sukti į kitą gatvę, o ten vienpusis eismas ir tada reikia apvažiuoti pusę rajono, kad įvažiuotumėte į savo kiemą… – mosuodamas rankomis ir rodydamas man aplink aiškino jis.
Aš atsidusau ir pasakiau:
–      Aš juk neturiu automobilio…
–      Bet atsiminkite, jog čia gyvensite ilgą laiką, manau, ir automobilį įsigysite, o tada ir kils problemos. Pagalvokite apie viską jau dabar…
Velniava, jis ir vėl kalbėjo protingai! Juk ir taksistams bus sunku atvažiuoti manęs paimti, taip pat ir su grįžimu…
–      Tu teisus. Na, vis tiek užeikime pažiūrėti.
Pirmasis butas buvo kruopščiai įrengtas, tačiau man nepatiko tai, jog jame jau buvo visi baldai. Norėjau pati įsigyti baldus, kai kuriuos užsisakyti specialiai sau… Nesinorėjo, kad kažkas bruktų man interjerą, nes pati apie jį nusimaniau ir žinojau, kokio stiliaus buto man reikia. Jis neturėjo būti labai modernus, nes aš ir pati nebuvau labai moderni moteris… Tačiau Karalienės Viktorijos laikų butas manęs taip pat nežavėjo. Hariui butas patiko, tačiau minusą jis uždėjo įvažiavimui į kiemą. Atsisveikinę su nekilnojamojo turto atstovu, išvykome namo.
–      Kur važiuosime rytoj? – pasidomėjo Haris.
–      Kur tu važiuosi, aš nežinau, tačiau man reikia į Barnetą, o šeštadienį važiuosiu į Vudgryną, galbūt pavyks įsigyti butą šalia darbo!
–      Negi norite gyventi nuolatinėje kamšalynėje?
–      Ne, bet norėčiau apžiūrėti kelis variantus, o tada rinktis, – šyptelėjau.
Kol Haris pasakojo, kur yra matęs puikių butų, aš visą laiką žiūrėjau į jį ir galvojau, negi jis man tapo draugu? Per porą mėnesių jis man pasidarė toks svarbus, jog atrodė taip įprasta sulaukti žinutės, kalbėti su juo apie bet ką, važiuoti jo automobiliu, tvarkant mano reikalus… Negaliu pasakyti, jog bendravome kaip kolegos ar kaip vyresnis su jaunesniu, tai nebuvo ir kažkokie giminiški santykiai. Manau, kad tai buvo draugystė, bent jau bręstanti. Keista buvo keturiasdešimties dar užmegzti naujas draugystes… Tačiau tai jaudino ir teikė gyvenimui tam tikrą atspalvį, dėl ko pradėjau dažniau žiūrėti į veidrodį, stengiausi atrodyti patrauklesnė nei anksčiau ir keistai laukdavau mūsų netikėtų ar planuotų susitikimų.

Penktadienį butą apžiūrėjau viena, nes Hario prireikė Liucijai ir aš visiškai dėl to nesikrimtau. Juk negalėjau jo savintis kaip savo sūnaus… Nors aš net nesijaučiau panaši į jo motiną. Turbūt ji niekada nebūtų išėjusi susitikti su kuriuo nors Hario bendraamžiu ir pasakojusi apie savo santuoką. Lygindama save su Liucija, ėmiau jausti graužatį dėl bendravimo su Hariu. Gavusi iš jo žinutę, kurioje jis paklausė, ar man patiko butas, kurį apžiūrėjau, kurį laiką žiūrėjau į ją ir nebežinojau, ar noriu toliau apsimesti, jog esu jauna ir vėjavaikiška… Atsakiusi, jog labai triukšminga vieta, padėjau telefoną kuo toliau nuo savęs, tačiau sulaukusi atsakymo, negalėjau atsispirti pagundai perskaityti jo nuomonę.
Rytoj apžiūrėsime dar triukšmingesnę vietą. Atvažiuosiu jūsų pirmą valandą.
Norėjau parašyti, kad mums nereikėtų taip dažnai susitikinėti ne pamokų metu, tačiau pagalvojau, jog geriau bus apie tai pasikalbėti akis į akį. Tąnakt varčiausi lovoje kankinama abejonių… Dalelė manęs negalėjo atsitraukti nuo Hario ir tiesiog veržėsi jo link, tačiau kita dalis priešingai – norėjo slėptis nuo jo ir neleisti santykiams įsibėgėti, nes jo panašumas su Henriku paveikė mano pasaulį, todėl bijojau vėl įsimylėti žmogų, kuris mano vaizduotėje atstoja Henrį…

Kitą dieną dar prieš sutartą valandą aš išėjau į gatvę ir ėjau tolyn nuo namų, kad Haris nesugalvotų sustoti prie kiemo vartų ir tada namiškiai imtų klausinėti, kas manęs atvažiavo. Tai atrodė taip vaikiška, tačiau aš nenorėjau kelti papildomų nesusipratimų, nes jau mano viduje jų buvo užtektinai. Nebūčiau ištvėrusi dar ir aplinkinių komentarų, kurie tikrai nebūtų linkintys gražios draugystės. Žinojau, ką žmonės pagalvotų, nors mes su Hariu tik draugiškai šnekučiuojamės, aplinkiai tuoj pat sutirštintų spalvas ir išvadintų mane pedofile… Baisus žodis, kurio niekada nevartojau, todėl nenorėčiau būti laikoma viena iš jų. Haris privažiavęs iškart pasidomėjo, ar aš planavau išvykti be jo.
–      Ne, tiesiog norėjau šiek tiek pasivaikščioti, – slėpdama akis pasiteisinau.
Kai pasakiau tikslų adresą, nutilome ir pagaliau išdrįsau užduoti ilgai mane kamavusį klausimą:
–      Ką sakai savo mamai, kai būni su manimi?
Haris nei kiek nenustebo dėl klausimo, pasitvarkė plaukus ir atsisukęs žiūrėjo į mane. Aš pakėlusi antakius laukiau atsakymo, nes supratau, jog jis nesako Liucijai, kad yra su manimi, kitu atveju, netemptų gumos ir atsakytų iškart.
–      Jau tada, kai pasakiau, kad sutikau jus konservatorijoje, ji susinervino ir nieko nepaaiškinusi pasakė laikytis nuo jūsų atokiau.
Aš tylėjau, nes nežinojau, ką į tai atsakyti. Bijojau, kad Haris pradės klausinėti, kodėl jo mama, būdama mano drauge, jam taip pasakė. Laukiau jo klausimo, tačiau vaikinas taip pat tylėjo, žvilgčiodamas į vieną ir kitą puses.
–      Todėl dabar aš esu repeticijoje, – staiga prabilęs savo duobutes parodė jis.
–      Nesilaikai atokiau… – žiūrėdama į kelią pakomentavau.
–      Kodėl mama nori laikytis atokiau jūsų – jos reikalas, tačiau ji negali liepti man jūsų vengti. Aš – suaugęs žmogus, todėl pats atsirenku, su kuo man nereikėtų bendrauti.
Štai ir vėl jis pasirodė daug protingesnis nei prieš tai. Kasdien jis mane nustebindavo savo išmone ir brandumu. Hario brandumas šįkart pasireiškė jo nesidomėjimu svetimais santykiais. Lygiai kaip man… Tai patyriau su Vladimiru: tėvams jis visada atrodė puikus žmogus, taip apie jį galvojau ir aš, tačiau jo elgesys su manimi nebuvo panašus į inteligentiško asmens… Galbūt kitų santykiai su Volodia buvo geri ir paremti kažkokiomis vertybėmis, tik ne mūsų. Vienintelė vertybė, kurią išsaugojau – ištikimybė. Nors ir nemylėjau jo, bet buvau ištikima žmona. Tad pasimokiusi iš šios situacijos, aš daugiau niekada neklausiau žmonių nuomonės apie kitus, ją turėdavau susidaryti pati.
–      Žinai, Hari, tu ne pagal metus subrendęs jaunuolis, – pati netikėdama tuo, ką kalbu, ištariau.
Vaikinas prunkštelėjo ir atsisukęs į mane sušnabždėjo:
–      Aš Einšteinas, niekam nesakykit…
Nusikvatojau taip, kad užkrėčiau ir Harį. Nuraminę juoką, toliau sėdėjome jaukioje tyloje, kai Hariui išsprūdo:
–      Turbūt dėl tų pačių priežasčių ir jūs vengiate mano automobilio prie namų…
Surimtėjau akimirksniu! Lyg pričiupta nusikaltimo vietoje, atsisukau ir kaltu žvilgsniu žiūrėjau tai į Harį, tai į kelią. Nežinojau, ką tuo metu atsakyti, tačiau jaučiau, jog Haris viską ir pats supranta, kitaip nebūtų taip taikliai apibūdinęs situacijos.
–      Na, galbūt kada nors ateis metas, kai papasakosite, o gal tiesiog vengsime šios temos ir nesusipratimų, – supratingai šyptelėjo vaikinas išjungdamas variklį. – Štai ir atvažiavome…
Tai buvo vienintelis kotedžas, kurį išsirinkau. Gatvė atrodė tvarkinga, nors Vudgryne ir knibždėjo daugybė žmonių, tačiau šioji buvo toli nuo pagrindinio judesio. Prie namo laukė vyriškis, kuris tuoj pat pradėjo pasakoti apie visą namą. Juoką sukėlė tai, jog jis palaikė mus pora ir ėmė pasakoti, kaip mūsų vaikai galėtų lakstyti už namo esančiame sode.
–      Kad mes ne… – pradėjau tarti, tačiau Haris man kumštelėjo savo alkūne ir toliau suraukęs kaktą klausėsi, ką pasakoja vyras.
Nustebusi visą laiką žvelgiau į Harį, praleisdama pro ausis pusę pasakojimo. Įsėdusi į automobilį vis dar laukiau jo paaiškinimo, tačiau vaikinas juokaudamas užvedė variklį ir nuvažiuodamas tarė:
–      Mūsų šeimai šis butas bus per ankštas, taip?
–      Mūsų šeimai? – nusijuokiau. – Hari, tu visai išprotėjęs.
Jis nuoširdžiai šyptelėjo ir paklausė:
–      Negi nesmagu apgaudinėti žmones?
–      Na, niekada nemėginau…
–      Kaip tai ne? Juk su savo vyru jūs visada apsimetate laiminga moterimi, o štai dabar galite apsimesti, kad mes šeima, – dar kartą nusijuokė jis.
–      Bet tai du skirtingi dalykai, Hari…
–      Atsipalaiduokite, niekas juk nežino, kokia yra tiesa!
Jo žemas tembras ir ramus žvilgsnis tą minutę mane privertė pasijusti itin saugia. Nežinau, kodėl būtent tada, tačiau būdama šalia Hario, jaučiausi lyg už sienos, nors manęs ginti nuo nieko ir nereikėjo.
–      Dabar jūs padarysite man paslaugą, – po kelias minutes užsitęsusios pauzės prabilo vaikinas.
–      Kokią? – nustebau.
–      Važiuojame į prekybos centrą, padėsite man išsirinkti naujus marškinius bei varlytę.
Pasvarsčiusi, ką jam atsakyti, nusprendžiau, jog ir man neprošal atnaujinti savo garderobą, nes būdama Londone dar nebuvau nei vienoje parduotuvėje, todėl visi drabužiai man lyg sąžinės balsas priminė Maskvą ir Vladimirą.
–      Žinai, ir man reikia naujų drabužių, – lyg mažas vaikas krykštavau automobilyje.
Eidama prekybos centru su Hariu, stengiausi nesižvalgyti į žmones, kad nepamatyčiau kokių pažįstamų ir nebūčiau pričiupta. Tikrai nekaip būtų skambėjęs pasakymas, jog vaikštau po parduotuves su savo mokiniu, o dar geriau – su savo draugu, kuris atrodė lyg mano sūnus… Tačiau prisiminusi Hario žodžius, jog nereikia kreipti dėmesio, ką sako kiti, ir tiesiog mėgautis savo gerove, aš iškėliau galvą ir didžiavausi, jog mano kompanjonas – jaunas, žavus ir protingas jaunuolis. Ir nesvarbu, ar žmonės laikė mane jo mama, drauge ar mergina. Bent kartą turėjau perlipti per save ir nustoti jaudintis dėl kitų.
–      Ko bijosi – tas ir nutiks, – įeinant į parduotuvę iš nugaros sušnabždėjo Haris, pamatęs, jog nuolatos žvalgausi į visas puses.
–      Atleisk, Hari, aš kitaip negaliu… Aš juk dar tik mokausi iš tavęs, – pasimaiviusi šyptelėjau.
Konsultantė tuoj pat priėjo prie mūsų ir paklausė, ko ieškome. Haris pradėjo vardinti marškinių spalvas, tad mergina privedė mus prie marškinių lentynos.
–      Paimsiu visų spalvų, pasakysite, kuri atrodo geriausiai, – imdamas pakabas paprašė vaikinas.
Sukiojausi aplink kitas lentynas, kol Haris buvo užsitraukęs užuolaidėlę persirengimo kabinoje. Paėmiau jam keletą varlyčių, kurių sakėsi taip pat norįs ir laukiau, kada vaikinas pasirodys. Pratraukęs užuolaidą jis sušuko:
–      Ta dam!
Pirmiausia jis apsirengė baltus marškinius, kurie atrodė puikiai, ir aš nieko nelaukusi sušukau:
–      Imam!
–      Palaukit, yra dar kelios spalvos…
–      Imk visas, tau viskas tiks, – šyptelėjau.
Hario žvilgsnis sustojo ties mano akimis ir jis kurį laiką šypsodamasis žiūrėjo į mane. Atkišau jam varlytę, kad nutraukčiau nesibaigiantį akių kontaktą, o vaikinas prisidėjęs ją prie apykaklės atsisuko ir išsišiepė lyg mažas vaikas.
–      Atrodai kaip pliušinis žaislas, – nusijuokiau.
–      Taip yra dėl plaukų… – apsimesdamas rimtu, jis papurtė garbanas ir patraukė jas nuo veido.
Sumokėjęs už prekes, Haris pasiūlė užsukti į moteriškų drabužių parduotuvę, kurioje pradėjo rinkti man drabužius. Daugelis tiko paauglėms, todėl teko ginčytis dėl kai kurių suknelių.
–      Jūs bent jau pasimatuokite!
–      Tu nori iš manęs pasityčioti? – lyg juokais, lyg rimtai paklausiau.
–      Ne! – šūktelėjo jis. – Noriu, kad pamatytumėte, tą patį, ką matau aš!
–      O ką tu matai? – pasidomėjau.
Haris, stovėjęs priešais, suėmė mane už pečių ir apsuko. Prieš mane stūksojo didžiulis veidrodis, o Haris, vis dar laikydamas mano pečius, stovėjo už nugaros ir prisiglaudęs prie ausies tarė:
–      Matau jauną, stilingą ir subrendusią moterį, kurios širdis yra tokia laisva, tik ji laiko ją giliai užrakintą… Pažiūrėkite į save – jei nežinočiau, jog jūs – mano tėvų amžiaus, pasakyčiau, kad jums aštuoniolika. Nei vienos raukšlelės, tobulos kūno linijos, jūsų aprangos stilius… O jei išsileistumėte nuolatos susuktą kuoduką, atrodytumėte dar jaunesnė. Kalbu rimtai, jūs ir atrodote puikiai, ir viduje esate tikrai jauna, bet pati neleidžiate sau išsilaisvinti.
Pro veidrodį žiūrėjau į Harį, prisiglaudusį prie manęs, ir jaučiau, kaip širdis nenustygsta vietoje. Giliai kvėpavau, nes vaikino artumas tiesiog gniaužė kvapą… O išgirdus tokius žodžius mano galva norėjo sprogti nuo minčių. Haris taip pat žvelgė į mane veidrodyje ir stipriau spustelėjo delnais pečius, lyg skatindamas juo patikėti. Tiesą pasakius, aš patikėjau. Prižiūrėjau savo kūną, jis tikrai buvo išpuoselėtas – nuo kojūgalių iki pat pakaušio, tačiau savo vidumi visiškai nesirūpinau ir nepuoselėjau jame jaunystės daigų… Pati sukausčiau save ir nenorėjau leisti atsipalaiduoti. Kontrolė jau buvo mano kraujyje, o kol Haris neperprato mano sąstingio, aš pati buvau pamiršusi, kokia iš tiesų esu. Padėjusi delną ant Hario plaštakos padėkojau:
–      Ačiū, Hari… Tikiuosi, kalbi nuoširdžiai.
Jis ištraukė delną iš po manojo ir suėmė mane už rankos sakydamas:
–      Negalėčiau meluoti. Pasimatuokite šią suknelę, ji turėtų tikti prie jūsų akių!
Vaikinas atkišo man žalsvą klasikinę suknelę su dailiai nerta apykakle. Aš paėmiau pakabą į rankas ir nuėjau persirengimo kabinų link. Atsisukusi pamačiau, kad Haris eina iš paskos iškėlęs abiejų rankų nykščius į viršų ir smarkiai išsišiepęs. Nusirengusi savo drabužius, kabinoje apžiūrėjau savo kūną – iš tiesų neatrodžiau tokia jau sena, kokia maniausi esanti: mano krūtinė buvo maža ir nenukarusi, kaip kitų moterų, matėsi pilvo raumenys, užpakaliukas vis dar stangrus ir jokio celiulito ant kojų. Šyptelėjusi sau, apsirengiau suknelę ir įsimoviau į aulinius batus. Pakėlusi akis į kuoduką, prisiminiau Hario žodžius, jog išsileidusi jį atrodyčiau dar jaunesnė. Nieko nelaukdama taip ir padariau – pasipurčiau plaukus ir leidau jiems laisvai kristi ant pečių. Užsitraukusi užtrauktuką iki kiek rankos leido persikryžiuoti ties nugara, atskleidžiau užuolaidą ir apsižvalgiau, kur Haris. Jis stoviniavo prie švarkų ir pašauktas atskubėjo prie manęs.
–      Na, kaip? – paklausiau jo.
Vaikinas pirmiausia žvilgtelėjo į mano plaukus, valdydamas šypseną ir vėl išplėtė šnerves, o tada nužvelgęs suknelę, įbedė žvilgsnį tiesiai į akis.


Ačiū už jūsų nuomones ir klausimus!

Ma

IX

Vaikinas nutilo, suvokęs, jog aš nejuokauju ir neapsimetu silpna. Tikrai kovočiau dėl Henriko ir mūsų meilės, jei tik atstumas ar žmonės skirtų mus… Deja, dabar mus skiria daug stipresnė jėga, nei šie išvardinti dalykai. Haris kiek palaukęs tyliai prabilo:
–      Užjaučiu… Atsiprašau, nepagalvojau apie tai.
–      Nieko tokio, juk tu negalėjai žinoti. Viskas gerai… Neatsuksiu laiko atgal, dabar galiu tik mokytis iš savo klaidų.
–      Visada kovokite už tai, ką mylite ir dėl ko jaučiatės laiminga. Taip man visuomet sakydavo tėtis „kovok, Hari, kovok už savo laimę, nes niekas už tave to nepadarys“! – nusijuokdamas kumščiu per stalą trenkė Haris.
Vos susivaldžiau neapsipylusi ašaromis, tačiau, nurijusi gumulą atsiradusį gerklėje, pritariau jam:
–      Tavo tėtis buvo teisus. Jis visada buvo kovotojas.
–      Norėčiau ir aš būti kovotojas, tačiau esu tik jo minčių skleidėjas…
–      Galbūt dar neturi dėl ko kovoti, – raminau Harį. – Galbūt tavo gyvenimas bus lengvas ir dėl laimės kovoti neteks.
–      Toks gyvenimas neįdomus! Aš nenoriu, kad viskas būtų patiekiama ant lėkštelės! Noriu pats siekti, patirti ne tik pakilimus, bet ir nuopolius ir nenoriu visą laiką slėptis tėčio šešėlyje…
Šiais žodžiais ir savo užsispyrimu jis man priminė jauną Henriką, kuris taip pat nenorėjo, kad jo turtingi tėvai neleistų išbandyti savo jėgų ir patirti ne tik gyvenimo saldumo, tačiau paragauti ir jo kartėlio.
–      Tu tikrai šaunus vaikinas ir manau, kad pasieksi savo tikslą, o ateitis tau pateiks staigmenų, – nuoširdžiai žvilgtelėjusi palinkėjau.
Haris akimirką sustingo ir atrodė, kad savo didžiulėmis akimis jis žvelgia tiesiai į mano sielą… Nuo jo akių neatitraukiau ir aš, nejausdama jokio nepatogumo užmezgus šį akių kontaktą.
–      Jūs puiki ir jūsų mąstymas toks įdomus, – primerkęs akis tarė garbanius. – Nežinau, ar tai skambės kaip įžeidimas, ar kaip pagyrimas, tačiau kalbantis su jumis man neatrodo, jog jūs vyresnė. Nemanykite, jog atrodote vaikiška ar jūsų mąstymas lyg nesubrendusios moters, tiesiog esu bendravęs su daugeliu tėčio draugų, bet niekada nejaučiau, jog su jais galėčiau kalbėti apie bet ką. Nejaučiau jokio ryšio tarp savęs ir jų.
–      O tarp mūsų jauti ryšį? – nustebusi paklausiau.
–      Jūs kitokia, nei visi kiti tėčio draugai. Neprašykite paaiškinti… – susigėdo Haris ir pasitvarkė kepurę. – Man sunku tai paaiškinti, tiesiog jaučiu, kad su jumis galiu kalbėti atvirai…
Šyptelėjau prieš ištuštindama savo puodelį ir pastačiusi jį ant stalo tariau:
–      Gali.
Dar kelias minutes kalbėjome apie jo pamokas, apie tai, ką jis mokosi ir ką planuoja veikti ateityje. Jis iš tiesų sekė tėvo pėdomis – lankė fortepijono ir dainavimo pamokas, savarankiškai išmoko groti gitara ir svajojo apie grupę, kurioje pats kurtų dainas. Vaikinas papasakojo, jog Henrikas taip ir neįgyvendino šio savo plano, tad kūrė melodijas ir dainas filmams, spektakliams bei miuziklams. Tačiau tai taip pat buvo didelis pasiekimas. O Haris buvo užsibrėžęs tikslą dainuoti pats, ne kurti dainas kitiems. Pavydėjau šio polėkio, jam atrodė, kad gyvenimas yra išbandymas, kuriame žmogus patikrina, ar tikrai žinai, ko nori. Pritaikiusi jo žodžius sau, suvokiau, kad gyvenimas mane patikrino ir aš nežinojau, ko iš tiesų noriu. Patyriau per didelį spaudimą iš aplinkos, todėl rinkausi ne tai, ko norėjo mano širdis, o tai, kas atrodė tinkama … Garsiai to nepasakiau, nes nenorėjau pasirodyti visiškai apgailėtina, visą savo gyvenimą baletui paaukojusi moteris, kuri dabar negali pasigirti patyrusi gyvenimo skonį. Norėjau išsaugoti bent lašelį orumo, kuris po šiandieninių mano pasakojimų baigė išgaruoti… Išėję iš kavinės, pasukome atgal į Enfildo centrą.
–      Aš jus parvešiu, – neklausdamas pasakė Haris.
–      Nereikia, Hari, grįšiu taksi, – paprieštaravau ir nusišypsojau, kad užtvirtinčiau atsakymą.
–      Kam taksi, jei aš galiu parvežti?
Negalėjau jam sakyti, kad nenoriu kelti įtarimo savo šeimai. Jei tai būtų bet koks kitas vyriškis, kuris parveža mane namo, aš jiems taip ir pasakyčiau, tačiau dabar tai buvo Henriko sūnus, apie kurį jie neturėjo žinoti.
–      Hari, ačiū, tačiau grįšiu pati…
Man skaudėjo širdį dėl to, kad atsakau „ne“ į vaikino pastangas būti maloniu, bet kitaip negalėjau pasielgti. Įsivaizdavau, kokia panika kiltų namuose, jei visi sužinotų apie mano slaptą draugystę su Hariu Smitu. Darsė turbūt nenutylėtų ir viską išplepėtų Liucijai, su kuria palaiko glaudžius ryšius, o tėvai imtų mane smerkti, sakydami, kad taip aš bandau į savo gyvenimą susigrąžinti Henriką ir elgiuosi netinkamai Vladimiro atžvilgiu. Jie juk visada buvo prieš tai, ko nori mano širdis…
–      Na, jei jūs taip norite… – nusivylęs galvą nuleido vaikinas.
–      Ei, – paglosčiau jo alkūnę. – Vis tiek ačiū, man malonu, kad tu rūpiniesi.
Jis šiek tiek atsileido, šyptelėjo ir pradėjo pasakoti istorijas apie pastarųjų metų pasikeitimus Enfilde. Aprodė naujas kavines, greito maisto restoranus ir kur galima nusipirkti skaniausios kavos su moliūgų sirupu. Keista buvo sužinoti jo mėgstamiausios kavos skonį, nes Maskvoje save lepindavau būtent moliūgų sirupu pagardinta kava. Iki centro buvo vos kelios minutės, o man spėjo įskausti skruostus bei pilvą, nuo juoko, kurį sukėlė Haris ir jo pasakojimai.
–      Ir beje, man tai pagyrimas, – nutilus juokams su šypsena veide pasakiau.
Haris išsišiepė, parodydamas savo žavingas duobutes skruostuose. Akimirką grįžau į vakarus, kai turėdavau atsisveikinti su Henriku – apkabindavau jį ir dar kelias minutes tylėdami glostydavome vienas kito nugarą, paskui padovanodavau jam atsisveikinimo bučinį ir dar daugybę kartų atsisukdama nueidavau… Dabar žiūrėjau į Harį ir galėjau tik ištarti atsisveikinimo žodį…
–      Šįkart ačiū tau, kad mane išklausei… Tikiuosi, kad tai liks tik tarp mūsų.
–      Nereikia net tikėtis. Ačiū, kad paklausėte širdies balso, – šėlmiškai vieną antakį pakėlė vaikinas ir toliau žiūrėjo tiesiai į mano sielą.
–      Iki pasimatymo, Hari, – nervingai kramtydama lūpą ištariau.
–      Viso, Elizabeta, – lyg suvokdamas, kaip priverčia mane sutrikti, atsisveikino jis.
Šyptelėjusi apsisukau ir nuėjau prie perėjos. Laukdama, kol įsijungs žalia šviesaforo lemputė, atsisukau į fontaną, o ten pamačiau vis dar stovintį, rankas į kišenes susikišusį Harį. Mintyse nusijuokusi atsisukau į perėją ir nuėjau tiesiai prie išsirikiavusių taksi automobilių. Įsėdusi į pirmąjį, dar kartą pažiūrėjau į fontaną ir pamačiau apsisukantį Harį, lengva eisena linguojantį tolyn. Atsisėdau tiesiai šypsodamasi taip, lyg būtų įvykęs stebuklas. Užsisvajojusi net negirdėjau, kai vairuotojas paklausė, kur važiuosiu.
–      Panele! – atsisukęs į galines sėdynes šūktelėjo jis.

 


Ačiū už jūsų nuomones ir klausimus!

Ma

VIII

–      Kas?
–      Na, jie man niekada neatrodė labai mylintys vienas kitą. Jie puikūs tėvai, tačiau tėtis visada buvo atsidavęs muzikai ir darbui, todėl aš niekada nesupratau, kaip jis gali dedikuoti visas dainas mamai, kai to tiesiog nesimato jo veiksmuose… Nežinau, gal tik man taip atrodo… – susimąstė jis.
Dalelė manęs norėjo džiaugtis dėl to, kad Henrikas nemylėjo Liucijos taip, kaip kažkada mylėjo mane, tačiau negalėjau parodyti Hariui, jog tai mane kaip nors liečia.
–      Laikui bėgant tiesiog pripranti prie meilės ir veiksmais to išreikšti nebereikia, – šyptelėjau atsigerdama kavos, nes norėjau paslėpti savo melagystę.
–      Manau, jog prie meilės niekada nepriprasi. Jei myli, visuomet jautiesi pakylėtai, visada džiaugiesi, kad mylimas žmogus yra šalia ir nori visam pasauliui rėkti, jog jį turi! Neįmanoma, jog žmonėms suaugus meilė tampa tokiu paprastu jausmu. Ne ne, ji visada kutena, – savo romantiškąją pusę man demonstravo Haris.
Mano antakiai pakilo, aš likau be žado.
–      Turbūt esi įsimylėjęs, jei žinai, koks tai jausmas, – šiek tiek sarkastiškai paklausiau ir nusijuokiau, nors viskas, ką jis pasakė, buvo tiesiog ištraukta iš mano galvos. „Negalėčiau paprieštarauti nei vienam jo teiginiui… Net verkti norisi…“ – pagalvojau ir vėl čiupdama karštą puodelį.
–      Nesu, – susigėdęs atsakė Haris ir nuleido akis. – Tačiau aš taip įsivaizduoju meilę, laikas parodys, ar aš buvau teisus!
Vaikinas tikrai nebuvo vaikiško ir eilinio mąstymo. Aš didžiavausi tiek juo, tiek jo tėvu, kuris išauklėjo tokį puikų jaunuolį. Šypsojausi kiek skruostai leido, nes jaučiausi su juo lyg su senu draugu, su kuriuo galiu dalintis savo išgyvenimais. Palaipsniui Haris pelnė ne tik mano pagarbą, bet ir pasitikėjimą…
–      Tu iš tiesų teisus, Hari. Prie meilės nepriprantama… Ji visada yra lyg karštas puodelis, kurį prilieti, – atsisukusi į savo kavą šyptelėjau. – Prilieti ir tave degina… Ta ugnelė visada kirba tavyje. Ir visam pasauliui norisi skelbti apie tai…
Nemaniau, jog esu tokia jautruolė, tačiau susigraudinau prisiminusi, koks stiprus jausmas gyveno manyje, kai buvau su Henriku. Atsiprašiau Hario, kuris susirūpinęs žiūrėjo į mane ir nežinojo, ką daryti.
–      Viskas gerai, sentimentai, – nusijuokiau ir paėmiau ant stalo padėtą servetėlių dėklą.
Paėmusi vieną, nusivaliau paakius, kurie jau buvo sudrėkę nuo susikaupusių ašarų.
–      Matau, kad jūs tikrai buvote įsimylėjusi… – stebėdamas mano procedūras pakomentavo Haris.
Nieko nesakiusi palinksėjau ir prikandau apatinę lūpą.
–      Savo vyrą? – atsargiai paklausė jis, lyg bijodamas ir vėl kištis į mano asmeninį gyvenimą.
Jaučiausi emociškai nebestabili, kad ir toliau meluočiau Hariui apie savo tobulą gyvenimą, kuris šią akimirką man pasirodė itin apgailėtinas. Padėjusi servetėlę ant kelių, padėjau alkūnę ant stalelio ir parėmiau delnu galvą. Kurį laiką žiūrėjau į Harį, kol pagaliau pasakiau trumpą „ne“. Vaikinas padėjo puodelį ant stalo, nustebusiu žvilgsniu stebėdamas mane.
–      Jūs turite vyrą, tačiau nejautėte jam visų šitų gražių dalykų, apie kuriuos mes kalbėjome?
–      Deja, bet savo vyro niekada nemylėjau ir mūsų santuoka turbūt buvo didžiausia klaida mano gyvenime…
–      Tai kodėl neišsiskyrėte? Ir išvis, kodėl tekėjote už nemylimo vyro? – klausimais apipylė Haris.
Jo akyse mačiau nuoširdų susidomėjimą, o pati pagaliau norėjau išlaisvinti save nuo sukauptų minčių apie šią klaidą ir turėjau kažkam pasakyti, kodėl visa tai įvyko.
–      Viskas per daug sudėtinga, Hari… Ištekėjau, nes… – galvojau, kaip atsakyti jam nepaminėjus Henrio. – Nes buvau toli nuo namų, neturėjau draugų, kurie mane atkalbėtų nuo tos minties, neturėjau jokio kito žmogaus šalia, todėl sutikau su jo pasiūlymu susituokti. Nors niekada nežiūrėjau į jį kaip į vyrą, turbūt bijojau likti visiškai viena gyvenime. Per savo karjerą ir taip neturėjau nei vieno pastovaus dalyko. Visos tos kelionės, spektakliai… Vienintelis stabilus dalykas buvo mano santuoka ir šeima, į kurią aš negrįžau dvidešimt metų.
Haris įdėmiai stebėjo mane ir klausėsi pasakojimo, tad nusprendžiau, jog jam iš tiesų įdomu… Tą akimirką jis man buvo lyg nuodėmklausys ir šališkas klausytojas, kuris negalėjo manęs teisti, nes dar per mažai pažinojo, todėl saugu buvo išlieti jam savo širdgėlą.
–      Niekada nelaikiau jo savo tikru vyru, tiesą sakant, niekada nesijaučiau ir jo žmona. Jis taip pat daug keliavo, todėl mes susitikdavome labai retai, pasirodydavome svarbiame renginyje, jis pasipuikuodavo savo jauna žmona prieš draugus ir tai buvo mūsų santuoka. O išsiskirti… Išsiskirti norėjau jau pirmąjį santuokos mėnesį, kai sužinojau apie jo meilužę.
Pasakoti tai atrodė taip banalu, keista ir neprotinga, bet aš negalėjau užsičiaupti, kai Haris taip emocionaliai reagavo į mano pasakojimą. Jis sėdėjo suraukęs kaktą, purtydamas galvą į šonus ir kartodamas:
–      Negali būti… Po mėnesio?
–      Na, kaip suprantu, jis visada turėjo kitų draugių, o aš per daug dėmesio į tai nekreipiau, nes man mažiausiai norėjosi, kad jis kištųsi į mano gyvenimą, todėl suteikiau jam visišką laisvę. Kaip ir sakiau, sutuoktiniai buvome tik prieš kitus žmones. Kas vyko mūsų namuose, nežino niekas…
–      Kodėl tuomet nepasirašėte skyrybų sutarties? – vis dar nustebęs klausė Haris.
–      Jis niekada nesutiko skirtis. Ir nemanau, kad kada nors sutiks…
–      Nesąmonė, kad dabar būsite susituokusi su vyru, kurio nemylite ir kuris turi meilužių! Negi negalima nieko pakeisti?
–      Supranti, Hari, aš nesijaučiu jo žmona, todėl tas santuokos liudijimas man nieko nereiškia. Nėra priežasties dabar plaukti prieš srovę ir bylinėtis su juo teismuose, nes jis… – nutilau ir galvojau, ar sakyti toliau.
–      Kas jam yra? – smalsumu nesitvėrė vaikinas, muistydamasis sofoje.
–      Jis pavojingas žmogus, nenoriu, kad kas nors nukentėtų dėl mano sprendimų.
–      Ką jis gali padaryti? Jei jis grasintų, galite skųstis teismui ir jis tikrai išskirs jus!
–      Nežinai, koks jis įtakingas ir kiek daug gali. Tiesiog lauksiu, kol jam atsibos mane valdyti ir jis pavargs apsimetinėti laiminga šeima.
Haris vis dar svarstė apie neteisybę pasaulyje, o aš sėdėjau su gailestinga šypsena veide, nes papasakojusi tai bent vienam žmogui, jaučiausi neįtikėtinai išlaisvinta. Vaikinas nužvelgė mano rankas ir konstatavo:
–      Jūs net nenešiojate žiedo…
–      Ne. Jis man nieko nereiškia, lygiai kaip ir mūsų santuoka. Taip, aš susituokusi, tačiau tik formaliai. Širdyje aš neturiu vyro.
Vaikino vienas lūpų kamputis pakilo ir jis prunkštelėjo:
–      Puikiai skamba: širdyje aš neturiu vyro.
–      Taip jau yra… Mano širdis nepriklauso jam, – šyptelėjau.
Jis nuleido akis į savo rankas ir vėl jas lėtai pakėlęs, svajingu žvilgsniu stebėjo mane, geriančią kavą, o tada paklausė:
–      Tai iš kur tada žinote, koks jausmas yra meilė?
Šypseną staigiai pakeitė nusivylimo mina mano veide. Pasistengiau nesukelti įtarimo ir ramiai atsakiau:
–      Mokykloje mylėjau vieną vaikiną…
–      Tai kodėl ištekėjote už kažkokio tirono?
–      Nes išvykau iš Anglijos į Maskvą ir mūsų santykiai nutrūko, – žiūrėdama tiesiai Hariui į akis atsakiau.
–      Jei tai buvo tokia meilė, kokią apibūdinote, kaip galėjo santykiai imti ir nutrūkti?
Žvilgtelėjau į širdelės formos sausainį ir sučiaupusi lūpas svarsčiau, kodėl ėmė ir nutrūko mano ir jo tėvo santykiai…
–      Turbūt todėl, kad aš dėl jų per mažai stengiausi ir nekovojau… Jis manęs laukė, o aš per ilgai užsibuvau savo svajonių pasaulyje, nes nesuvokiau, koks svarbus jis yra mano gyvenime.
Susimąsčiusi žiūrėjau į sausainį, laukdama, kol ir vėl praeis graudulio akimirka, nes nebenorėjau dar kartą apsiverkti prie Hario.
–      Galbūt dabar dar ne per vėlu sugrįžti pas jį? – lyg bandydamas mano jausmus paklausė vaikinas.
Akys prisitvenkė ašarų ir pamaniau, jog nebeištversiu skausmo viduje, kurį sukėlė šis klausimas. „Gal ir būtų ne per vėlu, jei jis nebūtų iškeliavęs…“ – pamąsčiau, tačiau tylėjau sukandusi lūpas kaip įmanoma tvirčiau, kad nepradėčiau dūsauti, dėl susikaupusių emocijų.
–      Per vėlu… Jau per vėlu, Hari.
–      Visada maniau ir tikėjau, kad nėra neįmanomų dalykų. Jei trokšti to visa širdimi, jokios kliūtys negali tavęs sulaikyti. Nei atstumas, nei kiti žmonės – niekas…
–      Gali mirtis, – nutraukusi jį tariau.

 


Ačiū už jūsų nuomones ir klausimus!


Ma

VI

Lingavau galva žiūrėdama į kelias garbanas, išlindusias iš po jo kepurės.
–      Ir turite problemų? – tęsė vaikinas.
–      Juk girdėjai, neturiu problemų…
–      Na, manau, kad žodžiai „negrįšiu į Maskvą“, „nepapirksi“ ir tai, jog nenorite savo valia būti kažkieno žmona, parodo, jog turite problemų…
Nors Hariui jaučiau kažkokius ypatingai šiltus jausmus dėl to, jog jis mano gyvenimo meilės sūnus, į pokalbius apie savo problemas su juo leistis tikrai nenorėjau, todėl griežtokai tariau:
–      O aš manau, kad tai neturėtų būti tavo reikalas.
Haris atsigėrė sulčių, apsilaižė ir atsakė:
–      Aš tik domiuosi jumis… Ir noriu padėti, kaip jūs man padėjote išklausydama.
–      Tau mano problemos turėtų būti labai svetimos ir padėti man neįmanoma, susitvarkysiu pati, – dirbtinai jam šyptelėjau.
–      Jūs apskritai čia atvykusi turite su kuo pasikalbėti? Ne vien apie darbą… Buvote mano tėvų draugė, tačiau dabar nei karto nebuvote apsilankiusi pas mamą, visą dieną praleidžiate salėje šokdama, jums reikėtų su kažkuo pasikalbėti, – guodžiančiai kalbėjo Haris.
Manyje kilo pyktis dėl jo žodžių, tačiau tai buvo todėl, kad jis sakė visišką tiesą. Grįžau į savo gimtinę, tačiau neturėjau žmogaus, su kuriuo galėčiau nuoširdžiai pasikalbėti apie tai, kas neduoda man ramybės, kas glumina, kas slegia širdį ir kokios problemos kankina mane kiekvieną dieną… Kad ir Vladimiras. Niekas nežinojo, kokie iš tiesų yra mūsų santykiai, netgi mano šeima. Tik Vladimiro tarnai, gyvenę su mumis dvidešimt metų, gali papasakoti, kokie būdavo mūsų barniai ir nevykusi santuoka…
–      Hari, tu per jaunas suprasti suaugusių žmonių problemas ir jas spręsti, – mandagiai jam atsakiau, nervingai išgerdama sulčių.
–      Taip, aš jaunas, tačiau tai nereiškia, kad nieko nesuprantu apie gyvenimą, – nusiminęs tarė vaikinas.
Žiūrėjau į jį ir nesupratau, kodėl man taip norisi juo pasitikėti ir kodėl jame matau ne aštuoniolikmetį vaikiną, o daug daugiau apie gyvenimą suprantantį žmogų, nei aš. Galbūt todėl, kad jis turėjo teisę rinktis, kaip gyventi savo gyvenimą, galėjo rinktis, kur nori gyventi, ką nori veikti ateityje, kur eiti, ką valgyti… Jam buvo aštuoniolika, o jis turbūt turėjo spalvingesnį gyvenimą, nei aš sulaukusi keturiasdešimties. Tas jaunatviškumas ir imlumas mane tiesiog traukė prie jo, tačiau aš nenorėjau atsiverti, nenorėjau pasirodyti silpna. Juk buvau daug vyresnė ir turėjau atrodyti patyrusi daug daugiau nei jis.
–      Man jau laikas į pamoką… – nukreipusi temą išlemenau.
Iš rankinės traukiausi piniginę, kai išgirdau Harį:
–      Aš jus vaišinu!
–      Na jau ne, nereikia. Tai juk ne pasimatymas, kad reikėtų už mane mokėti, – šyptelėjau išsitraukusi piniginę.
–      Tuomet bus pasimatymas, nes neleisiu jums mokėti, – ginčijosi jis.
Šyptelėjau jam, supratusi juokelį, tačiau ištraukusi dvidešimt svarų, padėjau juos ant staliuko.
–      Leisiu sumokėti už save tik su viena sąlyga, – pradėjo derybas Haris.
–      Tu niekada nepasiduodi? – paklausiau stodamasi.
–      Jei dar kartą susitiksime ir papasakosite man apie save.
Širdyje kažkas sukirbo, tačiau aš ramiai rengiausi lietpaltį ir įtariai į jį žiūrėjau.
–      Ką turi omenyje sakydamas apie save? Juk viską žinai: esu baleto mokytoja, gyvenau Maskvoje, dabar gyvenu žirgyne, mano vardas Elizabeta ir aš buvau tavo tėvų draugė.
–      Papasakosite apie draugystę su mano tėvais, apie Maskvą ir apie savo vyrą, – šypsojosi Haris ir net nesidrovėjo kišdamasis į mano asmeninius reikalus.
–      Paprašyk savo mamos, ji tau papasakos apie mūsų draugystę, – pabrėždama paskutinį žodį išrėžiau jam. – Turiu eiti, ačiū už pietus, Hari.
Pamojusi, palikau vaikiną sėdėti prie staliuko, o pati išlėkiau į konservatoriją. Nežinau kodėl, tačiau man norėjosi verkti… Jaučiausi blogai dėl Vladimiro, dėl to, kad Haris išgirdo mūsų pokalbį, dėl to, kad jis pasakė tiesą, jog aš su niekuo nebendrauju ir dėl to, kad aš nebežinojau, kaip aš žiūriu į Harį. Mane siutino ir tuo pat metu žavėjo jo panašumas su Henriu, žmogumi, kurį vienintelį gyvenime mylėjau, kuriuo pasitikėjau ir kuris buvo ne vien mano vaikinas ar draugas, jis buvo mano siela. Jis žinojo kiekvieną mano problemą, kiekvieną jausmą, nerimo momentus, paguosdavo ir nuramindavo, kai manydavau, kad man kas nors nepavyks, skatindavo nepasiduoti sesers patyčioms ir erzinimams, skatindavo niekada nenuleisti rankų ir kovoti su sunkumais, nes patys jie neišsispręs, o nesprendžiami tik įsisenės… Henris vienintelis norėjo būti mano draugu, lygiai kaip dabar Haris. Grįžusi į salę, užsirakinau ir gerą pusvalandį leidau sau išsiverkti…

Tą vakarą gulėjau lovoje ir svarsčiau, kaip man išspręsti savo gyvenimo problemas? Kaip atsikratyti minčių apie praeitį, išsiskirti su Vladimiru, susirasti butą ir atidaryti savo baleto studiją. Buvau viena kaip pirštas… Nors tėvai mane ir palaikė, tačiau nejaučiau, jog jie suprastų mane dėl skyrybų su Volodia, ką jau kalbėti apie praeities ilgesį. Taigi, buvau viena ir stūmiau nuo savęs vienintelį mano problemomis susidomėjusį žmogų, kuris buvo per jaunas padėti. Tačiau jis nenuleido rankų ir prieš užmigdama vėl gavau iš jo žinutę.
Nemanykite, kad aš pasiduosiu. Susitikime šeštadienį vakare. – H.
Nesupratau, kodėl jis taip atkakliai nori su manimi pasikalbėti, tačiau negalėjau susitikinėti su mokiniu savaitgalio vakarais. Kad ir kaip man reikėjo draugo, aš dar turėjo proto ir nepraradau savikontrolės. Jaučiausi įsipareigojusi tiek savo darbui, tiek Henrikui, kuris tikrai nesuprastų mano ir jo sūnaus draugystės.
Hari, aš esu suaugusi moteris, kuri moko tavo bendraamžius, nemanau, kad mums pridera susitikti.
Atsakiau jam ir padėjau telefoną ant stalelio. Žinojau, kad negaliu matytis su Hariu, kad tai nedera mano amžiaus moteriai, tačiau negalėjau paneigti didžiulio smalsumo ir begalinio noro. Jis man buvo lyg Henris prieš daugelį metų – nepasiduodantis, atkakliai siekiantis tikslo, norintis padėti, kad tik artimiesiems būtų bent šiek tiek lengviau. Telefonas dar kartą nušvito ir aš pačiupusi jį perskaičiau dar vieną Hario žinutę.
Lauksiu aštuntą prie fontano Enfildo centre, jei sugalvosite klausyti savo širdies balso. – H.
Iš kur tas vaikinas žinojo, ką jaučia mano širdis? Ėmiau bijoti jo, nes atrodė, kad tai tikrai Henris, kuris kalbasi su manimi per Harį… Jis lygiai taip pat visuomet liepdavo klausyti savo širdies, nes tik ji vienintelė žino, kas geriausia netgi tada, kai mums nepasiseka. O aš niekada neklausiau širdies, visada pasiklioviau protu ir štai kaip dabar gyvenu – neturėdama nei meilės, nei laimės, nei draugų…

Visą likusią savaitę mane kankino dilema – susitikti su Hariu ar visgi klausyti proto, kuris neleido peržengti ribos ir nepainioti asmeninio gyvenimo su darbu. Neturėjau su kuo pasitarti šiuo klausimu, todėl nusprendžiau nueiti aplankyti vienintelio turėto draugo – Henriko. Po darbo taksi mane paleido prie kapinių ir aš, kovodama su vėjo gūsiais, pasiekiau jo kapą. Pirmiausia sukalbėjau maldą, mintimis klaidžiodama kažkur toli, kol suvokiau, jog ne to čia atėjau.
–      Labas, Henri… – tyliai sumurmėjau. – Nepyk, kad trukdau, tačiau nežinau, į ką daugiau kreiptis… Tu buvai vienintelis mano draugas, vienintelį tave įsileidau į savo širdį, o dabar tavęs nebėra… Aš nežinau, kur man eiti, nežinau, kaip susitvarkyti be tavęs. Kodėl tavo sūnus turėjo pasirodyti mano gyvenime? Kodėl būtent dabar? Aš nenoriu elgtis netinkamai, tačiau jame randu dalelę tavęs… Jūs per daug panašūs, kad aš galėčiau atsispirti jam. Žinai, net jūsų mimikos, kai norite, bet negalite juoktis, vienodos…
Nutilusi prisiminiau tas išplėstas nosies šnerves, tačiau tai nebebuvo Henrio atvaizdas – jį pakeitė Haris. Dabar viskas, ką prisimindavau apie Henriką, mano vaizduotoje pasirodydavo Hario pavidalu.
–      Aš turbūt išprotėjau, kad matau tiek daug jūsų panašumų. Man dėl to labai gėda, atleisk… Juk negaliu būdama keturiasdešimties, galvoti apie vos pilnametystės sulaukusį vaikiną. Bet nežinau, kaip sustoti. Henri, nors ir netikiu antgamtiniais reiškiniais, bet prašau, atsiųsk man ženklą, kaip elgtis, nes aš kryžkelėje.
Pastovėjusi dar kelias minutes, persižegnojau ir ištarusi tylų „myliu tave“, ėjau namo. Grįžusi nenorėjau matyti nei vieno namiškio, tačiau mama mane pakvietė į virtuvę vakarienės.
–      Aš nesu alkana.
–      Bet juk šiandien kinų maisto vakaras, užsakėme įvairiausių patiekalų…
–      Aš tikrai nenoriu, juk pratinai mane atsisakyti kinų maisto, – šyptelėjau jai.
Mama susigėdusi nuleido akis, tačiau greitai pagriebusi dėžutę atkišo ją tardama:
–      Bent laimės sausainuką paimk!
Nusijuokiau ir, ištraukusi vieną sausainį, nuėjau į savo kambarį. Įsijungusi kompiuterį pradėjau atidžiau ieškoti buto. Nenorėjau gyventi toli nuo Enfildo, nes šiame rajone visada jaučiausi geriausiai, tačiau nenorėjau gyventi ir pernelyg arti žirgyno. Norėjau pradėti savarankišką gyvenimą viena… Pasižymėjau keletą variantų Barnete, Etmonde ir taip pat Enfilde. Tokia jau aš buvau – pasižymėdavau, užsirašydavau, jog tai reikia padaryti, tačiau kol prisiruošdavau ką nors padaryti, praeidavo dar kelios dienos ar net mėnesiai. Atsilošusi kėdėje paėmiau sausainį ir perlaužiau jį, o ištraukusi iš jo lapelį su linkėjimu pusbalsiu perskaičiau:
–      Daugiausiai energijos išeikvoja bandymas pakeisti tai, ką Dievas taip kruopščiai sukūrė.
Dar kartą perskaičiau jį mintyse ir pajaučiau, kaip širdis ėmė plakti kur kas greičiau, nei ligi šiol… Šypsodamasi purčiau galvą į šonus, negalėjau patikėti, jog būtent dabar ištraukiau tokį linkėjimą. „Nejaugi čia ženklas, Henrikai?“ – paklausiau savęs mintyse, prisiminusi, jog dar prieš porą valandų prašiau jo atsiųsti man patarimą… Leidau pritaikyti šią išmintingą mintį sau: Dievas suplanavo mano susitikimą su Hariu, tik aš vis dar priešinuosi tam, ką jis sukūrė ir tai mane sekina, todėl pasidėjusi linkėjimą ant stalo nusprendžiau, jog šeštadienį susitiksiu su Hariu ir leisiu įvykiams tekėti savo vaga, taip, kaip yra nulemta. Turbūt ne be reikalo Haris atsirado mano gyvenime, turėjau sužinoti, kokios įtakos jo pasirodymas turės man ir ateičiai.

Šeštadienis atėjo neįtikėtinai greitai, visą tą laiką nebuvau susitikusi su Hariu ir nežinojau, ar jo kvietimas vis dar galioja. Jaudulio apimta visą šeštadienio popietę laksčiau lyg ant adatų, nes ėjau į visišką nežinią… Manęs netgi nenervino eiliniai Darsės erzinimai prie pietų stalo. Svarsčiau, ar einu susitikti todėl, kad noriu grįžti į praeitį ir įsivaizduoti, kad Haris – tai Henrikas, ar todėl, kad Haris atsirado kaip tik tuo metu, kai man reikėjo šalia žmogaus, o galbūt todėl, kad man knietėjo nusižengti taisyklėms ir pajusti, ką reiškia jaudulys? Kad ir kaip bebūtų, aš klausiau savo širdies, kuri lipo iš krūtinės neleisdama nei sekundei nusiraminti, balso. Sumelavusi, jog einu pasivaikščioti po Enfildą, taksi nuvažiavau iki centro ir kurį laiką apžiūrinėjau parduotuvių vitrinas, nes bijojau nueiti prie fontano ir ten nerasti Hario.

 


Ačiū už jūsų nuomones ir klausimus!


Ma

V

Perskaičiusi tai ekrane stovėjau ištikta šoko, tačiau palaipsniui mano veidą papuošė įtari šypsena. Tai buvo vienas keisčiausių potyrių gyvenime. Gauti žinutę iš žmogaus, apie kurį tu galvoji kur kas dažniau, nei reikėtų. Nebekreipdama dėmesio į šokančias merginas, užsisvajojusi atsisėdau ant kėdės ir galvojau, ką jam parašyti. „Aš juk suaugusi moteris. Suaugę žmonės nerašo žinučių…“ – galvojau prieštaraudama savo pirštams, kurie labai lėtai spaudė mygtukus.
Labas, Hari. Pirma, kur skelbiamas mano numeris? Ir antra, užsuk, tada pasikalbėsime. – E.
Mintyse juokiausi pati iš savęs. Mokytoja rašo žinutę mokiniui… Tačiau rašydama jaučiausi gerai. Niekas to nematė, tad aš apsimečiau, jog nieko nebuvo. Greitai gavau atsakymą, kuris sukėlė nuoširdžią šypseną mano veide.
Jūsų telefono numeris yra užrašytas kortelėje ant salės durų… Ilgai ieškoti nereikėjo!
–      Mokytoja, gavote meilės prisipažinimą, kad taip nušvitote? – klustelėjo viena iš mokinių, kai jos nustojo šokti.
–      Ne, – susigėdusi atsakiau ir padėjau telefoną ant stalo.
Žvilgtelėjau į laikrodį, kuris rodė pusę dvylikos ir šūktelėjau:
–      Merginos, rytoj daugiau dėmesio skirsime sinchroniškiems apsisukimams ir pritūpimams, dabar keliaukite pietauti!
Mokinės pradėjo rengtis, o aš vis žiūrėjau į savo telefoną ir šypsojausi nuo ausies ligi ausies. Turbūt tik aš galėjau pamiršti, jog mano telefono numeris yra pakabintas kartu su mano pavarde ant salės durų… Greitai ant triko apsivilkau tuniką ir atsistojusi galvojau, ar man tikrai galima eiti pietauti su Hariu. Nežinojau, ar pridera mokytojai ir mokiniui pietauti kažkur ne konservatorijos teritorijoje. Po akimirkos į duris pasibeldė Haris.
–      Jūs dar nepasiruošusi? – paklausė jis įkišęs galvą į salę.
–      Aš juk sakiau, kad pasikalbėsime apie tai…
Vaikinas įėjo, po savęs uždarydamas salės duris.
–      Ten tikrai skanus ir sveikas maistas. Žinau, kad šokėjos prižiūri savo figūras… – pradėjo rūpestingai Haris, kurio nuotaika buvo ypač puiki.
–      Ne dėl maisto. Pats faktas, kad mes, mokytoja ir mokinys, eisime pietauti… Nežinau, ar tai gera mintis.
Haris pervertė akis ir tuoj pat paprieštaravo:
–      Mokytoja, dabar dvidešimt pirmas amžius, mokiniai ir mokytojai vakarais eina į barą kartu išgerti alaus, o kitą dieną vėl mokosi. Visi esame laisvi žmonės ir pasirenkame, su kuo bendrauti: jei man patinka bendrauti su savo mokytoja – aš mielai pakviesiu ją papietauti. Be to, jūs manęs nemokote.
Jo žodžiai atrodė teisingi, bet, matyt, aš buvau senų pažiūrų ir man tai neatrodė taip priimtina, kaip Hariui. Aš kurį laiką žiūrėjau į jį, svarstydama, kaip elgtis, o Haris žiūrėjo į mane meiliai mirksėdamas savo didžiulėmis žaliomis akimis ir tai nematomai paveikė mano apsisprendimą…
–      Gerai, bet tikiuosi, kad niekam tai nesukels įtarimo.
–      Gyvenkite savo gyvenimą dėl savęs, ne dėl kitų… – ištarė vaikinas, man einant prie suolelio, prie kurio buvo mano batai.
Vaikinui tikrai netrūko jaunatviškumo, deja, aš negalėjau būti tokia vėjavaikė, nes turėjau visiškai kitokių įsipareigojimų, be to, nebebuvau jaunuolė. Nusirišusi puantus, pasidėjau juos ant suolelio ir aviausi savo aulinius batus, kai išgirdau Hario komentarą:
–      Man visada buvo smalsu, kaip jūs pašokate su tais batais…
Jis pasilenkė ir paėmęs juos apžiūrinėjo.
–      Tai puantai, Hari, – šyptelėjau pakėlusi akis į jį.
Vaikinas dėvėjo megztą apsmukusią kepurę, kuri slėpė jo garbanas, tačiau jis vis tiek atrodė vienas mieliausių vaikinų žemėje. Jo plati nosis raukėsi žiūrint į puantus, dantukai rodėsi iš po lūpų ir jis, paėmęs po vieną puantą į delną, ėmė juos ritmingai judinti.
–      Tirli pirli, – juokdamasis pagal savo šokį niūniavo Haris.
Atsistojusi paėmiau iš jo puantus ir nusijuokiau:
–      Gana tyčiotis iš puantų. Jei kada norėsi, galėsi apsiauti ir pašokti, pamatysi, kaip tai nejuokinga.
–      Baikite, aš negalėčiau juoktis iš tokių rimtų ir sudėtingų batų, – nusikvatojo jis, paslėpęs rankas džinsų kišenėse.
–      Puantų, – dar kartą jį pataisiau.
–      Puantų… – nutęsė Haris.
Priėjusi prie pakabos, stvėriau savo šviesiai rudą lietpaltį, rankinę ir paskatinau vaikiną eiti iš salės. Koridoriuje žmonių beveik nebuvo, keletas merginų sėdėjo ant grindų ir kažką mokėsi, tad mes ramiai, nepastebėti išėjome į gatvę.
–      Pastebėjau, kad jūs visada sėdite užsidariusi savo salėje, pamaniau, kad net nevalgote, – krypuodamas šaligatviu pasakė jis.
–      Na, esu pratusi valgyti nedaug, todėl sukremtu ką nors salėje, – atsakiau jam tipendama šalia.
–      Jūs iš tiesų labai liekna, tiek daug šokant reikia pasistiprinti, pamatysite, kaip čia skanu, – atidarydamas man kavinukės duris tarė Haris.

Jauki, senoviška aplinka dvelkė namais ir įėjus iškart pasijutau ramesnė. Haris pasisveikino su padavėju, paspaudė jam ranką ir grįžęs prie manęs pasiūlė sėstis prie dviviečio staliuko šalia lango. Pažvelgiau į tą pusę ir sudvejojau, nes langai buvo tiesiai į konservatoriją, tad pertraukos metu bet kas galėjo pamatyti mus kartu pietaujančius kavinėje…
–      Na, gerai, galime sėsti čia prie sienos, – pamatęs mano dvejonę pasiūlė Haris.
Priėjau prie staliuko ir nusirengusi susirangiau kėdėje. Vaikinas nuėjo prie baro, paėmė meniu ir pasišvilpaudamas grįžo atgal.
–      Tu čia dažnas klientas? – pasidomėjau paėmusi iš jo valgiaraštį.
–      Užsuku beveik kasdien… Konservatorijos kavinėje man nepatinka, čia šviežios salotos ir sultys, tad dažniausiai priešpiečiauju čia.
–      Man čia tiek daug nežinomų vietų… – įbedusi akis į meniu tariau.
–      Šį rajoną pažįstu kaip savo penkis pirštus, galiu aprodyti jums kiekvieną centimetrą!
–      Man atrodo, kad vietos, kuriose lankaisi tu ir tavo bendraamžiai, nebetinkamos lankytis man… – šyptelėjau nepakeldama akių.
–      Žinau ne vien klubus ir barus! Čia pilna prekybos ir mados centrų, kino teatrų, juk esate buvusi Vudgryne anksčiau! – atsipalaidavęs plepėjo Haris.
–      Esu, tačiau viskas labai pasikeitė kol manęs čia nebuvo…
–      O kur jūs buvote išvykusi? – pasidomėjo vaikinas.
–      Pirmiausia išsirinkime patiekalus, paskui pasikalbėsime, – komandavau kaip tikra mokytoja.

Aptardami įvairias salotas, rinkomės, ką norėtume valgyti. Tiksliau rinkausi aš, nes Haris atmintinai mokėjo visą valgiaraštį, tad jis be vargo per kelias sekundės pasakė salotų, kurias valgys pavadinimą ir patarinėjo man. Nejaučiau jokio diskomforto su vaikinu, kuris jaunesnis už mane dvidešimt dvejais metais, kalbėjau su juo kaip su bendraamžiu žmogumi ir klausiau jo, lyg jis būtų vyresnis. Haris užsakė salotas ir grįžęs prie staliuko tuoj pat paklausė:
–      Tai kur buvote išvykusi?
–      Gyvenau Maskvoje…
–      Kiek laiko?
–      Dvidešimt dvejus metus.
–      Tai jūs iškart baigusi mokyklą išvykote studijuoti į Maskvą? – nustebęs žvelgė vaikinas.
–      Deja, taip…
–      Kodėl deja?
–      Na, labai pasiilgau namų ir Britanijos, Maskvoje viskas buvo kitaip, tačiau nesigailiu – pasiekiau tai, apie ką svajojau, ir dabar grįžau ten, kur mano namai, – žiūrėdama į jo akis pasakojau.
Kol gėrėme šviežias apelsinų sultis ir ragavome patiektas salotas, Haris domėjosi Maskva ir paklausė, kodėl negrįžau čia anksčiau. Į šį klausimą turėjau savo asmeninį atsakymą, kurio negalėjau išduoti Hariui. Negalėjau pasakyti, kad negrįžau dėl to, kad nenorėjau susitikti su jo tėvu, kad bijojau, jog po tiek laiko man vis dar bus skaudu pamatyti jį, auginantį sūnų su kita…
–      Tiesiog neturėjau laiko. Daug keliavau, repetavau ir atidaviau visą savo laiką baletui…
–      Tai ar bent turėjote vaikiną? – nesidrovėdamas paklausė jis.
Kąsnis užstrigo gerklėje išgirdus tai. Nenorėjau pasakoti apie Vladimirą, todėl žiūrėjau į Harį ir apsimečiau, jog vis dar kramtau, kol tuo metu rezgiau atsakymą. Staiga suskambo mano telefonas ir aš nurijusi kąsnį atsiprašiau pašnekovo. Negalėjau patikėti savo akimis, skambino būtent Vladimiras. Sutrikau dar labiau, nes nesumojau, ar atsiliepti, ar tiesiog atmesti jo skambutį. Tačiau pamaniau, jog atsiliepusi bent jau išvengsiu akistatos su provokuojančiu Hario klausimu.
–      Atsiprašau, turiu atsiliepti… – tarusi Hariui atsistojau nuo kėdės ir nuėjau prie lango.
Vietos buvo nedaug, todėl neturėjau kur pasislėpti. Atsiliepiau ir žvilgtelėjusi į Harį iškart pradėjau kalbėti rusiškai, nenorėdama, kad jis suprastų, su kuo ir apie ką aš kalbu. Vladimiras paskambino pasakyti man, jog nupirko pastatą mano studijai ir kitą mėnesį pradės jį rekonstruoti.
–      Я тебе тысячу раз говорила, что не вернусь в Москву. Которой части этого предложения ты не понял, Володя?
–      Однако, ты всё равно должна будешь вернутся, так как я твой муж.
–      Понимаешь ли ты, что нас связывает только бумажное бракосочетание. По закону я может быть и являюсь твоей женой, но по собственному желанию я больше не хочу ей быть, когда ты это поймёшь?
–      Но я тебе устрою отличную студию, сможешь ставить танцы здесь.
–      Ты не купишь меня, даже студия не заставит меня вернутся туда. Всё, Володя, у меня нет времени говорить, я должна вернутся к работе. Пока![1]

Nuleidusi telefoną giliai įkvėpiau ir grįžau prie staliuko išsišiepusi lyg skambutis nebūtų manęs sunervinęs.
–      Draugė iš Rusijos, – pakomentavau susijaudinusi ir toliau valgiau salotas.
–      Aš suprantu rusiškai… – susirūpinęs tarė Haris.
Aš nustojau kramtyti ir sustingusi žvelgiau į pustuštę vaikino lėkštę. Nurijusi nekramtytas salotas pakėliau akis į jį… Haris stebeilijo mane su tokia gailesčio mina, jog man pasidarė dar nesmagiau. Vėl nuleidau akis į lėkštę, tylėdama pasmeigiau agurką ir palikau šakutę lėkštėje.
–      Turite vyrą? – ramiai paklausė jis.


[1]

–                   Aš tau tūkstantį kartų sakiau, jog negrįšiu į Maskvą. Kurios šio sakinio dalies tu nesupranti, Volodia?
–                   Vienaip ar kitaip, tu privalėsi grįžti pas mane, nes aš tavo vyras.
–                   Supranti, kad mus sieja tik popierinis santuokos liudijimas? Teisiškai aš gal ir tavo žmona, tačiau savo valia aš ja būti nebenoriu, kada tu tai suprasi?
–                   Bet aš tau įrengsiu puikią studiją, galėsi statyti šokius čia!
–                   Tu manęs nepapirksi, net įrengęs studiją nepriversi manęs grįžti ten. Viskas, Volodia, aš neturiu laiko kalbėti, turiu grįžti prie darbo. Iki!

 


Ačiū už jūsų nuomones ir klausimus!


Ma