Autorius: Martina

III dalis. „Negrąžinta skola“

Atsisukau į Eimantę, kuri per šiaudelį traukė sultis ir susigėdusi vartė akis. Žiūrėjau suraukusi kaktą,viduje pajutusi pavydo kibirkštėlę. Nesupratau, kodėl taip nutiko, tačiau stengiausi numalšinti tai apsilaižydama lūpas ir šyptelėdama draugėms.
– Tikrai?
– Na, jis beprotiškai žavus… Negalėjau atsispirti toms akims, – lyg maža mergaitė krizeno Eimantė.
Atrodė, jog Lukas jai tikrai krito į akį, tačiau negalėjau suvokti, kodėl mane tai ėmė jaudinti. Galbūt norėjau apsaugoti draugę nuo jo pavojingo užsiėmimo?  Ar aš pati norėjau būti jos vietoje? Negalėjau jai užsiminti apie prekybą narkotikais, nes buvau pažadėjusi Matui neįtraukti į šį reikalą jokių pašalinių žmonių…
– Būk atsargi… – išlemenau, nuleidusi akis į stalą.
– O kam tau jo adresas? – padėjusi tuščią stiklinę ant stalo pasidomėjo Eimantė.
Apsimečiau ištroškusia ir gurkštelėjau vandens, kad per tą laiką sugalvočiau įtikinamą melą merginoms, kurios smalsiai žvelgė į mane.
– Reikia broliui. Klausė, ar galėčiau sužinoti, todėl pasakiau, jog jūs pažįstate tą vaikiną ir galbūt galėtumėte padėti, – greitakalbe suburbuliavau. – Bet jei nenori man sakyti, nieko tokio. Pasakysiu, jog mano draugė labai pavydi.
Eimantė susiraukė, suvaidino šiek tiek įsižeidusią, tačiau greitai atlyžusi tarė:
– Tikslaus adreso nežinau, nes buvo labai tamsu, kai važiavome į jo namus, pamenu tik apytikslią vietą, kur yra namas, nes ryte išlėkiau tiesiai į autobuso stotelę…
– Na, pasakyk bent jau apytikslią vietą, Matu to užteks, – šyptelėjau, kad būtų įtikinamiau.
Paaiškinusi, jog tai bendrabučio tipo daugiabutis bei prisiminusi, kuriame aukšte jo butas ir kaip atrodo durys, Eimantė pradėjo pasakoti, kaip atsidūrė pas jį.
– Turiu lėkti, merginos. Prieš paskaitą turiu nueiti pas mitologijos dėstytoją, – paėmusi padėklą tariau.
Iš tiesų man niekur nereikėjo, tačiau nenorėjau klausyti pasakojimo apie tai, kaip jie bučiavosi minkštuose pataluose jo plačioje lovoje, kokios švelnios jo rankos ir saldžios lūpos, nes pati vis dar jaučiau jo delnus ant savo nugaros ir lūpų prisilietimus ant kaklo… Negalėjau sau paaiškinti, kodėl taip jaučiuosi ir kodėl nepasakiau Eimantei, jog tą patį vakarą jis šokdino mane ir jei nebūčiau pabėgusi, turbūt vietoj jos būčiau parvežta lyg trofėjus namo. Stovėdama prie auditorijos, kurioje turėjo vykti paskaita, žiūrėjau pro langą ir negalėjau atsikratyti minčių, jog pavydžiu draugei visiškai to neverto žmogaus. Lukas Edvardsas buvo įžūlus banditas, kurio aš net dorai nepažinojau. Kad ir kaip stengiausi negalvoti apie jį, visą paskaitą prieš akis šmėžavo jo putlios lūpos ir migdolinės akys, kurioms buvo tikrai sunku atsispirti.
Neišlaukusi paskaitos pabaigos, atsiprašiau dėstytojo ir išbėgau į universiteto kiemą. Norėjau kuo greičiau sutvarkyti reikalą, dėl kurio visą dieną spirgėjau lyg spraginami kukurūzai. Bandžiau važiuoti Eimantės nurodyta kryptimi, žvalgiausi į aplinkinius pastatus, kuriuos sakėsi mačiusi mergina, kai ryte važiavo namo. Iš tolo mačiau keturių aukštų pastatą, su daugybe balkonų. Supratau, jog tai ir turėtų būti bendrabutis, kuriame apsistojęs Lukas. Deja, prie daugiabučio nebuvo nei vienos laisvos vietos automobiliui, pasistačiau jį prie kelkraščio ir susikaupusi išlipau. Tiksliai net nežinojau, ar tai tas pastatas, tačiau drąsinau save sakydama, jog viską darau tik dėl Mato. Priėjus pastato keimą, akys netikėtai užkliuvo už juodo nublizginto VOLVO markės automobilio. Pasijutau šiek tiek ramiau, supratusi, jog čia tikrai gyvena asmuo, kurio aš ieškau. Tvirtai atidariusi duris, įžengiau į laiptinę, kuri nebuvo itin tvarkinga… Ore tvyrojo riebalų bei cigarečių dūmų tvaikas, todėl kuo skubiau priėjau prie laiptų ir lipau į antrąjį aukštą, kuriame, pasak Eimantės, ir buvo Luko butas. Lėtai slinkdama ilgu tamsiu koridoriumi, žiūrėjau į kiekvienas duris, kol priėjau tamsiai rudas. Širdis nenustojo smarkiai plakusi net po kelių minučių, kol stovėjau ant pilko sutrypto kilimėlio ir svarsčiau, ar palikti pinigus prie durų ir pabeldus nubėgti, ar paduoti tiesiai į rankas ir prašyti palaukti likusios sumos? Giliai atsikvėpusi pabeldžiau ir likau stovėti lyg priklijuota. Rankos drėko ir aš gniaužiau kumščius, kad bent šiek tiek nusiraminčiau. Po kelių tylos sekundžių, kitoje durų pusėje pasigirdo žemas balsas:
– Kas ten?
Nesitikėjau to, todėl nesumojau, ką turėčiau atsakyti. Išpūtusi akis žiūrėjau tiesiai į duris, šiek tiek patylėjau ir išsigandusi apsisukau bėgti laukan, tačiau vos nužengus nuo kilimėlio, durys atsivėrė ir aš sustabarėjau bėgiko poza. Pažvelgiau į tarpdurį, kuriame stovėjo plaukus atgal atmetęs vaikinas, apsirengęs berankovius marškinėlius, išryškinančius jo rankų bei krūtinės raumenis, ir plačius sportinius šortus. Lukas žiūrėjo į mane sutrikęs lygiai taip pat, kaip ir aš į jį.
– Ką čia veiki? – po kelių sekundžių nejaukios tylos paklausė vaikinas.
– Aš… – atsistojusi tiesiai prieš jį mikčiojau. – Atnešiau tau…
Pradėjau nervingai knistis rankinėje ir ieškoti voko, kuriame buvo beveik du tūkstančiai eurų. Lukas žengė žingsnį į koridorių, apsižvalgė į abi puses ir, suėmęs mane už alkūnės, įsitempė į savo butą.
– Kaip mane radai? – užtrenkęs duris teiravosi Lukas.
Jis atrodė nejuokais įsiutęs ir žiūrėjo į mane net nemirksėdamas.
– Aš tik norėjau tau paduoti…
– Sakiau, kad manęs nesektum! – suriko jis įsiterpęs į mano sakinį.
Sustingusi stovėjau nepažįstamojo, kuris įniršęs žvelgė į mane, buto viduryje ir nežinojau, ką jis gali man padaryti, todėl ėmiau drebėti dar labiau.
– Ar gali paklausyti?.. – tyliai pratariau. – Atnešiau tau pinigus.
Ir vėl nervingai knisdamasi rankinėje žiūrėjau tiesiai į jo tamsias akis. Lukas kiek nurimęs paklausė:
– Kokius pinigus? Mato?
– Taip, – kuo skubiau atsakiau pagaliau radusi voką su pinigais. – Bet čia ne visa suma…
Atkišau jam voką, o vaikinas pačiupęs jį iš manęs ištraukė ir ėmė skaičiuoti pinigus.
– Man reikia visų! – šūktelėjo Lukas.
– Juk sakiau, kad jis neturi pinigų. Tai mano pinigai… Likusią dalį atiduosime po švenčių.
– Po mėnesio? Bus per vėlu, – padėjęs voką ant valgomojo stalo kategoriškai tarė jis.
– Prašau, būk geras… – prašiau gailestingai žvelgdama į jį, sukantį ratus aplink mane. – Pažadu, kad likusius atnešiu per šventes, dabar daugiau neturiu.
– Iš kur gavai šituos pinigus?
Mane kiek sutrikdė Luko klausimas, todėl nustebusi pakėliau akis į jį ir suraukusi kaktą išveblenau:
– Taupiau juos fotoaparatui…
Vaikinas sarkastiškai šyptelėjo ir priėjo prie bokso kriaušės, pakabintos kambario kampe. Smogęs vieną kartą atsisuko į mane ir vėl paklausė:
– Tai Matas pats bijo atnešti pinigus, kad siunčia savo narsuolę sesutę?
– Ne, jis nežino, kad aš čia… – ramiai atsakiau.
Jis dar kelis kartus sudavė į kriaušę, pastraksėjęs aplink ją, nusimovė sportines pirštines, perbraukė delnu per plaukus ir tarė:
– O dabar man pasakysi, kas tau pasakė, kur gyvenu.
Nenorėjau išduoti Eimės, nes vaikinas atrodė tikrai pavojingas ir nevaldantis savo pykčio. Priėjęs prie manęs jis spoksojo įbedęs akis į manasias. Nieko nesakydama žvelgiau į jo vešlius antakius, migdolo formos blizgančias akis ir ilgas juodas blakstienas. Taip mums bestovint vidury kambario, staiga išgirdome stiprų beldimą į duris, kuris veikiau priminė bandymą įsilaužti be šeimininko sutikimo.
– Velnias! – išsigandęs į duris atsisuko Lukas.
– Lukai, atidaryk, žmogau! Žinau, kad tu ten! – grėsmingai suriko balsas kitoje sienos pusėje.
Vaikinas atsisuko į mane, o jo sumišęs žvilgsnis lakstė po visą kambarį. Jis pastūmė mane ir tempdamas paskui save paliepė:
– Lįsk į spintą ir nei garso, supratai?
Švystelėjęs mane į kitą kambario pusę, kurioje pamačiau sienoje įtaisytas medines duris, vaikinas sušuko:
– Tuoj, Justai!
Kaip liepta atidariau spintos, kurioje buvo sukabinti keli drabužiai, duris ir šiaip ne taip susirangiusi šalia dulkių siurblio, stengiausi įtilpti, tačiau liko šioks toks plyšys, per kurį akies krašteliu pamačiau, jog Lukas ir vėl užsimaukšlino sportines pirštines. Jaučiausi lyg siaubo filme tūnodama tamsioje ankštoje patalpoje ir laukdama, kada ateis mano eilė mirti…
– Sveikas, Justai, – tarė duris pravėręs Lukas. – Juliau, Robertai…
– Klausyk, žmogau, aš tiesiai prie reikalo. Reikia pinigų, spausk tuos snarglius iš mokyklos. Atsibodo laukti, – dėstė Justinas.
Kartu su juo buvo tas pats vaikinas iš vakarėlio bei dar vienas raumenų kalnas. Jie įėjo į kambarį ir apsupę Luką žvalgėsi aplink.
– Dalis pinigų čia, – paspaudęs jiems rankas atsakė vaikinas ir nuėjo prie stalo, ant kurio buvo padėti ką tik mano atnešti pinigai.
– Dalis… – tarė Lilitos brolis ir pažvelgė į vokelio turinį. – Gerai, sakykim, čia iš tų suskių, o kur dalis už tavo tėvą?
Tai išgirdusi suklusau, nes nesupratau, apie ką jis kalba. Lukas pasikasė kaklą ir atsakė:
– Juk sakiau, kad prieš šventes pasistengsiu sukrapštyti likusią sumą.
– Prieš šventes, prieš šventes… Man kiekviena diena – šventė, – nusijuokė Justas. – Lukai, nežaisk su manim.
– Žmogau, žinai, kad visada grąžinu. Turėjau šiokių tokių išlaidų… – teisinosi Lukas.
Akimirką man pagailo vaikino, kuris ką tik šūkaliojo ant manęs, nes supratau, jog yra didesnių nusikaltėlių už jį patį…
– Sakiau nesusidėti su mažėmis, jos reikalauja labai daug išlaidų… Be to, jei ta, su kuria buvai vakarėlyje žino apie šitą reikaliuką, tai pasirūpink, kad arba vartotų pati, arba patvarkyk ją taip, kad nieko neatsimintų, nes tokios vištos skaudžiai mums atsiperka, – be jokių skrupulų kalbėjo Justinas.
– Ji buvo visiškai nutrūkusi, Justai. Net nesuprato, kurioje planetoje yra, – nusijuokė Lukas.
– Kalbu ne apie tą idiotę, kurią išvežei iš vakarėlio. Kalbu apie tą dailią tamsiaplaukę didelėmis akimis, su kuria buvai iš pradžių. Sužinojau, kad ji – mano sesers draugė, žiūrėk, kad mano šeimos neateitų nekokios kalbos.
Sulaikiau kvėpavimą, nes suvokiau, jog Lilitos brolis galvoje turi būtent mane.
– A, apie šitą… Ji atėjo, gavo dozę ir išėjo.
– Žiūrėk, kad tylėtų kaip pelė po šluota, kitaip žinai, kokia tvarka, – pagrasino Justas.
– Nesijaudink, aš ja pasirūpinsiu.
Staiga pamačiau, kaip vienas iš šone stovėjusių vaikinų prisiartino ir trenkė Lukui tiesiai į veidą. Pastarasis susvirduliavo nuo smūgio, tačiau vaikinas nesustojo ir dar kartą smogė, tik šįkart kažkur į pilvą. Susiėmusi už burnos laikiausi iš visų jėgų ir stengiausi neišleisti nei garso, nors viduje spigtelėjau dėl išgasčio. Lukas susmuko ant grindų susiėmęs už nosies. Kitoje pusėje stovėjęs vaikinas įspyrė jam gulinčiam į nugarą ir norėjo tai pakartoti, tačiau Justinas ramiai jį sustabdė tardamas:
– Jokių naujų klientų be mano žinios, Lukai. Kiek galima tau aiškinti?
Sumuštas vaikinas gulėjo ant žalsvo kilimo ir nieko neatsakė. Vis dar susiėmusi už burnos tvardžiau besikaupiančias ašaras, nes darėsi vis sunkiau apsimesti, jog nematau, kaip iš skausmo ant grindų raitosi žmogus.
– Beje, penktadienį privalai išlošti, jei nori gerai uždirbti ir greičiau grąžinti pinigus už savo tėvą.
Tai pasakęs Justinas atidarė duris ir kartu su savo pakalikais išėjo iš buto. Palaukusi, kol jų neliko nei kvapo, išpuoliau iš spintos ir tuoj pat pribėgau prie Luko, kuris vis dar gulėjo ant grindų.
– O Dieve, kaip tu? – atsiklaupusi prie jo klausinėjau, stengdamasi pakelti jo galvą.
Kraujas tekėjo iš vaikino nosies ir jis, viena ranka susiėmęs už veido, o kita atsirėmęs į grindis stengėsi atsistoti. Norėjau Lukui padėti, susirūpinusi žvelgiau į jį, o pastarasis išsivadavęs iš mano rankų nuėjo į vonios kambarį. Nusekiau iš paskos, klausinėdama:
– Kodėl jie taip elgiasi? Juk jūs draugai.
– Dink iš čia.
Nustebusi žvelgiau į jo nugarą, kol vaikinas stovėjo prieš kriauklę ir atsukęs vandens čiaupą plovė kraują.
– Tau reikia pagalbos. Jie galėjo sulaužyti tau nosį arba šonkaulius! – susijaudinusi tarškėjau.
– Aš tau liepiau dingti iš čia!
– Aš noriu tau padėti!
– Padėjai, matai? – atsisukęs šlapiu veidu ir vis dar kraujuojančia nosimi riktelėjo Lukas. – Eik iš čia, kol nepridarei dar didesnių problemų!
Žiūrėjau į jo iššokusias akis, kuriose mačiau gėdą ir pyktį. Jo emocijos buvo persipynusios, todėl atrodė, jog vaikinas tuoj susprogs iš įtūžio.
– Bet paaiškink man, kodėl jie tave muša, jei yra tavo draugai? – rūpestingai paklausiau.
– Aš tau nieko neaiškinsiu, dink man iš akių, kol pati negavai! – išėjęs iš vonios mane suėmė Lukas.
Akimirką atrodė, jog jis svies mane ant grindų ir primuš lygiai taip pat, kaip buvo primuštas pats, tačiau vaikinas sustingo ir žvelgė į mane, sučiupęs viena ranka už mano alkūnės. Žiūrėjau į jį giliai kvėpuodama, tačiau visiškai be jokios baimės. Luko žvilgsnis nukrypo nuo mano akių žemyn ir jis susigėdęs paleido mano ranką.
– Tuoj pat išeik.
Supratau, jog nieko iš jo neišpešiu, todėl kelias sekundes apžiūrėjusi jį nuo galvos iki kojų, atsidusau, nervingai atvėriau duris ir trenkusi jomis pasileidau bėgti iš pastato. Vis dar nesuvokdama, kaip galėjau atsidurti tokioje painioje situacijoje ir padaryti įtaką Luko sumušimui, kurį laiką sėdėjau automobilyje.
Tai, ką pamačiau tą popietę, įstrigo mano akyse, tartum rakštis į pirštą… Negalėjau, o tuo pačiu ir nenorėjau pamiršti to, kas nutiko. Jaučiau, jog vyksta kažkas pavojingo, žinojau, kad Justinas nėra geras žmogus, tačiau nesugalvojau, kaip galėčiau viską išsiaiškinti. Kažkokia nematoma jėga traukė mane prie Luko. Jaučiausi, lyg pasaulio gelbėtoja – stengiausi išgelbėti brolio sėdynę nuo Luko, tada staiga padėti užsimaniau pačiam Lukui… Aš tikrai per daug rūpinausi svetimais reikalais ir kišau nosį ten, kur nereikia, tačiau negalėjau sustabdyti savo minčių apie tą mistišką vaikiną. Kad ir kur pasisukčiau, akimis vis ieškojau aukšto tamsiai apsirengusio vaikino arba juodo VOLVO automobilio.
Stengiausi kuo mažiau bendrauti su Lilita, nes visiškai kitaip žiūrėjau tiek į ją, tiek į jos šeimą, kai savo akimis įsitikinau, jog jos brolis – tikras banditas. Mergina buvo pasinėrusi į pasimatymų ruletę su vaikinu, sutiktu vakarėlyje savo namuose, o Eimantė sutrikusi man visą savaitę skundėsi:
– Lukas man nieko nerašo…
Išgirdus jo vardą, mano širdis akimirksniui nustodavo plakusi ir aš imdavau elgtis ganėtinai keistai. Nenorėjau apie jį nei girdėti, nei žinoti, nes man užteko savų minčių apie pastarąjį įvykį…
– Eimante, atsipeikėk, jis tau ir nerašys. Jis niekada nerašo po vienos nakties nuotykių, – piktai išrėžė Lilė.
Eimantė, sėdėjusi ant fotelio, susinervino, dar kartą žvilgtelėjo į savo telefoną ir įsikišo jį į rankinę. Pakėlusi akis nuo paskaitos konspektų stebėjau juodvi ir mintyse įsivaizdavau, ką vakarėlio naktį Luko bute veikė Eimantė. Vis dar sunkiai suvokiau, kodėl mane jaudina vaikino asmeninis gyvenimas, tačiau kaskart prisiminusi, jog jis miegojo su Eimante, aš susinervindavau ir kurį laiką nerasdavau sau vietos.
Matas visą savaitę nesilankė mokykloje, todėl, mamai išėjus į darbą, nuveždavau jį į krautuvę, kurios sandėlyje jis buvo įsidarbinęs, kad pastarasis galėtų užsidirbti bent šiek tiek pinigų. Apie gaują brolis man nieko nepasakojo, todėl maniau, jog kol kas viskas aprimo… Vakarieniaujant mama pranešė džiugią žinią:
– Po savaitės grįžta tėtis!
Abu su Matu tikėjomės, jog tėtis tikrai grįš Kalėdoms, tačiau iki jų buvo likęs dar mėnuo, todėl nustebome.
– Taip anksti? – pasidomėjau valgydama.
– Na, Kalėdų antrąją dieną jis ir vėl išvyks… Tačiau pabus su mumis beveik keturias savaites, – neslėpė šypsenos laiminga mama.
Žinojau, jog jai sunku būti vienai taip ilgai ir jai tikrai trūko vyriškų rankų tiek namuose, tiek ant jos nugaros. Ji besąlygiškai mylėjo savo vyrą ir kaskart laukdavo jo su vis didesniu ilgesiu. Mes su Matu susižvalgėme ir išsišiepėme, matydami mamą tokią patenkintą. Ji pradėjo pasakoti, ką jiedu suplanavę: šeimos išvyką į kalnus, kalėdinis vakarėlis su draugais mūsų namuose bei sutuoktinių savaitgalis.
– Pirmąjį savaitgalį grįžus tėčiui, visi kartu išvyksime į kalnus, užsakėme namelį tik mūsų šeimai, – kramsnodama tauškėjo mama. – Paskui mudu su tėčiu norėtume skirti laiko vienas kitam, jei jūs nieko prieš?
Mes su broliu purtėme galvas į šonus, vienas už kitą garsiau kartodami:
– Ne, tikrai, ne!
– Žinoma, ne!
Tada suplanavome tėčio sutiktuvių vakarienę. Jaučiausi vis dar maža mergaite, kuri prie durų pasitinka iš kelionių grįžusį mylimiausią vyrą, išbučiuoja jo sušalusius skruostus ir padeda į kambarį nutempti sunkų lagaminą, kuris būna pilnas saldainių iš svetimų šalių… Anksčiau saldainius nešdavausi į mokyklą, nes mūsų šalyje tokių saldainių nepardavinėdavo. Dabar lygiai taip pat laukdavau tėčio, nes grįžęs jis palaikydavo tvarką namuose – Matas elgdavosi kaip tikras džentelmenas ir pavyzdingas sūnus, mama galėdavo šiek tiek atsipūsti ir pailsėti po sunkios darbo dienos, o aš tiesiog jausdavausi saugi, kai namie buvo dar vienas vyras.
Savaitė praėjo neįtikėtinai greitai, kai visi laukėme grįžtančio tėčio. Mintys apie Luką Edvardsą bei susidariusią situaciją vis rečiau mane aplankydavo, tačiau tėčio grįžimo išvakarėse Matas įsiveržė į mano kambarį ir laikydamas rankose savo telefoną suriko:
– Kaip suprasti?
Padėjusi prie kompiuterio akinius, atsistojau nuo kėdės ir priėjau prie brolio. Jis atkišo man savo telefoną ir jo ekranėlyje perskaičiau:
– Liko dar penki šimtai. Pasistenk, iki Kalėdų, Matai, kitaip smarkiai kentėsi.
Suraukusi kaktą paėmiau iš vaikinuko telefoną ir dar kartą pažiūrėjusi į aparatą perskaičiau gavėjo vardą.
– Tai tu vis dėlto davei savo pinigus Lukui? – įniršęs telefoną iš manęs atėmė Matas.
– O ką aš turėjau daryti? Geriau leisti, kad tave sulygintų su žemėmis?
– Aš tavęs prašiau nesikišti, Bo! Dabar į visa tai įsivėlei ir tu!
– Man nesvarbu, mes grąžinsime tuos pinigus ir nebebūsime su niekuo susiję. Pažadėsi man, kad daugiau niekada nesusitiksi su Luku ir nepirksi narkotikų.
Matas purtė galvą, vaikščiodamas po mano kambarį.
– Klausyk, tai labai rimta ir pavojinga. Ne tik dėl vienos ar kitos gaujos, bet ir dėl policijos. Nors tu ir nevartoji narkotikų, ir netgi nelaikai jų pas save, bet esi tarpininkas, o tai prilygsta narkotikų platinimui… – dėsčiau jam, ką perskaičiau internete.
– Iš kur tu žinai? – sustojęs paklausė jaunėlis.
– Paskaityk internete apie nusikaltimus. Jei policija susektų, jog tu imdavai narkotikus iš Luko ir perduodavai juos kitiems, manai, nebūtum nubaustas? Nesvarbu, kad narkotikai ne tavo, tu juos turėjai savo rankose ir blaiviu protu pirkai, bei perdavei kitiems… – tai aiškinant man ėmė suktis galva. – O, Dieve, Matai, kaip įklimpom…
– Aš įklimpau, Bo. Tu tik turi tylėti ir tau nieko nenutiks! Daugiau nebesikišk ir nesusitikinėk su Luku, jis pamanys, jog aš tave siunčiau ir tau išpliurpiau apie kvaišalus.
– Man visiškai tas pats, ką tas vaikinas pamanys. Svarbiausia, kad su visais atsiskaitytum ir nebesusitikinėtum su gauja… Ar su tavimi susisiekė? – atsisėdusi ant kėdės žvilgtelėjau į Matą.
Jis kurį laiką tylėjo, tada atsisėdo ant lovos ir nervingai trindamas delnus vieną į kitą, net nepakeldamas akių į mane atsakė:
– Pirmadienį turėsiu su jais susitikti ir pasikalbėti…
– Žinai ką, sakyk, kad Lukas negavo narkotikų ar kad dabar neturi, – dalinausi savo genialiomis idėjomis su broliu.
– Nežinau, ar jie patikės… – sudvejojo galvą pakėlęs Matas.
– Bent jau kuriam laikui apgausi juos, kol sugalvosime, ką daryti toliau. Gal tėtis duos tau pinigų ir tu grąžinsi juos Lukui greičiau, o gaujai davęs paskutinę dozę išeisi iš tos kvailos mušeikų grupuotės…
Matas nebuvo toks užtikrintas, kokia buvau aš. Maniau, jog gėris vis tiek turi nugalėti blogį ir nors žinojau, jog mano brolis pasielgė netinkamai, jis nebuvo blogas žmogus, tiesiog ne laiku ir ne vietoje atsiradęs sutrikęs paauglys… Likimas negalėjo jo bausti už tai, kad norėjo pritapti prie jį supančios aplinkos. Išeidamas jaunėlis atsisuko į mane ir tarė:
– Aš tau nupirksiu fotoaparatą.
Kukliai šyptelėjau ir numojau ranka. Ruoštis egzaminams dar niekada nebuvo taip sunku. Kad ir kokie rūpesčiai kada nors buvo užgulę mano pečius, aš visuomet atitraukdavau savo mintis skaitydama ar mokydamasi, tačiau ne šįkart… Man nesisekė įsisavinti nei vieno svarbaus dalyko ar datos. Nesisekė netgi ištrūkti į savo literatūrinį pasaulį, kuriame jausdavausi taip jaukiai.
Tėčio grįžimas prilygo Kalėdoms – po keturių mėnesių nesimatymo, mes visą vakarą džiugiai plepėjome apie tai, ką nuveikėme, ko pasiekėme, tėtis domėjosi, kaip man sekasi pirmaisiais studijų metais, kaip Matui sekasi mokykloje, kokie jo pažymiai, ar jis turi merginą… Mūsų tėtis buvo tipinis tėtis, kuris tyčiojosi iš visko, kas mus labiausiai gėdindavo. Matas buvo išvaizdus vaikinukas, tačiau būnant šešiolikos, vaikinams mažiausiai rūpi susirasti merginą ir praleisti vakarus romantiškai žiūrint komedijas bei kramsnojant bulvių traškučius. Daug svarbiau tokio amžiaus paaugliams buvo įsitvirtinti tarp draugų, pasiginčyti su mokytojais ir maištauti prieš tėvus. Tačiau mano brolis gerbė tiek mamą, tiek tėtį, kurio galbūt šiek tiek ir bijojo, todėl susigėdęs jis pasakojo apie išgalvotą merginą, kuri jam patinka, tačiau šis nedrįsta jos užkalbinti.
– Matai, savaitgalį kalnuose pasikalbėsime apie merginas. Išmokysiu tave triukų, kurie tikrai suvystys bet kokią pupytę, – apkabinęs per pečius brolį juokėsi tėtis.
Išvykti su šeima į kalnus norėjau nemažiau, nei ištraukti Matą iš klampynės, į kurią jis įbrido. Maniau, jog gamta bei aktyvus poilsis man padės išmesti iš galvos neduodančias ramybės mintis.
– O kaip tu, Bo? Ar turi draugą? – pasidomėjo tėtis.
Aš paraudau ir nusijuokiau, o Matas pašaipiai atsakė už mane:
– Nebent jei skaičiuotume knygų personažus!
– Oi, Barbora, tu vis dar gyveni fikcionaliame pasaulyje… Princų realiame gyvenime nėra.
– Kaip tai nėra? – įsiterpė mama. – Princas Haris vis dar laisvas.
Skardžiai nusijuokėme ir visiems nutilus, atsakiau tėčiui:
– Žinau, tėti, tačiau pirmiausia noriu puikiai baigti mokslus, o tada pamesti galvą dėl vaikino.
– Bijau, kad nebūtų taip, jog prisiskaičiusi apie meilei atsidavusius ir bet ką padaryti galinčius herojus, gyvenime susirasi visišką priešingybę… – sudejavo tėtis.
Nebežinojau, ką jam atsakyti, nes pastaruoju metu vieninteliai vyrai užėmę mano mintis buvo Matas ir Lukas Edvardsas, kuris tikrų tikriausiai neatspindėjo mano išsvajotojo Romeo…
Savaitę iki išvykos į kalnus, saugojau Matą, todėl tekdavo išeiti iš kai kurių paskaitų, kad galėčiau paimti jį iškart po pamokų ir gauja nesugalvotų jo prispausti prie sienos, reikalaudama daugiau kvaišalų. Netikėtai man pranešė, jog gavau stipendiją, tad šiuos pinigus padėjau brolio skolos grąžinimui. Keistas jausmas, kai tavo vienintelė svajonė ir pirkinys – brolio laisvė. Prieš pat išvykstant su šeima, Matas atrodė šiek tiek suirzęs.
– Kas tau, Matai? – paklausiau užėjusi į jo kambarį atsisveikinti.
– Nieko… Viskas gerai, – trumpai, tačiau neužtikrintai atsakė jis.
– Juk matau, kad ne. Maniau, kad nieko nuo manęs nebeslepi…
– Skambino vaikinai, sakė, kad būtinai kitą savaitę gaučiau dozę, – nuo kompiuterio atsitraukęs tarė Matas.
Atsidususi uždariau duris ir sukryžiavusi rankas ant krūtinės papurčiau galvą.
– Ką darysime? – paklausiau.
– Reikės rašyti Lukui…
– Ne! – kategoriškai riktelėjau.
– Bo, aš neturiu kitos išeities! – sumišęs kalbėjo brolis. – Nunešiu jiems paskutinę dozę ir pasakysiu, kad viskas baigta.
Žiūrėjau į jaunėlį susirūpinusiu žvilgsniu ir suraukusi kaktą tariau:
– Bet dar labiau įklimpsi su pinigais…
– Sumokėsiu iš tų, kuriuos uždirbau sandėlyje, o paskui taupysiu iš naujo, kad grąžinčiau Lukui skolą. Viskas gerai, – ramino mane Matas.
Nekenčiau tokių padėčių, kai negalėdavau rasti jokios išeities, tačiau buvo verta rizikuoti pasakyti tai sulaukėjusių paauglių gaujai, jog Matas nori normalaus gyvenimo ir daugiau nebesivels į reikalus, susijusius su kvaišalais.
Deja, savaitgalis nebuvo toks atpalaiduojantis, kokio tikėjausi, nors ir nebuvo laiko gilintis į problemas, tiesiog iš galvos niekaip nepavyko išmesti baimės dėl kitos savaitės. Paslidinėjus kalnuose Briusas susirgo, todėl pasiliko su tėčiu namie. Jaučiausi kur kas ramesnė, kai jis negalėjo susitikti su gauja, kuri reikalavo narkotikų. Visą savaitę Briusas pragulėjo lovoje su aukšta temperatūra, tik artėjant savaitgaliui jis atgavo jėgas ir paskutinę savaitės dieną nusprendė eiti į pamokas, nes nebenorėjo slapstytis nuo gaujos.
– Rytoj susitinku su Luku, jis paduos man miltelius, nunešiu juos gaujai ir viskas bus baigta, – vakare paaiškino brolis.
– Aš rytoj vakare važiuosiu pas Lilitą, juodvi su Eimante suplanavo draugių vakarą su tekila ir romantiniais filmais, todėl nemiegosiu namie… Bet jeigu gauja tau grasins ar nepaliks ramybėje – skambink, aš tuoj pat pas tave atvažiuosiu, – tikinau brolį.
Visą dieną su savimi nešiojausi telefoną, jeigu tektų gelbėti jaunėlį. Jis nepranešė man nei apie kvaišalų paėmimą iš Luko, nei apie atidavimą gaujai, nei apie tai, jog saugiai grįžo namo. Sunerimusi bandžiau susisiekti su juo, tačiau jis neatsakė nei į vieną mano skambutį bei žinutę.
Grįžusi namo radau tėvų raštelį, kuriame jie pranešė, jog išvyko į suomiškas pirtis, o tėtis mažomis raidelės buvo suraitęs žodžius: „jei organizuosite vakarėlį, paimkite daugiau alaus“. Prie raštelio gulėjo šimtas eurų, kuriuos iškart įsikišusi į kišenę šūktelėjau Mato vardą. Deja, brolio vis dar nebuvo namuose… Dėdamasi daiktus, reikalingus nakvynei pas Lilitą, į kuprinę vis svarsčiau, kur jsi galėtų būti. Nerimavau, kad gauja jam kažką padarė, todėl pabandžiau paskambinti dar kartą. Stovėdama savo kambaryje išgirdau už sienos skambantį brolio telefoną. Sutrikus padėjau ragelį ir išėjau į koridorių.
– Matai? Tu čia? – belsdama į duris paklausiau.
Pridėjusi ausį prie durų neišgirdau jokio cyptelėjimo, todėl susinervinusi čiupau rankeną ir bandžiau ją palekti. Durys buvo užrakintos ir aš pamaniau, jog Matas tikrai negalėjo užrakinti jų išeidamas iš namų ir palikti telefoną. Nuojauta kuždėjo, jog vyksta kažkas blogo, todėl nulėkiau į virtuvę pasiimti peilio, su kuriuo visuomet „atrakindavome“ užsikirtusias duris. Sukiodama rankeną ir krapštydama spyną peiliu, vis šaukiau brolio vardą, tačiau jokio atsako nesulaukiau. Po kelių minučių spynos draskymo, aš įsiveržiau į kambarį ir ištikta šoko sustingau tarpduryje: prie rašomojo stalo gulėjo nuo kėdės nukritęs Matas. Pribėgusi prie jo, parklupau ir purčiau šaukdama:
– Matai, kas tau?!


 

Apie naujas dalis sužinoti galite užsiprenumeravę tinklaraštį (dešinėje), taip pat naujoje šio tinklaraščio paskyroje Facebook’e.

 

– Martina V.

II dalis. „Misija: brolis“

Susiėmiau už burnos, atsisėdau ant kėdės, pasidėjau džemperį ant kelių ir atidariusi maišelį, pabandžiau užuosti miltelių kvapą, nes negalėjau patikėti, jog mano šešiolikmetis brolis vartoja kvaišalus. Iš kvapo nieko nesupratau, tačiau tai tikrai nebuvo kepimo milteliai ar cukraus pudra… Nusiraminusi, nuėjau į vonią, sukišau į skalbimo mašiną džemperį, Mato kojines ir įjungiau ją. Pasidėjusi maišelį su milteliais ant kriauklės krašto žiūrėjau į juos ir galvojau, ką daryti toliau. Pirmiausia sugalvojau juos paslėpti savo kambaryje ir greitai sugniaužusi delne, nulėkiau ten. Vaikščiodama pirmyn atgal, išgirdau telefono skambutį.
– Bo, kur tu? – į ragelį rėkė Lilita, kurią vos girdėjau dėl fone grojančios muzikos. – Žmonės jau renkasi!
– Aš… Dar namie, Lile… – stengiausi kuo aiškiau atsakyti.
– Nieko negirdžiu, – toliau klykė draugė. – O, Lukai, atėjai!
Po šių žodžių girdėjau tik daugybę neaiškių balsų ir garsų, supratau, jog Lilita tiesiog numetė savo telefoną ir nuėjo linksmintis. Staiga prisiminiau, jog Lukas ir yra tas žmogus, kuris mano broliui davė šį maišelį! O dabar jis buvo Lilitos vakarėlyje! Skubiai susiradau megztuką ir apsirengusi, išlėkiau iš kambario, galvodama tik apie tai, jog nuvažiavusi į vakarėlį, atiduosiu tam menkystai miltelius ir liepsiu nesiartinti prie Mato.
Apačioje išgirdau balsus.
– Barbora? – šūktelėjo mama, man belipant laiptais žemyn.
– Taip? – atsakiau jai ir pamačiau už nugaros stovintį persigandusį Matą.
– Ar įdėjai drabužius į skalbimo mašiną? – pasidomėjo ji.
– Taip, – atsakiau ir žvilgtelėjau į brolį, kuris stumtelėjo mamą ir užbėgo laiptais į savo kambarį. – Kas nutiko?
– Matas grįžo išsigandęs ir klausinėjo, ar išskalbiau jo pilką džemperį. Įdėjai ir jį?
Viską supratusi, nieko mamai neatsakiau ir nusikabinusi paltą, rengiausi jį vis žvelgdama į laiptus, kad į apačią nenusileistų brolis.
– Jau išvyksti? – paklausė mama.
– Taip, – apsivyniojusi šaliką tariau.
– Lauke jau vėsoka, aukis šiltus batus…
– Gerai, mama, – nervingai atsakiau.
Apsiavusi batus, atsisveikinau su ją ir sukausi atidaryti lauko duris, kai išgirdau Mato klausimą:
– Bo, tu įdėjai mano pilką džemperį į skalbyklę?
Atsisukau į jį, tačiau nieko neatsakiusi išbėgau pro duris automobilio link. Už nugaros išgirdau atbėgantį Matą, tačiau sustojau tik prie automobilio durelių.
– Rimtai įdėjai? – uždusęs suriko brolis. – Man galas…
– Šito ieškai? – ištraukusi iš kišenės maišelį su milteliais paklausiau.
Jo akys sužibo, lyg deimantai, pamačius tuos velnio trupinius.
– Ačiū Dievui, duok čia, – tiesė rankas į mane Matas.
– Ne! Visa tai tuoj pat pasibaigs! – sušukau įsidėdama maišelį atgal į kišenę.
Nieko nelaukusi, atsidariau dureles ir sėdausi į automobilį.
– Barbora, atiduok! – prie keleivio durelių šūktelėjo brolis, bandydamas atsidaryti dureles.
Užvedžiau automobilį ir neleidusi jam įsėsti, nuvažiavau tiesiai pas Lilitą. Pyktis tiesiog kunkuliavo mano viduje, jaučiau, kaip galva tvinkčioja nuo keiksmų tam prakeiktam idiotui juodu VOLVO. Norėjau įsiveržti į vakarėlį ir sugrūsti tuos miltelius jam į gerklę kartu su visu maišeliu.
Palikusi automobilį kitoje gatvės pusėje, tekina nulėkiau į jų didžiulį namą. Visoje gatvėje aidėjo garsi muzika bei žmonių šūksniai. Įsiveržusi pro duris, nustebau, kokia gausybė vaikinų ir merginų šokinėjo į viršų pagal trankią melodiją. Turėjau tik vieną tikslą – rasti Luką Edvardsą ir akis į akį pasikalbėti su juo apie jo kišamą šlamštą mano broliui.
– Bo, tu atvažiavai! – prieš nosį išlindo Eimantė, rankose laikanti pustuštę stiklinę.
Jos suknelės trumpumui apibūdinti tikrai trūko žodžių, tačiau Eimantė buvo paskutinis žmogus, kuris šiuo metu mane domino.
– Kur Lilė? – paklausiau jos kaip galėdama garsiau, nes prarėkti triukšmą buvo beveik neįmanoma.
– Kažkur čia sukiojosi. Gal svetainėje… Einam, parodysiu, kur dedame paltus, – į parankę įsikibusi vedė mane Eimantė.
Žvalgiausi į visas puses, kad bent akies krašteliu pamatyčiau, kur yra žmogus, dėl kurio lyg kulka atskriejau į visiškai kitą miesto galą. Šviesos visame name buvo prigesintos, todėl sunkiai įžiūrėjau žmonių veidus ir leidausi vedama Eimantės. Įėjus į Lilitos tėčio darbo kambarį, ant sofos pamačiau sumestą didžiulę krūvą paltų bei striukių. Kai kurios mėtėsi ant grindų, todėl sudvejojau, ar noriu palikti savo paltą būtent čia…
– Tau, kaip ypatingai viešniai, leisime pasikabinti paltą ant Lilitos tėčio kėdės, – kalbėjo apgirtusi mergina.
– Kodėl čia tiek daug žmonių? – paklausiau jos nusivilkdama paltą.
– Na, žinai, Justinas pasikvietė daug savo draugų, o mes pranešėme pusei universiteto, kad vyks vakarėlis, todėl aplink pilna nepažįstamų… Bet gerai, kadangi mes pirmakursės, po šio vakarėlio turėsime vyresnių draugų!
Kol Eimantė neatsikvėpdama čiauškėjo, aš išsitraukiau iš palto kišenės maišelį ir įsidėjau į suknelės kišenėlę.
– Būk atsargi, Justino draugai pavojingi… – tariau jai prieidama.
– Jeigu jie vyresni, nei mes, dar nereiškia, kad jie pavojingi, – ranka numojo Eimantė ir vėl įsikibusi man į parankę, išvedė iš kambario.
Ji pasiūlė man kartu eiti į virtuvę ir pasidaryti koktelių, o kadangi beveik nesigaudžiau žmonių gausybėje bei triukšme, leidausi vedama už rankos į ramesnę erdvę. Jutau vibroskambutį mažyčiame rankinuke, kurį buvau pasikabinusi per petį, o išsitraukusi virtuvėje telefoną, pamačiau, jog man jau daug kartų skambino Matas. Neketinau su juo kalbėtis, kol nepasakysiu jo draugužiui visko, kas glūdėjo mano viduje. Nuo virtuvėje stovinčio baro, nužvelgiau visą Lilitos namo holą bei dalį svetainės, stengdamasi pastebėti bent vieną pažįstamą žmogų bei aukštą tamsiaplaukį narkomaną, kuris kvaišina mano brolį.
– Kokio kokteilio norėsi: su degtine ar džinu? – paklausė Eimantė.
– Aš vairuoju, – atsakiau trumpai, net nežvilgteldama į ją.
– Ką? Vieną kokteilį galima… – toliau vapėjo ji.
Staiga mano širdis sustojo: minioje žmonių, pamačiau vaikiną pusilgiais pasišiaušusiais plaukais bei  juoda palaidine besišnekunčiuojantį su draugais. Jis buvo linksmas, tačiau vos nusišypsojęs jis ir vėl surimtėdavo, iki kol prie jo vėl nepriglusdavo vienas iš bičiulių ir kažką pašnibždėjęs į ausį, nepriversdavo trumpai šyptelti. Nors viduje virė emocijos, šaltu veidu žvelgiau į aukštą tamsiaplaukį ir negalėjau net pajudėti. Atrodė, kad visa mano drąsa ir pasiryžimas išgaravo tą sekundę, kai mano akys aptiko jį tarp visų kitų veidų.
– Bo? Kokį kokteilį gersi? – pajutusi draugės delnus ant savo pečių išgirdau.
Lyg pažadinta iš hipnozės, papurčiau galvą ir atsiprašiusi draugės, nulipau laipteliais žemyn. Nors kojos žengė į priekį visiškai nenoromis, giliai širdyje norėjau smogti tam išsišiepusiam kvailiui, tačiau priėjusi arti jo, vėl sustojau ir kaip įkalta likau už jo draugų nugarų. Vaikinai ėmė šokinėti ir lieti gėrimus ant grindų, todėl pasitraukiau atokiau, o kai jie prasiskyrė, atsidūriau tiesiai prieš Luką. Pasivaliusi aplietą suknelę, pakėliau akis ir pamačiau jį, spoksantį į mane. Nors šviesos mirksėjo, nei sekundei nenutraukiau akių kontakto su juo. Sukandusi dantis įsidrąsinau ir įkišusi ranką į suknelės kišenę, sparčiu žingsniu priėjau prie jo. Ištraukusi maišelį atkišau jį tiesiai vaikinui prieš nosį ir garsiai surikau:
– Pasiimk savo kvaišalus ir daugiau nebelįsk prie mano brolio!
Delne sugniaužusi maišelį, sudaviau kumščiu jam į tvirtą krūtinę. Jis čiupo mano riešą ir prisitraukęs prie savęs tarė:
– Gal išprotėjai?
Jis žvalgėsi į šonus, apimtas baimės, kad kas nors pastebėjo mano išsišokimą. Stipriai spausdamas mano riešą savo plaštakoje, kita ranka vaikinas ištraukė iš mano suspausto kumščio maišelį ir staigiu judesiu įsikišo į galinę džinsų kišenę.
– Tu bent žinai, kiek Matui metų?! – toliau šaukiau ant jo.
– Nerėk, kvaile! – tildė mane aukštaūgis.
– Tai tu kvailys! Duodi narkotikų šešiolikmečiui! Tai nusikaltimas!
– Čiaupkis! – už burnos suėmęs ir prie savęs prispaudęs griežtai atsakė vaikinas.
Staiga jis žvilgtelėjo į šoną, paleido mane ir apglėbė viena ranka per pečius. Atsisukusi pamačiau Justiną ir dar vieną vaikiną, kuris stovėjo už jo.
– Kas yra? – paklausė Lilitos brolis.
– Nieko, mažė truputį padaugino ir pradėjo ardytis… – nusijuokė mane prie savęs prispaudęs vaikinas.
– Tai duok, apraminsim ją, – iš už Justino nugaros išlindo neaukštas, tačiau raumeningas vaikinas.
Nors jo veidas man buvo nematytas, tačiau balsą iškart atpažinau – tai buvo tas pats šlykštynė iš landynės, į kurią prieš savaitę nusekiau Luką. Išsigandusi ėmiau giliai kvėpuoti, laukdama, ką pasakys Lukas.
– Viskas gerai, ji mano, aš su ja ir susitvarkysiu, – atsakė šis ir tvirčiau spustelėjo prie savęs. – Truputį pašoksim ir parvešiu ją.
– Žiūrėk, atsargiai su naujomis mažėmis… – priėjęs arčiau vaikino tarė Justinas.
Jis pažvelgė į mane, o aš išsigandusi beveik slėpiausi už Luko nugaros, bijodama, kad manęs nepažintų tolėliau likęs stovėti vaikinas. Pastariesiems nuėjus, vaikinas prisitraukė mane prie savęs ir apkabino per liemenį. Jis ėmė judėti pagal muziką, lėtai judindamas mano klubus.
– Ką tu čia darai? – atsitraukusi paklausiau.
– Jei nenori problemų, šok su manim.
– Aš nenoriu su tavimi šokti, – stengdamasi išsilaisvinti iš jo glėbio surikau.
– Privalėsi, – stipriai prie savo torso prispaudęs mane išrėžė Lukas. – Girdėjai, tu – mano.
– Kodėl? – vis dar priešindamasi paklausiau.
Nieko nebeatsakęs Lukas priglaudė savo galvą prie maniškės ir apglėbė nugarą. Suraukusi kaktą leidausi sukama, trypčiojant vienoje vietoje. Širdis trankėsi kaip beprotė: jaudulys, adrenalinas ir baimė susipynė į vieną kvapą gniaužiantį jausmą. Pakėlusi rankas ir apglėbusi vaikino kaklą, delnais jaučiau nuo jo kūno sklindantį karštį. Luko pečiai buvo tokie tvirti, jaučiau susitraukinėjančius raumenis su kiekvienu mano nugaros paglostymu. Po kelių akimirkų, pajutau kelius pakirtusias drėgnas jo lūpas ant savo kaklo. Giliai atsidususi suspurdėjau ir ėmiau giliai kvėpuoti. Lukas bučiavo mano kaklą, sudirgindamas kiekvieną mano kūno ląstelę, įsitempusi gniaužiau delnuose jo marškinėlius, kol jis lūpomis skaičiavo centimetrus iki mano ausies. Alsuodamas į ausį, jis sukėlė neapsakomas audras mano viduje, todėl aš užsimerkusi laukiau, ką Lukas darys toliau. Jis pakėlė savo ranką ir atsargiai nubraukęs mano plaukus nuo peties, pirštais paglostė kaklą ir toliau tęsė jaudinančią kelionę link mano lūpų. Pajutusi Luko alsavimą tiesiai prie save, atsimerkusi aš pažvelgiau į jo migdolines akis, o šis nieko nelaukęs įsisiurbė savo putliomis lūpomis į maniškes. Negaliu neigti, bučinys buvo aistringas ir vienas maloniausių gyvenime, tačiau prabudus mano protui, suvokiau, jog tai vaikinas, kuris kvaišina mano brolį. Pačiupusi jį už plaukų, atitraukiau nuo savęs ir nubėgau į žmonių minią. Trankydamasi į juos visus, broviausi prie kambario, kuriame buvo mano paltas, kad galėčiau kuo greičiau pabėgti nuo šitų pavojingų žmonių!
Atsidūrusi kambaryje akimirkai užsimerkiau ir prisiminiau kelias pastarasias minutes, per kurias tas nusikaltėlis mane visiškai užhipnotizavo… Vis dar kuteno kaklą nuo jo bučinių, todėl švelniai paglosčiau jį ir atsidususi nubėgau prie palto. Greitai užsimetusi jį ant pečių, lėkiau atgal durų link, tačiau jos atsivėrė ir tarpduryje išdygo Lukas. Jis lėtai uždarė jas iš vidaus ir neketino trauktis.
– Aš turiu važiuoti namo. Praleisk, – liepiau bandydama patraukti vaikiną.
– Nenori pasilikti su manimi?
– Tai tikrai paskutinis dalykas, kurio noriu! – atrėžiau žiūrėdama tiesiai į jo akis.
– Tuomet daugiau niekada nesikišk ne į savo reikalus ir laikyk liežuvį už dantų, – viena ranka suspaudęs mano smakrą sąlygas dėstė tamsiaplaukis.
– Jūs nusikaltėliai. Daugiau nedrįsk mano broliui kišti savo narkotikų!
– Jei kam nors prasižiosi apie tai, kentėsi ne tik tu, bet ir tavo broliukas.
Trenkiau jam per ranką, laikančią mano smakrą ir ryžtingai stovėdama bandžiau parodyti, jog manęs jis neįbaugins.
– Supratai, maže? – palinkęs prie manęs paklausė Lukas.
Nesuvokiau, kaip jis sugebėjo būti tokiu dviveidžiu: vieną naktį jis išgelbėjo mane nuo savo draugų, kitą pardavinėjo narkotikus mano broliui, o dabar elgėsi su manimi lyg aš būčiau bejausmis daiktas. Prieš akimirką jis mane bučiavo, tačiau kitą minutę grasino man…
– Supratau… – tyliai atsakiau.
– Puiku. Ir pranešk savo broliukui, kad jis nepamirštų apie skolą, – nusijuokė Lukas.
– Kokią skolą? – suraukusi antakius pasidomėjau.
– Už šitą džiaugsmą, – ištraukęs iš kišenės maišelį su milteliais prieš mano nosį pamojavo jis.
– Jis dar mokinys, iš kur gali gauti pinigų? – susinervinusi klausinėjau.
– Ne mano reikalas. Susitarimas yra susitarimas. Mes ne labdara, kad dalintume tai nemokamai, – griežtai dėstė vaikinas.
– Jis neturi pinigų…
– Teks kitaip atsiimti skolą, – nusijuokė Lukas. – Arba teks atidirbti…
Kad ir kaip dailiai jis atrodė su juodais marškinėliais, o jo raumenys kukliai rodėsi iš po trumpų rankovių, vaikino balso intonacija nuteikė mane net nesvajoti apie pasigailėjimą. Giliai alsuodama nuleidau akis ir stumtelėjusi jį į šoną, išlėkiau iš kambario.
Skuosdama pro šokančius žmones, prie išėjimo netikėtai sutikau stoviniuojantį Matą.
– Ką tu čia veiki?
– Idiote, atiduok mano miltelius! – šūktelėjo jis.
Pačiupau jį už alkūnės ir išsivedusi į kiemą griežtai surikau:
– Tuoj pat lipi į automobilį ir mes rimtai pasikalbėsime, Matai. Aš nejuokauju. Eik į automobilį, jei nenori, kad tavo galva nulėktų tiesiai į ponios Sparks gėlyną.
Brolis žiūrėjo į mane šiek tiek išsigandęs ir nesuprasdamas, kodėl aš tokia pikta. Nieko nelaukusi nustūmiau jį nuo laiptų ir susinervinusi sparčiai žingsniavau automobilio link.
– Bet, Bo, man reikia to maišelio, kitaip bus blogai…
– Aš tau pasakysiu, kas tau bus, jei tuoj pat neįsėsi į automobilį ir visko man nepaaiškinsi, – išrėžiau jam žvelgdama pro automobilio stogą.
Matas atidarė dureles, atsisėdo ir laukė manęs. Dar kartą žvilgtelėjusi į Lilitos namą giliai atsidusau. Atsisėdusi užvedžiau variklį, ramiai prisisegiau saugos diržą ir tvirtai įsikibusi į vairą, nuvažiavau.
– Kur tas maišelis, atiduok jį, Bo, – neatstojo jaunėlis.
Staiga nuspaudžiau stabdžio pedalą ir automobilis sustojo viduryje siauros gatvės.
– Pirmiausia, Matai, kaip visa tai suprasti? Tu vartoji narkotikus? – išpūtusi akis žvelgiau į baimės apimtą brolį. – Nebandyk sakyti, jog tai ne mano reikalas, nes tai mano reikalas!
– Na, ne… – patylėjęs išlemeno Briusas. – Aš tik kelis kartus pabandžiau…
Man šiek tiek palengvėjo, kai išgirdau, jog jis dar nėra visiškai nuo narkotikų priklausomas bukagalvis, kaip daugelis kvaišalus vartojančių žmonių. Tačiau ramybės nedavė būtinybė turėti miltelių su savimi.
– Tai kodėl tau jų taip reikia? – neatstojau nuo vaikino.
Jis susikrimtęs tylėjo. Nuleidęs akis į savo kelius gniaužė kumščius, lyg bandydamas kažką nuslėpti.
– Matai, sakyk man viską, prašau… Aš žinau, kad esi skolingas. Turiu sugalvoti, kaip ištraukti tavo kailį iš šios painiavos.
– Iš kur žinai, kad aš skolingas? – staiga lyg styga išsitempė Matas.
– Dabar tai nesvarbu. Atsakyk man, kam tau reikalingi narkotikai ir kiek tu skolingas tiems avigalviams? – kiek švelniau paklausiau jo.
Brolis sutriko, o jo akys lakstė nuo vieno taško prie kito. Jaučiau jo baimę man viską pasakoti, tačiau kitos išeities jis neturėjo. Matas puikiai žinojo, jog nepaliksiu visko nežinioje, todėl susikaupęs jis pradėjo pasakoti:
– Gauja liepė gauti narkotikų… Pasakė, iš kokio žmogaus galiu jų gauti, todėl aš pradėjau susitikinėti su Luku. Aš tarpininkavau tarp gaujos ir pardavėjų. Kartais kartu patraukdavau, bet nedaug, nes mačiau, kaip baisiai po to visi atrodo. Todėl man dabar reikia to maišelio, kurį radai kišenėje, nes šiandien turėjau nunešti miltelių gaujai, bet palikau namie…
– O kas bus, jei nenuneši? – įsiterpiau į jo kalbą.
– Bus blogai! – išsigandęs suriko Matas.
– Kas? Jie tavęs nepriims į kažkokią kvailių narkomanų gaują? Matai, yra daug geresnių draugų ir užsiėmimų, nei priklausyti chuliganų gaujai!
– Tu nesupranti! – pakėlė balsą jis. – Aš jau beveik priklausau tai gaujai, o jei jie ima tavimi pasitikėti, nevalia pasitraukti…
– Dėl to jie tave ir mušė? – išsigandusi pasidomėjau.
Matas pradėjo nervingai kvėpuoti ir valdydamas pyktį bei ašaras atsakė:
– Aš norėjau išeiti, nes nebeturiu už ką pirkti narkotikų, o jie vis reikalauja ir jei jiems neatnešiu, galiu nebegrįžti namo…
Negalėjau patikėti, jog tokie dalykai vyksta gimnazijoje, kurią lankiau ir pati. Kai joje mokiausi aš, didžiausias nusikaltimas buvo išgerti degtinės ir plavinėti po miestą, o dabar jaunimas svaiginasi narkotinėmis medžiagomis ir grasina vienas kitam mirtimi…
– Tau nieko neatsitiks, Matai! – apkabinusi brolį viena ranka raminau.
– Tu jų nepažįsti. Nemanyk, kad užteks pasakyti, jog nutraukiu tarpininkavimą ir jie paliks mane ramybėje. Aš per daug žinau, kad jie leistų man ramiai vaikščioti miesto gatvėmis… Jau ne kartą jie grasino susidoroti su manimi!
– Palauk, Matai, o tu anksčiau mokėdavai už narkotikus pats?
– Taip, visą laiką mokėjau pats. Pirmiausia, to reikėjo, kad įsiliečiau į gaują, tada jie visi priprato prie narkotikų ir reikalavo manęs kiekvieną savaitę atnešti po maišelį… Galų gale nebeturėjau pinigų sumokėti Lukui, todėl jis leido man grąžinti skolą vėliau, – sukukčiojęs išbeldė brolis.
Gaila buvo jį matyti tokį palaužtą ir įvarytą į kampą. Glosčiau jo nugarą, galvodama, kaip padėti jaunėliui.
– Kiek esi skolingas Lukui?
Vaikinukas tylėjo nuleidęs galvą ir giliai kvėpavo.
– Tu mane užmuši…
– Sakyk, Matai. Arba aš, arba jie tave vis tiek užmušime…
Jis lengvai šyptelėjo ir pakėlęs akis tarė:
– Du tūkstančius eurų.
– Ką? – vos jam nutilus užrikau.
– Sakiau, kad mane užmuši…
– Kokias aukso dulkes jūs traukėte į nosis?
– Įvairias… Jau mėnesį nemoku pinigų, todėl ir susidarė tokia suma.
Susmukau sėdynėje ir atsipeikėjau tik kai mus apakino iš priekio atvažiuojančio automobilio žibintai. Užvedžiau variklį ir išvažiavusi iš gatvelės, pasukau namų link, netardama nei žodžio.
– Tik būk gera, nesakyk tėvams, nes jie viską išduos policijai, o tada tikrai galėsi pirkti man vainiką…
Nieko jam neatsakiau, nes puikiai žinojau, jog tėvams apie tai geriau nieko nežinoti. Sustojusi mūsų garaže, išjungiau variklį ir atrėmiau galvą į vairą.
– Matai, ar tu suvoki, jog smarkiai prisidirbai? – paklausiau jo pakėlusi galvą.
– Žinau… O ką man daryti? – sutrikęs pečiais traukiojo jis.
– Lilitos brolis Justinas pažįsta tuos narkotikų platintojus, galiu paprašyti jos, kad pasikalbėtų su broliu.
– Išsikraustei iš proto? Jei Justas sužinos, jog tu kažką suuodei apie jų versliuką, galas bus ne tik man, bet ir tau. Jis yra viso to galva ir atsikrato kiekvienu, kuris žino apie tai, tačiau nepriklauso jų ratui.
– Tačiau Lilita mano draugė…
– Ta tavo Lilita nieko nenutuokia! – nespėjus man pabaigti įsiterpė Matas. – Manai, kad tokiai blondinei kas nors sakytų apie narkotikų platinimą? Ji apie nieką nenulaiko liežuvio…
Pasijutau nemaloniai, kai taip kalbama apie mano draugę, tačiau žinojau, jog Lilės plepumas labai dažnai peržengia ribą. Bet ji nebuvo kvaila ir netikėjau, jog nežinojo apie savo brolio verslą…
– Turi kitų pasiūlymų? – paklausiau Mato.
– Bandau laimėti pinigų lažybose, galbūt Lukas leis grąžinti skolą dalimis… Įsidarbinau vienos parduotuvės sandėlyje, po pamokų krausiu dėžes ir kas savaitę gausiu po penkiasdešimt eurų.
– Taip, ir po dešimties metų tikrai grąžinsi skolą… Nebūk naivus, Matai. Manai, kad tokie žmonės rūpinasi, kaip tu gausi pinigus? Jiems svarbiausia, kad grąžintum juos tuoj pat.
Abu nutilome ir žiūrėdami į garažo tamsą giliai dūsavome.
– Klausyk, turiu susitaupiusi pinigų naujam veidrodiniam fotoaparatui. Tai ne du tūkstančiai eurų, bet vis šiokia tokia pradžia… Galbūt tėtis Kalėdų proga padovanos mums po kelis šimtus eurų, susidarys beveik du tūkstančiai.
– Tu tam fotoaparatui taupei nuo praeitos vasaros, – sumykė Matas.
– Taip, bet man brolis man reikalingas labiau, nei fotoaparatas, – atsisukusi rūpestingai žvilgtelėjau į jį.
Vaikinukas šyptelėjo, atsiduso ir vėl pažvelgęs į tolį atsakė:
– Ne, tikrai nereikia. Aš pats kapstysiuosi iš šito mėšlo… Dabar reikia sugalvoti, ką sakyti gaujai, kad šie neužsipultų manęs.
– Kurį laiką apsimesk, kad sergi ir nesirodyk mokykloje. Paprašyk klasės draugų, kad elektroniniu paštu atsiųstų tau namų darbų užduotis. Aš užtarsiu tave mamai, sakysiu, jog prastokai atrodai ir nevažiavai į mokyklą… Na, paskui viską sugalvosime, – išdėsčiau jaunėliui.
– Gerai, reikės internete paieškoti kokių nors lažybų, kur galima būtų greitai laimėti nemažą sumą pinigų, – kiek optimistiškiau tarė Matas.
– Per tą savaitę susitark su Luku, kad duotų tau dar šiek tiek laiko…
Brolis linksėjo galva ir mudu likome sėdėti tyloje. Po kelių minučių kurtinančios tylos, pasiūliau:
– Eime namo, mama turbūt jau išlydėjo savo drauges.
Atidariusi dureles norėjau lipti laukan, tačiau Matas pačiupo mano delną ir sulaikęs padėkojo:
– Ačiū, Bo… Tu tikrai pati geriausia sesuo.
– Mes esame viena šeima. Tavo bėdos yra mano bėdos, todėl padėsiu tau kaip tik galėsiu, mažyli, – šyptelėjau ir išskėčiau rankas.
Jis persisvėrė per sėdynę ir apkabinęs palingavo į šonus.
– Mamai sakyk, jog buvome pas Lilitą, tačiau vakarėlis buvo nuobodus, todėl nusprendėme grįžti namo, – eidama kiemu perspėjau.
Po tokio vakaro, aš negalėjau nustoti galvojusi apie pavojų, kuris gręsia mano šešiolikmečiam broliui. Buvau visiškai bejėgė jam padėti, o tai mane žudė iš vidaus lėtai ir itin skaudžiai… Norėjau kaip didvyrė nueiti pas jo gaują ir pasakyti, jog mano brolis daugiau nepirks jiems narkotikų, arba išduoti jų darbelius tėvams, tačiau žinojau, jog taip užsitraukčiau dar didesnių problemų. Gulėdama lovoje prisigalvojau įvairių variantų, tarp kurių buvo ir anoniminis laiškas mokyklos direktoriui, tačiau Matas buvo gaujoje, taip pat jis buvo tarpininkas narkotikų perdavime, todėl dėmė liktų ir jo gyvenimo aprašyme. Su Justinu taip pat negalėjau susitarti dėl skolos sumažinimo ar atidėjimo, nes turėjau apsimetinėti nieko nežinančia… Nors Lukas puikiai žinojo, jog atskleidžiau jų verslą. Keista, kad jis nepasakė to savo draugui. Ir vėl mintimis nuo Mato problemų grįžau prie to paslaptingo augaloto jaunuolio ir jo keistų poelgių. Akimirkomis atrodė, jog Lukas Edvardsas gelbsti mane nuo problemų, gina nuo savo draugų, o pagalvojus apie viską iš kitos pusės: jis platino narkotikus mano broliui ir grasino kitokiais būdais atsiimsiąs skolą iš jo, jei šis laiku negrąžins pinigų. Varčiausi lovoje iki paryčių, bandydama sudėlioti viską į vietas, tačiau galvoje buvo tikra mišrainė…
Apie ketvirtą valandą išgirdau beldimą į sieną, kuri dalino mano ir Mato kambarius. Lengvai šyptelėjau ir pakėlusi ranką pabeldžiau atgal. Taip darydavome, kai buvome dar visai maži. Jei kuriam nors norėdavosi pažaisti, reikėdavo pagalbos ar būdavo baisu klausyti griaustinio, pabelsdavome ir sulaukę atsakymo, nubėgdavome vienas pas kitą. Po akimirkos į mano kambarį tyliai įsliūkino Matas.
– Kodėl nemiegi? – paklausė jis, uždaręs duris.
– Manai, kad po tokio vakaro lengva užmigti? – šyptelėjau atsisėdusi lovoje.
Brolis buvo įsisupęs į tamsiai mėlyną storą chalatą ir matėsi, jog jį lygiai taip pat kankino neigiamos mintys.
– Nieko prieš, jei pasnūduriuosiu pas tave? – pasiteiravo Matas, atsisėdęs ant lovos krašto.
– Žinoma, ne. Galiu priimti po antklode, – nusijuokiau pakėlusi ją. – O jei nori, komodoje yra antra antklodė. Ji ne tokia šilta, bet bent jau užsiklosi…
Brolis atsistojo, nuėjęs prie komodos atidarė apatinį stalčių ir išsitraukė antklodę. Gera buvo, kad turiu tokį artimą žmogų, kuris žino kiekvieno namuose padėto daiktelio vietą. Susirangęs šalia manęs, Matas ramiai kvėpavo, o aš žiūrėdama į jo nugarą užmečiau ranką ir tariau:
– Viskas bus gerai, broliuk.
– Tikiuosi… – nutęsė jis.
Jam gulint šalia, jaučiausi kiek ramesnė, nes žinojau, jog jis saugus. Turbūt pirmą kartą taip akivaizdžiai suvokiau, kokią stiprią meilę jaučiu savo broliui. Kiti mano pažįstami pykosi su giminėmis, broliais ir seserimis, nekentė jų, pavydėjo ir netgi mušdavosi, tačiau aš niekada nebuvau sudavusi Matui, niekada nesielgiau su juo blogai ir nelaikiau jo kvailesniu, nes jis jaunesnis už mane. Galbūt jam atrodė, kad aš per daug jį suvaržau, per daug rūpinuosi ir neleidžiu patirti visų nutrūktgalviškų nuotykių, tačiau visa tai dariau iš begalinės meilės… Be tėčio, kurį matydavau labai retai, jis buvo vienintelis vyras mano gyvenime, todėl buvau prisirišusi prie Mato ir tikėjausi, jog suaugęs jis bus mano ramstis bei apsauga. O kol kas aš norėjau būti jam tas asmuo, kuriuo jis aklai pasitiki ir patiki visas savo paslaptis bei leidžia kartu spręsti problemas.
Savaitgalį su Matu kalbėjome mažai, nes jautėme tvyrančią įtampą ir baimę. Niekaip negalėjau išmesti iš galvos jo skolos, todėl nusprendžiau, jog fotoaparatui taupytus pinigus nunešiu Lukui Edvardsui pati ir paprašysiu, kad jis palauktų iki Kalėdų, kol grąžinsime likusią sumą. Broliui nieko apie tai nesakiau, nes žinojau, jog jis prieštaraus, o mano pareiga buvo juo rūpintis bet kokiu atveju. Suskaičiavusi pinigus, pirmadienį prieš paskaitas įsidėjau juos į savo rankinę, kad po paskaitų nuvežčiau vaikinui. Buvo viena vienintelė problema – nežinojau, kur jis gyvena, o Mato klausti negalėjau.
Pietaujant su merginomis ir klausantis jų pasakojimų apie vakarėlį, sukau galvą, kaip išgauti Luko adresą iš Lilitos, nes ši tikrai turėjo žinoti tai iš savo brolio. Po ilgų priekaištų, jog per greitai pabėgau iš vakarėlio, įsidrąsinusi paklausiau:
– Lile, galbūt žinai, kur gyvena Lukas Edvardsas? Supratau, jog tu neblogai jį pažįsti, pamaniau…
– O, Barbora! Kažkas įsižiūrėjo muštuką Luką? – nusijuokė draugė.
– Visai ne, tiesiog… – nežinodama, ką jai atsakyti pradėjau mykti.
– Nesiteisink! Viskas gerai! Paklausk Eimantės, kur jis gyvena, po vakarėlio ji turėjo progą pasilankyti jo bute! – dar skardžiau nusijuokė Lilė.


 

Apie naujas dalis sužinoti galite užsiprenumeravę tinklaraštį (dešinėje), taip pat naujoje šio tinklaraščio paskyroje Facebook’e.

 

– Martina V.

ĮVADAS

Su dideliu džiaugsmu, dalinuosi savo antrojo kūrinio „D.N.R“ įvadu. Kūrinį parašiau 2013 metais, žinoma, nuo to laiko pasikeitė tiek mano rašymas, tiek mąstymas, tačiau gerbdama save, stengiausi palikti jį tokį, kokį rašiau tada – galbūt naivesnė, turinti mažiau patirties, tačiau labai norinti rašyti. Noriu išlaikyti kuo daugiau paslapties ir neatskleisti viso turinio, parašydama jo santrauką, todėl tik keliais žodžiais apibūdinsiu kūrinio pagrindinę temą: „Romeo ir Džiuljeta„.

Pažadu, tai nebus saldi meilės istorija, kurią reiktų užgerti arbata, tai bus ankstyvas apelsinas, kuris retkarčiais nustebina savo rūgštumu, o kartais švelniai nuslysta gomuriu. O kad būtų skaniau – kelsiu kūrinį dalimis, kurios leis jums apgalvoti, kas įvyko ir pasvarstyti, kas dar įvyks…

Visas pasakojimas remiasi vienu žinomiausių V. Šekspyro kūrinių tragizmu bei meilės užuomazgomis beviltiškose situacijose. Šiuolaikiška, tamsi istorija apie jausmus, kurie nesuteikia sparnų; neišsprendžia problemų, o tik jų sukelia; apie meilę, kaip gėlę, kuri pradeda žydėti tarp piktžolių ir nėra nei laistoma, nei šildoma saulės spindulių. Apie tai, kaip noras pažinti ir padėti kitam žmogui tampa manija, o noras apsaugoti – reikalauja bet kokių kraštutinių veiksmų.

Šiam kūriniui įkvėpimo ieškojau tiek gyvenime, tiek muzikoje, tiek literatūroje. Labai noriu jus „supažindinti“ su nauja savo aistra – MOODBOARD‘ais, kurie leidžia ne tik man, bet ir jums priartėti arčiau herojų. „D.N.R“ turi du pagrindinius veikėjus – Barborą ir Luką. Tai du visiškai skirtingi charakteriai, šviesos ir tamsos sinonimai, tačiau yra sakoma – kartais reikia praeiti pro tamsą, kad išvystum šviesą.


BARBORA

Moodboard DNR Bo


LUKAS

Moodboard DNR Lukas


 

Labai tikiuosi, kad šis pasakojimas leis jums įsijausti į kitų gyvenimus ir trumpam atitrūkti nuo realybės! Lauksiu jūsų komentarų, įžvalgų, nuomonių, pasiūlymų, pataisymų ir bet kokio kito grįžtamojo ryšio, juk rašau tam, kad dalinčiausi su jumis!

Apie naujas dalis sužinoti galite užsiprenumeravę tinklaraštį (dešinėje), taip pat naujoje šio tinklaraščio paskyroje Facebook’e.

 

– Martina V.

XXV

Visi nuščiuvo, o aš netekusi amo tuoj pat atkirtau:
–      Darse, ką tu kalbi?
–      Tėti, ar tu apie tai žinojai? – be paliovos klausinėjo ji.
Pastarasis sėdėjo ramus ir lėtai mirksėdamas akimis ištarė:
–      Taip.
–      Kaip tu leidai, tėti? Mes turėjome viską paveldėti!
–      Palaukite, nieko nesuprantu? – atsistojau nebeištvėrusi ir žvilgtelėjau į advokatą. – Koks buvo pirmasis mano vyro testamentas, pone Andrejevai?
Visi akimirksniu atsisuko į vyriškį, kuris padėjo aplanką ant stalo ir sumišusiu žvilgsniu žvelgė į mus.
–      Na, jis anuliuotas, todėl jo čia neturiu, jis pas notarą.
–      Nesvarbu. Sakykite, kokia buvo testamento esmė, – nekantraudama mosavau rankomis.
–      Dukra, svarbiausia dabartinis testamentas, – įsiterpė tėtis. – Nereikia gręžiotis atgal.
–      Tėti! – suriko Darsė. – Pirmąjame testamente Vladimiras viską paliko mums: turtą, žirgynus, verslą ir salą, kuri dabar priklausys tai mergiščiai.
–      Nedrįsk, Darse, prisiekiu, pasigailėsi dėl kiekvieno blogo žodžio apie mano dukrą! – rodydama pirštu į ją tariau. – Kodėl viskas turėjo priklausyti jiems?
Atsisukau į advokatą, kuris atrodė sutrikęs ir žvelgė į mano tėvą, kol pastarasis trynė kaktą. Mama taip pat buvo nustebusi, Darsė giliai kvėpuodama žiūrėjo į advokatą, o Rupertas lyg vagis  sėdėjo susmukęs fotelyje. Nesupratau, kas vyksta, todėl dar kartą įsistebeilijusi paklausiau advokato:
–      Kodėl, advokate?
–      Na, – atsidusęs pradėjo kalbą vyras. – Jūsų vyras su gerbiamu Sebastianu Viliamsu buvo pasirašę ikivedybinę sutartį, kurioje ponas Vladimiras pažadėjo, jog visas jo turtas po mirties atiteks Viliamsų šeimai, jei jūs neišsiskirsite. Skyrybų atveju, nei viena pusė: nei jūs, nei jūsų šeima, negautų nei dolerio. Tačiau gimus dukrai, ponas Sokolovas nusprendė anuliuoti šią sutartį, ponas Viliamsas tam pritarė ir jis perrašė viską išdalinęs turtą į keturias dalis.
Net išsižiojusi klausiau, ką pasakoja vyriškis, stovintis prieš mane. Mano smegenys atsisakė priimti šią informaciją, negalėjau patikėti, kad tėtis galėjo pasirašyti tokią sutartį be mano žinios.
–      Aš sakau, kad tai ne jo vaikas! – dar kartą pakartojo Darsė.
–      Kaip tai ne jo vaikas? – įsiterpė mama.
–      Ar tai tiesa? – pažvelgusi tiesiai į delnu veidą prisidengusį tėtį paklausiau. – Ar tu pasirašei ikivedybinę sutartį?
–      Dukra, tai buvo seniai. Mes bankrutavome, o Vladimiras mums padėjo padengti daugelį skolų. Jis pasiūlė man tokį sandėrį ir finansavo mus, kol vėl pradėjo sektis versle. Paskui norėjau nutraukti šią sutartį, tačiau Vladimiras griežtai tam prieštaravo, – aiškino tėtis, gėdos kupinomis akimis.
Akyse suspindo ašaros ir aš gaudydama kvapą paklausiau:
–      Tai tu mane tiesiog pardavei?
–      Ne, dukra, viskas buvo ne taip. Mums tik reikėjo pagalbos… – teisinosi jis.
–      O Dievulėliau, mano šeima mane pardavė… O tu, Darse? Iš kur tu viską žinai? Gal stovėjai šalia ir plojai jiems, kol šie tarėsi dėl mano kainos?
–      Būčiau norėjusi, tačiau tik netyčia nugirdau jų pokalbį…
–      Mama? – neleidusi sesei baigti, kreipiausi į šalia sėdinčią šoko ištiktą moterį.
–      Eliza, aš prisiekiu, nieko nežinojau. Pirmą kartą girdžiu apie kažkokią sutartį. Negaliu patikėti! – suirzusi į tėvą atsisuko mama.
–      Jums viskas puikiai sekėsi, todėl nustojau reikalauti Vladimiro nutraukti ikivedybinę sutartį.
–      Iš kur tu gali žinoti, kaip mums sekėsi? Tau rūpi tik tavo žirgai ir pinigai! Kaip tu galėjai, tėti? Kaip tu galėjai parduoti savo dukterį? – įsiutusi šaukiau ant jo. – Aš visą gyvenimą stengiausi pateisinti jūsų lūkesčius, įvykdyti jūsų keliamus reikalavimus, leidausi kontroliuojama, klausiau jūsų nuomonės! Palikusi mylimą žmogų išvykau į Maskvą, kad tapčiau balerina! Vien tam, kad jūs manimi didžiuotumėtės! Kentėjau dėl išsiskyrimo, netekusi vilties sutikau būti su žmogumi, kurio nemylėjau ir pasirodo, kad visa tai buvo jūsų planas?!
Nekreipdama dėmesio į tai, jog šalia manęs stovėjo trys visiškai su mūsų šeima nesusiję žmonės, aš leidau įniršiui ir širdgėlai veržtis tiesiai iš krūtinės.
–      Tu manai, kad aš jaučiausi gerai dvidešimt metų kentėdama šalia vyrą, kurio nemylėjau? Kuriam buvau reikalinga tik dėl aplinkinių akių? Aš buvau lyg aksesuaras… Tavo galvoje tik pinigai, kai tuo tarpu tavo dukra buvo apgaudinėjama ir valdoma kaip marionetė! Visą tą laiką maniau, jog jums būtų skaudu, jei aš išsiskirčiau su Volodia, nes jūs labai jį gerbėte – dabar aišku, kodėl nenorėjote mano skyrybų! Ir tu, Darse, – sarkastiškai kreipusis į ją išsitiesiau, – žinojau, kad tu nejauti man stiprios meilės, bet kad visiškai neturi žmogiškumo, nemaniau. Niekada nieko pikta tau nelinkėjau, bet matau, kad Dievas visgi pasirūpino pamoka tavo gyvenime. Daugiau niekada man neskambinkite ir nebandykite ieškoti manęs ar mano dukros.
–      Grįžtant prie jos, juk ne Vladimiras yra jos tėvas. Papasakok mums, Liz.
Žiūrėjau į ją šaltakraujišku žvilgsniu ir sumalšinusi įtūžį atrėžiau:
–      Neturiu dėl ko tau aiškintis. Mano šeima: Vladimiras ir Harieta, žino tiesą, o tavo nuomonė ir įtarimai man visiškai nesvarbūs. Gali turėti žirgynus, gali pasiimti netgi mano testamento dalį, bet vieno dalyko tu vis tiek niekada neturėsi – laimės.
Pasiėmusi rankinę, apsisukau ir ėjau durų link, nebegalėdama būti su šiais apgavikais vienoje patalpoje. Girdėjau mamą šaukiant mano vardą, tačiau trenkusi durimis išbėgau iš kontoros, vos valdydamasi visko aplink neišvarčiusi. Išbėgusi į gatvę, blaškiausi tarp automobilių, kol radau savo vairuotoją ir greitai įsėdusi surikau:
–      Поехали! Скорее!
–      Куда поедем, госпожа?
–      Не важно, только поезжай![1]
Vaikinas nieko nesupratęs užvedė variklį ir ratais važinėjo aplink kvartalą, kol aš graudžiai liejau ašaras galinėje automobilio sėdynėje. Prieš akis iškildavo vaizdas, kaip tėtis kartu su Vladimiru kalbasi darbo kambaryje, pasirašo „Elizabetos pardavimo sutartį“, paspaudžia vienas kitam rankas ir aš tampu Vladimiro nuosavybe. Prisiminusi visus tėčio skatinimus tuoktis su Volodia vos man atvykus į Maskvą studijuoti, supratau, kad jau tada šeimą slėgė skolos ir tėtis norėjo kuo greičiau jas padengti… Visą laiką laikiau savo šeimą vienu doriausių ir švenčiausių dalykų, galėjau padaryti dėl jos bet ką, o pasirodo, jog buvau naivi dukrelė, kurią išsunkė iki paskutinio kantrybės lašelio. Kad ir kaip mylėjau mamą, tėtį ir Darsę, nesugebėjau tą akimirką savyje rasti nei trupučio supratimo. Nenorėjau nieko apie juos girdėti. Tiesiog išsižadėjau jų tą minutę, kai išgirdau, jog gyvenau apgaule apipintame pasaulyje net dvidešimt septynerius metus! Net Volodia tapo žmogiškesnis, kai gimė Harieta, o tėtis kartu su Darse nesugebėjo viso to man papasakoti ir manė, jog aš nesužinosiu apie ikivedybinę sutartį! Nebežinojau, kuo šiame pasaulyje galiu pasitikėti, jei net mano pačios šeima mane išdavė…
Sumišusi ir vis dar negalėdama galvoti apie nieką kitą, paprašiau vairuotojo, kad šis nuvežtų mane pas Patriciją pasiimti Harietos. Užėjus pas ją, moteris tuoj pat suprato, jog kažkas ne taip.
–      Patricija, aš praradau viską… – apsiverkusi čiupau draugę į glėbį ir sukūkčiojau.
–      Kaip tai? Vladimiras jums su Harieta nieko nepaliko? – atsitraukusi už pečių laikė mane Patricija.
–      Paliko, bet mano šeima… Tu neįsivaizduoji, kas nutiko! Aš likau visiškai viena!
–      Nusiramink, eime, atsigersime arbatos. Papasakosi viską, kol vaikai ramiai žaidžia kambaryje.
Nuėjus į virtuvę, atsisėdau ant kėdės ir pasirėmiau ranka galvą.
–      Patricija, ar man kada nors seksis? Aš nebeturiu jėgų eiti į priekį…
–      Nagi, drauge, baik… – dėliodama ant lentynos puodelius tarė ji. – Turi mus, turi Harietą, dėl kurios privalai atrasti jėgų kovoti su visomis gyvenimo negandomis. Papasakok, kas nutiko pas advokatą.
Patricija atsisėdo šalia manęs ir aš šiek tiek apsiraminusi pasakiau jai apie ikivedybinę sutartį, kurią pasirašiau ne aš, o mano tėvas. Paminėjau ir Darsę, kuri man ir taip visą gyvenimą kaišiojo pagalius į ratus.
–      O kaip mama?
–      Mama tokia pat naivuolė kaip ir aš. Ji nieko nežinojo… Ar bent jau sakosi, jog nežinojo. Važiuojant ji man keletą kartų skambino į mobilųjį telefoną, tačiau aš daugiau nebenoriu būti susijusi su šia šeima.
–      Na čia ir istorija… Vadinasi, visa jūsų santuoka buvo lyg labdaros fondas tavo šeimai? – pildama arbatą į puodelius tarė Patricija.
–      Ar gali įsivaizduoti, kaip aš jaučiuosi? – purčiau galvą į šonus.
–      Bet Vladimiro širdis vis tiek suminkštėjo gimus dukrai… Sakiau, kad vaikai daro stebuklus su žmonėmis.
–      Žinai, man jo pinigai ir paveldėjimas tikrai nerūpi, aš juk turiu savo turto, kurį sukaupiau per visus balerinos karjeros metus. Bet faktas, kad tėtis su Vladimiru susitarė, jog man ištekėjus už pastarojo, jis padengs visas mano šeimos skolas ir savo mirties atveju visą turtą paliks tėvams, man nepriimtinas. Žinoma, Darsė, kuri niekada neuždirbo pinigų ir kuriai svarbus buvo prabangus gyvenimas, nugirdusi apie sutartį, trynė rankomis. Štai dėl ko ji, visiškai nepažinodama Vladimiro, girdavo jį kaip puikų vyrą, gėdindavo, jog esu bloga žmona ir turiu stengtis, nes Volodia man suteikia viską… Dieve, kai pagalvoju, jog tiek daug metų gyvenau mele. Negaliu patikėti, kad mano šeima iš tiesų tokia. Man net gėda tau visa tai pasakoti…
–      Brangioji, tu man vienas artimiausių žmonių, gali man pasakoti visas savo nešvarias paslaptis. Be to, jei tavo šeima – apgavikai ir slapukautojai, nereiškia, kad ir tu tokia… – guodė Patricija.
Pagalvojusi, jog didžiausia mano nuodemė ir paslaptis yra tikrasis Harietos tėvas, susigraudinau, nes buvau lygiai tokia pat apgavikė ir slapukautoja. Kaip šeima nuo manęs slėpė susitarimą su Vladimiru, taip ir aš slepiu nuo Hario jo dukrą. Visko buvo per daug, todėl susigūžiau ant stalo ir ėmiau raudoti. Patricija glostė mano nugarą, nieko nebesakydama. Džiaugiausi, jog ji yra šalia būtent tuomet, kai man labiausiai reikia paramos. Jos ir Antonijaus šeimoje jaučiausi lyg rojuje, slapta pavydėjau jų meilės ir neblėstančios aistros bei jaukios atmosferos namuose. Žodžiais nebuvo įmanoma apsakyti padėkos už nuolatinį išklausymą ir palaikymą.
–      Manau, kad jums su Harieta dabar reikėtų pabūti kažkur toli nuo Maskvos, nuo tavo šeimos ir nuo visų pastarųjų metų įvykių… Galbūt pakeliaukite? Tik judvi. Dabar jūs esate šeima, – prigludusi prie manęs kuždėjo raudonplaukė.
Pakėlusi galvą nusišluosčiau nuo skruostų ašaras, įsistebeilijai į ją ir atsidususi ištariau:
–      Taip. Mums tikrai reikėtų pailsėti ir nusiraminti. Pastaruoju metu visiškai nebeskiriu laiko savo vieninteliam tikram turtui – Harietai.
–      Taigi… Perduok visus Vladimiro verslo reikalus tvarkyti jo advokatui, o pati spjauk į viską ir skirsk į paplūdimį kartu su savo vaiku! Nieko neveikite, apie nieką negalvokite, tik mėgaukitės saule ir viena kitos draugija! Manau, kad Harieta tikrai pavargo nuo niūraus ir šalto Maskvos klimato.
Pagalvojau, jog jei jau mano dukra paveldėjo Karibuose esančią salą, kodėlgi nepasinaudojus proga ir nepailsėjus ten, kol oda iki raudonumo įkais saulėje? Dar kelias minutes paplepėjus su Patricija, aprengiau Harietą ir dar kartą padėkojusi draugei tariau:
–      Galbūt ir jūs norėtumėte vykti su mumis?
–      Kitą kartą. Dabar jums reikia pabūti dviese, – šyptelėjo moteris ir atsisveikino.

Grįžus į butą, paklausiau Harietos, ar ši nenorėtų su manimi keliauti į salą, kurią jai padovanojo dėdė Vladimiras.
–      Oho, visą salą? O ji mažytė? – džiugiai paklausė mergaitė, pasiruošusi popiečio miegui.
–      Nuskriskime ir pamatysi, – šyptelėjau dukrai, atsiguldama šalia jos.
–      Gerai! Skrisim, kai atsikelsiu?
–      Dar reikia nupirkti bilietus ir po dar dviejų miegelių, iškeliausime ten, kur labai šilta!
–      O seneliai skris kartu? – pasidomėjo iki ausų užsiklojusi Harieta.
Pagalvojusi apie tėvus, tuoj pat susinervinau ir nustojau šypsotis. Paglosčiusi dukros galvytę, patylėjau ir atsakiau:
–      Deja, seneliai jau išvyko namo. Jie labai užsiėmę. Būsime tik aš ir tu.
–      Ir dėdė Vladimiras! – suspurdėjo ji.
–      Dabar dėdė visada su mumis.
Harieta dar kelias minutes pasakojo apie tai, kad naktį sapnavo angelą, ką nuveikė su Jokūbu, kokio norėtų augintinio, kol jos akytės sulipo ir aš išgirdau jos tylų knarkimą. Pati buvau emociškai išsekusi ir snūstelėjau, kol išgirdau telefono skambutį kitame kambaryje. Man ir vėl skambino mama. Šįkart atsiliepiau, tačiau net nepasisveikinusi išrėžiau:
–      Nenoriu kalbėtis nei su vienu iš jūsų. Neskambink man.
–      Dukra, palauk, nepadėk ragelio!
Jos balsas buvo toks nuoširdus, jog negalėjau nutraukti pokalbio. Akimirkai nutilusi išgirdau jos balsą:
–      Klausai?
–      Ką nori man pasakyti, mama?
–      Eliza, aš prisiekiu nieko nežinojau apie tėvo ir Vladimiro susitarimą! Turi manimi patikėti, juk aš tikrai nebūčiau leidusi tam nutikti!
–      Mama aš nebežinau, kuo tikėti. Jei net patys artimiausi žmonės elgiasi taip, kaip tėtis ir Darsė – aš nenoriu bendrauti nei su vienu žmogumi.
–      Aš suprantu, kaip tu jautiesi, dukra…
–      Tu tikrai nesupranti, – įsiterpiau į jos monologą. – Dvidešimt metų aš nesiskyriau su Vladimiru tik dėl to, kad jūsų religingi įsitikinimai tai draudė, dėl to, kad jums nebūtų gėda prieš visus pažįstamus, kad nesinervintumėte ir toliau galvotumėte, koks geras Vladimiras yra. Pasakysiu tau tiesą, mama, aš niekada nemylėjau savo vyro. Aš taip ilgai gyvenau dėl kitų žmonių, kad net nebežinau, ko iš tiesų noriu… Bet daugiau to nebus. Dabar stengsiuosi tik dėl savęs ir dėl Harietos.
–      Eliza, man plyšta širdis žinant, jog Sebastianas taip pasielgė, o Darsė, tai žinodama, viską nuo mūsų nuslėpė. Aš nenoriu, kad mūsų šeima subyrėtų… – susigraudinusi virpančiu balsu maldavo ji.
–      Nenoriu matyti nei tėvo, nei Darsės, nei Ruperto. Atleisk, mama, galbūt tu ir mažiausiai prie viso to prisidėjai, tačiau į šią šeimą aš grįžti nenoriu. Duok man laiko sudėlioti savo mintis. Aš vos prieš kelias dienas tapau našle, o dabar dar ir tai… Kartu su Harieta išvyksime į kelionę, todėl neskambink man ir tiesiog leisk man gyventi dėl savęs.
Tai pasakiusi, baigiau pokalbį ir tvardydama ašaras stengiausi susikaupti. Pirmiausia reikėjo susirašyti planą: turėjau aplankyti mūsų namą ir nuspręsti, ką daryti su juo; reikėjo nuvykti pas advokatą ir pranešti, jog dabar jis valdys visą Vladimiro verslą ir galų gale užsakyti bilietus į Karibus.

Važiuodama pas Tanią ir Miroslavą į namą, kuriame nusižudė Volodia, paskambinau į oro uostą ir rezervavau du lėktuvo bilietus kitos dienos popietei. Norėjau nors ir šią akimirką sprukti iš Maskvos, nuo visų įvykių ir pamiršti skausmą, kurį jaučiau pastarąsias paras. Pranešusi tarnams apie mudviejų su Harieta kelionę, šie apsidžiaugė ir pasiūlė namo reikalus tvarkyti grįžus.
–      А может вы хотите этот дом? За деньги, которые вы получили в наследство от Владимира вам не надо больше работать. Вам тоже нужен отдых…
–      Ну… дом очень большой… – droviai tarė Tania. – А где вы будете жить?
–      Есть квартира, я планирую покупать новые апартаменты или уехать из Москвы, так что я всё равно бы продала  дом. Кто лучше, чем вы позаботитесь о доме?[2]
Šie du gyveno name dar dešimtį metų prieš man atvykstant, todėl galėjo jaustis tikrais šeimininkais. Man nebuvo gaila palikti jiems šiuos didžiulius apartamentus, nes pati neketinau praleisti nei vienos nakties vietoje, kurioje įvyko savižudybė…
–      Пригласите жить своих родных, братья, сёстры…Большую часть своей жизни провели здесь с Владимиром и мною, самое время пожить с настоящей семьёй, – glostydama Tanios petį kalbėjau.
–      Госпожа, вы такая щедрая… – įsiterpė jos vyras.
–      Брось, Мирослав. Вы заслужили этого.[3]
Atsigėrę kavos nusprendėme, jog Harietos kambarį paliksime tokį, koks yra, tik pasiimsime svarbiausius daiktus, kurių gali prireikti kelionėje. Pažadėjau susirinkti visus likusius drabužius bei žaislus, kai grįšime iš Karibų. Kadangi užsakiau bilietus tik į vieną pusę – nežinojau, kada grįšime, tačiau neribojau savęs. Norėjau, kad atsibūtume su dukra tiek, kiek abiems norėsis… Palikusi Harietą su Tania krauti lagaminų, nuvažiavau į advokato kontorą.
–      Pirmiausia, atsiprašau dėl ryte įvykusio incidento ir mano netaktiškumo… – įėjusi į pono Andrejevo kabinetą tariau.
–      Nieko tokio. Įtariau, jog jūs apie tai nežinojote, todėl nenorėjau kištis.
–      Bet ar teisiškai tai išvis įmanoma? – pasidomėjau priėjusi prie jo rašomojo stalo.
–      Taip, įmanoma, nes tai tiesiog susitarimas dėl turto. Nors ir skamba taip, lyg būtumėte prekė, dėl kurios jie pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau tokie dokumentai egzistuoja. Tai buvo tiesiog raštiškas susitarimas.
–      Žinoma… Tačiau dabar tai skamba itin nemaloniai. Na, tai jau ne jūsų problema, svarbiausia, jog viskas išaiškėjo, – atsisėdusi baigiau nemalonią temą. – Priežastis, dėl kurios atvykau pas jus – Vladimiro verslas.
Advokatas ramiai atsisėdo, lėtai atsilošė kėdėje ir sunėręs pirštus ant pilvo sumykė:
–      Na?…
–      Turbūt ir pats suprantate, jog nesu verslininkė ir šiuo metu, kai dukrai dar tik ketveri su puse, neturiu nei laiko, nei noro veltis į statybų reikalus. Tačiau Vladimiro valią vykdysiu. Noriu jus paskirti verslo įgaliotiniu. Dėl pinigų nesijaudinkite, man pakaks mažo procento, kad vis dar vadinčiausi verslo bendrasavininke.
Vyriškis įdėmiai klausėsi ir linksėjo galva. Igorio Andrejevo gerai nepažinojau, tačiau Volodia nekeitė jo į jokį kitą teisininką jau daugiau nei dvidešimt metų, todėl buvau įsitikinusi, jog verslas pateks į geras rankas.
–      Puikus sprendimas, ponia Viliams. Bijojau, jog parduosite viską ir pati atsisakysite bet kokių teisių į pono Sokolovo verslą.
–      Ne. Kadangi Vladimiras turėjo didelių užmojų, norėčiau, kad jūs tęstumėte jo veiklą. Esate vienas patikimiausių žmonių, mano vėlionis vyras jumis aklai pasitikėjo, todėl drąsiai perduodu verslo „vairą“ jums.
Vyras atsistojo ir ištiesė man ranką. Pakilusi nuo kėdės, ją spustelėjau, o advokatas suspaudęs savo abiejose plaštakose mano gležną delną tarė:
–      Jūs tikrai nepasigailėsite. Nuo rytojaus pradėsiu tvarkyti nuosavybės dokumentus.
–      Mes su dukra išvykstame į kelionę, – išlaisvinusi plaštaką tariau. – Nežinau, kada grįšime, tačiau informuokite mane telefonu, kai dokumentai bus parengti ir reikės mano parašo. Pasistengsiu grįžti kuo greičiau, tačiau po visų įvykių tiek man, tiek dukrai reikia ramybės, tad galime užtrukti netgi kelis mėnesius.
–      Viskas suprantama, ponia. Ilsėkitės kiek širdis geidžia, dokumentai bus parengti dar tikrai negreitai…
–      Puiku. Jei dar turėsime ką nors aptarti – skambinkite man. Dėkoju jums, pone Andrejevai, kad padėjote. Sėkmės jums, – išeidama tariau.
–      Geros jums kelionės, – palinkėjęs mane išlydėjo advokatas.

Atrodė, kad viskas baigta… Lyg tai būtų įtampos kupino filmo paskutiniai kadrai, kai gėris nugali blogį, kai visi sužino tiesą ir viskas pagaliau išsisprendžia. Deja, mano sąžinė nebuvo švari: iki visiško atsipalaidavimo ir ramybės man reikėjo atsikratyti didžiosios gyvenimo paslapties… Tačiau nežinojau, nei kokiu būdu, nei kokiais žodžiais pranešti žmogui, jog jau ketverius metus pasaulyje vaikšto jo atžala. Net nežinojau, kur Haris yra, galbūt jau turi merginą ar netgi žmoną. Juk jam jau turėjo būti beveik dvidešimt ketveri metai. Važiuodama į namą pasiimti Harietos ir daiktų, bandžiau įsivaizduoti, kaip viskas būtų susiklostę, jei būčiau paklausiusi Hario ir spjovusi į visuomenę, į savo šeimą, kuri pasirodo pirmesnė spjovė į mane, ir pasilikusi su juo. Man jau buvo keturiasdešimt penkeri metai, veidas nebeatrodė toks jaunas, kaip anksčiau. Nors oda ir buvo elastinga, tačiau matėsi keletas raukšlelių… Šalia jauno, patrauklaus dvidešimt ketverių metų vyriškio būčiau atrodžiusi lyg jo motina. O kaži, kaip jis būtų reagavęs į Harietos gimimą? Ar būtų pabėgęs, ar pasilikęs? Užsisvajojusi nepastebėjau, kaip vairuotojas įsuko į didžiulį mūsų namo kiemą ir paklausė, ar man viskas gerai.
Sukrovęs visus lagaminus į automobilį, vairuotojas liko stovėti kieme, kol aš atsisveikinau su Tania ir Miroslavu. Pažadėjau grįžusi iškart juos aplankyti, o Harieta pažadėjo parvežti smėlio iš paplūdimio. Jei ne mintys apie Harį, būčiau jautusi visišką palaimą. Žiūrint į Harietą aš pamiršdavau visas problemas – pamiršau tėvo ir Darsės sąmokslą, pamiršau Vladimiro pasitraukimą iš gyvenimo, galvojau tik apie laiką su savo mylimiausiu žmogučiu. Namie ilgai nebegaišusios, nuėjome miegoti, kad rytą pradėtume žvalios ir pasiruošusios kelių valandų skrydžiui.
Atvykus į salą, kurioje Vladimiras buvo pastatęs namą, mus pasitiko ten atvykstanti ir tvarką namuose prižiūrinti moteris – portugalė Margarita. Ji svetingai mus priėmė, parodė keletą pasikeitimų name, naujai įrengtą Harietos kambarį ir pagamino vakarienę. Jaučiausi labai aprimusi po visų nesėkmių, o stebint oru, smėliu ir vandenynu besimėgaujančią dukrą, darėsi dar lengviau viską ištverti.
Kartą vaikštant jūros krantu, Harieta paprašė manęs eiti atsisėsti ant hamako kartu su ja, nes mergaitei vis nesisekdavo ir ji nukrisdavo. Besijuokdamos priėjome prie palmių pritvirtinto hamako ir įkėlusi Harietą paklausiau, ar jai čia patinka.
–      Labai patinka! Dangus toks mėlynas, ir vanduo! – džiaugėsi ji. – Tik gaila, kad nėra dėdės Vladimiro…
–      Na, dabar teks pratintis būti dviese, Harieta… Juk tu dažnai sapnuoji angelus, o tai ir yra tave aplankantis dėdė Vladimiras.
–      Dabar sapnavau ne angelą. Sapnavau tėtį… – liūdnai tarė mergaitė.
Suskaudo širdį lyg ją kas būtų sugniaužęs rankoje. Žiūrėjau į nekaltas dukros akeles ir nebegalėjau meluoti. Privalėjau bent jau Harietai papasakoti visą tiesą apie Harį, kad ir kokia maža ji būtų. Žinoma, smulkmenų nepasakojau, tačiau apie tėtį, kuris gyvena toli nuo mūsų, aš jau kurį laiką buvau sukūrusi trumpą istoriją.
–      Nori, papasakosiu tau apie tėvelį? – prisėdusi šalia paklausiau.
Jos akys tiesiog nušvito! Nekantriai susimuisčiusi ir susvyravusi hamake, mergaitė įsikibo į mano petį ir suspigo:
–      Labai noriu!
–      Tavo tėvelis yra labai geras ir rūpestingas žmogus, tačiau jis negalėjo kartu su mumis gyventi Maskvoje, nes su mumis jau gyveno dėdė Vladimiras. Tačiau mes su tėčiu vienas kitą labai mylėjome… Dabar jis gyvena toli nuo mūsų, bet aš žinau, kad visada apie mus galvoja, – tarp pirštų sukiodama Hario dovanotą kryželį, kurio niekada nebuvau nusiėmusi, pasakojau dukrai.
–      O ar tėtis kada nors mus aplankys? – džiaugsmu nesitvėrė Harieta.
–      Tikrai aplankys. Arba mes jį aplankysime… Bet dabar tėtis labai užsiėmęs ir neturi laiko.
–      Bet jis tikrai mane myli?
Šypsodamasi nusisegiau nuo kaklo grandinėlę su pakabintu kryželiu ir rodydama jį Harietai atsakiau:
–      Tėtis davė man šį pakabuką ir paprašė padovanoti tau, kai būsi didesnė. Manau, kad dabar pats laikas tau nešioti tėčio dovaną. Taip visada jausi, jog jis šalia.
Užsegusi grandinėlę ant mažo dukros kaklo stebėjau jos nuostabą persipynusią su džiaugsmu ir jaučiausi bent šiek tiek išsilaisvinusi iš savo pačios sukurto melo.


[1]                      – Važiuojam! Greičiau!
– Kur važiuojame, ponia?
– Nesvarbu, tik važiuok!

[2]           – O galbūt jūs norite šio namo? Paveldėjus tiek pinigų iš Vladimiro, jums tikrai nebereikėtų dirbti. Jums lygiai taip pat verti poilsio…
– Na, namas juk labai didelis… Be to, kur gyvensite jūs?
– Yra butas, be to, planuoju pirkti naujus apartamentus arba išvykti iš Maskvos, todėl vis tiek parduočiau šį namą. O kas geriau, nei jūs su Miroslavu prižiūrėtumėte jį?

[3]           – Pasikvieskite gyventi artimuosius, brolius, seseris… Didžiąją dalį gyvenimo praleidote čia su Vladimiru ir manimi, pats laikas pagyventi su tikrąja šeima.
– Ponia, jūs tokia dosni…
– Baik, Miroslavai. Jūs to nusipelnėte.

VISOS NORINČIOS SUŽINOTI, KADA PASIRODO NAUJA DALIS, SIŪLAU UŽSIPRENUMERUOTI BLOG’Ą ARBA SEKTI MANE
FACEBOOK, TUMBLR, INSTAGRAM
PASKYROSE, KAD PIRMOSIOS GAUTUMĖTE PRANEŠIMĄ APIE NAUJĄ ĮRAŠĄ.
Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

– Ma

XXIII

Nors dainos, pagal kurią aprašiau vaiko gimimo džiaugsmą, sukūrimo istorija labai liūdna, tačiau man šiais scenai aprašyti tai buvo tobuliausias įkvėpimo šaltinis. Ačiū tau, Ed Sheeran, už tavo talentą. Tikiuosi, visos atlaikys… Gero skaitymo!

Dėl mano nervingumo, prasidėjo išankstinis gimdymas, o dėl siaurų klubų gydytojai ėmė svarstyti galimybę daryti Cezario pjūvį. Buvau užsibrėžusi gimdyti pati, todėl beveik keturiolika valandų kankinausi gimdymo palatoje. Skaudėjo visą kūną, akimirkomis maniau, jog neišgyvensiu ir pasiduosiu, tačiau pagalvojusi, kad tai didžiulės meilės vaisius, sutelkiau visas jėgas. Iškamuota klyksmų, išmušta prakaito ir vis dar skaudančiu kūnu, išgirdau tą stebuklingą garsą. Tai buvo mano mergaitės verksmas… Gaudydama orą, prašiau paduoti man vaikelį.
–      Секундочку, мы только вытрем её и вы сможете подержать вашу девочку.[1]
Seselės puolė valyti mano veidą, sutvarkė pagalvę, kad galėčiau atsiremti ir atnešė prie lovos mažytį gumulėlį – tai buvo į šviesų pledą suvyniota mano mergytė. Drebančiomis rankomis paėmiau gumulėlį iš seselės ir nekantriai priglaudžiau prie savęs. Jos veidukas buvo toks mažas… Vos prasimerkusi ji nerangiai judėjo mano glėbyje. Skausmas gimdant palyginti su džiaugsmu, kai pirmą kartą paėmiau ją ant rankų ir priglaudžiau prie krūtinės, buvo vienas juokas. Negalėjau nuleisti nuo jos akių, nenorėjau nei ilsėtis, nei valgyti, tik stebėti savo mergaitę…

Po kelių dienų, praleistų klinikoje atliekant įvairius tyrimus, seselė, užėjusi pasidomėti, kaip jaučiamės, paklausė:
–      Выбрали ли девочке имя?[2]
Džiaugiausi, jog tą akimirką Vladimiro nebuvo palatoje, tad ramiai atsidusau, pažvelgiau į vaikelį, kurį laikiau ant rankų ir atsakiau:
–      Да. Она будет Гариета.[3]
Pirmasias dienas žvelgdama į savo kūdikį verkiau ir negalėjau patikėti, kokia ji nuostabi. Glostydavau jos pilvuką, kutendavau mažyčius delnukus, o ji suimdavo mano nykštį ir vos juntamai spusteldavo jį. Tai prilygo apkabinimui ir aš jaučiausi pati laimingiausia pasaulyje.
–      Nuo šiol tu man esi viskas, Harieta, – pabučiavusi kaktą ištardavau jai prieš užmiegant.

Po poros savaičių gydytojas išleido mus namo. Vladimiras buvo lyg šilkinis – kas minutę klausdavo ar nieko nenoriu, ar gerai jaučiuosi… Harietą paimti į rankas jis bijojo, tačiau jo akyse mačiau nenusakomą palaimą. Namie nei akimirkai nesitraukiau nuo mergytės, nors ji ir buvo neįtikėtinai rami. Kartais pasidarydavo baisu, kai ji kelias valandas nesijudindama miegodavo savo lopšyje. Buvau visiškai pamišusi dėl savo vaikelio!

Po trijų mėnesių leidau Harietą aplankyti jos seneliams – pasisvečiuoti atvyko mama ir tėtis. Deja, Darsė negalėjo pakelti skausmo, todėl su Rupertu pasiliko Anglijoje. Mama visą laiką Maskvoje sūpavo savo anūkę, leisdama man šiek tiek pailsėti. Turbūt mes abi buvome perdėtai jautrios, nes galėjome paromis nemiegoti ir žiūrėti į Harietą.
–      Kodėl pavadinai ją Harieta? – prie lopšio priėjusi paklausė mama.
Tylėjau galvodama, ką jai atsakyti. Turbūt tik aš ir Vladimiras žinojome tikrąją Harietos vardo prasmę… Nesugalvojusi tinkamos priežasties, atsakiau:
–      Tiesiog gražus vardas…

Po metų ėmė ryškėti Harietos veido bruožai – jos nosytė buvo panaši į Hario plačią nosį, akys buvo didelės, tačiau rudos spalvos, kaip ir maniškės. Ji tikrai buvo pati gražiausia mergaitė Žemėje! Susitikusios su Patricija sakydavome, jog antrasis jos sūnus Jokūbas bus mano žentas, nes vaikai mėgdavo kartu leisti laiką, draugiškai dalinosi žaislais ir juokdavosi vienas iš kito. O ir mes tapome artimesnėmis draugėmis, pasidalindavome savo kasdieniais rūpesčiais ir padėdavome viena kitai. Kadangi Vladimiras pradėjo dirbti, ir vėl likdavau viena, tačiau jau nebesijaučiau vieniša kaip anksčiau. Mano gyvenimas tapo džiugus, jaučiau pilnatvę, kai galėjau rūpintis Harieta. Žiūrėdama į ją, vis labiau panašėjančią į Harį, kasdien tildydavau sąžinės balsą, kuris priekaištingai klausdavo manęs, kaip jaučiuosi slėpdama nuo Hario jo kūdikį… Tačiau užsiimant Harieta vis mažiau laiko liko pašalinėms mintims, visą dėmesį buvau sutelkusi į jos auklėjimą bei lavinimą.

Laikas slinko nenumaldomai greitai, per kiekvieną Harietos gimtadienį ji vis labiau panašėjo į Harį: plaukai krito nuostabiomis garbanomis ant jos putlaus veiduko, duobutės skruostuose darėsi vis ryškesnės, netgi jos žvilgsnis man priminė Harį. Galbūt man taip atrodė tik dėl to, jog kasdien svarsčiau, kaip jis gyvena, kur yra apsistojęs, ar turi draugę, kaip sekasi jo grupei… Buvau tikrų tiksliausia bailė ir egoistė, nes elgiausi taip savanaudiškai. Turėjau leisti Hariui sužinoti visą tiesą, tačiau bėgant metams atrodė, jog jau per vėlu kažką keisti ir taisyti savo klaidas. Negalėjau dabar grįžti į Hario gyvenimą lyg nieko nebūtų nutikę, lyg nebūčiau keleriems metams dingusi ir slėpusi nuo jo vaiką. Visą laiką mane slėgė kaltė bei sąžinė, kurių nebenumalšindavo netgi lankymasis bažnyčioje.
–      Mamyte, tau ką nors skauda? – užtikusi mane verkiančią svetainėje paklausė dukra.
–      Neskauda, dukryte…
–      Tai kodėl tu verki? – glostydama mano plaukus domėjosi Harieta.
Žiūrėjau į ją meilės kupinomis akimis ir negalėjau atsistebėti, kokia ji rūpestinga, protinga ir miela mergaitė. Kaskart, kai galvodavau apie Harį, norėdavau viską jai papasakoti, leisti žinoti, koks mylintis buvo jos tėtis, koks talentingas ir rūpestingas, tačiau ji buvo dar per jauna tai suprasti…
–      Kažkas įkrito į akytę, – šyptelėjau jai.
–      Ne. Tu verki. Aš girdėjau. Mamyte, neverk, nes ir aš verksiu.
Nusijuokusi apkabinau Harietą ir prispaudusi prie savęs pagalvojau, jog geresnio dalyko mano gyvenime įvykti negalėjo – dukra buvo pats didžiausias mano turtas, mano šviesa. Jos nuoširdi ir tyra meilė atrodė visiškas paradoksas visoms mano gyvenime patirtoms meilės. Niekas negalėjo manęs išskirti su dukrele – pagaliau aš radau savo vietą, žinojau, kad ši meilė niekada nesibaigs.

Ketvirtasis Harietos gimtadienis buvo tikra įtampos bomba. Į šventę atvykusi mama didžiavosi, kad jos anūkė puikiai kalba angliškai, o rusiškai sugeba suregzti keletą logiškų sakinių. Kadangi mes su Volodia daugiausiai kalbėdavomės angliškai, mergaitė greitai išmoko sklandžiai kalbėti šia kalba. Tačiau Tania pasistengė, kad ji kalbėtų ir rusiškai. Iš tolo stebėjau Harietą, žaidžiančią su kitais vaikais sode, kai prie manęs priėjo Patricija.
–      Sunku patikėti, kad praėjo ketveri metai ar ne? – paklausė ji.
–      Pamenu tą akimirką, kai pirmą kartą paėmiau ją ant rankų… Lyg tai buvo prieš savaitę.
–      Taip, jau ketveri metai… Ji tikrai auga lyg ant mielių, net Jokūbą lenkia!
Abi sukrizenome žvilgteldamos į kamuolį gainiojančius vaikus.
–      Visada galvodavau, kad ketverių metų vaikas jau žmogus – išryškėja veido bruožai, tam tikros charakterio savybės, – toliau plepėjo Patricija. – Tik įdomu, į ką panaši Harieta?
Akimirką sustingau sulaikiusi kvėpavimą. Lėtai atsisukau į pašnekovę ir įtariai žiūrėjau primerkusi akis.
–      Na, ji tikrai nepanaši į Vladimirą. Turbūt paveldėjo visus tavo bruožus, – šyptelėjo moteris. – Ar Vladimiras buvo garbanius?
Žiojausi meluoti savo draugei, tačiau tuo momentu prie mūsų priėjo mama ir paklausė, ar galėčiau su ja pasikalbėti. Džiaugiausi, jog nebereikėjo veltis į tolimesnę diskusiją su Patricija, kuri mokėjo priversti mane sutrikti pačioje paprasčiausioje situacijoje. O tada jai kildavo įtarimas, jog meluoju… Ir tai visuomet būdavo tiesa. Atsiprašiusi Patricijos nuėjau su mama į svetainę, kurioje buvo ramiausia.
–      Eliza, kodėl Harieta vadina Vladimirą dėde? – tuoj pat pasiteiravo ji.
Kadangi tėvai labai retai atskrisdavo į Maskvą, mama pirmą kartą matė Vladimirą ir Harietą drauge. Jaučiausi įvaryta į kampą, nežinojau, ką turėčiau atsakyti. Nepagalvojau, jog mamai kada nors gali užkliūti šis paprastas žodis. Nusisukau nuo jos ir priėjau prie lango.
–      Eliza? – iš paskos nusekė mama.
Giliai širdyje norėjau papasakoti jai visą tiesą, tačiau ir toliau klimpau į melą, kuriame priverčiau gyventi visus brangiausius žmones.
–      Nežinau, galbūt ji sumaišė žodžius. Juk mažiems vaikams tai pasitaiko…
Mama žiūrėjo į mane pamišelės žvilgsniu, lyg norėdama, bet negalėdama patikėti tuo, ką sakau. Kažkodėl nujaučiau, kad ji viską supranta. Ji tikrai jautė, jog kažką slepiu, tačiau vis dar leido man pačiai nuspręsti, ką pasakoti ir ko ne. Kurį laiką taip į mane žvelgusi, mama atsiduso ir išeidama tarė:
–      Tikiuosi, supranti, ką darai…
Susiėmusi už galvos likau sėdėti svetainėje, nebežinodama, kokį žingsnį žengti toliau. Susvyravo netgi mano nusistatymas neleisti Vladimirui būti Harietos tėčiu. Nors jis ir padėjo ją auginti ir mačiau, kad pagaliau jo širdyje gimė tyras bei nuoširdus jausmas, tačiau vis dar pykau, kad jis atskyrė mane nuo Hario. Jei Harieta galvotų, jog Vladimiras – jos tėvas, viskas būtų paprasta, bet ji buvo vienintelis žmogus, kuriam meluoti negalėjau. Nenorėjau, kad nuo pat pirmųjų gyvenimo metų, ji būtų apgaudinėjama. Keletą kartų paklausta, kur yra tėtis, atsakydavau, jog papasakosiu, kai ji šiek tiek paaugs. Vis atidėliojau šį pokalbį ir laukiau kažkokio ženklo, kuris paskatintų būti drąsia.

Tokio ženklo sulaukiau greičiau, nei tikėjausi ir tai tikrai nebuvo pati geriausia paskatinimo forma. Iškart po Harietos gimtadienio, Vladimiras išvyko į Baltarusiją tvarkyti kilusių problemų dėl žirgyno. Praėjus savaitei mes su Harieta pradėjome lankyti dailiojo čiuožimo pamokėles ir būnant ten sulaukiau visiškai netikėto skambučio iš Vladimiro advokato.
–      Laba diena, ponia Viliams. Turiu jums pranešti blogą žinią. Ponas Sokolovas Baltarusijoje pateko į avariją, šiuo metu jis yra gabenamas į Maskvą.
–      Kaip tai pateko į avariją? Kas jam? Jis sunkiai sužeistas? – puoliau klausinėti.
–      Jo būklė nėra kritiška, tačiau būtinos kelios sudėtingos operacijos, todėl jas atliks geriausi Maskvos gydytojai.
–      Kada jis bus Maskvoje?
–      Po kelių valandų man turėtų būti pranešta, kurioje ligoninėje jis operuojamas, tuomet iškart pranešiu jums, – ramiai dėstė advokatas.
–      Gerai, lauksiu žinių.
Metusi telefoną į rankinę, ranka užsidengiau burną ir netekusi žado žvelgiau čiuožyklos kėdes. Galvoje skambėjo žodžiai, jog Vladimiras pateko į avariją, nes tai buvo tikrai neįtikėtina – visi jo automobiliai buvo tobulai prižiūrimi, vairuotojai patys profesionaliausi, tad avarijos tikimybė per dvidešimt mūsų santuokos metų buvo lygi nuliui. Širdis neramiai trankėsi krūtinėje, daugiau nieko nebegalvodama atsiprašiau mokytojos ir pasiėmiau Harietą iš pamokėlės anksčiau. Mergaitė nesuprato, kodėl ji negalėjo būti kartu su kitais vaikais iki pabaigos ir pradėjo verkti. Niekada nešaukdavau ant savo dukros, tačiau akimirka buvo tikrai įtempta ir aš griežtai jos paprašiau nustoti verkti. Nieko neaiškinusi leidau Harietai visą kelią lieti ašaras delnais trankant automobilio sėdynę, kai pati tiesiog žvelgiau pro langą vis dar galvodama apie Vladimiro būklę. Nors jis ir nebuvo pats mieliausias žmogus Žemėje, niekada nelinkėjau jam nelaimės…

Pirmiausia grįžusi pranešiau šią žinią Taniai ir Miroslavui, kurie buvo šokiruoti naujienos ir tuoj pat ėmė melsti Dievo sveikatos jų šeimininkui.
–      Пока я уложу Гариету, прошу приготовить всё, что понадобится в госпитале. Адвокат доложит, когда и куда мне поехать, хочу быть готова.[4]
Vis dar apimta nerimo, nusivedžiau dukrą į jos kambarį ir perrengusi paguldžiau į lovelę.
–      Mamyte, kas nutiko? Kodėl pyksti?
–      Nepykstu, brangioji. Atleisk, kad tau taip atrodė. Kartais mamytė būna pavargusi… – perbraukusi jos garbanėles atsiprašiau.
–      Nenoriu, kad ant manęs pyktum, – apkabinusi mano kaklą prašė ji.
Mano širdis prisipildydavo neapsakomos šilumos ir gėrio, kai Harieta mane apkabindavo. Taip jausdavausi tik Hario glėbyje… Šie du žmonės man teikė nepaprastai daug jėgų susidoroti su visais gyvenimo sunkumais. Gulėdama šalia Harietos, vis dar svarsčiau apie avariją. Vladimirui niekada nebuvo nutikę nieko blogo, lyg jis būtų laimės kūdikis: nei paprasta liga, nei atsistiktinis nelaimingas nutikimas, niekas jo neparklupdydavo. Apėmė keistas gailesčio jausmas…
Sulaukusi advokato skambučio kuo greičiau išskubėjau į ligoninę. Ten jau stoviniavo ponas Andrejevas, kurio iškart pradėjau klausinėti apie avarijos aplinkybes.
–      Kol kas policija aiškinasi avarijos priežastis, nes automobilis lėkė greitkeliu, staiga tapo nebevaldomas ir įvažiavęs į priešpriešinę juostą rėžėsi į sunkvežimį.
–      Gal vairuotojas buvo aklas? Nesuprantu! Juk niekada nėra taip nutikę! Kaip jo apsauginis ir vairuotojas?
Advokatas akimirką patylėjo nuleidęs akis ir vėl pakėlęs galvą atsakė:
–      Abu mirė vietoje, nes automobilio priekis visiškai sutraiškytas. Ponas Vladimiras liko prispaustas užpakalinėje sėdynėje, todėl jam lūžo dešinė koja, stuburas ir įskilo dešinė kaukolės dalis.
Su ašaromis akyse klausiau vyriškio pasakojimo ir darėsi vis silpniau. Atsisėdau ligoninės laukiamajame, kad galėčiau suvokti viską, ką buvau tik ką išgirdusi.
–      Dabar svarbiausia pono Vladimiro gyvybė, o tada teks aiškintis, kokios priežastys lėmė šią nelaimę. Atleiskite, – atsiprašė Andrejevas ir nuėjo atoliau atsiliepti į telefono skambutį.
Supratusi, jog užtruksiu ligoninėje ilgiau, nei planavau, paskambinau Patricijai ir paprašiau jos nuvykti į mano namus su savo vaikais, pabūti su Harieta, kol aš grįšiu. Ji taip pat buvo problokšta žinių, todėl iškart pasiryžo padėti man bent tokiu būdu.
–      Ačiū, Patricija. Pasakyk Harietai, jog aš užtrukau parduotuvėje ir parvešiu jai jogurto, kurį ji taip mėgsta. Tegul pažaidžia su Jokūbu, kol aš grįšiu. Po operacijos iškart važiuosiu namo!
–      Laikykis, Liz. Būsiu kiek reikės…
Advokatas su manimi išbuvo visą operacijos laiką. Vis kalbėdavosi telefonu apie avariją ir kaskart prie manęs grįždavo vis labiau sutrikęs.
–      Ar yra kažkokių žinių? Kas sukėlė avariją?
–      Nieko tikslaus atsakyti negaliu, tačiau rytoj ryte turėčiau žinoti kažką konkretesnio.
Po kelių valandų gydytojas pranešė, jog Vladimiro gyvybei pavojus nebegresia.
–      Tačiau turiu pranešti blogą žinią, – pasikvietęs mane į savo kabinetą perspėjo jis. – Jūsų vyras paralyžiuotas.
Išpūčiau akis ir akmeniniu veidu žvelgiau į vyriškį nieko nesakydama.
–      Visa jo kūno dešinė pusė nefunkcionuoja…
Gydytojas ir toliau dėstė įvairius medicininius terminus, o aš nereaguodama žvelgiau į jo darbo stalą, netardama nei žodžio.
–      Paprastai tariant, jam teks visą likusį gyvenimą praleisti invalido vežimėlyje, nevaldant dešinės kūno dalies. Turėsite būti šalia jo kiaurą parą, nes jis pats nesugebės net nusišlapinti.
Išgirdus šiuos žodžius mane apėmė siaubas. Negalėjau suvokti, jog Volodia tapo neįgaliu… Pirmiausia pajutau atmetimo reakciją – darėsi sunku vien galvojant apie naštą, kuri prislėgė mano gyvenimą, paskui nesinorėjo tikėti, kad neįmanoma nieko pakeisti, galiausiai, atsidūrusi Vladimiro palatoje kartu su gydytoju, pajutau nenumaldomą gailestį ir sąžinės graužatį…
–      Ar tikrai neįmanoma nieko padaryti, gydytojau? Juk dabar dvidešimt pirmas amžius, mes turime užtektinai pinigų, kad sumokėtume už bet kokį gydymą ir operacijas. Prašau, padarykite viską, kas jūsų galioje, kad mano vyras vėl galėtų gyventi pilnavertį gyvenimą…
–      Deja, padarėme viską, kas buvo mūsų rankose. Suteiksime jums visokeriopą pagalbą prižiūrint poną Sokolovą, jums padės seselė. Jei norėsite, ji nuolatos jį prižiūrės jūsų namuose, tačiau ponas Sokolovas niekada nebebus toks, koks buvo anksčiau, – aiškino man vyras.
–      Ar jis bent suvoks, kas jam nutiko?
–      Taip, jis mąstys, nes smegenys nėra visiškai pažeistos, tačiau nežinome, kaip bus su kalba. Galbūt iš pradžių jam nesiseks dėl nevaldomos dešinės veido dalies, tačiau esame susidūrę su tokiais atvejais – po kelių mėnesių žmonės ima kalbėti ganėtinai suprantamai.
–      O kada jis prabus? Tai narkozė, sąmonės netekimas ar koma? – susirūpinusi klausinėjau, žvelgdama į lašelines prie Vladimiro lovos.
–      Narkozė. Pabusti jis turėtų po kelių valandų, tačiau patarčiau jums važiuoti namo ir atvykti rytoj ryte, jis tikrai turėtų būti pabudęs.
Kurį laiką svarsčiau, ar pasilikti ir laukti Vladimiro prabundant, ar grįžti pas dukrą ir ryte išvysti visiškai sugniuždytą vyrą. Nusprendusi, jog nežinočiau, kaip viską paaiškinti ką tik atsimerkusiam vyrui, išvykau namo.
Grįžusi viską papasakojau Patricijai, kuri sudrėkusiomis akimis žvelgė į mane vis purtydama galvą į šonus.
–      Vargšas Volodia… Nors jis ir buvo keistas žmogus, bet tokios nelaimės nelinkėčiau net savo didžiausiam priešui. Kaip tu?
–      Blogai, Patricija… Aš neįsivaizduoju, koks dabar bus mūsų gyvenimas. Volodia prikaustytas prie invalido vežimėlio, turėsiu rūpintis ir juo, ir Harieta. Vis dar negaliu tuo patikėti.
–      Juk tau turės padėti seselė, kuri žino, kaip reikia rūpintis suparalyžiuotais žmonėmis, tu juk nieko nenusimanai!
–      Na, taip… Seselė padės, tačiau Vladimirui reikės mano palaikymo, nes jis sužeistas ne tik išoriškai… Tu įsivaizduoji, kaip jis jausis, nieko negalėdamas? Jo darbas, užsiėmimai, jo vyriškumas… Vladimiras prarado viską! – susijaudinusi trypiau svetainėje, vis dar negalėdama suvokti, kad taip nutiko būtent jam.
–      Vladimiras tikrai buvo valdingas žmogus, dabar jis neturės jokių galių… Tokiomis akimirkomis pagalvoju, ar geriau gyventi taip, ar verčiau mirti vietoje?
–      Patricija… Nekalbėk apie mirtį.
–      Pagalvok pati, kaip jis dabar gyvens? Tik egzistuos. Visa dešinė kūno dalis paralyžiuota… Jį maitins, praus ir rengs seselė. Koks čia gyvenimas?
Jos žodžiuose buvo tiesos, tačiau tikėjau, jog Vladimiras nepasiduos ir išnaudos savo kairiąją kūno dalį, kad tik nesijaustų visiškai nieko vertas.
Visą naktį nesudėjau bluosto, negalėjau miegoti žinodama, jog nuo šios nakties mano gyvenimas keičiasi ir aš turėsiu gyventi su neįgaliu žmogumi, turėsiu skirti jam dėmesį, juo rūpintis ir globoti, nes daugiau artimųjų Volodia neturėjo. Buvau tik aš… Jaučiau, jog tai mano bausmė už neištikimybę – tai kryžius, kurį Dievas paskyrė man nešti visą likusį gyvenimą. Jaučiau, jog tai pamoka už mano laisvą polėkį, už blogas mintis apie Vladimirą. Nors nebuvau nei pirštu prisidėjusi prie avarijos, nepakeliama kaltė slėgė mano širdį, lyg visi blogi žodžiai, skirti mano vyrui, būtų padarę įtaką šiai nelaimei.

Kitą dieną daugelis laikraščių rašė apie garsaus Rusijos verslinininko patirtą avariją: kai kurie įžvelgė sąmokslą, kiti – nelaimę, televizija informavo, jog rasta įkalčių, tvirtinančių apie planuotą nusikaltimą. Pusryčiavau apimta didžiulės baimės, todėl tuoj pat paskambinau advokatui Andrejevui.
–      Ponia, geriau atvykite pas mane į kontorą, pasikalbėsime akis į akį. Kol kas žurnalistams nieko nepasakokite. Nuvykus į ligoninę jūsų lauks apsauginis.
–      Gerai, vykstu pas Vladimirą, paskui užsuksiu pas jus.
Išėjus iš namų, mane pasitiko minia žurnalistų, kurie nenutildami klausinėjo, kas norėjo mano vyro mirties, kaip jis jaučiasi, ar nesijaučiame kalti dėl Vladimiro vairuotojo ir apsauginio mirčių… Įsėdus į automobilį, sulaukiau mamos skambučio, kuris nuteikė dar nemalonesiam rytui. Paaiškinusi jai, jog neturiu laiko viską pasakoti, nes ir pati nieko nenutuokiu apie kažkokį sąmokslą, įsidėjau telefoną į rankinę ir paskatinau vairuotoją važiuoti greičiau. Viskas atrodė lyg košmaras, iš kurio turėčiau tuoj pat pabusti. Negalėjau patikėti, kad kažkas kėsinosi nužudyti Vladimirą ir kad tam kažkam beveik pavyko. Sunku buvo susitaikyti su jo paralyžiumi, tačiau susitaikyti su tuo, jog mūsų šeimai gresia pavojus – to aš tikrai nebūčiau ištvėrusi.
Vladimiras buvo perkeltas į kitą palatą, prie kurios stovėjo trys apsauginiai. Iškart supratau, jog tai tikrai nebuvo nelaimingas atsitikimas. Man įėjus į palatą, Volodia gulėjo atsimerkęs ir žiūrėjo į lubas. Priėjus arčiau akyse prisitvenkė ašarų ir palietusi jo kairę ranką, pasisveikinau. Vyras lėtai pervertė akis į mane, sumirksėjo ir vėl žvilgtelėjo į lubas. Ašaros ėmė kristi ant patalynės, nes negalėjau suvaldyti mane užliejusio gailesčio.
–      Net neįsivaizduoju, kaip tu dabar jautiesi… – kalbėjau toliau, kol Vladimiras visiškai be reakcijos žvelgė į lubas. – Bet aš būsiu šalia, padėsiu tau.
Patylėjusi dar keletą minučių, sulaukiau gydytojo. Jis mane išsivedė iš palatos ir pradėjo įtikinėti, jog Vladimiras bus atidžiai saugomas ir keletą savaičių ar net mėnesių privalės gydytis ligoninėje.
–      Atlikome tyrimus. Jo smegenys funkcionuoja puikiai, tai neįtikėtina. Tačiau kol kas privalome stebėti jo būklę, logopedė pradės lavinti jo kalbą, o atgavęs jėgas ponas Solokovas galės vykti namo.
–      Skamba ironiškai… Juk jis nebeatgaus jėgų…
–      Na, kol pripras prie minties, jog dabar jo gyvenimas bus kitoks. Be to, privalome reguliariai atlikti tyrimus, tad vežioti jį čia kas antrą dieną būtų tikrai nepatogu.
Dar kartą nuėjusi į Vladimiro palatą radau jį jau užsnūdusį, todėl nebežadinau ir nuvykau pas advokatą. Mane lydėjo vienas iš ligoninėje buvusių apsauginių.
–      Pone Andrejevai, paaiškinkite, kas čia darosi? – vos įėjusi į kabinetą užsipuoliau vyrą. – Kodėl prie mano vyro palatos stovi du apsauginiai? Kodėl spauda rašo apie kažkokį sąmokslą? Ar sužinojote ką nors apie avariją?
–      Nusiraminkite, ponia Viliams. Prisėskite, – ramino mane advokatas, rodydamas į kėdę, stovinčią priešais jo stalą. – Nemalonu tai pranešti, tačiau tai buvo tyčinė avarija. Automobilio stabdžiai buvo sugadinti, todėl stabdant vairuotojas nebesuvaldė vairo ir išlėkė į priešpriešinę kelio juostą.
–      Kas nori Vladimiro mirties? – garsiai paklausiau.
–      Juk jūs protinga moteris, žinote, jog versle pilna žmonių, kurie nori pašalinti savo konkurentus.
–      Tačiau ne kėsindamiesi į jų gyvybes! Norite pasakyti, jog Vladimiras jau seniai žinojo, kad kažkas nori jam pakenkti? Tai dėl to mus nuolat persekiojo apsauginiai? – muistydamasi kėdėje nenurimdama klausinėjau.
–      Ponas Sokolovas darė viską, kad tik jums nekiltų pavojus. Netgi jums išvykus jis pasamdė detektyvą bei apsaugą, kad stebėtų, ar jums negresia pavojus.
Suvokus tikrąsias priežastis, kodėl Vladimiras samdydavo detektyvus, man pasidarė klaikiai karšta. Ėmė svaigti galva ir paprašiau advokato trumpam sustoti, kol aš įsipyliau stiklinę vandens. Nesupratau tik vieno: kodėl Volodia man niekuomet nesakė, jog mums gresia pavojus, jog reikia saugotis ir mums būtina apsauga? Juk aš būčiau viską supratusi ir priėmusi jo perdėtą rūpestį bei persekiojimą visiškai kitaip, nebūčiau priešinusis tam, nebūčiau keikusi jo už stebimą kiekvieną mano žingsnį. Susigraudinusi klausiausi vyriškio toliau.
–      Įtariame, jog tai viena iš konkuruojančių įmonių, tačiau ne žirgynas.
–      O kas? – nustebusi žiūrėjau į advokatą.
–      Matote, ponas Sokolovas užsiėmė statybomis įvairiose Europos šalyse bei Rusijoje. O jūs juk žinote, jog mūsų šalyje kovojama už kiekvieną kvadratinį metrą. Jau prieš kurį laiką viena stambi įmonė sukėlė skandalą dėl pono Vladimiro statomų kazino, tačiau jis tikėjosi viską sutvarkyti. Deja, jau ketverius metus sulaukėme nekonkrečių, bet pavojingai skambančių grasinimų…
–      Ar galite ką nors padaryti, kad tie žmonės atliktų bausmę už tai, ką padarė Vladimirui?
–      Tik šiandien pradėjome rinkti įrodymus, tai gali užtrukti…
Aš nuleidau galvą ir purčiau ją į šonus, nebesuvaldydama susikaupusių ašarų.
–      Bet mes padarysime viską, kad jie gautų tai, ko nusipelnė, ponia Viliams.
Dar pusvalandį pasikalbėję, ką turėčiau sakyti spaudos atstovams, jei jie ir vėl mane užkluptų, ką turėčiau daryti, kad apsaugočiau save ir Harietą nuo bet kokio pavojaus ir ką galima sakyti Vladimirui, aš išvykau namo. Visuomet galvojau, jog Vladimiras yra tas žmogus, kurio reikėtų saugotis, kuris gali imtis bet ko, kad pasiektų savo tikslą, kad pašalintų bet kokią kliūtį iš savo kelio, tačiau jis pats tapo auka… Ponas Andrejevas pasakojo, jog Volodia nieko man nepasakojo, taip bandydamas apsaugoti mane nuo nereikalingos baimės gyventi taip, kaip buvau pratusi. Būtų lengviau, žinant, jog avarija buvo tiesiog nelaimingas atsitikimas, tačiau dabar, kai žinojau, jog kažkas tyčia kenkia mano šeimai, aš buvau tikrai įbauginta. Nebesipriešinau man skiriamai apsaugai, nes dėl Harietos saugumo būčiau užsirakinusi netgi bunkeryje…

Kasdien lankydavau Vladimirą ligoninėje, stebėjau jo progresą kalboje, kairės kūno dalies judesiuose ir pasakodavau jam, kokia Harieta didelė ir protinga mergaitė. Volodia dar sunkiai suregzdavo sakinius, tačiau vis gyviau judindamas kairę ranką, jis mokėsi rašyti, todėl kartais prašydavo, ką nori perduoti Harietai.
–      Aš pasakiau jai, jog tu išvykęs… Atleisk, Vladimirai, nežinau, kaip jai pasakyti, kad tu grįši visiškai kitoks.
Dabar mano širdį užgulė ne tik melas dėl tikrojo Harietos tėčio, tačiau ir dėl Vladimiro. Aš tiesiog norėjau savo dukrai suteikti tobulą gyvenimą, norėjau, kad ji nekentėtų, kad išvengtų sunkumų… Tačiau ilgainiui ėmiau suvokti, jog neapsaugosiu jos nuo aplinkos veiksnių, nes tai ir buvo mūsų gyvenimas. Negalėjau ir nenorėjau jos uždaryti į auksinį narvelį, kuriame ji būtų visiškai saugi, kuriame nepatirtų gyvenimo skonio, kaip kad nepatyriau aš. Nenorėjau jos „užkonservuoti“ ir po daugelio metų paleisti į pasaulį visiškai nesuvokiančios nei kas yra nelaimė, nei kas yra nusivylimas – ji privalėjo augti stipria asmenybe, kokia aš niekada nebuvau. Todėl vieną dieną paklausta, kada grįš dėdė Vladimiras, atsakiau Harietai:
–      Dėdei Vladimirui nutiko nelaimė. Dabar jis nebegali vaikščioti.
–      Bet kaip jis nebegali vaikščioti? Jis nebeturi kojų? – klausinėjo susidomėjęs vaikas.
–      Jis turi kojas, bet jos miega ir nebegali atsibusti. Ir dešinė ranka miega… Grįžus dėdei turėsime labai jį mylėti, galbūt tada jo kojos atsibus ir jis vėl bus toks, kaip anksčiau.
–      Ar dėdei skauda?
Susigraudinusi dėl Harietos jautrumo, suraukiau kaktą ir tyliai tariau:
–      Dabar jam labai skauda širdelę, turėsime ją išgydyti… Būk jam gera, tada jis tikrai pasveiks!
Nuo tos dienos Harieta pradėjo beviltiškai laukti grįžtančio Vladimiro ir vis klausinėjo, kada galės jį pamatyti. Praėjo beveik du mėnesiai, kol Volodia išlavino kalbą ir sugebėjo puikiai judinti funkcionuojančią kūno dalį. Deja, per tuos mėnesius nesisekė pagauti nusikaltėlių, kurie suorganizavo avariją.

Vladimirui grįžus į namus, kartu su juo atvyko ir seselė, kuri kiaurą parą gyveno kambaryje šalia jo, jei tik jos prireiktų. Harieta meiliai glausdavosi prie Vladimiro dešinės pusės, bandydama savo šiluma „prabudinti“ sustingusį jo kūną. Kairysis jo lūpų kamputis būdavo pakilęs visuomet, kai mergaitė „vaidindavo“ jam savo vaizduotėje kurtus spektaklius arba dainuodavo ekspromtu kuriamas dainas. Prie vyro dažnai būdavau ir aš: išveždavau jį į sodą, kartais vietoj seselės jį prižiūrėdavau, tačiau labai retai išgirsdavau jį kalbantį. Kad ir kaip prašydavau kalbėtis su manimi, pasakyti, kaip jis jaučiasi, Vladimiras buvo visiškai sugniuždytas ir norėdavo su manimi pasidalinti tik tyla… Sutikau su visomis jo sąlygomis.

Po mėnesio mus aplankė advokatas Andrejevas, kuris iki šiol su manimi kalbėdavosi tik telefonu, tačiau nieko naudingo nepranešdavo. Pirmiausia jis paklausė, ar Volodia galėtų su juo pasikalbėti akis į akį. Žinoma, pastarasis sutiko, kad ir kaip aš norėjau išgirsti jų pokalbį… Tai buvo konfidencialus jųdviejų reikalas, tad aš likau valgomajame mirdama iš smalsumo. Bijojau, jog Vladimiras dar nėra toks stiprus, kad pakeltų įtampą dėl pasikėsinimo į jo gyvybę, tačiau jis buvo lyg akmuo – po pokalbio su advokatu pasikvietė mane ir pareiškė, jog net nežada nutraukti ir nori pabaigti savo projektą.
–      Bet juk tai per daug pavojinga – tie žmonės visiškai nevertina gyvybės, todėl gali imtis bet ko.
–      Pono Sokolovo neperkalbėsite. Jo paskirti asmenys tvarkys visus reikalus, o tam jis vadovaus iš čia.
–      Aš tik bijau dėl savo dukros…
–      Jūsų namas akylai stebimas, kiekvieną jūsų žingsnį lydės apsauginiai, todėl būkite rami.
Teko pratintis būti lydimai netgi į restorano tualetą, tačiau Vladimiras dėjo visas pastangas, kad dėl jo užsispyrimo nenukentėčiau nei aš, nei Harieta. Vis klausdavau, kada bus baigtas jo projektas , o Vladimiras atsakydavo, jog greitai galėsiu jaustis visiškai saugi. Abejojau, ar dar kada jausiuosi tokia – nuolatinė įtampa ir nerimas visiškai sujaukė mano gyvenimą, aš vis rečiau išvykdavau iš namų, Harietą nuvežusi į čiuožimo pamokas, nenuleisdavau akių nuo jos nei akimirkai, nebenorėjau net susitikti su Patricija, nes rizikavau ir ją įtraukti į šį klapų reikalą…

Vieną iš popiečių, kai ketinau važiuoti su Harieta į čiuožyklą, užėjau į Vladimiro kambarį ir pranešiau, jog manęs nebus keletą valandų. Žinojau, jog jis nenori kalbėtis, todėl pasakiusi tai, apsisukau ir ketinau išeiti, tačiau Vladimiras vos girdimai ir su trugdžiais paklausė:
–      Ar tu mane myli?
Atsisukau į vyrą netekusi žado ir priėjusi kelias sekundes žvelgiau į jo graudžias akis. Giliai atsidususi pritūpiau prie vežimėlio, kuriame jis sėdėjo, ir tariau:
–      Žinoma.
Jis žiūrėjo į mane keistu, tačiau pirmą kartą tokiu nuoširdžiu žvilgsniu. Anksčiau Vladimiro akyse matydavau galią ir orumą, o dabar tai buvo gilios ir gailestingumo maldaujančios sagutės. Padėjau savo delną ant jo kairiosios plaštakos ir švelniai paglosčiusi stojausi, kai išgirdau ir vėl vos pralemenamus Vladimiro žodžius:
–      Taip sakai tik iš gailesčio…
Žvelgiau į jį, stengdamasi neparodyti, jog iš tiesų man gaila jį matyti tokį sužlugdytą, tačiau ašaros mano akyse bylojo visai kitą tiesą… Volodia žiūrėjo į mane lyg lietuje paliktas šuo, dėl ko man darėsi vis sunkiau stebėti, kaip iš išdidaus vyro, jis tapo visiškai negyvybingu žmogumi. Kukliai šyptelėjusi nuraminau jį:
–      Tu mano vyras. Visada tavimi rūpinsiuosi.
Pabučiavau jo kaktą ir nebegalėdama ištverti širdies skausmo dėl šio bejėgio vyro, išbėgau tekina iš jo kambario pas dukrą. Nuo pat tos dienos, kai sužinojau apie avariją, aš neturėjau jokio poilsio, nemiegodavau naktimis galvodama apie vargšą Vladimirą, apie tai, ką jis dabar išgyvena; svarstydama, kaip apsaugoti savo dukrą ir save, kokių veiksmų imtis norint vėl gyventi pasaulyje be jokios baimės. Buvau nusikamavusi ir nežinojau, ką dar likimas man ketina pateikti po visko, ką patyriau per pastaruosius kelerius metus.

O likimas buvo tikrai negailestingas ir vos po valandos, kai palikau Vladimirą su sesele, sulaukiau skambučio iš Tanios.
–      Госпожа, вернитесь по скорее, о Боже… Вернитесь!
–      Что случилось, Таня? Что- то с Владимиром? – bandydama nuraminti į ragelį verkiančią moterį klausinėjau.
–      Господин Владимир… О Боже… Я не могу… – darydama pauzes ir kukčiodama toliau kalbėjo Tania. – Я не могу…
–      Что случилось?[5] – galutinai sunerimusi griežtai paklausiau.
Fone girdėjosi greitosios sirenos bei šumulys, todėl nesulaukusi atsakymo dar kartą garsiai sušukau:
–      Таня, что там происходит? Мне вернутся с Гариетой?
–      Без, госпожа, без…[6] – teištarė moteris ir aš tuoj pat pabaigusi pokalbį surinkau draugės telefono numerį.
Stendamasi nuslėpti beprotišką paniką bei nerimą, paskambinusi Patricijai paprašiau, priimti vaiką valandėlei. Nors ir retai besusitikdavome, ji padėdavo bet kada, kai man reikėdavo artimo žmogaus. Pamaniau, jog tai ir vėl Vladimiro konkurentų antpuolis, todėl norėjau kuo saugiau paslėpti Harietą. Perspėjusi dukrą, jog po pamokėlės ją pasiims Patricija ir nusiveš kartu su Jokūbu valgyti šaldyto jogurto, paprašiau mokytojos atidžiai ją prižiūrėti ir kuo skubiau išskuodžiau namo. Visą kelią nenustojau skambinti Taniai, tačiau ši net neketino atsiliepti. Suvokiau, jog namie tikras pragaras, nes net Vladimirą prižiūrinti seselė neatsakė į mano skambučius. Ragindama vairuotoją spausti greičio pedalą, neramiai judėjau užpakalinėje automobilio sėdynėje spėliodama, kas galėjo nutikti. Tikėjausi geriausio, jog Vladimirui tiesiog pablogėjo sveikata ir greitoji atvyko jo išvežti…

Deja, grįžusi sulaukiau ne tokių gerų žinių. Vos įvažiavus į didžiulį kiemą, pamačiau stovinčią greitąją bei keletą policijos automobilių, šalia kurių stovėjo ir Vladimiro advokato transporto priemonė. Durys buvo praviros, o prie jų rikiavosi policijos darbuotojai bei apsauginiai.
–      Что случилось? – vos išlipusi iš automobilio bėgdama prie jų klausiau.
–      Сожалеем, госпожа Вильямс…[7] – tarė vienas iš policininkų.


[1]           – Sekundėlę, nušluostysime ją ir galėsite palaikyti savo mergaitę.
[2]              – Ar jau išrinkote mergaitei vardą?
[3]              – Taip. Ji bus Harieta.
[4]                      – Kol aš užmigdysiu Harietą, prašau paruošti viską, ko gali prireikti ligoninėje. Advokatas praneš, kada ir kur man nuvykti, noriu būti pasiruošusi.
[5]           – Ponia, grįškite kuo greičiau, o Dievulėli… Grįškite!
– Kas nutiko, Tania? Kas nors Vladimirui?
– Ponas Vladimiras… O Dieve… Aš negaliu…
– Kas nutiko?
[6]              – Tania, kas ten vyksta? Ar man grįžti su Harieta?
– Be, ponia, be…
[7]           – Kas čia nutiko?
– Apgailestaujame, ponia Viliams…


Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

– Ma

XXI

Vieną (graudžiausią) kūrinio vietą aprašiau klausydama šios dainos. Ruošiam servetėles ir pradedam…

Atleidusi pirštus atmerkiau akis ir pamačiau nurodytame ekranėlyje pliusą. Žemė išslydo iš po kojų, įsikibau į vonios komodą ir kurį laiką gaudžiau kvapą. Dar kartą pažiūrėjau į testą, ar tikrai neapsigavau. Nežinojau, kaip į visa tai reaguoti… Nebuvau pasiruošusi nėštumui, nebuvau pasiruošusi tapti mama, auginti žmogutį, prisiimti už jį pilną atsakomybę, skirti visą dėmesį ir laiką tik tam vaikučiui… Buvo sunku patikėti, nes buvau susitaikiusi su mintimi, jog niekada negimdysiu ir neįsivaikinsiu. Akimirką, kai pamačiau teigiamą atsakymą, suvokiau, jog esu dar visiška nebrendyla… Niekada nesidomėjau motinystės ypatumais, manęs tai netgi nežavėjo, todėl išsigandau, kad netgi būdama keturiasdešimties aš nieko nenutuokiau apie buvimą mama, gimdymą, žindymą… Atsipeikėjusi po patirto lengvo šoko, prisiminiau ir Harį, kuris garantuotai yra šio manyje besivystančio kūdikėlio tėvas. Pasidarė dar silpniau, tad susmukau ant grindų prie komodos, delne vis dar gniauždama teigiamą nėštumo testą. „Kaip aš jam pasakysiu, kad jis taps tėčiu? Jam dar tik aštuoniolika… Kaži, ar jis tam pasiruošęs. Kaži, ar pasiruošęs paaukoti tiek daug galimybių. Dieve, kodėl tavo planas toks keblus? Ką man daryti?“ – susigraudinusi klausinėjau.
–      Įleisk, jau per ilgai ten tupi! – stūgavo Vladimiras už durų.
Privalėjau jam pasakyti tiesą apie nėštumą, tačiau maniau, jog pavyktų jį apgauti dėl to, kas kūdikio tėvas. Palengva atsitiesiau, priėjau prie veidrodžio ir pasisukusi šonu nesąmoningai perbraukiau sau per pilvą. Nors nėštumas dar tik prasidėjo, ėmiau įvaizduoti, jog manyje jau yra išsivystęs kūdikis… Buvau visiškai sutrikusi, vis dar nesupratau, kaip tai keičia visą mano gyvenimą ir mane. Atrakinusi duris, tuoj pat sulaukiau Vladimiro įsiveržimo. Jo akys buvo apvalios dėl išgąsčio pamačius mano ašarotus skruostus. Aš nusisukau, kad jis nematytų mano reakcijos ir nuėjau į kambarį.
–      Tai sakyk! – pasivijęs nekantravo Volodia. – Teigiamas?
–      Taip… – sukaupusi drąsą ištariau. – Aš laukiuosi.
Vladimiro reakcija buvo panaši į maniškę – mažai džiaugsmo, daug abejonių ir klausimų. Atsitokėjęs vyras ėmė vaikščioti po kambarį, kol aš stovėjau jo viduryje tylėdama.
–      Nemaniau, kad taip nenori vaikų… – tyliai tariau, matydama, kaip Vladimiras vis labiau nervinasi.
–      Tik ne to suknisto suskio garbanota galva! – atšovė jis stabtelėjęs.
Vladimiro akyse buvo tiek daug pykčio ir pavydo, jog maniau, jis nesusivaldys ir švystels mane ant grindų. Bandydama gelbėti situaciją vapėjau drebančiu balsu:
–      Ką tu čia kalbi? Kūdikio tėvas esi tu! Tai nutiko pirmąją naktį, kai atvykai į Londoną!
–      Tu mane laikai visišku bukagalviu?! – rėkė Volodia.
–      Nelaikau, tiesiog žinau! – pati tikėdama tuo, ką kalbu išrėkiau atgal.
Jis grėsmingai prie manęs priartėjo, žvelgė tiesiai į akis, norėdamas dar labiau įbauginti ir giliai kvėpuodamas atšovė:
–      Aš prieš penkerius metus pasidariau operaciją.
–      Kokią? – išsigandusi ir laukdama blogiausio paklausiau.
–      Kaži kokią? Vasektomiją.
Mano gyvenimas byrėjo į šipulius mano akyse… Aš užsimerkiau ir panarinau galvą. Buvo ir gėda, ir baisu žiūrėti į Vladimirą. Apie vasektomiją jis man nebuvo net užsiminęs, tačiau buvo tikrai netinkamas metas priekaištauti dėl to, nes aš buvau padariusi daug blogesnį dalyką. Mums nutilus už nugarų pasigirdo Darsės balsas:
–      Pietūs jau paruošti…
Išsigandę su Vladimiru atsisukome į ją, lyg užklupti darant kažką draudžiamo, tačiau kitaip reaguoti negalėjau. Jei Darsė būtų išgirdusi, jog laukiuosi Hario kūdikio, tikrai sulaukčiau pasaulio pabaigos tą patį momentą.
–      Tuoj ateisime, – trumpai ir griežtai atsakė Vladmiras ir Darsė dar sekundėlę pastovėjusi tarpduryje, nuėjo koridoriumi.
Vyras užvėrė duris, atsisuko ir įrėmęs rankas ant klubų paklausė:
–      Tai ką dabar darysi? Čiučiuosi vaiką su paaugliu?
Jo žodžiai nuskambėjo neįtikėtinai žiauriai ir mano širdį lyg tigro letena paglostė… Kraujavau iš vidaus, nežinodama, kaip tai sustabdyti. Garsiai ir gyliai alsuodama verkiau ir nieko neatsakiau.
–      Tai pats kvailiausias tavo poelgis, Eliza. Nesuprantu, kur dingo mano grakščioji, elegantiška ir inteligentiška žmona, kurią aš vedžiau? Kur dingo ta moteris, kuri visada viską planavo, apgalvodavo visus pliusus ir minusus, kiekvieną pasekmę ir rezultatų naudingumą?
–      Volodia, tu pats žinai, kad aš niekada nebuvau laiminga.
–      Nesiteisink. Buvai laiminga siekdama karjeros ir tapusi garsia balerina.
–      Bet tai tebuvo laimė dėl pasisekusios karjeros. Aš susituokiau su tavimi tikėdamasi pamiršti Henriką ir pamilti tave, bet man nepavyko ir dėl to aš buvau dvigubai nelaimingesnė. Iki kol sutikau Harį…
–      Ir dabar esi laiminga? Manai, jis bus laimingas, kai sužinos, jog jo keturiasdešimtmetė meilužė laukiasi ir jo nepriklausomas gyvenimas baigėsi? Abejoju tuo… Kol jūs linksminotės ir slapta susitikinėdavote, buvote laimingi, bet kai teks susidurti su realybe – laimė greitai išgaruos. Susituokusi vyresnė moteris laukiasi nuo paauglio savo buvusio mylimojo sūnaus. Skamba kaip iškrypęs sapnas. O po kokių metų tas piemuo išlėks paskui trumpesnį sijoną ir paliks tave sūpuoti tą… – parodęs į mane jis nutilo.
–      Gerai, gana… Tu nieko nežinai apie Harį ir apie meilę. Tu nežinai, kiek daug galima paaukoti dėl jos.
–      Žinau. Myliu tave, Eliza, – maniakiškai žvelgdamas ir šypsodamasis tarė Vladimiras. – Todėl gelbėsiu tave ir tavo vaiką nuo pražūties.
Suraukusi kaktą žvelgiau į jį nesuprasdama, ką vyras nori pasakyti.
–      Pripažinsiu vaiką kaip savo atžalą, laikysime tai paslaptyje. Tuoj pat grįšime į Maskvą ir toliau laimingai gyvensime, – išsišiepė jis.
Žiūrėjau į Volodią kaip į beprotį. Negalėjau patikėti, jog jis vis dar galvoja apie išvykimą į Maskvą. Netgi tokiu metu, kai aš ką tik sužinojau tapsianti motina, jis dėsto man savo kliedesius.
–      Vladimirai, aš noriu gyventi be tavęs, kaip su nesupranti? Nebenoriu grįžti ten, kur buvau nelaiminga, kad vėl jausčiausi tokia pat. Nenoriu! Liksiu čia ir tvarkysiuosi su kūdikiu viena.
–      Na jau ne, aš tokios gėdos tikrai nepatirsiu. Dar neišsiskyrus susilauksi ne mano vaiko ir tada visi supras, jog mano žmona mane išdavė? To tikrai nebus! Arba pripažinsi, kad vaikas mano, arba jis nebus niekieno.
Išplėčiau akis negalėdama patikėti tuo, ką išgirdau.
–      Tu grasini mano kūdikiui? – susiėmusi už pilvo, lyg gindama, paklausiau.
–      Aš tau aiškiai pasakiau sąlygas: mes išvažiuojame į Maskvą ir gyvename su tavo vaiku lyg laiminga šeima.
–      Arba?
Vladimiras priėjo prie durų, suėmė rankeną ir atsisukęs baigė pokalbį:
–      Arba būsi vieniša mama. O gal iš vis ja nebūsi…
Pasišalinęs iš kambario jis paliko mane šokiruotą viduryje kambario, vis dar tebelaikančią nėštumo testą. Ašaros upeliais sruveno skruostais, kol aš stengiausi susikaupti, kad galėčiau nusileisti į apačią ir papietauti su šeima, tačiau man nepavyko. Nenorėjau matyti nei vieno žmogaus, nenorėjau kalbėtis su jais, pasakoti, kas man yra, tiesiog norėjau užsidaryti ir būti viena, kol viskas išsispręs savaime. Sprendimo priėmimas man visuomet būdavo viena sunkiausių užduočių gyvenime… Anksčiau visus sprendimus priimdavo mama, paskui tuo rūpinosi Vladimiras bei mano agentas, kol galų gale aš pradėjau gyventi savarankiškai ir Haris mane mokė žiūrėti problemoms tiesiai į akis, nebijoti klysti bei rizikuoti. Šįkart sprendimas lėmė labai daug ir klysti ar rizikuoti buvo per daug pavojinga. Vladimiro grasinimas netekti kūdikio man atrodė pats žiauriausias jo sulauktas poelgis. Žinojau, kad jis neturi žmogiškumo jausmo, tačiau grasinti atsikratyti vos užsimezgusios gyvybės buvo per daug… Jis be skrupulų ištarė šiuos žodžius, todėl neabejojau, jog lygiai taip ir pasielgtų. O jei ir nepasielgtų, Hario aš tikrai nebepamatyčiau… Vaikinas tikrai nekaltas, kad aš jį įvėliau į savo dar neiširusią santuoką ir pastačiau į keblią padėtį. Dėl visko buvau kalta tik aš pati. Pykau ant savęs ir klausiau Viešpats, kodėl jo planas buvo būtent toks?
Gulėdama lovoje svarsčiau, jog Vladimiro žodžiuose yra dalis tiesos apie šią situaciją. Vienintelis dalykas, kuriam aš pritariau – Haris dar nepasiruošęs tapti tėvu. Jam gyvenimas rožėmis klotas: studijos geriausioje meno konservatorijoje, talentas, sėkmė su įrašų kompanija ir prodiuseriu… Aš tikrai negalėjau temdyti jo sužibusios žvaigždės, pranešdama, jog vietoj galimybių pasinaudojimo jis turės keisti vystyklus ir nemiegoti naktimis. Pati bijojau apie tai pagalvoti, o juk jam dar tik aštuoniolika… Apie tai sužinojusios Liucija bei Darsė pasirūpintų, kad visas pasaulis imtų badyti į mane pirštais, o jei dar įsikištų Vladimiras…

Kelias dienas nelindau iš savo kambario, nesikalbėjau su niekuo, išskyrus Vladimirą, kurio reikalaudavau pranešti tėvams, jog prastai jaučiuosi, o tuo metu galvodavau, kaip elgtis toliau. Rytiniai pykinimai tapo rutina ir aš pradėjau mąstyti blaiviau: man buvo pats laikas keliauti pas ginekologą… Tačiau pirmiausia turėjau nuspręsti, ką daryti su Hariu. Po paskutinio mūsų konflikto telefonu, jis man nei skambino, nei rašė. Nors jis nebuvo piktas žmogus, greitai pamiršdavo ginčus, tačiau šįkart jis turbūt nejuokais nusivylė manimi ir laukė mano žingsnio. Žinoma, aš ne kartą norėjau su juo susisiekti, tačiau mano galvoje sukosi tik viena mintis – aš laukiuosi Hario vaiko. Nežinojau, kaip reikėtų su juo bendrauti, tai buvo dalykas, kurį jam turėjau pranešti pačiam pirmam, tačiau maniau, jog nutylėdama tai dariau jam paslaugą…

Kartą prieš užmiegant tariau Vladimirui:
–      Gerai, aš sutinku su tavo sąlyga. Tik aš turiu saviškę: tu nustosi sekioti mane ir paliksi ramybėje Harį.
–      Žinojau, kad tavo smegenys dar neišdžiuvo dėl meilės tam pienburniui. Puiku, aš palieku jį ramybėje, rytoj užsakau bilietus ir mes kuo greičiau iš čia išskrendame.
Nebesakiau nei žodžio, nes buvo beprasmiška su juo ginčytis…
–      Ir dar viena sąlyga – leisi man susitikti ir atsisveikinti su Hariu, pats į tai nesikišdamas.
Dėl šios sąlygos Vladimiras buvo nepatenkintas, tačiau pajutęs pergalės skonį, leido man išpildyti savo paskutinius norus. Visą naktį sukau galvą, kaip reikės žiūrėti Hariui į akis ir pasakyti, jog grįžtu į Maskvą, lieku su Volodia ir kad jis manęs nebeieškotų… Negalėjau ir vėl forsuoti, meluodama, jog jo nemyliu, kaip tai dariau palikdama pirmąjį kartą. Nemokėjau meluoti tokio dalyko, atrodė, jog man ant kaktos kabėjo neoninė iškaba „myliu Harį“! Tikrai tai jaučiau, todėl privalėjau leisti jam būti laimingam ir nebekelti problemų.

Ryte su Vladimiru nuvažiavome į konservatoriją, kurioje pasirašiau atsistatydinimo dokumentus. Direktoriaus sekretorė buvo nustebinta žinios, jog aš nebedirbsiu ir vėl išvykstu į Maskvą, tačiau Vladimiras ją greitai nuramino, paslaptingai lepteldamas:
–      Na, juk reikia kada nors pasirūpinti savo gausėjančia šeimyna.
Nuėjus į salę susirinkti savo daiktų, mane užplūdo tiek daug laimingų prisiminimų: pirmieji Hario netyčiniai užklydimai, mūsų bendros repeticijos, susipykimai, jo sukurtos dainos… Priėjau prie pianino, atidariau jo dangtį ir prisiminiau tą įsijautusį ir melodijai atsidavusį vaikinuką, atraitotomis rankovėmis bei sušiauštais plaukais. Dantytas peilis skrodė mano širdį išilgai ir aš nebegalėdama suvaldyti skausmo pravirkau ir atsisėdau ant kėdės. Situacija vėl kartojosi: buvau priversta atsisveikinti su mylimu žmogumi, kuris darė mane laiminga, kuris kūrė man dainas ir su kuriuo neegzistavo laikas… Stalo stalčiuje radau Hario rašytus raštelius, kuriuos jis slapta palikdavo po pianino dangčiu pasibaigus repeticijoms. Jis buvo toks skrupulingas ir dėmesingas, jog nepatingėdavo parašyti trumpų, tačiau labai mielų pastabų apie mane ir mus. Dar kartą perskaičiusi kiekvieną laiškutį, šypsojausi pro ašaras, nesugebėdama suvokti, kodėl taip elgsiuosi… Tačiau taip pasielgti reikėjo, kito pasirinkimo neturėjau.
Važiuojant namo, parašiau Hariui žinutę ir dar kurį laiką svarsčiau, ar tikrai atsisveikinti, ar geriau tiesiog išskristi nieko jam nepaaiškinus, tačiau beprotiškai norėjau paskutinį kartą pamatyti jo akių žalumą ir išgirsti tą gilų prikimusį balsą… Tad spustelėjau mygtuką ir žinutė, kurioje prašiau Hario susitikti vakare, buvo išsiųsta. Bute pradėjus krautis lagaminus, Volodia nusprendė, jog atsisveikindami su mano šeima pranešime naujieną apie mano nėštumą ir iškart išskrisime. Skrydis buvo numatytas po poros dienų, tad laiko viskam sutvarkyti buvo labai nedaug. Vos pyptelėjus telefonui, sudrebėjau ir virpančia širdimi bei rankomis paėmusi jį perskaičiau Hario atsakymą.
Gerai, tik pasakyk kur ir kada. Mirštu tavęs nematydamas…
Pasidarė dar sunkiau ryžtis su juo atsisveikinti, kai Haris ant manęs visiškai nepyko dėl prieš kelias dienas pasakytos replikos. Atsakiusi, jog atvyksiu pas jį vakare, toliau tvarkiausi savo drabužius, tarp kurių radau keletą Hario marškinėlių bei megztinių. Nusprendusi vakare juos nuvežti savininkui, lanksčiau ir verkiau įsikniaubusi į kiekvieną drabužį. Mylėjau net Hario kvapą… Net jis man priminė, kokia saugi ir mylima jaučiausi šiuose namuose. Visa tai buvo lyg pasakiškas sapnas, lyg nieko nebūtų įvykę. Dabar buvo sunku suvokti, jog taip nutiko būtent man: aš mylėjau, jaučiausi laiminga, buvau mylima ir viskuo aprūpinta. Tvirtai žinojau, kad niekada niekas nebeprivers manęs taip jaustis… Tai buvo gyvenimo pilnatvė, kuri, deja, turėjo nelaimingą pabaigą. Raginama Vladimiro mažiau raudoti, toliau dėjau savo drabužius į lagaminą. Nusprendžiau neparduoti buto, palikti jį tokį, koks yra, kad po daugelio metų atvykus į Londoną, galėčiau turėti savo kampelį. Nors iš tiesų net nežinojau, ar kada nors dar galėsiu čia grįžti…
–      Jau beveik aštuonios, vairuotojas nuveš mus pas tą tavo vaikėzą, – tarė Vladimiras įėjęs į mano drabužinę.
Sėdėjau rankose laikydama vieną iš Hario marškinių, kuriuos mėgdavau nešioti rytais vietoj chalato ir suvyniojusi įdėjau į savo lagaminą. Žvilgtelėjau į vyrą ir paklausiau:
–      O ko tu ten važiuosi?
–      Palauksiu tavęs automobilyje.
–      Juk prašiau manęs nesekti…
–      Neseksiu, tik palydėsiu, – nusijuokė jis. – Turėsi spėti per pusvalandį, nes devintą valandą pas tavo tėvus vakarienė.
Neturėdama jokio noro su juo bartis, atsistojau nuo fotelio, paėmiau popierinį krepšelį su Hario drabužiais ir vartydama akis praėjau pro Vladimirą. Važiuojant širdis daužėsi vis smarkiau, pakilo spaudimas ir ėmė spengti ausyse. Negalėjau patikėti, jog tikrai taip pasielgsiu… Vladimiro vairuotojui net nereikėjo sakyti, kur važiuoti – jis puikiai žinojo, kur gyvena Haris ir tai kėlė man didžiulę baimę, jog netgi man išvykus ir įvykdžius vyro reikalavimus, jis nebus saugus.
Išlipus iš automobilio, pradėjo lyti ir tai man sukėlė nežymų juoką, prisiminus mano ir Hario pokalbį apie ženklus. Eidama į namą, tyliai paklausiau savęs, ką šįkart reiškia lietus, tačiau turėjau nustoti galvojusi apie menkniekius – privalėjau sukaupti visą drąsą ir jėgas atsisveikinimui su Hariu. Apsauginis mane pažinojo, todėl be problemų pakilau liftu į ketvirtą aukštą ir eidama koridoriumi nervingai gniaužiau rankinės ir popierinio krepšelio rankenas, o atsistojusi prieš Hario buto duris giliai įkvėpiau ir pabeldžiau. Atrodė, kad vaikinas laukė prie durų, nes atidarė vos ne tą pačią akimirką, kai nustojau belsti. Nieko nelaukęs, jis čiupo mane į glėbį tiesiog koridoriuje. Prispaudžiau jį prie savęs taip stipriai, jog maniau, sulaužysiu visus šonkaulius ir sutraiškysiu vidinius organus.
–      Elizabeta, mieloji, – atleidęs mane ir suėmęs už skruostų pabučiavo Haris. – Kaip aš tavęs pasiilgau.
Po jo bučinių ir žodžių iškart pradėjau verkti. Vaikinas įsivedė mane į butą, uždarė duris ir paėmęs už rankų paklausė:
–      Niekas tavęs nesekė? Buvai atsargi?
Vis dar žliumbdama lyg mažas vaikas negavęs saldainio, netariau nei žodžio, tik dar kartą apkabinau jo kaklą, kukčiodama į ausį:
–      Aš tavęs taip pasiilgau…
–      Ir aš, nusiramink, – glostydamas man nugarą guodė Haris.
Negalėjau žiūrėti jam į akis, nes jose mačiau savo pamestą laimę… Žiūrėdama į jas nesugebėjau pasakyti, jog palieku jį. Gerklėje stovėjo didžiulis graudulio gumulas, kuris neleido pratarti nei vieno žodžio.
–      Ar tas gyvulys tavęs nesekė, Elizabeta? Atsakyk, – vėl paklausė atsitraukęs vaikinas.
Purčiau galvą į šonus, vis dar verkdama, tačiau negalėjau nieko pasakyti.
–      Ateik, atsisėsk. Ar jis tau padarė ką nors, kodėl tu taip verki?
Jis švelniai paėmė mane už rankos ir vedėsi į svetainę. Būtent tą akimirką norėjau mirti, norėjau, kad mano gyvenimas baigtųsi būnant prie pačio mylimiausio žmogaus, nuo kurio negalėjau atsitraukti nei per metrą.
–      Na, kas buvo? Ką jis tau padarė?
Padėjusi daiktus ant fotelio, pati atsisėdusi ant sofos šalia Hario, nusišluosčiau ašaras ir kelias sekundes žiūrėjau į jo susirūpinusį veidą.
–      Hari… – vos girdimai ištariau. – Neteisk manęs…
Mano balsas trūkčiojo, o žodžiai sunkiai jungėsi vienas su kitu. Netgi nežinojau, kaip tai pasakyti, todėl nuleidau akis ir žiūrėdama į savo delnus tęsiau:
–      Aš išvykstu į Maskvą.
Stojo spengianti tyla. Nedrįsau pakelti galvos ir pamatyti Hario išraišką, bet nujaučiau, jog jis ganėtinai apstulbo tai išgirdęs.
–      Ką? Ką tu čia kalbi? – atsistojęs aplink staliuką ėmė vaikščioti jis.
Tylėjau, nes supratau, jog taip jis įsitikins mano žodžių tikrumu.
–      Kodėl? – griežtai paklausė Haris.
–      Privalau…
–      Jis ir vėl tau grasino? Elizabeta, nebijok, advokatui viskas gerai, jis tik išvykęs į Jungtines Valstijas, grįžęs toliau tvarkys tavo skyrybų bylą. Tas maniakas daugiau tau nebegrasins ir paliks ramybėje! – priklaupęs prie manęs entuziastingai dėstė vaikinas.
Pakėlusi akis ir vėl ėmiau verkšlenti. Paglosčiusi jo plaukus, suėmusi skruostus atsakiau:
–      Ačiū, Hari, kad tu taip stengiesi, bet aš privalau išvykti. Man labai skaudu ir sunku, bet taip bus geriau mums abiems.
–      Kaip tai gali būti gerai mums abiems, jei nei tu, nei aš nenorime skirtis? Nesuprantu…
Jo nuoširdus sutrikimas bei liūdesys varė mane į neviltį, nežinojau, kaip man pavyks viską paaiškinti.
–      Hari, tau dar visas gyvenimas prieš akis, tu tikrai rasi merginą, kurią mylėsi labiau nei mane ir kuri tavęs neskaudins taip, kaip tai darau aš…
–      Aš nenoriu nieko mylėti, nenoriu nieko kito, tik tavęs!
Atkaklumas darė Harį dar žavesnį, nei jis buvo ir man darėsi vis sunkiau atsispirti. Tačiau prisiminus, jog mano kūdikio ir Hario saugumas priklauso tik nuo mano išvykimo, buvau pasiryžusi padaryti viską.
–      Hari, deja, bet taip turi būti…
–      Bent paaiškink man, kodėl! Juk turiu teisę žinoti?
Jis, kaip visada, buvo teisus, bet paaiškinti, jog išvykstu gimdyti jo kūdikio ir slėpti jį nuo biologinio tėvo, buvo kebloka, todėl tylėjau ir nieko nesakiau.
–      Jei tas stuobrys tau grasino, mes tuoj pat paduosime jį į teismą, – ryžtingai atsistojęs išrėžė Haris.
–      Tai ne Vladimiras… Tiesiog tau reikia judėti į priekį, Hari.
–      Aš ir judėsiu, bet drauge su tavimi.
Haris žvelgė į mane iš viršaus, todėl atsistojau šalia jo ir žiūrėjau tiesiai į akis. Priėjusi dar arčiau, apkabinau jo liemenį ir tylėjau. Kelias minutes tyloje paskutinį kartą mėgavausi jo glėbiu – šilta, ramia ir saugia užuovėja.
–      Privalėsi judėti be manęs, – atsitraukusi tyliai išlemenau.
Priglaudžiau savo lūpas prie jo lūpų ir išspaudžiau ašarą, kuri nuriedėjo tiesiai tarp jų.
–      Aš tavęs nepaleisiu, – laikydamas mano ranką sumykė Haris.
Jo akys taip pat blizgėjo nuo ašarų, o žvilgsnis maldavo nepalikti jo. Laisva ranka pasiekiau savo rankinę, paėmiau ją ir vėl atsisukusi į Harį kankinau save matydama jo skruostu nuriedėjusią ašarą.
–      Jei mane myli, nepalik manęs.
–      Myliu, bet neturiu kito pasirinkimo…
–      Visada yra išeitis, – vėl bandė mane nuteikti Haris. – Būk ryžtinga, Elizabeta!
–      Esu. Neįsivaizduoji, kiek ryžto man reikia tave paleisti… – išlaisvinusi savo plaštaką iš jo švelnaus delno tyliai praveblenau ir dar kartą pažvelgusi į jo garbanomis apkritusį veidą pajudėjau išėjimo link.
Haris turbūt buvo šokiruotas, jog nesivijo manęs ir liko stovėti svetainėje lyg įkaltas. Išėjusi iš buto norėjau rėkti ir bėgti ten, kur niekas manęs nerastų, tačiau išsiverkusi lifte, įlipau į automobilį, kuriame manęs laukė Vladimiras. Atsisėdus jis manęs paklausė:
–      Sutvarkei visus reikalus su tuo snargliu?
Žvilgtelėjau pro langą ir griežtai atsakiau:
–      Važiuojam.
Galėjau tik įsivaizduoti, kaip Haris jautėsi, kai aš nieko nepaaiškinusi dingau iš jo gyvenimo. Kvaila ir pašaipi Vladimiro šypsenėlė man kėlė dar didesnį liūdesį bei pyktį, tačiau aš kaip įmanydama tvardžiausi, nes, atvirai pasakius, šio vyro bijojau lyg paties šėtono… O ypač dabar, kai ateinančius devynis mėnesius gyvensiu už du žmogeliukus. Turėjau būti atsargi visais atvejais. Tą vakarą per vakarienę mano artimiesiems apie nėštumą nepranešėme, tačiau užsiminėme, jog po poros dienų išskrendame į Maskvą.
–      O, šaunu! Susigrąžinsi savo žmoną, – nusijuokė Darsė.
Ji turbūt buvo vienintelė, kuri taip džiaugėsi mano išvykimu. Mama rūpestingai linksėjo galva, tačiau mačiau jos akyse įtartiną baimės žvilgsnį. Na, o tėtis, žinoma, buvo be nuomonės. Jis vis dar laikė Vladimirą puikiu žmogumi, tad beprasmiška buvo bandyti tai paneigti.
–      Visgi nusprendėme, kad šeima yra svarbiau už karjerą, tad baleto studiją atidarysime Maskvoje, – toliau kalbėjo Vladimiras.
Apie baleto studiją, žinoma, mes nieko nebuvome taręsi, nes aš žadėjau tik išvykti iš Britanijos. Mano planuose dabar buvo ilgas liūdesys, vėliau gimdymas ir vienišos motinos kančios. Neketinau gyventi su juo, norėjau savo buto ar namo Maskvoje, kad tik nereikėtų dalintis su juo bendru oru. Tačiau prie šeimos apsimetinėjau, jog viskas, ką Volodia kalba, yra tiesa, todėl sėdėjau ramiai nuleidusi galvą ir klausiau, ką jis pameluos dar.
–      Labai puiku, pritariu, kad šeima turi būti svarbiausia, – džiugiai žvilgtelėjo į mane mama, kai pakėliau akis į ją. – Kada išvykstate?
–      Poryt, – šyptelėjo Vladimiras ir apkabino mane.
Mane nupurtė šleikštulys ir vis dar negalėjau suvokti, jog turiu palikti viską, kas man teikia didžiausią palaimą. Verkti norėjosi vos prisiminus ašarų kupinas Hario akis, kai pasakiau jam apie išvykimą. Darsė paslaptingai šypsojosi, valgydama salotas ir kažką šnibždėjo prigludusi prie Ruperto. Turbūt ji jautėsi nugalėjusi mane, nes pirmoji išsiaiškino mano romaną su Hariu, o atsiradęs mano teisėtas vyras pastatė mane į vietą. Nors ji ir buvo vienas artimiausių žmonių, negalėjau pakęsti ir suprasti jos kerštingo elgesio, jos noro paversti mano gyvenimą pragaru, paniekinti ar pašiepti mane.
–      Vadinasi, rytoj surengsime atsisveikinimo vakarėlį, – rankomis suplojo mama.
Jie ėmė planuoti rytojaus vakarėlį, norėjo netgi pakviesti mano buvusius kolegas iš darbo, tačiau primygtinai pareiškus, jog vakarą noriu praleisti su artimaisias, įtikinau neorganizuoti grandiozinės puotos.
–      Rytoj norėtume pranešti kai ką svarbaus, – įsiterpė Vladimiras. – Norėtume, kad dalyvautų tik šeimos nariai.
–      Kažką svarbaus? – nustebo mama ir išpūtusi akis atsisuko į mane.
Susigėdusi nuleidau galvą ir leidau Vladimirui kalbėti toliau. Kaip ir visuomet, mama tikriausiai puikiai nutuokė, apie ką norime pranešti, nes ji buvo vienintelė pastebėjusi mano pykinimo maratoną, įtarusi, jog galiu lauktis ir prašiusi nusipirkti nėštumo testą. Kaip tik tą akimirką ir pasireiškė dar vienas pykinimo priepuolis. Išbėgau iš valgomojo niekam nespėjus net sureaguoti. Man iš paskos nusekė mama, tačiau aš užtrenkiau vonios kambario duris jai tiesiai prieš nosį.
–      Dukrele, viskas gerai? Ar pranešite tai, ką aš įtariau? – už durų tylomis kalbėjo ji.
–      Mama, grįžk į valgomąjį.
Nieko nebeatsakiusi ji nuėjo nuo durų, todėl aš galėjau ramiai išsivemti. Pasijutusi geriau, susitvarkiau ir žvilgtelėjau į veidrodį. Nežinojau, kaip reikėtų nukreipti mintis kažkur kitur, toliau nuo Hario, apie kurį šiuo metu sukosi mano pasaulis. Susitaikyti su netikėtu nėštumu buvo lengviau, nei su išsiskyrimu, tačiau ėmiau svarstyti visus anksčiau apgalvotus minusus: amžiaus skirtumas, visuomenės reakcija, reputacija bei kiti dalykai, dėl kurių aš bijojau likti su Hariu. Palengva tai padėjo išvengti didelio širdies skausmo…

Išaušus kitai dienai, visi reikalingi daiktai buvo sukrauti į lagaminus ir mes popietę praleidome su tėvais. Tėtis su Vladimiru visą laiką praleido darbo kambaryje ir neleido niekam artintis netgi prie durų.
–      Ką jie ten aptarinėja? – padedant ruošti mamai vakarienę paklausiau.
–      Žinai, verslo reikalai, – šyptelėjo mama, puošdama keksiukus.
–      Kokie verslo reikalai gali būti tokie slapti?
–      Nežinau, Eliza… Kaip tu jautiesi? – įtariai pasidomėjo ji.
–      Puikiai, mama. Keistoka, kad vėl grįšiu į Maskvą, bet taip turbūt bus geriausia…
–      Na, manau, kad jums naudingiau bus vykti į savo bendrus namus. Kalbėjausi su Vladimiru, jis pasiruošęs dirbti ir keliauti daug mažiau, kad tik išlaikytų puikius santykius su tavimi.
–      Mama, nereikia su juo kalbėtis, prašau… – piktokai surikau.
–      Juk aš tik rūpinuosi tavo šeimos gerove. Visada tave mokiau: svarbiausia – šeima, o tik po to karjera.
Norėjau jai atsakyti, jog pirmiausia – laimė ir meilė, todėl, jei šeimoje to nėra, ji negali būti pirmoje vietoje.
–      Net jei tu nejauti tokios stiprios meilės savo vyrui… – lyg žinodama pratęsė mama.
Į virtuvę įėjo iš miesto grįžusi Darsė.
–      Sveikos, moterys, – linksmai šūktelėjo ji.
–      Darse, atrodai šiek tiek apsvaigusi, – nustebo mama.
–      Buvau nuvykusi pas savo draugę Liuciją, – atsirėmusi į virtuvinę komodą vapėjo ji. – Išgėrėme po taurę šampano.
Sesuo atsisuko į mane, kilstelėjo antakius ir išsišiepė. Jos ironiją supratau iškart, tačiau, nekreipdama dėmesio į tai, toliau pjausčiau daržoves.
–      Atrodo, kad išgėrėte ne po vieną, – sarkastiškai pakomentavau.
Mama sukrizeno man pritardama.
–      Na, žinai, turime savų progų… – nusijuokė ir Darsė. – Mes turime svetainėje šampano? Šiandien puiki diena, reikia ją praleisti šampano jūroje…
Sesuo iš virtuvės išplevesavo lyg vaiduoklis. Mama papurtė galvą, atsisuko į mane ir dar kartą nusijuokė. Į virtuvę pradėjo rinktis vyrai, todėl mes su mama prieš tai aptartos temos nebepalietėme.
–      Skambino teta Rozmari, skundėsi, kad niekaip negali tau prisiskambinti, Eliza, – priėjęs tarė tėtis.
Prisiminusi, jog praeitą dieną, išėjusi iš Hario buto, išjungiau telefoną, nenorėdama sulaukti jo skambučių ar žinučių, vis dar jo neįsijungiau…
–      Oi, turbūt telefonas išsikrovė, – žvilgtelėjusi į mūsų pokalbį stebintį Vladimirą tariau. – Tuoj jai paskambinsiu…
Nusišluosčiusi rankas, išėjau iš virtuvės, užlipau į kambarį ir įsijungiau telefoną. Giliai atsidusau, kai jis ėmė pypsėti, pranešdamas, jog gavau keletą žinučių. Tvirtai žinojau, kad jos nuo Hario, todėl bijojau atversti ir perskaityti. Į kambarį įsiveržė taurę rankoje laikanti Darsė, kuri nieko nelaukusi pradėjo savo kvailą kalbą:
–      Tai vėl susirašinėji su savo meilužiu? Gal vešiesi jį į Maskvą?
–      Darse, esi girta, todėl eik pasnausk prieš vakarienę, kad neapsijuoktum visos šeimos akivaizdoje…
–      Aš girta? – įsižeidusia apsimetė ji. – Bent jau turiu gėdos ir vyrui nematant nesusirašinėju su meilužiais. Nagi, parodyk, kas tau rašo!
Linguodama ji bandė prieiti prie manęs, tačiau aš pasitraukiau ir atkirtau:
–      Vienintelis dalykas, dėl ko aš džiaugiuosi išvykimu, kad nebereikės matyti tavo pavydaus, susiraukusio ir apgailėtino veido.
–      Pavydaus? – nusijuokė ji.
–      Būtent. Pavydi man visko: mano išvaizdos, mano karjeros, mano vyro, mano gyvenimo ir pasiekimų, nes tu visą savo energiją ir entuziazmą išeikvojai bandydama pakenkti man, vietoj to, kad pasistengtum tapti tuo, kuo nori. Todėl dabar esi visiškas niekas. Tu neturi jokių gyvenimo tikslų.
–      Turiu, – surimtėjusi atšovė ji. – Sužlugdyti tavo gyvenimą.
–      Dėl ko? Dėl to, kad tu ne tokia kaip aš?
Ji ėmė giliai kvėpuoti, susinervinusi padėjo taurę ant staliuko ir sutramdžiusi pyktį išrėžė:

Mažytis sneak-peek į kitą dalį:

–      Elizabeta, palauk! – šūktelėjo jis.
Paspartinau žingsnį ir susitikusi su juo akis į akį atsisukau į Vladimirą. Jis stovėjo išsistiesęs prie automobilio, ranka laikydamas vieną iš lagaminų.
–      Hari, ką tu čia veiki? Turi važiuoti, – vis šnairuodama į Vladimiro pusę liepiau.
–      Negaliu tavęs išleisti, – suėmęs mane už pečių aiškino Haris.
–      Kas čia darosi? – iš tolo girdėjau artėjantį grėsmingą vyro balsą.
Išsilaisvinusi iš vaikino rankų, pribėgau prie vyro ir ramindama jį tariau:
–      Prašau, leisk man su juo atsisveikinti. Prašau.


Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

– Ma

XX

–      A, jaunasis Smitas, – sarkastiškai tarė Vladimiras.
–      Čia jis? – suktelėjęs galvą į mane paklausė Haris.
–      Jis? – tokiu pat tonu pasitikslino Volodia. – Aš jos vyras. O tu, mano mielas drauguži, jei nori dar kartą išvysti savo motiną, turėtum nešdintis iš čia.
Vladimiras artėjo prie mūsų ir aš išsigandau, kad jis paleis į darbą kumščius, kaip dažniausiai mėgdavo tvarkyti reikalus ar pašalinti nepageidautinus asmenis. Stojau prieš Harį jį užstodama, pajutau jo rankas ant pečių ir išgirdau:
–      Vis dar vyras, tačiau nebe ilgam.
Volodia stabtelėjo ir skardžiai nusikvatojo. Baigęs savo juoko tiradą, vyras sukryžiavo rankas ant krūtinės ir ramiai kalbėjo:
–      Klausyk, piemenuk, ačiū, kad palinksminai mano žmoną, kol manęs nebuvo šalia, bet daugiau tavo paslaugų nebereikia. Eliza persigalvojo ir nebesiskirs su manimi, todėl prašau išeiti.
–      Manau, tu vienintelis, kuris turi iš čia išeiti, – atkirto Haris ir jaučiau jo įtūžį, nes mano pečius jis spustelėjo kiek stipriau nei įprastai.
–      Eliza? – ištiesęs rankas į mane kreipėsi Vladimiras. – Juk pameni mūsų vakarykštį pokalbį?
Jis stovėjo iššiepęs dantis, o žvilgsnis reikalavo pasitraukti nuo Hario. Giliai įkvėpiau ir žengiau į priekį, prisiminusi vakarykščius rimtus vyro grąsinimus Hario atžvilgiu. Atsisukau į vaikiną, meiliai žvilgtelėjau ir tyliai tariau:
–      Hari, aš tau paskambinsiu.
Jis išskėtė rankas į šonus nieko nesuprasdamas.
–      Elizabeta, nesileisk įbauginama šio avigalvio. Eime su manimi, – kalbino Haris.
Žinojau, kad man išėjus, Vladimiras tuoj pat būtų pasivijęs ir geriausiu atveju sumušęs ir mane, ir jį, o blogiausiu… Būtų išsitraukęs ginklą, kurį visuomet nešiojasi su savimi. Tą akimirką apie nieką kitą negalėjau galvoti, tik apie Hario saugumą, todėl dar kartą pakartojau:
–      Aš tau paskambinsiu.
–      Aš tavęs su juo nepaliksiu, – priėjęs ir suėmęs mano skruostus nenusileido jis.
–      Girdėjai ką ji pasakė? Išnyk iš čia, – už alkūnės mane sugriebęs Vladimiras timptelėjo prie savęs.
Haris, pagautas impulsyvumo, šoktelėjo į priekį, norėdamas vožtelti jam, tačiau aš sustabdžiau vaikiną ir raminau:
–      Ne ne ne, Hari, prašau, išeik. Viskas gerai.
Jis atsitraukė, nuleido rankas, atsiduso ir piktai žvelgdamas į Volodią išlemeno:
–      Tik pabandyk jai ką nors padaryti…
Tada pažvelgė į mane, nusivylęs apsilaižė lūpas, pasikasė pakaušį ir apsisukęs dingo už durų. Stovėjau nusisukusi nuo Vladimiro, o ašaros kaip pupos krito ant marškinių.
–      Dar kartą jį čia pamatysiu, prisiekiu, jam netyčia nutiks nelaimė.
–      Vladimirai, kaip tu gali grasinti visiškai niekuo dėtam žmogui? Ką jis tau padarė? Pyk ant manęs, keršyk man, bet net nebandyk jo liesti! – apsiašarojusi atsisukau ir rėkiau jam.
–      Aš negrasinu. Tik sakau, kad visko gali būti…
Suurzgusi apėjau vyrą ir nulėkiau į dušą. Norėjau nusiprausti visus Vladimiro prisilietimus, visą skausmą, kurį jis man sukėlė ir apgalvoti, ką darysiu toliau. Norėjau pasakyti tėvams apie skyrybas, tačiau žinojau, jog tuomet Darsė papasakos jiems apie Harį, o tada aš tikrai nesulauksiu jų palaikymo skyrybų byloje… Buvau visiškai viena, vienintelis Haris buvo mano ramstis, tačiau to neužteko. Jis buvo bejėgis prieš Vladimirą ir aš labai bijojau, jog žengus rimtą žingsnį, vyras tikrai pakenks Hariui. Išsimaudžiusi likau vonioje, nes tai buvo vienintelė vieta, kurioje galėjau užsirakinti ir būti viena. Paėmusi telefoną paskambinau Hariui, kuris susinervinęs rėkė į ragelį:
–      Elizabeta, jis tau grasino? Nebijok, aš tave apsaugosiu!
–      Aš dėl savęs visiškai rami, Hari, bijau dėl tavęs… – kuo tyliau kalbėjau. – Sakiau, kad beviltiška reikalauti skyrybų…
–      Pasikalbėsiu su advokatu, jis patars, ką daryti tokiu atveju. Pasakysi jam, kad vyras tau grasina!
–      Hari, tai padėtis be išeities. Prašau, būk atsargus…  Vladimiro detektyvas sekė kiekvieną mūsų žingsnį, todėl dabar gali sekti tave, nedaryk nieko įtartino. Aš pasistengsiu kuo greičiau su tavimi susitikti, jei tik tas gyvulys paleis mane iš akiračio.
–      Nesąmonė, Elizabeta, tu laisvas žmogus, kodėl leidiesi įbauginama? Aš su tavimi, apginsiu tave nuo jo ir nuo viso pasaulio, jei tik to reikės. Prašau, nenuleisk rankų, – maldaujamai kalbino mane Haris.
–      Tu esi nuostabiausia, kas nutiko mano gyvenime, – verkdama murmėjau.
–      Nusiramink… Būk stipri ir kovok su juo. Aš dėl tavęs padarysiu viską.
Išgirdau garsų beldimą į vonios kambario duris, kurį palydėjo griežtas rusiško akcento balsas:
–      Eliza, lįsk iš vonios! Važiuojame pas tėvus!
–      Aš pažadu tau pranešti kiekvieną smulkmeną, turiu eiti, Hari, – nepalaukusi, kol jis atsisveikins padėjau ragelį ir nusišluosčiusi ašaras išėjau iš vonios kambario.
Vladimiras sulaikė mane už rankos tardamas:
–      Paskutinį kartą susitiksi su tuo garbanotu juokdariu ir atsisveikinsi, kitaip apie tavo darbelius sužinos tie, kurie vertina tave kaip itin inteligentišką aukštuomenės damą.
–      Kokią teisę turi man grasinti? Aš nesu tavo nuosavybė, Vladimirai. Net atėmęs iš manęs garbę, artimuosius ir viską, kas man brangu, nepriversi tavęs pamilti! – sušukau ir nuėjau į drabužinę.

Kelias dienas ryšį su Hariu palaikiau tik žinutėmis, nes Vladimiras sekiojo iš paskos lyg magnetas ir neleido man ramiai net nusiprausti. Tas dienas gyvenome pas tėvus, nes jis su tėvu organizavo savo gimtadienio vakarėlį ir partnerių suvažiavimą. Sėdėdavau terasoje visiškai atsijungusi nuo šio pasaulio, svajodama apie tai, kas galėtų nutikti, jei aš pabėgčiau su Hariu… Vladimiras iškapstytų mane iš po žemių. Pasaulyje jis turi tiek daug ryšių, jog aš nebūčiau saugi netgi Šiaurės Ašigalyje… Ką jau kalbėti apie Harį. Volodia buvo rimtai pasiruošęs pribaigti ne tik mūsų su Hariu santykius, bet ir jį patį. Prisiminusi Vladimiro reikalavimą išeiti iš darbo, sugalvojau puikų planą, kaip pabėgti iš namų. Pačiame vakarėlio organizavimo įkarštyje, kai jis daugiau dėmesio skyrė planavimui, pasakiau, jog vykstu į darbą. Nors Volodia įtariai mane nužvelgė, leido važiuoti vienai, tad aš išbėgusi išsitraukiau telefoną ir susitariau su Hariu susitikti kavinukėje, kurioje pirmą kartą kartu papietavome. Nekantriai laukiau jo prie staliuko vis žvalgydamasi aplink, ar manęs niekas neseka, nestebi ir galų gale, ar niekas nefiksuoja kiekvieno mano judesio. Haris tiesiog įsiveržė į kavinę ir jį pamačiusi stryktelėjau nuo kėdės, apkabinau iš visų jėgų tarškėdama:
–      Kaip aš tavęs pasiilgau!
Atsitraukusi ėmiau bučiuoti jo rausvas lūpas, tada dar kartą apkabinau ir nenorėjau paleisti. Haris pasodino mane ant kėdės ir pritūpęs šalia paklausė:
–      Kaip tu?
–      Nežinau, Hari… Viskas vyksta tikrai ne taip, kaip planavome.
–      Advokato neradau agentūroje, o jo telefonas išjungtas. Reikia bandyti kreiptis į kitą… – sumišęs blaškėsi Haris.
Susiėmiau už galvos ir tariau:
–      Matai, jau dingsta žmonės… Patikėk, Vladimiras pašalins kiekvieną, kuris padeda man, todėl aš labai bijau dėl tavo saugumo.
–      Dėl manęs jaudinkis mažiausiai, Elizabeta, man nieko nenutiks. Jei jis ir toliau grasins, pasiskųsime policijai.
–      Neturime jokių įrodymų, patikėk, jis labai atsargus. Mes niekada nelaimėsime prieš jį.
–      Tuomet mes jį pašalinsime iš kelio! – ryžtingai tarė Haris.
Apstulbusi pakėliau į jį akis ir sudrausminau:
–      Net negalvok apie tai! Neleisiu tau teptis rankų ir nusiristi iki jo lygio!
–      Tada išvažiuokim iš čia! – dar ryžtingiau šūktelėjo jis ir atsisėdo šalia manęs.
–      Tu mokaisi, tavo grupė pasirašo sutartį su prodiuseriu ir įrašų kompanija, be to, jis ras mus bet kokiame Dievo užmirštame kampelyje…
Haris nuleido galvą ir staiga mestelėjęs garbanas atgal paklausė:
–      Tai kokią išeitį tu matai?
Aš žiūrėjau į jo liūdnas, nusivylimo kupinas žalias akis, paėmiau už rankos ir glostydama plaštaką atsakiau:
–      Turiu paklusti Vladimirui, jei noriu, kad visi mano artimieji būtų saugūs.
–      Ir ko jis reikalauja?
–      Grįžti į Maskvą.
–      Ir kas tada? Ir toliau gyvensi apgaulėje, nelaiminga ir nepatirdama meilės?
–      Bijau rizikuoti mylimais žmonėmis.
–      Ne ne ne, turi būti kita išeitis! Leisk man kelias dienas pagalvoti, aš tikrai rasiu būdą, kaip viską sutvarkyti. Paklausiu Styveno, kur dingo jo dėdė ir pasidomėsiu, ką reikia daryti tokiu atveju, kaip gauti įrodymų, jog tavo vyras tau grasina.
Hario pasiryžimas glostė man širdį, žinojau, jog visi reikalai, kurių jis imasi su tokiu ryžtu, pasiekia puikių rezultatų, tad leidau jam viską tvarkyti taip, kaip nori.
–      Tik būk atsargus, niekada sau neatleisčiau, jei tau kas nors nutiktų dėl mano kaltės, – paglosčiusi jo skruostą išlemenau.
–      Tu atrodai visiškai išsekusi, pavalgykim.
Haris užsakė sriubos bei salotų ir mes šnekučiavomės apie jo grupės sėkmę susitikime su prodiuseriu. Džiaugiausi, jog bent jau vienas šviesos spindulėlis šviečia šiomis tamsiomis dienomis. Pradėjus ragauti trintą morkų sriubą, mane ėmė pykinti. Iš pradžių maniau, jog mano skrandis tiesiog atsisako normalaus maisto, nes pastaruoju metu dėl patiriamo streso užkandžiavau tik sūreliais ar šaltais vaisiais. Tačiau po kiekvieno šaukšto darėsi vis blogiau, tad greit pašokusi nuo kėdės, nulėkiau į tualetą. Vos spėjusi įpulti į kabiną, išvėmiau visą skrandžio turinį. Skrandį tampė į visas puses ir po sekundėlės viskas vėl pasikartojo, nors ir nebeturėjau ko išvemti, tam pasitarnavo skrandžio tulžis. Graužė visą gerklę ir skaudėjo stemplę, tad pasibaigus pykinimui dar kurį laiką stovėjau palinkusi prie klozeto. Pagaliau priėjau prie veidrodžio, servetėle nusivaliau lūpas ir praskalavau burną. Grįžus prie staliuko, Haris išsigandęs paklausė:
–      Kas nutiko?
–      Nežinau, tiesiog supykino…
Pasikviečiau padavėją ir paprašiau atnešti žalios arbatos, kuri visada nuramindavo mano skrandį.
–      Viskas dėl streso. Tik nesusirk bulimija… – rūpestingai žvelgdamas kalbėjo Haris.
–      Tai tik stresas.
Daugiau valgant pykinimo priepuolių nebepasitaikė. Turėjau mažai laiko, buvau sugalvojusi, jog apgausiu Vladimirą pasakydama, kad konservatorijoje nebuvo direktoriaus ir jo sekretorės, kuriems turėčiau įteikti atsistatydinimo dokumentus. Tik taip galėjau laimėti daugiau laiko… Kadangi kitą dieną turėjo vykti iškilmingas Vladimiro gimimo dienos vakarėlis, po jo jis norėjo vykti į Maskvą, o aš jaučiau, jog be manęs jis nepaliks Anglijos. Dar kelias minutes pasėdėjome su Hariu ir man teko važiuoti namo.
–      Tik nepamiršk būti budrus, Hari, – glostydama jo plaukus prašiau. – Pabandysiu dar kurią dieną ištrūkti.
Žodžiai „myliu tave“ buvo per menki apibūdinti mano savijautai. Buvau panaši į vilkę, kuri gina savo guolį, buvau pasiryžusi paklusti savo vyrui, kad tik Hariui nekiltų pavojus. Ypač dėl mano kaltės…
Grįžus namo, buvo ramu. Iš terasos sklido kepamos mėsos kvapas, todėl aš iškart nuskubėjau ten, su nusivylimu pranešti Vladimirui apie nepavykusį susitikimą su viršininku.
–      Sveiki, – pasisveikinau įėjusi. – Deja, jokio atsakingo asmens konservatorijoje nebuvo, teks apsilankyti ten kitą dieną… Turbūt visi dar atostogauja ir sugrįš tik likus savaitei iki mokslo metų.
Kalbėdama vis žvelgiau į Vladimirą, kuris akylai stebėjo mane primerkęs akis, retkarčiais pažvelgdamas į savo milžinišką mobilųjį telefoną.
–      Eime į vidų, brangioji, parodysiu, kokią suknelę rytojaus vakarėliui tau nupirkau, – padėjęs aparatą ant stalelio atsistojo jis.
Tolumoje mačiau mamą, kuri tvarkė gėles ir iškėlusi rankas mojavo man. Pamojavau ir aš, o tada dingome iš terasos.
–      Lipk į viršų, – griežtai įsakė Vladimiras.
Nuojauta kuždėjo, kad tikrai ne prabangios suknelės apžiūrėti einame… Nuleidusi galvą lipau į antrą aukštą milžiniškais mediniais laiptais ir net neatsigręždama mintyse keikiau Volodią. Įėjus į mūsų kambarį, jis užtrenkė duris ir tuoj pat užsipuolė:
–      Sakai, nebuvo atsakingo asmens? Nuo kada dėl tavo atsistatydinimo rūpinasi mokinys?
Supratau, jog Vladimiro pakalikai sekė mane į susitikimą su Hariu. Giliai atsidusau ir nuleidau galvą.
–      Pirmadienį pats tave nuvešiu į konservatoriją, supratai?
–      Kur dingo mano advokatas? – nereaguodama į jo aiškinimus paklausiau.
–      Pamiršk tą advokatą, tau jo tikrai neprireiks. Štai, pasimatuok suknelę, – apsisukęs jis paėmė baltą dėžę ir įbruko man į rankas. – Ir renkis pagal savo amžių, nes dabar atrodai kaip nesubrendusi paauglė.
Vladimiras paniekinančiai mane nužvelgė ir apsisuko durų link. Jas pravėręs stabtelėjo, atsisuko ir pridūrė:
–      Beje, tikiuosi, kad tavo meilužis mėgsta važinėti viešuoju transportu.
Nusijuokęs jis ketino eiti į koridorių, tačiau išgirdusi jo komentarą mečiau dėžę ant lovos ir pribėgusi čiupau jį už rankos rėkdama:
–      Ką padarei Hariui?
Volodia stovėjo išsišiepęs ir pakėlęs antakius, lyg tai būtų pokštas.
–      Ką tu jam padarei? – purtydama jo ranką kamantinėjau.
–      Kelyje visko pasitaiko… – šypsodamasis linksėjo galva vyras ir išlaisvinęs savo ranką, nuėjo koridoriumi laiptų link.
Nieko nelaukusi išsitraukiau iš rankinės telefoną ir paskambinau Hariui. Kurį laiką jis neatsiliepė, todėl supanikavusi iškart skambinau antrą kartą. Vos išgirdusi žemą balsą, puoliau klausinėti:
–      Kas nutiko, Hari? Ar viskas gerai?
–      Nelabai… Sankryžoje į mane rėžėsi kažkoks psichas.
–      O Dievulėliau… Kaip tu? Sužeistas? – nerasdama sau vietos trypiau kambaryje.
–      Ne, tik keletas šukių susmigo į ranką, bet viskas gerai. Dabar svarbiau parašyti pareiškimą, nors tas banditas akimirksniu pabėgo.
–      Kaip tai šukės susmigo į ranką? Tu ligoninėje?
–      Viskas gerai, Elizabeta, nusiramink. Man jau ištraukė šukes ir susiuvo žaizdas.
–      Tai Vladimiro darbas, Hari… Kada viskas įvyko?
–      Kai tik išėjau iš kavinės, pavažiavus porą kvartalų nuo Vudgryno. Kodėl sakai, kad tai jo darbas? – sunerimo vaikinas.
–      Jis ką tik užsiminė apie tai, paminėdamas tave ir viešąjį transportą. Hari, tai nesiliaus, kol aš neišvyksiu. Tai dar tik lašas jūroje, neįsivaizduoji, koks žiaurus yra Vladimiras, – susigraudinusi murmėjau. – Nenoriu, kad tau nutiktų kas nors baisesnio…
–      Prisiekiu, aš jį pribaigsiu! – nors ir tyliai, tačiau labai piktai ištarė Haris.
–      Ir kas iš to? Tau visas gyvenimas prieš akis, nori jį praleisti kalėjime? – šaukiau ant jo. – Jis nevertas tavo laisvės.
–      Nevertas ir taviškės!
–      Aš ką nors sugalvosiu, tik prašau, būk atsargus… Ir atleisk, kad negaliu tavęs slaugyti, kai tau to labiausiai reikia.
–      Negaliu net pagalvoti, kad esi su tuo gyvuliu.
–      Dar kartą sakau, būk atsargus, turiu bėgti, – išgirdusi žingsnius prie durų mečiau telefoną ant lovos.
Kur buvusi, kur nebuvusi į kambarį įsiveržė Darsė. Tik jos pašaipų ir ironijos man trūko šią akimirką iki visiško išprotėjimo.
–      Tai ką, sesute, atostogos Britanijoje baigėsi? – nusijuokė ji.
–      Darse, išeik iš mano kambario, noriu pabūti viena.
–      Tu taip nepagarbiai elgiesi su savo vyru, jog aš negaliu būti su jumis vienoje patalpoje. Jis tau duoda viską!
Žvilgtelėjusi į kaspinu papuoštą dėžę sesuo sukryžiavo rankas ant krūtinės ir tęsė toliau:
–      Perka prabangiausias sukneles, skrenda pas tave švęsti savo gimtadienio, o tu vaidini ledo karalienę. Seniai būčiau tave papurčiusi.
–      Iš kur žinai, kad manęs nepapurto?
–      Toks atsidavęs žmogus kaip Vladimiras bando savo gerumu tave papirkti ir tu tuo kuo puikiausiai pasinaudoji. Man jo gaila…
–      Tai padėk man su juo išsiskirti, tada gal jo nebegailėsi? – ironiškai šyptelėjau Darsei ir atsidariau dėžę, kurioje gulėjo dailiai sulankstyta raudona suknelė.
Sesuo giliai atsiduso, lyg norėdama kažką pasakyti, tačiau ją išblaškė ištrauktos suknelės grožis. Ji tikrai buvo pritrenkianti: ilga, aptempta kraujo raudonumo šilkinė suknelė be petnešėlių. Apžiūrėjusi drabužį, padėjau ant lovos, šalia dėžės ir žvilgtelėjusi į Darsę dar kartą paklausiau:
–      Na, tai padėsi man išsiskirti?
Atsitokėjusi ji papurtė galvą, pažvelgė į mane ir suraukusi kaktą išlemeno:
–      Nedarysiu gėdos nei šeimai, nei Vladimirui.
Tada pasisuko ir nervingai žingsniuodama paliko mane vieną kambaryje. Atsisėdau ant lovos, suėmiau suknelę ir negalėjau išmesti iš galvos to, ką Volodia padarė Hariui. Jaučiau pilną atsakomybę už šį įvykį, todėl sąžinės graužatis varė mane iš proto. Negalėjau būti su Hariu, negalėjau rūpintis juo, negalėjau nieko… Buvau visiškai užspęsta į kampą. Paklūstant Vladimirui įskaudinsiu Harį ir save, o tai buvo itin skausminga po to, ką mes kartu išgyvenome, tačiau nevykdydama jo norų, nežinojau, kas gali nutikti mano mylimiausiems žmonėms. Visko buvo per daug ir aš jaučiausi per silpna panešti visą šią sunkią atsakomybės naštą. Norėjosi pačiai pasitraukti iš šio pasaulio, kad niekam dėl manęs nekiltų joks pavojus…

Išaušus kitai dienai, mane ir vėl ėmė pykinti. Maniau, kad mano nervai visiškai pakrikę, jei dėl streso imsiu kasdien vemti. Praleidus rytą tualete, teko atrasti savyje jėgų važiuoti su mama ir Darse į grožio saloną, kur mums atliko įvairias procedūras, sušukavo ir papuošė vakarui. Tikrai mažiausiai norėjau rodytis Vladimiro gimtadienyje, kai jaučiausi lyg išgręžta kempinė, o juolab, kai jo taip nekenčiau… Vakaras prasidėjo nuo puikios vaidybos prieš svečius: rinkosi įvairaus plauko verslininkai, turtingi ir žinomi žmonės, todėl Volodia vertė mane visur vaikščioti kartu su juo ir plepėti su susirinkusiais asmenimis. Nei vienam neturėjau ką pasakyti, nes mintyse buvo tik Haris ir mano skyrybos. Vaikščiojau su taure šampano, laukdama, kada visas spektaklis baigsis. Atėjus deserto metui, gavau gabalėlį torto ir paėmusi desertinę šakutę atsignybiau kąsnelį. Vos jį įsidėjus į burną ir vėl pajutau šleikštulį viduje, todėl metusi įrankį bei servetėlę ant staliuko, nuskubėjau į tualetą. Viešbučio viešieji tualetai buvo prabangiai įrengti, todėl vemti juose buvo šiek tiek žema, tačiau nieko negalėjau pakeisti. Susiėmusi plaukus tupėjau virš klozeto bandydama suprasti, kas darosi mano organizmui. Kol tualete buvau viena, jaučiausi jaukiau, tačiau išgirdusi aukštakulnių kaukšėjimą ant marmurinių tualeto grindų sustingau ir nustojau spjaudytis besikaupiančiomis seilėmis.
–      Eliza, ar tu čia? – išgirdau mamos balsą.
Pasidarė kiek ramiau, tačiau vis tiek nenorėjau, kad mama mane pamatytų tokios būsenos. Sumykiau, kad ji suprastų, jog esu čia. Ji pabeldė į kabiną paklausdama:
–      Ar viskas gerai?
–      Taip, tuoj išeisiu.
Palaukusi, ar daugiau nepasikartos vėmimas, nuleidau vandenį ir išėjau iš kabinos.
–      Kodėl taip greitai išbėgai?
–      Užsimaniau į tualetą, – šyptelėjusi praėjau pro ją ir pasilenkiau virš kriauklės išsiskalauti burną.
–      Tave pykina, dukra? – rūpestingai šalia atsistojusi domėjosi mama.
Kurį laiką skalavau burną, todėl nieko neatsakiau, tačiau pakėlusi akis veidrodyje pamačiau sutrikusį mamos žvilgsnį.
–      Ne… – sumykiau.
–      Pastebėjau, kad vėmei ryte, vemi ir dabar… – įtariai kalbėjo ji.
–      Ką nori tuo pasakyti? – atsitraukusi nuo kriauklės paklausiau.
–      Na, tai gali reikšti, jog tu laukiesi, brangioji, – kiek džiaugsmingiau tarė mama.
Po jos sakinio mane ištiko lengvas šokas. Niekada nebūčiau apie tai pagalvojusi ir net nelaikiau to vienu iš pykinimo priežasčių. Stovėjau išpūtusi akis žiūrėdama į mamą, kuri sudėjusi delnus su pasididžiavimu žvelgė į mane.
–      Ne, mama, tai tik stresas… – teisinausi.
–      Juk tu neturi dėl ko nervintis! Pagalvok, nuo jūsų kelionės su Vladimiru pradžios praėjo jau trys su puse savaitės, kaip tik po tiek laiko moterį ima pykinti! – lyg enciklopedija dėstė paskaitą mama viešbučio tualete.
Jos žodžiai lyg dartų strėlytės viena po kitos lėkė man į paširdžius, nežinojau, ką galvoti ir pasakyti mamai, kuri nesitvėrė savame kailyje, atrodė, kad laukiasi ji pati…
–      Nejau mano svajonė išsipildė? – suplojusi rankomis sušuko ji.
–      Nusiramink, aš tikrai nesilaukiu, – suėmusi ją už pečių nuraminau.
–      Dėl visa ko, nusipirk nėštumo testą arba nueik pas ginekologą, nes aš nekantrauju sulaukti žinios, jog pagaliau tapsiu močiute!
Pokalbis su mama man sugadino ir taip sugędusį vakarą. Nenustojau galvoti apie laukimosi galimybę, tačiau jei tik per tris savaites po lytinio akto galima sužinoti apie nėštumą, vadinasi, aš laukiuosi Hario vaiko. Vien pasvarsčius šią galimybę, man iš rankų iškrito rankoje laikyta taurė. Vladimiras sutrikęs atsisuko į mane ir paklausė, ką aš darau.
–      Prastai jaučiuosi… Noriu važiuoti namo.
–      Bet vakarėlis dar nesibaigė, nedrįsk palikti manęs vieno, – apsimestinai šypsodamasis pro dantis košė vyras.
Staiga prie mūsų pribėgo mama ir paklausė, ar aš gerai jaučiuosi.
–      Vladimirai, manau, kad Elizai reikia poilsio, pastaruoju metu ji tikrai atrodo išsekusi… Gal norėtum važiuoti namo, dukra?
Mačiau, jog Volodia susinervino dėl mamos įsikišimo į pokalbį, tačiau prieš ją žentas negalėjo pasirodyti esąs beširdis niekšas, todėl jis rūpestingai apglėbė mane ir tarė mamai:
–      Žinoma, tuoj pakviesiu vairuotoją, pabūkite su ja.
Buvo jau beveik antra valanda, todėl natūralu, jog norėjau poilsio po tokios ilgos dienos bei pykinimų, o ypač dabar, kai pečius užgulė dar vienas rūpestis… Kartu su manimi grįžo ir tėvai, teisindamiesi, jog amžius jiems nebeleidžia lygiuotis į „jaunimą“. Grįžus mama dar kurį laiką neatstojo nuo manęs reikalaudama, kad nusipirkčiau nėštumo testą.
–      Gerai, mama, jei rytoj ryte mane dar pykins – nuvažiuosiu į vaistinę, tik leisk man eiti miegoti, – pažadėjau jai, kai stovėjome dviese virtuvėje. – Ir kurį laiką apie visa tai niekam neprasitark, nenoriu skleisti gandų.
Atsigulusi varčiausi dar gerą valandą galvodama, kokią sumaištį mano, Vladimiro ir Hario gyvenime atneštų kūdikis… Bijojau net pagalvoti, kokia būtų Vladimiro reakcija, sužinojus, jog laukiuosi ne jo atžalos, kaip tai pakenktų Hariui, jo karjerai ir mokslams, ką sakytų tėvai ir ką pašnibždomis kalbėtų aplinkiniai. Ir taip stovėjau ties praraja, nežinodama kaip elgtis dėl skyrybų, jei dar sužinočiau, jog laukiuosi – tikrai neištverčiau. Jaučiau, kaip naktį į lovą įvirto girtas Volodia, tačiau susigūžusi į kamuoliuką lovos krašte, apsimečiau, jog miegu.

Ryte pabudau anksti, išsiropščiau iš lovos ir nuėjau į vonią. Nejaučiau pykinimo, tad nusprendžiau, kad mamos spėlionės buvo klaidingos, tačiau maudydamasi visgi nutariau nuvažiuoti į vaistinę, kol Vladimiras dar miega ir negali pasiųsti savo sargybinių manęs sekti. Greitai susiruošusi patyliukais išsliūkinau iš kambario, nusileidau į apačią tikėdamasi sutikti tėtį, kuris visuomet būdavo ankstyvas, tačiau name tvyrojo mirtina tyla. Nedrumsdama ramybės išėjau iš namų ir užvedusi variklį, nurūkau į Enfildo centrą. Beprotiškai norėjau susitikti su Hariu, tačiau nebūčiau sugebėjusi jam paaiškinti, kodėl važiuoju į vaistinę pirkti nėštumo testo, o be to, turėjau labai mažai laiko, tad parašiusi Hariui žinutę, kurioje paklausiau apie jo savijautą, iš centro važiavau tiesiai į namus. Namiškiai jau buvo pabudę, tačiau visi apsimiegoję slampinėjo svetainėje su chalatais, toliau gurkšnodami šampaną ir dalindamiesi vakarėlio įspūdžiais.
–      Kur buvai? – paklausė koją ant kojos sukėlęs Vladimiras, kai aš pasirodžiau.
–      Mieste… – atsakiau ir užbėgau į kambarį, kad galėčiau paslėpti nėštumo testą.
Kol Vladimiras ruošėsi antrosios dienos vakarėliui su verslo partneriais, aš turėjau progą pasikalbėti su Hariu, dėl kurio pastaruoju metu labai jaudinausi. Kiekvieną akimirką norėjau žinoti, kaip jis jaučiasi, kur yra, ką veikia, ar nieko įtartino aplink nepastebi, ar turi naujienų… Deja, atrodė, jog visas pasaulis nuo mūsų nusigręžė: nes nei Styvenas žinojo ką apie savo dėdę, nei buvo laiko ieškoti naujo advokato. Viskas atrodė tiesiog beprasmiška. Haris buvo užsiėmęs savo grupės reikalais, o mano galva buvo prikišta minčių apie rytinius pykinimus ir nėštumo testą, paslėptą mano vonios kambaryje po rankšluosčiais.

Pirmąją dieną bijojau jį išbandyti, nes ir taip buvau sumišusi dėl visko, kas vyksta, žinia apie kūdikį būtų iškėlusi dar vieną dilemą. Kartu su mama išprašėme Vladimiro, kad leistų man pasilikti namuose ir nedalyvauti nuobodžiame verslo partnerių susitikime, kuriame nepažinočiau nei vieno žmogaus. Pasinaudojau ta proga ir visą vakarą prakalbėjau telefonu su Hariu. Deja, išvykti iš namų negalėjau, nes žinojau, jog mane vis tiek seks, o kad Vladimiras toliau akivaizdžiai kenktų Hariui, aš nenorėjau, todėl pasitenkinau tik pokalbiu telefonu.
–      Aš noriu susitikti, – mykė jis. – Noriu, kad iš čia išvažiuotume. Aš mesiu mokslus, baigsiu juos kur nors kitur, svarbiausia, kad būsime kartu.
–      Juk žinai, kad tai neįmanoma. Aš tau tikrai neleisiu palikti grupės ir mesti viską, ko siekei, vien dėl manęs.
–      Tu pati įsitikinai, jog karjera laimės neatneš.
–      Slapstymasis nuo Vladimiro taip pat jos neatneš… Aš nežinau, ką daryti.
–      Pabėgti su manim!
–      Tai būtų tikrai neapdairus sprendimas, galvok kaip subrendęs žmogus, Hari.
Buvau nervinga, todėl nepagalvojusi leptelėjau šį sakinį. Žinoma, vaikinas šiek tiek įsižeidė ir ėmė ironiškai atsiprašinėti, jog jam tik aštuoniolika ir jis man atrodo nesubrendęs.
–      Aš taip nesakiau, tiesiog mūsų sprendimai turi būti apgalvoti. Negalime tiesiog imti ir pabėgti, lyg niekas aplink neegzistuotų.
–      Matai, tuo mes ir skiriamės: kai myliu – man niekas neegzistuoja, o tau visada egzistuoja viskas, tik ne meilė.
Tai išbeldęs į telefono ragelį Haris nutraukė pokalbį ir aš likau it musę kandusi gulėti lovoje. Viskas tikrai ėjo šuniui ant uodegos… Skyrybos nepavyko, tvyranti įtampa pykdė mane su Hariu ir aš buvau beprarandanti menkiausią viltį kada nors būti laisva ir laiminga su juo. „O galbūt kaip tik gerai, jog mūsų santykiai pašlis – Vladimiras nustos grasinti jam, bus lengviau išsiskirti ir visi būsime saugūs…“ – pagalvojau. Ašaros jau buvo išdžiūvusios, todėl lyg akmeninė statula žiopsojau pusę nakties į lubas, kol išgirdau grįžtant Volodią ir apsimečiau, jog miegu.

Kitą dieną, Vladimiras pasikvietė mane pasikalbėti atokiau. Žinojau, jog kaskart kai jis nori su manimi pasikalbėti vienudu, jis arba man grasins, arba pasakys, jog sužinojo dar kažkokių mano paslapčių. Bet kokiu atveju – nieko gero negalėjau tikėtis, kai mudu kalbėdavomės akis į akį.
–      Na, tai pasakyk man rezultatus.
–      Kokius dar rezultatus?
–      Ar tu nėščia?
Iškart sutrikau ir tai turbūt akivaizdžiai matėsi, nes Volodia prisimerkęs laukė mano atsakymo, net neabejodamas, jog aš tikrai žinau, apie ką jis kalba. Vis dėlto nenorėjau būti taip greitai pagauta, todėl teisinausi:
–      Apie kokį nėštumą tu kalbi?
–      Oi, Eliza, neapsimetinėk. Buvai mieste, buvai vaistinėje ir pirkai nėštumo testą. Dar pasakyk, kad jo reikėjo ne tau, o tavo motinai, – nusijuokė jis.
–      Vladimirai, tu elgiesi kaip tikras ligonis mane sekiodamas!
–      Juk turiu įsitikinti, jog mano žmona man ištikima.
Aš nebeturėjau jėgų susidoroti su spaudimu, atsisėdau ant sofos darbo kambaryje ir giliai atsidusau.
–      Na, tai laukiesi ar ne?
–      Nežinau, nepasinaudojau juo…
–      Tai einam, pažiūrėsime, – paskatino mane vyras.
Tą akimirką mane užplūdo baimės jausmas ir aš ėmiau nežymiai virpėti veblendama:
–      Kodėl?
–      Kaip tai kodėl? Noriu pažiūrėti, ar mano žmona laukiasi! Kas čia per klausimai. Staigiai stokis!
Vladimiras priėjęs viena ranka suėmė mane už pažasties ir pakėlė nuo sofos. Bijojau, lyg būčiau jau visiškai tikra tuo, jog esu nėščia, nors stengiausi galvoti apie priešingą variantą. Atsidūrusi vonioje, susiradau užslėptą nėštumo testą ir žiūrėdama į jį tyliai meldžiau Dievo, kad viskas būtų gerai. Negalėjau sakyti, jog nenorėjau lauktis kūdikio, nes tai būtų nehumaniška, tačiau jis tikrai sukeltų didesnių keblumų gyvenime, nei jų yra dabar. Palikusi Vladimirą kambaryje, užsirakinau ir atlikau visą procedūrą, kurios reikalavo prie nėštumo testo pridėtas lankstinukas. Laukdama rezultato, neįleidau vyro į vonią, kad ir kiek jis beldė į duris, nes norėjau pirmiausia pati pamatyti atsakymą ir tik tada leisti žinoti jam. Atėjus laikui pažiūrėti, ar aš tikrai laukiuosi, giliai įkvėpiau ir paėmiau nėštumo testą. Užsimerkusi jį suspaudžiau delne tyliai tardama:
–      Tebūnie kaip suplanavo Dievas…

Mažytis sneak-peek į kitą dalį:

–      Jei mane myli, nepalik manęs.
–      Myliu, bet neturiu kito pasirinkimo…
–      Visada yra išeitis, – vėl bandė mane nuteikti Haris. – Būk ryžtinga, Elizabeta!
–      Esu. Neįsivaizduoji, kiek ryžto man reikia tave paleisti… – išlaisvinusi savo plaštaką iš jo švelnaus delno tyliai praveblenau ir dar kartą pažvelgusi į jo garbanomis apkritusį veidą pajudėjau išėjimo link.

KONKURSAS

Gerai apsvarsčiusi įtarinėjimus, jog pagrindinis kūrinio „VĖL“ veikėjas – H. Styles, nusprendžiau palepinti 8 atidžiausias skaitytojas GIGANTIŠKAIS grupės One Direction filmo „Tai mesplakatais! Neabejoju, kad esat kūrybingos ir lakią vaizduotę turinčios asmenybės. Todėl kviečiu jus spėti, kuo baigsis mano knyga! Savo atsakymus rašykite čia, po straipsniu esančiuose komentaruose.


Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

– Ma

XVI

–      Pirmiausia ji pradėjo įkyriai klausinėti, kur aš praleidžiu visą dieną. Pasakiau, jog repetuoju, ieškau buto ir tada ji pradėjo šaukti, jog aš meluoju ir ji viską žino. Nesupratau, apie ką ji kalba, tačiau, kai ji pasakė, jog ne taip mane auklėjo, viskas tapo aišku.
–      Kaip tu viską supratai?
–      Aš dar kartą jos paklausiau, apie ką ji kalba, tada mama supanikavusi apkabino mane ir pradėjo klausinėti, ar mane smarkiai tvirkino, – pabaigęs sakinį nusijuokė Haris ir papurtė galvą. – Žinoma, pirmiausia aš pasakiau, jog nebesu vaikas ir suvokiu, kad yra seksas. Jai sunku suvokti, jog aš nebe tas mažas Haroldas, kad aštuoniolika tai ne aštuoneri ir aš pats priimu daugelį sprendimų. O tada paklausiau, ką ji tau prikalbėjo.
–      Taip iškart ir išdavei mane? Aš jai dar bandžiau teisintis… – susirūpinusi sumurmėjau.
–      Aš norėjau sužinoti, ką ji tau prikalbėjo, nes numaniau, kad tu man nieko nepasakosi. Mama tik vaizduoja labai valdingą ir bjaurią, iš tiesų, ji lengvai palaužiama ir silpnavalė, todėl viską man papasakojo. Kaip tavo sesuo ir jos draugė Darsė paskambino vieną rytą ir pranešė, jog aš keletą naktų praleidau pas tave bute.
–      O iš kur pati Darsė visa tai sužinojo? – susidomėjusi paklausiau.
–      Nežinau. To mama man nesakė, ji tik pridūrė, jog tai tęsiasi nuo pat pirmos dienos konservatorijoje.
–      Darsė… – giliai įkvėpiau. – Negaliu patikėti, kad ji mano sesuo…
–      Taigi… Paklausiau mamos, kodėl ji nepasikalbėjo su manimi apie tai, o kreipėsi tiesiai į tave. Ši atsakė, kad aš turbūt buvau paveiktas ar apsvaigintas ir nesuvokiau ką darau, – vėl sukrizeno Haris. – Neva tu suaugusi ir ištekėjusi moteris, todėl tu turi prisiimti atsakomybę.
–      Na, šioje pasakojimo dalyje yra tiesos. Tu nesi kaltas, kad ši situacija tokia sudėtinga.
–      Bet aš prisiimu lygiai tokią pat atsakomybę už mūsų santykius, kaip ir tu. Tarp mūsų nėra melo, aš žinau, kaip viskas yra: žinau, kad tu susituokusi, tačiau savo vyro nemyli, žinau, kad tu buvai su mano tėvu, kad apie tave yra visos jo dainos, žinau netgi tai, kaip pagamintą kiaušinį mėgsti… Nesvarbu, kad tu esi mano mamos metų, tu esi žmogus, kurį aš myliu ir kuris už manęs turi jaustis lyg už sienos. Tu tikrai nenusipelnei nešti šios naštos viena. Prisiekiu, ginsiu tave nuo visų, kurie kažką blogo pasakys apie mudviejų santykius.
–      Hari… – netekusi žado po jo pasakytų žodžių atsidusau. – Net nežinau, ką pasakyti. Atrodo, kad tu netikras, lyg sukurtas herojus. Tu kalbi taip įtikinamai ir užtikrintai, jog atimi iš manęs kalbėjimo dovaną. Niekada nemaniau, kad vaikinai dar sugeba taip mylėti…
–      Aš visus tuos metus laukiau šios akimirkos, kai nuoširdžiai mylėsiu ir būsiu su savo mylimąja. Nesvarbu, ką turėsiu ištverti, aš jaučiu, kad tai tikra ir teisinga.
Aš išsišiepiau, negalėdama patikėti, kad visi tie žodžiai yra man ir apie mane. Negalėjau apsakyti, kokia dėkinga buvau Hariui už tai, ką jis man suteikė, kiek stiprybės ir ryžto jis man įkvėpė, nežinojau, kaip galiu jam už tai atsilyginti…
–      Ačiū, Hari… Tu neįsivaizduoji, kaip po kiekvieno tavo žodžio mano širdis po truputį tirpsta iš laimės… Negalėjau net susapnuoti, kad būsiu tokia mylima.
–      Nedėkok už tai, ką jaučiu, kvailute, – nusijuokė Haris, apkabindamas mane per pečius. – Dėkok likimui, kad mus suvedė.
–      Papasakok, kaip baigėsi pokalbis su Liucija.
Haris vėl atsitraukė nuo manęs ir dėstė jųdviejų šiandieninį pokalbį.
–      Žinoma, gyniau tave sakydamas, jog aš lygiai toks pat suaugęs žmogus ir pats suvokiu, ką ir kodėl darau. Paaiškinau, kad mūsų santykiuose nėra nei vienos dėmelės, kad tu nei karto neišdavei savo vyro ir esi nuostabi moteris, su kuria man gera leisti laiką. Jai sunku buvo suvokti mano pasirinkimą bendrauti su tavimi… Galų gale ji pradėjo prikaišioti tėčio klaidas mano auklėjime, o su tuo aš visiškai nesutikau. Džiaugiuosi, kad jis išauklėjo mane tokiu tolerantišku žmogumi, tai jai ir pasakiau, o mama pasiuto iš pavydo, – šyptelėjo Haris. – Ji mano, kad pirmiausia atėmei jos vyrą, o dabar nori pasisavinti ir sūnų… Absurdas.
–      Tą ji sakė ir man…
–      Na, reziumė tokia, kad aš pareikalavau palikti tave ramybėje, nes tu nekalta dėl mano jausmų tau. Žinau, kad ji manęs klausys, didžiausia jos baimė – prarasti mane, todėl ji elgsis taip, kad netektų gyventi su sūnaus neapykanta.
–      Žiauroka… – papurčiau galvą. – Nenoriu, kad pyktumeisi su ja, nes aš jaučiuosi dėl viso to kalta.
–      Elizabeta, tu dėl nieko nekalta. Negaliu mamai liepti suvokti, jog nesu priverstas tavęs mylėti, tiesiog gamta taip sutvėrė žmogų – jis įsimyli ir tiek. Ir kodėl gi įsimylėjus negalima būti laimingu? Juk toks kiekvieno žmogaus gyvenimo tikslas – būti laimingu. O jei dėl to reikia pyktis su savo gimdytoja – tebūnie, aš manau, kad ji turėtų džiaugtis dėl to, kad radau laimę… Jei mama nesijaučia laiminga – nieko nepakeisiu. Dėl jos perdėto pavydo aš neketinu atsisakyti tavęs.
–      Kadangi tu su Liucija bendrauji ne taip artimai, kaip ji norėtų, jai atrodo, kad aš užimu jos vietą ir bandau atstoti tau motiną…
–      Ji pakankamai subrendusi suvokti, jog mamos niekada niekas neatstos, tad motinos tavyje aš neieškau. Suprantu, kaip jai sunku po tėčio mirties, po to, kai ji visą santuoką buvo tik antra moteris, bet jos laimė buvo tokia, o mano laimė – su tavimi ir aš dėl jos darysiu viską.
–      Vis tiek noriu, kad būtum kuo švelnesnis su ja, gerai? Aš įsivaizduoju, kokia ji prislėgta dėl Henriko, dabar dar ir tu nuo jos nusigręži… Būk geras sūnus ir skirk jai daugiau dėmesio, kad ji nesijaustų nemylima.
Haris nuleido galvą, o jo garbanos pakibo ore. Pasilenkiau prie jo veido ir praskleidusi garbanas dar kartą paklausiau, ar susitaikys su Liucija.
–      Jei ji pradės tave gerbti, aš su ja susitaikysiu. Bet kol ji grieš dantį ant tavęs ir kalbės neteisybę bei grasins, aš neketinu į ją net pažvelgti.
–      Na, Liuciją gal ir sustabdysi, tačiau dar yra Darsė, kurios taip lengvai neįbauginsi… Ji tikrai bjauri, kad ir kaip norėčiau tuo netikėti, bet ji tokia.
–      Būsime atsargesni nei buvome iki šiol, o tu pabandyk ją įtikinti, jog tarp mūsų viskas baigta, tuomet ji nustos persekiojusi tave…
–      Ji niekada nenustos… Visada buvau stebima pro Darsės padidinamąjį stiklą. Kiekvienas mano suklupimas buvo jos sužibėjimo valanda, kai ji galėjo pasakyti, jog yra geresnė už mane. Jai atrodo, kad su manimi reikia konkuruoti dėl tėvų dėmesio, dėl pripažinimo, dėl bet kokio menkniekio. Man iš tiesų visa tai juokinga… Niekada nereikalavau tėvų dėmesio, jie patys dėjo į mane visas savo viltis, apleisdami Darsę.
–      O dabar, netgi gyvendama su jais, ji vis dar konkuruoja su tavimi dėl jų dėmesio… Vargšė, – nusijuokė Haris. – Kažkoks nepilnavertiškumo kompleksas. Bet čia jau tėvų klaida, ne tavo, todėl ji turėtų pykti ne ant tavęs, o ant jų.
–      Deja… Darsei jau keturiasdešimt penkeri, tačiau ji vis dar jaučiasi lyg paauglė ir elgiasi taip, lyg reikėtų įtikti tėvams. Ji jau turėtų galvoti apie savo šeimą, apie savo Rupertą, apie vaikus…
–      Galiu paklausti kai ko asmeniško? – kukliai nutraukė mano kalbą jis.
–      Žinoma, – nusijuokiau. – Neturiu nuo tavęs ką slėpti!
Haris dar šiek tiek patylėjo, o tada atsikrenkštęs paklausė:
–      O kodėl tu neturi vaikų?
Nesitikėjau tokio klausimo iš jo, tačiau teko pripažinti, jog aš, keturiasdešimties sulaukusi moteris, tradicinėje visuomenėje turėčiau sūpuoti jau ne vieną vaiką… Patylėjusi apsvarsčiau, kuri iš priežasčių yra svarbiausia, kad netektų vardinti daugelio, tačiau Haris intensyviai žiūrėjo į mane, todėl tuoj pat atsakiau:
–      Pirmiausia, dėl karjeros. Retai balerinos grįžta į sceną po to, kai susilaukia vaikų… Na, o kitas dalykas, juk neturėjau su kuo susilaukti vaikų.
–      Kaip tai neturėjai? Juk esi susituokusi jau dvidešimt metų… – sarkastiškai tarė Haris.
–      Juk pirmiausia sekė karjera, Vladimiras buvo mano vyras tik todėl, kad visada buvo šalia. Apie vaikus niekada nekalbėjome, o seksas su juo buvo tik pareiga.
–      Gerai, užteks. Nenoriu girdėti pasakojimų, ką tu veikei su juo. Net negaliu pagalvoti apie faktą, jog kažkas kitas tave lietė… – nusipurtė Haris.
Nubraukiau garbanas nuo jo kaktos ir paglosčiusi galvą tariau:
–      Tik nesakyk, jog esi pavydus.
Jis palinksėjo galva, o aš pridūriau:
–      Mes tave išauklėsime.
Haris atsisuko jau su šypsena veide ir nukreipė temą:
–      Juk šiandien tavo gimtadienis, Elizabeta. Atleisk, neturiu dovanos, nespėjau nieko nupirkti, nes tik šiandien sužinojau, jog vis dėlto tu melavai apie tai, jog visada žiūrėjai į mane kaip į mano tėtį. Bet žinok, aš tave mylėsiu labiau nei jis…
–      Pati didžiausia dovana man esi tu, – prisiglaudžiau prie jo peties ir paėmiau už rankos. – Tai pats geriausias gimtadienis, nes turiu tave.
–      Eime, bent jau pagaminsiu tau skaniausių blynų, nes atrodai truputį numetusi svorio, – keldamas mane nuo sofos pakomentavo Haris.
–      Negalėjau žengti žingsnio į virtuvę…
–      Kodėl? – vesdamasis mane už rankos virtuvės link paklausė vaikinas.
–      Nes viskas priminė tave. Man labai tavęs trūko, Hari, – apkabinusi jo ranką suinkščiau.
–      Tos moterys… – nusijuokė jis. – Jei tik kas negerai – iškart nebevalgo. Aš tave pamaitinsiu, kad bent jau atgautum savo žandukus.
Jis sugnybė mano skruostus ir švelniai timptelėjo. Virtuvėje ir vėl buvo jauku, pasigaminome žalios arbatos, padėjau arba kaip tik trukdžiau Hariui kepti fantastiško skonio ir storio blynus, prisižaidėme su miltais ir pavakarieniavome lyg tikra šeima. Akimirkai nutilus, Haris paprašė papasakoti, kaip susipažinau su Vladimiru, mat jis norėjo žinoti mano istoriją po to, kai išsiskyriau su Henriku. Stengiausi kalbėti trumpais, aiškiais ir konkrečiais sakiniais, nes būnant su Hariu, mažiausiai norėjau kalbėti ir galvoti apie Vladimirą.
–      Aš negaliu sakyti, kad jis buvo blogas žmogus, juk jis man padėjo įsikurti, priėmė po savo stogu. Tai nebuvo mano sprendimas – tėtis jį puikiai pažinojo, todėl norėjo, kad studijų metais gyvenčiau pas patikimą žmogų. Iš pradžių viskas buvo tobula, jis mane vežiojo po įvairias parodas, renginius, pažindino mane su įtakingais žmonėmis, padėjo kilti karjeros laiptais, tačiau vos tik sulaukęs teigiamo atsakymo į siūlymą tuoktis, jis persimainė: tapo valdingas, mažai laiko praleisdavo su manimi, persekiojo…
–      Kaip tai persekiojo?
–      Na, kadangi daug keliavau, jis buvo nusamdęs keletą detektyvų, kad šie sektų mane kitose šalyse. Norėjo įsitikinti, ar aš jo neapgaudinėju.
–      O kaip gi jis pats?
–      Na, juk jis vyras, Hari… Jo luomo vyrai gali sau leisti viską – meilužes, narkotikus, detektyvus, tarnus, tačiau tik vieną žmoną, kuri turėjo būti ištikima kaip šuo, graži kaip lėlė ir patikli kaip vaikas. Patikli aš nebuvau, tiesiog man buvo visiškai nusispjauti, ką jis veikia, kol nebūna namuose. Visi jo pažįstami ir visa aplinka buvo tokia, todėl niekas į nieką nekreipė dėmesio.
–      Ta prasme, visų žmonos žinojo, jog jie turi meilužes?
–      Žinoma!
–      Tai kodėl nesiskyrė? – kišdamas didžiulį gabalą blyno nustebo jis.
–      O kas iš to? Išsiskyrusios jos būtų praradusios viską – vaikus, karjerą, pinigus, namus – jos neturėtų nieko. Vyrai paliktų jas basas. Keletas mano pažįstamų bandė skirtis, tačiau bijojo prarasti vaikus, kitos bijojo būti nužudytos, toks tas gyvenimas… Todėl labai bijau dėl mūsų, Hari, – paėmusi jo delną, kuris laikė puodelio ąsą, sudejavau. – Bijau, kad jam sužinojus apie tave, iškils grėsmė tavo gyvybei. Nei už ką sau neatleisčiau, jei jis tau ką nors padarytų.
–      Čia ne Maskva, brangioji, – spustelėjo mano delną vaikinas. – Čia skirtis ir gyventi šeimoje iš meilės, o ne baimės, normalu. Ir aš pasistengsiu surasti tokį advokatą, kuris būtų pažįstamas su mafijos situacija Rusijoje.
Nusijuokiau dėl Hario pasityčiojimo ir valgiau toliau.
–      Tai tu irgi bandei skirtis ir jis tau grasino? – gurkštelėjęs arbatos paklausė jis.
–      Na, aš buvau jam užsiminusi apie tai keletą kartų, tačiau jo atsakymas buvo aiškus ir be grasinimų…
–      Kaip tai? Jis tave nuskriaudė? – rimtai sutrikęs padėjo šakutę Haris.
–      Toks ir nuskriaudimas. Jis mane dažnai paveikdavo psichologiškai, nors esu kelis kartus gavusi ir per veidą.
–      Idiotas! – susinervinęs užriko vaikinas. – Turi visa tai papasakoti advokatui ir jis tuoj pat jus išskirs, net neprašęs to idioto sutikimo! Ar dažnai jis tave mušdavo?
–      Hari, nurimk, tai nebuvo mušimas ar kažkoks savaitinis ritualas… Tiesiog aš buvau su juo šalta ir, kai jis bandydavo prie manęs prisigretinti, aš atkirsdavau, jog nemyliu jo ir man atsibodo vaidinti puikią šeimą. Vis primindavau jam apie jo meilužes, apie tai, jog mes nebūname kartu, todėl aš noriu būti laisva. O Volodia beprotiškai pavydus, jis iškart galvodavo, jog aš turiu meilužį ir prisiekdavo, kad niekada neleis man būti su kuo nors kitu.
–      Nepyk, bet dar kartą pasakysiu, kad jis idiotas, – nustojęs valgyti mano pasakojimo klausėsi Haris.
–      Nepykstu, – nusijuokiau. – Nežinau, galbūt tas perdėtas pavydas, valdžia ir psichologinis smurtas buvo jo meilės išraiška.
–      Nesąmonė, meilė ne tokia! Jis tiesiog tave laikė kaip savo trofėjų, kad galėtų pasididžiuoti prieš draugus. Čia kaip smėlio dėžėje – kuris atsineš naujesnį žaisliuką… O tu dar sakai, jog tai suaugusiųjų pasaulis. Jie net nesuvokia, kas yra meilė, nesupranta, koks tai puikus jausmas!
Paglosčiusi jo skruostą pratęsiau:
–      Tavo metų ir man meilė atrodė lyg važinėjimas per kalniukus – taip jaudina ir kutena, bet laikui bėgant jausmas pasikeičia į prisirišimą.
–      Taip yra todėl, kad tu nebuvai su tuo, kurį mylėjai! O būnant kartu ir kartu važinėjant per tuos kalniukus, meilė niekada nesibaigia.
–      Tu toks romantikas, Hari… Ir toks mielas. Tikrai nemaniau, kad po Henriko aš dar sugebėsiu jausti tą jaudulį širdyje. Vien žiūrint į tave man norisi klykti iš laimės arba verkti iš džiaugsmo. Ką jau kalbėti apie tavo apkabinimą…
Haris staigiai čiupo mane nuo kėdės ir suspaudęs glėbyje ėmė smarkiai daug kartų bučiuoti į kaklą. Jo bučiniai kuteno, todėl muisčiausi kaip įmanydama ir juokiausi iš visų plaučių. Staiga išgirdome skambutį. Haris paleido mane ir išsitraukė iš kišenės mobilųjį telefoną.
–      Mama… – numykė jis ir nuleido ranką.
–      Atsiliepk ir pasakyk, kad tuoj grįši.
Vaikinas pažiūrėjo į mane, lyg klausdamas, ar tikrai, ir atsiliepė.
–      Sveika. Niekis, aš tuoj grįšiu, pasikalbėsime. Gerai, mama, nepergyvenk.
Žiūrėjau išpūtusi akis ir sunėrusi pirštus meldžiau, kad ji nesuprastų, jog Haris pas mane. Jis greitai padėjo telefoną ant stalo ir paklausė rodydamas į indus:
–      Susitvarkysi? Turiu važiuoti, ji sakė, kad nori atsiprašyti ir pasikalbėti be isterijų.
–      Žinoma, susitvarkysiu. Važiuok ir susitaikyk su ja.
–      Jei savo seseriai sakysi, jog nutraukei su manimi santykius, galbūt ir mamai taip pasakyti. Sakysiu, kad buvau pas tave pasikalbėti, bet tu išvarei mane, nes nenori matyti ir ji manys, jog tave įbaugino. Gerai?
–      Genialu, Hari, – suplojau rankomis.
–      Gerai, tuomet važiuoju namo, atleisk, kad palieku tave per gimtadienį… – nusiminęs žvilgtelėjo jis.
–      Tu visada esi su manimi, dabar svarbiausia būti atsargiems! – skubinau jį, paimdama ant kitos kėdės pakabintą švarką.
–      Tiesa, o tu šiandien gavai gėlių? – paėmęs jį iš manęs, eidamas paklausė Haris.
–      Gavau… – neužtikrintai ištariau. – Jos nuo tavęs?
Vaikinas atsisėdo ant mažos dekoratyvinės sofutės koridoriuje, kad apsiautų batus ir kilstelėjęs galvą atsakė:
–      Kad ir kaip pykau ant tavęs, negalėjau nepasveikinti. Tada dar nebuvau pasikalbėjęs su mama, bet širdis neleido taip pasielgti ir neįteikti gėlių. Patiko?
–      Tai kodėl nebuvo jokio raštelio ar kortelės? – pasidomėjau.
–      Na, juk aš buvau įsižeidęs… – apsiavęs striktelėjo Haris ir pasikėlė džinsus.
Nusijuokiau pamačiusi jo žaismingą žvigsnį ir padėkojau už gėles.
–      Dovaną įteiksiu, kai abu nuspręsime, kur norime vykti, gerai? – vilkdamasis švarką paklausė jis.
–      Nereikia, Hari. Tikrai… Tik sugėdinsi mane savo dovanomis…
Vaikinas žvilgtelėjo į milžinišką veidrodį, atsisuko į mane ir išskėtė rankas.
–      Padovanočiau tau visą pasaulį, jei tik galėčiau, – priėjęs ir priglaudęs mane prie savęs sušnibždėjo Haris.
Kurį laiką stovėjome įsikniaubę vienas į kitą ir tylėjome. Jaučiau, kaip ritmingai plaka mūsų širdys, alsavimas buvo vienodas ir atrodė, kad mes vienas ir tas pats žmogus.
–      Dar niekada taip nenorėjau nepaleisti žmogaus, – nusijuokiau uosdama Hario kvepalus.
Haris atsitraukė, suėmė mane už kaklo ir svajingai žiūrėdamas tarė:
–      Paskambinsiu, kai tik pakalbėsiu su mama. Myliu tave.
–      Ir aš tave myliu, Hari, – atsakiau prieš aistringą atsisveikinimo bučinį.
Jam išėjus sustingau prieš veidrodį susiėmusi už galvos.
–      Elizabeta, tu tikrai išprotėjai. Jis tobulas, tiesiog… Tobulas.
Skrajojau bute lyg su sparnais! Tvarkiausi galvodama apie tai, kokia laiminga esu ir kad niekas neatims iš manęs Hario. Buvau pasiruošusi nagais ir dantimis ginti savo santykius, kurie atrodė kaip mažas giedro dangaus plyšelis apniukusiame mano gyvenimo danguje. Norėjosi, kad tas plyšelis vis skleistųsi, didėtų ir išsklaidytų debesis. Tikėjau, kad su Hariu galiu būti tokia laiminga, jog visi dalykai tiesiog patys ims ir išsispręs. Nebijojau rizikuoti savo santuoka, savo pinigais, savo šeima, bijojau tik netekti Hario.

Sutvarkiusi virtuvę, išsimaudžiau ir nekantriai laukiau Hario skambučio, nors ir buvo vėloka. Žinojau, kad jei jis pažadėjo – tikrai paskambins. Beveik sniūduriuodama lovoje su knyga rankose, išgirdau telefono vibravimą.
–      Klausau.
–      Dar nemiegi? – paklausė pakimęs balsas.
–      Ne, laukiau tavo skambučio. Kaip sekėsi?
–      Viskas gerai, – kiek tyliau atsakė Haris. – Suvaidinau labai nusiminusį, pasakiau, jog tu atėjai į protą ir suvokei negalinti būti su tokiu jaunu bernioku.
–      Ir ką Liucija į tai? – susidomėjusi padėjau knygą ant staliuko ir pasitvarkiau pagalvę.
–      Na, ji džiaugėsi, kad jūsų pokalbis atvėrė tau akis, guodė, kad aš tikrai susirasiu geresnę ir jaunesnę merginą. Daugiau nieko blogo apie tave nesakė, nes aš prašiau tik gražiai atsiliepti apie moterį, kuri man buvo labai maloni. Žodžiu, ji viskuo patikėjo.
Aš kukliai nusijuokiau, tačiau giliai širdyje galbūt ir būčiau norėjusi atsispirti jausmams.
–      Puiku. Dabar turime sugalvoti, ką daryti toliau…
–      Toliau tu skirsiesi ir mes pradėsime gyvenimą kartu, – nors ir nemačiau, jaučiau, kaip Haris nusišypsojo savo velniuko šypsena.
–      Dar daug pragaro iki tol teks praeiti…
–      Jeigu su tavimi, tai man pragaras bus kaip rojus.
–      Ir vėl tu, Hari… – šyptelėjau susigėdusi. – Baik kalbėti lyg cituodamas Šekspyrą.
Išgirdau jo žemo tembro juoką ir nusijuokiau pati.
–      Tu verti mane kalbėti taip, nieko negaliu padaryti, – teisinosi Haris. – Per tą savaitę kai nebuvome kartu, parašiau dar vieną dainą.
–      Turbūt ši bus žiauri…
–      Ne, kažkodėl giliai širdyje aš norėjau tikėti, jog tu meluoji man, tačiau pasirinkai per daug skaudinantį melą…
–      Kokį? – pasidomėjau.
–      Palyginai mane su tėčiu. Kol nesutikau tavęs, manęs lyginimas su juo man skambėjo lyg didžiausias pagyrimas, bet kai mus lygini tu – tai skaudina.
–      O ne… Kodėl taip sakai? Aš jūsų nelyginu, tiesiog tu man jį primeni, juk esi panašus…
–      Bet aš esu Haris, ne Henrikas. Aš jo sūnus, esu panašus į jį, tačiau aš Haris. Nenoriu, kad žiūrėtum į mane pro tėčio prizmę, lyg mes būtume tas pats asmuo. Mes esame skirtingi žmonės, galbūt su panašia pasaulėžiūra, tačiau aš mokausi iš jo klaidų, esu daug stipresnis ir atkaklesnis, nei jis.
–      Žinau, kad tu Haris ir žinau, kad tu esi kitoks… Atleisk, jei priverčiau pasijusti nejaukiai nuolat lygindama tave su Henriku.
–      Turi paleisti praeitį ir gyventi dabartimi. Dabar esu aš, o jis buvo praeityje… Noriu, kad būtum su manimi, nes aš Haris, ne dėl to, kad esu panašus į Henrį, – liūdnokai, tačiau ryžtingai sukalbėjo jis.
–      Iš pradžių maniau, jog esu su tavimi, nes tu man primeni jį, bet ilgainiui aš supratau, kad tu visiškai kitoks ir kad aš pamilau Harį, kuris tiesiog turi bendrų bruožų su Henriu.
–      Dėl visa ko, noriu kad rytoj nuvažiuotume prie tėčio kapo. Kartu, gerai? – paprašė Haris.
Šiek tiek sutrikau, nes atrodė, jog turėsiu akis į akį susitikti su Henriku ir pripažinti, kad į jo vietą stojo jo vienintelis sūnus. Mano širdį pavergė ne kas kitas, o jo atžala, kuri yra lyg du vandens lašai panaši į jį patį…
–      Galime? – dar kartą pakartojo klausimą Haris.
–      Taip, – dvejonės kupinu balsu atsakiau, tačiau žinojau, jog su praeitimi atsisveikinti reikia. Aš privalėjau įrodyti Hariui ir sau, kad mano jausmai yra tikri. – Gerai, rytoj kartu nueisime prie Henriko kapo.
–      Parašysiu rytoj, nes nežinau, ar vyksiu į pamokas, su vaikinais turime reikalų mieste.
–      Puiku, lauksiu… – ramiai atsakiau.
–      Daug bučkių, – išgirdau bučinių garsus kitame ragelio gale ir nusijuokiau.
–      Ir tau, – atsakiau jam tuo pačiu.
–      Labanakt, Elizabeta, – nustojęs bučiuoti telefoną atsisveikino Haris.
–      Labanakt, Haroldai.
–      Kaip žiauriai nuskambėjo, – nusijuokė jis.
–      Nieko negaliu padaryti, deja, toks žiaurus yra tavo vardas, – pritariau jam juoku.
–      Haroldu galėsi mane vadinti po dvidešimties ar trisdešimties metų.
–      Gerai, miegokime, Hari…
Padėjusi telefoną ant stalelio dar kurį laiką galvojau apie paskutinį Hario sakinį. Būnant su juo aš tiesiog pamiršau, jog egzistuoja ateitis, laikas buvo tiesiog sustojęs ir atrodė, kad visada bus taip, kaip yra dabar. Neskaičiavau dienų, negalvojau, kas bus po metų ar po dešimties, juolab po dvidešimties. Negalvojau, ar tada dar būsiu su Hariu, kokie bus mūsų santykiai, ar būsiu išsiskyrusi su Vladimiru, o gal gyvensiu priespaudoje kaip ligi šiol, kaip į mano jausmus reaguos sužinoję tėvai, ką kalbės pažįstami, kaip aš atrodysiu, kaip atrodys Haris – laikas visiškai nebeegzistavo. Viskas buvo čia ir dabar, o ateitis atrodė lyg kažkoks neįmanomas dalykas. Gulėjau ir snūduriavau, kol mintys visiškai išsijungė.

Viskas prasidėjo iš naujo – slapti pasimatymai, slaptos išvykos, slapti bučiniai ir tas nenupasakojamas jaudulys, kai darai kažką neleidžiamo su žmogumi, kuris visapusiškai tave supranta ir dėl tavęs stengiasi. Šįkart turėjome būti itin apdairūs kiekviename žingsnyje… Jaučiau, jog tai dar ne pabaiga.
–      Atvažiuosiu apie devynias, kad būtų šiek tie sutemę, – paskambinęs dėstė Haris.
–      Gal geriau nevažiuok pas mane, susitikime prie kapinių devintą, – atsikalbinėjau.
–      Kodėl neatvažiuoti?
–      Nežinau, kažkodėl bijau kiekvieno žmogaus, kuris mus pamato kartu…
–      Nekvailiok, tavo naujuose namuose buvau tik aš, todėl kaimynai ir apsauginiai galvoja, jog aš tavo draugas, tad nėra dėl ko baimintis.
Nors ir dvejojau, bet leidausi paimama iš namų. Prieš devintą valandą neramiai sukau ratus svetainėje vis dar galvodama, jog važiuosiu pas Henriką. Žinau, kad jo nebėra, tačiau jo kapas… Atėjęs prie jo kalbi kaip su gyvu žmogumi. Jis tave girdi, tačiau nieko nesako, nebegali nieko pasakyti… Nebegali tavęs teisti ar pamokyti, prie mirusiojo kapo tu tiesiog pats nusprendi, save teisti ar sau atleisti. Tereikia prieiti ir pasikalbėti su mirusiuoju taip, lyg jis būtų šalia tavęs. To aš labiausiai ir bijojau… Susitikti su Henriu, pasakyti jam visą tiesą, tačiau nesulaukti jo nuomonės. Henrikas vienintelis mane suprato per tuos ketverius metus, kol buvome drauge, jis išklausydavo ir visada pasakydavo, ką apie tai mano, o aš paisydavau jo nuomonės, iki kol teko išvykti. Todėl dabar norėjau sužinoti jo nuomonę, norėjau paklausti, ką man daryti, kaip elgtis su savo jausmais, bet žinojau, kad tik atsitrenksiu į tylą ir pati turėsiu priimti lemiamus sprendimus.
Dalį kelionės tylėjau, nes bandžiau mintyse sudėlioti kalbą, kurią išdėstysiu Herniui, tačiau viskas galvoje tiesiog virė. Haris, pastebėjęs mano rimtį, atsisukęs paklausė:
–      Gerai jautiesi?
–      Nežinau, Hari, tai tiesiog keista… Važiuoti su tavimi prie Henriko kapo…
–      Keista, kad su manimi, ar keista, kad prie jo kapo?
–      Ir tai, ir tai…
–      O tu buvai ten?
–      Buvau. Dukart, – iškėlusi du pirštus atsakiau.
–      Kada buvai?
–      Pirmą kartą buvau per mirties metines, kai mes pirmą kartą susitikome. O kitą kartą, kai pasiūlei man susitikti šeštadienio vakarą… – susigėdusi nuleidau akis ir žvelgiau į savo kelius.
–      Rimtai? Kodėl tada ėjai? – nustebęs megztą kepurę pasitvarkė Haris ir žibančiomis akimis žvelgė tai į mane, tai į kelią.
–      Henris buvo vienintelis mano tikras draugas, todėl jo žodis ir pritarimas man visada rūpėjo labiau, nei kitų. Nežinau kodėl, tačiau kojos pačios mane atvedė prie jo kapo, nes buvau sutrikusi dėl tavo pasiūlymo ir nežinojau, priimti jį ar ne, – pasakodama žiūrėjau tiesiai į Hario profilį. – Atėjau prie kapo ir paprašiau atsiųsti ženklą, kaip turėčiau elgtis. Buvo naivu ir patiklu, lyg per romantinius filmus. Tikėjausi kažko panašaus į staigų lietų ar vėjo gūsį.
Haris ėmė juoktis ir papurtė galvą:
–      Tu nereali…
–      Na, juk tikėtis nedraudžiama, – atsakiau jam su šypsena veide.
–      Ir ko sulaukei? – vis dar meiliai šypsodamasis paklausė vaikinas.
–      Lietus ir taip lijo, o vėjo gūsis, deja, prapūtė pro šalį…
–      Tai jei būtų pradėję lyti, tai reiškia, kad gauni tėčio leidimą su manimi susitikti? – vis dar juokėsi Haris.
–      Baik tyčiotis! Tada tai neatrodė taip juokinga, – rimtai tariau.
–      Tai koks gi ženklas pasirodė, kad tu vis dėlto atėjai? – kiek nurimęs pasidomėjo jis.
–      Grįžus namo, mama man davė kinišką sausainį, kuriame būna palinkėjimai arba prasmingi žodžiai, na, žinai…
Haris palinksėjo galva ir pridūrė:
–      Ir ką ten perskaitei?
–      Perskaičiau, jog daugiausiai energijos išeikvoja bandymas pakeisti tai, ką Dievas taip kruopščiai sukūrė, kažkas panašaus…
–      Oho, čia rimti žodžiai. Ir tada nusprendei, jog Dievas kruopščiai sukūrė mūsų susitikimą? – susidomėjęs paklausė Haris.
–      Tiesiog pagalvojau, kad surizikuosiu ir pažiūrėsiu, ką Dievas man yra paruošęs, – šyptelėjusi kilstelėjau pečiais.
–      Ačiū tau, kiniškas sausaini, už šią nuostabią ir pamišusią moterį, kurią man atsiuntei! – sudėjęs delnus į viršų žvilgtelėjo vaikinas.
Abu skambiai nusijuokėme ir visiškai nebeatrodė, jog važiuoju į kapines prie savo mirusio mylimojo kapo. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl taip mylėjau Harį – jis neleisdavo man krimstis, neleido blogoms emocijoms įaugti į mano vidų ir po truputį naikinti tai, kas gera, jis visad nuteikdavo optimistiškai ir leisdavo pamatyti tai, kas gražu ir ką reikia vertinti. Sustojus prie kapinių, Haris išjungė variklį ir atsisukęs paklausė:
–      Pasiruošusi?

Mažytis sneak-peek į kitą dalį:

–      Jie manimi didžiuojasi todėl, kad aš gyvenu savo gyvenimą, Darse. Didžiuotųsi ir tavimi, jei tai darytum ir tu.
Sesuo susinervinusi ėmė giliai kvėpuoti ir svarstė, kaip man atsikirsti, tačiau į pokalbį įsiterpė Rupertas:
–      Didžiuotųsi… Kad tu žinotum, Liz…
Jis nusijuokė ir atsigėrė viskio.
–      Ką žinočiau? – atsisukusi paklausiau.
–      Rupertai? – piktai į vyrą dirstelėjusi nutildė jį Darsė.
Pažvelgiau į ją, tada vėl į Rupertą, o šis žiūrėjo lyg mietą prarijęs į savo žmoną išsigandusiomis akimis.

KONKURSAS

Gerai apsvarsčiusi įtarinėjimus, jog pagrindinis kūrinio „VĖL“ veikėjas – H. Styles, nusprendžiau palepinti 8 atidžiausias skaitytojas GIGANTIŠKAIS grupės One Direction filmo „Tai mesplakatais! Neabejoju, kad esat kūrybingos ir lakią vaizduotę turinčios asmenybės. Todėl kviečiu jus spėti, kuo baigsis mano knyga! Savo atsakymus rašykite čia, po straipsniu esančiuose komentaruose.

 


Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

– Ma

XV

Jis dar kelias sekundes žvelgė į mane, kol akyse sublizgo ašaros. Apsisukęs nulėkė prie durų, tvirtai jas atidarė ir neatsigręždamas trenkė jomis. Akimirksniu puoliau verkti susiėmusi už burnos, kad nepradėčiau kūkčioti balsu. Širdis apšalo ir atrodė, jog nustojo plakusi, kai jis išėjo… Negalėjau patikėti, jog išdrįsau mylimam žmogui pasakyti tokius dalykus. Mūsų santykiai man buvo reikšmingiausias dalykas gyvenime, o aš žiūrėdama į akis jam išrėžiau, jog man jie nesvarbūs… Žinojau, kad dabar jis manęs nekęs, tačiau privalėjau taip pasielgti.

Visą dieną vaikščiojau lyg praradusi norą gyventi, po darbo grįžau namo ir prisiminiau kiekvieną akimirką, praleistą su Hariu. Jo juoko buvo pilni mano namai, viskas kvepėjo juo, o, radusi savo spintoje jo pakabintą megztinį, nusinešiau jį į miegamąjį, atsiguliau ir įsikniaubusi verkiau, kol nebeturėjau jėgų. Haris buvo mano gyvenimas… Nors ir sunkus, tačiau mane jis džiugino, teikė stiprybės, o dabar jaučiausi pažiedžiama ir silpna. Dvi dienas vargiai valgiau, nes maisto gaminimas man kėlė prisiminimus apie Harį, gulėdavau lovoje ir nuolatos galvojau apie jį. Kad ir kaip jis manęs dabar nekęstų, aš jį mylėsiu. Ir turbūt dar labiau, nei iki šiol… Nežinojau, ko griebtis, visos mintys sukosi tik apie jį, apie jo skausmą, apie tai, jog be jo man darosi sunku kvėpuoti, be jo aš nenoriu rytais pabusti, nenoriu šokti, nenoriu valgyti, nenoriu eiti į darbą, nenoriu matyti žmonių, nenoriu stengtis, nenoriu nieko… Tačiau aš buvau „per didelė“ kentėti ir verkšlenti dėl meilės, privalėjau būti stipri, o ypač tokia atrodyti prieš Harį.

Artėjant repeticijos valandai, svarsčiau, ar jis pasirodys, ar ne. Nekantriai žvelgiau į kaskart atsidarančias salės duris, kol rinkosi merginos, tačiau jis vis nesirodė… Susirinkus visoms mokinėms, paliepiau joms daryti tempimo pratimus. Po dešimties minučių viena iš jų garsiai paklausė:
–      O Hario šiandien nebus?
–      Nežinau. Kol kas atlikite tempimo pratimus, tuoj pradėsime repeticiją, – atsakiau sėdėdama prie stalo ir apsimesdama, jog esu labai užsiėmusi.
–      Aš galiu parašyti jam žinutę. Paklausiu, ar šiandien ateis, – eidama savo daiktų link tarė ji.
–      Nereikia. Aš jau čia, – pasigirdo žemas britiško akcento atsakymas ir durų trinktelėjimas.
Plaukai ant mano rankų pasišiaušė ir aš staigiai pakilau nuo kėdės. Haris ėjo tiesiai prie pianino ir net nepasisveikinęs su manimi atsisėdo. Žiūrėjau į jį lygiai taip, kaip ir anksčiau, nes buvau beprotiškai jo pasiilgusi. Pasitvarkęs plaukus vaikinas nusimetė švarką ant suolelio prie pianino. Aš vis dar sustingusi žvelgiau į jį, kol supratau, kaip smarkiai jis ant manęs pyksta, jei net neatsisuka.
–      Gerai, galime pradėti repeticiją. Stokite į vietas, merginos.
Stengiausi nežiūrėti į Hario pusę, nors keletą kartų buvau atsisukusi, bandydama pagauti jo žvilgsnį, tačiau vaikinas lyg robotas be emocijų spaudė klavišus, nepakeldamas nuo jų akių. Dėl to man buvo dar liūdniau, nors ir suvokiau, jog pati nusprendžiau taip pasielgti. Pasibaigus repeticijos laikui, merginos, gaudydamos kvapą, ramstėsi prie veidrodžių ir suoliukų.
–      Puiku, šaunuolės! – pagyriau jas plodama.
Merginos pradėjo rengtis, o aš pasisukau eiti savo stalo link. Žvilgtelėjau į Harį, kuris uždarė pianiną ir pasiėmęs savo švarką be žodžių išėjo iš salės. Kažkuri iš mokinių dar atsisveikino su juo, tačiau vaikinas nesulėtino tempo ir dingo už durų. Likusi viena salėje susiėmiau už galvos ir meldžiau Dievo:
–      Leisk man atsikratyti minčių apie Harį, palengvink mano dalią, Dieve… Juk aš pasielgiau teisingai, atsisakiau uždraustos meilės, padėk man išgyventi tą skausmą…

Džiaugiausi, jog tai paskutinė darbo diena ir man nebereikės slėpti savo širdgėlos po laimingo žmogaus kauke. Savaitgalį nieko kito nesinorėjo, tik pabėgti nuo minčių ir nustoti galvoti apie Harį. Deja, tai buvo tiesiog neįmanoma! Išėjusi į parką visur mačiau jį, eidama į parduotuvę mačiau jį, jaučiau, kad jis yra šalia… Krausčiausi iš proto, bandydama kiekviename žmoguje pamatyti Harį… Grįžusi namo sėdėjau ir žiūrėjau į naktinį Primrouzą, vis dar verkdama ir nebematydama jokių ateities planų. Nebenorėjau vairuoti, nes be Hario pagalbos ir tikėjimo man tai atrodė neįmanoma, nebenorėjau gaminti, nes be jo draugijos maistas buvo nebeskanus, nebeieškojau pastato savo šokių studijai, nes nežinojau, kiek dar ištversiu čia, Londone, kai negaliu būti su tuo, kuris man reiškė viską… Vakare paskambinusi mama prigavo mane pačiu netinkamiausiu metu, kai aš įsikniaubusi į pledą kūkčiojau fotelyje pasiėmusi telefoną ir skaitydama senas Hario žinutes.
–      Eliza, tu verki ar sloguoji? – išgirdusi šniurbčiojančią nosį paklausė ji.
–      Truputėlį peršalau, viskas gerai, – sumelavau.
–      Ar turi vaistų? Išgerk arbatos su medumi, kaip mat praeis sloga.
–      Gerai, mama, būtinai, – atšoviau net neįsiklausydama į jos kalbas.
–      Ar rytoj atvyksi pas mus? Troškinsime lašišą.
Kiekvieną sekmadienį vykdavau į rančą, tačiau šįkart aš nebegalėjau susitaikyti su Darsės poelgiu ir nebenorėjau jos matyti niekada gyvenime. Kad ir kaip mylėjau tėvus ir norėjau praleisti su jais bent jau vieną popietę per savaitę, mano skausmas ir nusivylimas seserimi neleido man žengti į jos teritoriją. Aš bijojau Darsės ir tuo pačiu pykau dėl to, kad ji turėjo būti mano geriausia draugė, tačiau ji nekentė manęs netgi ne dėl mano padarytos vaikystės klaidos.
–      Ne, mama, rytoj neatvyksiu, atleisk. Sloguoju, nenoriu nešioti bacilų ir susirgti rimčiau.
–      Kaip gaila, juk buvo tokia graži tradicija… Bet tikiuosi, kad trečiadienį vis tiek atvažiuosi pas mus pavakarieniauti, – liūdnoku balsu tarė mama.
–      O kas bus trečiadienį? – suraukusi kaktą pasidomėjau.
–      Juk tavo gimtadienis, Eliza! – nustebusi šūktelėjo ji. – Nors ir nenorėjai didžiulės šventės, bet negali savo gimtadienio praleisti viena tame milžiniškame bute, turi pabūti su šeima. Atvyks dėdė Filipas su Rozmari.
Per savo sielvartą dėl Hario buvau visiškai pamiršusi apie savo gimtadienį ir pasidarė dar sunkiau apie jį galvoti, kai turėjome tiek planų…
–      Mama, žinai, kaip nemėgstu gimtadienių. Nereikėjo kviesti dėdės Filipo, aš nežinau, ar turėsiu laiko vakarienei…
–      Žinau žinau, dukra, bet mes visi tavęs labai lauksime, nenoriu, kad būtum viena. Galbūt Vladimiras planuoja atvykti pasveikinti tave?
–      Nežinau, – greitai atšoviau. – Gerai, pasistengsiu atvykti.
Padėjusi ragelį pradėjau verkti dar smarkiau. Gimtadienio proga planavome su Hariu išvykti savaitgaliui prie jūros ir išsinuomavę namuką ant kranto, visą laiką žiūrėti į tolį ir svajoti. Tokiomis silpnumo akimirkomis visą tą laiką nuo tada, kai primelavau Hariui, norėjau paimti telefoną ir paskambinusi pasakyti, jog myliu jį ir neįsivaizduoju, kaip be jo gyventi. Tačiau turėjau būti brandi ir nesielgti kaip paauglė.

Į darbą eiti darėsi vis sunkiau. Pirmadienio repeticijoje ir vėl susitikau Harį, kuris nekreipė jokio dėmesio į mane… Man tai atrodė lyg pati didžiausia bausmė ir po repeticijos ketinau pasakyti jam visą tiesą, tačiau vos ištarus jo vardą, Haris nereaguodamas išlėkė iš salės. Supratau, jog per daug jį įskaudinau ir kelio atgal nebėra. Kol merginos dar buvo salėje, pranešiau joms, jog trečiadienį repeticijos nebus, nes aš turiu reikalų. O tas reikalas – vakarienė pas tėvus. Nusprendžiau, jog pykdama ant Darsės tik sukeliu jai pasitenkinimą, nenorėjau parodyti, jog ji man pakenkė ir nenorėjau, jog ji galvotų, kad buvo teisi kaltindama mane vaiko tvirkinimu bei Vladimiro išdavyste. Nei Liucija, nei Darsė, nei žmogus, kuris jai „išdavė“ mūsų santykius nežinojo, ką mes su Hariu veikėme, nežinojo, kokie stiprūs buvo mūsų jausmai ir koks nuoširdus mūsų bendravimas. Hario išmokyta nekreipti dėmesio į žmonių kalbas, aš buvau nusiteikusi pažiūrėti Darsei į akis ir pasakyti, kaip ji suklydo manydama, jog pričiupo mane ar man pakenkė.

Gimimo dienos rytą jau buvo praėjusi savaitė, kaip mes su Hariu nepratarėme vienas kitam nei žodžio. Mano telefonas visuomet tylėjo, namai buvo tušti ir tvarkingi, virtuvėje niekas nepaliesta, o mano širdyje – tikra netvarka. Nors buvau išverkusi visas ašaras, vis dar negalėjau atsikratyti prisiminimų. Tai atrodė netgi sunkiau už sielvartą dėl Henriko… Ruošdamasi darbui, žiūrėjau į save veidrodyje ir mačiau tą pačią nelaimingą moterį, kurią kasryt matydavau Maskvoje. Tamsios, į akiduobes įkritusios akys, vėl į kuoduką susukti plaukai, išdžiuvusios ir bučinių pasiilgusios lūpos, nesaugumo jausmas ir sudaužyta širdis. Tokios buvo pastarosios dvidešimt gimimo dienų, o ši nuo jų visiškai nesiskyrė. Ėjau gatve ir jaučiau, kaip sunku būti vienišai, kaip sunku norėti to, kuris yra draudžiamas, kuris negali būti tavo, tačiau yra reikalingas kaip oras… Kodėl mylėti yra taip sunku? Laimingesnė nepasijutau ir tada, kai dar prieš pamokas mokytojų kambaryje mane pasveikino kolegos. Dirbtine šypsena dėkojau jiems visiems už sveikinimus ir linkėjimus, bet giliai širdyje norėjau dingti iš kabineto ir pamiršti, kad pasenau dar vieneriais metais. Pasimerkusi gėles salėje, laukiau savo šokėjų ir svajojau, kad ši diena praeitų kuo greičiau.
Įpusėjus pamokai, išgirdome beldimą į duris. Buvo keista, nes dažniausiai pas mane lankydavosi arba mokiniai, arba kiti mokytojai, kurie įeidavo be beldimo. Nuėjau atidaryti ir netekau žado: už durų stovėjo vaikinas su didžiule puokšte gėlių.
–      Panelė Elizabeta Vilijams, taip? – pasiteiravo jis.
–      Taip.
–      Gėlės jums, – atkišo puokštę vyrukas ir įkišo kortelę.
Paėmusi ją padėkojau ir nustebusi grįžau į salę, skaitydama ant kortelės užrašytą gėlių pristatymo į namus reklamą.
–      Oho, mokytoja, kokia graži puokštė! – sušuko merginos.
Nunešiau ją iki stalo, padėjau ir atsitraukusi kurį laiką žiūrėjau.
–      Nuo ko ji? – paklausė smalsuolė blondinė. – Nuo jūsų vyro?
Kūnas tuoj pat nutirpo, pagalvojus, jog Volodia man atsiuntė šią puokštę. Apžvelgiau ją dar kartą ieškodama kortelės su siuntėjo vardu ar bent ženklu, tačiau nieko neradau. Dovana buvo graži ir tikrai džiugino, tačiau norėjau sužinoti, ar tikrai Vladimiras užsakė ją, nes per tuos dvidešimt santuokos metų jis manęs nebuvo nustebinęs tokiu romantišku gestu, tad mane kankino abejonės.
–      Taip, nuo vyro, – atsisukusi nuraminau merginas ir paliepiau šokti toliau.
Slapta norėjosi tikėti, jog tai Hario dovana, tačiau jo akivaizdus pyktis užgožė visas viltis. Vis žvilgčiodavau į telefoną ir vis dar laukiau jo žinutės… Tai darėsi nebepakeliama – nuolatinis laukimas to, ką pati nutraukiau. Dar sunkiau darėsi supratus, jog aš net neturėjau kam viso to papasakoti, galėjau tik pati save paguosti.
Po darbo važiuodama į rančą nenustojau galvoti apie puokštę ir jos siuntėją. Jei tai būtų kažkas iš pažįstamų žmonių, jie tikrai būtų parašę sveikinimą ar bent savo vardą, o dabar – nieko. Nuvykus ten, buvau sutikta ir pasveikinta tėvų, dėdės Filipo ir Rozmari, o Darsė, sėdėdama fotelyje, garsiai pareiškė:
–      Aš savo dovaną įteiksiu asmeniškai.
–      Ačiū, nereikėjo, sese, – ironiškai tariau dėdama dovanas ant stalelio.
Vakarienė vyko kaip visuomet, klausant, kaip sekasi žirgynui, kaip dėdei Filipui operavo išvaržą, stebint slapukišką Darsės žvilgsnį ir teisinantis mamai, jog aš tikrai valgau.
–      Veidas toks patamsėjęs, akys pavargusios, turbūt per daug dirbi…
–      Veikiau meilės kančios, – pasišaipė Darsė.
–      Kokios dar kančios? Susipykai su Vladimiru? – paklausė mama.
–      Mama, neklausyk Darsės, juk žinai, kad ji visada nusišneka, kai dėmesys nukreiptas ne į ją. Man viskas gerai.
Sesuo, sėdėjusi prieš mus su mama prie stalo pasivaipė ir toliau valgė vištieną. Išgirdusi skambantį telefoną, pašokau nuo kėdės lyg įgnybta ir nubėgau į svetainę. Nesąmoningai tikėjausi, jog skambina Haris, tačiau man teko nusivilti…
–      Klausau, Vladimirai.
–      Sveika, mano mylimoji žmona. Norėjau pasveikinti tave su gimtadieniu ir palinkėti būti protinga bei atsargia.
Kurį laiką nieko jam neatsakiau, nes bandžiau suvokti, ką jis turi omeny.
–      Būti atsargia? Nesupratau tavo linkėjimo.
–      Tiesiog būk atsargi ir protinga. Žinai, Londone daug visokiausių pagundų. Kur esi, ką veiki?
–      Kodėl turiu tau tai sakyti? – piktai atkirtau.
–      Nes aš tavo vyras, atsimink tai. Dar nenori grįžti į Maskvą?
Ir vėl tylėjau, nes akimirką pagalvojau, jog geriau kentėti toli nuo Hario, nei likti čia ir kankintis matant jį kone kasdien. Tačiau nebenorėjau būti su Volodia, kai jaučiau jam tokią neapykantą.
–      Nenoriu. Vakarieniauju pas tėvus, todėl turiu baigti pokalbį, Volodia. Ačiū už sveikinimą.
–      Na, gerai, bet žinok, kad mano kantrybė nėra geležinė.
–      Nesupratau dėl ko tau reikia būti kantriu… – tariau jam ir išgirdau, kaip į svetainę kažkas įėjo. – Viso, Vladimirai.
Įsidėjusi telefoną giliai į rankinę atsisukau ir pamačiau ne ką kitą, kaip savo bjauriąją seserį.
–      Dovanų iš tavęs man nereikia, Darse, – žiūrėdama į ją tariau. – Nors ne, pati geriausia dovana iš tavęs būtų, jei paliktum mane ramybėje.
–      Tai kas nutiko, sesute? Meilė kankina?
–      Ką tu čia nusišneki? – susiraukusi paklausiau.
–      Nebegali susitikti su savo mažuoju meilužiu? – šyptelėjo ji.
Aš nusijuokiau ir papurčiau galvą.
–      Nesuprantu, kodėl tu taip elgiesi. Visų pirma, meilužio aš neturėjau ir tavo informacija yra labai klaidinga, antra, jei ir turėčiau tai būtų ne tavo reikalas, o trečia, tai tu nesveika.
–      Ne, tai tu nesveika. Tvirkini vaiką… Įsivaizduoji, kad tai Henrikas? Štai dėl ko tu esi nesveika, nes savo iškrypeliškose fantazijose laikai Harį Smitą tuo, kuris jau miręs, – įsitikinusi savo tiesa dėstė ji.
Girdėti įžeidimus iš Liucijos buvo skaudu, tačiau išgirsti tokias neteisingas patyčias iš savo sesers buvo dvigubai blogiau. Žiūrėjau į Darsę ašarų pilnomis akimis ir netariau nei žodžio, tik klausiau jos bjaurių kalbų.
–      Žinai, tėvai tau skyrė visą savo dėmesį, auklėjo tave, rūpinosi, puoselėjo ir laikė mane ne tokia tobula, kokia jų akyse buvai tu. Bet pažiūrėk, lazda turi du galus. Iš aukštybių tiesiai į purvą… Tavo lygis dabar labai žemas. Tokia išauklėta ir inteligentiška moteris, pasiekusi karjeros viršūnę, turinti vyrą nusileido iki mokinių lygio ir susidėjo su vos pilnametystės sulaukusiu jaunuoliu. Man gėda, kad tu mano sesuo!
Turbūt pirmą kartą apsiverkiau prie Darsės. Nebegalėjau sulaikyti ašarų, kurios riedėjo skruostais lyg kriokliai. Klausiau kiekvieno jos ištarto žodžio ir su kiekvienu skaudėjo vis labiau.
–      Ar tu žinai, kaip tai paveiktų šeimos reputaciją? Manai, kad tėvai, pasiekę tiek daug, yra verti tokios gėdos? – priėjusi griežtai kalbėjo ji. – Tikiuosi, tavo kvaila smegeninė suvokia, kiek žalos gali pridaryti ir pakenkti šeimai. Gal tau tavo reputacija ir nerūpi, bet jei dėl to nukentės tėvai, prisiekiu, pati imsiuosi veiksmų ir sugriausiu tavo gyvenimą. Ir nedrįsk dar kartą išduoti Vladimiro.
Darsės spaudimas darėsi nepakeliamas, o labiausiai skaudėjo dėl to, jog ji nežinojo, kad aš myliu tą vos pilnametystės sulaukusį vaikiną… Niekas to nesuprato ir niekam nerūpėjo tiesa. Visiems atrodė, jog aš naudojuosi Hario jaunyste, jo seksualumu ir patiklumu, tačiau viskas buvo ne taip, o aš buvau per silpna ginti savo tikruosius jausmus, todėl stovėjau ir klausiau man žeriamus įžeidimus, kurie lyg peiliai lėtai smigo į širdį.
–      Jei dar kartą sužinosiu apie tavo pasimatymus su tuo jaunuoliu, aš pasirūpinsiu, kad tavo geras vardas būtų sutryptas visų, netgi tėvų akyse. Jie tavęs tikrai nekęs už gėdą, kurią patirs. O tada beliktų tik melsti, kad Vladimiras tave priimtų atgal. Suklydai čia grįždama, sesute. Su gimimo diena, – sarkastiškai šypteldama pasakė ji ir išėjo iš svetainės.
Susmukau ant sofos ir užsidengusi veidą bandžiau nusiraminti, tačiau tai buvo neįmanoma. Ir visa tai tik dėl to, kad aš mylėjau. Žinojau, jog išdavystė nėra gerai, tačiau aš tik morališkai išdaviau Vladimirą su Hariu. Be to, aš jo net nemylėjau ir seniai norėjau skirtis, tik jis pats manęs nepaleido. Nežinau, kodėl neišrėkiau visko Darsei, nes viską laikyti savyje jau buvo nebeįmanoma. Tiek pažeminimo nebuvau patyrusi per visą savo gyvenimą… Skaudėjo ne tik širdį, bet visą kūną. Haris buvo mano stiprybė, kurią iš manęs atėmė, todėl dabar buvau kaip rudeninis lapas, nešiojamas vėjo į visas puses. Nebežinojau, kaip viską ištverti, kaip toliau gyventi ir apsimetinėti, jog esu stipri bei užtikrinta moteris. Aš nebeturėjau jokių tikslų, nebenorėjau net likti Londone, tačiau nenorėjau ir atgal į Maskvą, norėjau pradėti gyvenimą iš naujo be jokių jausmų arba tiesiog mirti.
Grįžus į valgomąjį padėkojau visiems, kad mane pasveikino ir pasakiau, jog turiu važiuoti namo.
–      Palauk, vaikeli, mūsų dar laukia desertas! – atsistojusi tarė mama.
–      Tai jūs vakarokite, aš prastokai jaučiuosiu, važiuosiu namo pailsėti…
–      Tik nesusirk, dukra, – susirūpino tėtis. – Nepersidirbk.
–      Mums irgi reikia važiuoti namo, reikia Filipui suleisti vaistus, – žiūrėdama į laikrodį informavo Rozmari. – Parvešim tave, Eliza.
Atsisveikinimas tęsėsi ilgiau, nei būtų užtrukęs deserto valgymas. Nekantriai trepsėdama kieme ir laukdama, kol senoliai atsibučiuos vieni su kitais, žvilgtelėjau į Darsę, kuri primerkusi akis stebėjo mane. Nukreipiau žvilgsnį ir įsėdau į tetos Rozmari automobilį.
Važiuojant ji nenustodama plepėjo su manimi, o aš sėdėdama gale tik linksėjau galva ir norėjau kuo greičiau grįžti į savo butą, kad galėčiau netrukdoma išsiverti ir išrėkti visą savyje sukauptą skausmą. Privažiavus prie namų, jie abu man palinkėjo sėkmės, atsisveikino ir nurūko keliu namo. Užsimetusi rankinę ant peties, skubėjau durų link, kai už nugaros išgirdau pažįstamą balsą, nuo kurio pakirto kojas.
–      Elizabeta! Palauk!
Atsisukusi pamačiau manęs link bėgantį Harį. Jis atrodė išsigandęs, tačiau pilnas ryžto.
–      Hari? Ką tu čia veiki? – šokiruota paklausiau jo.
–      Mums reikia pasikalbėti! – pribėgęs suėmė mano pečius vaikinas.
Žiūrėjau jam į akis, kuriose mačiau liūdesį, persipynusį su gailesčiu ir nesupratau, apie ką jis nori taip skubiai pasikalbėti, tačiau po visų įžeidimų, kuriuos šiandien girdėjau, buvau įsitikinusi, jog man nevalia būti su Hariu.
–      Nereikia, Hari. Aš tau viską pasakiau, daugiau nenoriu tavęs matyti ir nesekiok manęs.
Išsilaisvinusi iš jo rankų, apsisukau eiti pro duris, tačiau jis pagavo mane už rankos ir atsukęs į save tarė:
–      Aš viską žinau, Elizabeta, žinau, kokių siaubingų dalykų tau prikalbėjo mama. Prašau, pasikalbėkime, prašau!
Supratusi, jog Haris tikrai žino, kad viskas, ką sakiau buvo melas, aš susigraudinau ir prisiminusi kiekvieną Liucijos ir Darsės patyčią, ėmiau verkti. Haris stipriai mane apkabino ir prispaudęs prie savo šilto kūno ramino:
–      Eime į vidų, nusiramink. Atleisk man, kad turi tai išgyventi.
Laikydamas savo glėbyje, jis įvedė mane į pastatą, pasisveikino su apsauginiu ir įėjome į liftą.
–      Nevažiuok pas mane, Hari, nereikia. Prašau, palik mane ramybėje, – verkdama kartojau atsitraukusi nuo jo.
–      Daugiau niekada tavęs nepaliksiu, Elizabeta, – ir vėl priglaudęs prie savęs pasakė Haris.
Jo apkabinimas neprilygo niekam šiam pasaulyje, jo rankose aš ir vėl galėjau kvėpuoti, kad ir kaip buvo sunku… Žinojau, kad šalia yra žmogus, kuriam aš svarbi ir kuris vien savo buvimu padeda man viską ištverti, tačiau aš bijojau, kad visi Darsės ir Liucijos grasinimai išsipildys, jei aš ir toliau matysiuosi su juo. Įėjus į butą, mečiau rankinę ant grindų ir nubėgau į svetainę.
–      Hari, tu turi išeiti, kils didelių problemų, jei tu čia būsi, – nervingai vaikščiodama paliepiau jam.
–      Aš niekur neisiu, kol mes nepasikalbėsime.
–      Mes negalime matytis, supranti? Nesvarbu, ką mes dabar kalbėsimės, viskas ir taip aišku – mūsų santykiai neturi ateities ir mes negalime susitikinėti.
–      Elizabeta, paklausyk, aš žinau, kad mama tau prikalbėjo baisių dalykų, turbūt daugelio iš jų ji net nepasakė man, tačiau pažiūrėk į mane, – suėmęs mane papurtė Haris. – Aš tave myliu, supranti? Tai nėra žaidimas ar trumpalaikis jausmas, aš jaučiu, kaip meilė tau teka mano venomis. Aš dėl tavęs padaryčiau bet ką, o dėl to, kad būčiau su tavimi ir tave apginčiau nuo visų tų žmonių, esu pasiruošęs kovoti net su savo mama.
Visa tai skambėjo lyg citata iš romantinio filmo, kuriuos mėgdavau žiūrėti, tačiau kai tai išgirdau pati, viskas atrodė kaip graži ir neįgyvendinama svajonė.
–      Hari, su visu pasauliu nepakovosi. Tai liečia labai daug žmonių, aš negaliu rizikuoti savo tėvų reputacija, negaliu rizikuoti savo vardu, negaliu rizikuoti netgi tavo saugumu… Aš negaliu, aš neturiu jėgų, Hari… Visko tiesiog per daug!
Vėl nesuvaldydama ašarų, ėmiau verkti susiėmusi už veido, lyg tai padėtų nustoti… Jis mane apkabino ir glostydamas nugarą ramino:
–      Pirmiausia nusiramink. Atleisk, kad tau tenka girdėti visą tą purvą, kurį ant tavęs drebia, bet juk tu žinai, kad tai netiesa. Tie žmonės nenutuokia, kas mus sieja ir ką mes kartu išgyvename, jie nesupranta, jog mes mylime vienas kitą ir esame laimingi.
–      Jiems nesvarbu, kaip yra iš tiesų… Visas pasaulis prieš mus.
Nuėjau atsisėsti ant sofos ir kalbėjau toliau:
–      Tu dar jaunas, tau atrodo, kad viskas įmanoma, bet kartais tenka pripažinti, jog pralaimėjai. Esi protingas ir charizmatiškas vaikinas, tikrai susirasi merginą, kurią mylėsi labiau, nei mane.
Haris atsitūpė prieš mane, suėmė už rankų ir tarė:
–      Pažiūrėk į mane, aš nenoriu jokios kitos merginos, aš net negaliu pagalvoti apie tai, jog galėčiau mylėti kitą žmogų. Aš noriu tik tavęs.
–      Matai, kad tai neįmanoma. Aš susituokusi…
–      Išsiskirsi! – neleidęs baigti įsiterpė Haris.
Nuleidau akis ir žvelgiau į jo rankas, kurios švelniai laikė manąsias. Norėjau visą likusį gyvenimą būti liečiama tik šių dviejų tvirtų delnų, tačiau suvokiau, jog dabar tai tiesiog neįmanoma.
–      Jis nesiskirs. Juolab dabar, kai Darsė jam viską papasakos, jis tikrai neleis man būti laimingai, todėl aš bijau, kad Vladimiras nepakenktų ne tik man, bet ir tau. Jis neprognozuojamas, todėl gali imtis pačių žiauriausių būdų.
–      Aš nebijau. Aš tave saugosiu ir ginsiu nuo visų, kurie norės tau pakenkti. Daugiau neleisiu tavęs skaudinti, Elizabeta.
–      Tavo ryžtas tikrai sveikintinas, Hari, tačiau tai rimtas suaugusiųjų gyvenimas, ne paaugliškas intrigų kupinas filmas… Man jau keturiasdešimt, o tau dar tik aštuoniolika – tai didelis skirtumas ir visuomenėje tai nėra priimtina.
–      Visada visuomenėje atsiras išimčių. Dviejų žmonių laimė – ne jų reikalas, nustok galvoti apie visuomenę. Nejau tau tikrai geriau būti vienai, tačiau pripažintai visuomenėje, nei būti laimingai su mylimu žmogumi?
Nebežinojau, ką atsakyti į šį klausimą. Žinoma, jog norėjau būti laiminga su Hariu, tiesiog neturėjau tiek daug ryžto, kaip jis… Buvau standartinio mąstymo moteris, kuri nemėgo šokiruoti savo keistais poelgiais ar išvaizda. Mano vidus plyšo pusiau, nes dalis manęs troško būti su Hariu nepaisant nieko šiame pasaulyje, o kita bijojo rizikuoti ir suvokė, jog aplinkinių neapykanta gali sugadinti ne tik santykius, bet ir gyvenimą.
–      Gali ieškoti priežasčių, kodėl mes negalime būti kartu, tačiau turėtume orientuotis į dalykus, kurie mus sieja, ne į dalykus, kurie skiria, – paglostydamas mano kaklą ištarė Haris.
–      Aš nežinau, ką daryti, Hari. Aš nebegaliu ištverti to spaudimo ir neapykantos. Nesu pratusi prie to, todėl man labai sunku…
–      Kartu mes viską ištversim, aš tau pažadu. Tik pasakyk, ar tikrai mane myli?
Žvilgtelėjau į jo akis ir svarsčiau, sumeluoti, jog nemyliu, kad jis išeitų, ar pripažinti, jog myliu tą, dėl kurio kenčiu viso pasaulio psichologinį spaudimą…
–      Aš negaliu be tavęs nei dienos, Hari.
Jis suėmė mane už veido ir stipriai pabučiavo. Bučinys lyg tvarstis akimirksniu sustabdė kraujuojančią širdį.
–      Tai gana visus apgaudinėti, jog tau geriau vienai. Jei mane tikrai myli, kovok kartu su manimi. Meilė yra pats stipriausias jausmas, kuris įveikia bet kokią neapykantą, tik būk su manimi.
Įsiklausius į jo žodžius vienintelis dalykas toptelėjęs man į galvą buvo faktas, jog aš nekovojau dėl Henriko ir praradau jį, o dabar Dievas man suteikė antrą šansą jausti meilę, todėl turėjau nustoti bijoti viso pasaulio ir pasistengti dėl to, kas man teikia laimę.
–      Žinai, Hari, aš kovosiu, – suėmusi jo skruostus ryžtingai tariau. – Leidau aplinkinių spaudimui atimti iš manęs pirmąją meilę, neleisiu, kad tai pasikartotų ir būsiu stipri. Nesvarbu, kas nutiks, aš tavęs nepaleisiu.
Apkabinau Hario kaklą ir priglaudžiau prie savo krūtinės. Užsimerkusi mintyse meldžiausi, kad šis abipusis jausmas niekada nedingtų, kad niekas mūsų neišskirtų ir viskas būtų gerai, nes aš nuoširdžiai buvau pasiryžusi iškęsti visą neapykantą, kerštą, visus įžeidimus, jei tik po to galėsiu išsiverkti Hario glėbyje.
–      Nors ir anksti kalbėti apie ateitį, aš jau dabar žinau, kad noriu visą laiką būti su tavimi.
–      Tikrai per anksti, – atsitraukusi šyptelėjau. – Bet jei jausmas bus toks, koks yra dabar, nežinau, ar leisiu tau nuo manęs pabėgti.
Jis meiliai mirktelėjo ir dar kartą prisiglaudė prie manęs.
–      Žmonės kovoja dėl savo gyvybės, kovoja dėl išgyvenimo ir maisto, o čia žmonės telkia visas pajėgas, kad išskirtų du žmones… Kažkoks absurdas. Ką kalbėjai su Liucija?
Haris atsisėdo šalia manęs ant sofos ir pradėjo pasakoti:

Mažutis sneak-peek į kitą dalį:

–      Hari, nurimk, tai nebuvo mušimas ar kažkoks savaitinis ritualas… Tiesiog aš buvau su juo šalta ir, kai jis bandydavo prie manęs prisigretinti, aš atkirsdavau, jog nemyliu jo ir man atsibodo vaidinti puikią šeimą. Vis primindavau jam apie jo meilužes, apie tai, jog mes nebūname kartu, todėl aš noriu būti laisva. O Volodia beprotiškai pavydus, jis iškart galvodavo, jog aš turiu meilužį ir prisiekdavo, kad niekada neleis man būti su kuo nors kitu.


Ačiū, už visus neapsakomai gražius komentarus bei laiškelius!

Ps: JAU RYTOJ PRASIDĖS SMAGUSIS KONKURSAS, KURIO LAIMĖTOJOS GAUS KAI KĄ LABAI GRAŽAUS!

Ma

XIII

Kaip ir minėjau – įsijungiame Florence and the Mashine dainą Spectrum ir skaitome toliau! Skanaus!

Užsimerkiau lyg bandydama išgirsti tą sakinį dar kartą. Jis pervėrė mane kiaurai ir atrodė, kad viduje kilo tikrų tikriausias uraganas. Užplūdo šiluma, tam tikra dozė adrenalino plūstelėjo venomis, o aš tiesiog stovėjau lyg įkalta ir nebetariau nei žodžio. Kurį laiką patylėjus, prabilau:
–      Tu dar jaunas, tavo amžiaus vaikinai dažnai įsimyli. Ir dažnai įsimyli savo mokytojas…
–      Būdama mano amžiaus jūs buvote įsimylėjusi ir mylėjote iki dabar, lygiai taip pat ir mano tėvas.
–      Manau, mes tiesiog per daug laiko praleidome drauge, tau reikėtų susitikinėti su bendraamžėmis.
–      Manote, nesusitikinėjau? Jos nesubrendusios, išlepintos, nesupratingos ir nesuvokiančios ko nori merginos. Man reikia žmogaus, kuris suprastų mane iš pusės žodžio, taip, kaip suprantate jūs…
–      Hari, aš galėčiau būti tavo motina… – suraukusi antakius stengiausi atkalbėti vaikiną nuo beprotiškų minčių.
–      Bet nesate, – žengęs dar kelis žingsnius į priekį atkirto vaikinas.
Mano širdis vis smarkiau mušė greitą ritmą, o alsavimas panašėjo į uždususio žmogaus. Aš tylėjau ir buvau hipnotizuojama jo nepaprastai nuoširdžių ir gilių akių.
–      Aš žinau, jog ir jūs kažką jaučiate. Matau, kaip jūs virpate vos jus priliečiu, kaip negalite ilgai žiūrėti man į akis ir jaudinatės kiekvieną kartą mane pamačiusi. O jūsų šypsena… – dar vieną žingsnį į priekį žengdamas kalbėjo Haris.
Aš žengiau žingsnį atbula, nes bijojau jo artumo, lyg tai būtų elektros šokas.
–      Jūs nuostabiausia moteris, kurią esu sutikęs. Nesistebiu, kodėl tėtis jus taip mylėjo… Nuo pat pirmos dienos pajutau, jog tarp mūsų yra kažkoks nematomas ryšys, lyg aš jus pažinočiau visą gyvenimą… Ir kaskart mums išsiskyrus aš norėdavau susitikti dar ir dar. Mane pirmą kartą aplankė įkvėpimas – jūsų dėka. Neneikite to, kas akivaizdu… Žinau, kad jūsų širdis sudaužyta, tačiau aš galėčiau pabandyti ją pagydyti.
Nebegalėjau nuslėpti to, kas vyksta, kas darosi mano viduje, mano skrandyje ir širdyje. Aš žiūrėjau į jį ir maniau, jog sprogsiu nuo emocijų, kurias jis man sukėlė. Tai buvo daugiau, nei buvo su Henriu. Nebegalėjau numalšinti manyje tūnančios aistros… Galva ėmė suktis išgirdus visus jo žodžius, tariamus taip užtikrintai. Nors ir žinojau, jog tai nėra gerai, bet tą akimirką mano protas visiškai atsisakė veikti. Aplink dingo viskas – baldai, sienos, grindys, kažkokia nematoma jėga apsupo mane. Ir viskas, ką aš mačiau ir norėjau matyti – Haris, susivėlęs, atsiraitojęs marškinėlių rankoves ir jo žvilgsnis… Nenutrūkstamas kontaktas, kuris buvo panašus į klausimus ir atsakymus be žodžių. Aš jaučiau, jog jis viską supranta… Mano burna išdžiūvo ir aš kaip žuvis, išmesta į krantą nežymiai gaudžiau orą, o jis artėjo prie manęs. Supratau, kad jei dabar aš nenumalšinsiu savo troškulio jo lūpomis – mirsiu viduje arba tikrai susprogsiu į daug mažyčių dalelių. Aš užsimerkiau, lyg bandydama atsikratyti to virpėjimo, kuris užvaldė visą kūną. Magiška akimirka baigėsi mano paskutiniu žvilgsniu į jo akių žalumą. Haris abiem delnais suėmė mano skruostus ir jo įkaitusios lūpos susijungė su maniškėmis… Rankos apglėbė jo liemenį, sugniauždamos plaštakose marškinėlius, o bučinys degino kaip karšta kava ir buvo saldesnis už medų. Švelnūs delnai kuteno mano skruostus bei kaklą ir aš prisitraukiau jį arčiau, kad galėčiau apglėbti jo tvirtą torsą. Atrodė, kad viskas trunka amžinybę, iš kurios nenorėjau sugrįžti ant žemės. Atsipeikėjusi suėmiau jo liemenį ir atitraukiau nuo savęs.
–      Aš negaliu, Hari, – vos girdimai ištariau. – Aš ištekėjusi.
–      Taip, už vyro, kuris turi meilužių ir kurio jūs nemylite, – suėmęs mane už pečių paprieštaravo Haris.
–      Bet aš negaliu ir nenoriu būti kaip jis. Neturiu teisės išduoti žmogaus.
–      Bet turite teisę būti laiminga…
Aš žiūrėjau į jį jau visiškai kitaip. Jis man atrodė toks artimas ir pažįstamas, lyg ilgai nerastas sielos draugas. Vien jo prisilietimas mane nuramino, jo žvilgsnis užbūrė, o bučinys leido pamiršti visą pasaulį.
–      Hari, taip negalima…
–      O jūs paklausykite savo širdies.
Galva zvimbė lyg avilys ir aš tvirtai sugniaužusi jo marškinėlius užsimerkiau, kad suvokčiau, ko iš tiesų noriu. Žinoma, norėjau tik žmogaus, stovinčio prieš mane. Atsimerkiau ir vėl jį pabučiavau… Čiupau jo skruostus ir patraukiau užkritusias garbanas. Ir vėl viskas išnyko, visos problemos, visos svajonės, visos mintys ir abejonės. Širdis spurdėjo krūtinėje kaip pamišusi, o skrandyje skraidė jau nebe drugeliai, o drakonai! Nuo Hario sklido tokia jauki šiluma, kad darėsi karšta ne tik lūpoms, bet ir visam kūnui. Jo rankos sugriebė mano liemenį ir pakėlęs jis apsuko mane kelis kartus.
–      Aš jus tikrai įsimylėjau… – vėl paglostydamas skruostą tarė Haris savo žemu tembru sudrebindamas mano širdį.
–      Kreipkis į mane vardu, – spoksodama į jo veidą visai šalia manojo nusijuokiau.
Jis dar kartą lengvai pakštelėjo man į lūpas ir atsitraukęs šyptelėjo lyg svajoklis. Jo lūpos tą akimirką buvo pati didžiausia pagunda ir nuodėmė… Paleidusi jį nuėjau atsisėsti ant sofos. Haris atsisuko, atėjo ir atsisėdęs šalia akylai mane stebėjo. Aš sėdėjau su savo dviprasmiškomis mintimis, bandydama sudėlioti viską į vietas ir suvokti, kas tik ką įvyko.
–      Juk supranti, kad tai nėra gerai? – paklausiau metusi nedrąsų žvilgsnį į jį.
–      Tai geriausia, kas gali nutikti gyvenime.
Haris buvo taip optimistiškai nusiteikęs, kad aš tik atsidusau ir papurčiau galvą.
–      Ir kas bus toliau, Hari? Kaip tu dabar įsivaizduoji mūsų santykius?
Vaikinas susimąstė ir žvelgė į mane žibančiomis akimis. Mane tai džiaugino, jo žvilgsnis pavergdavo mane kiekvieną kartą, tačiau aš rimtai susirūpinusi suraukiau kaktą ir laukiau atsakymo.
–      Na… Dabar, kai žinau, kad ir jūs man jaučiate tą patį, darysime viską, kad būtume laimingi.
–      Aš nežinau, ką aš jaučiu, Hari. Tai kažkas visiškai nekontroliuojamo…
–      Bet jums gera, kai aš šalia?
Jis taip taikliai uždavinėjo klausimus, jog atrodė, kad kiaurai mane permato arba skaito mano mintis. Nieko nesakydama lengvai palingavau galva. Haris ištiesė ranką ir glostydamas smakrą kalbėjo toliau:
–      Ir gera, kai jus liečiu…
Šyptelėjau ir susigėdusi nuleidau galvą.
–      Hari, viskas su tavimi gerai, tačiau suprask, jog aš esu dvidešimčia metų už tave vyresnė ir esu ištekėjusi…
–      Aš amžiaus skirtumo visiškai nejaučiu, kai esu su jumis.
–      Tu vis dar kreipiesi į mane jūs, tai mane pasendina dar kokiais dešimčia metų, – nusijuokiau.
–      Įprotis, – šyptelėjo Haris. – O tai, kad jūs… Tu ištekėjusi, galima greitai sutvarkyti. Tiesiog rasime gerą advokatą ir jis išskirs tave su tuo monstru.
–      Tai nebus taip lengva, kaip tau atrodo.
–      Ateik, – išskėtė rankas Haris, prašydamas manęs atsisėsti arčiau jo.
Aš pasislinkau prie jo, o šis apglėbė mane savo tvirtomis rankomis, priglaudė prie savęs ir šnabždėjo:
–      Kai labai nori – viskas įmanoma, Elizabeta. Aš pasiruošęs viskam, kad galėčiau būti su tavimi.
–      Tavo optimizmas užkrėčia, tačiau aš pažįstu Vladimirą ir taip paprasta, kaip tu manai, nebus…
–      Ša… – nutildė mane Haris. – Šiandien nekalbėkime apie blogus dalykus. Leisk man pasimėgauti tavo buvimu šalia…
–      Galbūt tai greitai praeis, – klausydama jo širdies plakimo tariau.
–      Nenoriu, kad tas jausmas kada nors praeitų. Atrodo, kad dabar galiu viską, – nusijuokė Haris, glostydamas mano nugarą. – Visus tuos mėnesius svajojau, kaip prie tavęs prieiti, apkabinti ir niekada nepaleisti. Kai papasakojai apie tėtį, supratau, jog jo meilė tau persidavė ir man. Aš visą tą laiką mylėjau tave per jo dainas, dar tavęs net nepažinodamas… Aš jaučiau tai, kas parašyta dainose, tačiau dabar visos spragos užpildytos – aš turiu galimybę jausti viską žmogui, kuriam jos skirtos… Įsivaizduoji, kaip tai magiška?
Haris kalbėjo nuostabius dalykus, kuriais aš norėjau tikėti ir leidau sau pasinerti į mūsų kartu kuriamą atmosferą… Tokią jaukią ir šiltą. Nenorėjau, kad vakaras kada nors baigtųsi. Prisiekiu, tą akimirką aš galėjau mirti, nes jaučiausi kupina pačių geriausių emocijų, kurių net su Henriku nebuvau pajutusi.
–      Aš su tavimi jaučiuosi tokia jauna ir entuziastinga… Tu kaip gyvybės šaltinis iš kurio kasdien pasisemiu vandens tam, kad diena būtų gera, – apkabinusi jo liemenį viena ranka sušnabždėjau.
Haris pabučiavo mano pakaušį ir atrėmė į jį savo smakrą.
–      Niekada negalvok, kad tu sena. Tu tiesiog subrendusi ir man tai labai patinka, – nuramino jis.
Kurį laiką šnekučiavomės apie tai, kaip ir kada išaugo šis ypatingas jausmas. Haris man papasakojo apie merginas, su kuriomis susitikinėdavo, tačiau tai nebuvo panašu į tai, kas jo viduje darosi dabar.
–      Na, su jomis būdavo smagu, bet jos visos buvo visiškai nesubrendusios ir nepasiruošusios rimtai draugystei. Jas žavėjo tai, kad aš turiu grupę, kad atlieku romantiškas dainas…
–      O tavo garbanos nežavėjo? – papurenau jo plaukus klausdama.
–      Žinoma, ir mano garbanos, jos patinka visoms, – nusijuokė Haris, papurtydamas galvą.
–      Tu toks mielas, būtų keista, jei kam nors nepatiktum…
–      Dabar man svarbu, kad patikčiau tau, – meiliai žvilgtelėjęs tarė jis.
–      Bet tu supranti, jog tai turės būti pati didžiausia mūsų paslaptis?
–      Kad ir kaip norėčiau visam pasauliui šaukti, jog turiu tave, žinau, kad yra tam tikrų kliūčių, kurias tikrai įveiksime, – paėmęs mano delną paglostė jį Haris.
–      Deja, kol kas turėsi pasilaikyti džiaugsmą sau, nes aš galiu turėti rimtų problemų. Visų pirma, tu dar labai jaunas…
–      Bet aš pilnametis, todėl vaikų tvirkinimu tavęs tikrai niekas neapkaltintų, – postringavo Haris.
Aš nusijuokiau, nes jis buvo toks atviras ir kalbėjo be jokių užuolankų, o aš tiesiog bijojau tarti tuos žodžius. Man tai visada atrodė toks pasibaisėtinas dalykas, tačiau dabar pati sėdėjau ką tik aštuoniolikos sulaukusio vaikino glėbyje.
–      Bet mokytojai tai sužinoję tikrai nepalaimintų manęs. Nepalaimintų ir Liucija… Nepalaimintų nei vienas žmogus. Juolab, kai aš turiu vyrą… Kaip viskas blogai… – suėmusi delnais savo veidą purčiau galvą į šonus.
–      Svarbu, kad tu laiminga, žinai, kad meilė ir laimė yra pačios galingiausios jėgos, kurios nugali viską.
–      Kažkada ir aš taip maniau…
Haris paleido mane iš glėbio ir atsisukęs tarė rimtu veidu:
–      Mane labiau neramina mano didžiausias konkurentas.
–      Kas? Vladimiras?
–      Ne. Tėtis.
Norėjau juoktis, pagalvojusi, jog savo konkurentu Haris palaikė Volodią, tačiau išgirdusi jo atsakymą suakmenėjau ir nuleidau akis. Nors aš maniau, kad meilė Henrikui niekada neapleis mano širdies, tačiau dabar ji užėmė tik mažą jos kraštelį… Aš žinojau, kad myliu Henriko prisiminimą ir visada atsiminsiu jį kaip pirmąją savo meilę, tačiau Haris buvo mano antra pirmoji meilė. Juk jie buvo tokie panašūs, tik dabar aš viską mačiau kiek kitaip… Nebebuvau mergaitė, kurios gyvenimas priklausė nuo tėvų. Niekas nekontroliavo manęs ir mano norų, turėjau gyvenimiškos patirties, todėl Haris man atrodė kitoks nei buvo Henrikas. Suėmiau Hario skruostus ir šypsodamasi nuraminau:
–      Henrikas yra prisiminimas, tu – realus žmogus. Aš visada gerbsiu tavo tėtį, bet turiu gyventi ne praeitimi, o dabartimi.
Padovanojau jam švelnų bučinį ir prisiglaudžiau prie peties.
–      Beje, man labai patinka rašyti žinutes, – nusijuokiau.
Haris negalėjo nustoti juoktis kelias minutes vis tyčiodamasis iš mano rašymo stiliaus. Nemoku apsakyti, kokia patraukli ir įdomi su juo jaučiausi, lyg būtų prasidėjusi antroji mano jaunystė. Hario rankos buvo švelnios ir atsargios, bučiniai saldūs ir minkšti, o jo glėbyje – lyg pašiūrėje nuo vėjo – saugu ir ramu. Jo gilus žemas balsas ir britiškas akcentas gėrėsi į mano ausis su pačiu didžiausiu malonumu ir aš netariau nei žodžio, norėdama mėgautis kiekvienu žodžiu, kiekvienu jo atodūsiu. Malonus jausmas buvo nagrinėti kiekvieną jo veido centimetrą, kiekvieną apgamėlį ant skruosto, skaičiuoti jo ilgas tankias blakstienas ir stebėti nuo šypsenos ir juoko atsirandančias duobutes… Sakoma, uždraustas vaisius – pats gardžiausias. Ir tas, kuris sukūrė šį posakį tikrai žinojo, koks tai nepakartojamas jausmas. Aš nebenorėjau nei miego, nei maisto – nieko nenorėjau, tik būti šalia Hario. Taip plepėdami ant sofos praleidome pusę nakties, likusią jos dalį buvau įsitaisiusi jo glėbyje ir abu snūduriavome miegamajame, kuris man atstojo pačią asmeniškiausią erdvę namuose, tačiau nesigailėdama į ją įsileidau mažą susivėlusį garbanių.

Nuo to vakaro ir prasidėjo mano tikrasis gyvenimas, mano antroji proga būti laiminga… Aš buvau laimingesnė už laimingiausią žmogų, jaučiausi mylimesnė už patį mylimiausią ir jaunesnė už patį jauniausią. Haris buvo mano deguonis, kurio reikėjo kasdien. Nežinau, ar kas nors kada nors jautė tokį jausmą, tačiau man atrodė, jog niekas aplinkui negalėtų suprasti to. Aš nemaniau, kad kada nors dar mylėsiu taip karštai ir netgi karščiau, nei pirmąjį kartą… Suvokiau, jog tai nėra gerai, bet mano širdis buvo išėjusi kartu su Hariu ir iš paskos tempėsi protą, kuris pamažu atsisakė suvokti realybę. O ji buvo žiauri. Nuo pat to ryto, kai pamačiau Harį užtinusiomis nuo miego akimis, „susiglamžiusiu“ nuo pagalvės veidu ir piestu pasistojusiais plaukais, supratau, kad tai mano didžiausia laimė ir sunkiausia našta gyvenime. Kas vakarą užmigdama melsdavau Dievo, kad atleistų man už šią nuodėmę, už vyro išdavystę, jaučiausi suteršusi savo sąžinę ir kasdien kovojau su savo vidiniais demonais, kurie prikaišiodavo kokia susitepusi esu. Tačiau, kai pamatydavau Harį, tas vaizdas lyg švęstas vanduo nuplaudavo kiekvieną nuodėmę nuo mano sielos ir aš vėl galėdavau džiaugtis gyvenimu. Negalėjau suprasti, kaip taip greitai jis pasisavino mano širdį ir mintis… Tai buvo aistra, kuri degė mano širdyje, rankose, kojose, smegenyse – jis užėmė kiekvieną centimetrą mano kūne. Mintys… Jos taip pat buvo užkariautos. Haris buvo visur. Net tada, kai jo nebuvo šalia – aš jį jaučiau. Fantazijose. Sapnuose. Netgi užuodžiau jį. Kiekvienas ištartas žodis buvo įstrigęs giliai mano atmintyje, kiekvienas prisilietimas vis dar degino odą, kiekvienas žvilgsnis skrodė lig širdies. Aš nieko negalėjau pakeisti – nukreipusi mintis tolyn nuo jo, akimirksiu grįždavau prie vieno – savo įkvėpimo šaltinio, iš kurio kiekvieną akimirką godžiai sėmiausi gyvenimo vandens. Be jo jaučiausi lyg diena be šviesos. Buvau įkalinta. Bet nieko negalėjau pakeisti… O galbūt ir nenorėjau.

Repetuodama su Hariu jaučiausi lyg gydoma po traumos. Kiekvieną kartą, kai jis grodavo, o merginos šokdavo, aš užmerkdavau akis ir pasinerdavau į tą stebuklingą atmosferą, supančią mus. Jis vis atsisukdavo į mane ir žvelgdavo jau visiškai kitaip, todėl mano šypsena taip pat buvo daug nuoširdesnė ir maloningesnė. Mūsų paslaptis mus taip suartino, jog atrodė, kad niekas niekada negalėtų įsiterpti. Mes kartu turėdavome tiek daug veiklos, tad aš stebėdavausi, kaip mums pavyksta viską puikiai nuslėpti. Nebebuvau ta mergaitė, kuriai svarbu buvo parodyti savo jausmus aplinkiniams ir jie su pavydu žvelgtų į laimingą mane ir mano draugą. Dabar daug svarbiau buvo išsaugoti tą nuostabų jausmą tik tarp manęs ir Hario, nes piktos akys mums tikrai pakenktų…

Toliau mokiausi vairuoti ir man sekėsi ganėtinai neblogai! Žinoma, tik aikštelėje… Tačiau automobilis nebesustodavo viduryje kelio ir nebenuriedėdavo atbulas nuo kalniuko, nebeišvartydavau visų stulpelių, kai statydavau jį prie įsivaizduojamo šaligatvio. Haris buvo toks kantrus su manimi: lyg tikras instruktorius jis ramiai aiškino mano klaidas, liepė mokytis ir rimtai reikalavo susikoncentruoti sėdint vairuotojo vietoje.
–      Įsivaizduok, lyg vežtum brangiausią žmogų ir prisiimtum atsakomybę už jo saugumą, juk tada tikrai susikoncentruotum ir nesinervinum, jei vietoj posūkio tu paspaudi valytuvų mygtuką, – diktavo jis.
–      Aš ir vežu, – rimtu veidu atsisukau į vaikiną.
Jis kaip mat nusišypsojo ir papurtęs galvą tarė:
–      Kai laikysi vairavimo egzaminą, taip lengvai instruktoriaus nepapirksi.
–      Aš laikysiu vairavimo egzaminą? – nustebusi atsilošiau sėdynėje.
–      O kaip manai, kodėl aš tave mokau? Turėsi pradmenis, tada pradėsi mokytis teorijos ir į miestą važiuosi su tikru instruktoriumi. Nejau tai tik pramoga?
Haris darėsi vis rimtesnis žmogus, kasdien stebėjausi jo atsakomybe dėl menkniekių, jo savarankiškumu ir rūpestingumu. Amžiaus skirtumą mes tiesiog kompensavome papildydami vienas kitą, aš su juo jaučiausi ir elgiausi laisviau, o Haris – rimčiau ir atsakingiau.
Dar vienas svarbus dalykas, kurio išmokau iš Hario – maisto gamyba! Niekada nemaniau, jog kepti kiaušinienę yra taip smagu, o gaminti lazaniją – vienas sunkiausių dalykų pasaulyje.
–      Pirma reikia išvirti lakštus, – mokė Haris, užsirišęs prijuostę, lyg tikras virtuvės šefas.
–      Bet jie ištiš… – atsargiai įleisdama lakštą į verdantį vandenį suburbėjau.
Virtuvės šefas iškart įdėjo kitą lakštą ir aš suraukusi kaktą nieko nesupratau.
–      Taigi jie sulips!
–      O tu turėsi juos prižiūrėti, – šyptelėjo Haris ir kilstelėjo antakį.
–      Virtuvėje turėtų būti draudžiama vilioti…
–      Kodėl? – nusijuokė jis.
–      Nes viskas prisviltų, – apkabinusi jį per kaklą, pasistiebiau ir pabučiavau.
Haris labai mėgo bučiuotis. Pastaruosius dvidešimt metų bučiuodavau tik pažįstamus, ir tai tik į skruostus. Geriausiu atveju, kai nesipykdavome su Vladimiru – pakšteldavome į lūpas susitikę ar išsiskirdami. O ilgus, švelnius ir kutenančius bučinius jau buvau užmiršusi… Kai pasineri į tą žaidimą lūpomis, krimsteli lūpos kraštelį ir lengvai sudrėkini liežuviu. Haris visada buvo itin švelnus ir romantiškas, bučinius dovanodavo pačiu netikėčiausiu metu, net tada, kai aš išvadindavau jį kvailiu dėl apsimetinėjimo mano sužadėtiniu prieš namo apsaugos darbuotoją.

Netgi tėvai buvo nustebę, kai vieną sekmadienio popietę aplankiusi juos, pasisiūliau kartu su tėčiu kepti mėsą ant grotelių.
–      Juk tu niekada negamindavai… – nešdama dubenį salotų pakomentavo mama.
–      Na, juk dabar gyvenu viena, tenka mokytis, – šyptelėjau jai ir toliau varčiau kepsnius.
–      Man tai ji išvis keista, pažiūrėk, vaikšto su sportiniais bateliais, plaukai palaidi… – gurkšnodama vyną terasoje nužvelgdama mane postringavo Darsė.
–      Darse, nepavydėk man jaunystės!
–      Apie kokią jaunystę tu čia kalbi? Po mėnesio tau bus keturiasdešimt! Jaunystė…
–      Svarbu, kad aš jauna širdyje, – neketindama su ja pyktis atsisukusi išsišiepiau.
Suskambus telefonui, tekina nubėgau laipteliais į sodą, kad niekas manęs negirdėtų.
–      Juk sakiau, kad neskambintum, kai esu pas tėvus, jie netyčia gali pamatyti telefone tavo vardą! – pyktelėjusi tariau Hariui.
–      Visą dieną šiandien nieko neparašei, aš pasigedau tavęs…
–      Juk sekmadienis, žinai, kad turiu aplankyti namus.
–      Ir aš noriu turėti savo dieną!
–      Tu turi visas mano dienas, Hari! – nusijuokiau kuo tyliau ir atsisukusi žvelgiau į terasą.
Darsė persikreipusi per supynes įtariai žvelgė į mane, lyg bandydama kažką nugirsti, todėl aš paėjau dar keletą žingsnių į sodo vidurį.
–      Važiuojame šiandien prie Temzės, pasiimsime mėsainių ir palauksim, kol saulė nusileis… – romantišku balsu bandė sugundyti jis.
–      Gerai, parašysiu, kai baigsime pietauti, – atsakiusi Hariui ir sušnabždėjusi, jog pasiilgau jo, padėjau ragelį.
Grįždama pasišokinėjau, nes jau tada pradėjau laukti susitikimo su savo didžiausia paslaptimi.
–      Su kuo taip džiaugsmingai kalbėjai? – kaip visuomet nosį ne į savo reikalus kišo sesuo.
–      Su Volodia, – atrėžiau jai, net nežvilgteldama.
–      Kaip laikosi Vladimiras? Taip seniai nieko apie jį negirdėjome… – suaimanavo mama.
–      Puikiai, labai užsiėmęs… – vėl priėjusi prie grotelių pasakojau.
–      Kur jis dabar yra? – lyg tikrindama kamantinėjo Darsė.
–      Taivane, – skemenuodama ištariau, nors nei velnio nežinojau, kur tas vyras yra.
–      Aišku, kokie reikalai ten? – toliau neatstojo sesuo.
–      Nežinau, Darse, kalbėjome ne apie tai, – atšoviau atsisukusi.
–      Tai apie ką?
–      Tai mūsų asmeninis reikalas. Aš tavęs neklausinėju, ką tu kalbiesi su savo vyru, – metusi žvilgsnį į laikraštį skaitantį Rupertą atsakiau.
Darsė susiraukė neišpešusi iš manęs nieko pikantiško ir toliau žvelgė į sodo tolį. Tokiomis akimirkomis aš imdavau nervintis, todėl greitai pasišalinau iš terasos. Buvo praėjusios tik kelios savaitės nuo tos dienos, kai mes su Hariu pasakėme vienas kitam apie savo jausmus, todėl labai bijojau, kad viskas nepaaiškėtų dabar, kai tai dar taip trapu… Hario paprašyta, per daug apie ateitį negalvojau, jis sakė „viskas susitvarkys savaime, dabar pasidžiaukime tuo, kad turime vienas kitą, o laikui bėgant ir kiti ims tuo džiaugtis“. Žinoma, nebuvau tokia naivi ir nesitikėjau nieko palankaus iš aplinkinių, todėl kartais būdavo sunkių akimirkų, kai suvokdavau, jog paslaptyje santykių visą gyvenimą nelaikysime, o apie sunkumus, kurie laukia, jei norime juos atskleisti kitiems, man galvoti buvo per daug skausminga…

Tą patį vakarą su Hariu drybsojome automobilyje ir užkandžiavome keptomis bulvytėmis. Kartais patylėdavome, kartais vienas per kitą imdavome taukšti apie dieną, apie tai, ką nugirdome, ką matėme… Vieną tokią tylos akimirką, žiūrint į pamažu tarp pastatų besislepiančią saulę, prabilau:
–      Žinai, Hari, kad ir kaip dabar gerai, mes turėtume pagalvoti apie veiksmų planą…
Jis atsisuko ir giliai atsidusęs paklausė:
–      Tu visada turi viską planuoti?
–      Tai rimta. Aš vis dar susituokusi ir tai tikrai viena iš didžiausių kliūčių mūsų santykiuose.
–      Gerai, tada pirmiausia pabaigsime mokslo metus, tada imsime ieškoti advokato. Pasiknisiu tėčio dokumentuose, jis tikrai pažinojo kokį nors patikimą žmogų.
–      O kaip aš paaiškinsiu viską artimiesiems? Sveiki, brangieji, skiriuosi su savo vyru, nes noriu likusį gyvenimą praleisti su ką tik mokyklą baigusiu vaikinu.
Haris pakėlė vieną lūpų kamputį, lyg ironiškai šypteldamas ir žvilgtelėjo į upę.
–      Visų pirma, nereikia sakyti visko taip oficialiai, o antra, noriu, kad skirtumeisi ne dėl manęs, o dėl savęs. Ar tu norėtum ir toliau būti susituokusi su neištikimu ir nemylimu vyru?
Įsimečiau bulvytę į burną ir purtydama galvą į šonus greitai sukramčiau.
–      Taigi, viskas paprasta. Skiriesi, nes tu jo nemyli, nes jis neištikimas tau ir tu nebenori būti susisaisčiusi su tokiu žmogumi.
–      Taip… Tiesiog pasakai ir viskas išsisprendžia. Vladimiras nepasirašys skyrybų sutarties.
–      Priversime jį, tam ir yra advokatai.
Atrėmusi galvą į sėdynės atlošą žvelgiau į Harį, negalėdama atsistebėti, kiek ryžto ir jėgų jis turi. Tai mane skatino tikėti sėkme ir nenuleisti rankų.
–      Na, gerai, pasvajokime, kad aš išsiskyriau. Aš vis tiek esu sena palyginus su tavimi! Kai tu būsi mano metų, aš jau būsiu susiraukšlėjusi močiutė…
Haris nusijuokė ir patampė mano skruostus.
–      Jau įsivaizduoju, kaip kiekvieną rytą skaičiuosiu, kiek naujų raukšlelių yra ant tavo veido! – juokaudamas tarė jis.
–      Nejuokinga, Hari! – trinktelėjusi jam per rankas atkirtau. – Galėsi pradėti skaičiuoti jau po mėnesio…
–      Tikrai, juk po mėnesio tavo gimtadienis, – trindamas delnus apsidžiaugė jis.
–      Nesidžiauk… Aš bijau pasenti, nekenčiu gimtadienių, nenoriu…
–      Tu nesensti, o bręsti, juk taip sako visi. Moterys nesensta, jog skleidžiasi kaip gėlės, – ramindamas mano skruostą glostė Haris.
Turbūt niekas negalėtų atsispirti jo šiltiems pirštams, glostantiems skruostus ir kaklą. Tai buvo pats geriausias vaistas nuo blogų minčių, po sunkios dienos… Atrodė, kad jo prisilietimai gydė. Nereikėdavo nei vieno žodžio, tik jo pirštų galiukų ant mano odos. Pabučiavęs į kaktą, Haris eilinį kartą paprašė manęs negalvoti apie savo amžių ir, juo labiau, nesijausti nepatogiai prieš jį.
–      Juk aš žinau, kiek tau metų. Aš žinau, kokios moterys būna, kai sulaukia keturiasdešimties. Aš nebe vaikas. Be to, prisiekiu, niekas niekada nepasakytų, kad tau keturiasdešimt! Tu pati gražiausia keturiasdešimtmetė pasaulyje, – suėmęs mano skruostus pakštelėjo į lūpas vaikinas.
Nors ir bandžiau tikėti, jog svarbu tai, kokia jautiesi širdyje, nepatogumo jausmas vis dar mane aplankydavo.

Vieną dieną, besimokant vairuoti, man toptelėjo puiki idėja, kaip galėčiau atsidėkoti Hariui už šias pamokas.

Ps: ištikimiausių ir atidžiausių skaitytojų laukia labai nuotaikingi prizai, laukite tolimesnės informacijos!

Ma