Autorius: Martina

tEXt ’bout EX • T.

Gyvenime pasitaiko tokių santykių, kurie nei prasideda, nei baigiasi. Jie tiesiog kybo kažkur, nežinomybėje. Nežinai, kaip būtų buvę, jei būtų buvę kitaip. Jei jie būtų prasidėję… Gal nebūtų pasibaigę? O gal būtų pasibaigę, bet su tiksliu žodžiu, kad viskas baigta? Lieka tik jausmas, bet jis neturi rėmų. Ir tu visam gyvenimui lieki su klausimu: o gal būtų pavykę? O gal būčiau laimingas su tuo žmogumi. Gal jis būtų tas vienintelis?

ČIA YRA TEKSTAS, KURĮ PARAŠIAU 2017 metais, KAIP ISTORIJĄ. Tačiau viskas surašyta taip smulkiai, jog pasidalinsiu ir nieko nekeisiu. Dabar visą pasakojimą aprašyčiau kitaip, tačiau tebūnie mano kūrybinės pastangos būna pasidalintos.

Buvo vasara, viena iš tų, kai baigi kažkelintą klasę ir prasideda laisvė! Kai gali vaikščioti mieste su draugėmis ir negalvoti apie namų darbus, kai pradedi gyventi ir kai prasideda visi paaugliški nuotykiai. Vieną iš tokių kažkelintos klasės vasarų ėjau su drauge nupirkti kačių maisto. Tais laikais ėjimas į parduotuvę prilygo didžiausiam pasivaikščiojimui, juk gali sutikti draugų, o gal ir susirasti naujų. Kaip nutiko būtent tąkart. Visuomet tikėkite, kad gražiausi dalykai nutinka netikėtai. Parduotuvėje sutikau pažįstamą iš savo mokyklos, kuris buvo su savo draugais. Tarp draugų buvo jis – nematytas, tamsių plaukų, toks gražus, kad net protas apšalo. Toks Ponas Holivudas, tobula šypsena ir tankiom blakstienom. Nemeluosiu – iškart įsimylėjau. Nes jo neįmanoma neįsimylėt. Paauglystėje nėra drąsu prisistatyti, paklausti vardo, paprašyti telefono numerio ar pasiūlyti susitikti. Tuo paauglystė ir žavi – tos pastangos „netyčia“ susitikti, „netyčia“ pagauti žvilgsnį, „netyčia“ šyptelti… Išlydėjusi tą tobulai sutvertą būtybę iš parduotuvės žvilgtelėjau į save ir atsidusau – nutampytas nertinis, purvinomis rankovėmis, putlios kojytės, pro džinsų viršų virstantys papildomi kilogramai ir nutrinti sportbačiai – aš juk išbėgau tik į parduotuvę! Ir kodėl svajonių vaikinas turėjo pamatyti mane būtent tokią? O dar tas herpesas ant lūpos… Jis tikrai nepažiūrėtų į tokią murzę. Kodėl būtent šiandien negalėjau susitvarkyti ir atrodyti gražiai? Gražiausiai kaip galiu? Būtent tądien turėjau pasirodyti visu baisumu… Nors ne, buvau gavusi dovanų tušą,kuris taip sulipino mano ilgas blakstienas, kad akys buvo panašios į veršelio – taškas su penkiomis antenomis.
– Kas tas tamsus vaikinas? – paklausiau draugės.
– Neįsivaizduoju. Pirmą kartą matau. Gal iš kito miesto? – atsakė ji.
Kol bendraamžiai penktadienio vakarą pirko alkoholį, mes pirkom maisto katei… Bet juk buvo eilinė vasaros diena, nieko ypatingo negalėjo nutikti. Išėjusios iš parduotuvės ir vėl sutikom tą patį pažįstamą su savo draugais, tarp kurių buvo tas žavusis princas, kurio nei viena nebuvom mačiusi. Iš tolo stebėdamas mane kalbančią su draugu, jis vis pakeldavo akis ir mūsų žvilgsniai susitikdavo. O man HERPESAS! Kaip man šypsotis?
– Mes einam į sodą, gal norit kartu? – paklausė pažįstamas.
– Gal kitą kartą, šįkart nelabai pasiruošusios, – atsakiau ir paslėpiau savo pūslėmis nusėtą lūpą už kačių maisto dėžutės. – Gal kitą savaitgalį po mokyklos išleistuvių?
– Susitarsim dar mokykloje.
Visą vakarą draugei ūžiau galvą kalbomis apie tą nepažįstamą gražuolį, kuris atrodo, kaip  vaikystėje turėtas Barbės vaikinas Kenas. Tikras Barbinas. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, aš taip nuoširdžiai maniau. Negalėdama ramiai išsėdėti, kitą dieną paprašiau savo pažįstamo, kad duotų Barbino telefono numerį, „dėl visa ko“, jei kada išdrįsčiau ir sugalvočiau ką jam parašyti. Pažįstamas tuoj pat pasakė draugo numerį ir pridūrė:
– Jis šiandien taip pat prašė tavo telefono numerio, sakė, labai jam patikai.
Iš laimės nenustigau vietoje. Įsivaizduojate, ką paauglystėje reiškia, kai tavo pirmą kartą pamatyta simpatija atsako tuo pačiu? Tada dar nebuvo socialinių tinklų, niekas negalėjo stebėti tavęs per atstumą, įsivedęs vardą ir pavardę. Turėjai išdrįsti rašyti asmeniškai ir grožėtis realybėje.
Tą pačią naktį, gavau žinutę. Tiesiog pasisveikinimą. Iš jo – iš Barbino. Tačiau jis nežinojo, kad ne tik jis turi mano numerį, bet ir aš jo.
– Kas man rašo? – apsimečiau nežinanti, jog puikiai žinau, kad mano parašytus žodžius telefono ekrane žvelgė rudos besišypsančios akys.
– Slaptas gerbėjas, – atsakė jis.
Taip prasidėjo mūsų pokalbis, kuris truko visą naktį. Juk taip sunku užmigti, kai lauki, lauki to supypsėjimo, kuris sudrebina širdį ir suteikia jaudulio. Kai bandai neišsiduoti, kad tau žmogus patinka, tačiau įvairiausiomis priemonėmis ir suktomis frazėmis flirtuoji, jog nereiktų sakyti apie jausmus. Kad žmogus pats suprastų.
– Ar aš pažįstų savo slaptą gerbėją?
– Nelabai.
– Ar esu mačiusi?
– Esi.
Akivaizdu, kad jis norėjo, jog sužinočiau, kas jis, tačiau buvo per daug baisu prisistatyti. Ne dėl to, kad gėda, o dėl to, kad žaisti daug smagiau, kai ne viskas pasakyta, kai lieka vietos vaizduotei ir interpretacijoms.
– Na, pastarosiomis dienomis mačiau vieną labai gražų vaikiną, tik nemanau, kad jis mane matė.
– Kaip galima tavęs nepamatyti? Matei save veidrodyje?
– Mačiau. Šiuo metu jo vengiu, bent jau kol praeis herpesas.
– Net ir herpesas neužgožė tavo nuostabios šypsenos.
Ne tik gražus, bet ir mokantis saldžiai kalbėti – idealus derinys. Dar niekada nesijaučiau tokia pakylėta, juk visi vaikinai prieš tai buvo kiek atsargesni, ne tokie atviri, ne tokie paslaptingi ir ne tokie flirtuojantys. Jie nesistengė dėl manęs. O Barbinas, kurio tikrasis vardas buvo T, buvo kitoks – nematytas, visiškai nepažįstamas, tačiau labai norimas pažinti, saldaus grožio, tobulai sudėtas, jo balti dantys, tamsios akys ir tamsūs plaukai… Jis buvo kaip Holivudo aktorius, kurio plakatai kažkada puošė mano kambarį.
Švintant ir merkiantis akims, jis pagaliau pasakė savo vardą ir kaip išdrįso pakalbinti. Aš neišdaviau, kad pirmoji jį nusižiūrėjau, tačiau neradau tinkamų pirmųjų žodžių. Savaitės viduryje mes su T draugu jau planavom 10os klasės išleistuves švęsti kartu. Tos dienos laukiau kaip pačios didžiausios šventės ir kartu pačios didžiausios nežinios – pagaliau susitiksim akis į akį. Ką kalbėsim? Kaip elgsimės? Ar jis bus toks pat mielas, kaip ir tąnakt?
Pagaliau susitikę spindinčiomis akimis žvelgėm vienas į kitą. Aš buvau daug gražesnė – be herpeso, susitvarkiusi plaukus, įsisegusi į juos mažą segtuką, tvarkingai pasidažiusi blakstienas ir apsivilkusi aptemptą palaidinukę. Jis taip pat pasistengė – plaukus susitepė žele taip, kad nei vienas nejudėjo net vėjui pučiant, jo marškinėliai išryškino jo įdegį ir raumeningas rankas, o jo kvapas tvyrojo visoje patalpoje. O jo šukuosena – atskiro pasakojimo verta. Ji buvo kaip vieno labai garsaus atlikėjo, kurį tuo metu mylėjau. Žodžiu, toks idealus variantas man, kad aš jaučiau nenusipelniusi tokios laimės! Nebereikėjo jokių įžangų, abu jau žinojom apie simpatijas, dabar beliko veikti. Sutemoms pasiekus mažą sodo namelį, rankos išdrąsėjo susikibti, o lūpos – susiliesti. Juk paauglystėje nieko daugiau ir nesinori, tik ilgai ir saldžiai bučiuotis. Aš jaučiausi kaip filme, kai neišpasakyto grožio vaikinas pameta galvą dėl paprastos merginos – jis buvo toks, apie kokį galima tik svajoti, net baisu buvo, ar tai vyksta iš tikrųjų?

Santykiai vyko greitai. Paauglystėje taip jau būna – nėra ko laukti. Kasdieniai pasimatymai tik tvirtino santykius, vakarėliai ir šokiai šventėse mus dar labiau suartino ir aš gyvenau absoliučioje pasakoje. Kaip dabar pamenu tą jausmą viduje, kai žiauriai kutena ir degina krūtinę – iš laimės ir baimės, kad tai kada nors baigsis. Nenorėjau jo paleisti nei už jokius pinigus, T buvo be priekaištų. Tačiau jis taip ir nepaprašė būti jo mergina. O aš, bijodama sugadinti ir išgasdinti jį, neklausiau. Užteko mėgautis tuo, ką gaunu – dėmesį, pasimatymus, rankų prisilietimus, akinančią šypseną, užkrečiantį juoką ir mielas žinutes. Jis buvo pats šmaikščiausias žmogus visoje visatoje, nebuvau sutikusi tokio neskaudžiai besityčiojančio žmogaus. Sakoma, santykuose vienas svarbiausių dalykų – kad tavo pora tave prajuokintų. Su T buvo vienas nesibaigiantis juoko maratonas! Mylėjau jį už tai be proto. 

Prabėgo dvi savaitės ir viskas pradėjo šąlti. Atšąlo žinutės, retėjo susitikimai, prasidėjo išsisukinėjimai, kol galiausiai iš pažįstamos sužinojau apie jo kitą simpatiją – savo gerą draugę, jo seną suolo draugę. Kadangi visi buvome bendra „kompanija“, kuri kartu leido vasarą, sudaužyta širdimi būdavau kartu su jais vienoje patalpoje, tačiau nusisukdavau kaskart, kai jis apkabindavo mano draugę. Keisčiausia, kad ant jos aš visai nepykau. Ir ant jo ne… Visa laimė, tai taip pat netruko ilgai, tačiau T nebegrįžo pas mane. Likom draugais, kurie kažką jaučia vienas kitam, kartu juokiasi, eina pasivaikščioti, tačiau daugiau nebebuvo bučinių ir mielų žinučių. Pamenu, vieną karštą dieną, ėjome prie tvenkinio mokytis matematikos, buvau jo mentorė. Tiesą sakant, matematiką supratau prasčiausiai iš visų pamokų, bet noras pabūti su T vertė apsimesti puikia mokytoja. Besimokant jis man pasakojo, kad jo seneliai kilę iš indėnų, todėl jis toks rudas. O aš žinojau, kad tai netiesa. Jis tiesiog vaikščiojo į soliariumą. Ir labai smarkiai.  

Po tos vasaros mes lankėme skirtingas mokyklas, todėl bendravimas nutrūko. Kartais pasimatydavome renginiuose, tačiau tai tebuvo rankos mostas ar klausimas „kaip sekasi?“. Baigus gimnaziją, pasukom skirtingais keliais – aš į vieną miestą, jis į kitą. Santykių nebeliko, tik malonus prisiminimas apie vieną gražiausių vasarų ir šilčiausių jausmų. Bėgo metai ir antro kurso viduryje savaitgaliui grįžau į savo gimtinę. Vieną vakarą netikėtai sulaukusi žinutės iš T, nustebau ir tuo pačiu nudžiugau, nes mes niekada nesusipykom ir nenutraukėm paprastos draugystės, tačiau nemaniau, jog jis taip pat maloniai prisimena mane, kaip ir aš jį. Man visada buvo įdomu, kaip jis gyvena, kaip jam sekasi ir pamatyti, koks jis dabar…
– Labai tavęs pasiilgau, gal ryt ateisi į šokius? – paklausė jis.
– Taip, žinoma, ateisiu.
– Labai noriu tave pamatyti.
– Ir aš.
Nors buvo prabėgę ketveri nesimatymo metai, buvimas šalia vienas kito vis tiek teikė tą pačią šilumą ir jaudulį. Mes abu buvo paprasti, nuoširdūs ir neapsimetėm pasikeitusiais. Jokių nuoskaudų, jokios gėdos, jokio kažkur giliai užsilikusio pykčio. Visą vakarą prakalbėję, laikėmės už rankų ir žiūrėjom vienas kitam į akis, lygiai kaip pirmą vakarą. Prisiminėm, kokie buvo juokingi bendravimo pradžioje, kokie perdėtai saldūs…
– Tu labai graži. Visad buvai, bet dabar ypatingai. Žinai, kai man bus kokie 25-eri ir aš jau būsiu išsilakstęs, net nedraugavus tau pasipiršiu.
– Gerai, lauksiu, – nusijuokiau ir net nežinau kodėl, bet šie žodžiai man įstrigo giliai pasąmonėje, nors žinojau, kad tai tėra tuščias pažadas.
Tai nebuvo santykių pradžia, tai buvo tęsinys to, kas buvo pradėta prieš kelis metus. Jokių įsipareigojimų, nes norint būti su T, jo spausti nebuvo galima. Jis norėjo būti nepriklausomas, nesivadinti niekieno vaikinu ir flirtuoti su visu pasauliu. Ar man to buvo gana? Kol kas – taip. 

Kaskart abiems grįžus į gimtinę, mes visuomet susitikdavome. Neišimtis buvo ir Kalėdų vakarėlis klube, po kurio jis palydėjo mane iki namų.
– Gal nori užeiti pas mane? – paklausiau prie durų.
– O kaip tavo tėvai?
Jis visą laiką bijojo mano tėvų, nes tai lygiai taip pat „ribojo“ jo nepriklausomybę, neva, jeigu tėvai mus pamatys kartu, jis turės įsipareigojimą būti su manimi visą laiką. Man tai atrodė juokinga…
– Jie grįš tik ryte.
– Tada einam!
Nieko neįvyko! Abu buvom per daug drovūs, kad tai būtų buvusi daugiau nei nakvynė. Jis nebuvo mano vaikinas, bet nebuvo ir draugas. Jis buvo T, kuris pas mane miegojo per Kalėdas, o ryte išsliūkino, kad netektų susidurti akistaton su mano tėvais. Nors koks skirtumas – grįžus tėvams vis tiek pasakiau, kad jis buvo pas mane, nes per naktį suvalgėme visą silkę pataluose ir visą burokėlių miršainę.

Po tos nakties dažnai sulaukdavau iš jo žinučių apie jo amžiną meilę man, apie tai, jog jis norėtų visą gyvenimą matyti mane šalia, kad aš esu pati gražiausia mergina pasaulyje. Tai buvo tokie nereikšmingi ir banalūs pažadai, tačiau aš tikėjau jais, tikėjau viskuo, ką jis man sakė ir ko nepasakė… Atrodė, kad tikrai vieną dieną ims ir viskas bus gerai – būsim kartu, būsim laimingi, o iki tol turėjau „ištverti“ atitinkamą metų kiekį, kol jis išsilakstys. Žinau, tai pats idiotiškiausias ir lėkščiausias vaikinų pasiteisinimas „aš noriu būti su tavim, bet nenoriu skaudinti, nes aš dar neišsilakstęs ir įskaudinčiau, išduočiau, nebūčiau geras ir dėmesingas vaikinas“ ir bla bla, bet va kartą per mėnesį parašyti, kad myli ir kad esu visas jo pasaulis – jis jau gali ir tokioms rašliavoms jis jau „išsilakstęs“, tai kokio velnio mes negalėjom kaip suaugę žmonės būti kartu per atstumą? Na, bet aš buvau bestuburė svajoklė, kuri pasitenkino bet kuo, ką gauna neprašydama. Kitaip tariant, tenkinausi trupiniais… Nors realiai, mūsų istorija čia tik priėjo įžangos pabaigą.

Iš tiesų viskas prasidėjo prieš paskutinių studijų metų vasarą. Net ne vasarą, vasaros pabaigoje. Dirbau pajūryje, buvau įdegusi ir prisišventusi, galvoje švilpavo vėjas, labai norėjosi kažko mylimo šalia ir prieš pat pradedant studijas kelias savaites leidau pas tėvus. O būnant pas juos aš visuomet grįžtu į savo paauglystę, į paauglystes meiles ir romanus. Kelyje ir vėl pasimaišė T, kuris per vasarą vos keletą kartų parašė, kad manęs pasiilgo. Bet mūsų santykiams nebuvo jokio „mes kartu“ ar „mes nebekartu“, mes tiesiog buvom. Ir net po kelių metų mes galėjom susikibti rankomis, lyg niekada nebūtume jų paleidę. Pamenu, kaip visi draugai klausinėjo:
– Jūs vėl kartu?
O mes šypsojomės, lyg tai būtų kažkokia paslaptis, bet šypsena kaip tik slėpė nežinią – mes kartu ar ne? Norėjau taip manyti, tačiau negalėdama pažaboti T jaučiausi nesaugi ir bijanti, jog greitai viskas gali subliukšti ir liksiu su žodžiais „juk mes niekada nebuvom įsipareigoję“. Tačiau tą vasaros pabaigą viskas pasikeitė. Ar minėjau, jog per visą tą bendravimo laikotarpį, mes nei karto nepasibučiavome? NEI KARTO NUO PIRMOJO MŪSŲ SUSITIKIMO. Todėl paskutinę vasaros dieną įvyko kai kas ypatingo… Vėlyvą naktį automobiliu jis mane vežiojo po miestą ir privažiavęs blankiai apšviesta stovėjimo aikštelė sustojo, išjungė variklį ir įjungė savo įrašytą kompaktą. Kalbos mums niekada netrūko, o tąkart kartu su automobilio burzgimu nutilome ir mes. Žinojau, kad ateis ta drebulį sukelsianti akimirka, kai mes pasibučiuosime, tačiau buvo taip smagu apsimesti, kad to nesuprantu..
– Paklausyk šitą dainą, man tokia graži… – tarė jis ir pagarsino muziką.
Dar dabar pamenu tą dainą – Lil Wayne – How To Love. Na, tada ir atėjo tas momentas, kai pagaliau po penkerių metų aš vėl pasijutau kaip princesė, nes jis vis dar liko mano svajonių vaikinu, kurį radau seniai ir kurio laukiau labai ilgai. Tą akimirką maniau „viskas, aš jį turiu!“, gal ir buvau savanaudė, labiau norėjau jį prisirišti, nei mėgautis draugija, tačiau buvau nesėkmingų santykių veteranė ir labiausiai iš santykių tikėjausi saugumo jausmo, ramybės ir pasitikėjimo. O juo aš nepasitikėjau, nors labai norėjau pasitikėti ir save įtikinau, jog jis niekada nemeluoja.

Po vasaros grįžau atgal į savo studijų miestą, jis grįžo į saviškį. Mus skyrė vos 100 kilometrų, tačiau tai buvo pagrindinis jo koziris, kodėl mes negalime vadintis pora. T labai lengvai susikurdavo problemų ten, kur jų nėra ir kur jas lengvai galima išspręsti – turi automobilį, atvažiuok ir pasimatyk, bent jau savaitgaliais. Tačiau aš ir vėl tenkinausi trupiniais – susitikimais gimtinėje, kurie įvykdavo kas antrą savaitgalį, kartais aplankydavau jį. Visi mus vadino tobula pora, sutvertais vienas kitam, kartojo, kad kartu mes esam patys gražiausi žmonės. Kaip aš norėjau visu tuo tikėti! Gyvenau tokioje pasakoje, kad netgi nekreipiau dėmesio į tai, jog jis dukart mane pavadino kitu moterišku vardu – Monika, nors mano vardas Martina. Bet mes turėjome pažįstamą Moniką, todėl teisinau tai „susimaišymu“. Labiau kreipdavau dėmesį į tai, kokios dainos žodžius jis man atsiųsdavo, nei kokiu vardu mane pavadindavo. Jis buvo visiškas popsas, o aš visiška durnelė. 

Be vardų maišymo, buvo ir labai gražių akimirkų – staigmena su didžiule puokšte per mano gimtadienį, šokis tuščioje šokių aikštelėje ir pati svarbiausia, kurią visą gyvenimą nešiosiuos širdyje – T patėvio kapo aplankymas Visų Šventųjų dieną. Jis niekada nekalbėdavo apie savo šeimą, kad ir kokių sunkumų ji turėjo, o man buvo svarbu tapti jam ypač artima… Tąkart prie kapo, T atsitūpė, o aš padėjau ranką jam ant peties. Niekada niekam nesijaučiau tokia artima ir tą akimirką supratau, kad jis pagaliau mane įsileido. Abu tylėjom, pūtė žvarbus vėjas, bet man buvo gera ir svarbu, kad aš esu čia kaip jo žmogus, kurį jis atsivedė į tokią jautrią ir slaptą vietą. 

Deja, po kelių savaičių besiruošiant jį aplankyti jį, ryte gavau laiškelį į savo socialinio tinklo dėžutę iš merginos, vardu Monika. Ji rašė, jog yra T mergina ir nori iš manęs sužinoti, ar tarp mūsų viskas baigta, nes jis pasakojo apie mane, kokie mes artimi, tačiau garantavo, kad mūsų santykiai užbaigti. Mano pasaulis pradėjo slysti iš po kojų, kaip dabar pamenu, ėjau džiovintis plaukų ir taip nervinausi, jog galvojau nusirausiu visus. Ką aš atsakiau tai merginai? Nieko. Atsispausdinau jos laišką, susidėjau daiktus, paskambinau draugams, kad atvažiuotų paimti manęs iš autobusų stoties ir išvažiavau. T taip pat nieko nesakiau, susitariau, kad lauksiu jo stoties laukimo salėje. Atvykau anksčiau, draugams padaviau savo daiktus ir paprašiau laukti automobilyje, o pati pasilikau laukimo salėje su T merginos laišku rankoje.
Jis buvo toks mielas. Prisėlino iš už nugaros ir pabučiavo į skruostą.
– Na, einam!
– Atsisėsk truputį, – sakiau jam.
T sutriko ir nepatikliai sėsdamas klausinėjo:
– Kas nutiko?
Nieko nebesakiusi atkišau jam sulankstytą popieriaus lapą. Jis jį atvertė ir pradėjęs skaityti susiėmė už kaktos viena ranka. Mano širdis balbatavo po visus šonkaulius, pirmą kartą ramiu ir šaltu veidu norėjau išsiaiškinti santykius. Pirmą kartą be scenų, be isterijų, kaip suaugęs ir rimtai į santykius žiūrintis žmogus. T perskaitė ir iš gėdos nesugebėjo pakelti savo tamsių akių. Giliai atsidusau ir laukiau. Pirmieji jo žodžiai mane pritrenkė ir daugiau nebenorėjau girdėti visiškai nieko:
– Ką jai atrašei?
Tai buvo svarbiausias dalykas, kuris jam rūpėjo po to, kai aš – mergina, kuriai meile jis prisipažino jau gerus pora metų – „įteikiau“ jam išdavystės įrodymą. Ne, jis nepaklausė, kaip aš jaučiuosi, jis neatsiprašė, jis net nebandė teisintis. Jis sėdėjo ir tuščiomis akimis žiūrėjo į mane.
– Nieko neatrašiau, noriu išsiaiškinti su tavimi, – vis dar tikėjausi, jog jis sakys, kad čia kažkokia klaida, kad mergina išsigalvoja, kad jis neturi merginos, kuri nesu aš.
– Kad nėra ką aiškinti…
– Bet kodėl, T, kodėl taip su manimi pasielgei?
– Tu man labai patinki, bet aš negaliu draugauti per atstumą, man reikia susitikti ir būti kartu.
– Šimtas mus skiriančių kilometrų nėra atstumas, jei tikrai nori būti su manim.
– Važiuojam, išsiaiškinsim kitur, čia pilna žmonių.
– Aš su tavimi niekur nevažiuosiu. Turi apsispręsti, T. Aš nebūsiu viena iš dviejų.
Suteikiau jam šansą mane susigrąžinti tą pačią akimirką. Buvau nuoširdžiai pasiruošusi atleisti šitą dalyką, nes tai trumpalaikis romanas, turbūt jam tikrai buvo sunku vienam ir panašiai. Jis atsistojo, suglamžė laišką ir išeidamas išmetė jį į šukšlinę. Nežinau, ar iš gėdos, ar iš pykčio, ar taip parodė, kad jis jau pasirinko…

Visą vakarą nenustojau verkti ir skųstis, kokia jaučiuosi išduota, kaip skaudžiai mane užgavo toks poelgis ir kaip man tuščia viduje. Dar kartą paklausiau jo žinute, ar jis renkasi tą merginą ir jis atsakė, kad negali draugauti per atstumą. Jis buvo visiškai bekiaušis vyras. Ir mūsų santykiai buvo paremti vien melu. Iš jo draugų sužinojau, jog su ta mergina jis jau kurį laiką palaikė labai artimus santykius ir tai mane supykdė dar labiau. Bandžiau perspėti jo naująją merginą apie T apgaules, papasakojau, koks jis melagis ir kaip jis žaidė su mumis abiem. Tačiau jis buvo labai saldus gyvačiukas, prikalbėjo bjaurybių apie mane ir liko su savo Monika.
Man atsigauti prireikė laiko. Kad ir kaip T mylėjau, nenorėjau girdėti nieko apie jį. Jo draugai jį vadino idiotu ir keikė jį man, tačiau man jis viduje tapo parazitu. Naujųjų metų vakarėlyje tarp visų draugų pamačiau ir T. Jis buvo išgėręs, o aš vis dar buvau įskaudinta – labai prastas duetas Kalėdų dvasiai skleisti. Priėjęs jis bandė mane apkabinti ir atsiprašyti, tačiau neleidau jam nei pirštu manęs paliesti. Jis klaupėsi ant kelių, maldavo atleidimo ir vadino save durnium, bet aš norėjau, kad jis kentėtų taip, kaip kentėjau aš. Kai pagalvoju apie tai dabar – buvau kvailė, nesielgiau kaip, kaip liepia širdis. Žinoma, kad norėjau jam pasakyti, jog viskas gerai, bet principai neleido žaisti su manimi. Jis tūkstantį kartų pakartojo, kaip mane myli ir kaip gailisi dėl savo poelgio, bet aš stūmiau jį šalin…
Nuo tos Kalėdų dienos T nenustojo man rašyti, prašydamas jam atleisti, klausė, ką turėtų padaryti, kad aš nebepykčiau, nes jis negali taip gyventi ir nori susitikti pasikalbėti, viską paaiškinti. Aš sutikau, nes jaučiausi verta bent jau paaiškinimo, tačiau nenorėjau atrodyti lengvai prieinama, todėl pasakiau:
– Atvažiuok manęs su limuzinu, kurio viduje būtų rožinis pledas su gėlytėmis ir šampanas.
Kitą vakarą jis mane pakvietė išeiti laukan. Apsimuturiavusi išėjau iš laiptinės ir pamačiau jį. Šalia stovėjo rogutės, padengtos rožiniu pledu su prisiūtomis popierinėmis gėlytėmis ir šampano buteliu.
– Kadangi nesu turtuolis, limuzino negavau, bet mielai pavešiu tave rogutėmis.
Aš pirmą kartą gyvenime mačiau jo pastangas. Ne tik kažką daryti dėl manęs, bet ir sugalvoti kažką originalaus. Mano širdis iškart atsileido, aš ėmiau juoktis ir labai gailiuosi, kad neįamžinau to vaizdo… Bet jis visam gyvenimui liko mano atmintyje kaip pats nuostabiausias vaikino poelgis.
– Tai kur važiuosim su rogutėmis?
– Iki kitos laiptinės, ten laukia draugas su automobiliu… – lyg prasikaltęs šyptelėjo jis.
Automobilyje laukė mūsų bendras draugas, kuris mūsų santykius lydėjo nuo pirmojo susitikimo.
– Kur važiuojam?
– Paslaptis, – atsakė T.
Paslaptingumas baigėsi, kai mes atvykome į T namus. Lankiausi pas jį ne vieną kartą vakarėliuose, tačiau šįkart prie durų mūsų laukė jo mama. Per penkerius metus jis nesugebėjo manęs su ja supažindinti, o vakarą, kai aš noriu pykti, jis meta kozirį.
Pradėjus kalbėti apie skaudžius dalykus, džiaugsmas dėl rogučių pamažu blėso ir protas vėl atgavo pagreitį – prikaišioti, pykti ir jaustis įskaudinta. Širdis tenorėjo apkabinti T ir sakyti, kad viską tuoj pat užmiršiu, o protas sakė „vaidink neprieinamą, tegul stengiasi dar labiau“.
– Juk mes kaip Čekas ir Bleir – kad ir kas benutiktų, būsim kartu. Mes juk vienas kitam sutverti, – dėstė jis, kol aš papūtusi lūpas spoksojau į sieną.
Žinojau, kad mes esam kaip personažai iš Liežuvautojos, tačiau žiūrint serialą atleisti atrodo lengviau.

 

ŠTAI ČIA BAIGĖSI MANO RAŠYMAS 2017 metais. TURBŪT TRAUKINYS ATVYKO Į VIETĄ IR AŠ NIEKADA NEBEPRISĖDAU PRIE ŠIOS ISTORIJOS. 

 

O ji baigėsi labai smagiai. T susirado merginą, su kuria pagaliau draugavo ilgiau nei 2 savaites. Jo mergina mums neleido bendrauti, nes aš „labai graži“ ir T gali netyčia vėl pas mane grįžti. O aš liūdėjau, nes nepaisant idiotiško T elgesio, jis buvo įdomus ir mielas žmogus, kuris man nuoširdžiai rūpėjo. Išsiskyręs su mergina, jis tuoj pat man parašė, papasakojo apie savo gyvenimą, pasiskundė dėl nesėkmių, pasidalino džiaugsmais. Deja, tuo metu aš jau turėjau savo princą. Nors visai ne deja, kažkaip kvailai nuskambėjo. Ta prasme, DEJA, kad mes ir vėl prasilenkėme. Tačiau likome draugais ir lig šiol susirašome, pasveikiname vienas kitą su gimtadieniu ir pan. Kai T grįžta iš užsienio ir praneša apie tai, mes susitinkame ir pasikalbame kaip du suaugę žmonės. Aš visada vertinau ir vertinsiu tokias draugystes. Ir T tą puikiai žino. Mano širdis ir ausys visada jam atviros, kada tik reiks pasikalbėti ar padėti.

Mielas T, tu buvai pati emocingiausia melodrama mano gyvenime. Buvai vakarėlių draugas, pats mieliausias dantų užkalbėtojas ir geriausias makaronų kabintojas. Linkiu tau to, ko linkėjau į akis prieš metus su puse – BŪK RYŽTINGAS, neplauk pasroviui, irkis ten, kur neša širdis, ne srovė. Tu tikrai gali pasiekti daug daugiau nei pats užsibrėži. Tik turėk drąsos ir ryžto, daugiau tau nieko netrūksta. ♥️ Ir gal mes iš tiesų esam Bleir ir Čekas, tik mūsų serialas baigiasi šiek tiek kitaip.

 

Zodiako ženklas: ŽUVYS
Daina: šiaip tai labai nemažai, tačiau viena ypač dažnai pasidalindavom Selena Gomez – A Year Without Rain

tEXt ’bout EX • E.

Būna tokių „meilių“, kurios eina ir praeina, palikdamos arba labai didelį pyktį, arba gražius prisiminimus. Ir būna tokių, kurios niekaip nepraeina, nors metai persiritę iš paauglystės į „jaunystę“ būna, o sutikti nauji žmonės vis netenkina ir tu grįžti prie „senos nerūdijančios meilės„. Šį posakį mes dar ir dabar juokais pavartojame su mano pačiu reikšmingiausiu gyvenimo EXE.

Paauglystėje būdavau kaip degtukas – pamatau, patinka, noriu, gaunu, metu (arba meta mane, cha cha). Viskas turėjo vykti greitai, kitaip man praeidavo tas simpatijos „vibe’as„. Su E mes buvo draugai dar prieš tai, kai vieną vakarą viskas pasikeitė. Vapie kurį rašiau anksčiau – buvo E geriausias draugas, vadindavau jį „broliu„, kad ir kaip jis to nekęsdavo. Pamenu, jog susitikti su juo ir nueiti į turgų valgyti bandelių su karamele, keldavausi 8 valandą ryto kiekvieną sekmadienį. Ir tik dėl to, kad man su juo buvo taip linksma, lengva ir jauku. Skųsdavausi jam dėl V, vargindavau savo širdies skausmais, o jis man juokais kumšteldavo: „būk su manim, nereiks verkti„. Jo plaukai buvo burokėlio spalvos ir aš maniau, „na jau ne„!

Kai man sukako 16-ka, mano hormonų audros smarkiai įsisiūbavo… Tiesą sakant, ne tik mano. Visi aplink vien bučiuodavosi. Prancūziškai. Ir mes tai vadinome arba „nudėti vaizdų“ arba „laižytis„. Tuomet visi su visais laižydavosi, just for fun, nieko įpareigojančio. Dabar tai skamba kaip koks swingerių vakarėlis, bet tada mes taip treniruodavomės… Nežinau. Tiesiog būdavo smagu. Kartą E mane lydėjo namo (draugiška forma) ir aš jam tariau: „klausyk, bet mes dar nesilaižėm„, lyg tai būtų tas pats, kaip „klausyk, aš vis dar neturiu tavo telefono numerio„. Ir žinoma, mes pasilaižėm. Nuo tada man viskas pasikeitė. Dar neminėjau, kad E bučiavosi  T O B U L A I ??? Ne? Tai prašau. Sunku apibūdinti ir ilgai užtruktų, bet juk žinote tą puikų jausmą, kai bučiuojiesi ir nenori, kad tai baigtųsi. Tai man taip buvo su E. Ir man niekada nebuvo gana. Ne tik bučiuotis, bet ir laiko su juo.

E buvo tipinis mažo miesto mergišius, draugaudavo po kelias dienas ar savaites su visomis pažįstamomis merginomis. Daugelis jų, be jokios abejonės, buvo mano geros draugės. Ar aš pykau? Ne, baikit juokus. Aš tik laukiau, kada jis pagaliau „išsibučiuos“ su visomis ir grįš pas mane, nes aš nuoširdžiai jį mylėjau. Taip taip, sakiau taip apie kiekvieną simpatiją, tačiau čia buvo rimta. Tada net negalėjau kvėpuoti, kaip buvo sunku, kai E su manimi skirdavosi kas kelias dienas, vėliau vėl siūlydavo draugauti, vėl mesdavo, vėl siūlydavo ir t.t. O aš laukdavau – kantriai ir skausmingai. Kartais ir nelaukdavau – pati imdavausi veiksmų, kad jis išsiskirtų su merginomis. E man „priklijavo“ gyvatės etiketę, sakė, kad gadinu jam gyvenimą, bet aš tik norėjau jo sau, negi galima mane kaltinti?…

Tuo metu rašiau internetinį dienoraštį, natūralu, beveik visi įrašai buvo apie E, tačiau nei karto nerašiau nei vieno blogo žodžio. Net įskaudinta stengiausi jį „suprasti“ (aukos sindromas), o visiems draugams aiškindavau, kad jį DIEVINU ir niekada nenorėsiu jokio kito vaikino. Žinote tą jausmą, kai eidama mokyklos koridoriumi pamatai savo simpatiją ir tavo širdis pradeda vilktis tau iš paskos, o akys išsinarina, žiūrėdamos tą paskutinį megztinio siūlelį, kuris pasislepia už kampo? Man tokia būdavo kiekviena pertrauka mokykloje. KIEKVIENA. Man buvo taip gera jį matyti, tokia glostanti palaima apimdavo visą vidų, skrandyje drugeliai šokdavo lambadą, o galūnės nutirpdavo.

Buvo ne vien skausmingų dalykų, E visada mane prajuokindavo. Su juo viskas buvo taip natūralu, paprasta ir lengva, niekada neapsimetinėjau prieš jį, niekada nesistengiau būti kitokia. Verkdavau, jei norisi verkti, juokdavausi, jei būdavo linksma. Niekada neturėjome nejaukios akimirkos, niekada netylėdavome. Kai „žiūrėdavome“ pas mane filmus, po 15 minučių jau bučiuodavomės, kai „mokiau“ jį chemijos (kurios pati nemokėjau), po 15 minučių jau bučiuodavomės, kai susitikdavome draugų gimtadieniuose, po 15 minučių jau bučiuodavomės laiptinėje, kai eidavome su draugais pasivaikščioti, po 15 minučių jau bučiuodavomės…

Po gerų metų, jis surimtėjo, tačiau mes jau buvome „per dideli“ tokiems beprasmiams santykiams, todėl nusprendėme, jog būsime geri draugai, kurie nebesibučiuos. Jis draugavo su keliomis „rimtomis“ panelėmis, o aš jį visuomet laikiau savo pirmaja meile ir geru draugu. Studijų metu dar buvome susibėgę kokius 4 kartus ( :))))))))) na, sena meilė nerūdija, ką aš galiu padaryti…), tačiau kaskart vis geriau suprasdavome, kad negalime būti kartu. Viskas skambėdavo taip: „aš tave myliu, bet mums neišeina būti kartu„, turbūt geriau paanalizavus šitą santykių modelį, galima būtų nustatyti, kad anokia čia meilė – tiesiog priklausomybė. Ir taip, aš ją jaučiau. Ir dabar jaučiu prisirišimą prie E, nors turiu ilgametį vaikiną ir sieju savo ateitį tik su juo, E yra didžiulė dalis mano tapimo tokia, kokia esu dabar ir aš kaskart jam būnant Lietuvoje mielai susitinku, išklausau apie jo laimes ir nelaimes, apie jo simpatijas, apie jo gyvenimą, planus ir svajones. Nes myliu. Kaip žmogų, kuris praturtino mano gyvenimą pačiomis įvairiausiomis spalvomis ir jausmais. Už tai, E, aš visą gyvenimą būsiu tavo draugė!

Kaip V man priminė ruduo, taip E primindavo žiema. Dalinuosi vienu iš jaukiausių įrašų dienoraštyje apie E (viskas vyko iš tikrųjų, istorija ne šiaip sukurta):

2006.02.05

Jie ėjo, kur vedė akys. Visur blizgėjo sniegas. Ji tylėjo, jis irgi. Tada ji pamatė supynes. Aplink nebuvo nieko. Ji atsisėdo ant jų, bet nesisupo. Jis atsistojo prieš ir pasakė :
– Čia sušalsi, širdele…
– Nejudant man šilčiau.
– O man šalta.
– Tai vaikščiok…
Tada jis pradėjo vaikščioti aplink supynes. Ji užsidengė veidą rankomis ir klausėsi sniego girgždėjimo. Apsukęs ~30 ratų, jis sustojo prieš ją.
– Eikim…
Ji tylėjo. Nejudėjo. Jis priėjo ir norėjo atidengti jos veidą, bet ji nesileido. Jis pamanė, kad ji verkia. Tada švelniai patraukė jos rankas nuo veido ir paėmęs už smakro ėmė kelti jos sušalusį veidelį į viršų. Jis tikėjosi, kad jos akys bus pilnos ašarų, bet taip nebuvo. Ji nesugebėjo verkti, kad ir kaip to norėjosi. Dėl visko. Dėl to, kad viskas taip gerai. Viskas nuostabu.
– Stokis, einam iš čia.
– :)))
– Apeik ir tu vieną mano išmintą ratą.
– Būtinai.

 

Mielas E, visai neseniai tau sakiau, jog laiminga bus ta, kuri praleis su tavimi visą gyvenimą. Tik tu ją gerbk, mylėk ir nelaikyk savaime suprantamu žmogumi. Žinau, kad tavo širdis – auksinė, tik ją reikia šiek tiek „nublizginti“. Nebijok atsakomybės už kitą, tai santykiams suteikia DAR didesnį tvirtumą! Leisk sau pamesti galvą dėl kito žmogaus! Laukiu tavęs savo laiko juostoje, kur galėsim juoktis iki pilvų plyšimo! ♥️

Pabaigai, prieš 12 metų mano kompiuteryje išsaugoto E „pasižadėjimo“ kopija:

Pasižadejimas

Aš, E, pasižadu visada būti tavo ir tik tavo amžinai;]

Parduodamas amžiams;]

Šis pasižadėjimas skirtas Martinai;]]~**

2006-12-22

 

Apie šitą žmogų galėčiau rašyti ir rašyti, ir rašyti, bet jums tikrai atsibostų… Tad užteks tik „pakrapštyto“ paviršiaus! :)))

Zodiako ženklas: SKORPIONAS
Daina: James Blunt – You’re Beautiful

 

– Martina V.

tEXt ’bout EX • V.

Po praeito įrašo mano EX atpažino save ir parašė man gražią žinutę apie tai, jog visą laiką skaitydamas šypsojosi ir jam buvo lygiai taip pat smagu prisiminti gražųjį vaikystės periodą. Džiaugiuosi, kad šio „projekto“ pradžia – pozityvi. Kaip ir visų mūsų – mano mama yra didžiausia mano gerbėja, todėl kaskart kalbantis, ji manęs klausia: „na, tai kada parašysi apie kitą ex?„, jai taip patiko, jog nerašau nieko blogo, tamsaus ir žeidžiančio, jog negali sulaukti, kaip atsiliepsiu apie kitus EX.

Tiesą sakant, nors paauglystėje draugystės tapo vis skaudesnės ir aš žiauriai dėl visko dramatizuodavau, žvelgdama atgal iš dabarties perspektyvos, aš matau tik gražius dalykus, o negražius stengiuosi aprašyti bent jau apipynusi dailiais žodeliais. Kitas EX, apie kurį papasakosiu, buvo jau po mano pirmojo prancūziško bučinio ir po pirmųjų „vienos dienos“ draugysčių, bet apie tokias trumputes simpatijas parašysiu atskirą įrašą, kuriame visus juos ir sudėsiu. Neverta gaišti viso įrašo dėl prancūziško bučinio dainų šventėje. Nors jis ir nurovė stogą... :))) Taip pat neverta daug rašyti apie tai, kaip vienu metu sutikau draugauti su dviem gerais draugais, nes, patys suprantate, draugystė truko max 12 valandų. Su abiem. Tad praleisiu tuos „blic-ex“ ir iškart pulsiu prie antros savo „rimtos“ draugystės ir simpatijos, kuri vertė mane rašyti eilėraščius apie jį, vertė pyktis su draugėmis ir daug daug verkti.

Pirmasis įrašas mano paauglystės dienoraštyje apie V toks: „Nežinau, kodėl taip sunku susitaikyti su tuo, kas vyksta, bet manau, kad V buvo teisus sakydamas, jog mes neskirti vienas kitam…“ – oh well. Jokios gražios pradžios – iškart sunkumai. Bet dabar papasakosiu nuo pradžių. Tą pačią vasarą, kai perėjau į kitą „bazę“ su vaikinais, kai pirmą kartą įvyko prancūziškas bučinys, tapau gote. Ne dėl to, kad nutiko kažkas blogo, tiesiog man buvo 14 metų ir aš be sustojimo klausiau grupės HIM. Man tuomet net vaikinai nebelabai rūpėjo, nes juk kai mėgsti kažkokią grupę, tai jie tampa tavo vaikinais. Ne?.. Na, mano pasaulyje taip būdavo nuolatos! Nors gotu būti ir nereikėjo, kad patiktų HIM – tais laikais jie buvo klausomi įvairiausių stilių propaguotojų. Taip nutiko ir su V. Jis buvo reperis. Aha, tais laikais (prieš… 14 metų!) „ant bangos“ buvo būti reperiu. Vieno kvartalo vaikinai buvo lyg atskira „nusmukusių kelnių“ respublika. Aš irgi galėjau būti kokia apsmukusi mergina, bet ne, pasirinkau nešioti kerzus ir grandines prie ilgo juodo sijono. Kai gyveni mažame miestelyje – vaikinų pasiūla kur kas mažesnė ir renkiesi „kabinti“ pirmą į akį kritusią simpatiją… V buvo už mane jaunesnis, „banglas“ blondinas, todėl visos merginos dėl jo buvo lengvai pametusios galvą. Jis buvo žemas, mielas, ir, pasikartosiu, buvo reperis. Reperis ir gotė – lyg kergtum pentinuotą gaidį su varna.

Nepaisant mūsų didžiulių skirtumų, aš jį taip įsimylėjau, jog maniau, niekada gyvenime neįsimylėsiu nieko kito (vėliau taip maniau apie kiekvieną…). Kas jame buvo tokio žavaus? Jis buvo toks filosofiškas, jog dažnai jo gilius „pamąstymus“ vadindavau kliedesiais; turėjo labai tvirtas vertybes, nenuginčijamą nuomonę ir kūrė. Kūrė dainas ir eilėraščius, na, o paauglystėje aš buvau hyper-romantikė, tad patys suprantat… Mane žavėjo jo paslaptingumas, jo gilumas ir drovumas. Ir, žinoma, tai, kad jis buvo visiška mano priešingybė. Viskuo: nuo išvaizdos, iki pomėgių. Kai su draugai prieš šokius pradėjome vartoti alkoholį, jis būdavo vienintelis, kuris neparagaudavo nei lašo, o aš visai mėgdavau atsipalaiduoti. Aš buvau aukšta, juodais plaukais ir svėriau turbūt 70kg, o V savo liekną sudėjimą slėpė po apdribusiais rūbais…  Nepaisant to, kad jo grojaraštį sudarė G&G Sindikato dainos, kartu su V mes klausydavome mano tuomet mylėtų Nightwish. Aš buvau pleputė, o jis – uždaras. Bet dėl visų skirtybių aš jį dievinau. Ir mes labai mėgdavome bučiuotis… Man buvo 15ka, daugiau niekas nerūpėjo, tik bučiniai! Tuomet tai vadindavome „nudėti vaizdų“ :)))

Kaip rašiau anksčiau – mažame miestelyje pasirinkimas nėra didelis, todėl su V nutiko keistas dalykas – prieš ir po draugystės su manimi, kuri truko turbūt tris savaites (nors „tampymasis“ truko beveik metus), jis draugavo su kokiomis penkiomis mano draugėmis. Žinote tą taisyklę: nedraugauk su savo draugės EX? Tai pas mus ji negaliojo. Išskyriau V su viena savo drauge, nes norėjau būti su juo, tada kita draugė išskyrė mus, tada aš vėl juos išskyriau, tada kažkas vėl išskyrė mus… Žinau, skamba šlykščiai, bet mes visi vis tiek būdavome vienoje kompanijoje! Nežinau, ar dabar man tai atrodo normalu, bet paauglystėje viskas labiau priminė dramas, nei rimtus santykius. Kai „nedraugaudavau“ su V, vaikščiodavau pro jo namus, kad netyčia susitikčiau, mokykloje eidavau pro jo klasę, laukdavau jo žinutės arba pati rašydavau kokius nors priekaištus, kad tik sulaukčiau dėmesio. Turbūt tada ir pradėjo reikštis mano įkyrioji pusė. V neapkentė būti priklausomas nuo kažko ir ilgainiui mūsų „meilę“ pakeitė neapykanta vienas kitam – jis manęs nekentė dėl to, kad buvau įkyri, aš jo nekenčiau dėl to, kad jis nekenčia manęs. Iš tos neapykantos man, jis parašė dainą, dar dabar ją turiu: „Nusiimk kaukę, suprask, ne viskas auksas, kas juo žiba. Suklydai tik dėl „karalienės“ sau suteikto titulo… eiliniai žmonės tau tampa tik šešėliai <…> Pažiūrėk plačiau – nepasitikėjimas tave skaudina ir skaudina“ – matote, koks gilus jis buvo. Mūsų nenusisekusi „meilė“ truko kokius 9 mėnesius, o tai, mano paaugliška galva buvo daug.

Pagal mano dienoraščio įrašus, mes visus 9 mėnesius buvome atskirai, bet nuolat kalbėdavome, kad negalim vienas kito pamiršti ir aš „įsikaliau“ sau į galvą, kad jis yra man skirtasis. Šokiuose pasislėpę laikydavomės už rankų ir kalbėdavome apie tai, kad nors ir neišeina būti kartu, kažkodėl vis tiek nepavyksta negalvoti apie vienas kitą. Juk visi turėjo tokių simpatijų: kad ir kaip norėtum būti kartu – neišeina suderinti charakterių. Iš šių santykių man ėmė formuotis tokia „meilės“ sąvoka: meilė – kai kenti, nes aš nuoširdžiai maniau, jog myliu V ir tik tokia meilė, kai žmonės „myli“, bet negali būti kartu, yra tikra meilė (norėtųsi duoti sau paauglei per subinę). Galop išvargino tokie „stumk trauk“ santykiai ir mano paskutinis įrašas dienoraštyje apie V buvo toks: „Nusprendėme būti tik pažįstamais, mažiau bendrauti ir matytis. Be to, jis nusikirpo plaukus ir dabar atrodo KLAIKIAI! Taigi, nebemyliu jo!“ – anuomet man viskas atrodė taip paprasta, žmogus nusikerpa plaukus ir meilė jam dingsta! :))

Vis dar turiu keletą laiškų, kurie buvo skirti V (laiškai buvo tarp dienoraščių, negalvokite, kad laikau juos prie lovos ir vis skaitinėju), pačiai keista, kad nei vienas neperduotas, o juose tiek daug širdies išlieta. Manau, tada galėjo prasidėti mano „rašytojos karjera“. Po kiekvienu laišku pasirašydavau „Žvaigždutė„, nes taip mane vadindavo V.

Pabaigai noriu pasidalinti vienu „eilėraščiu“, kurį rašiau, santykių įkarštyje, dabar jis man skamba juokingai, bet tuomet viskas skausmas atrodė nerealiai rimtas:

DEJA… (for V…)

Buvo ruduo…
Krito lapai pamažu
Sutikau aš tave
Ir pamilau…
Atrodė, mylėsim viens kitą amžinai,
Bet tu be širdies skausmų metei mane…
Norėjau rėkt,
Norėjau bėgt,
Bet negalėjau…
Dabar ruduo man primena tave…
Deja, tie prisiminimai nėra tokie,
Kokius norėčiau prisimint…

Mielas V, ruduo man nebeprimena tavęs, o tai, ką prisimenu yra savotiškai gražu! Linkiu visuomet laikytis savo vertybių ir išlikti gyvenimo mąstytoju. ♥️
V aš sutinku retai, retai ir tebendrauju, tačiau žinau, kad jam puikiai sekasi, o tai – svarbiausia!

Zodiako ženklas: SKORPIONAS
Daina: dienoraštyje parašyta, kad Nightwish – Away, bet kitame puslapyje parašyta Kelly Family – Fell in love with an Alien (beje, viena mano mėgstamiausių dainų EVER), tad paklausius dabar, pastaroji man grąžina daug daugiau paauglystės prisiminimų su V.

 

Kuo toliau, tuo daugiau bus skaitymo, nes santykiai ir simpatijos rimtėjo! Prenumeruokite tinklaraštį, kad pirmieji sužinotumėte apie naujus (senus) EX!

 

– Martina V.

XII dalis. „Lyg būtum įsimylėjusi“

Išgirdus vaikino vardą, man nusviro rankos ir aš pakėlusi akis į draugę žiūrėjau prasikaltusio šuns akimis.
– Justinas rengia savo dvidešimt devintojo gimtadienio vakarėlį ir vakar prasitarė, jog mano draugės taip pat ateis, nes jos neva yra jo draugų merginos… Nežinojau nei apie tave ir Luką, nei apie Eimę su Robertu. Tu apie juos irgi nieko nežinojai?
– Na… – nežinodama ar meluoti, ar pasakyti tiesą mykiau. – Kažką girdėjau…
– Tai aš vienintelė nieko nežinojau? – įsižeidusi pasiteiravo Lilė.
– Tai nieko rimto… – bandydama teisintis atsakiau.
– Justo draugai niekada neturėjo merginų, jie išvis yra visiški palaidūnai, todėl tai yra rimta, Barbora. O faktas, jog man, savo geriausiai draugei, nieko nesakei apie savo vaikiną, yra neatleistina!
– Atleisk, Lile, aš tikrai būčiau pasakiusi, tiesiog daug darbų ir…
– Kas dar? – neleidusi pabaigti tarė ji.
– Tiesiog man nebesiseka susikaupti, kankina nemiga, nežinau, kas man darosi…
– Dabar privalai man papasakoti, kaip tu susidėjai su tokiu vaikinu, kaip Lukas! Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad tu ir jis…
Šyptelėjau, lyg tai iš tiesų būtų tiesa: aš ir Lukas – pora. Tačiau teko greitai grįžti į realybę, nes Lilita visiškai nepyko dėl to, kad nuo jos slėpiau savo „vaikiną“, labiau ji jaudinosi dėl to, kad nežino pikantiškų mūsų draugystės detalių. Pasitelkusi visas jėgas ir stengdamasi neišsiduoti, pamelavau, jog per vieną vakarėlį jos namuose, Lukas mane pašokdino ir nuo to laiko mes pradėjome vis artimiau bendrauti, kol tapome pora.
– Tai čia dėl to tu visą mėnesį nebendravai su manimi ir Eime?
– Dėl ko?
– Na, juk Eimė lydėsi dėl Luko, kasdien manęs klausinėdavo, ar jis Justui neužsiminė apie ją… Pati matei, ji buvo visiškai pakvaišusi dėl to vaikino, o štai tu ėmei ir jį „suvystei“. Aš niekada nemaniau, kad Lukas galėtų turėti rimtą merginą, jis visada atrodė toks nepriklausomas ir lengvabūdis…
Jai kalbant apie Luką, mano širdis ėmė kalatotis, nes visi blogi žodžiai apie jį smaigstė lyg adatėlės. Nenorėjau girdėti, koks jis blogas, koks mergišius ir nerimtas vaikinas. Norėjau žinoti jį tokį, koks jis yra su manimi – rūpestingas, švelnus ir drovus. Papurčiusi galvą į šonus tariau:
– Jis ne toks. Taip, jis atrodo atšiauraus būdo mergišius, tačiau jo vidus gražus ir mielas.
– Visą mėnesį jaučiau įtampą tarp mūsų trijų, – toliau apie sau aktualius dalykus plepėjo Lilita.
– Na, aš Luko neverčiau rinktis mane vietoj Eimantės. Jam ji turbūt nepatiko, jei pasitelkusi visą savo žavesį nesugebėjo jo sugundyti… – įsijautusi į situaciją aiškinau jai.
– Na, taip… Be to, ji su Robiu? – sukrizeno Lilita. – Jis man atrodo toks kraupus ir kvailas! Atrodo, kad visos jo smegenys būtų išsilydžiusios į rankas ir virtusios smegenimis!
Nusijuokiau iš draugės palyginimo, tačiau ji buvo teisi – Robertas nepasižymėjo nei intelektu, nei estetiška išvaizda.
– Norėsiu juos pamatyti kartu, – dar kartą nusijuokė mergina.
– Viskas, nebesityčiok iš jų… – valdydama juoką paprašiau.
– O jus su Luku mačiau besiginčijančius per Naųjųjų metų vakarėlį. Jis tikrai geras? Kartais jo agresyvumas mane gasdina…
Apsvarsčiusi visas situacijas, kai Lukas su manimi elgdavosi tikrai ne itin meiliai, linksėjau galva, ignoruodama visas sukilusias blogas emocijas. Vaikino pyktis iš tiesų buvo visiškai neprognozuojamas ir kartais gasdino, tačiau aš jo nebijojau.
– Jis tikrai geras, – šyptelėjau.
– Na, pagaliau kitą penktadienį visi pasirodys su savo antrosiomis pusėmis! Tikiuosi, kad ir man atiteks koks gardus kąsnelis iš brolio draugų, tuomet visi mūsų vaikinai būtų draugai, kaip ir mes! – džiaugsmingai spirgėjo mergina.
Šypsena nuo mano veido dingo akimirksniu, kai pagalvojau, jog dar viena mano draugė gali susidėti su narkomanu. Lilitai suskambėjo telefonas, todėl ji paliko mane sėdėti su savo apmąstymais vieną. Ėmiau svarstyti, jog ji privalo žinoti, kuo užsiima jos mylimas ir taip giriamas brolis, bei jo „gardžiais kąsneliais“ laikomi draugai, nes bijojau, kad Lilita gali atsidurti ten, kur dabar yra Eimantė… Tačiau negalėjau prasižioti, antraip manęs nebūtų apsaugojęs netgi Lukas.
– Štai, viskas nuspręsta, vakarėlis prasidės devintą! Perduok savo vaikinui, – papokštavo prie stalo grįžusi Lilė.
Dirbtinai nusijuokiau ir pagalvojau, jog Lukas turbūt viską jau seniausiai žino, tačiau nieko apie tai man nesakė. Jeigu Justinas apie mano ir Luko santykius papasakojo netgi Lilitai, vadinasi, mes vis dar privalėjome apsimetinėti pora…
Visą savaitę laukiau žinutės ar skambučio iš Luko. Norėjau, kad jis pats man pasakytų, jog turime ir vėl apsimesti pora… Tačiau telefonas tylėjo. Tik Lilita vis nedavė ramybės klausinėdama, ką turėtų rengtis. Eimantei pradėjus lankyti paskaitas, tarp mūsų ir vėl tvenkėsi juodas debesis, tačiau Lilita visuomet mane gelbėdavo iš keblių sitaucijų ir stengdavosi nepalikti mūsų vienų. Trise taip ir nekalbėjome apie tai, kodėl nei Eimantė, nei aš nepasakojome Lilitai apie savo naujuosius vaikinus – kol kas tai buvo per jautri tema.
Penktadienį po paskaitų vis dar dvejojau, ar man verta pasirodyti Justino gimtadienyje, nors su merginomis jau buvome nupirkusios dovanėlę, tačiau Luko tyla ir visiškas mano egzistencijos ignoravimas vertė mane abejoti vakaro planais. Visą pusdienį drybsojau junginėdama nuotolinio pultelio mygtukus ir ketinau nevažiuoti į vakarėlį, tačiau troškimas ir vėl pamatyti Luką, išgirsti jo balsą ir pažvelgti į jo gilias akis nuginė mane į kambarį ir akimirksniu išsimaudžiusi jau maskavau jaunystės spuogelius ant veido. Pasipuošusi kuklia šviesiai rožine suknele, jaudinausi vien nuo minties, jog po valandos pamatysiu vaikiną, sukeliantį dar niekada nepatirtą jausmą.
Į vakarėlį vėlavau, nes nenorėjau ir vėl būti ta, kuri nekantriai tripčioja laukdama Luko, įžengiančio į namus. Kaip visuomet visa gatvė ūžė nuo sklindančio triukšmo, negalėjau patikėti, jog Lilitos ir Justo šeima turi tokius kantrius kaimynus… Prie durų sutikau keletą rūkančių vyrukų, tačiau net nepasisveikinusi ir nežiūrėdama į jų veidus, įėjau į vidų. Šįkart viskas atrodė kiek kitaip – kultūringiau. Įžengus pro duris, manęs nepasitiko minia girtų šokančių žmonių, nors muzika ir buvo labai garsi. Eidama tuščiu holu, priėjau prie laiptukų į svetainę, kurioje ant sofų bei kilimo sėdėjo Justino draugai, kai kurie stovėjo ir ramiai šnekučiavosi, dar keli šoko prie muzikos pulto. Mane pamačiusi Lilita tuoj pat šoko nuo fotelio ir šaukdama bėgo manęs link:
– Bo! Tu smarkiai vėluoji!
– Atleisk, turėjau veiklos namuose…
– Atrodo, kad tu ten tarnaitė, – pyktelėjo mergina ir apkabino mane.
Už jos nugaros pamačiau artėjantį Justiną ir mane lyg nudilgino tūkstančiai dilgėlių…
– Labas, Barbora, – šyptelėjo jis. – Maniau, jog atvyksi su Luku…
Mano širdis nusirito į kulnus, pagalvojus, kad vaikinas dar net nepasirodė gimtadienyje arba išvis planuoja neatvykti į jį.
– Na… Nesusiderinome taip, – giliai kvėpuodama teisinausi ir pro jo petį žvilgtelėjau į tolumoje sėdinčius asmenis, kurie persisvėrę per sofos atlošą stebėjo mus.
Tarp jų nepamačiusi Luko, mintyse ėmiau panikuoti, o akys lakstė nuo Lilitos prie jos brolio.
– Su gimimo diena! – nutraukusi nejaukią tylą išskėčiau rankas.
– Ačiū, – priėjęs apkabino vaikinas ir pakštelėjo man į skruostą.
– Dovaną su Eime jau padavėme, nepyk, neišlaukėm tavęs… – atsitraukus Justinui sumalė Lilita.
– Nieko tokio, – sukišusi rankas į palto kišenes atsakiau ir šyptelėjusi dar kartą pažvelgiau į Justą.
Jis visą laiką nemirksėdamas stebėjo mane, tačiau staiga kilstelėjo akis virš manęs ir suriko:
– Štai ir tavo vėluojanti dama, Lukai!
Kuo skubiau atsisukau ir pamačiau iš virtuvės atžingsniuojančius Luką bei Eimantę. Pamačius jį širdis maloniai suspurdėjo, tačiau šalia išvydus Eimę, malonumą pakeitė nesmagus jaudulys. Stebėjau juodu artėjančius mūsų link: Lukas sutrikusiu žvilgsniu nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, o mergina jam už nugaros slinko lyg lapė. Vaikinas vis dar buvo ištikimas savo stiliui: juodi marškiniai, kurie buvo susagstyti iki pačios viršutinės sagos ir tamsūs džinsai, sukišti į motociklininko aulinius. Akies krašteliu mačiau, jog Lilita nenustygsta vietoje iš noro pamatyti mus su Luku kartu.
– Labas, – priėjęs ramiai pasisveikino vaikinas.
– Labas… – nutęsiau aš, nežinodama, ką daryti.
– Nagi, meiliau, nesikuklinkite! – stryktelėjo Lilė, tačiau aš nežinojau kaip elgtis, kai Lukas pasirodė būtent su Eimante.
Vaikinas priėjo arčiau manęs ir apkabino per pečius.
– Renkis, – tarė jis, kol visi vis dar stebėjo kiekvieną mūsų judesį.
– Duok, nunešiu paltą į darbo kambarį, – paslaugiai pasisiūlė Eimantė ir aš įtariai žvelgdama į ją lėtai rengiausi paltą.
Gavusi mano paltą, mergina dingo iš svetainės, o mes nuėjome prie bendro stalo, kur sėdėjo visi kiti svečiai. Pasisveikinau su keliais matytais Justino draugais ir atsisėdau ant fotelio kraštelio šalia Luko.
– Ką gersi? – paklausė jubiliatas. – Virtuvėje yra daugybė gėrimų, pasidarykite su merginomis kokteilių.
– Aš vairuoju… – šyptelėjau žvilgtelėjusi į Lilitą, per šiaudelį traukiančią baltą gėrimą.
– Nagi… Juk šalia turi abstinentą, – nusijuokė jis.
Atsisukau į Luką, kad pamatyčiau jo reakciją, o vaikinas tik sučepsėjo ir nuo stalo pasiėmė alaus buteliuką.
– Kaip matai, – vėl atsisukusi į pašnekovą atsakiau.
Justino šypsena dingo ir aš, prisiminusi, jog jo akyse aš esu narkomanė, bandžiau suktis iš padėties, tačiau Lukas tai padarė už mane:
– Eime, padarysiu tau kokteilį.
Jis stumtelėjo mane nuo fotelio ir padėjęs ranką ant nugaros nusivedė į virtuvę. Joje nebuvo nei gyvos dvasios, todėl vos priėjus prie baro, vaikinas čiupo man už rankos ir atsukęs į save piktai paklausė:
– Ką tu čia veiki?
– Kaip tai ką? Atėjau į gimtadienį…
– Sakiau vengti jų.
– Bet Justinas pasakė Lilitai, jog mes pora ir ji norėjo tuo įsitikinti.
– Man visiškai nerūpi ta Lilita! Jei nebūtum pasirodžiusi, būčiau pasakęs, jog mes susipykome ir tu dabar nenori eiti ten, kur esu aš! – vis dar skaudžiai spausdamas mano ranką griežtai aiškino Lukas.
– Tu man nesakei, kad neičiau… – teisinausi prispausta prie virtuvinio baro.
– Aš tau išvis nieko nesakiau, tai reiškia, kad turi nesirodyti!
Ir vėl iš švelnaus pūkuoto padarėlio, Lukas Edvardsas pavirto šaltakraujišku zombiu. Aš nebežinojau, ką pasakyti, todėl nuleidau akis į virtuvės grindinį.
– Gerai, pasidaryk kokteilį ir grįžtam.
Atsistojusi drebančiomis rankomis pyliausi į stiklinę bet kokius gėrimus, vis žvilgčiodama į rankas ant krūtinės sukryžiavusį Luką. Grįžę į kambarį, radome jau daugiau šokančių žmonių, todėl galėjau įsimaišyti tarp jų ir palikti kokteilį ant stalelio.
Vakarėlis įgavo pagreitį, kai susirinko daugiau žmonių, kurie įnešė šiokios tokios sumaišties. Prie stalo sėdėjo vien nepažįstami žmonės, o aplink nesimatė nei vieno matyto veido, todėl po geros valandos nepaliaujamo šokimo ir plepėjimo su Lilita, nusprendžiau atsipūsti ir ieškodama ramios vietos, slinkau palei didžiulius terasos langos virtuvės link.
– Pagavau, – iš už nugaros pajutau stiprų apkabinimą.
Išsigandusi atsisukau ir pamačiau prieš save bjaurų Juliaus snukį.
– Einam parūkyti? – palinkęs prie manęs paklausė jis.
Papurčiau galvą ir sukausi eiti toliau, tačiau vaikinas mane ir vėl apglėbęs šūktelėjo:
– Va čia, į terasą!
Vadavausi iš jo glėbio garsiai rėkdama „ne“, kai už jo nugaros pamačiau aukštaūgį Luką ir pajutau palengvėjimą visame kūne.
– Kas čia vyksta? – priėjęs arčiau viena ranka už kaklo sugriebė jis Juliui.
Šis tuoj pat mane paleido ir aš atsistojusi atokiau, stebėjau, kas vyks toliau.
– Norėjau, kad ji eitų su manimi parūkyti žolės, – šiek tiek išsigandęs atsakė Julius.
– Ji eis rūkyti su manim, – paleidęs jo kaklą išrėžė Lukas ir pagriebęs mane už rankos, nusitempė tolyn į virtuvę.
Joje buvo daugybė apgirtusių žmonių, todėl vaikinas pasuko koridoriumi laiptų į antrąjį namo aukštą link. Netoli jų jis sustojo ir atsisukęs į mane, pasiteiravo:
– Viskas gerai?
Tylėdama linksėjau galva, norėdama šaukti, jog jis – mano didvyris, kuris visuomet gelbsti nuo to kvailio.
– Niekada neik su jais rūkyti, nes nežinai, ką jie gali tau įkišti, – prigludęs pasakė vaikinas ir norėjo eiti tolyn, tačiau aš jį sulaikiau paėmusi už rankos.
Lukas nuleido akis į mūsų rankas, laukdamas, kol aš kažką pasakysiu. Kelias sekundes patylėjusi įsidrąsinau prabilti:
– Ačiū, kad mane saugai, Lukai.
– Aš tavęs nesaugau, – pakėlęs galvą tiesiai į akis žvelgė jis.
– Saugai… Tik aš vis dar nesuprantu, kodėl tai darai… – pratęsiau savo mintį.
– Ir nereikia…
Mano skrandyje ėmė skraidyti drugeliai, nes Lukas buvo taip arti, jog aš nebesugebėjau valdyti savo noro apglėbti jį ir stipriai prispausti prie savęs. Giliai kvėpuodama žiūrėjau į jo svajokliškas akis. Luko žvilgsnis nuo mano akių, nusileido ties lūpomis, o tuo tarpu jo ranka pakilo prie mano skruosto. Nykščiu paglostęs jį, vaikinas vėl pažvelgė į mano akis, kuriose tą akimirką turėjo atsirasti širdelės. Lukas lėtai, lyg erzindamas, pasilenkė virš manęs ir aš ištiesusi galvą kaip gervė laukiau jo lūpų. Tą sekundės dalelė, kai pajutau minkštą bučinį, neprilygo jokiam kitam jausmui pasaulyje. Vieną jo delną laikydama saviškiame, stipriau jį spustelėjau paragindama neatsitraukti. Bučinys nepriminė nei vieno iš ankstesniųjų – šis buvo tikras: be nevaldomos aistros, be pykčio, neskubant ir visiškai nuoširdžiai. Tai buvo bučinys, kurį matydavau romatiniuose filmuose, kai du beviltiškai įsimylėję žmonės rodo vienas kitam savo jausmus. Tai buvo bučinys, kai princesei į orą lengvai pakyla koja. Tai buvo bučinys, po kurio pasakose seka sakinys „jie gyveno ilgai ir laimingai“… Tai buvo bučinys, kuris pakeitė mane ir viską aplinkui. Atsitraukusi ilgai nenorėjau atsimerkti, bandydama dar kurį laiką jausti švelnių Luko lūpų prisilietimą, tačiau teko atsimerkti ir prieš save pamačiau sutrikusį vaikino žvilgsnį. Jis ir pats nesuprato, kas ką tik įvyko… Apsilaižęs lūpas, Lukas lengvai šyptelėjo, o tai privertė ir mane droviai nuleisti akis.
– Pabučiavai mane taip, lyg būtum įsimylėjusi, – tyliai tarė jis.
– O tu pabučiavai mane taip, lyg norėtum būti mylimas, – vėl žvelgdama į du migdolo riešutus atkirtau.
Lukas šyptelėjo nuoširdžiau nei kada nors anksčiau, jo balti dantys suspindo prieblandoje ir aš pagaliau pajutau, jog jis parodė man tikrąjį save.
– Žmonės, eime į lauką kilnoti Justo! – visa gerkle šaukdama, po koridorių lakstė Lilita, nešina dviem buteliais šampano. – Bo, Lukai, imkite iš virtuvės šampaną ir einam į terasą!
Lyg susprogus balionui, su Luku atšokome vienas nuo kito ir sutrikę pažvelgėme į merginą, tačiau ji net neatsisukdama nubėgo į svetainę. Žvilgtelėjusi į vaikiną dar kartą kukliai šyptelėjau ir nebyliai pasiūliau eiti apsirengti.
Deja, įėjus į minią žmonių, mes išsiskyrėme, todėl aš viena pasiekiau darbo kambarį, kuriame kelios merginos knisosi tarp sumestų drabužių. Išsitraukusi savo tamsiai mėlyną paltą, pažvelgiau į apsvaigusias paneles ir perlipusi per sumestų striukių krūvą, nuėjau į terasą. Joje stovėjo netgi ne kėdė, skirta jubiliato kilnojimui, bet lauko suoliukas, kuris vasarą papuošdavo Lilitos terasą. Keletas augalotų vaikinų čiupo suoliuką, kiti pasodino ant jo Justiną ir visi skanduodami pradėjo kilnoti vaikiną į orą. Lilita, su kitais Justo draugais, apsupo kilnotojusiuosius ir kratė šampano butelius, kurių buvo turbūt daugiau nei terasoje žmonių. Atsistojusi atokiau, stebėjau ir kartu su visais skaičiavau Justino metus, kai šalia manęs atsistojo šiltai apsirengęs Lukas. Pažiūrėjau į jo veidą, kuris dabar man kėlė nepaaiškinamą džiaugsmą ir vėl įbedusi akis į jubiliatą, mintyse pratęsiau skaičiavimą. Kai šampano kamščiai iššovė ir visi ėmė laistytis, nusijuokiau, nes stovėjau atokiai ir nei vienas šampano lašelis nepakliuvo ant mano palto. Išsišiepusi žiūrėjau, kaip draugai Justiną maudo burbuliukų jūroje, kol pajutau delnu slystančias švelnias pirštų pagalvėles… Nereikėjo net dvejoti, tai buvo pirštai, nuo kurių mano oda šiurpsta iš laimės. Luko pirštai lėtai susipynė su manaisiais…
Dar gerą valandą slapinėjau po Lilitos namus, negalėdama pamiršti bučinio ir norėdama dar ne vienos tokios pat jaudinančios akimirkos, tačiau Lukas pradingo lyg į vandenį. Nusprendusi daugiau nebetykoti momento, kai mano akys aptiks jį, nuėjau pasiimti palto ir grįždama atgal į svetainę atsisveikinti su Lilita, pamačiau ant sofos sėdintį ir su draugais besišnekučiuojantį tamsiaplaukį. Žiūrėjome vienas į kitą, o jis lyg klausdamas, kur aš susiruošiau, sekė kiekvieną mano judesį. Prie išėjimo radusi Lilę, padėkojau jai už kvietimą:
– Viskas labai puiku, aš tiesiog pavargau! Perduok linkėjimus Justinui ir Eimantei.
– O kaip Lukas? – nustebusi pro surauktus antakius žvelgė mergina.
– Jis dar pabus, – numojusi ranka atsakiau.
– Gerai, iki pasimatymo universitete, – pabučiavusi mano skruostą tarė Lilita ir nespėjus man pratarti nei žodžio, ją į virtuvę nusitempė kažkokia mergina.
Dar kartą atsisukau į svetainę ir, pamačiusi vis dar mane stebintį Luką, dingau už durų. Eidama savo automobilio link, jaučiau neapsakomą palaimą, besimaišančią su liūdesiu, kad visgi taip ir nesupratau, ką turėtų reikšti toks vaikino elgesys: jis mielas, malonus ir švelnus, tada ir vėl mane ignoruoja, palieka vieną ir leidžia interpretuoti jo poelgius savaip. Jis su manimi neatsisveikino, nors matė, kad išeinu, tačiau terasoje laikė mane už rankos, lyg iš tiesų jam rūpėčiau. Įkišusi ranką į palto kišenę, kartu su pirštinėmis ištraukiau lapelį. Jis nukrito ant tirpstančio sniego, tad greitai pakėlusi, pamačiau, jog ant jo kažkas parašyta. Širdis ėmė plakti sparčiau, manydama, jog tai slaptas Luko raštelis, tačiau priėjusi prie vieno iš gatvės žibintų, garsiai perskaičiau:
– Aš viską žinau, Bo.

___________________________________________________________________________

Apie naujas dalis sužinoti galite užsiprenumeravę tinklaraštį (dešinėje), taip pat naujoje šio tinklaraščio paskyroje Facebook’e.

– Martina V.

tEXt ’bout EX • A.

Turbūt smalsu, kaip apskritai man kilo idėja rašyti apie buvusias simpatijas (neapsiverčia liežuvis ir pirštai, įvardinti kaip „vaikinus“), juk reikia gyventi šia diena ir mažų mažiausiai galvoti apie EX, nes… daugelio nuomone, jeigu apie kažką vis dar galvoji – tau rūpi. Bet norėčiau paneigti šią mintį paprastu teiginiu – visuomet santykiuose su kitu žmogumi, man labiau rūpėdavo ne tas kitas žmogus, o aš pati. Aš pati SANTYKIUOSE. Stebėdavau, kaip elgiuosi, kaip keičiuosi, kokias klaidas kartoju, kaip klijuoju etiketes ir panašiai. Todėl rašymas ir galvojimas apie buvusias simpatijas tėra savęs reflektavimas, analizavimas, apgalvojimas, ką tuo metu dariau gerai, ką blogai, o ko išvis nereikėjo daryti ir tiesiog TOBULĖJIMAS. Nenorėčiau lyginti savęs su Taylor Swift, kuri daugelį (o gal net visas) savo dainas parašė būtent apie savo EX. Pripažįstu, parašiusi įvadą apie šį projektą pagalvojau „ar tik aš čia nekopijuoju?„, bet dabar viskas susigulėjo ir supratau, kad nei iš tolo neprilygsiu jai, o idėjos ar taip, ar taip kartojasi!

Ši galbūt kvailoka, tačiau, man asmeniškai, labai šmaikšti idėja kilo lygiai tokiomis pat šmaikščiomis aplinkybėmis! Vieną savaitgalį, kai lankiausi pas savo tėvus gimtinėje, ėmiau ieškoti mokyklinės vinjetės, kadangi praėjo jau 10 metų nuo mokyklos baigimo, norėjau Facebook’e surasti visus kartu baigusius žmones ir pasiūlyti organizuoti laidos susitikimą. Mano tėvų rūsys – grynas istorijų ir prisiminimų lobynas, tik aš jam nuo vaikystės turiu fobiją. Todėl visiškai nenutuokiau, ką rasiu nusileidusi vienu aukštu žemiau daugiabučio lygio… Žinoma, su daugeliu mano vaikystės daiktų tėvai jau atsisveikino, nes rūsys gi ne guminis, tačiau aš juos visada mylėjau ir mylėsiu už tai, kad mano vienokią ar kitokią saviraišką jie laiko dideliu turtu… Tad popiergalių ir makulatūros (kas man žiauriai būdinga!) pilnoje dėžėje, tarp žurnalų su mėgstamos grupės plakatais, rankų darbo atvirukų tėvams ir ranka rašytų laiškų, radau savo dienoraščius! Dienoraščio rašymas – vienas iš mano fetish’ų. Nesvarbu, tai sąsiuvinys ar internetinė svetainė, savo gyvenimą fiksavau kaip įmanoma dažniau ir tiksliau, būtent dėl to galiu sukurti labai daug puikių istorijų! Ir prisimenu daug įvykių…

Pirmąjį dienoraštį rašyti pradėjau ketvirtoje klasėje (2000 metais), tačiau teko greitai „rišti“ šitą reikalą, nes mama rado jį ir raudonu rašikliu ištaisė visas klaidas. Pradėjau rašyti į kitą sąsiuvinį, kurį tampydavausi su savimi nuo pirmos dienos. Mama iš pirmojo dienoraščio sužinojo, ką aš įsimylėjusi ir tai buvo daug gėdingiau už tas kelias rašybos klaidas. O tai ir buvo mano pirmoji simpatija!

Kaip rašiau praeitame įraše, tikrųjų vardų neminėsiu, parašysiu tik pirmąją raidę. Kaip ir abėcėlė, taip ir mano „mylimųjų“ sąrašas prasideda raide A. Nors rašyti apie jį pradėjau tik ketvirtoje klasėje, jį labai vaikiškai pamilau antroje klasėje. Nežinau, ar 8 metų vaikus jau traukia priešinga lytis, tačiau A man „į akį krito“ nuo akimirkos, kai pamačiau jį mokyklos koridoriuje. Turbūt daugelio pirmoji simpatija – klasės draugas, kaimynas ar tėvų draugų vaikas. Maniškė simpatija ne išimtis – A buvo ir mano kaimynas, ir berniukas iš paralelinės klasės. Jis buvo labai mielo veiduko, žavingos, šiek tiek drovios šypsenos berniukas, kuris kartu su manimi lankė šokių būrelį po pamokų. Ir (mano didžiausiam pasisekimui) buvo mano šokių partneris! Turbūt mūsų „meilė“ buvo nulemta aukštesnių galių…

Antroje klasėje pasimatymų dar nebuvo, nebuvo ir drąsos prisipažinti meilėje, bet jau trečioje klasėje aš tvirtai teigiau savo draugėms, kad Amano gyvenimo meilė. Jau nuo tada pradėjau kiekvieną simpatiją laikyti gyvenimo meile :))) Kadangi pradinėse klasėse parodyti simpatiją reikšdavo kažkokį keistą reiškinį, berniukai patinkančias mergaites stumdydavo koridoruje, kišdavo „padnoškes“ arba užtrenkdavo tualetuose. Jeigu taip nutikdavo – būk patenkinta, tu jam patinki! Supratau, kad A patinku pakankamai greitai, jis buvo drovus prie manęs, tačiau labai kietas prie savo draugų. Tipinis vyras, ar ne?… Kieme jis su manimi beveik nebendraudavo, tik vis pagaudavau jo žvilgsnį. Bet ką vaikas, sulaukęs 9-10 metų gali suprast apie tai, kas vyksta viduj? Ir jei visi kiti mušinėja kamuolį kieme, juk tu neisi su mergaite už rankų susikibęs…

Taigi, iki penktos klasės, nors mokėmės greta, gyvenom greta, šokom susikibę – tiek iš tos simpatijos ir tebuvo. Žvilgsniukai, „traukimai per dantį“ ir kažkokia užslėpta romantika. Penkoje klasėje, kai buvome pakankamai suaugę vaikščioti po visą mokyklą, prasidėjo susirašinėjimas rašteliais. Parašai, tada ieškai visoje mokykloje, kur jam vyksta pamoka ir įkiši raštelį į ranką. Arba perduodi jo draugams. Jie perskaito, pasityčioja ir atrašo už jį. Bet kaip pridera – žinojau, koks A raštas – smulkus ir visai ne vištos kojos. Per Šv. Valentino dieną gavau mini atvirutę, kurioje buvo parašyta: „Su Valentino diena ar draugausi su manim“ – o Dievai, kokia laiminga tada buvau! Tikrai žinojau, kad tos smulkios raidės A! Ar sutikau? TAI AIŠKU! Tai buvo mano pirmoji draugystė. Manau, kad ir pati trumpiausia. Susitikom kieme per pertrauką, pasakiau jam, kad sutinku draugauti su juo. Jo draugai juokėsi iš už kampo, mano draugės šypsojosi iš už kito kampo. A taip susigėdo, kad kitą dieną atsiuntė raštelį, jog nebenori draugauti. Tai va.. :)))) Turbūt nuo šitos vietos, tapau infektuota trumpoms draugystėms. Ar verkiau? Ne, bet eina šikt, kokia pažeminta jaučiausi! Tai aš arba patinku, arba ne. Jei patinku – pabandom, jei ne – kam siūlyti? Logiška… Dabar! Tada buvo nulis logikos ir 100% draugų įtakos. Bet kai tau 10 metų, kaži, kas nugali – jausmai ar draugai?

Po šito „pažeminimo“ aš dar bandžiau aiškintis su juo, organizavau susitikimus mokyklos kieme, bet jis labai bijojo su manim susitikti. Ir veltui… Pamenu, jog paskutiniame raštelyje parašiau, jog organizuoju mūsų vestuves, greta mokyklos esančio darželio pavėsinėje, netgi tikslią valandą įrašiau. Atsakymo negavau, tačiau ėmiau planuoti tuoktuves. Su draugėmis iš namų pasiėmėme netikrų gėlių, kurios atstojo puokštę, baltą skarelę, kuri atstojo nuometą, persirengiau į baltą puošnią suknelę, ant lapo surašėme priesaikas ir liudijimą, kad esame sutuoktiniai. Darželio pavėsineje laukėme A gal pusvalandį, jis nepasirodė ir aš beprotiškai supykau. Buvau mėgėja kažką sugalvoti ir nesulaukusi pritarimo supykti. Po to karto meilė baigėsi. Pamaniau, kad esu pakankamai „faina„, kad susirasčiau kitą mylimąjį. Šeštoje klasėje, pildydama dienoraštį apie A rašiau taip: „Paskui A (6a) (kurį kažkada mylėjau) E pasakė, kad stovykloje Š norėjo draugauti su A, bet jis nenorėjo“ (patikėkite, mano dienoraštyje tiek intrigų, kiek per visus Sekso ir miesto sezonus sudėjus), taigi, greitai išgijau nuo pirmosios nelaimingos meilės.

Paauglystėje su A tapome gerais draugais ir prisimindavome vaikystės simpatiją, kaip labai mielą dalyką. Ne kartą juokėmės ir iš mano organizuotų vestuvių ir A man prisipažino, jog iš tiesų jam patikau, tačiau tokiuose metuose merginos jam nereikėjo. Iki pat dvyliktos klasės juokais vienas kitą vadindavome vyru ir žmona, dažnai susitikdavome bendroje kompanijoje, leisdavome kartu laiką, kaip tikri kaimynai kartu eidavome į anglų kursus ir rūpinomės vienas kitu. Kaip draugai. Ir šiaip jau – A yra viena sudėtingesnių asmenybių, kurias pažįstu. Kaip ir visi kiti mano EX. Nes su lengvomis asmenybėmis man nėra jokių iššūkių!

Kadangi esu pamišusi dėl zodiakų ir muzikos, užklijuosiu kiekvienam EX po etiketę, šįkart apie A:
Zodiako ženklas: DVYNYS 
Daina: tiesą sakant, net nepamenu, kokia daina buvo „mūsų“, bet tais laikais turėjau tik Britney Spears ir Spice Girls kasetes, tai turbūt viena iš jų dainų!

Taigi, A, linkiu tau pozityvo kiekviename tavo žingsnyje ir gyvenimo sprendime! Ačiū už tą smagią pirmąją draugystę, kuri tęsiasi iki dabar ♥️

Kviečiu komentaruose pasidalinti trumpa (arba ilga) savo pirmosios simpatijos istorija! Koks jis/ji? Kokioje „stadijoje“ jūsų santykiai dabar? Juk smagu prisiminti tą vaikišką naivumą ir nekaltus jausmus…

 

– Martina V.

XI dalis. „Tylos santykis“

Iš tiesų, aš pati nežinojau, kodėl noriu pasilikti su juo. Tiesiog jaučiau, kad būnant su Luku man gera. Nors mes ir pykdavomės, tyloje aš matydavau gerąją vaikino pusę. Tyla buvo jaukesnė už bet kokį pokalbį. Be to, norėjau suprasti, kodėl jis būtent toks – nenuspėjamas ir nepriklausomas.
–  Nes praeitą kartą tu norėjai, kad aš pasilikčiau, – net nemirksėdama atšoviau.
Vaikinas sukluso ir pirmą kartą pajaučiau, jog žodžių dvikovoje nugalėjau aš.
–  Geriau nepasilik.
–  Bet aš noriu… – artėdama prie Luko tyliai atkirtau.
Jo pražiotos lūpos tiesiog kvietė rizikuoti dėl bučinio, todėl priėjusi visai arti, kai net jaučiau jo padažnėjusį kvėpavimą, šiek tiek pasistiebiau ir pabučiavau jo minkštas lūpas. Atsitraukusi stebėjau, kaip šįkart Lukas į tai sureaguos. Lėtai atsimerkęs, jis dar tyliau išlemeno:
–  Juk sakiau daugiau taip nedaryti…
–  Ir tu manei, jog aš klausysiu? – atkartojau jo paties kažkada man pasakytus žodžius ir įgavusi kur kas daugiau drąsos, žiūrėjau tiesiai į žibančius migdolus.
Lukas susišlapino lūpas liežuviu, perbraukęs pirštais mano laisvai krentančius ilgus plaukus, švelniai paėmė už smakro, kitu delnu užkišęs plaukus už ausies, pats pasilenkė ir lengvai savo lūpomis paglostė manasias. Po viso jo pykčio, po įžeidinėjimų, grubių prisilietimų ir pamokslų, troškau Luko švelnumo, kurį jaučiau tūnant giliai jo viduje. Neišmaniau, kokiu būdu priversti vaikiną atsiverti, tik bučiniais. Glostydamas plaukus, jis uodė mano kūno kvapą, vis labiau jaudindamas kiekvieną mano kūno centimetrą. Vaikino lūpos buvo tarsi tikslas, kurio siekiant teko kapstytis įžeidinėjimų pelkėje. Kaskart, kai bandydavau jį pabučiuoti, Lukas pakreipdavo savo veidą ir skruostu paglostydavo mano nosį, o lūpomis švelniai perbraukdavo kaktą. Mano pilve skraidė drugeliai nuo kiekvieno jo prisilietimo ir negalėjimo sulaukti to trokštamo ir išsvajoto finalinio bučinio… Vis dar kankindamas, Lukas glostė mano kaklą, sukeldamas neapsakomas emocijas viduje. Pasidaviau jo žaidimui, todėl užsimerkusi laukiau pergalės skonio, kai pajutau jo minkštas pirštų pagalvėles ant savo apatinės lūpos. Suspurdėjau, lyg paliesta magijos, nes jo prisilietimai buvo stebuklingi… Vos pakėlusi rankas, laikiau delnus ant jo liemens, virpėdama nuo kiekvieno netikėto prigludimo…
Lukas ištiesęs ranką išjungė kambaryje šviesą ir kilstelėjęs mane nuo grindų, priglaudė prie savęs. Kojomis apsivijau jo torsą ir apkabinusi kaklą, nusvirau per petį, nešama per kambarį. Pastatęs ant lovos, vaikinas glostė mano nugarą glaustydamasis prie krūtinės, o aš šįkart ėmiausi iniciatyvos ir greitu judesiu nusirengusi megztuką, numečiau jį ant grindų. Lukas delnais švelniai slydo mano kūno linijomis, per pasišiaušusią odą, o aš bučiavau jo pakaušį, pirštais nardydama po jo paaugintus plaukus. Tai buvo kur kas geriau už bučinius, tai buvo kažkas, ką buvo galima suprasti tik siela – jokių žodžių, jokių bučinių, tik vienu virtę dviejų žmonių kūnai. Jis mane taip tvirtai glaudė prie savęs, jog norėjosi leisti jam įlįsti į mane ir pajusti tai, ką tada patyriau ir kaip jis vertė mane visiškai atsijungti nuo aplinkinio pasaulio, pasiduodant magneto traukai. Lyg katė išrietusi nugarą, pilvu liečiau jo krūtinę, negalėdama suvaldyti ritmingai įsitempiančių raumenų, kai jo rankos kilo ir leidosi. Delnuose stipriai nutvėrusi jo plaukus, atlenkiau Luko galvą ir kelias sekundes pasimėgavusi tamsa apgaubtu veidu, nusileidau ant jo lūpų kone visu kūnu, krimsteldama apatinės jo lūpos kraštelį.
Mano vaizduotė nebepasitelkė kruvinų muštynių vaizdų, kai antrą kartą atsidaviau Lukui. Ir skaudėjo daug mažiau, nes jis elgėsi taip, lyg bijodamas padaryti kažką ne taip… Kartais jis sustingdavo virš manęs ir žiūrėdavo tiesiai į akis, o aš paglostydavau jo skruostą, ant kurio blizgėjo keli prakaito lašeliai. Nesuvokiau, kokiu žmogumi tampu aš ir kokiu tampa jis – aš nebebuvau ta rami ir švelni mergina, o jis – pavojingas nusikaltėlis. Tamsoje tyla skrodžiančios aimanos man atstojo pačius gražiausius žodžius, kokius vaikinas gali ištarti merginai, jo kuklūs, drebančių rankų prisilietimai – pačius maloniausius poelgius, o stiprūs apkabinimai – brangiausias dovanas. Norėjau pažinoti tokį Luką, koks jis buvo tamsoje, likus dviese ir tyloje tyrinėjant vienas kito kūnus.
Atsigulęs šalia jis kurį laiką žvelgė į mane, glostydamas krūtinę dengiančius mano plaukus ir vis dar tylėjo, nors mačiau, jog nori pasakyti tiek daug… Pirštais lengvai perbraukusi Luko įdubusį skruostą, lėtai užsimerkiau ir gulėdama ant nugaros, mintimis klajojau jo pilvo raumenų vingiais, kol neištvėrusi dar kartą pažvelgiau į vaikino akis. Migdolinių akių savininkas ramiai žiūrėjo į mane, neketindamas drumsti begarsio jaukumo, kol tie du blizgantys riešutėliai pasislėpė ir Lukas nepastebimai užmigo, kartais pajudindamas kurį nors rankos pirštą, likusį ant mano pilvo. Nenorėjau miegoti… Norėjau tik sužinoti, ką Lukas daro su manimi? Kodėl aš jaučiuosi lyg nieko daugiau nereikėtų, tik šių kelias minutes trunkančių akimirkų, kai jis manęs nekeiksnoja, kai nepyksta, kai nereikia apsimetinėti ir kažko bijoti. Dabar jis buvo mano ir niekieno kito: jo rankos, lūpos, akys, mintys, dėmesys ir apskritai visas jis priklausė man. Tas jausmas vertė mane šypsotis, mėgaujantis savininkiškumo privilegija. Labai norėjau įlįsti į Luko mintis, kad sužinočiau, ką jis galvoja ir ką jaučia…
Naktį miegojau ramiai, nes žinojau, kad manęs negalėtų paliesti nei vienas blogo linkintis žmogus. Mano smegenys visiškai atsijungė, todėl nei prieš užmiegant, nei miegant neprisiminiau, jog turiu keltis ir važiuoti į egzaminą.
–  Kelkis… – išgirdau kažkur sapnuose raginantį švelnų balsą.
Pramerkusi apsiblaususias akis, prieš save pamačiau dar ne visai aiškią nuogo žmogaus krūtinę ir pasirąžiusi vėl užmerkiau akis.
–  Tau egzaminas, – tokiu pat tonu dar kartą prabilo kiek priartėjęs balsas.
Šie žodžiai buvo slaptažodis, atvėręs mano akis plačiau. Išpūtusi jas, sugriebiau pūkinę antklodę ir atsisėdau lovoje. Pažvelgiau į Luką, sėdintį ant lovos krašto ir laikantį puodelį, su tuo pačiu mielu užrašu „aš tave myliu“. Šis, Luko ir puodelio, derinys atrodė ypač patraukliai, tačiau jausmas, jog kažką pamiršau žudė mane iš vidaus.
–  Kiek valandų? – sušukau perbraukusi ranka plaukus.
–  Devynios, – atsakė vaikinas, žvilgtelėjęs į laikrodį, pakabintą virš virtuvinio stalo.
–  Devynios? – pakartojau.
Jis palinksėjo galva ir atsistojęs nuėjo prie televizoriaus. Įjungęs jį, Lukas grįžo prie lovos ir atsisėdęs spaudinėjo nuotolinio valdymo pultelį.
–  Vakar tiek verkei dėl to egzamino, jog pabudus pagailo tavęs, – net nežiūrėdamas į mane išbeldė tamsiaplaukis.
Egzaminą laikyti turėjau lygiai dešimtą valandą ir tą akimirką nežinojau, kam turėčiau dėkoti labiau: Dievui ar Lukui, už tai, jog dar turiu valandą pavirsti į žmogų ir nuvykti į universitetą. Sugriebusi kojūgalyje sumurgdytą žalsvą pledą, apsivyniojau jį ir nubėgau į vonios kambarį. Įlipus į dušo kabiną, nebesijaučiau kaip tą pirmąją kartu praleistą naktį. Dabar Lukas man atrodė savas, o jo grubus ir griežtas elgesys su manimi netgi savotiškai žavėjo savo kitoniškumu bei nepasaldinta mistika. Išsimaudžiusi per penkias minutes, įsisupau į rankšluostį ir varvančiais plaukais išbėgau į kambarį. Lukas buvo surinkęs mano drabužius, kurie nakčiai buvo nukloję buto grindis, ir sudėjęs ant lovos, o pats ramiausiai žiūrėjo rytinę laidą apie kulinariją. Šios smulkmenos vertė mane nustoti pergyventi dėl egzamino ir tiesiog stabtelti, kad galėčiau pasimėgauti pačiais paprasčiausiais dalykais gyvenime: ypatingas vaikinas, geriantis kavą iš ypatingai mielo puodelio su užrašu „aš tave myliu“ ir žiūrintis ypatingai jam pagal charakterį netinkančią rytinę laidą. Vaizdas tirpino mano smegenų ląsteles, papurčiusi galvą, susirinkau drabužius, ir nulėkusi atgal į vonios kambarį apsirengiau.
–  Ar galėsi mane nuvežti į universitetą? – lėtai artėdama prie lovos, paklausiau Luko.
Jis gurkštelėjo gėrimo ir ramiai pakėlęs akis į mane nieko neatsakė. Pakreipiau galvą į šoną, lyg nebyliai prašydama jo, o sulaukusi menko vaikino lūpų kampelio pakilimo, išsišiepusi puoliau rankšluosčiu valyti plaukus, kad jie kuo greičiau išdžiūtų. Lukas atsikėlė nuo minkštų sujauktų patalų, kurie mane viliojo pasilikti visą dieną šiltai apsiklosčius ir žaisti su buto savininko nugulėtais plaukais… Deja, turėjau bėgti į lauką šlapia galva ir stengtis išsikapstyti iš mane užgriuvusio rūpesčio – egzamino. Kol vaikinas slėpė savo raumeningą torsą po laisvu pilku megztiniu, aš apsiaviau batus, apsirengiau striukę ir krapštydamasi rankinėje, laukiau jo.
–  Eisi į lauką šlapiais plaukais? – paklausė Lukas, priėjęs prie durų autis batų.
–  Neturiu kito pasirinkimo…
Jis apsisuko, nuėjo prie spintos ir iš lentynėlės kažką ištraukė. Linguodamas į šonus, Lukas grįžo prie manęs ir ištiesęs ranką su kepure tarė:
–  Imk.
Žvilgtelėjau į kepurę, tada į akis, paskui vėl į kepurę ir mintyse tyliai nusijuokusi paėmiau ją. Tai buvo chaki spalvos megzta kepurė, į kurią laisvai tilpo visi mano plaukai, kuriuos susukau po ja.
Kaip visada, mes su Luku nebuvome labai iškalbingi. Išsitraukusi egzamino medžiagą, blaškiausi tarp lapų, bandydama paskaityti bent vieną temą, tačiau privažiavus prie universiteto suvokiau, jog neveikiau nieko kito, tik akies krašteliu tyrinėjau Luko plaštakas, padėtas ant vairo. Jis retkarčiais atsisukdavo į mane ir pagaliau įsidrąsinęs paklausė:
–  Kaip jautiesi po vakar?
–  Nėra taip blogai, kaip tikėjausi… – gėdos pilną žvilgsnį mečiau į Luką ir greitai nuleidau akis.
–  Nebetroškina?
–  Šiek tiek…
–  Pasiimk tą vandenį, kurį gėrei vakar, – pasiūlė jis, rodydamas į mano kojas.
Prie jų pamačiau gulintį mano vakarykštį išsigelbėjimą nuo troškulio ir lėtai paėmusi butelį, atsisukau į vaikiną.
–  Ačiū…
Jis linktelėjo galva laukdamas, kol aš išlipsiu, tačiau aš ir vėl tempiau laiką, lyg norėdama dar pasigerėti Luko kuriama atmosfera. Prisiminusi egzaminą, atsisegiau diržą, paėmiau rankinę, butelį vandens ir dar kartą pažvelgusi į vaikiną pratęsiau:
–  Už viską. Ačiū.
Lukas susidrovėjęs nuleido akis į vairą, dar kartą palinksėjo galva ir nebeatsisuko iki kol išlipau iš automobilio. Eidama universiteto durų link, pasukau galvą į jį. Pamačiusi du žibančius migdolo riešutus, vėl grįžau į tą naktį, kai Lukas Edvardsas priklausė tik man, kai kalbėjo tik mūsų rankos ir lūpos. Panarinusi galvą vis dar glaudžiau prie savęs jo „padovanotą“ vandenį.
–  Barbora, kas čia per kepurė? – iš tolo pamačiusi mane koridoriuje šūktelėjo Lilita.
Čiupau už savo galvos ir nusiėmusi Luko kepurę dar kartą pajutau mus siejančius nepaaiškinamus pančius.
–  Šlapi plaukai, todėl pasiskolinau iš brolio, – sutrikusi nusijuokiau.
– Sugedo plaukų džiovintuvas? – priėmusi viską labai rimtai pasidomėjo mergina.
–  Aha… – pamelavau, eidama su ja į auditoriją.
Įėjus į patalpą, prisiminiau Eimantę, kuri vakar šokiravo mane ne tik savo paslaptimi ir elgesiu, tačiau ir melu apie Luką. Auditorija jau buvo sausakimša, todėl teko atsisėsti į antroje eilėje buvusias dvi laisvas vietas.
– O kur Eimantė? – žvalgydamasi paklausiau Lilės.
Trise mes buvom neišskiriamos draugės jau nuo gimnazijos laikų – visad sėdėdavome drauge, todėl buvo keista, kad Lilita nesidairė, kur yra trys laisvos vietos.
–  Negavai jos žinutės?
–  Negavau… – suraukusi kaktą sėdausi į vietą.
–  Vargšelė apsinuodijo kažkokiomis džiovintomis paprikomis, kurias vakar iš Kinijos parvežė sugrįžęs tėtis. Vakar vakare parašė, kad negali net pajudėti… – lyg užvesta pasakojo draugė.
Žinojau, kad visa tai melas, todėl negalėjau net žiūrėti Lilitai į akis. Nukreipusi žvilgsnį į stalą, klausiau, ką ji kalbėjo toliau.
–  Žinau, kad Kinijoje maistas labai aštrus, gal tie prieskoniai netiko jos europietiškam skrandžiui. Galvojau, aplankysiu ją šiandien po egzamino, nenori važiuoti kartu? Ei, Bo!
–  Ką? – atsipeikėjusi paklausiau.
–  Nenori kartu važiuoti pas Eimę? – naiviai dar kartą pakartojo mergina.
Kelias sekundes tylėjau, galvodama, jog dar nesu pasiruošusi kartu su Eimante veltis į jos melą ir vaidinti prieš Lilitą, jog aš nieko nežinau apie jos „apsinuodijimą“.
–  Negaliu, – atrėžiau pamąsčiusi. – Turiu pabaigti rašyti filosofijos referatą ir nuvažiuoti pas mamą į darbą.
–  Gerai, kad priminei! Filosofijos referatas… – už galvos susiėmė Lilita. – Tada nuvažiuosiu valandai ir perduosiu tavo linkėjimus!
Linktelėjau, nors visiškai netryškau noru perduoti jai linkėjimų… Puikiai žinojau, jog po vakarykščio vakarėlio mano draugė turbūt neturėjo jėgų atvykti į egzaminą ir rizikavo savo gera ateitimi, tačiau negalėjau Lilitai išduoti paslapties apie jos brolį bei mūsų geriausią draugę. Nuleidusi galvą žvelgiau į kepurę, padėtą ant kelių, ir raminau savo sąžinės balsą, kuris su kiekvienu Lilitos sakiniu, vis garsiau prašėsi išlaisvinamas.
Visą egzmaminui skirtą laiką nesugebėjau susikaupti netgi perskaityti klausimų, ką jau kalbėti apie atsakinėjimą… Mintys šokinėjo nuo Eimantės ir jos apsileidimo bei panirimo į narkotikus, prie Luko ir mūsų spalvingų santykių, tada vėl prie Eimantės melo, prie Mato skolų ir galų gale egzaminas baigėsi su mintimi, jog iš puikios studentės pavirtau visiška nemokša!
Važiuodama autobusu namo, gniaužiau Luko kepurę rankose galvodama, jog jis atnešė didžiules permainas į mano gyvenimą bei kasdienybę. Užsisvajojusi girdėjau savo vidinį ginčą dėl to, kaip privalau elgtis toliau. Negalėjau apleisti mokslų, dėl kurių visada tiek daug aukodavau, kuriems buvau atsidavusi visu šimtu procentų. Negalėjau leisti Eimantės ir Mato problemoms sugriauti mano ateitį. Taip pat negalėjau leisti mintims apie Luką užvaldyti kiekvieną mano dieną, nes privalėjau dėmesį sutelkti į sesiją ir puikiai ją išlaikyti! Žinojau, jog su šiuo vaikinu neturiu jokios ateities, kad ir kaip troškau galvoti kitaip… Nemaniau, jog jis tradicinis romantiškas vaikinas, su kuriuo galėčiau užmegzti ilgalaikius santykius, pradėti bendrą gyvenimą ir pristatyti šeimai. Nežinojau, kas jis, nežinojau jo istorijos ir nors labai norėjau su juo matytis, nežinojau, ar to nori jis. Lukas pavergė mane, tačiau aš norėjau sutelkti visą energiją, kad kuo mažiau galvočiau apie jį.
Grįžusi namo nusprendžiau atsijungti nuo išorinio pasaulio ir nebendrauti su niekuo, išskyrus knygas. Vangiai bendravau su mama, o Mato tiesiog nesugebėjau priremti prie sienos ir iškamantinėti apie jo skolas, į kurias jis grimzdo net nepasakęs man ir neprašęs pagalbos. Namuose tvyrojo įtampa, nes mudu su broliu turėjome paslapčių, kurios šiuo metu buvo aktualiausias dalykas, todėl daugiau apie nieką nesugebėjome kalbėti. Kol man nereikėjo vykti į paskaitas, Matas ilgiau nei visuomet užtrukdavo mokykloje ir grįždavo tik vakarop… Mama buvo per daug pavargusi po darbų, kad kreiptų į tai dėmesį, o aš tiesiog nebegalėjau pakelti svetimų problemų. Visgi vieną vakarą prieš egzaminą ilgai mokiausi, kai išgirdau Mato kambario durų trenksmą. Skubiai atsistojau nuo kėdės ir išbėgusi į koridorių paklausiau:
–  Kur tu eini taip vėlai?
Jaunėlis stabtelėjo prie laiptų ir nuleidęs galvą svarstė, žengti toliau ar atsakyti.
–  Turiu reikalų, – užsimetęs kuprinę ant peties atsakė jis, net nežvilgtelėjęs į mane.
Lėtai eidama brolio link sumurmėjau:
– Matai, pasakyk, kad neįklimpai ir vėl…
– Apie ką tu?
–  Apie tą patį, iš ko praeitą kartą tave ištraukiau.
–  Lukas tau ką nors pasakojo? Ot, asilas… – papurtė galvą Matas.
–  Lukas man nieko nesakė. Pasakė Justinas, o tai yra kur kas rimčiau. Pasakyk man, ar tu susidėjai su ta gauja? – priėjusi visai prie vaikinuko, suėmiau jį už riešo.
Brolis staigiai ištraukė savo ranką ir atsisukęs griežtai prakošė pro dantis:
–  Nesikišk, Bo.
Nebelaukęs, kol toliau jį koneveiksiu, Matas nuskuodė laiptais žemyn ir man beliko tik stebėti, kaip mano mažylis savarankiškai „tvarko“ nešvarius reikalus. Aš tikrai norėjau nesikišti, tačiau man beprotiškai draskė krūtinę, kai negalėjau padėti jam.
Universitete atmosfera taip pat svilino padus, nes Eimantei apsimetinėti prieš Lilę sekėsi kur kas geriau, nei man. Sesijos metu vengiau jų abiejų, todėl į egzaminus atvažiuodavau sulig laikrodžio rodykle, o išeidavau pati pirmoji, kad netektų nei akies krašteliu pamatyti Eimanės ar meluoti Lilitai. Deja, po paskutinio egzamino man nepavyko pabėgti ir prie auditorijos mane sustabdžiusi Lilė pasiteiravo:
–  Ką veiksi šią laisvą savaitę?
–  Turbūt ilsėsiuosi… – atsakiau sudvejojusi.
–  Mes su Eime, – per liemenį apkabinusi prie mūsų atbėgusią merginą tarė Lilita. – Pagalvojome, jog prieš prasidedant paskaitų maratonui, galėtume savaitei nuvažiuoti į mano tėvų vasarnamį už miesto.
Pažvelgusi į Eimantę, kuri lyg niekur nieko stovėjo su kvaila šypsenėle veide, nuleidau akis į savo batus ir suvokusi, jog neištverčiau tokio ilgo laiko, apgaubto melu ir išgalvotomis istorijomis, pakėlusi galvą atsakiau:
–  Turiu padėti mamai, darbe sunkus metas…
–  Bet tu visiškai nebebūni su mumis, tokia atsiskyrusi… – sudejavo Eimantė ir paglostė mano ranką.
Jausmas prilygo elektros šokui, todėl įsikišusi paglostytą ranką į didžiulio megztinio kišenę, nuraminau jas:
–  Nuo vasario mėnesio ir vėl matysimės kasdien. Atleiskite, turiu važiuoti…
Net neatsisukdama išbėgau iš universiteto, sėdau į automobilį ir nurūkau namo. Taip norėjosi užsidaryti namuose, nebesirodyti žmonės, o išlįsti iš savo kiauto tik tada, kai aplink viskas nebus vien apgavystės ir vaidyba. Nemokėjau gerai meluoti, tuoj pat pradėdavau tripčioti, painiotis tarp žodžių ir tai išduodavo mano sutrikimą. Būtent dėl to visą atostogų savaitę praleidau namuose, skaitydama knygas ir atlikdama įvairius namų ruošos darbus.
Kad ir kaip stengiausi, visa veikla, kuria užsiėmiau, man nepadėjo pamiršti problemų, o kiekvienas daiktas nesąmoningai primindavo Luką. Buvo praėjusios beveik trys savaitės nuo paskutinio mūsų susitikimo, o aš nesulaukiau nei jokios žinios iš jo. Ne kartą prieš užmiegant gulėjau lovoje svajodama apie jo pasišiaušusius rankų plaukelius, kai glostau jo pilvo presą, paėmusi telefoną ne vieną kartą ketinau parašyti žinutę, tačiau nežinojau, ką jam pasakyti… Nebuvome tokie draugai, kurie klausia vienas kito, kaip sekasi, ką veikia ar kada galima susitikti. Išvis nelaikiau mūsų draugais, tačiau buvau įsitikinusi, jog jo pasirodymas mano gyvenime turi palikti neišdildomą pėdsaką. Buvau bailė ir pati Luko neieškojau, kad ir kaip širdis to troško… Jo kepurės nei karto neskalbiau, bijodama pašalinti vienintelį artimą prisiminimą – Luko kvapą.
Prasidėjus paskaitoms, stengiausi ir vėl įsivažiuoti į rutiną, nes nei Lukas nebepainiojo manęs į gaujos reikalus, nei Matas nebesielgė įtariai – grįždavo namo laiku, padėjo tvarkytis namuose ir papildomai dirbo sandėlyje. Pirmąją savaitę Eimantė nepasirodė universitete, o iš Lilės sužinojau, jog ji susirgo gripu. Nežinojau, ar tai tiesa, nes pastaruoju metu visi Eimantės žodžiai man atrodė tik puiki vaidyba. Jaučiausi kur kas geriau, kai jos nebuvo su manimi ir Lilita, nes mes turėjome daug bendrų temų ir kalbėjome apie tai, ko man nereikėjo meluoti.
Tačiau vieną dieną, per pietų pertraukėlę, Lilė stebėjo mane skaitančią paskaitos medžiagą ir paklausė:
–  Kodėl tu man nesakei, jog draugauji su Luku Edvardsu?

__________________________________________________________________________________________

Apie naujas dalis sužinoti galite užsiprenumeravę tinklaraštį (dešinėje), taip pat naujoje šio tinklaraščio paskyroje Facebook’e.

– Martina V.

tEXt ’bout EX • įžanga

Kartais pagalvoju, jog rašau tik apie liūdnus dalykus, man atrodo, svarbu, net ir grožiniame kūrinyje išgvildenti, paliesti ir aptarti tam tikrą problemą. Tačiau nesuprantu, kodėl tai visuomet pavyksta tik per liūdesio prizmę. Nesu itin spontaniškas žmogus, bet nuolatos galvoje kuriant istorijas, rašymo idėjas, tekstus, siužetus, man gimsta keistų, kvailų ir juokingų idėjų, kurių aš dažniausiai neįgyvendinu… Šįkart nusprendžiau leisti sau parašyti kažką juokingo, kažką paprasto ir kažką apie savo gyvenimą. Šio tinklaraščio tikslas visuomet buvo ir bus nesivelti į asmeniškumus, nekalbėti apie save ir leisti skaitantiesiems pasijusti, lyg vartant knygos lapus, esu nusprendusi šią erdvę laikyti nešališka savo gyvenimui, juk esu „gyvenimų kūrėja„… Bet mano pačios gyvenimas neretai man primena gerą tragikomediją su ironijos ir romantikos gaidele, tad kodėl nepasinaudojus juo, kaip įkvėpimu?

Vienas mano mėgstamiausių užsiėmimų ir tuo pačiu žalingiausių įpročių – narstyti savo praeitį ir santykius. Santykius bendrine prasme – tiek su tėvais, tiek su draugėmis/draugais, tiek su vaikinais, tiek su pačia savimi. Aš taip dažnai pasineriu į analizes, ieškodama atsakymų į neatsakytus ir netgi atsakytus klausimus, kad imu galvoti, jog praleidžiu didžiąją dalį realybės, naršydama tai, kas įvyko pries 15, 10 ar 7 metus! Todėl vieną kartą imsiu ir sudėsiu į vieną vietą visas savo analizes ir galbūt pasijusiu išgvildenusi savo gyvenimo problemas.

tEXt ’bout EX – lyg serialas, kuriame kiekviena serija – vis kitas buvęs vaikinas, buvusi simpatija, galvos pametimas, svajonių ir ašarų objektas. Didžioji dalis mano santykių nepavyko ir baigėsi veidu į pagalvę, tačiau nei su viena savo buvusia simpatija nesu susipykusi, netgi priešingai – su daugeliu vis dar palaikau draugiškus ryšius, mielai susitinku, bendrauju, domiuosi jų gyvenimais, šeimomis ir veiklomis. Būtent dėl šios priežasties, gerbdama kiekvieną iš jų, tikrųjų vardų neminėsiu. Bet tikrai paminėsiu kiekvieną!

TIKRŲ vaikinų turėjau labai mažai, pabrėžiu LABAI mažai. Kadangi mano jausmus kitam žmogui apibūdinti paprastais, suprantamais žodžiais labai sunku, ne visuomet mokėdavau nusileisti ant žemės ir pasinerti į „žemiškus“ santykius, visad į žmogų žiūrėdavau kaip į meno kūrinį ir taip skrajodavau debesyse, jog net nesugebėdavau pasakyti, ką jaučiu. Todėl visiems sakydavau „aš tave myliu„. Nors (manau, jog) mylėjau gal 2-3 iš 20 patikusių, prieš kiekvieną puldavau ant kelių ir maldaudavau mane mylėti atgal! Taigi, koks 20 vaikinų, iš kurių turbūt 4 siūlėsi man į oficialius vaikinus, o ilgiausia draugystė (be dabartinės, kurioje esu absoliučiai laiminga) truko 2 mėnesius. Visi likusieji – kažkoks nesuspratimas, emocinis prisirišimas ir „svaigimo“ objektas. Man nuolatos reikdavo ką nors mylėti. Tik šį žodį dabar vartoju ne kaip tą „tikrąjį“ jausmą, o kaip kažkokį užsiėmimą. Štai – daugelis mano „meilės“ taikinių buvo užsiėmimas!

Beveik visi santykiai nutrūko ne mano iniciatyva, bet aš atsigaudavau po dienos. Ir per savaitę susirasdavau naują „užsiėmimą“. Būtent dėl to, šis projektas „tEXt ’bout EX“ ir yra juokingas – nes daugelis santykių nesukėlė mirtino širdies skausmo, viskas turėjo gražią pabaigą ir dabar aš smagiai iš viso to pakikenu. Noriu, kad ir jūs pakikentumėte kartu!

Keli faktai apie mane, kaip mylimąją:

  • kiekviena mano simpatija turi su manimi dainą, net jei ji pati nežino apie tai;
  • esu labai įkyri, man VISUOMET reikia atrašyti;
  • jeigu nuviliojau simpatiją nuo kitos merginos – jis pats kaltas;
  • savo simpatiją visiems visada girsiu ir nesvarbu, kiek laiko esame ar būsime kartu, tą laikotarpį, mano simpatija man yra VISKAS;
  • aš esu ta mergina, kuri galėtų ant šiknos išsistatuiruoti bet kokią nesąmonę, susijusią su savo simpatija (tik ne vardą, nors… 🙂 );
  • visuomet išsuku santykius taip, kad gautųsi, jog ne aš juos pradėjau, o mano simpatija;
  • su tėvais noriu susipažinti dieną po to, kai susipažįstu su simpatija;
  • įsimylėti man trunka 0,17 sekundės;
  • išsimylėti man trunka 1,17 sekundės;
  • jeigu mane apgavo mano simpatija, nesiaiškinu santykių paprastai pasikalbėdama, iškeliu serialo scenarijaus vertą sceną, kurioje surinkusi visus įkalčius, leidžiu pasiaiškinti ir galiu toliau tęsti santykius, vis prikaišiodama apie „nusikaltimą“;
  • net ir žinodama, kad iš santykių neišeis nieko rimto, tęsiu juos, nes man patinka būti „santykiuose“ su žmogumi;
  • nors esu dramatiška, su manimi būna pakankamai lengva ir linksma.

Norėčiau tikėtis, kad mano simpatijos taip pat apie mane liko geros nuomonės! Gal vieno kito vyrišką ego ir patrypiau savo 38 dydžio pėdute, bet tikrai neturėjau tiek galių, kad sutraiškyčiau iki negalėjimo atsitiesti. Gyvenimas – spektaklis, su kiekvienais santykiais – vis kita rolė, o juk vienoje rolėje visą man skirtą laiką būti negaliu…

Kad mano gyvenimas neatrodytų toks išmėtytas, pradėsiu „serijas“ nuo pirmosios simpatijos ir baigsiu paskutine, kuriai „simpatijos“ pavadinimas, lyginant su kitomis, skamba lyg įžeidimas. Na, štai, aš aukštinu savo dabartinį vaikiną! Sakiau… Taigi, tai buvo trumpas aprašymas, pradedu ruošti pirmąją seriją. Ar laukiate??? Dramos, kvailų situacijų, juoko ir, žinoma, meilės tikrai bus, garantuoju! PRENUMERUOKITE arba sekite  šio tinklaraščio paskyrą Facebook’e :))) o jei čia užklydo mano buvusi simpatija – nesijaudink, rašysiu tik tiesą!

– Martina V.

IX dalis. „Iškrakmolintas melas“

Staiga kažkas atidarė dureles ir aš išsigandusi atsisukau. Mano laimei, tai buvo Matas, kuris išsišiepęs tarė:
– Užtikau! Ir tu važiuosi kartu?
– Ne, ji eina namo, – griežtai atsakė Lukas.
– Mama iškepė vaflių, nesuvalgyk visų! – toliau linksmai kalbėjo brolis.
Atsisukusi dar kartą pažvelgiau į Luką, kuris šaltu veidu žiūrėjo tiesiai į gatvę.
– Matai, grįžęs turėsi man pasiaiškinti, – išlipusi iš automobilio perspėjau jaunėlį.
– Taip, sere!
Jam įsėdus į, Lukas paspaudė greičio pedalą ir nurūko, palikdamas manyje didžiulę prarają su milijonu klausimų.
Nors nereikėjo lankyti paskaitų, privalėjau ruoštis artėjantiems egzaminams, o vienintelės mintys, kurios sukosi mano galvoje, buvo Lukas ir narkomanų gauja, su kuria turėjau susitikti. Nelindau iš savo kambario, nenorėdama kalbėtis nei su mama, nei su Matu, kuris po paskutinio jo susitikimo su Luku, vis mažiau laiko praleisdavo namie. Nervinausi galvodama, jog mano jaunėlis brolis ima pavyzdį iš mušeikos Luko ir net pats to nejausdamas gali tapti tokiu pat, kaip jis.
Iš bibliotekos pasiėmiau visas knygas, kurias reikėjo perskaityti egzaminams, o skaitydama literatūrą visuomet įsijausdavau į pagrindinių herojų gyvenimus ir svajodavau, kad kada nors gyvensiu romantikos pritvinkusį gyvenimą, pulsuojantį meile ir pagarba. Visiškas paradoksas tam buvo mano dabartinis gyvenimas persisunkęs pavojumi, pykčiu ir nesuvokiama trauka žmogui, apie kurį norėjosi negalvoti… Knygų sąraše buvo ir „Romeo ir Džiuljeta“. Nors ir mokėjau tekstą atmintinai – nutariau skaityti dar kartą. Buvau praradusi nekaltybę ir užhipnotizuota blogiuko – net šis Šekspyro šedevras dabar turėtų skaitytis visiškai kitaip…
Ketvirtadienio vakarą, ruošiant vakarienę grįžtančiai iš darbo mamai, suskambo mano telefonas. Širdis suspurdėjo pagalvojus, jog tai gali būti Lukas, kiekvieną dieną laukiau jo skambučio ar bent žinutės. Šįkart mano širdis nemelavo – tai buvo Lukas. Veide atsiradusi šypsena išdavė, jog tam vaikinui jaučiu kažką nepaaiškinamai šilto, nes vien jo vardas telefono ekrane teikė man jaudinančią palaimą.
– Klausau, – atsiliepiau šaltai, stengdamasi neišduoti savo virpančio balso.
– Labas, čia Lukas, – prisistatė vaikinas.
– Žinau. Labas… – kiek atsileidusi tariau.
– Šiandien vakare Justas rengia susibūrimą bute. Atvažiuosiu tavęs maždaug devyntą.
Žvilgtelėjusi į laikrodį pamačiau rodyklę ties penkta valanda ir pagalvojau, jog iš ryto manęs laukia svarbus antikos egzaminas, todėl sunerimusi inkščiau:
– Bet rytoj man egzaminas…
– Tai dar turi laiko pasimokyti.
– Mes ilgai užtruksime? – sudejavau.
– Nežinau, – abejingai atsakė Lukas. – Šiandien tikrai negrįši.
Suraukiau kaktą, pagalvojusi apie jo dviprasmišką teiginį.
– Na, gerai…
– Devintą būk pasiruošusi.
Net neatsisveikinęs vaikinas padėjo ragelį ir aš žvilgtelėjusi į savo telefoną, atitrauktą nuo ausies, pagalvojau, jog abejingesnio žmogaus turbūt nesu sutikusi. Aš negalėjau suvokti, kodėl apskritai veliuosi su juo į bendrus reikalus, jei jaučiu, jog jis mažų mažiausiai nori su manimi bendrauti, o ką jau kalbėti apie susitikimus. Ta nežinomybė tiesiog vertė mane šlietis prie jo, traukti iš jo kiekvieną žodį, jausmą ir jo istoriją, tačiau jis buvo toks uždaras, jog mūsų pažintis priminė kopimą į pačią aukščiausią ledynais apgaubto kalno viršūnę… Atrodė, kad Lukas niekada niekam nebuvo atsiskleidęs, viską laikė savyje ir kaip pats sakė, niekuo nepasitikėjo.
Grįžusi mama intensyviai pasakojo savo darbo dieną, o aš tik linkčiojau galva, valgydama lietinius su uogomis ir galvojau apie artėjantį vakarą.
– Mama, šiandien su Lilita ir Eimante mokysimės, todėl grįšiu labai vėlai, arba važiuosiu į universitetą kartu su jomis… – baigiant vakarienę perspėjau.
Matas įtariai į mane žvilgtelėjo, todėl sutrikau ir išpūtusi akis stengiausi suprasti, ką jis žino.
– Gerai, tik nesimokykite visą naktį, prieš egzaminą svarbu išsimiegoti, – ramiai tarė ji.
– Žinoma, pailsėsime…
– Matai, tu šiandien ir vėl eisi sportuoti? – naiviai pasiteiravo mama.
Tada jau aš atsisukau į savo broliuką ir įsmeigusi akis, žvilgsniu klausiau, ką jis pripasakojo mamai.
– Ne, šiandien eisiu pas klasioką į gimtadienį, – pastūmęs tuščią lėkštę į priekį atsakė Matas.
– Ketvirtadienio vakarą? Ir tu šiandien negrįši? – nuliūdo mama.
– Grįšiu, tik nežinau kada… Rytoj man nėra pirmų pamokų!
– Neužsibūk, nepalik mamos vienos, – piktai tariau broliui, nurinkdama nuo stalo tuščius indus.
– Tai gal tu grįžk iš Lilitos, – pabrėždamas mano draugės vardą atrėžė jis.
Nunešusi ir padėjusi lėkštes į kriauklę, atsisukau suirzusia veido mimika į jaunėlį, kuris primerkęs akis stebeilijo mane.
– Dėl manęs nesijaudinkite. Prieš miegą paskambinsiu tėčiui ir nesijausiu viena, – šyptelėjo mama. – Ačiū už vakarienę, Barbora. Eisiu ištiesti kojas ir paskaityti žurnalą.
Ji atsistojo nuo stalo, padavė man tuščią puodelį ir išėjo iš virtuvės. Prie stalo likęs Matas nieko nelaukęs užsipuolė:
– Kur eisi?
– Kaip tai kur? Jau sakiau, – plaudama indus atsakiau.
– Man gali nemeluoti, Bo. Žinau, kad neini pas Lilitą mokytis su Eime.
– Iš kur tu viską taip puikiai žinai? – atsisukusi paklausiau.
Vaikinukas nutilo ir kasydamasis ranką toliau žiūrėjo į mane.
– Kur pats eini?
– Aš irgi atsakiau.
– Matai, nesakyk, kad tu vis dar bendrauji su tais įkyriais mažvaikiais… – šluostydama įrankius rūpestingai tariau.
– Ar tik tu nepradedi bendrauti su dar prastesne kompanija? – įtariai išpyškino jis.
– Tu ir pats ten buvai, – atrėžiau. – Ir nuo to viskas prasidėjo.
Matas žvilgtelėjo į koridorių, pro kurį matėsi dalis svetainės. Kaip tik ten tuo metu nupėdino mama, todėl vaikinas pridėjęs rodomąjį pirštą prie lūpų, parodė, jog kalbėčiau tyliau.
– Aš tikiuosi, kad daugiau nevartosi… Juk žinai, kad tai blogai, – sušnibždėjau broliui.
– Tik pati nepradėk… – atsistojęs nuo kėdės ištarė Matas ir pasišalino iš virtuvės.
Bijojau tikrai ne dėl savęs. Bijojau, kad nuo paauglystės mano brolis pradės vartoti narkotikus ir išeitis bus tik viena – degradacija. O būnant šešiolikos tokia dėmė dar tik pradedančiam gyvenimą žmogui tikrai lengvai nenusiplaus… Buvau skaičiusi, kokią riziką tiek pačio žmogaus sveikatai, tiek gyvenimui ir bendravimui su aplinkiais sukelia kvaišalai, nenorėjau, jog nuo pat jaunų dienų jis nebeturėtų jokio tikslo, tik apsvaigti nuo narkotikų ir grimsti į dugną. Žinojau, jog ir mano tėvai nebūtų ištvėrę tokio Mato nuosmukio. Jie kaltintų save, manytų kad tinkamai neprižiūrėjo savo sūnaus ir skyrė jam per mažai dėmesio… Iš tiesų, visa tai – paauglių prasimanymai ir savęs ieškojimai, jie taip nori ištrūkti iš realybės gniaužtų, jog narkotikų poveikis vienintelis tampa vieninteliu vaistu. Tačiau daugelis pamiršta pasėkmes – priklausomybė, ligos, atsiskyrimas nuo visuomenės ir artimųjų skaudinimas. Jaučiau didžiulį spaudimą ir atsakomybę prižiūrėti Matą, nes privalėjau būti jam pavyzdys… O štai dabar pati sekiau jo pėdomis – ruošiausi į pasimatymą su dešimtimi narkotikais prekiaujančių ir apsvaigusių personų. Mane ramino tik tai, jog ten bus Lukas.
Likus kelioms valandoms iki susitikimo, dar kartą skaičiau medžiagą skirtą egzamino pasiruošimui, tačiau nei sekundei nesutelkiau dėmesio ties skaitomu tekstu. Vis svarsčiau, koks bus šiandienos vakaras: kur aš atsidursiu, su kuo, kaip man seksis apsimesti mergina, vartojančia narkotikus, kokie žmones bus susirinkę tame bute, kaip su manimi elgsis Lukas… Vaikinas buvo užvaldęs kiekvieną mano kūno ląstelę. Mano smegenys galvojo apie jį, mano širdį permušdavo vos prisiminus jo veidą, amą atimdavo prisimintas jo kvapas, jo šiltas delnas ir kontrastingai – šaltas žvilgsnis.
Laukiau, kol mama užsidarys savo kambaryje ir nematys, jog išvažiuoju ne savo automobiliu. Nežinojau, kodėl Lukas būtinai turi mane pasiimti iš mano namų, tačiau papuolus į tokią situaciją, mažai kur galėjau kišti savo nuomonę. Įsispraudusi į džinsus ir šiltą megztinį, staipiausi prieš veidrodį, kai tarpduryje išdygo į chalatą įsisiautusi mama.
– Ar nieko nenori man papasakoti? – paklausė ji, sukryžiavusi rankas ant krūtinės.
Mane išmušė šaltas prakaitas ir aš kaip šuo, pabrukęs uodegą, žiūrėjau į ją kaltu žvilgsniu. Pradėjau svarstyti, ką ji gali žinoti, kaip suprato, kad kažką nuo jos slepiu ir kodėl būtent dabar, kai iš tiesų meluoju jai į akis.
– Apie ką tu kalbi, mama? – apsimestinai susidomėjusi savo mezgtinio raštu žvelgiau į jo rankovę ir krapščiau pūkelius.
– Jau ne pirmą dieną matau prie mūsų namų stovintį tą patį automobilį… – paslaptingai tarė ji.
Akimirksniu pakėliau galvą ir išpūtusi akis žiūrėjau į mamos šelmišką šypseną.
– Ar susiradai draugą, Barbora?
– Mama! Ne! – prunkšdama ir mosuodama rankomis, nusisukau nuo jos.
Priėjau prie lango, stengdamasi nepastebimai žvilgtelti, ar gatvėje tikrai stovi Luko automobilis.
– Juk pas Matą atvažiuoja draugas, su kuriuo jis sportuoja, – krapštydamasi rankinėje atsakiau ir toliau žvelgiau pro langą.
Juodas VOLVO tikrai stovėjo netoli mano namų, tik aš nesupratau, kodėl Lukas nepranešė, kad atvyko.
– Na, esu mačiusi, kad ir tu išlipi iš to automobilio… Juk nieko tokio, jei ir susitikinėji! – juokėsi ji. – Tik nemeluok, kad vyksti pas draugę, kai iš tiesų būni su vaikinu.
– Mama, aš važiuoju pas Lilitą! – rodydama egzamino užrašus aiškinau. – Štai, egzamino medžiaga, kurią mokysimės!
Ji apsisuko ir dar kartą nusijuokusi pridūrė:
– Neprivalai man teisintis. Tik nemeluok. Sėkmės egzamine!
Mama nuėjo koridoriumi į savo kambarį ir uždarė duris. Susinervinusi dar kartą pažvelgiau pro langą. Tada paėmiau telefoną ir neradusi ten jokio pranešimo iš Luko, nuskuodžiau laiptais žemyn, skubiai apsiaviau batus ir pačiupusi paltą, išlėkiau į sniegu apklotą kiemą. Nubėgau prie automobilio ir vos spėjusi atidaryti dureles pradėjau šaukti:
– Tu gal koks maniakas?
Lukas žiūrėjo į mane kiek nustebęs, tačiau netarė nei žodžio. Atsisėdusi ir prisisegusi saugos diržą, atsisukau į jį ir niršau toliau:
– Kodėl neparašei, kad jau atvažiavai?
– Sakiau, kad būsiu devintą, – ramiai atsakė vaikinas. – Dabar penkios minutės po devynių.
– Tai atvažiavęs negali parašyti ar paskambinti? Kaip koks seklys stovi prie namų ir…
– Kas negerai? – įsiterpė jis.
– Tai, kad aš mamai nesakiau, jog važiuoju susitikti su gauja narkomanų, įrodinėti jiems, jog vartoju kvaišalus ir pamelavau apie nakvynę pas draugę. O tavo elgesys pastatė mane į keblią padėtį, kuomet mano mama galvoja, jog aš turiu vaikiną ir prisidengiu drauge, – išpyškunusi viską vienu įkvėpimu giliai atsidusau ir susmukau sėdynėje.
Vaikinas lengvai šyptelėjo, užvedė automobilį ir krenkštelėjęs pasuko į gatvę. Tai, kad jis visiškai nereagavo į mano žodžius, mintyse mane privertė dar kartą apsvarstyti situaciją, dėl kurios iš tiesų nereikėjo širsti. Valdydama šypseną, nusisukau ir žiūrėjau pro langą, kai išgirdau tylų Luko klausimą:
– Apsiraminai?
Nesugebėjau apsimesti pikta, todėl atsisukusi nusijuokiau ir pridūriau:
– Taip.
– Gerai, nes būčiau čia pat tave išleidęs.
– Tau viskas atrodo taip paprasta. Negaliu pakęsti, kad tu toks…
– Koks?
– Abejingas viskam!
– Matai, kai kurie turi didesnių problemų, nei melas mamai, – mestelėjęs šaltą žvilgsnį į mane tarė vaikinas.
Nuleidusi akis, pagalvojau apie problemas, kurių turi Lukas. Nors jis pats nieko nepasakojo, nujaučiau, jog nugirstas pokalbis apie jo tėčio skolą, sesers prašymas nustoti nelegaliai uždarbiauti jos mokslų apmokėjimui ir nesugebėjimas pabėgti nuo gaujos, buvo tikrai rimtesni dalykai, nei mano mamos įtarinėjimai apie vaikiną. Susigėdusi sukau tarp pirštų palto sagą ir nebežinojau, ką sakyti. Po kelių minučių tylos, Lukas paprašė:
– Atidaryk daiktadėžę.
Padariau kaip liepta ir atidariusi radau raudonu kryželiu pažymėtą maišelį su baltais milteliais. Paėmusi jį apžiūrėjau ir paklausiau:
– Tai šitą aš turėsiu traukti pro nosį?
– Taip, – šaltai išrėžė vaikinas.
Vis dar apžiūrinėjau maišelį, lyg bandydama įsitikinti, jog milteliai neprimena desertams naudojamo malto cukraus. Prikišusi jį prie nosies, bandžiau uosti kvapą, tačiau nieko neužuodžiau.
– Vietoje pudros įpyliau miltų ir šiek tiek krakmolo, – krenkštelėjo Lukas.
– Neįsivaizduoju, koks jausmas bus traukiant į nosį miltus… Ar aš išvis mokėsiu? Esu mačiusi kaip tai daro tik filmuose…
Lukas nuoširdžiai nusijuokė iš mano svarstymų, o aš atsisukusi bandžiau paaiškinti:
– Aš juk esu mačiusi, kaip žmonės tai daro, tiesiog nesu bandžiusi.
– Nemaniau, jog žiūri tokius filmus, juk tu tokia rimtuolė.
Išpūčiau akis, nesuvokdama, kodėl manęs nepažįstantis vaikinas susidarė tokį įspūdį. Kiekvieną kartą, kai su juo susitikdavau, tai būdavo arba vakarėlis, arba kažkokia kita paslaptinga, tamsi vieta, kurioje tikrai negalėjau pasižymėti kaip rimtuolė.
– Kodėl tau taip atrodo?
– Pasakyk, kad taip nėra? – pakėlęs antakius į mane žiūrėjo pasišiaušęs vaikinas.
– Nėra! – nieko nelaukusi atkirtau.
– Na, kitos merginos skaistybės iki devyniolikos nesaugo…
To jau buvo per daug! Mano širdis ėmė bepaliovos daužytis krūtinėje, nes Lukas palietė tikrai gėdingą temą. Gėda tuoj pat persidavė į skruostus, kurie užkaito iki raudonumo, o aš sėdėjau žiūrėdama tiesiai į kelią ir negalėdama išleisti nei garso.
– Nesakau, kad tai blogai, tiesiog…
– Nieko nebesakyk, gerai? Pamirškim, kad tai nutiko! – greitakalbe sumurmėjau.
Lukas sekundėlei nutilo, tačiau jaučiau, kaip jis žiūri į mane pro užkritusius ant akių plaukus.
– Gailiesi? – visiškai nesikuklindamas paklausė jis.
Pirmą kartą miriau iš gėdos ir nežinojau, kur dingti, nes iš važiuojančio automobilio šokti negalėjau, o slėptis po paltu būtų buvę keistoka. Užsimerkusi valdžiau dažnėjantį kvėpavimą, nes darėsi vis karščiau ir maniau, jog skruostai sprogs iš raudonumo. Nenorėjau, jog Lukas žinotų, kad nesigailiu to, kas nutiko, todėl tylėjau vis dar sirpdama kaip vyšnia, jausdama dvi migdolines akis, įbestas tiesiai į mane. Lukas mane erzino, nenustodamas spoksoti ir šypsotis.
– Ką nori išgirsti? – supykusi atsisukau į jį.
– Ar gailiesi? – lėtai mirksėdamas dar kartą paklausė vaikinas.
– Ne, – trumpai atsakiusi ir vėl žvilgtelėjau pro priekinį automobilio stiklą.
Lukas atrodė toks tipinis mergišius, jog norėjosi trinktelti jam ir paklausti, ar norėtų dar. Tačiau neturėjau jokios teisės pykti ant jo ar kitaip jį engti, nes pati savo noru atsidaviau jam. Turbūt labiau pykau ant savęs, nes mačiau, jog jis didžiuojasi tuo, kad buvo mano pirmasis partneris. Aš savo pirmąjį kartą įsivaizdavau tikrai ne taip, tačiau pastaruoju metu mano gyvenimas apskritai klostėsi ne taip, kaip norėjau. Bet visi tie neplanuoti dalykai, kurie vyko, mane jaudino ir aš dalinai džiaugiausi, kad šalia manęs yra Lukas, nors ir šaltas, pasipūtęs ir abejingas, tačiau rūpestingas bei paslaugus.
Sustojus prie nuošalaus daugiabučio, vaikinas išjungė variklį ir atsisukęs perspėjo mane:
Niekur nedink nuo manęs ir neimk narkotikų iš nieko kito. Ten bus daug žmonių, tad nesivelk su jais į kalbas, kalbėk tik tada, kai tavęs ko nors paklaus, nepasakok apie savo šeimą ir pameluok, kad vartoti pradėjai prieš pora mėnesių.
– O kada mes pradėjome draugauti? – išklausiusi pasidomėjau.
Lukas žiūrėjo į mane sutrikęs kaip niekada anksčiau. Pamaniau, jog pasakiau kažką ne taip, tačiau primerkusi akis laukiau atsakymo.
– Na, juk mes apsimesime pora…
– Jiems neįdomu, kada kas pradeda draugauti. Kai pradėjai iš manęs pirkti narkotikus, tada ir pradėjome miegoti.
Įsmeigusi akis žiūrėjau į Luko judančias lūpas, o jausmas po jo žodžių prilygo kritimui nuo laiptų. Iš savo naivaus romantika apipinto melo, nusileidau ant žemės ir buvau sumaišyta su purvais.
– Pradėjome miegoti…
– O tu manai, kad visi galvoja, jog einame į kiną, apsikabinę žiūrime televizorių ir vaikštome po parką? – nustebęs domėjosi Lukas.
Suspaudusi lūpas stengiausi suvaldyti besikaupiančias ašaras. Niekada nenorėjau vien fizine trauka paremtų santykių, o apsimetinėti, jog būtent taip santykiauju su Luku buvo smūgis žemiau juostos. Žinoma, nesitikėjau, kad vaikinas laikys mane už rankos visą vakarą, tačiau netgi apsimestinę draugystę įsivaizdavau visiškai kitaip. Giliai atsikvėpusi atsisegiau saugos diržą ir iš rankinės išsiėmusi egzaminui skirtus lapus, padėjau juos ant galinės sėdynės.
– Viską supratai? – po trumpos pauzės paklausė Lukas.
– Taip taip. Tylėti, šniaukšti ir nejudėti iš vietos.
Vaikinas šyptelėjo, paėmė iš manęs miltų maišelį ir išlipo iš automobilio. Sunku apsakyti, kaip tuo metu jaučiausi… Pažeminta, nusivylusi ir sugniuždyta. Ėmiau baimintis, kokią mane pamatys kiti žmonės – aistros ir priklausomybės valdomą merginą, kokia aš iš tiesų nesu.
– Ateik, – einant daugiabučio durų link pakvietė Lukas.
Nuleidusi galvą ir kovodama su vėjo šuorais, priėjau arčiau jo. Vaikinas mane apkabino per pečius ir įsivedė į tvarkingą laiptinę. Įlipus į liftą, Lukas paspaudė septintą numerėlį ir mes pajudėjome aukštyn.
– Nebūk susiraukusi, atsimink, kad turėsi būti apsvaigusi, – tylą išsklaidė žemo tembro balsas.
Apsimestinai išsišiepiau ir pažvelgiau į jį.
– Taip smarkiai nereikia, manys, kad tavo veidą sutraukė mėšlungis, – pakomentavo mano išraišką vaikinas.
Nesupratau, kaip jame telpa du visiškai skirtingi asmenys: vienas šmaikštus ir ūpą keliantis vaikinas, o kitas – pasipūtęs, abejingas ir savimi per daug pasitikintis avigalvis. Nors lūpomis ir nesišypsojau, mano akys susiaurėjo iš noro nuoširdžiai pasijuokti. Sustojus liftui, durys atsidarė ir mes išėjome į kilimu išklotą koridorių.
– Pasiruošusi? – rūpestingai paklausė Lukas.
– Taip, – griežtai atsakiau ir išgirdau žmonių šūksnius.
– Čia, – parodė vaikinas į duris, kurios buvo pažymėtos 69 numeriu.
Nejučia lengvai nusijuokiau, o jis pažvelgė į mane ir belsdamas tarė:
– Netikras numeris.
– Kas? – pasigirdo vyriškas balsas anapus durų.
– Edvardsas.
Kol klausėme atrakinamos spynos garsų, pamaniau, jog logiškiau būtų įsigyti durų „akutę“, tuomet nereikėtų klausinėti, nes tiek Lukas į savo butą įsileisdavo tik paklausęs, kas pas jį atėjo, tiek ir čia… Po sekundėlės duris atvėrė vienas iš matytų vaikinų, tas pats, kuris sumušė Luką jo paties bute. Įleidęs mus į vidų, vaikinas ištiesė Lukui plaštaką, kurią pastarasis spustelėjęs tarė:
– Čia Bo.
– Robis, – mirktelėjęs akį plaštaką ir man ištiesė jis.
Žvilgtelėjau į Robio ranką ir nukreipusi žvilgsnį į Luką negalėjau patikėti, jog turiu spausti ranką vaikinui, kuris primušė jį ir tikriausiai norėjo išprievartauti mane pirmąją susitikimo dieną. Lukas linktelėjo galva ir sekė mano judesius. Ištraukusi ranką iš palto kišenės, spustelėjau jo delną, tačiau į akis net neketinau žiūrėti.
– Ji šiek tiek apsinešusi… – mano poelgį tyliai paaiškino Lukas.
Piktai pažvelgiau į jį ir nusiaviau batus. Vaikinas pasikabino savo paltą sienoje įtaisytoje spintoje, kol aš vis dar žvalgiausi aplink. Buto koridorius tikrai nebuvo panašus į narkomanų irštvą, nes aš įsivaizdavau, jog tai bus panaši landynė, į kurią nusekiau Luką.
– Mačiau užvakar gerai sutalžei tą išgamą, – lyg arklys nusižvengęs per nugarą Lukui patapšnojo Robis.
– Nieko ten gero. Vis kėlėsi, idiotas… – atsakė Lukas, kol aš rengiausi paltą ir nešiau jį pakabinti į spintą.
– Nagi nagi, Lukai, parodyk, kas ta tavo naujoji draugė!
Už nugaros išgirdau iki plaukų šaknų girdėtą moterišką čaižų balsą ir staiga atsisukusi netekau žado. Link mūsų artėjo plačia tunika pasidabinusi Eimantė. Mano širdis nubildėjo į kulnus ir aš negalėdama patikėti savo akimis likau stovėti šiek tiek pražiota burna, kol apsvaigusi mergina atsipalaidavusi krypavo prie Luko. Vaikinas stovėjo kaip įkaltas, o jo veido išraiška buvo tokia apatiška, jog atrodė, kad jis tuoj apsivems.
– Va, – pirštu į mane parodė Robis.
Eimė pasistiebusi apkabino Luką per pečius ir kartu su juo atsisuko į mane. Prisiekiu, nežinojau, ar geriau, kad ji mane pamatys, ar sušalti kojas, basomis bėgant per sniegą kuo toliau nuo šios vietos. Mergina, pamačiusi mane, paleido vaikiną ir išpūtusi akis pasitikslino:
– Bo?
Stovėjau it mietą prarijusi, nes gėdos, panikos ir visiško sutrikimo gumulas užkišo mano gerklę, todėl negalėjau nei pajudėti, nei kažką pasakyti. Mergina atsisuko į Luką, tada vėl pažvelgė į mane.
– Tu ir Bo? – pirštu rodydama tai į mane, tai į vaikiną klausė ji.


Apie naujas dalis sužinoti galite užsiprenumeravę tinklaraštį (dešinėje), taip pat naujoje šio tinklaraščio paskyroje Facebook’e.

– Martina V.

VIII dalis. „Sąjungininkai“

Atsisukusi išvydau išsišiepusią Lilitą, kurios kailinė kepurė beveik dengė akis. Pasitvarkiusi ją, mergina apkabino mane ir pakštelėjusi į skruostą, atsitraukė.
– Tave taip pat, Lile! – bandydama šypsotis atsakiau.
– Imk šampano! Tegul šie metai būna dar geresni! – šaukė draugė, atkišusi man šampano butelį ir apglėbdama šalia stovėjusį nematytą vaikiną.
Apimta nepaaiškinamo pykčio ir pavydo, paėmiau iš Lilitos šampaną ir užsivertusi gėriau, kol burbuliukai ėmė veržtis pro nosį. Kostelėjau, nurijusi paskutinį gurkšnį, giliai atsikvėpiau ir dar kartą užsiverčiau butelį.
– Duok, – vos neišmušdamas dantų gėrimą griebė vaikinas.
Prieš save pamačiau įniršusį Luką, kuris perdavė butelį Lilitai ir stumtelėjo mane į šoną. Valydamasi paltą, kurį vaikinas apliejo didvyriškai kovodamas prieš putojantį gėrimą, piktai burbėjau:
– Eik pas savo bučinį.
– Einam į automobilį.
– Aš nenoriu niekur su tavimi eiti. Pasiimk Eimantę.
Spyriojausi lyg mažas vaikas, kol Lukas nesugriebė manęs abiem rankomis už pečių ir stumdamas iš nugaros vedė į priekį.
– Nebūk kvaila.
– Ko tu prie manęs pristojai? – neaiškiai artikuliuodama ir svyruodama į šonus atsakiau. – Aš noriu linksmintis!
– Tu pakankamai prisilinksminai.
– O kas tu toks? Mano auklė? – bandydama ištrūkti muisčiausi Luko glėbyje.
Pasiekę gatvę sustojome ir vaikinas atsisukęs į mane paklausė:
– Nori eiti pas Julių?
Žiūrėjau į griežtai sustatytas putlias Luko lūpas, kurias ką tik bučiavo Eimantė, bet nieko neatsakiau.
– Eik. Pasilinksminsi… – ragino vaikinas, atsitraukęs nuo manęs ir skėsčiodamas rankomis.
Žvilgtelėjau tiesiai į jo akis, kuriose mačiau sumišusį rūpestį bei pyktį. Tiesiog nesupratau, kodėl Lukas taip elgiasi: globoja mane, saugo nuo savo draugų, tačiau kitą akimirką bučiuoja mano draugę, flirtuoja su merginomis ir grubiai mane tampo po visus namus… Visiškai nenorėjau eiti pas tą ištvirkusį kvailį, su kuriuo atsitiktinai pašokau. Norėjau, kad Lukas parvežtų mane namo, bet nežinojau, kodėl. Nežinojau, kas toks Lukas Edvardsas, bet žinojau, kad ir kaip jis su manimi elgtųsi, aš juo pasitikiu ir tik su juo jaučiuosi saugi.
– Nenoriu… – nuleidusi galvą tyliai tariau.
– Tai nesielk kaip kekšė.
Vaikinas veikė mane lyg narkotikai, kuriuos jis pats platino: jo žodžiai, jo prisilietimai, jo žvilgsniai – viskas emociškai jaudino ir išmušdavo iš vėžių. Tai aš pykau, tai pavydėjau, tai geidžiau jo, o dabar ir susigraudinau dėl jo apibūdinimo.
– Einam į automobilį, – šaltai tarė Lukas ir apėjo mane.
– Kodėl tu toks? – sušukau apsisukusi.
Nieko neatsakęs jis atrakino automobilį ir į jį įsėdo. Sunkios ašaros nuriedėjo mano skruostais prieš atsisėdant šalia Luko.
– Kodėl tu toks? – dar kartą pakartojau klausimą vos matydama jį pro ašaras.
– Koks?
– Tu bučiuojiesi su Eimante, o man būti su kitais draudi.
– Būk su kuo tik nori, tik ne su šitais žmonėmis.
– Kodėl? Kodėl tu mane taip saugai? – neramiai tryniausi sėdynėje, kai Lukas išvažiavo iš kiemo.
Į šį klausimą atsakymo laukiau ilgiau, nei reikėjo, tačiau taip ir nesulaukiau.
– Lukai, atsakyk man.
– Pamatysi, kai nueisi pas juos, – net nežvilgtelėjęs ramiai tarė vaikinas.
– Kur nueisiu?
– Kai išsiblaivysi, susitiksim ir sugalvosim, ką daryti.
Luko šaltumas jautėsi visame automobilyje. Mano oda šiaušėsi nuo jo žodžių, lyg turėčiau susitikti su kažkokia sekta, kuriai jie visi priklausė. Apėmė keista baimė, tačiau žinojau, jog su Luku bijoti man nereikia. Likusias dešimt minučių iki mano namų, abu tylėjome žvelgdami į kelią bei žmones, kurie gatvėse sveikino vieni kitus. Sustojęs prie namų, Lukas atsisuko į mane ir pakišęs delnus po kojomis tylėdamas kramtė apatinę lūpą. Žiūrėjau į jį lygiai taip pat nieko nesakydama.
– Atvažiuosiu rytoj ketvirtą. Būsi išsipagiriojusi? – po kelių sekundžių tarė Lukas.
– Aš nesu girta.
Vaikinas prunkštelėjo ir palinksėjo. Žiūrėjau į jo blizgančias rudas akis, kurios mane tiesiog hipnotizavo. Prisiminiau prietemoje patirtas Luko glamones ir apsilaižiusi lūpas lenkiausi jį pabučiuoti.
– Lipk iš automobilio, – supratęs mano kėtinimus ištarė vaikinas.
Išpučiau akis, nes negalvojau, kad tokią romantišką akimirką jis galėtų mane atstumti. Įnirtingai atsisegusi saugos diržą, atsisukau į Luką ir mestelėjusi piktą žvilgsnį, išlipau. Dar kartą atsisukusi pervėriau VOLVO niekinančiu žvilgsnius ir nubėgau snieguotu takeliu prie durų. Lukas nuvažiavo vos man spėjus susirasti raktus. Įėjusi į namą, atsirėmiau į duris ir giliai kvėpuodama kartojau, jog jis kiaulė. Namai buvo visiškai tušti, todėl triukšmaudama užlipau laiptais į vonios kambarį, kuriame nusimečiau drabužius ir nusiplovusi veidą, žvelgiau į veidrodį. Vis dar negalėjau atsipeikėti, jog taip sutikau Naujuosius metus: padauginusi kokteilių, su pavydu širdyje ir venose varinėjančiu pykčiu. Niekaip nesupratau, kokiu tikslu Lukas mane saugo ir tuo pačiu atstumia. O dar blogiau, nesupratau, kodėl mane prie jo vis tiek taip traukia. Turbūt visuomet trokštame to, ko negalime turėti… Arba tik aš trokštu sunkių kančių ir tragedija besibaigiančių santykių. Nors net negalėjau to pavadinti santykiais. Atsigulus į lovą, kambarys ėmė suktis, todėl lyg siūbuojama ramiai užmigau.
Ryte skaudėjo ir galvą, ir skrandį, todėl išgėriau vaistų ir pasigaminau  puslitrį ramunėlių arbatos. Vangiai norėjau prisiminti praėjusios nakties įvykius, nors pagalvojus apie Luką gerklėje atsirasdavo gumulėlis, kurio nepavyko nei nuryti, nei nuplauti arbata. Išsimaudžiusi po dušu, sulaukiau mamos, kuri grįžo pavargusi po pasisekusio vakarėlio pas draugus ir nuėjo tiesiai į lovą. Po akimirkos grįžo ir Matas. Vos įžengęs į svetainę, jis numetė kuprinę ant grindų ir paklausė:
– Kodėl Lukui reikia tavo telefono numerio?
– Ką? – nustebusi atsisukau į jį.
– Prieš kokią valandą jis man paskambino ir paprašė atsiųsti tavo telefono numerį.
– Nusiuntei?
– Na… – sumykė Matas. – O kam jam tas numeris? Ko nors prisidirbai? Ar jis tave įsimylėjo?
– Kvailys! – surikau, mesdama į jį pagalvę. – Nereikėjo duoti.
Pažvelgiau į savo telefoną, kuris gulėjo ant stalelio ir patikrinau, ar niekas neskambino. Kol brolis dėjo pagalvę atgal ant sofos, aš paslaptingai priėjau prie lango ir žvilgtelėjau į gatvę.
– Kas yra, Bo? – prisėlinęs arčiau pasidomėjo jaunėlis.
– Nieko… Nesvarbu, – greitai sumalusi nulėkiau į savo kambarį.
Buvo beveik pusė keturių ir aš įsisupusi į chalatą, neramiai myniau takelius ant kilimo. Nors ir norėjau pasimatyti su Luku, tačiau jo nepagarba man jaukė mintis apie gerąją vaikino charakterio pusę. Besimaunant džinsus, išgirdau skambantį telefoną. Susitvarkiusi tik vieną klešnę, klupdama puoliau prie jo ir ekrane pamačiau švytuojantį numerį. Giliai kvėpuodama atsiliepiau:
– Klausau.
– Susiruošusi?
Vaikino įžulumui nebuvo lygių, tačiau jo balso tembras skrodė mano organus be jokio gailesčio ir atsidususi atsakiau:
– Beveik.
– Po dešimties minučių būsiu.
Padėjusi telefoną ant stalo, žiūrėjau į jį, negalėdama nuslėpti šypsenos. Buvo taip neįprasta, kad su manimi kažkas taip šaltai ir griežtai bendrauja, jog tai kėlė dar didesnį susižavėjimą žmogumi. Nors ir nežinojau, kaip su juos kalbėti, ką jam sakyti, kaip jį prajuokinti ar pralaužti tuos nematomus šarvus, buvau pasiryžusi išgauti iš Luko ne vien jo skleidžiamą abejingumą, bet ir šilumą, kuria jis spinduliavo tą kartu praleistą naktį. Susisukusi iš plaukų netvarkingą kuodą, skubėjau bent kartą perbraukti blakstienas tušu ir susirasti nors vieną švarų megztinį. Po dešimties minučių jau aviausi žieminius batus ir nieko neatsakydama į Mato klausimus apie Luką, išlėkiau pro duris. Juodasis VOLVO laukė manęs lyg pelenės karieta išvykai į puotą.
Įlipusi pasisveikinau, o Lukas žvilgtelėjo pasipuošęs pašaipia šypsenėle.
– Nebuvo bloga? – tarė jis, užvedęs variklį.
– Aš nebuvau girta… – nutęsiau.
– Vadinasi, blaiviu protu kariesi ant kaklo visiškiems idiotams?
– Tie idiotai yra tavo draugai. O žinai, kaip yra sakoma: pasakyk, kas tavo draugai ir aš pasakysiu, kas tu, – piktai burbėjau, sunėrusi rankas ant krūtinės.
– Tą patį pritaikyk ir sau, – nusijuokė Lukas.
Žiūrėjau pro langą, nesuprasdama, ką veikiu su juo vienoje patalpoje, bet to sveiku protu neaaiškinsi…
– Vis dar nesuvokiu, kodėl tu su jais bendrauji, jei laikai juos idiotais?
– Toks mano gyvenimas.
– Tavo atsakymas idiotiškas kaip ir tavo draugai.
– Galiu pasakyti kitaip: esu priverstas kęsti jų draugiją, nes kelio atgal nėra.
– Kelio iš kur?
– Pakentėk, nuvažiuosim į namus, sužinosi.
Visą kelią suraukusi kaktą žvelgiau pro langą, mėgaudamasi tyla, nes tik tada jaučiau, jog mes su Luku esame iš vienos planetos – nesipykstame ir neerziname vienas kito. Privažiavę jo daugiabutį, išlipome ir vis dar tylėdami nuėjome į butą.
Jauku buvo ir vėl grįžti į tą mažą vieno kambario patalpą, kuri man priminė saugumo jausmą ir patirtą malonumą. Nusirengusi ir pasidėjusi batus prie durų, atsisėdau ant sofos ir stebėjau besitvarkantį vaikiną. Tamsiai mėlyni languoti marškiniai atraitotomis rankovėmis lengvai krito ant juodų marškinėlių, o nusmukę tamsūs džinsai suteikė Lukui vėjavaikio įvaizdį. Nuėjęs prie virtuvinės spintelės jis atsisuko ir pašaipiai paklausė:
– Gal kokteilio?
– Gal ne… – tokiu pat tonu atsakiau.
Vaikinas lengvai sukikeno ir pripylė vandens į elektrinį virdulį. Kol vanduo virė, jis atsisėdo šalia manęs ir kurį laiką be žodžių žvelgęs į akis, prabilo:
– Bet tau akivaizdžiai trūksta pavojų gyvenime.
– Aš vis dar nesuprantu, koks čia pavojus?
Lukas stebeilijo mane, mintyse regzdamas atsakymą, tačiau tam nepavykus, vaikinas atsiduso ir nuėjo užpilti vandens ant arbatos žolelių.
– Lukai, prašau, nebevaidink šalto ir bejausmio padaro. Paaiškink man, kas čia vyksta…
Jis sustingo prie lentynėlės, lyg mano žodžiai būtų būtų tapę staigiu danties skausmu, ir po akimirkos įsipylęs cukraus į puodelį, atsisuko klausdamas:
– Cukraus?
Papurčiau galvą ir laukiau jo atsakymo. Paėmęs abu puodelius, vaikinas atnešė juos prie lovos ir pastatė ant grindų.
– Aš nevaidinu.
– Juk tu nesi toks blogas, koks nori atrodyti.
– Tu manęs nepažįsti.
– Bet jaučiu, kad tu nesi blogas. Tu mane išgelbėjai toje landynėje, nors aš tave sekiau nuo pat savo namų, paskui apgynei nuo Justo, padėjai atgaivinti Matą, neleidai vakar susidėti su tuo Juliumi ar koks jo vardas, jei būtų tikrai blogas – tau nerūpėtų…
– Tai nereiškia, kad aš geras, tai reiškia, kad aš protingas.
– Bet kodėl tu mane saugai?
Iš pradžių Lukas žvelgė į mane gėdos kupinu žvilgsniu, bet pajutęs, jog jo akyse galima perskaityti visą tiesą, vaikinas, nuleidęs akis, kurį laiką tylėjo.
– Tu tiesiog nori, kad aš būčiau geras.
– Tu ir esi…
– Baik, gerai? – piktu tonu nutraukė mano sakinį jis. – Žodžiu, kad nepapultum po Justino padidinamuoju stiklu, kitą kartą važiuosi su manimi į susibūrimą.
– Kokį susibūrimą? – suraukusi kaktą pasidomėjau.
– Visos gaujos. Už miesto turime butą, kuriame renkasi visi Justino pavaldiniai, platintojai, jų draugės ir įvairios kekšės. Kiekvieną kartą, kai kuris nors susiranda merginą ar randa naują platintoją, atsiveda parodyti visai gaujai. Ten jį arba ją patikrina, ar tai nėra koks kvailys ir gaujos reikalai nepasieks policijos, – ramiai dėstė Lukas.
Galvoje atsirasdavo vis naujas klausimas po kiekvieno jo teiginio, tačiau aš prasižiojau klausti tik vieno:
– Kaip jie patikrina?
Vaikinas patrynė delnus ir atsirėmęs alkūnėmis į kelius, susimąstęs žvilgtelėjo į mane tardamas:
– Reikia vartoti narkotikus.
Išpūčiau akis, šiek tiek atsilošiau ir žiūrėjau tiesiai Lukui į migdolines akis, kurios lėtai mirksėjo.
– O kas, jei nevartoji?
– Vadinasi, tai išdavikas arba pasamdytas žmogus.
– Ir? – tęsiau klausimus toliau.
– Ir tada atsisveikink su savo šeima, koja, ranka arba galva, – trindamas delnus atsakė vaikinas.
Išsigandusi žiūrėjau į Luką, lyg reikalaudama pasakyti, jog tai tebuvo juodas humoras, tačiau vaikinas tylėjo. Giliai atsidususi susiėmiau už burnos ir tyliai paklausiau:
– Tai aš turėsiu vartoti kvaišalus?
Lukas nieko nesakė, tačiau jo tylos man užteko, kad suprasčiau atsakymą.
– Dabar supranti, kodėl sakiau manęs nesekioti ir palikti ramybėje?
Žiūrėjau į kilimą, vis dar nesuvokdama, kodėl iš šios situacijos negali būti  paprastos išeities. Juk išeitis visada yra!
– Dabar jie galvoja, jog aš esu tavo mergina?
– Taip, – užtikrintai atrėžė vaikinas.
– Tai mes galime pasakyti, jog išsiskyrėme.
– Tada tau tikrai bus blogai. Jie tave susiras ir privers vartoti narkotikus, o jei atsisakysi, padarys taip, kad užsitikrintų, jog neišduosi policijai apie narkotikus.
– Bet juk mano pačios brolis įsivėlęs, žinoma, kad aš nieko neišduosiu! – susijaudinusi užrikau.
– Kadangi tu žinai, kur yra, tavo vadinama, landynė, žinai gaujos narius, žinai, kur gyvenu aš ir nuolatos įsiveli į problemas su vaikinais, jie tikrai netikės, jog tavo broleliui įkliuvus į bėdą, tu neišduosi visos gaujos. Bet kuris kitas iš gaujos bandytų tave užverbuoti – pats Justinas, Robertas ar Julius… Saugiausia apsimesti, kad tu viena iš jų. Tau dingus, lėktų ir mano galva.
– Bet aš nenoriu vartoti narkotikų! – susinervinusi šuktelėjau.
Lukas čiupo mano galvą ir delnu uždengė burną.
– Tyliau, idiote, sienos čia popierinės!
Žiūrėjau ašarų prisitvenkusiomis akimis į jo rimtą veido išraišką ir po sekundės nusiraminusi atsipalaidavau. Vaikinas paleido mane ir ramiai tarė:
– Aš sugalvojau kai ką, kad tau nereiktų vartoti.
– Ką?
– Atsinešime savo maišelį, kuriame bus cukraus pudra – ji panaši į metą. Sutrauksi kelis takelius ir apsimesi apsvaigusia.
– O koks būni sutraukęs tų takelių?
– Energingas, atsipalaidavęs, pasiskaitysi namie, – lyg apie pasiruošimą paskaitoms kalbėjo Lukas.
Žiūrėjau į jį rydama seiles ir bandžiau suvokti, koks mane veiksmas privedė prie tokių pasėkmių.
– Tik turėsi neimti narkotikų iš jų, – iš filosofinių apmąstymų ant sofos mane sugrąžino vaikino žodžiai.
– O jeigu jie siūlys?
– Jeigu greitai sutrauksi tai, ką atsinešėme, niekas įkyriai nesiūlys. Kadangi jie patys būna apsvaigę, neturėtų kabinėtis, tačiau Justinas – suktas žmogus, gali atrodyti, kad tiki, tačiau tik ir laukia, kol susikirsi, – primerkė akis Lukas.
– O jei jie sužinos, kad tai cukraus pudra?
– Jei tu neišsižiosi – nesužinos, – suraukė kaktą vaikinas.
– O tu nebijai, kad aš tave išduosiu?
Lukas atidžiai įsižiūrėjo į mano akis ir net nemirkteldamas atsakė:
– Nebijau.
Mano širdį užplūdo tokia šiluma, kurią esu jautusi su vieninteliu Luku. Nežinau, kas tai būdavo, tačiau kaskart būnant su juo, tas jausmas aplankydavo mane.
– Aš tau paskambinsiu, kai Justinas suplanuos susitikimą. Gerk arbatą, man reikia skubėti, – gurkšteldamas saviškės suburbėjo tamsiaplaukis.
Paskubomis paėmiau puodelį ir paragavau karšto gėrimo. Lukas atsistojo ir paėmęs sportinį krepšį, pradėjo krauti į jį sportinius batus bei aprangą.
– Važiuoji muštis?
– Pirmiausia mokyti tavo jaunėlio, paskui į ringą, – trumpai atsakė vaikinas, net nepakeldamas akių nuo savo veiklos.
– Tu mokai Matą muštis? – nuleidusi puodelį ant kelių sutrikau.
– Jam tai tikrai pravers.
– Aš juk sakiau, kad neskatintum jo muštis!
– Ir manei, kad aš tavęs klausysiu? – šyptelėjo akis pakėlęs Lukas.
– Nenoriu, kad jis sektų tavo pavyzdžiu!
– Juk jis tik treniruojasi, nepanikuok.
– Negana to, kad tavo galva sudaužyta, nori, kad ir kitų būtų tokios? – piktai klausinėjau.
– Niekas neliepia jam eiti į ringą. Tegul bent jau moka apsiginti nuo kvailių, kurie jam įkrečia į kailį.
Tylėjau širsdama ir gerdama burną deginančią arbatą. Matas man nieko nepasakojo apie treniruotes su Luku… Nors aš ir pati nelabai juo domėjausi pastarosiomis savaitėmis. Atrodė, kad viskas susitvarkė, kad gauja paliko jį ramybėje, kad jie nebereikalauja narkotikų ir mano broliukas gyvena ramų gyvenimą.
– Na, važiuojam. Parvešiu tave ir paimsiu Matą.
– Ar seniai tu jį treniruoji? – pabaigusi arbatą paklausiau vaikino.
– Maždaug savaitę, – primerkęs akis atsakė jis.
– Neskatink jo smurtauti… – padėjusi puodelius ant virtuvinės lentynos paprašiau.
– Neskatinu. Skatinu tik apginti save.
Lukas avėsi batus, o aš stebėjau jo išlenktą nugarą ir norėjosi apkabinti tą tvirtą kūną, kuris mane taip skaudina, bet tuo pačiu ir teikia saugumą. Papurčiusi galvą pasilenkiau prie savo batų ir išėjau paskui vaikiną į koridorių.
– O Matas taip pat turėjo eiti į tą susitikimą su gauja, kai tapo platintoju? – tyliai paklausiau, mums žengiant koridoriumi.
– Taip…
– O varge… Ir jis vartojo narkotikus?
– Pabandė. Kiek pamenu, tai buvo jo pirmasis bandymas.
– Negaliu patikėti, kad mano mažasis broliukas gali priklausyti kažkokiai narkomanų sektai…
Lukas tylėdamas atrakino automobilį, numetė sportinį krepšį ant galinės sėdyniės ir atsisėdo į vairuotojo vietą. Susirangiusi šalia jo susimąsčiau, jog ir Lukas turėtų vartoti narkotikus, jei jau priklauso šiai gaujai, tačiau jis visuomet buvo blaivas ir „švarus“.
– O kaip tu patekai į gaują, jei nevartoji narkotikų? – vaikinui užvedus variklį paklausiau.
– Nesvarbu. Priklausau tai gaujai ne savo noru, todėl jiems tas pats, ar aš vartoju ar ne.
– Ne savo noru? Tai kodėl tu jai išvis priklausai? – domėjausi.
– Kuo mažiau žinosi, tuo laimingesnė būsi. Jau sakiau – nekamantinėk ir nekišk nosies.
– Bet aš jau įkišau!
Lukas nieko neatsakė ir susinervinęs žvelgė į kelią. Nuspaudęs greičio pedalą, jis lėkė neleistinu greičiu per miestą visą laiką tylėdamas.
– Gali manimi pasitikėti, – įvažiavus į mano kvartalą tariau, padėdama savo delną ant jo plaštakos.
Vaikinas nuleido akis į mūsų rankas, trumpai paspoksojo ir ramiai atsakė:
– Nepasitikiu niekuo.
– Tu man atrodai toks liūdnas ir nusivylęs gyvenimu…
– Kodėl tu išvis domiesi manimi? – sustojęs prie namų piktai suriko Lukas ir ištraukė savo plaštaką iš po maniškės.
– Dėl to tu ir elgiesi taip šaltai? Nes aš tavimi domiuosi?
– Klausyk, pasakiau tau tiek, kiek tau reikia žinoti. Mano asmeninis gyvenimas su tuo nesusijęs, todėl nesikišk į jį.
Lukas vėl buvo griežtas ir abejingas, kad ir kaip nesveikai tai skambėtų, toks jis mane svaigino dar labiau. Jo suraukta kakta ir į V raidę virtę antakiai varė mane iš proto. Vaikinas žvelgė į mane su didžiule panieka, bet aš to nepaisiau. Suėmusi delnais jo skruostus, prisitraukiau prie savęs ir stipriai pabučiavau. Atsitraukusi žiūrėjau į Luką ir laukiau dar didesnio jo pykčio, tačiau jis tik giliai alsavo ir jo susijaudinimą puikiai pastebėjau ne tik akyse, bet ir tvinkčiojančiose lūpose. Vaikinas palinko prie manęs ir maniau, jog mane pabučiuos dar kartą, tačiau jis pasuko lūpas ties mano ausimi ir sušnibždėjo:
– Daugiau niekada taip nedaryk.


Apie naujas dalis sužinoti galite užsiprenumeravę tinklaraštį (dešinėje), taip pat naujoje šio tinklaraščio paskyroje Facebook’e.

– Martina V.

 

V dalis. „Ryto šaltis“

– Kas čia? – sušnibždėjau Lukui, kuris taip pat atsisėdo ant čiužinio.
– Ša, – nutildė mane vaikinas ir kelias sekundes sėdėjome tyloje. – Kaimynai kartais nori skolintis pinigų arba cigarečių.
Išgirdome, kaip žmogus pasišalino nuo durų ir ėmė belstis pas kitus kaimynus. Lengviau atsikvėpusi vėl atsiguliau ir nusisukusi į lovą giliai alsavau. Lukas atsisuko į mane ir aš pajaučiau jo kvėpavimą ties savo plaukais. Iškart prisiminiau tą akimirką vakarėlyje… Prisiminiau tą aistringą bučinį ir švelnias jo lūpas ant mano kaklo. Tvardydamasi nuo tokių minčių aš pasipurčiau ir vėl įsikniaubiau į miegmaišį.
– Tau šalta? – išgirdau tylius žodžius sau už nugaros.
– Truputį… – sukuždėjau.
– Pasislink arčiau.
Išpūtusi akis žiūrėjau į tamsą ir nežinojau, kaip elgtis. Neslėpsiu, labai norėjau prisiglausti prie Luko, tačiau nenorėjau to jam parodyti… Ir taip buvau gėdingoje padėtyje dėl savo brolio, nenorėjau, jog visa ši situacija išsikreiptų dar labiau.
– Nesuvalgysiu, – dar tyliau pridūrė vaikinas.
Šyptelėjusi pasislinkau arčiau jo ir jaučiau, kaip mano mentys atsirėmė į jo tvirtą krūtinę. Jis sulenkė kelius lygiai taip, kaip buvau sulenkusi aš ir gulėdami viena poza, atsargiai kvėpavome, kad nesugadintume staiga jaukia tapusios tylos. Pajaučiau vaikino delną, slenkantį ties mano liemeniu ir šiek tiek išsigandau, kad ir koks malonus buvo jo prisilietimas. Luko ranka apsivyniojo mane ties liemeniu, suteikdama ne tik šilumos, bet ir neapsakomą saugumo jausmą. Atrodė, kad dabar manęs paliesti negali jokios blogio žabangos. Išgirdusi gilesnį Luko kvėpavimą, supratau, jog jis jau miega. Mano viduje pasidarė ramu ir po penkių minučių užsnūdau pati… Miegojau taip kietai, jog atsimerkiau tik tada, kai susapnavau Matą.
Lauke jau buvo šviesu, o aš ant savo liemens vis dar jaučiau sunkią Luko ranką. Žvilgtelėjusi į viršų, kur gulėjo mano brolis, tyliai paklausiau:
– Matai? Matai?
Neišgirdusi atsakymo, supratau, jog jis vis dar miega. Vaikinas, gulintis šalia manęs šiek tiek pasimuistė, tvirčiau prispaudė mane prie savo pusnuogio kūno ir miegojo toliau. Pabandžiau atsigulti ant nugaros, kad galėčiau lengviau išsivaduoti iš jo glėbio ir nueiti į tualetą. Atsisukusi į Luką pirmiausia pamačiau jo riestą nosį tiesiai prieš akis. Šyptelėjusi pažvelgiau į lūpas, kurios buvo išdžiuvusios ir šiek tiek pravertos, o pro jas matėsi balti dantys. Šiek tiek išsitiesusi apžiūrėjau jo plaukus, užkritusios ant veido, ir lėtai kaip gyvatė išsliuogiau iš „guolio“. Pirmiausia nuėjau į vonios kambarį, pažiūrėjau veidrodyje, kokia užtinusi esu ir pasirąžiau, nes miegoti su drabužiais buvo labai nepatogu. Atlikusi visus reikalus, išsivaliusi dantis ir nusiplovusi veidą, tyliai išėjau iš vonios. Matas nebegulėjo ta pačia poza, kuria jį paguldėme, tad jaučiausi kur kas geriau. Tai reiškė, jog jis atsigavo ir dabar tiesiog ramiai miega. Įsipylusi į stiklinę vandens, paėmiau ant kėdės pakabintą Luko džemperį ir užsimečiau ant pečių, nes mažyčiame bute buvo ganėtinai vėsu.
Pažvelgusi į kitą kambario pusę, pamačiau bokso kriaušę, o kadangi niekada nebuvau tokios lietusi, lėtai perėjau kambarį ir padėjusi stiklinę ant šalia stovėjusios komodos, keletą kartu sudaviau į ją. Kriaušė tikrai buvo labai sunki ir kieta, neįsivaizdavau, kaip įmanoma smūgiuoti į ją taip, kad ši pajudėtų iš vietos. Įsimovusi į džemperio rankoves, užuodžiau Luko kvepalus. Kiekvienai moteriai patinka vyriškas kvapas, tačiau šis drabužis kvepėjo ne vien parfumu, bet ir kažkokiu žmogaus kvapu. Atsisukusi į miegantį vaikiną ėmiau svarstyti, kodėl aš savo vaizduotėje „piešiu“ jį kaip labai gerą ir rūpestingą žmogų, kai tuo tarpu realybėje jis yra visiška priešingybė… Imdama stiklinę nuo komodos, pamačiau keletą įrėmintų nuotraukų. Vienoje jis buvo su savo seserimi Karolina, kuri padėjo Matui. Nuotraukai buvo turbūt daugiau nei dešimt metų, nes Karolina atrodė maždaug šešiolikos, o Lukas kokių trylikos metų berniukas. Jo plaukai buvo sušukuoti į dešinę pusę, šviesiai mėlynus marškinukus papildė pilka megzta liemenė… Vaikino akys buvo visiškai tokios pat: didelės, rudos ir migdolo riešuto formos. Tokia pat buvo ir nosis – riesta bei tiesi. Tik skruostai dabar buvo daug „lieknesni“ ir lūpos daug putlesnės. Padėjusi nuotrauką į vietą, paėmiau kitą, kurioje buvo visa jų šeima: tamsius ilgus plaukus užsiauginusi mama, į kurią Lukas buvo labai panašus, vešliais ūsais pasipuošęs tėtis, kurio žydros akys švytėjo lyg vandenynas ir dvi jų atžalos. Nuotrauka taip pat buvo sena, todėl atidžiai apžiūrėjau, kaip Lukas atrodė būdamas vaikas. Tikrai nebūčiau pasakiusi, jog iš tokio mielo berniuko galėtų išaugti besimušantis, narkotikus pardavinėjantis jaunuolis…
Už nugaros išgirdau šnaresį, todėl skubiai padėjusi nuotrauką į vietą, atsisukau pažiūrėti, ar tai ne Matas. Deja, į mane žvelgė galvą nuo pagalvėlės pakėlęs ir kaktą suraukęs Lukas.
– Ką čia veiki? – paklausė jis.
– Žiūrėjau nuotraukas… – atsargiai ištariau.
– Geriau pažiūrėk televizorių, ne nuotraukas, – atkirto vaikinas ir vėl padėjo galvą ant pagalvės.
Priėjau prie lovos, atsisėdau ant jos kraštelio ir žvelgdama į Luką sušnabždėjau:
– Tu labai panašus į savo mamą.
– Tikiuosi, ne, – net nepakėlęs galvos suburbuliavo Lukas.
– Kodėl? – atsisukusi paklausiau.
Vaikinas pakėlė nuo pagalvės nuspaustą veidą ir primerkęs akis galvojo, ką atsakyti, tačiau tą akimirką mūsų tylą nutraukė Mato skleidžiami garsai, kurie veikiau priminė girgždančių durų bei murkiančio katino duetą. Greitai atsisukusi į brolį, vos ne šoktelėjau nuo lovos ir pasilenkusi stebėjau jo lėtą rąžymasi.
– Matai, kaip tu? – pajudinusi jo petį paklausiau.
Jis atsisuko tiesiai į mane, suraukė kaktą ir sunkiai pramerkė akis. Žiūrėjau į brolį, nesuprasdama, ar jam skauda, ar jis tiesiog apsimiegojęs, negalėjau įsivaizduoti, koks jausmas būna pabudus po tokios dozės kvaišalų.
– Bo? – prikimusiu balsu paklausė Matas.
– Matai, aš taip išsigandau! – apkabinusi vaikinuką klegėjau.
Norėjosi verkti dėl to, kad viskas gerai pasibaigė. Atsitraukusi pradėjau klausinėti, kaip jis jaučiasi, ar nenori vandens, kai už nugaros išgirdau griežtos intonacijos liepimą:
– Duok jam vandens, kitaip bus kaip per pagirias.
Atsisukau į susivėlusį vaikiną, kuris pusnuogis sėdėjo ant čiužinio, kojas užsidengęs miegmaišiu. Nieko nelaukdama nubėgau prie stalo ir pačiupusi nupirktą vandenį, grįžau prie jaunėlio.
– Kaip jautiesi? – dar kartą paklausiau.
– Graužia nosį ir troškina… – suraukęs kaktą aimanavo Matas.
– Imk vandens! – atsukusi butelį atkišau broliui.
Vos pasikeldamas, jis atsirėmė alkūnėmis į lovą, suėmęs abiem delnais butelį vandens, užsivertė jį ir gėrė net su pasimėgavimu. Dar kartą atsisukau į Luką. Jis sėdėjo ta pačia poza, su pasibjaurėjimu žiūrėdamas į vargšą Matą. Norėjosi paklausti jo, kodėl pats užsiima tokia veikla, jei šis vaizdas sukelia jam šleikštulį, tačiau dabar svarbiausia buvo mano brolis ir jo savijauta. Atsigėręs jis nuleido butelį sau ant krūtinės ir atsikvėpė. Pastačiau vandenį šalia lovos ir žiūrėdama į brolį bandžiau kuo mandagiau paklausti, kas nutiko vakar vakare, kodėl jo veidas nusėtas mėlynėmis ir kodėl jis suvartojo tiek daug narkotikų.
– Matai, ar pameni, kas vakar nutiko?
Išgirdau Luko prunkštimą už nugaros ir akimirksniu suraukusi antakius atsisukau į jį.
– Juk jam ne amnezija. Aišku, kad vaikis viską atsimena, – stodamasis nusijuokė vaikinas.
– Tavo sarkazmas visiškai ne vietoje… – burbtelėjau.
– Pamenu… – tyliai atsakė vėl į horizontalią padėtį įsitaisęs Matas.
Atsisukusi paklausiau ne taip švelniai, kaip planavau:
– Tai kas tau užėjo? Iš kur tie milteliai, išbarstyti visame tavo kambaryje, iš kur šitos mėlynės ant tavo skruosto ir smilkinio? Sakei, kad nevartoji narkotikų! Kas būtų nutikę, jei aš nebūčiau išlaužusi tavo kambario spynos? Būčiau dabar sėdėjusi prie tavo lovos ligoninės palatoje arba dar blogiau – prie karsto!
Ėmiau nervingai mušti brolį per kojas, kai staiga Lukas suėmė mano rankas už nugaros ir laikydamas pradėjo raminti:
– Kaži ar tai nepadės.
– Iš kur tu žinai? Ne tavo brolis perdozavo narkotikų ir vos nepakratė kojų! – stumdama jį šalin piktai šūktelėjau.
– Patikėk, žinau, – paleisdamas mano rankas atsakė vaikinas.
Iš nervų pravirkusi atsisėdau prie brolio, kuris jau sėdėjo išsigandęs ir stebėjo mano isteriją.
– Atsiprašau, Bo… Vakar gauja mane užsipuolė ir gerokai prilupo. Sakė, kad jiems negana mano nešamų narkotikų, todėl galiu pats viską suvartoti…
– O tu kaip kvailys ir suvartojai?
– Aš puoliau į neviltį, buvau įsiskolinęs ir negalėjau apsiginti nuo jų. Paskui sukilo panika dėl to, kad gauja pareikalavo atnešti stipresnių kvaišalų ir norėjau nusiraminti… – nusiminęs kalbėjo jaunėlis. – Ar tėvai ką nors žino?
Žiūrėjau į jį rūpesčio ir gailesčio kupinu veidu, o išgirdusi klausimą apie tėvus, tuoj pat suraukiau kaktą ir atsakiau:
– Žinoma, ne! Jie būtų iškvietę policiją tą pačią akimirką! Jie mano, kad tu pas kažkurį savo klasės draugą, o aš pas Lilitą…
– O kaip mes atsiradome čia? – pakėlęs akis į Luką, stovintį už mano nugaros, pasidomėjo Matas.
Trumpai pasakiusi, jog Lukas padėjo man juo pasirūpinti, o jo sesuo Karolina padėjo atsipeikėti, tariau:
– Dėkok Lukui… Nors jis ir pardavinėja tau narkotikus, bet nežinau ką būčiau dariusi be jo.
Vaikinas rengėsi sportines kelnes bei džemperį ant nuogo kūno, klausydamasis, ką mes apie jį kalbame.
– Ačiū, žmogau… – tyliai padėkojo Matas.
– Džiaukis, kad tau tik tokios pasėkmės ir kitą kartą elkis apgalvotai, – net neatsisukdamas kalbėjo Lukas.
– Dabar turiu pagalvoti, iš kur gauti stipresnių narkotikų… – susirūpinęs tarė brolis.
– Kokių narkotikų? – sušukau. – Juk susitarėme, kad mesi visa tai! Matai, aš tau draudžiu ir toliau matytis su tais narkomanais!
– Bo, tu nieko nesupranti! Matai, kas man nutiks, jei aš ir toliau bandysiu pasitraukti iš gaujos? – rodydamas į savo mėlynes ant veido paklausė jis.
– Tu gal nemoki duoti atgal? – iš už nugaros paklausė Lukas, kuris darbavosi virtuvėje.
Piktu veidu atsisukau į jį, tačiau vaikinas atsukęs į mus nugarą, pylė vandenį į virdulį.
– Gal neskatink mano brolio užsiimti savo veikla? Jau gana narkotikų! – griežtai sudrausminau.
– Neskatinu. Bet jis neturėtų leistis prilupamas kažkokių snarglių.
– Na, nežinau. Gal ir mokėčiau, bet jų daugiau… – skundėsi Matas.
– Matai! Tu išvis turi vengti tų vaikinų. Pirmadienį kartu nueisime su jais pasikalbėti! – neleisdama jam net pagalvoti apie muštynes burbuliavau.
– Galiu išmokyti tave kelių judesių, kuriais juos išgasdinsi, – atsisukęs kalbėjo Lukas.
– Sutinku! – šūktelėjo jaunėlis, neleisdamas man net įsiterpti.
– Gerai, vakarais gali ateiti pamušinėti kriaušę čia arba į salę, – eidamas per kambarį bokso kriaušės link tarė mušeika.
– Atsiprašau, gal galiu įsiterpti? – iškėlusi ranką pamojavau. – Nenoriu, kad tu įklimptum dar labiau, Matai.
– Leisk vyrui būti vyru. Negi jis turi atsukti kitą žandą, kai jam suduoda į vieną? – trinkteldamas į bokso kriaušę paklausė Lukas.
Žiūrėjau į jį ir negalėjau atsistebėti kažkokiu nuo vaikino sklindančiu šaltumu, stiprybe ir rūpesčiu vienu metu. Manyje kunkuliavo tokie dviprasmiški jausmai, jog nebežinojau, ar noriu būti su juo vienoje patalpoje ir klausyti jo išmonės, ar noriu trenkti jam ir išeiti. Man svarbu apsaugoti brolį, tačiau tam norėjau pasitelkti taikius būdus – pasikalbėti su paaugliais ir šiek tiek pagrasinus nepilknamečių kolonija, įbauginti ir ištraukti Matą iš „vergijos“, į kurią jis buvo papuolęs. Tačiau nepaneigsiu, jog mane žavėjo Luko ryžtas bei požiūris į vyriškumą. Prisiminusi, ką mačiau vieną vakarą jo bute atkirtau:
– O kaip elgiesi tu pats?
Vaikinas nustojo trankęs bokso kriaušę, atsisuko į mane ir išplėtęs nosies šnerves kelias sekundes nepratarė nei žodžio. Tada giliai atsiduso ir tarė:
– Lygini du skirtingus dalykus, mažute.
– Viskas, Matai. Važiuojam namo, – atsistojusi liepiau.
Sutrikęs ir nesupratęs mūsų pokalbio, brolis suaimanavo:
– Leisk dar pagulėti.
– Galėsi gulėti namie… – paėmusi kuprinę nuo lovos tęsiau. – Ačiū, Lukai. Pinigus grąžinsime iki kitos savaitės.
Žvilgtelėjau į vaikiną, kuris stovėjo kambario viduryje ir stebėjo, ką aš darau. Nebenorėjau daugiau kalbėti Luku, nebenorėjau, jog jis kištų mano broliui į galvą kvailystes, nes žinojau, jog Matas lengvai susižavi rizika ir renkasi prastus autoritetus, jam norisi viską išbandyti, todėl pastarasis stačia galva pasineria į pavojus. Lukas jam būtų tikrai nekoks pavyzdys. Norėjau kuo skubiau išgabenti jaunėlį, todėl skubinau jį keltis:
– Matai, kelkis! Važiuojam namo!
Inkšdamas ir zirzdamas brolis atsisėdo ant lovos kraštelio ir avėsi batus. Lukas priėjo prie virtuvinės lentynos ir gaminosi kavą, lyg mes neegzistuotume jo pasaulyje. Kol rengiausi pončą ir aviausi batus, Matas vargais negalais atsistojo ir paėmęs butelį vandens priėjo prie manęs.
– Aš parašysiu tau dėl tų treniruočių, – pakėlęs akis į Luką tarė brolis.
– Matai! – eidama pro duris šūktelėjau.
Įsėdę į automobilį beveik nesikalbėjome, tylą sudrumsdavo tik iš butelio išeinantis gazas, kai brolis atsukdavo jį ir godžiai gerdavo vandenį. Vis žvilgteldavau į jaunėlį, kuris atrodė ganėtinai prastai.
– Žinai, gal užsukim į parką, tau reikėtų šiek tiek pravėdinti galvą… Tavęs nepykina? Galvos neskauda? – pasukusi į kelią, vedantį parko link, paklausiau.
– Ne, tik vaizdas šiek tiek sulėtėjęs… – atsakė sėdynėje susmukęs Matas.
– Ar žinai, kad mes rizikuojame tavo sveikata ir netgi gyvybe? Tave reikėtų kuo skubiau pristatyti į ligoninės priimamąjį… – inkščiau įsitvėrusi į vairą.
– Nebūk kvaila, Bo! Galas būtų ne tik man, tau ir Lukui, bet ir abiems gaujoms!
– Koks skirtumas, Matai. Tavo gyvybė yra svarbesnė už visus tuos nusikaltėlius…
– Lukas taip pat nusikaltėlis, – neleidęs pabaigti įsiterpė jaunėlis.
Kuriam laikui nutilau, pagalvojusi apie keistai kutenantį skrandį, išgirdus Luko vardą ir pagalvojus apie jį… Nors vaikinas manyje pažadino kažką maloniai šildančio, turėjau slopinti bet kokius man sukeliamus jausmus, nes žinojau tik tiek, kad Lukas užsiima pavojingais dalykais, kurie kelia pavojų ir man, jei būnu šalia jo.
– Na ir kas. Lukas tau ne rodiklis.
– Bet jis man padėjo, – gynė Matas.
Prisiminusi, jog Lukas padėjo ne tik mano broliui, bet ir man, aš nebežinojau, kaip atsikirsti, todėl tylėjau suraukusi kaktą ir įsukau į parko automobilių stovėjimo aikštelę.
– Nebekalbėkime apie Luką, gerai? Jis mums padėjo, tačiau jis iš dalies kaltas dėl to, kad taip atsitiko, todėl esame atsiskaitę. Nenorėčiau, kad turėtum reikalų su tuo vaikinu… – lipdama iš automobilio tariau.
– Bet tu su juo miegojai, – nusijuokė Matas.
– Taip, nes tu buvai užėmęs visą lovą! – atsakiau jam tuo pačiu ir priėjusi uždėjau delną ant peties. – Siaubingai mane išgąsdinai, vabaliuk… Prižadėk, kad daugiau niekada neversi manęs taip pasijausti.
Matas apkabino mane per kaklą ir vesdamasis parko takeliu nušnibždėjo:
– Tu puikiai su viskuo susitvarkei, esi kieta, Bo…
Buvo labai ankstyvas rytas, todėl saulė dar tik vos matėsi tarp belapių medžių, lyg įkyrus šviestuvas spigindama tiesiai į akis. Ant suolelių sėdėjo keletas pagyvenusių žmonių, kurie aptarinėjo vakarykščias žinias, dalinosi savo ligomis, skundėsi pabrangusiais mokesčiais bei ilgomis eilėmis prekybos centruose. Kaip tik to labiausiai ir norėjosi: ramaus pasivaikščiojimo ir tylaus žvilgsnio į mažytį parko viduryje iškastą tvenkinuką. Jaučiausi išsekusi, pastarųjų valandų įtampa man kainavo daug nervų bei jaudulio, tad norėjosi mintyse sudėlioti kiekvieną įvykį į jam priklausiantį „stalčiuką“ mano galvoje ir uždarius juos pamiršti patirtą stresą. Atsisėdusi ant suoliuko atverčiau galvą ir giliai atsidusau. Po sekundėlės pajutau Mato galvą ant savo peties. Nieko nesakėme, nes abu buvome neišsimiegoję ir pavargę, tad leidome vienas kitam mėgautis ramybe…
Svarsčiau, kaip reikėtų viską sutvarkyti, kokios pasėkmės lauktų Mato, jei apie viską sužinotų mokyklos direktorius arba tėvai. Kaip būtų galima apginti jį nuo gaujos, kaip padėti išvengti grasinimų bei smurto… Viską dėliojau į skirtingus „stalčiukus“, palikdama sprendimus vėlesniam laikui. Vienintelis dalykas, kuris mano galvoje neturėjo vietos – Lukas Edvardsas. Jis užėmė didelę dalį mano minčių ir aš negalėjau paaiškinti, kodėl taip yra. Kodėl aš galvojau apie vaikiną, kurio nepažįstu, kuris kenkia mano broliui, bet padėjo man ir lygiai taip pat išgelbėjo Matą, kuris yra šaltas ir pasipūtęs, tačiau spinduliuoja šiluma ir rūpesčiu? Kodėl likimas išvis jį atsiuntė į mano gyvenimą? Visada maniau, jog susipažįstame su žmonėmis ne atsitiktinai – kiekvienas į mūsų gyvenimą ateina su vienokiu ar kitokiu tikslu ir tas tikslas turi mus kažko išmokyti. Nežinojau, koks Luko tikslas… Bandžiau išmesti jį iš galvos, tačiau po šios nakties jaučiausi dar labiau su juo susijusi, nei iki šiol…
Važiuodami namo tarėmės, ką pasakysime tėvams apie Mato mėlynes. Grįžę namo radome tėvus jau pusryčiaujančius. Mama tuoj pat pribėgo prie durų ir džiaugsmingai šūktelėjo:
– Lyg užuosdami mamos blynus!
Briusas nuleidęs galvą avėsi batus, o aš šypsodamasi rengiausi pončą. Broliui staiga išsitiesus, mama suspigo:
– Kas čia dabar?!


 

Apie naujas dalis sužinoti galite užsiprenumeravę tinklaraštį (dešinėje), taip pat naujoje šio tinklaraščio paskyroje Facebook’e.

 

– Martina V.