Autorius: thequeenma

X dalis. „BFF“

– Gerai, gana, – pasitraukęs nuo Eimės ir priėjęs prie manęs ištarė Lukas. – Einam į vidų.
Jis stumtelėjo mane į priekį ir aš vedama per koridorių dar kartą nužvelgiau sutrikusią draugę, apie kurią maniau žinanti viską. Tikėjausi, jog, jei Eimantė yra čia, kambaryje turėčiau sutikti ir Lilitą, tačiau svetainėje, kur skambėjo garsi muzika ir patalpa buvo prisitvenkusi dūmų, sėdėjo tik Justinas, Julius, su kuriuo šokau Naujųjų metų vakarėlyje ir dar pora vaikinų. Lukas visiems paspaudė rankas, o Justas atsistojęs maloniai man tarė:
– Prisėsk. Jauskis kaip namie.
Jo paslaptingas ir nenuoširdus žvilgsnis mane gąsdino, priėjau arčiau Luko.
– Čia Bo, – garsiai tarė Lukas.
– Girdėjom, kad čia naujoji tavo mergužėlė, – nusijuokė vienas iš nepažįstamų vaikinų, kuris rūkė suktinę.
Mintyse lyg aidas vis kartojosi žodis „mergužėlė“, tačiau Luko apkabinimas per pečius, mane nuramino ir jis pasisodino mane ant fotelio, kuris buvo šalia stalelio. Ant jo mėtėsi daugybė keistų daiktų: vamzdeliai, folija, kortelės, kupiūros ir maišeliai su baltais milteliais bei tabletėmis. Viską apžiūrėjusi nurijau susikaupusias seiles ir įtemptai žiūrėjau, ką daro kiekvienas iš sėdinčių vaikinų.
– Labas, Lukai! – pasigirdo dar vienas moteriškas balsas, kuris perrėkė net trankią muziką.
– Labas, – atmestinai džiugiai atsakė vaikinas.
– Supažindink su savo drauge, – pribėgusi ėmė straksėti liekna blondinė, kurios niekuomet nebuvau mačiusi.
– Bo, – linktelėjusi galva tariau, nespėjus jam net prasižioti.
– Bo? Kaip įdomiai skamba… Bo bo bo… Aš Rita, – ištiesusi baltutę plaštaką prisistatė mergina.
Jos riešas buvo sužalotas, o akimis kylant alkūnės link, mačiau vis daugiau badymosi žymių. Blondinė visiškai neslėpė savo randų, nes vilkėjo palaidinę ant petnešėlių. Lengvai spustelėjusi jos plaštaką, gailesčio kupinu žvilgsniu pažvelgiau į jos tuščias tamsias akis. Staiga ji vėl striktelėjo ir garsiai šaukdama išlėkė iš kambario:
– Panos, ateikit susipažinti su Bo-o-o!
Pažvelgiau į Luką, lyg klausdama, ką turėčiau daryti, o jis prisiglaudė prie mano ausies ir tyliai sušnabždėjo:
– Apsimesk, kad viskas gerai. Jos apsvaigusios, todėl kalbės daug nesąmonių, reaguok ramiai.
Pažvelgusi į tarpdurį, jame pamačiau rankas sukryžiavusią Eimę, įdėmiu žvilgsniu tyrinėjančią mane ir Luką.
– Kodėl nesakei, kad čia yra Eimantė? – atsisukusi į jį tyliai paklausiau.
– Tu nebūtum patikėjusi. Juk manei, jog tavo draugai patys šauniausi ir tu apie juos žinai viską… – ironiškai tarė jis ir pažvelgė man tiesiai į akis.
Taip, smerkiau Luką dėl to, kad bendrauja su žmonėmis, kurie jam grasina ir jį muša, tačiau pati apie savo geriausią draugę nežinojau tokio svarbaus dalyko. Laikiau Eimantę puikia mergina, jos pažymiai buvo geri, jos tėvai, nors ir išsiskyrę, auklėjo ją nepriekaištingai, todėl nesupratau, kodėl ji atsirado tokioje vietoje su tokiais žmonėmis. Naiviai tikėjausi, jog ir Eimė tik apsimeta, kad yra narkomanė, tačiau pamačiusi, kaip ji susirango Robertui ant kelių ir paima iš jo suktinę, praradau bet kokią viltį dėl jos nekaltumo. Nuleidusi akis, žvelgiau į kilimą, kai išgirdau Justino balsą:
– Na, tai ką balandėliai šiandien vartos?
– Atsinešėme savo, – viena ranka apkabinęs mane per petį patapšnojo Lukas.
Žvelgiau į Eimantę, norėdama pamatyti jos reakciją į tai, jog ir aš nieko jai nepasakojau apie savo „svaiginimąsi“, tačiau merginos akyse buvo tokia panieka, jog ji šaltai pažvelgusi į mane įsisiurbė apkvaitusiam Robertui į lūpas. Nesupratau, kokia tai svingerių grupelė, nes per Naujųjų metų vakarėlį Eimantė bučiavosi su Luku, o dabar Luko akivaizdoje seiliojasi su jo draugu… Net nenorėjau sužinoti, kas dar čia vyksta. Į kambarį atlėkė dar kelios lyg varlės kvaksinčios merginos, kurios puolė prisistatinėti, o aš tik linksėjau galva ir apsimestinai šypsojausi.
– Kokie gražūs tavo plaukai… – tarė viena, prisėdusi ant fotelio netoli manęs ir bandydama pasiekti mano tamsius plaukus. – Tavo draugė žiauriai graži Lu…
Mergina buvo tokia apsvaigusi, jog nespėjusi pasakyti vienos minties, tuoj puldavo burbėti visai kitus dalykus, todėl nesupratau, ar ji kalba rimtai, ar tai tik apkvaišinti svaičiojimai. Atmosfera buvo ganėtinai įtempta: merginos susėdusios ant grindų juokėsi viena iš kitos, kalbėdamos tik joms suprantama kalba ir raitėsi pagal trankią muziką, kai kurie vaikinai palinkę prie stalo pro nosį traukė baltų miltelių takelius, Eimantė su savo naujuoju draugu kone valgė vienas kitą, retkarčiais įtraukdami dūmus ir pusdami juos vienas kitam į burną. Lukas paleido mane, norėdamas pridegti cigaretę ir aš kruptelėjau, lyg būčiau palikta viena su liūtais ankštame narve. Automatiškai prisispaudžiau prie jo kūno ir pažvelgiau į jo rankas. Tada pakėliau akis į jo veidą, o vaikinas pro savo užkritusius plaukus mirktelėjo akį ir pridegęs cigaretę, vėl apglėbė mane viena ranka.
Paėmusi iš Luko maišelį su milteliais dar kartą apžvelgiau visą kambarį, kad įsitikinčiau visų užimtumu. Bijojau net pagalvoti, kas būtų, jei kažkas paprašytų įtraukti mano ir Luko sugalvoto melo – miltų ir krakmolo mišinio… Lukas, lyg telepatiškai girdėdamas mano mintis, ištiesė ranką ir sugriebė plastikinę nuolaidų kortelę, kuria vaikinai darydavosi „takelius“. Perdaviau maišelį vaikinui ir atidžiai stebėjau mudviejų spektaklį. Lukas lyg tikras profesionalas pabėrė miltelių ant stiklinio kavos stalelio ir kortele ėmė skirstyti baltus miltelius į siauras juosteles. Bandydama apsimesti žinančia, kaip viskas vyksta, pasilenkiau pasiekti susuktą kupiūrą iš vaikino, kuris laikė ją rankoje. Jis lengvai man perdavė „priemonę“ ir gurkštelėjo alaus. Atsisukus į Luką pastebėjau, jog jo akys švytėjo, lyg jis manimi didžiuotųsi. Lengvai jam šyptelėjau ir vėl atsisukau į Eimę, kuri stebėjo mane visiškai abejingu veidu. Julius pradėjo klausinėti, ką aš vartosiu, tad pažvelgiau į Luką. Jis paminėjo kažkokį keistą pavadinimą ir išpūtė gausybę dūmų.
– Tu irgi iš Lilės kurso, ar ne? – netikėtai akis į mane įsmeigė Justinas. – Man atrodo, kad dabar pamenu tavo nuotraukas pas sesę kambaryje.
– Taip… – linksėdama galva žiūrėjau tai į jį, tai į Eimantę, kuri jau drybsojo ant sofos tarp Roberto ir Justo. – Mes jau senokai draugaujame.
– Žinai, kad jai nei žodžio, taip? Lukas jau turėjo supažindinti su keliomis svarbiomis taisyklėmis, – diktavo sąlygas gaujos „vadas“.
Palinksėjau galva ir atsisukau į Luką.
– Viskas gerai, juk praėjo tiek laiko.
– O jūs jau seniai kartu? – įsiterpė Eimantė.
Mano širdis suspurdėjo, nes tai ji buvo ta, kuri man visuomet pliurpdavo apie Luką ir apie norą su juo susitikinėti, o aš sėdėjau ir apsimečiau jo mergina… Dabar suvokiau, dėl ko iš tiesų ant manęs pyksta draugė.
– Kuris laikas, – iš keblios padėties mane gelbėjo Lukas.
– Jau rudenį aš jus kartu užtikau per vakarėlį, ne? – valydamasis nosį  nuo miltelių pasiteiravo Justinas.
– Taip, – šyptelėjau trumpai atsakydama.
– Kaip broliukas laikosi? – juodamasis toliau klausinėjo jis.
Neklausiau Luko, ką jiems pasakoti apie Matą, todėl šiek tiek sutrikusi, pasilenkiau prie savo miltų takelių, kol sugalvosiu, ką jam atsakyti. Lukas, supratęs mano išsisukinėjimą nuo klausimo, tuoj pat atsakė:
– Truputį „rišo“…
– Rimtai? – ramiai paklausė Justinas. – Bet jis žino, kaip elgtis?
– Taip taip, jam viskas gerai. Šiandien parvešiu jam kelis maišelius, – stengdamasi nukreipti temą skubiai sumaliau.
– Ir linkėjimus su skolos lapeliu parvežk, – nemirksėdamas tiesiai į mano akis žiūrėjo vaikinas ir atrodė, jog bando mane įbauginti.
– Viskas gerai, atvežiau pinigus, – nutraukė įtampą Lukas.
Nustebusi atsisukau į jį ir žiūrėjau, visų pirma nesuprasdama apie kokią skolą šįkart kalba Justinas, visų antra, kodėl Matas man nieko nepasakė, ir visų trečia, kodėl Lukas perduoda pinigus. Buvau sutrikusi, nes nežinojau, jog jaunėlis vis dar perka narkotikus… Tądien mano gyvenime ėmė žiojėti skylės, nes suvokiau nieko nežinanti apie žmonės, kurie mane supa kiekvieną dieną ir kuriais aš aklai pasitikėjau bet kokiu gyvenimo atveju.
– Gerai, vėliau paduosi, – apsiraminęs tarė Justas ir nusikvatojo.
Lukas pažvelgė į mane, užgesino cigaretę ir prigludęs sušnabždėjo:
– Įtrauk…
– Apie kokią skolą jis kalba?
– Duok trūktelti takelį, – staiga iš mano rankų kupiūrą grybštelėjo viena apkvaišusių merginų.
Sutrikau ir norėjau šaukti, kad ją man atiduotų, tačiau mergina palinko prie takelio ir vienu įkvėpimu viską sutraukė. Likau sustingusi ir žiūrėjau į ją, lyg tuoj pat turėtų pasigirsti, jog čia ne narkotikai, o kulinarijos reikmenys. Mergina buvo pakankamai apsvaigusi, todėl linksmai nusijuokė ir paklausė:
– Kas toliau?
Nespėjus paimti iš jos susuktos kupiūros, ją pačiupo pirmoji man prisistačiusi mergina Rita. Lukas bandė ranka gaudyti jos plaštaką, tačiau ši pasilenkė ir nespėjus į nosį įtraukti nei kruopelės, nusičiaudėjo ir nuo stalo ant kiliminės dangos pasipylė ne tik mūsų miltų-krakmolo mišinys, bet ir tikri narkotikai, gulėję ant stalo. Išsigandau ir net išleidau nuostabos garsą. „Nejau dabar teks vartoti tikrus narkotikus?“ – mintyse prakošė. Lukas nusikeikė tardamas Ritos vardą, o ši susigėdusi, tačiau vis dar šypsodamasi atsiprašė. Deja, krakmolo nuo narkotikų nebeatskirsiu ir mūsų planas žlugo po vieno čiaudulio judesio… Atsisukau į Luką akimis klausdama, ką dabar turėsiu daryti, o jis sutrikusiu žvilgsniu mėtėsi tarp miltelių ant stalo ir miltelių ant kilimo.
– Merginos, būkit geros, eikit padūkti į kitą kambarį, – staiga paprašė Justinas.
Išsigandau, kad man teks atsiskirti nuo Luko ir aš nežinosiu, kaip elgtis likus vien su merginomis, juolab su Eimante. Ji puls klausinėti įvairiausių dalykų, į kuriuos galbūt neturėsiu paruošusi atsakymo. Juk visa mano ir Luko istorija buvo išgalvota. Vaikinams galbūt ir nerūpėjo, kiek laiko mes kartu, kaip susipažinome ir visos kitos smulkmenos, tačiau merginas aš pažinojau puikiai: jos išklausinėja visko, kas susiję ir nesusiję su jas dominančiu dalyku.
– Čia trumpam. Eik, nereiks vartoti… – tyliai sušnibždėjo Lukas.
Išsiblaškiusi išėjau iš kambario paskui kitas merginas, o man iš paskos nusekė Eimantė. Ji čiupo man už rankos ir sustabdė koridoriuje.
– Einam į virtuvę, – tarė mergina.
Eimė tiesiu taikiniu priėjo prie palangės ir paėmė prie peleninės gulėjusią susktinę.
– Kodėl nesakei, kad tu su Luku? – prisidegusi paklausė ji.
Nežinojau, ar galiu jai pasakyti, jog viskas – tik pramanai, jog aš nevartoju narkotikų ir nemiegu su Luku. Kad išvengčiau nesusipratimų, nusprendžiau šiame bute niekam neprasitarti, kokia yra tiesa, nors Eimantę ir laikiau savo gera drauge, tačiau bijojau, jog neblaiviu protu ji viską papasakos vaikinams, o tada tiek aš, tiek Lukas turėsime problemų.
– Na, toks čia ir buvimas… – pasitelkusi atsargią taktiką išlemenau.
– Bet vis tiek! Kol tu čia neatėjai, tai ir aš su juo būdavau… – nusijuokė Eimantė.
Menkas pavydo kirminėlis ir vėl ėmė graužti mano skrandį, tačiau aš tik šypsojausi ir numojusi ranka atsakiau:
– Nieko tokio. Kaip matau, dabar tu su Robertu.
Eimė įtraukė dūmą ir išpūtusi atkišo suktinę man. Iš inercijos numokau ranka atsisakydama.
– Tai gal tu iš tiesų nevartoji? – nustebo Eimantė. – Mulkini mus, Bo?
– Ne! – išsigandusi atkirtau.
– Tai parūkyk su manimi. Juk mes draugės! Pagaliau nebereikės apsimetinėti prieš Lilitą vienai pačiai, – skardžiai nusijuokė ji ir apkabino mane per pečius.
Nors mintyse vis sukosi Luko žodžiai: „nieko daugiau nevartok“, bijojau, jog man atsisakius, Eimantė papasakos viską Justinui, tad drebančiomis rankomis paėmiau žolę ir atsidususi įtraukiau dūmą. Patekę į plaučius, jie sudirgino stemplę ir aš išpūsdama smarkiai atsikosėjau.
– Lukas visad susuka labai silpną žolę… Va čia tai tikras dalykėlis, – apkabinusi mane pasakojo Eimantė.
– Tu seniai priklausai šitai gaujai? – pasiteiravau, atkišusi jai suktinę.
– Dar įtrauk kelis, už mūsų draugystę, kuri dabar bus be paslapčių, – džiaugsmingai nusiteikusi murmėjo mergina.
Atidžiai stebima Eimės, įtraukiau dar kelis dūmus.
– Priklausau… Nežinau, turbūt po to vakarėlio, kai Lukas mane parsivežė. Jis turbūt visas merginas taip „užverbuoja“, – juokėsi ji.
Suraukusi kaktą žiūrėjau į draugę, kuri paėmusi suktinę, įtraukė dūmą ir kurį laiką palaikiusi, išpūtė didžiulį dūmų debesį.
– Kaip suprasti, „užverbuoja“?
– Na, žinai, seksualus vaikinas… Pirmiausia pasiduodi jo žavesiui, paskui tenka susipažinti su gauja ir tada – laba diena, narkotikai, – rodydama į tarp pirštų laikomą suktinę kvatojo Eimantė.
Nenorėjau tikėti, jog Lukas į gaują įtraukė ir prie narkotikų pripratino mano draugę. Jos pasakojama istorija vis labiau panašėjo į dabartinę mano situaciją… Jis mane sužavėjo, tada man teko atvykti į gaują ir dabar galiu priprasti prie narkotikų! Susinervinusi paėmiau iš Eimantės suktinę ir keletą kartų stipriai įtraukusi dūmus į plaučius, skausmingai išpūčiau juos. Tada dar kartą įtraukiau ir vėl išpūčiau. Burnoje liko labai nemalonus skonis, todėl kelis kart sučepsėjusi, ėmiau žvalgytis, kuo galėčiau užsigerti.
– Ten mano šampanas, atsigerk, – rodydama pirštu į sklidiną taurę putojančio gėrimo tarė mergina.
Pačiupusi taurę, užsiverčiau ją ir vienu ypu ištuštinau iki pat dugno.
– Šaldytuve yra dar, išimk, paplepėsim, kol jie ten vyriškai kalbasi, – lyg tyčiodamasi nusijuokė Eimantė.
Ištraukusi puspilnį butelį, įpyliau šampano į taurę ir padaviau merginai.
– O Robertas tik šiaip sau… Kadangi Lukas pastaruoju metu pasidarė visai neįdomus, perėjau prie Robio. Jis bent jau duoda narkotikų ir perka visokius daiktus, – rodydama apyrankę gyrėsi Eimantė.
Norėjosi papurtyti ją ir paprašyti nustoti vartoti kvaišalus, tačiau negalėjau išsiduoti, jog pati nesu narkomanė. Buvo gaila matyti Eimantę tokią, kokios dar nebuvau mačiusi ir tikrai nesitikėjau kada nors išvysti. Ji kalbėjo apie narkotikus, lyg tai būtų pats skaniausias maistas, pats įdomiausias užsiėmimas ir jai daugiau nieko iš santykių su vaikinu nereikėtų…
– Žiūrėk, kad Lukas taip nepasielgtų ir su tavimi, – perspėjo mergina. – Pasilinksimins ir paliks, paskui teks tenkintis tokiais, kaip Robis.
Pradėjau galvoti, jog jis taip elgėsi su kiekviena mergina ir pasidarė taip pavydu bei pikta… Nors mes tik apsimetėme, jog esame pora, Eimantės komentarai kurstė mano pyktį ir kraujas venose tiesiog virte virė. Įtraukusi dar keletą dūmų, apsvaigau ir gurkštelėjusi šampano, pajutau, jog viduje kaupiasi kažkokie nepagrįsti nervai… Atrodė, kad pykstu ant viso pasaulio. Tačiau išgirdusi draugės juoką, pažvelgiau į ją ir pradėjau juoktis kartu. Nežinojau, iš ko juokiamės, tačiau buvo tikrai labai juokinga. Susiėmusi už pilvo kvatojausi ir pamačiau ateinančias kitas merginas, kurios prisijungė prie mūsų ir kartu baigėme rūkyti suktinę. Skruostus skaudėjo nuo nepaliaujamo juoko, atėjusios merginos atrodė lyg iš kitos planetos, nes kalbėjo nesuprantama kalba, šoko ir staipėsi viena prieš kitą. VIrtuvė pasidarė ankšta ir man pradėjo trūkti oro. Laikydamasi į sienas, ėjau siauru koriduriumi į erdvesnę patalpą, kai prieš save išvydau tamsų Luko megztinį.
– Bo?
Pakėlusi akis į jį, ėmiau kvatotis iš jo plaukų, kurie buvo atmesti atgal.
– Kas tau darosi? – suėmęs mane už pažastų paklausė jis.
– Tavo plaukai labai juokingi, – pro juoką išveblenau.
– O šūdas… Aukis batus.
– Kokius batus? – bandydama suvaldyti juoką paklausiau.
– Važiuojam namo.
– Ne ne ne, noriu valgyti.
– Gerai, užsuksim pavalgyti, renkis.
– Kodėl tu man visada aiškini, kada turiu važiuoti namo? – išsinėrusi iš jo delnų piktai surikau.
Lukas stovėjo nustebusiomis akimis žvelgdamas į mane ir vis dar stengdamasis mane nuvesti prie batų. Prisiglaudęs prie manęs jis tyliai tarė:
– Juk sakiau nieko nevartoti.
– O aš tau sakiau…
Neleidęs pabaigti sakinio, savo delnu mano burną užčiaupė Lukas, nes jam už nugaros išdygo Justas su Juliumi.
– Mes jau važiuosim. Bo visai apspango, – dirbtinai juokdamasis tarė mane laikantis vaikinas.
Pamačiusi surauktą Justino kaktą, apsiraminau ir nuėmusi Luko delną nuo savo burnos piktai žvilgtelėjau į jį.
– Ji pradeda ardytis, kai per daug suvartoja. Paskui nesusitvarkysim… Vežu pas save.
Nuleidusi akis nuėjau prie batų ir stengiausi tiesiai stovėdama apsiauti juos, tačiau sekėsi prasčiau, nei maniau. Lukas pripuolęs užsegė užtrauktukus, pasodinęs ant kėdės, paėmė paltą ir užmetė ant pečių.
– Trumpokas pirmasis susitikimas, bet lauksim tavęs kitą kartą, Bo, – priėjęs pasilenkė prie mano veido Justinas ir pabučiavo į skruostą.
Atsitraukusi įtariai žvilgtelėjau į vaikiną ir juokiausi, kol šis dingo virtuvėje. Iš ten vis dar sklido merginų juokas ir krykštavimai, o manyje virė pyktis, kad aš turiu važiuoti namo. Jaučiausi labai keistai, lyg ir blaiviai protavau, tačiau nepaaiškinamas juokas mainėsi su pykčiu ir tai kėlė kažkokį nerimo jausmą. Beprotiškai norėjau valgyti, o burnoje buvo visiška sausra. Atsistojusi apsirengiau paltą ir paėmusi rankinę laukiau, kol Lukas atsisveikino su Juliumi.
Išėjus į laiptinę, vaikinas nieko man nesakė, tik nutvėręs už gobtuvo tempė iki lifto. Nuleidusi galvą žiūrėjau į savo batus ir galvojau tik apie gurkšnį vandens.
– Ką aš tau sakiau, Bo? – atsirėmęs į lifto sieną paklausė Lukas. – Manai, aš veltui sakiau neimti narkotikų iš kitų?
– Manęs reikalavo.
– Nemokėjai pasakyti, kad turi savo? – pakėlęs balsą klausinėjo jis.
Išėjus į lauką, krentančios snaigės tyliai tupė ant mano užkaitusio veido ir buvo taip gera kvėpuoti grynu oru. Lėtai slinkau automobilio link, burna gaudydama jas, kad bent taip atsigaivinčiau…
– Lipk į vidų, turiu vandens.
Paklausiusi Luko, įsėdau į automobilį ir tirtėdama iš šalčio, tryniau delnus vieną į kitą. Nuo galinės sėdynės jis paėmė pilną mineralinio vandens butelį ir atsukęs atkišo jį man. Užsivertusi kone springdama gėriau jį, lyg ilgas valandas būčiau klajojusi dykumoje.
– Visiška višta… – tyliai tarė vaikinas ir užvedė variklį.
– Ar taip elgeisi ir su Eimante? Atsivežei čia ir pripratinai prie narkotikų? – ištuštinusi pusę butelio užsipuoliau Luką.
– Ką? – nesupratęs atsisuko į mane vaikinas suraukta kakta.
– Ką? – atkartodama jo išraišką surikau. – Ji man viską papasakojo. Iš pradžių ją suviliojai, paskui kaip ir mane atsivežei supažindinti su gauja, o dabar ji nieko daugiau nenori, tik svaigintis! Dabar ketini taip pasielgti ir su manimi?
– Tu pati nesuvoki, ką kalbi, – spustelėjęs greičio pedalą atsakė Lukas.
– Aš puikiai suvokiu! Eimantė buvo pavyzdinga mergina, kol tu jos neparsivežei pas save, nesuviliojai kaip ir manęs, tada pristatei šitiems… – nesugalvodama tinkamo apibūdinimo nutilau. – Šitiems vyrams! Paskui palikai ją ir dabar ji, vargšė, turi būti su tais išgamomis, kurie pumpuoja į ją kvaišalus!
– Tavo žiniai, ji pati prisistatė šitai gaujai.
– Na, taip, negi tu prisipažinsi… Nesuprantu, kaip tu pats nevartodamas sugebi priversti kitus žmones įnikti į šitą mėšlą?
– Nei vieno žmogaus neverčiau prieš jų valią vartoti narkotikus.
– Koks skirtumas, per prievartą, ar netyčia. Ji tavimi žavėjosi, o tu tuo pasinaudojai! – trankydama jo petį šaukiau.
Vaikinas, neiškentęs mano isterijos, sustojo šalikelėje ir atsisukęs suėmė mano mosuojančią ranką ties riešu.
– Ji pati ten nuėjo, bandydama sužavėti mane. Susipažino su Robertu, atėjo į gaują ir kiek įmanydama stengėsi mane suvilioti. Tad manęs nekaltink jos polinkiu į kvaišalus.
Akimirką patylėjau ir bandžiau suvokti, ką jis man pasakė. Prisiminiau Eimantės perspėjimą, todėl tikėjau ja ir išlaisvinusi savo ranką, rėkiau toliau:
– Netikiu tavimi! Tu ir Matą pripratinai prie narkotikų, o dabar nori taip pat pasielgti ir manimi!
– Žinoma, tikėk tikra drauge, kuri pati tau įkišo narkotikus, o ne tuo, kuris vietoj narmotikų tau davė paprastų miltų, – ramiai išbeldęs, toliau važiavo jis.
Akyse ėmė kauptis ašaros, suvokus, jog viskas, ką jis pasakė – tiesa. Aš laikiau Eimantę tikra drauge, tačiau ji nuo manęs slėpė tokį rimtą dalyką, neprašė jokios pagalbos, o vietoj to, kad pasiūlytų kartu mesti svaiginimąsi, įbruko į rankas kvaišalų. Žiūrėjau į Luko profilį, kuris liejosi akyse ir nuleidusi galvą, lėtai nusišluosčiau išriedėjusias ašaras.
– Pas mane pavalgysi, o paskui parvešiu tave namo, – nereaguodamas į mano graudinimąsi tarė Lukas.
Likusią kelio dalį tylėjau, bandydama sudėlioti faktus į savo vietas. Nesuvokiama buvo tai, jog Eimantė tapo priklausoma nuo narkotikų, Matas vis dar buvo įsiskolinęs ir pirko kvaišalus savo draugams, o Lukas… O Lukas kentė mano išsišokimus, ramiai ir logiškai paaiškindamas bei nuginčydamas mano įsitikinimus. Ėmiau galvoti, jog gyvenu išgalvotame, iliuzijų pilname pasaulyje, kuriame žmones matau tokius, kokius noriu matyti, o ne tokius, kokie jie iš tiesų yra.
– Man rytoj egzaminas… – susiėmusi už galvos suinkščiau.
Vaikinas atsisuko į mane, tačiau nieko nesakęs, vairavo toliau. Tą akimirką neprisiminiau nei vieno teiginio, kurį mokiausi namuose. Norėjosi pulti skaityti viską iš naujo, tačiau neturėjau jėgų ir galvojau tik apie tai, kas įvyko. Privažiavus Luko namus, jis išlipo, paėmė nuo galinės sėdynės mano daiktus ir atsistojęs laukė, kol išsirangysiu iš automobilio. Pykau ant Luko ir tuo pat metu buvau jam dėkinga, kad ištempė iš to buto, nes tikrai būčiau apsvaigusi nuo tenykštės atmosferos ir suvartojusi turbūt dar ne vieną dozę kvaišalų, kuriuos man siūlė mano draugė. Gėdingai apšaukusi vaikiną, nežinojau, kur dėti akis, kol tylėdami lėtai pėdinome į jo butą. Tarp mūsų buvo kažkokia praraja ir aš nežinojau, ar verta bandyti ją peršokti. Ar verta rizikuoti pažinti tokį žmogų, kaip Lukas Edvardsas? Jis buvo kitoks, nei visi vaikinai, kuriuos pažinojau. Jis buvo mielas, bet ne saldus; rūpestingas, bet nepadlaižiavo; saugojo mane, tačiau leido pačiai patirti, kas yra baimė, skausmas, pažeminimas ir pyktis. Nežinojau, kodėl jis taip elgiasi, kodėl yra toks kantrus ir napalieka manęs likimo valiai… Galėjau išvardinti daugybę blogų jo poelgių, rankų pirštų būtų neužtekę suskaičiuoti kiek daug jo charakterio savybių skyrėsi nuo mano įsivaizduojamo vaikino idealo, tačiau Lukas buvo tikras žmogus – neapsimetinėjo, netylėjo, kai aš to norėjau ir visada pasakydavo tiesą, kad ir kokia žeidžianti ji būtų. Turbūt tas jo tikrumas man draskė krūtinę ir noras mokytis iš Luko vertė kibtis į jį.
Pasiekę butą, vis dar tylomis nusiavėme batus ir pasikabinome paltus. Vaikinas ramiai priėjo prie virtuvinės lentynėlės ir atidaręs dureles paklausė:
– Dar nori valgyti?
– Mhm… – sumurmėjau eidama lovos link.
– Turiu sūrių lazdelių, tiks pakramsnoti, kad numalšintum alkį… – tarė jis, imdamas traškančią pakuotę. – Arbatos?
– Taip…
Kol jis tvarkėsi virtuvėje, aš paėmiau savo egzamino lapus ir atsilošiau lovoje, užsidengdama jais veidą.
– Nepergyvenk, žolė nesuveiks taip, kad negalėtum išlaikyti egzamino, – išgirdau raminantį balsą.
– Nežinau, kas man užėjo… Aš niekada net nenorėjau išbandyti narkotikų. O jei priprasiu? – atsidengusi aimanavau ir paėmiau iš Luko sūrias lazdeles.
– Po vieno karto nepriprasi, – nusijuokė vaikinas ir pravėrė langą. – Tau reikia gryno oro, tegul kambarys išsivėdina. Apsisiausk antklodę.
Jis ir toliau tvarkėsi savo bute, kol aš užkandžiavau, palindusi po šiltutėliais jo patalais. Stebėdama Luką vis labiau juo žavėjausi – tamsi, rūsti ir išdidi išvaizda slėpė kažką tyro, tik niekaip nesupratau, kas ir ką jam padarė, kad dabar jis apsikaustęs nepralaužiamais šarvais…
– Kodėl tu manimi taip rūpiniesi? – staiga paklausiau vaikino.
– Nesirūpinu, – net nesustodamas šiukšlių maišą rišo jis.
– Rūpiniesi.
Po mano atkirčio tamsiaplaukis išsitiesė ir kurį laiką žiūrėjo į mane. Maniau, jog jam vėl prasidės vienas iš pykčio priepuolių ir jis pripuolęs ims mane įžeidinėti. Nustojau valgyti, nes sustingusi laukiau, ką Lukas atsakys.
– Tu tiesiog nesupranti, į kokią velniavą papuolei…
– Tai paaiškink man viską. Paaiškink man, kodėl Eimantė man pasakojo visai kitą istoriją, nei tu. Pasakyk man tiesą apie mano jaunėlį brolį… Aš tikrai sutrikusi. Visiškai tavęs nepažįstu, tačiau manau, kad tu vienintelis nieko nuo manęs neslepi, – nuoširdžiai prašiau jo.
– Nepasitikėk manimi, – atsakė Lukas ir nunešė pilną šiukšlių maišą prie durų.
– Kodėl?
– Nepasitikėk niekuo, tada neteks nusivilti.
– O aš tavimi turėčiau nusivilti?
– Juk pati sakei, tu manęs nepažįsti, – tarė vaikinas, pildamas verdantį vandenį į puodelius.
– Bet tu visada protingai ir teisingai kalbi, aš noriu tavimi tikėti.
– Tu ir vėl nori, kad aš būčiau toks, koks nesu, – nusijuokė jis.
– Ne tai turiu galvoje. Tu viską žinai ir nieko nepagražini. Prašau, pasakyk bent jau, ar mano brolis labai įklimpęs… – meldžiamu žvilgsniu stebėjau Luko migdolines akis.
Vaikinas padėjo puodelius ant stalo, pristūmė jį prie lovos ir pats atsisėdo šalia manęs. Išsitraukęs iš pakuotės vieną sūrią lazdelę jis tarė:
– Jis vis dar perka narkotikus. Prašė tau nieko nepasakoti.
– Bet aš noriu padėti savo broliui, juk kas, jei ne artimieji, turi gelbėti bėdoje?
– Kartais geriau stovėti nuošaly, nes žala gali būti tikrai neįkainojama… – nuleidęs akis kalbėjo Lukas.
Žiūrėjau į jo nusvirusius plaukus ir širdyje jaučiau gailestį jam. Atrodė, jog Lukas kalba iš savo patirties, lyg mokydamas mane. Nežinojau, ar galiu klausti jo, ar panašioje situacijoje buvo ir jis, tiesiog tylėjau kartu su juo ir kramsnojau lazdeles.
– Ar jį dar muša? – tyliai paklausiau. – Matą…
– Jis duoda man pinigų už narkotikus, nieko daugiau nežinau. Mokau jį gynybos ir smūgiavimo, tikiuosi, tai jam padeda.
– Kaip jam padėti, Lukai?
Vaikinas žvilgtelėjo į mane, tada mestelėjo žvilgsnį į tolį ir tyliai tarė:
– Leisk jam pačiam susitvarkyti. Jis nėra kvailas vaikis – išsikapstys.
– O kaip Eimantė? Tu tikrai nesivedei jos ten? – atsargiai paklausiau.
– Ką tu nori apie ją sužinoti? – atsisuko kiek suirzęs Lukas.
– Na, ar tiesa, kad tu ją suviliojai ar ji man melavo?
– Kas tave domina tiksliai? Ar aš su permiegojau? Ne, aš su ja nemiegojau. Nežinau, ką ji išsigalvoja, tačiau su ja nebuvau nei vieną naktį, nesu su ja net žmoniškai kalbėjęsis.
– Tai nori pasakyti, kad ji dėl tavęs atėjo į tą gaują ir melavo man, kad buvo su tavim?
– Klausyk, gal tu ir galvoji, kad aš koks pašlemėkas, tačiau turiu orumo neprasidėti su narkomanėmis. Nedarysiu tokios klaidos… – staiga jis nutilo ir sugniaužė kumščius. – Žinai ką, gal tu renkis, aš tave parvešiu.
Lukas atsistojo, o aš gaudydama kvapą, norėjau kažką sakyti, tačiau nesudėliojau tinkamai žodžių.
– Neprivalau tau aiškintis ir įrodinėti tiesos. Galvok ir tikėk kuo tik nori, man visiškai tas pats, – atsistojęs prie manęs kalbėjo jis.
– Aš tikiu tavimi, – vos vaikinui spėjus ištarti paskutinį skiemenį atrėžiau.
Jis žiūrėjo, nežinodamas ką sakyti, todėl nuėjo prie spintos ir paėmęs mūsų paltus, priėjo prie virtuvinio stalelio.
– Aš noriu pasilikti čia, – atsistojusi iš lovos ir padėjusi užkandį ant stalo teigiau.
Lukas buvo besirengiantis savo paltą, kai staiga sustingo ir atsisuko į mane:
– Kodėl?

 


Apie naujas dalis sužinoti galite užsiprenumeravę tinklaraštį (dešinėje), taip pat naujoje šio tinklaraščio paskyroje Facebook’e.

– Martina V.

VII dalis. „Naujųjų bučinys“

Vaikinui sustojus, jis paglostė mano pečius ir atitraukęs nuo savęs, pabučiavo lūpas. Paguldęs mane atgal į lovą, Lukas giliai kvėpuodamas atsigulė šalia ir dar kurį laiką glostė krūtis, kol aš užsimerkusi mėgavausi jo švelniomis pirštų pagalvėlėmis. Priglaudęs mano išsunktą ir gležną kūnelį prie savęs, vaikinas pabučiavo mano pakaušį ir užmigo. Aš vis dar virpėjau iš jaudulio, negalėdama atgauti normalaus širdies plakimo ritmo ir vis dar jausdama tarp kojų įsitaisiusį savo aistros objektą. Prigludusi prie stiprios Luko krūtinės, žvelgiau pro langą į tamsų dangų, kuris buvo švarus – be jokios žvaigždelės. Palengva atgaudama kvapą, jaučiau makštyje vis dar nenumalšintą skausmą, todėl išsilaisvinusi iš vaikino glėbio, nubėgau į tualetą, nes skausmas priminė šlapimo pūslės spaudimą. Atsisėdusi ant klozeto nusišlapinau ir perbraukusi tualetiniu popieriumi, pamačiau kraują. Išsigandusi ėmiau valyti tarpukojį, lyg ten būtų atsiverusi žaizda. Po sekundėlės kraujas nustojo tekėjęs ir aš nejučia pradėjau ašaroti. Nuoga atsirėmusi į skalbimo mašiną galvojau, jog praradau nekaltybę su vaikinu, kuris nėra ir net neplanuoja būti mano vaikinu. Papurčiusi galvą, tuoj pat įlindau į dušo kabiną ir atsukusi vėsų vandenį, ploviau tarpukojį, lyg bandydama grąžinti savo skaistybę… Muiluodama kūną ir liesdama save, vis dar jaučiau Luko glamones ir užsisvajojusi sustingau po vandens srove. Šyptelėjau suvokusi, jog nieko nekeisčiau ir tą patį būčiau padariusi dar kartą, nes Lukas buvo toks nežemiškas. Toks, kurio neįmanoma pamiršti…
Išlipusi iš dušo kabinos, nusišluosčiau kūną ir grįžusi į prieblandoje skendintį kambarį, susiradau savo kelnaites. Apsimovusi jas, įsisupau į Lukui grąžintą džemperį ir grįžau į glėbį, kuriame jaučiausi tokia gležna… Miegantis vaikinas atrodė tikras angelas, neįsivaizdavau, kaip jis gali užsiimti kažkuo nelegaliu ir būti pavojingas visuomenei. Tą akimirką man jis atrodė pats nekalčiausias ir pažeidžiamiausias žmogus. Vis dėlto žinojau, jog Lukas – mergišius ir neturėčiau tikėtis didelės romantikos. Nujaučiau, jog manęs laukia nejaukus rytas, tačiau tą akimirką tenorėjau užmerkti akis ir prisiminti visą patirtą ekstazę. Atsigulusi šalia Luko, padėjau galvą ant jo ištiestos rankos ir vaikinas, lyg nujausdamas mano troškimą, apglėbė mane ir prisitraukė prie savęs. Apkabinau jį tiesiai per sutvarstytą vietą, tartum mano prisilietimas išgydytų jo žaizdą…
Ryte mane pažadino troškulys, kurį jaučiau burnoje ir stemplėje. Pramerkusi akis, pamačiau vis dar pro langą žvelgiančius gatvės žibintus. Pažvelgusi į ta pačia poza miegantį Luką, šyptelėjau ir atsikėlusi iš lovos, pamačiau lempų šviesoje šokančias snaiges. Tą rytą iškrito pirmasis sniegas! Nors buvo gruodžio vidurys, snigti net neketino, o štai pabudusi buvau maloniai nustebinta, nes mėgau gatves, padengtas baltu patalu… Dangus buvo beprašvintantis, todėl kambaryje buvo daug šviesiau ir aš puikiai matydama kelią iki virtuvės, nuėjau įsipilti vandens. Stengiausi judėti kuo tyliau, nenorėdama pažadinti Luko. Gerdama vandenį stebėjau vaikiną ir nežinojau, ar man geriau būtų išeiti iš jo buto ir apsimesti, jog ši naktis man nieko nereiškė, ar likti ir laukti, kol jis atsibus, kad pamatyčiau, kaip į visa tai reaguoja jis pats.
Ilgai svarstyti neteko, nes priėjusi prie kito, kambaryje buvusio lango, žvelgdama į krentančias ant asfalto snaiges, išgirdau lovos girgždesį. Lėtai pažvelgiau į Luko pusę ir pamačiau jį, besirąžantį pataluose. Išsigandusi žvelgiau į jį, nes vaikinas buvo toks neprognozuojamas, jog bijojau išgirsti jo piktą „dink iš čia“ dainelę, kurią jis man taip dažnai kartodavo… Neradęs manęs šalia, Lukas apsižvalgė po kambarį, kol jo akys užfiksavo mano siluetą. Pasitrynęs akis jis kukliai šyptelėjo ir tarė:
– Labas…
– Labas, – tyliai pasisveikinau. – Kaip jautiesi?
Vaikinas primerkė akis, nes tikėjosi, jog klausiu apie jausmą po mūsų kartu praleistos nakties, todėl aš tuoj pat pratęsiau:
– Tavo pilvas…
– A… – sumykė Lukas ir žvilgtelėjo į sutvartytą vietą. – Išgyvensiu.
Linktelėjau galva, nežinodama, ką dar pasakyti ir giliai kvėpuodama žvelgiau į vaikiną.
– O kaip tu? – patylėjęs paklausė jis.
– Man nieko neskauda, – sutrikusi apsimestinai sukrizenau.
– Ar tikrai? – pakėlęs antakius pasitikslino Lukas.
Akmeniniu veidu žiūrėjau į jį, bandydama parodyti, jog man viskas gerai, tačiau mano paklydęs žvilgsnis vaikinui išdavė vaidybą.
– Naktį pasirodė kitaip…
Atrodė, jog Lukas tyčiojasi iš manęs, nes jo veide šmėstelėjo šelmiška šypsena, kuri tikrai nepriminė paguodos. Nuleidau galvą ir krapštydama džemperio užtrauktuką tyliai tariau:
– Tai buvo mano pirmas kartas, taigi…
Nedrįsau pažvelgti į vaikiną, su kuriuo ką tik praradau nekaltybę, nes jaučiau, jog jam visiškai nė motais, kelintą kartą aš myliuosi. Jam tai buvo tas pats, lyg suvalgyti pusryčius.
– Ir kaip? – leidęs man gėdintis kelias sekundes paklausė Lukas.
Suraukusi kaktą pakėliau akis į jį ir negalėjau patikėti, jog tai vienintelis klausimas, kurį jis man uždavė po mano pirmojo karto. Nežinojau, ką atsakyti, todėl atsidusau ir nuėjau prie savo drabužių, kuriuos jau seniau buvau surinkusi nuo grindų ir pakabinusi ant kėdės. Paėmusi juos, nuėjau į vonios kambarį, kuriame planavau persirengti.
Apsimovusi džinsus ir užsisegusi liemenėlę, išgirdau lenkiamos rankenos garsą. Stovėjau nugara į duris ir net neketinau atsisukti. Paėmiau marškinius, ruošdamasi rengtis, kai pajutau vėsius delnus ant savo pečių. Suspurdėjau apimta ne tiek išgąsčio, kiek jaudulio. Pajaučiau jo lūpas ant savo pečių, kurios slinko kaklu ausies link ir aš tarytum apsvaiginta kvaišalų, užsimerkusi leidausi valdoma kaip marionetė. Staigiai atsisukusi pažvelgiau į tamsias akis, suėmiau jį už riešų ir giliai kvėpuodama nuleidau jo rankas. Apsisukusi pasiėmiau marškinius nuo skalbimo mašinos ir išėjau iš vonios kambario.
– Tai pirmas kartas buvo toks blogas, jog nenori pakartoti? – iš paskos eidamas paklausė Lukas.
– Man reikia į paskaitas, – segdamasi drabužį atsakiau ir čiupau nuo kėdės striukę.
– Dar anksti, – tarė jis.
Net nepažvelgdama į vaikiną, pasiėmiau rankinę ir audamasi batus tylėjau lyg užsiūtomis lūpomis. Jis stovėjo visai šalia ir nors aš taip smarkiai norėjau pasilikti su juo, protas reikalavo kuo greičiau bėgti iš šios vietos, jei nenoriu likti įskaudinta. Užsitraukusi striukę atsisukau į Luką ir giliai atsidususi išbėgau pro duris nieko netarusi.
Negalėjau patikėti tuo, kas tik ką įvyko! Manyje mainėsi dvejopi jausmai: aš nesuvokiau, kodėl nesuvaldžiau aistros tam pamišėliui ir tuo pat metu negalėjau suprasti, kodėl man taip gera. Jaučiausi lyg kiekvienas vėjo gūsis paliestų mano sielą, kiekvienas garselis dirgino mano pojūčius. Atsisėdusi į automobilį įsikibau vairan ir žvelgiau pro langą. Niekada nemaniau, jog pasimylėjusi galiu taip jaustis! Norėjosi sau skaudžiai įgnybti, kad atsipeikėčiau nuo apsvaigimo, tačiau niekas nepadėjo. Užvedusi variklį, nuvažiavau namo bent jau palįsti po tekančiu vandeniu, kuris turėtų prablaškyti mano mintis. Deja, apie nieką kitą negalvojau, tik apie pastarąją naktį. Kiekvienas prisilietimas prie savęs priminė švelnias rankas, kurios godžiai tyrinėjo mano kūną… Žvelgdama į dušo kabinoje esantį veidrodį, čiupinėjau savo lūpas, kurios prieš kelias valandas ragavo Luko skleidžiamų nuodų. Kitaip negalėjo būti – tas vaikinas buvo nuodas, kuris užliejo mano vidų nesuvokiama šiluma ir keistu jauduliu.
Išėjus iš vonios kambario, mane pasitiko nustebusi mama:
– Grįžai tik dabar? Su tėčiu nuėjome miegoti anksti, nepastebėjau, kada grįžai.
– Atsiprašau, kad nepranešiau. Lilė susipyko su draugu, norėjo, kad pasilikčiau pas ją nakvynei… Visą naktį guodžiau vargšelę… – net nemirksėdama bėriau melą mamai į akis.
– Aišku… Viskas bus gerai, juk esate jaunos, gražios ir protingos merginos, susirasite tokius, kurie jūsų neskaudins, – šyptelėjo ji, paglostydama mano petį.
Palinksėjau galva, pagalvojusi apie tai, jog šiuo metu aš susiradau tikrai ne tokį, kuris elgtųsi su manimi kaip su tikra dama. Tačiau tą rytą mane užplūdo keistas noras nebeieškoti skaitomuose romanuose aprašyto beatodairiško atsidavimo ir elegancijos, norėjau kraują kaitinančios ir logikos neturinčios aistros, kuri kiekvieną gyvenimo akimirką paverstų pavojingu žaidimu. Vis dar buvau apsvaiginta naktinių nuotykių, todėl atsiprašiusi mamos, nuskuodžiau į savo kambarį. Žiūrėdama į veidrodį šypsojausi, lyg nekaltybės praradimas būtų kažkokių ledkalnių pralaužimas. Atrodė, kad dabar esu daug seksualesnė, patrauklesnė ir aistringesnė, nei buvau anksčiau.
Minčių atsikratyti nepadėjo net paskaitos, kuriose dėstytojai rimtai pasakojo apie artėjančius egzaminus bei testus, nes jie lems, kas ir toliau gaus stipendiją. Net draugės pastebėjo, jog aš dirglesnė, nei buvau anksčiau.
– Atrodai kažkokia suirzusi. Ar viskas gerai? – pasidomėjo Eimantė, kai nuėjome į tualetą.
– Viskas gerai, Eimante, – plaudama rankas tariau. – Turbūt taip yra dėl artėjančios sesijos.
– Merginos! – išėjusi iš kabinos tarė Lilita. – Pamiršau jums pasakyti vieną pasakiškai gerą naujieną!
Abi su Eimante pažvelgėme viena į kitą ir atsisukome į draugę, kuri, tvarkydamasi sijoną, ėjo veidrodžių link.
– Kadangi po dviejų savaičių Naujieji metai, tėvai palieka namus mums su Justu! Taigi, suprantate? – maivydamasi juokėsi Lilė. – Naujųjų metų vakarėlis!
Eimantė iškart pradėjo ploti, man net nesuvokus, ką pasakė Lilita.
– Valio! Nerealu! Vėl bus tie patys Justino draugai? – kamantinėjo Eimantė.
– Tu vis dar svajoji apie Luką? Dieve, Eime, atsipeikėk, jis tikrai ne toks, kuris sugebėtų įsimylėti, – suraukusi kaktą piktai atrėžė Lilė.
Išgirdus Luko vardą, staiga suakmenėjau ir mano ausys lyg siųstuvai ėmė gaudyti kiekvieną jos žodį. Žinoma, Lilitos komentaras, jog Lukas negali įsimylėti mane suerzino, tačiau negalėjau išsiduoti, jog jaučiu jam simpatiją, kurios tikrai nenorėčiau vystyti toliau…
– Na, bet gal dar kartą mane pamatęs jis atkreiptų dėmesį ir vėl… – sumykė naiviai mergina.
– Eimante, ne. Atstok nuo Luko, kitaip Justinas nebeleis tavęs kviesti į vakarėlius.
– Aš net nelendu prie jo, jis pats mane parsivežė namo! – atkirto Eimantė.
Lilita tepėsi lūpas blizgiu, atsisuko į mane ir pervertusi akis tarė:
– Žodžiu, jūs jau žinote, kur švęsite Naujuosius. Ir, Barbora, net nemėgink sakyti, jog švęsi su savo giminėmis…
– Net neketinau to sakyti, – šyptelėjau ir meiliai prisiglaudžiau prie Lilitos.
– Tu mums skolinga, – iš kitos pusės priėjusi apkabino mus Eimantė. – Bus šaunus vakarėlis!

Nors iki Naujųjų metų dar turėjo praeiti daug dienų, mano širdis suspurdėdavo kiekvieną kartą, kai pagalvodavau apie vakarėlį. Visą laukimo laiką negavau iš Luko žinutės, nesutikau jo ir nieko apie jį negirdėjau. Vaikinas lyg išgaravo nuo žemės paviršiaus. Matas man visiškai nieko nebepasakojo apie savo gaują… Galbūt dėl to, jog aš pati buvau pasiklydusi savo mintyse ir nežinojau, ką jaučiu, todėl klausytis svetimų problemų buvo kur kas sunkiau nei ligi šiol. Kasdien galvojau apie Luką, jis tiesiog apsėdo mano mintis. Guodžiau save, jog taip yra dėl to, kad jis buvo pirmasis vaikinas su kuriuo pasimylėjau – jaučiau nepaaiškinamą prisirišimą prie jo ir niekaip negalėjau išmesti iš savo minčių. Visos Kalėdų šventės, susitikimai su giminėmis buvo persmelkti įtampa, net praėjus dviems savaitėms nuo paskutinio matymosi su Luku.
Nekantriai laukiau Naujųjų metų vakarėlio Lilitos namuose, nors ir nežinojau, kaip reiktų elgtis, susitikus su Luku. Vien pagalvojus apie jo veidą, mano širdis mušdavo spartesnį ritmą ir imdavo džiūti burna. Bandžiau tikinti save, jog nesu jo įsimylėjusi, tiesiog tas adrenalinas, kurį patyriau jo glėbyje, regėdama vaizdus, kaip jį muša – tai vedė mane iš proto! Pavojus man atrodė lyg geriausias vaistas nuo kasdienybės, nuo rutina tapusio ramaus gyvenime. Jaučiausi pasiekusi į kitą gyvenimo lygį, kuriame galiu rizikuoti bet kuo, nes tai suteikia nepasakomą malonumą. Karštas kalėdinis vynas atpalaidavo mano mintis ir aš visas šventes praleidau svajodama apie dar vieną ištvirkusią naktį su vaikinu…

Turbūt dėl to, vos atėjus į Lilitos vakarėlį, puoliau gerti kokteilius, kurių buvo pilna virtuvė. Likus porai valandų iki dvyliktos, į Lilitos namus pradėjo rinktis vyresnė publika: Justinas šįkart pasikvietė ne vien savo draugus, bet ir drauges, kurios lyg stirnos apnuogintomis kojomis ganėsi svetainėje. Eimantei pasisveikinus su viena iš merginų, Lilita į ją atsisuko ir paklausė:
– Tu pažįsti šitas merkšes?
– Na… – sutrikusi vebleno Eimė. – Ji mano kaimynė.
– O varge, tokia kaimynė… – nusijuokė Lilė. – Bo, tokiais tempais Naujųjų sulauksi lovoje arba vemdama tualete!
Draugė kumštelėjo mane į šoną, kai aš užsiverčiau trečią stiklinę su alkoholiu. Gurkšnojau visą vakarą jau nebeskanaudama, o iš nervų, kurie pasiekė kuliminaciją, kuomet pamačiau į kambarį įžengiantį Luką. Kaip visada juodais trumparankoviais marškinėliais ir juodomis kelnėmis pasidabinęs vaikinas, šįkart plaukus buvo susitepęs plaukų formavimo priemonėmis ir pasidaręs nedidukę bangelę priekyje. Jo veidas buvo švarus ir šviesus, priešingai nei visų kitų atėjusiųjų Justo draugų. Vaikinai jau buvo prisiuostę narkotikų arba pusgirčiai. Tik ne Lukas… Jis atrodė lyg nepilnametis, kuriam būtų draudžiama vartoti svaigalus.
Su merginomis stovėjome netoli didžiulių muzikinių kolonėlių, kurias buvo atsitempęs vaikinas, visą vakarą renkantis dainas šokiams, ir lengvai trypčiojome vietoje. Pastebėjus Luką, aš ėmiau nejudriai kilnoti kojas ir vis dar gurkšnodama jau besibaigiantį kokteilį, žvilgčiojau per petį, kad bent akies krašteliu jį pamatyčiau.
– Lukai! – į orą šokinėdama kvietė vaikiną Lilita.
– Atėjo Lukas? – išpūtusi akis prie manęs palinko Eimantė ir pradėjo paslaptingai žvalgytis.
Vaikinas tuoj pat pastebėjo krykštaujančią ir mojuojančią Lilę, kuri išsišiepusi laukė jo. Nutraukęs pokalbį su kitu vaikinu, Lukas iškėlė ranką ir pajudėjo mūsų link. Eimė vis dar spirgėjo žiūrėdama į mane, o aš stengiausi neišduoti manyje besikaupiančio jaudulio. Maniau, jog visi organai ėmė plakti kartu su širdimi… Nukreipusi akis šalin, apsimečiau, jog net nežiūriu į artėjantį tamsiaplaukį.
– Labas, Lukai, – stumtelėjusi mus į šonus, Luko kaklą apkabino Lilė ir lengvai pakštelėjo į skruostą.
Mergina taip pat buvo gerokai įkaušusi, todėl tapo meili it katė. Lilės skruostai tiesiog degė nuo karščio, o Eimės – iš pavydo, net jos akyse matėse žaibai, siunčiami merginai, pabučiavusiai jos numylėtinį. Ką jau kalbėti apie mane… Stovėjau nuleidusi galvą, lyg man ant kaktos neoniniu markeriu būtų užrašyta, jog permiegojau su Luku.
– Sveikos, merginos, – išgirdau duslų vaikino pasisveikinimą.
Nedrąsiai pažvelgiau į jį, kol jis stovėjo prieš mus šelmiškai šypsodamasis. Bijojau akimirkos, kai mūsų žvilgsniai susitiks, nes jaučiau neapsakomą gėdą. Nors nesigailėjau to, kas nutiko, tačiau skaudu buvo žinoti, jog po kartu praleistos nakties abu jaučiamės skirtingai. Man tai neįkainojama patirtis, o jam – eilinis pasilinksminimas. Buvo pikta, kad užkibau ant jo kabliuko…
– Skruostai įraudę, prisiragavote kokteilių? – nusijuokė jis.
Merginos ėmė krizenti, o aš nuleidusi akis stebėjau savo tuščią stiklinę ir nedrįsau dar kartą pažvelgti į Luką.
– Kai aplink tokie karšti vaikinai, kur jau neįrausi, – papokštavo Eimantė.
– Eime! – suriko Lilita ir trinktelėjo merginai į petį.
Lukas skardžiai nusijuokė ir aš nebegalėjau daugiau klausyti to atviro flirto, todėl nusprendžiau palikti juos toliau beprasmiškai plepėti ir prisipildyti savo stiklinę velnio lašais. Giliai atsikvėpusi, tariau:
– Atsiprašau.
Pakėliau galvą ir norėjau praeiti pro Luko dešinę pusę, tačiau vos žengus žingsnį, prieš akis išniro tamsus kūnas ir putlios lūpos, kurios paklausė:
– Kur tu, Bo?
Ramiai pažvelgiau vaikinui į akis ir sukaupusi visą drąsą atsakiau:
– Ko nors stipraus.
– Nepadaugink, – vieną lūpų kamputį pakėlęs patarė Lukas.
Mano veidas pasidabino ironiška šypsenėle ir nukreipusi žvilgsnį šalin, apėjau kūnu kelią užstojusį vaikiną. Tvinkčiojo jau ne vien širdis, bet ir galva. Nuo jaudulio, nervų bei alkoholio, akyse vaizdas ėmė atsilikti, tačiau pasiekusi virtuvę, paprašiau ten stovėjusio stambaus bernioko, kad pripildytų mano stiklinę bet kuo su laipsniais. Nejučia jis pradėjo su manimi flirtuoti ir laidyti nešvankius juokelius. Tingulys apėmė visą mano kūną, todėl atsirėmusi į virtuvinį barą, klausiau jo, tačiau negirdėjau nieko konkretaus. Stovėjau šypsodamasi, tartum lūpos būtų sutrauktos mėšlungio, ir linksėdama vis dar galvojau apie Luką.
Apgirtusi buvau ne pirmą kartą, tačiau tai buvo pirmasis, kai aš jaučiu, jog nebekontroliuoju savęs. Nenorėjau, kad Lukas flirtuotų su Eimante, nenorėjau, kad jis ją bučiuotų ir tai kėlė didžiulį įsiutį manyje. Tą akimirką norėjau, kad jis dar kartą paglostytų mano nugarą ir bučiuotų pečius… Primerkusi vieną akį, kad nesilietų vaizdas akyse, nuo pakylos mačiau minioje slankiojantį Luką, nuo kurio nei per žingsnį neatsiliko Eimantė. Niekada nemaniau, jog esu pavydi, tačiau jaučiau pyktį, nes ji buvo taip arti to, prie kurio norėjau būti aš.
– Einam pašokti! – staiga atsisukusi į pašnekovą pasiūliau.
– Kur tik nori, mažute… – apkabinęs mane atsakė jis ir nusivedė laiptukais prie šokančiųjų.
Muzika buvo tokia garsi, jog aš nebegirdėjau ne tik, ką man sako į ranką įsitvėręs vaikinas, bet ir savo minčių. O to man tą akimirką labiausiai reikėjo – nustoti galvoti apie Luką, o juo labiau – be priežasties pavydėti jo Eimei! Mano šokių partneris paėmė iš manęs stiklinę ir padėjo ant lentynos, kuri stovėjo visai netoli mūsų. Jis kažką norėjo man sakyti, tačiau aš visiškai atsidaviau muzikos ritmui ir užsimerkusi bei iškėlusi rankas į viršų, kraipiau klubus kairėn ir dešinėn. Vaikino man net nereikėjo, šokau visiškai viena, nugara tryndamasi į kitus šokančius žmones, kad nenugriūčiau. Atrodė, jog moku dainuoti visas dainas ir sušokti bet kokį judesį. Atsimerkusi pagalvodavau, kur Lukas, tačiau papurčiusi galvą ir vėl imdavau atvira burna kartu su visais dainuoti per gerkle lendančias dainas.
Pailsusi, sustojau ir paėmiau savo kokteilį. Atsirėmusi į lentyną stebėjau, kaip prie manęs artėja keistus šokio judesius rodantis vaikinas ir tik tada prisiminiau, jog tai tas pats landynėje prie manęs lindęs kvailys. Jis priėjo taip arti, jog jaučiau jo kelius, besiremiančius į mane.
– Gal einam į viršų? – išgirdau neaiškius žodžius.
Papurčiau galvą ir gurkštelėjau dar daugiau alkoholio, šlykštėdamasi vien jo kvėpavimu į mano kaklą. Vaikinas prisiglaudė dar stipriau ir prispaudė mane prie komodos. Palenkęs galvą, jis patraukė mano tiesius plaukus nuo pečių ir šlapiai pabučiavo prie ausies spenelio. Bučinys priminė sraigės čliaužimą ant odos – glitu ir nemalonu. Todėl norėjau per daug nesidraskydama pasitraukti nuo jo.
– Dar truputį pašokim, – sušnibždėjau jam į ausį.
Vaikinas atsitraukė, kvailokai šyptelėjo ir paėmęs mano ranką nusitempė šokti. Sukau galvą, kaip nuo jo pasprukti, tačiau pamačiusi fone šmėžuojančią Luko bangelę ant galvos, lyg dėlė prilipau prie savo šokių partnerio ir leidau vaikinui delnais judinti mano klubus. Jis ir vėl prie manęs priartėjo, rankomis apsivijo liemenį ir ėmė bučiuoti kaklą. Buvo šlykštu, tačiau tęsėsi labai trumpai, nes kažkas jėgą atitraukė vaikiną nuo manęs. Atsimerkusi pamačiau Luką, kuris pripuolė prie savo draugo ir kažką jam aiškino. Per garsią muziką nesugebėjau nieko girdėti, temačiau, jog su manimi šokęs vaikinas iškėlė rankas į viršų ir pradėjo ginčytis su Luku. Priėjau arčiau jų ir išgirdau, kaip Lukas rėkia:
– Ji – mano, kiek tau galima aiškinti?
Suraukiau kaktą ir žvelgiau į vaikiną, kuriam ant kaklo išryškėjusios venos leido supranti, jog jis tikrai susinervinęs.
– Gerai, žmogau, ji pati prie manęs prikibo! – atsitraukęs aiškino augalotasis.
Lukas atsisuko, o jo akyse buvo prisikaupę tiek pykčio, jog atrodė, jos tuoj ims rėkti ir ant manęs. Jo draugas pasišalino, o Lukas suėmė mane už alkūnės ir prisitraukęs paklausė:
– Tu visai išprotėjai?
Nesuprasdama, kodėl jis manęs to klausia tariau:
– Ne! Aš tiesiog linksminuosi, o tu man gadini…
– Tu visiškai girta. Eik rengtis, parvešiu tave.
– Aš nenoriu. Kodėl tu man aiškini?
Nieko nebetaręs, Lukas stipriau suspaudė mano ranką ir pradėjo vesti per koridorių darbo kambario link.
– Kas tau darosi? – krapštydama jo pirštus nuo savo alkūnės klausinėjau. – Man skauda!
– Pasilik su juo ir skaudės dar labiau! – stabtelėjęs suriko Lukas.
– Koks tau skirtumas?! – tempiama klykiau vos apversdama liežuvį.
Kone įmetęs mane į darbo kambarį, kuriame kaip visuomet būdavo sudėti visų susirinkusiųjų paltai ir striukės, Lukas paleido mane ir nieko nelaukęs tarė:
– Ieškok palto.
– Palauk, – trindama jo suimtą vietą piktai atrėžiau. – Kas tu toks, kad man aiškintum?
– Turbūt vienintelis blaiviai mąstantis žmogus.
– Ir ką…
– Ar tu nepameni šito bičo? – neleidęs pabaigti sakinio užriko Lukas.
Ėmiau giliai kvėpuoti prisiminusi tą baimės kvapą, kurį užuodžiau landynėje, kai mane iš visų pusių lyg hienos apsupo merginos kūno ištroškę vyrai.
– Tu tokia kvaila… Turbūt labai nori, kad tave iš… Sakiau laikytis nuo jų kuo toliau! – nesulaukęs mano atkirčio toliau kalbėjo vaikinas.
– O koks tau skirtumas, kas man nutiks? – susiėmusi už galvos paklausiau.
Staiga pro duris įžengė Justinas ir vaikinas, kurį ką tik nuo manęs patraukė Lukas.
– Nagi nagi, ir balandėliai čia, – nusijuokė apsvaigęs Justas. – Galėtumėte susirasti privatesnį kampelį, namuose pilna tuščių kambarių!
Lukas atėjo prie manęs, o aš stovėjau nežinodama, kas įvyks ir kaip turėčiau elgtis bei kalbėti.
– Jai jau prastai, vežu namo, – net nešyptelėjęs atsakė Lukas.
– Nejuokaukit, einam į lauką šaudyti fejerverkus, visi idiotai išlekė į kiemą be striukių, – iš savo pokštų juokėsi namų šeimininkas. – Nagi, renkitės, eisim pagąsdinti kaimynų.
Žvelgiau į striukių ieškančius vaikinus, tada pamačiau prie jų prisijungiantį ir Luką, kuris žvilgsniu kvietė mane susirasti paltą. Radusi saviškį, vyniojausi šaliką, kai išgirdau Justino žodžius:
– Lukai, pasiimk savo merginą pas mus, jei viskas taip rimta, kad ja net nesidalini su draugais.
Žvilgtelėjau į stambų vaikiną, kuris stovėjo už Justo ir bandė užsitraukti savo storą striukę, o tada į Luką, stovintį per du žingsnius nuo manęs ir nenutraukiantį akių kontakto su Justu.
– Savus mes sutinkame labai draugiškai, ar ne? – išsišiepęs į mane žvilgtelėjo jis.
Lukas tylėjo, nužvelgdamas mane nuo galvos iki kojų ir atgal. Nusprendžiau nesikišti į jų pokalbį, kad vėl nesulaukčiau užgauliojimų iš Luko. Nesupratau, apie kokią merginą ir kokį „pasiėmimą pas save“ jie kalba, todėl apsirengusi, lėtai žengiau šalia tamsiaplaukio. Tyla darėsi nebejauki, kai Justinas priėjo prie Luko ir kone liesdamasis nosimis su juo, griežtai tarė:
– Juk žinai taisykles, Lukai.
Maniau, jog jie vėl neišvengs veidų trankymo, todėl pačiupusi Luko ranką įsiterpiau tarp jų tvirtindama:
– Gerai gerai!
Justino veide atsirado paslaptinga šypsena ir jis, paglostęs mano pakaušį, pagyrė:
– Šaunuolė. O dabar eime sutikti Naujųjų!
Luko draugams išėjus, jis atsisuko į mane ir piktai žvelgdamas bei rodydamas pirštu prakošė pro dantis:
– Prisidirbai.
Vis dar apsvaigusi nuo alkoholio ir sukilusio adrenalino, žiūrėjau tiesiai į migdolines akis, bandydama jose rasti atsakymus į visus klausimus. Lukas stumtelėjo mane į priekį ir paskatino eiti laukan. Vis dar ant kojų pastovintys žmonės buvo susirinkę Sparksų kieme, kuriame po kelių minučių stovėjome ir mes su Luku. Aplink liejosi šampanas, girdėjosi daugybę šūksnių bei dundėjo danguje pokšintys fejerverkai. Nesugebėjau džiaugtis Naujųjų metų naktimi, nes Luko buvimas šalia neleido nei sekundei atsipalaiduoti. Kiekvieną kartą, kai jį sutikdavau, atmosfera prisitvenkdavo įtampos ir jaudulio, kurių nesugebėjau paaiškinti. Aš nebijojau jo, tačiau pavojaus jausmas tiesiog kvėpavo man į nugarą… Bet kuriuo kitu atveju būčiau sprukusi nuo tokio žmogaus, kuris kelia man pavojų, bet nuo Luko bėgti nepavyko, mane kažkas prie jo sugrąžindavo vos po kelių akimirkų… Nesvarbu, ar mintimis, ar fiziškai – aš grįždavau prie jo. Pakėliau akis į Luko profilį, kuris žvelgė į dangų ir akimis gaudė kiekvieną pasirodžiusią ugnelę. Nepykau ant jo dėl grubumo, dėl sukelto skausmo ir negalėjau sau paaiškinti, kodėl neturiu jokių principų ir netgi nenoriu, kad Lukas elgtųsi kitaip. Su juo patyriau visai kitokį bendravimą – šaltą, paslaptingą, jaudinantį… Mano mintys lyg nesustojantis vėjo malūnas vis sukosi apie tokį savą, bet kartu visiškai svetimą žmogų.
Nuo senų laikų visi buvo į galvas įsikalę tradiciją, pasibučiuoti su patinkančiu žmogumi lygiai dvyliktą – Naujųjų metų naktį. Niekada su niekuo nesibučiavau, nes visada Naujuosius švęsdavau su savo draugėmis arba tėvais… Šįkart stovėjau šalia vaikino, dėl kurio mano širdis imdavo plakti daug stipriau, tačiau jo marmurinis šaltumas neleido net pasvajoti apie Naujųjų metų bučinį. Visiems choru skaičiuojant sekundes iki dvyliktos valandos, prie mūsų prišoko vien suknele vilkinti Eimantė ir sušukusi „Naujųjų metų bučinys“ įsisiurbė į Luko lūpas. Mane lyg kas šaltu vandeniu apipylė ir aš išsigandusi žiūrėjau, kaip mano draugė pasikabinusi ant Luko kaklo murdgė savo liežuvį į jo burną. Vaikinas laikė ją už pečių, tačiau nesupratau, ar nori ją atplėšti nuo savęs, ar tiesiog mėgaujasi bučiniu. Visi vieni kitus sveikino su švente, o aš vis dar regėdama Eimantės akibrokštą, apsisukau ir nubėgau tolyn. Mane supo didžiulis triukšmas, nes fejerverkų lietus vis dar nesiliovė, o žmonės po kelis glėbesčiavosi kiekviename žingsnyje.
– Su Naujaisiais, Bo! – išgirdau tinktelėjusis į kažkieno nugarą.


 

Apie naujas dalis sužinoti galite užsiprenumeravę tinklaraštį (dešinėje), taip pat naujoje šio tinklaraščio paskyroje Facebook’e.

– Martina V.

VI dalis. „Lovos priimamasis“

– Nieko, mama, su draugais juokais mušėmės ir taip netyčia… – mykė brolis.
– Denisai, pažiūrėk… – atsisukusi virtuvėn į tėtį kreipėsi ji.
– Mama, čia nieko nėra, – stengdamasis atplėšti mamos rankas nuo savo veido muistėsi Matas.
– Ar bent trenkei atgal? – atėjęs į koridorių juokais tarė tėtis. – Nieko čia nėra. Įdrėskimai…
Tėtis visuomet buvo toks – šiek tiek atšiaurus ir nejautrus – todėl pora mėlynių ant sūnaus veido jam įspūdžio nepadarė. Brolis tuoj pat nulėkė į savo kambarį, o aš toliau rengiausi, stengdamasi nepakliūti į mamos radarą.
– O ką tu čia vilki? – nusijuokė tėtis.
Žvilgtelėjau į save ir pati išsižiojau pamačiusi Luko džemperį, kurio nenusirengiau. Širdis ėmė kalatotis, lyg tėvai būtų viską supratę. Greitai pakėlusi galvą nusijuokiau ir gyniausi:
– Lilitos brolio… Sušaliau.
Nieko nelaukdama čiupau kuprinę ir užbėgau laiptais paskui Matą. Nusirengusi drabužį mečiau ant lovos. Kurį laiką žiūrėjau į jį vaikščiodama po kambarį, kol išgirdau mamos kvietimą pusryčiauti.
Visą savaitgalį galva ūžė nuo įvairių klausimų, kurie buvo susiję su Luku. Mokslai buvo nustumti į antrą ar net trečią vietą. Užsidariusi savo kambaryje, ir įkniaubusi nosį į Luko džemperį galvojau, kodėl niekaip negaliu atsikratyti minčių apie jį… Lyg koks virusas vaikinas paplito po visą kūną: užsimerkusi matydavau jo svajingai piktą žvilgsnį, sudrėkintas lūpas, vis dar jaučiau jo apkabinimą ir kvėpavimą į kaklą. Norėjau pamiršti, kad apskritai žinau Luką Edvardsą, bet negalėjau nieko sau padaryti. Vos sekundei likdavau viena, tuoj pat mintis pagrobdavo aukštas migdolinių akių savininkas. Bijojau pripažinti, jog vaikinas man patinka, nes nenorėjau, kad mano širdis ir mintys priklausytų tam, kuris to nėra vertas ir kuris apskritai nėra man tinkamas žmogus.
Nuėjusi į uniersitetą, ilgai turėjau prašyti merginų, ant manęs nepykti. Mokslai ir pokalbiai su draugėmis padėjo nustoti krimstis dėl Luko, stengiausi ruoštis egzaminams, kad ir kaip tai nebesisekė. Laikas paskaitose tapo lyg išsivadavimas nuo nepakenčiamo svajojimo apie dviprasmiškus jausmus vos pažįstamam vaikinui, tačiau kaskart po paskaitų išėjusi į kiemą žiūrėdavau į savo automobilį, giliai širdyje laukdama ten stovinčio Luko. Matas buvo gerokai aprimęs, turbūt pats išsigando narkotikų poveikio, tad po pamokų aš jo laukdavau prie mokyklos, kaip ir seniau, ir jaunėlis tvarkingai važiuodavo namo – jokių sumušimų, jokio persekiojimo ir grasinimų. Atrodė, jog aplink visi nurimo, o man tai buvo dar didesnis stimulas atiduoti paskutinius pinigus Lukui ir daugiau nebeleisti nei Matui bendrauti su tuo vaikinui, nei pačiai rodytis jo akiratyje.
Ketvirtadienį po paskaitų grįžusi namo, sudėjau likusius kelis šimtus eurų, kuriuos su broliu sutaupėme per kelias savaites, bei gavome paštu iš senelių švenčių proga, paėmiau tamsų vyriško kvapo prisisunkusį džemperį, nuo kurio sunku buvo atplėšti nosį ir sėdau į automobilį, kad nuvežčiau viską Lukui. Nors ir pavojinga buvo važiuoti į vietą, kurioje jis turėjo tą dieną muštis, aš rizikavau ir norėjau pamatyti, kaip viskas atrodo iš arti. Matui pamelavusi, jog važiuoju pas Lilitą ir grįšiu po kelių valandų, paprašiau, kad tai perduotų ir mamai su tėčiu, kai šie grįš iš miesto. Vairavau virpėdama, kaip paskutinis likęs lapas ant medžio, norėjau ir vėl pamatyti Luką, nesvarbu, kad bendraudamas su manimi jis akivaizdžiai rodė antipatiją, jaučiausi, lyg plaukianti sraunia upe, kuri mane tiesiog nešė prie jo. Privažiavusi garažą, į kurį praeitą kartą mane buvo atsivežęs Lukas, pastačiau automobilį ir žvalgydamasi ėjau didžiulių durų link. Aplink nebuvo nei gyvos dvasios, nei vieno automobilio ar žmogaus, todėl pabandžiusi atidaryti vartus primenančias duris, likau it musę kandusi – jos buvo užrakintos, o viduje tylu. Nusikeikusi grįžau į automobilį ir kurį laiką sėdėjau mąstydama, ką sumaišiau, nes būdama pas Luką nugirdau jo pokalbį, kuriame vaikinas minėjo muštynes ketvirtadienį. „Turbūt po to dar kažkas pasikeitė“ – mąsčiau, todėl užvedusi variklį nusprendžiau važiuoti tiesiai pas Luką į namus ir ten palikti pinigus.
Važiuojant virpulys ir jaudulys vis didėjo, lygiai kaip aprašoma visuose mano skaitomuose romanuose: skrandį kažkas švelniai kuteno, širdis tuksėno dažniau, nei įprastai, o kvėpavimas darėsi vis gilesnis. Nesijaučiau laiminga, anaiptol, visos Mato problemos lyg sunkus nešulys kabėjo ne tik ant jo, bet ir ant mano pečių, tačiau svajonės apie Luką šildė kaip gurkšnis karštos arbatos. Sustojusi prie vaikino namų, išlipau ir apžiūrėjau kiekvieną automobilį, bandydama įsitikinti, ar jis tikrai namie. Deja, juodojo VOLVO nebuvo… Pabeldusi į buto duris taip pat likau nieko nepešusi. Grįžau į savo automobilį ir įsijungusi šildymą bei radiją, laukiau, kol Lukas grįš. Nusprendžiau, jog palauksiu jo iki devintos valandos, o nesulaukusi vyksiu namo. Paėmiau ant sėdynės padėtą džemperį, dar kartą įmurgdžiau nosį į jo apykaklę ir užsimerkusi klausiau ramios melodijos, sklindančios iš muzikos grotuvo. Apėmė keistas jausmas, jog laukiu kažko, ko nereikėtų laukti, tačiau negalėjau pajudėti iš vietos nepamačiusi to mįslingo žmogaus. O juk aš net nežinojau, ar šiąnakt jis grįš namo, kada grįš ir su kuo… Sulaukusi devintos valandos dar kartą žvilgtelėjau į džemperį ir ruošiausi užvesti automobilį, tačiau į kiemą įsuko automobilis. Nudžiugusi pamaniau, jog tai Lukas ir įsikibusi į vairą prisiartinau prie priekinio automobilio stiklo, tačiau geriau įsižiūrėjusi, pamačiau, kad automobilis buvo sidabrinis ir kitos markės.
– Čia ne Lukas, apsiramink, Barbora, – tyliai sušnabždėjau, kad širdis nustotų plakusi taip smarkiai.
Automobilis sustojo, išjungė šviesas ir užgesino variklį. Tačiau iš jo niekas neišlipo. Tamsoje nesugebėjau įžvelgti žmonių, sėdinčių jame, nes stovėjome per kelis šimtus metrų vienas nuo kito. Pasidarė nejauku ir aš pamažu pradėjau leistis sėdyne žemyn, kad manęs nesimatytų. Staiga į aikštelę įsuko dar vienas automobilis ir tąkart tai tikrai buvo Lukas! Jis pastatė automobilį priešais žmones, kurie buvo atvažiavę prieš kelias minutes. Lukas išlipo ir ėmė daiktus, kurie buvo ant galinės automobilio sėdynės, lygiai tą patį ketinau daryti ir aš, tačiau ir vėl žvilgtelėjusi pro priekinį langą, pamačiau prie Luko artėjančius keturis vaikinus. Pagalvojau, jog tai jo draugai, todėl likau automobilyje.
Po kelių smūgių Lukui į veidą, nebebuvo panašu, kad vaikinai nusiteikę draugiškai kalbėtis su Luku. Nusitempę į aikštelės vidurį jie pradėjo mušti gulintį vaikiną: vienas smogė iš alkūnės, kitas spyrė keliu į saulės rezginį… Ketinau lipti iš automobilio ir išvaikyti vaikinus, tačiau sėdėjau sustingusi, nes viskas vyko per daug greitai. Lukas bandė gintis, tačiau vienas iš jų suėmė jo rankas už nugaros ir neleido net pajudėti. Pamačiusi, jog stambokas vaikinukas išsitraukė iš kišenės peilį, nebegalėjau tik žiopsoti. Staigiai atidariusi automobilio dureles, išlipau ir  šviesdama telefonu surikau:
– Nustokit! Iškviesiu policiją!
Mušeikos atsisuko į mane, du iš jų išsigandę šūktelėjo:
– Kas čia tokia?
– Gal kaimynė… – sumykė kitas.
Man pradėjusi eiti jų link, vaikinas, laikęs peilį, užsimojo ir pabandė suvaryti ginklą į Luko pilvą, tačiau šis spyrė mušeikai į koją ir ginkluotasis peiliu tik perrėžė Luko drabužius ir pilvo presą. Man artėjant prie vaikinų, šie metė Luką ant asfalto ir nulėkė į savo automobilį. Pribėgusi prie suglebusio vaikino, dar kartą atsisukau į mušeikas, kurie įjungė automobilio žibintus, taip mane apakindami, ir kuo skubiau išsinešdino iš kiemo. Lukas gulėjo susiėmęs už kraujuojančio preso, o aš stengdamasi jį pakelti kartojau:
– Stokis, aš tave nuvesiu namo. Stokis, Lukai!
Šįkart vaikinas nebeliepė man pasitraukti, kaip praeitą kart1. Pamiršusi užrakinti automobilį ir paimti visus jame likusius daiktus, aš pastačiau Luką ant kojų ir permetusi jo ranką per savo kaklą, atsargiai vedžiau pastato link. Vaikinas vis mykė laikydamasis už pilvo… Jo veidas ir rankos buvo kruvinos ir man tai kėlė didžiulį siaubą. Nebuvau susidūrusi su tokia situacija, nežinojau, kokio rimtumo žaizda ir kiek kraujo turi prarasti žmogus, kad mirtų, tačiau užteko būti šalia, kad patirčiau išgąstį. Mačiau, jog kraujas sunkiasi pro jo ranką, todėl bijojau, kad Lukas nenukraujuotų nespėjus jam suteikti reikiamos pagalbos. Priėjus prie jo buto, striukės kišenėje radau raktus ir atrakinusi įvedžiau vaikiną į vidų. Tuoj pat pasodinusi jį ant kėdės, uždegiau šviesą ir priėjusi paprašiau:
– Duok savo telefoną, paskambinsiu tavo sesei.
– Neskambink. Susitvarkysiu.
– Kaip tai susitvarkysi? – atšokau ir žiūrėjau į jį, vis dar susiėmusį už pilvo. – Tu rimtai sužeistas! Tau išvis reikėtų važiuoti į ligoninę. Aš iškviesiu greitąją!
– Ne! – sušuko Lukas ir kruvina plaštaka stvėrė man už rankos, kurioje laikiau mobilųjį telefoną.
– Kodėl? Lukai, ten gali būti rimta žaizda…
– Padėk man nueiti į vonią, aš pats susitvarkysiu, nieko čia rimto.
Žiūrėjau į vaikino plaštaką, kuri laikė stipriai suspaudusi mano riešą ir nuleidau akis į jo pilvo presą: marškinėliai buvo suplėšyti, o pro juos matėsi įpjovimas. Nieko nebelaukusi, padėjau Lukui atsistoti ir nuvedžiau jį į vonią. Nurengusi striukę, padėjau ją ant skalbimo mašinos, ant kurios pamačiau savo mažytę raudoną plaukų gumelę. Turbūt išmečiau ją iš kosmetinės, kai prausiausi jo vonioje… Atsisukusi į Luką, pamačiau, jog jo skruostas nubrozdintas, o jis pats žiūrėjo į žaizdą pilve. Vaikinas stengėsi pats nusirengti juodus marškinėlius, tačiau skausmas neleido jam aukštai pakelti rankų, tad puoliau į pagalbą. Pakėlusi drabužį, pamačiau jo kruviną tobulų linijų torsą…
– Tau reikia pagalbos… – tyliai sukuždėjau, negalėdama atitraukti akių nuo žaizdos.
– Žaizda nėra gili, – atsisukęs prie kriauklės, rankas pradėjo plauti Lukas. – Paimk rankšluostį.
Atsisukau į dušo kabiną, prie kurios kabėjo didelis tamsiai mėlynas rankšluostis. Atkišau jį Lukui ir žiūrėjau, ką jis darys. Vaikinas jį sušlapino ir pradėjo plauti žaizdą. Viską stebėjau, galvodama, kodėl Lukas nenori net savo sesers pagalbos, juk ji atvežtų vaistų ir susiūtų žaizdą. Vienintelės žaizdos, su kuriomis esu susidūrusi: įpjovimas į pirštą ir Mato kelio nubrozdinimas. Žinojau tik tiek, jog žaizdą reikia išvalyti su vandelinio peroksidu, kad į ją nepapultų bakterijos.
– Tau reikia išvalyti žaizdą, – prisiminusi tai tariau.
Lukas toliau plovė įpjovimą ir nieko man neatsakė.
– Ar turi vandenilio peroksido? – susijaudinusi paklausiu.
Jis ramiai atsisuko į mane klausdamas:
– Ką tu čia išvis veiki?
Kai atrodė, jog Lukas priima bent jau tokią mano pagalbą, jis ir vėl turėjo parodyti, koks avigalvis yra ir sutrukdyti mano bandymui parodyti rūpestinga.
– Atvežiau tau pinigus ir džemperį… – žiūrėdama tiesiai į jo akis atsakiau.
– Tau nederėtų čia būti, – vėl plaudamas vis dar kraujuojančią žaizdą pakomentavo Lukas.
– Žinau… Bet kadangi esu čia, noriu tau padėti.
– Man nereikia pagalbos. Geriau eik iš čia.
– Leisk tau padėti, tada išeisiu visam laikui ir niekada nebesipainiosiu tavo kelyje, – mano sąžinė neleido palikti Luko vieno, nes jaučiau, jog jam reikia pagalbos ne tik susitvarkyti su žaizda.
Vaikinas atsisuko į mane, lėtai kelis kartus sumirksėjo ir tarė:
– Virtuvinėje spintelėje yra vaistinėlė, atnešk ją čia.
Palinksėjusi galva, kuo skubiau nulėkiau į virtuvę ieškoti vaistų. Atidarinėjau kiekvienas lentynų dureles, aptikdama ten daugybę tvarsčių, tablečių ir įvairių narkotikų.
– Čia visko labai daug! – šūktelėjau iš virtuvės.
– Tvarstį ir vaistinėlę, – griežtai atsakė Lukas.
Radusi, ką liepė vaikinas, grįžau į vonios kambarį, kuriame jis sėdėjo ant klozeto, priglaudęs rankšluostį prie pilvo. Atsiklaupiau prieš jį ir ėmiau knisti vaistinėlę.
– Surask vandenilio peroksido buteliuką.
– Tau reikia atsigulti, kad galėčiau jo užpilti ant žaizdos… – tariau pakėlusi akis.
– Ten yra vatos, užpilk ant jos.
Klausiau jo komandų ir vykdžiau viską, lyg tikra seselė. Atsidengęs šiek tiek mažiau kraujuojančią žaizdą, vaikinas išsitiesė ir leido man atsargiai tepti įpjovimą peroksidu. Mačiau, kaip jo raumenys susitraukinėja dėl perštėjimo… Drebančiomis rankomis valiau jo žaizdą, kol Lukas vis suinkšdavo, kai žaizda suputodavo.
– Atleisk, žinau, kad nemalonu… – tariau.
Išvalius žaizdą, Lukas tarė, rodydamas pirštu į vaistinėlę:
– Dabar paimk tą flakonėlį.
– Kas čia?
– Putos, kurios padeda žaizdai greičiau sugyti. Suplak ir užtepk.
Žaizda jau beveik nebekraujavo ir buvo išvalyta, todėl putos lengvai pasidengė ant Luko kūno, nesukeldamos jokio perštėjimo. Švelniai tepdama žaizdą, jaučiau, kokia deganti jo oda ir įsitempę raumenys… Atsipeikėjusi pažvelgiau į Luką, kuris vos pastebimai šyptelėjo ir tarė:
– Paimk viską, paskui užsivyniosiu tvarstį.
Surinkusi vaistus, atsistojau ir išėjusi iš vonios padėjau viską ant staliuko. Suskambus mano telefonui, šoktelėjau iš vietos ir išsigandusi išsitraukiau jį iš striukės kišenės.
– Taip, Matai?
– Kada grįši? Mama nežino, ar vakarienę šildyti dabar, ar laukti tavęs.
Pažvelgiau į lovos link krypuojantį Luką ir nenorėjau net pagalvoti apie tai, jog turėsiu palikti jį vieną namie, norėjau jį globoti, kaip sužeistą paukštelį.
– Valgykite. Aš nealkana.
– Gerai, tai kada grįši? – neatstojo brolis.
– Nežinau. Iki.
Įsidėjusi telefoną atgal į kišenę, pažvelgiau į vaikiną, sėdintį ant lovos.
– Kodėl tie vaikinai tave užpuolė?
– Tu ir vėl kiši nosį ne į savo reikalus, – pakėlęs akis atsakė Lukas.
– Aš buvau viso to liudininkė. Jei kas nors praneš policijai, aš būsiu su tuo susijusi.
– Niekas nepraneš jokiai policijai. Tau atrodo, kad šiame rajone kam nors rūpi, kas ką sumuša? Visi bijo įsivelti į mėšlą, iš kurio paskui neišlįs.
– Aš nebijau.
– Tu net nežinai, kur veliesi. Kuo mažiau žinosi, tuo laimingesnė būsi, – dėstė Lukas.
– Ar tai vėl Justino draugužiai? – drąsiai paklausiau.
Vaikinas atsiduso ir, perbraukęs ranka veidą, įsistebeilijo į mane.
– Geriau viską pamiršk. Duok pinigus ir eik iš čia.
– Jie automobilyje… – nutęsiau.
– Kvailė… Tu apskritai neturi čia būti, o juo labiau vaikščioti pirmyn atgal, – pakeltu tonu suriko Lukas. – Greičiau atnešk pinigus ir žiūrėk, kad nesutiktum nei vieno žmogaus! Supratai?
Jis atrodė išsigandęs ir susierzinęs, todėl nieko nebesakiusi dingau iš jo buto. Norėjosi pykti dėl nepagarbos, kurią man rodė Lukas, tačiau nesugebėjau tiesiog imti ir nuo jo nusigręžti. Atrodė, kad kuo Lukas piktesnis, tuo labiau aš juo žaviuosi… Žinoma, jog nežinojau, kur veliuosi, maniau, jog tai tik vaikinų slapti reikalai susiję su narkotikų platinimu. Nežinojau, jog tai daug daugiau, nei tik balti nelegalūs milteliai…
Paėmusi džemperį ir savo rankinę, užrakinau automobilį ir praeidama pro kiemą, mačiau į asfaltą besigeriančius kraujo lašus. Man tai sukėlė šiurpą ir savotiškai jaudino, nes visada gyvenau itin ramiai, o susipažinus su Luku gyvenimas pasisuko 180 laipsnių kampu. Grįžusi į butą radau vaikiną besivyniojantį aplink save tvarstį, tačiau jam sekėsi ypač blogai.
– Palauk, užvyniosiu, – metusi ant stalelio daiktus tariau.
Vaikinas nesipriešino ir leido man perimti jo darbą. Lukas pakėlė rankas, o aš pritūpusi prieš jį, vyniojau tvarstį. Kiekvieną kartą perimdama tvarstį jam už nugaros, prisiglausdavau prie krūtinės ir išgirsdavau skubiai tvinksinčią širdį. Nuo vaikino sklido ne kvepalų, o jo kūno kvapas – dezodoras susimaišęs su prakaitu… Prieš mano akis buvo jo ryškūs raktikauliai ir truputį apžėlęs smakras. Sutvarsčiusi lėtai nuleidau rankas ant kelių ir kelias sekundes patupėjusi atsistojau.
– Štai pinigai, – priėjusi prie rankinės ir traukdama iš jos vokelį tariau.
– Padėk ant virtuvinio stalo, – liepė vaikinas, atsirėmęs alkūnėmis į savo kelius.
Nunešusi voką, atsisukau ir pažvelgiau į džemperį, gulintį ant stalo.
– Pamiršau nusirengti džemperį, tikiuosi, tau jo neprireikė…
– Turiu ne vieną, – šaltai atsakė vaikinas.
Įtampa tiesiog tvenkėsi mano smegenyse ir maniau, jog galva tuoj susprogs. Turėjau išeiti iš Luko buto, tačiau kojos buvo lyg įbetonuotos ir aš kaip ožka mekenau vidury kambario. Lukas mane stebėjo, tačiau nevarė lauk. Permetusi rankinę per petį, atsidusau ir susišlapinusi lūpas tariau:
– Jau eisiu. Tikiuosi, greitai pagysi…
Vaikinas lingavo galva, lyg laukdamas, ką pasakysiu toliau.
– Čia jau visi pinigai, todėl Matas atsiskaitęs. Ir daugiau nebeduok jam narkotikų… – maldaujamai kalbėjau Lukui.
Jis tylėjo ir ramiai žiūrėjo į mane, o tai didino įtampą, tvyrančią kambaryje.
– Ar gali pažadėti, kad nebeduosi jam kvaišalų? – paklausiau, tempdama laiką ir norėdama dar pažiūrėti į susivėlusį vaikiną.
Lukas papurtė galvą į šonus, lengvai šypteldamas. Pažvelgusi į grindis, sukausi durų link, po nosimi burbteldama:
– Asilas…
– Pasilik, – išgirdau Luko balsą.
Nusisukusi sustingau prieš durų is ir bandžiau suvokti, ar teisingai išgirdau. Atgręžiau galvą, klausdama:
– Ką nors sakei?
– Girdėjai, ką sakiau, – prisimerkęs atsakė vaikinas.
– Ne… – neužtikrintai sumykiau. – Pakartok.
– Nekartosiu.
– Ką gi, tada eisiu… – bandžiau išprovokuoti Luką.
– Pasilik.
Atsisukau į jį visu kūnu ir nieko nesakydama įsmeigiau žvilgsnį tiesiai į jo akis. Norėjau paklausti, kodėl jis prašo pasilikti, kodėl jis elgiasi taip keistai, kodėl turėčiau jo klausyti, tačiau šie klausimai būtų viską sugadinę, todėl aš tylėdama nusiaviau batus, priėjusi prie virtuvinės kėdės, padėjau rankinę ir nusirengusi striukę, pakabinau ją ant tos pačios kėdės. Priėjau prie lovos, ant kurios sėdėjo sužeistas vaikinas ir atsisėdau šalia jo. Prie Luko visada jaučiausi keistai, tačiau šįkart keistumas buvo jaudinantis. Tylėdami sėdėjome kelias minutes, nes aš nežinojau, ką jam pasakyti ir ko paklausti, tai buvo vienas keisčiausių momentų mano gyvenime.
– Padėk man nusirengti, – tylą ir mano mintis išsklaidė žemas Luko balsas.
Šiek tiek sutrikusi atsisukau į jį ir žiūrėjau suraukusi kaktą, lyg klausdama, ar man nepasigirdo.
– Man sunku susilenkti…
Vaikinas žiūrėjo į mane nebe taip piktai, kaip visada, jis atrodė ganėtinai pavargęs ir išsekęs, todėl padėjau jam nusiauti aulinius motociklininko batus ir nusimauti juodus džinsus. Nesu suartėjusi nei su vienu vaikinu, todėl jaučiausi lyg prarandanti savo padorumą, negalėdama atitrauktit žvilgsnio nuo nuogo Luko kūno. Akies krašteliu stebėjau kiekvieną jo raumens susitraukimą ir linkį… Jis atrodė toks pažeidžiamas, o aš – adrenalino ištroškusi mergaitė. Padėjau jo daiktus toliau nuo lovos ir atsisukusi pamačiau, kaip Lukas gulasi į lovą.
– Man išeiti? – dar labiau sutrikusi paklausiau.
– Ateik čia, – tyliai atsakė jis ir pasislinko prie lovos krašto, palikdamas vietos man.
Pati nesupratau, kodėl taip darau, tačiau išjungusi šviesą kambaryje, lėtai ėjau prie lovos. Lauke esantys gatvės žibintai apšvietė kambarį ir lengvoje prieblandoje mačiau gulintį Luko siluetą, prie kurio artėjau. Lyg katė susiraičiau prie jo ir apsiklojau man likusia maža dalele antklodės. Gulėjome veidas į veidą ir tamsoje vis labiau ryškėjo jo balti akių obuoliai su tamsiomis kaip naktis rainelėmis.
– Kodėl tu visada manęs ieškai? – sušnibždėjo vaikinas.
Turbūt tamsoje jis nematė nežinios mano akyse, nes aš pati nesuvokiau, kas mane veda pas Luką, kodėl nuolat apie jį galvoju ir neklausau jo reikalavimo nustoti jį persekioti. Galbūt jam atrodė, kad aš jį persekioju, tačiau naiviai maniau, jog tai jam manęs reikia. Nežinojau kam, bet tikrai žinojau, kad be reikalo mane jis traukia  lyg magnetas. Lyg aš galėčiau jam kažkaip padėti.
– Kodėl tu mane apgynei? – nesugalvojusi tinkamo atsakymo kontraatakavau Luką.
Į šį klausimą jis neatsakė. Turbūt kai kurie klausimai tiesiog neturi atsakymų, nes viską reikia suprasti savaime… Deja, Lukas buvo visiškai nenuspėjamas ir man sunku buvo kažką suprasti. Tačiau lygiai taip pat sunku buvo suprasti ir save: kodėl aš pasilikau pas jį? Iš galvos išgaravo kitos dienos paskaitos, atsakomybė prieš tėvus… Gulėjau su nepažįstamuoju ir jaučiausi lyg gyvenime nieko nebekontroliuoju. Lukas man buvo visiškai svetimas, todėl aš pati negalėjau atsakyti į klausimą, kodėl esu čia ir kodėl jo ieškau. Nejau aš jį taip greitai įsimylėjau? Nejau tapau apsėsta tiek noro jį pamatyti, tiek sukelti sau pavojų? Lukas kilstelėjo galvą ir lėtai prisiartinęs prie manęs, švelniai pabučiavo lūpas. Svajingai užmerkiau akis, kad galėčiau pasimėgauti, o jam atsitraukus negalėjau atsimerkti… Bučinys sukėlė sumaištį mano širdyje, o kūnas ėmė nepastebimai tvinkčioti. Pažvelgusi į jo akis nemačiau nieko kito, tik norą pakartoti tą minkštą lūpų prisilietimą. Pati to nejausdama pakėliau ranką prie Luko skruosto ir švelniai paglosčiusi jį nykščiu, palenkiau prie savęs antram bučiniui. Vaikinas apkabino mano liemenį ir prisitraukė šiek tiek arčiau savęs, o aš įpyniau savo pirštus į jo plaukus. Jo lūpos buvo lyg saldainis, kurio valgyti nereikėtų, tačiau kartą paragavęs nebežinai, kaip sustoti… Dar kartą atsitraukęs Lukas padėjo galvą ant pagalvės ir žiūrėjo tiesiai į mane, o aš pirštų galiukais leidausi per visą jo torsą iki tvarsčio.
– Tu manęs bijai? – tyliai paklausė Lukas.
– Ne, – pakėlusi akis į jį atsakiau. – O tu manęs?
Prieblandoje pamačiau pakilusį jo lūpų kamputį ir nieko neatsakęs vaikinas dar kartą įsisiurbė į mano lūpas. Viena ranka tvirtai apkabinau jo liemenį ir leidau vaikinui bučiuoti mano lūpas, skruostus, kaklą ir raktikaulius… Lukas negalėjo būti blogas, nes su manimi elgėsi taip švelniai, kaip pati su savimi niekada nebuvau elgųsis. Jo rankos atsargiai leidosi žemyn, glostydamos mano krūtinę ir pilvą, kol pasiekė džinsų sagtį ir stabtelėjo. Apie nieką kitą tuo metu negalėjau galvoti, tik apie Luko buvimą šalia, apie jo švelnias ir atsargias rankas. Nesijaučiau daranti nieko blogo, nes tai, ką dariau dabar buvo vidinis šauksmas. Lukas lėtai atsegė diržo sagtį ir ėmėsi džinsų. Jaudulys mano viduje buvo toks didžiulis, jog maniau imsiu žviegti. Giliai kvėpavau, nors lūpos ir buvo užimtos. Rankos virpėjo liesdamos vaikino kaklą ir glamonėdamos plačius pečius.
Gavęs praėjimą prie mano kelnaičių, Lukas suleido savo putlias lūpas man į kaklą ir leido man giliai alsuoti, kol jis pirštais bandė ištraukti iš manęs aimaną. Aplink dingo viskas, jaučiausi, lyg sklęsdama oru. Mano trapus kūnas virpėjo tvirto vaikino glėbyje, vis įsitempdamas ir vėl atsipalaiduodamas. Lukas tvirtai laikė mane savo rankose, priglaudęs prie sužeisto torso. Delne gniaužiau paklovę, nežinodama, kur dar galėčiau išleisti visą susikaupusią energiją. Norėjosi suleisti nagus į jo nugarą, kad jis niekada nenustotų pirštais žaidęs tarp mano šlaunų, tačiau ilgai malonumas nebesitęsė. Ištraukęs ranką iš kelnaičių, vaikinas slinko aukštyn po mano marškiniais. Ėmiau suvokti, kodėl negalėjau nustoti galvoti apie Luką – jaučiau jam nenumalšinamą aistrą, kurią tą akimirką galėjau išleisti iš savęs.
Padėjau jam atsegti savo marškinių sagas ir nusirengusi juos, numečiau prie lovos. Jo kūnas užgulė manąjį, sukeldamas neapsakomą sunkumą skrandyje… Glostydamas nuogą pilvą, Lukas savo lūpomis drėkino mano įsitempusį kaklą, o aš atsargiai įsikibau į jo pečius. Visą laiką buvau užgniaužusi kvapą, kaip niekada ligi šiol. Viskas buvo taip nepatirta, neištyrinėta ir nežinoma, jog svaigino labiau nei vynas. Visuomet maniau, kad mylintis pirmą kartą, aš bijosiu ir gėdysiuosi savo kūno, savo nemokšiškumo ir nežinosiu, kaip reikia elgtis su vaikinu, tačiau viskas vyko taip sklandžiai ir paprastai, jog nebuvo net laiko pagalvoti apie tai, ką turėčiau daryti. Leidau Lukui imtis iniciatyvos „netenkant“ savo džinsų. Kiekvienas jo prisilietimas prie mano nuogos odos sukėlė vis daugiau virpulio, kuris persidavė į rankas ir jos drebėdamos paglostė vaikino raumeningas rankas. Gaudžiau orą, lyg kaitrią vasaros dieną, nes Luko karštis tiesiog dusino… Viskas atrodė taip malonu ir švelnu, iki pajutau pjaunantį skausmą makštyje.


 

Apie naujas dalis sužinoti galite užsiprenumeravę tinklaraštį (dešinėje), taip pat naujoje šio tinklaraščio paskyroje Facebook’e.

– Martina V.

IV dalis. „Kova be taisyklių“

Brolis visiškai nereagavo į mano balsą bei judesius. Jis buvo lyg marionetė, kuriai tereikėjo virvelių ir jis puikiai tiktų lėlių teatrui – visiškai jokios reakcijos. Akys buvo tvirtai užmerktos, ant skruosto ir smilkinio ryškėjo keletas mėlynių, o prie nosies pamačiau prilipusius baltus miltelius. Nutempusi jį iki lovos, atrėmiau į ją ir trankydama per veidą klausinėjau:
– Ką tu sau pasidarei? Matai, kelkis!
Deja, viskas veltui. Supanikavusi atsistojau ir susiėmusi už galvos vaikščiojau prieš jį. Atsisukusi į rašomąjį stalą, pamačiau bibliotekos skaitytojo kortelę bei susuktus dvidešimt eurų, o aplink visur buvo pribarstyta baltų miltelių. Iškart supratusi, jog mano mažasis brolis perdozavo narkotikų, pripuoliau tikrinti, ar jis kvėpuoja. Užčiuopusi vos juntamą pulsą, vėl atsistojau prieš jį ir verkdama kuždėjau:
– Dieve, ką man daryti?
Susiėmusi už burnos žvelgiau į visiškai leisgyvį brolį ir nebežinojau, ar ir toliau turėčiau nuo tėvų slėpti tokį rimtą dalyką. Juk dabar pavojų kėlė ne kokia nors gauja, o narkotikai, ir tai jau visiškai kitas pavojaus lygis. Giliai kvėpuodama paėmiau ant stalo gulėjusį brolio telefoną ir vis dar galvojau, ar skambinti mamai. Įjungusi Mato skambučių registrą, pirmoje vietoje pamačiau Luko vardą. Žiūrėdama į jį, pagalvojau, jog galbūt Lukas žinotų, ar tai normalus narkotikų poveikis ir galėtų padėti man atgaivinti Matą kaip galima greičiau… Nuspaudžiau skambinimo mygtuką ir pridėjusi prie ausies telefoną, virpėdama iš baimės ir nerimo vaikščiojau pirmyn atgal po kambarį. Lukui ilgokai nekeliant ragelio, jaudinausi dar labiau. Staiga išgirdau ilgai negirdėtą žemo tembro balsą:
– Ko nori?
– Lukai? LUKAI?! Matas guli be sąmonės, aš nežinau ką daryti! Jis prisiuostė tų miltelių, – vienu ypu viską išbeldžiau ir ėmiau tyliai kukčioti.
Dar kartą atsiklaupiau prie brolio, bandydama viena ranka praverti jo akį.
– Kiek jis jų prisiuostė? – ramiai paklausė vaikinas.
– Aš nežinau, radau jį gulintį kambaryje… – sumišusi kalbėjau toliau. – Bandžiau jį pakelti, bet jis tikrai nereaguoja. Aš bijau, kad jis nemirtų… Ar taip būna suvartojus narkotikų?
– Būna visaip… – be emocijų dėstė Lukas. – Seniai jis toks?
– Aš nežinau! Valandą tai tikrai… Jis buvo užsirakinęs savo kambaryje.
Vaikinas nieko nebesakė, o aš tyliai šniurpčiojau nosimi, vis dar trankydama Matui per skruostus. Nesulaukusi jokios Luko reakcijos gailestingai tariau:
– Prašau, Lukai… Padėk man, aš nenoriu kreiptis į policiją, tačiau jei pavojus gresia jo gyvybei, aš neturėsiu kito pasirinkimo…
– Nekvailiok! Gerai, vežk jį pas mane, – apatiškai sumurmėjo jis.
Išbėgusi į lauką, įvariau automobilį į garažą, kad kaimynai nepamatytų, jog tempiu sąmonės netekusį brolį į jį ir nežinia kur išvažiuoju. Matas buvo sunkus kaip didžiulis bulvių maišas, todėl užsimetusi kuprinę ant peties, atsargiai atbula lipau laiptais, iš paskos tįsdama brolį. Užsimečiau savo pavasarinį pončą, kuris pirmasis kabėjo koridoriuje, paėmiau Mato striukę ir vargais negalais nutempiau jį į automobilį. Negalėjau patikėti, jog elgiuosi kaip visiška nusikaltėlė – nežinia, koks pavojus grėsė mano mažajam broliui, o aš pagalbos kreipiausi į nepažįstamą grėsmingą jaunuolį, kuris pats ir davė jam narkotikų. Nežinau kodėl, tačiau tikėjau, jog pagalbos sulauksiu būtent iš Luko. Neturėjau iš ko rinktis: arba jis, arba policija.
Privažiavusi Luko namus, dar kartą jam paskambinau ir paprašiau, kad jis padėtų užnešti brolį į savo butą. Giliai atsidusęs ir nieko neatsakęs, vaikinas padėjo ragelį, o aš vis žiūrėjau į Matą, laukdama, kad jis pabustų. Po kelių minučių, prietemoje pamačiau artėjantį Luko siluetą. Paslaptingai išniręs prie automobilio, jis tarė:
– Greičiau tempiam tą kvailį, kol niekas nepamatė.
Nieko nesakiusi atidariau Mato pusėje buvusias dureles ir užsimetusi kuprinę, norėjau padėti ištraukti brolį iš automobilio, tačiau Lukas pademonstravo savo jėgą ir be mano pagalbos iškėlęs ant rankų nunešė jį iki durų. Bėgau iš paskos, kad atidaryčiau jas, tada giliai alsuodama ėjau šalia, žiūrėdama į visiškai emocijų nepaveiktą Luką. Priėjus Luko buto duris, šis sušuko:
– Atidaryk, greičiau!
Pravėrusi jas, leidau vaikinui įeiti pirmam ir apsižvalgiusi įsmukau į butą pati. Tvirtai uždariusi duris, užrakinau jas ir atsisukusi stebėjau, kaip rūpestingai vaikinas paguldė atsijungusį Matą į savo lovą.
– Ar jis ilgai toks bus? – paklausiau pribėgusi.
– Nežinau… Priklauso nuo to, kiek jis suvartojo. Ir ko? – nusirengdamas striukę kalbėjo Lukas.
Priėjęs prie pakabos jis pakabino drabužį ir vėl priėjęs prie lovos atidžiai žvilgtelėjo į Matą.
– Kaip tai ko? Tu turėtum žinoti ko, ne aš pardavinėju jam narkotikus… – piktai išrėžiau.
– Nekelk balso, – atsisukęs tarė vaikinas. – Jis sakė, kad narkotikų reikia ne jam.
– Kaip matai, visada būna pirmas kartas! Tu turi žinoti, koks būna poveikis nuo to, ką pardavinėji…
– Įvairus. Dabar jis atsijungęs, reikia detoksikuoti.
– Tai jei tu suvartoji tų miltelių vienas, kaip atsigauni? – klausinėjau jo, trypdama aplink lovą.
Lukas pasiėmė savo telefoną nuo stalelio ir pakėlęs akis ramiai atsakė:
– Aš nevartoju.
Mano akys akimirksiu išsiplėtė ir aš netekusi žado tylėjau, lyg prisisėmusi į burną vandens. Nenorėjau tikėti, jog kvaišalus pardavinėjantis asmuo, pats nevartoja to, ką kiša kitiems.
– Ką čia kalbi? – sudvejojau.
Lukas nusijuokė ir pridėjęs telefoną prie ausies tyliai sušnabždėjo:
– Tiesą.
Žiūrėjau į jo akis, kurios buvo visiškai užtikrintos. Ir jos šypsojosi… Pirmą kartą tai nebuvo žvarbus ir piktas žvilgnis. Jis buvo gyvybingas ir paslaptingas… Akimirką žiūrėjome vienas kitam į akis, kol vaikinas pradėjo pokalbį telefonu:
– Sveika, Karolina. Turiu problemą, gali atvažiuoti?
Nužiūrėdamas mane nuo galvos iki kojų, jis klausė savo pašnekovės, o tada pasilenkė prie Mato ir vėl prabilo:
– Trumpam. Nežinau, čia vienas pažįstamas perdozavo. Reikėtų detoksikuoti, ar kažką kitą…
Nutilęs jis ir vėl žvilgtelėjo į mane.
– Žinau, Karolina. Paskutinį kartą. Būk gera… – žiūrėdamas į mane primerktomis akimis Lukas atrodė visai kitoks, negu matydavau jį anksčiau. – Ačiū, tu geriausia!
Padėjęs telefoną ant staliuko, Lukas nuėjo į virtuvėlę, kuri buvo atskirta nuo kambario žema pertvara, įsipylė vandens į nedidukę stiklinę ir atsigėrė nieko nesakydamas.
– Kas dabar bus? – paklausiau jo, sekdama kiekvieną judesį, tačiau nesitraukdama nuo lovos.
– Atvažiuos mano sesuo. Ji – rezidentė miesto ligoninėje, turėtų kažką suleisti, kad tavo neprotingas brolis atsipeikėtų, – padėjęs stiklinę ant lentynėlės atsakė Lukas.
– Tai jam negresia pavojus?
– Jei kvėpuoja, vadinasi, gyvas, – šaltai atsakė vaikinas.
Negalėjau patikėti, koks ramus ir atsipalaidavęs gali būti žmogus, kai kitas guli viena koja karste… Atsisėdusi ant grindų šalia lovos, laikiau Mato plaštaką savo delne ir nenuleidau akių nuo jo veido. Atrodė, kad Luko visiškai netrikdo tai, jog jis turi „svečių“. Vaikinas tepėsi sumuštinį ir atsisukęs į mane pasiteiravo:
– Nenori?
Nustebusi žiūrėjau į jį, lyg klausdama, ar jis rimtai man siūlo sumuštinį, kai mano brolis guli be sąmonės ir aš net nežinau, kada jis pabus.
– Ne, – griežtai atrėžiau.
Išgirdau skambantį telefoną ir ištraukusi iš kišenės pamačiau ekrane mirksintį Lilitos vardą.
– Šūdas! – nusikeikiau ir atsiliepusi tariau: – Klausau.
– Kur tu, Bo? Eimantė jau atvažiavo, o tavęs dar nėra… Juk tarėmės penktą, dabar jau pusė šešių… – šiek tie suirzusi kalbėjo draugė.
– Klausyk, aš nežinau, ar šiandien pavyks atvažiuoti. Grįžo tėvai ir nori mus vežtis pas gimines, – žvelgdama į mane stebintį Luką melavau. – Nepykit.
– Tu kaip visada sugadini visą džiaugsmą… Gerai. Pranešk, kai turėsi laiko savo draugėms, – supykusi išbeldė Lilė ir padėjo ragelį.
Atsidususi padėjau telefoną ant grindų ir paėmusi brolio parašiau mamai žinutę, kurioje apsimečiau Matu ir perspėjau, jog jis miegos pas vieną iš klasės draugų. Nežinojau, kada jis atsipeikės, todėl nenorėjau, kad ji imtų skambinti, o Matas negalėtų atsiliepti. Visą rūpestį už savo brolį, stengiausi perimti ant savo pečių… Piktai dirstelėjau į Luką, kuris nusisukęs vis dar gaminosi vakarienę.
– Kodėl pardavinėji kvaišalus, jei pats jų nevartoji? – staiga paklausiau jo.
– Reikia kažkaip užsidirbti, – net neatsisukęs atsakė vaikinas.
– Manau, kad mieste yra daug padoresnių darbų… Tokių, kurie nesukelia grėsmės žmonių gyvybėms.
Lukas atsisuko ir laikydamas peilį rankoje atsiduso.
– Nepradėk manęs mokyti, kaip gyventi. Tai, kad tau padedu, nereiškia, jog gali man skaityti paskaitas apie teisingą gyvenimą.
– Aš tik paklausiau, kol nevartoji pats… – sumurmėjau.
– Nes narkotikai – visiška beprasmybė. Jų vartojimas nepadės tau išspręsti problemų, užsidirbti pinigų ar išlaikyti šeimą. Nesuteiks laimės… Jie tik griauna tavo vidinį ir išorinį pasaulius, – ir vėl nusisukęs nuo manęs kalbėjo Lukas.
Įsisklausiusi į jo žodžius, supratau, jog jis nėra kvailas narkotikų pardavėjas, kuris pelnosi pinigus ir pats be paliovos svaiginasi, tačiau vis tiek nesupratau, kodėl jis yra tarpininkas.
– Tai kodėl leidi kitiems griauti savo pasaulius?
Lukas nieko neatsakė į mano klausimą, o aš vis dar stėbėjau besidarbuojantį vaikiną. Jo ilgos lieknos kojos buvo paslėptos po apsmukusiais tamsiai mėlynais džinsais, laisvai kabantis megztinis suteikė jaukumo, tačiau visą akiai mielą vaizdą gadino jo abejingumas ir keistas sarkazmas.
– Aš nei vieno nemoralizuoju. Jei jie nori – aš duodu. Pats nekišu į rankas, suteikiu visišką laisvę rinktis – gadinti gyvenimą kvaišalais ar ne, – atsakė jis ir atsikando sumuštinio su sūriu.
Žiūrėjau į aukštaūgį abejingu žvilgsniu, tačiau iš dalies su juo sutikau: jis nebuvo atsakingas už kiekvieno žmogaus gyvenimą, jis tiesiog buvo pagunda žmonėms išbandyti narkotikus. Daugelis pasidavė pagundai ir jų įsigijo, tačiau savo išmintį apie sugadintus pasaulius Lukas galėjo pasakyti kiekvienam, kuris nori iš jo pirkti narkotikų.
– O galėtum moralizuoti, galbūt kai kuriuos dar būtų pavykę išgelbėti…
Lukas ironiškai šyptelėjo, papurtė galvą į šonus ir pridūrė:
– Jei žmogus pats to nenori, kito žodžiai yra visiškai beprasmiai.
Niekada nebuvau susidūrusi su tokia problema, todėl nežinojau, ar žmonėms rūpi ar ne, jei kažkas juos perspėja. Lukui bešlamščiant sumuštinius, pasigirdo beldimas į duris. Išsigandusi atsisukau, o vaikinas pribėgęs prie durų paklausė:
– Kas ten?
Supratau, jog jis tai daro kaskart, kai kažkas beldžia į duris. Atrodė, kad Lukas nuo kažko slepiasi ar baiminasi atidaryti duris žmonėms, kurių nepageidauja savo namuose.
– Čia aš, Karolina, – atsakė balsas už durų.
Lukas pravėrė jas ir įleido tokią pat aukštą, tokių pat migdolinių akių savininkę, kurios plaukai buvo šviesūs ir surišti į arklio uodegėlę. Akimirksniu atsistojau ir pasitraukiau nuo lovos.
– Paskutinis kartas, Lukai, – pirštu rodydama į vaikiną perspėjo ji.
Tada ji praėjo pro savo brolį, pamatė mane ir tarė:
– Sveika. Aš Karolina.
Mergina ištiesė ranką ir laukė mano atsakymo.
– Bo, – lengvai spustelėjusi jos gležną delną prisistačiau.
– Tai kas čia nutiko? – atsisukusi į Luką paklausė Karolina.
– Čia mano brolis, – įsiterpusi atsakiau. – Aš radau jį be sąmonės gulintį ant grindų. Jis į nieką nereaguoja…
Karolina ant stalelio pasidėjo atsineštą lagaminėlį ir išsitraukė iš jo akinius. Pasiėmusi mažą žibintuvėlį, priėjo prie Mato ir žiūrėdama iš viršaus dar kartą atsisuko į Luką.
– Tu jam davei kvaišalų?
Vaikinas nieko netsakė, tik sučepsėjo ir sunėrė rankas ant krūtinės.
– Seniai sakiau, kad baigtum šitą reikalą, Lukai, – šviesdama į pirštais pravertas Mato akis atsiduso mergina. – Kai vieną kartą ką nors pribaigsi, nežinosi kur dėtis dėl sąžinės graužimo.
– Nepradėk, Karolina. Pati žinai, kodėl visa tai darau…
Ji išsitiesė, išjungė žibintuvėlį ir priėjusi prie lagaminėlio, išsitraukė švirkštą.
– Kada baigsi pataikauti tam kvailiui? Tėvo skola jau seniai turėtų būti gąžinta, kodėl jis vis dar tave laiko prie savęs? – į švirštą leisdama kažkokį skystį toliau kalbėjo mergina.
– Pasirodo skola didesnė, nei manėme.
– Paistalai! – susinervinusi akis į brolį pakėlė Karolina.
Stebėjau viską iš šono, nesikišdama, tačiau negalėdama užsikišti ausų ir nieko negirdėti. Jau antrą kartą girdėjau apie Luko tėvo skolą, kurią jis turi grąžinti. Priėjusi prie Mato, ji paprašė manęs nurengti striukę ir atraitoti rankovę. Viską padariusi stovėjau atokiau ir žiūrėjau, ką ji darys. Karolina profesionaliai įdūrė adatą ir palengva suleido skystį į Mato veną. Užspaudusi vata dūrio vietą, ištraukė adatą ir atkišo Lukui. Lyg puikiai žinodamas procedūrą, vaikinas priėjo ir paėmęs iš sesers švirkštą, nunešęs į virtuvę, išmetė jį į šiukšlių dėžę. Nusimovusi pirštines, mergina atsisuko į mane, lengvai šyptelėjo ir tarė:
– Dabar jis miegos iki paryčių, gali būti rami.
– Ačiū… – tyliai ištariau, prieidama arčiau.
– Ir daugiau neleisk broliui taip daryti, – pratęsi ji, pažveldama į Luką.
– Aš nežinojau, kad jis vartoja narkotikus… – sumykiau. – Ačiū.
Ji dar kartą šyptelėjo, įsidėjo akinius į lagaminėlį ir atsisukusi į savo brolį rūpestingai paprašė:
– Lukai, nustok tai daręs… Ir nustok mušęsis. Mano mokslams pinigų jau užtenka.
Karolina priėjo prie Luko ir padėjusi ranką ant jo peties tęsė toliau:
– Geriau pasirūpink savo ateitimi. Tėvu pasirūpinsime dviese, bet, prašau, nustok kelti pavojų savo gyvybei…
Tupėdama prie Mato paslapčia klausiau, ką ji kalba ir susidariau įspūdį, jog Lukas tikrai ne savo noru užsiima šia nešvaria veikla. Jis grąžina ne tik kažkokią tėvo skolą, bet dar ir padeda seseriai mokėti už jos mokslus. Mane stebino toks vaikino rūpestingumas, nes suvokiau visiškai klydusi dėl jo. Atsisveikinusi Karolina išėjo iš buto, o Lukas priėjo prie lovos, kur sėdėjau aš ir iš viršaus stebėjo Matą. Nedrąsiai į jį atsisukusi paklausiau:
– Ar galime čia pasilikti iki kol jis atsipeikės?
Lukas nepajudėdamas nukreipė akis į mane ir įsmeigęs žvilgsnį tylėjo. Gailestingu žvilgsniu stebėjau vaikino lėtą mirksėjimą, kol jis svarstė mano prašymą.
– Galite, bet aš dar turiu reikalų, – atsakė Lukas ir nuėjo prie spintos.
Išsitraukęs odinę striukę ją apsirengė ir pridūrė:
– Važiuosi su manimi.
– O jei Matas atsikels?
– Girdėjai, ką sakė Karolina? Jis dar kelias valandas bus atsijungęs.
Aš žiūrėjau į jį suraukusi antakius ir nesuvokiau priežasties, kodėl negaliu pasilikti bute.
– Nemanyk, kad paliksiu svetimus žmones vienus savo bute.
Apsižvalgiusi pagalvojau, jog iš šios vietos nėra ko išnešti, tačiau kaži ar aš pati palikčiau nepažįstamus žmones savo namuose. Atsistojusi padėjau kuprinę ant lovos ties Mato kojomis ir paklausiau Luko:
– Galiu jį užkloti?
– Klok, – audamasis batus atsakė vaikinas.
Jo abejingumas ir šaltumas mane erzino, atrodė, kad jis turėjo kažkokį nematomą mygtuką, kurį paspausdavo taip išjungdamas bet kokias emocijas. Nuavusi Mato batus, šiaip ne taip ištraukusi iš po jo antklodę, apklojau brolį ir padėjau jo telefoną šalia, jei netyčia šis atsikeltų anksčiau. Visgi nežinojau, kur važiuoju su Luku ir kiek laiko užtruksiu.
– Greičiau, septintą turiu būti vietoje, – paspartino mane vaikinas, pravėręs duris.
Tekina išbėgau į laiptinę ir palengva pėdinau laiptų link. Pirmą kartą jaučiausi taip keistai: ėjau su nepažįstamu žmogumi nežinia kur, nežinia ką veikti… Bet dar keisčiau buvo tai, jog aš visiškai nebijojau. Atrodė, kad Lukas senas draugas, su kuriuo tiesiog ilgai nebendravau. Niekur nesižvalgydama nulipau laiptais žemyn ir laukiau jo. Atsipalaidavęs, kaip ir visą laiką, jis pravėrė duris ir mes nuėjome automobilio link.
Visą kelią nepratarėme vienas kitam nei žodžio. Retkarčiais atsisukdavau į Luko profilį ir atsargiai apžiūrėjau jo veidą. Jo šaltumas kažkaip magiškai mane žavėjo labiau, nei tai, jog jis padėjo man… Kartą taip jį bestebint, vaikinas atsisuko ir lygiai taip pat atidžiai žiūrėjo į mane. Tačiau be jokių žodžių. Atrodė, kad nieko nereikia sakyti… Tiesiog net nebuvo apie ką kalbėti. Mano emocijos buvo persipynusios: pykau dėl narkotikų, kuriuos jis pardavė mano broliui, tačiau jaučiausi dėkinga, nes be jo ir jo sesers pagalbos, Matą būtų paguldę į ligoninę, tėvai tikrai būtų jį išsiuntę į reabilitaciją gydytis.
– Pasėdėsi automobilyje. Būtų gerai, kad nesirodytum ten… – tarė Lukas, privažiavęs prie didžiulį garažą primenančio pastato.
– O tu ilgai? – pasidomėjau, įsitempusi sėdynėje.
– Nežinau, nuo daug ko priklauso: jei nokautuos per kelias minutes, tai tuoj pat pareisiu, bet jei abu bus geri – užtruksiu ilgiau.
– Ką nokautuos? – išsigandusi paklausiau.
– Priešininką. Žodžiu, aš einu. Pasėdėk čia, įsijunk muzikos… – lipdamas iš automobilio pasiūlė vaikinas.
Nespėjus nieko jam atsakyti, likau automobilyje. Prie įėjimo į pastatą, stoviniavo keletas rūkančių vaikinų. Lukas sustojo prie jų, paspaudė visiems rankas ir dingo už durų. Žinoma, negalėjau ramiai išsėdėti automobilyje ilgiau nei dešimt minučių! Norėjau sužinoti, kas ten vyksta. Surūkę cigaretes, visi žmonės suėjo į pastatą, todėl aš nusprendžiau rizikuoti ir išlipusi pribėgau prie durų. Iš vidaus sklido garsūs šūksniai, kurie skambėjo lyg skanduotės. Šiek tiek praverusi duris įėjau į didžiulę patalpą, kurioje buvo daugybė žmonių, susibūrusių į vieną vietą. Visi vienas per kitą rėkė:
– Duok!
Išgirdau ne tik skanduojančius balsus, bet ir smūgių garsus. Tuoj pat supratau, jog čia vyksta muštynės, tačiau nesuvokiau, kodėl Lukas čia atvažiavo. Jei tai būtų paprastos muštynės, čia nebūtų tiek daug susirinkusiųjų… Lėtai priėjau prie žmonių minios, tačiau prasibrauti neturėjau jokių šansų. Ėjau aplink susibūrusiųjų ratą, kol mano žvilgsnis netikėtai nesusitiko su vienu iš Justino pakalikų akimis. Išsigandusi sustingau, o vaikinas nusisuko į savo draugą, lyg norėtų kažką jam pasakyti, todėl nusisukau į duris ir pasileidau bėgti. Atsidūrusi lauke gaudžiau kvapą. Nebeatsisukdama į pastatą, nulėkiau į Luko automobilį ir susikėlusi kojas ant sėdynės svarsčiau, kur aš įsivėliau ir kodėl mane taip domina paslaptingojo Luko užsiėmimai. Tie patys vaikinai ne tik pardavinėjo narkotikus, bet užsiėmė kone gaidžių peštynėmis, tik vietoj gaidžių pešėsi žmonės.
Po nepilnos valandos atėjo Lukas. Įsėdęs į automobilį, jis atsisuko į mane ir vienu atodūsiu išbeldė:
– Sakiau sėdėti čia! Tu nori pridaryti rūpesčių ne tik man, bet ir sau?
Žiūrėjau išsigandusi į vaikiną, kuris rėkė ant manęs lyg ant mažos prasikaltusios mergaitės. Nuleidusi akis nieko nesakiau ir net nesiteisinau, nes jau supratau, jog viskas, kas susiję su Luku – pavojus.
– Jau gana, kad žinai apie kvaišalus. Jei jie sužinos, kad dar žinai apie šitas muštynes, sulaužys rankas mums abiems.
Tai pasakęs, jis užvedė variklį ir nurūko į miestą.
– Kodėl tu dar su jais bendrauji, jei jie kelia tiek daug problemų? – paklausiau važiuojant tuščiu keliu.
– Jie nekelė man problemų, kol neatsiradai tu ir tavo brolis, – atsakė Lukas.
Nors tai skambėjo žeidžiančiai, iš dalies tai buvo tiesa: negalėjau paneigti, jog aš kišau nosį ne į savo reikalus, tačiau problemų Lukui sukelti nenorėjau. Norėjau tik ištraukti savo brolį iš bėdos…
– Nori pasakyti, kad jie tave primušo pirmą kartą?
– Apie ką tu? – suraukęs kaktą paklausė Lukas.
– Apie tą incidentą tavo bute…
Jis prunkštelėjo ir tyliai sumurmėjo:
– Tave tai turėtų jaudinti mažiausiai.
Nuleidau galvą, nes vaikinas ir vėl buvo teisus. Jo reikalai, jo problemos ir kas jį muša, manęs neturėjo jaudinti, tačiau negalėjau nuslėpti kažkokio keisto susidomėjimo jo gyvenimu ir noro padėti jam. Privažiavęs prie parduotuvės Lukas išjungė variklį ir paklausė:
– Einu alaus. Nori ko nors?
Valgiusi buvau tik ryte, todėl skrandis beveik lipo prie nugaros… Nieko greitai nesugalvodama, pasiteiravau:
– Eisiu kartu.
Vaikinas patraukiojo pečiais ir išlipo iš automobilio. Atsisegusi saugos diržą nusekiau jam iš paskos. Eidama iš kišenės išsitraukiau šimtą eurų, kuriuos tėtis buvo palikęs mums su Matu. Jie turėjo būti pridėti prie mano stipendijos ir kaupiami skolai grąžinti… Deja, nebuvau suplanavusi tokio „šaunaus“ penktadienio vakaro, kurį teks praleisti su nepažįstamu vaikinu, šalia sąmonės netekusio brolio. Atsistojusi prie sausainių lentynos mažoje krautuvėlėje, galvojau, ką galėčiau sukrimsti, o šalia manęs atsiradęs Lukas tarė:
– Paimk vandens, atsikėlus jį labai troškins.
Rankose jis laikė du buteliukus alaus ir pakelį bulvių traškučių. Palinksėjusi galva, čiupau bet kuriuos sausainius ir nuėjau prie gėrimų lentynos, iš kurios paėmiau didžiulį butelį vandens.
Grįžę radome Matą vis dar gulintį ta pačia poza Luko lovoje. Pribėgusi prie jo apžiūrėjau ir rengdamasi savo pončą tyliai atsidusau. Lukas pirkinius padėjo ant stalo ir įjungė nediduką televizorių. Tada priėjęs prie spintos, pasistiebė ir ištraukė senovišką čiužinį. Padėjęs jį šalia lovos tarė:
– Miegosi čia. Neturiu antros antklodės, todėl miegosi apsiklojusi miegmaišiu.
Nors dar nebuvo labai vėlu, atrodė, kad vaikinas nori mane kuo greičiau užmigdyti.
– O kur miegosi tu? – pasidomėjau priėjusi prie stalelio ir paėmusi sausainius.
– Čia, – paėmęs miegmaišį parodė į čiužinį Lukas.
Nustebusi žvilgtelėjau į lovą, ar joje neatsirastų vietos dar vienam žmogui, tačiau Matas gulėjo itin keista poza, todėl užėmė didžiąją jos dalį. Atsidususi atplėčiau pakuotę ir išsitraukus vieną sausainį, krismtelėjau nieko nesakydama.
– Tik nesakyk, kad nesi miegojusi su vyru… – nusijuokė Lukas.
Sarkastiškai šyptelėjau ir nusisukau į virtuvės spinteles. Pamačiusi virdulį garsiai paklausiau:
– Galiu pasigaminti arbatos?
– Gali, – pirmą kartą be jokio sarkazmo ar patyčios atsakė vaikinas.
Lukas patiesė miegmaišį ir paėmęs vieną alaus buteliuką bei traškučių maišelį, atsisėdo ant čiužinio. Įjungęs sporto kanalą, jis jokio dėmesio nekreipė į mane ir „vakarieniavo“. Ištraukusi iš spintelės puodelį, šyptelėjau perskaičiusi ant jo žodžius „aš tave myliu“. Įsivaizdavau, kaip turėtų atrodyti piktas Lukas, ryte geriantis kavą iš tokio mielo puodelio… Užsipylusi verdančio vandens, pasiėmiau sausainius, arbatą ir nuėjau prie Luko. Jis žvilgtelėjo į mano atsineštą maistą ir šypsodamasis papurtė galvą. Turbūt iš šono vaizdas turėjo būti juokingas: du antrą ar trečią kartą susitikę žmonės sėdi ant grindų ir žiūri televizorių; vienas iš jų bulvių traškučius užgeria alumi, kitas – mirko sausainius karštoje arbatoje ir neramiai žvilgčioja į jiems už nugarų gulintį perdozavusį šešiolikmetį. Tikrai svajonių penktadienis… Kurį laiką stebėjusi televizoriaus ekrane kovojančius vyrus, pažvelgiau į tolėliau pakabintą bokso kriaušę ir tyliai paklausiau:
– Tu taip pat ten mušiesi?
Lukas palinksėjo galva ir užsivertė alaus buteliuką.
– O tai legalu? – pasidomėjau.
– Koks skirtumas. Svarbu, kad gaunu pinigų.
– Ir suteiki pramogą kitų akims. Kodėl ten tiek daug žmonių?
Vaikinas atsisuko į mane nepatenkinta veido išraiška ir pasiteiravo:
– Tu visada tokia įkyri?
Atsikandau sausainio ir žvelgiau į jo tamsias akis. Lukas nebuvo piktas, kad domiuosi, atrodė, jog juo tiesiog niekada niekas nuoširdžiai nesidomėjo ir jis jautėsi nepatogiai, pasakodamas apie tai, kuo užsiima.
– Na, aš juk vis tiek mačiau… Įdomu, kas ten vyksta, – ramiai atsakiau, negalėdama nuleisti akių nuo jo.
Jis nusisuko į televizorių, atsigėrė alaus ir nurijęs gurkšnį trumpai atsakė:
– Jie stato už kurį nors iš mūsų.
– Tai čia kaip gaidžių peštynės…
Vaikinas metė keistą žvilgsnį į mane, tačiau nieko nekomentavo.
– O kada būna aišku, kuris laimėjo?
– Pažiūrėk į televizorių ir suprasi, – griežtai išrėžė Lukas.
– Bet čia kovos be taisyklių… – nustebusi žvelgiau į besimušančius vyrus, kurie vienas kitam trankė bet kur.
– O kam tos taisyklės? – paniekinančiai paklausė jis.
Nutilusi žiūrėjau į ekraną, paskui į Luką ir negalėjau suvokti, kaip žmogus savo noru eina kovoti į ringą, kuriame negalioja jokios taisyklės… Nors neabejojau Luko jėga, tačiau iš pažiūros jis neatrodė, kaip steroidų prisipumpavęs bukagalvis, kurio smegenys tokios sutrankytos, jog jis nebesuvokia, kas yra gerai, o kas blogai.
– Bet tai juk pavojinga… – rūpestingai išlemenau.
– Toks mano gyvenimas, – išskėtė rankas vaikinas ir atsistojęs nunešė tuščią buteliuką į virtuvę. – Tu visko saugaisi, o aš žiūriu baimei tiesiai į akis. Nesusidūręs su baime niekada negyvensi.
– Susidūręs su baime baigti gyvenimą?
– Prie baimės galima priprasti, – nujuokė Lukas ir grįžo atgal su kitu buteliuku alaus.
Išgėrusi arbatą, išploviau puodelį, padėjau likusius sausainius ant stalelio ir paėmusi kuprinę tariau:
– Einu nusiprausti…
Lukas nekreipė į mano žodžius dėmesio, todėl suraukusi antakius nuėjau į vonios kambarį. Jame stovėjo senoviška dušo kabina, klozetas, mažytė skalbimo mašina ir kriauklė. Pasidėjusi kuprinę ant skalbimo mašinos, išsitraukiau makiažo valiklį ir stovėdama prieš nutaškytą vandeniu veidrodį valiausi akis. Už durų išgirdau telefonu kalbantį Luką:
– Gerai gerai, būsiu septintą, kaip visada. O kodėl pakeitėte dieną? Ne, man gerai ir ketvirtadienį. Mačiau, kad šiandien jis daugiau smūgių sulaukė į kairę, ketvirtadienį reikės ten ir smūgiuoti. Gerai, Justai, iki.
Išklausiusi supratau, jog Lukas kovos su vaikinu, kuris mušėsi šiandien. Nors man tai neturėjo rūpėti, giliai širdyje nenorėjau, kad jis rizikuotų savo gyvybe… Turbūt tą patį būčiau jautusi dėl kiekvieno kito žmogaus. Turbūt… Grįžus į kambarį mane pasitiko Luko komentaras:
– O kur seksualūs naktiniai?
Pažvelgiau į savo džinsus ir palaidinę, priėjau prie lovos ir tariau:
– Turbūt sumaišei mane su Eimante.
– Kuo? – suraukęs kaktą paklausė jis.
– Eimante. Mergina, su kuria grįžai po vakarėlio Sparksų namuose… – padėjusi kuprinę prie lovos paaiškinau.
– A, šita prielipa.
Atsiklaupiau ant čiužinio prieš Luką, kuris sėdėjo su tuščiu buteliuku rankoje, kitoje gniauždamas bulvių traškučių maišelį.
– Prielipa… – pakartojau abejingai.
– Justas įmetė man ją į automobilį, kai sugalvojau važiuoti namo. Buvo visiškai girta, o Justas nebeturėjo kur guldyti girtų žmonių, tai parsivežiau ir išmiegojo iki ryto tokioje pat pozoje, kaip Matas, – rodydamas nykščiu į lovą išdėstė vaikinas.
Tai buvo ilgiausi jo žodžiai man. Ligi šiol jis kalbėjo trumpai ir griežtai. Stojo nejauki tyla, nes visa tai skambėjo kaip pasisteisinimas, o Lukas tikrai neprivalėjo man aiškinti ką veikė su Eime. Pats tai supratęs, vaikinas sutriko ir atsistojęs sumurmėjo:
– Žodžiu, ne tavo reikalas.
Jam nuėjus į virtuvę, paskui į vonią, aš šyptelėjau. Kažkodėl pasijaučiau kur kas geriau, kai sužinojau, jog tarp Eimantės ir jo nieko tą naktį neįvyko. Nors Lukas ir buvo teisus – tai ne mano reikalas – visą laiką nuo vakarėlio, negalėjau klausyti Eimantės tauškančios apie naktį pas žavuolį. Taip ji vadino Luką. Kol vaikino nebuvo kambaryje, aš atsiguliau ant čiužinio, paėmiau mažą pagalvėlę, gulėjusią netoli Mato kojų ir atsisukusi į lovą laukiau Luko. Išėjęs iš vonios, jis pasuko prie spintos, kuri puikiai matėsi iš vietos, kurioje gulėjau. Lukas atsisegė diržą, nusimovė džinsus, tada marškinėlius ir likęs vien su apatiniais, susidėjo viską į spintą. Įsikniaubusi į miegmaišį stebėjau jo raumeningą nugarą, lieknas tiesias kojas ir ypatingai riestą mažą užpakalį. Pamačiusi, jog vaikinas atsisuka į mano pusę, greitai užsimerkiau ir apsimečiau, kad slapčia nestebiu. Jis išjungė šviesą ir atsigulęs žiūrėjo televizorių. Nemaniau, jog tąnakt man pavyks užmigti. Nors diena buvo kupina streso ir aš jaučiausi labai pavargusi, nenorėjau praleisti akimirkos, kai atsikels Matas ir pasakys, kad jam viskas gerai. Čiužinys buvo tikrai siauras, nes jaučiau, kaip tas pats riestas Luko užpakalis, kurį nužiūrėjau, remiasi į maniškį. Užsimerkusi bandžiau nuspėti, apie ką jis dabar galvoja…
Lukas buvo toks keistas ir paslaptingas vaikinas, jog sunku buvo suprasti, kas dedasi jo galvoje netgi tada, kai žiūrėdavau jam tiesiai į akis. Tarytum nematomas šydas dengtų jį: jokių emocijų veide, jokių mimikų, nuoširdžios šypsenos, tik sarkazmo ir pykčio perpildyta kaukė. Man nesinorėjo tikėti, jog tai tikrasis jo veidas. Iš patirties žinojau, jog tokie pikti ir abejingi žmonės dažniausiai stengiasi neatskleisti savo tikrųjų jausmų bei išgyvenimų, todėl pasirenka būdą sleptis po susikurta kauke. Tai mane vertė dar labiau domėtis Luku, sužinoti, koks jis yra iš tiesų ir ką slepia šita pasipūtusio bebaimio kaukė… Po kelių minučių, vaikinas išjungė televizorių ir kambaryje įsivyravo visiška tyla. Pro langą švietė gatvės žibintas, kuris metė ant mūsų belapių medžių šakų šešėlius. Sukilęs vėjas siūbavo medžius, todėl šešėliai žaidė ant grindų, sukurdami bangavimo efektą. Kad ir koks pavojingas žmogus gulėjo šalia manęs, aš jaučiausi rami ir saugi. Užsimerkusi meldžiau Dievo, kad Matas kuo greičiau atsikeltų ir narkotikai nebūtų jam pakenkę. Gulint ant grindų, darėsi vis vėsiau… Iki pat ausų užsiklojusi miegmaišiu, laukiau ryto, nes dėl minčių srauto negalėjau net pagalvoti apie miegą.
Staiga pasigirdo garsus beldimas į duris. Pašokau lyg pakratyta elektros.

 


Apie naujas dalis sužinoti galite užsiprenumeravę tinklaraštį (dešinėje), taip pat naujoje šio tinklaraščio paskyroje Facebook’e.

 

– Martina V.

I dalis. „Juodasis riteris“

– Bo, tu privalai eiti į tą vakarėlį, – reikalavo Lilita.
– Ne, juk jau sakiau. Rytoj mums egzaminas, gal pamiršai? – piktai paklausiau ir atidariau automobilio dureles.
– Gyveni tik vieną kartą, turi atsipalaiduoti! Tavo galvoje vien tik studijos… Nebūk nuobodi.
– Lile, atleisk, kad aš nuobodi, tačiau neketinu susikirsti ir paskui mokėti už studijas vien dėl to, kad tu manęs reikalauji prisigerti su neaiškiais tipeliais.
Aš įsėdau į automobilį ir uždariau dureles. Mergina atsirėmė į jas ir tarė:
– Na, gerai, bet kitą kartą privalėsi eiti su mumis.
– Galbūt. Iki, Lilita, pasimatysime rytoj!
Prisiekiu, negaliu suvokti fakto, jog Lilita Sparks yra mano geriausia draugė, nes mes esame visiškai skirtingos asmenybės. Manau, mes turėtume būti netgi didžiausios priešės – juk aš buvau nuobodyla, mėgstanti tupėti namie, o ji vėjavaikė, mėgstanti nuotykius. Tačiau nuo tos dienos, kai pirmą kartą susitikome gimnazijoje, tapome „mirtinomis“ draugėmis. Tai, kad ji buvo prastai nesimokanti „vakarėlių liūtė“ šiek tiek gasdino mano tėvus, kadangi esu pirmūnė ir gavau nemokamą vietą universitete. Jie manė, jog draugystė su ja man padarys blogą įtaką, tačiau Lilita, nepaisant visko, buvo puiki draugė… Jos šeima – gerai žinoma mieste, pasiturinti ir galinti leisti sau viską, bent jau taip atrodė iš Lilitos brolio Justino, kuris mėgo prabangų gyvenimą, merginas ir apsimetė labai rimtu verslininku… Kodėl apsimetė? Nes rimtas verslininkas, sulaukęs trisdešimties, tikrai negyvena po vienu stogu su tėvais ir seserimi. Bet užteks apie jį! Lilita yra naivus, linksmas žmogus, kuris mane pabudina iš gilių gyvenimo esmės apmąstymų, į kuriuos nuolatos pasineriu…
Kalbant apie mano šeimą… Negaliu teigti, jog ji tobula, bet aš vis tiek visus juos myliu. Mano mama dirba bibliotekoje mieste centre, o tėtis – tolimųjų reisų vairuotojas, todėl retai matau jį namie. Taip pat myliu ir savo jaunėlį brolį Matą, kuriam šešiolika ir jis atgal manęs tikrai nemyli. Stengiuosi nekreipti dėmesio į jo nepaaiškinamus paaugliškus poelgius bei hormonų audras, tačiau esu vyresnioji sesuo ir mano pareiga – padėti jam priimti teisingus sprendimus. Matas norėjo prieš bendraamžius pasirodyti „kietai“ ir užsitikrinti vietą tarp populiariausių gimnazijos vaikėzų, todėl atvažiavusi paimti jo po pamokų, laukdavau automobilyje už mokyklos kampo, kad draugai nepastebėtų jo „auklės“.
– Kaip sekėsi šiandien? – paklausiau jam įsėdus ir užsisegus saugos diržą.
– Gerai, – skubiai atsakė Matas.
Pažvelgiau į brolį, o jis nusuko galvą į kitą pusę.
– Kas yra, Matai?
– Nieko, – nekantriai atkirto šis.
– Pažiūrėk į mane, – prašiau stengdamasi atsukti jo veidą į save, tačiau jis pasipriešino. – Jie vėl tave sumušė?
Jis nudelbė akis ir piktai paklausė:
– Gal jau galime važiuoti?
Giliai atsidususi paspaudžiau greičio pedalą ir nuvažiavau namo. Nuo tada, kai Matas bando tapti vienu iš gimnazijos gaujos narių, jis įsivėlė į grupelę kvailų ir nutrūktgalvių paauglių, kurie be jokios prideramos priežasties smūgiuoja vienas kitam. Matas tai aiškina kaip „rungtynės, kuriose gali įrodyti, jog esi vertas priklausyti gaujai“. Man ši „sistema“ atrodė visiškai juokinga! Tačiau jis yra paauglys ir aš negaliu jo sustabdyti savo moralais. Netgi mamos bausmės nepadeda jo sutramdyti… Kadangi tėvo figūra brolio gyvenime pasirodo ganėtinai retai, mes dviese turime rūpintis šiuo pamišėliu, nors esame visiškos priešingybės Matui.
Kartais imu galvoti, jog aš esu keistuolė. Esu pareiginga, kruopšti studentė, nemėgstanti vakarėlių ir visų dalykų, kuriuos dievina devyniolikmečiai. Esu rami, tyli ir blaivaus proto, priešingai nei visi mano universiteto draugai. Prisigerti minioje nepažįstamųjų nėra mano mėgstamiausias užsiėmimas, todėl niekada nebuvau populiari mergina, nors mano draugėms ir priklausė šis „titulas“. Studijuoju literatūrą viename iš geriausių miesto universitetų ir svajoju kada nors pati ją dėstyti. Literatūra man padeda nesijausti svetima šiame materialiame pasaulyje, kuriame svarbu statusas, pinigai, išvaizda ir populiarumas…
Gyvenime neturėjau niekada neturėjau jokių problemų, išskyrus savo mažąjį broliuką, kuris man „kainavo“ galvos skausmus. Ypač tada, kai kažkoks nepažįstamasis ar nepažįstamoji ėmė lankyti jį vidury nakties. Pirmą kartą tai pastebėjau, kai ruošiausi paskaitoms. Pro langą pamačiau, kaip Matas paslaptingai išsliūkina iš namų žvalgydamasis aplink kaip vagis, įsėda į nepažįstamą automobilį ir po minutės ar dviejų bėgte parbėga atgal. Po kelių tokių „naktinių pasimatymų“, išėjau iš kambario ir palaukiau Mato prie laiptų.
– Ką tu čia veiki? Turėtum miegoti, ne vaikščioti į pasimatymus… – pasakiau jam tyliai.
– Dar anksti, – atsakė jis ir stumtelėjo mane.
– Dabar pirma valanda nakties, Matai, o tu net nesiruoši miegoti!
– Atstok, Bo! – riktelėjo Matas ir trenkė kambario durimis.
Kitą dieną laukiau brolio prie mokyklos, tačiau jis nepasirodė. Paėmiau mobilųjį telefoną ir pabandžiau paskambinti jam.
– Nagi, Matai, tu turbūt juokauji… – sušnibždėjau, kai balsas pasakė, jog jo telefonas išjungtas.
Pirmiausia pagalvojau, kad jis turbūt pyksta ant manęs ir nenori su manimi važiuoti namo. Tačiau pamačiusi jo bendraklasius, išeinančius iš mokyklos be jo, pradėjau nerimauti. Galbūt Matą ir vėl primušė tie idiotai ir jis net negali atsistoti. Palikusi automobilį, nubėgau prie jo klasės draugų.
– Atsiprašau, gal galite pasakyti, kur Matas? – garsiai kreipiausi į juos.
– Na… Aš šiandien jo nemačiau… – atsakė blondinė. – Vaikinai, ar nematėte Mato kitose pamokose?
– Ne, šiandien nemačiau. Jis minėjo, jog turi kažką sutvarkyti… – tarė vaikinas odiniu švarku.
– Kažką sutvarkyti? – pakartojau su nuostaba.
– Na, taip. Jis pasakė tik tiek, daugiau nieko apie tai nežinau…
– Ar tai susiję su visa ta mokyklos „gauja“?
– Neturiu supratimo. Žinok, nenoriu problemų, nepyk…
Jie paliko mane stovinčią mokyklos kieme su milijonų neatsakytų klausimų galvoje. Neturėjau žalio supratimo, kur yra mano mažasis brolis ir negalėjau patikėti, jog būtent dabar jo telefonas yra išjungtas. Kaip galėdama greičiau grįžau namo ir didžiam mano nustebimui, radau Matą namie besitepantį sumuštinį. Vos įžengusi į virtuvę, ėmiau šaukti:
– Kodėl tu namie?
– Šiandien pasidariau sau laisvadienį, – išsišiepęs atsakė jis.
– Laisvadienį? O kodėl tavo telefonas išjungas?
Brolis šiek tiek sutriko, tačiau pakėlęs akis į mane ramiai tarė:
– Išsikrovė.
– Tu mane nervini, Matai! Kas su tavimi darosi? Tu tapai visiškai neatsakingu, lengvabūdžiu kvailiu!
– Bo, ne visi nori būti knygų graužikais, kaip tu, – nusivaipė jis ir praėjo lyg manęs net nebūtų.
– Tavo bendraklasiai sakė, jog tu šiandien turėjai sutvarkyti kažkokį reikalą. Kur šįkart įsivėlei? – pasivijusi jį iki pat svetainės paklausiau.
Matas atsisuko suraukęs kaktą, o jo žvilgsnis klausė apie ką aš kalbu.
– Neapsimetinėk nieko nenutuokiančiu. Paklausiau jų, kur tu, o šie man atsakė, jog tu šiandien turėjai kai ką sutvarkyti.
– Nekreipk dėmesio į tuos avigalvius. Jie prisigalvoja visokių istorijų…
– Aš tave stebėsiu, Matai. Nemanyk, jog, kai tėčio nėra namie, niekas tavimi nesirūpins, – išbeldžiau jam ir užlipau laiptais į savo kambarį.
Tikėjausi, jog tai tik paaugliškos Mato išdaigos ir nieko rimto. Stengiausi neužimti savo minčių jo problemomis, todėl daug skaičiau ir ruošiausi pirmiesiems universiteto egzaminams. Literatūra mane visuomet atitraukdavo nuo kasdienių problemų namuose, ji leisdavo man gyventi kitą gyvenimą, kitame laikmetyje, kitame žemyne, kartais visiškai fantastiniame pasaulyje… Aš visa širdimi pasinerdavau į aprašomus nuotykius, išgyvendavau tai, ką išgyvena knygose pateikti veikėjai, kartais taip įsijausdavau į herojų dialogus, jog imdavau frazes vartoti net realiame gyvenime. Mama iš bibliotekos man parnešdavo vis naujų knygų, tačiau aš mėgau senąją literatūrą, mėgau klasiką, o labiausiai iš visų mylėjau Šekspyrą. Romeo ir Džiuljeta buvo vienas iš kūrinių, kuriuos mokėjau kone atmintinai. Nelaimingos meilės istorijos mane žavėjau daug labiau, nei laiminga pabaiga. Galbūt taip jaučiausi dėl savo asmeninės patirties – paskutinį vaikiną turėjau prieš metus, tačiau jis mane paliko dėl merginos, kuri jam atsidavė. Deja, aš tiesiog nebuvau apsisprendusi, ar jis yra tas, kuriam noriu atiduoti savo nekaltybę, nes mes draugavome vos tris mėnesius. Kai jis mane paliko nesijaučiau praradusi kažką labai artimo, tiesiog buvau pažeminta, kai jis visai gimnazijai paskelbė, jog aš esu skaistuolė ir jis rado daug geresnę, nei aš. Žinoma, skaistuolės istorija buvo pamiršta po savaitės, tad ir aš lengviau pamiršau nelaimingą trijų mėnesių meilę. Nuo tos dienos nusprendžiau neprasidėti su vaikinu vien dėl to, kad jį turėčiau. Norėjau jaustis taip, kaip Džiuljeta, sutikusi Romeo – norėjau kutenančio pilvo, kaistančių strėnų, jaudulio ir beatodairiško atsidavimo tiek kūnu, tiek siela. Norėjau žinoti, jog mano vaikinas mane gins, mylės ir padarys bet ką dėl manęs. Na, o kol laukiau savo Romeo, buvau viena su savo knygomis…
Ilgai mokantis ir skaitant įvarius tekstus, išgirdau šalia namų burzgiantį automobilį. Žvilgtelėjau pro langą. Ir vėl tas pats juodas VOLVO, kuris atvažiuodavo praeitą savaitę. Akylai stebėjau jį, kol pamačiau atbėgantį Matą. Jis ir vėl slapukiškai įsėdo į automobilį, paspaudė rankomis su vairuotoju ir šis davė mano broliui kažką, ką pastarasis įsikišo į džemperio kišenę ir akimirksniu atidaręs dureles, parlėkė namo. Nieko nelaukusi mečiau knygą ant stalo ir sparčiu žingsniu išbėgau iš kambario.
– Matai, – kreipiausi į vaikinuką, kuris jau stovėjo netoli savo kambario. – Ką turi kišenėje?
– Nieko, ko tu prie manęs pristojai?
Priėjusi prie brolio, bandžiau ištraukti jo ranką iš kišenės ir patikrinti pati, tačiau jis mane stumtelėjęs tarė:
– Klausyk, Bo, man atsibodo! Palik mane ramybėje!
– Matai, tu mano brolis, turiu žinoti, ką veiki naktimis nepažįstamojo automobilyje! Kas jis toks?
– Jis nėra nepažįstamas. Aš jį puikiai pažįstu. Ir esu pakankamai suaugęs, kad pats rinkčiausi su kuo bendrauti, neatsiklausęs tavo leidimo.
– Tikrai? Koks jo vardas? Kur jis mokosi? Ką jūs veikiate?
– Jis… – sutriko Matas. – Mano klasės draugo brolis. Perdavė man paruoštukę rytojaus kontroliniui.
Staiga jis iš kišenės ištraukė armonikėle sulankstytą mažą paruoštukę. Čiupau ją į rankas ir ėmiau apžiūrinėti.
– Žodžiu, atsipalaiduok. Einu miegoti… – atėmęs popieriaus armonikėlę tarė brolis ir atidarė kambario duris.
– Palauk, – sustabdžiau jį. – O kodėl jis čia važinėjo praeitą savaitę?
– Bo, nebeskaityk detektyvų, kenkia tavo smegenims, – nusijuokęs duris prieš nosį uždarė Matas.
Susinervinusi grįžau į savo kambarį ir svarsčiau, ar brolis tikrai sakė tiesą. Galbūt aš tikrai per daug įtari ir paranojiška, tačiau Matas – vienintelis mano brolis, myliu jį labiau nei ką nors kitą, todėl noriu apsaugoti jį nuo menkiausio pavojaus, į kurį paaugliai taip lengvai papuola… Dėl visa ko, stebėjau Matą ir stengiausi nepraleisti jo draugo su juodu VOLVO vizito. Nusprendžiau, jog kitą kartą, kai jis atvažiuos, aš paseksiu jį.
Kasdien palikdavau savo automobilį prie namų, kad nepažįstamajam atvažiavus, galėčiau išsliūkinti pro galinį namo išėjimą, sėsti į jį ir važiuoti iš paskos, kol pastarasis sustos ir aš galėsiu išsiaiškinti, kas jis ir ko jam reikia iš namo jaunėlio brolio. Kiekvieną vakarą apsirengdavau sportiniais batais ir laukdavau savo kambaryje prilipusi prie lango, pasiruošusi bėgti iš namų, kol Matas manęs nepastebėjo. Keletą naktų buvo ramu. Pamaniau, jog brolis perspėjo savo draugužį, todėl jis nusprendė nebevažiuoti pas mus. Tačiau, kai jau buvau beprarandanti viltį, vėl išgirdau automobilio burzgimą. Tuoj pat išgirdau ir Mato kambario durų girgždesį ir vos jam nulipus laiptais, tyliai atidariau savo kambario duris ir kiek įkabindama, nubėgau prie galinio namo išėjimo. Pakrūmiais prisiartinusi prie savo automobilio, pamačiau, kaip Matas trinktelėjo VOLVO dureles ir nuskuodė namo. Kuo skubiau nubėgau į automobilį ir broliui įėjus į namus, užvedžiau automobilį. „Juodasis riteris“ jau buvo privažiavęs sankryžą, todėl aš lėtai važiavau jam iš paskos. Miestas buvo tamsus ir ramus, skaitmeninis laikrodis rodė beveik pusę pirmos. Stengiausi kuo atsargiau sekti nepažįstamąjį, kad pastarasis manęs nepastebėtų. Sekamas automobilis sukiojo po nepažįstamas gatveles gerą pusvalandį ir aš pamaniau, jog jis tik stengiasi mane suklaidinti, tačiau įsukęs į apleistą gatvę, automobilis sustojo. Greitai įsukau į kitą, netoliese buvusią gatvę, ir išjungiau variklį. Žvelgdama pro keleivio langą, laukiau, kol iš VOLVO išlips jos savininkas. Užgniaužusi kvapą, visiškoje tamsoje sugebėjau įžiūrėti tik aukšto, plačiapečio vyriškio siluetą, kuris drąsiai trenkė durelėmis, užrakino automobilį ir įėjo į įtartinos išvaizdos pastatą, kuris tikrai nepriminė gyvenamojo rajono daugiabučio.
Giliai atsidususi ir sukaupusi visą drąsą, iš automobilio išlipau ir aš. Lėtai sėlindama prie pastato apžiūrėjau kelias šalia jo pastatytas transporto priemones: atrodė, jog automobiliai tikrai pasiturinčių žmonių, tačiau ši vieta anaiptol nepriminė turčių kvartalo. Pastato langai buvo išdaužyti, kai kurie uždengti plokštėmis, sienos apipurkštos ir aprašinėtos įvairiais šūkiais bei šiurkščiais žodžiais, aplink priskaldyta plytų, o krūmynuose ir netoli jų blizgėjo stiklo šukės. Vietelė tikrai neviliojo užeiti, tačiau sekusi šį vyriškį tiek laiko, negalėjau apsisukti ir išvažiuoti nieko nepešusi. Medinės namo durys šiek tiek girgždėjo jas pravėriant, todėl aš sustingau ir pasistengiau įlįsti į vidų pro nedidelį plyšelį. Kažkur tolumoje girdėjau balsus, tačiau taip blankiai, jog atrodė, kad žmonės kalbasi trečiame pastato aukšte. Įžengus į visišką tamsą, užuodžiau tik šlapimo smarvę bei cigarečių dūmus. Skardus juokas mane išgasdino ir aš krūptelėjusi atsirėmiau į sieną. Pasitvarkiau megztą kepurę ir toliau ėjau tiesiai palei sieną. Nežinojau, ar verta eiti toliau, nes net nežinojau, ko ieškau ir kur man rasti tą vaikiną, todėl priėjusi laiptus dar kartą pagalvojau, ar nevertėtų apsisukti, kol manęs niekas nepastebėjo. Pažvelgusi į akliną tamsą virš laiptų, norėjau atsistoti ant pirmojo laiptelio, tačiau paslydusi rankomis atsirėmiau į laiptus ir ėmiau giliai kvėpuoti. Išmušta šalto prakaito, klausiausi, ar balsai viršuje nenutilo, ir jie neišgirdo mano sukelto triukšmo. Žmonės vis dar skardžiai juokėsi, todėl aš, nusprendusi, jog daugiau nerizikuosiu, apsisukau ir ketinau keliauti iš šios landynės, kai už nugaros išgirdau:
– Nagi nagi, kažkas atvežė kekšių?
Akimirksniu atsisukau ir pamačiau iš už sienos išnirusį vyriškį. Jis artėjo prie manęs, o aš atatupsta žengiau per plytų liekanas, išmėtytas ant grindų.
– Ei, vyručiai, turim vieną užklydusią kekšytę!
Iš tolumos mačiau artėjančius dar du siluetus, kurie džiūgaudami priėjo prie draugo ir ėmė klausinėti:
– Kuris padarė šitą gerą darbą?
– Tikrai ne aš… – nusijuokė vienas iš jų.
– Aš ne… – bandžiau išlementi.
– Ką tu? Ne kekšė? – paklausė stambusis siluetas, kuris vis dar artėjo manęs link. – Dar geriau. Šviežias maistas visuomet skanesnis, nei jau kažkieno apkramtytas.
Visi juokėsi, o aš maniau, jog iš baimės apsiverksiu. Jie čiupo mane už rankos ir pradėjo liesti liemenį bei krūtinę. Vienas iš jų griebė mano veidą ir jaučiau, jog numetė kepurę ant grindų. Jis puolė bučiuoti mano veidą, o man stengiantis ištrūkti iš jų rankų, vyrai spaudė prie savęs dar labiau. Staiga iš už nugaros išgirdau žemą griežtą balsą:
– Paleiskit ją!
Vaikinai dar kurį laiką laikė mane lyg suakmenėję, tačiau dar kartą išgirdus „paleiskit“, jie mane paleido ir aš kuo skubiau atsisukau į žmogų, kuris mane išgelbėjo nuo šių purvynų ir dvokiančių stuobrių. Nežinojau, kaip elgtis, giliai kvėpavau atsistojusi tarp keturių nepažįstamų vyrų.
– Ateik čia, – paliepė man balsas.
Uždususi padariau kaip liepta, o už nugaros girdėjau vieno iš vyriškių balsą:
– Ei, Lukai, juk mes dalinamės kekšėm!
Atsistojau netoli aukšto vaikino, kurio veido niekaip negalėjau įžvelgti, tik mačiau jo didžiules akis, spoksančias tiesiai į tris niekšelius. Net nežvilgtelėjęs į mane, jis grubiai trūktelėjo mane už rankos ir prispaudė prie savęs. Akimirką pamaniau, jog nuo vilkų peršokau ant meškos.
– Nes čia mano kekšė, supratot? – atsakė mane laikantis vaikinas.
Aš išsigandau dar labiau ir drebėdama žiūrėjau iškėlusi galvą į jo profilį. Vaikinas pasilenkė prie manęs ir tyliai sukuždėjo:
– Varyk iš čia.
Jis greitai atleido mano ranką ir aš dar kartą žvilgelėjusi į jo profilį bandžiau paklausti, ką jis turi omeny, tačiau išgirdau:
– Greičiau.
Dar kartą pažvelgusi į tris siluetus tolumoje, kurie klausinėjo, ar po to jie galės mane „patvarkyti“, apsisukau ir lėkiau kiek kojos neša pro duris. Išbėgusi į gatvę, atsisukau į pastatą, pažiūrėti, ar manęs nesiveja. Pribėgusi prie savo automobilio, įšokau į jį ir nieko nelaukdama užvedžiau variklį. Drebančiomis rankomis laikiau vairą, o užplūdus adrenalinui spaudžiau greičiau pedalą, kol automobilis pradėjo burgzti. Baimės apimta vis žvelgiau pro veidrodėlį, tikrindama, ar manęs neseka kuris nors iš landynėje sutiktų vyriškių. Kurį laiką klaidžiojau siaurose gatvelėse, kol įvažiavusi į miesto centrą, susikaupiau ir grįžau namo. Vis dar virpėdama iš baimės, apsirengiau pižamą ir atsigulusi į lovą negalėjau nustoti galvoti apie tai, kas tie vyriškiai, kokia ten vieta, kodėl mano brolis pažįsta tokius žmones ir kodėl VOLVO savininkas liepė mane kuo greičiau iš ten bėgti? Pamačiusi, su kokiais asmenimis Matas turi reikalų, ėmiau galvoti apie blogiausia. Nenorėjau, kad mano mažasis broliukas susidėtų su blogos reputacijos kompanija ir gyvenime turėtų tik vieną tikslą – visą laiką būti apsvaigusiu. Mane užuolę vaikinai tikrai nebuvo blaivūs. Abejojau, ar jie buvo ir girti, veikiau apsvaigę nuo narkotinių medžiagų.
Kitą dieną universitete krūpčiojau nuo kiekvieno prisilietimo, net tada, kai tai būdavo mano draugės.
– Barbora, tu šiandien kažkokia įsitempusi, nesijaudink dėl testo, vis tiek išlaikysi jį… – šyptelėjo Eimantė, kai mes pietavome.
– Prastai miegojau… – nuraminau ją.
– Kai tiek daug mokaisi, kaipgi išsimiegosi, – nusijuokė Lilita, krimsnodama bulvytes. – Klausyk, pameni, kai praeitą savaitę nėjai į vakarėlį su mumis?
– Pamenu, – suraukusi kaktą atsakiau. – O ką?
– Na, kitą savaitgalį pas mane namie nebus tėvų, todėl Justas organizuoja vakarėlį. Neturi jokių šansų atsisakyti! – spirgėjo Lilė.
Pagalvojus apie jos brolį Justiną mane apimdavo kažkokia nepaaiškinama baimė, nors niekada neturėjau jokio artimo kontakto su juo. Jis tiesiog atrodė itin pasipūtęs, grubus ir aršiai nusiteikęs vyras.
– Einam, bus smagu. Nemokami gėrimai… – nusijuokė Eimantė.
– Nustokite mane kalbinti, lyg aš būčiau visiška atsiskyrelė, – šyptelėjau. – Gerai, jei neturėsiu kitų planų, ateisiu į vakarėlį, tačiau su sąlyga, jog nepiršite man jokių girtų idiotų, kaip visuomet!
– Pažadam! – nusijuokė draugės ir mes toliau pietavome.
Iš galvos vis neišmečiau vakarykščio įvykio, todėl norėjau kuo skubiau važiuoti pas Matą į mokyklą ir paklausti, kas jį sieja su tos landynės gyventojais. Po paskaitų išėjusios į kiemą dar kurį laiką šnektelėjome su merginomis, o prieš atsisveikinant, Lilita žvilgtelėjo suraukusi kaktą į automobilių stovėjimo aikštelę ir paklausė:
– Ką prie tavo automobilio veikia Lukas Edvardsas?
– Kas? – paklausiau, atsisukdama į savo automobilį.
Pakirto kelius, kai prie jo pamačiau į kapotą atsirėmusį aukštą vaikiną, nuo galvos iki kojų apsirengusį juodai. Nustebusi žvelgiau į jį ir pati nesupratau, kas jis ir ką veikia būtent prie mano automobilio.
– Jūs pažįstami? – paklausė Lilė.
– Nežinau. O tu jį pažįsti? – atsisukusi paklausiau jos.
– Na, jis Justino draugas. Žinau jį, buvome keliuose vakarėliuose, – šypsojosi mergina, sukdama ant piršto savo šviesius plaukus. – Galiu eiti kartu, jei nori.
– Aš susitvarkysiu, – tariau jai, įtardama, jog vaikinas susijęs su mano vakarykščiu nuotykiu. – Iki rytojaus.
– Kaip nori… – sumurmėjo draugė ir nieko nebelaukusi nulėkė prie savo automobilio.
Stovėjau bijodama atsisukti į vaikiną ir sutikti jo žvilgsnį. Lėtai pasistiebiau ant pirtų galiukų ir kaip balerina atsisukau į automobilių stovėjimo aikštelę. Dar lėčiau ir atsargiau dėdama žingsnius ėjau vaikino link. Jis stovėjo susikišęs rankas į tamsių džinsų kišenes ir palenkęs galvą stebėjo kiekvieną mano judesį. Priėjusi arčiau tuoj pat paklausiau:
– Ką čia veiki?
Jis atsistojo ir iš už nugaros ištraukė mano kepurę. Atkišo ją man ir atsakė:
– Vakar pametei.
Supratau, jog tai tas pats vaikinas, kurį vakar sekiau. Nedrąsiai ištiesiau ranką ir paėmiau iš jo murziną kepurę. Žiūrėjau į savo sumindžiotą aksesuarą, o vaikinas vėl atsirėmė į mano automobilį ir susikišęs rankas į kišenes stebėjo mane. Pakėliau akis, kad pirmą kartą aiškiai pamatyčiau jo veidą. Jo akys buvo migdolo riešuto formos, tamsiai rudos ir labai didelės, nosis tiesi ir šiek tiek riesta, skruostai įdubę, nusėti strazdanomis, o žandikaulis itin ryškus. Apatinė jo lūpa buvo putlesnė nei viršutinė. Truputį paauginti plaukai buvo suvelti į visišką netvarką ant galvos. Jis netarė nei žodžio, tačiau net neketino trauktis nuo automobilio.
– Kaip tu mane radai? – piktai paklausiau.
– Dabar žmonės taip atsidėkoja už jų kailio išgelbėjimą? – tokiu pat tonu atsakė jis.
Išpūtusi akis žiūrėjau į jį, tačiau nesugebėjau padėkoti. Man labiau rūpėjo kaip jis sužinojo, kur aš, koks mano automobilis ir ką jis veikia kone kiekvieną naktį prie mano namų.
– Padėkosiu, kai atsakysi, kaip mane radai ir ką bendro turi su mano broliu Matu.
Vaikinas pasikasė smakrą ir ramiai tarė:
– Mačiau, kad vakar mane sekei. Daugiau to niekada nedaryk.
Kraujas užvirė, kai jis neatsakė nei į vieną mano klausimą, o tik dėstė savo sąlygas. Norėjau pulti jam į atlapus ir klausinėti, kas ten per vieta bei liepti jam nebesiartinti prie mano namų, tačiau nuožmus ir piktas vaikino žvilgsnis neleido man išleisti nei vieno garso. Jis lėtai atsistojo prieš mane, stipriai suėmė už smakro, pakėlė veidą į viršų ir sušnabždėjo:
– Nėra už ką.
Sulaikiusi kvėpavimą žvelgiau į jo migdolines akis, kurios prisimerkusios žvelgė į mane iš viršaus ir tik pajutusi, kad vaikinas paleido mano smakrą, išleidau visą sulaikytą orą. Jis nusigręžė nuo manęs ir apėjęs automobilį nuėjo prie savo juodo VOLVO. Aš stovėjau išsižiojusi ir nežinojau, ar esu apžavėta vaikino griežtumu, ar sutrikdyta dėl visiško manęs pažabojimo, nes nesugebėjau pratarti nei žodžio, kai jis į mane žiūrėjo…
Įsėdusi į automobilį dar kurį laiką žvelgiau į savo kepurę. Galva zvimbė nuo užplūdusių klausimų: kodėl vaikinas vakar mane išgelbėjo? Kodėl jis šiandien atvežė man kepurę ir perspėjo, kad nesekčiau? Ką bendro jis turi su Lilitos broliu Justinu ir ką bendro su mano broliu? Ir apskritai, kas jis toks? Niekada anksčiau nebuvau jo mačiusi nei mokykloje, nei mieste, jis tiesiog atsirado iš visiškos nežinios. Važiuodama prie brolio mokyklos, svarsčiau daugybę dalykų, tačiau laukiau akimirkos, kai galėsiu visą pasakojimą išgirsti iš Mato lūpų. Jam įsėdus į automobilį, kurį laiką tylėjau. Paskui ramiai paklausiau:
– Klausyk, Matai, tu pažįsti tokį Luką?
– Ką? Luką? Pažįstu daug Lukų… – atsakė jis ir nusijuokė.
– Edvardsą.
Automobilyje įsivyravo tyla. Matas tylėjo, o aš vis žvilgčiodama tai į jį, tai į kelią laukiau atsakymo.
– Na? Pažįsti?
– Ne… – sumikčiojo brolis.
– Ne? Ar tik ne jis tas tavo klasės draugo brolis, kuris atvežė tau paruoštukę praeitą naktį? – atsisukusi kamantinėjau jį.
Matas ir vėl tylėjo, tačiau pasimuistęs sėdynėje atsakė:
– A, tas Lukas. Taip taip, žinau jį. Matai, jo pavardė kitokia, nei mano klasės draugo, todėl ir sudvejojau.
Akivaizdu, jog Matas melavo, tačiau nenorėjau išduoti, jog vakar naktį pasekiau jo naktinių susitikimų draugą.
– O tu žinai, kad jis pavojingas? – pasiteiravau.
– Ką čia kalbi? – nusijuokė Matas.
– Rimtai! Matai, papasakok man, kas vyksta? Klausyk, aš nieko nepasakosiu tėvams, tiesiog nenoriu, kad tau kas nors nutiktų…
– Bo, tau tikrai paranoja! Tu visur įsivaizduoji pavojų, nors jo ir nėra.
– Aš jaučiu, kad kažkas negerai. Pasitikėk manimi, juk aš tau noriu padėti!
– Aš nebe mažas vaikas, kada tu tai suprasi? Man jau šešiolika! Aš pats galiu susitvarkyti savo gyvenimą, man nereikia vyresnėlės sesers rankos, kad pereičiau gatvę ar susirasčiau draugų! – šaukė ant manęs vaikis.
– Bet tie draugai nėra geri, jei jie sukelia tau pavojų! – pakėlusi balsą kalbėjau ir aš.
– Viskas! Sustok, – paliepė jis, nors mes buvome gatvės viduryje.
– Ką čia sugalvojai? – paklausiau, pamačiusi jį atsisegantį saugos diržą. – Užsisek!
– Noriu išlipti. Sustok arba šoksiu iš važiuojančio automobilio!
– Tu visai išprotėjai? Užsisek diržą! – šaukiau ant jo, laikydama už rankos.
Nieko nebeatsakęs, Matas atidarė dureles ir dar kartą suriko:
– Arba – arba!
Persigandusi pažvelgiau pro veidrodėlį, ar niekam netrukdysiu privažiuodama prie kelkraščio ir parodžiusi posūkio signalą, pasukau į dešinę. Matas nieko nelaukęs šoko iš automobilio ir užsimetęs kuprinę ant vieno peties trenkė durelėmis iš visų jėgų. Lėtai važiuodama palei kelkraštį, atidariau keleivio pusės langą ir pasilenkusi kalbinau jį sugrįžti:
– Nagi, Matai, nebūk ožys. Lipk į automobilį, grįšime ir pasikalbėsime ramiai.
– Grįšiu pėščiomis. Atstok, – atsakė jis ir išsitraukė savo muzikinį grotuvą.
– Nebandyk manęs ignoruoti, mano pareiga tave parvežti namo!
Jis įsikišo ausines į ausis ir linguodamas galva pėdino šaligatviu, lyg manęs nematydamas. Susinervinusi uždariau langą ir nuvažiavau į priekį.
Žinoma, grįžusi namo, taip pat nepasikalbėjau su Matu, nes jis užsidarė savo kambaryje ir įsijungė muziką, kad negirdėtų net mano beldimo į duris. Namo parėjusi mama tuoj pat puolė klausinėti, kas vyksta.
– Nieko, mama, Matas tiesiog neįsileidžia manęs į savo kambarį, – atsakiau jai nusileidusi į virtuvę.
– Barbora, juk jis paauglys, suprask, kad bendrą kalbą su juo rasti dabar sunku. Palauk, praeis pora metelių ir jis taps suaugusiu žmogumi, – šyptelėjo ji, glostydama mano skruostą.
Nenorėjau mamos jaudinti dėl brolio naktinių išėjimų ir neaiškių draugų, nes ji ir taip rūpinosi dėl kiekvienos tėčio kelionės į tolimesnę šalį, todėl tik palinksėjau galva.
Bėgo dienos, o Matas vis dar su manimi nesikalbėjo. Jo naktiniai pasimatymai taip pat baigėsi, todėl negalėjau pričiupti jųdviejų vienoje vietoje ir pagaliau išsiaiškinti, ką slepia mano brolis ir nepažįstamasis. Nuo minčių atitraukė Lilitos tauškėjimas apie vakarėlį, kuriame bus daugybė žmonių ir ji turės atrodyti kaip tikra puotos šeimininkė. Nors man tai ir atrodė tuštoka, tačiau tokia buvo mano draugė, todėl aš visada išklausydavau jos be didelio vargo ar pavydo, kurį jautė Eimantė. Nesupratau kodėl, tačiau jos visada viena su kita rungtyniaudavo, nors ir apsimetė geromis draugėmis. Mano nuomone, tikros draugės viena kitai nepavydi, nemeluoja ir padeda nepaisant nieko.
– Bo? – suriko Lilė pertraukos metu. – Klausiu, ką rengsiesi į vakarėlį?
– Nežinau, Lilita, ar tai svarbu?… Rengsiuosi kas patogu.
– Tik nesirenk džinsų, turi labai daug gražių suknelių, apsirenk kurią nors iš jų, – šyptelėjo draugė.
Niekada per daug negalvodavau, ką rengtis išeinant iš namų. Mėgstu megztinius ir džinsus, man tai atrodo pakankamai seksualus derinys… Daug svarbiau, kas žmogaus viduje… Nors ir sakoma, jog išorė dažnai atspindi tai, kas vyksta viduje, aš pastebėjau kitokią žmonių strategiją: jie rengiasi taip, kaip nori save pateikti. Pats geriausias pavyzdys – mano brolis. Jis visada buvo puikus mokinys, geras draugas, rūpestingas sūnus ir apskritai labai nuoširdus žmogus, tačiau rengdavosi taip, kad atrodytų grėsmingai, nes norėjo toks būti. Tačiau savo sielos nepaslėpsi net po krūva drabužių… Jei tavo siela graži, tamsūs drabužiai tikrai nepadarys tavęs blogu žmogumi.
Besiruošdama į vakarėlį, išgirdau iš kambario išbėgantį Matą. Norėjau jį pasivyti, tačiau tas berniukas buvo greitojo bėgimo čempionas, todėl dingo iš namų man nespėjus net išsižioti. Nuskuodžiau į virtuvę, kurioje mama gamino pyragą ir ruošėsi savo knygų klubo susitikimui mūsų namuose.
– Maniau, kad tu jau išėjusi, Barbora, – pamačiusi mane tarpduryje nustebo ji.
– Kur išėjo Matas?
– Juk penktadienis. Turbūt pas vieną iš klasiokų žais kompiuterinius žaidimus…
Mama vis dar naiviai tikėjo, jog Matas, sulaukęs šešiolikos metų, išeina pas draugus žaisti kompiuterinių žaidimų… Galbūt ji tiesiog nenorėjo pripažinti, jog jos mažasis berniukas bręsta ir tikrai nebeužsiima žaidimais. Geriausiu atveju, jie iš kur nors gauna alaus ir spokso kompiuteryje į gražias klasiokes. O apie blogiausią atvejį aš net nenorėjau galvoti…
– Ar galėtum man padėti? Turiu aptepti pyragą, gal galėtum surinkti iš Mato kambario nešvarius drabužius ir sudėti į skalbimo mašiną? Tegul skalbiasi, kol pas mane bus svečių, paskui viską išdžiausiu.
– Žinoma, – nuleidusi rankas atsakiau.
– Ačiū! – šūktelėjo mama, kai aš jau lipau laiptais į antrąjį aukštą. – Beje, atrodai labai gražiai!
Nusijuokiau iš jos žodžių ir paspartinau žingsnius. Mato kambatys buvo toks netvarkingas, jog aš neradau laisvo lopynėlio ant grindų. Visur mėtėsi knygos, kojinės, drabužiai ir įvairūs visiškai ne savo vietoje gulintys daiktai. Surinkusi kelias nešvarias kojines pamaniau, jog jau per ilgai kenčiu šiame šiukšlyne, todėl apsisukusi ketinau išeiti, tačiau mano akys užkliuvo už pilko džemperio, užmesto ant kėdės atlošo. Tai buvo tas pats džemperis, kurį jis vilkėjo susitikęs su Luku Edvardsu. Priėjusi prie jo, paėmiau, iškėliau prieš save ir pradėjau knisti kišenes. Vienoje iš jų buvo ta pati paruoštukė, kurią brolis man rodė naktį, kai jį pričiupau. Numetusi ją ant stalo, įkišau ranką į kitą kišenę ir užčiuopiau mažą plastmasinį maišelį. Ištraukusi jį nustebau: jame buvo balti milteliai.


 

Apie naujas dalis sužinoti galite užsiprenumeravę tinklaraštį (dešinėje), taip pat naujoje šio tinklaraščio paskyroje Facebook’e.

 

– Martina V.

XXVI

Harieta saugojo kryželį kaip dar niekada nieko nebuvo saugojusi. Visą atostogų laiką ji nešiojo grandinėlę ant kaklo, eidama maudytis ir miegoti nusisegdavo ir pasidėdavo geriausiai matomoje vietoje. Rūpinosi, lyg tai būtų tikras žmogus… Nenorėjau, kad dėl mano kaltės Harieta užaugtų neapkęsdama tėčio, kurio niekada nebuvo šalia mūsų.
–      Dieve, tu visada man padėdavai, visada išspręsdavai viską man net nesistengiant. Prašau, padėk man nuspręsti, kaip turėčiau pasielgti šioje situacijoje: susirasti Harį ir pranešti jam apie mųdviejų vaiką ar tiesiog pamiršti jį visiems laikams ir leisti Harietai tik svajoti apie kažkur tolimoje šalyje gyvenantį tėvą? Jaučiu, kad tuoj sprogsiu nuo savo minčių, kurios neduoda ramybės jau penkerius metus… Padėk man, Dieve, atsiųsk ženklą, kurį visuomet atsiųsdavai… – sėdėdama namelio terasoje meldžiausi, žvelgdama į vandenynan grimstantį mėnulį.

Su Harieta atostogavome visą mėnesį, todėl laikas buvo grįžti ir pradėti gyvenimą iš naujo. Beprotiškai norėjau susitikti su Patricija ir pasitarti su ja dėl savo ateities planų. Tikėjau, kad ji šališkai galėtų padėti man apsispręsti – likti Maskvoje, kraustytis į kitą miestą ar netgi šalį, kur pradėti statyti šeimos pamatus ir kas geriausia būtų Harietai. Man reikėjo bent su kažkuo pasitarti, nes pati sau buvau labai bloga patarėja ir sprendimų priėmėja.
Tačiau vos nusileidus lėktuvui, sulaukiau ne Patricijos, o Tanios skambučio. Pasisveikinus ir pasiteiravusi, kaip sekėsi kelionėje, ji tarė:
–      Госпожа Елиза, получили письмо из амбасады Великобритании. Адресован вам, потому мы не стали его открывать, но думаем, это что- то важное. Можете приехать забрать его?[1]
Pranešusi Patricijai, jog atvyksiu pas ją kitą dieną, tiesiai iš oro uosto nuvažiavau į senuosius namus, vis galvodama, ką Britanijos ambasada galėtų man siųsti… Svarsčiau apie įvariausius blogus dalykus: kad kas nors nutiko tėvams, kad išaiškėjo kokie nors nešvarūs Vladimiro darbeliai ir dabar aš, kaip verslo bendrasavininkė, turėsiu už tai atsakyti ir mane deportuos į Angiją… Net pati stebėjausi, kiek fantazijos turiu! Įžengusi į namą, tuoj pat paprašiau Tanios paduoti man laišką.
–      Давно его получили? – paklausiau plėšdama voką.
–      Неделя уже прошла. Когда водитель сообщил, что вы возвращаетесь, сразу позвонила, не дай Бог, что- то важное и срочное…[2] – baimindamasi kalbėjo Tania.
Ištraukusi popieriaus lapą, perskaičiau, jog tai kvietimas į kasmetinę „Rusijos britų puotą“. Tokį patį su Vladimiru gaudavome kiekvienais metais. Į puotą susirinkdavo žinomi ir turtingi Didžiosios Britanijos piliečiai, kurie jau ilgą laiką gyvena Rusijoje. Susilaukus Harietos, mes ten nebesilankydavome, nes puotos visuomet būdavo vienodos, todėl dvidešimteis metų monotonijos mums pakako…
–      Напрасно испугались. Забыла, что в первый весенний день всегда намечается этот бал… Мы едем домой, Гариета заснула по дороге, так что надо уложить в постель, пока совсем не заснула. Заеду в другой день![3]

Išaušus rytui, kartu su Harieta ruošėmės Rodrigesų šeimos vizitui. Atvykus jiems, vaikai užsiėmė dėlione, todėl mes su Patricija ir Antonijumis ramiai kalbėjomės svetainėje. Papasakojusi jiems, kaip atsipalaidavau Karibuose ir kad jie taip pat privalo ten nuvykti, paklausiau nuomonės apie savo gyvenamą vietą.
–      Kad ir kaip bebūtų, tu esi britė. Manau, kad ir Harieta turėtų mokytis britų mokykloje. Juk tavęs čia niekas nebelaiko – Vladimiro nebėra, verslą valdo jo advokatas, baleto nebešoki, namą atidavei tarnams… Esame tik mes, – šyptelėjo Antonijus.
–      Tavo tiesa…
–      Be to, juk pasakojai, jog turi butą Londone! Nebereiktų sukti galvos, kur kraustytis, turėtumėte savo namus, – porino vyrui Patricija.
Nors mane baugino mintis apie grįžimą į Britaniją, teko pripažinti, jog Maskvoje mane laikė tik Vladimiras, o dabar jam mirus, aš buvau laisva ir galėjau gyventi vietoje, kuri man buvo tikrieji namai. Vienintelis mane sulaikantis dalykas – prisiminimai ir tėvai. Vis dar nenorėjau turėti su jais nieko bendro… Tačiau svarbiausia buvo ne mano užsispyrimas, skausmas ir prisiminimai, o Harietos ateitis.
–      Kai buvau grįžusi į Londoną, planavau įrengti baleto studiją… – šyptelėjau užsisvajojusi.
–      Na va, skamba kaip puikus planas! Aplankysite mus Maskvoje, mes atvyksime į Britaniją, – džiugiai tarė Patricija.
–      Atrodo, kad tai tikrai geriausias sprendimas. Juk visą laiką svajojau gyventi Londone, savo svajonių bute Primrouze… Vis dar sunku suvokti, jog Vladimiras man nedraudžia daryti to, ko labiausiai trokšta mano širdis.
–      Liz, visada reikia gyventi dėl savęs ir klausyti tik širdies balso. Niekada neaukok savo laimės dėl kitų, – apkabinęs viena ranka pamokslavo Antonijus.
–      Man dažnai reikia spyrio, kad pradėčiau veikti, – nusijuokiau. – Puiku. Vadinasi, mes su Harieta kraustomės į Londoną!
Mintis apie šį miestą visuomet nuteikdavome optimistiškai. Mane ten traukė nematoma jėga. Galbūt toks ir turėjo būti tėvynės ilgesys, tačiau Londonas man atrodė lyg pati saugiausia vieta Žemėje. Juokaudami valgėme vakarienę, kai Patricija vos nepaspringdama paklausė:
–      Vos nepamiršau! Gavai kvietimą iš ambasados?
–      Taip, vakar tik grįžusi nuvažiavau jo pasiimti.
–      Eisi? – pasidomėjo ji.
–      Ne… Jau ketverius metus nedalyvavau puotoje. Juolab dabar, kai nebėra Vladimiro. Ką aš ten veiksiu…
–      Na, mes su Antonijumi ir berniukais planuojame dalyvauti. Rytoj išsiųsime patvirtinimo laišką į ambasadą. Nagi, Eliza, tegul tai būna paskutinis „pasispardymas“ Maskvoje prieš ją paliekant visam laikui, – juokėsi Patricija.
Žvelgiau į ją su šelmiška šypsena veide ir svarsčiau, jog seniai bebuvau smagioje šventėje tarp daugybės žmonių. Be to, Harieta niekada nedalyvavo iškilmingame pokylyje, tad atsisukusi į ją paklausiau:
–      Harieta, ar nori dalyvauti puotoje?
–      Ar galėsiu būti princesė? – derėjosi ji.
–      Tu jau esi mano princesė, – šyptelėjau. – Na, gerai. Tuomet ir aš rytoj išsiųsiu patvirtinimo laišką.

Svečiams išvykus namo, o Harietai žiūrint animacinius filmukus per televizorių, žvilgtelėjau į telefono ekraną ir pamačiau labai pažįstamą datą. Tądien buvo vasario pirmoji… Ėmiau svarstyti, kodėl ši data man tokia įsimintina. Pradėjus mintyse vardinti visų artimųjų gimimo datas, staiga apšalau ir dar kartą pažvelgiau į telefono ekraną. Tai buvo Hario gimtadienis. Dvidešimt ketvirtasis mano mylimojo Hario gimtadienis… Įsipylusi į taurę vyno, kurio nepabaigėme per vakarienę, priėjau prie virtuvės lango, kuris atvėrė vaizdą į Maskvos miesto centrą, gurkštelėjau ir prisiminiau, kokia laiminga visus tuos aštuonis kartu su Hariu praleistus mėnesius jaučiausi. Prisiminiau netylantį nuo žinučių telefoną, su meile gaminamo maisto kvapą virtuvėje… Hario žemą balsą ir jaunatvišką juoką… Tas purias garbanas ir iš po jų žibančias žalias akis. Įdomu, ar jis dar galvojo apie mane, galbūt lygiai taip pat stovėjo prie lango ir svarstė, kur aš, kaip gyvenu ir kaip jaučiuosi. Net nežinojau, ar jis manęs nekenčia, ar atleido ir pamiršo kartu praleistą laiką… Visą vakarą galvojau apie Harį, kaip kažkada galvojau ir apie jo tėvą Henriką. Mano gyvenimas buvo tikra tragikomedija.

Ketinau iki puotos sutvarkyti visus dokumentus, kad galėtume išvykti į Didžiąją Britaniją. Pratinau dukrą prie minties, jog dabar gyvensime kitur ir rečiau susitiksime su Jokūbu. Tačiau mano vaikas buvo labai protingas ir net nesipriešindamas į lagaminus krovė visus žaidimus bei žaislus. Iš Vladimiro garažo pasiėmiau jo Porsche markės automobilį ir užregistravau jį savo vardu. Neketinau Londone važinėti su vairuotoju, juolab skolintis automobilio iš tėčio, todėl šis automobilis puikiai tiko pirmiesiems savarankiško gyvenimo metams. Artėjant išsikraustymui, vis labiau norėjau ten sugrįžti, nes prisiminimai nebeatrodė tokie skaudūs, malonu buvo žinoti, jog visa tai patyriau… O jei grįžusi susidurčiau su Hariu akis į akį – pasakyčiau jam visą tiesą apie Harietą. Tiesiog palikau viską Dievo rankose…

Puotos vakarą, su Harieta paskutinį kartą važiavome su vairuoju, nes po savaitės turėjome išskristi į Londoną, tad dar pasinaudojome privalumu būti vežiojamoms. Su Patricijos šeima susitikome viduje ir susiradę staliuką, atsisėdome milžiniškoje salėje. Vaikai lakstė ir bendravo su kitais atėjusiais vaikais, mes taip pat sutikome ne vieną pažįstamą verslininką, režisierių bei šokėją. Smagus jausmas ir vėl būti tarp žmonių, kalbėtis paprastomis temomis… Daugelis vis dar reiškė man užuojautą dėl vyro mirties, todėl iškart nutraukdavau pokalbį.
–      Mieli svečiai, – britišku akcentu prabilo vedėjas. – Prašome sėstis prie staliukų ir mėgautis vakaru.
Visi sujudo užsiimti vietas ir klausėsi toliau. Mes gurkšnojome šampaną, aptardami, kaip per keletą metų pasikeitė daugelis mūsų pažįstamų žmonių. Lyg liežuvautojos palinkusios viena prie kitos šnibždėjomės net nesiklausydamos, ką kalba scenoje stovintis vedėjas. Staiga aplinkiniai pradėjo garsiai ploti, todėl mes su Patricija išsigandusios išsitiesėme savo kėdėse ir prisijungusios prie kitų žvilgtelėjome į sceną. Ant jos lipo trys vaikinai, rankose laikantys po gitarą. Sėdėjome ne visiškai prie scenos, todėl sunkiai įžvelgiau jų veidus, tačiau širdis aptirpo pagalvojus, jog tai galėtų būti Hario grupė… „Turbūt mano ilgesys peraugo į maniją,“ – mintyse pagalvojau žvilgtelėjusi į Patriciją. Atidžiau įsistebeilijusi nepamačiau nei vieno garbanoto vaikino ant scenos, todėl šiek tiek nusivylusi atsipalaidavau ir atsirėmiau į kėdės atlošą.
–      Labas vakaras, – tarė beveik plikai nusiskutęs vaikinas. – Mums didelė garbė būti pakviestiems į šią „Rusijos britų puotą“. Pirmą kartą esame Maskvoje, todėl džiaugiamės turėdami galimybę pasidalinti savo dainomis su jumis.
Jis atsisėdo ant kėdės, kaip ir kiti, tada palenkė mikrofoną prie savęs ir brazdindamas gitarą kalbėjo toliau:
–      Kartą ir aš pažinojau Rusijos britę.
Mano raumenys vis labiau tempėsi, jaučiau tai netgi sėdėdama visiškai atsipalaidavusi kėdėje. Vaikino balsas buvo identiškas Hario balsui, tačiau išvaizda anaiptol nepriminė jo, todėl bandžiau liautis galvojusi, jog tai gali būti mano britiška meilė…
–      Gaila, kad ji priklausė Rusijai, nors jos širdis visuomet buvo britiška, – tęsė vaikinas. – Tikiuosi, jog jūs visi čia radote savo laimę ir puikiai gyvenate, tačiau niekada nepamirškite, kas esate.

Baigęs kalbą, vaikinas atsisuko į vieną iš savo kompanjonų ir visi trys užgrojo ramią melodiją. Žmonės salėje pradėjo šurmuliuoti: vieni užkandžiavo, kiti šnibždėjosi, o aš klausiau. Vaikinas iki skausmo kažkuo priminė Harį, nors ir nebuvo į jį panašus.
–      Sakiau, kad niekada jos nepaliksiu, nes jos rankos tinka man lyg marškinėliai, bet jos nesulaikė net tie trys stebuklingi žodžiai… Dabar ji jaučiasi tokia menka, nes nusprendė būti viena… O mano širdyje ji paliko didžiulę prarają. Gal galime tai pakartoti dar kartą?
Kiekviename išdainuotame sakinyje aš radau dalelę savęs ir Hario, tačiau stengiausi atsikratyti minčių, kurios leido dedikuoti dainą sau.
–      Jeigu tu nuo pat pradžių būsi susikausčiusi tvirtomis virvėmis, tuomet mano bučinys pagydys tavo sužeistą širdį. Aš galiu pamiršti viską, ką sakei… Aš duosiu tau visą savo širdį, kad galėtume viską pradėti iš naujo. Nesvarbu, mes kartu ar atskirai, galime nusiimti kaukes ir pripažinti, jog dėl visko gailimės.
Vaikinui dainuojant mano nugara lakstė šiurpuliukai taip, kaip niekada anksčiau.
–      Tu niekada nemokėjai ir nenorėjai būti viena, bet niekada neparodei nuoskaudos dėl išsiskyrimo… Manau, tau vis dar skaudu, nes aš pasėtas tavo širdyje. Negi tu tikrai nori būti viena?
Aš pažinau. Pažinau ne tik Hario balsą, bet ir jo sielą dainoje. Aš tikrai žinojau, jog tai Haris. Galbūt jis pakeitė šukuoseną, galbūt pasikeitė netgi jo figūra, tačiau aš jaučiau, kad tai tas pats mano Haris! Jo manieros grojant, jo emocijos atliekant savo dainą… Įsitempusi sėdėjau prie stalo ir į nieką kitą negalėjau žiūrėti. Tik į sceną, kurioje mačiau taip pasiilgą žmogų. Kitos dainos nebuvo tokios liūdnos, kaip pirmoji, tačiau giliai širdyje man beprotiškai skaudėjo, nes nežinojau, kaip pasielgti. Harieta linksmai tabalavo kojomis ir lingavo pagal muziką, kol aš žiūrėjau į ją galvodama, ką daryti. Nors ir buvau apsisprendusi, jog sutikus Harį papasakosiu jam apie Harietą, nemaniau, jog tai įvyks taip greitai ir buvau tam visiškai nepasiruošusi.
Atlikę vos tris dainas, vaikinais nulipo nuo scenos ir nuėjo į užkulisius. Žmonės atsistojo nuo kėdžių, kai kurie išlėkė į tualetą, kiti būriavos prie švediško stalo ir baro, o Patricija atsisuko į mane ir pasiteiravo:
–      Kas nutiko? Tu staiga taip surimtėjai…
–      Nieko, tiesiog mąsčiau apie… Apie viską. Kartais vis dar pagalvoju apie pastaruosius įvykius, – šypsodamasi melavau jai.
–      Eime pasiimti užkandžių ir šampano, antroji dalis turėtų būti energingesnė.
Harieta jau paskutinės atliekamos dainos viduryje su Jokūbu pabėgo šokti su kitais vaikais, todėl ėmiau jos žvalgytis, kai pakilome nuo kėdžių.
–      O kur vaikai? – paklausiau Antonijaus, kuris ketino pro mane praeiti.
–      Kažkur laksto… – atsakė ramus vyras ir pasiūlė eiti prie baro.
–      Jūs eikite, aš ateisiu. Nueisiu prie stalo paieškoti Harietos ir jūsų padaužų. Jei ją pamatysite, pasakykite, kad susirastų mane, jai reikia pavalgyti, – šyptelėjau Patricijai su Antonijumi ir paspartinau žingsnį švediško stalo link.
Priėjusi arčiau stalo, pažvelgiau, ar Harieta ne prie jo, tačiau akimirksniu mano akiratyje atsirado buvęs kolega iš baleto kolektyvo.
–      Sveika, Eliza! Atrodai puikiai, – tarė jis, pabučiuodamas į skruostą. – Dievaž, gimdymas tavo figūrai nei truputėlio nepakenkė.
–      Ačiū, Lui, ir man malonu tave matyti, – išsišiepiau, kad ir kaip tą akimirką nesaugiai ir nejaukiai jaučiausi nerasdama Harietos ir prieš kelias minutės pamačiusi Harį.
Lui buvo pats didžiausias tauškalius, kokį pažinojau. Jis tuoj pat pradėjo pasakoti, kaip puikiai jam ir jo gyvenimo partneriui sekasi, kaip jie nebebijo atvirai rodyti savo jausmų ir aš linksėdama galva mąsčiau apie visai kitus žmones. Staiga Lui pasikvietė jo draugas ir vyrukas atsisveikinęs su manimi pasišalino nuo stalo.
Jam pasitraukus, pamačiau tai, ko ir laukiau, ir bijojau: prie stalo artėjo Haris, o šalia jo ėjo Styvenas bei Džo. Mane pastebėjęs, Džo alkūne trinktelėjo į kitą pusę žiūrinčiam Hariui, tad šis atsisuko pirmiausia į savo draugą, o tada pažvelgė tiesiai į mane. Savo pulsą girdėjau netgi ausyse, burna išdžiuvo ir aš su nerimu laukiau, kas vyks toliau. Mano didelei nuostabai, Haris lėtai, ramiai ir meiliai nusišypsojo, o vaikinams pasukus į kairę, jis toliau ėjo tiesiai prie manęs.
–      Labas, Elizabeta, – tarė Haris ir mano širdis ištirpo.
Vėl girdėjau tą gergždžiantį balsą tariant mano vardą. Jo šypsena nedingo nuo veido net tada, kai aš lyg akmeninė statula žiūrėjau į vaikiną nieko nesakydama. Apsilaižiusi lūpas pagaliau tyliai išlemenau:
–      Labas…
Nejauki akimirka tęsėsi ir toliau, tačiau Haris kaip visuomet nejautė jokio diskomforto, todėl energingai vis dar šypsodamasis pasiteiravo:
–      Kaip laikaisi?
Jo akcentas kutendavo mano vidų labiau, nei važinėjant karuselėse… Aš turbūt atrodžiau juokingai, tačiau negalėjau nuslopinti manyje sukilusių emocijų.
–      Gerai. Puikus koncertas, puikios dainos… – greitakalbe sumaliau ir Haris tyliai nusijuokė.
–      Ačiū, – padėkojo jis ir susikišo rankas į kelnių kišenes.
Vaikinas buvo lygiai toks pats, kaip prieš penkerius metus – toks pat drąsus, žaismingas ir mielas. Žiūrėjau į jo akis, kurios buvo kupinos džiaugsmo, tada nukreipiau žvilgsnį į jo beveik nuskustą galvą. Niekada nemaniau, jog jis galėtų atsisakyti savo žavingų garbanų, todėl tariau:
–      Vos atpažinau tave be garbanų…
Haris pasikasė pakaušį, šiek tiek surimtėjo, tačiau ir vėl pasidabinęs šypsena atsakė:
–      Chemoterapija…
Aš išsigandau šio žodžio ir išpūtusi akis laukiau išsamesnio paaiškinimo net nemirkteldama.
–      Paveldėjau iš senelio… Ir iš tėčio, – linksėjo galva jis.
–      Ar viskas gerai? – pasiteiravau, nes man tikrai būtų plyšusi širdis, jei Haris būtų pasakęs, jog vėžys iš mano gyvenimo pasiglemš ir jį.
–      Gydytojai nieko gero nežada…
Mano apatinė lūpa ėmė virpėti tai išgirdus, o akis akimirksniu užniaukė ašaros. Stovėjau praradusi žadą ir nežinodama, ką jam pasakyti, kai pačiame jėgų žydėjime jį parklupdė vėžys. Vaikinas lyg ramindamas mane šyptelėjo ir pridūrė:
–      Bet dabar manęs neatpažins žmogus, kuriam nereikėtų manęs pamatyti su tavimi
Jo ironiją sustiprino primerktos akys ir labai nuožmi šypsenėlė. Nesuvokiama buvo tai, jog netgi žinodamas savo diagnozę, jis sugeba būti toks atsipalaidavęs ir linksmas.
–      Aš jau porą mėnesių našlė.
Haris iškart surimtėjo, o nuo veido dingo bet kokia džiaugsmo užuomena. Jis stipriai sučiaupė lūpas ir vos girdimai pareiškė užuojautą:
–      Apgailestauju… Nežinojau.
Ketinau šyptelti, atsakydama, jog nieko tokio, tačiau iš tolo išgirdau garsėjantį Harietos balsą:
–      Mamyte, nesakyk, kad jau važiuosime. Mes su Jokūbu dar norime pažaisti.
Priėjusi mergaitė įsikibo man į koją ir graudžiai žvelgė atlenkusi galvą bei nuleidusi lūpų kampučius žemyn. Tai buvo pati baisiausia ir gėdingiausia akimirka per visą mano nugyventą gyvenimą… Žiūrėjau į Harietą bijodama net atsisukti į Harį ir pamatyti jo reakciją. Nespėjusi nieko atsakyti dukrai, išgirdau Hario žodžius:
–      Tai tavo dukra?
Jis neatrodė piktas, nustebęs ar kažkaip kitaip paveiktas šios žinios. Priešingai, jo akyse mačiau nuoširdų susidomėjimą. Palinksėjau netardama nei žodelio. Jis žvilgtelėjo į Harietą, kuri atleido mano koją ir atsuko į Harį. Šis atsitūpė prieš mergaitę, ištiesė ranką ir prisistatė:
–      Aš Haris.
Dukra drąsiai suėmė jo rodomąjį pirštą savo mažyčiu delnu ir atsakė:
–      O aš – Harieta.
Haris nei sekundei nepažvelgė į mane, tačiau vis dar laikydamas dukros plaštaką savo dideliame vyriškame delne tarė:
–      Tavo pakabukas labai gražus, Harieta.
Susigraudinusi stebėjau juodu: Haris atsargiai ištiesė ranką ir suėmė kryželį, kurį pats buvo man dovanojęs, o Harieta su juo bendravo lyg su seniai pažįstamu žmogumi. Ji abiem delnais suėmė Hario ranką ir išdidžiai pasigyrė:
–      Tai – mano tėčio dovana.
Širdis suspurdėjo lyg paskutinį kartą ir akyse visam laikui įstrigo jų abiejų skruostuose išryškėjusios duobutės…


[1]           – Ponia Eliza, gavome laišką iš Didžiosios Britanijos ambasados. Jis adresuotas jums, todėl neatplėšėme, bet manome, tai kažkas rimta. Ar galite atvažiuoti jo paimti?

[2]           – Ar seniai jį gavote?
– Praėjo turbūt savaitė. Kai vairuotojas pranešė, jog jūs grįžtate, tuoj pat paskambinau, neduok Dieve, kas nors svarbaus ir skubaus…

[3]           – Be reikalo išsigandome. Neprisiminiau, jog pirmąją pavasario dieną visuomet rengiamas šis pokylis… Na, mes važiuosime namo, Harieta užsnūdo jau pakeliui, tad kol visiškai neužmigo, reikia paguldyti į lovelę. Užsuksiu kitą dieną!

Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!
Sužinojote, kodėl kūrinys vadinasi „VĖL“ ir kas mane įkvėpė jį parašyti.

– Ma

XXIV

Išpūtusi akis stumtelėjau jį į šoną ir įbėgusi į namo holą, pamačiau prie laiptų turėklų parimusią Tanią, kuri liejo ašaras į vienkartinę servetėlę. Sparčiu žingsniu prie jos priėjusi piktai paklausiau:
–      Kas čia buvo? Tania?!
–      Ponas Vladimiras… Jis nusišovė, – negalėdama sutvardyti riedančių ašarų išverkė moteriškė.
Jausmas buvo lyg žaibo trenksmas. Akyse aptemo ir sučiupusi Tanios stambią ranką sušukau:
–      Ką?!
Susiėmusi už galvos žiūrėjau į moterį, kuri linksėjo galva ir toliau akis dengė jau permirkusia servetėle. Nieko nebelaukusi užbėgau plačiais laiptais į antrąjį aukštą, kuriame buvo mano vyro kambarys. Lėkdama koridoriumi pamačiau prie jo kambario durų stoviniuojančius uniformuotus vyrus bei pirštines užsimaukšlinusius tyrėjus.
–      Kas čia nutiko? Kur mano vyras? – pasiekusi juos pasiteiravau.
Jie išsiskirstė ir fone girdėjau tariamą mano pavardę, tačiau išvydus ant karališko Vladimiro kilimo klaną kraujo, šalia kurio stovėjo balta medžiaga uždengtas invalido vežimėlis, ausyse ėmė spengti. Aš susiėmiau už burnos ir gaudydama kvapą atatupsta ėjau iš kambario. Baltoje medžiagoje vis labiau ryškėjo prasiskverbiančios kraujo dėmės, todėl aš dusdama vis klausinėjau:
–      Ar čia Vladimiras? Ar čia mano vyras?
–      Ponia, verčiau išeikite, – suėmęs mane už pečių, iš kambario traukte traukė vyriškis.
Kone išnešta iš kambario atsidūriau Vladimiro darbo kambaryje, kuriame stovėjo keletas apsauginių, ponas Andrejevas ir pora man visiškai nematytų vyrų.
–      Ponia Viliams, – mane pamatęs tuoj pat priėjo advokatas. – Labai užjaučiu dėl vyro netekties.
Jis mane apkabino, o aš drebėdama jo glėbyje, vis dar nesuvokiau, jog Volodia galėjo taip pasielgti.
–      Kas tai padarė? – suėmusi jį už švarko atlapų kračiau.
–      Deja… Tai savižudybė…
Pradėjusi raudoti nebegirdėjau nieko, ką kiti kabinete buvę vyriškiai aiškino apie Vladimiro savižudybę, nes negalėjau patikėti, jog jis galėjo pats tai padaryti.
–      Kas jį nužudė? Jūs tikrai žinote, jog tai padarė ne jis pats! – įsiaudrinusi šaukiau ant vyro, kuris bandė mane nuraminti spausdamas prie savęs.
–      Tai savižudybė, nes ponas Sokolovas paliko raštelį, – tarė nepažįstamas vyras, rankoje laikantis popieriaus skiautę.
Išsilaisvinusi iš advokato glėbio, griebiau raštelį ir pro ašaromis apsemtas akis vos sugebėjau įskaityti Vladimiro dar netvirtą kairės rankos rašliavą.
–      Atleisk. Tu saugi. Myliu, – pusbalsiu perskaičiau.
Sugniaužusi skiautelę toliau raudojau kaip mažas vaikas. Skaudėjo širdį, kad savižudžio raštelis skirtas būtent man. Apskritai, kad nusižudė žmogus, su kuriuo gyvenau dvidešimt ketverius metus. Kad ir kokie prasti buvo mūsų santykiai, tai juk buvo vyras, su kuriuo dalinausi savo namais, su kuriuo dažnai kalbėdavausi, kuris man padėjo visus tuo santuokos metus. Tą akimirką visos jo blogybės, visos piktadarystės, grasinimai ir persekiojimai tapo nebesvarbūs. Visa neapykanta išgaravo, liko tik gailestis ir kaltė. Dar kurį laiką žvelgiau į raštelį, kol kabinete zujo svetimi žmonės ir kalbėjo apie tyrimą, apie morgą bei laidotuves. Aš vis dar netikėjau, kad Vladimiro nebėra… Kad aš tapau našle. Nors ir norėjau būti laisva, tačiau našlės statuso niekada negeidžiau… Sėdėdama fotelyje mačiau, kaip pro kabineto duris medikai išneša balta medžiaga uždengtą kūną, iš paskos išveža vežimėlį, o apačioje girdėjosi gailus Tanios verksmas. Tuoj pat nulėkiau prie laiptų, prie kurių susigūžusios viena kitai ant peties verkė seselė, prižiūrėjusi Vladimirą ir ilgametė mūsų namų prižiūrėtoja Tania. Susinervinusi šūktelėjau seselei:
–      А где вы были, когда мой муж прицелился? Где вы были?
–      Успокойтесь, – ir vėl iš už nugaros mane sučiupęs tildė ponas Andrejevas.
–      Она должна была смотреть за моим мужем! – verkdama muisčiausi laikoma vyriškio.
–      Извините, госпожа, он просил оставить его одного… – valydamasi skruostus vos girdimai išlemeno jauna moteris.
–      Она не виновата, госпожа, – užstojusi seselę kalbėjo Tania. – Господин Владимир всё равно бы поступил так….
–      Он бы так не поступил! – vis dar įsismarkavusi rėkiau.
–      Госпожа, вам надо отдохнуть,[1] – tarė prieš mane išdygęs visiškai šaltakraujiškai žiūrintis gydytojas.
Aš nebežinojau, ko man tą akimirką reikėjo. Nežinojau, kaip reaguoti į Vladimiro poelgį, ką turėčiau daryti toliau, kaip organizuoti laidotuves, kaip nusiraminti ir kaip pagaliau suvokti, jog viskas, kas dabar vyksta, yra realybė! Maniau, kad nebeištversiu įtampos ir nenutrūkstamos kančios, todėl leidausi gydytojo ir advokato nuvedama į savo kambarį. Atsiguliau ir palaukiau, kol man suleido vaistų, po kurių pasidariau mieguista.
–      Таня, позвони Патриции и попроси её побыть с Гариетой. Вечером я её возьму…
–      Хорошо, госпожа. Отдохните.
–      И ты отдохни, Таня. Нам всем надо успокоится…[2]
Dar niekada taip lengvai neužmigau, o miegas nebuvo toks ramus. Nesapnavau visiškai nieko, lyg juoda užuolaida būtų užtraukta ant mano akių. Po poros valandų šoko ištikta atsisėdau lovoje ir žiūrėdama į paveikslą, kabintį prieš ją galvojau, ar tai buvo tik sapnas. Įsimovusi į šalia padėtus batus, priėjau prie durų ir greitai jas atsidariusi išlėkiau į koridorių. Ėjau Vladimiro kambario link, lyg stengdamasi prisiminti kiekvieną smulkmeną, kurią regėjau prieš užmiegdama. Namuose buvo tylu, tačiau iš apačios sklido vyriški balsai. Pro turėklus pamačiau, jog tai apsauginiai, ponas Andrejevas bei keletas kostiumuotų vyrų. Su baime pravėriau savo vyro kambario duris ir nutirpau: ant kilimo vis dar bolavo kraujo bala, jo patalynė taip pat buvo aptaškyta raudonais lašeliais… Prisidengusi ranka burną ir vėl ėmiau verkti, suvokusi, jog visa tai nebuvo sapnas.
Išėjusi iš kraupiai atrodančio kambario, nulipau laiptais prie vyrų, kurie tuoj pat pradėjo klausinėti, kaip jaučiuosi.
–      Kaip moteris, kurios vyras ką tik nusišovė savo paties kambaryje, – sarkastiškai atsakiau, šluostydama pirštais sudrėkusį skruostą.
–      Kai nusiraminsite, turėsime pasikalbėti apie pono Vladimiro laidotuves bei jūsų verslo ateitį, – dalykiškai dėstė advokatas.
–      Dabar mažiausiai noriu galvoti apie verslą. Dėl jo Vladimiras ir nusižudė!
Vyriškiai nuleido galvas ir nežymiai krenkštelėjo, nedrąsiai pažvelgdami vienas į kitą.
–      Aš jums padėsiu suorganizuoti laidotuves, jūs nebūsite viena, nesijaudinkite.
–      Gerai, tik sugaukite tuos žudikus, kurie prisidėjo prie šios nelaimės. Atleiskite, turiu važiuoti pas savo dukrą, – akimirksniu prisiminusi Harietą dingau iš holo ir susiradau Tanią.
Moteris vis dar raudodama gėrė arbatą su Miroslavu virtuvės balkonėlyje.
–      Таня, помоги мне собрать все необходимые вещи, я переезжаю в квартиру, пока придумаю, что делать с этим домом, – įkišusi galvą pro pravertas duris paliepiau.
–      А что вы думаете делать с домом? – išsigandęs pasiteiravo Miroslavas.
–      Продать, расстроить, поджечь, не знаю. Но я не могу жить с дочерью в доме, где мой муж покончил с собой,[3] – kategoriškai atsakiau.
Tania nieko nesakiusi atsistojo, padėjo virtuvėje puodelį ir nuskuodė į antrąjį aukštą.
–      А что будет с нами? Разве нас вместе с домом продадите, уничтожите или подожжете? – gailų žvilgsnį metė atsistojęs namo prižiūrėtojas.
Šiek tiek nusiraminusi priėjau prie jo, paglosčiau petį ir tariau:
–      Конечно нет. Когда придумаю, что делать, сама скажу. Не оставлю вас на произвол судьбы…[4]
Senukas atsipalaidavo ir pareiškė man užuojautą. Nubėgusi į Harietos kambarį padėjau Taniai sukrauti lagaminus, susirinkau savo daiktus ir kuo skubiau išvažiavau pas Patriciją.

Beprotiškai buvau pasiilgusi savo dukros, lyg būtų praėjusios ne kelios valandos, o dienos. Pasirodo, ne vien aš taip jaučiausi: vos įžengus į Patricijos namus, Harieta atbėgo prie durų išskėtusi rankas ir šaukdama:
–      Mama! Mes su Jokūbu pastatėme namą, nori pamatyti?
–      Žinoma, dukrele! – pakėlusi ją nuo grindų priglaudžiau prie savęs ir vos valdydama ašaras glosčiau jos nugarytę.
–      Einam pažiūrėti! – nuleidus ją ant grindų už rankos tempė mergaitė.
Nusiavusi batus žvilgtelėjau į Patriciją, kuri lygiai taip pat su ašaromis akyse žvelgė į mane, tačiau leido pirmiausia pabūti su Harieta. Nuėjusi į kambarį apsimestinai aikčiojau apžiūrėdama iš kaladėlių pastatytą namuką. Mergaitė buvo taip manęs pasiilgusi, jog prilipo lyg lapas.
–      Harieta, pažaisk su Jokūbu, greitai važiuosime namo, gerai? – šyptelėjau jai, kai svetainėje dukra klausinėjo manęs, ką aš veikiau.
Stryktelėjusi nuo sofos, mergaitė nulėkė šaukdama Jokūbo vardą ir jai dingus iš kambario, aš iškart atsipalaidavau. Žvilgtelėjau į Patriciją, akimirksniu abi susigraudinome ir ji atsisėdusi šalia apkabino mane.
–      Negaliu patikėti… – tariau jai šalia ausies. – Nežinau, ką daryti…
Patricija netarė nei žodžio, o į kambarį įžengęs Antonijus, priėjo ir nuoširdžiai pasiūlė bet kokią pagalbą.
–      Dabar svarbiausia palaidoti Vladimirą ir rasti naują namą arba gyventi bute.
–      Ar jau pranešei saviškiams? – pasidomėjo Antonijus.
–      Dar ne… Išvis nežinau, ką daryti, kam ką sakyti. Nežinau, kaip dabar reikės gyventi.
–      Mes tau padėsime. Tu ne viena… Pasikviesk savo tėvus, dabar tau reikia artimųjų palaikymo.
–      Aš visiškai neturiu jėgų. Noriu užmigti ir nebeatsikelti. Kaip man tai pasakyti Harietai?
–      Ji protinga mergaitė, sugebėsi jai paaiškinti tai… – ramindama tarė Patricija.
–      Turiu važiuoti į butą, Harietai laikas į lovą. Per naktį turėsiu apgalvoti ką pasakyti jai, pranešti tėvams ir rytoj tvarkyti visus našlei prideramus reikalus… – atsistodama suaimanavau. – Ačiū jums, kad prižiūrėjote Harietą.
Apkabinau šalia stovintį Antonijų, tada Patriciją ir pridūriau:
–      Nežinau, ką be jūsų daryčiau.
Pakvietusi Harietą, rengdama ją paaiškinau, jog šiandien važiuosime į butą, nes mūsų namus reikia sutvarkyti. Važiuojant į laikinus apartamentus, aiškinau mergaitei, jog ieškosime kitų namų, nes šie jau paseno ir juos reikia pakeisti naujais. Kuo gražiau stengiausi pripratinti ją prie minties apie kraustymąsi, kad paskui lengviau būtų paaiškinti apie Vladimiro dingimą iš mūsų gyvenimo…

Užmigdžiusi dukrą, prisiruošiau pranešti kraupią žinią savo šeimai. Sąmoningai surinkusi tėčio telefono numerį giliai atsidusau ir jam atsiliepus viską ramiai papasakojau. Žinojau, jog kalbant su mama neišvengčiau raudų ir nesugebėčiau ištarti nei vieno žodžio. Paprašiau tėčio kuo atsargiau tai perduoti namiškiams ir atskristi į Maskvą, padėti man planuoti laidotuves. Žinoma, mama nebūtų mama, jei iškart tėčiui perdavus žinią apie Vladimirą, ji nepaskambintų verkdama ir neklausinėtų, kaip aš laikausi. Dar mums besikalbant telefonu, ji pradėjo krauti lagaminus ir ruoštis kelionei.
–      Nieko nelaukiame ir važiuojame į oro uostą! Darsė su Rupertu jau ruošiasi, būsime pas tave net nespėjus mirktelėti!
Pasikalbėjus su mama nepasidarė nei trupučio geriau. Negalėjau išbūti užsimerkusi ilgiau nei pusę minutės. Akys tuoj pat atlipdavo ir aš žiūrėdavau į lubas, apgalvodama visą pastarąją parą… Labiausiai tą akimirką norėjau saugaus glėbio ir raminančio balso, kuris pasakytų, kad aš viską ištversiu, kad esu stipresnė, nei manau, kad aš ne viena ir turiu kovoti už save nepaisant visų kliūčių. Taip, man tą akimirką labiausiai reikėjo Hario. Nepaisant prabėgusio laiko, jo prisiminimas man vis dar buvo didžiausia pagalba įveikiant visas gyvenimo negandas, kurios pastaruoju metu mane užgriuvo kaip sniego lavina. Jei tik bent akimirkai jis galėtų pabūti šalia manęs, būtent šiąnakt… Tiesiog pasėdėti ant lovos kraštelio, nusišypsoti, paliesti mano skruostą savo švelniomis pirštų pagalvėlėmis, tikiu, jog pasijusčiau kur kas geriau. Juk jis vienintelis man buvo lyg vaistas, išgydantis visas žaizdas. Paėmusi telefoną susiradau prieš keletą metų darytas nuotraukas, kurių nedrįsau ištrinti ir retkarčiais slapta peržiūrėdavau, prisimindama gražiausias akimirkas. Mano veidas pasidabino menka šypsena žiūrint nuotrauką po nuotraukos, kai staiga į kambarį įsiveržė Harieta, nešina savo pliušiniu žaislu.
–      Mamyte, man šalta…
Įjungiau stalinę lempą, kad ji matytų kur eiti ir paprašiau ropštis pas mane į lovą. Ji atsisėdo prieš mane lovoje, nubraukė savo maža plaštaka nuo veido garbanas ir šyptelėjo taip, jog išryškėjo iš tėčio paveldėtos duobutės.
–      Ateik, mano lobi… – ištiesiau jai rankas, pagalvojusi, kokia Harieta panaši į Harį.
Ji susirangė mano glėbyje, įsitvėrė žaislą ir giliai atsiduso.
–      Myliu tave, – tyliai tariau išjungusi šviesą.
Taip ramu buvo laikyti visą savo pasaulį rankose. Man nereikėjo prabangaus namo, tarnų, vairuotojų ir apsaugos. Viskas, ko man reikėjo buvo mano glėbyje… Nors giliai viduje jaučiau, jog man labai trūksta Hario, tačiau meilė dukrai buvo tokia didelė, jog sugebėjau gyventi be jo…

Kitą dieną atskridus tėvams ir Darsei su Rupertu, vairuotojas iš oro uosto nuvežė juos į viešbutį, kuriame buvau rezervavusi kambarius. Nenorėjau, kad kas nors žengtų žingsnį į namą, kuriame nusižudė Vladimiras. Per pietus jie atvyko į butą ir mes gerą valandą su mama liejome ašaras. Ji atrodė net papilkėjusi iš liūdesio, tėtis ramiai, tačiau nuoširdžiai ramino mane, jog padės atsistoti ant kojų, o Darsė ir Rupertas visą laiką stovėjo atokiau ir netarė nei žodžio. Jie neatrodė nei prislėgti, nei apskritai liūdintys.
–      Ar pasakei Harietai apie Vladimiro mirtį? – pasidomėjo mama.
–      Dar ne… Aš bijau, kad ji to nesupras.
–      Supras, Eliza, tiesiog pasakyk, kad taip jam bus geriau, – vaikščiodamas palei langą kalbėjo tėtis.
Susitarusi su jais susitikti restorane, nuėjau pas Harietą. Ji dar gulėjo lovoje ir vartė savo mėgstamą knygelę.
–      Renkis, brangioji, atvažiavo seneliai ir dėdė su teta, kurių tu dar nesi mačiusi. Susipažinsi su jais.
–      Atvažiavo seneliai? – džiaugiai lovoje suspurdėjo vaikas. – O kodėl?
Ramiai priėjusi prie Harietos spintos, nukabinau šiltą suknelę, pėdkelnes ir priėjusi pradėjau kalbėti:
–      Rytoj susirinks keletas dėdės Vladimiro draugų, kurie išlydės jį į tolimą kelionę.
–      Kur išvažiuoja dėdė? – susidomėjo mergaitė.
–      Matei, kad jis labai sirgo, todėl Dievas nusprendė pasiimti jį pas save. Pameni, pasakojau tau, kad Dievas pasiima visus gerus žmones, kad šie taptų mūsų angelais?
Harieta rengėsi pėdkelnes ir džiugiai pakėlusi akis į mane tarė pro užkritusias garbanas:
–      Tai dabar dėdė Vladimiras bus mūsų angelas?
–      Taip, jis tave saugos, kaip ir anksčiau. Tik dabar jo nebepamatysime…
–      Kaip gaila… O aš galėsiu su juo atsisveikinti? – atsistojusi prieš mane klausė dukra.
–      Deja, jis neturėjo laiko atsisveikinti, bet prašė tau perduoti, jog labai tave myli ir visada globos, kad tau nieko nenutiktų.
Nesitikėjau tokios paprastos mergaitės reakcijos. Man ir pačiai pasidarė daug lengviau, kai pagalvojau, jog dabar Vladimiras bent jau nebekentės dėl savo neįgalumo.

Pirmą kartą Harietą pamačiusi Darsė stengėsi išvengti akių kontakto su mergaite, tačiau ši mandagiai prisistatė ir spustelėjo jos delną. Darsei tai sukėlė liūdesį, nes seilvartas matėsi net jos akyse. Beprotiškai norėjau, kad Darsė ir Rupertas būtų tapę Harietos krikšto tėvais prieš porą metų, tačiau jų abejingumas ir uždarumas privedė prie kitokio mano sprendimo. Pietaudami apie laidotuves nesikalbėjome, nes šalia buvo Harieta, todėl visi smagiai plepėjome apie dukros pažangą čiuožimo pamokose.
Buvau suplanavusi palikti mamą bute prižiūrėti anūkę, kol mes su tėčiu nuvažiuosime pas poną Andrejevą ir aptarsime visas laidotuvių smulkmenas. Važiuojant į kontorą, tėtis paklausė:
–      Ar advokatas nepasakė, kada perskaitys Vladimiro testamentą?
Nustebau dėl jo susidomėjimo, todėl suraukusi kaktą abejingai atsakiau:
–      Nieko apie tai nežinau. Kol kas vyro turtas man nelabai svarbus. Noriu atsigauti po patirto šoko ir tik tada tvarkyti visus man likusius verslo bei turto reikalus.
–      Na, taip, tačiau testamentas lygiai toks pat svarbus, kaip ir laidotuvės.
Ir tiesų, jei tėtis nebūtų užsiminęs apie tai, nebūčiau prisiminusi, jog Vladimiras turėjo visą savo turtą, verslą, investicijas bei pastatus kažkam palikti. Kadangi man pinigai tą akimirką buvo paskutinis rūpimas dalykas, aš sukau galvą, kaip suorganizuoti kuklias laidotuves. Vladimiras buvo įtakingas žmogus ne tik Rusijoje, bet ir didžiojoje Europos dalyje, tad į jo laidotuves atvažiuoti turėjo tikrai nemažai žmonių.          Advokatas pasiūlė gedulingus pietus surengti viename iš Vladimiro mėgstamų restoranų, po to, kai visi atsisveikins su vėlioniu kapinėse.
–      Daugelis verslo partnerių jau vakar manęs teiravosi, kada ir kur vyks laidotuvės, kad visi spėtų į lėktuvus bei rezervuotų viešbučius.
–      Bus daug žmonių? – pasiteiravau.
–      Nemaža dalis pažįstamų, kuriems šįryt pranešiau apie pono Vladimiro mirtį, atsiprašė, kad negalės dalyvauti bei išsiuntė į jūsų namus užuojautos laiškus. Bus maždaug penkiasdešimt žmonių.
–      Labai gerai. Ryte paskambinau kunigui, rytoj vienuoliktą vyks mišios, o pirmą valandą jis paskyrė laidotuvių laiką. Morge man pranešė, jog Vladimiro palaikus paruoš jie patys, tik turiu nuvežti kostiumą bei batus.
–      Gerai. Tuomet tuoj pat nuvažiuosime į laidojimo namus, reikės karsto bei automobilio, – ramiai dėstė advokatas. – Jei norite, viską sutvarkysiu.
–      Ne, aš noriu bent tiek prisidėti prie Vladimiro paskutinės kelionės.
Aptarus dar kelis svarbius dalykus dėl rytojaus, ponas Andrejevas pasikvietė savo sekretorę, paliepė jai užsakyti restorane pietus šešiasdešimčiai žmonių, paskambinti visiems dalyvausiantiems laidotuvėse žmonėms ir pranešti tikslų laiką. Grįžęs prie savo stalo, jis atsisėdo ir padėjęs rankas ant jo tarė:
–      Na, o dabar apie reikalus. Kitą dieną po laidotuvių, jūs ir jūsų šeima, – žvilgtelėjęs į tėtį nutilo vyras, – atvyksite į mano kontorą išklausyti pono Sokolovo testamento. Taip pat ir tarnai – Tania bei Miroslavas.
–      Su visa savo šeima? – nustebusi pakartojau.
–      Taip. Ponas norėjo, kad testamentą išgirstų visa Viliamsų šeima, – linksėdamas galva tikino advokatas. – Manau, jog dešimtą ryto bus puikus laikas. Ar jums tinka?
Jis atsivertė savo darbo kalendorių ir paėmęs rašiklį laukė mūsų patvirtinimo.
–      Na, taip, – atsisukusi į tėtį abejodama tariau. – Kada paliepsite…
–      Gerai, tuomet užsirašau, – raitydamas tuščiame lape mūsų šeimos pavardę murmėjo vyriškis. – Ką gi, galime važiuoti.
Buvo keista iš daugybės karstų išsirinkti vieną, skirtą vyrui, su kuriuo gyvenau tiek metų… Tačiau ryte buvau išgėrusi kelias tabletes raminamųjų, tad susikoncentravusi klausiau visų laidojimo namų darbuotojos nurodymų bei patarimų. Supratau, jog ponas Andrejevas ne pirmą kartą susiduria su laidotuvių rūpesčiais, tad leidau jam kalbėtis su moterimi ir sutvarkyti visus svarbius reikalus.
Užtrukome iki pat vėlyvo vakaro, tad grįžtant snūduriavau automobilyje, kol tėtis telefonu kalbėjosi su Anglijoje likusiais žirgyno prižiūrėtojais. Ilgėjausi Londono, norėjau į savo butą Primrouze, tačiau ten praleidus tokias gražias akimirkas būtų buvę sunku ir vėl priprasti prie naujo gyvenimo… Negalėjau rodytis Hariui ar bet kokiems kitiems pažįstamiems, kurie galėtų jam perduoti apie mane ir Harietą. Tačiau tvirtai žinojau, jog kada nors sugrįšiu, galbūt po dešimties ar daugiau metų. Sugrįšiu ir baigsiu savo dienas susiraičiusi ant fotelio, žvelgdama į miesto žibintus, boluojančius prieš didžiulį svetainės langą…

Kitą rytą nuvežiau Harietą pas Patriciją į namus, kuriuose turėjau palikti dukrą su Antonijumi ir vaikais, nes laidotuvėms ji buvo per maža. Kartu su Patricija nuvykome į bažnyčią. Atvykę pamatėme besirenkančius Vladimiro pažįstamus, kurie išvydę mane, suskubo reikšti užuojautą, glausti mane prie savęs ir kalbėti raminančius žodžius. Buvau dėkinga, jog jie atvyko, tačiau norėjau, kad ši diena baigtųsi kuo greičiau… Mišios buvo trumpos, tačiau labai įsimintinos. Tvardžiausi žvelgdama į uždarytą karstą, galvodama, jog paskutinį kartą galiu atsisveikinti su savo vyru. Galvoje sukosi gausybė minčių, susikaupusi stengiausi „pasikalbėti“ su Volodia jau paskutinį kartą: „Vladimirai, nesvarbu, kaip smarkiai norėjau laisvės, tačiau mirties tau niekada nelinkėjau. Man vis dar sunku suvokti, jog tu pats nusprendei nutraukti gyvenimą ir mane palikti. Tikiuosi, kad tai buvo gerai apgalvotas tavo sprendimas, nes dabar nieko paskeisti nebegali nei tu, nei aš. Ačiū, kad buvai su manimi, kad saugojai, kad ir kokių kivirčų kilo mūsų šeimoje, aš dėkoju tau. Ir dėkoju už laisvę, kurią man dabar suteikei… Kol mirtis mus išskirs…“ Nusišluosčiusi išriedėjusias ašaras, pajutau mamos delną ant nugaros, kuris glostė mane. Kapinėse sukalbėjus maldą, pro ašaras stebėjau, kaip keli stiprūs vyrai leidžia karstą su Vladimiro kūnu į duobę… Tai buvo viena skaudžiausių akimirkų, nors ir nemylėjau savo vyro, jis buvo mano gyvenimo dalis ir faktas, jog daugiau niekada su juo nesikalbėsiu, nepamatysiu ir jo tiesiog nebebus tarp mūsų, buvo didžiulis emocinis šokas ne tik man, bet ir mano artimiesiems bei Taniai su Miroslavu. Net Darsė, kuri puikiai laikėsi visą šį laiką, išspaudė ne vieną ašarą, įsikibusi į Ruperto parankę. Įmetusi saują žemės bei dvi baltas gėles į duobę ant Vladimiro karsto, tyliai tariau:
–      Ilsėkis ramybėje, Vladimirai…
Kadangi buvo beprasidedanti žiema, spaudė šaltukas, visi skubiai sulipo į savo automobilius. Tik aš ir mano šeima bei tarnai likome stovėti prie gėlėmis nukrauto kapo ir dar kelias minutes patylėję, nuvykome į restoraną.

Važiuojant Tania papasakojo, jog gavau daugybę užuojautos laiškų su puokštėmis ir aš turėčiau grįžti į namą visų jų perskaityti.
–      По позже, Таня… Может быть завтра, после чтения тестамента. Вы с Мирословым тоже должны приехать в офис господина Андреева. Завтра в десять часов.
–      И мы? Зачем? – nustebęs klausinėjo vyriškis.
–      Володя хотел, чтоб моя семья и вы выслушали тестамент. Надеюсь, понимаете, зачем,[5] – nežymiai šyptelėjusi atsakiau.
Prieš patiekiant pietus, padėkojau visiems, kurie atvyko pagerbti Vladimiro atminimo ir atsisveikinti su juo.
–      Turbūt kiekvienas pažinojome šį įvairiapusišką žmogų skirtingai. Vieniems jis buvo valdingas verslininkas, kitiems ambicingas kolega, dar kitiems pavojingas konkurentas, o man jis buvo rūpestingas vyras ir šeimos galva. Tad prisiminkime visas įsimintiniausias akimirkas su Vladimiru ir palinkėkime jam ramios paskutinės kelionės. Dar kartą savo ir savo šeimos vardu dėkoju jums.
Papietavę žmonės kalbėjosi vieni su kitais, keletas šnektelėjo ir su manimi, jie klausinėjo apie Vladimiro verslo ateitį, tačiau advokatas Andrejevas viską perimdavo į savo rankas. Atsisveikinusi su partneriais ir susitarusi kitą dieną su savo šeima bei Tania ir Miroslavu susitikti advokato kontoroje, kartu su Patricija išvykau pas savo dukrą. Buvau neįtikėtinai rami, šokas dėl vyro savižudybės buvo nuslūgęs ir aš tegalvojau apie tolesnį gyvenimą vien su savo dukrele… Norėjau visiškai naujo gyvenimo, naujų namų, kuriuose mes pačios galėtume sukurti jaukią šeimos atmosferą. Akimirkomis šmėsteldavo mintis kraustytis iš Maskvos į kitą šalį, galbūt netgi į Angliją, tačiau ne į jos sostinę…

Kitą rytą ir vėl teko palikti Harietą Patricijos namuose, bet pažadėjusi, jog tai paskutinis kartas, ramia širdimi palikau mergaitę, kad galėčiau išklausyti savo vėlionio vyro testamentą. Lygiai dešimtą valandą visi pageidauti žmonės sėdėjo nedidukėje advokato Andrejevo kontoros salėje: aš, mama su tėčiu, Darsė su Rupertu bei Tania su Miroslavu.
–      Labas rytas visiems. Ačiū, kad atvykote į pono Vladimiro Sokolovo testamento skaitymą.
Sėdėjau tiesiai prieš advokatą, kuris rankose laikė juodą aplanką su keletu popieriaus lapų.
–      Galite rinktis, kurį testamento egzempliorių išklausyti: oficialųjį, kuris parašytas rusų kalba, ar neoficialųjį, kurį ponas Vladimiras parašė angliškai.
Žvilgtelėjau į savo šeimą, paskui į Tanią, kuri šiek tiek mokėjo angliškai, tačiau abejojau, ar ji būtų supratusi testamento formuluotes.
–      Может быть, прочтите оба? – pasiteiravau.
–      Нет нет, госпожа, пусть адвокат читает по английски, а вы нам переведёте потом, – šyptelėjo Tania.
–      Ну хорошо…[6]
Mano šeima visiškai nesuprato rusų kalbos, tėtis sugebėjo susikalbėti su žmogumi, tačiau tik labai primityviais sakiniais, tad pasirinkome neoficialąją testamento versiją. Ponas Andrejevas atsikrenkštė ir pasidėjęs vieną popieriaus lapą ant stalo, permetė akimis likusįjį rankose ir pradėjo skaityti:
–      Aš, Vladimiras Sokolovas, savo mirties atveju šiuo testamentu noriu savo turtą padalinti taip: keturis milijonus dolerių, kuriuos mano paskirtas asmuo paims iš seifo banke, palieku savo ištikimiems ir atsidavusiems tarnams Miroslavui bei Taniai Ivanovams.
Vyriškui nustojus skaityti, atsisukau į Tanią bei Miroslavą ir šypsojausi, giliai širdyje džiaugdamasi, jog Vladimiras nepamiršo žmonių, kurie jam didžiąją dalį gyvenimo atstojo tėvus, prarastus dar vaikystėje.
–      Galbūt šią dalį, kurioje jie yra paminėti, galėtumėte išversti į rusų kalbą? – paklausiau advokato.
Jis tuoj pat pakartojo skaitytą sakinį rusiškai, o aš stebėjau Ivanovus, laukdama jų reakcijos. Išgirdę Vladimiro valią, jie susiėmė už burnų ir susigraudinę žvelgė vienas į kitą. Atsisukusi į mane Tania susiėmė už krūtinės ir dėkojo.
–      Благодари не мне. Это решение Владимира.[7]
–      Ar galima skaityti toliau? – mūsų džiaugsmui galą padarė Darsės sarkastiškas tonas.
–      Darse! Susimildama… – nutildė ją mama.
Visiems nurimus, ponas Andrejevas skaitė toliau.
–      Man priklausančius žirgynus Bristolyje, Maskvoje, Sankt Peterburge, Berlyne, Teksase bei Rio de Žaneire palieku savo ilgamečiam partneriui bei nuostabiam uošviui Sebastianui Viliamsui ir jo šeimai: žmonai Popei Viliams, dukrai Darsei Viliams-Gryn bei jos vyrui Rupertui Grynui.
Advokatas ir vėl nutilo, tačiau visi tylėjo lyg netekę žado, todėl jis pažvelgęs į visus skaitė toliau:
–      Ir galiausiai, savo namą bei butą Maskvoje, penkiasdešimt procentų savo likusio grynojo saugomo turto, savo akcijas, investicijas, kazino bei viešbučių verslą palieku savo žmonai Elizabetai Viliams, kuri, padedama mano advokato Igorio Andrejevo, pratęs arba parduos šeimos verslą. Tai palieku jos valioje. O Harietai Viliams, palieku likusį penkiasdešimt procentų turto bei privačią salą Karibuose. Kol Harieta sulauks pilnametystės, ši sala priklausys jos motinai Elizabetai Viliams, o po aštuonioliktojo gimtadienio visas mano turtas bus perduotas jai.
Advokatas ir vėl nutilo. Išgirdome negarsią Darsės nuostabą:
–      Ką?
Rupertas greitai suėmė ją už rankos ir nutildęs tarė:
–      Tęskite…
–      Savo įgaliotiniu ir testamento vykdytoju skiriu advokatą Igorį Andrejevą. Kilus neaiškumams dėl testamento vykdymo, reikalauju kreiptis į jį arba bylinėtis teisme. Pasirašo Vladimiras Vasiljevas Sokolovas. Du tūkstančiai aštuntųjų gruodžio penkiolikta diena.
Nebuvau nustebusi jo testamentu, žinojau, jog dalį turto Volodia paliks mano tėčiui, nes jie kartu steigė daugelį žirgynų, todėl šis geriausiai nusimano, kaip išsaugoti juos klestinčius. Nepaisant to, mane pradžiugino, jog Vladimiras paliko turto ir Harietai, nors ji nebuvo tikra jo dukra. Kol sėdėjau susimąsčiusi, Darsė atsistojo ir garsiai paklausė:
–      Kaip suprasti, kad mums liko tik žirgynai? Kur senasis Vladimiro testamentas?
–      Nusiramink, dukra, kas tau darosi? – tildė ją mama, o Rupertas tempė už rankos, kad sesuo atsisėstų.
–      Tėti, kas pakeitė testamentą? – niršo Darsė.
–      Kaip tai pakeitė? – atsisukusi į advokatą pasidomėjau.
–      Taip, ponas Sokolovas buvo parašęs kitą testamentą, tačiau prieš ketverius metus anuliavo jį ir perrašė, nes gimė dukra, – ramiai atsakė ponas Andrejevas.
–      Ta dukra net ne jo! – nesivaldydama rėkė mano sesuo.


[1]           – O kur jūs buvote, kai mano vyras nusitaikė į save? Kur jūs buvote?
– Nusiraminkite.
– Ji turėjo prižiūrėti mano vyrą!
– Atleiskite, ponia, jis prašė palikti jį vieną…
– Ji nekalta, ponia. Ponas Vladimiras vis tiek būtų taip pasielgęs…
– Jis taip nepasielgtų!
– Ponia, jums reikia pailsėti.
[2]           – Tania, paskambink Patricijai ir pasakyk jai, kad pabūtų su Harieta. Vakare ją pasiimsiu…
– Gerai, ponia. Pailsėkite.
– Ir tu pailsėk, Tania. Mums visiems reikia nusiraminti…
[3]           – Tania, padėk man susikrauti svarbiausius daiktus, kraustysiuosi į butą, kol sugalvosiu, ką daryti su šiuo namu.
– O ką jūs ketinate daryti su namu?
– Parduoti, nugriauti, sudeginti, nežinau. Bet negaliu su dukra gyventi name, kuriame nusižudė mano vyras.
[4]           – O ką darysime mes? Negi mus kartu parduosite, nugriausite ar sudeginsite?
– Žinoma, ne. Kai sugalvosiu, ką darysiu pati, pranešiu. Nepaliksiu jūsų likimo valioje…
[5]           – Kiek vėliau, Tania… Galbūt rytoj, po testamento skaitymo. Beje, ir jūs su Miroslavu turėsite atvykti į pono Andrejevo kontorą. Rytoj, dešimtą valandą.
– Ir mes? Kodėl?
– Volodia norėjo, kad mano šeima ir jūs išklausytumėte jo testamentą. Manau, kad suprantate, kodėl.
[6]           – Galbūt perskaitykite abu?
– Ne ne, ponia, tegul advokatas skaito anglišką egzempliorių, jūs mums paskui išversite.
– Na, gerai…
[7]           – Dėkok ne man, Tania. Tai Vladimiro sprendimas.


Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

– Ma

XXIII

Nors dainos, pagal kurią aprašiau vaiko gimimo džiaugsmą, sukūrimo istorija labai liūdna, tačiau man šiais scenai aprašyti tai buvo tobuliausias įkvėpimo šaltinis. Ačiū tau, Ed Sheeran, už tavo talentą. Tikiuosi, visos atlaikys… Gero skaitymo!

Dėl mano nervingumo, prasidėjo išankstinis gimdymas, o dėl siaurų klubų gydytojai ėmė svarstyti galimybę daryti Cezario pjūvį. Buvau užsibrėžusi gimdyti pati, todėl beveik keturiolika valandų kankinausi gimdymo palatoje. Skaudėjo visą kūną, akimirkomis maniau, jog neišgyvensiu ir pasiduosiu, tačiau pagalvojusi, kad tai didžiulės meilės vaisius, sutelkiau visas jėgas. Iškamuota klyksmų, išmušta prakaito ir vis dar skaudančiu kūnu, išgirdau tą stebuklingą garsą. Tai buvo mano mergaitės verksmas… Gaudydama orą, prašiau paduoti man vaikelį.
–      Секундочку, мы только вытрем её и вы сможете подержать вашу девочку.[1]
Seselės puolė valyti mano veidą, sutvarkė pagalvę, kad galėčiau atsiremti ir atnešė prie lovos mažytį gumulėlį – tai buvo į šviesų pledą suvyniota mano mergytė. Drebančiomis rankomis paėmiau gumulėlį iš seselės ir nekantriai priglaudžiau prie savęs. Jos veidukas buvo toks mažas… Vos prasimerkusi ji nerangiai judėjo mano glėbyje. Skausmas gimdant palyginti su džiaugsmu, kai pirmą kartą paėmiau ją ant rankų ir priglaudžiau prie krūtinės, buvo vienas juokas. Negalėjau nuleisti nuo jos akių, nenorėjau nei ilsėtis, nei valgyti, tik stebėti savo mergaitę…

Po kelių dienų, praleistų klinikoje atliekant įvairius tyrimus, seselė, užėjusi pasidomėti, kaip jaučiamės, paklausė:
–      Выбрали ли девочке имя?[2]
Džiaugiausi, jog tą akimirką Vladimiro nebuvo palatoje, tad ramiai atsidusau, pažvelgiau į vaikelį, kurį laikiau ant rankų ir atsakiau:
–      Да. Она будет Гариета.[3]
Pirmasias dienas žvelgdama į savo kūdikį verkiau ir negalėjau patikėti, kokia ji nuostabi. Glostydavau jos pilvuką, kutendavau mažyčius delnukus, o ji suimdavo mano nykštį ir vos juntamai spusteldavo jį. Tai prilygo apkabinimui ir aš jaučiausi pati laimingiausia pasaulyje.
–      Nuo šiol tu man esi viskas, Harieta, – pabučiavusi kaktą ištardavau jai prieš užmiegant.

Po poros savaičių gydytojas išleido mus namo. Vladimiras buvo lyg šilkinis – kas minutę klausdavo ar nieko nenoriu, ar gerai jaučiuosi… Harietą paimti į rankas jis bijojo, tačiau jo akyse mačiau nenusakomą palaimą. Namie nei akimirkai nesitraukiau nuo mergytės, nors ji ir buvo neįtikėtinai rami. Kartais pasidarydavo baisu, kai ji kelias valandas nesijudindama miegodavo savo lopšyje. Buvau visiškai pamišusi dėl savo vaikelio!

Po trijų mėnesių leidau Harietą aplankyti jos seneliams – pasisvečiuoti atvyko mama ir tėtis. Deja, Darsė negalėjo pakelti skausmo, todėl su Rupertu pasiliko Anglijoje. Mama visą laiką Maskvoje sūpavo savo anūkę, leisdama man šiek tiek pailsėti. Turbūt mes abi buvome perdėtai jautrios, nes galėjome paromis nemiegoti ir žiūrėti į Harietą.
–      Kodėl pavadinai ją Harieta? – prie lopšio priėjusi paklausė mama.
Tylėjau galvodama, ką jai atsakyti. Turbūt tik aš ir Vladimiras žinojome tikrąją Harietos vardo prasmę… Nesugalvojusi tinkamos priežasties, atsakiau:
–      Tiesiog gražus vardas…

Po metų ėmė ryškėti Harietos veido bruožai – jos nosytė buvo panaši į Hario plačią nosį, akys buvo didelės, tačiau rudos spalvos, kaip ir maniškės. Ji tikrai buvo pati gražiausia mergaitė Žemėje! Susitikusios su Patricija sakydavome, jog antrasis jos sūnus Jokūbas bus mano žentas, nes vaikai mėgdavo kartu leisti laiką, draugiškai dalinosi žaislais ir juokdavosi vienas iš kito. O ir mes tapome artimesnėmis draugėmis, pasidalindavome savo kasdieniais rūpesčiais ir padėdavome viena kitai. Kadangi Vladimiras pradėjo dirbti, ir vėl likdavau viena, tačiau jau nebesijaučiau vieniša kaip anksčiau. Mano gyvenimas tapo džiugus, jaučiau pilnatvę, kai galėjau rūpintis Harieta. Žiūrėdama į ją, vis labiau panašėjančią į Harį, kasdien tildydavau sąžinės balsą, kuris priekaištingai klausdavo manęs, kaip jaučiuosi slėpdama nuo Hario jo kūdikį… Tačiau užsiimant Harieta vis mažiau laiko liko pašalinėms mintims, visą dėmesį buvau sutelkusi į jos auklėjimą bei lavinimą.

Laikas slinko nenumaldomai greitai, per kiekvieną Harietos gimtadienį ji vis labiau panašėjo į Harį: plaukai krito nuostabiomis garbanomis ant jos putlaus veiduko, duobutės skruostuose darėsi vis ryškesnės, netgi jos žvilgsnis man priminė Harį. Galbūt man taip atrodė tik dėl to, jog kasdien svarsčiau, kaip jis gyvena, kur yra apsistojęs, ar turi draugę, kaip sekasi jo grupei… Buvau tikrų tiksliausia bailė ir egoistė, nes elgiausi taip savanaudiškai. Turėjau leisti Hariui sužinoti visą tiesą, tačiau bėgant metams atrodė, jog jau per vėlu kažką keisti ir taisyti savo klaidas. Negalėjau dabar grįžti į Hario gyvenimą lyg nieko nebūtų nutikę, lyg nebūčiau keleriems metams dingusi ir slėpusi nuo jo vaiką. Visą laiką mane slėgė kaltė bei sąžinė, kurių nebenumalšindavo netgi lankymasis bažnyčioje.
–      Mamyte, tau ką nors skauda? – užtikusi mane verkiančią svetainėje paklausė dukra.
–      Neskauda, dukryte…
–      Tai kodėl tu verki? – glostydama mano plaukus domėjosi Harieta.
Žiūrėjau į ją meilės kupinomis akimis ir negalėjau atsistebėti, kokia ji rūpestinga, protinga ir miela mergaitė. Kaskart, kai galvodavau apie Harį, norėdavau viską jai papasakoti, leisti žinoti, koks mylintis buvo jos tėtis, koks talentingas ir rūpestingas, tačiau ji buvo dar per jauna tai suprasti…
–      Kažkas įkrito į akytę, – šyptelėjau jai.
–      Ne. Tu verki. Aš girdėjau. Mamyte, neverk, nes ir aš verksiu.
Nusijuokusi apkabinau Harietą ir prispaudusi prie savęs pagalvojau, jog geresnio dalyko mano gyvenime įvykti negalėjo – dukra buvo pats didžiausias mano turtas, mano šviesa. Jos nuoširdi ir tyra meilė atrodė visiškas paradoksas visoms mano gyvenime patirtoms meilės. Niekas negalėjo manęs išskirti su dukrele – pagaliau aš radau savo vietą, žinojau, kad ši meilė niekada nesibaigs.

Ketvirtasis Harietos gimtadienis buvo tikra įtampos bomba. Į šventę atvykusi mama didžiavosi, kad jos anūkė puikiai kalba angliškai, o rusiškai sugeba suregzti keletą logiškų sakinių. Kadangi mes su Volodia daugiausiai kalbėdavomės angliškai, mergaitė greitai išmoko sklandžiai kalbėti šia kalba. Tačiau Tania pasistengė, kad ji kalbėtų ir rusiškai. Iš tolo stebėjau Harietą, žaidžiančią su kitais vaikais sode, kai prie manęs priėjo Patricija.
–      Sunku patikėti, kad praėjo ketveri metai ar ne? – paklausė ji.
–      Pamenu tą akimirką, kai pirmą kartą paėmiau ją ant rankų… Lyg tai buvo prieš savaitę.
–      Taip, jau ketveri metai… Ji tikrai auga lyg ant mielių, net Jokūbą lenkia!
Abi sukrizenome žvilgteldamos į kamuolį gainiojančius vaikus.
–      Visada galvodavau, kad ketverių metų vaikas jau žmogus – išryškėja veido bruožai, tam tikros charakterio savybės, – toliau plepėjo Patricija. – Tik įdomu, į ką panaši Harieta?
Akimirką sustingau sulaikiusi kvėpavimą. Lėtai atsisukau į pašnekovę ir įtariai žiūrėjau primerkusi akis.
–      Na, ji tikrai nepanaši į Vladimirą. Turbūt paveldėjo visus tavo bruožus, – šyptelėjo moteris. – Ar Vladimiras buvo garbanius?
Žiojausi meluoti savo draugei, tačiau tuo momentu prie mūsų priėjo mama ir paklausė, ar galėčiau su ja pasikalbėti. Džiaugiausi, jog nebereikėjo veltis į tolimesnę diskusiją su Patricija, kuri mokėjo priversti mane sutrikti pačioje paprasčiausioje situacijoje. O tada jai kildavo įtarimas, jog meluoju… Ir tai visuomet būdavo tiesa. Atsiprašiusi Patricijos nuėjau su mama į svetainę, kurioje buvo ramiausia.
–      Eliza, kodėl Harieta vadina Vladimirą dėde? – tuoj pat pasiteiravo ji.
Kadangi tėvai labai retai atskrisdavo į Maskvą, mama pirmą kartą matė Vladimirą ir Harietą drauge. Jaučiausi įvaryta į kampą, nežinojau, ką turėčiau atsakyti. Nepagalvojau, jog mamai kada nors gali užkliūti šis paprastas žodis. Nusisukau nuo jos ir priėjau prie lango.
–      Eliza? – iš paskos nusekė mama.
Giliai širdyje norėjau papasakoti jai visą tiesą, tačiau ir toliau klimpau į melą, kuriame priverčiau gyventi visus brangiausius žmones.
–      Nežinau, galbūt ji sumaišė žodžius. Juk mažiems vaikams tai pasitaiko…
Mama žiūrėjo į mane pamišelės žvilgsniu, lyg norėdama, bet negalėdama patikėti tuo, ką sakau. Kažkodėl nujaučiau, kad ji viską supranta. Ji tikrai jautė, jog kažką slepiu, tačiau vis dar leido man pačiai nuspręsti, ką pasakoti ir ko ne. Kurį laiką taip į mane žvelgusi, mama atsiduso ir išeidama tarė:
–      Tikiuosi, supranti, ką darai…
Susiėmusi už galvos likau sėdėti svetainėje, nebežinodama, kokį žingsnį žengti toliau. Susvyravo netgi mano nusistatymas neleisti Vladimirui būti Harietos tėčiu. Nors jis ir padėjo ją auginti ir mačiau, kad pagaliau jo širdyje gimė tyras bei nuoširdus jausmas, tačiau vis dar pykau, kad jis atskyrė mane nuo Hario. Jei Harieta galvotų, jog Vladimiras – jos tėvas, viskas būtų paprasta, bet ji buvo vienintelis žmogus, kuriam meluoti negalėjau. Nenorėjau, kad nuo pat pirmųjų gyvenimo metų, ji būtų apgaudinėjama. Keletą kartų paklausta, kur yra tėtis, atsakydavau, jog papasakosiu, kai ji šiek tiek paaugs. Vis atidėliojau šį pokalbį ir laukiau kažkokio ženklo, kuris paskatintų būti drąsia.

Tokio ženklo sulaukiau greičiau, nei tikėjausi ir tai tikrai nebuvo pati geriausia paskatinimo forma. Iškart po Harietos gimtadienio, Vladimiras išvyko į Baltarusiją tvarkyti kilusių problemų dėl žirgyno. Praėjus savaitei mes su Harieta pradėjome lankyti dailiojo čiuožimo pamokėles ir būnant ten sulaukiau visiškai netikėto skambučio iš Vladimiro advokato.
–      Laba diena, ponia Viliams. Turiu jums pranešti blogą žinią. Ponas Sokolovas Baltarusijoje pateko į avariją, šiuo metu jis yra gabenamas į Maskvą.
–      Kaip tai pateko į avariją? Kas jam? Jis sunkiai sužeistas? – puoliau klausinėti.
–      Jo būklė nėra kritiška, tačiau būtinos kelios sudėtingos operacijos, todėl jas atliks geriausi Maskvos gydytojai.
–      Kada jis bus Maskvoje?
–      Po kelių valandų man turėtų būti pranešta, kurioje ligoninėje jis operuojamas, tuomet iškart pranešiu jums, – ramiai dėstė advokatas.
–      Gerai, lauksiu žinių.
Metusi telefoną į rankinę, ranka užsidengiau burną ir netekusi žado žvelgiau čiuožyklos kėdes. Galvoje skambėjo žodžiai, jog Vladimiras pateko į avariją, nes tai buvo tikrai neįtikėtina – visi jo automobiliai buvo tobulai prižiūrimi, vairuotojai patys profesionaliausi, tad avarijos tikimybė per dvidešimt mūsų santuokos metų buvo lygi nuliui. Širdis neramiai trankėsi krūtinėje, daugiau nieko nebegalvodama atsiprašiau mokytojos ir pasiėmiau Harietą iš pamokėlės anksčiau. Mergaitė nesuprato, kodėl ji negalėjo būti kartu su kitais vaikais iki pabaigos ir pradėjo verkti. Niekada nešaukdavau ant savo dukros, tačiau akimirka buvo tikrai įtempta ir aš griežtai jos paprašiau nustoti verkti. Nieko neaiškinusi leidau Harietai visą kelią lieti ašaras delnais trankant automobilio sėdynę, kai pati tiesiog žvelgiau pro langą vis dar galvodama apie Vladimiro būklę. Nors jis ir nebuvo pats mieliausias žmogus Žemėje, niekada nelinkėjau jam nelaimės…

Pirmiausia grįžusi pranešiau šią žinią Taniai ir Miroslavui, kurie buvo šokiruoti naujienos ir tuoj pat ėmė melsti Dievo sveikatos jų šeimininkui.
–      Пока я уложу Гариету, прошу приготовить всё, что понадобится в госпитале. Адвокат доложит, когда и куда мне поехать, хочу быть готова.[4]
Vis dar apimta nerimo, nusivedžiau dukrą į jos kambarį ir perrengusi paguldžiau į lovelę.
–      Mamyte, kas nutiko? Kodėl pyksti?
–      Nepykstu, brangioji. Atleisk, kad tau taip atrodė. Kartais mamytė būna pavargusi… – perbraukusi jos garbanėles atsiprašiau.
–      Nenoriu, kad ant manęs pyktum, – apkabinusi mano kaklą prašė ji.
Mano širdis prisipildydavo neapsakomos šilumos ir gėrio, kai Harieta mane apkabindavo. Taip jausdavausi tik Hario glėbyje… Šie du žmonės man teikė nepaprastai daug jėgų susidoroti su visais gyvenimo sunkumais. Gulėdama šalia Harietos, vis dar svarsčiau apie avariją. Vladimirui niekada nebuvo nutikę nieko blogo, lyg jis būtų laimės kūdikis: nei paprasta liga, nei atsistiktinis nelaimingas nutikimas, niekas jo neparklupdydavo. Apėmė keistas gailesčio jausmas…
Sulaukusi advokato skambučio kuo greičiau išskubėjau į ligoninę. Ten jau stoviniavo ponas Andrejevas, kurio iškart pradėjau klausinėti apie avarijos aplinkybes.
–      Kol kas policija aiškinasi avarijos priežastis, nes automobilis lėkė greitkeliu, staiga tapo nebevaldomas ir įvažiavęs į priešpriešinę juostą rėžėsi į sunkvežimį.
–      Gal vairuotojas buvo aklas? Nesuprantu! Juk niekada nėra taip nutikę! Kaip jo apsauginis ir vairuotojas?
Advokatas akimirką patylėjo nuleidęs akis ir vėl pakėlęs galvą atsakė:
–      Abu mirė vietoje, nes automobilio priekis visiškai sutraiškytas. Ponas Vladimiras liko prispaustas užpakalinėje sėdynėje, todėl jam lūžo dešinė koja, stuburas ir įskilo dešinė kaukolės dalis.
Su ašaromis akyse klausiau vyriškio pasakojimo ir darėsi vis silpniau. Atsisėdau ligoninės laukiamajame, kad galėčiau suvokti viską, ką buvau tik ką išgirdusi.
–      Dabar svarbiausia pono Vladimiro gyvybė, o tada teks aiškintis, kokios priežastys lėmė šią nelaimę. Atleiskite, – atsiprašė Andrejevas ir nuėjo atoliau atsiliepti į telefono skambutį.
Supratusi, jog užtruksiu ligoninėje ilgiau, nei planavau, paskambinau Patricijai ir paprašiau jos nuvykti į mano namus su savo vaikais, pabūti su Harieta, kol aš grįšiu. Ji taip pat buvo problokšta žinių, todėl iškart pasiryžo padėti man bent tokiu būdu.
–      Ačiū, Patricija. Pasakyk Harietai, jog aš užtrukau parduotuvėje ir parvešiu jai jogurto, kurį ji taip mėgsta. Tegul pažaidžia su Jokūbu, kol aš grįšiu. Po operacijos iškart važiuosiu namo!
–      Laikykis, Liz. Būsiu kiek reikės…
Advokatas su manimi išbuvo visą operacijos laiką. Vis kalbėdavosi telefonu apie avariją ir kaskart prie manęs grįždavo vis labiau sutrikęs.
–      Ar yra kažkokių žinių? Kas sukėlė avariją?
–      Nieko tikslaus atsakyti negaliu, tačiau rytoj ryte turėčiau žinoti kažką konkretesnio.
Po kelių valandų gydytojas pranešė, jog Vladimiro gyvybei pavojus nebegresia.
–      Tačiau turiu pranešti blogą žinią, – pasikvietęs mane į savo kabinetą perspėjo jis. – Jūsų vyras paralyžiuotas.
Išpūčiau akis ir akmeniniu veidu žvelgiau į vyriškį nieko nesakydama.
–      Visa jo kūno dešinė pusė nefunkcionuoja…
Gydytojas ir toliau dėstė įvairius medicininius terminus, o aš nereaguodama žvelgiau į jo darbo stalą, netardama nei žodžio.
–      Paprastai tariant, jam teks visą likusį gyvenimą praleisti invalido vežimėlyje, nevaldant dešinės kūno dalies. Turėsite būti šalia jo kiaurą parą, nes jis pats nesugebės net nusišlapinti.
Išgirdus šiuos žodžius mane apėmė siaubas. Negalėjau suvokti, jog Volodia tapo neįgaliu… Pirmiausia pajutau atmetimo reakciją – darėsi sunku vien galvojant apie naštą, kuri prislėgė mano gyvenimą, paskui nesinorėjo tikėti, kad neįmanoma nieko pakeisti, galiausiai, atsidūrusi Vladimiro palatoje kartu su gydytoju, pajutau nenumaldomą gailestį ir sąžinės graužatį…
–      Ar tikrai neįmanoma nieko padaryti, gydytojau? Juk dabar dvidešimt pirmas amžius, mes turime užtektinai pinigų, kad sumokėtume už bet kokį gydymą ir operacijas. Prašau, padarykite viską, kas jūsų galioje, kad mano vyras vėl galėtų gyventi pilnavertį gyvenimą…
–      Deja, padarėme viską, kas buvo mūsų rankose. Suteiksime jums visokeriopą pagalbą prižiūrint poną Sokolovą, jums padės seselė. Jei norėsite, ji nuolatos jį prižiūrės jūsų namuose, tačiau ponas Sokolovas niekada nebebus toks, koks buvo anksčiau, – aiškino man vyras.
–      Ar jis bent suvoks, kas jam nutiko?
–      Taip, jis mąstys, nes smegenys nėra visiškai pažeistos, tačiau nežinome, kaip bus su kalba. Galbūt iš pradžių jam nesiseks dėl nevaldomos dešinės veido dalies, tačiau esame susidūrę su tokiais atvejais – po kelių mėnesių žmonės ima kalbėti ganėtinai suprantamai.
–      O kada jis prabus? Tai narkozė, sąmonės netekimas ar koma? – susirūpinusi klausinėjau, žvelgdama į lašelines prie Vladimiro lovos.
–      Narkozė. Pabusti jis turėtų po kelių valandų, tačiau patarčiau jums važiuoti namo ir atvykti rytoj ryte, jis tikrai turėtų būti pabudęs.
Kurį laiką svarsčiau, ar pasilikti ir laukti Vladimiro prabundant, ar grįžti pas dukrą ir ryte išvysti visiškai sugniuždytą vyrą. Nusprendusi, jog nežinočiau, kaip viską paaiškinti ką tik atsimerkusiam vyrui, išvykau namo.
Grįžusi viską papasakojau Patricijai, kuri sudrėkusiomis akimis žvelgė į mane vis purtydama galvą į šonus.
–      Vargšas Volodia… Nors jis ir buvo keistas žmogus, bet tokios nelaimės nelinkėčiau net savo didžiausiam priešui. Kaip tu?
–      Blogai, Patricija… Aš neįsivaizduoju, koks dabar bus mūsų gyvenimas. Volodia prikaustytas prie invalido vežimėlio, turėsiu rūpintis ir juo, ir Harieta. Vis dar negaliu tuo patikėti.
–      Juk tau turės padėti seselė, kuri žino, kaip reikia rūpintis suparalyžiuotais žmonėmis, tu juk nieko nenusimanai!
–      Na, taip… Seselė padės, tačiau Vladimirui reikės mano palaikymo, nes jis sužeistas ne tik išoriškai… Tu įsivaizduoji, kaip jis jausis, nieko negalėdamas? Jo darbas, užsiėmimai, jo vyriškumas… Vladimiras prarado viską! – susijaudinusi trypiau svetainėje, vis dar negalėdama suvokti, kad taip nutiko būtent jam.
–      Vladimiras tikrai buvo valdingas žmogus, dabar jis neturės jokių galių… Tokiomis akimirkomis pagalvoju, ar geriau gyventi taip, ar verčiau mirti vietoje?
–      Patricija… Nekalbėk apie mirtį.
–      Pagalvok pati, kaip jis dabar gyvens? Tik egzistuos. Visa dešinė kūno dalis paralyžiuota… Jį maitins, praus ir rengs seselė. Koks čia gyvenimas?
Jos žodžiuose buvo tiesos, tačiau tikėjau, jog Vladimiras nepasiduos ir išnaudos savo kairiąją kūno dalį, kad tik nesijaustų visiškai nieko vertas.
Visą naktį nesudėjau bluosto, negalėjau miegoti žinodama, jog nuo šios nakties mano gyvenimas keičiasi ir aš turėsiu gyventi su neįgaliu žmogumi, turėsiu skirti jam dėmesį, juo rūpintis ir globoti, nes daugiau artimųjų Volodia neturėjo. Buvau tik aš… Jaučiau, jog tai mano bausmė už neištikimybę – tai kryžius, kurį Dievas paskyrė man nešti visą likusį gyvenimą. Jaučiau, jog tai pamoka už mano laisvą polėkį, už blogas mintis apie Vladimirą. Nors nebuvau nei pirštu prisidėjusi prie avarijos, nepakeliama kaltė slėgė mano širdį, lyg visi blogi žodžiai, skirti mano vyrui, būtų padarę įtaką šiai nelaimei.

Kitą dieną daugelis laikraščių rašė apie garsaus Rusijos verslinininko patirtą avariją: kai kurie įžvelgė sąmokslą, kiti – nelaimę, televizija informavo, jog rasta įkalčių, tvirtinančių apie planuotą nusikaltimą. Pusryčiavau apimta didžiulės baimės, todėl tuoj pat paskambinau advokatui Andrejevui.
–      Ponia, geriau atvykite pas mane į kontorą, pasikalbėsime akis į akį. Kol kas žurnalistams nieko nepasakokite. Nuvykus į ligoninę jūsų lauks apsauginis.
–      Gerai, vykstu pas Vladimirą, paskui užsuksiu pas jus.
Išėjus iš namų, mane pasitiko minia žurnalistų, kurie nenutildami klausinėjo, kas norėjo mano vyro mirties, kaip jis jaučiasi, ar nesijaučiame kalti dėl Vladimiro vairuotojo ir apsauginio mirčių… Įsėdus į automobilį, sulaukiau mamos skambučio, kuris nuteikė dar nemalonesiam rytui. Paaiškinusi jai, jog neturiu laiko viską pasakoti, nes ir pati nieko nenutuokiu apie kažkokį sąmokslą, įsidėjau telefoną į rankinę ir paskatinau vairuotoją važiuoti greičiau. Viskas atrodė lyg košmaras, iš kurio turėčiau tuoj pat pabusti. Negalėjau patikėti, kad kažkas kėsinosi nužudyti Vladimirą ir kad tam kažkam beveik pavyko. Sunku buvo susitaikyti su jo paralyžiumi, tačiau susitaikyti su tuo, jog mūsų šeimai gresia pavojus – to aš tikrai nebūčiau ištvėrusi.
Vladimiras buvo perkeltas į kitą palatą, prie kurios stovėjo trys apsauginiai. Iškart supratau, jog tai tikrai nebuvo nelaimingas atsitikimas. Man įėjus į palatą, Volodia gulėjo atsimerkęs ir žiūrėjo į lubas. Priėjus arčiau akyse prisitvenkė ašarų ir palietusi jo kairę ranką, pasisveikinau. Vyras lėtai pervertė akis į mane, sumirksėjo ir vėl žvilgtelėjo į lubas. Ašaros ėmė kristi ant patalynės, nes negalėjau suvaldyti mane užliejusio gailesčio.
–      Net neįsivaizduoju, kaip tu dabar jautiesi… – kalbėjau toliau, kol Vladimiras visiškai be reakcijos žvelgė į lubas. – Bet aš būsiu šalia, padėsiu tau.
Patylėjusi dar keletą minučių, sulaukiau gydytojo. Jis mane išsivedė iš palatos ir pradėjo įtikinėti, jog Vladimiras bus atidžiai saugomas ir keletą savaičių ar net mėnesių privalės gydytis ligoninėje.
–      Atlikome tyrimus. Jo smegenys funkcionuoja puikiai, tai neįtikėtina. Tačiau kol kas privalome stebėti jo būklę, logopedė pradės lavinti jo kalbą, o atgavęs jėgas ponas Solokovas galės vykti namo.
–      Skamba ironiškai… Juk jis nebeatgaus jėgų…
–      Na, kol pripras prie minties, jog dabar jo gyvenimas bus kitoks. Be to, privalome reguliariai atlikti tyrimus, tad vežioti jį čia kas antrą dieną būtų tikrai nepatogu.
Dar kartą nuėjusi į Vladimiro palatą radau jį jau užsnūdusį, todėl nebežadinau ir nuvykau pas advokatą. Mane lydėjo vienas iš ligoninėje buvusių apsauginių.
–      Pone Andrejevai, paaiškinkite, kas čia darosi? – vos įėjusi į kabinetą užsipuoliau vyrą. – Kodėl prie mano vyro palatos stovi du apsauginiai? Kodėl spauda rašo apie kažkokį sąmokslą? Ar sužinojote ką nors apie avariją?
–      Nusiraminkite, ponia Viliams. Prisėskite, – ramino mane advokatas, rodydamas į kėdę, stovinčią priešais jo stalą. – Nemalonu tai pranešti, tačiau tai buvo tyčinė avarija. Automobilio stabdžiai buvo sugadinti, todėl stabdant vairuotojas nebesuvaldė vairo ir išlėkė į priešpriešinę kelio juostą.
–      Kas nori Vladimiro mirties? – garsiai paklausiau.
–      Juk jūs protinga moteris, žinote, jog versle pilna žmonių, kurie nori pašalinti savo konkurentus.
–      Tačiau ne kėsindamiesi į jų gyvybes! Norite pasakyti, jog Vladimiras jau seniai žinojo, kad kažkas nori jam pakenkti? Tai dėl to mus nuolat persekiojo apsauginiai? – muistydamasi kėdėje nenurimdama klausinėjau.
–      Ponas Sokolovas darė viską, kad tik jums nekiltų pavojus. Netgi jums išvykus jis pasamdė detektyvą bei apsaugą, kad stebėtų, ar jums negresia pavojus.
Suvokus tikrąsias priežastis, kodėl Vladimiras samdydavo detektyvus, man pasidarė klaikiai karšta. Ėmė svaigti galva ir paprašiau advokato trumpam sustoti, kol aš įsipyliau stiklinę vandens. Nesupratau tik vieno: kodėl Volodia man niekuomet nesakė, jog mums gresia pavojus, jog reikia saugotis ir mums būtina apsauga? Juk aš būčiau viską supratusi ir priėmusi jo perdėtą rūpestį bei persekiojimą visiškai kitaip, nebūčiau priešinusis tam, nebūčiau keikusi jo už stebimą kiekvieną mano žingsnį. Susigraudinusi klausiausi vyriškio toliau.
–      Įtariame, jog tai viena iš konkuruojančių įmonių, tačiau ne žirgynas.
–      O kas? – nustebusi žiūrėjau į advokatą.
–      Matote, ponas Sokolovas užsiėmė statybomis įvairiose Europos šalyse bei Rusijoje. O jūs juk žinote, jog mūsų šalyje kovojama už kiekvieną kvadratinį metrą. Jau prieš kurį laiką viena stambi įmonė sukėlė skandalą dėl pono Vladimiro statomų kazino, tačiau jis tikėjosi viską sutvarkyti. Deja, jau ketverius metus sulaukėme nekonkrečių, bet pavojingai skambančių grasinimų…
–      Ar galite ką nors padaryti, kad tie žmonės atliktų bausmę už tai, ką padarė Vladimirui?
–      Tik šiandien pradėjome rinkti įrodymus, tai gali užtrukti…
Aš nuleidau galvą ir purčiau ją į šonus, nebesuvaldydama susikaupusių ašarų.
–      Bet mes padarysime viską, kad jie gautų tai, ko nusipelnė, ponia Viliams.
Dar pusvalandį pasikalbėję, ką turėčiau sakyti spaudos atstovams, jei jie ir vėl mane užkluptų, ką turėčiau daryti, kad apsaugočiau save ir Harietą nuo bet kokio pavojaus ir ką galima sakyti Vladimirui, aš išvykau namo. Visuomet galvojau, jog Vladimiras yra tas žmogus, kurio reikėtų saugotis, kuris gali imtis bet ko, kad pasiektų savo tikslą, kad pašalintų bet kokią kliūtį iš savo kelio, tačiau jis pats tapo auka… Ponas Andrejevas pasakojo, jog Volodia nieko man nepasakojo, taip bandydamas apsaugoti mane nuo nereikalingos baimės gyventi taip, kaip buvau pratusi. Būtų lengviau, žinant, jog avarija buvo tiesiog nelaimingas atsitikimas, tačiau dabar, kai žinojau, jog kažkas tyčia kenkia mano šeimai, aš buvau tikrai įbauginta. Nebesipriešinau man skiriamai apsaugai, nes dėl Harietos saugumo būčiau užsirakinusi netgi bunkeryje…

Kasdien lankydavau Vladimirą ligoninėje, stebėjau jo progresą kalboje, kairės kūno dalies judesiuose ir pasakodavau jam, kokia Harieta didelė ir protinga mergaitė. Volodia dar sunkiai suregzdavo sakinius, tačiau vis gyviau judindamas kairę ranką, jis mokėsi rašyti, todėl kartais prašydavo, ką nori perduoti Harietai.
–      Aš pasakiau jai, jog tu išvykęs… Atleisk, Vladimirai, nežinau, kaip jai pasakyti, kad tu grįši visiškai kitoks.
Dabar mano širdį užgulė ne tik melas dėl tikrojo Harietos tėčio, tačiau ir dėl Vladimiro. Aš tiesiog norėjau savo dukrai suteikti tobulą gyvenimą, norėjau, kad ji nekentėtų, kad išvengtų sunkumų… Tačiau ilgainiui ėmiau suvokti, jog neapsaugosiu jos nuo aplinkos veiksnių, nes tai ir buvo mūsų gyvenimas. Negalėjau ir nenorėjau jos uždaryti į auksinį narvelį, kuriame ji būtų visiškai saugi, kuriame nepatirtų gyvenimo skonio, kaip kad nepatyriau aš. Nenorėjau jos „užkonservuoti“ ir po daugelio metų paleisti į pasaulį visiškai nesuvokiančios nei kas yra nelaimė, nei kas yra nusivylimas – ji privalėjo augti stipria asmenybe, kokia aš niekada nebuvau. Todėl vieną dieną paklausta, kada grįš dėdė Vladimiras, atsakiau Harietai:
–      Dėdei Vladimirui nutiko nelaimė. Dabar jis nebegali vaikščioti.
–      Bet kaip jis nebegali vaikščioti? Jis nebeturi kojų? – klausinėjo susidomėjęs vaikas.
–      Jis turi kojas, bet jos miega ir nebegali atsibusti. Ir dešinė ranka miega… Grįžus dėdei turėsime labai jį mylėti, galbūt tada jo kojos atsibus ir jis vėl bus toks, kaip anksčiau.
–      Ar dėdei skauda?
Susigraudinusi dėl Harietos jautrumo, suraukiau kaktą ir tyliai tariau:
–      Dabar jam labai skauda širdelę, turėsime ją išgydyti… Būk jam gera, tada jis tikrai pasveiks!
Nuo tos dienos Harieta pradėjo beviltiškai laukti grįžtančio Vladimiro ir vis klausinėjo, kada galės jį pamatyti. Praėjo beveik du mėnesiai, kol Volodia išlavino kalbą ir sugebėjo puikiai judinti funkcionuojančią kūno dalį. Deja, per tuos mėnesius nesisekė pagauti nusikaltėlių, kurie suorganizavo avariją.

Vladimirui grįžus į namus, kartu su juo atvyko ir seselė, kuri kiaurą parą gyveno kambaryje šalia jo, jei tik jos prireiktų. Harieta meiliai glausdavosi prie Vladimiro dešinės pusės, bandydama savo šiluma „prabudinti“ sustingusį jo kūną. Kairysis jo lūpų kamputis būdavo pakilęs visuomet, kai mergaitė „vaidindavo“ jam savo vaizduotėje kurtus spektaklius arba dainuodavo ekspromtu kuriamas dainas. Prie vyro dažnai būdavau ir aš: išveždavau jį į sodą, kartais vietoj seselės jį prižiūrėdavau, tačiau labai retai išgirsdavau jį kalbantį. Kad ir kaip prašydavau kalbėtis su manimi, pasakyti, kaip jis jaučiasi, Vladimiras buvo visiškai sugniuždytas ir norėdavo su manimi pasidalinti tik tyla… Sutikau su visomis jo sąlygomis.

Po mėnesio mus aplankė advokatas Andrejevas, kuris iki šiol su manimi kalbėdavosi tik telefonu, tačiau nieko naudingo nepranešdavo. Pirmiausia jis paklausė, ar Volodia galėtų su juo pasikalbėti akis į akį. Žinoma, pastarasis sutiko, kad ir kaip aš norėjau išgirsti jų pokalbį… Tai buvo konfidencialus jųdviejų reikalas, tad aš likau valgomajame mirdama iš smalsumo. Bijojau, jog Vladimiras dar nėra toks stiprus, kad pakeltų įtampą dėl pasikėsinimo į jo gyvybę, tačiau jis buvo lyg akmuo – po pokalbio su advokatu pasikvietė mane ir pareiškė, jog net nežada nutraukti ir nori pabaigti savo projektą.
–      Bet juk tai per daug pavojinga – tie žmonės visiškai nevertina gyvybės, todėl gali imtis bet ko.
–      Pono Sokolovo neperkalbėsite. Jo paskirti asmenys tvarkys visus reikalus, o tam jis vadovaus iš čia.
–      Aš tik bijau dėl savo dukros…
–      Jūsų namas akylai stebimas, kiekvieną jūsų žingsnį lydės apsauginiai, todėl būkite rami.
Teko pratintis būti lydimai netgi į restorano tualetą, tačiau Vladimiras dėjo visas pastangas, kad dėl jo užsispyrimo nenukentėčiau nei aš, nei Harieta. Vis klausdavau, kada bus baigtas jo projektas , o Vladimiras atsakydavo, jog greitai galėsiu jaustis visiškai saugi. Abejojau, ar dar kada jausiuosi tokia – nuolatinė įtampa ir nerimas visiškai sujaukė mano gyvenimą, aš vis rečiau išvykdavau iš namų, Harietą nuvežusi į čiuožimo pamokas, nenuleisdavau akių nuo jos nei akimirkai, nebenorėjau net susitikti su Patricija, nes rizikavau ir ją įtraukti į šį klapų reikalą…

Vieną iš popiečių, kai ketinau važiuoti su Harieta į čiuožyklą, užėjau į Vladimiro kambarį ir pranešiau, jog manęs nebus keletą valandų. Žinojau, jog jis nenori kalbėtis, todėl pasakiusi tai, apsisukau ir ketinau išeiti, tačiau Vladimiras vos girdimai ir su trugdžiais paklausė:
–      Ar tu mane myli?
Atsisukau į vyrą netekusi žado ir priėjusi kelias sekundes žvelgiau į jo graudžias akis. Giliai atsidususi pritūpiau prie vežimėlio, kuriame jis sėdėjo, ir tariau:
–      Žinoma.
Jis žiūrėjo į mane keistu, tačiau pirmą kartą tokiu nuoširdžiu žvilgsniu. Anksčiau Vladimiro akyse matydavau galią ir orumą, o dabar tai buvo gilios ir gailestingumo maldaujančios sagutės. Padėjau savo delną ant jo kairiosios plaštakos ir švelniai paglosčiusi stojausi, kai išgirdau ir vėl vos pralemenamus Vladimiro žodžius:
–      Taip sakai tik iš gailesčio…
Žvelgiau į jį, stengdamasi neparodyti, jog iš tiesų man gaila jį matyti tokį sužlugdytą, tačiau ašaros mano akyse bylojo visai kitą tiesą… Volodia žiūrėjo į mane lyg lietuje paliktas šuo, dėl ko man darėsi vis sunkiau stebėti, kaip iš išdidaus vyro, jis tapo visiškai negyvybingu žmogumi. Kukliai šyptelėjusi nuraminau jį:
–      Tu mano vyras. Visada tavimi rūpinsiuosi.
Pabučiavau jo kaktą ir nebegalėdama ištverti širdies skausmo dėl šio bejėgio vyro, išbėgau tekina iš jo kambario pas dukrą. Nuo pat tos dienos, kai sužinojau apie avariją, aš neturėjau jokio poilsio, nemiegodavau naktimis galvodama apie vargšą Vladimirą, apie tai, ką jis dabar išgyvena; svarstydama, kaip apsaugoti savo dukrą ir save, kokių veiksmų imtis norint vėl gyventi pasaulyje be jokios baimės. Buvau nusikamavusi ir nežinojau, ką dar likimas man ketina pateikti po visko, ką patyriau per pastaruosius kelerius metus.

O likimas buvo tikrai negailestingas ir vos po valandos, kai palikau Vladimirą su sesele, sulaukiau skambučio iš Tanios.
–      Госпожа, вернитесь по скорее, о Боже… Вернитесь!
–      Что случилось, Таня? Что- то с Владимиром? – bandydama nuraminti į ragelį verkiančią moterį klausinėjau.
–      Господин Владимир… О Боже… Я не могу… – darydama pauzes ir kukčiodama toliau kalbėjo Tania. – Я не могу…
–      Что случилось?[5] – galutinai sunerimusi griežtai paklausiau.
Fone girdėjosi greitosios sirenos bei šumulys, todėl nesulaukusi atsakymo dar kartą garsiai sušukau:
–      Таня, что там происходит? Мне вернутся с Гариетой?
–      Без, госпожа, без…[6] – teištarė moteris ir aš tuoj pat pabaigusi pokalbį surinkau draugės telefono numerį.
Stendamasi nuslėpti beprotišką paniką bei nerimą, paskambinusi Patricijai paprašiau, priimti vaiką valandėlei. Nors ir retai besusitikdavome, ji padėdavo bet kada, kai man reikėdavo artimo žmogaus. Pamaniau, jog tai ir vėl Vladimiro konkurentų antpuolis, todėl norėjau kuo saugiau paslėpti Harietą. Perspėjusi dukrą, jog po pamokėlės ją pasiims Patricija ir nusiveš kartu su Jokūbu valgyti šaldyto jogurto, paprašiau mokytojos atidžiai ją prižiūrėti ir kuo skubiau išskuodžiau namo. Visą kelią nenustojau skambinti Taniai, tačiau ši net neketino atsiliepti. Suvokiau, jog namie tikras pragaras, nes net Vladimirą prižiūrinti seselė neatsakė į mano skambučius. Ragindama vairuotoją spausti greičio pedalą, neramiai judėjau užpakalinėje automobilio sėdynėje spėliodama, kas galėjo nutikti. Tikėjausi geriausio, jog Vladimirui tiesiog pablogėjo sveikata ir greitoji atvyko jo išvežti…

Deja, grįžusi sulaukiau ne tokių gerų žinių. Vos įvažiavus į didžiulį kiemą, pamačiau stovinčią greitąją bei keletą policijos automobilių, šalia kurių stovėjo ir Vladimiro advokato transporto priemonė. Durys buvo praviros, o prie jų rikiavosi policijos darbuotojai bei apsauginiai.
–      Что случилось? – vos išlipusi iš automobilio bėgdama prie jų klausiau.
–      Сожалеем, госпожа Вильямс…[7] – tarė vienas iš policininkų.


[1]           – Sekundėlę, nušluostysime ją ir galėsite palaikyti savo mergaitę.
[2]              – Ar jau išrinkote mergaitei vardą?
[3]              – Taip. Ji bus Harieta.
[4]                      – Kol aš užmigdysiu Harietą, prašau paruošti viską, ko gali prireikti ligoninėje. Advokatas praneš, kada ir kur man nuvykti, noriu būti pasiruošusi.
[5]           – Ponia, grįškite kuo greičiau, o Dievulėli… Grįškite!
– Kas nutiko, Tania? Kas nors Vladimirui?
– Ponas Vladimiras… O Dieve… Aš negaliu…
– Kas nutiko?
[6]              – Tania, kas ten vyksta? Ar man grįžti su Harieta?
– Be, ponia, be…
[7]           – Kas čia nutiko?
– Apgailestaujame, ponia Viliams…


Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

– Ma

XXII

–      Tu nuo pat kūdikystės turėjai viską: tėvų dėmesį, daugiau žaislų, lankei užsiėmimus, kurie tau patiko, tėvai tau davė viską, jie tave skatindavo ir pagirdavo, visa giminė didžiavosi tavimi. Visi sakydavo: „Lygiuokis į seserį, Darse, ji daug pasieks“… Tai aš, – rodydama pirštu į save užriko Darsė. – Aš turėjau būti ta, į kurią reikia lygiuotis. Aš! Tu buvai visų numylėtinė, visi tavimi rūpinosi, padėjo tau siekti svajonių, surado tau puikų pasiturintį vyrą, gyvenai pasakoje. O kas beliko man? Užaugau tavo šešėlyje, nesulaukiau jokio palaikymo, visos mano svajonės buvo ignoruojamos… Tėvams nerūpėjo, koks bus mano vyras, jiems netgi nerūpėjo, kai aš praradau savo kūdikį!
Pirmą kartą mačiau Darsę tokia susinervinusią. Ji susiėmė už veido ir pradėjo taip smarkiai verkti, jog jos skausmas atrodė nepakeliamas. Stovėjau nežinodama, kaip ją guosti, ar prie jos prieiti, dvejojau, ar ji priims mano gailestį ir užuojautą, nes nesitikėjau, jog jos santykiai su tėvais tokie prasti, o vaikystės trauma tokia gili.
–      Nemanau, kad jiems nerūpėjo, Darse… Jiems buvo taip pat skaudu kaip ir tau, – eidama artyn tariau.
Per kūkčiojimą sesuo negalėjo pratarti nei žodžio. Priėjusi norėjau apkabinti, kad ji suprastų, jog nepaisant nieko – ji mano sesuo ir aš ją besąlygiškai myliu.
–      Neliesk manęs, Eliza. Tu esi dėl visko kalta.
–      Darse, aš juk nieko nepadariau. Aš nežinojau, kad tėvai visiškai nekreipia į tave dėmesio, juk aš neprašiau jų rūpintis tik manimi, aš to net nenorėjau. Atvirkščiai, man jų kontrolės buvo per daug, tačiau jie man neleido prieštarauti. Aš visada tave laikiau stipria asmenybe, nuo pat vaikystės pavydėjau tau laisvės ir norėjau būti tokia kaip tu – laisva, nepriklausoma ir nekontroliuojama asmenybe…
–      Nemeluok. Tu gyvenai tobulą gyvenimą su papurentomis pagalvėmis, apsupta tėvų šilumos ir rūpesčio, kai tuo metu aš galėjau pasidaryti sau galą ir jie net nebūtų to pastebėję.
–      Viskas yra tikrai ne taip. Mano gyvenimas anaiptol nebuvo tobulas, aš kentėjau dėl tėvų griežtumo, aš nepatyriau, kas tai yra laisvė, atsipalaidavimas, visada gyvenau įtemptai besitreniruodama, repetuodama, nepatyriau jokio gyvenimo džiaugsmo.
–      Tu atrodei pakankamai laiminga būdama balerina, – nustojusi raudoti tarė Darsė.
–      O kas man beliko? Aš neturėjau draugų, mano sesuo manęs nekentė, tėvai neleido užsiimti niekuo kitu, tik baleto šokiu, atskyrė mane nuo mylimojo ir išsiuntė gyventi pas nepažįstamą vyrą. Tau tai atrodo tobulas gyvenimas? – paklausiau jos.
–      Jie tavimi rūpinosi. Sutvarkė tau gyvenimą taip, kad tau niekada nieko netrūktų…
–      Bet man trūko, – įsiterpiau į jos sakinį. – Man trūko šypsenos, patirties, ryžto ir labiausiai man trūko sesers.
Ėmiau graudintis, nes pirmą kartą su Darse kalbėjome taip atvirai. Nežinojau, ar ji tokia atvira ir emocionali dėl alkoholio, ar jai tiesiog atėjo metas išsikalbėti.
–      Darse, aš tave myliu, kad ir kaip tu manęs nekenti… – su ašaromis akyse ištariau.
Ji tylėjo ir žvelgė į mane lygiai taip pat graudindamasi. Negalėjau patikėti, kad pagaliau sulaukiau išsvajotosios akimirkos, kai galėsiu pajausti, jog turiu seserį. Iš apačios pasigirdo mamos balsas, kuris kvietė mus pirmam vakarienės patiekalui. Dar kelias sekundes nesulaukusi jos atsako į mano žodžius, atsidusau ir įsimetusi telefoną į švarko kišenę, nuėjau durų link.
–      Ir aš tave myliu, sese… – tyliai išlemeno Darsė.
Atsisukau į ją, lyg būčiau išgirdusi svarbiausią dalyką gyvenime ir pagaliau pasaulyje įsivyravo taika. Pribėgau prie jos ir iš visų jėgų apkabinau, verkdama ant jos peties.
–      Visą gyvenimą laukiau šios akimirkos, – spausdama seserį prie savęs šnibždėjau.
Ji tylėjo, tik šniurpčiojo nosimi ties mano ausimi. Atsitraukusi norėjau pažvelgti jai į akis, tačiau Darsei turbūt buvo gėda po tiek išdaigų žvelgti į mane. Už rankų susikibusios nusileidome laiptais, valydamos viena kitai ašaras.
–      Kas čia dabar? – įžengus mums į valgomąjį paklausė mama.
–      Na, sunku išsiskirti su seserimi, – nusijuokiau, žvilgtelėjusi į Darsę ir leisdama jai eiti atsisėsti prie Ruperto.
–      Už širdies griebiantis vaizdas, – džiūgavo tėtis.
Dar kartą pažvelgiau į Darsę, kuri tyliai kalbėjosi su Rupertu ir servetėle šluostėsi paakius.
–      Na, šia džiugia gaida pradėdami atsisveikinimo vakarienę, norėtume su Eliza pranešti dar vieną gerą naujieną, – atsistojęs ir paėmęs taurę vyno tarė Vladimiras.
Jis paskatino mane atsistoti šalia jo ir apkabino per pečius.
–      Leisiu apie tai pasakyti savo žmonai.
Maniau, man tereiks stovėti šalia ir apsimesti, jog kūdikis yra jo ir mes būsime labai laiminga šeima, tačiau sunkiausią dalį Volodia paliko būtent man. Kostelėjau, apžvelgiau visą šeimą, didelėmis akimis spoksančią į mane, tada susikaupusi tariau:
–      Aš laukiuosi.
Vladimiras spustelėjo mane arčiau savęs, o aš nuleidau galvą ir laukiau artimųjų reakcijos. Mama suplojo rankomis šūkteldama:
–      Dieve, ačiū, už šį stebuklą! Eliza! Tai nuostabu!
Atsistojusi ji apėjo stalą ir apkabinusi mus su Vladimiru toliau džiaugsmingai čiauškėjo:
–      Sveikinu, mano vaikučiai! Sveikinu! Ačiū už šį džiaugsmą!
Tada atsistojo ir tėtis, priėjęs jis pabučiavo mane į skruostą ir pasveikino, tačiau neatrodė labai nustebęs. Prieš akis išniro Rupertas, kuris taip pat apkabino mane ir sušnibždėjo tylų „sveikinu“. Jam atsitraukus pamačiaus prie stalo sėdinčią Darsę, kurios skruostais riedėjo ašaros, ji žiūrėjo į vieną tašką ir netarė nei žodžio.
–      Darse, nepasveikinsi savo sesers? – paklausė mama.
Sesuo dar kurį laiką pasėdėjo lyg užhipnotizuota, o tada stryktelėjo nuo kėdės ir išbėgo iš valgomojo. Šeima pradėjo šnabždėtis, mama norėjo ją vytis, tačiau Rupertas sulaikęs už rankos jai tarė:
–      Palikite. Jai vis dar skaudu dėl saviškio netekties.
Pasijutau kalta dėl to, kad ir vėl Darsė jaučiasi prastesnė už mane. Norėjau nueiti į jos kambarį, tačiau Rupertas tai padarė pirmesnis. Visiems susėdus, mama vis dar negalėjo atsidžiaugti naujiena, jog taps močiute.
–      Aš taip ilgai to laukiau, Dievas tikrai išklausė mano maldas!
Šypsodamasi linksėjau galva, o Vladimiras ėmė kalbėti apie tai, kaip grįžęs į Maskvą jis kuriam laikui paliks darbą, atsiduos vaiko aprūpinimui, įrengs kambarį, vaikščios su manimi pas gydytojus į geriausias klinikas, kad vaikeliui ir man nieko netruks ir jis stengsis kuo daugiau laiko praleisti su pirmagimiu. Galvoje viską neigiau ir laukiau, kada prie stalo grįš sesuo, tačiau į valgomąjį grįžo tik Rupertas.
–      Ji nori pabūti viena. Prisijungs vėliau.
Darsė nepasirodė visą vakarą. Jaučiausi itin prastai, ypač po to, kai dar prieš kelias akimirkas susitaikėme su seserimi ir pajutome mus siejantį ryšį.
–      Aš nueisiu pas Darsę, – po vakarienės tariau.
–      Manau, kad ji miega, – paprieštaravo man Rupertas.
Iš jo žvilgsnio supratau, jog šiuo metu aš esu paskutinis žmogus, kurį sesuo norėtų pamatyti… Ir vėl nenoromis tapau Darsės neapykantos objektu. Nusivedusi Rupertą atokiau, kol likusieji su gėrimais ėjo į terasą, paklausiau:
–      Juk ji nemiega, ar ne? Mes jau beveik susitaikėme, nenoriu išvykti vėl susipykusi su ja…
–      Geriau išvyk nieko jai nesakiusi, nes dabar Darsė tikrai ne ypatingai šventinės ir džiaugsmingos nuotaikos. Pati pagalvok, ji norėjo padovanoti tavo tėvams anūką, tačiau prarado jį ir dabar niekada negalės to padaryti, o tu džiugiai praneši, jog laukiesi. Jai reikia laiko.
–      Bet, Rupertai, juk aš nesu dėl to kalta.
–      Aš suprantu, tačiau tu puikiai pažįsti savo seserį… – ramino jis mane.
–      Tai tu man siūlai neatsisveikinti su ja? Rytoj išskrendame labai anksti.
Jis žvilgtelėjo į laikrodį, kuris rodė beveik septintą valandą ir atsakė:
–      Išvyk prisimindama, jog susitaikėte.
Rupertas paėmė savo taurę vyno ir išėjo į terasą pas kitus. Likau svetainėje, atsisėdau ant sofos prieš didžiulį langą į sodą ir galvojau apie tai, koks netvarkingas ir neteisingas yra mano gyvenimas. Turbūt buvau taip pripratusi prie to, jog visada visi už mane sprendžia ką, kada ir kaip daryti, jog nutarusi savarankiškai priimti sprendimus ir pradėjusi gyventi tikrą gyvenimą aš nežinau, kaip elgtis ir darau vien klaidas. Nors atrodo, jog elgiuosi gerai, klausau širdies balso, tačiau aš vis nepataikau. Jei jaučiuosi laiminga – kenčia kiti, jei nesu laiminga – visi aplink mane trykšta džiaugsmu. Turbūt tokia buvo mano dalia – visą gyvenimą klausyti nurodymų. Išsitraukiau telefoną ir akimis permečiau kelias Hario siųstas žinutes. Visose jis klausinėjo, kodėl palieku jį, kodėl melavau, jog visada mylėsiu, kodėl nesistengiu išsaugoti santykių… Suvokiau, kaip jam dabar sunku, tačiau Haris – pats geriausias vaikinas pasaulyje, jis tikrai bus laimingas su kita. Tikėjau, kad sužinojęs apie kūdikį, jis prarastų ryžtą būti su manimi, laimėti skyrybas, ginti mane nuo Vladimiro… Maniau, kad jam geriau nieko neaiškinti ir ramiai pasišalinti iš jo gyvenimo.

Išaušus rytui jau penktą valandą sėdėjome automobilyje, vežančiame mus į oro uostą. Visą naktį negalėjau užmigti galvodama apie Darsės patiriamą skausmą, tačiau džiaugiausi, jog pagaliau sužinojau, už ką ji manęs taip nekentė, pagaliau įsitikinau, jog tai tikrai tik pavydas, kurį ji išsiugdė dar būdama vaikas. Likę vieni du su Vladimiru nesikalbėjome, todėl buvo nejauku visą kelią žvelgti pro langą ir įsivaizduoti, jog važiuoju viena. Privažiavus prie pat oro uosto durų, vairuotojas, padedamas oro uosto darbuotojo bei Vladimiro, pradėjo traukti lagaminus iš automobilio. Išlipusi atsidusau ir paskutinį kartą atsisukau į miesto pusę, atsisveikinti su savo mylima gimtine. Staiga iš tolo pamačiau atbėgantį Harį, kurio garbanos nuo šuolių mėtėsi nuo vieno šono ant kito. Žvilgtelėjau į Vladimirą, kuris įnirtingai kėlė iš bagažinės lagaminus ir pajudėjau atbėgančio vaikino link.
–      Elizabeta, palauk! – šūktelėjo jis.
Paspartinau žingsnį ir susitikusi su juo akis į akį atsisukau į Vladimirą. Jis stovėjo išsistiesęs prie automobilio, ranka laikydamas vieną iš lagaminų.
–      Hari, ką tu čia veiki? Turi važiuoti, – vis šnairuodama į Vladimiro pusę liepiau.
–      Negaliu tavęs išleisti, – suėmęs mane už pečių aiškino Haris.
–      Kas čia darosi? – iš tolo girdėjau artėjantį grėsmingą vyro balsą.
Išsilaisvinusi iš vaikino rankų, pribėgau prie vyro ir ramindama jį tariau:
–      Prašau, leisk man su juo atsisveikinti. Prašau.
Jis pro mano viršugalvį žiūrėjo į Harį, tačiau po kelių sekundžių nuleido akis ir ramiai atsakė:
–      Gerai. Turi minutę.
–      Ačiū, – gailestingomis akimis žvelgdama padėkojau.
Vėl grįžusi prie atokiau stovėjusio Hario paklausiau:
–      Kaip tu mane radai?
–      Nuo tada, kai pasakei, jog išskrendi, laukiau prie tavo namų, kad sulaikyčiau nuo kvailystės, kurią darai. Elizabeta, juk tu mane myli ir aš tave myliu, mes kartu viską įveiksim, tik nepalik manęs, – vėl suėmęs mane už pečių maldavo jis.
–      Neapsunkink visko dar labiau… – nuleidusi galvą atsakiau. – Mano sprendimas nepasikeis. Patikėk, elgiuosi teisingai, taip bus geriau mums abiems.
–      Jau palikai mano tėvą, manydama, kad elgiesi gerai, dabar visiškai analogiška situacija!
–      Ne, Hari, dabar viskas kitaip. Tu nesuprasi… – suėmusi jo delnus kalbėjau. – Pasitikėk manimi, taip darau tik dėl tavęs.
–      Jeigu ką nors darai dėl manęs – pasilik.
Papurčiau galvą ir suėmiau jo veidą.
–      Prisiekiu Dievu, be manęs tu būsi tikrai laimingesnis, – pasakiusi pabučiavau jį. – Paleisk mane.
–      Bet juk sakei, kad kovosi dėl savo laimės…
–      Šią kovą aš pralaimėjau, atleisk man.
Vladimiras šūktelėjo mano vardą, todėl paleidau Hario skruostus ir dar kartą pažvelgusi jam tiesiai į akis ištariau:
–      Sėkmės, Hari…
Jis kaip žuvis, išmesta į krantą, pakrutino lūpas, tačiau nieko nesakė, tik čiupo mane į glėbį ir keletą kartą pakartojo, jog mane myli. Pradėjau verkti, kad ir kaip stengiausi nuo to susilaikyti. Suspaudžiau jį ir sušnibždėjau:
–      Nenorėjau, kad viskas baigtųsi taip…
–      Tai dar ne pabaiga, Elizabeta… Dar ne pabaiga.
Atsitraukusi spustelėjau jo delną, kuriame jis kažką laikė. Žvilgtelėjau į mūsų plaštakas, o vaikinas į maniškę įdėjo ant sidabrinės grandinėlės pakabintą kryželį. Suspaudžiau jį tvirtai savo delne ir nusisukusi kuo skubiau nupėdinau prie automobilio. Kaip visada atsisveikinus su Hariu, atsigręžiau pažiūrėti į jį… Vaikinas stovėjo susikišęs rankas į džinsų kišenes ir sekė mane žvilgsniu. Lygiai kaip pirmąjį vakarą pasivaikščiojus Enfilde, atsisveikinome prie fontano ir jis palydėjo mane akimis iki taksi automobilio. Skirtumas tik tas, kad tai buvo paskutinis atsisveikinimas. Maniau, jog širdis neatlaikys tiek smūgių per kelias pastarąsias dienas, tačiau žinojimas, jog savyje nešioju dalelę žmogaus, kurį myliu, vedė mane į priekį…

Pirmosios savaitės turbūt buvo  sunkiausias laikas mano gyvenime. Dvigubai sunkesnis nei palikus Henriką. Aš beviltiškai ilgėjausi Londono, ilgėjausi lietingų dienų, kvapo, sklindančio iš siaurų gatvelių užkandinių, dviaukščių lekiančių autobusų, mandagių besišypsančių praeivių, ilgėjausi savo buto, kuris buvo sutvarkytas taip, kaip aš norėjau… Man trūko mokinių bei pamokų, trūko ausiai malonaus britiško kolegų akcento, kuris skambėdavo pertraukų metu mokytojų kambaryje, trūko Darsės sarkastiškų pastabų apie kiekvieną mano judesį bei atodūsį, trūko tėčio skolinto Range Rover automobilio, trūko savarankiškumo ir laisvės. O labiausiai man trūko Hario – mano skaudžiausios nuodėmės ir didžiausio džiaugsmo. Nebuvo dienos, kai negalvočiau apie jį: kiekviena smulkmena namie, mieste, parduotuvėje man priminė laimingiausią laiką. Aš nebeturėjau ryžto ir entuziazmo, kurį jis man teikdavo kiekvieną dieną. Verkdavau kasdien gavusi Hario žinutę, kurioje jis prašė sugrįžti. Rankoje gniauždama ant kaklo kabantį Hario dovanotą kryželį, meldžiau Dievo, kad padėtų ištverti širdies skausmą.
Jis, kaip ir Henrikas, rašydavo pačius gražiausius žodžius, nors aš nieko jam neatsakydavau.
Myliu tave labiau, nei kas nors kada nors mylėtų… Neįsivaizduoju savo gyvenimo be tavęs, todėl prašau tik vieno dalyko – būk mano ir niekieno kito. Tu verti mane jaustis ypatingu, leisk tave mylėti…
Galų gale pasikeičiau telefono numerį, manydama, jog taip lengviau pamiršiu Harį, o jo siunčiami žodžiai nebekels dar didesnio skausmo, tačiau klydau… Pirmąjį mėnesį grįžus į Maskvą aš jaučiausi lyg smaugiama šionykščio oro, užrakinta savo kambaryje ir negalinti pabėgti nuo minčių apie Harį.
Apsilankius pas ginekologą, pastarasis nustatė man visišką išsekimą, todėl perspėjo:
–      Госпожа Вильямс, если и дальше вы не будете думать о своём здоровье, не только ваш ребёнок не доживёт, но и вы сами. Помните, теперь вы должны уделять особое внимание отдыху, покою, ответственно выбирать еду, постоянно бывать у меня. Мы должны очень наблюдать за развитием плода, потому что ваша имунная система очень слаба и это может повлиять на ребёнка. Теперь я не могу назначить ни каких лекарств на нервной почве, просто прошу вас как будущей матери, подумайте, что страдаете не только вы, но и ваш ребёнок.[1]
Po šio pokalbio aš atsikvošėjau ir suvokiau, jog man ne aštuoniolika metų, kad elgčiausi taip lengvabūdiškai, kaip elgiausi būdama Britanijoje. Turiu grįžti į realybę, kurioje nėra Hario, kurioje aš esu Vladimiro žmona, būsima motina ir negaliu leisti nelaimingai meilei paveikti mano kūdikio vystymąsi.
Mane vis dar kamavo sąžinė, jog Haris niekada nesužinos esąs tėvas, tačiau vis daugiau dėmesio skiriant rūpinimuisi savimi bei laukiant gimstant kūdikio, vis mažiau sugrįždavau prie svarstymų, kaip ši žinia paveiktų vaikino gyvenimą. Pykčiai su Volodia nesibaigė net tada, kai aš laukiausi: aš norėjau išsikraustyti į butą Maskvos centre, kuris mums priklausė, tačiau Vladimiras griežtai uždraudė man gyventi vienai:
–      Ne. Kai pilvas ims rodytis, noriu, kad visi matytų mus kartu. Ar sieki, kad visi sužinotų, jog tas vaikas ne mano?
–      Aš tiesiog nenoriu gyventi su tavimi.
–      Manau, kad mes apie tai jau kalbėjomės prieš grįžtant į Maskvą. Viename iš svečių kambarių pradėtas rengti vaiko kambarys, todėl jūs pasiliksite čia ir mes gyvensime kaip didelė graži šeima!
Ginčytis su juo buvo neįmanoma kaip ir visus kartu pragyventus metus. Sunkiomis akimirkomis visada prisimindavau Harį – jo šypseną ir duobutes skruostuose, svajingą žvilgsnį ir žemą skardų juoką. Tuomet imdavau pykti ir mintyse kartodavau, jog nenoriu kūdikio, kuris mane atskyrė nuo mylimo žmogaus, o paskui atsiprašinėdavau glostydama savo pilvą ir sakydama, jog myliu ir laukiu to mažo žmogučio… Nuotaikų svyravimai buvo tikras košmaras, ypač, kai apie tai neturėjau su kuo pasikalbėti.

Vladimiras rūpinosi mano baleto studijos statybomis. Džiaugiausi, jog jo dažnai nebūdavo namuose, tačiau į ligoninę jis visada važiuodavo kartu su manimi. Kartu su pilvo dydžiu, didėjo ir Vladimiro nuoširdus rūpestis. Kartais atrodydavo, jog siaubingai jo nekenčiu, tačiau jis buvo vienintelis šalia esantis žmogus, nors pats ir privertė mane grįžti į Maskvą. Tiesiog laikiau jį nestabilios psichikos, nes akimirkomis jis atrodė visai mielas vyras, o kitą dieną jau galėjo grasinti man ir mano kūdikiui… Gyvenau tikrame chaose.
Kurį laiką sprendžiau, ar noriu sužinoti kūdikio lytį, tačiau tai už mane, kaip visada, nusprendė Vladimiras.
–      Kitą savaitę duosime interviu žurnalui „Elitas“, todėl būtų gerai, kad žinotume, kas gims. Be to, jau ketvirtas mėnuo, norėčiau pasikviesti dizainerius, kurie įrengs vaiko kambarį…
Jis niekada neklausdavo mano nuomonės, tiesiog išdėstydavo man teiginius ir aš neturėjau jokios galimybės paprieštarauti. Nieko nežinojau apie interviu, net nenorėjau pasakoti spaudai apie kūdikį, apie šeimą ir savo asmeninį gyvenimą, tačiau Vladimiras norėjo apsiskelbti visam pasauliui, jog taps tėvu… Nors jam ir buvo atlikta vazektomija.
–      Jei tu taip džiaugiesi, kad tapsi tėvu, kodėl norėjai operuotis? – vykstant į klinikas atlikti untragarsinio tyrimo paklausiau Vladimiro.
–      Niekada nenorėjau tapti tėvu. Tačiau labai tave myliu ir būsiu tavo kūdikiui tėvu, kurio jis neturi.
–      Jis turi tėtį, Vladimirai.
–      Bet jo nebus, kai vaikas augs. Būsiu aš, todėl aš ir būsiu tėvas.
–      Aš savo vaikui nemeluosiu. Atleisk, bet nenoriu, kad jis vadintų tave tėčiu.
Volodia susinervinęs patylėjo ir išlipus iš automobilio sukuždėjo, jog apie tai pasikalbėsime likę dviese. Nenutuokiau kodėl, tačiau pastarosiomis savaitėmis mus visur lydėdavo du Vladimiro apsauginiai. Nežinojau, ar taip jis saugo mane, ar bando pats nuo kažko apsisaugoti… Neklausinėjau, nes nenorėjau veltis į jo asmeninius reikalus. Nors ir gyvenau su juo, turėjau savo atskirą gyvenimą bei problemas, kuriomis su juo nesidalinau.

Atlikus tyrimą paaiškėjo, jog laukiuosi mergaitės. Žinoma, tai mane pradžiugino, akimirksniu įsivaizdavau, kaip turėtų atrodyti jos kambarys, kokius drabužėlius pirksiu ir kokia nuostabi ji bus. Nuo to momento mano požiūris į kūdikį pasikeitė: kūdikis nebebuvo tiesiog reiškinys – tai buvo žmogutis! Žmogutis, kuris auga manyje, kurį aš myliu dar nemačiusi! Tai mergaitė, kuri man atstos visą pasaulį! Kalbėdamasi su vis dar pilve esančiu vaikeliu, aš pasakodavau įvariais istorijas apie baletą, kalbėjau tik apie gražius dalykus, pažadėjau auginti ir mylėti taip, kad ji visuomet jaustųsi svarbiausia… Papasakojau ir apie Harį, kuris, deja, negalės pasirodyti jos gyvenime. Buvau apsisprendusi atskleisti savo vaikui visą tiesą apie tikrąjį tėtį, kai tam ateis tinkamas laikas. Vladimiras nuo pat kūdikio gimimo bus dėdė, neleisiu jam melagingai apsimesti mano vaiko tėvu. Kad ir kaip Vladimiras priešinosi šiai mano sąlygai, aš nežadėjau meluoti savo vaikui.

Bijojau, kad po interviu Hario nepasiektų žinia apie mano nėštumą, nes tada jis tikrai būtų susiradęs mane ir prašęs viską paaiškinti. Paskambinusi mamai, paklausiau, ar Darsė nepasakojo savo draugėms apie tai, nes tikėjausi, jog ji bus nulėkusi pas Liuciją ir viską išpliurpusi.
–      Eliza, aš nenorėjau tavęs jaudinti dėl nėštumo, tačiau visus tuos keturis mėnesius nuo tavo išvykimo, Darsė guli ligoninėje…
–      Kas nutiko? – išsigandusi suklikau.
–      Na, kaip ir po persileidimo… Depresija.
–      Keturis mėnesius? – negalėdama patikėti pasitikslinau.
–      Oi, buvo visko, vaikeli. Nenoriu, kad jaudintumeis, tai gali pakenkti mano anūkėlei.
–      Mama, turi man papasakoti!
Deja, ji buvo užsispyrusi ir prisiekinėjo, jog nieko nepasakos, kol negims kūdikis. Paskambinus Rupertui, pastarasis taip pat nieko nepasakojo, o Darsė net neketino atsakyti į mano skambučius.

Ir vėl mano gyvenimas buvo kupinas problemų: niekas nepasakojo, kas mano seseriai, Vladimiras vertė vaidinti laimingą šeimą, aš bijojau, kad Haris nesužinotų apie kūdikį ir veikiama įtampos vėlgi atsidūriau pas ginekologą, kuris aiškino apie rūpinimąsi savimi. Jis mane užrašė į nėščiųjų jogos užsiėmimus, kurie turėjo nuvyti patiriamą nerimą ir atpalaiduoti tiek kūną, tiek mintis. Nuėjus ten pirmą kartą buvau maloniai nustebinta, nes sutikau savo pažįstamą, kuri kartu su manimi iš Britanijos atvyko į Maskvą studijuoti baleto. Patricija kartu su manimi šoko daugelyje spektaklių, buvo puiki balerina ir viena geriausių pašnekovių visame mūsų kolektyve. Pirmaisiais studijų Maskvoje metais daug laiko praleisdavome kartu, paskui aš ištekėjau, po poros metų ji susituokė su balerūnu iš to paties kolektyvo, o po dešimtmečio susilaukė sūnaus. Ji buvo mano bendraamžė, tačiau karjerą baigė penkeriais metais anksčiau. Atpažinusi mane, Patricija tuoj pat paliko savo pašnekoves ir prisiartinusi tarė:
–      Eliza? Čia tikrai tu? Negaliu patikėti!
–      Patricija, kokia maloni staigmena!
Ji čiupo mane į glėbį, o atsitraukusi pakštelėjo į skruostą.
–      Sveikinu, brangioji! Pirmasis?
–      Taip, pirmagimė… – šyptelėjau paglostydama pilvą. – O jūs su Antonijumi laukiatės antrojo?
–      Taip! Dieve, kaip džiugu, kad susitikome, turime apie daug ką pasikalbėti! Penkeri metai praėjo po paskutinio mūsų susitikimo, ar ne? Paskutinį kartą matėmės tavo atsisveikinimo vakarėlyje. Turėsi papasakoti, ką veikei pastaruosius metus!
Širdyje pasidarė neapsakomai šilta ir jauku, kai sutikau žmogų, kuris anuomet suprato mano skausmą dėl išsiskyrimo su Henriku, žinojo, jog ne viskas su sutuoktiniu yra taip puiku, kaip atrodo. Tačiau Vladimirui Patricija atrodė per daug vėjavaikiška ir daranti man blogą įtaką, tad laikui bėgant jis uždraudė man su ja bendrauti. Po pirmojo užsiėmimo mes apsikeitėme telefonų numeriais ir susitarėme susitikti.

Seniai bebuvau vakarienės su sena pažįstama. Mano atsiskyrėlės gyvenimas tęsėsi jau keletą mėnesių, todėl nedrąsiai pranešiau Vladimirui apie susitikimą su Patricija.
–      Maniau, kad jūs nebebendraujate, – akis nuo popierių pakėlęs pakomentavo jis.
–      Volodia, nebūk mažas vaikas. Negali man drausti matytis su kitais žmonėmis ir užrakinęs laikyti šiame name. Ji taip pat laukiasi, bus naudinga pasikalbėti apie nėštumą bei motinystę.
–      Gerai. Vienas iš apsauginių tave palydės į restoraną.
Beprasmiška buvo priešintis jo sprendimui, todėl į susitikimą važiavau lyg prezidentė. Betrūko policijos palydos… Užsisakiusios patiekalus gal pusvalandį su Patricija dalinomės prisiminimais apie pasirodymus, keliones, baletą bei studijų metus. Ji papasakojo apie savo šeimyninį gyvenimą, kokie laimingi jiedu su Antonijumi, koks protingas jų pirmasis sūnus, ką ji veikė baigusi balerinos karjerą ir staiga ji paklausė:
–      O tu vis dar gyveni su Vladimiru?
–      Taip…
–      Viskas gerai?
–      Taip, žinoma. Viskas puiku, – kramsnodama krevetes išsišiepiau.
–      Taip puiku, kad jis tave net seka?
–      Iš kur žinai, kad jis mane seka? – nustebau.
–      Tas juodai apsirengęs vyras netoli įėjimo nuolatos stebi mūsų staliuką, – paslapčia palinkusi prie manęs šnibždėjo Patricija.
Pažvelgusi į restorano įėjimą paaiškinau jai, jog tai apsauginis, kuris rūpinasi mano saugumu. Moteris susiėmė už galvos ir suaimanavo:
–      Siaubas… Man jis visada atrodė truputį kvaištelėjęs. Atleisk…
Aš šyptelėjau ir nuleidau žvilgsnį į lėkštę.
–      Gal paliesiu skaudžią temą, bet ar nebuvai susisiekusi su Henriku? – atsargiai pasidomėjo Patricija.
–      Henrikas prieš kelis metus mirė…
Ji susiėmė už burnos, išplėtė akis ir tuoj pat pradėjo atsiprašinėti.
–      Nieko tokio, Patricija, juk nežinojai. Mes jau seniai išsiskyrėme, nebeturėčiau jam jausti prisirišimo.
–      Na, aš pamenu, jog tavo meilė jam buvo tikrai nepaprasta. Visada pavydėjau tau…
–      Ko? – nusijuokiau. – Nelaimingos meilės?
–      Na, jūsų santykiai iki jo santuokos buvo tokie gražūs…
–      Geriau nekalbėkime apie tai, – nutraukiau pašnekovę, kol ši neįsijautė.
–      Atsiprašau, – išsigando ji ir gailestinga veido mimika žvelgė į mane.
Jai toliau kalbant apie nėštumo ypatumus, aš ir vėl prisiminiau Henriką. Kai jis pranešė man apie išsiskyrimą, mama – apie vestuves bei Liucijos nėštumą. Keista suvokti, jog pamilau Henriko sūnų ir dabar laukiuosi būtent nuo jo. Suvokusi, kad Henrikas – mano vaiko senelis, viduje pasidarė taip negera… Pati nepajutau, kaip pradėjau verkti Patricijos akivaizdoje.
–      Kas buvo? Tave taip paveikė mano pasakojimas apie pirmąjį nėštumą?
–      Ne, Patricija, viskas gerai. Užsigalvojau…
–      Papasakok man.
Aš per daug nepasitikėjau žmonėmis, kad galėčiau imti ir viską jai papasakoti, nors ir labai norėjau kažkam išlieti savo skausmą.
–      Kitą kartą… Atleisk, turiu eiti. Susitiksime užsiėmimuose. Atleisk!
Pasiėmusi rankinę bei paltą išlėkiau pro duris, o man įkandin nusekė apsauginis. Grįžusi namo užsidariau kambaryje ir negalėjau nuraminti savo sąžinės. Jaučiausi pasibaisėtinai pasielgusi tiek su Henriku, tiek su Hariu… Atrodė, kad meilė Henrikui – vienintelė, kurią jausiu visą savo gyvenimą, tačiau pasirodžius Hariui ji dingo. Hario panašumas į savo tėvą nevaldomai veikė mano sąmonę, todėl aš negalėjau pasipriešinti iš naujo prabudusiam jausmui. O gal tai buvo ta pati besitęsianti meilė? Juk Henrikas ir Haris – tas pats kūnas ir kraujas. Jų išvaizda vienoda, charakteriai identiški, o meilė man – stipresnė už bet kokią jėgą. Gal visgi aš myliu tą patį žmogų, tik skirtingu metu ir skirtingomis aplinkybėmis?

Pabėgti nuo minčių stengiausi įvairias būdais: skaičiau, domėjausi motinyste, meditavau, lankiau jogos užsiėmimus, netgi pradėjau rašyti, bandydama visus jausmus surašyti ant lapo. Dar mėnesį prasikankinusi Maskvoje, išvykau į kurortą kalnuose. Išreikalavusi Vladimiro laiko pabūti vienai, lydima apsauginio dvi savaites mėgavausi ramybe žvelgdama į snieguotas kalnų viršūnes. Begėdiškai svajojau apie laiką su Hariu, apie vakarus prie židinio, apie susitaikymą… Tai tebuvo svajonės, kurios neturėjo galimybės išsispildyti. Tačiau vien galvojimas apie tai mane atpalaiduodavo ir aš bent trumpam užmiršdavau visas problemas.

Grįžusi ir vėl susitikinėjau su Patricija, tik šįkart mes nelietėme jokių asmeninio gyvenimo temų, tiesiog kartu mėgavomės nėštumu, pirkome drabužėlius būsimiems kūdikiams, lankėme įvairius nėščiosioms skirtus užsiėmimus, o tai mane atitraukdavo nuo beprasmio ilgesio. Paskutiniai nėštumo mėnesiai buvo daug lengvesni, nei pirmieji – aš pripratau prie minties, jog būsiu motina, perskaičiau daug knygų, skirtų besilaukiančioms pirmagimių moterims, kasdien užeidavau į įrengtą mergaitės kambarį, su džiaugsmu laukiau savo kūdikio išvystant pasaulį. Mintys apie Harį mane aplankydavo vis rečiau, nors mano jausmai jam visiškai nepasikeitė, tiesiog susitaikiau su likimu gyventi be jo.

Deja, paskutinis nėštumo mėnuo nebuvo toks sklandus.


[1]

–                   Ponia Viliams, jei ir toliau nesirūpinsite savo sveikata, neišgyvens ne tik jūsų kūdikis, bet ir jūs pati. Atminkite, jog dabar turite skirti ypatingą dėmesį poilsiui, ramybei, atsakingai rinktis maisto produktus, reguliariai lankytis pas mane. Turime atidžiai stebėti vaisiaus vystymąsi, nes jūsų imuninė sistema labai silpna ir tai gali paveikti kūdikį. Dabar negaliu skirti jums jokių nervinę sistemą balansuojančių vaistų, tiesiog prašau jūsų kaip būsimos motinos – pagalvokite, jog kankinatės ne tik jūs, bet ir vaikelis.


Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

– Ma

XIX

Servetėlių pasiruošėte? Pradedam…

Krūtinę lyg kas plunksna paglostė, virpuliukas sukuteno širdį, stabtelėjo ties gerkle ir apimta jaudulio nesugebėjau pratarti nei žodžio. Iki tos akimirkos aš nesuvokiau, kokie rimti yra Hario jausmai. Bijojau, jog įtraukus į mūsų santykius seksą, aš jam greitai atsibosiu ir jis mane paliks, tačiau jis visada buvo šalia… Anksčiau žvelgiau į jį kaip į vaiką, nes lyginau jo amžių su savuoju, bet čia stovėjo visiškai lygiavertis vyras, kurį aš myliu. Nors nusikratyti kaltės jausmo ir kovoti su sąžinės balsu nebuvo lengva, aš dar niekada taip nenorėjau pasinaudoti man suteikta galimybe tapti laiminga.
–      Ne… – tyliai atsakiau. – Nuo šiandien būsiu tavo.
Hario šypsenai apibūdinti tikrai nerasčiau atitikmens žodyne, nes šypsojosi ne tik jo lūpos ir akys, tačiau atrodė, kad šypsosi kiekvienas jo kūno centimetras. Jis tiesiog spinduliavo. Čiupo mane į glėbį ir suėmęs skruostus tikino:
–      Tu neįsivaizduoji, kaip aš tave myliu!
Nespėjus jam atsakyti tuo pačiu, buvau švelniai pabučiuota ir apglėbta jo tvirtų rankų. Negalėjau patikėti, kad aistringas žmogus gali būti toks atsargus ir švelnus. Jaučiau, kaip dega jo kūnas, tačiau jis neskubėjo ir neskubino nei vienos akimirkos, atvirkščiai – atrodė, jog iš kiekvienos sekundės ir kiekvieno prisilietimo jis nori patirti patį didžiausią malonumą. Niekada nebuvau patyrusi tokių tyrų ir malonių glamonių, tokių minkštų bučinių ir atsargių atodūsių. Jis elgėsi su manimi, lyg aš būčiau pats vertingiausias ir brangiausias keramikos kūrinys, kurį jis atsargiai laikė savo rankose. Būnant su Vladimiru seksas man neteikė jokio malonumo. Tai buvo tik pareigybė, aš nemokėjau būti miela, nemokėjau išreikšti jausmų rankomis ar bučiniais. Tačiau pajutus minkštas Hario pirštų pagalvėles ant odos, automatiškai atkartojau viską ir atrodė, jog tam tikrai nereikia patirties – viskas vyko savaime. Norint, kad mylimam žmogui būtų gera, rankos pačios atsargiai glostė kiekvieną jo šilto kūno centimetrą. Jo pirštai dar ilgai žaidė ant mano pilvo, kol galiausiai ranka nusileido ant jo, o paskutinis bučinys ištirpo ant mano peties. Palaukusi keletą minučių, mėgavausi viskuo, ką patyriau. Tai buvo stebuklinga ir magiška. Švelnu. Miela. Nepakartojama. Jaučiau jo galvą prie savo peties ir stengiausi jo nepažadindama žvilgtelti. Pamačiusi Hario garbanas susigraudinau prisiminusi, kaip pirmą kartą mylėjausi su Henriku. Tai buvo pats pirmasis kartas mano gyvenime ir aš tai pajutau vėl. Su Hariu. Lyg visa praeitis išsibraukė iš mano gyvenimo ir tik dabar aš visa tai patyriau pirmą kartą. Užmigti buvo taip paprasta…

Ryte pabudau nuo bangų mūšos į krantą bei saulės spindulių į mūsų kambarį. Vangiai pramerkusi akis, suvokiau, kur esu, kai pajaučiau šiltą delną ant savo nuogos nugaros. Seniai, o galbūt ir niekada, nebuvau nubudusi nuoga lovoje, todėl jausmas buvo keistas, tačiau jaučiausi tokia laisva ir natūrali, lyg iš naujo gimusi. Atsisukusi į Harį pamačiau jo putlias, vos prasivėrusias lūpas pūpsančias prieš mane ir pajaučiau ties kaklu jo gilius atodūsius. Atrodė, kad vaikino netrikdo nei saulė, nei karštis, nei aplinkiniai garsai… Šyptelėjusi išlipau iš lovos ir greitai nulėkiau į vonią, kurioje kaip pridera apžiūrėjau save, nes jaučiausi iš pagrindų kitokia – lyg pažadinta po ilgo žiemos miego, norėjosi nuveikti tiek daug! Nusipraususi ir apsivyniojusi šilkinį chalatą, įsipyliau vandens į stiklinę ir gurkšnodama nuėjau terason. Su šypsena veide prisiminiau praėjusią naktį: anksčiau maniau, jog nutikus tokiam dalykui, patirsiu gėdą, nežinosiu, kaip elgtis toliau ir mano sąžinė bus nepataisomai suteršta, tačiau viskas, ką aš jaučiau, buvo palaima, atgaiva ir begalinė meilė.
Neišlaukusi Hario pabundant, iškviečiau viešbučio tarnybą, kuri pristatė pusryčius, o tada netikėtu bučiniu į skruostą pažadinau savo miegantįjį gražuolį.
–      Aš jau tavęs pasiilgau, kelkis… – nušnabždėjau prie ausies.
Vaikinas tingiai pasiražė ir neaiškiai vapėdamas pervertė mane į patalus.
–      Praleiskim visą dieną čia…
Visas kartu praleistas laikas tikrai priminė patį geriausią ir romantiškiausią medaus mėnesį, kurio nei aš, nei Haris nebuvome iki šiol patyrę: puikus oras, kaitri saulė, šiltas vandenynas, minkštas smėliukas… Tai buvo tiesiog rojus, kuriame norėjau pasilikti visą gyvenimą! Juokaudami su Hariu sprendėme, ką galėtume čia veikti, jei atsikraustytume gyventi į Maldyvus visam laikui.
–      Aš galėčiau dainuoti kuriame nors bare, o tu… – juokėsi Haris.
–      O aš būčiau tavo vadybininkė! – užbaigiau jo sakinį.
Žinoma, tai buvo visiški paistalai, bet jis vis bandė išblaškyti mano mintis nuo skyrybų, nes kiekvieną rytą tikrindavau savo telefoną ir elektroninio pašto dėžutę, laukdama žinių iš advokato ar tiesiogiai iš Vladimiro. Deja, naujienų nebuvo, tačiau Hariui pasisekė ir besibaigiant mūsų atostogoms, jam paskambino Džo.
–      Žodžiu, jam paskambino vienas iš prodiuserių, su kuriais norime bendradarbiauti ir grįžus iš kelionės važiuosime į įrašų studiją pirmajam bandymui! Tai tiesiog neįtikėtina! – po pokalbio man pasakojo Haris, kol aš deginausi atsigulusi ant pilvo.
Pakėliau galvą, nusiėmiau akinius nuo saulės ir suraukusi antakius paklausiau:
–      Neįtikėtina? Būtų neįtikėtina, jei kas nors nesutiktų su jumis bendradarbiauti!
–      Na, viskas taip greitai… Maniau, jog tik po vasaros sulauksime kažkokių naujienų.
–      Po vasaros jūs jau įrašinėsite savo albumą, – šyptelėjau.
–      O tavo skyrybos bus įpusėjusios… – guldamasis šalia manęs tarė Haris.
Net tokią gyvenime svarbią akimirką, kai kalbėjome apie jo karjerą, vaikinui rūpėjo mano reikalai. Kiekvieną dieną jaučiausi vis labiau mylima ir branginama, visas jo dėmesys buvo toks nuoširdus. Jaučiau, kad Haris visa širdimi atsidavęs man, todėl tai kėlė šiokią tokią baimę. Bijojau jį įskaudinti, sugriauti jo gražius planus, jo svajones dėl mūsų bendros ateities ir nenorėjau būti blogio pranašu, tačiau kartais buvo sunku nuslėpti savo blogą nuojautą. Puikiai pažinojau Vladimirą ir vos sužinojęs apie skyrybų dokumentus, kuriuos jau turėjo būti gavęs jo advokatas, jis turėjo paskambinti ir klausinėti, kaip visa tai suprasti. Bet man neskambino nei jo advokatas, nei jis pats, o tyla iš jo – ne pats geriausias ženklas. Hariui apie tai neužsiminiau tik nenorėdama trikdyti jo džiaugsmo.

Paskutinę atostogų dieną negalėjau patikėti, jog viskas baigiasi ir vėl teks grįžti į lietingąjį Londoną, toliau slėpti, jog visa širdimi, kūnu ir protu esu atsidavusi Hariui. O jis kaip visuomet buvo optimistiškai nusiteikęs ir pasiūlė dvi likusias vasaros savaites apsigyventi pas jį. Po šios kelionės tikrai neįsivaizdavau dienos be Hario gilaus prikimusio rytinio balso, be jo duobučių skruostuose, be jo juokelių, kurie visuomet pralinksmindavo… Įsitikinau, jog nei aš Hariui per sena, nei jis man per jaunas – mes susitikome pačiu idealiausiu metu ir papildėme vienas kito asmenybę daugeliu dalykų. Buvau pažadėjusi mamai, jog vos grįžusi iš kelionės, atvažiuosiu pas juos papasakoti įspūdžių. Nusileidus lėktuvui teko išsiskirti su Hariu, tačiau abu tikėjomės dar tą patį vakarą užmigti vienas kito glėbyje…
Grįžusi į butą pasidėjau lagaminus, išsimaudžiau duše ir, nors buvau tikrai pavargusi, sėdusi į automobilį išvykau rančon. Nuo mano veido nedingo šypsena vis dar prisimenant tas keturiolika pasakiškų dienų, vis dar jaučiant Hario kvapą. Maniau, kad kraustausi iš proto, nes atrodė, jog Haris visada šalia. Beprotiškai norėjau kuo greičiau pavakarieniauti su tėvais ir vėl jį pamatyti. Įvažiavusi į kiemą pamačiau jame stovintį automobilį, kuris nebuvo vieno iš namiškų, tad pamaniau, jog turime svečių. Minkydama telefoną, su šypsena nuo ausies ligi ausies užlipau laiptukais ir pravėrusi didžiules namo duris sušukau:
–      Aš jau grįžau!
Vos nenugriuvau iš išgąsčio, kai pamačiau netoliese stovintį Vladimirą, kuriam už nugaros pašaipiai šypsojosi Darsė, o mama, pamačiusi mane, išskėtė rankas ir eidama manęs link tarė:
–      Sveika sugrįžusi, dukra!
Ji mane apkabino, o atsitraukusi žiūrėjo ir tęsė:
–      Kodėl nesakei, kad Vladimiras planuoja savo gimimo dieną švęsti pas mus?
Žiūrėjau į jį paklaikusiu žvilgsniu ir nebežinojau, eiti toliau ar apsisukus bėgti iš namų. Tėvams buvau pamelavusi, jog atostogausiu su vyru, o jam, kad išvykstu su kolegėmis. Dabar jie stovėjo vienoje patalpoje ir aš net nebandžiau įsivaizduoti, apie ką jie kalbėjosi, kol manęs laukė. Pakirto kelius, pasidarė silpna, o galvoje sukosi tik mintis apie tai, kaip giliai įklimpau. Nepratariau nei žodžio, tik nenuleisdama akių ir net nemirksėdama žiūrėjau į Vladimirą.
–      Nepykit ant jos, norėjau, kad Eliza pailsėtų prieš vakarėlį, – artėdamas prie mūsų juokėsi jis.
Norėjosi verkti, nes nesupratau, kas vyksta, o žemė tiesiog slydo iš po kojų.
–      Na, brangioji, kaip tavo savaitė, skirta sau? – apkabinęs mane viena ranka paklausė Volodia.
Žiūrėjau į jį visiškai nesuvokdama, apie ką jis ir mama kalba. Žinoma, dar turėjo prisidėti ir Darsė:
–      Vladimiras pasakojo, kad turėjo palikti tave vieną atostogauti Maldyvuose visą savaitę, turėjo būti liūdna…
Kone drebėdama iš baimės atsisukau į Volodią, bandžiau perskaityti viską jo akyse, tačiau jis dirbtinai šypsojosi ir tai man neleido nieko suprasti. Atrodė, jog viskas atsisuko prieš mane – dabar jie visi turėjo paslaptį, apie kurią nežinojau.
–      Na, mes juk nebe jaunavedžiai, mums užteko ir savaitės atostogų, ar ne, Eliza? – spustelėjęs pasiteiravo jis.
Vladimiro dirbtinė šypsena man bylojo apie vaidybą ir giliai užslėptą pyktį. Aš linktelėjau vis dar negalėdama pajudėti iš vietos.
–      Eime vakarieniauti, sriuba jau turėtų būti išvirusi! – suplojusi delnais tarė mama. – Džiaugiuosi, kad visi esame čia. Bėkite į valgomąjį, Darse, pakviesk iš kiemo tėtį su Rupertu.
Lyg medinėmis kojomis nukrypavau paskui mamą į virtuvę, pasiteisindama, jog noriu jai padėti. Norėjosi iškvosti ją, sužinoti, kiek laiko Vladimiras jau svečiuojasi pas juos, ką jis kalbėjo, ar pasakė apie skyrybų dokumentus, ką pasakojo apie atostogas… Nesupratau, kodėl ji nepasakė visiems, jog aš pamelavau atostogaujanti su juo ir ką jis apskritai čia veikia.
–      Kas yra, dukra, tu kažkokia nesava?
–      Pavargau, mama… Viskas gerai.
Tuoj pat išsitraukiau telefoną ir parašiau Hariui, jog namuose yra Vladimiras ir pranešiu viską apie susidariusią situaciją vėliau.
–      Kodėl nepranešei mums, jog Vladimiras planuoja atvykti? – imdama dubenis iš lentynos paklausė mama.
–      Turbūt pamiršau… – šyptelėjau. – Tuoj grįšiu.
Išbėgusi iš virtuvės, įpuoliau į valgomąjį, kuriame tikėjausi rasti savo sutuoktinį, tačiau jo ten nebuvo. Garsiai sušukau jo vardą, bet niekas neatsiliepė, tad suvokusi, jog jis turbūt bus su kitais šeimos vyrais kieme, išėjau į terasą. Joje jaukiai įsitaisę viskį gurkšnojo trys vyrai, o Darsė sukiojosi aplink, kaip lapė.
–      Volodia, mums reikia pasikalbėti, – sukryžiavusi rankas ant krūtinės griežtai tariau.
–      Sveika, dukra, – pasisveikino tėtis.
–      Labas, tėti. Volodia, galime? – dar kartą tokiu pat tonu paklausiau.
–      Žinoma, brangioji… – šypsodamasis lyg hiena atsakė žilstelėjęs vyras.
–      Eime į vidų, padėsime jūsų motinai paruošti stalą, – stodamasis pasiūlė tėtis ir jie paliko mus dviese terasoje.
Uždariau duris, kad niekas negirdėtų mūsų pokalbio. Vladimiras ramiai sėdėjo minkštame fotelyje ir lyg niekur nieko paklausė:
–      Apie ką kalbėsime?
Atsisukau į jį išpūtusi akis, kurios aiškiai klausė, ką jis čia veikia ir kas čia per spektaklis.
–      Apie tavo atostogas su meilužiu? Ar apie grasinimą skyrybomis? O gal nori sužinoti, ką papasakojau tavo mylimiems tėveliams? – išpyškino net nemirktelėjęs Vladimiras ir užgėrė viską viskiu.
Mačiau, jog jis susinervino, todėl kurį laiką patylėjusi prabilau:
–      Ką tu čia veiki?
–      Atvykau atšvęsti savo gimimo dieną su artimaisias, – nusijuokė jis.
–      Čia nėra nei vieno tau artimo žmogaus. Paaiškink man, ką reiškia tavo spektaklis?
–      O gal tu norėtum man papasakoti, ką reiškia tavo spektaklis? Ką reiškia tie dokumentai, reikalaujantys tavo laisvės?
–      Tai reiškia, kad aš noriu skirtis. Turėjau tai padaryti jau seniai.
Netinkamiausią akimirką, kai Volodia įniršęs stojosi nuo fotelio, terasos duris pravėrė Darsė pakviesdama mus į vidų.
–      Pokalbis dar nebaigtas, brangioji, – ironiškai šyptelėjęs tarė Vladimiras, iki dugno išmaukė viskį ir stumtelėjo mane į priekį.
Valgomajame kalbėjau nedaug, Vladimiras su tėčiu šnekučiavosi apie reikalus, todėl moterys tyliai skanavo sriubą. Nutilus jų kalboms, mama klustelėjo:
–      Ar nusprendei, kiek laiko viešėsi Britanijoje, Vladimirai?
–      Kol neatsibosiu savo žmonai, – meiliai prisiglaudęs atsakė jis.
Vos nepaspringau maistu, norėjosi nutraukti šį vaidinimą ir pasakyti, jog aš nenoriu šio vyro matyti akyse ir skiriuosi su juo, tačiau leidau sau niršti tik viduje. Laukiau akimirkos, kada liksime su Volodia vieni ir jis man paaiškins, ką visa tai reiškia. Tėvams klausinėjant apie „mūsų” atostogas, Vladimiras buvo ganėtinai įsijautęs ir dėstė įsivaizduojamus dalykus, kol aš tylėjau netekusi žado.
–      Buvo puiku, kaip visuomet… Tai lyg antrasis medaus menuo, ar ne, Liz? – melavo jis.
–      Aš pavargau po kelionės, norėčiau vykti namo, – metusi šakutę tariau.
–      Paruošiau jums svečių kambarį, – šoktelėjo mama. – Nereikės gaišti važiuojant namo.
–      Gal šią naktį mes apsistosime bute, – ramiai kalbėjo Vladimiras. – Rytoj iš ryto atvyksime pusryčių ir galbūt kuriam laikui pasiliksime pas jus.
Jis išdidžiai atsistojo, ištiesė ranką ir paskatino stotis mane. Neapkenčiau šios vaidybos, o taip pat beprotiškai bijojau likti su juo viena.
–      Galbūt geriau pasilikti čia… – sumykiau atsistojusi.
–      Brangioji, bet aš dar nemačiau naujojo buto…
Žiūrėjau į jį su didžiule baime akyse, nes žinojau, jog mums likus dviese aš tikrai sulauksiu ne tik įžeidinėjimų, bet ir antausių. Nurijusi seiles nuleidau galvą ir išėjau iš valgomojo, nes ašaros kaupėsi akyse, nenorėjau, kad kuris nors pastebėtų tai. Nuėjusi į virtuvę susiradau telefoną ir perskaičiau Hario siųstą žinutę.
Kaip tai jis čia? Ką jis čia veikia? Atvažiavo pasirašyti skyrybų dokumentų?
Volodia nepaleido manęs iš akiračio, todėl negalėjau laisvai naudotis telefonu, nes jis akimirksniu būtų paėmęs jį ir pamatęs, su kuo aš bendrauju. Vis dar tikėjausi, jog jo pastaba apie meilužį buvo tik manipuliacija… Jis užlipo laiptais į viršų pasiimti savo lagamino, tuo tarpu šeima bandė kalbėtis su manimi, tačiau aš įnikau į telefoną ir pranešiau Hariui apie situaciją.
Kalbėsiuosi su Vladimiru. Tikiuosi, viskas baigsis jau šiandien. Myliu tave, Hari.”
          Atsisveikinę su namiškiais įlipome į džipą ir vos man užvedus automobilį, tariau:
–      Tu pas mane nepasiliksi. Pasikalbėsime automobilyje ir tu važiuosi į viešbutį ar kur tik nori, bet pas mane tu neįkelsi nei kojos.
–      Eliza, būk suaugusi, nesvarbu, kad tavo meilužiui vos aštuoniolika, tau – keturiasdešimt, elkis protingai. Važiuojame pas tave į butą, apie viską pasikalbėsime ir išsiaiškinsime, kas vyksta, – šaltu veidu aiškino man Vladimiras.
Neištverdama įtampos, paspaudžiau gazo pėdalą ir išsukau iš kiemo. Buvau tokia įtūžusi ir sumišusi, jog akyse vaizdas liejosi nuo besikaupiančių ašarų, tačiau tylėjau kaip kapas, stengdamasi neišduoti savo paslapties. Privažiavus butą, aš vis dar laikiausi nuomonės, jog Vladimirui nėra ką veikti mano namuose.
–      Liz, mes susituokę dvidešimt metų, pasikalbėsime kaip subrendę žmonės ir nuspręsime, ką daryti toliau, – tikino jis, katino žvilgsnį nudelbęs į mane.
Giliai atsidususi įvariau automobilį į garažą ir kartu su labiausiai nepageidaujamu svečiu pakilau į devintą aukštą. Volodia lyg geras draugas gyrė ir komentavo interjerą bei namo prašmatnumą. Vos įėjusi į butą, atsisukau į jį ir nieko nelaukdama ėmiau klausinėti:
–      Ko tu čia atskridai? Jei gavai skyrybų dokumentus, reikalauju juos pasirašyti ir išnykti iš mano gyvenimo.
–      Palauk palauk, Eliza… – nusijuokė jis. – Pirmiausia, ką aš noriu tau pasakyti, tai…
Jis staiga nutilo ir suėmęs mane už riešų prisitraukė prie savęs.
–      Manęs niekada neapgaudinės moteris, kuri yra mano žmona.
Volodia stipriai papurtė mane ir nustūmęs, praėjo lyg pro sieną. Kol aš glosčiau savo paraudusius riešus, jis kalbėjo toliau:
–      Eliza Eliza… Jei jau ieškojai meilužio, tai galėjai susirasti kažką išradingesnio nei buvusiojo sūnus.
–      Ką tu čia kalbi? – atsisukusi ir vis dar susiėmusi už riešų paklausiau.
Vladimiras iš savo švarko kišenės ištraukė voką, o iš jo – nuotraukas.
–      Negi tu tikrai manei, jog pavyks nuo manęs nuslėpti savo nuodėmes? – mestelėjęs ant svetainės staliuko suriko jis.
Lėtai ir atsargiai priėjau prie jo, paėmiau nuotraukas, o širdis bildėjo, lyg nujausdama kažką tikrai negero. Nuotraukose buvome mes su Hariu… Prisiminiau kiekvieną užfiksuotą akimirką ir galėjau tiksliai pasakyti, kada ir kur mes buvome. Peržiūrėjusi visas nuotraukas suvokiau, jog Vladimiras mane sekė nuo tos akimirkos, kai Haris pradėjo pas mane lankytis.
–      Kas tai? Tu mane seki? – mojuodama jam prieš nosį nuotraukomis paklausiau. – Žinai, kad esi psichinis ligonis?
Nebegalėjau sutvardyti ašarų, kurios tiesiog tryško iš akių. Buvau visiškai pasibaisėjusi Volodia, nors ir buvome susituokę dvidešimt metų, aš negalėjau suprasti, kaip galima taip elgtis su žmogaus laisve.
–      O tu – neištikima žmona.
–      Lyg tu būtum ištikimas vyras! – šaukiau ant jo. – Ir tu to net nemanai slėpti!
–      Aš esu vyras.
–      Ir ką? Vadinasi, tu gali mane apgaudinėti? – niršau vaikščiodama po svetainę.
–      To čia ir atvykai? Susirasti pakaitalą savo mirusiai meilei? – tyčiodamasis nusijuokė Vladimiras.
Tai mane supykdė dar labiau, kone pasikūkčiodama ir vos galėdama kalbėti pratariau:
–      Ko tu nori iš manęs? Aš pasirašiau skyrybų sutartį, daugiau tavęs nebeapgaudinėsiu, palik mane ramybėje!
–      Oi ne ne, Eliza, negi nepameni įžadų? – vis dar juokdamasis kalbėjo jis. – Kol mirtis mus išskirs
–      Kokiame amžiuje tu gyveni? Tu būsi daug laimingesnis gyvendamas be manęs, kaip ir aš be tavęs. Kodėl negalime kaip normalūs žmonės leisti vienas kitam gyventi ramiai?
–      Nes tu susituokei su manimi, vadinasi, būsi mano žmona per amžius, – surimtėjęs atsakė Vladimiras.
–      Bet aš nelaiminga su tavimi. Aš tavęs nemyliu! – šaukiau visa gerkle.
–      Užsičiaupk! – iškėlė ranką jis, tačiau sulaikė ją ore.
Stojo mirtina tyla, tik mano kūkčiojimas kas pora sekundžių ją nutraukdavo. Šluosčiausi nuo veido ašaras ir klausinėjau jo toliau:
–      Ką man padaryti, kad tu paliktum mane ramybėje?
–      Eliza, aš tave myliu, tu mano žmona ir turi būti su manimi. Aš tau galiu atleisti tą menką nukrypimą su šituo snargliu. Grįžkime į Maskvą ir pamirškime visą melą, kurį tu sukūrei, – persimainęs į meilų kalbino mane Vladimiras.
–      Aš myliu tą snarglių ir nenoriu tavęs matyti akyse, Volodia. Negi tau taip sunku tai suprasti? – lyg beprotė mosikuodama rankomis virš galvos aiškinau.
Jis sugriebė mane už pečiu ir stipriai spausdamas murmėjo pro sukąstus dantis:
–      Jei su manimi išsiskirsi, niekada gyvenime nebepamatysi to snargliaus, galėsi jį aplankyti tik šalia savo kito mylimojo.
Vladimiro žodžiai nuskalbėjo taip žiauriai, kad aš pravirkau kaip maža mergaitė. Žinojau, koks mano vyras gali būti žiaurus ir toks buvo ne su vienu jam kenkusiu asmeniu, tačiau niekada nemaniau, jog jis gali taip smarkiai įskaudinti būtent mane…
–      Aš tavęs maldauju, Vladimirai, leisk man būti laimingai… – verkdama prašiau.
Sekundėlei jis susimąstė, pasikasė smakrą ir atsisukęs tarė:
–      Neleisiu tau suteršti mano vardo. Nei už ką nepasirašysiu skyrybų sutarties. Ir jei nori, kad tam spuoguotam mažvaikiui netyčia nenutiktų kokia nelaimė – grįši su manimi į Maskvą.
Purčiau galvą į šonus, bandydama suvokti, ar tai tikrai realybė, ar žmogus gali dėl savo garbės ir principų ryžtis tokiam žingsniui – sužeisti ar galbūt net nužudyti kitą žmogų… Per riedančias ašaras, nieko aplink nebemačiau, todėl atsisėdau ir susiėmiau už galvos.
–      Jei nenori patirti gėdos, nenori sužlugdyti savo šeimos ir nutraukti savo meilužio egzistencijos, grįši su manimi į Maskvą ir mes toliau gyvensime pavyzdingos aukštuomenės šeimos gyvenimą.
Galva sprogo nuo daugybės minčių. Atrodė, kad viskas tik labai tikroviškas košmaras ir aš tuoj pat pabusiu šalia Hario, šalia to, kuris mane apkabins ir nuraminęs pasakys, jog tai tebuvo mano pasąmonės vaisius, jog niekas nėra tikra, kad aš saugi su juo, kad visą gyvenimą būsime drauge…
–      Prašau… Prašau, Vladimirai, paleisk mane… Gali pasiimti visus pinigus, viską… Gali pasakyti, kad aš tave išdaviau, tik palik mano šeimą ir Harį ramybėje. Atiduosiu tau viską… – maldavau jo sudėjusi delnus.
–      Atiduok man save, – tarė jis ir prisėdęs šalia apkabino per pečius.
Jo prisilietimas buvo lyg elektros šokas, aš norėjau trauktis kuo toliau, nes tai degino taip skaudžiai, kaip niekada anksčiau. Mano kūnas priėmė tik Hario prisilietimus, todėl šie Vladimiro gestai buvo itin nemalonūs.
–      Kam aš tau? Aš nebeatrodau kaip lėlytė, aš senstu, nebegalėsiu būti tavo papuošalas…
–      Aš tave myliu, Eliza, – džiugiai atsakė jis.
Aš nervingai purčiau galvą į šonus kartodama:
–      Tai nėra meilė, nėra…
–      Taip, tai meilė. Ir dabar aš tau įrodysiu, kaip tave myliu, – paprieštaravo Volodia ir ėmė bučiuoti mano skruostą.
Akimirksniu atsitraukiau vožtelėjusi jam per galvą. Atsistojusi nuėjau prie židinio ir toliau verkiau susiėmusi už veido. Vladimiras priartėjo iš už nugaros, grubiai sučiupęs atsuko į save ir ėmė bučiuoti veidą. Trankiau jam visur, kur tik sugebėjau pasiekti per surakintas rankas.
–      Paleisk, idiote! Ką tu darai? – šaukiau muistydamasi jo pančiose.
–      Atsiimu tai, kas priklauso man kaip tavo vyrui, – vis dar neatsitraukdamas nuo mano kūnos lemeno jis.
Maniau, jog mes jau išaugome iš to priverstinio pareigos vykdymo, nesuvokiau, kaip žmogus nori įtikinti save, jog kitas mėgaujasi seksu su juo, jei tai vyksta per prievartą. Iš paskutiniųjų stengiausi patraukti Vladimirą nuo savęs, tačiau vyras turėjo daugiau jėgų ir pagautas įniršio pargriovė mane ant minkšto kilimo ties židiniu. Visą mano energiją pasisavino nervai ir ašaros, todėl nebegalėjau jo atstumti… Volodia stipriai mane suėmęs bučiavo visą kūną, dėl ko man norėjosi vemti, pagalvojus, jog tai žmogus, kurio aš šią akimirką nekenčiu visa širdimi! Sukaupusi visas jėgas, dar kartą pabandžiau išsilaisvinti, tačiau gavusi antausį, lyg pliušinis žaislas krestelėjau atgal ant kilimo ir kurį laiką neatsipeikėjau. Galva sukosi, nes tokios prievartos dar nebuvau patyrusi nei iš Vladimiro, nei iš ko kito… Verkiau ne dėl to, jog mane prievartavo mano pačios vyras, bet dėl to, kad išdaviau Harį. Skausmo akimirkomis stengiausi prisiminti tą pirmąją naktį su juo Maldyvuose: visiška priešingybė tam, kas vyko dabar. Aš gulėjau ant kilimo lyg pamesta lenta statybų aikštelėje ir nereiškiau nei menkiausios emocijos, tiesiog leidau ašaroms riedėti ant kilimo. Vladimiro dūsavimo fone girdėjau savo skambantį telefoną ir pasidarė dar skaudžiau, nes buvau įsitikinusi, jog skambina Haris… Mintyse kartojau, jog myliu jį visa širdimi ir meldžiau Dievo padėti man viską išgyventi. Baigęs Volodia sutvarkė man kelnes, susitvarkė pats ir atsistojęs tarė:
–      Turi porą savaičių išeiti iš darbo. O tada mes visiems laikams paliksime šitą nuobodų kraštą.
Lyg nieko nebūtų nutikę, jis nuėjo į mano miegamąjį ir paliko pravertas duris. Susirangiau ant kilimo ir jaučiausi pasišlykštėjusi ne tik Vladimiru, bet ir savimi… Norėjau bėgti pas Harį, viską jam papasakoti, norėjau, kad jis pagydytų mano širdį, tačiau negalėjau pasijudinti iš vietos. Neturėjau drąsos net jam paskambinti… Bijojau, kad Hariui viską sužinojus, jo gyvybei tikrai kils pavojus, nes su Volodia juokauti buvo rizikinga, jis tikrai buvo psichiškai nesveikas žmogus, todėl nenorėjau į visa tai velti ir Hario. Atsistojusi nuėjau į virtuvę, atsidariau šaldiklį ir paėmusi maišelį ledukų, prisidėjau juos prie skruosto, į kurį vožė Volodia. Pamaniau, jog ryte dar kartą pasikalbėsiu su juo, galbūt bus kiek ramiau ir mes viską išspręsime taikiai. Susiraičiau ant sofos svetainėje, apsiklojau netoliese gulėjusiu pledu ir visą naktį praverkiau.

Paryčiui švintant sugebėjau trumpam užmigti, kol manęs nepažadino skambutis į duris. Striktelėjusi iš lovos ėmiau blaškytis po svetainę. Puikiai žinojau, jog tai gali būti vienas iš mano artimųjų, kuriuos apsauginis įleidžia be perspėjimo. Arba tai buvo Haris, kuris apsauginiams buvo mano sužadėtinis… Priėjusi prie durų giliai įkvėpiau ir atidariau duris.
–      Elizabeta, kodėl man neatsakai? Aš dėl tavęs nerimavau! – garsiai šūktelėjo Haris patraukdamas mane nuo tarpdurio ir įeidamas į vidų. – Kodėl neatsiliepei į skambučius?
Žiūrėjau į jį iki kol pradėjau verkti ir puoliau į glėbį. Nenorėjau Hariui nieko sakyti, tik pasikūkčiodama gniaužiau jo marškinėlius savo delnuose.
–      Kas yra, Elizabeta? Ką tas kvailys tau pasakė? – klausinėjo Haris.
Atsitraukusi, tačiau nuleidusi galvą ištariau:
–      Turi išeiti, Hari. Susitiksime vėliau.
–      Niekur aš neisiu, kas čia vyksta? – suėmęs mane klausinėjo vaikinas.
Aš net nežinojau, nuo ko pradėti, juolab, kai kitame kambaryje buvo Vladimiras, kuris galėjo pasirodyti bet kurią akimirką.
–      Eime už durų, – stumtelėjau jį durų link.
Haris visiškai sutrikęs patripčiojo vietoje ir išpūstomis akimis apsisuko išėjimo link. Staiga už nugarų išgirdome balsą:
–      Kur susiruošei, Eliza?
Mane iškart išpylė šalta prakaitas, sustingau, o Haris išsigandęs atsisuko atgal ir suakmenėjo.

Mažytis sneak-peek į kitą dalį:

–      Beje, tikiuosi, kad tavo meilužis mėgsta važinėti viešuoju transportu.
Nusijuokęs jis ketino eiti į koridorių, tačiau išgirdusi jo komentarą mečiau dėžę ant lovos ir pribėgusi čiupo jį už rankos rėkdama:
–      Ką padarei Hariui?
Volodia stovėjo išsišiepęs ir pakėlęs antakius, lyg tai būtų pokštas.
–      Ką tu jam padarei? – purtydama jo ranką kamantinėjau.
–      Kelyje visko pasitaiko… – šypsodamasis linksėjo galva vyras ir išlaisvinęs savo ranką, nuėjo koridoriumi laiptų link.

KONKURSAS

Gerai apsvarsčiusi įtarinėjimus, jog pagrindinis kūrinio „VĖL“ veikėjas – H. Styles, nusprendžiau palepinti 8 atidžiausias skaitytojas GIGANTIŠKAIS grupės One Direction filmo „Tai mesplakatais! Neabejoju, kad esat kūrybingos ir lakią vaizduotę turinčios asmenybės. Todėl kviečiu jus spėti, kuo baigsis mano knyga! Savo atsakymus rašykite čia, po straipsniu esančiuose komentaruose.


Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

– Ma