Autorius: Martina

XI

–      Oho, kaip gerai atrodo…
Apsisukusi pažvelgiau į veidrodį ir pamačiau iš nugaros artėjantį Harį, kuris ištiesė rankas ir pabaigė užtraukti užtrauktuką bei užsegė sagutę. Jo judesiai privertė mane įsitempti, o nugara nubėgo armija šiurpuliukų.
–      Štai, dabar tvarkinga.
Buvau keliais centimentrais žemesnė nei Haris, todėl jis pasistiebęs kyštelėjo veidą tiesiai virš mano galvos ir išsišiepė.
–      Beje, šukuosena – tobula!
Nešini pirkiniais ėjome automobilio link, o jis vis klausinėjo manęs, kodėl mano plaukai visada būna susukti į kuoduką. Paaiškinusi, jog tai tiesiog profesinis įprotis, sulaukiau komentarų, jog, išlaisvinusi plaukus, išlaisvinsiu ir save.
–      Kuodas yra jūsų vidinio susivaržymo simbolis, – aiškino Haris, atsisėdęs į automobilį. – Kai jūs jį taip tvirtai susukate, pati susikaustote!
Vaikinas virš savo galvos man rodė judesius, kaip sukamas kuodukas, o aš rimtai stebeilijau jį. Tada jis nuleido rankas, kramtydamas gumą šyptelėjo ir užvedė automobilį.
–      Tu taip nusikalbi, – atsitokėjusi nusijuokiau.
–      Aš tiesiog kalbu simboliais, – pasiteisino jis.
Tylėjau mintyse vis dar juokdamasi iš jo sąmojų, kurie akimirkomis primindavo man Henriką. Tačiau vis rečiau…
–      Tu toks pat įžvalgus, kaip ir Henris, – garsiai išreiškiau savo mintis, tačiau tai nepasirodė itin geras dalykas.
Haris sustatė lūpas, suraukė kaktą ir toliau žvelgdamas į kelią apsimetė, kad negirdėjo manęs, nes ėmė niūniuoti per radiją grojančią melodiją. Pamaniau, jog jam turbūt atsibodo kaskart girdėti, kaip aš lyginu jį su tėvu, tačiau jame aš mačiau gyvą Henriko atspindį ir to niekas negalėjo pakeisti.

Kadangi neišsirinkau jokio buto, tęsiau paieškas toliau. Vieną rytą, į salę užėjo Haris ir padavė man lapą.
–      Nerealus butas Primrouze, pats tokio norėčiau!
–      Primrouze? – pasitikslinau.
–      Taip. Nepatinka Primrouzas? Juk labai rami ir britų mėgstama vieta.
Bėda buvo ne tame, kad man nepatiktų šis rajonas, tačiau prisiminiau, jog dar draugaujant su Henriu, mes svajojome kada nors kraustytis į Primrouzą ir sukurti šeimą su daug vaikų. Paėmusi lapą, pažvelgiau į nuotraukas, tada į Harį ir atsakiau:
–      Viskas gerai, puikesnės vietos nebūčiau ir sugalvojusi, Hari… Ačiū.
–      Nėra už ką. Tik kuo greičiau apžiūrėkite, nes butai ten graibstyte graibstomi! – komandavo prieš mane stovintis vaikinas.
Jis pasitvarkė plaukus, žvilgtelėjo į veidrodžius ir tarė:
–      Turiu eiti į repeticiją. Savaitgalį koncertas, gal ateisit išklausyti viso?
–      Tėčio septyniasdešimtmetis, deja, turiu ruoštis didžiuliam vakarėliui… Labai norėčiau, bet teks ateiti kitą kartą.
–      Na, nieko, dar ne kartą koncertuosime. Gerai, einu. Ir būtinai paskambinkite dėl buto! – apsisukęs pamojavo jis.
Atsisveikinau ir pamojavusi Hariui dar kartą žvilgtelėjau į lapą, kurį jis man davė. „Jis tikrai nepaprastas. Iš kur jis žinojo, jog visą laiką svajojau gyventi būtent Primrouze?… Kažkokia magija…“ – žiūrėdama į lapą galvojau ir purčiau galvą į šonus. Nieko nelaukusi, paskambinau ir susitariau kitą dieną apžiūrėti butą.

Važiuodama į jį šiek tiek jaudinausi, nes savo svajonėse Primrouzą įsivaizdavau tik su Henriu šalia… Apžiūrėdama butą vis galvojau: jei gyventume čia dviese, kartu pasentume – tai būtų ideali vieta. Žiūrėdama pro langą, kuris atvėrė vaizdą į didžiulį parką ir dangoraižius už jo, užsisvajojau, o atsitokėjau tik agentūros atstovui grįžus į kambarį ir prabilus apie kitus žmones, kurie nori apžiūrėti butą.
–      Aš jį perku.
–      Kaip sakote? Jau apsisprendėte?
–      Taip. Jau rytoj galiu sumokėti visą sumą už jį. Kur man pasirašyti?
Vyriškis stovėjo išpūstomis akimis ir negalėjo patikėti, jog aš kalbu tiesą. Jis lėtai pradėjo vartyti rankose laikytą aplanką ir dar kartą pakėlęs akis į mane pasiteiravo:
–      Jūs nejuokaujate? Tikrai perkate? Praleidote čia vos penkiolika minučių…
–      Jūs norite parduoti butą ar ne? – nusijuokiau. – Turėtumėte mane skatinti pirkti jį, ne atkalbinėti.
Jis nusijuokė ir susigėdęs toliau vartė savo dokumentus. Susitarę, jog rytoj atvyksiu pas juos į agentūrą ir dalį sumokėsiu grynaisiais, o kitą dalį pervesiu į banko sąskaitą, atsisveikinome iki kitos dienos. Namo važiavau laimingesnė nei kada nors. Dar kartą atsisukdama į savo naujuosius namus, stebėjau visą gatvę pro taksi langą ir šypsojausi niekam… Tiesiog jaučiau, jog tai pagaliau gali būti tikri mano namai! Išsitraukusi telefoną, atsidariau tuščią žinutės laukelį ir norėjau pasidžiaugti šia žinia su žmogumi, kuriam tai tikrai rūpėjo.
Butas mano!
Norėjau prirašyti dar daug padėkos žodžių, tačiau pagalvojau, jog galėčiau Hariui atsilyginti pakviesdama pietų. Kurį laiką laukiau jo atsakymo, tačiau telefonas vis tylėjo. Grįžusi namo savo šeimai pranešiau žinią apie butą. Jų reakcija buvo dviprasmiška, nes tėvai norėjo, jog likčiau pas juos, o Darsė praeidama pro mane tyliai pakomentavo:
–      Vesiesi meilužius į savo butą?
Atsisukau į ją išpūstomis akimis, negalėdama patikėti, ką išgirdau.
–      Ką tu čia kalbi? – paklausiau įsižeidusi.
–      Kitos priežasties nėra, kai gali gyventi šiame didžiuliame name…
–      Žinai, Darse, yra toks dalykas kaip savarankiškumas. Manau, tu apie jį dar nesi girdėjusi… – išrėžiau jai ir pasišalinau iš svetainės.
Susinervinusi mečiau rankinę ant savo lovos ir atsisėdusi galvojau, apie kokius meilužius ji kalba. „Gal ji mane matė su Hariu? Tai būtų labai blogai…“ – svarsčiau.

Kitą rytą prieš darbą tėtis man nurodė geriausius miesto baldų gamintojus, kad užsisakyčiau norimus baldus savo butui.
–      Pasakyk, kad tu mano dukra ir jau po savaitės turėsi viską, ko reikia, – mirktelėjo jis.
Labai norėjau surengti tėčiui nepamirštamą vakarėlį, tačiau planavimo reikalais užsiėmė Darsė, o su ja mano biologiniai laukai tiesiog nesutapo, tad palikau viską tvarkyti jai ir mamai.
–      Eliza, paskambink Vladimirui ir paklausk, ar jis tikrai negali dalyvauti tėčio jubiliejuje, – tą patį rytą prieš išeinant užkalbino mama.
Mane net nupurtė išgirdus jo vardą, o vien pagalvojus apie vakarėlį su juo, mane supykino ir aš iškart papurčiau galvą.
–      Nemanau, kad jis galės…
–      Na, paskambink. Tėtis Vladimirui minėjo, bet jis dar nežinojo, ar bus laisvas šį savaitgalį. Pakalbink tu, juk tu jo žmona, tavęs jis klausys…
Nuraminusi, jog paskambinsiu jam, išėjau iš namų ir mintyse vis keikiau Volodią, nenorėjau jo net matyti, o kviesti į jubiliejų juo labiau… Atvykusi į darbą, pagaliau sulaukiau žinutės iš Hario.
Rimtai? Taip greitai? Atsiprašau, vakar su vaikinais ilgai repetavome, nemačiau žinutės…
Nuotaika tuoj pat tapo geresnė gavus žinią iš jo. Pasibaigus merginų repeticijai, čiupau telefoną ir jau kur kas greičiau suspaudžiau tekstą.
Tikrai taip. Butas tobulas! Skolinga pietus. Šiandien?
Su nekantrumu laukiau atsakymo, lyg būčiau pakvietusi jį į pasimatymą ir nežinočiau, ar jis mane atstums, ar sutiks susitikti. Visą laiką, kol laukiau jo atsakymo, šokau prieš veidrodį, kai staiga salės tarpduryje pasirodė Haris.
–      Mirštu iš bado. Einam! – sušuko jis.
Kadangi buvo trečiadienis, o tai vienintelė diena, kuomet turiu tik vieną pamoką, užsimečiau švarką, apsiaviau batus ir išskubėjau paskui vaikiną.
–      Gal šiandien ką nors japoniško? – pasiūliau. – Aš vaišinu.
–      Kodėl?! – sėdynėje sukiojosi Haris.
–      Nes radai man tobulą butą, bent taip noriu atsidėkoti…
–      Turėsite pasikviesti jį apžiūrėti, – pakilnojo antakius vaikinas ir prikando apatinę lūpą.
–      Kol kas jis visiškai tuščias, šiandien važiuosiu užsisakyti baldų, – atsakiau jam.
Užkandžiaudami suši suktinukais, mes plepėjome apie butą, apie baldus, kuriais noriu apstatyti namus ir kartu paskaičiavome, jog įsikurti bent jau su dalimi baldų turėčiau jau kitą savaitgalį.
–      Valio, įkurtuvių vakarėlis! – rankas į viršų iškėlęs sukliko Haris.
Išsigandusi apsižvalgiau restoranėlyje, ar niekas neatkreipė dėmesio, o vaikinas susigėdęs nuleido rankas po stalu ir tyliai sušnabždėjo:
–      Dar sugalvos ir kiti užsukti…
Nusijuokiau pagalvojusi apie įkurtuves: juk aš neturėjau draugų, tad įkurtuves švęsiu viena, prisileidusi karštą vonią ir žiūrėdama pro vonios kambaryje esantį langą į dangų. Butas buvo devintame aukšte, todėl nei vienas žmogus negalėjo pamatyti manęs besipliuškenančios vonioje…
–      Galiu padėti kraustytis, – pilna burna kalbėjo vaikinas.
Šyptelėjau nežinodama, ką atsakyti. Jis man tiek daug padėjo ir mane tai beprotiškai žavėjo, tad norėjosi žinoti, kur veda tokia mūsų draugystė.
–      Gerai, – leidusi ir vėl rinktis širdžiai tariau.
Kadangi Haris turėjo grįžti į konservatoriją, aš viena nuvykau į nekilnojamojo turto agentūrą ir sutvarkiau visus reikalus. Iškart gavau raktus su visais signalizacijų kodais ir kitomis smulkmenomis. Aš norėjau kuo greičiau vykti ten ir turėti asmeninę erdvę… Apie tai svajojau nuo tada, kai santuoka pradėjo byrėti į šipulius. Išėjusi iš agentūros prisiminiau mamai duotą pažadą paskambinti Vladimirui. Jis atsiliepė po pirmojo signalo ir tai mane gerokai išgąsdino.
–      Labas, brangioji, – kaip visada perlenkė lazdą jis.
–      Labas. Skambinu tik dėl tėvams duoto pažado. Jie nori, kad atvyktum į tėčio jubiliejų šį savaitgalį, – trumpai ir aiškiai išdėsčiau, net nesistengdama būti maloni.
–      Sebastijanas man taip pat skambino, bet nežinau, ar man pavyks. Turiu neatidėliojamų reikalų Niujorke, nežinau, ar spėsiu viską sutvarkyti iki šeštadienio.
–      Puiku, – su džiugesiu pasakiau.
–      O tu manęs visai nepasiilgai? Nejau nenori, kad atvykčiau?
Patylėjusi atsidusau ir ironiškai atsakiau:
–      Man, tiesą pasakius, visiškai tas pats, Volodia.
–      Papasakok, kas naujo, atsiprašau, kad neskambinau tiek laiko, bet po paskutinio skambučio nejuokais pyktelėjau…
Mane erzino, kad jis kalba su manimi taip, lyg mes būtume šeima ir mano noras skirtis būtų tik eilinė užgaida… Tai buvo rimtas dalykas, tačiau aš niekaip negalėjau įkalti to Vladimirui į galvą.
–      Nusipirkau butą. Tikiuosi, dabar suprasi, kad aš tikrai negrįšiu pas tave ir nebeapsimesiu laiminga šeima.
–      Butą? Na, puiku, kai atvyksi į Londoną, turėsi kur apsistoti kuriam laikui, – ramiai pakomentavo jis.
–      Aš negaliu su tavimi kalbėti, Volodia, tu kaip pertrenktas automobilio. Nežinau, ar rusiškai, ar angliškai, ar kokia kita kalba tau paaiškinti, jog aš negrįšiu į Maskvą. Tiesiog… Geros dienos.
Padėjau ragelį ir suurzgiau kaip šuo. Jis tikrai buvo protiškai atsilikęs arba prisirijęs vaistų, jei nesuprato to, ką sakau. O gal tiesiog save tikino, jog viskas dar susitvarkys.  Bet kokiu atveju, aš apie Vladimirą galvoti norėjau kuo mažiau ir ėjau tvarkyti savo reikalų. Baldus rinkausi turbūt porą valandų, nes namo grįžau jau sutemus. Atsigulusi vis galvojau apie Harį ir jo sukeltus jausmus. Su niekuo man dar nebuvo taip paprasta ir lengva bendrauti bei būti savimi. „Galbūt manyje pabudo motiniški instinktai?“ – sudvejojau ir papurčiusi galvą pažiūrėjau į telefoną, kuriame radau Hario žinutę.
Kažkodėl sunku užmigti… Labanakt, Elizabeta.
Jei kas nors būtų mane matęs, palaikytų visiška beprote, nes įsikniaubiau į antklodę ir be garso suspigau. Širdis prisipildė kažkokios nenusakomos šilumos ir giliai įkvėpusi palinkėjau jam saldžių sapnų.

Iki tėčio jubiliejaus spėjau daug ką sutvarkyti bute – kai kuriuos baldus darbo kambaryje pirkau baldų salone, todėl juos iškart atvežė ir sustatė taip, kaip aš norėjau. Elektrikas sutvarkė visus laidus, patikrinome buto ir požeminio garažo signalizacijas – viskas kuo puikiausiai veikė ir aš jau galėjau gyventi savo bute! Nemaniau, kad man pavyks viską taip greitai sutvarkyti, tačiau skatinama Hario, dariau viską vadovaudamasi širdimi, todėl sekėsi tiesiog puikiai.
Jau penktadienį į rančą atvyko daug giminaičių ir tėčio draugų bei kolegų iš viso pasaulio, tad visus reikėjo priimti. Darsė lakstė paskui padavėjus su padėklais kaip ragana ir aiškino, prie kurio žmogaus prieiti dažniau, kuriam nenešti krevečių, kuris alergiškas sūriui… Atrodė juokinga, jog ji stengiasi, kad viskas būtų tiesiog nepriekaištinga. Aš stovėjau atokiau ir viską stebėjau iš tolo… Nors tikrasis vakarėlis turėjo vykti kitą dieną viešbutyje, kuriame apgyvendinome daugelį svečių, šiandien visi buvo nusiteikę smagiai pašėlti. Žvilgtelėjusi į laikrodį pagalvojau, jog greitai turėtų prasidėti Hario koncertas. Nuėjusi į virtuvę paėmiau telefoną ir nesusilaikiau neparašiusi jam žinutės.
Sėkmės, Hari. Pajausk dainas.
Nesitikėjau, jog jis man parašys, tačiau dar kurį laiką laikydama vienoje rankoje telefoną, o kitoje taurę šampano, laukiau atsakymo. Į virtuvę atbėgo Darsė ir susinervinusi papriekaištavo:
–      Ko tokia laiminga? Eik padėti man!
–      Kodėl tu taip dėl visko nerimauji? Leisk žmonėms atsipalaiduoti ir nekontroliuok padavėjų darbo, – šmaikščiai nusijuokiau.
Ji žudančiu žvilgsniu nuskenavo mane nuo galvos iki kojų ir sumurmėjo:
–      Ir kas tau pasidarė…
Dar kartą nusijuokusi, palikau telefoną virtuvėje ir grįžau prie svečių. Deja, negalėjau nusiraminti ir kas keliolika minučių grįždavau prie telefono, pažiūrėti, ar Haris man neparašė. Galiausiai užsikalbėjau su viena iš savo tolimų giminaičių ir vakarą baigėme ganėtinai vėlai, todėl vos išsiskirsčius svečiams, visi nuskubėjome į savo miegamuosius, nes rytojus turėjo būti dar sunkesnis.

Ryte Darsė su Rupertu lakstė iš vieno namo galo, į kitą, neleisdami net ramiai išsimaudyti.
–      Dieve, Liz, tu net neturi vairuotojo teisių, nuvažiuotum paimti užsakytų puokščių… Tu visiškai nenaudinga šiame vakarėlyje.
Žinau, kad nors ji manęs ir nemėgo, bet giliai širdyje jautė, jog esu jos sesuo ir atleidžiu visus jos įžeidinėjimus. Tądien ji buvo įsijautusi į vakarėlio planuotojos vaidmenį, todėl net neėmiau į galvą jos isterijų. Išsimaudžiusi nusileidau į apačią pusryčiauti ir pamačiusi telefoną prisiminiau Hariui siųstą žinutę. Deja, mama užėjo į virtuvę ir pradėjo klausinėti, ar jai tikrai tinka suknelė.
–      Mama, atrodai puikiai, – vis žvelgdama į telefoną burbėjau.
–      Greitai atvyks stilistė, sutvarkys plaukus, makiažą, įsimesk ką nors į burną ir ruoškis!
Atrodė, kad tai didžiausia šventė visoje galaktikoje. Negana, kad Darsė engė mane nuo pat ryto, dar ir mama lyg įgnybta bėgiojo pirmyn atgal. Vėl pažiūrėjusi į telefoną, paėmiau kekę vynuogių ir perskaičiau Hario žinutę.
Viskas buvo puiku. Gaila, kad nebuvo jūsų… Ką veiksite sekmadienį? Mūsų futbolo komanda 16:00 atidaro futbolo sezoną Enfildo pagrindinės mokyklos stadione. Jei galite – ateikite palaikyti mūsų!
Išsišiepiau nuo ausies iki ausies, širdis ėmė spurdėti, lyg būčiau sužinojusi geriausią naujieną gyvenime. Ne, tai nebuvo kažkas ypatingo, tiesiog bendravimas su Hariu mane džiugino kiekvieną gyvenimo minutę… Žinojau, kad turbūt kraustausi iš proto, jei aštuoniolikmečio draugija man svarbiau nei savi reikalai, tačiau kitaip tiesiog negalėjau. Visą dieną, nors ir buvau užimta, aš neradau sau vietos. Vis dažniau pagaudavau save, sėdinčią prie vaišėmis nusėto stalo su taure šampano ir svajojančią apie kitą dieną, kai galėsiu susitikti su Hariu… Tai tapo kažkokia manija, atrodė, kad matyti jį užtenka, kad diena būtų gera, kad viskas aplink susitvarkytų, kad aš nusiraminčiau ir ateitis atrodytų šviesi. Negalėjau patikėti savimi, kad mano galvoje gimsta tokios amoralios ir visuomenei nepriimtinos mintys, tačiau leidau sau tikėti, jog tai tik noras prisiminti Henriką…

Rytojaus dieną mano šeima buvo susitvarkiusi po vakarėlio ir pietavo sode, kai aš ruošiausi į Hario futbolo rungtynes.
–      O kur tu, dukra? – pasiteiravo tėtis, kai pamatė mane besiaunančią sportinius batelius bei neperpučiamą striukę.
–      Einu prasiblaškyti, pasivaikščiosiu mieste, galbūt užsuksiu į parką… Noriu pabūti viena, – pakštelėjusi jam į skruostą išlėkiau lyg prisukta.
Aš kaip visuomet vėlavau, tad taksi prie mokyklos mane išleido beveik pusę penkių. Norėjau kuo greičiau bėgti į stadiono tribūnas ir pamatyti veidą, kuris lyg saulė nušviečia visą dieną. Jau iš tolo pamačiau susibūrusius žiūrovus. Nors tai tebuvo mėgėjiškos varžybos tarp draugų, tačiau pasižiūrėti buvo susirinkę ne tik jų bendraamžiai. Vyrai, smalsumo vedini, turbūt stabtelėjo pažiūrėti azartą skatinančių rungtynių, moterys su vaikais kvėpavo grynu oru ir mėgavosi pramoga, merginos – atėjo paspoksoti į išsirengusius vaikinus, kurie lakstė stadione. Ėjau pakraščiu, kad nesutikčiau nei vieno mokinio, kuriems kiltų įtarimas, ką čia veikiu… Deja, akis į akį susidūriau su Džo ir Styvenu, kurie buvo atėję palaikyti Hario.
–      Mokytoja, ir jūs futbolo sirgalė? – man einant pro šalį sušuko Styvenas.
–      Juk tai kiekvieno brito pareiga, – iškėlusi rankas šyptelėjau.
–      Stokite prie mūsų, kartu sirgsime už Harį, jis čia žaidžia, – pakvietė Džo.
Nenorėjau išsiduoti, jog tai jis man ir pasiūlė ateiti, todėl nustebusi atsisukau į jį klausdama:
–      Rimtai? Pataikiau! Ėjau į miestą ir pamačiau susibūrimą prie stadiono…
Stengiausi įtikinti juos, todėl įvairiais rankų judesiais demonstravau nekaltą sutapimą. Vaikinai nesigilino į mano melą ir pradėjo šaukti, kažkam įmušus įvartį.
–      Šaunuolis Haris! Kaip tik ir įmušė! – plodamas suriko Džo.
Atsisukau į aikštę ir pamačiau Harį, bėgantį iškeltomis rankomis ir žiūrintį į dangų. Kartu su visais plojau ir aš. Iš tiesų aš nebuvau didžiulė futbolo gerbėja, keletą kartų teko stebėti rungtynes, tačiau beprasmis kamuolio gainiojimas man atrodė kvailas užsiėmimas ir laiko gaišimas. Tik ne šįkart… Haris susikaupęs bėgiojo stadione, lyg tai būtų sudėtingiausias jo atliekamas kūrinys. Smagu buvo žiūrėti į jį susinervinusį, jei teisėjas neįskaitydavo priešininkų baudos, jei skirdavo kampinį ar ne laiku sušvilpdavo. Žaidėjai buvo apimti azarto, o aš aikštelėje mačiau tik jį… Įspyręs dar vieną įvartį, vaikinas prabėgdamas pro savo draugus, žvilgtelėjo į mano pusę ir padovanojo savo plačią šypseną. Lengvai iškėlusi ranką pamojavau jam, o vaikinai šalia ėmė švilpti jam kartodami:
–      Parodyk jiems, Hari! Parodyk!
Rungtynėms įpusėjus, aš įsijaučiau ir atsistojusi kartu su kitais nušvilpdavau teisėjo sprendimus bei šokinėdavau iš džiaugsmo, kai Hario komanda įmušdavo įvartį. Dar niekada nebuvau tokia azartiška. Likus vos kelioms minutėms iki antrojo kėlinio pabaigos, užvirė tikra kova, tad aš, net suspaudusi kumščius, laikiau juos prie lūpų, melsdama, kad tik Hariui pasisektų. Arba mano malda, arba Hario talentingas kamuolio valdymas pelnė dar du taškus paskutinėmis mačo akimirkomis ir po švilpuko, jis tekinas pasileido bėgti per visą aikštę mūsų link. Mes su Džo ir Styvenu džiaugsmingai sveikinome vienas kitą, sumušdami delnais, o Haris pribėgęs šūktelėjo:
–      Matėt?
–      Tu – čempionas! – sveikindami rankomis sumušė draugai.
Vaikinas atsisuko į mane, o aš iškėlusi rankas į viršų surikau:
–      Valio! Sveikinu!
Haris pakėlė mane nuo žemės ir apsuko ore. Tai buvo spontaniškas, netikėtas bei visiškai neprotingas veiksmas, nuo kurio man apsisuko galva. Bet ne dėl Hario gesto, o dėl jo akių, kurios buvo pripildytos tokiu džiaugsmu, kokio seniai nebuvau mačiusi žmogaus akyse. Nuleidęs mane ant žemės jis tarė:
–      Ačiū! Matėt, kokios buvo rungtynės?
–      Mačiau mačiau, – tvarkydamasi striukę šiek tiek susigėdau prieš jo draugus, kurie stovėjo šalia ir lyg niekur nieko kalbėjo apie varžybas, sveikindamiesi su kitais komandos nariais.
–      Vakare susitinkame airių bare, gal norite užsukti? – pasiūlė jis garsiai.
Žiūrėjau į jį išpūtusi akis, tada atsisukau į jo draugus ir sutrikusi tariau:
–      Deja, turiu darbo…
Žinoma, kad sekmadienį nei vienas protingas žmogus nedirba, tik ilsisi, tačiau eiti su Hariu ir jo draugais į barą – to jau būtų per daug. Vis dėlto, buvau mokytoja, nors ir nemokiau būtent jų, turėjau išlaikyti savo subrendusio asmens povyzą, todėl atsisakiau. Haris sušilęs žiūrėjo į mane lyg prašydamas sutikti, bet aš nuleidau akis, šaltai atsakydama:
–      Na, aš jau eisiu. Dar kartą sveikinu, Hari.
Haris suėmė mane už riešo ir sulaikęs padėkojo, kad atėjau. Aš žvilgtelėjau į vaikinus, kuriems buvau sakiusi, jog tik ėjau pro šalį ir suspaudžiau lūpas nieko nebesakydama. Pasišalinau iš stadiono su mintimis, jog tai tęstis nebegali… Man gera ir smagu su Hariu, tačiau jei apie tai žino ir aplinkiniai žmonės – tai darosi pavojinga. Aš norėjau, kad kuo mažiau žmonių žinotų apie mūsų draugystę, o dar geriau, kad to nežinotų niekas. Nei vienas nesuprastų to tinkamai, todėl aš jaučiausi lyg stebima per padidinimo stiklą, nors Hariui šie mūsų santykiai neatrodė verti privatumo, jei jis taip drąsiai kalbėjo prie savo draugų.

Kitą dieną sulaukiau žinių, jog man pagamintus baldus atveš jau penktadienį, todėl turėjau atšaukti keletą repeticijų, kad galėčiau priimti juos ir susitvarkyti butą. Haris užklydo pas mane antradienį po pamokų, tačiau aš vis dar laikiausi nuomonės, jog mums reikėtų kuo mažiau susitikinėti, todėl elgiausi šaltai ir ignoravau jį.
–      Turiu reikalų, Hari, reikia iš namų susirinkti daiktus, kuriuos vešiuosi į butą…
–      Kada kraustotės?
–      Ketvirtadienį.
–      Puiku, pasakysite, kada tiksliai.
–      Nereikia, Hari, susitvarkysiu pati, – praeidama pro jį lyg pro sieną atšoviau.
–      Kaip tai nereikia, juk susitarėme, kad padėsiu jums kraustytis, – nesupratęs rankas ant krūtinės sukryžiavo vaikinas.
Tuo metu vilkausi savo švarką ir nieko jam nebeatsakiau. Paėmusi rankinę norėjau praeiti, tačiau jis užstojo man kelią ir neketino pasitraukti. Stovėdama tiesiai prieš jį pajutau įtampą ir sulaikiau kvėpavimą.
–      Kas nutiko? – ramiai paklausė jis.
–      Nenutiko nieko. Tiesiog galbūt nereikia… – stovėdama šalia negalėjau jaustis tokia šalta ir abejinga jam.
–      Ir vėl jūs pradedate…
–      Hari, tavo situacija yra kitokia nei mano. Aš negaliu su tavo draugais eiti į barą išlenkti po bokalą alaus, vyno ar nesvarbu ko. Aš negaliu prieš aplinkinius rodytis su tavimi, lyg neturėčiau vyro ir nebūčiau suaugusi moteris. Aš negaliu taip, suprask.
Haris pasikasė smakrą ir nuleido akis į grindis. Kelias sekundes pastovėjusi ir pažiūrėjusi į jo pakaušį, nusprendžiau tiesiog apeiti vaikiną, tačiau jis sučiupo mane už alkūnių.
–      Atleiskit, nepagalvojau apie tai. Būsiu atsargesnis dėl jūsų, nes nenoriu nutraukti draugystės, – žiūrėdamas į mano akis tarė Haris.
Norėjosi suspausti jį glėby, pasidžiaugti, jog ne vien aš nenoriu nutraukti užsimezgusio ryšio su juo, bet stovėjau įsmeigusi akis į jo blizgančias žalias raineles.
–      Nors nieko blogo nedarome, tačiau norėčiau, kad tai būtų tik tarp mūsų. Aš galiu turėti didelių nemalonumų, jei pasklistų kalbos apie mūsų susitikimus.
–      Suprantu… – ir vėl nuleidęs akis sumykė vaikinas.
–      Dabar tikrai turiu eiti, Hari, – išlaisvinusi rankas pasakiau menkai šyptelėjusi.
–      Noriu jus pamokyti vairuoti, galite ateiti šiandien į Enfildo vairavimo mokyklos aikštelę?
Širdį užplūdo džiaugsmas, kuris maišėsi su baime bei sąžinės balsu, tvirtinančiu, jog tai nėra gerai, tačiau aš su abejone akyse atsakiau, jog ateisiu. Paprašiau jo pirmo išeiti iš mano salės, kad niekam nekiltų įtarimas, jog mes išeiname kartu. Likusi viena salėje įsikibau į turėklą prie veidrodžio ir susimąsčiusi žvelgiau į save. Susiėmiau už galvos, nes nebevaldžiau savo troškimų, visiškai atsipalaidavau ir nebejaučiau jokios kontrolės. Haris buvo tokia pagunda, kuriai darėsi vis sunkiau atsispirti.

Vakare nuvykau į sutartą vietą ir radau ten Harį, sėdintį mažame automobilyje, apie kurį buvo pasakojęs. Susikišusi rankas į striukę, priėjau prie jo ir pasisveikinau. Tomis akimirkomis, kai mes susitikdavome akis į akį, jausmas buvo lyg pirmoje klasėje sveikintis su savo pirmąja gyvenimo simpatija, jaudulys kuteno skrandį, sunkiai rinkau žodžius ir tai turbūt akivaizdžiai matėsi. Haris iškart pasodino mane į vairuotojo vietą, pats atsisėdo šalia. Pirmiausia parodęs, kur koks pedalas, ką ir kada reikia įjungti, kada išjungti jis paprašė manęs užvesti variklį ir apvažiuoti ratą aplink aikštelę. Nors kojos šiek tiek drebėjo, tačiau Hario drąsinimas ir palaikymas man suteikė drąsos bei pasitikėjimo. Kreipdama dėmesį tik į kelią bei pedalus, laikiausi įsikibusi į bėgių perjungimo lazdą, lyg ji galėtų išsprūsti man iš rankų. Haris suėmė mano plaštaką ir šiek tiek ją atlaisvinęs tarė:
–      Švelniai… Laikykite ją kuo švelniau.
Tai kalbėdamas jis paglostė mano plaštaką ir aš sutrikusi nebežiūrėjau nei į kelią, nei į perjungimo lazdą, tik į jį. Ištraukusi plaštaką uždėjau ją ant vairo. Seniai nebuvau lietusis su vyru ir dar taip švelniai. Vaikinas pastebėjęs mano susijaudinimą, patraukė ranką nuo bėgių perjungimo lazdos ir komentavo, kaip važiuoti toliau. Apsukusi kelis ratus, džiaugiausi savo pažanga, bent jau žinojau, kur koks pedalas ir stabiliai laikiau vairą rankose. Užtrukome turbūt valandą, todėl nusprendžiau, jog pirmam pasivažinėjimui užteks. Privažiavus mano gatvę, Haris išjungė variklį ir pasiteiravo:
–      Tai visgi galėsiu padėti jums kraustytis?
Prisiminusi, jog ketvirtadienį visa šeima vyksta į operą, pagalvojau, jog Haris galės atvažiuoti pas mane ir padėti susinešti keletą dėžių.
–      Gerai, – kukliai šyptelėjau.
Vaikinas nudžiugo ir pridūrė:
–      Pamatysiu butą!
–      Jis dar neapstatytas, yra tik darbo kambario baldai, visa kita bus penktadienį… Ketvirtadienį miegosiu ant čiužinio, – atsakiusi nusijuokiau.
–      Labai smagu, aš mėgstu išvykas su draugais, kai reikia miegoti ant didžiulio čiužinio, – kartu juokėsi Haris.
–      Gerai, tuomet ketvirtadienį patikslinsiu, kelintą valandą galėsi užsukti.
–      Pas jus į namus? – rodydamas į mano gatvę pasitikslino jis.
–      Taip. Šeima bus išvykusi, todėl galėsime tiesiai į automobilį sukrauti dėžes…
–      Puiku, tuomet iki ketvirtadienio…
Atsisveikinimai su Hariu visuomet būdavo įtempti ir mes tiesiog žiūrėdavome vienas kitam į akis, nežinodami nei ką sakyti, nei ką daryti.
–      Ačiū už pamoką, mokytojau, – nusijuokiau atsisegdama diržą.
–      Jūs puiki mokinė, kai turėsite laiko po kraustymosi, pratęsime pamokas, – linktelėjo jis.
–      Iki, Hari.
Eidama gatve iki namų, kelis kartu atsisukau į vaikiną, kuris laukė, kol atsidarysiu vartus ir saugiai pasieksiu kiemą. Šis jo elgesys, kaip ir daugelis kitų, man priminė laiką su Henriku, nes jis taip pat visuomet laukdavo, kol pasieksiu namus ir nepajudėdavo iš vietos. Haris buvo tikrai puikiai išauklėtas jaunuolis, didžiavausi Henriko įtaka jam.

Iki ketvirtadienio nieko daugiau neveikiau, tik krausčiau daiktus į dėžes. Susirinkau tik svarbiausius daiktus, drabužius, keletą indų rinkinių, jaunystėje sukauptų rakandų ir nekantriai laukiau ketvirtadienio, kada galėsiu užmigti savo naujuose namuose. Haris atvyko pas mane aštuntą vakaro ir mes kartu sunešėme dėžes į automobilį. Tėvams buvau pasakiusi, jog mano daiktus nuveš taksi… Pati stebėjausi, kaip puikiai moku apgauti žmones, net neraudonuodama meluodavau apie savo pasivaikščiojimus, apie užsitęsusias repeticijas, kai tuo metu leisdavau laiką su Hariu… Akimirkomis lyg ir grįždavau į paauglystę, kai tekdavo slapta susitikinėti su Henriku, nes tėvai prieštaravo mano draugystei su vaikinais. Lygiai taip pat būtų ir dabar – esu tam per sena. O gal Harį netgi reiktų vadinti vaiku? Juk vos prieš kelis mėnesius jis tapo pilnametis… Vis dar nesupratau, kas mane jame taip žavėjo, tačiau negalėjau paneigti, jog tai buvo jėga, stipresnė už mano protą.
Atvykę į butą sunešėme daiktus ir Haris nesiliovė kartojęs, jog mano naujieji namai tiesiog puikūs!
–      Pažiūrėkit, koks vaizdas atsiveria pro virtuvės langą… Kiek daug miesto lempučių… – užsisvajojęs pro langą žvelgė jis.
–      Tu dar nematei, koks vaizdas atsiveria vonioje… – paslaptingai šyptelėjau.
Vaikinas tuoj pat susirado vonios kambarį, o aš stovėdama virtuvėje išgirdau netikėtumo kupiną atodūsį. Šyptelėjau supratusi, jog jam patiko taip pat, kaip ir man.
–      Padėsiu jums pripūsti čiužinį, – pasisiūlė Haris, grįžęs į svetainę, prikrautą dėžių. – Miegosite čia?
–      Manau, kad taip, svetainėje kol kas atrodo jaukiausia…
Kartu juokaudami pripūtėme mano pirmosios nakties naujame bute lovą ir juokėmės, jog tokiame prabangiame bute tikras paradoksas rasti ponią, miegančią ant čiužinio.
–      Ačiū, kad padėjai, – nutilus juokams atsidėkojau Hariui.
–      Ačiū, kad leidote padėti, – šyptelėjo jis, atsiraitodamas ir taip trumpas marškinėlių rankoves.
–      Turiu vyno, kurį man į rankinę slapta įkišo sesuo su rašteliu, – paėmusi iš rankinės butelį pažvelgiau į prie jo pririštą Darsės raštelį ir garsiai perskaičiau: – „Kad nebliautum viena naujame bute“. Tačiau tau turbūt jau laikas namo… Rytoj pamokos ir tu vairuoji.
Nežinau, kodėl tuo metu sugalvojau tai pasakyti, tačiau giliai širdyje tikrai nenorėjau būti viena, o jo draugija niekada nesiskundžiau, todėl žodžiai patys išsprūdo ir aš susigėdusi padėjau butelį ant virtuvinės spintelės. Haris kukliai pakėlė akis į mane ir tarė:
–      Jei norite – aš pasiliksiu.
Stovėjau mirdama iš gėdos, tačiau nepratariau nei vieno žodžio. Žiūrėjau į jį lyg praradusi kalbėjimo dovaną, o vaikinas vis artėjo prie manęs. Stovėdamas per porą metrų, Haris šyptelėjo ir paklausė:
–      Kur atidarytuvas?
Aš nusijuokiau ir atsakiau:
–      Aš nesakiau, jog noriu…
–      Bet nesakėte ir kad nenorite.
Stengiausi atrodyti rimta, nors ir norėjosi nusijuokti. Žinojau, jog jis viską supranta…
–      Bus įkurtuvės, – pažvelgęs į netoli manęs padėtą dėžę su atidarytuvu tarė jis.
–      Kažkurioje dėžėje turėtų būti taurės, paieškok, kol atidarysiu… – paprašiau jo ir nusisukau atidaryti vyno.
Apėmė kažkokia keista nuojauta, širdis mušė keistus ritmus, o aš stengiausi neišduoti savo baimės likti su Hariu. Vaikinas ieškodamas taurių turėjo patikrinti kone kiekvieną dėžę, o aš vis šypsojausi atidarinėdama butelį. Staiga Haris sustingo ir atsisuko į mane, rankose laikydamas baltą nedidelę dėžę.
–      Kodėl ant šios dėžės mano inicialai? – nusijuokė vaikinas.
Širdis nusirito į kulnus, pakirto kelius ir aš sulaikiusi kvėpavimą suakmenėjau. Turbūt negalėjau būti dar neatsargesnė ir dėžės su Henriko prisiminimais nepaslėpti tarp kitų. Haris žiūrėjo tai į mane, tai į dėžę, laukdamas atsakymo, o aš nežinojau, ar meluoti, ar tylėti, ar tiesiog paprašyti padėti dėžę į vietą.
–      H ir S. Haris Smitas, – dar kartą nusijuokė jis. – Kas dėžėje? Galima pažiūrėti?
Tylėjau lyg mano lūpos būtų susiūtos nematomu siūlu ir aš negalėčiau garsiai išsakyti savo minčių, kurios zvimbė galvoje kaip bitės.
–      Geriau nežiūrėk, nieko įdomaus, – automatiškai pasakiau ir palikusi neatidarytą butelį ėjau svetainės link.
–      O ką reiškia raidės? – dar kartą pakartojo klausimą Haris.
Atsistojusi ant laiptukų stebėjau jaunuolį, kuris sutrikusiu žvilgsniu žvelgė į mane, o aš tuo metu tiesiog tylėjau.
–      Palaukit… – dvejodamas išlemeno jis ir atidengė dėžę.
Užsidengiau delnais veidą ir laukiau jo reakcijos, tačiau nenorėjau savo akimis pamatyti to vaizdo. Išgirdau, kaip Haris numetė dėžės dangtį ant čiužinio ir tyliai ištarė:
–      Henrikas Smitas…


Ačiū už jūsų nuomones ir klausimus!

Ma

VII

Jau iš tolo pamačiau vyrišką siluetą, sėdintį ant fontano krašto ir žvelgiantį į savo telefoną. Aplink buvo daug žmonių, tad priėjau prie vaikino nepastebėta.
–      Labas, Hari.
Išgąsdintas jis krūptelėjo ir vos neišmetė telefono iš rankų.
–      Taip ir maniau, kad ateisit! – atsistojo kepure ir vėl savo garbanas paslėpęs vaikinas.
Jo akys sužibo, o aš, kaip drovi mergiūkštė, šypsojausi sučiaupusi lūpas ir laukiau, ką jis pasakys.
–      Norite pasivaikščioti ar kur nors pasėdėti?
–      Nesu pasipuošusi restoranams, tad… – šyptelėjau, kai Haris priėjo prie manęs ir aš dar kartą pastebėjau, koks vyriškas jo sudėjimas.
–      Tada mes į restoraną ir neisim, nueisim ten, kur ramu ir jauku. Tėtis ten vesdavosi mane, kai buvau mažas.
–      Jis vesdavosi tave kažkur čia Enfilde, nors jūs gyvenate Etmonde? – nustebusi atsisukau į jį, kai pradėjome eiti.
–      Mes Etmonde gyvename maždaug dešimt metų, iki tol gyvenome čia, Enfilde. Man patinka šis rajonas, jis toks ramus…
–      Pritariu. Gyvenant Londone nėra geresnės vietos nei Enfildas. Net neatrodo, kad jis priklauso niekuomet nemiegančiam miestui… Norėčiau turėti čia savo butą, – žvalgydamasi po gatvę atsidusau.
–      Kaip jums sekasi jo ieškoti? – staiga paklausė vaikinas.
–      Išsirinkau keletą butų šalia Enfildo, tačiau vis neprisiruošiu jų apžiūrėti… – susigėdusi pažvelgiau į jį.
–      Kaip gi prisiruošite, kai turėsite važinėti taksi ar viešuoju transportu! Galiu jus pavežti, jei reikia, – rankoje sukdamas mašinos raktelius pasisiūlė Haris.
Nejau aš tikrai atrodžiau tokia beviltiška, kai neturėjau automobilio? Pagal Harį atrodė, jog be automobilio aš esu kaip be kojų ir negaliu pajudėti.
–      Viskas gerai, neprisiruošiu ne dėl to, – nusijuokiau. – Žinai, kai esi tokio amžiaus, sunku pradėti kažką iš naujo…
–      Tik nereikia! Kokio jūs amžiaus? Jūs jauna žavinga moteris, kuriai gyvenimas dar tik prasideda!
Ėjau susikišusi rankas į lietpalčio kišenes ir žvelgiau į šaligatvio grindinį. Taip norėčiau, kad Hario žodžiai būtų buvę tiesa. Norėčiau, kad mano gyvenimas būtų tik prasidėjęs, tada daug ką jame pakeisčiau…
–      Gyvenimas prasideda tau, Hari. Man jis jau pusiaukelėje…
–      Kalbate taip, lyg būtumėte pensininkė! – nusijuokė vaikinas.
Kartu su juo nusijuokiau ir aš. Nesijaučiau dar esanti pensininkė, tačiau baigusi balerinos karjerą, pajutau, jog nebesu tokia perspektyvi ir jauna, kokia buvau anksčiau.
–      Aš rimtai. Jei kada nors reiks pagalbos, sakykite, aš jums padėsiu.
–      Jeigu tave mokyčiau, tada suprasčiau tai, kaip meilinimąsi dėl gero pažymio, tačiau dabar, kai nelankai pas mane nei vienos pamokos, iš kur toks noras padėti man? – rimtai paklausiau.
Haris atsisuko į mane, paslaptingai šyptelėjo ir tarė:
–      Tada, kai kalbėjome apie tėčio kūrybą, pajaučiau, lyg mane pagaliau kažkas supranta. Visiems mano draugams tėčio dainos yra tiesiog dainos, o man tai savęs išraiška ir niekas niekada to nesuprato. Tie, su kuriais atlieku jas, nesupranta, kodėl aš jiems aiškinu, kad reikia įsijauti į žodžius ir pritaikyti tinkamą tonaciją… O jūs atsiradote ir iškart perpratote mano savijautą.
Aš žiūrėjau į savo batus ir mintyse kalbėjausi su savimi, todėl jam baigus, teišleidau tylų „mhm“.
–      Na, matyt, mes tikrai taip pat suprantame Henriko dainas ir jų reikšmę…
–      Net mama to nesupranta, – pritūpęs kumščius suspaudė Haris.
Pagalvojau, jog Liucija turbūt net nenorėjo to suprasti, nes nei vienoje dainoje ji nerado vietos sau. O aš kiekvieną iš jų laikiau lyg odę sau, todėl supratau, kokius jausmus išgyveno Henrikas.
–      Keista… – patylėjusi nutęsiau.
–      Todėl ir noriu su jumis susitikti, pasidalinti mintimis, nes jūs įkvėpiate mane tikėti savo galimybėmis, kaip tai darydavo tėtis.
Priėję kryžkelę pasukome į kairėje pusėje esančią gatvę, kurioje buvo mano ir Henriko pirmojo pasimatymo ledainė. Eidama negalėjau nuslėpti šypsenos, atsiradusios veide, kai prisiminiau tą pirmąjį mūsų susitikimą. O dabar būtent jo sūnus mane vedasi į tą pačią gatvę, tuo pačiu keliu, kuriuo eidavome ir mes su Henriu.
–      Štai ir atėjome, – tarė Haris, sustojęs prie pastato, kuriame kadaise buvo toji ledainė.
–      O čia nebuvo ledainės? – nustebusi parodžiau pirštu į užkandinės iškabą.
–      Buvo, į ją tėtis mane ir vesdavosi, tačiau prieš kelerius metus mirė jos savininkas, todėl paveldėtojai sugalvojo uždaryti ledainę ir atidaryti šią užkandinę… – pečiais traukė Haris, darydamas duris.
Nieko nebesakiusi įėjau į vidų ir apsižvalgiau: viskas buvo pakeista, sienos perdažytos šviesia spalva, staliukai naujesni ir modernesni, vietoj kėdžių stovėjo minkšti foteliai, o palei sieną – dvivietės sofos. Vienintelis išlikęs dalykas – paveikslas, kuris kabėjo netoli lango ir į kurį aš spoksojau pirmojo pasimatymo metu, kai drovėjausi pažvelgti Henrikui į akis. Giliai širdyje pasidarė gera čia sugrįžus, tačiau susikaupusios ašaros galėjo išduoti mano nostalgiją, todėl susitvardžiusi atsisukau į Harį ir paklausiau, kur sėsime.
–      Damos renkasi, – išskėtė rankas vaikinas ir pakėlė antakius.
Nusišypsojusi jam apsisukau ir nuėjau prie pačio kampinio stalelio, kuris buvo atokiausiai nuo svetimų akių. Haris nusirengė džinsinį švarką ir numetė jį ant sofos atlošo.
–      Gersite kavos, arbatos ar norite ko nors užkąsti? – pasiteiravo jis, tvarkydamasis savo džinsus.
–      Kavos su pienu.
Vaikinas nupėdino prie baro, užsakė kavos ir grįžo prie staliuko. Pažvelgęs į mane, sėdinčią ant sofos, išsitraukė iš kišenių telefoną, raktus, piniginę ir atsisėdo ant tos pačios sofos šalia manęs. Nežinau, tai buvo jauki ar nejauki akimirka, tačiau aš šyptelėjau ir pasijutau kaip į pirmąjį pasimatymą atėjusi paauglė. Su Hariu jaučiausi drovi, jis vertė mano skruostu parausti vien žiūrėdamas į mane.
–      Ir jūs čia dažnai lankydavotės? – paklausė Haris, įsitaisęs sofoje.
–      Nepasakyčiau, kad dažnai, negalėjau dažnai skanauti ledų ir saldumynų, todėl tik retkarčiais leisdavau sau pasilepinti, – sukrizenau.
–      Turbūt sunku visą gyvenimą taip save riboti, kažko nevalgyti, treniruotis…
–      Na, juk tu ir pats daug repetuoji, o tai galima prilyginti mano treniruotėms.
–      Manau, kad tai du skirtingi dalykai, – primerkęs akis su šypsena paprieštaravo Haris.
Prie mūsų priėjo padavėja ir padėjo ant stalo du didžiulius puodukus kavos bei lėkštelę su avižiniais įvairių formų sausainiais. Aš nustebau juos pamačiusi ir žvilgtelėjau į Harį. Kai mergina nuėjo, jis atsisuko į mane ir tarė:
–      Jie visada atneša dovanų…
–      Kaip malonu, žiūrėk, kokios formelės, – paėmusi žvaigždės formos sausainį atkišau jį Hariui.
Jis taip pat apžiūrėjo lėkštelę ir paėmęs širdelės formos skanėstą, atkišęs nusišypsojo savo plačia šypsena. Tai tebuvo paprastas judesys, tačiau viduje aš ištirpau kaip lydytas sūris… Jo mielumui tikrai buvo sunku atsispirti. Krimstelėjau sausainio ir susikaupusi kramčiau jį, mintyse liepdama sau nustoti galvoti apie Harį.
–      Papasakokit, kaip susipažinote su mano tėčiu ir mama, – padėjęs sausainį prie kitų paprašė Haris.
Vos nepaspringau kąsniu ir atsikosėjusi sustingau.
–      Na, mes lankėme tą pačią klasę, – trumpai atsakiau.
–      Bet jūs vis tiek buvote jam artima draugė, jei žinote jo dainas ir jų istorijas…
Namie nebuvau paruošusi atsakymų į šiuos klausimus, nors galėjau suprasti, jog Haris norės sužinoti apie savo tėvo jaunystę… Galvojau, ką reikėtų nutylėti apie mano ir Henriko santykius, ir pradėjau pasakoti nuo jo atėjimo į aštuntą klasę.
–      Su Liucija mes seniai buvo bendraklasės, tačiau Henrikas atėjo tik į aštuntą klasę. Prieš tai jis gyveno Mančesteryje… – Haris linksėjo galva, tad supratau, jog šį faktą jis tikrai žino. – Taigi, nuo tada jį ir pažįstu. Buvo keletas draugų, su kuriais mes susitikdavome, ateidavome čia ledų.
–      O kada tėtis pradėjo kurti? Jis man pasakojo, jog būdamas vos penkiolikos jis jau sukūrė pirmąją dainą…
Gerai pamąsčiau ir paskaičiavau, kada jis galėjo parašyti man pirmąją dainą, tačiau tiksliai nežinojau, ar ji apskritai buvo pirmoji.
–      Turbūt tavo tiesa, tiksliai nepamenu…
–      Ta daina buvo apie meilę, negi jis jau tada buvo įsimylėjęs mamą? – nustebęs paklausė vaikinas ir gurkštelėjo karštos kavos.
Išgirdusi tai nuleidau galvą. Pati suvokiau, jog būtent dabar, kai mes su Hariu pradėjome bendrauti daugiau nei aš galėjau kada nors įsivaizduoti, aš negalėjau sugriauti Henriko prisiminimo, todėl turėjau tik pritarti ir leisti jam tikėti, jog pirmoji Henrio daina buvo skirta ne man, o Liucijai. Susikaupusi pakėliau akis į Harį ir linguodama tariau:
–      Tikrai taip. Tai buvo graži meilė…
Haris žvelgė į mane šiek tiek suraukęs kaktą, todėl aš nutilau.

 


Ačiū už jūsų nuomones ir klausimus!

Ma

IV

–      Išgasdinai mane, Hari! – šūktelėjau uždariusi duris.
–      Atleiskite, nenorėjau, – šnerves išplėtęs ir lūpas sučiaupęs žiūrėjo į mane vaikinas.
Jis atrodė lygiai kaip jo tėvas ir aš žinojau, ką reiškia ši veido mimika – jis stengėsi suvaldyti juoką. Henrikas visada išplėsdavo šnerves, kai norėdavo juoktis… Pamačiusi taip darant ir Harį, negalėjau suvaldyti šypsenos ir nejučia sukrizenau.
–      Pastebėjau, jog neturite automobilio, o oras ne pats tinkamiausias pasivaikščiojimams, tad siūlausi jus parvežti, – tarė jis droviai žvelgdamas į mane.
Mano šypseną pakeitė nuostabos mina. Milijonas minčių plūstelėjo į galvą, todėl stengiausi pasakyti jam kažką logiško…
–      Ačiū, nereikia, Hari, tu labai malonus, bet aš kaip nors grįšiu, juk turiu skėtį, viskas gerai, – susijaudinusi sumaliau viską į vieną sakinį.
–      Leiskite taip jums atsidėkoti už praeitą mūsų pokalbį, kuris mane nuteikė šiek tiek optimistiškiau. Dabar suprantu, kodėl buvote tėčio draugė…
Haris, lyg žinodamas mano silpniausią vietą, smogė tiesiai į paširdžius, pakomentuodamas mano ir Henrio draugystę. Palenkusi galvą vis dar galvojau apie paskutinį jo sakinį, kai vaikinas apglėbė mane per pečius ir žaismingai tarė:
–      Neigiamo atsakymo nepriimsiu, eime.
Nieko nebesakiusi leidausi jo vedama laiptukais žemyn ir abu rankomis užsidengę pakaušius nubėgome iki jo raudono automobilio. Haris greitai atidarė dureles, aš įšokau į vidų. Vaikinas įsėdo, pasipurtė šlapias garbanas, nusibraukė jas nuo veido ir papriekaištavo:
–      Ir jūs norėjote eiti per tokią liūtį?
Šyptelėjau, prisisegiau diržą ir žiūrėjau tiesiai į kelią nieko nesakydama.
–      Kur jus vežti? – nusijuokęs paklausė Haris.
–      Žinai, kur yra Enfildo žirgynas?
–      Žinoma. Jūs ten gyvenate? – užvedęs automobilį nustebo jis.
Palingavau galva, bet nepratariau nei žodžio, nes tuo metu akys lakstė po tvarkingą mašinos saloną, o viduje susiplakę Hario bei automobilio kvepalai sukūrė itin jaukią aplinką. Haris apsižvalgė, ar niekas neatvažiuoja, ir išsuko į gatvę.
–      Jūs labai ilgai būnate konservatorijoje.
–      Kadangi laikinai esu apsistojusi pas tėvus, stengiuosi kuo ilgiau negrįžti, – šyptelėjau, nes tai skambėjo lyg paauglės aimana.
–      Kodėl laikinai? Kraustysitės kažkur kitur? – žvilgčiodamas tai į mane, tai į kelią klausinėjo Haris.
–      Noriu nusipirkti savo butą, tačiau paieškos nėra tokios paprastos, kaip aš maniau…
–      Taip, ir aš ieškau buto, suprantu jus…
–      O kam tau butas, juk gyveni milžiniškame name vien tik su mama, – nustebusi atsisukau į pašnekovą.
–      Jau seniai buvau nusprendęs, kad išsikraustysiu iš namų, kai sulauksiu pilnametystės, tad noriu tęsėti savo žodį. Stabdo tik tai, kad mama liks viena… – jautrumą demonstravo Haris.
Nors Liucijai ypatingos simpatijos nejaučiau, įsivaizdavau, kad praradus vyrą ir turint tik sūnų, tikrai nesinorėtų gyventi vienai. Šyptelėjau suvokusi, jog Haris toks jautrus ir nebijo to parodyti.
–      Tu – geras sūnus, – išreiškiau savo nuomonę ir toliau žvelgiau į Harį.
Vaikinas šiek tiek susigėdo, kukliai nusišypsojo ir atsisuko į mane. Jo žvilgsnis persmelkė kiaurai visą kūną, o duobutės skruostuose atėmė žadą. Jis nieko nesakė, tiesiog žiūrėjo nenuleisdamas akių. Suvokusi, jog taip galima padaryti avariją, pratęsiau mintį:
–      Tačiau prastas vairuotojas…
Haris nusijuokęs pažvelgė į kelią ir prisipažino, jog jo vairuotojo teisėms dar tik mėnuo. Mintyse paskaičiavusi, priėjau išvados, kad Henrikas mirė tą patį mėnesį, kai Hariui sukako septyniolika. Labai norėjau sužinoti, kaip paskutiniais mėnesiais jautėsi Henrikas, tačiau nemaniau, jog Haris su manimi apie tai norėtų ir apskritai galėtų kalbėti. Tai buvo per daug asmeniški išgyvenimai, o jis žinojo, kad aš tik eilinė jo tėvo draugė, tad… Toliau kankinausi nieko nežinodama apie dvidešimt Henriko gyvenimo metų.
–      Keistas sutapimas: jūs gyvenate žirgyne, o tėtis man niekada neleido jodinėti, – pasiskundė Haris, kai įvažiavome į Enfildą.
–      O tu norėjai jodinėti? – pasidomėjau.
–      Žinoma! Vaikystėje buvau labai imlus vaikas, todėl norėjau išbandyti kuo daugiau veiklų, tačiau tėtis prieštaravo šiam mano norui… Pamenu, jog būtent jūsų žirgyne ir norėjau jodinėti.
Buvau nestebusi ir nežinojau, kodėl Henrikas taip elgėsi. Galbūt dėl to, kad nenorėjo susitikti su mano tėvais, galbūt nenorėjo prisiminti manęs, o galbūt nenorėjo, kad tėvai man pasakotų apie jo ir sūnaus pasirodymą… Deja, dabar to nesužinosiu nei aš, nei Haris, kad ir kaip smalsu buvo.
–      Niekada nevėlu užsiimti naujais dalykais, – šyptelėjau jam, kad nutraukčiau nejaukią tylą.
–      Jūs turbūt puiki jojikė, – atsisukęs teigė Haris.
–      Nepasakyčiau, kad puiki, tačiau žirgą suvaldyti sugebu, – nusijuokiau.
–      O aš nesugebėčiau… Net užlipti nemokėčiau, – į mano juoką tuo pačiu atsakė vaikinas.
–      Na, jei kada norėsi – mūsų žirgynas atviras visiems pradedantiesiems.
–      Ačiū… – primerkęs akis šypsojosi Haris.
Atsilošiau sėdynėje, pajutusi kažkokį palengvėjimą. Jaučiausi neįtikėtinai jauna, lyg skatindama Harį pradėti jodinėti, pati save skatinčiau pradėti kažką naujo. Mes greitai pasiekėme mano namus ir išlipdama iš automobilio nežinojau, kaip derėtų atsisveikinti.
–      Dėkoju už paslaugą, Hari.
–      Buvo vienas malonumas, – persisukęs savo sėdynėje šyptelėjo vaikinas.
–      Saugiai grįžk namo, iki, – skleisdama skėtį ir lipdama iš automobilio padėkojau.
–      Iki pasimatymo, Elizabeta!
Trinktelėjau durelėmis ir lyg įgnybta pasileidau bėgti per kiemą. Adrenalinas plūstelėjo į kūną, o sustojus pakirto kelius ir aš kelias sekundes stovėjau gaudydama kvapą prie durų po stogeliu. Širdį beprotiškai kuteno, o man norėjosi šypsotis pačia plačiausia šypsena… Įėjusi į namus, buvau sutikta mamos, kuri iškart pasidomėjo:
–      Su kuo grįžai?
Iš tiesų pasijutau lyg tėvų užklupta paauglė. Prieš daugiau nei dvidešimt metų manęs mama to paties klausdavo, kai mane iki namų palydėdavo Henrikas Dabar, kai man buvo beveik keturiasdešimt, ji vis dar neatprato klausti to paties.
–      Kolegė važiavo į tą pusę, pavežė iki namų, – kabindama lietpaltį į spintą sumelavau.
–      Tau reikėtų įsigyti vairuotojo teises, kaip būtų patogu…
–      Mama, man nebe penkiolika, aš pati sprendžiu, kas man patogu, o kas ne, – šyptelėjusi jai paėmiau ant grindų padėtą rankinę ir užlipau laiptais į savo kambarį.
Vos įėjusi, mečiau daiktus ant lovos ir ėmiau vaikščioti ratais po kambarį. Vis galvojau, kas vyksta mano viduje, kodėl aš taip džiaugiuosi, kodėl man taip šilta, širdyje gera ir kutena skrandį? Atsisėdusi ant lovos kraštelio užsidengiau veidą delnais ir prikandusi lūpą purčiau galvą į šonus.
–      Ne, negali būti, Eliza… Tik ne Henriko sūnus, tik ne jis… Tai tik praeities ilgesys ir prisiminimai… Laikina. Viskas praeis… – tyliai murmėdama guodžiau save.

Neslėpsiu, nors ir nenorėjau pripažinti, tačiau Haris Smitas buvo patrauklus, subrendęs jaunuolis, kuris padarė man didžiulį įspūdį, ne vien tik savo išvaizda. Kelis rytus veidrodyje žiūrėdama į savo veidą, bandžiau prisiminti, kokia buvau, kai man buvo aštuoniolika… Lygus ir skaistus veidas, didelės išraiškingos akys, stiprūs plaukai, išpuoselėti dantys ir tobula figūra. Nejučia ėmiau pavydėti visoms savo mokinėms, kurioms jaunystė ir geriausi gyvenimo metai buvo prieš akis. Jos visos atrodė tokios nerūpestingos, laisvos bei neįsipareigojusios, žvelgdama į jas galvojau apie savo jaunystę, kurią paaukojau baletui… Nepajutau, kas yra laisvė, spontaniškumas, negalvojimas apie rytojų ir tiesiog plaukimas pasroviui. Aš visada turėjau pareigų, neturėjau jokių teisių į gražiausias gyvenimo dienas ir neturėjau jokios pasirinkimo laisvės. Iki tol maniau, jog šokis ir buvo mano gyvenimas, tačiau žvelgdama į jaunus žmones supratau, kad šokis tebuvo tikslas, kuris neturėjo užimti viso mano gyvenimo, nepalikdamas vietos tokiems svarbiems dalykams kaip šeima, meilė, laisvė, saviugda… Aš buvau gabi tik vienoje srityje, o visos kitos tiesiog nepastebėtos praskriejo pro mane. Niekada nebegalėsiu grąžinti tų laikų, kai dar galėjau nueiti į šokius, šėlti iki ryto, nemiegoti visą naktį kažkur paplūdimyje prie laužo su draugais. Niekada nebebūsiu jauna! Tai mane labai skaudino ir aš žvelgiau į save šokančią, tačiau jaučiausi nieko verta ir nieko nepatyrusi moteris.
Savaitė buvo įtempta, nes turbūt prasidėjus mano amžiaus krizei, aš priverstinai kūriau choreografiją šokyje ir apleidau savo mokines, visą pamokų laiką praleisdama savo kėdėje, žvelgdama į jas šokančias… Vieną dieną supypsėjo mano telefonas. „Keista, man juk niekas nerašo žinučių…“ – pagalvojau, pasilenkusi paimti telefoną.
Sveika, mokytoja Elizabeta. Kviečiu papietauti kitoje gatvės pusėje esančioje užkandinėje, ten vien tik salotos! Į kabinetą užsuksiu lygiai dvyliktą. – H.

 


Ačiū už jūsų nuomones ir klausimus! 

Ma

III

… sustojusi tarpduryje ėmiau ploti.
–      Mokytoja! – nustebo Haris ir šoktelėjo nuo scenos, ant kurios sėdėjo.
Nieko nesakiau, vis dar plodama ėjau scenos link.
–      Jūs klausėte? – šiek tiek susigėdęs nusijuokė vaikinas.
–      Šiek tiek… – nustojusi pliauškėti rankomis sumelavau.
–      Labas vakaras! – nuo scenos man šaukė du Hario amžiaus jaunuoliai.
–      Sveiki, berniukai. Labai gražiai atlikote dainą, tikrai… – šyptelėjau Hariui priėjus prie manęs.
Jis stovėjo įrėmęs rankas į šonus ir mėgavosi mano komplimentu. Žiūrėjau į jį džiaugsmo pilnomis akimis, negalėdama atitraukti žvilgsnio nuo jo ką tik sudrėkintų lūpų.
–      Kodėl neužėjote čia? – ranka į žiūrovų vietas parodė Haris.
–      Tiesiog ėjau pro šalį, kai išgirdau jus dainuojant, tad stabtelėjau pasiklausyti, – melavau kaip paauglė tėvams. – Netrukdysiu jūsų, repetuokite.
–      Netrukdote, pasiklausykit, jei norit!
–      Taip, mokytoja, pasilikit, būsit mūsų žiūrovė! – nuo scenos girdėjosi vaikinų prašymai.
Dar kartą šyptelėjau meiliai į mane žvelgiančiam Hariui, kurio šypsenai turbūt negalėjo atsispirti nei viena jo bendraamžė ir atsidususi atsakiau:
–      Deja, negaliu. Manęs jau atvažiavo taksi, tad važiuosiu namo. Ačiū už kvietimą!
Pamojavau vaikinams ir sukausi eiti, kai Haris grybštelėjo man už alkūnės pakviesdamas:
–      Penktadienį koncertuosime Stenlio bare, šalia konservatorijos. Jei nebūsite užsiėmusi, ateikit paklausyti.
Santūriai šyptelėjau apsidžiaugusi dėl kvietimo, tačiau norėjau atrodyti rimta moteris, todėl atsakiau jam, jog pasistengsiu. Išeidama mintyse juokiausi pati iš savęs, lyg būčiau labai užimtas žmogus ir penktadienio vakarą tvarkyčiau kažkokius reikalus… Net pati nežinau, kodėl taip pasakiau, juk ir taip aišku, kad eisiu paklausyti Henriko dainų!

Porą dienų morališkai ruošiau save „susitikimui“ su savo praeitimi. Po darbo nežinodavau kur dėtis iš nerimo ir vis svarsčiau, ar man tikrai derėtų eiti klausytis savo mylimojo sūnaus dainuojančio, nes jaučiau, jog tai gali mane paveikti. Žinojau, kad man bus gera klausytis ir prisiminti viską, kas kažkada man teikė didžiausią džiaugsmą, tačiau bijojau pasekmių. Juk tai tik praeities šešėliai… Tą penktadienį konservatorijoje girdėjau ne vieną merginą, kalbančią apie Hario grupės koncertą Stenlio bare. Visos laukė jo su didžiuliu nekantrumu, turbūt vaikinai jau turėjo savo gerbėjų ratelį… Kadangi Haris man nepasakė, kelintą valandą jų koncertas, teko slapta klausytis savo mokinių pokalbių, iš kurių sužinojau, jog koncertas vyks devintą valandą. Dar valandą iki jo svarsčiau, ar važiuoti, tačiau mano širdis neleido man dvejoti – truputį po devynių aš jau buvau Stenlio bare. Pirmiausia, kyštelėjusi nosį, apžvelgiau, kiek mokinių iš konservatorijos susirinko pasiklausyti savo draugų. Jų buvo tikrai nemažai. Neturėjau jokių abejonių, jog paklausyti draugų bus susirinkę pusė konservatorijos… Nedrąsiai ėjau į barą, kol koncertas dar nebuvo prasidėjęs. Atsisėdau prie vienintelio laisvo stalelio salės šone, užsisakiau raudono sauso vyno ir nesižvalgydama laukiau Hario pasirodymo. Kai vaikinai įžengė į mažytę jaukią sceną, mano kūnas nutirpo ir aš pakėlusi akis žiūrėjau į besiruošiaunčius koncertuoti atlikėjus.
–      Labas vakaras, draugai. Ačiū, kad susirinkote, jūs patys žinote, kiek daug mums tai reiškia. Šį koncertą norėčiau skirti daugelio mūsų dainų autoriui – Henrikui Smitui, – įžangą pasirodymui davė Haris, kalbėdamas į mikrofoną.
Jis stovėjo susikišęs rankas į džinsų kišenes ir atrodė, jog jaučiasi itin patogiai stovėdamas scenoje… Aš šyptelėjau išgirdusi Henrio vardą ir gurkštelėjusi vyno nekantriai laukiau pirmosios dainos. Nuo pat pirmo akordo aš įsivaizdavau, jog esu Henriko koncerte. Staiga pasijaučiau lyg paauglė, tad ne vieną dainą mintyse dainavau kartu su grupe. Deja, paklausiusi pusės koncerto, aš nebegalėjau sutvardyti savo emocijų, todėl nesprendžiau išeiti kiek anksčiau. Stodamasi nuo staliuko dar kartą žvilgtelėjau į Harį ir pagavau jo žvilgsnį, tačiau nesustojau… Išėjusi išsikviečiau taksi, kuriame visą kelią iki namų svasčiau, kodėl aš vis dar galvoju apie savo praeitį. Atrodė, jog Haris Smitas prikėlė visus mano prisiminimus ir grąžino mane į jaunystę, būtent į tą laiką, kai aš buvau su jo tėvu. Visi jų fiziniai panašumai, identiškas požiūris į gyvenimą, Henrio dainų tekstai iš Hario lūpų, jo mielas ir jaunatviškas temperamentas – viskas susiplakė į vieną ir aš nebežinojau, kaip viską numalšinti.

Visą savaitgalį beprasmiškai stengiausi užsiimti dalykais, kurie mane išblaškytų, tačiau kur tik bepasisukdavau, prisimindavau Henrį. Išėjau į tėčio žirgyną, pasibalnojau žirgą ir maniau, jog jodinėjimas man padės, bet netgi tada prisiminiau laimingas dienas, kai raituoti leisdavome laiką žydinčiose pievose ir pavargę ilsėdavomės atsigulę ant žolės, kai žiūrėdavome į dangų ir kartu kurdavome dainų žodžius. Tada atrodė, jog gyvenimas yra toks šviesus, kad joks tamsus debesėlis neužtemdys mūsų meilės… Mintis atitraukė tik Vladimiras, kuris paskambino sekmadienio vakarą ir apsimetė labai rūpestingu vyru.
–      Kaip gyvena mano brangioji žmona?
–      Turiu darbo, statau šokį mokyklos baigimo šventei. Tai pirmasis šokis, kurį kursiu, todėl esu labai užsiėmusi ir patenkinta.
–      Džiaugiuosi, tikiuosi, kad kartu su mokyklos baigimo švente, tu pati baigsi darbą ir grįši į Maskvą, nes radau puikų pastatą šokių studijai, apie kurią visada svajojai, – apsimestinai džiūgaudamas kalbėjo jis.
–      Aš sakiau, kad nenoriu grįžti į Maskvą, Volodia. Ieškosiu patalpų šokių studijai Londone. Ilgai nesimačiau su šeima, tėvai sensta, todėl noriu kuo daugiau laiko praleisti su jais.
–      Kaip tu gali taip kalbėti, dabar tavo šeima esu aš, – staiga persimainęs balsą pakėlė Vladimiras.
–      Pats puikiai žinai, jog tai tik popierius ir mūsų šeima niekada nebuvo ir nebus tikra, – atsakiau šaltai, nes jaučiausi saugiai, kai buvau toli nuo jo.
–      Manau, kad apie tai reikia kalbėti ne telefonu.
–      Na, jei aš pradedu apie tai kalbėti akis į akį, tu nieko nenori girdėti ir vetuoji mūsų skyrybas.
–      Net neminėk šio žodžio! Ne kartą sakiau, kad jog mes nesiskirsime, – dar griežčiau atsakė jis.
–      Tuomet neprašyk, kad aš apsimesčiau, jog esame šeima. Aš noriu skirtis, tu nesutinki, tad susitaikyk su tuo, kad aš gyvensiu ne su tavimi.
Jis dar kelis kartus išvadino mane manipuliuotoja, išnaudotoja ir prikaišiojo, jog be jo aš nebūčiau išgarsėjusi ir toliau šokčiau tik vietinėse scenose. Paskui dėl visko atsiprašinėjo ir tikino, jog aš esu geriausia, kas nutiko jo gyvenime. Vladimiras buvo keistas žmogus. Nežinau, ar jis nemokėjo būti romantiškas, ar tai tiesiog jo būdas išreikšti meilę man. Grasinimai, psichologinis ir retkarčiais fizinis smurtas, žeminimas, o vėliau staigus nušvitimas, jog aš esu pati geriausia moteris jo gyvenime ir jis be manęs būtų niekas… Žinojau tik tiek, kad aš niekada nejaučiau ir nejausiu meilės tokiam žmogui, kaip Vladimiras. Turbūt ir aš, kaip Henrikas, nenorėjau būti viena, o Volodia buvo vienintelis žmogus, kuris tada buvo šalia, todėl ilgai negalvojusi sutikau tekėti už jo. Tačiau tai tikrai nebuvo santuoka iš meilės ar simpatijos… Maniau, jog jis visada bus man malonus ir ilgainiui aš pamilsiu jį bent jau kaip žmogų. Deja… Po dvidešimties santuokos metų aš be jokio gailesčio pasirašyčiau skyrybų sutartį, bet Vladimiras kategoriškai buvo prieš, taigi, vienintelis būdas ištrūkti iš vyro valdžios – gyventi toli nuo jo.

Pirmadienį, kaip ir kiekvieną darbo dieną, su mokinėmis kūrėme žingsnelius ir choreografiją naujam mūsų šokiui. Buvau apsėsta minties apie savo kuriamą šokį ir tai mane atitraukė nuo streso, kurį sukėlė Henris, Henrio sūnus ir mano vyras. Tačiau ne ilgam… Vienos laisvos pamokos metu sėdėjau ir lape braižiau šokį niūniuodama bet kokią į galvą šovusią melodiją, kai išgirdau beldimą. Pakėlusi akis kitame salės gale pamačiau šviesiu švarku pasidabinusį Harį Smitą.
–      Galima sutrukdyti? – paklausė jis puse kūno įlindęs pro durų tarpelį.
–      Žinoma, – eilinį kartą susijaudinusi pakilau nuo kėdės ir pasitvarkiau megztinį.
Salėje darbo metu visuomet dėvėdavau triko ir laisvą megztinį, kuris nedengė mano sėdmenų, todėl akimirksniu užsimaniau sėstis. Haris įėjo, uždarė duris ir lengva eisena, žvilgteldamas į veidrodžių sieną ėjo mano stalo link.
–      Kaip laikotės? – paklausė jis priėjęs prie suolelio.
–      Puikiai, – nervingai tvarkydama išskleistus ant stalo lapus su šokio judesiais, atsakiau.
Haris priėjo arčiau stalo ir pasidomėjo:
–      Ką čia braižot?
–      Šokį.
–      Kaip keista, šokis ant lapo… – susimąstė jis ir nutaisė juokingą miną.
Nesijuokti buvo neįmanoma. Sukrizenau, žvilgtelėjau į lapus ir tariau:
–      Kombinacijos ir visa kita… Tai, kas gimsta galvoje, privaloma užrašyti, kitaip tai greitai išgaruos.
–      Teisingai kalbate. Taip pat ir su muzika… Ir su žodžiais, – pritariamai lingavo jis.
Tada priėjo prie suoliuko, atsisėdo ant jo krašto, plačiai praskėtė sulenktas kojas ir alkūnėmis atsirėmė į kelius.
–      Beje, kaip jums mūsų koncertas? Mačiau, jog išėjote gerokai anksčiau, nepatiko?
Sutrikau ir kurį laiką tylėjau galvodama, ką vaikinui atsakyti. Juk negalėjau pasakoti, jog nebegalėjau suvaldyti savo besiveržiančių į viešumą jausmų bei emocijų, kurios sukilo dėl jo tėvo dainų. Liucijai buvau pažadėjusi nieko nepasakoti, todėl svarsčiau, ką sumeluoti.
–      Atsirado svarbių reikalų namuose, – išsirinkusi geriausią variantą išpyškinau.
–      Jūs neatsakėte į klausimą, – į kampą mane varė Haris.
Ne tik savo klausimu, bet apskritai savo buvimu. Jis kaip iš dangaus nusileidęs trigdytojas, nes šalia jo nuolatos jaučiausi lyg keptuvėje širškinama šoninė… Apsilaižiau lūpas ir kuo ramiau atsakiau:
–      Tu labai talentingas vaikinas, tėtis tavimi labai didžiuotųsi, jei galėtų išgirsti tave, atliekantį jo dainas.
Haris šyptelėjo skausmo persmelktu veidu ir nuleido galvą. Nežinau, ar tai jam skambėjo kaip pagyrimas, ar aš paliečiau skaudžią temą, todėl tik žiūrėjau į jo garbanotą pakaušį laukdama, kol vaikinas teiksis man kažką pasakyti.
–      Ačiū… – pakėlęs blizgančias akis padėkojo Haris.
Man suskaudo širdį, matant jį tokį nusiminusį, tačiau nežinojau, kokia paguoda jam padėtų.
–      Tėtis visada buvo man autoritetas. Muzika jam buvo lyg emocinė išraiška, kuria jis visam pasauliui skelbdavo apie savo jausmus. Tai lyg dienoraštis. Kiekviena daina – vis nauja diena, naujas gyvenimo etapas, ypatingas jausmas ir nesuvaidinta emocija. Nežinau daugiau tokio žmogaus, kuris sugebėtų taip tiksliai parinkti žodžius ir jų junginius, tiesiog… – įsijautęs kalbėjo Haris, o aš klausiausi net išsižiojusi.
Vaikinas buvo ne tik visiška tėvo kopija savo išore, tačiau ir vidumi. Galbūt netgi išraiškingesniu vidumi… Atrodė, jog Haris paėmė mano širdį ir suglamžė lyg popieriaus lapą, nes viduje taip skaudėjo… Dar niekas taip teisingai nebuvo apibūdinęs Henriko kūrybos ir manyje ėmė augti pagarba Hariu. Tą akimirką aš netgi iš naujo suvokiau kai kurių Henrio dainų prasmę…
–      Nepykit, kad trukdau, – pagalvojęs tarė vaikinas ir norėjo stotis.
–      Netrukdai, – akimirksniu išrėžiau sulaikydama jį. – Tu parinkai pačius taikliausius žodžius jo dainoms apibūdinti, tu lygiai toks pat talentingas, kaip ir tėtis. Žodžiai iš jūsų lūpų skamba kaip gryniausia tiesa ir man netgi sunku kažką komentuoti…
–      Ne, aš nesu talentingas… Aš galiu sudainuoti tėčio dainas, tačiau nejaučiu tos emocijos, kuri yra užslėpta žodžiuose. Laiminga ir nelaiminga meilė, skausmas, išsiskyrimas – aš nesu toks gilus ir smulkmeniškas, kaip jis, – krimtosi vaikinas. – Aš netgi nesu sukūręs jokios dainos…
–      Nejau jautiesi nuvylęs tėtį? – paklausiau.
Haris dar kartą nuleido galvą, keletą sekundžių pagalvojo ir, perbraukęs ranka per skruostą, lyg nusišluostydamas ašaras tyliai atsakė:
–      Būtent…
Jis pakėlė galvą ir prikandęs lūpą žvelgė į vieną tašką. Viduje jaučiau beviltišką norą padėti vaikinui, tačiau sėdėjau kaip įkalta į kėdę ir net nemirksėjau. Po minutėlės tylos atsidususi prakalbau:
–      Tu toks pat jautrus ir idealistas, kaip Henrikas. Nesijausk prastesnis už jį. Nereikia būti tokiam pat, užteks, kad jis bus tau lyg kelrodė žvaigždė… Svarbiausia, kad tėvo prisiminimas skatina tave siekti tikslų ir tobulėti. Neabejoju, jog dabar jis tavimi didžiuojasi nepaisant to, jog atlieki jo dainas ne su tokia pat ekspresija, kuria atlikdavo jis. Kurk apie tai, kas glūdi tavo širdyje ir mintyse!
Haris žiūrėjo į mane, įdėmiai klausydamas ir tą akimirką aš pasijutau kur kas geriau. Jis menkai šyptelėjo, o tada paklausė:
–      O kaip tėtis atlikdavo dainas, kai buvo mano amžiaus?
Po šio klausimo, vėl teko pasinerti į prisiminimus ir grįžti į akimirkas, nuo kurių jau kurį laiką bėgau.
–      Viskas buvo jo širdyje. Kaip tu ir sakei, visus jausmus ir potyrius jis išliedavo į popieriaus lapą ir taip jos tapdavo dainomis.
–      Būtent todėl aš jaučiuosi tuščias žmogus, nes nesugebu perteikti savo jausmų dainose…
–      Daug ką daro įkvėpimas, Hari.
–      Žinau, kad tėtis turėjo savo mūzą ir aš jam to visada pavydėjau, – parėmęs smakrą ranka pasakė vaikinas.
Išgirdusi apie Henriko mūzą aš nutilau ir spoksojau į jį. Atsipeikėjusi palinksėjau galva.
–      Taip… Jis turėjo mūzą, o tave įkvėpimas dar aplankys, patikėk manimi. Visada užrašyk kiekvieną mintyse sukurtą sakinį, pamatysi, kaip palaipsniui užrašai taps dainomis, – šyptelėjau jam.
Suskambo Hario telefonas, tačiau jis išsitraukęs jį iš kišenės tik pažvelgė į ekraną, išjungė garsą ir atsistojo.
Turiu eiti… Ačiū, kad mane išklausėte ir patarėte, – skausmingai šypsodamasis ištarė jis. – Su jumis kalbantis atrodo, jog suprantate tėčio kūrybą lygiai taip pat, kaip aš…
–      Galbūt mes vienodai ją ir suprantame, – atsistojau išlydėti vaikiną.
Nebejaučiau nepatogumo dėl neuždengtų sėdmenų, net keista baimė dingo. Eidama Hariui už nugaros apžvelgiau jo platesnius nei Henrio pečius ir tobulą vyrišką figūrą. Jo džinsai buvo siauri, o pėdas „puošė“ balti sportbačiai. „Tobulas britiško stiliaus jaunuolis…“ – mintyse surezgiau, spėjusi nuskenuoti visą Hario nugarą.
–      Iki pasimatymo, Elizabeta, – atsisukęs atsisveikino Haris.
Seniai į mane niekas nebesikreipė pilnu vardu, vienintelis Henrikas manęs niekada nevadino Eliza, visada jam buvau Elizabeta… Lyg strėlė pervėrė širdį ir aš, negalėdama nuslėpti susijaudinimo, greitai sumurmėjusi kažkokį atsisveikinimo žodį užtrenkiau duris. Priėjau prie veidrodžio, žiūrėjau į save ir pusbalsiu paklausiau:
–      Dieve, kas čia per išbandymas? Kodėl būtent Henriko sūnus? Ir kodėl aš jaučiu keistą ryšį su šiuo vaikinu?

Apie Harį galvoti pradėjau kur kas daugiau, nei iki šiol… Graužiau save dėl to, tačiau negalėjau valdyti savo minčių ir tų emocijų, kurios kuteno kiekvieną kartą, kai pagalvodavau apie jį. Tai priminė prieš du dešimtmečius jaustą prisirišimą prie Henriko ir niekaip nenumaldomą troškimą būti kartu vis dažniau.
Kaip ir visą gyvenimą, taip ir tada mintims „išjungti“ pasitelkiau šokį. Visą savaitę iki sargo perspėjimo šokdavau salėje. Prisidėjo, žinoma, ir nenoras matytis su Darse, nes buto paieškos buvo ilgesnės nei maniau, todėl aš vis dar „glaudžiausi“ pas savo gimdytojus. Vieną kovo mėnesio vakarą baigusi šokti apsirengiau ir išgirdau į langą barbenančius lietaus lašus.
–      Šaunu… Britiškas oras, – ironiškai šyptelėjau ir išsitraukiau iš rankinės skėtį.
Užrakinusi salę, ėjau koridoriumi pagrindinių durų link. Atidariusi jas klaikiai išsigandau ir net surikau. Prieš mane ant laiptų stovėjo besišypsantis Haris, lyg niekur nieko susikišęs rankas į striukės kišenes.


Ačiū už jūsų nuomones ir klausimus!


– Ma

II

–      Eliza, pažiūrėk, kas mus aplankė. Paliksiu jus vienas, turbūt turite apie daug ką pasikalbėti, – tarė mama ir išėjo iš kambario.
Pasidėjau rankinę ant fotelio ir žengiau porą žingsnių Liucijos link.
–      Sveika, Eliza, – nenoromis pasisveikino moteris ir įtempė kaklą.
–      Malonu, kad apsilankei, Liucija… Kokie vėjai…?
Neleidusi man pabaigti, ji staigia priėjo prie manęs ir žiūrėdama tiesiai į akis tarė:
–      Ne iš didelio draugiškumo apsilankiau, tad eisiu tiesiai prie reikalo.
Jos balsas skambėjo piktai, todėl suraukiau kaktą ir primerkusi akis laukiau paaiškinimo, kokiu tikslu mane aplankė ši moteris. Linktelėjau galvą taip leisdama jai suprasti, jog įdėmiai klausau.
–      Mano sūnus Haris prieš kelias dienas sakėsi sutikęs tave konservatorijoje, – pradėjo ji ir sustojo.
Sukryžiavau rankas ant krūtinės numykdama:
–      Na…
–      Norėčiau, kad jam tu būtum tik Henriko vaikystės draugė.
Atlaisvinau rankas ir įdėmiai stebėjau Liuciją, kuri piktai žvelgė į mane kalbėdama toliau:
–      Jei jis klausinės apie Henriką, nedrįsk užsiminti, kokie buvo jūsų santykiai.
–      Kodėl jis turėtų manęs apie tai klausinėti? Mes buvome susitikę tik vieną kartą.
–      Haris labai myli savo tėvą ir seka jo pėdomis, todėl Henriko praeitis ypatingai jį domina.
–      Gerai, nieko jam nepasakosiu apie Henriko praeitį, jei tu to pageidauji… – nusileidusi šiai moteriai paėjau į šoną, nes nebegalėjau kęsti tarp mūsų tvyrančios įtampos.
–      Henrikas Hariui yra pavyzdys, jis jam buvo tobulas žmogus, – toliau aiškino Liucija.
–      Jis ir yra tobulas žmogus, – lyg konstatuodama faktą tariau.
–      Tu nepažinojai Henriko! – šūktelėjo ašarotomis akimis ji ir išsitempė visu ūgiu. – Ne tu praleidai su juo pusę gyvenimo, kad galėtum teigti, koks jis.
Išsigandau jos atakos, todėl ramiai paklausiau:
–      Kodėl tu taip pyksti ant manęs? Aš juk nieko blogo nesakau nei apie Henrį, nei apie tavo sūnų.
–      Tu klausi manęs, kodėl aš pykstu? – niršo moteris gniauždama kumščius. – Aš savo gražiausius metus padovanojau Henrikui, daviau jam viską, buvau ideali žmona, visada palaikiau jį ir juo rūpinausi, o jis per visą tą laiką nesugebėjo parašyti man nei vienos dainos! Vis teisindavosi, kad nėra įkvėpimo, neaplanko mūza. Taip, mūza jo neaplankė todėl, kad ji buvo Maskvoje su savo turtuoliu vyru ir maudėsi šlovės spinduliuose!
Stovėjau nustėrusi ir žiūrėjau į vis labiau besinervinančią Liuciją.
–      Haris nenusipelno viso to žinoti. Jo pasaulyje jo tėvas mylėjo mane ir skyrė dainas man.
–      Nori pasakyti, kad Henrikas visada…
–      Noriu pasakyti, kad negadintum Hario tėvo paveikslo.
Tai pasakiusi Liucija čiupo savo paltą, rankinę ir nė neatsisveikinusi išskuodė iš rančos. Buvau šokiruota fakto, kad Henrikas mane visada laikė savo mūza… Maniau, jog susituokęs jis skyrė dėmesį savo šeimai, dainuodamas apie laimę bei beribę meilę.
–      Henri Henri… Tu manęs visada laukei… – vėl braukdama ašarą kalbėjau sau po nosimi. – Jei tik būčiau išdrįsusi grįžti, gal viskas būtų buvę kitaip…
Širdis ir vėl atsigavo, sužinojus, jog Henrikas visada mane mylėjo. Nors nieko pakeisti nebebuvo galima, tai tiesiog glostė savimeilę ir ramino besiblaškančią sielą.

Įkvėpta Liucijos žodžių, jog visada buvau Henriko mūza, vieną vakarą likau po pamokų pašokti savo salėje. Šokis visada leisdavo man atskleisti save ir savo jausmus, todėl išsiliejau sukiodamasi ant parketo ir klausydama klasikinės muzikos. Visiškai sutemus, nusprendžiau baigti savo asmeninę terapiją, tad išjungiau muziką, įsipyliau puodelį vandens ir giliai alsuodama gėriau, kai staiga išgirdau beldimą, o tarpduryje pamačiau Harį. Susijaudinusi paleidau puodelio ąsą ir jis sudužo tiesiai prieš mane. Nekreipdama dėmesio į šį įvykį stebėjau artėjantį vaikiną.
–      Nenorėjau jūsų išgąsdinti, – pripuolęs prie šukių teisinosi Haris.
–      Ne ne, viskas gerai, – tūpdama išlemenau.
Kartu surinkome šukes, paėmusi servetėlę išvaliau šlapias grindis ir atsitiesusi dirbtinai šyptelėjau.
–      Mane pamačiusi jūs visada elgiatės lyg išvydusi šmėklą, – sukrizeno vaikinas ir sunėrė rankas.
Todėl, kad taip ir jaučiuosi…“ – praskriejo žodžiai galvoje, tačiau nurijusi seiles tariau:
–      Turbūt taip yra dėl tavo ir tavo tėčio panašumo…
Jis palinksėjo lyg pritardamas ir atsipalaidavęs paaiškino, jog daugelis lygina jį su Henriku.
–      Iš dalies smagu, nes tėtis tikrai vertas pagarbos žmogus, tačiau aš juk Haris, – išskėtęs rankas tūptelėjo vaikinas.
Jis buvo šmaikštus kaip ir Henrikas. Žiūrėjau į vaikiną ir negalėjau nelyginti su Henriu.
–      Taip, jis buvo nuostabus žmogus ir draugas, džiaugiuosi, jog seki jo pėdomis, – pagaliau nuoširdžiai nusišypsojusi pasakiau.
Haris įdėmiai mane apžiūrėjo, tada pasisuko į lango pusę ir rodydamas pirštu paaišino:
–      Jau žadėjau važiuoti namo, tačiau pamačiau šviesą lange, tad nusprendžiau pasisveikinti.
–      O ką tu taip vėlai veiki konservatorijoje? – pasidomėjau.
–      Su vaikinais repetavome kelias dainas, – žiūrėdamas į nuotraukas atsakė jis. – Nuotraukose jūs?
Nejudėdama iš vietos pažvelgiau į nuotraukas ant sienos.
–      Taip.
Haris, sunėręs rankas už nugaros, lėtai ėjo apžiūrėdamas kiekvieną nuotrauką, o aš tuo metu stovėjau užgniaužusi kvapą prie stalo.
–      Man atrodo, kad jūs esate ta moteris iš laikraščio iškarpos, – eidamas manęs link pakomentavo jis.
–      Kokios iškarpos?
–      Dabar prisiminiau, jog prieš daugelį metų žaidžiau tėčio darbo kambaryje ir stalčiuje radau laikraščio iškarpą, o nuotraukoje buvo balerina su daugybe puokščių rankose, – pasakojo jis primerkęs akis ir žiūrėdamas tiesiai į manasias.
Sutrikusi nekreipiau žvilgsnį į stalą, kad nutraukčiau tą nejaukią akimirką.
–      Nežinau, galbūt aš…
–      Tikrai turėjote būti jūs, nes daugiau balerinų tėtis nepažinojo, – nusijuokė Haris.
Dar kartą žvilgtelėjau į jį, kol šis rankomis tvarkė savo garbanas. Mintyse vėl grįžau prie Henriko, kuris lygiai taip pat nesusitvarkydavo su savo pusilgiais garbanotais plaukais. Prisiminusi Liucijos reikalavimą nekalbėti su jos sūnumi apie Henriko praeitį, nukreipiau temą:
–      Sakei repetuoji su vaikinais?
–      Taip, – suplojęs rankomis jis patraukė prie pianino. – Aš, kaip ir tėtis, turiu savo draugų grupelę, kartais koncertuojame konservatorijoje ar baruose.
Atsisėdęs prie pianino, vaikinas pakėlė dangtį ir spustelėjo klavišą.
–      Turėtumėte ateiti paklausyti, akimirksniu grįšite į tuos laikus, kai klausėte tėčio grupės. Juk klausėte? – pradėdamas groti melodiją paklausė jis.
Jo žodžiai buvo lyg ištraukti iš mano minčių „grįšite į tuos laikus“… Kaip tik to labiausiai ir norėjau. Tačiau norėjau grįžti ne mintimis… Aš palinksėjau ir paklausiau, ką jis sugros.
–      Grojame visas tėčio kurtas dainas, nenoriu, kad jos būtų užmirštos…
Vaikinas lėtai rinko natą po nato, o aš užsisvajojusi skrajojau padebesiais ir ausimis gėriau ne kartą klausytą melodiją. Užsimerkusi įsivaizdavau, jog esu čia su Henriku, kaip prieš dvidešimt metų… Ta pati melodija, tas pats jausmas – toks pat jaukumas ir ramuma širdyje. Visas Henriko kurtas dainas mokėjau atmintinai, nes buvau girdėjusi jas milijoną kartų. Kaip tik ši buvo sukurta dar tada, kai mūsų meilė žydėjo… Nejučia šyptelėjau, nes pagaliau jaučiau nuoširdžią pasitenkinimo akimirką.
–      Tai kaip? – staiga nustojęs groti vaikinas uždarė pianino dangtį ir pažadino mane iš prisiminimų.
–      Kas kaip?
–      Ateisite pasiklausyti? – atsistojęs rankas į odinės striukės kišenes susikišo Haris.
–      Žinoma, jei tik praneši, kur ir kada koncertuosite, – atsakiau.
–      Gausite asmeninį kvietimą, – žaismingai pasimaivė šis. – Na, nebetrukdau jums! Iki pasimatymo.
–      Iki… – nutęsiau ir negalėjau nuleisti žvilgsnio nuo jo lengvos eisenos.
Likusi viena sudribau kėdėje ir atvertusi galvą kurį laiką dūsavau.
–      Eliza, kaži ar tas berniukas pilnametis, nustok galvoti apie jį… Jis tinka tau į sūnus, – tikinau save ir kračiausi net menkiausios minties apie Harį ne kaip apie mokinį, o kaip apie vyrą.
Kad ir kaip bandžiau, man nepavyko išmesti jo iš galvos. Gulėdama lovoje galvojau apie mūsų pokalbį ir stabtelėjau ties faktu, jog Henrikas savo stalčiuje laikė laikraščio iškarpą, kurioje buvo mano nuotrauka. Niekaip nesupratau, kodėl jis negalėjo manęs palaukti, jei net turėdamas šeimą galvojo apie mane ir savo šeimos namuose laikė mano nuotraukas… Laikiau save apgailėtina, nes kiekvieną vakarą galvodavau apie nelaimingą meilę ir apie neapsakomą susižavėjimą Hariu. Guodžiau save tikindama, jog Haris man per daug primena Henriką ir todėl aš žiūriu į jį ne kaip į eilinį mokinį, o kaip į ypatingus jausmus sukeliantį vaikiną. Prisižadėjau sau laikytis nuo jo atokiau, kad nekiltų jokių nesusipratimų ar nereikalingų pagundų.

Deja, mums su Hariu turbūt buvo lemta vis dažniau susitikti. Keletą kartų tiesiog prasilenkėme koridoriuje, kartais kavinėje, tačiau vieną kartą kūriau naujo šokio žingsnelius ir išėjusi į konservatorijos koridorių, kuris vakarais dažniausiai būdavo tylus, išgirdau muziką, sklindančią iš antro aukšto. Pasilypėjau laiptais aukščiau, kad geriau girdėčiau. Iš mažosios koncertų salės sklido brazdinamos gitaros garsas ir keli vyriški balsai. Be jokios abejonės, pirmoji mintis šovusi į galvą buvo apie Harį ir jo draugus, kurie, kaip jis pats sakė, vakarais čia repetuodavo. Priėjusi prie vos pravertų durų, stabtelėjau. Vaikinai tarėsi dėl partijų, kurias turėtų dainuoti. Nenorėjau rodytis, tiesiog smalsu buvo pasiklausyti, kaip jie atlieka Henriko kurtas dainas. Prikišusi ausį prie tarpelio išgirdau melodiją ir Hario balsą, kuris tikrai buvo tobulas… Vyriškas, stiprus ir šiek tiek prikimęs. Sulaikiusi kvėpavimą klausiau, paslapčia netgi didžiavausi juo, lyg jis būtų mano sūnus. Neištvėrusi pravėriau duris ir sustojusi tarpduryje ėmiau ploti.
–      Mokytoja! – nustebo Haris ir šoktelėjo nuo scenos, ant kurios sėdėjo.

 


Ačiū už jūsų nuomones ir klausimus!


– Ma

I

„aš džiūnu, kaip rašantis asmuo, kai tu su manimi nebendrauji… man reikia bent tokio įkvėpimo, nes iš kiekvieno tavo sakinio aš galiu sukurti naują istoriją.“

M.V.

Per savo gyvenimą mylėjau tik du vyrus (neskaitant tėvo): Henrį ir jo sūnų Harį. Sakyčiau, užteks, daugiau nereikia. Ši istorija apie vieną iš jų… O gal sakyti vieną ir tą patį? Skamba keistai, tačiau nepalyginsi su jausmu, kai po daug metų randi visiškai tokį pat žmogų – nepasikeitusį, dar ypatingesnį, mylimesnį ir labiau traukiantį prie savęs. Išvis, meilė toks dalykas, kurį reikia jausti, o ne apie jį kalbėti, tačiau niekaip kitaip negaliu išreikšti savo emocijų, tik į popieriaus lapą…

Išminčiai sako, kad įmanoma tik meilė mamai, savo vaikui ir pirmoji meilė. Aš turėjau galimybę pirmąją meilę jausti dar kartą…

Po dvidešimties metų gyvenimo Rusijoje, grįžau į gimtąjį Londoną. Nors ten palikau savo tironą vyrą Vladimirą, kuris mane visus metus laikė lyg trofėjų savo lentynėlėje, tačiau Henriko mirtis buvo ženklas, jog nebegaliu ilgiau bėgti nuo tiesos, nuo fakto, kad mums teko išsiskirti, kad jis turėjo žmoną ir sūnų, kad laiko neatsuksiu atgal ir nepakeisiu įvykių tėkmės… Tegalėjau su viskuo susitaikyti, tačiau klūpėdama kambaryje, iš kurio išvykau vos sulaukusi aštuoniolikos, aš skaičiau Henriko rašytas dainas, apraudojau bendras mūsų nuotraukas ir prisiminiau kiekvieną ypatingą įvykį.

Apgalvojau viską, netgi kaip religingi tėvai Popė ir Sebastianas man išrinko vardą Elizabeta, kuris reiškia „prisiekiu Dievu“. Buvome graži britų šeima, gyvenanti rančoje Enfilde. Tėtis mylėjo žirgus, todėl turėjome žirgyną iš kurio ir pragyvenome. Su šypsena veide prisiminiau dieną, kai būdama vos šešerių pradėjau lankyti baleto pamokas ir tai palaipsniui tapo mano aistra, nors, paaukoti teko daug. Turėjau mažai draugų, nes mama labai rimtai žvelgė į mano karjerą ir repetuoti privalėjau kasdien, turėjau atsisakyti visų paaugliškų malonumų, vakarėlių ir netgi daugelio maisto produktų.

Skaudu pasidarė pagalvojus, jog turiu tik vieną seserį Darsę, kuri nuo pat vaikystės nekentė manęs tik dėl to, jog tėvai daugiau vilčių dėjo į mane, o ne ją. Neapykanta nedingo ligi šiol. Nors dabar ji suaugusi, vyrą turinti moteris, bet kuo toliau, tuo labiau imu galvoti, jog sesutė vis dar gyvena paauglystės stadijoje… Nepasakyčiau, kad ir mama mane labai mylėjo, aš tiesiog buvau jos lėlė-balerina, su kuria ji žaidė. Aš neturėjau teisės į nieką, netgi taksi po mokyklos man iškviesdavo ji. Toks mano gyvenimas buvo iki kol sutikau Henriką.

Tai įvyko aštuntoje klasėje. Prasidėjus naujiems mokslo metams, į mūsų klasę atėjo naujokas – Henrikas Smitas. Žavus, charizmatiškas ir įžvalgos nestokojantis būsimas kompozitorius. Mokyklos koncertuose jis visad grodavo fortepijonu ir aš negalėjau atsigrožėti jo kuriamais eilėraščiais. Susidraugavome iškart. Jau po savaitės jis paklausė, ar galėtų palydėti mane namo. Deja, mano dienotvarkė visuomet būdavo suplanuota ir visos jo pastangos su manimi pasimatyti nueidavo perniek. Paėmusi į rankas sąsiuvinio skiautelę, perskaičiau: „Jeigu penktadienį vakare man nepavyks tavęs pamatyti, aš nuvysiu kaip nelaistoma gėlė, nes mano akims reikia tave matyti… H.“ Tai buvo pirmasis mano gautas raštelis! Aš vis dar jį turėjau! Ašaros suspindo akyse, kai prisiminiau ledainę, į kurią Henrikas mane nusivedė per pirmąjį pasimatymą. Tada sumelavau tėvams, jog mokysiuosi pas bendraklases… Jis man nupirko ledų kokteilį iš savo „kiaulės taupyklės“ santaupų – tai buvo turbūt pats nuodėmingiausias dalykas, nes dėl dietų negalėjau valgyti jokių saldumynų. Su Henriu viskas buvo kitaip, jis man parodė visiškai kitokį gyvenimą. Laiko, praleidžiamo pamokose, man ir Henriui ėmė trūkti… Jis buvo mano širdis ir mano protas. Su juo man neegzistavo niekas. Pirmasis bučinys, pirmasis šokis, visi pirmieji kartai buvo su juo.

Pamačiusi nuotraukas iš mūsų atostogų, su šiluma širdyje prisiminiau pirmą kartą, kai tėvai priėmė Henriką į mūsų šeimą ir leido su juo susitikinėti. Tada mums buvo vos penkiolikos, tačiau atrodė, jog geresnio laiko gyvenime nebebus…   Bėgant metams mūsų jausmai vis labiau stiprėjo, nors nežinau, ar buvo įmanoma mylėti stipriau…

Ir štai, ištraukiau iš dėžės pirmąją Henrio dainą, skirtą man. Jis buvo tikrai talentingas ir aš niūniuodama akimis perskaičiau visą dainos juodraštį, kuriame jis apdainavo mūsų ryšį, kuris niekada nenutrūks. Deja… Baigus mokyklą mama mane išsiuntė į geriausią baleto mokyklą Maskvoje.  Aš negalėjau su ja ginčytis. Visa šeima tiesiog gujo mane iš namų… Gerai, kad turėjau dar pusę metų susitaikyti su išvykimu ir tuo, kad nematysiu savo vaikino bent jau metus. Henrikui ši mintis taip pat nepatiko, tačiau jis palaikė mane ir manė, jog mūsų meilė gali ištverti bet ką, netgi atstumą nuo Londono iki Maskvos.

O tada aš ir susipažinau su Vladimiru Sokolovu. Jam tuo metu buvo trisdešimt, tačiau jis neturėjo žmonos, gyveno vienas su dviem tarnais, o kadangi buvo tėčio verslo partneris – Maskvoje apsigyvenau pas jį. Aš turėjau atskirą kambarį, netgi vairuotoją, kuris mane visur vežiodavo. Gyvenau tobulame auksiniame narvelyje, man tetrūko Henriko… Tačiau teko pripažinti – jo siunčiamos dainos nebeatstojo jo draugijos, laiškai – pokalbių, o skambučiai – apkabinimų. Man jo trūko ir liūdesys vertė stačia galva pasinerti į baletą, kad dienos pralėktų kuo greičiau.

Po pirmojo kurso man pasiūlė dalyvauti naujai statomame Maskvos balete atlikti vieną pagrindinių vaidmenų ir  aš nebeturėjau laisvo laiko niekam. Netgi toks artimu laikytas ryšys su Henriku ėmė trūkinėti… Paėmusi jo nuotrauką vis dar apraudojau prieš dvidešimt metų sulaukusi Henriko laiško, jog jis nebegali manęs laukti. Kaip vakar pamenu kiekvieną žodį, parašytą ant balto lapo:

„kad ir kaip stipriai aš tave myliu ir visada mylėsiu, man fiziškai trūksta artimo žmogaus. Žinau, kad ir tau nėra lengva, tačiau mano galva tiesiog sprogsta nuo minčių, o širdis – iš vienatvės. Aš nebežinau, kur eiti ir ką daryti, nežinau, kam pasakoti apie savo skausmą… Visos mano dainos vien apie tave, mano Elizabeta… Kiekviena nata – tai tu, kiekvienas žodis… Aš nebegaliu ištverti be tavęs. Prisimenu tavo juoką, tavo šypseną ir rūpestį… Aš neturiu su kuo dalintis šiuo skausmu, kuris tiesiog laužo mano kaulus ir daužo širdį vėl ir vėl iš naujo. Negaliu reikalauti iš tavęs nutraukti savo karjerą, kurios taip ilgai ir sunkiai siekei, negaliu ir pats mesti saviškės, todėl prašau tik mane suprasti, jei tikrai mane myli… Aš nebegaliu būti vienas, man reikia šalia žmogaus. Atleisk man… Suprasiu, jei daugiau man neberašysi ir neskambinsi, tačiau žinok, jog aš tave mylėsiu, kad ir kas bus šalia manęs. Tu – mano vienintelė, Elizabeta.“

Tai buvo jo paskutinis laiškas, į kurį aš nieko neatsakiau. Negalėjau reikalauti jo laukti manęs. Maždaug po pusmečio paskambinusi mama paklausė, ar žinau paskutines naujienas iš gimtojo Enfildo. Tada ji kiek sarkastiškai pranešė, jog Henrikas vedė mūsų klasės draugę Liuciją ir ji laukiasi sūnaus. Savaitę gyvenau užsidariusi savo kambaryje, nevalgiusi, negėrusi ir net nesimaudžiusi… Juk tai aš turėjau su Henriu susilaukti vaikų ir sukurti šeimą, o dabar gyvenau viena su baletu, tačiau be mylimo vyro.

Turbūt tai ir paskatino mane tekėti už Vladimiro. Nežinau, ar tai buvo kerštas Henrikui, ar paguoda sau, ar tiesiog nesąmoningas širdies šipuliukų klijavimas… Maniau, kad su Vladimiru galėsiu pamiršti savo meilę, tačiau ji buvo nenugalima. Po sutuoktuvių mano vyras visiškai pasikeitė, jis pasidarė valdingas, pavydus ir grubus. Kontroliuodavo mano keliones, netgi atrinkdavo drauges, su kuriomis galėdavau bendrauti. Užsiminus apie skyrybas ne kartą sulaukdavau pliaukštelėjimo per skruostą. Gyvenau su vyru, kurio bijojau ir kuriam turėjau skirti savo „meilę“ bei dėmesį…

Net po tiekos metų aš nei akimirkai nenustojau mylėjusi Henriko, prisiminusi skausmą, patirtą su Vladimiru, aš vis dar idealizuoju tą paauglišką atsidavimą ir rūpestį, kurio nesulaukiau iš savo vyro. Nesvarbu, kad jis susilaukė sūnaus su Liucija, mano meilė jam – amžina, kaip pasaulis… Turbūt dėl to, kad taip jį mylėjau, nebuvau nei karto grįžusi į Enfildą. Bijojau susidurti su realybe, bijojau pamatyti jį laimingą su kita, supuojantį jųdviejų meilės vaisių – ne, to būtų buvę per daug. O dabar žinia, jog niekada jo nebepamatysiu buvo skausmingesnė už jo atsisveikinimo laišką, už santuoką su kita bei žinią apie sūnų.

Puikiai suvokiu, kad praėjo per daug laiko, kad Henrikui jausčiau tokius pat karštus jausmus, tačiau niekas negalėjo paneigti fakto, jog tai buvo mano pirmoji meilė ir po jo aš nieko neįsileidau į savo širdį, todėl jis vis dar liko mano gyvenimo vyras. Galbūt aš per daug sentimentali… Juk viskas buvo taip seniai, mes tada dar buvome vaikai, dabar aš suaugusi moteris ir tenka pripažinti, jog nebegalima gyventi praeitimi. Džiaugiausi, jei Henrikas buvo laimingas su Liucija ir sūnumi, tačiau to paties apie save pasakyti negalėjau.

Dabar, kai balerinos karjera baigta, kai man jau keturiasdešimt, aš vis dar sėdžiu savo jaunystės kambaryje tėvų namuose ir lygiai taip pat lieju ašaras dėl mylimojo netekties. Pamenu, kai mama pranešė, jog Henrikas, kaip ir jo tėvas, mirė nuo vėžio, nebežinojau, ką pasakyti. Susiradau apdulkėjusias savo jaunystės dėžes Vladimiro namo rūsyje ir išsitraukiau Henriko laiškus bei įrašus. Pasiėmiau butelį vyno, daug servetėlių ir klausydama jo dainų apverkiau kiekvieną laišką. Henris buvo toks meniškas, teatrališkas ir poetiškas. Tiek daug jausmų ir išgyvenimų sudėta į dainas… Henrikas buvo talentingas kompozitorius ir man skaudu buvo žinoti, jog pasaulis daugiau neišgirs jo kurtų dainų ir jos nebedžiugins Britanijos gyventojų…

Norėjau turėti planą, kurio laikysiuosi grįžusi į Enfildą, tačiau nostalgija mane laikė už kojų iš aš negalėjau pajudėti iš vietos. Buvo vasaris, todėl dienas leisdavau prisiminimų prieglobstyje, žiūrėdama senas paauglystės nuotraukas. Galų gale susiradau darbą muzikos ir šokių konservatorijoje Grynvude, tai buvo šiokia tokia pradžia…

Išvykus į miestą mane užplūsdavo tiek daug emocijų ir prisiminimų, jog autobuse norėjosi apsiverkti. Tomis akimirkomis pasigailėjau, jog neišsilaikiau vairavimo teisių ir dabar turėjau malšinti savo emocijas, vietoj to, kad galėčiau lieti ašaras savo automobilyje. Taksi taip pat nesikviesdavau, nes norėjau pajusti skubančių Londono gyventojų tempą ir tikrą britišką gyvenimą, kurio buvau taip pasiilgusi. Jausdavausi lyg ta pati paauglė, kuri vyksta į eilinę repeticiją konservatorijoje… Tik širdyje žiojėjo didžiulė tuštuma, nes visus Londono kampelius aplankiusi buvau tik su Henriku, savo vieninteliu tikru ir mylimu draugu… Visi pastatai, gatvės ir kelio ženklai man priminė jaunystę, kai mylėjau atvira širdimi, kai pasaulyje egzistavo tik tas šiltas jausmas, kuris suteikė man sparnus ir aš norėjau savo džiaugsmu pasidalinti su kiekvienu sutiktu žmogumi. Dabar, štai, sėdėdavau viena susigūžusi pilname laimingų žmonių autobuse ir nebesuvokiau, kur gyvenimas mane veda… Aš nebeturėjau jokio tikslo – be meilės mano gyvenimas labiau panašėjo į egzistavimą ir nereikalingą deguonies vartojimą. Turėjau puikią reputaciją, pinigų, turėjau viską, ko tik norėjau, tik ne meilę… O mano amžiaus moterį kaži ar dar kas nors galėtų pamilti. Kaži ar aš pati norėjau kažką dar mylėti… Jaučiau, kad to trūksta, tačiau buvau susitaikiusi su savo apgailėtina santuoka.

Nesąmoningai išsitraukiau iš senos spintos savo jaunystės drabužius, į kuriuos, beje, vis dar puikiai tilpau. Apsirengusi išleistuvių suknelę žiūrėjau į veidrodį ir prisiminiau, kad būtent Henris ją man išrinko ir visas išleistuves negalėjo nuleisti nuo manęs akių, kartodamas, jog jis turi pačią dailiausią merginą pasaulyje… Taip besisukiojančią ir ašarą braukiančią mane kambaryje užtiko Darsė, kartu su savo vyru Rupertu vis dar gyvenanti čia, rančoje. Taip taip, jai keturiasdešimt ketveri, o ji vis dar nebuvo išsikrausčiusi iš tėvų namų – turbūt dėmesio stoka vaikystėje atsiliepė dabartinei būsenai. Kaip ten bebūtų, pamačiusi mane su išleistuvių suknele ir drėgnais skruostais ji suprunkštė ir sarkastiškai tarė:
–      Vis dar verki dėl Smito? Kada tu pagaliau ateisi į protą, kad tai buvo paauglystė?
–      Kaip matau, tu vis dar iš tos paauglystės neišaugai… – atsakiau jai nusivalydama ašaras.
–      Iš tavęs daugiau nieko ir nėra, tik balerina. Jokio asmeninio gyvenimo, jokių kitų tikslų.
–      Darse, tu vis dar gyveni su tėvais, o tai irgi daug ką pasako.
–      Aš tavo vyresnė sesuo, pagarbos, – sukryžiavusi rankas ant krūtinės valdingai pasakė ji.
–      Akis už akį, sese.
Nusisukau nuo jos ir nusirengusi suknelę, pakabinau atgal į spintą. Buvo keista, kad mama nieko netvarkė mano kambaryje, tik jį valė ir laistė gėles.
–      Dieve, kaip norėčiau atsukti laiką atgal ir dar kartą pasimėgauti jaunyste… – sušnabždėjau Darsei trinktelėjus durimis.
Žinojau, jog maždaug po savaitės – Henriko mirties metinės, todėl sukaupusi visą drąsą, mamos nurodytu adresu nuvykau į Etmondą, kur gyveno Liuciją su sūnumi. Važiuojant širdis plakė žymiai stipriau nei paprastai, lyg turėčiau susitikti su pačiu Henriu… Privažiavus didžiulį namą, vairuotojas sustojo ir aš sumokėjusi išlipau iš automobilio apžiūrėti rajono. Henriko skonis visada buvo nepriekaištingas, todėl net nesistebėjau, kad tai ramus rajono pakraštys, kuriame žmonės gyvena be skubos, ramiai ir draugiškai. Praleidusi moterį su šuniu, giliai įkvėpiau ir vėjo nešama priėjau prie namo vartų. Kieme stovėjo keli automobiliai, prie kurių būriavosi vyrai.
–      Laba diena, – priėjusi pasisveikinau.
–      Laba diena, – atsisuko nustebęs vyras su cigarete rankoje.
–      Norėjau paklausti, ar čia gyvena Smitai? – paklausiau vyriškio.
–      Taip. O jūs būsite…? – susidomėjęs cigaretę į šoną numetė jis.
–      Elizabeta Viliams, buvusi Henriko mokyklos draugė, – ištiesiau ranką.
Kostiumuotas vyras atsistojo tiesiai prieš mane ir suraukęs kaktą įdėmiai žiūrėjo gal keletą sekundžių.
–      Elizabeta? Ta pati Elizabeta? Dabar imu matyti panašumus, – šyptelėjo jis ir ištiesęs ranką spustelėjo manąją pratęsdamas: – Oskaras. Pameni?
Širdis suspurdėjo  išgirdus šį vardą. Tai buvo mažasis Oskaras – Henriko brolis, kurį paskutinį kartą buvau mačiusi turbūt dešimties. Papurčiau jo ranką ir nustebusi ištariau:
–      Oho, koks tu vyras!
–      Na, juk praėjo jau dvidešimt metų, teko suaugti, – nusijuokė Oskaras.
–      Tikrai netikėtas susitikimas… Ir tokios aplinkybės… Užjaučiu dėl brolio, – nuleidusi akis ištariau.
–      Ačiū, Eliza. Užeik į vidų, nešalk lauke, ten keletas artimų draugų ir giminių, tiesiog ramiai prisimename Henrį, – dar kartą šyptelėjo jis ir parodė ranka į uždarytas duris.
–      Nedrąsu eiti vienai, – treptelėjau koja.
–      Tai eime kartu, – pasiūlė jis ir paskatino kartu stovėjusius vyriškius eiti vidun.
Kai įėjau, buvau labiau nustebusi nei tikėjausi. Prieš mane driekėsi didžiulis apvalus holas, kurio viduryje stovėjo fortepijonas, vienoje pusėje stūksojo milžiniškas židinys, prie kurio šildėsi moterys, rankose laikančios vyno taures. Kitoje pusėje stovėjo švediški stalai, prie kurių rikiavosi besišnekučiuojantys ir užkandžiais besimėgaujantys vyrai. Viskas priminė ne mirties metines, o tiesiog paprastą draugų susibūrimą. Pamaniau, kad Henrikas tikrai būtų to norėjęs… Aš nedrąsiai paėjau į priekį ir mane iškart už liemens sugriebė Oskaras, kuris pamojo kitoje holo pusėje stovėjusiai moteriai ir ši tekina pasileido prie mūsų. Dar nebuvau pasiruošusi akis į akį susitikti su savo mylimojo mylimąja, tad stovėjau išsitempusi lyg styga ir bijojau net pajudėti, nors ir nežinojau, ar tai ji.
–      Kas nutiko, Oskarai? – paklausė pribėgusi moteris ir aš iškart supratau, jog tai Liucija.
–      Žiūrėk, kas mus aplankė šia proga… – parodė ranka į mane Henriko brolis.
Liucija susiraukusi žvilgtelėjo į mane, paskui į Oskarą ir vėl į mane.
–      Elizabeta Viliams? – paklausė ši.
–      Sveika, Liucija… – sumykiau. – Tenorėjau pareikšti užuojautą…
Mačiau, jog moteris šiek tiek susinervino, ėmė giliau kvėpuoti, tada vėl pažvelgė į Oskarą ir drėgnomis akimis grįžo prie manęs.
–      Ačiū, Eliza… Ačiū.
Tai neskambėjo itin nuoširdžiai, tačiau negalėjau tikėtis, jog ji puls man į glėbį, kai aš pati nesusisiekiau nei su Henriu, nei su ja, nei su bet kuriuo kitu mokyklos draugu. Nejaukią tylą sudrumstė Oskaras, kuris pasiūlė pasivaišinti užkandžiais.
–      Ne, gal aš jau eisiu, juk tai artimųjų ir draugų diena, aš netrukdysiu. Tik norėjau… – gumulas gerklėje nebeleido pasakyti nei žodžio.
–      Viskas gerai, tu buvau Henriko draugė, ar ne? Užeik, – tęsė Oskaras, uždėjęs ranką man ant nugaros.
Liucija atrodė sutrikusi, lyg mano apsireiškimas jai prilygo mirusiojo prisikėlimui. Ji išblyškusi žiūrėjo į mane ir palinksėjusi galva nuskubėjo prie kitų žmonių.
–      Manau, kad man čia ne vieta, – vedama Oskaro tariau.
–      Dar pabūk minutėlę, paklausysi… – nutraukęs savo kalbą, nusisuko jis.
Tą akimirką pasigirdo fortepijono klavišų gaudesys, kuris mane lyg žaibas nutrenkė. Seniai nebuvau girdėjusi fortepijono skambesio, o dar tokia stulbinanti akustika. Praėjusi pro kolonas atsisukau į fortepijoną ir aš, kad matyčiau, kas groja šią girdėtą melodiją.
–      Henri? – tyliai ištariau, pamačiusi savo Henrį.
Prie fortepijono sėdėjo ir natas po vieną rinko ne kas kitas, kaip Henris, kurį aš palikau – tas pats jaunas, garbanotas vaikinas, didžiulėmis žaliomis akimis ir plačia šypsena. Žiūrėjau ir negalėjau patikėti savo akimis!
–      Taip, jis tikra Henrio kopija, – pritarė prie manęs palinkęs Oskaras.
Viskas aplink ėmė suktis. Girdėjau tik tą pažįstamą melodiją ir mačiau savo mylimojo veidą prieš save. Giliai įkvėpęs Henrio klonas pradėjo dainuoti dainą, kurią Henrikas buvo parašęs, kai aš išvykau į Maskvą. Puikiai ją prisiminiau. Susiėmiau už burnos ir vos gaudžiau orą… „Kas tai? Negi man vaidenasi? Negi mano svajonė išsipildė? Aš grįžau į praeitį?“ – mintys keitė viena kitą. Net balsas buvo Henrio, tik stipresnis ir žemesnis… Atlikęs kūrinį, vaikinas šyptelėjo ir aš kone prasmegau skradžiai žemę – tai tikrai turėjo būti Henris. Viskas – jo išvaizda, muzikalumas, judesiai ir manieros – viskas buvo Henrio!
–      Mes su sūnumi Haroldu norime padėkoti visiems artimiausiems Henriko žmonėms už tai, kad apsilankėte. Žinau, kad jis būtų norėjęs mūsų susitikimo… Ir žinau, kad dabar jis yra su mumis, mūsų širdyse. Svečiuokitės kiek tik norėsite, ačiū jums! – prie vaikino priėjusi padėkojo Liucija.
Sūnus Haroldas?“ – mintys vis kartojo tą patį žodžių junginį… Henriko kopija yra jo sūnus Haroldas. Aš tikrąja to žodžio prasme spoksojau į tą vaikinuką, kuris tvarkėsi savo garbanas ir ėjo svečių link. Visas mano vidus bildėjo ir turbūt net per mano paltą matėsi, jog širdis tuoj išlips iš krūtinės. Mano žvilgsnį patraukė Oskaras, kuris timptelėjo už rankos ir pasididžiuodamas tarė:
–      Eime, supažindinsiu tave su savo sūnėnu.
Susipažinti su Henriko antrininku buvo šiek tiek rizikinga, nes aš nežinojau, kaip reaguosiu į šį „Henriko prisikėlimą“. Vedina už parankės ir žiūrėdama tik į grindis, buvau privesta prie stalo. Vis dar žiūrėdama į savo batų priekius, išgirdau:
–      Sūnau, susipažink su savo tėvo gera drauge – Elizabeta Viliams, ji garsi balerina. Mums pasisekė, kad ji čia užklydo.
–      Laba diena, aš Haris, – prieš save pamačiau didelę vyrišką plaštaką ir akimirksniu pakėliau akis, nužvelgdama jį nuo kojų iki viršugalvio.
Neįmanoma, kad žmonės būtų tokie identiški…“ – svarsčiau mintyse ir automatiškai pakėlusi ranką tyliai suaimanavau:
–      Malonu…
Vaikinas nuoširdžiai išsišiepė. Jis priminė Henriką, kai šis norėdavo mane pralinksminti savo plačia šypsena. Šito žmogaus rankos paspaudimas man prilygo elektros šokui, todėl aš lyg nupurtyta atšokau ir greitai sumaliau:
–      Aš turiu bėgti… Atsiprašau.
Išlaisvinusi savo plaštaką, prasibroviau pro aplink stovėjusius žmones, ir tekina išlėkiau į kiemą, kuriame gaudžiau deguonį.
–      Kažkokia nesąmonė… – žiūrėdama į gatvę pasakiau ir ėjau kur akys veda.
Visą laiką man klaidžiojant po Vudgryną galvoje virė tikra košė: vis dar negalėjau patikėti tėvo ir sūnaus panašumu, negalėjau suprasti, kodėl likimas man krečia tokius pokštus ir tyčiojasi iš mano skausmo. Kad ir kaip bandžiau nukreipti savo dėmesį į kitus dalykus – visą tą ir kitą, ir dar kitą vakarą mano mintyse buvo tik gyva Henriko kopija. Susiruošusi nueiti prie Henrio kapo, aš nupirkau keturias baltas rožes, nes jo mama visuomet pamerkdavo puoštę būtent tokių gėlių kiekviename kambaryje. Priėjusi prie kapo su išraižyta Henriko Smito pavarde ant antkapio, akimirksniu susigraudinau ir kurį laiką stengiausi tvardyti ašaras bei kalbėti maldą. Pritūpusi padėjau ant kapo gėles ir žvelgiau į antkapį, lyg tai būtų pats Henris.
–      Noriu tiek daug tau pasakyti, Henri… Praėjo tiek daug metų, aš net nežinau, kaip tu atrodei prieš išeidamas… Atleisk, kad nekovojau dėl mūsų tada, kai to reikėjo. Atleisk, kad manęs nebuvo tada, kai abu to labiausiai norėjome, atleisk, kad neįrodžiau tau savo meilės, bet patikėk… Henri… Aš tave labai myliu ir tavęs niekas neištrins iš mano atminties bei širdies. Niekada nepamiršiu tavo putlaus veido, tavo nuoširdžios šypsenos ir juoko, tavo rūpestingo žvilgsnio… Henri, kodėl viskas turėjo būti būtent taip? – verkdama liejau širdį mušdama kumščiu į šlapią žemę. – Jei galėčiau atsukti laiką atgal, aš kovočiau dėl mūsų. Niekam neleisčiau griauti mūsų laimės… Jei tik galėčiau, Henri…
Atrodė, kad jis viską girdi, iš po žemių ar iš aukštai, bet girdi ir tikėjausi, kad atleidžia man už viską. Pakėlusi akis į dangų sulaukiau lietaus lašų. Jie skatino greičiau atsisveikinti su Henriku ir grįžti namo, tačiau aš vis dar stovėjau ir žiūrėjau į juodą žemę ir bedvasį akmens luitą… Lietus sukūrė dar dramatiškesnę akimirką, todėl aš kukčiodama pradėjau dainuoti vieną jo dainų.
–      Juk mes žinome, kas yra amžinybė… Tegul tai būna mūsų maža paslaptis, nes aš laukiau tavęs visą gyvenimą, kad niekada nepaleisčiau… Kad visada turėčiau tave širdyje…
Išsitraukusi servetėlę nusišluosčiau ašaras ir lietų nuo skruostų, giliai atsidusau ir atsisveikinau:
–      Ilsėkis ramybėje, Henrikai.
Taip smelkiama britiško lietaus grįžau peršlapusi namo ir vėl paėmiau dėžę, kurioje buvo visi mano prisiminimai apie Henrį. Man tiesiog reikėjo dar vieno vakaro, kad išsiverkčiau ir galėčiau paleisti jo sielą ilsėtis, o pati stengtis gyventi dabartimi. Prie širdies glaudžiau kiekvieną smulkmeną, juokiausi iš jo prasmės neturinčių raštelių, rašytų per pamokas, grožėjausi jo vištos koja nupieštais žmogeliukais ir vėl mintimis grįžau į mokyklą. Puikiai supratau, kad esu jau subrendusi moteris ir turiu galvoti kitaip, tačiau viskas, kas užpildė mano dienas buvo Henris. Uždariusi ir užklijavusi dėžę lipnia juosta atsiguliau, kad dar kartą viską apgalvočiau, o paskutinė mano mintis prieš užmiegant buvo Haroldas Smitas.
Pradėjus darbą konservatorijoje, situacija pagerėjo. Daugiau laiko praleidau su kitais mokytojais, kalbėjome darbo ir buities reikalais, tad palaipsniui pamiršau Henriką… Pradėjau ieškoti buto, kuriame galėčiau gyventi viena, be ironiškų Darsės komentarų ir kad nebebūtų gėda pasakyti, jog vis dar gyvenu su tėvais. Vladimiras kartais paskambindavo, tačiau tik patampyti man nervų…
–      Kada grįši namo?
–      Aš esu namuose, Volodia. Dabar turiu darbą ir ieškau buto.
Tiesą pasakius, man visiškai nerūpėjo, ką jis veikia, kas laukia mūsų santuokos ir apskritai, ką jis galvoja apie mūsų santykius. Buvau dėkinga Vladimirui už suteiktą pagalbą ir prieglobstį, tačiau aš jo nemylėjau ir nenorėjau toliau priklausyti tironui, kurio auksiniame narvelyje gyvenau tiek metų.
–      Aš noriu pagyventi be kontrolės, supranti? Aš pavargau Maskvoje, ji man per didelė.
–      Tu esi mano žmona ir privalai būti šalia manęs visą laiką.
–      Volodia, tu namie būni tik vieną savaitę per mėnesį, aš vis tiek niekada nebūnu šalia tavęs, tai koks skirtumas. Jei tau taip manęs trūksta, kartą per mėnesį atskrisk į Londoną, tačiau aš į Rusiją negrįšiu.

Po to karto jis turbūt supyko ir neskambino gal savaitę. Aš pasinėriau į darbą, atidaviau visą širdį dalindamasi savo patirtimi su merginomis. Man buvo smagu, kad jos domisi mano karjera, kai kurios netgi matė keletą mano spektaklių, todėl jaučiausi ypatingai gerbiama savo mokinių. Darbe ieškodama paguodos, radau ne tik tai…

Vieną dieną užėjau į mokyklos kavinę nusipirkti buteliuką šaltos arbatos ir sutikau ten savo ramaus gyvenimo drumstėją. Tiesiogine šio žodžio prasme kaktomuša susidūriau su Haroldu Smitu, kai užsižiopsojusi į kolegę lėkiau pro kavinės duris.
–      Ar viskas gerai? – suėmė mane vaikinas, kai aš nuo trenksmo atšokau ir susiėmiau už kaktos.
–      Atrodo, taip… – nutęsiau trindama galvą.
Pakėlusi akis pamačiau tą patį mylimą veidą, kurį buvau beveik ištrynusi iš savo vaizduotės. Nutirpau ir tuo metu mažiausiai galvojau apie guzą ant kaktos, nes širdį suskaudo daug smarkiau. Jis vis dar laikė suėmęs mane už rankų ir paleisdamas įtariai tarė:
–      Elizabeta Viliams? Mes matėmės mano namuose. Haris Smitas, pamenate?
Žinoma, aš jį prisiminiau, šio veido ir balso neįmanoma pamirši ar supainioti su kuo kitu.
–      Taip, pamenu, – mėšlungio sutrauktu veidu žiūrėjau į jį net nemirksėdama.
–      Ką jūs čia veikiate? – linksmai nusiteikęs paklausė šis.
–      Na… Dirbu.
Prie šio žmogaus man buvo sunku susikaupti, todėl kalbėjau lyg mikčiodama, nežinodama, kur žiūrėti ir kaip elgtis.
–      Rimtai? Seniai? Niekada jūsų čia nemačiau! – visiškai nesutrikęs su manimi plepėjo Haris.
–      Jau dvi savaites, o… – nustebusi dėl jo nuostabos užtęsiau, – ką tu čia veiki?
Vaikinas patraukė nuo kaktos garbanas ir pasididžiuodamas atsakė:
–      Mokausi!
Visi tuo metu Haroldo padaryti judesiai buvo kaip Henriko. Aš nebegalėjau daugiau į jį žiūrėti, nes mano širdis apmirdavo nuo kiekvieno jo mirktelėjimo. Nors žinojau, jog tai ne Henrikas ir tai ne mano praeitis. Palinksėjau jam ir atsiprašiusi norėjau eiti kuo toliau…
–      Iki pasimatymo, mokytoja!
Jis buvo toks pat žaismingas, kaip ir Henrikas. Tada… Kai jam buvo aštuoniolika. Žinoma, tą diena susikaupti man nepavyko, aš pati to nenorėdama visą laiką galvojau apie Harį. Kaskart pagavusi save mintimis nuklydusią prie fantazijų apie Harį, pasipurtydavau ir išvadindavau save ištvirkusia sene. Bijojau kišti nosį iš savo salės, kad vėl nesutikčiau jo, nes nenorėjau pasirodyti nenormalia pagyvenusia moterimi, kuri mintyse laiko šį berniuką savo seniai prarasta meile… Tai juk nenormalu ir amoralu.

Vieną dieną grįžusi namo, svetainėje radau netikėtą viešnią. Ant sofos su puodeliu arbatos sėdėjo Liucija Smit, kuri pamačiusi mane tuoj pat atsistojo ir padėjo puodelį ant staliuko.

 


Ačiū už jūsų nuomones ir klausimus!


Ma